Globalizacija

Globalizacija-organizacijos pripažinimas, jog verslas turi būti plėtojamas peržiangiant vienos šalies ribas.

Glob.Reiškinys susidedantis iš 3 tarpusavyja susyjusių veiksnių

1)artumas 2)vietos 3)požiūrio Šie 3 globalizacijos veiksniai pabrėžia santikius su kuriais susiduria globalinis vadovas, beprecedentinį išdėstymą bei sudėtingumą.

Artumas: Vadovai dabar dirba žymiai artimiau negu, bet kada ankščiau, su žymiai daugiau vartotojų, konkurentu, tiekėjų bei viriausybės reguliuotojų. Tai vyksta šiuolaikinių telekomunikacijos tehnologijų dėka žmonės įvairiausiuose pasaulio dalyse per keletą minučių gali perduoti informacija žodžiu, raštu, vaizdu ir faksu. Tas artumo aspektas-visame pasaulyje didėjantys žmoniu ttechnologiniai bei valdymo sugebėjimai vadovai pamato ar net bendradarbiauja su naujotipo pasaulio žaidėjais.

Vieta:2 globalizacijos dalis yra organizacijos vieta bei operacijų integracija per keleto valstybių sienos.

Požiūris: Ši dalis reiškia naują, atvirą požiūrį į vadybos praktiką tarptautiniu mastu. Šis požiūris skatina domėtis ne tik viena šalim, bet visu pasauliu, taip pat žadina norą lavinti sugebėjimus bei dalivauti pasaulio ekonomikoje.

Konkurecingumas- tai santikinė vieno konkurento padėtis kitų atžvilgiu.

Suprasti globalizacija ir valdymą padeda 2 skirtingi konkurecingumo kriterijai. Jie abu apima santikinę padėtį, tačiau jie sskiriasi savo laiko perspektyva: žiūrint į ateitį ir atgal.1. Žiūrint į ateitį

Konkurecingumas gali reikšti šalies pasirengimą konkuruoti ateityja. Būti konkurencingam šią prasme reiškia turėti galimybę laimėti būsimas varžybas.

Šiandien verslo, bei politikos sferose aptariami keli šio kriterijaus matai:a)Šalies darbo jėgos kkaštai. Dažnai fyrmos ieškodamos darbuotojų už mažesnį atlyginimą uždaro gamyklas JAV ir perkelia gamybos pajėgumą į kitas šalis.

b) Šalies darbininkų išsilavinimo lygis. Viriausybiu atstovai siekiantys pritraukti investuotojus į šalies ekonomiką, mėgsta pabrėžti raštingumo lygį bei kvalifikacinį pasirengimą.

2.Žiūrint iš praeities. Konkurecingumą galima apibrėžti kaip praeities veiklos žymę. Būti konkurencingam šia prasme reiškia, kad pasisekė užimti tam tikrą gerą padėtį.

Europos bendrijos reikšmė verslui . EB tikslas –panaikinti prekybos barjerus tarp šalių-bendrijos narių, sukurti vieningą 300mln žmonių apimančių rinką, ir skatinti politinę Europos vienybę. ES suteikė realią valdžią Europos parlamentui. Buvo suformulouta daug kooperavimosi sričių.

1.Turėtų padidinti efektyvumą. Fyrmos galės kurti vieningą planą visai europai ir sutelkti gamybą strategiškai išdėstytose gamyklose.

2.Europos kompanijos turėtų tapti grėsmingesniais konkurentais globalinėje ekonomikoje, kadangijos plėtosis bendroje sistemoje. SSuvienis europos rinką.

3.EB skatins fyrmas sieti verslą su EB, o ne su vietinėmis viriausybėmis. Tai sustiprins politinę europos vienybę.

