Globalizacijos vertinimas

Turinys

1. Globalizacijos samprata………………………2

2. Globalizacijos poveikis ekonomikai………………….3

3. Išvados…………………………8

4. Literatūra…………………………101. Globalizacijos samprata

Klausimas: Kas yra globalizacijos viršunė?

Atsakymas: Princesės Dianos mirtis.

Klausimas: O kodėl?

Atsakymas: Anglų princesė kartu su vaikinu Egiptiečiu užsimuša Prancūzų tunelyje, važiuodami Vokišku automobiliu su Olandišku varikliu, vairuojamu Belgo vairuotojo, prilupusio Škotiško viskio, tuo metu kai ant Japoniškų motociklų juos persekioja paparaciai Italai, gydomi Amerikiečių gydytojų Braziliškais vaistais!

Maža to, šitą laišką tau atsiuntė Lietuvis, pasinaudojęs žydo B.Gateso technologijomis, kurias anas pavogė iš Taivaniečių!

Acidal, 2002-07-25, (www.ebiz.lt)

Šis pavyzdys, publikuojamas interneto puslapyje, bene aiškaiusiai paprastam žžmogui atsako į klausimą, kas yra globalizacija.

Ką bendro turi elektroninė prekyba, Indų restoranas Vilniuje, CNN, bankų susiliejimai Europoje ir palūkanų normų išaugimas Estijoje 1997 pabaigoje? Visus šiuos dalykus jungia tai, apie ką pastarąjį dešimtmetį vis dažniau diskutuoja ekonomistai, politologai, politikai ir verslininkai. Visi jie yra vieno reiškinio, vadinamo globalizacija, požymiai. Kas yra globalizacija, apie kurią pataruoju metu mėgstama kalbėti ir Lietuvoje, ir ką ji reiškia valstybių politikai bei jų piliečių gerovei?

Globalizacija yra pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio rryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos ekonomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui. Tiesa, prekybos ir investicijų ssvarba šalių ūkiams nėra naujas reiškinys žmonijos istorijoje. 19 a. pabaigoje prekyba sudarė panašią industrinių valstybių BVP dalį kaip ir šiuo metu. Apie ekonominę valstybių tarpusavio priklausomybę ir jos pasekmes taip pat pradėta kalbėti jau gana seniai, pradėjus augti transnacionalinių kompanijų veiklai.

Tačiau naujos ir tik esamam laikmečiui būdingos yra technologijų suteikiamos galimybės žmonėms greičiau, lengviau ir pigiau pasiekti tolimiausius pasaulio kraštus. Būtent todėl kai kas įvardina šiuolaikinę pasaulio bendruomenę kaip „globalinį kaimą“, kuriame apie įvykį iš karto sužino visi kaimo gyventojai. Šis atstumų „sumažėjimas“ daro didelį poveikį valstybių tarpusavio santykiams bei ekonomikos raidai.

Globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie iinformacijos kontrolę. Nors toks valstybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas kai ką gąsdina, jis pirmiausia apriboja diktatūrų ir autoritarinių režimų galimybes ir suteikia daugiau pasirinkimo demokratinių šalių visuomenėms. Pati globalizacija iš dalies reiškia laisvių ir demokratijos plitimą pasaulyje po Šaltojo karo pabaigos. Tuo pačiu ji sąlygoja ekonominių pasaulio politikos reikalų santykinės svarbos padidėjimą lyginant su tradiciniais užsienio politikos klausimais, pirmiausia karinės galios didinimu. Pasaulio prekybos organizacijos derybos šiuo metu susilaukia ne mažiau, o gal ir daugiau pasaulio visuomenės dėmesio nei dderybos dėl karinės ginkluotės mažinimo.2. Globalizacijos poveikis ekonomikai

Globalizacijos terminas atsirado kaip ekonomikos transnacionalinio funkcionavimo ir informacijos charakteristika nacionalinių valstybių sienų skaidrumo sąlygomis. Globalizacijos tendencijos planetoje kilo dėl įvairių žmonijos problemų: maisto, aplinkos apsaugos, žaliavų ir energijos aprūpinimo, gyventojų migracijos, ginklavimosi varžybų, socialinių problemų, pasaulio ekonominių išteklių įsisavinimo, kosminės erdvės užvaldymo, silpniau išsivysčiusių planetos regionų atsilikimo įveikimo, urbanizacijos ir kitų.

