Japonijos ekonomika

JAPONIJOS ŪKIS PO ANTROJO PASAULINIO KARO 2

XX A.PENKTOJO DEŠIMTMEČIO ANTROSIOS PUSĖS – ŠEŠTOJO DEŠIMTMEČIO PIRMOSIOS PUSĖS REFORMOS. 2

JAPONIJOS PIRMAVIMAS PASAULIO ŪKIO SISTEMOJE 5

EKONOMINĖJE IR ISTORINĖJE LITERATŪROJE DAŽNIAUSIAI AIŠKINAMA, JOG JAPONIJOS SEPNTINTOJO DEŠIMTMEČIO EKONOMINĮ BUMĄ SĄLYGOJO: 6

BE TO, JAPONIJOS ANALITIKAI NURODO ŠIAS YPATYBES: 6

IŠVARDINTUS VEIKSNIUS PASTARAISIAIS METAIS PAPILDO KITI: 6

JAPONIJOS EKONOMIKA ANTROJE DEVINTOJO DEŠIMTMEČIO PUSĖJE – DEŠIMTAJAME DEŠIMTMETYJE. 8

VIDUTINIAI METINIAI JAPONIJOS EKONOMIKOS AUGIMO TEMPAI: 9

SVARBIAUSI VEIKSNIAI, LEMIANTYS JAPONIJOS PREKIŲ KONKURENCINGUMĄ VISO PASAULIO, TAIP PAT IR AMERIKOS, RINKOSE: 9

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 13

Japonijos ūkis po Antrojo pasaulinio karo

1945 m. rugsėjo 2d., spaudžiama sąjungininkų armijų, tarp jjų ir TSRS, kuri 1945m.rugpjūčio 9 d. paskelbė Japonijai karą, Japonija pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Taip pasibaigė antrasis pasaulinis karas. Pasibaigus kariniams veiksmams, Japoniją okupavo Amerikos kariuomenė, atstovavusi visoms sąjunginėms valstybėms. Aukščiausioji valdžia šalyje perėjo okupacinei Amerikos armijai, kuriai vadovavo generolas D. Makarturas.

Sąjunginių valstybių pokarinės politikos pagrindai Japonijos atžvilgiu buvo nustatyti 1945m. Liepos 26 d. Potsdamo deklaracijoje. Joje buvo įtvirtinta nuostata, kad būtina visiems laikams panaikinti militarizmą Japonijoje, pašalinti demokratinių tendencijų atnaujinimo ir sustiprinimo japonų visuomenėje kliūtis, įtvirtinti žodžio, tikėjimo iir minties laisvę, gerbti ir saugoti pagrindines žmogaus teises.

XX a. penktojo dešimtmečio antrosios pusės – šeštojo dešimtmečio pirmosios pusės reformos.

JAV, kaip okupacinė valstybė, laikėsi pagrindinių Potsdamo deklaracijos nuostatų. Tuo pat metu vadovaujantys Jungtinių Valstijų sluoksniai dėjo visas pastangas siekdami nneleisti, kad iš Japonijos pusės vėl kiltų grėsmė jos interesams Ramiojo vandenyno regione. Be to, beveik tuoj po Antrojo pasaulinio karo pradėjo formuotis dviejų pasaulio sistemų – socializmo ir kapitalizmo – priešinimo politika, kuri pasireiškė “Šaltojo karo” forma. Platų užmojį įgavo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Kinijoje, Šiaurės Korėjoje ir Šiaurės Vietname įsigalėjo komunistiniai režimai.

Šie ir kiti procesai privertė JAV vykdyti Japonijos demilitarizavimo politiką pagal amerikietiškus standartus. Savo ruožtu valdantieji Japonijos sluoksniai, bijodami, kad dėl kapituliacijos šalyje nekiltų revoliucija, savo buvusį priešą – JAV, laikė ne tik savo sąjungininku, bet potencialiu pagalbininku. Susiklosčius tokiai visuomeninei politinei situacijai, okupacinė valdžia įgyvendino keletą direktyvų, susijusių su demilitarizavimu, taip pat ir ekonomikos srityje.

