Infliacijos ir nedarbo sąveika

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

INFLIACIJOS IR NEDARBO SĄVEIKA

Makroekonomikos kursinis darbas

Tikrino: dėst. B.

Mrazauskienė

Atliko:

KAUNAS, 2004

TURINYS

ĮVADAS

……………………..

………..3

1.INFLIACOJOS

SAMPRATA……………………

…4

2.NEDARBO ESMĖ

……………………..

…..5

3. INFLIACIJOS IR NEDARBO

RYŠYS………………..7

3.1. Trumpojo laikotarpio Filipso

kreivė………………7

3.2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

…………………8

3.3. Kaštų sąlygojamos infliacijos ir nedarbo ryšys

………….9

3.4. Darbo užmokesčio – kainų spiralė

………………..9

3.5. Natūralus nedarbo lygis

……………………..10

4. INFLIACIJOS IR NEDARBO PROBLEMOS SPRENDIMAS ……..11

4.1. Nedarbo lygio mažinimas

……………………11

4.2. Pajamų politika

……………………..

…..12

4.3. Antiinfliacinė politika

……………………..

.13

4.4. Kiti infliacijos mažinimo būdai

…………………15

5. NEDARBO IR INFLIACOJOS RODIKLIAI LIETUVOJE

……….16

IŠVADOS

……………………..

…………19

LITERATŪRA

……………………..

……….21

ĮVADAS

Viena svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Nedarbo

problema yra taip pat politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis

žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria pragyvenimo lygio

smukimą, psichologinį diskomfortą. Visiškas užimtumas yra visų šalių

ekonominis tikslas, tačiau nedarbas šiais laikais yra didelio masto

problema, tokia kaip ir kainų kilimas – infliacija, kuri kelia žmonėms

didelį nerimą. Ankstesniais laikais infliacija buvo laikino pobūdžio.

Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo pasaulinio masto,

įprastu reiškiniu ir viena opiausių socialinių problemų. Taigi vienas

didžiausių ekonominės politikos tikslų yra nedarbo ir infliacijos

mažinimas. Infliaciją ir nedarbą sieja glaudus ryšys, todėl jų sąveikos

tema yra labai aktuali šiuolaikinėje ekonomikoje.

Todėl pagrindiniai šio darbo tikslai:

1. Apžvelgti infliacijos ir nedarbo esmę;

2. Išnagrinėti nedarbo ir infliacijos sąveiką, jos priežastis,

tarpusavio priklausomybę;

3. Aptarti nedarbo ir infliacijos problemos sprendimo būdus, jos

mažinimo galimybes, priemonių trūkumus, privalomumus ir efektyvumą.

Pagrindiniai šio darbo metodai yra mokslinė medžiaga, teorijos analizė

ir išdėstymas. Vaizdingesniam infliacijos ir nedarbo sąveikos ir

priklausomybės iliustravimui naudojausi statistiniais duomenimis – nedarbo

ir infliacijos rodikliais Lietuvoje pastaruoju dešimtmečiu.

1. INFLIACIJOS SAMPRATA

Infliacija – tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir

paslaugų kainų kilimu. Ji reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų

kainų lygis, o ne tam tikrų prekių ar jų grupių kainų dydis. Be to, tai ne

vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, kuris

trunka gana ilgą laikotarpį. Tačiau kai kurių prekių kainos net ir

infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios.

Infliacija yra žinoma nuo seniausių laikų, nes jos bruožai pradėjo

ryškėti kartu su pinigais. Tačiau iš esmės ji susiformavo tik XIX a.

antroje pusėje. TTikima, kad infliacijos terminas (iš lotynų k. – išpūtimas)

pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais, kuomet į apyvartą buvo

išleista daug popierinių pinigų.

Infliacija ankstesniais laikais buvo tik laikino pobūdžio, o dabartiniu

metu ji tapo įprastu reiškiniu ir viena iš sudėtingiausių socialinių –

ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau

kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais bei

skirtingose šalyse.

Infliacijos priešingybė – defliacija. Tai bendrojo visų prekių ir

paslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti dviejų rūšių:

1. Tikroji (technologinė) – tai teigiama defliacija, kuri kyla dėl

technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo;

2. „Piktoji” (monetarinė) – neigiama defliacija, kylanti dėl ribotos

pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.

Infliacijos formos

Infliaciją galima skirstyti įvairiais požiūriais. Pagal vietą (lokalinė

ir pasaulinė), reiškimosi pobūdį (atvira ir paslėpta), intensyvumą

(šliaužiančioji, šuoliuojanti, hiperinfliacija). Plačiau aptarsime

pastarąsias:

1. Šliaužiančioji infliacija, arba saikingoji – tai infliacija, kai

kainos kyla lėtai ir pastoviai. Nors ji trunka ilgai, tačiau

nedideliais tempais. Tokiu atveju pinigų perkamoji galia beveik

nepakinta. Jos augimas išsivysčiusiose šalyse 2-4 %,

neišsivysčiusiose 10-30 %.

2. Šuoliuojančioji infliacija pasireiškia, kai kainos kyla staigiai

ir didėja. Pasireiškus šio tipo infliacijai, pinigai greitai

nuvertėja ir žymiai paspartėja paklausa prekėms, užsienio

valiutai, brangiesiems metalams ir prabangos prekėms. Jos augimas

yra 25 – 30% per metus.

