Ilgalaikio turto apskaita ir analizė

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ILGALAIKIO TURTO SAMPRATA IR KLASIFIKAVIMAS 5

2. ILGALAIKIO TURTO APSKAITA 13

2.1. IMT įkainojimas ir įsigijimo apskaita 14

2.2. IMT nusidėvėjimo esmė ir nusidėvėjimo apskaitos metodai 16

2.3. IMT netekimo (nurašymo) apskaita 18

2.4. INT amortizacijos ir formavimo savikainos apskaita 19

2.5. IFT sudėtis ir apskaitos ypatumai 21

3. ILGALAIKIO TURTO ANALIZĖ 24ĮVADAS

Beveik kiekvienos įmonės sėkmingai veiklai reikalingos tam tikros sąlygos, taip pat ir materialinės. Šios sąlygos kiekvienoje įmonėje vis kitokios, ir jos darosi vis įvairesnės, stengiantis atitikti didėjančius rinkos reikalavimus.

Kiekvienos įmonės ūkinė veikla pirmiausia pasireiškia per produkcijos gamybos ( arba paslaugų teikimo) ir jų (arba perparduoti skirtų prekių) pardavimo procesus. Nepriklausomai nuo to, ar tai nedidelė parduotuvė, ar stambi mašinų gamykla, įmonės veiklai visuomet reikalingi tam tikri ištekliai.

Ekonominiais ištekliais yra laikoma tai, kas naudojama įmonės ūkinėje veikloje. Tai ne tik žaliavos, įrengimai ir pastatai, bet ir žemė ant kurios pastatyti šie pastatai, taip pat darbuotojai (jų intelektas, įgūdžiai ir žinios), sugebantys dirbti tą ar kitą darbą, o kartais netgi to regiono kraštovaizdis, jeigu jis svarbus įmonės ūkinei veiklai (pavyzdžiui, turizmo įmonei tai labai svarbus ekonominis veiksnys).

Daugelis ekonominių išteklių, naudojamų ttam tikros įmonės ūkinėje veikloje, turi savininką ar savininkus, kitaip tariant, yra kažkieno nuosavybė. Gali būti tam tikrų ekonominių išteklių, apskritai neturinčių savininko (pavyzdžiui, kraštovaizdis).

Turtu gali būti laikomi tik tie ištekliai kurie turi konkretų savininką. Žinoma, tas savininkas nebūtinai bbus pati įmonė. Ji gali pasiskolinti (nemokamai ar už tam tikrą atlygį) turtą iš kito savininko. Tuomet šiuo turtu ji naudojasi laikinai. Įmonė turtu disponuoja. Turtas duoda tam tikrą naudą tam, kas juo disponuoja. Kiekvienos įmonės galutinis tikslas – “gaminti” pelną. Todėl turtu laikytina tik ta gėrybių dalis, kuri atneš įmonei naudą, dažniausiai pasireiškiančia pelnu. Todėl turtą galime apibrėžti taip:

Turtas apskaitoje laikomas ekonominiu ištekliu, kuris turi savininką, ir, kuriu disponuodama, įmonė tikisi gauti tam tikrą naudą ateityje.

Turtą būtina suskirstyti į grupes, t.y. suklasifikuoti. Pirmiausia labai svarbu suskirstyti jį į piniginį ir nepiniginį. Toks grupavimas yra reikšmingas, nes dažniausiai tik už visuotinai pripažįstamą prekę ir mokėjimo priemonę – pinigus – įmonė gali įsigyti jos veiklai reikalingų gėrybių. Pinigais mokama darbuotojui uuž darbą, bankui – palūkanas už gautas iš jo paskolas ir pan. Be to turtas gali būti skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį. Be materialiojo, kurį galima palytėti, įmonė turi ir neapčiuopiamo turto. Aišku, kad tokie dalykai, kaip firmos prestižas, patentai, licencijos, teikia įmonei realią naudą. Jiems įsigytu ji išleidžia tam tikrą sumą lėšų. Vadinasi toks turtas turi būti apskaitomas, todėl ir išskiriamas iš turto visumos.

Pagaliau pačia įmonei svarbu turėti visapusišką informaciją apie turto kuriuo ji disponuoja, naudojimą.

Šio kursinio ddarbo objektas- ilgalaikis turtas. Darbo objekto pasirinkimą nulėmė jo ypatinga praktinė reikšmė ir aktualumas. Nepaisant to, kad Lietuva pastaruoju metu aktyviai įsitraukia į tarptautinį gyvenimą ir pamažu harmonizuoja savo norminius aktus, Lietuvos norminiuose aktuose vis dar lieka nemažai neišspręstų klausimų.

Buhalterinė apskaita gali būti vedama pačiais įvairiausiais metodais, svarbu, kad iš jos duomenų būtų galima suformuoti teisingus finansinius atskaitomybės rodiklius. Todėl šio darbo tikslas yra išnagrinėti ilgalaikio turto klasifikavimą – jo suskirstymą pagal naudojimo trukmę įmonės veikloje ilgiau nei vienerius metus.

Reikia pabrėžti , kad ilgalaikis turtas yra labai plati ir apimanti daug sričių tema. Šis darbas naudingas ir turi praktinę reikšmę, nes jame ne tik aptariamas ilgalaikio turto klasifikavimas, bet ir aptariama ilgalaikio turto grupių apskaita bei analizė..

Šio kursinio darbo uždaviniai:

1) išnagrinėti ilgalaikio turto klasifikavimą;

2) išnagrinėti ilgalaikio turto grupių apskaitą;

3) atskleisti ilgalaikio turto analizę.

Esminiai darbe nagrinėjami klausimai atsispindi darbo struktūroje. Pirmajame skyriuje aptariame ilgalaikio turto sampratą ir klasifikavimą ( ilgalaikis materialus turtas, ilgalaikis nematerial.us turtas, ilgalaikis finansinis turtas). Antras skyrius skirtas ilgalaikio turto apskaitai. Aprašomi ilgalaikio materialaus turto įkainojimo pagrindai, įsigyjimo apskaita, nusidėvėjimo apskaitos metodai, nurašymo apskaita. Taip pat nagrinėjami ilgalaikio nematerialaus amortizacijos ir formavimo savikainos apskaitos pagrindai, bei ilgalaikio finansinio turto sudėtis ir apskaita.

Trečias skyrius skirtas ilgalaikio turto analizei. Aptariama IMT sudėties ir sstruktūros analizė, IMT techninio lygio analizė, IT panaudojimo efektyvumo analizės kryptys, pateikiami pavyzdžiai.

Darbe analizuojama mokslinė literatūra, nagrinėjami atskiri teisės aktai, Vyriausybės nutarimai, taisyklės ir kita norminė medžiaga. Didžiausias dėmesys skiriamas teisės aktų analizei, nes jie mokslinėje literatūroje labai siaurai aptariami. Rašanti kursinį darbą, buvo naudojami šie literatūros šaltiniai: G.Kalčinskas. Buhalterinės apskaitos pagrindai.-Vilnius: Pačiolis,2003.; E.Buškevičiūtė,I.Mačerinskaitė. Finansų analizė. Mokomoji knyga. – Kaunas: Technologija,1998; J.Mackevičius,D.Poškaitė.Finansinė analizė – Vilnius:Katalikų pasaulis, 1998.1. ILGALAIKIO TURTO SAMPRATA IR KLASIFIKAVIMAS

Apskritai ilgalaikiam turtui priskiriamas įmonės veikloje ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį naudojamas turtas. Tačiau, ilgalaikiu turtas laikomas ne kalendorine, o ekonomine prasme, nes turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį priklauso ne tiek nuo paties turto pobūdžio, kiek nuo kelių reikšmingų įmonės veiklos aplinkybių.

Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį, per kurį uždirbama pelno. Jie turtas per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis yra laikomas – trumpalaikiu, o jeigu nesunaudojamas, – ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu paprastai laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Pavyzdžiui , jeigu pagrindiniu ataskaitiniu laikotarpiu būtų laikomas mėnuo, ilgalaikiam turtui būtų priskiriamas turtas, naudojamas ilgiau nei vieną mėnesį (kitaip sakant, per vieną mėnesį nesunaudojamas tturtas). Tai svarbiausias šios turto grupės išskyrimo požymis, nes visa trumpalaikio turto vertė įskaičiuojama į vieno kurio nors ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, tačiau kiekvienam laikotarpiui priskiriama tik per tą laikotarpį sunaudoto (nudėvėto) ilgalaikio turto dalis. Todėl ir laikomasi nuostatos, kad ilgalaikio turto atskyrimo nuo trumpalaikio riba – vieneri jo naudojimo metai.

Skirstant turtą į ilgalaikį ir trumpalaikį svarbi ir jo įskaičiavimo į tam tikro ataskaitinio laikotarpio sąnaudas metodika, nes šios dvi turto rūšys nevienodai panaudojamos pelno uždirbimo procese turto sunaudojimo aspektu. Trumpalaikis turtas į parduotos produkcijos savikainą ar veiklos sąnaudas per vieną ataskaitinį laikotarpį įskaičiuojamas visa produkcijai pagaminti (arba prekėms pirkti) sunaudota verte, tuo tarpu sunaudoto ilgalaikio turto vertė į parduotos produkcijos savikainą ar veiklos sąnaudas įskaičiuojama dalimis, per keletą ataskaitinių laikotarpių.

Priskiriant turtą ilgalaikiam, atsižvelgiama ir į jo vertę. Jeigu turtas naudojamas ir labai ilgai, bet jo vertė įmonei nereikšminga (arba labai maža), toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu turtu, nes jo, kaip ilgalaikio turto apskaita įmonei būtų per brangi; taip darant būtų pažeistas apskaitos optimalumo reikalavimas, kai apskaitos ir atskaitomybės duomenų formavimo išlaidos viršytų tos informacijos teikiamą naudą.