Pasibaigus karui, Japonijos ekonomika buvo sugriauta, nors pramoninė techninė jos bazė nedaug nukentėjo nnuo karinių veiksmų, net ir po 1945 m. Amerikos atominių bombardavimų Hirosimoje bei Nagasakyje. Tuo metu žaliavų, kuro ir maisto produktų importas praktiškai buvo sustabdytas, dauguma įmonių uždaryta. 1946m.pradžioje pramonės produkcijos lygis siekė 14 % prieškario lygio. Šalyje siautėjo infliacija: nuo 1945 iki 1947 m. popierinių pinigų kiekis padidėjo 4 kartus. 1945 m. pabaigoje realus darbininkų darbo užmokestis sudarė 13 % prieškario užmokesčio. Dėl armijos ir laivyno demobilizacijos, japonų deportavimo iš buvusių kolonijų ir anksčiau okupuotų teritorijų nedarbas tapo masinis iir bedarbių skaičius išaugo iki 10 mln.

Pradžioje Japonijos monopolijos sabotavo ekonomikos atkūrimą, argumentuodamos tuo , kad atliekant reparacijas gali būti demontuojamos veikiančios įmonės. Gamyklos ir fabrikai buvo uždaromi dėl nerentabilumo, žaliavų bei lėšų stokos ir t.t. Dvejus pokario metus pramonės gamyba siekė ne daugiau kaip 1/3 prieškario lygio.

Jei tuoj po okupacijos JAV nesiekė atkurti Japonijos ekonomikos, tai dėl kilusios socialinio politinio konflikto grėsmės buvo priverstos suteikti Japonijai ženklią ekonominę pagalbą. 1946 – 1949 m. buvo įgyvendinta žemės reforma, kuri beveik visiškai panaikino dvarininkų dirbamos žemės nuosavybę. Žemės nuosavybė buvo ribojama iki 3 ha, o Hokaido saloje – 12 ha. Likusią dvarininkų žemę turėjo išpirkti valstybė ir vėliau parduoti jos buvusiems nuomininkams. Iki 1950 m. sausio mėnesio valstiečių savininkų skaičius išaugo nuo 1,9 iki 3,8 mln., o nuomojančios žemės plotas sumažėjo nuo 46 iki 9,3 % visos dirbamos žemės. Mokestis natūra, siekęs 50 % derliaus, buvo pakeistas mažesniu piniginiu mokesčiu. Po reformos valstiečių žemės nuosavybės sistema iš esmės tapo lemiančia, padidėjo žemės ūkio prekingumas, ėmė atsigauti vidaus rinka.

Rimti pokyčiai vyko ir pramonėje. Buvo likviduoti monopoliniai koncernai – “dzaibacu” – Mitsui, Mitsubishi, Sumitomo, Yasuda. Jų akcijos ir vertybiniai popieriai turėjo būti parduoti šių kompanijų darbuotojams. 1947 m. įsigaliojo įstatymas dėl per ddidelės ekonominių pajėgumų koncentracijos draudimo, pagal kurį buvo draudžiama kurti akcijų turėtojų kompanijas, kartelius ir kitus monopolistinius susivienijimus, taip pat turėti daugiau kaip 25 % kitų kompanijų akcijų.

1946 – 1947 m. buvo priimti nauji darbo įstatymai: nustatyta 8 valandų darbo diena, pakeltas darbo užmokestis už viršvalandžius, įvestos apmokamos atostogos ir socialinis draudimas, darbininkai turėjo teisę streikuoti, buvo numatyta moterų ir paauglių darbo apsauga ir t.t. Palyginti su prieškario ir karo metais, Japinjos darbininkų padėtis pagerėjo.