Ekonominiai eksperimentai Kinijoje :1980m Kinijos liaudies Respublika pradėjo seriją unikalių šaliai ekonominių eksperimentų kuri 40m rėmėsi planine ekonomika. Kinijos naujos kartos vadovai paskelbė naują tikslą ekonominį augimą, bei seriją ekonominių reformų, kurias reikia įdiekti praktiškai visuose valstybinėse įmonėse. Šios reformos skatino verslininkystę valstybinėse įmonėse, kai kurioms leido eksperimentuoti su restruktūriza vimu, o verslininkam leido pradė ti smulkų verslą. Tačiau Kinijos ekonomikos plėtojimą llydėjo augimo problemos. Kinijos vadovai mėgino sulaikyti ekonomiką nuo per greito plėtimosi, norėdami išvengti infliacijos. O ją dar galėjo pagreitinti planinė ekonomika. Kinijos vadovai pasirinko ne planinės ekonomikos atmetimą, o jos pakeitimą. Daugelis vadovų buvo įsitikinę, kad pokyčiai vyksta per greitai ir ypač sunerimo kai studentai pareikalavo ir demokratinių reformų. Kietosios linijos šalininkai susidorojo su studentais. Iki 1993m 3000 Kinijos verslų buvo suteikti įgaliojimai dirbti su užsirniečiais. Kinijos viriausybė taipat nustatė 300 (atvirų miestų) kuriuose piliečiam leidžema laisvai užmegzdi ryšius su užsienio prekybininkais bei investuotojais. Daug JAV fyrmų investuoja Kinijoj.

Užsienio kapitalo investavimo būdai ir vertinimo veiksniai.

Kompanijos ir asmenys gali tapti užsienio kapitalo savininkais dviem pagr. būdais. Jie gali pirkti kompanijų, kurioms priklauso tas kapitalas, akcijas.

Užsienio kapitalo investavimo būdai:1) Portfelio investavimas suteikia toms kompanijoms ir individams teisę reikalauti pelno dalies, tačiau nesuteikia jokios teisės dalivauti valdyme.

2)Tiesioginis investavimas- užsienio kapitalo pirkimas ir valdymas. Tai yra daugiau nei eksportavimas, licenzijų išdavimas. TI apibudinamas kaip aktyvus kišimasis į užsienio investicijų valdimą, dažniausiai per tarptautines įmones- dideles korporacijas kurių veikla ir padaliniai, yra išsibarstę po keles šalis, bet jas kontroliuoja centrinė būstinė.

Priimdami investavimo sprendimus, tarptautiniu įmon vadov turi įvertinti 3 veiksnius:1) Skirtingų šalių ekonominis lygis. Įpatingas dėmesys skiriamas šalies infastruktūros-fyzinių sąlygų ir patogumų, reikalingų eekonominiai veiklai vykdyti- įvertinimui. Infastruktūrą sudaro transporto ir komunikacijos sistemos, mokyklos(svarbios dėl darbininkų su reikalingais įgudžiais paruošimo kalimybių), ligoninės, elektrinės ir sanitarinės sąlygos.

2)Politinė rizika-galimybė, kad politiniai pokyčiai turės ilgalaikių ar trumpalaikių pasėkmių tarptautinių įmonių veiklai užsienyja.

3)Technologijos priimtinumas skirtingoms kultūroms. Gamybos technologijos, kurios puikiausiai pasiteisina Japonijoja, gali visai netikti Ekvadore. Be to Ekvadoro gyventojai gali įsižeisti, jai bus priversti prisitaikyti prie naujos technologijos. Kiekvienas tehcnologijos pokytis yra svarbus, todėl gali prireikti tos šalies vyriausybės pagalbos, ir ji tokioja situacijoje gali būti svarbiausia.

Tarptautinių įmonių poveikis šalims šeimininkėm.

Yra teigiami ir neigiami tarptautinių įmonių operacijų poveikių šalims šeimininkėms aspektai.

Aplinka (taip pat ir vyriausybės veiksmai) ir pačios tarptautinės įmonės elgesys lemia, ar jie atsiras konkrečioje situacijoje ar ne.

Naudingi aspektai: kapitalo, technologijos ir verslo perkėlimas į šalį – šeimininką šios šalies mokėjimų balanso pagerininmas į naujų darbo vietų ir karjeros galimybių sukūrimas užsienio šalyse; vietinės ekonomikos konkurencijos pagerinimas į didesnę produktų įvairovę vietiniams vartotojams.

Neigiami aspektai: tarptautinė įmonė gali vartoti vietinius finansavimo šaltinius ir taip „sugerti“ kapitalą, iš kurio galbūt galėjo būti finansuojamos vietinės kompanijos arba keli plačiau reklamuojami, standartizuoti vartojimo produktai gali išstumti iš rinkos vietoje pagamintus produktus ir taip sumažinti vartotojų pasirinkimą.