Be abejo, tas pats turtas vienai įmonei gali būti labai reikšmingas, o kitai – sudaryti tik menką įmonės turto dalį. Taigi vienoje įmonėje toks

pats turtas gali būti laikomas ilgalaikiu (apskaitant jo nusidėvėjimą), o kitoje – trumpalaikiu, kurio visa vertė nurašoma į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas. Tai priklauso nuo įmonės turto dydžio ir jos veiklos pobūdžio bet kuriuo atveju tai tik susitarimo reikalas, nes jokiame norminiame akte nėra tiksliai nurodyta, kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu. Todėl įmonės vadovai patys pasirenka nuo kurios sumos ir kokio pobūdžio jų įmonėje turtas bus laikomas ilgalaikiu. Ši suma vadinama minimalia ilgalaikio materialiojo turto verte.

Tad kaip matome, priskiriant tam tikrą turtą ilgalaikiam, būtina įvertinti ir jo reikšmingumą įmonei. Bet vis dėlto svarbiausias požymis, išskiriant ilgalaikį turtą, yra jo panaudojimas uždirbant pelną tam tikroje įmonėje.

Taip pat vieną ar kitą turto objektą priskiriant ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui, būtina atsižvelgti į to turto pobūdį, jo naudojimo įmonėje laiką bei to turto vertę. Kokį turtą priskirti ilgalaikiam , o kokį trumpalaikiam, sprendžia įmonės vadovas, kuriam akcininkai suteikia įgaliojimus per jo kadencijos laikotarpį valdyti visą įmonės turtą.

Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas ((ilgiau nei vienerius metus naudojamos mašinos, pastatai, įsigytos licencijos bei patentai, pagaliau skolos įmonei ir t.t.). jo įvairovė kartais lemia visiškai skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimo ir atvaizdavimo atskaitomybėje tvarką. Todėl visą ilgalaikį turtą būtina sugrupu.oti – suskirstyti į tam tikras vienarūšes klases.

Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse) ilgalaikis turtas suskirstytas į penkias dideles grupes:

1. formavimo savikainą

2. nematerialųjį turtą

3. ilgalaikį materialųjį turtą

4. ilgalaikį finansinį turtą ir

5. po vienerių metų gautinas sumas.

1.1. Ilgalaikis materialus turtas

Pagrindinės sąvokos:

Ilgalaikis materialus turtas – materialus turtas, kuris teikia įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra nemažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę.

Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turtą, vertė.

Likutinė vertė – suma, gauta iš ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus nusidėvėjimo sumą, sukauptą per visą jo naudingo tarnavimo laiką, pridėjus visus šio turto vertės padidėjimus ir atėmus visus jos sumažėjimus.

Likvidacinė vertė – suma, kkurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas.

Naudingo tarnavimo laikas – laikotarpis, kuriuo įmonė tikisi naudoti riboto naudojimo laiko turtą, arba gaminių ar produkcijos vienetų, kuriuos įmonė tikisi pagaminti (gauti) naudodama šį turtą, skaičius.

Nudėvimoji vertė – suma, gauta iš riboto naudojimo laiko ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus numatytą likvidacinę vertę.

Nusidėvėjimas – riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamą naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į rrealų to turto ekonominės vertės kitimą.

Nuvertėjimas (nuostolis dėl vertės sumažėjimo) – suma, kuria turto balansinė vertė yra didesnė už jo atsiperkamąją vertę.

Tikroji vertė – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu ar paslaugomis arba kuria gali būti užskaitytas tarpusavio įsipareigojimas tarp nesusijusių šalių, kurios ketina pirkti / parduoti turtą arba užskaityti tarpusavio įsipareigojimą.

Ilgalaikio materialiojo turto rodiklis rodo, kiek įmonėje yra materialios substancijos, t.y. apčiuopiamo ilgą laiką naudojamo turto, tai labai svarbus dydis, nes būtent ilgalaikiu materialiuoju turtu įmonė gali garantuoti skolų bankui ar tiekėjams grąžinimą, į šį turtą paprastai orientuojasi ir akcininkai, nes jis yra vienas svarbiausių nuosavybės garantų

Įmonės sėkmingą veiklą visada lemia daugelis išorinių veiksnių. Tuo tarpu ilgalaikio materialaus turto kainą ištikrųjų veikia tik jo naudojimo intensyvumas ir infliacija, kuriuos bent apytiksliai dažniausiai gali įvertinti tiek užstato ilgalaikiu turtu suteikėjas, tiek to užstato (tiksliau sakant, dėl užstato atsiradusių garantijų) gavėjas.

Jeigu turtas turi jį nusakančią materiją, yra pagamintas iš tam tikros medžiagos ir yra apčiuopiamas, jis laikomas materialiuoju turtu. Tai :

· žemė

· gamtos ištekliai

· pastatai

· įrengimai

· transporto priemonės

· įrankiai

· ir kitas materialios formos turtas.

Turto priskyrimas ilgalaikiam turtui:

Materialusis turtas turi būti priskiriamas ilgalaikiam turtui, jei jis atitinka visus šiuos požymius:

1. įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus;

2. įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais;

3. įįmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą;

4. turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už minimalią ilgalaikio materialiojo turto savikainą, įmonės nusistatytą kiekvienai turto grupei;

5. įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.

Rizikos perdavimu laikomas momentas, kai įmonė įgyja teisę valdyti, naudoti materialųjį turtą ir juo disponuoti, tampa atsakinga už materialųjį turtą ir jai priklauso materialiojo turto teikiama nauda. Rizikos perdavimo momentas paprastai aptariamas sutartyje. Jei turtas priklauso įmon.ei nuosavybės teise arba įmonė valdo, naudoja turtą ir juo disponuoja patikėjimo teise ir sutartyje nenumatytas kitas rizikos perdavimo momentas, laikoma, kad su turtu susijusi rizika perduota įmonei sutarties sudarymo momentu. Nustatant, ar su turtu susijusi rizika yra perduota įmonei, būtina laikytis turinio svarbos principo, o ne formalių reikalavimų.

Materialusis turtas, sudarantis prielaidas įmonei veikti būsimaisiais laikotarpiais, nors ir neduodantis ekonominės naudos tiesiogiai, pripažįstamas ilgalaikiu turtu (pavyzdžiui, turtas, įsigytas darbo saugos, gamtosaugos, valdymo tikslams).

Jei įmonė ketina įsigyti materialųjį turtą, kuris teiks įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus, išankstiniai mokėjimai, avansinės įmokos ir kiti panašaus pobūdžio mokėjimai už tokį turtą turi būti priskiriami ilgalaikiam turtui. Ilgalaikiam materialiajam turtui taip pat priskiriamas gautas, bet dar nepradėtas naudoti arba nebaigtas komplektuoti ilgalaikis materialusis turtas. Šiame punkte nurodytas turtas apskaitoje registruojamas atskirai.

1.2.Ilgalaikis nnematerialus turtas

Pagrindinės sąvokos:

Aktyvioji rinka – rinka, kurioje prekiaujama tos pačios rūšies prekėmis ar paslaugomis, nesunkiai galima rasti norinčius (ketinančius) jas pirkti ar parduoti ir kurioje rinkos dalyviai gali gauti informacijos apie kainas.

Amortizacija – amortizuojamosios vertės priskyrimas sąnaudoms (ar kito turto savikainai) ir paskirstymas per visą planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą.

Amortizuojamoji vertė – suma, gauta iš turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus numatytą likvidacinę vertę.

Balansinė vertė – suma, kuria turtas yra parodytas balanse. Nematerialiojo turto balansinė vertė yra lygi jo likutinei vertei.

Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turtą, vertė.

Likutinė vertė – suma, gauta iš nematerialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus amortizacijos sumą, sukauptą per visą jo naudingo tarnavimo laiką, pridėjus visus šio turto vertės padidėjimus ir atėmus visus jos sumažėjimus.

Likvidacinė vertė – suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas.

Nematerialusis turtas – identifikuojamas nepiniginis turtas, neturintis materialios formos, kuriuo

įmonė disponuoja ir kurį naudodama tikisi gauti tiesioginės ir netiesioginės ekonominės naudos.

Nuvertėjimas (nuostolis dėl vertės sumažėjimo) – suma, kuria turto balansinė vertė yra didesnė už jo atsiperkamąją vertę.

Piniginis turtas – turimi pinigai ir turtas, kuris bus gautas už iš anksto žinomą pinigų sumą.

Plėtra – tyrimų rezultatų ar kitų žinių taikymas planuojant arba kuriant naujus ar iš esmės pagerintus produktus (medžiagas, įrengimus, gaminius, procesus, sistemas ar paslaugas) prieš pradedant komercinę jų gamybą ar naudojimą.

Prestižas – suma, kuria įgijėjo sumokėta kaina viršija įįsigytos kitos įmonės grynojo turto dalies vertę ir iš kurios įgijėjas tikisi gauti ekonominės naudos ateityje.

Tyrimas – suplanuota veikla, atliekama siekiant naujų mokslo ar technikos žinių.

Nematerialiojo turto pripažinimas

Nematerialusis turtas pripažįstamas, jei jis atitinka nematerialiojo turto apibrėžimą ir šiuos pripažinimo kriterijus:

1. pagrįstai tikėtina, kad įmonė ateityje iš turto gaus eekonominės naudos;

2. turto įsigijimo (pasigami.nimo) savikaina gali būti patikimai įvertinta ir atskirta nuo kito turto vertės;

3. įmonė gali tuo turtu disponuoti, jį kontroliuoti arba apriboti teisę juo naudotis kitiems.

