Įmonių statistika

TURINYS

Pratarmė 3

1. Įmonių statistikos teoriniai pagrindai ir metodiniai principai 4

1. Mikroekonominė ir įmonių statistika 4

2. Įmonių statistikos metodai 4

3. Įmonė ir statistiniai skaičiavimai 5

2. Įmonių statistikos organizavimas 8

1. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitos

2. Įmonių registras 10

3. Įmonių skirstymas 10

4. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) 12

3. Įmonių išteklių valdymo statistika 14

1. Ilgalaikis turtas, jo sudėties ir techninės būklės statistika 15

2. Ilgalaikio materialaus turto naudojimo statistika 15

3. GGamybinių įrengimų statistika 16

4. Atsargų statistika 18

5. Darbuotojų skaičiaus ir kaitos statistika 19

6. Darbo laiko naudojimo statistika 22

7. Darbo apmokėjimo statistika 22

8. Darbo produktyvumo statistika 24

4. Įmonių pramoninės veiklos statistika 28

1. Pramonės produkcijos sąvoka 29

2. Parduota produkcija (Pardavimai ir paslaugos) 29

3. Bendroji produkcija (Gamybos mastas) 30

4. Pramonės produkcijos indeksai 31

5. Pagrindinių finansinių rodiklių statistika 32

1. Gamybos išlaidos. Išlaidų vienam pardavimų litui apskaičiavimas 32

2. Veiklos sąnaudos. Sąnaudos vienam ppajamų litui 35

3. Savikainos indeksai 35

4. Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F -01 36

5. Pelnas įmonės veiklos rezultatas 37

6. Pelno apskaičiavimas 38

7. Pelningumo rodikliai ir jų apskaičiavimas 38

6. Įmonių veiklos efektyvumas 39

LITERATŪRA 41

Pratarmė

Įmonėse nebuvo, o ir nėra specialios statistinės tarnybos, kuri

kauptų statistines žinias, vykdytų statistinius tyrimus, rūpintųsi išorine

atsakomybe ir daugeliu kitų dalykų, sudarančių statistinių skaičiavimų

įmonėse turinį, talkinančių įmonės verslui, ekonomikai ir valdymui.

Įmonėse statistines ir finansines ataskaitas sudaro finansininkas

(buhalteris). Todėl buhalterinės apskaitos specialistai turi išmanyti

statistinių tyrimų metodus, mikroekonominius rodiklius ir jų skaičiavimo

principus, priežastinių ryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį,

indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmonės

verslo ir ekonomikos ypatumus.

Ši mokomoji knyga parengta pagal Vilniaus kolegijos Ekonomikos

fakulteto Buhalterinės apskaitos studijų programos Įmonių statistikos kurso

programą, tačiau ja galės naudotis ir kitų specialybių studentai,

besimokantys ūkio statistikos.

Čia pateiktos visos šio kurso temos, stengtasi susieti jas su

praktine įmonių veikla. Medžiaga dėstoma glaustai, naudojant statistines

atskaitas ir kitą norminę medžiagą.

Praktinis pateiktos medžiagos taikymas paliekamas ppraktikumams.

Rinkos ekonomikos sąlygomis ūkio ekonominė ir finansinė veikla

nuolat keičiasi, todėl studentams privalu patiems sekti ekonominę ir

statistinę spaudą.

1. ĮMONIŲ STATISTIKOS TEORINIAI

PAGRINDAI IR METODINIAI PRINCIPAI

1.1. Mikroekonominė ir įmonių statistika

Statistika tiria metodus, kuriais apibūdinama ekonominė ar kita

informacija, aptaria metodus statistiniams dėsningumams nustatyti ir

išvadoms gauti, mikroekonominė statistika šių jos dalių turinį perkelia į

mikroekonominius reiškinius ir procesus, atsižvelgdama į komercinės ūkinės

veiklos ypatumus. Nesunku pastebėti mikroekonominės statistikos ryšį su

kitais mokslais. Ji glaudžiai siejasi su mikroekonomine teorija; ji gali

būti traktuojama kaip pastarosios taikomoji dalis. Pagrindinės

makroekonominės statistikos nagrinėjimų sritys – pragyvenimo lygio

statistinė analizė, įmonės konjunktūros ir paklausos tyrimas, gamybos

veiksnių produktyvumo analizė įmonėje, statistinės informacijos rinkimas ir

statistinių tyrimų atlikimas.

Įmonių statistika identifikuoja įmonių verslo ir ekonomikos

valdymo ypatumus, veiklos rezultatus ir racionalumą, nusako duomenų rinkimo

ir eksperimento, jų apibendrinimo ir išvadų gavimo, variacinių skaičiavimų,

priežastinių ryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį įmonėse,

indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmonių

verslo ir ekonomikos ypatumus.

Įmonių statistikos tyrinėjimo objektu yra ekonominiai ir

socialiniai procesai, kurie vyksta įmonėse. Įmonių statistika tiria įmonių

išteklių valdymą; įmonių gamybinę ir finansinę veiklą, įmonių veiklos

efektyvumą.

Įmonių statistika susipina su įvairiais verslo ekonomikos,

vadybos, marketingo, finansų, apskaitos kursais, tačiau ji jų nekartoja.

Savo metodais ji giliausiai įsiskverbia į kiekvienos įmonės ūkio gyvenimo

praktiką, sukuria sintetinį ir analitinį jos vaizdą.

1.2. Įmonių statistikos metodai

Įmonių statistika savo problemoms spręsti plačiai naudoja

statistikos teorijoje nagrinėtus metodus: vidurkius, indeksus, koreliaciją,

regresiją, variacinius skaičiavimus ir kt. Be bendrų statistikos metodų,

įmonių statistikoje naudojami ir kiti, dažniausiai tik jai būdingi metodai:

1. Statistinis identifikavimas.

2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas.

3. Faktorinė indeksinė analizė.

4. Įvairių formų statistinis balansavimas ir sintetiniai ekonominiai

skaičiavimai.

5. Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas.

6. Stebėjimas ir eksperimentas.

1. Statistinis identifikavimas – tai suformulavimas tokių

statistinių apibrėžimų, kurie leidžia nustatyti tiriamą reiškinį. Kai

tirdama ūkinius reiškinius, įmonių statistika vartoja makroekonominės

teorijos, vadybos, mmarketingo, finansų, apskaitos mokslų sąvokas. Tiesa,

įmonių statistika tas sąvokas sukonkretina, detalizuoja, pritaiko

konkretiems reiškiniams empiriškai aprašyti ir nagrinėti. Identifikuotos

teorinės sąvokos virsta rodikliais.

2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas – tai tiriamos ūkinės

visumos elementų skirstymas į grupes. Statistinis klasifikavimas ir

grupavimas. skirtas konkrečiai proceso struktūrai tirti. Norint atlikti

tarptautinius ūkinius palyginimus, tenka plačiau naudoti Jungtinių tautų ir

Europos sąjungos bei kitų tarptautinių statistikos žinybų sudarytas

įvairiais klasifikacijas.

3. Faktorinė indeksinė analizė – rezultatinių rodiklių pokyčių

tyrimas, nustatantis konkrečių veiksnių įtaką nagrinėjamam rodikliui, pvz.

kokį lyginamąjį svorį įmonės produkcijos apimties pasikeitime turi

darbuotojų skaičiaus ir darbo produktyvumo augimas. Atliekant kompleksinę

ekonominių rodiklių (pelno, produkcijos apimties, gamybos išlaidų ir pan.)

analizę, tikslinga faktorinę indeksinę analizę integruoti su regresine-

koreliacine analize, ekonometriniais skaičiavimais.

4. Sudarant statistinius balansus, nustatomi ekonominio proceso

susiformavimo šaltiniai ir gautų rezultatų panaudojimas ir pasiskirtymas.

Ūkinės veiklos pokyčiams (plėtrai, pakilimui, gamybos mažinimui,

nuosmukiui) tirti, firmų ūkio konjuktūrai nagrinėti reikia atlikti

sintetinius skaičiavimus.

Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas apima sistemų

metodus ir skaičiavimus, orientuotus į ilgalaikę retrospektyvinę ūkinių

reiškinių analizę ir prognozavimą. Įmonių statistiką domina trumpalaikių

prognozių gavimo metodikos. Kompleksiniai trumpalaikių prognozių

skaičiavimai atliekami mikro lygmeniu.

5.Stebėjimas ir eksperimentas įmonėje – statistinių skaičiavimų

atspirties taškas.

Išorinės ir vidinės atskaitomybės organizaciniai bei techniniai

dalykai, specialių tyrimų vieta, vaidmuo, metodinio aprūpinimo ir

realizavimo dalykai, eksperimento ir jo rezultatų vertinimų tvarka

numatant, tarkime, etaloninius, laukiamus ar „normalius“ ekonominių

statistinių mmatų dydžius, komercinės ūkinės veiklos prioritetus, ir panašūs

dalykai svarbūs kiekvienai įmonei, nepriklausomai nuo to, kokia ji yra.

1.3. Įmonė ir statistiniai skaičiavimai

Įmonė – ataskaitinis vienetas įmonių statistikoje. Įmonė – tai

užsiimanti grynai ūkine veikla organizacija, kuri vykdo vieną ar kelias

specifines funkcijas, gamindama ir paskirstydama įvairias prekes bei

paslaugas.

Pagrindiniai jos bruožai:

• organizavinė vienybė, nes įmonė tam tikru būdu – organizuotas

kolektyvas, turintis vidinę struktūrą ir valdymo tvarką;

( tam tikras gamybos priemonių kompleksas – įmonėje sujungiami

įvairūs ištekliai gaminant prekes ar paslaugas, siekiant didinti pelną;

( atskiras turtas – įmonė turi nuosavą turtą, kurį savarankiškai

naudoja tam tikriems tikslams;

( turtinė atsakomybė – įmonė visiškai atsako visu savo turtu už

įvairius įsipareigojimus;

( įmonė turi savo pavadinimą;

( operatyvinis-ūkinis ir ekonominis savarankiškumas – įmonė pati

vykdo įvairius sandorius ir operacijas, pati prisiima riziką, pati gauna

pelną (ar patiria nuostolių), naudodama pelną siekia palaikyti stabilią

finansinę būklę ir toliau tobulinti, plėsti gamybą.

Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas

įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę

sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių

ir pareigų kompleksas. Įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali

turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.

Ekonominis-analitinis darbas įmonėje yra sudėtingas, nes

pagrindinis tikslas – talkinti įmonei, kaip rinkos ekonomikos subjektui,

racionaliai, naudingai panaudoti

turimus išteklius ir pasiekti maksimalų

ūkinės veiklos galutinį rezultatą – pelną. Ekonominio-analitinio darbo

sudėtinė dalis yra statistiniai skaičiavimai. Statistiniai skaičiavimai

įmonėje yra darbai arba procedūros, kurių nuoseklumas yra toks:

InIiirhjthghj

Išskirtos darbų nuoseklumo dalys, nepaisant jų skirtumų yra

organiškai susijusios, nes statistinis tyrimas įmonėje susideda iš trijų

etapų: duomenų rinkimo arba statistinio stebėjimo, duomenų apdorojimo bei

duomenų statistinės analizės. Tarp šių darbų itin išskirtinas einamasis bei

perspektyvinis prognozavimas, išvadų komercinės ūkinės veiklos ypatumai.

Komercinės ūkinės veiklos ypatumus formuoja daug veiksnių, tarp jų

ir tai, ar čia gamybinė, prekybos, žžemės ūkio, finansinio tarpininkavimo,

statybos, ar kokia kita įmonė. Verslo pobūdis turi nemažą įtaką statistinių

skaičiavimų kryptims ir jų turiniui. Gamybinio pobūdžio įmonėse statistinių

skaičiavimų kryptis galima apibendrinti taip:

Išskirtos statistinių skaičiavimų kryptys tėra apibendrinantis jų

vaizdas, ir jo pakanka požiūriui apie statistikos metodų vietą ir vaidmenį

įmonėje susidaryti.

2. ĮMONIŲ STATISTIKOS ORGANIZAVIMAS

2.1. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitos

Juridinio asmens teises turinčios įmonės labai įvairios, be to,

skirtingų tikslų turi ir daugelis įmonės apskaitos bei ataskaitų duomenų

vartotojų. Kaip kiekvieną sudėtingą reiškinį, taip ir atskaitomybę,

išsamiausiai ggalima apibūdinti aptariant jos klasifikaciją, kurioje ši

atskaitomybė gali būti pagal įvairius požymius (žr. 1 pav.).