Tarptautinių įmonių poveikis savoms šalims

Tarptautinių įmonių savo šalims neigiami aspektai: užsienio iinvesticijų „ištekėjimas“ iš šalies ir pajamų gaunamų iš eksporto, sumažėjimas gali susilpninti nacionalinį mokėjimo balansą. Tačiau žiūrint iš ilgalaikės perpektyvos pozicijų šiuos nuostolius gali atlyginti pajamos gaunamos iš dividendų, licenzijavimo mokesčių, autorinių honorarų ir užsienyje surenkamų pardavimų dalies. Tačiau yra rizika, kad gimtoji šalis praras technologinį pranašumą. Nerimą kelia ar tarptautinei įmonei investavus į kitas šalis nesumažės darbo vietų savoj šaly. Tačiau tai yra neišvengiama. Jei viena įmonė to nepadarys, tai padarys konkurentai. O pirmoji įmonė praras verslą ir visvien sumažins darbo vietas.

Tarptautinių kompanijų sukūrimo stadijos

Pirmosios dvi stadijos apima eksportavimą – savoje šalyje pagaminamų prekių pardavimai užsienio rinkose. Pirmoje internacionalizavimo stadijoje kompanijos dar tik pasyviai derasi su užsienio partneriais bei organizacijomis. Kompanija atlieka užsienio užsakymus, ateinančius lyg savaime be ypatingų kompanijos pastangų juos parduoti. Šioje stadijoje tarptautinius susitarimus gali vykdyti tam tikslui sukurtas skyrius. Tretieji asmenys – agentai ir brokeriai- dažnai veikia kaip kompanijos tarpininkai.

Antroje stadijoje kompanijos tiesiogiai susiduria su savo interesais užsienyje, tačiau kartais jos dar gali veikti per trečiuosius asmenis. Kompanijos remiasi ne užsienio, bet savo šalies darbuotojais, nuolat važinėjančiais į užsienį verslo reikalais.

Trečioje stadijoje tarptautiniai interesai lemia visą tolesnę kompanijos struktūrą. Dar būdama savo šalies vietine kompanija, ji jau vykdo importo bei eksporto operacijas ir

gamina prekes bei teikia paslaugas užsienyje. Šiame etape vadovai gali užmegzti formalius sutartimi pagrįstus santykius su vadovais kitose šalyse. Jie gali išduoti licenzijas, teises tiekti rinkai tam tikrus produktus, naudoti patentuotus procesus, arba gali parduoti franšizes – specialaus tipo licenzijas. Pagal jas firmos parduoda paketą, į kurį įeina firmos ženklas, įranga, medžiagos bei valdymo instrukcijas. Nors licenzijavimas ir privilegijuoti leidimai suteikia kompanijai teisę į užsienio pelną, tačiau jos vaidmuo yra ribotas. Kad gautų didesnę balso teisę valdyme, kompanijos turi rinktis ttiesioginių investicijų variantą – arba sukurti filialą užsienyje, arba įsigyti jau gyvuojančios užsienio firmos kontrolinį akcijų paketą.

Kitas galimas variantas bendra įmonė, organizacija, kur vietinė ir užsienio kompanijos kartu dengia gamybos ir mokslinių tyrimų išlaidas užsienio šalyse- nes kai kuriose šalyse įstatymai draudžia užsieniečiams būti verslo savininkais.

Globalinė aukščiausia stadija- globalinė strateginė partnerystė: sąjunga, kurią organizacija sudaro su viena ar daugiau užsienio šalių, dažniausiai tikėdamasi išnaudoti kitos šalies galimybes ir tapti lyderiu arba tiekimo srityje arba gamyboje.

Šios firmos nori išlikti geriausios kkaip pigūs tiekėjai ir tapti pirmaujančiomis pateikdamos pačius geriausius produktus ir paslaugas. Galutinė tarptautinių įmonių sėkmė priklauso nuo jos sugebėjimo prisitaikyti prie kitos šalies vertybių ir kultūros. Tai yra svarbu vadovams, kurie vadovauja darbuotojams, atstovaujantiems skirtingas kultūras.