1946 – 1947 m. okupacinė administracija parengė ir išleido naują Japonijos Konstituciją, kuri įsigalėjo 1947 m. gegužės 3d. Ji pavertė absoliučią Japonijos monarchiją konstitucine parlamentine monarchija. Pagal naująją Konstituciją, imperatoriaus statusas buvo iš pagrindų pakeistas: vietoj absoliutaus monarcho jis tapo “nacijos vienybės simboliu” ir iš jo faktiškai buvo atimta politinė valdžia. Konstitucijos 9 straipsnyje parašyta: “Japonijos liaudis visiems laikams atsisako karo, kaip suverenios nacijos teisės, taip pat grasinimu arba karinės jėgos panaudojimo, kaip ir tarptautinių ginčų sprendimo būdo”. Taip pat pažymėtas atsisakymas formuoti karines pajėgas. Numatyta formuoti savigynos pajėgas bei skirti jų paramai 1 % bvp. Visos šios priemonės neabejotinai atliko svarbų vaidmenį tolesnėje Japoinijos istorijoje, taip pat ir ekonomikos raidoje.

Po to, kai buvo priimta Japonijos Konstitucija, JAV Japonijos atžvilgiu pradėjo vykdyti naują politiką. Taip 11948m.buvo priimtas dekretas Nr. 201, draudžiantis valstybės tarnautojų streikus. Nuo 1949 m.pradžios okupacinė valdžia pradėjo vykdyti Japonijos “ekonominės stabilizacijos planą”. Plano ir finansų klausimams, žinomas Amerikos finansininkas, Detroito banko prezidentas D. Dodžas. Būtent jis parengė subalansuoto valstybės biudžeto projektą, kuriame buvo numatytas staigus mokesčių padidinimas 62 % negrąžintinų valstybės subsidijų pakeitimas bankiniu komerciniu kreditu, darbo užmokesčio stabilizacija, valstybės kontroliuojamų kainų įvedimas ir t.t.

Taip pat buvo padaryti esminiai pakeitimai Amerikos ekonominės pagalbos sistemoje, Buvo sukurtas taip vadinamasis “ekvivalentų fondas”, į kurį buvo pervedamos lėšos, gautos už Amerikos prekes, kurios anksčiau buvo tiekiamos kaip pagalba, parduotas Japonijoje. Iš šio fondo, okupacinei valdžiai kontroliuojant, buvo suteikiami kreditai stambioms Japonijos kompanijoms. Siekiant subalansuoti prekybą buvo imtasi priemonių, padėjusių išplėsti Japonijos eksportą, ir net tokių prekių eksportą, kurių neužteko pačiai Japonijai. Buvo nustatytas tvirtas keitimo kursas – 360 jenų už 1 JAV dolerį.

1949 m. įvykdyta mokesčių sistemos reforma. Kaip pažymėta, mokesčiai buvo žymiai padidinti, Tačiau tuo pat metu jie buvo perskirstyti: perkainavus pagrindinio kapitalo vertę – buvo sumažinti korporacijos mokesčiai, padidinus mokesčius darbininkams – panaikintas viršpelnio mokestis. Tai sudarė palankias sąlygas greičiau sukaupti kapitalą ir pagreitinti ekonomikos augimą, kuris vis dar buvo apribotas žema pirkėjų paklausa, kadangi pirmaisiais pokario metais Japonijos darbininko darbo užmokestis buvo

50-08 kartus mažesnis nei Vakarų Europos ir Amerikos darbininko darbo užmokestis. D. Dodžui rekomendavus, Japonijos vyriausybė sutvarkė administracijos aparatą ir perorganizavo įmonių valdymą, 1949m. Atleisdama daugiau kaip 0,5 mln. valdininkų. Buvo apribotos profesinių sąjungų teisės atleidžiant darbuotojus, taip pat jų veiksmų laisvė įmonėse.