3. Hiperinfliacija – infliacija, kuri pasižymi itin dideliais

tempais. Labai sparčiai auga kainos. Esant jai, visiškai

paraližuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta

pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas sustabdomos

statybos. Infliacija pakyla 500–1000 % ir daugiau.

Infliacijos tempams nustatyti naudojami įvairūs kainų indeksai.

Dažniausiai – vartotojų kainų indeksas (CPI) ir bendrojo vidaus produkto

defliatorius (BVP).

[pic]

VKI parodo, kiek pasikeitė kainų lygis ir kiek nuvertėjo, jei lyginama

vienetais.

Valstybė iš infliacijos turi naudą: daugelyje valstybių yra

progresyvinė mokesčių sistema, didėjant infliacijai ir nominalioms

pajamoms, realios pajamos gali visai nnekilti arba net ir mažėti. Tuomet

infliacijos metu laimi materialaus turto savininkai. Tada labia palanku

įsigyti nekilnojamo turto.

Valstybė laimi spausdindama pinigus – tos pajamos vadinamos senjoražas.

Tokiu atveju, pinigų spausdinimas vadinamas infliacijos mokesčiu. Juo gali

būti dengiamas biudžeto deficitas. Senjoražas leidžia sumažinti valstybės

skolą.

Visdėlto tiek pinigų vertės kritimas, tiek pinigų pabrangimas valstybės

ūkį veikia neigiamai.

2. NEDARBO ESMĖ

Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu

neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje,

kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja

darbuotojų atrankose. Paprastai nedarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį,

remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painius

klausimus.

Ekonomistai tyrinėja nedarbą norėdami nustatyti jo lygį, priežastis,

makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir

tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Nagrinėjamos įvairios su nedarbu

siejamos problemos, tokios kaip: kokios jėgos veda prie bedarbystės, kas

lemia įvairius nedarbo tipus, ką vyriausybė turėtų daryti, kad sumažintų

žmogaus ir visos ekonomikos nedarbo kaštus ir daug kitų problemų.

Bedarbiams nepriskiriami:

• vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;

• asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai,

kaliniai, psichiniai ligoniai;

• pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų

šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus;

• gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir

netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio

amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę

šalies piliečiai.

Natūralu, kad nedarbą sukelia pastovus darbo išteklių judėjimas į

nedarbą ir iš jo, kurį galima išreikšti formule: L = E + U; U/L=

nedarbo lygis procentais (%)

L – visuminė darbo jėga;

E – dirbančiųjų žmonių skaičius;

U – neturinčių darbo žmonių skaičius.

Tačiau norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama su

nemažai keblumų:

• žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikėdamiesi gauti kai

kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą;

• užsiregistravę darbo biržoje asmenys gali priklausyti ir dirbti

šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas;

• į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo

šansais rasti darbą ir nebandantys jo ieškoti degraduoja.

Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kai

darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio

darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų

skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios

pageidauja darbdaviai.

Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:

• Tekamasis nedarbas – tai savanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad

žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją

vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuriais atvejais šį

nedarbą galime vadinti – laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir

tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis

darbo jėgos

paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo

paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja

darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta

ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas

daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui

priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu

laiku.

• Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam

laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui

priskiriami žmonės, kurie neteko darbo ddėl ūkio struktūrinių pokyčių,

kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai

egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau

darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos

kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų

perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis

įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu.

• Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas

atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse.

Priklausomybės tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo pasireiškia tuo,

kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija

natūralų nedarbo lygį (~ 6%).

3. INFLIACIJOS IR NEDARBO RYŠYS

Ryšį tarp šių dviejų makroekonomikos problemų – infliacijos ir nedarbo

– atskleidė anglų ekonomistas Albanas Viljamas Filipsas. Jis įrodė, kad

esant mažesniam nedarbo lygiui, infliacijos tempai būna aukštesni, ir

atvirkščiai . Tai yra – kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo

užmokesčio kylimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė.

Filipso kreivė – priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos, parodanti,

kad kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija, ir atvirkščiai.

Tam tikrą laiką ekonomistai Filipso kreivę naudojo kaip priemonę

parinkti atitinkamą politiką. Vyriausybė galėjo pasirinkti aukštą

infliacijos lygį ir žemą nedarbo lygį ir atvirkščiai, arba ieškoti vidurio.

Tačiau šis Filipso atskleistas dėsningumas galioja ne visada.

3.1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė

Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį

atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Ši sąveika pateikta

paveiksle.

1 pav. Trumpojo laikotarpio kreivė

Aptarsime ją išsamiau. Ekonomikos pusiausvyra pažymėta tašku E, kuriame

infliacija lygi nuliui, o nedarbas yra natūralaus lygio. Didėjant bendrajai

paklausai, ekonomika vystosi, judėdama Filipso kreive link taško A. Šiame

taške kainos pakilusios iir išaugusi bendroji paklausa, o nedarbo lygis

pasiekęs arti visiško užimtumo. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį

lygį, infliacijos tempai mažėja. Dėl smarkiai išaugusio darbo jėgos

poreikio, pakyla ir darbo užmokestis, tuo pačiu metu didindamas įmonių

gamybos kaštus. Todėl pakilusios kainos ima mažinti bendrąją paklausą. Jos

sumažėjimas apribos bendrąją pasiūlą ir didins nedarbą. Taigi ekonomika

judės Filipso kreive žemyn, nuo taško A į savo ilgalaikės pusiausvyros

padėtį taške E.