Pagal paskirtį visa atskaitomybė gali būti suskirstyta į

finansinę, valdymo, mokestinę, statistinę ir kitą (specialios paskirties).

Statistikos įstatymas numato, kad privaloma informacija

dažniausiai yra administracine tvarka nustatyta įmonėms, bendrovėms,

organizacijoms, t.y. juridiniams asmenims, o rečiau – gyventojams. Viena iš

svarbiausių privalomos informacijos rinkimo sferų yra įmonių, bendrovių

ūkinė, finansinė veikla bei aplinkos apsauga, o taip pat dažnai apimami

pinigais neišmatuojami dalykai, tokie kaip darbuotojų skaičius, jų

kvalifikacija ir pan.

Įmonėse statistines ataskaitas sudaro finansininkas (buhalteris)

arba konkretus skyriaus darbuotojas įmonės vadovo pavedimu.

Pagrindinės įmonių statistines ataskaitos, atspindinčios įmonės

ūkinę veiklą, yra šios:

( Įmonės pramoninės veiklos metinė ataskaita P-01;

( Įmonės pramoninės veiklos ataskaita P-11 (mėnesinė);

( Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-02 (metinė);

( Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-12 (mėnesinė);

·Darbo apmokėjimo ataskaita DA-01K, DA-03 ir kiti;

·Pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F-01 (ketvirtinė,

metinė).

2.2. Įmonių registras

Kiekviena įmonė, prieš pradėdama ūkinę veiklą, privaloma tvarka

įregistruojama.

Įmonių registro vyriausiasis tvarkytojas – Valstybės įmonės

Registrų centras. Šį registrą taip pat tvarko ir vietos savivaldos

vykdomosios institucijos.

Valstybės įmonių Registrų centras registruoja tik iš valstybės

lėšų steigiamas įmones, į kurias investuotas užsienio kilmės kapitalas,

draudimo veiklą vykdančios įmonės, užsienio įmonių atstovybės, komercinius

bankus ir jų padalinius (filialus, skyrius), kitas kredito įstaigas, jų

statutus.

Valstybės įmonės Registrų centras kaupia, tvarko ir atnaujina visų

Lietuvos Respublikoje įregistruotų įmonių duomenis, metodiškai vadovauja

registravimą atliekantiems registro tvarkytojams.

Įregistravus įmonę vietos savivaldos vykdomojoje institucijoje

registravimo duomenys turi būti per 5 dienas pateikti vyriausiajam registro

tvarkytojui.

Valstybės įmonės Registrų centras turi per 3 dienas perduoti

savivaldybei, kurios teritorijoje yra įmonės buveinė.

Apie pasikeitusius registravimo duomenis įmonės privalo pranešti

registro tvarkytojui per 15 dienų.

Įmonėms, neapmokėjus įstatinio kapitalo per įstatymo nustatytą

laiką ir nepateikusioms mokesčių ataskaitų valstybinėms mokesčių

inspekcijoms, socialinio draudimo įstaigoms bei statistikos ataskaitų –

Oficialiąją statistiką tvarkančioms institucijoms, taip pat nesumokėjusioms

mokesčių valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir socialinio draudimo

įstaigoms, prevencine tvarka taikomi komercinės-ūkinės veiklos apribojimai.

2.3.Įmonių skirtymas

Norint įvertinti šalies ūkinę veiklą bei palyginti atskirų šalių

įmones, panašias įmones reikia skirstyti į grupes. Veiklos panašumas

nustatomas pagal veiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklos

paskirtis gali būti tokia:

• gaminti produkciją ir teikti patarnavimus (ištekliai –

pardavimai ir paslaugos), pvz., įmonės, bendrijos, bendrovės,

prekybos bei paslaugų įmonės;

• teikti ne prekių pavidalo paslaugas (ištekliai – savanoriški

namų ūkio įnašai ir aptarnavimai), pvz., įvairios privačios

įmonės, teikiančios ne produktus ir ne paslaugas, labdaringos

organizacijos, arba pelno nesiekiančios organizacijos;

• paskirstyti pajamas (ištekliai – tiesioginiai ir netiesioginiai

mokesčiai), pvz., valstybės administracijos centriniai organai –

ministerijos, departamentai, savivaldybės, socialinio draudimo

įstaigos;

• finansuoti (ištekliai – lėšos, gaunamos pagal sutartis su

investitoriais ir už atliekamas finansines operacijas), pvz.,

bankai;

• apdrausti, tai yra garantuoti apmokėjimą, kilus rizikai, pvz.,

įvairios draudimo bendrovės;

• vartoti (ištekliai – atlyginimas ir įplaukos, gaunamos iš kitų

sektorių, pajamos už savo ggamybos produktus ar patarnavimus),

pvz., namų ūkiai (ir individualiosios įmonės).

Statistikos departamentas pagal šiuos ir kitus kriterijus nuo 1993

m. sausio 1d. visą Respublikos ūkį skirsto pagal Europos sąjungos

ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK) į tokius pagrindinius

skyrius:

A. Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė

B. Žuvininkystė

C. Kasyba ir karjerų eksploatavimas

D. Apdirbamoji pramonė

E. Elektros, dujų ir vandens tiekimas

F. Statyba

G. Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių

remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas

H. Viešbučiai ir restoranai

I. Transportas, sandėliavimas ir nuolatiniai ryšiai

(telekomunikacija)

J. Finansinis tarpininkavimas

K. Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla

L. Viešasis valdymas ir gynimas, privalomasis socialinis draudimas

M. Švietimas

N. Sveikatos priežiūra ie socialinis darbas

O. Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla

P. Privačių namų ūkių, turinčių samdininkų, veikla

Q. Tarptautinių organizacijų ir jų padalinių veikla

Jeigu įmonė gamina vienos rūšies prekes ir paslaugas, tai reiškia,

kad įmonė turi tik vieną veiklą, nežiūrint į tai, kad galutinės prekės ir

paslaugos gamyba gali susidėti iš kelių, susietų tarpusavyje gamybinių

procesų.

Jeigu įmonė gamina įvairių rūšių produktus arba teikia įvairių

rūšių paslaugas ir jų gamybos procesai tarpusavyje nesusiję (kiekvienos

rūšies prekes ir paslaugas gaminamos skirtingais įrengimais, atskirose

patalpose, skirtingais darbuotojais) tai reiškia, kad įmonė turi kelias

veiklas.

Jeigu tie patys darbuotojai gamina kelių rūšių prekes ir

paslaugas, visos pajamos ir visi darbuotojai priskiriami pagrindinei

veiklai.

Įmonės pagrindinė veikla – tai tokia veikla, kuri sukuria

didžiausią dalį produkcijos ir kurioje užimta daugiausia darbuotojų. Kitos

veiklos yra antrinės (papildomos).

Papildoma veikla – tai bet kokia kita veikla, kurios tikslas

parduoti prekes ar paslaugas tretiems asmenims. Jos pagaminta produkcija

yra mažesnė už pagrindinės veiklos produkciją.

Veiklos pavadinimas ir kodas pateikiamas pagal valstybinį

„Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių“, kuris buvo patvirtintas 1995 m.

gegužės 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 696.

2.4. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius

Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) sudarytas pagal

Europos statistikos tarnybos (EUROSTAT) paruoštą klasifikatorių

„Nomenklatures des Activities de Communite Europeene-NACE rev. 1“ (Europos

Sąjungos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius – NACE 1-oji red.),

rekomenduojamą visoms Europos Sąjungos šalims-narėms.

NACE 1-osios redakcijos Klasifikatorius nustato atskirų kategorijų

veiklos sritis, kodus, pavadinimus, t.y. sekcijas ir posekcijas, skyrius,

grupes, klases visoms Europos Sąjungos šalims-narėms. Siekiant patenkinti

atskirų šalių nacionalinės statistikos poreikius, sudaryta galimybė

papildyti klasifikatorių žemiausiu lygiu – poklasiais. EVRK papildytas 660

poklasių.

Ekonominės veiklos klasifikavimo vienetas yra veiklos rūšis. EVRK

skirtas gyventojų, produkcijos, užimtumo, žemės ūkio, pajamų ir kitiems

duomenims klasifikuoti pagal ekonominės veiklos rūšis. Jo naudojimas sudaro

sąlygas nacionaliniams ir tarpvalstybiniams statistikos duomenims

palyginti.

NACE 1-oji redakcija parengta nenukrypstant nuo ISIC 3-osios

redakcijos struktūros (ISIC, 3-ioji redakcija – „Visų ekonominės veiklos

rūšių tarptautinis standartinis gamybinis klasifikatorius“).

Kodavimo sistemos atskirti EVRK ir

NACE 1-osios redakcijos kode

tarp antrojo ir trečiojo ženklų rašomas taškas, be to, ISIC 3-osios

redakcijos standarte skaitmens „9“ reikšmė visada yra „kiti“, o NACE 1-

osios redakcijos sistemoje devynetukas naudojamas kaip ir visi kiti

skaičiai. Todėl galima sukurti daugiau padalinių.

Pagal nutarimą visos šalys-narės NACE 1-ąją redakciją privalo

naudoti nuo 1993 m. sausio 1 d.

Praktiškai dauguma gamybinių vienetų užsiima įvairaus pobūdžio

veikla. Todėl „Pagrindinės veiklos rūšies“ nustatymas teisinio subjekto

veikloje yra būtinas skirstant juos pagal atitinkamus EVRK klasifikatoriaus

padalinius. Pagrindinė veiklos rūšis yra nustatoma pagal taisyklę „iš

viršaus į apačią“, kaip veiklos rūšis, kuri pagal sukuriamas pridėtinės

vertės (pridėtinė vertė – tai bendrosios produkcijos vertė atėmus žaliavų

ir kitų tarpinių sąnaudų kainą) dalį viršija visas kitas jo vykdomos

veiklos rūšis. Pagrindinės veiklos rūšies sukuriamos pridėtinės veiklos

dalis nebūtinai turi sudaryti 50 % ar daugiau gaunamos pridėtinės vertės

dalies.

Pavyzdys. Ataskaitinio vieneto pagrindinės veiklos nustatymas pagal

principą „iš viršaus į apačią“:

I etapas. Atsiskaitantis vienetas gali vykdyti šias veiklos rūšis:

|D |28 |28.71 |Plieninių būgnų ir talpyklių gamyba |7 |

| |29 |29.31 |Žemės ūkių traktorių gamyba |8 |

| | |29.40 |Staklių gamyba |3 |

| | |29.53 |Maisto, gėrimo ir tabako perdirbimo |21 |

| | |29.55 ||Popieriaus ir storo kartono gamyba |8 |

| |34 |34.30 |Automobilių ir jų variklių dalių ir |5 |

|G | |51.14 |Mašinų, pramonės įrengimų, laivų ir | |

| | | |lėktuvų pardavimo įgaliotinių |7 |

| | |51.66 |(agentų) veikla | |

| | | |Žemės ūkio mašinų, įskaitant |28 |

|K | |74.20 |Architektūrinė ir inžinerinė veikla,| |

| | | |su ja susijusios techninės |13 |

Pagrindinė veiklos rūšis nustatoma taip:

II etapas. Sekcijos nustatymas:

Sekcija D. Apdirbamoji pramonė 52 %;

Sekcija G. Didmeninė ir mažmeninė prekyba, automobilių, motociklų

remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 35%;

Sekcija K. Nekilnojamasis tturtas, nuoma ir komercinė veikla 13%.

III etapas. Skyriaus nustatymas:

Skyrius 28. Pagamintų metalo dirbinių, išskyrus mašinas ir

įrengimus, gamyba 7%;

Skyrius 29. Niekur kitur nepriskirtų mašinų ir įrengimų gamyba

40%;

Skyrius 34 Automobilių, priekabų ir puspriekabių gamyba 53%.

IV etapas. Grupės nustatymas:

Grupė 29.3 Žemės ūkio ir miškų ūkio mašinų gamyba 8%;

Grupė 29.4 Staklių gamyba 3%;

Grupė 29.5 Kitų specialios paskirties mašinų gamyba 29%.