Vertinant tikimybę gauti ekonominės naudos, turi būti vadovaujamasi nematerialiojo turto pirminio pripažinimo mmetu turima patikima informacija ir laikomasi ne tik formalių reikalavimų, bet ir turinio svarbos principo.

Būsimąją ekonominę naudą, gaunamą iš nematerialiojo turto, gali sudaryti gaminių ir paslaugų pardavimo pajamos, išlaidų sumažėjimas ar kita nauda, gaunama iš įmonės naudojamo nematerialiojo turto.

Vienas svarbiausių nematerialiojo turto pripažinimo kriterijų yra jo kontrolė. Įmonė kontroliuoja turtą, jei ji turi teisę gauti iš jo būsimosios ekonominės naudos bei uždrausti kitiems ja naudotis. Įmonės galimybė kontroliuoti nematerialųjį turtą ir jo teikiamą ekonominę naudą gali būti išreikšta juridinėmis teisėmis. Tai gali būti autorių ar panašios teisės.

Nematerialiojo turto pavyzdžiai gali būti:

Ų prekių ženklai;

Ų patentai ir licencijos;

Ų autorių ir gretutinės teisės;

Ų teisė demonstruoti kino filmus;

Ų plėtros darbai;

Ų kompiuterių programos;

Ų prestižas.

Tam tikrais atvejais nematerialusis turtas gali būti susietas su materialia forma. Toks turtas gali būti kompaktiniame diske (kompiuterių pprogramos), popierinėse laikmenose (licencijos ar patentai), kino juostoje ar pan. Tais atvejais, kai turtas turi materialiojo ir nematerialiojo turto požymių, nustatant, kuriam turtui jį priskirti, įvertinama, kuris požymis vyrauja. Jei kompiuterių programa ar kitas nematerialusis turtas yra neatskiriama materialiojo turto dalis, jis apskaitomas materialiojo turto sudėtyje (pavyzdžiui, kompiuterio operacinė sistema, be kurios kompiuteris negali veikti, priskiriama kompiuterio įsigijimo savikainai; jei kompiuterio programa nėra sudedamoji įrangos dalis, ji apskaitoma kaip nematerialusis turtas).

Plėtros veikloje gali būti sukurti ar pagaminti bandomieji pavyzdžiai, kurie tturi materialią formą, tačiau šiuo atveju materialiojo turto požymiai yra antriniai, nes pagrindinis tikslas yra tobulinti produktą, todėl šios išlaidos priskiriamos nematerialiajam turtui.

Nematerialusis turtas gali būti atskiriamas ir neatskiriamas nuo įmonės ir kito jos turto. Nematerialusis turtas, kurį įmonė gali perleisti ar išnuomoti, yra laikomas atskiriamu nuo įmonės ir kito jos turto. Jei nematerialusis turtas yra neatskiriamas nuo kito turto ir kuria būsimąją ekonominę naudą tik kartu su kitu turtu, jis gali būti pripažįstamas tik tada, jei įmonė gali nustatyti, kokią būsimąją ekonominę naudą ji gaus iš to nematerialiojo turto.

Įmonės darbuotojų kvalifikacija, vidaus išlaidos, patirtos siekiant sukurti / sudaryti pirkėjų sąrašus ir panašius objektus, nelaikomos nematerialiuoju turtu. Įmonės patirtos išlaidos susikurtiems prekių ženklams, straipsnių antraštėms ir panašaus pobūdžio išlaidos taip pat neturi būti pripažįstamos nematerialiuoju turtu. Jos negali būti atskirtos nuo visų verslo plėtros išlaidų, todėl jos negali būti pripažįstamos kaip atskiras nematerialusis turtas.

Jei straipsnis neatitinka nematerialiojo turto apibrėžimo, išlaidos pripažįstamos sąnaudomis jų susidarymo metu. Išlaidų, kurios pripažįstamos sąnaudomis, kai tik jos patiriamos, pavyzdžiai:

Ų veiklos pradžios išlaidos (pavyzdžiui, įmonės steigimo išlaidos, tokios kaip išlaidos teisinėms, konsultavimo paslaugoms apmokėti, registravimo rinkliavos, išlaidos naujai gamyklai atidaryti, naujam verslui ar veiklai pradėti, tokios kaip išlaidos iki atidarymo, veiklos ar gamybos pradžios);

Ų darbuotojų mokymo;

Ų reklamos ir rreprezentacinės;

Ų įmonės ar įmonės dalies perkėlimo ar reorganizavimo.

Nematerialusis turtas gali būti įsigyjamas iš išorės arba sukuriamas įmonės viduje. Prestižas įmonės viduje negali būti sukurtas, kadangi pagal apibrėžimą jis atsiranda tik įsigijus kitą įmonę.

Nematerialus turtas išskiriamas todėl, kad būtų parodyta, keik įmonė turi įvairių teisių ir kitų panašių. privilegijų suteikiančio turto, kuris egzistuoja tik tol, kol egzistuoja pati įmonė. Kitaip sakant, šio turto neįmanoma kam nors perparduoti kaip pastato ar staklių. Antai patentai ar licencijos išduodamos visada konkrečios įmonės vardu, be teisės juos perparduoti kuriai nors kitai įmonei ar asmeniui.

Apskaitoje laikomasi nuostatos, kad nematerialusis turtas atsiranda tik tada, jeigu už jį sumokama.

Reikšmingiausia nematerialiojo turto dalis – įmonės formavimo savikaina. Tai labai specifinis ir ypač svarbus kiekvienai įmonei nematerialusis turtas, todėl apskaitininkai jį išskiria į atskirą grupę tiek metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse), tiek einamojoje apskaitoje.

1.3. Ilgalaikis finansinis turtas

Dar viena ilgalaikio turto rūšis – finansinis turtas. Tai ypatingos tūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Šioje grupėje atspindimas finansinis turtas, kaip ir kiekvienas kitas ilgalaikis turtas, turi teikti įmonei ekonominės naudos arba suteikti atitinkamų teisių bei privilegijų ilgesnį nei vienerių metų laikotarpyje. Finansinis turtas atsiranda, kai įsigyjami kitų įmonių vertybiniai popieriai. Šiuo atveju aakcijos ar obligacijos įsigyjamos ne spekuliaciniais tikslais, bet tikintis padidinti įmonės turtą dividendais ar palūkanomis. Ilgalaikis finansinis turtas atspindimas balanso Ilgalaikio turto skyriaus dviejuose grupėse: ketvirtoje Ilgalaikis finansinis turtas ir penktoje Po vienerių metų gautinos sumos.

Balanso IV skyriuje atspindimas ilgalaikis finansinis turtas išsiskiria tuo, kad šioje straipsnių grupėje atsispindi tik tas turtas, kurį įmonė vienu ar kitu būdu įsigyja iš dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių. Dalyvavimo ryšiais susijusios įmonės – tai įmonės bendrasavininkės, kai viena įmonė turi įsigijusi kitos įmonės nuosavybės.

Ilgalaikis finansinis turtas išskiriamas į atskirą grupę todėl, kad atskirai būtų parodytas įmonės turtas, susijęs su jos veikla kitose įmonėse. Ši turto grupė dažniausiai būna susijusi su gerokai didesne rizika nei ilgalaikis materialusis turtas, nes jo dydžio pasikeitimas priklauso jau nuo kitos įmonės administracijos ir savininkų sprendimų, kuriems ne visuomet gali turėti įtakos turto investuotojas. Kad tai būtų galima įvertinti, reikia visapusiškai išnagrinėti įmonių, į kurias investuotas turtas, padėtį, nes šiuo atveju tokio turto saugumą lemia ne tiek jį turinčios įmonės veiklos sėkmė, kiek išleidusios vertybinius popierius įmonės darbo sėkmė.

Po vienerių metų gautinos sumos pateikiamos rodant ilgalaikius trečiųjų asmenų įsiskolinimus įmonei.2.ILGALAIKIO TURTO APSKAITA

Kiekvienas tvarkingas žmogus savo daiktus atitinkamai suskirsto ir laiko jiems skirtose vietose. Taip elgiasi ir apskaitininkai. Prieš

apskaitant kokį daiktą, iš pradžių reikia žinoti, kas apskaitoma, tik tada galima parinkti ir atitinkamą to objekto apskaitos būdą. Tai ypač tinka įmonės ilgalaikiam turtui.

Pirmiausia apskaitininkui svarbu nustatyti fizinę ilgalaikio turto substanciją ir pagal tai jį suskirstyti į tris grupes:

1) materialųjį,

2) finansinį,

3) nematerialųjį turtą.

Nustačius ilgalaikio materialaus turto vertę, apskaitininkai atitinkamai jį apskaito, nurašo šio turto nudėvėtą dalį į tam tikro laikotarpio sąnaudas.

Finansinio turto apskaita taip pat turi savo niuansų, juk jo dydis ir vertė palyginti nedaug priklauso nuo jį turinčios įmonės veiklos. ŠŠis turtas atspindi įmonės teises ir privilegijas kitų įmonių veiklos atžvilgiu, kurios atsiranda įsigijus tų įmonių vertybinių popierių (pvz.: akcijų, vekselių) arba suteikus įmonėms ilgalaikes paskolas. Finansinio turto nusidėvėjimas, taigi ir atitinkamos sąnaudos, taip pat neskaičiuojamos. Tai iš esmės turto valdymas – tai jo įsigijimas bei perleidimas.

Nematerialusis turtas atsiranda tik tada, jeigu už jį sumokama.

Pagal nuosavybę turtas skirstomas į:

Ų visiškai įmonei priklausantį

Ų išsinuomotą ir

Ų dovanotą turtą.