Visas šis procesas įmanomas ir atvirkščiai. Jei staiga sumažėja

bendroji paklausa, tada mažėja gamybos apimtis ir didėja nedarbas. Aukštas

nedarbo lygis ssąlygoja darbo užmokesčio kritimą, dėl to mažėja gamybos

kaštai ir kainos. Tuomet infliacija tampa neigiama. Ekonomika juda Filipso

kreive į tašką B. Tačiau kainų kritimas padidins bendrąją paklausą, dėl

kurios didės gamyba ir užimtumas. Taip ekonomika pamažu grįš iš taško B į

tašką E – natūralųjį užimtumą ir nulinę infliaciją.

Taigi, Filipso kreivė rodo bendrą dėsningumą: jei gamybos apimtis

svyruoja dėl bendrosios paklausos kitimų, tai žemas nedarbo lygis bus

aukštos infliacijos priežastis, o aukštas nedarbo lygis bus prielaida

kainoms mažėti.

3.2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir

infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. M. Fridmenas teigė, kad

ilguoju laikotarpiu sąryšio tarp infliacijos ir nedarbo nėra, nes tiek

gamybos apimtis, tiek nedarbas prisiderina prie infliacijos lygio.

Ilgalaikė Filipso kreivė rodo, kad vykstant infliacijai ekonomika kartais

grįžta prie natūralaus nedarbo lygio . Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos,

todėl nedarbas nemažėja. Visa tai galima paaiškinti remiantis paveiksle

vaizduojamu pavyzdžiu.

2 pav. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

Jeigu paklausa ribojama, siekiant sulaikyti infliaciją iki 2% lygio,

tai bandoma rasti pusiausvyrą taškuose L, M, N ar toliau. Taškas G –

stabilios pusiausvyros taškas, kuriame infliacijos tempai lygūs nuliui. Jei

galima vėl pasiekti 2 % infliaciją, esant 2 kartus didesniam nominaliam

uždarbiui, tai taškas N bus nauja pusiausvyra. Jame tokios pat sąlygos kaip

ir taške G, tik taške N ppakyla kainos. Taigi, taškai N ir G yra vienas virš

kito ir juose nedarbo lygis yra vienodas.

Jeigu nespėjama sustabdyti infliacijos ir ji pasiekia 4%, tai ekonomika

pasieks tašką R, o jei infliacija bus 6% – tai tašką T. Visi tie taškai yra

stabilios pusiausvyros taškai, kiekviename iš jų žmonės prisitaikė prie

esamų infliacijos tempų. Taigi, ilgalaikio periodo pusiausvyros taškai

sudaro vertikalią tiesę – ilgalaikio periodo Filipso kreivę PC1.

Tačiau ilgą laiką negalima palaikyti infliacijos ir nedarbo

pusiausvyros. Tas dirbtinis paklausos skatinimas per trumpą laikotarpį

(taške H), leidžia išlaikyti žemesnį nedarbo lygį. Tai nestabilus laikas,

kuriame nėra pusiausvyros. Niekas nežinojo, kokie bus infliacijos tempai,

dėl to jie su laiku prisitaiko prie infliacijos ir nedarbas vėl priartėja

prie natūralaus lygio.

3.3. Kaštų sąlygojamos infliacijos ir nedarbo ryšys

Stagfliacija – tai ekonominė situacija, kuriai tuo pat metu būdingi

didelis nedarbo lygis ir aukšti infliacijos tempai. Viena iš stagfliacijos

priežasčių – kaštų sąlygojama infliacija, kuri atsiranda tuomet, kai,

kylant darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimo

kainos. Kainų kilimą sąlygoja kaštų augimas.

3 pav. Kaštų sąlygojama infliacija

Jei vyrauja kaštų poveikis ir Filipso kreivė kyla aukštyn, bendroji

paklausa nekinta, ir todėl didėjant kaštams, išauga ir nedarbas, ir

infliacija (poslinkis iš taško J į K). Jei valdžia nutaria, kad infliacija

negali didėti, tai ji turi apriboti bendrąją paklausą. Dėl to, taškas J

pasislenka į tašką L, kuriame infliacija yra tokio pat lygio, tik didesnis

nedarbo mastas. Beto, jei valdžia stengiasi apriboti nedarbo augimą, tai ji

turi kaip nors skatinti bendrąją paklausą. Tuomet M vaizduos tokia

situaciją, esant dideliam infliacijos lygiui.

3.4. Darbo užmokesčio – kainų spiralė

Filpso kreivės nestabilumą paaiškina ir žmonių lūkesčiai. Kreivė slenka

aukštyn, kai įsisiautėja infliacija. Kai monetarinės ir fiskalinės

politikos priemonėmis bandoma pasiekti tą Filipso kreivės tašką, kuriame

nedarbo lygis yra žemas, tuomet šios priemonės lūkesčių nepateisina.

Infliacija tame taške neaukšta būna tik trumpą laiką, o toliau jos tempai

vis spartėja.