V etapas. Klasės nustatymas:

Klasė 29.53 Maisto, gėrimų ir tabako perdirbimo mašinų gamyba

21%;

Klasė 229.55 Popieriaus ir storo kartono gamyba 8%.

Taigi, pagrindinė veiklos rūšis yra „29.53 Maisto, gėrimų ir

tabako perdirbimo mašinų gamyba“, nežiūrint į tai, kad klasė „514.66 Žemės

mašinų, įskaitant traktorius, reikmenų ir inventoriaus didmeninė prekyba“

yra didžiausia pridėtinės vertės procentu.

Jeigu pagrindinės veiklos nustatymas būtų atliktas tiesiogiai

pagal klasę su didžiausia pridėtinės vertės dalimi, susidarytų keista

situacija, nes įmonė atsidurtų už apdirbamosios pramonės ribų.

Veiklos rūšis turi būti įvardinama konkrečiai. Negalima rašyti,

pvz., gamyba, prekyba, paslaugos ar komercija, reikia rašyti, pvz., langų

rėmų įdėjimas (kodas 45.4200), vaisių ir daržovių mažmeninė prekyba (kodas

52.5100), krovinių vežimas keliais (kodas 60.2400).

Veiklos rūšies kodo pirmi keturi skaičiai neturi būti nuliai,

išskyrus kai kuriuos atvejus, kai ketvirtas kodo skaičius yra nulis, pvz.,

naudotų prekių mažmeninė prekyba (kodas 52.5000). Jei neturite Ekonominės

veiklos rūšių klasifikatoriaus kodui nustatyti, kreipkitės į miesto

(rajono) statistikos skyrių.

3. ĮMONIŲ IŠTEKLIŲ VALDYMO STATISTIKA

Vienas pagrindinių įmonės veiklos tikslų – pelnas. Natūralu, kad

mums reikia žinoti, kaip tas pelnas susidaro, nuo ko priklauso jo dydis.

Visus veiksnius, nuo kurių priklauso įmonės sėkmė, galime suskirstyti (gana

sąlygiškai) į dvi grupes: materialius ir veiklumo (3.1.1. pav.). Tokiu

būdu, įmonių statistika išsamiau nagrinės materialius veiksnius.

3.1. Ilgalaikis turtas, jo sudėtis ir techninės būklės statistika

Visas turtas, kuriuo disponuoja įmonė, skirstoma į 2 dideles

grupes: ilgalaikį ir trumpalaikį turtą.

Ilgalaikis turtas – turtas, kuris naudojamas įmonės ekonominei

naudai gauti ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo savikaina ne

mažesnė už įmonės nusistatytąją.

Ilgalaikis turtas gali būti: nematerialusis, materialiusis ir

finansinis turtas.

Nematerialusis turtas – nepiniginis, neturintis fizinės formos

turtas, kuris naudojamas prekėms gaminti, paslaugoms teikti, valdymo

tikslams arba nuomai. Tai plėtros darbai, prestižas, patentai ir

licencijos, programinė įranga ir kitas nematerialusis turtas.

Materialusis turtas: žemė, pastatai ir statiniai, mašinos ir

įrengimai, transporto priemonės, kita įranga, prietaisai, įrankiai ir

įrenginiai, nebaigta statyba ir kitas materialusis turtas.

Finansinis turtas: investicijos į dukterines ir asocijuotas įmones,

paskolos asocijuotoms ir dukterinėms įmonėms, po vienerių metų gautinos

sumos ir kitas finansinis turtas.

Įsigytas naujas ilgalaikis materialusis turtas – tai Lietuvoje

sukurtas naujas ir anksčiau nenaudotas bei atvežtas iš užsienio (gali būti

anksčiau naudotas) ilgalaikis materialusis turtas.

Tiriant IMT techninę būklę, galime apskaičiuoti techninę būklę

apibendrinančius koeficientus: atnaujinimo, nusidėvėjimo, tinkamumo ir

nurašymo.

Atnaujinimo koeficientas apskaičiuojamas per ataskaitinį laikotarpį

įsigyto naujo ilgalaikio materialaus turto vertė dalijama iš ilgalaikio

materialaus turto įsigijimo savikainos laikotarpio pabaigoje.

Nurašymo koeficientas apskaičiuojamas per ataskaitinį laikotarpį

nurašyta ilgalaikio materialaus turto vertė dalijama iš ilgalaikio

materialaus turto įsigijimo savikainos laikotarpio pradžioje.

Nusidėvėjimo koeficientas apskaičiuojamas ilgalaikio materialaus

turto nusidėvėjimas metų pradžioje dalijamas iš ilgalaikio materialaus

turto įsigijimo savikainos metų pradžioje (arba pabaigoje).

Tinkamumo koeficientas apskaičiuojamas iš vieneto atėmus

nusidėvėjimo koeficientą.

3.2. Ilgalaikio materialaus turto naudojimo statistika

Ilgalaikio materialaus tturto naudojimo rodikliu yra ilgalaikio

materialaus turto apyvartumas, (produktyvumas).Šis rodiklis parodo įmonės

efektyvumą, naudojant savo ilgalaikį materialųjį turtą pardavimams didinti.

Tai bendrojo gamybos efektyvumo rodiklis.

|Ilgalaikio materialaus |= | |= |Kartai |

Skaičiavimuose naudojama ilgalaikio materialaus turto vidutinė

likutinė vertė.

Jeigu naudojama ilgalaikio materialaus turto likutinė vertė, tai

šis rodiklis automatiškai gerėja laikui bėgant. Be to, šiam rodikliui turi

įtakos įmonėje naudojama nusidėvėjimo politika. Pavyzdžiui, jeigu įmonėje

naudojamas dvigubas – mažėjančios vertės nusidėvėjimo metodas, tai jos

ilgalaikio materialaus turo likutinė vertė mažesnė ir todėl apyvarta

didesnė, negu įmonės, kurioje naudojamas tiesinis nusidėvėjimo metodas,

nors visi kiti veiksniai vienodi.

Dėl šių priežasčių, rodiklius reikia aiškinti, atsižvelgiant į

naudojamus apskaitos metodus.

3.3. Gamybinių įrengimų statistika

Svarbiausia ilgalaikio materialaus turto dalis yra mašinos,

įrengimai, kurie tiesiogiai dalyvauja gaminant produkciją.

Visi įrengimai skirstomi į turimus įrengimus, sumontuotus ir

dirbančius.

Galima apskaičiuoti įrengimų panaudojimo koeficientus:

Visų turimų įrengimų panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas visų

gamybos procese naudojamų (įskaitant ir remontuojamus) įrengimų skaičius

dalijamas iš visų įmonėje turimų įrengimų skaičiaus.

Sumontuotų įrengimų panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas visų

gamybos procese naudojamų (įskaitant ir remontuojamus) įrengimų skaičius

dalijamas iš sumontuotų įrengimų skaičiaus.

Galima apskaičiuoti pamainumo ir pamainų režimo naudojimo

koeficientus

|Pamainumo

koeficientas |= |Visose pamainose dirbančių įrengimų skaičius |

| | |Didžiausios pamainos įrengimų skaičius |

Koeficientas parodo, kiek vidutiniškai pamainų dirbo kiekvienas

įrengimas.

Pamainų rėžimo naudojimo koeficientas apskaičiuojamas pamainumo

koeficientą dalijant iš nustatyto įmonei darbo režimo (pamainų skaičiaus).

Statistika tiria ir įrengimų naudojimą jų darbo laiko atžvilgiu.

Yra skaičiuojami šie įrengimų darbo laiko biudžetai: kalendorinis,

režiminis, planinis, faktiškas (žr. 3.3.1 pav.).

Įrengimų kalendorinis laikas apima visą įrengimų darbo ir nedarbo

laiką. Šis laiko fondas apskaičiuojamas sumontuotų įrengimų skaičių

dauginant iš tiriamo laikotarpio trukmės valandomis.

Įrengimų režiminis laikas apima laiką, numatytą įmonės darbo

režimu. Šis laiko biudžetas gali būti apskaičiuotas sumontuotų įrengimų

skaičių dauginant iš įrengimo vieneto režiminio darbo laiko , arba iš

kalendorinio laiko atimant įrengimų nepamaininį laiką ir nedarbo dienų

laiką.

Planinis laiko biudžetas apskaičiuojamas iš režiminio laiko

biudžeto atėmus plane numatytą laiką įrengimų remontui. Šis laikas

daugeliui įrengimų yra nedidelis – vos 1-2 procentai.

Yra skaičiuojami ekstensyvaus, intensyvaus ir integralinio

įrengimų panaudojimo koeficientai.

Ekstensyvų įrengimų panaudojimą apibūdina rodiklis, apskaičiuotas

faktiškai dirbtą įrengimų laiką dalijant iš jų laiko biudžeto, paimto

lyginimo baze (kalendorinio, režiminio, planinio).

Intensyvaus panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas faktišką

įrengimų produktyvumą dalijant iš jo didžiausio produktyvumo. Faktiškas

produktyvumas apskaičiuojamas faktiškai pagamintą produkciją ar atliktų

darbų apimtį dalijant iš įrengimų faktiškai dirbto laiko. Įrengimo

didžiausias produktyvumas imamas iš jo paso.

Integralinis koeficientas gali būti apskaičiuotas dauginant

įrengimo ekstensyvaus ir intensyvaus nnaudojimo koeficientas.

3.4. Atsargų statistika

Atsargos – trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji

gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos

perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus

arba per vieną įmonės veiklos ciklą.

Registruojant atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įsigijimo

savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę – įsigijimo (pasigaminimo)

savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri

yra mažesnė.

Pagamintų per atskaitinį laikotarpį atsargų (produkcijos)

savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

Atsargos įmonėje gali būti apskaitomos dvejopai: taikant nuolat

apskaitomų atsargų ir periodiškai apskaitomų atsargų būdus.

Nuolat apskaitomų atsargų būdu visos įsigytos ir sumažėjusios

atsargos iš karto registruojamos Atsargų sąskaitose. Šis būdas padeda

kontroliuoti faktišką atsargų judėjimą:

|Atsargų |+ |Atsargų pirkimai|– |Parduotos |= |Atsargų |

Taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, visos įsigytos

atsargos registruojamos debetuojant Pirkimų sąskaitą.

Parduotų prekių savikaina nustatoma taip:

|Atsargų likutis|+ |Pirkimai |– |Atsargų likutis |= |Parduotų |

Pavyzdžiui, žaliavas periodiškai apskaitant, žaliavų išlaidų

savikaina = žaliavų likutis laikotarpio pradžioje + visi pirkimai per

ataskaitinį laikotarpį – žaliavų likutis laikotarpio pabaigoje.

PASTABA. Išlaidos tampa naudingomis tik po to, kai uždirba

pajamas, pardavus įmonėje pagamintą produkciją (t.y. kai pagaminta

produkcija tampa prekėmis). Todėl atsargų sunaudojimą produkcijai pagaminti

perdirbimo įmonėse reikia vadinti išlaidomis ir tik parduotai produkcijai

pagaminti tenkančią išlaidų dalį pripažinti sąnaudomis.

Nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pradžioje + išlaidos,

padarytos gaminant produkciją per ataskaitinį laikotarpį – nebaigtos

gamybos likutis laikotarpio pabaigoje = per ataskaitinį laikotarpį

pagaminta produkcija.

Pagamintos (gatavos) produkcijos likutis (savikaina) ataskaitinio

laikotarpio pradžioje + per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos

savikaina – pagamintos (gatavos) produkcijos likutis (savikaina)

laikotarpio pabaigoje = per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių

savikaina.

Yra skaičiuojamas atsargų apyvartos rodiklis. Šis rodiklis parodo,

kiek dienų atsargos, apskaitytos savikaina, yra laikomos įmonėje. Tai

atsargų likvidumo rodiklis, nes jis parodo, per kiek dienų atsargos

paverčiamos arba grynais pinigais, arba gautinomis sumomis. Jeigu jį

skaičiuosime nuolatos, tai atskirų laikotarpių rodiklių palyginimas bus

naudingas.