1950 m. prasidėjęs karas Korėjoje suvaidino lemiamą vaidmenį Japonijos ekonomikos raidoje. Karinių veiksmų metu ji tapo Amerikos armijos užnugariu. Dėl karo žymiai padidėjo ginkluotės ir karinių medžiagų, karinių pervežimų ir paslaugų, maisto produktų ir kt. paklausa. Tai sąlygojo kkarinės pramonės bumą Japonijos ekonomikoje. 1950 – 1593 m. įplaukos iš amerikiečių karinių užsakymų siekė 2,5 mlrd.jenų. Tai leido Japonijai padengti užsienio prekybos deficitą ir padidinti žaliavų išteklių importą. Vykdant Amerikos karinius užsakymus buvo naudojami pokario Japonijos pramonės pajėgumai, išlikę atsisakius JAV konfiskuoti Japonijos pramonės įrangą kaip reparacijų dalį. Pramonės ir užsienio prekybos srityse buvo panaikinti visi apribojimai.

1949 – 1951 m. pramonės gamybos apimtys Japonijoje dėl šių pasikeitimų išaugo daugiau negu 1,5 karto ir aplenkė prieškario lygį. Per 1950-01954 mm. laikotarpį, palyginti su 1945 – 1949 metais, užsienio prekybos apyvarta padidėjo beveik 10 kartų. Tačiau Japonijos pramoninė bazė technikos ir technologijų atžvilgiu buvo atsilikusi. Per 70 % staklių buvo daugiau kaip 10 metų senumo, trūko vietos produktų.

Būtina atsižvelgti į ttai, kad 1951 m. rugsėjo 8d. San Franciske su Japonija buvo sudaryta taikos sutartis, kurią pasirašė 48 šalys. Tik TSRS atsisakė pasirašyti šią sutartį. San Francisko sutarčiai įsigaliojus, visa valdžia Japonijoje buvo perduota vyriausybei, tačiau pagal kitus dvišalius susitarimus šalyje teisėtai buvo dislokuojama Amerikos kariuomenė.

Tokiu būdu 1945 – 1951 m., kai Japonija buvo okupuota Amerikos kariuomenės, Japonijos ekonomika ne tik sėkmingai praėjo atkūrimo periodą, bet ir sugebėjo padėti tolesnės raidos pagrindus. 1951 m. visose šakose buvo pasiektas prieškario pramonės gamybos lygis.

Naujomis sąlygomis Japonijos mokslininkai ekonomistai su japonišku entuziazmu ir pedantiškumu pradėjo aktyviai domėtis Vakarų ekonomikos teorijų pasiekimais ir intensyviai juo įsisavinti. J.M. Keinso teorija buvo panaudota kaip Japonijos pokario ekonomikos raidos modelio pagrindas. J.M. Keinso koncepcijos japoniškasis variantas užtikrino šeštajame –– aštuntajame dešimtmečiuose intensyvų Japonijos industrializavimą. Šią politiką vykdė ilgus metus vadovavusios liberalų demokratų partijos vadovai. Ypač reikia pažymėti, jog tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Japonijoje prasidėjo karšta diskusija dėl nacionalinės ekonomikos raidos krypčių. Ypač intensyvūs ginčai vyko tarp užsienio ekonomikos šalininkų ir jų oponentų, pasisakiusių ž vidaus rinkos plėtrą. Šeštasis ir septintasis dešimtmečiai tapo pirmosios krypties triumfo epocha.

Svarbiausiomis praktinėmis priemonėmis, realizuojant tam tikrus prioritetus, tapo 1952m. Japonijos vyriausybės sprendimai, kurie panaikino bet kokius santykių tarp stambių kompanijų ir jjų “dukterinių” įmonių ribojimus. Didžiulį vaidmenį konsoliduojant kapitalą suvaidino finansų ir pramonės susivienijimai, tokia kaip Mitsubishi, Sumitomo, Fuji ir kt. Tačiau šios naujosios monopolinės grupuotės nebuvo vien tik ikikarinių “dzaibacu” atkartojimas. Šeimyninį valdymą jose pakeitė įsigalėjusi nauja kolektyvinė saugumo praktika – svarbiausių kompanijų, sudarančių finansų ir pramonės grupes, prezidentų pasitarimai.