4 pav. Darbo užmokesčio – kainų spiralė

Pradinę ekonomikos situaciją vaizduoja taškas G, kuriame infliacija

lygi nuliui. Tarkime, vyriausybė nusprendė aktyvinti monetarinę ir

fiskalinę veiklą, siekdama padidinti bendrąjąpaklausą ir tuo pačiu

sumažinti nedarbą iki lygio UT. Padidėjus paklausai, reikia samdyti daugiau

darbuotojų. Tuomet plečiasi gamybos mastai ir mažėja nedarbas, bet taip pat

ir keliamos kainos. Prasideda infliacija, bet ji dar neatitinka nominalaus

darbo užmokesčio lygio. Kainos ir darbo užmokestis pakyla nežymiai.

Ekonominė situacija keičiasi (į tašką H). Tačiau jis nėra pastovus, nes

pradinė kreivė PC vaizduoja darbo užmokesčio sutartis, sudarytas tuo metu,

kai niekas dar nelaukė kainų kilimo. Bet kainos auga ir darbininkai

reikalauja, kad atlyginimai būtų derinami su pragyvenimo lygiu. Kadangi

paklausa vis didėja, darbdaviai kelia atlyginimus ir kartu kelia kainas.

Infliacija greitėja, ekonominė

situacija pereina iš taško H į tašką J.

Prasideda naujos derybos dėl darbo užmokesčio dydžio.

Darbo užmokesčio – kainų spiralė : kol paklausa keliama, siekiant

palaikyti nedarbą taške UT, tol infliacija greitės, pereidama iš taško H į

taškus J, K ir t.t.

Taigi, kuo didesnį darbo užmokestį išsireikalauja darbininkai, tuo

labiau kyla kainos.

3.5. Natūralus nedarbo lygis

Natūralus nedarbo lygis – nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam

infliacijos lygiui, tuo pačiu gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį

produktą.

Natūralų nedarbo lygį 1968m. į ekonomikos teoriją įvedė M. Fridmanas.

Kaip jau buvo minėta nagrinėjant Filipso kreivę, Fridmanas pasitelkęs

natūralaus nedarbo lygio sąvoką, įrodė, kad sąryšis tarp infliacijos ir

nedarbo gali būti tik trumpame laikotarpyje. Ilguoju laikotarpiu infliacija

nieko bendro neturi su natūraliu nedarbo lygiu. Patį natūralų nedarbo lygį

M.Fridmanas apibūdino, kaip nedarbo lygį, atitinkantį realias sąlygas

esančias darbo rinkoje. Nedarbas trumpu laikotarpiu faktiškai gali nukrypti

nuo natūralaus nedarbo lygio, bet laikui bėgant nedarbas atsistato į

pradinį lygį. T.y., kai tik ekonomika pasiekia vidutinį infliacijos lygį,

nedarbo lygis sugrįžta į „natūralų” lygį. Didesnė infliacija neatneša

naudos siekiant mažesnio vidutinio nedarbo, ir atvirkščiai, mažesnė

infliacija neužtikrina didesnio vidutinio nedarbo lygio. Tuo tarpu, darbo

rinkos makroekonominė struktūra bei namų ūkių ir firmų sprendimai įtakoja

darbo paklausą ir pasiūlą, ir tokiu būdu sąlygoja natūralų nedarbo lygį.

Kitaip tariant, natūralus nedarbo lygis yra griežtai sąlygotas darbo jėgos

paklausos. Visiško darbingo aamžiaus žmonių užimtumo, pasak M. Fridmano,

pasiekti neįmanoma, nes būtinas laikas įgyti išsilavinimą, o be to, dėl

struktūrinių pokyčių ekonomikoje iškyla darbuotojų perkvalifikavimo

būtinumas. Jeigu monetarinė politika negali paveikti natūralaus lygio, tai

ji turėtų būti nukreipta į infliacijos kontrolę trumpu laikotarpiu. O

nuosekliai vykdant tokią politiką galima pasiekti žemą ir stabilų

infliacijos lygį.

Taigi, M. Fridmano įvesta „natūralaus nedarbo lygio” sąvoka

šiuolaikiniams makroekonomikos specialistams yra viena iš esminių.

4. INFLIACIJOS IR NEDARBO PROBLEMOS SPRENDIMAS

Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausias

klausimas monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų

sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti neteisingi. Kai jie

skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai pirmiausiai

padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti sumaištį

ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Šiame kursiniame darbe pateiksiu

keletą infliacijos ir nedarbo problemos ssprendimo metodų:

• Galima sumažinti nedarbo lygį priemonėmis, kurios gerina padėtį darbo

rinkoje.

• Galima tiesiogiai mažinti infliaciją, kontroliuojant kainas bei darbo

užmokestį.

• Jei infliacija įsigalėjo, tai negalima jos sustabdyti vien tik

pasiūlos mažinimo priemonėmis, nes tai gali privesti prie ilgo nedarbo

lygio periodo.

4.1. Nedarbo lygio mažinimas

Kad ir kaip sėkmingai būtų stabilizuojama bendroji paklausa, norint

sumažinti ciklinį nedarbą, visada dėl migracinių ir struktūrinių reiškinių

liks tam tikras nedarbo lygis. Žmonės ieško tinkamesnio darbo, todėl ne

visus juos galima laikyti priverstiniais bedarbiais. Kai kurie, ypač

paaugliai, darbą randa sunkiai. Visa tai reiškia, kad būtina ieškoti

galimybių, kaip sumažinti nedarbo lygį.