3.5. Darbuotojų skaičiaus ir kaitos statistika

Darbo jėga yra vienas pagrindinių gamybos materialių veiksnių,

apsprendžiančių įmonės veiklos efektyvumą. Terminas „darbo jėga“ čia

vartojamas neatsitiktinai, nes priimtas darbininkas ar tarnautojas ateina

ir turi tam tikrą darbingumą arba tik tai, ką jis sugeba atlikti. Žmogaus

darbingumas priklauso nuo įgimtų savybių ir pasirengimo apmokymo darbui,

darbo metu sukauptos patirties. Kokį darbą jis iš tikrųjų įmonėje atliks,

priklauso nuo jo sugebėjimų ir vadovybės požiūrio į personalo parinkimą.

Statistinės atskaitomybės formose P – 01 ir DA – 03, 02, 01K, F –

01 yra parodoma:

vidutinis darbuotojų skaičius;

vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius.

Vidutinis darbuotojų skaičius yra taikomas gyventojų užimtumui

apibūdinti. Čia įskaitomi pagrindinės darbovietės darbuotojai, dirbantys

pagal darbo sutartis, neatsižvelgiant į jų darbo laiko trukmę, taip pat

pareigūnai, dirbantys statutiniais pagrindais (vidaus reikalų, krašto

apsaugos, saugumo ir kt. tarnybose), valstybės politikai, valstybės

tarnautojai, su kuriais darbo sutartys nesudaromos, remiantis Lietuvos

Respublikos valstybės tarnybos įstatymu. Į vidutinį darbuotojų skaičių

įskaitomi ne tik visą darbo dieną dirbantys darbuotojai, dirbantys

trumpesnį darbo laiką (pvz., dirbantys mažiau negu vienu etatu), taip pat

sirgę, atleisti iš darbo arba priimti į darbą ketvirčiui (metams)

prasidėjus ir pan.

Į vidutinį darbuotojų skaičių neįskaitoma: moterys, kurioms

suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos; asmenys, kuriems suteiktos

atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai; asmenys, atliekantys

privalomąją karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą; asmenys, sudarę

autorines sutartis; įsigiję verslo liudijimą; mokiniai, su kuriais

nesudaryta darbo sutartis. Be to, neįskaitomi vadovai, apmokami tik iš

pelno.

Vidutinis darbuotojų skaičius (ketvirtinis, metinis) skaičiuojamas

dviem būdais :

• Įmonių, kurių didelė darbuotojų kaita, vidutinis darbuotojų skaičius

apskaičiuojamas sudedant ataskaitinio laikotarpio kiekvienos kalendorinės

dienos darbuotojų skaičių ir gautą sumą padalijant iš kalendorinių dienų

skaičiaus. Švenčių ir poilsio dienomis nurodomas paskutinės darbo dienos

darbuotojų skaičius.

Darbuotojai, nedirbę dėl prastovų ar išėję nemokamų atostogų, į

vidutinį darbuotojų skaičių įtraukiami, todėl jų skaičius turėtų būti

nurodomas kiekvieną kalendorinę dieną.

• Įmonių, kuriose darbuotojų kaita nedidelė vidutinis darbuotojų skaičius

apskaičiuojamas taikant chronologinį vidurkį.

PASTABA. Duomenys imami kiekvieno mėnesio paskutinę dieną.

Apskaičiuojant vidutinį metinį darbuotojų skaičių, dalijama iš 12

ir tuo atveju, kai įmonė ar bendrovė savo veiklą pradėjo ne nuo metų

pradžios.

Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius (darbuotojai, dirbę ne

visą mėnesį, sąlyginiai perskaičiuojami į darbuotojus, dirbusius visą

mėnesį). Šis rodiklis taikomas darbuotojų vidutiniam statistiniam darbo

užmokesčiui nustatyti. Į vidutinį sąlyginį darbuotojų skaičių įskaitomi

visi darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis pagrindinėje ir ne

pagrindinėje darbovietėje (pirmaeilį ir antraeilį darbą), taip pat

sąlygiškai priskiriami pareigūnai, dirbantys statistiniais pagrindais,

valstybės politikai, valstybės tarnautojai, su kuriais darbo sutartys

nesudaromos.

Neįskaitomi asmenys, sudarę autorines sutartis, įsigiję verslo

liudijimą; vadovai, apmokami tik iš pelno.Vidutinis sąlyginis darbuotojų

skaičius nustatomas: apmokamas žmogaus valandas dalijant iš nustatytos

darbo dienos trukmės ir gautą rezultatą dalijant iš metų darbo dienų

skaičiaus. Įskaitomas dirbtas laikas ir tų darbuotojų, kuriems ši

darbovietė

buvo nepagrindinė, antraeilis darbas nedirbtas, bet apmokamas

kasmetinių atostogų, darbdavio apmokamos ligos ir priverstinių prastovų

laikas. Jeigu darbuotojai įstatymų numatyta tvarka dirba sutrumpintą

laiką, tačiau jiems mokamas darbo užmokestis už visą darbo laiką. Tai jie

laikomi sąlyginai dirbančiais visą darbo dieną.

PASTABA. Kai darbo savaitės trukmė:

|40 val. 36 val. |

|0,25 etato = 2 valandos 0,25 etato = 1,5 valandos |

|0,50 etato = 4 valandos 0,50 etato = 3 valandos |

|0,75 etato = 6 valandos 0,75 etato = 4,5 valandos |

Pildant statistines ataskaitas ir aapskaičiuojant anksčiau minėtus

rodiklius pasinaudoti darbo laiko apskaitos žiniaraščiu.

Pirmas pavyzdys. Birželio mėnesio darbo laiko apskaitos

žiniaraščio duomenys yra tokie :

• Darbo dienos – 22

• Darbo dienos trukmė – 8 val.

• Faktiškai dirba per mėnesį (normalus darbo laikas ir

viršvalandžiai) – 3288 val.

• Netavykumai per mėnesį:

▪ Komandiruotės – 56 val.

▪ Kasmetinės atostogos – 416 val.

▪ Neapmokamos atostogos – 120 val.

▪ Ligos – 248 val, iš jų darbdavio apmokamos – 48 val.

Remiantis šiais duomenimis ggalima apskaičiuoti:

1. Faktiškai dirbtas žmogaus valandas.

2. Faktiškai apmokėtas žmogaus valandas.

3. Vidutinį sąlyginį darbuotojų skaičių.

Faktiškai dirbtų žmogaus valandų skaičius = 3288 + 56 = 3344 val.

Faktiškai apmokėtų žmogaus valandų skaičius = 3344 + 416 + 48 =

3808 val.

Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius = 3808 / 22 * 8 = 21,6

Statistika tiria darbo jėgos kaitą – darbuotojų priėmimą į darbą

ir jų atleidimą iš jo per tam tikrą laikotarpį, analizuoja šios kaitos

priežastis. Statistikos praktikoje skaičiuojami absoliutūs ir santykiniai

kaitos rodikliai: priėmimo, atleidimo, subjektyvios kaitos ir apyvartumo.

Absoliutūs kaitos rodikliai yra per tam tikrą laikotarpį priimtų

darbuotojų skaičius, darbuotojų, atleistų dėl visų atleidimo priežasčių,

skaičius ir darbuotojų, atleistų dėl subjektyviosios kaitos, priežasčių, t.

y. už pravaikštas it kitus darbo drausmės pažeidimus, skaičius, taip pat

išėjimas savo noru.

Santykiniai kaitos rodikliai, t.y. kaitos koeficientai: priėmimo,

atleidimo, subjektyviosios kaitos, apyvartumo. Jie skaičiuojami absoliutų

rodiklį dalijant iš vidutinio darbuotojų (darbininkų) skaičiaus.

Pastovumo koeficientas skaičiuojamas kaip asmenų, esančių įmonės

darbuotojų sąraše visą ataskaitinį laikotarpį, skaičiaus ir vidutinio

darbuotojų skaičiaus santykis.

Statistika tiria darbo jėgos pasiskirstymo pamainomis tolygumą.

Tam skaičiuojamas darbininkų pamainumo koeficientas ir pamainos rėžimo

naudojimo koeficientas.

|Pamainumo koeficientas |= |Darbininkų, dirbusių visose pamainose, |

| | |skaičius |

| | |Darbininkų, dirbusių didžiausioje |

| | |pamainoje, skaičius |

|Pamainos režimo |= |Pamainumo |

|naudojimo koeficientas | |koeficientas |

| | |Pamainų skaičius |

3.6. Darbo laiko naudojimo statistika

Pagrindiniai darbo laiko apskaitos vienetai yra žmogaus diena ir

žmogaus valanda. Darbo laiko apskaita žmogaus dienomis įgalina nustatyti

dirbtą ir nedirbtą darbo laiką dienomis.

Faktiškai dirbtos dienos, kurios praleistos dirbant įmonėje,

neįskaitant llaikino nedarbo dėl ligos, mokamų ir nemokamų atostogų ir

panašiai.

Dirbtos žmogaus dienos skaičiuojamos: dirbtas žmogaus valandas

dalijant iš įmonei nustatytos darbo dienos trukmės.

Faktiškai dirbtas laikas žmogaus valandomis: normalus darbo

laikas, viršvalandžiai ir komandiruočių laikas.

Į faktiškai dirbtą laiką taip pat įskaitoma:

laikas darbo vietoje, kurio metu pasiruošiama darbui, atliekamas remontas

ar kiti aptarnavimo darbai, paruošiami ir valomi instrumentai, rengiami

važtaraščiai, grafikai ir ataskaitos;

prastovų laikas, praleistas darbo vietoje dėl tokių priežasčių, kaip darbo

nebuvimas, įrengimų gedimas, nelaimingas atsitikimas ir t.t., kai pagal

darbo sutartį numatytas jų apmokėjimas;

trumpos pertraukos darbo vietoje, pvz. arbatos ar kavos pertraukėlės.

Į faktiškai dirbtą laiką neįskaitoma:

apmokėtas, bet faktiškai nedirbtas laikas, pvz. atostogos, ligos dienos;

pietų pertrauka;

laikas, sugaištas kelionėms į darbo vietą ir atgal.

Nuodugnesnei analizei tenka nustatyti panaudotą darbo laiką

(žmogaus valandomis) pamainos metu. Tai darbo dienos trukmės naudojimo

koeficientas. Šis koeficientas apskaičiuojamas vidutinę faktinę darbo

dienos trukmę lyginant su nustatyta įstatymu darbo dienos trukme.

3.7. Darbo apmokėjimo statistika

Yra dvi apmokėjimo formos: vienetinė ir laikinė.

Naudojant laikinę apmokėjimo formą darbininkams darbo užmokestis

skaičiuojamas už faktiškai dirbtą laiką pagal tarifinius atlygius.

Apmokant pagal vienetinę tiesioginę sistemą, pakanka žinoti du

pagrindinius rodiklius:

• atlikto darbo kiekį;

• vienetinį įkainį.

Darbo užmokesčiui priskaičiuoti naudojami atlyginimų priskaitymų

žiniaraščiai, kurie sudaromi kiekvienam įmonės padaliniui.

Žiniaraštyje pateikiamos trys grupės pagrindinių rodiklių:

• priskaitytas darbo užmokestis;

• išskaitymai iš darbo užmokesčio;

• išmokėtas darbo užmokestis.

Be minėtų pagrindinių rodiklių žiniaraštyje parodomos sumos,

priskaitytos socialiniam draudimui nuo kiekvieno darbuotojo uždarbio, darbo

užmokesčio draudimas įmonės sąskaita.

Analitinė apskaita vedama kiekvienam darbuotojui atskirai išrašant

jam asmeninę sąskaitą-kortelę. Kortelėse registruojamas darbuotojų darbo

užmokestis per metus, perkeliant duomenis iš atsiskaitymų žiniaraščių. Be

to, kortelėje turi būti registruojami socialinio draudimo įnašai nuo

darbuotojų darbo užmokesčio.

Visų kortelių bendros sumos turi atlikti atlyginimų suvestinės

duomenis.

Priskaičiuotas darbo užmokestis registruojamas dviejuose

specialiuose žurnaluose:

• tiesioginių gamybos išlaidų žurnale-tiesioginio darbo užmokesčio

sąnaudas;

• netiesioginių gamybos išlaidų žurnale-netiesioginio darbo užmokesčio

sąnaudos.

Visos kitos darbo užmokesčio ir su juo susijusių atsiskaitymų

operacijos registruojamas Bendrajame žurnale.