Pagal turto vaidmenį įmonės veikloje, ilgalaikis turtas skirstomas į

· pasyvųjį (nekilnojamąjį)

· aktyvųjį (kilnojamąjį) ilgalaikį turtą.

Ši klasifikacija taip ppat svarbi, nes tiek įmonės savininkai, tiek valdžia visada skatina aktyviosios turto dalies santykinį didėjimą viso turto sumoje.

Taip pat ilgalaikį turtą apskaitininkai skirsto ir pagal jo naudojimą įmonėje. Nuo to, kokiems tikslams turtas naudojamas arba iš viso nenaudojamas, priklauso ir jjo apskaita (ypač turto nusidėvėjusios dalies skaičiavimas). Paprastai pagal šį požymį visas ilgalaikis turtas yra skirstomas į:

· dalyvaujantį įmonės veikloje

· nenaudojamą įmonės veikloje (nereikalingą, remontuojamą ar rezervuotą)

· socialinės paskirties (pvz.: įmonės darbuotojų bendrabutį)

· kitoms įmonėms išnuomotą ilgalaikį turtą.

Šitoks skirstymas taip pat svarbus, nes, atsižvelgiant į turto naudojimo pobūdį, taikomi skirtingi to turto nusidėvėjimo apskaitos metodai.

2.1. Ilgalaikio materialaus turto (IMT) įkainojimas ir įsigijimo apskaita

Tik naudingas ilgalaikis turtas turi prasmę buhalterinėje, taip pat ir finansinėje apskaitoje. Ilgalaikis materialusis turtas dalyvauja įmonės veikloje uždirbant pajamas ilgą, tačiau ribotą laiką.

Įmonė turimą IMT apskaitoje užregistruoja suskirstytą pagal paskirtį. Visas IMT balanse fiksuojamas tokia tvarka:

· žemė

· pastatai

· statiniai ir mašinos

· transporto priemonės

· kiti įrengimai ir įrankiai

· išperkamosios nuomos ir panašios teisės

· kitas IMT

· nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai.

Į grupes pagal paskirtį sujungtas IMT balanse pateikiamas to tturto likvidumo mažėjimo tvarka.

Žemė įmonės balanse išskiriama atskirame straipsnyje, nes ji ypatinga tuo, jog vienintelė iš IMT nenudėvima. Apskaitoje užregistruota žemės pradinė vertė paprastai nepasikeičia per visą naudojimosi ja laikotarpį. Pakeisti pradinę žemės kainą galima tik perkainojant, kai,pvz. : dėl infliacijos arba dėl atliktų didelių darbų labai pagerėja žemės kokybė. Šiais atvejais apskaitoje ir atskaitomybėje užfiksuota žemės kaina gali visiškai nebeatitikti tikrosios vertės. Tačiau visais atvejais labai svarbu tiksliai nustatyti pradinę žemės kainą, nes jos įsigijimas susijęs su įvairiomis įmonės ppadarytomis išlaidomis. Galimas atvejis, kad žemė įsigyjama kartu su joje esančiu senu ir įmonei nereikalingu pastatu. Todėl jo nugriovimo išlaidos (darbo užmokesčio, mechanizmų naudojimo ir t.t.) taip pat turi būti įskaičiuojamos į pradinę žemės vertę. O jeigu iš nugriauto seno pastato gaunamos pajamos, tai gautoji suma mažina pradinę žemės vertę (ji dar vadinama įsigijimo verte arba savikaina).

Gamybiniai ar administraciniai pastatai gali būti įsi.gyjami sumokant už jau pastatytus pardavėjui tam tikrą pinigų sumą arba statomi įmonės jėgomis, perkant statybines medžiagas, samdant darbininkus arba specializuotas statybos įmones ir pan. Jei įsigyjami jau užbaigti pasatai, tai jų įsigijimo vertę sudarys pirkimo – pardavimo sutartyje numatyta kaina, papildomų darbų, atliekamų prieš pradedant pasatą eksploatuoti, vertė ir įvairūs šio turto registravimo mokesčiai. Jei įmonė pasistato pati – įsigijimo vertę sudarys: darbo užmokesčio, soc.draudimo, medžiagų, transporto ir kitos išlaidos.

Statiniai ir mašinos – į jų pradinę vertę taip pat įskaičiuojamos visos išlaidos, susijusios su jų įsigijimu. Taigi į ją įskaitoma ne tik pirkimo – pardavimo sutartyje aptarta kaina, bet ir įsigyto turto atsivežimo, sumontavimo, priešekspoatacinio patikrinimo,mašinų instaliavimo ir panašios išlaidos.

Transporto priemonės – jas įmonė įsigyja, kad naudotų ilgą laiką ir teiktų paslaugas arba aptarnautų pačios įmonės darbuotojus. Jų pradinė (įsigyjimo) vertė apskaitoje turi būti fiksuojama pridėjus pprie pirkimo kainos visas išlaidas, susijusias su šių transporto priemonių įsigijimu.

Tas patys pasakytina ir apie kitus įrenginius ir įrankius.

Išperkamosios nuomos ir panašių teisių straipsnyje atvaizduojamas visas IMT, kurio įmonė disponuoja išperkamosios nuomos (lizingo) sutarčių pagrindu. Šiame straipsnyje atvaizduojama ir įmonės suteikto nemokamai disponuoti ILM vertė.

Kito materialiojo turto straipsnyje atvaizduojamas kitoms įmonėms išnuomotas, užkonservuotas ar rezervinis turtas, įmonės įprastinėje veikloje nenaudojami gyvenamieji namai bei visas šiuose pastatuose esantis turtas, neatsižvelgiant į jo pobūdį.

Nebaigta statybos ir išankstinių apmokėjimų straipsnyje kaupiamos visos išlaidos, padarytos statant objektus kurie ateityje bus naudojami įmonės pajamoms uždirbti. Kai darbas bus baigtas, visos sukauptos išlaidos sudarys pradinę objekto vertę, kuri iš šio straipsnio bus perkelta į atitinkamą IMT straipsnį, pvz.: Pastatai, Statiniai ir pan.

Tad visos išlaidos (jeigu jas galima atskirti iš bendros išlaidų sumos), susijusios su IMT įsigijimu, turi būti įtrauktos į šio turto savikainą.

Ilgalaikio materialaus turto įvertinimo pagrindas visada turi būti faktinė jo įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, kuri dar vadinama įsigijimo (pasigaminimo) verte. Ją sudaro visos išlaidos, vienaip ar kitaip padarytos tą turtą įsigyjant (pasigaminant). Kalbant apie šį rodiklį, užfiksuotą atskaitomybėje bei buhalterinėje apskaitoje – Didžiosios knygos sąskaitose, jis dažniausiai vadinamas ilgalaikio turto pradine verte, nes nesikeičia per visą turto naudojimo laikotarpį.

Nudėvėtąja turto dalimi sumažėja paties turto, oo tas dalis vadinama ilgalaikio turto nusidėvėjimu. Atėmę iš pradinės IT vertės nudėvėtą (ar amortizuotą) jo dalį, gauname likutinę IT vertę, kuri rodo, už kokią sumą IT įmonė turi tam tikru momentu. Šia suma IT atspindimas balanse, dėl to kartais vadinamas balansine verte. Skirtumą tarp pradinės ir nudėvėtos turto vertės, kuris, vadinamas likutine verte, įmonė nudėvės ateityje naudodama šį turtą. Taigi ją būtų galima vadinti dar ir nudėvėtina IT verte. Tačiau ne visada. Gana dažnai pasitaiko, kad nudėvimas ne visas IT, nudėvėjus jį iki tam tikro laipsnio (vadinamosios likvidacinės vertės), toliau naudoti jau nebetinka. Tokiu atveju nudėvėtina turto vertė bus lygi skirtumui tarp likutinės ir likvidacinės jo vertės.

Apskaitininkui gali kilti IT įkainojimo problemų tais atvejais, kai įsigyjant skirtingų rūšių ilgalaikį turtą sumokama bendra suma. Tokiu atveju bendras turto įsigijimo išlaidas kiekvienai įsigyto turto rūšiai reikėtų paskirstyti proporcingai jų įvertintų rinkos kainų santykiui.

Visų ilgalaikio turto rūšių įsigijimas ar pasigaminimas (turto padidėjimas) registruojamas turto sąskaitų debeto pusėje, o sumažėjimas jį perleidžiant ar nurašant – kredito pusėje.

Formuojant įsigyjamo IMT savikainą, debetuojamos atitinkamo tokio turto sąskaitos ir kredituojamos jį įsigyjant (sta.tant, surenkant ar sumokant pinigus už jų sukurtą) sunaudoto turto bei dėl jo atsiradusių įmonės įsipareigojimų (pavyzdžiui, atsiradus skolai dėl apskaičiuoto darbo užmokesčio turtą

kuriantiems darbuotojams) sąskaitos.

IMT apskaitoje skirstomas į tam tikras grupes pagal jo paskirtį. Dėl to ir naudojama ir daugiau sąskaitų šiam turtui apskaityti.

Dažnai įmonės turi daug vienos rūšies IMT, kuris balanse atvaizduojamas priskiriant jį vienai grupei. Tačiau tokio turto einamajai apskaitai atidaromos atskiros sąskaitos.

Išsamesnę informaciją apie ilgalaikį turtą tikslinga kaupti analitinėse apskaitos kortelėse, kuriose atskirai fiksuojamas kiekvienas įmonės veikloje naudojamo ilgalaikio turto objektas. Analitinės kortelės padeda sumažinti sąskaitų skaičių. Apibendrinti duomenys iš analitinių kortelių bendromis sumomis surašomi į buhalterines sąskaitas.