Kad Amerikos parama būtų efektyviau naudojama, 1952m.”akvivalentinis fondas” buvo pertvarkytas į “Specialiąją pramonės investicijų sąskaitą”. Šios sąskaitos lėšos sujungtos su Eksporto ir importo banko, Plėtros banko, Ilgalaikių paskolų banko ir kt. lėšomis. 1952mJapoinija buvo priimta į Tarptautinį valiutų fondą, o 1955 m. tapo nuo 1948m.veikusio Visuotinio prekybos ir muitų susitarimo nare (GATT)

Pirmoje šeštojo dešimtmečio pusėje Japonijos vyriausybė didžiausią dėmesį skyrė užsienio ekonomikos plėtrai. 1952 m. primtas įstatymas, leidęs kurti eksporto kartelius. Siekiant paskatinti eksportą, jis dažnai buvo subsidijuojamas. Importo licencijos daugiausiai išduotos pirkti įrengimus bei žaliavas įmonėms modernizuoti. Užsienio kapitalo patekimas į Japoniją buvo ribojamas.

Penktajame ir šeštajame dešimtmetyje Japonija į JAV tiekė daugiausia lengvosios pramonės produkciją, pirmiausią tekstilę. Tuo metu Japonija ir JAV ginčijosi dėl medicininių termometrų, pigių palaidinių ir rašomųjų mašinėlių juostelių. Siekiant išvengti krizės, 1953 – 1954 m. tarp Japonijos ir JAV buvo pasirašytos draugystės ir jūrų laivybos sutartys, Japonijos ir JAV susitarimas, pagal kurį Japonija turėjo pirkti iš JJAV žemės ūkio maisto produktus, susitarimas kapitalo įdėjimų garantijų ir pan.

Dar nepasibaigus karui Korėjoje, 1952 m. kovo mėnesį priimtas įstatymas įmonių racionalizavimui paremti. Pagal šį įstatymą buvo skiriama valstybės parama, suteikiamos finansinės lengvatos įmonėms, kurios persiorientavo ir modernizavo gamybą, atnaujino įrangą. Valstybinės lėšos taip pat buvo skiriamos infrastruktūrai – keliams, uostams ir kt. – plėtoti. Taigi Amerikos okupacinei administracijai leidus veikti savarankiškai, Japonijos vyriausybė per trumpiausią laiką sėkmingai išsprendė užduotį, kokį tolesnį ekonominės plėtros kelią pasirinkti, ir tas pasirinkimas užtikrino spartų jos ekonomikos augimą antroje šeštojo dešimtmečio pusėje. Nepaisant to, kad nuo 1945 m. iki 1955 m. Japonijoje pasikeitė šeši ministrų kabinetai šaliai pavyko išvengti rimtų, radikalių visuomeninių kataklizmų.

Japonijos pirmavimas pasaulio ūkio sistemoje

Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio Japonijos ekonomikoje prasidėjo neregėtai spartaus ekonomikos augimo laikotarpis. Būtent tuo laikotarpiu prasidėjo vadinamasis “Japonijos stebuklas”. 1951 – 1970m.vidutinis metinis produkcijos padidėjimas sudarė 15,2 % tuo tarpu VFR ir Italijoj – 7,4 %, Prancūzijoje – 6.2 %, JAV – 4 %, Anglijoje 3 %. 1961 – 1970m.vidutiniai bendrojo nacionalinio produkto augimo tempai per metus Japonijoje siekė 11 %, Prancūzijoje – 5,8 %, Italijoje – 5,6 %, VFR 4,9 %, JAV – 4,1 %, Anglijoje – 2,8. Pagal BVP dydį Japonija 1969m.kapitalistiniame pasaulyje užėmė antrąją vietą ppo JAV. 1970 m. ji užėmė ketvirtą vietą pasaulio eksporte: jos dalis sudarė 7 % kapitalistinių šalių eksporto. Japonija aplenkė visas šalis pagal sukaupto kapitalo dydį. 1968 m. Japonijos investicijos į pagrindinį kapitalą sudarė 34,7 % BVP palyginti su JAV investicijomis, kurios sudarė 14 % BVP.