4.1.1. Nedarbo lygio mažinimo būdai:

Nedarbo mažinimo priemones galime suskirstyti į dvi pagrindines grupes:

didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.

I. Didinantys darbo pasiūlą būdai gali būti:

1. Tobulinti darbo rinkos paslaugas.

Gerinti gyventojų informavimą apie laisvas darbo vietas, įsidarbinimo

galimybes. Tuo tikslu kaupti kompiuteriuose duomenų bankus apie

atsilaisvinusias darbo vietas, įsidarbinimo galimybes ir taip mažinti

tekamąjį ir struktūrinį nedarbą.

2. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas

Viena iš priežasčių, kodėl kai kuriems gyventojams sunku rasti darbą,

yra jų žema kvalifikacija. Siekiant pakelti darbininkų kvalifikaciją ir tuo

sumažinti struktūrinį nedarbą. Tinkamas darbuotojų kvalifikacijos kėlimas

yra būtinas sparčiai besikeičiančiai visuomenei. Tuomet žmonės bus mokomi

kaip tik tų specialybių, kurios šiuo metu reikalingos darbo rinkai.

3. Valstybės pagalbos bedarbiams koregavimas.

Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžiato, kompensuoja

prarastas pajamas nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios

pašalpos turi grįžtamą įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką

nedarbą. Siūloma reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams

mažesnes pašalpas.

4. Pajamų mokesčio mažinimas.

Sumažinus pajamų mokestį, padidėja realus darbo užmokestis, tuo pačiu

padaugėja norinčiųjų dirbti žmonių skaičius.

II. Didinantys darbo paklausą būdai gali būti:

1. vyriausybės ir profsąjungos įtaka pristabdant struktūrinius kitimus

ekonomikos augimo sąlygomis.

2. Bendras paklausos didinimas.

3. PPapildomas darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą.

4. Darbo namuose plėtimas.

4.1.2. Pajamų politika

Vyriausybė nekartą bandė apriboti infliaciją, panaudodama tiesioginę

kontrolę ar priimdama kitus potvarkius ir taip pagerindama nedarbo ir

infliacijos santykį. Darbo užmokesčiai ir kainų tiesioginiai suvaržymai dar

vadinami pajamų politika. Ribojant darbo užmokestį, ribojamos dirbančiųjų

piniginės pajamos, o ribojant kainas, ribojamos kitos pajamos – tokios kaip

pelnas ir renta.

Kainų ir darbo užmokesčio kontrolė būdavo taikoma karo metu, norint

sumažinti infliacijos spaudimą. Per pastaruosius tris dešimtmečius JAV

vyriausybė kelis kartus taikė pajamų politikos priemones. Prezidentų

Kennedy ir Johnson‘o administracijos buvo nurodę tam tikrus kontrolinius

rodiklius. Prezidento Nixon‘o administracija 1971 m. įšaldė kainas bei

darbo užmokestį, o prezidentas Carter‘is nurodė kontrolinius rodiklius.

Tačiau šių politikų aplinkybės ir tikslai buvo skirtingi. Kennedy –

Johnson‘o kontroliniais skaičiais buvo siekiama visų pirma apsaugoti nuo

infliacijos didėjimo. Nixon‘as stengėsi sumažinti esamą infliaciją.

Prezidentas R. Reagan‘as stengėsi mažinti vyriausybės vaidmenį, todėl tokių

priemonių nesiėmė.

4.1.3. Keliamos problemos pajamų politikoje

Dėl kontrolinių rodiklių ar griežtesnių darbo užmokesčio bei kainų

didinimo kontrolės priemonių kyla daug diskusijų. Pagrindinės problemos

yra:

1. Veiksmingumas. Kai kainos kontroliuojamos ilgą laiką, gali

susidaryti prekių stygius. Paklausą turinčios prekės patektų į

juodąją rinką, kurioje kainos nereguliuojamos. Pardavėjai žino,

kad pažeidžia įstatymus ir todėl parduoda prekę brangiau,

norėdami kompensuoti riziką. Todėl kainų kontroliavimas gali

pagilinti infliaciją.

2. Alokacinis efektyvumas. VVyriausybė kartais griežtai riboja labai

svarbių prekių kainas politiniais tikslais. Kai kainos labai

mažos, verslininkai verčiau gamina kitas prekes. Todėl kainų

kontrolės galutinis rezultatas yra deficitas kaip tik tų prekių,

kurios visuomenei ypač reikalingos.

3. Ekonominė laisvė. Šiuo atveju vyriausybinės agentūros

kontroliuoja kainas ir daro išimtis. Tuomet vyriausybė gali

spausti tuos, kurie jiems nepriimtini politiškai. Tačiau jei

vyriausybė nevykdys pajamų politikos, tai jai liks tik viena –

riboti visuomeninę paklausą ir sukelti aukštą nedarbo lygį, nes

tik taip galima sumažinti infliaciją. Tuomet reikia rinktis ar

suteikti laisvę verslininkams ir profsąjungų vadovams, ar

stengtis, kad nebūtų bedarbių.

4.3. Antiinfliacinė politika

Antiinfliacinė politika yra fiskalinės ir monetarinės politikos

priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti. Infliaciją sukelia

bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos mažėjimas. Todėl

infliacija gali būti įveikiama, ribojant bendrąją paklausą ir didinant

bendrąją pasiūlą.