2.3. IMT nnusidėvėjimo esmė ir nusidėvėjimo apskaitos metodai

Įmonės veikloje naudojamas IT laipsniškai nusidėvi. Pradėjus naudoti ilgalaikį materialųjį turtą, nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio 1 dienos. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas nebeskaičiuojamas nuo kito mėnesio 1 dienos po jo nurašymo, perleidimo, ar kitokio perdavimo, kai turtas nustoja būti naudojamas arba kai visa naudojamo ilgalaikio turto vertė (atėmus likvidacinę vertę) perkeliama į prekių, produkcijos, paslaugų savikainą. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis metine nusidėvėjimo norma, kurią įmonė nusistato, atsižvelgdama į:

1. planuojamą naudingo tarnavimo laiką;

2. pplanuojamą ilgalaikio materialiojo turto naudojimo intensyvumą, turto naudojimo aplinką, naudingųjų turto savybių kitimą per visą jo naudingo tarnavimo laiką;

3. technologijų bei ekonominę pažangą, morališkai sendinančią turtą;

4. teisinius ir kitokius veiksnius, ribojančius ilgalaikio materialiojo turto naudingo tarnavimo laiką;

5. įmonės nusistatytą ilgalaikio mmaterialiojo turto likvidacinę vertę.

Nenaudojamo ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Nenaudojamu laikomas užkonservuotas turtas. Jei turtas laikinai nenaudojamas dėl remonto, jis nepriskiriamas nenaudojamam turtui. Nudėvimoji ilgalaikio materialiojo turto vertė apskaičiuojama iš jo įsigijimo savikainos atimant numatomą likvidacinę vertę. Likvidacinę vertę nustato įmonė. Nusistatyta ilgalaikio materialiojo turto metinė nusidėvėjimo norma, naudingo tarnavimo laikas ir likvidacinė vertė gali būti tikslinami gavus papildomos informacijos. Ilgalaikio materialiojo turto likutinė vertė, pradedant nuo laikotarpio, kurį buvo patikslinta nusidėvėjimo skaičiavimo norma, naudingo tarnavimo laikas arba likvidacinė vertė turi būti nudėvėta per likusį (patikslintą) turto naudingo tarnavimo laiką.

Taikomi šie ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai:

1. tiesiogiai proporcingas (tiesinis);

2. produkcijos;

3. metų skaičiaus;

4. dvigubas – mažėjančios vertės.

Tiesiog proporcingas – šiuo metodu skaičiuojant nusidėvėjimą daroma prielaida, kad materialusis turtas vienoda ssuma nusidėvi kiekvienais naudojimo metais. Naudojama formulė:

V1 – V2

N = –––––––––, kur

N – metinė nusidėvėjimo suma;

V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo vertė (pasigaminimo savikaina);

V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė;

T – naudingo tarnavimo laikas metais.

Produkcijos – šiuo metodu apskaičiuota nusidėvėjimo suma priklauso nuo tam tikru ilgalaikio materialiojo turto objektu pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekio. Taikant šį metodą, nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:

(V1 – V2) x P

N = –––––––––––, kur

Pmax <

N – nusidėvėjimo suma, tenkanti pagamintai produkcijai (atliktoms paslaugoms);

V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina;

V2 – ilgalaikio materialiojo turto li.kvidacinė vertė;

P – per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekis;

Pmax – maksimalus ilgalaikio turto objektu pagamintos produkcijos (atliktų paslaugų) kiekis.

Metų skaičiaus metodu apskaičiuota nusidėvėjimo suma skaičiuojama nuo įsigijimo savikainos, tačiau pirmaisiais turto naudojimo metais į produkcijos, darbų (paslaugų) savikainą įskaitoma didžiausia nusidėvėjimo suma, antraisiais – mažesnė negu pirmaisiais, o trečiaisiais ir dar vėlesniais metais – tolygiai mažėjanti nusidėvėjimo suma, atsižvelgiant į pasirinktą turto naudojimo laiką. Taikant metų skaičiaus metodą, nusidėvėjimo suma skaičiuojama pagal formulę:

(V1 – V2) x (T–i+1) x 2

N = ––––––––––––––––––––, kur

T x (T+1)

N – metinė nusidėvėjimo suma;

V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina;

V2 – ilgalaikio materialiojo turto likvidacinė vertė;

T – naudingo tarnavimo laikas metais;

i – metai, kuriems skaičiuojamas nusidėvėjimas, kur “i” mažiau arba lygu “T”.

Taikant dvigubą – mažėjančios vertės metodą, nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo objekto likutinės vertės pagal du kartus padidintą procentą. Taikant šį metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:

100 procentų

N = L x n; n = ––––––––––– x 2, kur

N – metinė nusidėvėjimo suma;

L – ilgalaikio mmaterialiojo turto likutinė vertė;

n – nusidėvėjimo procentas;

T – naudingo tarnavimo laikas metais.

Ilgalaikio materialiojo turto objektus, kurių nusidėvėjimas skaičiuojamas, įmonės gali nusistatyti pačios. Ilgalaikio materialiojo turto nudėvimoji vertė turi būti nuosekliai paskirstyta per visą jo naudingo tarnavimo laiką. Nusidėvėjimo suma turi būti pripažinta sąnaudomis kiekvieną ataskaitinį laikotarpį, išskyrus atvejus, kai nusidėvėjimo sąnaudos įtraukiamas į kito turto pasigaminimo savikainą.

Parenkant IT nusidėvėjimo, registravimo bendroje finansinėje apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje, būdą (tiesinį ar produkcijos kiekio), reikia atsižvelgti į tai, kas daugiausia lemia turto nusidėvėjimą – jo naudojimo laikas ar su tuo turtu pagamintos produkcijos kiekis.2.3.IMT netekimo (nurašymo) apskaita

Kai įmonės naudotas IMT tampa nebereikalingas, ji gali turtą perleisti kitiems. Kitu atveju, kai jis visiškai nudėvėtas, t.y. jo įsigijimo išlaidos perkeltos į sąnaudas, turtas gali būti likviduotas.

Nurašant turtą iš įmonės (perleidžiant jį tretiesiems asmenims ar sunaikinant), atsižvelgiama į turto įsigijimo savikainą, jo nusidėvėjimo sumą, likvidacinę vertę, o turtą perleidžiant – dar į jo perleidimo kainą. Skirtingi nudėvėto ilgalaikio turto nurašymo būdai sąlygoja šio apskaitos baro įvairovė.

Dažniausiai IMT nurašomas, kai jo nusidėvėjimo suma būna lygi įsigijimo savikainai arba likvidacinei vertei, t.y. kai turtas būna visiškai nudėvėtas. Nurašoma turtas dažniausiai nebūna susidėvėjęs tiek, kad iš jo visiškai nieko nebeliktų. Paprastai dar lieka tam ttikri dar panaudotini mazgai ar detalės arba kitos atliekos, kurias galima parduoti kaip laužą. Taigi šios savitos pajamos iš esmės mažina turto nusidėvėjimo sumą. Apskaitoje ši suma vadinama likvidacine verte.

Kai turtui visiškai nusidėvėjus susidaro tokios likvidacinės atliekos, jo įsigijimo savikaina būna didesnė už visą nusidėvėjimo sumą likvidacinės vertės dydžiu. Todėl nurašant ilgalaikį turtą, turi būti nurašoma tik nudėvėtoji jo dalis.

Jeigu IMT naudojimo pradžioje ekspertams nepavyksta nustatyti to turto naudojimo laiko arba jo likvidacinės vertės, tai po kelių ar keliasdešimt metų likviduojant ir dėl to nurašant tokį turtą, įmonė netikėtai uždirba pajamų arba patiria sąnaudų. Tad iš turto kikučių pardavimo uždirbtos pajamos likvidavimo metais turi būti priskirtos pagautei, nes pirmųjų turto naudojimo metų pajamų sąskaitos senai uždarytos, o tais metais uždirbtas pelnas paskirstytas arba nuostolis kompensuotas.

Netekimų sąskaita yra sąnaudų sąskaita, kurios suma skaičiuojant uždirbtą pelną bus atimama iš uždirbtų per tą laikotarpių pajamų.

2.4. Ilgalaikio nematerialaus turto (INT) amortizacijos ir formavimo savikainos apskaita

Kadangi INT bus naudojamas keletą atskaitinių laikotarpių, jo kaip ir IMT, vertė turi būti paskirstoma numatomam naudojimo laikui.

Amortizacija reiškia INT įsigijimo savikainos paskirstymą per jo naudojimo laiką. Ši sąvoka reiškia tam tikrą nematerialiajam turtui įsigyti padarytų išlaidų kompensavimą: jos įskaičiuojamos į vėliau parduodamą produkciją ar paslaugas arba į

veiklos sąnaudas. Todėl ši sąvoka geriau tinka INT išlaidų padengimui nusakyti. INT amortizacijos normai apskaičiuoti visuomet taikomas tiesiog proporcingas (laiko atžvilgiu) metodas, nes neįmanoma nustatyti, kiek nematerialiojo turto tenka vienai ar kitai įmonei gaminamos produkcijos rūšiai.

Nematerialiojo turto amortizacijos suma pripažįstama amortizacijos sąnaudomis kiekvieną ataskaitinį laikotarpį, išskyrus atvejus, kai amortizacijos sąnaudos įtraukiamos į kito turto pasigaminimo savikainą.