Visas pasaulio istorijos ir ekonomikos mokslas iki 6i7 dien7 bando objektyviai išanalizuoti realijas, suvokti šio fenomeno priežastis ir surasti būdus, kaip pritaikyti Japonijos patirtį kitoms šalims. Nėra abejonių, kad staigų Japonijos ekonomikos augimą lėmė jos ekonomikos mokslas. Jos mąstymas remiasi bendra išvada – šiuolaikinė rinkos ekonomika negali funkcionuoti, jei valstybė nereguliuoja ekonomikos procesų. Problema tėra viena – koks turi būti reguliavimas. Šeštajame – devintajame dešimtmetyje Japonija pergyveno “Keinso laikotarpį” (šeštasis – septintasis) ir “konservatyvųjį postūmį” (septintasis – devintasis dešimtmetis). Reikia pažymėti, kad Japonijos ekonomikos mokslas visada turėjo specifinių etninių bruožų. Kadangi Japonija buvo priversta vytis išsivysčiusias pramonės šalis, didžiulė įtaka šalies kreditų sistemos struktūrai ir jos taikomiems pagreitintos raidos siekimo metodams padarė protekcionizmas.

Japonijos Keinso pasekėjai – spartaus augimo teoretikai ir praktikai – septintajame dešimtmetyje kreipė ekonomikos politiką taip, kad būtų skatinamas kaupimo fondas, vėliau investuojant per kainų reguliavimo mechanizmą ir nedideles palūkanas, t.y. vykdė “mažo procento” politiką.

Būdingas pavyzdys: 1946 m. Japonijoje buvo surinkta 110

lengvųjų automobilių. Automobilių pramonė tuo metu nebuvo valstybės itin skatinama. Tik 1951 m. Japonijos užsienio prekybos ir pramonės ministerija perėjo prie protekcionistinės politikos šioje srityje. Buvo palengvintas užsienio technologijų importas ir apribotas gatavų automobilių įvežimas. Todėl Japonijos firma Toyota atėjo į Amerikos rinką labai pavėlavusi ir iš esmės viską pradėjo nuo pradžių. Jei 1962 m. jos dalis sudarė tik 0.2 % JAV užsienio automobilių importo tai po dešimties metų situacija smarkiai pasikeitė: Toyota dalis sudarė 16 %. Užsienio kapitalo įdėjimai įį Japonijos automobilių pramonę tapo galimi tik 1971 m., šakai sustiprėjus, tačiau net ir tuomet valstybė ribojo užsienio investicijas.

Japonijos verslininkai ir politikai pabandė nustatyti ilgalaikius ekonomikos raidos tikslus, patrauklius visai tautai, ir jiems tai pavyko. Pavyzdžiui, septintajame dešimtmetyje ypač populiarus buvo šūkis: “Aplenksim išsivysčiusias Vakarų šalis pagal bendrąjį vidaus produktą”. Japonijai pasiekus antrą vietą pasaulyje pagal šį rodiklį, tai buvo pateikiama kaip jos įstojimas į didžiųjų pasaulio ekonominių valstybių klubą. Tačiau reikėtu atsižvelgti ir į kitokius rodiklius. Japonijoje 1961 –– 19 70m.nominalus darbo užmokestis didėjo per metus vidutiniškai 12,5 % vartojimo kainos – 5,9, o didmenines – tik 1,3 %. Taigi, realus darbo užmokestis didėjo 6,3 %, o darbo našumas – 11 % per metus. Tuomet realaus darbo užmokesčio aaugimas realiai sudarė 60 % darbo našumo augimo. Šis skaičius laikomas optimaliu. Visa tai liudija, kad eilinis japonas įsitikindavo pats, jog bendrų valstybės problemų sprendimas užtikrina jam geresnį gyvenimą.