Globalizacija viena šių visų problemų išspręsti negali, tačiau ji teikia puikias technines, informacines ir ekonomines galimybes žmonijai pačiai jas sklandžiai ir moksliškai išspręsti. Be to, globalizacija yra įvairialypė ir iš vidaus prieštaringa (V.Kavaliauskienė, 2002). Šio proceso varomoji jėga yra pasaulinė ekonomika. Jos mikroelementas ir aktyvusis veiksnys – transnacionalinė įmonė, pirminis ir reguliuojantis kriterijus – tarptautinio kapitalo rentabilumas.

Svarbiausi globalizacijos veiksniai – ekonominis, informacinis ir technologinis – pakeitė žmnijos egzistencijos sąlygas iš esmės, tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Jų įtaką žmonių gyvenimui ir veiklai vertinti yra ypač sunku, rizikinga ir nedėkinga(V.Kavaliauskienė, 2002). Juk globalizacija, teikianti šalims informacinius, technologinius ir ekonominius pranašumus, sustiprina kiekvienoje šalyje vykstančio reiškinio, proceso intensyvumą ir didina jo dalyvių-subjektų poliarizaciją.

Šiuolaikiniame ekonominiame pasaulyje greta ekonominių subjektų savo veiklą atlieka ir neekonominiai – antisubjektai ir pseudosubjektai, tik imituojantys ekonominę veiklą. Jų veiklos rezultatai visuomenės pajamų ne tik nedidina, bet dar ir mažina. Dėl tto globalizacijos poveikis bendrai ekonomikai yra ypač prieštaringas.

Šio poveikio pobūdis atskirose šalyse ir globaliu mastu, t.y. jo teigiamumas, neigiamumas, tiesiogiai priklausys nuo ekonominių ir neekonominių subjektų santykio tam tikru laiku ir konkrečioje vietoje, t.y. tam tikroje šalyje, kontinente ir visame pasaulyje. Mažėjant socialinei organizacijai, kyla organizuoto nusikalstamumo lygis ir ypač tose srityse, kuriose tiesioginės visuomenės kontrolės nėra, o žiniasklaida jose veikia kryptingai(V.Gavelis, 2002). Dėl visaverčių subjektų gyvybingumo silpninimo, prastės jų veiklos rezultatai, menkės visuomenės pajamos, didės neformali ekonomika, klestės antisubjektai, keisis ekonominių ir politinių jėgų santykis globaliu mastu(V.Kavaliauskienė, 2002).

Nepriklausomai nuo globalizacijos padarinių ir jų įvertinimo pozityvumo globalizacija vyksta objektyviai ir nesustojamai, todėl būtina į tai atsižvelgti. Globalizacija nepaliaujamai spartina informacinės visuomenės kūrimą.

Šiuolaikinio mokslo ir technologijos darna leis žmonijai netrukus pakeisti sąvoką „agrarinė“ ar „industrinė“ visuomenė į „globalią informacinę visuomenę“, kurios svarbiausias kūrimo tikslas – užtikrinti žinių, informacijos prieinamumą visuomenei ir sudaryti galimybes naudotis informacija kaip strateginiu visų visuomenės veiklos sričių plėtros ištekliu.

Informacinės visuomenės kūrimo sėkmė priklauso nuo realių ekonominių ir neekonominių galimybių, lemiamų šalies gyventojų kultūrinio lygio, jų aktyvumo, kvalifikacijos ir komunikavimo pobūdžio. Naujos informacinės technologijos iš esmės keičia ekonominės ir neekonominės sričių funkcionavimą.