Bendrosios paklausos mažinimas

Tarkim, kad vyriausybė imasi infliacijos mažinimo veiksmų ir pradeda

riboti bendrąją paklausą. Tuomet bus didinami mokesčiai, mažinamos

vyriausybės išlaidos ir mažinama pinigų pasiūla. Mažėjant bendrajai

paklausai pirmiausia krinta kainų lygis, bei smunka realioji gamybos

apimtis. Todėl keičiantis bendrajai paklausai, galioja tam tikros gamybos

apimties ir kainų kitimo taisyklės:

• Ne visų prekių kainos iš karto reaguoja į kiekvieną paklausos pokytį,

nes keitimo procesas gana brangus, bei reikia daug pastangų, norint

pakeisti tų prekių kainas.

Be to kainų keitimais gali gali būti

nepatenkinti klientai;

• Bendrosios paklausos pokyčius labiausiai pajaučia galutinių produktų

pirkėjai;

• informaciją apie savo produkcijos paklausą firmos gauna anksčiau nei

žinias apie bendrosios paklausos pokyčius.

Vadinasi, bendrosios paklausos ir kainų pokyčiai nėra tolydūs.

Pirmiausia bendrajai paklausai padidėjus, sureaguoja kainos, o tik vėliau

realioji gamybos apimtis. Antra, kai bendroji paklausa mažėja, pirmiausia

krinta realioji gamybos apimtis, o tik paskui krinta kainos.

Panagrinėsime atvejį, kai bendroji paklausa mažėja. Vadinasi, ją

ribojant, sumažėja ne tik kainos, bet ir rrealioji gamybos apimtis. O tai

reiškia, kad padidės nedarbas.

Proceso pradžioje infliacija mažėja lėtai, tuomet nedarbo lygis pakyla

gana greitai. Taip atsitinka todėl, kad mažinama gamybos apimtis ir

atleidžiami iš darbo darbuotojai. Padidėja nedarbas. Tačiau vėliau

padidėjus konkurencijai ir prekybos sunkumams, verslininkai nebeįstengia

palaikyti kainų lygio, ir jos pradeda palaipsniui mažėti. Šis procesas, kai

infliacija nemežėja iš karto pavaizduotas paveiksle.

[pic]

5 pav. Infliacijos ir nedarbo sąveika

Šiuo atveju ekonomika yra taške K , kai metiniai infliacijos tempai 7

%, o nedarbo lygis 5%. Matome , kad situacija darbo rinkoje teigiama,

tačiau pradėjus riboti bendrąją paklausą, ekonomika iš taško K pasislenka į

tašką M.. Taške M infliacijos lygis 5%, vadinasi sumažėjo 2 procentiniais

punktais, o nedarbo lygis padidėjo 4 procentiniais punktais. Jei ir toliau

bus mažinama bendroji paklausa, ekonomika slinks žemyn ttrumpojo laikotarpio

Filipso kreive.

4.4. Kiti infliacijos mažinimo būdai

Yra dar du būdai infliacijos mažinimui, kuriais bandoma sušvelninti

pajamų politikos priemones.

4.4.1. Darbo užmokesčio indeksavimas

Žinomi keli būdai, kaip dirbantieji gali apsisaugoti nuo infliacijos.

Vienas būdas – tai išsiderėti, kad jų uždarbiai, sudarant darbo sutartis,

būtų pritaikomi prie infliacijos tempų. Pavyzdžiui, jei infliacija sudaro

6%, tai reikėtų derėtis dėl uždarbio padidinimo 7,5%. Tokiu atveju 6%

įvertintų infliacijos tempus, o 1,5 % reikštų realų darbo užmokesčio

padidinimą.

Dirbančiųjų požiūriu šis būdas turi vieną aiškų trūkumą. Jis saugo tik

nuo infliacijos, kurios tikimąsi, bet neapsaugo nuo netikėtos infliacijos.

Vienas iš būdų to išvengti – indeksuoti darbo užmokestį. Tai reiškia, kad

ir po sutarties sudarymo uždarbis bus keičiamas, įvertinant faktinius

infliacijos tempus.

„Indeksuoto uždarbio darbo sutartyje būna paragrafas apie darbo

užmokesčio didinimą, kuriuo numatoma papildoma suma, kompensuojanti

infliaciją. Kartais ši suma dar vadinama pragyvenimo išlaidų koregavimu.“

Darbo užmokesčio indeksavimas įvedamas pirmiausia siekiant apsaugoti

dirbančiuosius nuo infliacijos. Tuo tarpu kai kurie ekonomistai mato ir

kitą indeksavimo tikslą: juo galima padidinti nominalaus darbo užmokesčio

lankstumą, nutraukiant infliacinę spiralę. Jei darbo užmokesčio sutartyse

nenumatomas indeksavimas, tai ekonomikoje gali įsivyrauti ilgus metus

aukštas nedarbo lygis, kol galų gale pavyks panaikinti infliaciją. Tačiau

indeksavimas gali būti pavojingas – jis gali nenutraukti, o net ir

paskatinti infliacinę spiralę. Jei infliacija paspartėja, tai indeksavimas

tik padidina darbo užmokesčio reakciją, o nuo to infliacija dar labiau

spartėja.