Nematerialiojo turto amortizacija skaičiuojama remiantis metine amortizacijos norma, kurią įmonė nusistato, atsižvelgdama į:

1. planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką;

2. galimybę veiksmingai naudoti šį turtą, jei įįmonę valdys kita vadovų komanda;

3. iš turto gaunamų produktų gyvavimo ciklą;

4. informaciją apie panašaus ir panašiai naudojamo turto naudingo tarnavimo laiką;

5. techninį, technologinį ir kitokį senėjimą;

6. verslo šakos, kurioje turtas naudojamas, stabilumą ir iš turto gaunamų gaminių ir paslaugų paklausos rinkoje pokyčius;

7. tikėtinus konkurentų ar galimų konkurentų veiksmus;

8. turto kontrolės laikotarpį ir teisinius bei kitokius veiksnius, ribojančius naudojimo laiką;

9. turto naudingo tarnavimo laiko priklausomybę nuo kito įmonės turto naudingo tarnavimo laiko.

Nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laiko įvertinimas tampa nelabai patikimas, kai nnaudingo tarnavimo laikas ilgas. Tačiau jei yra patikimų įrodymų, kad nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas bus ilgesnis negu 20 metų, įmonė gali nustatyti ilgesnį nei 20 metų naudingo tarnavimo laiką.

Nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas gali būti ilgas, bet visada ribotas.

Je.i įįmonė kontroliuoja nematerialųjį turtą turėdama teises, kurios buvo suteiktos ribotam laikui, nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas neturi viršyti tų teisių galiojimo laiko, išskyrus atvejus, kai teisės gali būti atnaujintos ir jų atnaujinimas yra pagrįstas.

Amortizacijos laikotarpis turi būti peržiūrimas kiekvienų finansinių metų pabaigoje. Jei tikėtinas turto naudingo tarnavimo laikas reikšmingai skiriasi nuo ankstesnių įvertinimų, amortizacijos laikotarpis turi būti patikslintas.

Jei paaiškėja, kad nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas įvertintas netinkamai arba turto vertė buvo patikslinta dėl jo patobulinimo ar vertės sumažėjimo, amortizacija skaičiuojama nuo iš naujo nustatytos turto vertės.

Ypatinga INT rūšis – formavimo savikaina. Išlaidos įmonei priskiriamos jos steigimo bei plėtojimo metu, didinant arba mažinant kapitalą, organizuojant akcininkų susirinkimus, išleidžiant obligacijas ar reorganizuojant įmonę. Įmonės išlaidos šiems procesams negali būti pripažintos aataskaitinio laikotarpio sąnaudomis ir turi būti rodomos ne pelno (nuostolio) ataskaitos Sąnaudų dalyje, o balanse Ilgalaikio turto dalies Formavimo savikainos straipsniuose, nes šios išlaidos atneš naudos. įmonei (kitaip sakant taps sąnaudomis) ne per vienerius metus.

Formavimo savikainai priskiriamos visos išlaidos padarytos įmonės steigimo metu, taip pat atliekant plėtojimo ar reorganizavimo darbus, kurie įmonei duos naudos ateityje ne vieną, bet keletą ataskaitinių laikotarpių.

Atskiriems formavimo savikainos straipsniams priskiriamos šios išlaidos:

Ų kapitalo pakitimo ir įmonės formavimo savikainai priskiriamos įmonės steigimo bei plėtojimo išlaidos: rinkos tyrimo, įįmonės registravimo mokestis bei mokestis juristams, dokumentų parengimo ir panašios išlaidos. Taip pat išlaidos, susijusios su įmonės akcinio kapitalo didinimu ar mažinimu, akcininkų susirinkimų organizavimu, nes jas iš dalies galima laikyti įmonės steigimo išlaidomis.

Ų Obligacijų išleidimo savikainą sudaro visos išlaidos, susijusios su įmonės vertybinių popierių spausdinimu, registravimu ir platinimu.

Ų Kitų formavimo darbų savikainai priskiriamos kitos įvairios formuojant įmonę padarytos išlaidos. Tai gali būti pavyzdžiui, įmonės įstatų keitimo ar filialų steigimo ir panašios išlaidos.

Ų Reorganizavimo savikainai priskiriamos visos įmonės reorganizavimo išlaidos. Tokios išlaidos turi būti tiksliai apskaičiuotos ir susijusios su reikšmingais įmonės struktūros ar organizaciniais pakeitimais, o jų padarymas turi būti susijęs su įmonės veiklos efektyvumo didinimu.

Išlaidų, kurios priskiriamos formavimo savikainai, perkėlimas į minėtas balanso IT skyrių, taip pat jų atvaizdavimas atitinkamose turtinėse sąskaitose vadinamas išlaidų kapitalizavimu. Kitaip sakant, išlaidos, kurios turės uždirbti ateityje pajamas, pripažįstamos turtu, uždirbsiančiu įmonei pajamas per keletą ateinančių laikotarpių.

Formavimo savikaina, kaip ir kitas nematerialusis turtas, turi būti amortizuojamas per ne ilgesnį nei penkeri metai laikotarpį. Šios amortizacijos sąnaudos apskaičiuojamos tiesiog proporcingu (laikotarpio) metodu. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, balanse formavimo savikaina turi būti pateikta likutine verte. Formavimo savikainai atspindėti metinėje finansinėje atskaitomybėje skirta speciali taip ir vadinama paaiškinamojo rašto pažyma.

2.5. Ilgalaikio finansinio turto (IFT) sudėtis ir apskaitos ypatumai

Tai ypatingos rrūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises bei privilegijas, kurios atsiranda jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Šio turto apskaita – ypač sudėtinga.

Finansinio turto grupėje atspindimas turtas, kaip ir kiekvienas ilgalaikis turtas, turi teikti įmonei ekonominės naudos arba suteikti atitinkamų teisių bei privilegijų ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį, nes tai ilgalaikis turtas. IFT atspindimas balanso Ilgalaikio turto skyriaus dviejose grupėse: ketvirtojoje Ilgalaikis finansinis turtas ir penktojoje Po vienerių metų gautinos su.mos.

Balanso IV skyriuje atspindimas IFT išsiskiria tuo, kad šioje straipsnio grupėje atsispindi tik tas turtas, kurį įmonė vienu ar kitu būdu įsigyja iš dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių. Dalyvavimo ryšiais susijusios įmonės – tai įmonės bendrasavininkės, kai viena įmonė turi įsigijusi kitos įmonės nuosavybės.

Finansinis turtas atsiranda įsigijus kitų įmonių vertybinių popierių: akcijų, obligacijų, vekselių ir kt.

Finansinio turto rūšys:

Investicijoms priskiriamos kitų įmonių išleistos privilegijuotosios ir paprastosios akcijos bei obligacijos, kiti vertybiniai popieriai, kuriuos įsigijo įmonė. Įsigytos obligacijos ar akcijos apskaitoje ar atskaitomybėje rodomos faktine jų įsigijimo savikaina, neatsižvelgiant į jų nominaliąją vertę.

Tačiau ne kiekvienos įmonės išleistos akcijos ar obligacijos, kurias įsigijo įmonė, atsispindi balanso straipsnyje IV.1.1. Investicijos. Jame fiksuojami vertybiniai popieriai tik tų įmonių, kurių ne mažiau kaip 20 procentų nuosavybės priklauso įmonei, įsigijusiai šiuos popierius. Jeigu įmonė turi tokią didelę kitų įįmonių nuosavybės dalį, tai akcininkai turi gauti informaciją apie pastarųjų veiklą. Tai daroma ne tik išskiriant atskirame balanso straipsnyje investicijas į šias įmones, bet ir kur kas plačiau aprašant jų veiklos metinės finansinės atskaitomybės paaiškinamajame rašte.

Gautinoms sumoms priklauso dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių įsipareigojimai atskaitomybę rengiančiai įmonei, atsiradę, kai šioji suteikia ilgalaikę grąžintiną finansinę ar kitokią paramą toms įmonėms. Šiam kaip ir Investicijų, straipsniui dėl tų pačių priežasčių taip pat galioja “20%” nuosavybės taisyklė.tai “piniginės skolos, kurias jų gavėjai grąžinti privalės pinigais, bet ne kompensuoti jų, pavyzdžiui,prekėmis. Be to, čia neatspindimos sukauptos pajamos, kurios taip pat dengiamos pinigais, tačiau, kurios dėl specifinių kontrolės būdų registruojamos sąskaitoje Nr. 291 Sukauptos pajamos ir parodomos balanso Turto dalies “C” skyriuje Sukauptos (gautinos) pajamos ir ateinančių laikotarpių sąnaudos.

Kito ilgalaikio finansinio turto grupei priskiriamuosiuose straipsniuose registruojami tų įmonių vertybiniai popieriai, kurių mažiau nei 20 procentų nuosavybės priklauso įmonei, įsigijusiai šiuos vertybinius popierius.

Straipsnis Nuosavos akcijos, kuriam priskiriamos supirktos pačios įmonės anksčiau išleistos akcijos, išsiskiria tuo, kad šios akcijos atspindimos apskaitoje ir atskaitomybėje jų nominaliąja verte, nes ir nesupirktos (pas savininkus esančios) įmonės akcijos apskaitoje bei ilgalaikio pinigų investavimo tikslais įsigytą ilgalaikį nekilnojamą ar kilnojamąjį turtą. Šiame straipsnyje atspindimos investicijos į tas įmones, kuriose atskaitomybę sudarančios registruojamos nominaliąja

jų verte.

Kitos investicijos apima įmonės įsigytus kitų įmonių vertybinius popierius įmonės nuosavybė yra mažesnė nei 20 procentų jų kapitalo. Įsigytieji vertybiniai popieriai rodomi faktine jų įsigijimo kaina. Tai tinka ir kitoms gautinoms sumoms, kurioms priklauso įvairios gautinos sumos, kurias įmonė numato gauti iš dalyvavimo ryšiais susijusių įmonių vėliau nei po ataskaitinių einančiais metais (todėl jos ir laikomos ilgalaikiu turtu).