Greta šių naujų, ypač žmonijos egzistencijai teigiamų aplinkybių globalios rinkos ekonomikoje atsiranda ir pradeda veikti papildomi rrizikos veiksniai, labai apsunkinantys žmonijos būklę. Pavyzdžiui, naujų technologijų teikiami pranašumai panaudojami ne tik socialios, legalios veiklos plėtotei, bet ir naujų rūšių nusikalstamai veiklai. Pastarosios mastas tiesiogiai priklauso nuo informacinių duomenų apsaugos sistemos funkcionavimo efektyvumo. Tragiški 2001 m. rugsėjo įvykiai JAV yra visų šių papildomų rizikos veiksnių veikimo globalioje rinkoje „materiali integruota iliustracija“, ryškiai parodanti šiuolaikinės žmonijos eg.zistencijos globaliai subrendusias problemas(V.Kavaliauskienė, 2002).

Pasaulio valstybės įvairiai reaguoja į augančią tarpusavio ekonominę priklausomybę. Viena iš šių bandymų išraiškų – ekonominė konkurencija tarp valstybių, ribojant pasaulio ekonomikos poveikį bei siekiant „apsaugoti“ savo ekonomiką nuo išorės spaudimo muitais, kvotomis, pinigų srautų apribojimais ir kitokiomis priemonėmis. Kraštutiniu atveju tokie veiksmai gali pavirsti „prekybiniais karais“, šitaip tarsi perkeliant konfliktinius valstybių galių didinimo bandymus į ekonomikos sritį. Tačiau paprastai tokie bandymai yra ekonomiškai nenaudingi visoms protekcionizmo politiką vykdančioms šalims ir negali būti naudingi, nes rinka iš esmės skiriasi nuo galios santykių(R.Vilpišauskas, 2002).

Šiuo atžvilgiu globalizacija iliustruoja laisvų ekonominių ryšių tarp valstybių naudą visoms dalyvaujančioms šalims. Tiesa, išaugęs kapitalo mobilumas apriboja ekonominės politikos galimybes ir sukuria spaudimą vykdyti rinkai naudingą politiką. Būtent šioje srityje yra prasminga kalbėti apie valstybių konkurenciją, kadangi konkuruojama ekonomikos reguliavimo priemonėmis, siekiant sukurti palankesnį klimatą investicijoms. Išaugusi tarpusavio priklausomybė apriboja galimybes vykdyti savarankišką pinigų ar

fiskalinę politiką, tačiau apribojimas savaime negali būti vertinamas neigiamai. Tokiu būdu rinka gali apriboti netinkamą ekonominę politiką, pavyzdžiui, biudžeto išlaidų didinimą prieš rinkimus. Vienas iš pastarojo meto netinkamų Lietuvos vyriausybės atsako į išorės ekonomikos pokyčius pavyzdžių yra sprendimas padidinti vidaus rinkos apsaugą, reaguojant į ekonominę krizę Rusijoje(R.Vilpišauskas, 2002). Pasak autoriaus, kaip rodo paskutinių metų Lietuvos ūkio raida, protekcionistinės priemonės negali apsaugoti nuo išorės konkurencijos, jos tik gali sulėtinti pokyčių tarptautinėje ekonomikoje poveikį, tačiau už tai vėliau tenka tiesiogine prasme mokėti vvisiems piliečiams ir pasitikėjimą prarandančiai vyriausybei.

Ekonominės tarpusavio priklausomybės augimas yra sukūręs daugelį baimių, kurios daro didelę įtaką ir tarpvalstybiniams santykiams. Tai baimė dėl neigiamo pigesnės darbo jėgos kitoje šalyje poveikio investicijoms ar prekybai, baimė dėl galimo staigaus kapitalo nutekėjimo, baimė dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir panašiai. Dažniausiai šios baimės būna ekonomiškai nepagrįstos, tačiau tai jų nesusilpnina. Vienas iš paradoksalių šio laikmečio reiškinių – nacionalinių ir religinių simbolių galios stiprėjimas, nykstant fizinėms ir virtualinėms riboms tarp nacionalinių valstybių. Šio paradokso iišraiškų toli ieškoti nereikia – tai konfliktai Jugoslavijoje ir vėliau Kosove, islamo terorizmas.