Lėšos, skirtos darbo apmokėjimui (bruto darbo apmokėjimo lėšų

suma) – tai visų rūšių darbo užmokestis už atliktą darbą ar dirbtą laiką

(pareiginė alga); priedai (už tarnybos stažą, už laipsnį ir kt.), priemokos

(už darbą) poilsio ir švenčių dienomis ir darbą nakties metu, už darbą

kenksmingomis, labai kenksmingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį

viršijančią veiklą ar papildomų užduočių atliekamų viršijant nustatytą

darbo trukmę, atlikimą ir pan.); premijos (vienkartinės ir reguliarios);

vienkartinės išmokos; užmokestis už nedirbtą laiką (atostogas, prastovas,

už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dėl ligos dienas, už kurias

darbdavys sumoka iš savo lėšų, papildomas atostogų dienas; kitas nedirbtas

dienas įstatymų arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ir pan.);

tantjemos; literatūrinės (kūrybinis) honoraras laikraščių, žurnalų,

telegramų ir spaudos agentūrų, leidyklų, televizijos, radijo ir kitų

organizacijų darbuotojams, mokamas darbo sutarties pagrindu.

Į darbo užmokesčio lėšas neįskaitoma: išeitinės išmokos pasibaigus

darbo santykiams, delspinigiai už laiku nesumokėtą darbo užmokestį,

dividendai, materialinės pašalpos, dotacijos darbuotojų maitinimui,

kompensacinio pobūdžio išmokos (už butų nuomą, komunalines paslaugas,

mėnesinius transporto bilietus ir pan.), negrąžintinos paskolos gyvenamųjų

namų ir butų statybai, pašalpos laikino nedarbingumo metu ir kitos išmokos

iš valstybinio socialinio draudimo lėšų, piniginės kompensacijos už

nepanaudotas kasmetines atostogas, komandiruočių išlaidas (dienpinigiai,

gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidos ir pan.), darbo užmokestis

asmenims, įsigijusiems patentą, sudariusiems autorines sutartis.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – ikimokestinis bruto

darbo užmokestis, tenkantis vienam darbuotojui per mėnesį, kuris

statistiniams tikslams apskaičiuojamas tokiu būdu: bruto darbo apmokėjimo

lėšų suma dalijama iš vidutinio sąlyginio darbuotojų skaičiaus ir iš 12

(arba 3).

Naudojant faktorinės indeksinės analizės metodą galima

apskaičiuoti veiksnių įtaką, turėjusią įtakos bruto darbo apmokėjimo lėšų

pasikeitimui.

Antras pavyzdys.

3.7.1 lentelė

Darbo apmokėjimo analizė

|Eil.|Rodikliai |IV |III |Pasikeitimai +, – |

| | | | |Suma |% |

| |Bruto darbo apmokėjimo |81000 |81360 |–360 |–0,44 |

| |Vidutinis sąlyginis |21,6 |22,6 |–1,0 |–4,42 |

| |Vidutinis ketvirtinis |3750 |3600 |+150 |+4,17 |

| |vieno darbuotojo darbo | |

| | |

Iš lentelės matyti, kad gauta darbo apmokėjimo lėšų absoliuti 360

Lt ekonomija. Šiai ekonomijai turėjo įtakos du veiksniai:

• vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičiaus kitimas (-1,0 x

3600 = -3600 Lt)

• vidutinis ketvirtinis vieno darbuotojo darbo užmokesčio kitimas

|Iš |(+150 x 21,6 = 3204 Lt) |

|viso: | |

| |3240 – 3600 = – 360 Lt |

IŠVADOS:

• Atleidus vieną darbuotoją buvo gauta 3600 Lt ekonomija.

• Padidinus vidutinį vieno darbuotojo darbo užmokestį buvo

pereikvota dėl visų darbuotojų 3240 Lt.

3.8. Darbo produktyvumo statistika

Darbo produktyvumas, tam tikro tikslingos dabartinės veiklos

gaminant vertybes efektyvumas.

Praktikoje skaičiuojami tiesiogiai ir atvirkštiniai darbo

produktyvumo rodikliai. Pagamintos produkcijos kiekį pažymėję q, jos

gamybos darbo laiko sąnaudas – T, darbo produktyvumo lygį galime

išreikšti šiais rodikliais: produkcijos išdirbis per laiko vienetą (W)

arba darbo laiko sąnaudomis produkcijos vienetui, t.y. gaminio darbo

imlumu (t):

[pic]; [pic]

Tarp šių rodiklių yra priklausomybė:

W * t = 1, todėl: [[pic] , arba [pic]

Produkcijos kiekis gali būti išreikštas natūriniais, sutartiniais,

natūriniais mato vienetais, o taip pat vertine išraiška (gamybos mastas

pagaminta produkcija (parduota). Priklausomai nuo to, kokiais vienetais

išreiškiamas darbo laikas, gali būti apskaičiuojami tokie darbo

produktyvumo rodikliai: vidutinis valandinis išdirbis, vidutinis dieninis

išdirbis, vvidutinis mėnesinis (arba metinis) darbininko arba darbuotojo

išdirbis.

Vidutinis valandinis išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkciją

per tam tikrą laikotarpį padalijant iš darbininkų (darbuotojų) dirbtų

žmogaus valandų skaičiaus per tą laikotarpį.

Vidutinis dieninis išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkciją

per tiriamą laikotarpį dalijant iš darbininkų (darbuotojų) dirbtų žmogaus

dienų skaičiaus per tą laikotarpį. Šiam rodikliui tiesioginę įtaką daro

darbo laiko panaudojimas pamainos metu. Todėl vidutinį dieninį išdirbį

galima apskaičiuoti ir išvestiniu būdu: vidutinį valandinį išdirbį

dauginant iš vidutinės faktinės darbo dienos trukmės.

Vidutinis mėnesinis (ketvirčio arba metinis) darbininko

(darbuotojo) išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkciją per tiriamą

laikotarpį dalijant iš vidutinio darbininkų (darbuotojų) skaičiaus per

laikotarpį. Pastarojo rodiklio dydį ne tik vidutinis dieninis išdirbis, bet

ir vieno darbininko darbo dienų skaičiaus sandauga.

Išvestiniu būdu galima nustatyti ir vidutinį darbuotojo išdirbį:

vidutinis mėnesinis (ketvirčio arba metinis) darbininko išdirbis dauginamas

iš darbininkų llyginamojo svorio bendrame darbuotojų skaičiuje.

Galimi trys darbo produktyvumo nustatymo metodai: natūrinis,

darbinis, vienetinis.

Paprasčiausias darbo našumo nustatymo metodas yra natūrinis. Jis

taikomas tose įmonėse, kur gaminama vienarūšė produkcija, pavyzdžiui,

gaminant cementą, kasant akmens anglis ir pan. Tokiu būdu pagamintos

produkcijos kiekis natūriniais vienetais dalijamas iš sunaudoto darbo laiko

ir gaunamas tikslus darbo produktyvumo rodiklis. Jis gali būti naudojamas

lyginti darbo produktyvumo lygiams įvairiuose gamybos baruose, kur gaminama

ta pati produkcija.

Natūriniai rodikliai ypač patogūs konkrečiose darbo vietose, kur

kiekvienas darbininkas turi žinoti kokį išdirbį jam reikia pasiekti.

Lyginant faktiškus natūrinius išdirbio rodiklius su planiniais arba

praėjusio laikotarpio atitinkamais rodikliais, galima nustatyti darbo

produktyvumo dinamiką (indeksą).

[pic]

Tiriant kelių įmonių, gaminančių vienarūšę produkciją, darbo

produktyvumo dinamiką, naudojami bendri vidutinio lygio darbo produktyvumo

indeksai: kintamos sudėties, nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių.

Kintamos sudėties vidutinio lygio dabo produktyvumo indeksas

numato dviejų vidurkių santykį (vidutinio išdirbio per ataskaitinį ir

bazinį laikotarpį santykį). Jį galima apskaičiuoti pagal šias formules:

[pic]

Šis indeksas rodo vidutinio kelių įmonių darbo produktyvumo

pasikeitimą dėl dviejų veiksnių:

a) išdirbio pasikeitimo kiekvienoje įmonėje;

b) darbo sąnaudų struktūros pasikeitimo.

Šių rodiklių įtaka nustatoma skaičiuojant bendrus dabo

produktyvumo (nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių) indeksus pagal

tokias formules:

[pic]

Nekintamos sudėties darbo produktyvumo indeksas parodo vidutinio

kelių įmonių darbo produktyvumo pasikeitimą tik pasikeitus išdirbiui

kiekvienoje įmonėje, o struktūrinių pokyčių indeksas – tik pasikeitus darbo

sąnaudų struktūrai, todėl abu šie indeksai yra nerealūs, nes atspindi tik

vieno veiksnio įtaką vidutinio išdirbio pasikeitimui. Tarp šių indeksų yra

tokia priklausomybė:

[pic]

Natūriniai darbo produktyvumo indeksai turi daug gerų savybių,

tačiau negali būti taikomi visuose ūkininkavimo lygiuose, nes įmonės gamina

ne tik įvairios kokybės, bet ir nevienodo asortimento, taip pat nevienodo

baigtumo laipsnio produkciją.

Darbinio metodo, palyginti su natūriniu, pranašumas tas, kad darbo

laiko sąnaudomis galima išreikšti visą pagamintą įvairiarūšę produkciją

nepriklausomai nuo jos baigtumo laipsnio, tiesiogiai atspindint gaminių

dabo imlumą. Bendrasis indeksas apskaičiuojamas pagal ššią formulę:

[pic]

Skirtumas tarp vardiklio ir skaitiklio (Σt1q1 = Σt0q1) rodo

gyvojo darbo sąnaudų ekonomiją, pasiektą didinant produktyvumą.

Vertinis metodas plačiausiai taikomas praktikoje. Jo esmę sudaro

tai, kad, skaičiuojant vidutinį išdirbį, produkcija įvertinama pinigine

išraiška.

Vertinis darbo produktyvumas apskaičiuojamas pagal tokią formulę:

[pic][pic]

Σq1 p ir Σ q0p – ataskaitinio ir bazinio laikotarpio pagaminta

produkcija palyginamosiomis kainomis.

ΣT1 ir ΣT0 – ataskaitinio ir bazinio laikotarpio darbo

sąnaudos.

Kadangi šis indeksas yra kintamos sudėties, tai jis atspindi ne

tik išdirbio pasikeitimą atskiruose gamybos padaliniuose, bet ir darbo

sąnaudų struktūrinius pokyčius. Siekiant nustatyti minėtų veiksnių įtaką

vidutinio išdirbio vertine išraiška pasikeitimui, apskaičiuojami darbo

produktyvumo nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių indeksai,

analogiškai jau aptartiems šių rūšių indeksams natūriniu metodu.

Darbo produktyvumo dinamiką galima apibūdinti ir kitu, vidurkiniu

indeksu. Jis skaičiuojamas taikant individualius darbo produktyvumo

indeksus. (iw)Jo skaičiavimo metodą dar 1923 m. pasiūlė akademikas S.

Strumilinas. Vadinamoji Strumilino formulė darbo produktyvumą dinamikai

tirti tokia:

[pic]

Šiuo indeksu pašalinama produkcijos struktūrinių pokyčių įtaka

darbo produktyvumo dinamikai.