Infliacijos skatinimo pavojus ypač didelis, jei indeksuojami ne tik

darbo užmokesčiai, bet ir kitos pajamos, pavyzdžiui socialinio draudimo

pensijos. Tai būna, kai žmonėms pažadama daugiau pinigų, nei jų gali

užtikrinti ekonominė sistema. Jeigu nėra indeksavimo, tai šį uždavinį

išsprendžia infliacija, nes ji nejučiomis iš žmonių atima dalį pajamų, ir

galiausiai visiems tenka tiek, kiek gali faktiškai užtikrinti ekonominė

sistema. Tačiau jei visos pajamos indeksuojamos, tai kainų didėjimas

automatiškai padidina ir nominaliąsias pajamas. Jei žmonėms žadama daugiau,

negu gali užtikrinti ekonomika, tai infliacinei spiralei nebus pabaigos.

Tokia rizika, kai žmonėms žadama daugiau, negu gali užtikrinti ekonomika,

atsiranda tada, jei realiosios visuomenės pajamos arba realioji gamyba

pasirodys mažesnė už tą lygį, kurio tikimasi.

4.4.1. „Dalyvavimas pelnuose”

Indeksavimas pagilina darbo užmokesčio – kainų spiralę, nes padaro

realiąsias pajamas nelanksčias. Todėl geresnių rezultatų galima tikėtis,

naudojant priešingą politiką, būtent padarant realiąsias pajamas

paslankesnes.

Vienas iš būdų – tai tiesioginis „dalyvavimas pelnuose”. Dirbantieji

gauna pagrindinį darbo užmokestį ir dar dalį korporacijos pelno kaip

premiją. Esant tokiai politikai, darbdaviai ne taip daug mažina darbo

vietų, kai ekonomika patenka į nuosmukį. Kadangi sumažėjus pelnui,

kiekvieno dirbančiojo kaštai (darbo užmokestis ir premija) sumažėja

automatiškai. Savo ruožtu, tai skatina firmas nuosmukio metu mažinti kainas

ir tuo pačiu didinti pardavimų apimtis. Tuomet infliacinė spiralė nutrūksta

ir kartu sumažėja cikliški gamybos apimčių svyravimai. Pavyzdžiui, jei

žmonės pamatys, kad nuosmukio mmetu automobiliai pinga, tai kaip tik tuo

metu jų daugiau pirks.

5. Nedarbo ir infliacijos rodikliai Lietuvoje

Nedarbo ir užimtumo rodikliai

Lietuvos Respublikos Ūkio Ministerijos, Finansų Ministerijos Fiskalinės

Politikos Departamento bei Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerijos

statistikos duomenimis nedarbo lygis Lietuvoje nuolat mažėja ir artėja prie

išsivysčiusių šalių lygio. Šitokią situaciją lėmė ekonomikos augimas ir

didėjantis bendrasis vidaus produktas (BVP). Pavyzdžiui, 2003 metais BVP

siekė 55,7 mlrd. litų – tai net 9.0 proc. daugiau negu 2002 metais. Kaip

matome iš 6 paveikslo duomenų, prognozės taip pat yra optimistinės. 2004 –

2007 metais situacija darbo rinkoje toliau gerės. Darbo jėgos paklausos

didėjimas, augantis produktyvumas ir kainų konvergencija, turės įtakos

darbo užmokesčio augimui. Prognozuojama, kad vidutinis mėnesinis darbo

užmokestis išaugs nuo 1056 Lt 2003 metais iki 1396 Lt 2007 metais. Užimtumą

skatina ir Europos sąjungos finansinė parama.

7 paveikslo, pagal Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministeriją, 2004 metų

II ketvirčio duomenys rodo, gana aukštą užimtumą Lietuvoje, kuris viršija

61 procentą.

[pic]

6 pav. Nedarbo lygis ir jo prognozė Lietuvoje

[pic]

7 pav. Užimtumo lygis Lietuvoje

Infliacijos rodikliai

Norėdamas parodyti infliacijos lygį ir jos tempus pasitelksiu Finansų

Ministerijos Fiskalinės Politikos Departamento rodiklius 1996 – 2001 metais

ir 2001 – 2007 metais. Šie rodikliai atsispindi 8 ir 9 paveiksluose. Kaip

matyti 8 paveiksle, 1996 – 1997 metais infliacija siekė gana aukštą lygį.

Po tto infliacijos lygis mažėjo ir 1999 metais pasiekęs minimalų lygį

normalizavosi. 2001 – 2003 metais infliacijos nebuvo (defliacija). Tas

matosi 9 paveiksle. Defliacijai didelį poveikį turėjo didelė vartojimo

prekių pasiūla ir ribota moki paklausa vidaus rinkoje. Prie jos prisidėjo

ir darbo užmokesčio didėjimas.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva tapo Europos Sąjungos nare,

ekonomistų nuomone, antrajame pusmetyje infliacija bus didesnė ir pasieks

1,4 proc., nors pirmajame pusmetyje ji siekė 0,9 proc.

Nors infliacijos lygis po truputį didės, jos lygis išliks neaukštas.

Tai lems darbo užmokesčio augimas, užtikrinantis konkurencingumą bei

sudarantis sąlygas tenkinti užsienio ir vidaus paklausą nedidinant kainų.

Infliacija labiausiai pasireikš tose vartojimo prekių ir paslaugų grupėse,

kuriose didesnę santykinę dalį sudaro paslaugos. Neaukštą infliaciją

sąlygos efektyvesnis ekonominio potencialo panaudojimas ir produktyvumo

didėjimas, iš dalies kompensuosiantys spartėjantį vidutinio mėnesinio darbo

užmokesčio augimą.