Tarptautinių įmonių vadovai

3 pagrindiniai ppožiūriai:

1) etnocentriški vadovai – užsienio šalis ir jų žmones laiko žemesniais už savo šalies. Tokie žmonės galvoja, kad jų gimtosios šalies valdymo praktika gali būti eksportuojama kartu su jų prekėmis ir paslaugomis.

2) policentriški vadovai – užsienio šalis laiko skirtingomis ir sunkiai suprantamomis. Tikėdamiesi, kad kompanijos užsienio padaliniai supranta jų poreikius, tokie vadovaileidžia jiems veikti savarankiškai.

3) geocentriški vadovai – pripažįsta šalių panašumus ir skirtumus. Tokie vadovai, kad ir iš kokios šalies jie būtų kilę, stengiasi remtis pačiais efektyviausiais metodais ir praktika. Geocentriškos pažiūros yra pačios tinkamiausios tarptautinių kompanijų vadovams, tačiau jos yra sunkiausiai priimamos ir išmokstamos.

Skirtingi globalizacijos aspektai

Daugeliui verslo veiklų globalizacija yra vienas iš svarbiausių jų išorinės aplinkos pokyčių. Globalizacija reiškia naują požiūrį į santykkius su kitų šalių žmonėmis. Globalizacija – ttai beprecedentės apimties ir sudėtingumo verslo santykiai užmezgami tarptautiniu mastu.

Konkurencingumo reikšmė bei svarba.

Konkurencingumas – santykinė vieno konkurento padėtis kitų atžvilgiu – gali liesti organizaciją arba šalį. Globalizacijos dėka išaugo vyriausybių vaidmuo darant įtaką šalių konkurencijai. Vyriausybės gali veikti konkurencingumą per ekonominį klimatą, institucijas ir politiką.

Istorinė verslo globalizacijos evoliucija

Tarptautinės kompanijos ėmė sparčiau kurtis po II pasaulinio karo, kai stipri JAV ekonomika ir technologijos pažanga komunikacijų ir transporto srityje sudarė sąlygas užsienio kapitalui pirkti ir valdyti. Tačiau 7 –ąjame dešimtmetyje ddėl ekonomikos augimo Europoje ir Japonijoje atsirado daug Amerikos firmų konkurentų. Dabar konkurencija ateina – ir iš Šaiurės Amerikos prekybos partnerių – ir iš Kanados bei Meksikos – ir iš vadinamųjų Keturių tigrų (Honkongo, P.Korėjos, Singapūro ir Taivano).

Svarbios sąlygos kurias privalo apsvarstyti vadovai globalizuodami savo veiksmus.

Globalinius verslo santykius veikia daugybė ekonominių, politinių ir technologinių sąlygų, ir jos kiekvienoje šalyje skirtingos. Be to, globaliniai vadovai turi priežasčių būti atsargūs globalių verslo santykių atžvilgiu. Pirmiausia todėl ,kad globalizacija suartino žmones kurių kultūros šimtmečius ir net tūkstantmečius buvo skirtingos.

Organizacijų kūrimas

Verslininkystė skiriasi nuo valdymo, nes ji apima gamybos pokyčių iniciavimą, o valdymas apima vykstančio gamybos proceso koordinavimą. Verslininkystė pirmiausia yra susijusi su pokyčiais.

Verslininkystės nauda

Skatina ekonomikos augimą. Didina našumą. Diegia naujas technologijas. Kuria naujus produktus. Keičia ir atnaujina rinkos konkurenciją.

Našumas – tai sugebėjimas pagaminti daugiau prekių ar suteikti daugiau paslaugų, įdėjus mažiau darbo ir kitų sąnaudų.

Našumo veiksniai – moksliniai tyrimai. Investavimas į naujas technologijas, į naujų produktų įdiegimą.

Naujos technologijos, produktai ir paslaugos yra svarbiausias verslo pokyčio veiksnys.