Ilgalaikis finansinis turtas, skirtingai negu ilgalaikis materialusis ir nematerialusis turtas, per jo naudojimo laikotarpį nėra nudėvimas ar amortizuojamas. IFT perkainojamas tada, kkai reali jo rinkos vertė gerokai viršija pradinę (įsigijimo savikainą), jeigu toks vertės viršijimas yra ilgalaikis ir pastovus. Kartais tenka nurašyti kaip ypatinguosius praradimus nuvertėjusio IFT sumas, nes finansinio turto vertė kinta labiau negu kito ilgalaikio turto.

Ilgalaikis piniginis turtas, atsirandantis dėl įmonės santykių su tais trečiaisiais asmenimis, su kuriais nėra nuosavybės santykių, atsispindi penktoje balanso straipsnių grupėje Po vienerių metų gautinos sumos. Jame atspindimos visų prekybos bei kitų įmonės partnerių, su kuriais įmonė nesusijusi nuosavy.bės ryšiais, skolos.

Viena iš mmaterialinių finansinio turto išraiškų yra vertybiniai popieriai. Minėtosios akcijos ir obligacijos – taip pat vertybinių popierių rūšis. Yra ir visiškai kitokių vertybinių popierių, pavyzdžiui, čekių ar vekselių. Vekselis – tai vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo besąlygiškai pasižada (įsipareigoja) pats aarba paveda kitam sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui.

3. ILGALAIKO TURTO ANALIZĖ

Ypač svarbus yra įmonės materialusis turtas, kadangi jis tiesiogiai dalyvauja kuriant materialines gėrybes. Todėl tikslinga daugiau dėmesio skirti materialiojo ilgalaikio turto analizei,nustatant jo sudėties kitimą, techninę būklę, skaičiuojant susidėvėjimo, atnaujinimo, nurašymo naudingumo koeficientus ir kitus rodiklius, kurie gali būti detalizuojami pagal įmonėje naudojamo materialiojo ilgalaikio turto rūšis, gamybos padalinius, darbo laiką ir jo panaudojimo intensyvumą. Ilgalaikio turto analizės pagrindiniai šaltiniai yra balansas ir statistinės atskaitomybės forma F-01 “įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita”.

3.1. IMT sudėties ir struktūros analizė.

1. lentelė UAB ADEVALIS IMT struktūros (vertikalioji) analizė,Lt

Rodikliai Suma ,Lt Lyginamieji svoriai,% Pasikeitimai (+;-)palygint su 2002 m.

2003 m 2002 m. 2003 m. 2002 m.

Ilgalaikis turtas iš viso 1887626 1272923 100 100 0.00

A.Ilgalaikis turtas 1887626 1272923 100.00 100.00 0.00

I. Formavimo savikaina

II. Nematerialusis turtas 1011 782 0.05 0.06 -0.01

III. MMaterialus turtas 1886615 1272141 99.95 99.94 0.01

III.1. Pastatai

III.2. Statiniai ir mašinos

III.3. Transporto priemonės 1857174 1246161 98.39 97.90 0.49

III.4. Išperkamosios nuomos ir panašios teisės

III.5. Kiti įrenginiai ir įrankiai

III.6. Kitas materialus turtas 29441 25980 1.56 2.04 -0.48

III.7. Nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai

I.V. Ilgalaikis finansinis turtas

V. Po vienerių metų gautinos sumos

Iš jos matyti, kad IMT sudėtyje didžiausią lyginamąjį svorį sudarė transporto priemonės, nes įįmonės veikla: maršrutiniai reisai, keleivių vežimas, autobusų nuoma. Ataskaitiniais metais – 98,39 %, o praėjusiais metais – 99,94 %, kitas materialusis turtas (inventorius ir pan.) sudarė labai mažą įmonės materialaus turto dalį. Transporto priemonių didžiausias lyginamasis svoris įmonėje rodo jos veiklos ypatumą.

2.lentelė IMT sudėties (horizontalioji) analizė

Rodikliai Suma ,Lt Pasikeitimai palyginti su

2003 m 2002 m. suma,lt %

Ilgalaikis turtas iš viso 1887626 1272923 614703 48.29

A.Ilgalaikis turtas 1887626 1272923 614703 48.29

I. Formavimo savikaina

II. Nematerialusis turtas 1011 782 229 29.28

III. Materialus turtas 1886615 1272141 614474 48.30

III.1. Pastatai

III.2. Statiniai ir mašinos

III.3. Transporto priemonės 1857174 1246161 611013 49.03

III.4. Išperkamosios nuomos ir panašios teisės

III.5. Kiti įrenginiai ir įrankiai

III.6. Kitas materialus turtas 29441 25980 3461 13.32

III.7. Nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai

I.V. Ilgalaikis finansinis turtas

V. Po vienerių metų gautinos sumos

Ypač svarbu nagrinėti IMT turto dinamiką per tam tikrą laikotarpį. Ši lentelė pateikia dviejų metų IMT kitimo analizė. Analizės išvados yra gerokai vertingesnės, kai daroma kelerių metų IMT dinamikos analizė. Iš šios lentelės matyti, kad per metus IMT padidėjo 614703 Lt, arba 48,29%, kitas materialus turtas irgi padidėjo 29,28 procentais, tai rodo, kad įmonei šis turtas atnešė naudos ataskaitiniais metais, kad nutarė dar papildyti šio turto rezervus. Būtent IMT dalies-transporto priemonės turėjo didžiausią įtaką IMT turto struktūros padidėjimui. Tuo pačiu viso įmonės turto didėjimui.

3.2. IMT techninio lygio analizė

Svarbiausia, kad aktyvioji IMT dalis būtų techniškai pažangi. Tuo tikslu yyra skaičiuojami techninę būklę .apibūdinantys rodikliai: atnaujinimo, nurašymo (likvidavimo), nusidėvėjimo ir naudingumo koeficientai.

Nustatant atnaujinimo koeficientą per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai per metus), įsigytų IMT elementų vertė dalijama iš IMT vertės metų pabaigoje.

Nusidėvėjęs turtas yra likviduojamas arba parduodamas. Todėl reikia apskaičiuoti IMT nurašymo arba likvidavimo koeficientą.

Palyginus atnaujinimo ir nurašymo (likvidavimo) koeficientus, matyti įmonėje esančios tendencijos atnaujinti įrengimus ir mašinas.

IMT nusidėvėjimo lygį rodo nusidėvėjimo koeficientas. Jis paskaičiuojamas kaip IMT nusidėvėjimo sumos santykis.

3.lentelė UAB ADEVALIS IMT techninio lygio analizė,Lt

Rodikliai Metų pradžioje Metų pabaigoje Pasikeitimai (+,-) %

IMT įsigijimo vertė 1272141 1886615 614474 48.30

Įsigyta naujo IMT 823355 1433085 609730 74.05

IMT nusidėvėjimas 213624 323623 109999 51.49

IMT nurašymo 382569 494988 112419 29.39

IMT būklės koeficientai

Atnaujinimo 64.72 75.96 11.24

Nusidėvėjimo 16.79 17.15 0.36

Nurašymo 30.07 26.24 -3.83

Visų šių koeficientų dinamikos analizė parodo tik bendras IMT techninės būklės kitimo tendencijas. Šių rodiklių kitimas per tam tikrą laikotarpį parodo, kaip įmonė tobulina įrengimų parko techninę būklę.

Kiekvienais metais, naudojant IMT, gaunama tam tikra nauda. Kai turtas visiškai sunaudojamas, jis neteikia naudos ir tada likviduojamas.

Iš lentelės matome, kad didelė turto dalis yra atnaujinama.Turtas nėra labai nudėvimas. Tai rodo įmonės IMT didžioji dalis yra techniškai pažangi.

3.3.IT panaudojimo efektyvumo analizės kryptys

3.3.1. Turto grąžos analizė

Ilgalaikio turto grąžos rodiklis – tai rodiklis, parodantis produkcijos kiekį (vertę-, tenkantį vienam arba 1000 Lt ilgalaikio materialiojo turto. Šis rodiklis yra bendriausias IMT naudojimo efektyvumo rrodiklis. Jis gali būti apskaičiuotas vertine išraiška ir natūriniais matais arba natūriniais sąlyginiais mato vienetais.

Šis rodiklis priklauso nuo turto struktūros kitimo, ypač įrengimų lyginamojo svorio pasikeitimo. Šiam rodikliui daro įtaką produkcijos kainų pokyčiai, produkcijos struktūros ir asortimento pasikeitimas, gamybos procesų techninis lygis, technologinių įrengimų panaudojimo laipsnis. Todėl pirmiausia, analizuojant IMT panaudojimą, nustatoma IMT veiksnių įtaka:technologinių įrengimų lyginamojo svorio ir technologinių įrengimų grąžos įtaką.

IMT grąža = bendroji produkcija = technologiniai įrengimai x bendroji produkcija (Lt) =

IMT IMT technologiniai įrengimai

= Technologinių įrengimų lyginamasis svoris x Technologinių įrengimų grąža.

Taikant grandininį pakeitimų būdą, pagal pateiktą formulę galima apskaičiuoti, kokią įtaką turto grąžos rodiklio pasikeitimai per analizuojamą laikotarpį padarė IMT struktūros pokyčiai ir kaip veikė aktyviosios materialiosios turto dalies panaudojimas bendrą turto grąža.

3.3.2. Įrengimų panaudojimo ekstensyvinė ir intensyvinė analizė

Įmonės gamybiniai veiklai didžiausią įtaką daro technologiniai įrengimai, t.y. apsirūpinimas jais ir racionalus jų darbo laiko ir pajėgumų panaudojimas. Technologinių įrengimų panaudojimo gerinimas teigiamai veikia bendruosius turto grąžos rodiklius bei produkcijos apimtį. Todėl analizuojant pirmiausia nustatoma, ar įmonė pakankamai apsirūpinusi technologiniais įrengimais. Kaip juos naudoja, ar visi jie dalyvauja įmonės gamybinėje veikloje, ar dirba visą numatytą laiką, ar visiškai panaudojamas jų gamybinis pajėgumas.