[pic]

8 pav. Infliacija Lietuvoje 1996-2001 m.

9 pav. Infliacija Lietuvoje 2001 – 2007 m.

IŠVADOS

Infliacija ir nedarbas – tai dvi vienos iš svarbiausių makroekonomikos

problemų, sukeliančių nemažai ekonominių ir socialinių padarinių.

Infliacija senesniais laikais buvusi laikino bei lokalinio pobūdžio, šiais

laikais tapo pasauliniu ir pastoviu reiškiniu. Valdžios institucijos,

ekonomistai deda daug pastangų, kad sustabdytų infliacijos lygį, kaip ir

nedarbą.

Žmogus, neturintis darbo arba jį praradęs, netenka pajamų, negali

patenkinti savo poreikių, jaučia psichologinį diskomfortą, apie save

galvoja, kaip apie nevisavertį visuomenės narį. Be abejo, bedarbis tampa

valstybės problema,

bedarbiui reikia mokėti bedarbio pašalpą, teikti kitas

socialines nuolaidas, ieškoti būdų pritraukti investicijoms ir taip

padidinti darbo vietų. Gerinti, kitų įstaigų užsiimančių užimtumu, darbą ir

finansavimą.

Nors nėra universalių infliacijos ir nedarbo sprendimo būdų, ir

ekonomistų ginčų objektu yra įvairios teorijos, vis dėlto, kad tarp

infliacijos ir nedarbo yra glaudus ryšys, niekam abejonių nekyla. Šiame

darbe nagrinėjau infliacijos ir nedarbo sąveiką. Taip pat apžvelgiau

pagrindinius būdus šių dviejų problemų lygiui mažinti.

1. Nedarbo ir infliacijos ryšį atitinka Filipso kreivė, kurioje atspindi

trumpasis ir ilgasis laikotarpiai.

1. TTrumpame laikotarpyje didėjant bendrajai paklausai, pasiekiamas

mažesnis nedarbo lygis, bet aukštesnių tempų infliacija ir

atvirkščiai.

2. Ilguoju laikotarpiu vyksta prisitaikymas prie infliacijos. Todėl

ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė, kuri rodo,

kad tarp infliacijos ir nedarbo ilgalaikių pasirinkimų negali būti.

3. Kaštų sąlygojama infliacija, kuri atsiranda tuomet, kai kylant

darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimo

kainos. Tai yra viena iš stagfliacijos priežasčių.

4. Filpso kreivės nestabilumą paaiškina ir darbo užmokesčio – kainų

spiralė, kuri rodo, kkad, kuo didesnį darbo užmokestį išsireikalauja

darbininkai, tuo labiau kyla kainos.

2. Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia problema

tiek monetarinės, tiek fiskalinės politikos vadovams. Tačiau yra keli

infliacijos ir nedarbo problemos sprendimo būdai:

1. Mažinti natūralaus nedarbo llygį pasitelkus priemones, kurios gerina

darbo rinkos padėtį, tokias kaip: kelti darbuotojų kvalifikaciją,

panaikinti minimalų darbo užmokestį, mažinti diskriminaciją tarp

nacionalinių mažumų ir kt.

2. Panaudoti tiesioginę pajamų politikos kontrolę, t.y. darbo

užmokesčių ir kainų tiesioginiai suvaržymai. Tuomet, ribojant darbo

užmokestį, ribojamos dirbančiųjų piniginės pajamos, o ribojant

kainas, ribojamos kitos pajamos – tokios kaip pelnas ir renta.

3. Vykdyti antiinfliacinę politika, kuomet ribojama bendroji paklausa

ir didinama bendroji pasiūla, mažinant infliaciją.

4. Taip pat infliacijai įveikti galima taikyti tokias priemones, kaip

indeksuotas darbo užmokestis, kurio dėka pereinama prie mažesnės

infliacijos ne taip skausmingai, kaip suvaržyti visuminę paklausą;

dirbančiųjų dalyvavimas pelnuose, kuomet darbo užmokestis

tiesiogiai priklauso nuo įmonės gaunamo pelno.

Kad ir kokios didelės problemos atrodytų infliacija ir nedarbas,

sprendimų būdų yra iir jų tūrėtų atsirasti naujesnių ir pažangesnių, o

specialistų prognozės rodo, kad padėtis šiose srityse stabilizuojasi ir

tikėkimės nuolat gerės.

LITERATŪRA

1. Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V. Makroekonomikos pagrindai.

Kaunas, Technologija, 1997. Makroekonomika. Kaunas, Technologija,

2001. ISBN 9986–13–935–X.

2. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, Technologija,

2001. ISBN 9986-13-575-3

3. Makroekonomika. Kaunas, Technologija, 2001.. ISBN 9986–13–935–X.

4. http://www.vdpt.lt

5. http://www.ekm.lt

6. http;//www.seimas.lt

7. http://www.ukmin.lt

———————–

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

Filipso kreiv[pic]

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

PC1

PC2

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

HFilipso kreivė

Nedarbo lygis (%)

Infliacija ((%)

PC1

PC2

Nedarbo lygis (%)

Infliacija (%)

[pic]

Nedarbo lygis (%)

PC1

PCSR

Nedarbas (%)

Infliacija (%)

PCLR

Infliacija (%)

PC3

PC2

PC0