Verslo veiksniai

Gamybos funkcija – verslo įmonė turi pasirinkti tokį gamybos išteklių derinį, kuris leistų jai pagaminti maksimalų prekių kiekį. Keičiant gamybos apimtį, dažniausiai keičiasi ir naudojamų materialinių išteklių deriniai, todėl reikia pasirinkti tokį jų dderinį, kuriam esant būtų pasiektas nemaksimalus prekių kiekis, o gauta didžiausia nauda – verslumas. Jis sujungia visus kitus veiksnius ir užtikrina racionalų bei efektyvų turimų išteklių naudojimą. Verslui plėtoti reikalingi įvairūs ištekliai, kurie yra vaidinami verslo veiksniai – darbo jėga: žemė: kapitalas. Kiekvienas veiksnys dalyvaudamas versle gauna už savo veiklą atlyginimą skirtingais pavidalais: 1) verslininkų atlygis už jų pastangas bei riziką, kilus įgyvendinant naujas idėjas, yra pelnas, kuris lieka po to, kai užmokama žemės, darbo jėgos ir kapitalo savininkams.2) darbo jėgos atlygis yra uždirbtas atlyginimas, 3) žemės savininkams mokama renta, 4) kapitalo savininkams – palūkanos arba dividendai.

Ekonominės veiklos rūšių klasifikavimas

Pagal tarptautinę klasifikaciją šalies ekonominė veikla skirstoma į 3 lygius: 1) pirminis lygis – tai veikla susijusi su žemės ūkio produktų bei gamtinių išteklių gavyba, 2) antrinis lygis – kai gaminami daiktai, medžiagos, žaliavos, pusgaminiai. 3) tretinis lygis – kai teikiamos įvairios paslaugos: komercinės finansinės, gydymo, socialinės ir t.t.

Siekiant ūkio veiklos veiksmingumo, reikia gauti didesnę naudą iš visų disponuojamų veiksnių.

Įmonės kūrimas

Kuriant įmonę būtina laikytis tam tikro eiliškumo. Pirmiausia suformuluojama idėja, kurios įgyvendinimas tenkintų konkretaus vartotojo poreikius ir kad būtų gaunamas veiklos rezultatas, pelnas. Idėjų suformulavimas priklauso nuo verslo kūrėjų sugebėjimo, įžvalgumo, turimos informacijos, materialinių sąlygų. Po to būtina įvertinti kūrėjo aasmenines savybes nuo kurių priklauso priimami sprendimai.

Situacijos rinkoje įvertinimas

1)koks reikalingas kapitalas, iš kokių šalitinių bus finansuojamas, kokia yra energijos, žaliavų ir darbo jėgos išteklių rinka.

2)Atliekamas apytikslis įmonės dydžio pagrindimas, taip pat parenkama įmonės juridinė forma. Įmonės juridinės formos pasirinkimą lemia asmeninės valdžios siekimas, materialinės ir finansinės verslo kūrimo galimybės, pelno paskirstymo būdas, mokesčių dydis ir kita.

3)Formuojama būsimos įmonės organizacinė struktūra ir veiklos organizavimo planas. Turi būti apskaičiuojamas padalinių kiekis, jų dydis ir materialinis, techninis jų aprūpininmas.

4)Rengiami steigimo dokumentai.

5)Įmonės registravimas.

Verslo sanprata ir reikšmė XX a. vakarų verslininkystės teoretikai ypatingą dėmesį skyrė verslininkų asmeniniams sugebėjimams apibūdinti. Praktiškai visose verslininkystės apibrėžimuose kalbama apie tokią elgseną, kuri apima: iniciatyvos elementą, socialinių – ekonominių mechanizmų organizavimą ir reorganizavimą, siekiant sugebėti naudingai panaudoti turimus išteklius, prisiimti atsakomybę už nesėkmę. Naujos paradigmos esmė – vadovas turi kurti tokį klimatą organizacijos viduje, kultūrą, kontekstą, kuriame pozityviai bendradarbiauja įmonė ir darbuotojas ir taip veikia visos verslo visuomenės vystymąsi. Naujoji verslo strategija daug dėmesio skiria komunikacijos ir informacijos sistemoms kurti bei tobulinti.

Verslininkystė – tai dinamiškas turto didinimo procesas. Verslo kūrimo procesas pasižymi naujovėmis. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata, orientuota į vykstančius politinius, socialinius ir ekonominius procesus šiuolaikinėje visuomenėje. Verslininkų funkcija – tai sugebėjimas sutelkti gamybos veiksnius – žemę, darbą, kapitalą

– ir panaudoti juos naujiems produktams gaminti ar paslaugoms tiekti. Verslininkas suvokia galimybes kurių kiti verslo vadovai nemato ar jiems paprasčiausiai jos nerūpi.