Tiriant darbo produktyvumą, jam įtakos turi ir tokie veiksniai:

W = h * APK , čia h – ilgalaikio materialaus turto produktyvumas

(h = Q:IMT)

APK – apsirūpinimas ilgalaikiu materialiu turtu (APK = IMT:T)

Ši priklausomybė vadinama multiplikatoriaus modeliu. Ji yra

dviejų veiksnių ir analizuojama panaudojus faktorinės indeksinės analizės

metodą. Skaičiuojant šiuo metodu, absoliutine arba santykine išraiška

įvertinamas W pasikeitimas ataskaitiniu laikptarpiu, palyginti su baziniu

laikotarpiu, dėl h ir APK pasikeitimo. Pavyzdžiui, skaičiuojant absoliutine

išraiška, skaičiavimų seka yra tokia:

• apskaičiuojamas bendras W pasikeitimas:

Δ W = W1 – W0

• apskaičiuojamas W pasikeitimas dėl to, kad pasikeitė h:

Δ W(h) = (h1 – h0) *APK1

• apskaičiuojamas W pasikeitimas dėl to, kad pasikeitė APK:

Δ W(APK) = (APK1 – APK0) * h0

Šiuos skaičiavimus parodysime 3.1 lentelėje

3.1 lentelė

Q, T, IMT, APK, h ir w pasikeitimas dėl veiksnių

|Q, tūkst. Lt |100 |56 |+ 44 = 100-56 |

|T, žm. |10 |8 |+ 2 = 10-8 |

|IMT, tūkst. Lt |200 |140 |+ 60 = 200-140 |

|APK, tūkst. Lt |20 = 200:10 |17,5 = 140:8 |+ 2,5 = 20-17,5 |

|h, kartai |0,5 = 100:200 |0,4 = 56:140 |+ 0,1 = 0,5-0,4 |

|w, tūkst. Lt |10 = 100:10 |7 = 56:8 |+ 3 = 10-7 |

|Δ w (h), tūkst. Lt |- |- |+ 2 = 0,1*20 |

|Δ w (APK), tūkst. Lt|- |- |+1 = 2,5*0,4 |

4. ĮMONIŲ PRAMONINĖS VEIKLOS STATISTIKA

Kiekvienas įmonės veiklos tikslas – parduoti pagamintą produkciją

uždirbant daugiau pajamų ir pelno. Produkcijos pardavimo klausimai yra

svarbūs ir sudėtingi, nes reikia tirti

rinką, ieškoti savo produkcijos

pirkėjų, ieškoti būdų, kad už produkciją būtų mokama laiku.

Įmonėms yra reikšmingi produkcijos kokybės klausimai. Kokybės

valdymas prasideda gerai orgnizuojamu gaminio projektavimu (modeliavimu),

tinkamos technologijos parinkimu ir įdiegimu, gamybos proceso ir pagamintos

produkcijos kokybės kontrole ir įvertinimu, produkcijos įpakavimu, jos

transportavimu ir t.t. Čia yra aibė dalykų, lemiančių kokybę, ir įmonė

privalo jais rūpintis.

Įmonių, gaminančių pramoninę produkciją, statistikos pagrindinis

tikslas yra statistinės informacijos apie pagamintą ir parduotą produkciją

rinkimas, statistinių ataskaitų sudarymas ir savalaikis pateikimas

oficialiąją statistiką tvarkančioms institucijoms.

4.1. Pramonės produkcijos sąvoka

Pramonės produkcija – tai pramoninės gamybos veiklos tiesioginis

naudingas rezultatas, išreikštas pagamintomis prekėmis, produktais ir

atliktais pramoniniais darbais (paslaugomis). Pramonės produkcija susideda

iš šių elementų: pagamintų gaminių, pusgaminių, nebaigtos gamybos ir

atliktų pramoninių darbų (paslaugų).

Pagaminti gaminiai – tai produktai baigti gaminti šioje įmonėje,

sukomplektuoti, atitinkantys standartus ir skirti pardavimui. Pagamintiems

gaminiams priklauso ir šios įmonės pagalbinių padalinių ir cechų

produkcija. Pvz., tara, pagaminta įmonės taros ceche, elektros energija,

pagaminta įmonės elektrinėje, karštas vanduo, įrankiai ir pan.

Pusgaminiai – tai produktai, baigti gaminti kuriame nors

technologinio proceso etape ir toliau apdorojami (naudojami surinkimui)

šios įmonės kituose cechuose, arba parduodami.

Nebaigta gamyba – tai produkcija pradėta gaminti, tačiau dar

nebaigta.

Atlikti pramoniniai darbai (paslaugos) – tai gamybinio pobūdžio

operacijos, atliekamos kitoms įmonėms. Tai produktų įpakavimas, dažymas,

smulkinimas, pildymas, siuvimas, spausdinimas, metalo apdirbimas ir pan. 4.2. Parduota produkcija (pardavimai ir paslaugos)

Pramonės veiklos produkcijos pardavimas ir paslaugos veikusiomis

kainomis be PVM ir akcizų – tai įmonės pagamintų produktų pardavimas ir

atliktų pramoninių darbų vertė. Įmonės pagamintų produktų pardavimas

skaičiuojamas parduotų prekių kiekį dauginant iš kainos, galiojusios

pardavimo metu (q * p). Jeigu įmonė gamyboje naudoja žaliavas ir medžiagas

(už kurias nemoka), gautas iš užsakovo, tai nurodoma suma, kurią įmonė gavo

už atliktą darbą (atliktų pramoninių darbų vertė).

Įmonė, turinti medžiagas bei žaliavas, tačiau pati negaminanti, o

perduodanti gaminti produkciją sutartiniu pagrindu Lietuvos teritorijoje

esančioms įmonėms, ir parduodanti kitų įmonių pagamintą produkciją savo

vardu, į parduotos produkcijos apimtį įskaito visą produkcijos vertę.

Pagaminta produkcija (investicinė) sunaudota savo reikmėms – tai

įmonės pagaminta pramoninė (investicinė) produkcija (mašinos, įrengimai ir

pan.) atiduota naudoti įmonės pramoninei arba nepramoninei veiklai, savo

jėgomis aatlikto kapitalinio remonto vertė ir kt. darbai, didinantys įmonės

kapitalą arba pailginantys materialiojo ilgalaikio turto tarnavimo laiką

vertinama savikaina.

4.1 lentelė

Pardavimai ir paslaugos

Tūkst. Lt

|Pardavimai ir paslaugos veikusiomis kainomis be|01 | | |

|Iš |Pramoninės veiklos pardavimas ir |02 | | |

|jų |paslaugos, veikusiomis kainomis be PVM ir | | | |

| | |parduota produkcija, pagaminta |04 | | |

|Parduota produkcija vidaus rinkoje (iš 02 eil.)|05 | | |

|Pagaminta produkcija (investicinė), sunaudota |06 | | |

|Užsakovo medžiagos ir žaliavos, skirtos |07 | | |

Pildant pramoninės veiklos statistinių ataskaitų skyrių „Pardavimai

ir paslaugos“, duomenys gaunami iš suvestinių dokumentų (Sąskaitų –

faktūrų, PVM sąskaitų-faktūrų ir atsiskaitant pirkėjams grynaisiais

pinigais, iš Kasos aparato žurnalų).

Pajamos iš prekių, produkcijos pardavimo apskaitomos sąskaitoje Nr.

500, o pajamos už suteiktas paslaugas sąskaitoje Nr. 505. Į šias sąskaitas

duomenys perkeliami iš Pinigų gavimo ir Pardavimų skolon žurnalų.

4.3. Bendroji produkcija (Gamybos mastas)

Pramonės įmonės bendroji produkcija – tai tam tikro laikotarpio

(mėnesio, ketvirčio, metų) pramoninės gamybinės veiklos galutinis

rezultatas vertine išraiška.

Statistinėse ataskaitose bendroji produkcija (gamybos mastas)

atskira eilute neparodama, tačiau remiantis statistinių ataskaitų P – 11 ir

P – 01 duomenimis, bendrąją produkciją galime apskaičiuoti taip :

Bendroji produkcija = Parduota produkcija + pagamintos

produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje – pagamintos produkcijos

atsargų likutis laikotarpio pradžioje + nebaigtos gamybos atsargų likutis

laikotarpio pabaigoje – nebaigtos gamybos atsargų likutis laikotarpio

pradžioje.

4.4. Pramonės produkcijos indeksai

Galutinis pramoninės veiklos rezultatas – tai produkcija (gaminiai,

prekės, paslaugos ir ppan.). Ji gali būti išreikšta gamintojo ir rinkos

kainomis – p. Jeigu žinome Q dydį gamintojo (gamybos) kainomis praėjusiu

laikotarpiu, t.y

[pic]

ir jos apimtį ataskaitiniu laikotarpiu, t.y.

[pic][pic]

Palyginę šiuos dydžius, gauname pardavimų indeksą

[pic]

Absoliutinę nukrypimų sumą apskaičiuojame (iš skaitiklio sumos

atėmę vardiklio sumą pagal formulę:

[pic]

Pardavimams įtakos turėjo kainų ir kiekio kitimas. Bendrasis kainų

indeksas (Pašė)

[pic]

Bendrasis fizinės apimties (kiekio) indeksas (Laspeireso)

[pic]

Teoriškai galimi šie įmonės veiklos rezultato būviai:

Q – produkcija, galutinis veiklos rezultatas;

Q1 – pardavimui skirta produkcija

(Q1 = Q – Q(Į) – įmonėje pasiliekanti produkcijos dalis);

Q2 – pirkėjui perduota (išsiųsta) produkcija (Q2 = Q1 – Q(A), kur

Q(A) – išsiuntimui skirta produkcija, bet tai dar nepadaryta tiriamuoju

laikotarpiu);

Q3 – pirkėjų apmokėta (parduota) produkcija (Q3 = Q2 – Q(P), kur

Q(P) – pirkėjų tiriamuoju laikotarpiu dar neapmokėta produkcija).

Q(Į), Q(A) ir Q(P) yra sąlyginės išraiškos ir reali situacija

įmonėje joms bei Q1, Q2 ir q3 dydžiams gali turėti lemiamą poveikį.

Imant minėtus būvius, galima apskaičiuoti:

1. Prekingumo koeficientą – K1 = Q1/Q;

2. Perdavimo (išsiuntimo) koeficientą – K2 = Q2/Q1;

3. Pardavimo koeficientą – K3 = Q3/Q2; bei sudaryti multiplikatyvinio tipo

priklausomybę Q3 = K1 * K2* K3*Q, kuri naudojama apskaičiuojant būsimų

pardavimų apimtis,nes ji indeksine forma užrašoma taip:

IQ3 = IK1 · IK2 · IK3 · IQ

Pavyzdžiui, įmonė turi produkcijos už 100 tūkst. Lt. Ji numato, kad

tos produkcijos prekingumas padidės 2 %, produkcijos pirkėjų galimybės ir

jų skaičius nepasikeis, o dėl nepakankamo pirkėjų mokumo, įplaukos iš

produkcijos pardavimų sumažės 3 %. Šiems duomenims pardavimų apimtis bus

lygi:

Q3 = 1,02 · 1,00 · 0,97 · 100 = 98,94 tūkst. Lt

5. PAGRINDINIŲ FINANSINIŲ RODIKLIŲ STATISTIKA

Kiekviena įmonė stengiasi dirbti naudodama kuo mažiau išteklių.Tai

leidžia sumažinti savikainą ir sąnaudas. Ekonominiai įmonės veiklos

rezultatai – pelnas, pajamos, produkcijos pelningumas ir kt. labai

priklauso ne tik nuo apyvartos (įplaukų ir pajamų) dydžio, bet ir nuo

įmonės išlaidų.

Išlaidos – tai pinigų išleidimas kuriam nors tikslui, dažniausiai

turtui įsigyti ir paslaugoms.

Sąnaudos – tai išlaidų dalis, patirta uždirbant pajamas (kitaip

tariant, nustatoma tik tada,kai produktas (prekė)-parduota,o paslauga

suteikta).

5.1.Gamybos išlaidos. Išlaidų vienam pardavimų litui apskaičiavimas

Gamybos išlaidos yra sunaudotų pagrindinių ir pagalbinių

žaliavų,priskaityto atlyginimo darbininkams (ir jų socialinio draudimo),

įrengimų bei gamybinių pastatų nusidėvėjimo ir kitų su gamyba susijusių

išlaidų vertinė išraiška. Gamybos išlaidos atsiranda gaminant produkciją.

Laikotarpio pabaigoje gamybos išlaidos tampa arba atsargomis,

arba parduotos produkcijos savikaina.

Per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos savikainą sudaro

tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos jai pagaminti.

Tiesioginės gamybos išlaidos yra tokios, kurias galima neabejojant

priskirti konkrečiam gaminiui. Kitaip tariant, kokios medžiagos ir

kiek jų

buvo sunaudota vieno ar kito produkto gamybai, kas jį gamino ir kiek už tai

buvo sumokėta.

Tiesioginės išlaidos yra šios: pagrindinės žaliavos ir medžiagos,

tiesiogiai priskiriamas darbininkų atlyginimas ir tiesiogiai priskiriamas

socialinis draudimas.