Nors globalizacija apriboja valstybių suverenitetą ir užsienio politikos tikslų įgyvendinimo priemones, šiuos apribojimus visiškai atsveria jos suteikiamos galimybės. Technologijos pažanga, panaudojama rinkoje ir jos skatinama, suteikia daugiau ggalimybių visiems pasaulio ekonomikoje dalyvaujančių valstybių piliečiams pasinaudoti pasaulio įvairove ir ekonominio augimo rezultatais. Būtent todėl galime atostogauti kitame pasaulio krašte, bendrauti internetu su kitame pasaulio krašte esančiu žmogumi, mėgautis patiekalų iš įvairių šalių įvairove. Svarbiausia, jog auganti konkurencija verčia įmones mažinti visų šių prekių ir paslaugų kainas bei gerinti jų kokybę – o todėl jos tampa prieinamos ne tik pasiturintiems, bet vis didesniam žmonių skaičiui. Sąlygų ekonominei plėtrai ir gerovės augimui sudarymas yra pagrindinis kiekvienos valstybės tikslas ir globalizacija suteikia priemones ir galimybes realizuoti šį tikslą .

Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vieningos visuomenės“. ŠŠis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos — intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kur.ios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai — tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės.

Pasaulinių rinkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais: prekybos, transnacionalinių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų. Finansų judėjimą reguliuoti nacionalinės vyriausybės jau yra sunkiai pajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybos „transnacionalizacijai“ valstybės tebeturi pakankamai priemonių ir paskatų. Vis dėlto jjautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien dėl teorinių paskatų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudą iš laisvosios prekybos — tačiau strateginės prekybos teorijos ją žymiai kvalifikuoja), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriu dar nėra paveikusi(V.Pugačiauskas, 2000).

Vienas požiūris į globalizaciją, deterministinis, implikuoja, kad prekybos politikos liberalizacija turėtų būti suprantama kaip vyriausybių pripažinimas, jog priešintis pasaulinės rinkos skverbimuisi yra beprasmiška (ypač kapitalo rinkų atveju). Kitas požiūris pabrėžia didesnę rinkų integracijos naudą, vertinant alternatyviais rinkų užvėrimo kaštais (nors kapitalo judėjimo kaštai yra pažeidžiamumas krizių atveju, o prekybos liberalizavimo ilgalaikei naudai pagrįsti nėra pakankamai argumentų). Pasak V.Pugačiausko, iš tikrųjų, Lietuvos atveju ir vienas, ir kitas požiūris gali būti apibendrinti: vertinant alternatyviais kaštais, Lietuvos tikslą integruotis į Europos Sąjungą galima laikyti optimalia globalizacijos strategija, ir alternatyvų ieškojimas savaime neturi didelės prasmės.

Išskiriami trys pagrindiniai globalizacijos veiksniai: (1) tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties augimas — naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse, kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti monopolijas; (2) inovacijų kaupimasis, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo (kitaip negu pirmajai sąlygai, antrajai, kad ji padarytų rrealų poveikį valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės (de)reguliacinis pagrindas); (3) strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu bei specifinių žinių pritaikymu. Visa tai sukuria „naują tarptautinį darbo pasidalijimą“. Per pastaruosius 20 metų sparčiausiai augo tie ūkiai, kuriuose sugebėta generuoti naujų pramonės šakų eksportą — į eksportą orientuotos ekonomikos augo sparčiau negu tos, kurios mėgino apsaugoti vidaus rinkas aukštais prekybos barjerais. Kita vertus, naujasis tarptautinis darbo pasidalijimas nebūtinai reiškia kurios nors pusės pralaimėjimą (nors nauda nebūtinai vienoda ar simetriška): pažangiausios valstybės globalizuotoje ekonomikoje gali naudotis didesnėmis rinkomis inovaciniams produktams, o besivystančios šalys — dalyvauti pasaulinėje gamyboje per transnacionalines korporacijas ir naudotis inovacijų rezultatais. Kadangi pažangiausios valstybės, kaip rodo tyrimai, yra labiausiai pasisakančios už prekybos bei kapitalo liberalizavimą (nes jų piliečiams prekyba yra svarbesnė), o globalizavimas ilguoju (galbūt pačiu ilgiausiu) laikotarpiu prisidės prie pajamų lygio suvienodėjimo, ši natūrali pažangiausių valstybių pozicija prisideda prie pajamų lygio skirtumų mažėjimo.