Verslininkystės veiksniai

psichologiniai. Davidas McClellandas 7 – ąjame dešimtmetyje pastebėjo, kad žmonės kurie siekia verslininko karjeros jaučia psichologinį poreikį laimėti, kas skatina poreikį rizikuoti,tik, žinoma, protingai, o tokia rizika skatina didesnes pastangas. 9 – ojo dešimtmečio viduryje Thomas Begley ir Davidas P. Boydas analizavo psichologinę verslininkystės literatūrą, siekdami išsiaiškinti skirtumus tarp verslininkų ir tų, kurie valdo smulkų verslą. Išskirti 55 matmenys:

1) Laimėjimų poreikis – verslininkams būdingas McClellando apibrėžtas poreikis laimėti,

2) požiūris į kontrolę – mintis, kad individai patys kontroliuoja savo gyvenimą. Verslininkai ir vadovai paprastai mano, kad jie patys valdo savo likimą.

3) rizikos toleravimas – verslininkai, kurie imasi vidutinės rizikos, sulaukia didesnių pajamų iš savo kapitalo, nei tie, kurie visai nerizikuoja, ar rizikuoja beprotiškai.

4) neaiškumo toleravimas – tai daugiau ar mažiau reikalinga kiekvienam vadovui, kadangi tenka priimti daug sprendimų remiantis neišsamia ar neaiškia informacija. Tačiau verslininkai susiduria su didesniu nneaiškumu, kadangi tam tikrus dalykus jiems tenka daryti pirmą kartą gyvenime arba iš viso pirmą kartą ir neretai jiems tenka rizikuoti visu savo turtu.

5) A tipo elgesys – tai susyję su troškimu daugiau padaryti per trumpesnį laiką ir nepaisyti kitų pprieštaravimų. Smulkaus verslo įkurėjams ir vadovams budingas ryškesnis A tipo elgesys nei kitiems verslo vadovams.

Elen Fagenson kitu aspektu žvelgė į psihologinius skirtumus. Verslininkai linkę vertinti savigarbą, laisvę, sėkmės pojūtį bei įdomų gyvenimo stilių. Vadovai, antra vertus, linkę vertinti tikrą draugystę, išmintį, gebėjimą rasti išeitį ir malonumą. Ji daro išvadą, kad verslininkai iš gyvenimo nori kažko kito nei vadovai.

Sociologiniai veiksniai. Dažnai mažumų grupių atstovai jaučia, kad vadovai juos diskrimituoja, tiesiogiai ar netiesiogiai. Dėl šio nusivylimo daugelis mažumų trokšta aplinkos, kuri atitiktų jų poreikius ir suteiktų laisvę kurti ir klestėti. Dėl šio troškimo kartu su amžinu potraukiu verslininkystei, matyti mažumų verslininkus šių dienų verslo pasaulyje – įprasta.

Smulkusis verslas – tai organizacija kurios veikla orientuota į vietinę rinką ir kurioje dažniausiai ddirba nedidelis darbuotojų skaičius. Verslininkai suvokę galimybes kurių kiti verslo vadovai nepastebi arba dėl mažos rinkos tokio produkto gaminti neapsimoka.