Netiesioginių išlaidų negalima priskirti konkrečiam gaminiui, o

tik jų grupei arba visiems gaminiams.

Prie netiesioginių išlaidų priskiriama:

• pagalbinės medžiagos;

• pagalbinių darbininkų atlyginimas;

• pagalbinių darbininkų socialinis draudimas;

• gamybinių įrengimų nusidėvėjimas;

• gamybinių pastatų nusidėvėjimas;

• netiesioginių paslaugų apmokėjimas;

• kitos tai įmonei būdingos netiesioginės išlaidos.

Gamybos išlaidos pripažįstamos sąnaudomis ne tuo metu, kai

išleidžiami pinigai medžiagoms pirkti, darbo paslaugoms apmokėti ir

padaromos kitos piniginės išlaidos, bet tada, kai produkcija (paslaugos)

yra parduodama. Todėl į parduotos produkcijos savikainą yra įskaitoma ta

gamybos išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per ataskaitinį laikotarpį

parduotai produkcijai.

|Gamybos |= |Sunaudotų |+ |Tiesioginio |+ |Netiesioginė|

|Sunaudotų |= |Žaliavų likutis|+ |Žaliavų |– |Žaliavų |

|Pagamintos |= |Nebaigtos |+ |Gamybos |– |Nebaigtos |

|Parduotos |= |Pagamintos |+ |Pagamintos |– |Pagamintos |

Iš čia matyti, kad parduotos produkcijos savikaina yra veikiama

daugelio veiksnių ne tik tiesiogiai susijusių su prekių gamyba. Jai įtakos

turi ir visų rūšių atsargų (žaliavų, nebaigtos gamybos, pagamintos

produkcijos) likučių pasikeitimas. Tačiau pagrindą sudaro gamybos išlaidos.

Gamybos išlaidų dydis pirmiausiai atsiliepia į bendrojo pelno

dydį, per jį veikia veiklos bei grynąjį pelną.

Remiantis įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaitos F- 01

duomenimis galima apskaičiuoti išlaidų lygio santykinius rodiklius. Įmonės

išlaidų lygio rodiklius galima palyginti su vidutiniais šakos rodikliais

arba praėjusių metų rodikliais.

Išlaidų vienam pardavimo pajamų litui rodiklis (h) apskaičiuojamas

taip:

[pic], kur

∑ zp – pardavimo savikaina

∑ pq – pardavimo pajamos

Išlaidos vienam pardavimo pajamų litui paprastai išreiškiamos

centais.

Pavyzdys:

5.1 lentelė

„N“ įmonės duomenys

|Rodiklio pavadinimas |Ataskaitiniai |Praėję ataskaitiniai|

| |metai |metai |

|Pardavimo pajamos (tūkst. Lt) |26203 |25665 |

|Pardavimo savikaina (tūkst. Lt) |18544 |18820 |

|Išlaidos vienam pardavimo pajamų|70,77 |73,33 |

|litui (ct) | | |

Išlaidų vienam pardavimo pajamų litui rodiklis rodo įmonės

ūkininkavimo efektyvumą, gebėjimą kontroliuoti gamybos išlaidas. Rodiklio

lygis būna skirtingas, jis priklauso nuo veiklos pobūdžio. Kitimo ribos yra

nuo 90 iki 50 centų vienam pardavimo pajamų litui. Aukštesnis negu 90 centų

lygis rodo, kad įmonėje labai aukštas išlaidų lygis, kad yra sunkumų

padengiat išlaidas, o mažesnis negu 50 centų, kad yra aukštas pelningumas.

Gamybos išlaidose žaliavos sudaro labai didelį lyginamąjį svorį.

Maisto ir lengvosios pramonės įmonėse šios išlaidos gali sudaryti daugiau

kaip 90 % visų gamybos išlaidų. Galima apskaičiuoti žaliavų ir

komplektavimo gaminių sąnaudų vienam pardavimo pajamų litui rodiklį.

|Žaliavos ir komplektavimo gaminių|= | |

|sąnaudos vienam pardavimo pajamų | |Žaliavos, komplektavimo gaminiai |

|litui (ct) | | |

| | |Pardavimo pajamos |

Taip pat galime apskaičiuoti darbo apmokėjimo sąnaudų vienam pardavimų

litui rodiklį.

|Darbo apmokėjimo sąnaudos vienam |= |Darbo apmokėjimų lėšų suma |

|pardavimo pajamų litui (ct) | | |

| | |Pardavimo pajamos |

Duomenys apie tiesiogiai darbininkams priskaičiuojamus

atlyginimus parodomi Bendrajame žurnale, o vėliau perkeliami į Tiesioginių

gamybos išlaidų apskaitos žurnalą. Laikotarpio pabaigoje iš šio žurnalo

galutinės stulpelių sumos keliamos į Didžiosios knygos sąskaitas.

Kiekvienam gaminiui yra skiriamas atskiras tiesioginių gamybos išlaidų

apskaitos žurnalo puslapis. Be šių duomenų yra finansininkų pildomos

savikainos lentelės, darbo užmokesčio žiniaraščiai, atlyginimų suvestinės,

darbuotojų apmokėjimo už darbą kortelės, kiti darbo užmokesčio

apskaičiavimo dokumentai.

5.2. Veiklos sąnaudos. Sąnaudos vienam pardavimo pajamų litui

Įmonės ūkinėje veikloje parodomos išlaidos, kurių negalima

priskirti parduotų prekių ar suteiktų paslaugų savikainai. Šios išlaidos

nebuvo skirtos žaliavoms pirkti ir tiesiogiai nesusijusios su prekių

gamyba. Tai veiklos sąnaudos. Jos apima pardavimų ir bendrąsias bei

administracines ssąnaudas.

Pardavimų sąnaudos – tos; kurias įmonė patiria parduodamas prekes.

Joms priklauso prekių reklamos; įpakavimo, prekybos patalpų išlaikymo,

darbuotojų, parduodančių produkciją darbo užmokesčio ir jų socialinio

draudimo ir kitos panašios sąnaudos.

Bendrosios ir administracinės sąnaudos – tai visos likusios

sąnaudos, būtinos normaliai įmonės veiklai palaikyti. Joms skiriamos įmonės

valdymo ir aptarnaujančio personalo darbo užmokesčio ir jų socialinio

draudimo, įmonės reklamos, negamybinių patalpų eksploatavimo ir

nusidėvėjimo, įmonės turto bei jos veiklos draudimo ir kai kurios kitos

sąnaudos. Galima manyti, jog veiklos sąnaudos – tarsi ryklys, „suryjantis“

įmonės uždirbtą bendrąjį pelną. Tačiau nereikia pamiršti, kad jos būtinos

įmonės egzistavimui palaikyti ir veiklai plėtoti. Veiklos sąnaudos

apskaitomos Pardavimų sąnaudų (610) bei Bendrųjų ir administracinių sąnaudų

(611) sąskaitose. Statistinėje ataskaitoje F-01 šios sąnaudos parodomos

bendra suma, sumuojant 610 ir 611 sąskaitų duomenis, ir atskirai.

Vadovaudamiesi F-01 statistinės ataskaitos rodikliais yra apskaičiuojami

veiklos efektyvumą rodantys santykiniai veiklos rodikliai.

|Veiklos sąnaudos vienam |= |Veiklos sąnaudos |

|pardavimo pajamų litui | | |

|(ct) | | |

| | |Pardavimo pajamos |

|Veiklos sąnaudos vienam |= |Veiklos sąnaudos |

|veiklos pelno litui (ct)| | |

| | |Veiklos pelnas |

|Sąnaudos vienam pajamų |= |Sąnaudos iš viso |

|litui | | |

| | |Pajamos (parduotų prekių ir paslaugų savikaina |

| | |+ kitos veiklos pajamos) |

|Materialinės sąnaudos |= |Materialinės sąnaudos |

|vienam pajamų litui | | |

| | |Pajamos |

5.3. Savikainos iindeksai

Pagamintos produkcijos savikainos apskaičiavimui naudojama

pagamintos produkcijos savikainos lentelė, kurios atskirose skiltyse

parodoma gaminio pavadinimas, nebaigtos gamybos likučiai laikotarpio

pradžioje, tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos, nebaigtos gamybos

likutis laikotarpio pabaigoje ir pagamintos produkcijos savikaina.

Gamybos išlaidų analitinės apskaitos vedimo tvarka priklauso nuo

gamybos technologijos ypatumų ir nuo to, kokie produkcijos savikainos

kalkuliavimo metodai naudojami įmonėje. Ši apskaita turi teikti išsamius

duomenis, reikalingus faktinei savikainai apskaičiuoti. Visais atvejais

analitinėje apskaitoje gamybos išlaidos turi būti apskaitomos pagal

kalkuliacinius straipsnius. Analitinei apskaitai naudojamos kortelės arba

atidaromi žiniaraščiai vienai gaminių rūšiai arba grupei kiekvienam

užsakymui ir pan. Tokių kortelių ar žiniaraščių eilutėse turi būti nurodomi

kalkuliaciniai straipsniai, o skiltyse – parodomas nebaigtos gamybos

likutis mėnesio pradžioje, ataskaitinio laikotarpio išlaidos, nurašymai,

mažinantys išlaidas, nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pabaigoje ir

pagamintos produkcijos faktinė savikaina.

Jeigu gaminama palyginamoji produkcija, tai turint faktinę gaminio

savikainą už du laikotarpius, galima apskaičiuoti individualius ir bendrąjį

savikainos indeksus.

Individualus indeksas apskaičiuojamas taip:

[pic]; Z1 – ataskaitinio laikotarpio gaminio savikaina

Z0 – bazinio laikotarpio gaminio savikaina

Bendrasis indeksas apskaičiuojamas pagal šią formulę:

[pic] q1 – ataskaitinio laikotarpio produkcijos kiekis

Produkcijos vieneto savikainos pasikeitimas išreiškiamas taip pat

ir absoliutaus sumažėjimo (padidėjimo) dydžiais ((z)

(z=Z1–Z0

(z=(z1q1 – (z0q1

5.4. Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F – 01

Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F – 01 sudaroma už

kiekvieną ketvirtį ir už metus.

Ataskaitoje parodoma:

• darbuotojų skaičius;

• įmonės kapitalo pasiskirstymas pagal savininkus;

• turtas;

• nuosavybė ir įsipareigojimai;

• pirkimai;

• pajamos, sąnaudos, pelnas;

• sąnaudų elementai;

• pelno paskirstymas;

• PVM suma ir akcizai;

• ilgalaikio ir materialaus turto kaita;

• ilgalaikis nematerialus turtas;

• ilgalaikis finansinis turtas;

• įmonėje vykdomos veiklos rūšys.

Pildant šią statistinę ataskaitą pagrindiniai duomenų šaltiniai

yra apskaitos registrai (žurnalai), balansas, pelno (nuostolių) ataskaita,

pelno (nuostolių) paskirstymo ataskaita, akcininkų susirinkimo protokolas,

PVM deklaracijų duomenys, aiškinamasis raštas, nuosavo kapitalo pokyčio

ataskaita.

5.5. Pelnas – įmonės veiklos rezultatas

Dažniausiai galutinę įmonės veiklą apibūdinantis rodiklis yra

pelnas.

Klasikinė pelno apskaičiavimo formulė yra tokia:

Pelnas = Pajamos – Sąnaudos

Taigi matome, kad pelnas buhalterių kalboje įgyja labai konkrečią

pajamų ir sąnaudų skirtumo reikšmę. Pelną reikia lyginti su pajamomis, o ne

su sąnaudomis. Kitaip buhalteriai stengtųsi ne tiek padidinti pajamas, kiek

sumažinti sąnaudas, o tai užkirstų kelią investicijoms gamybos procesui

tobulinti, naujoms prekėms kurti. Tokios įmonės prekės greičiausiai

prarastų paklausą konkurencinėje rinkoje.

Pelno apibrėžimas rodo dar vieną labai svarbią pelno savybę:

pelnas turi bbūti skaičiuojamas už tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui posakis

„įmonės pelnas – 50000 Lt“ yra neaiškus. Ar šis pelnas mėnesinis,

ketvirtinis ar metinis? Visos įmonės skaičiuoja metinį pelną, tačiau

daugelis įmonių skaičiuoja ir ketvirtinį rezultatą ar mėnesinį pelną.