Nors kai kurie globalizacijos teoretikai tvirtina, jog vertinant kokybiškai, dabar pasaulio ekonomikos išgyvenami reiškiniai turi istorinių precedentų, ypač 20-ojo amžiaus pradžioje, bent jau kiekybiškai kapitalo ir prekių rinkų augimas per pastaruosius dvidešimt metų atrodo beprecedentis. Juo labiau, pridėjus kokybinį matmenį — prekybos struktūrą: antrinės produkcijos bei ppaslaugų sra.utus, transnacionalinių korporacijų ir prekybos TNK viduje augimą bei visa tai atspindinčius skirtumus tarp investicijų į atitinkamus sektorius — šiuo „antiglobalizaciniu“ požiūriu galima abejoti. Be to, apyvartos augimas pastarąjį dešimtmetį priklausė nuo likvidumo, todėl sparčiausiai augo valiutų prekybos mainai, portfelinės investicijos, tuomet — tiesioginės investicijos ir galiausiai prekyba. Be to, aptariant prekybos globalizaciją, pastebima stipri koreliacija (–0,89) tarp vidutinių muitų bei tarifų (mažinimo — nors iš dalies juos atsvėrė nauji netarifiniai barjerai) ir prekybos augimo. Kapitalo rinkose buvo pastebimos panašios tendencijos — tačiau šiuo atveju kapitalo reguliavimo liberalizavimą galima laikyti veikiau valstybių atsaku į prasidėjusi portfelinių, o vėliau ir tiesioginių investicijų apimčių didėjimą. Kita vertus, vidurkių skaičiavimas, kuriuo paremtos šios tendencijos, ne visada korektiškas, nes skirtingose šalyse padėtis, kaip rodo statistinė analizė, reikšmingai skiriasi(V.Pugačiauskas, 2000).

Dar daugiau, globalizacijos tendencijos skiriasi, priklausomai nuo valstybės ekonominės plėtros lygio. Nors prekyba turtingiausių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ir neturtingiausių valstybių atveju skyrėsi nedaug (santykis su bendruoju vidaus produktu buvo atitinkamai 0,67 ir 0,66), galima daryti prielaidą, kad prekybos struktūra buvo visiškai skirtinga. Galima spėti, kad pažangesnės šalys turi daugiau paskatų mažinti importo mokesčius: didesnės pajamos vienam gyventojui susijusios su didesniu kapitalo savininkų skaičiumi, aukštesnės kokybės darbo jėga bei specializacija. Be to,

tikėtina, kad šalyse su didesnėmis pajamomis, „medianinis rinkėjas“ vartoja daugiau importuotų prekių, o tai irgi kelia spaudimą liberalizuoti prekybą. Tokiose valstybėse biudžeto pajamas taip pat galima užtikrinti ir piliečių mokesčiais, nesiimant prekybos mokesčių. Dar daugiau, EBPO valstybėse mažėja darbo jėgos junionizacijos lygis, o kadangi į sąjungas dažniau jungiasi mažiau konkurentabilių tarptautinėje rinkoje įmonių darbininkai, galima sieti tai su mažėjančiu protekcionizmo poreikiu bei prekybos globalizacija.