SVV reikšmė ekonomikos plėtrai

Išsivysčiusių Vakarų valstybių ekonomikoje SVV buvo ta pati pagrindinė jėga, kuri lėmė sparčią ekonomikos plėtrą. SVV sektoriuje (Vokietijoje) sukuriama apie 80 proc. BVP ir net 98 proc. Įmonių priklauso šiai grupei, o jose dirba per 80 proc. visų dirbančiųjų. Šio laikotarpio svarbiausia ekonomikos plėtros tendencija smulkusis verslas šalyse, pasiekusiose aukštesnį gerovės lygį, turi žymiai didesnę įtaką šalies eekonomikai. SVV gausa, tai augančios ir dinamiškos ekonomikos požymis. Dž. Hornas tegia, kad SVV yra vienas iš aštriausių gyvybingos rinkos ekonomikos „kampų“, nes ši veiklos forma sukuria palankesnes sąlygas verslininkystei ir verslo kūrybai. Pasaulinė patirtis įrodė, kad be SVV įmonių rinkos ekonomika negali nei funkcionuoti, nei tobulėti. Didelės dalies SVV įmonių veikla yra susijusi su stambiomis kompanijomis rangos, subrangos sutartimis, franšizės kontraktais. Dažnai stambiosios įmonės tampa smulkiųjų klientėmis, o šios stambiųjų tiekėjomis. Ekonominiu požiūriu yra naudinga kai smulkios įmonės ir stambios kompanijos papildo vienas kitą. Be to, SVV padeda augti komercinei kultūrai. Išsivysčiusios rinkos ekonomikos šalyse su vis dažniau verslas suprantamas kaip karjera ir gyvenimo įprasminimas bei galimybė realizuoti savo kūrybinius sumanymus, o mokymas ir švietimas verslo klausimais tampa didele visuomenės veiklos dalimi. SVV privalumai: kuriamos naujos darbo vietos; stiprinami nacionalinio ūkio pagrindai; iš jų išauginamos būsimos stambios įmonės; komercinis lankstumas – tai yra tai, kad mažos įmonės sugeba greičiau adaptuotis prie sparčiai kintančių aplinkos sąlygų, greičiau persiorentuoja diegiant naujus produktus ar paslaugas, nes joms nereikia didelių investicijų; orientuojasi į vietinius išteklius ir patenkina vietinius poreikius; gali patenkinti specifinius vartotojų poreikius, kurių nepatenkina didelės kompanijos.

Verslo organizavimo formos

Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra gamybine, komercine iir ūkine veikla. Įmonės tipo pasirinkimą lemia verslo rūšys, gamybos apimtys, rinka, investicijų poreikis ir galimybės. Lietuvoje veikia tokios rūšies įmonės: individualios įmonės (personalinės IĮ), tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB), komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos (KŪB), akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, investicinės akcinės bendrovės, valstybės ir savivaldybės įmonės, žemės ūkio ir kooperatinės bendrovės, junginiai. Verslo liudijimas – suteikia teisę gyventojams verstis kokia nors individualia veikla.

Organizacijų kūrimas iš naujo

Konstanta – pokytis organizacijoje ir aplink ją. P.Senge atskiria prisitaikomąjį mokymąsi organizacijose – pasikeitimų įveikimą – bei generacinį mokymąsi- kūrybiškumo sūkurimą bendromis organizacijos narių pastangomis. Verslininkystė organizacijos viduje (intraverslininkystė) – korporacinė verslininkystė, kai organizacija siekia išsiplėsti, tyrinėdama naujas galimybes, naujai jungdama turimus išteklius. Verslininkų ir naujųjų intraverslininkų atsiradimas paaiškinamas labai paprastu principu: žmonės apdovanoti potraukiu kurti, t.y. įgyvendinti tai,ko iki tol niekada nebuvo ar niekada netiko. Verslininkystė organizacijos viduje reikalauja ypatingo vadovų dėmesio, nes savo pobūdžiu ji prieštarauja nustatytai organizacijos veiklai. Intraverslininkystės paramai svarbūs šie dalykai: 1) aiškūs intraverslininkystės procesų tikslai. 2) keitimosi informacija tarp vadovų ir intraverslininkų sistema. 3) pabrėžiama individuali atsakomybė ir atskaitomybė. 4) atpildas už kūrybines pastangas. Pagrindinė „inovacinės verslininkystės“ idėja – kad vadovai sugebėtų iš naujo sukurti santykių, iš kurių ir susideda jų organizacijos, modelius. Naujausias ir plačiausiai išgarsėjęs organizacijų kkūrimo iš naujo metodas – korporacijos perprojektavimas – tam tikra organizacija įvertinama iš naujo. Pasak Hammerio perprojektavimas reiškia radikalų permąstymą ir perprojektavimą tų procesų, su kurių pagalba kuriame vertę (klientams) ir dirbame darbą. Jis išvardija spartą, paslaugų kokybę ir pridėtinius kaštus, kaip svarbius dabarties konkurencinius elementus, kuriuos gali paliesti perprojektavimas. Perprojektavimas reišia, jog organizacijos keičia santykių visumos modelius, o ne fiksuotą vienetą – įrengimus ar pastatus.