Ekonominėje ir istorinėje literatūroje dažniausiai aiškinama, jog Japonijos septintojo dešimtmečio ekonominį bumą sąlygojo:

1. užsienio, visų pirma Amerikos, ekonominė pagalba buvo naudojama labai efektyviai;

2. pagrindinis kapitalas buvo masiškai atnaujinamas;

3. plėtėsi vidaus rinka, tai sąlygojo ir žemės ūkio reformos;

4. plačiai buvo naudojami užsienio mokslo ir technikos pasiekimai, iki tol nematytais kiekiais buvo perkami patentai, licencijos, “know-how” ir pan. Nuo 1945 – 1969.buvoperimta daugiau kaip 10 tūkstančių technologijų.

Be to, Japonijos analitikai nurodo šias ypatybes:

1. Aukštos kokybės darbo jėga: jau 1947 m. Japonijoje buvo įvestas privalomas nemokamas 9 klasių išsilavinimas, sukurta darbuotojų parengimo ir perkvalifikavimo sistema;

2. retas Japonijos visų lygių verslininkų iniciatyvumas iir susiklosčiusi sprendimų priėmimo sistema;

3. Tradiciškai susikūrusi samdomo darbo sistema, kuriai būdingi harmoningi firmos administracijos ir samdomų darbuotojų santykiai;

4. gana aukštos kapitalo kaupimo normos;

5. itin greitas nuosavos mokslo tyrimų bazės plėtojimas, ypač tose srityse, kurios lėmė mokslo ir technikos progresą, visų pirma elektronikoje. Vien tik nuo 1960 iki 1970 m. Sąnaudos mokslo ir technikos tyrinėjimas padidėjo 6 kartus.

Išvardintus veiksnius pastaraisiais metais papildo kiti:

1. Japonijos tauta yra homogeniška, tai pasireiškia japonų suvokimu, jog būtina suvienyti visas moralines ir materialines tautos jėgas siekiant ekonominės šalies plėtros iir visiems laikytis tradicinių Japonijos vertybių;

2. Japonija neturi žaliavų išteklių, 99 % reikalingų gamtos išteklių ji importuoja, tarp jų 100 % boksitų, medvilnės, natūralaus kaučiuko, 99,7 % žalios naftos, 99,5 % geležies rudos, ir tai verčia nuolat modernizuoti gamybos struktūrą, diegti medžiagas ir energiją taupančias technologijas, ieškoti alternatyvių žaliavų ir kuro šaltinių;

3. Galiojanti Japonijos Konstitucija yra antikarinė, šalis, deklaravo tris nebranduolinius principus – neturėti, negaminti, neįvežti branduolinių ginklų; neturėti kariuomenės, apsiribojant savigynos pajėgomis, ir skirti gynybai ne daugiau kaip 1 % BVP;

4. Japonijos geografinė padėtis yra labai patogi, tai aiškinama tuo, kad nuo antrosios XX amžiaus pusės Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas tapo strateginiu pasaulio ekonomikos plėtros centru. Teiginys apie “Ramiojo vandenyno erą” vis populiarėja.

Vis išvardinti veiksniai lėmė Japonijos sėkmę, Tačiau industrializacijos laikotarpis, skaičiuojamas nuo septintojo dešimtmečio pradžios iki aštuntojo dešimtmečio vidurio, pažymėtas staigiu daug medžiagų reikalaujančių sektorių – metalurgijos, naftos perdirbimo ir chemijos pramonių – vystymuisi.