Savo darbe V.Pugačiauskas pateikia šiuos statistinius duomenis: tiesioginės užsienio investicijos EBPO šalyse buvo beveik dvigubai didesnės nnegu neturtingiausiose valstybėse, o portfelinės — beveik 25 kartus didesnės. Ypatingai skyrėsi ir prekybos mokesčiai — EBPO šalyse jų pajamos sudaro 0,9 proc. pajamų iš prekybos ir palyginti nedaug skiriasi tarpusavyje (standartinis nuokrypis — 1,3 proc.), tuo tarpu neturtingiausiose valstybėse šie rodikliai yra atitinkamai 25,7 ir 13,8 proc. Maždaug dešimt kartų skiriasi ir atvirumo kapitalo judėjimui rodikliai. Beje, Lietuvos atveju, 1990—1996 m. prekybos vidurkis buvo 106 proc. BVP, tiesioginės užsienio investicijos — beveik pusantro karto mažesnės, o portfelinės — daugiau kkaip 10 kartų mažesnės negu EBPO šalyse. Tarptautinės prekybos mokesčių lygis — didžiausias tarp Baltijos šalių (ir net triskart didesnis negu Estijoje) — buvo beveik keturis kartus didesnis negu EBPO šalyse. Kapitalo rinkos dereguliacija pagal duotuosius šaltinyje laiko indikatorius buvo mmaksimali, tad lyginti su kitomis valstybėmis nėra korektiška.

Kita vertus, koreliacijos tarp prekybos ir investicijų, ypač portfelinių, nei tarp prekybos ir kapitalo rinkų reguliavimo nėra stiprios — taigi valstybių reguliacinės politikos variacija buvo tik nestipriai koreliuota su prekybos ir kapitalo srautų variacija. Todėl bandoma spėti, kad globalizacijos procesai vis dėlto realiai veikia prekybos ir investicijų augimą, nepaisant vyriausybių politikos — kuri yra labai skirtinga net vienodo plėtros lygio valstybėse.

Vis dėlto tai dar neatsako į klausimą, ar liberali vyriausybių politika yra tik atsakas į „neišvengiamą“ globalizaciją (o reguliacinė „neišvengiamai“ turės virsti liberalia), ar savanoriškas vyriausybių pasirinkimas. Viena vertus, eurodolerių rinkos susiformavimas rodo, kad valstybės. institucijos buvo priverstos reaguoti į neišvengiamą finansų rinkos globalizaciją. Kita vertus, nors kontroliuoti kapitalų išplaukimą yra bbeveik neįmanoma, Azijos ir Rusijos krizės 1997 ir 1998 m. sustiprino kritikus, reikalaujančius bent jau reguliuoti kapitalų įplaukimą, kad būtų įmanoma sušvelninti kapitalo rinkos nestabilumo poveikį (tiesa, šiuolaikinės informacijos technologijos tokį reguliavimą kai kuriais atvejais padaro bevertį), nes ir pažangiausioms, ir besivystančioms valstybėms atvėrus kapitalo rinkas, susiformavę kapitalo srautai iš pirmųjų į pastarąsias liberalios rinkos sąlygomis gali destabilizuoti ne tik ekonomines, bet ir politines sistemas. Vis dėlto vis auga „delokalizacija“ — asimetrija tarp vyriausybių, apribotų geografinėmis ribomis (bei konkuruojančių dėl kkapitalo), ir globalinių rinkų, dirbančių suprateritoriniu principu — daugiau kaip du trečdaliai finansinių srautų neturi „savo valstybės“. Be to, globalizacija kapitalo liberalumo požiūriu nebūtinai reiškia multipoliariškumą: konkuruoti dėl užsienio kapitalo valstybės paprastai gali tik priimdamos tam tikras sąlygas ir terminus, kuriuos nustato pagrindiniai finansų centrai, bankai ir kompanijos.