Įmonės vadovai, turėdami kiekvieno mėnesio įmonės veiklos rezultatus, gali

vykdyti lankstesnę finansinę politiką.

Įmonės ūkinės-gamybinė veiklos pelnas apskaičiuojamas iš pajamų,

gautų pardavimų ar atliktų paslaugų atėmus parduotų prekių ir paslaugų

savikainą ir veiklos sąnaudas.

Taigi finansiniam pardavimų rezultatui pirmiausia turi įtakos

pajamos iš pardavimų ir savikaina (S).

Šiuos rodiklius galima išreikšti tokiomis sandaugomis:

P = (q * p,

kurioje q – produkcijos kiekis,

p – kaina ir

S = (q * z,

z – produkcijos vieneto išlaidos.

Vadinasi, finansinį rezultatą galima skaičiuoti pagal šias

formules:

P1 = (q1 * p1 – (q1 * Z1,

P0 = (q0 * p0 – (q0 * Z0

Tada pelno pasikeitimą galima apskaičiuoti taip:

(P = P1 – P0,

kurioje P0, P1 – bazinio ir ataskaitinio laikotarpio finansinis

rezultatas (pelnas).

Pelno pasikeitimui turi įtakos:

• pardavimų apimtis (kiekis);

• pardavimų produkcijos ir atliekamų paslaugų kainos;

• parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina.

Pardavimų apimtis kiekine išraiška tiesiogiai susijusi su pelno

dydžiu. Tarp jų egzistuoja tiesiogiai proporcingas ryšys: kuo daugiau

parduodama produkcijos, nekintant kitiems veiksniams, tuo daugiau gaunama

pelno iš pardavimų, ir atvirkščiai.

Produkcijos kainos tiesiogiai proporcingai veikia pelną. Didėjant

pardavimo kainoms, didėja pelnas.

Gaminių savikaina atvirkščiai proporcinga pelno kitimui. Didėjant

savikainai, pelnas mažėja.

5.6. Pelno apskaičiavimas

Yra sudaroma įmonės pagrindinių finansinių rodiklių apskaita F – 01

(ketvirtinė ir metinė). Šios apskaitos skyriuje „Pajamos, sąnaudos, pelnas“

yra parodomas:

• bendrasis pelnas;

• veiklos pelnas;

• pelnas prieš apmokestinimą;

• grynasis pelnas.

Bendrasis pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas taip:

Pardavimai ir paslaugos – parduotų prekių ir paslaugų savikaina.

Veiklos pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas iš bendrojo pelno

atėmus veiklos sąnaudas.

Pelnas prieš apmokestinimą (nuostolis) apskaičiuojamas taip:

Veiklos pelnas + Kitos pajamos – Kitos veiklos sąnaudos +

Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos + Pagautė – Netekimai. Šis

rodiklis naudojamas tik statistikos tikslams.

Grynasis pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas iš pelno prieš

apmokestinimą atėmus pelno mokestį, palūkanas už valstybės kapitalo

naudojimą.

Grynasis pelnas (nuostolis) geriausiai atspindi įmonės

ūkininkavimo efektyvumą. Jo dydis ne vienoje įmonėje priklauso nuo

pardavimų apimties, parduotų prekių ir paslaugų savikainos, veiklos sąnaudų

lygio, nerealizacinių finansinių rezultatų. Žinoma, absoliuti pelno masė

dar neparodo, kaip panaudojami darbo, materialiniai ištekliai, kapitalas.

Tai atspindi pelningumo rodikliai.

5.7. Pelningumo rodikliai ir jų apskaičiavimas

Rinkos ekonomikos sąlygomis tiek praktikai, tiek mokslininkai

ypatingą dėmesį skiria pelningumo rodikliams, nes šie geriau parodo įmonės

veiklos efektyvumą nei absoliuti pelno suma.

Dažniausiai, remiantis įmonės pagrindinių finansinių rodiklių

apskaita

F -01, apskaičiuojami tokie rodikliai:

1. Bendrasis pardavimų pelningumas = [pic](

Šis rodiklis parodo, ar gaunamas pelnas, atėmus būtinas pardavimų

sąnaudas bei vadybininkų sugebėjimą kontroliuoti pardavimų savikainą,

kainodarą.

2. Tipinės veiklos pelningumas ( [pic](

Šis rodiklis parodo įmonės vadovų sugebėjimą kontroliuoti veiklos

sąnaudas ir uždirbti pelną.

3. Įmonės ataskaitinių metų pelningumas (

[pic](

Šis rodiklis parodo savininkų bei vadybininkų finansinės,

investicinės bei kitos veiklos efektyvumą.

4. Grynasis pelningumas ( [pic](

Šis rodiklis parodo, ar pelninga įmonės įvairiapusė veikla,

vadinasi, ir pardavimai bei paslaugos.

5. Turto pelningumas ( [pic](

Šis rodiklis parodo, ar įmonės vadovai sugeba pelningai bei

efektyviai naudoti savo turtą, ir kiek gaunama pelno (nuostolio) turto

piniginiam vienetui.

Skaičiuojant šį rodiklį imama vidutinė turto vertė.

6. Kapitalo pelningumas = [pic]

Šis rodiklis literatūroje dar vadinamas pelno norma, kapitalo

grąža. Jis parodo, ar bendrovė pelningai naudoja akcininkų jai patikėtas

lėšas. Šiuo rodikliu visada domisi investitoriai, vadovai, tuo tarpu 1-5

rodikliai yra reikšmingi įmonės vadovams, tiekėjams, kreditoriams.

7. Pastovaus (panaudoto) kapitalo pelningumas =

[pic]

Panaudotas kapitalas = Nuosavas kapitalas + Ilgalaikiai

įsipareigojimai.

Skaičiuojant šiuos rodiklius, tiek nuosavo kapitalo, tiek

ilgalaikių įsipareigojimų, imama vidutinė vertė.

Kaip rodo užsienio ekonomistų tyrimai, reikšmingiausiu rodikliu

laikomas kapitalo pelningumas – kapitalo grąža.

6. ĮMONIŲ VEIKLOS EFEKTYVUMAS

Efektyvumas yra nuolat veikiantis ir universalus komercinės ūkinės

veiklos bei jo skatinimo veiksnys. Įvertinant situaciją, t.y. aprašant būvį

„veikla efektyvi – neefektyvi“, išeitimi imama nuostata, kurios turinys yra

šis: komercinės ūkinės veiklos efektyvumo lygį galima apibūdinti ekonominių

statistinių matų sistema. Ji apima apibendrinančius (sintetinius) ir

dalinius rodiklius. Veiklos efektyvumui ar neefektyvumui išaiškinti bei

įvertinti galima remtis:

• tiesioginės formos veiklos efektyvumo lygio koeficientu;

• sintetiniais statistiniais koeficientais.

Veiklos eefektyvumo lygio koeficientas:

E = Q arba P : (IMT + AT + F = V), kur

Q – verslo rezultatas (pvz., produkcijos apimtis);

P – pelnas;

IMT – ilgalaikis materialus turtas;

AT – atsargos;

F – darbo apmokėjimo lėšos;

V – verslo veiksniai.

Iš šios formulės galima užrašyti:

Q = E*V

Tai dviejų veiksnių multiplikatyvinis modelis, palankus įvertinant

rezultato pasikeitimą ((Q) dėl efektyvumo lygio [(Q (E) ] ir dėl veiksnių

apimties [(Q (V) ] pasikeitimo.

Pavyzdžiui, ataskaitiniais metais įmonės produkcijos apimtis

sudarė 94 tūkst. Lt, o baziniais (praėjusiais) metais – 68 tūkst. Lt. Šias

apimtis atitiko tokie gamybos veiksnių dydžiai: 100 ir 80 tūkst. Lt, t.y.E1

= 94:100 = 0,94 Lt produkcijos teko vienam litui turėtų gamybos veiksnių ir

atitinkamai baziniais metais: E0 = 68:80 = 0,85 Lt.

Pagal pavyzdžio duomenis: (Q = 94-68 = 26 tūkst. Lt. Dėl to, kad

efektyvumo lygis padidėjo 0,09 Lt (E1-E0 = 0,94-0,85), produkcijos apimtis

padidėjo (Q(E) = (E1-E0) * V1 = 0,09*100 = 9 tūkst. Lt ir dėl to, kad

padidėjo gamybos veiksnių apimtis, produkcijos apimtis padidėjo (Q(V) = (V1-

V0)*E0 = (100-80)*0,85 = 17 tūkst.Lt.

Pavyzdžio atvejui būdinga įmonės ekonomikos ekstensyvaus

plėtojimosi situacija, t.y. (9:26)*100%<(17:26)*100% = 34,6%<65,4%

Antruoju atveju, t.y. remiantis sintetiniais statistiniais

koeficientais, pirmiausia juos reikia apskaičiuoti. Tam dažniau imami darbo

produktyvumas (W), IMT

apyvartumas, pelningumas, sąnaudos pardavimų litui.

Skaičiavimams galima imti ir kitus matus. Čia atsižvelgiama į tai, kas

įmonei savo veiklos vertinimuose svarbiau.

Sintetiniai statistiniai koeficientai, jų apskaičiavimas buvo

nagrinėti ankstesnėse temose bei kituose dalykuose.

LITERATŪRA

1. BARTOSEVIČIENĖ, Vladislova. Ekonominė statistika. Kaunas:

technologija. 2002. 105 p. ISBN 9986-13-918-X.

2. BAGDONAS, Eugenijus; KAZLAUSKIENĖ, Eglė. Verslo pradmenys. Kaunas:

Technologija, 2002. 342 p. ISBN 9955-09-257-2.

3. MATIUKIENĖ, Birutė. Įmonių statistika. Vilnius, 1999. 61 p.

4. Ūkio statistika. Teorijos ir praktikos apybraižos. Vilnius, 1995. 175

p. ISBN 9986-651-03-4.

5. ŽVINKLYS, Jurgis; VABALAS, Eduardas. Įmonių ekonomika. Vilnius.

Vilniaus verslo kolegija, 2001. 375 p. ISBN 9986-9349-5-8; ISBN 9986-

9349-4-X.

6. Lietuvos Respublikos statistikos departamentas. www.std.lt

———————–

Indikatorių (analitinių rodiklių parinkimas ir jų nustatymo metodologijos

suformavimas)

Indikatorių eilučių (pasiskirstymo ir dinamikos) sudarymas ir jų

statistinis aprašymas

Tolesnis apibendrinimas (analizė) ir išvados

Indikatorių (analitinių rodiklių) parinkimas ir jų nustatymo metodologijos

suformavimas

Įmonės komercinės ūkinės veiklos išorinės prielaidos

Verslo veiksniai

Verslo veiksnių sąveikos rezultatas

Prekių rinka ir jos konjunktūra

Mikroekonomikai vartojimai ir su tuo susiję reiškiniai

Finansinė būklė ir veiklos rracionalumas

Valdymo (vidinė)

Mokestinė

Statistinė

Specialiosios paskirties

Metinė

Ketvirtinė

Mėnesinė

Įmonių atskaitomybė

Pagal paskirtį

Pagal turinį ir periodiškumą

Pagal skelbimo pobūdį

Pagal apimtį

Savaitinė (dekadinė)

Rengiama pagal pareikalavimą

Finansinė (išorinė)

Privaloma viešai skelbti

Neprivaloma viešai skelbti

Skirta vidaus vartotojams (vadovams, vadybininkams ir kt.)

Skirta išorės vartotojams (bankams, mokesčių inspekcijoms ir kt.)

Pilnoji

Sutrumpintoji

1 pav. Įmonių aatskaitomybės klasifikavimas

GAMYBOS VEIKSNIAI

Darbo priemonės

Darbo objektai

Darbo jėga

MATERIALŪS

VEIKLUMAS

Planavimas

Kontrolė

Vykdymas

Aktyvinimas

Organizavimas

3.1.1. pav. Gamybos veiksnių skirtymas

Kalendorinis laiko biudžetas

Planinis laiko biudžetas

Paruošiamasis, baigiamasis ir pagalbinis laikas

Mašininis laikas

Planinio remonto laikas

Faktiškas darbo laikas

Prastovos

Režiminis laiko biudžetas

Nerežiminis laiko biudžetas

3.3.1 pav. Įrengimų kalendorinio laiko biudžeto struktūra