Teorijoje ir praktikoje išskiriami :

· ekstensyviojo

· intensyviojo

· ir integralinio įrengimų naudojimo rodikliai;

Ekstensyviojo įrengimo naudojimo

rodikliai apibūdina įrengimų skaičiaus ir jų darbo laiko panaudojimą. Jie gali būti išreikšti absoliučiais ir santykiniais dydžiais.

Intensyviojo įrengimų naudojimo rodikliai įvertina įrengimų panaudojimą pajėgumo,našumo atžvilgiu. Jie taip pat gali būti išreikšti absoliučiais natūriniais ir vertiniais dydžiais, taip pat ir. santykiniais.

Ekstensyvus įrengimų naudojimas gali būti nustatomas nagrinėjant įmonės technologinių įrengimų parko ir jų darbo laiko naudojimą. Analizuojant įmonės įrengimų skaičiaus naudojimą, jie suskirstomi į turimus, sumontuotus ir veikiančius. Technologinio proceso projekte numatoma, kiek įrengimų turi dirbti vykdant konkrečią užduotį.

Technologinių įrengimų naudojimo koeficientas apskaičiuojamas kaip visų gamybos procese naudojamų (įskaitant ir remontuojamus, esančius rezerve) įrengimų skaičiaus arba jų pajėgumo santykis su visų įmonėje esančių įrengimų skaičiumi arba jų pajėgumu (tiek naudojamu, tiek nenaudojamu).

Be to, įrengimų panaudojimas priklauso ir nuo jų sudėties, o tai daro didelę įtaką produkcijos gamybai. Kuo daugiau įmonė turi našesnių įrengimų, tuo mažiau reikia turėti tos grupės įrengimų, kyla įmonės darbo našumas, gamybos mechanizavimo, automatizavimo lygis, kartu mažėja produkcijos savikaina. Analizuojant įrengimų parko sudėtį, nagrinėjamas jjo kitimas, modernizavimo lygis, galimybės kelti įmonės techninį lygį ateityje.

Kita ekstensyviojo įrengimo panaudojimo analizės kryptis – tai įrengimų darbo laiko analizė. Planavimo ir analizės tikslais įrengimų darbo laikas yra klasifikuojamas į kalendorinį, režiminį, nerežiminį, planinį ir faktiškai dirbtą, arba eefektyvų, darbo laiką.

Kalendorinis darbo laiko fondas apskaičiuojamas įrengimų skaičių dauginant iš kalendorinių dienų skaičiaus. Jis yra skirstomas į:

– režiminį darbo laiko fondą (apskaičiuojamas įrengimų skaičių dauginant iš pamainų skaičiaus ir pamainos trukmės).

– nerežiminį laiko fondą (sudaro ne darbo laikas – tai nedirbamos pamainos, švenčių ir poilsio dienos, pertraukos tarp pamainų ir pietų pertraukos.

Režiminis darbo laikas skirstomas į planinį darbo laiko fondą ir planines prastovas.

Turint absoliučius darbo laiko fondo rodiklius, galima apskaičiuoti daug santykinių rodiklių, parodančių darbo laiko panaudojimą: kalendorinio, režiminio, planinio ir ekstensyviojo panaudojimo koeficientus.

Apibendrinant ekstensyviojo įrengimų naudojimo analizę, reikia pateikti pasiūlymus, kaip geriau panaudoti turimą įrengimų parką ir jų darbo laiką, t.y. didinti įrengimų pamainumo koeficientą, šalinant dienos ir pamainos prastovas. Tai galima pasiekti geriau organizuojant aprūpinimą, gamybos ccechų darbą, laiku pateikiant gamybos užduotis, laiku aprūpinant įmonę medžiagomis, technine dokumentacija, įrankiais, gerinant remontų kokybę, tiksliau laikantis technologinio proceso reikalavimų ir pan.

Kita įrengimų naudojimo analizės kryptis – įrengimų pajėgumų naudojimo, arba intensyviojo įrengimų naudojimo, analizė. Šios analizės rezultatai padeda nustatyti įrengimų našumo geresnio naudojimo galimybes. Įrengimų našumas matuojamas produkcijos kiekiu per laiko vienetą.

Specializuotų įrengimų našumą nusako produkcijos kiekis, pagamintas per laiko vienetą, arba produkcijos kiekis, tenkantis pajėgumo vienetui per laiko vienetą. Technologiškai specializuotų įrengimų našumas ne visada iišreiškiamas mato vienetais, o pagal variklių pajėgumo panaudojimo laipsnį ar kitą požymį. Kuo intensyviau naudojami įrengimai, tuo daugiau pagaminama produkcijos per laiko vienetą. Todėl yra apskaičiuojami įrengimų rūšių ir grupių darbo rodikliai. Dažniausiai įrengimų našumas apskaičiuojamas kaip faktiškai pagamintos produkcijos kiekio ir dirbtų mašinų valandų santykis. Šis darbo našumo rodiklis gali būti planuojamas. Tada jo faktinis lygis lyginamas su planu ir nustatomas įrengimų panaudojimo pajėgumo atžvilgiu koeficientas. Apibendrinantis įrengimų panaudojimą pajėgumo atžvilgiu koeficientas yra vadinamas intensyviojo naudojimo koeficientu. Jis apskaičiuojamas per mašinos valandą faktiškai pagamintos produkcijos kiekį dalijant iš planuoto jos kiekio.

IŠVADOS

1. Kiekvienos įmonės galutinis tikslas – “gaminti” pelną. Tad turtu laikytina tik ta gėrybių dalis, kuri atnešė įmonei naudą, dažniausiai pasireiškiančią pelnu.

2. Pagrind.inis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį, per kurį uždirbama pelno. Ilgalaikis turtas yra naudojamas ilgiau nei vieneri metai laikotarpį.

3. Ilgalaikio turto straipsnyje parodoma nematerialusis, materialusis ir finansinis turtas.

4. Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse) ilgalaikis turtas suskirstytas į penkias dideles grupes:

· formavimo savikainą

· nematerialųjį turtą

· ilgalaikį materialųjį turtą

· ilgalaikį finansinį turtą ir

· po vienerių metų gautinas sumas.

5. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodai:

· tiesiogiai proporcingas (tiesinis);

· produkcijos;

· metų skaičiaus;

· dvigubas – mažėjančios vertės.

6. Ypač svarbus yra įmonės materialusis turtas, kadangi jis tiesiogiai dalyvauja kuriant materialines gėrybes. Todėl tikslinga daugiau dėmesio skirti mmaterialiojo ilgalaikio turto analizei,nustatant jo sudėties kitimą, techninę būklę, skaičiuojant susidėvėjimo, atnaujinimo, nurašymo naudingumo koeficientus ir kitus rodiklius, kurie gali būti detalizuojami pagal įmonėje naudojamo materialiojo ilgalaikio turto rūšis, gamybos padalinius, darbo laiką ir jo panaudojimo intensyvumą.

LITERATŪRA

1. Kalčinskas, G;Černius, G. Įmonių apskaitos pagrindai –Vilnius: Pačiolio leidykla,1997.-728 p.-ISBN 9986-487-58-7;ISBN 9986-487-59-5

2. Kalčinskas, G. Buhalterinės apskaitos pagrindai//V.:Pačiolis,2003.- 442psl

3. Mackevičius,J;Poškaitė,D.Finansinė analizė – Vilnius:Katalikų pasaulis, 1998. – 632 p. – ISBN 9986-04-082-5

4. Buškevičiūtė,E;Mačerinskaitė,I.Finansų analizė. Mokomoji knyga. – Kaunas: Technologija,1998.-246 p.-ISBN 9986-13-603-2

5. Apskaitos institutas [interaktyvus], 12-ASIS VERSLO APSKAITOS STANDARTAS „ILGALAIKIS MATERIALUSIS TURTAS“.[Žiūrėta 2004 m. kovo 20d.]. Prieiga per internetą: http://www.apskaitosinstitutas.lt/patvirt.htm,

6. Apskaitos institutas [interaktyvus], 13-ASIS VERSLO APSKAITOS STANDARTAS „ILGALAIKIS MATERIALUSIS TURTAS“.[Žiūrėta 2004 m. kovo 20d.]. Prieiga per internetą: http://www.apskaitosinstitutas.lt/patvirt.htm,

7. K.Valužis. Apskaitos metodika.-Vilnius:Viltis, 1999-518p.

8. K.Valužis. Apskaita,mokesčiai,atskaitomybė. –Vilnius:Viltis,1996- 376p.

9. A.Jurkštienė. Valdymo apskaita: mokomoji knyga.-Kaunas:Technologija,2002.-162p.

10. UAB “Apskaita”. Apskaita ir atskaitomybė; Verslo apskaitos standartai:teisės aktai.-Vilnius: Apskaita,2004.-209p.

11. UAB “Mokesčių srautas”. Ilgalaikio turto apskaitą reglamentuojantys teisės aktai: oficialus tekstas su pataisymais ir papildymais iki 2000m. birželio 01 d.-Vilnius:Mokesčių srautas,2000.-32p.

12. V.Ščiupoko indiv.įm. Ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto nusidėvėjimo (amortizacijos) maksimalūs ekonominiai normatyvai su ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarka: oficialus tekstas su pakeitimais ir papildymais iki 2000m. vasario 01d.-Kaunas: V.Ščiupoko indiv.įm.,2000.-17p..