Panaši tendencija pastebima ir pasaulio prekyboje. Globalizacija itin stipriai paskatino tarptautinių taisyklių poreikį — GATT, o vėliau Pasaulio prekybos organizacijos svarbos augimą. Konkuruodamos dėl pasaulinės rinkos dalies beveik bet kurioje prekybos srityje, nacionalinės vyriausybės yra priverstos priimti daugiašalės prekybos taisykles. Pasaulinių prekybos liberalizavimo taisyklių „paklausos“, taigi ir prekybos globalizacijos, padidėjimą galima aiškinti ir naujų nedidelių valstybių susikūrimu per pastarąjį dešimtmetį. Mažėjant tarptautinės prekybos ir kitos ekonominės veiklos kaštams, vis mažesnių valstybių ekonominis atvirumas tampa pagrįstas, todėl vis daugiau pasaulinės rinkos žaidėjų pasisako už prekybos barjerų mažinimą. Kita vertus, prekybos barjerai paprastai mažinami, kai už tai pasisako didžiosios valstybės.

Vis dėlto prekių ir kapitalo rinkos turi esminį skirtumą: prekybos reguliavimas vis dar lieka vyriausybių rankose, nes prekių judėjimą fiziškai, o paslaugų judėjimą — buhalteriškai kontroliuoti yra įmanoma, lygiai taip pat realu yra kontroliuoti transnacionalinių korporacijų veiklą valstybės viduje. Todėl valstybių ekonominė politika reglamentuojant „fizinių“ prekių bei paslaugų judėjimą per sieną tebegali atnešti realių rrezultatų, kitaip negu finansinių srautų atveju. Neišvengiamas kapitalo mobilumas todėl sukuria paskatų vykdyti rinkai naudingą politiką. Dar daugiau, finansų rinkos liberalizavimas yra daugiau simbolinis žingsnis, tuo tarpu importo mokesčių sumažinimas gali realiai atsiliepti įvairių visuomenės sluoksnių gerovei(V.Pugačiauskas, 2000). Tiesa, neatmetama ir galimybė, kad įsitikinusios savo „galingumu“ reglamentuoti prekybą, vyriausybės taip pat tiki sugebėjimu kontroliuoti kapitalo rinkas — arba bent jau siekia tai parodyti rinkėjams kapitalo savininkų pasitikėjimo sąskaita (o mažesnėse valstybėse su nedidele darbo jėgos junionizacija — Lietuvoje — 20 proc.— tokio signalo užsienio kapitalo savininkams kaštai gali būti gerokai didesni už vidaus politinę naudą!).

Globalizacija, kaip jau buvo užsiminta, suteikia vis mažesnėms valstybėms galimybę būti savarankiškais globalios rinkos ir pasaulinio darbo pasidalijimo veikėjais. Mažosioms valstybėms prekybos liberalizacija ir dažniausiai kapitalo rinkų liberalizacija atrodo naudingesnė negu didžiosioms. Vis dėlto absoliuti prekybos liberalizacija nėra vienintelė alternatyva, o turint galvoje gravitacijos modelius ir priklausomybę (ir politinę!) nuo kaimynų bei partnerių dydžių, prekybos apimčių bei artimumo — ir ne visada optimali alternatyva, ypač atsižvelgiant į dinaminius jos aspektus. Todėl, pasak autoriaus, dalyvavimas regioninėse ekonominėse sąjungose, nors tėra tik dalinis ekonominės liberalizacijos pavyzdys, gali būti naudingesnis mažai valstybei, matuojant alternatyv.iais kaštais — klaidų pertvarkant ar tvarkant ūkį galimybe ir jokių politinių svertų paveikti didžiuosius pprekybos partnerius neturėjimu.3. Išvados

Globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę bei kuriantis bendro veikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais bandoma suvokti kaip neišvengiamą delokalizacijos procesą, į kurį tradiciniai teritoriniai vienetai gali tik vienaip ar kitaip reaguoti. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių, globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik sukėlė stiprią negatyvią reakciją. Be to, net ir tose srityse, kur globalizacijos poveikis yra aiškus, ji pasireiškė nevienodu laipsniu ir nevienodu pobūdžiu. Tik finansų rinkų globalizaciją galima laikyti „transakcijomis be sienų“, kur kapitalo mobilumas, nors ne visada pageidautinas, yra labai aukštas. Tuo tarpu prekybos liberalizacija (neskaitant kai kurių internetu platinamų prekių) daugiausia pasiekusi tik „transakcijas bendroje rinkoje“. Tiesioginių užsienio investicijų padėtis yra veikiau tarpinė.

Globalizacija, sąlygota mažėjančių komunikacijų kaštų, keičia paskatų sistemą valstybėms: nors atsiranda naujas darbo pasidalijimas pagal kapitalui imlių inovacijų kūrimą ir vartojimą, pažangiausios šiuo požiūriu valstybės tik skatina globalizaciją, kuri ilguoju laikotarpiu (optimistiniais vertinimais) turėtų prisidėti prie pajamų skirtumų mažėjimo. Be to, keičiasi paskatos mažosioms valstybėms: atpigusi prekyba leidžia atverti rinkas su didesne nauda. Iš tiesų, įvertinus politinę globalizacijos naudą, teigiama, kad, pavyzdžiui, kapitalo

rinkos liberalizavimas yra lengviau įgyvendinamas mažosiose valstybėse. Tačiau tai nebūtinai reiškia savanorišką pasidavimą globalizacijai. Ypač tai aktualu finansų rinkoms, kur globalizacija gali būti finansinių krizių „pernešėja“, bei prekių rinkoms, kur globalizacijos nauda vidutiniuoju laikotarpiu nėra vienareikšmiškai įrodyta. Todėl paskatos reguliuoti prekybą išlieka, o liberalizmas dažnai būna dalinis, kai jungiantis į regioninius blokus (patvirtinant gravitacijos teorijas), nusprendžiama selektyviai liberalizuoti rinkas.

Manoma, kad regioninių blokų kūrimasis iš tikrųjų gali būti laikomas tam tikra antiglobalizacine, o kai kuriais atvejais ir suboptimalia, strategija, tačiau vvalstybėms-narėms dalyvaujantis kaip vienetas pasaulio prekyboje ir derybose dėl jos liberalizavimo blokas gali būti naudingesnis negu autonomiškos pastangos išlaikyti atvirą (ar juolab uždarą) rinką. Europos Sąjunga yra vienas iš tokių regioninių blokų pavyzdžių, remiantis integracijos teorija (o veikiau integracijos teorijai remiantis ES pavyzdžiu), pasiekęs priešpaskutinę integracijos pakopą.

Globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet kkokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. Kaip pastebėjo vienas New York Times žurnalistas, globalizacija yra tartum saulėtekis – jos vis vien nesustabdysi, todėl geriausia yra ja mėgautis ir kiek įmanoma daugiau ppasinaudoti jos privalumais bei sumažinti galimas neigiamas pasekmes.

Literatūra:

1. Kavaliauskienė V. Ekonomikos mokslo funkcijos ir globalizacija. // Ekonomika. 2002, T. 60, p. 60-61.

2. Gavelis V. Nusikalstamumo tendencijos ir optimizavimas globalizacijos sąlygomis. // Ekonomika. 2002, T. 60, p. 29-35.

3. Kasnauskienė G. Globalizacija ir nauji tarptautinės migracijos bruožai. // Ekonomika. 2002, T. 60, p.74-53.

4. Miškinis A. Pasaulinės ekonomikos globalizavimas – už ir prieš. // Ekonomika. 2002, T. 60, p. 107-116.

5. Vilpišauskas R. Globalizacija – griaunanti jėga ar naujos galimybės? // 2002, http://www.lrinka.lt/Komentarai/Radijas.

6. Pugačiauska.s V. Globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika. // 2000, http:www.geocities.com/vykintas.

7. Acidal. Globalizacija! // 2002, http://wwww.ebiz.lt.