Pramonės gigantai, užimantys nuo 1 iki 3 tūkstančių hektarų plotus, susitelkdavo miestuose-uostuose, kur buvo užtikrinamas žaliavų įvežimas ir prekių išvežimas. Itin greitai vyko Japonijos pakrančių zonos urbanizacija. 1964 m. Buvo paleistas greitasis ekspresas “Sinkonsen” (kitaip traukinys galva), jo greitis siekė 240 km/h Tuo tarpu septintojo dešimtmečio pirmosios pusės “naftos šokas” atskleidė silpnąsias Japonijos ekonomikos vietas ir nulėmė 11974 – 1975 m. krizę, per kurią smuko gamyba, atsirado hiperinfliacija, prasidėjo masinis prekių supirkimas. Tai privertė Japoniją pradėti iš esmės pertvarkyti ekonomiką. Pertvarkymas vyko trimis kryptimis – pirmenybę teikiant progresyvių mokslo pasiekimų reikalaujančiai gamybai, kuriai nereikia daug žaliavų, energijos ir darbo jėgos; sumažinant daug energijos reikalaujančią gamybą; rekonstruojant tekstilės, laivų statybos ir kitas pramonės šakas, kurių prekės ypatingai nukentėjo dėl užsienio konkurencijos.

Struktūrinis Japonijos ekonomikos pertvarkymas ypač padidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje, kai antrojo mokslo ir techniko revoliucijos etapo metu atsirado nauja gamyba ir net naujos pramonės šakos – mikroelektronikos technika, didelių ir itin didelių integralinių schemų, naujų rūšių apskaitos ir matavimo prietaisų gamyba, biotechnologijos ir kt.

Krizės ir struktūrinio pertvarkymo sąlygomis daugėjo ekonomistų, kritikavusių Keinso teorijas. Ėmė ryškėti nekonservatyvusis Japonijos ekonomikos plėtros modelis. “Pilietinės gerovės” koncepcija transformavosi į “Japonijos visuomenės gerovės modelį”. Išskirtinis šio modelio bruožas yra tas, kad buvo skiriami tik minimalūs visuomeniniai asignavimai socialinėms problemoms spręsti. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas “individų laisvei” ir minimalių, tačiau nesilpninančios aukštos kokybės darbo motyvacijos, pajamų garantijai. Darbo motyvacija buvo suprantama kaip būtina sąlyga siekiant pagrindinio tikslo – sukurti “turtingų, stabilių, laisvų individų visuomenę”. “Teisingumo paskirstymo” principą pakeitė “lygių galimybių” principas. Devintajame dešimtmetyje buvo suformuluotas ilgalaikis tikslas, turėjęs skatinti japonų tautos dinamizmą – padaryti JJaponiją didžia technologijų valstybe.

Jeigu lygintume tik augimo tempus, Japonijos ekonominė plėtra aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje – devintajame dešimtmetyje, palyginti su šeštojo dešimtmečio antros pusės – aštuntojo dešimtmečio pradžios laikotarpiu, atrodo gana vangi: per 1955 – 1973 m. Japonijos BVP padidėjo 13 kartų, o per 1975 – 1988 m. – tik tris kartus. Tačiau jeigu žvelgtume į augimo kokybę, būtų akivaizdu, jog ir šie metai žymi pakankamai sėkmingą šalies ekonominės plėtros laikotarpį. Tačiau negalima pamiršti ir tokių veiksnių. Iki devintojo dešimtmečio vidurio Japonijos ekonomika daugiausia sekė užsienio paklausą. Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje – devintojo dešimtmečio primoje pusėje eksportą garantavo nuo ½ iki ¾ BVP augimo. Jeigu septintajame dešimtmetyje ginčai tarp Japonijos ir Amerikos kildavo dėl tekstilės prekių, tai aštuntajame dešimtmetyje – dėl plieno ir televizorių. 1965 m. Japonijos eksportas į JAV pirmą kartą viršijo importą. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio Amerikos dvišalis prekybos deficitas tapo pagrindine šių šalių tarpusavio santykių problema. Ypač didelę reikšmę ji įgavo deficitui padidėjus nuo 15,8 mlrd. 1981 m. iki 59,8 mlrd. dolerių 1988m. Pagrindinę Amerikos ir Japonijos prekybos teigiamo saldo dalį sudarė mašinų gamybos produkcija. Per 1980 – 1985 m. Japonijos korporacijos, forsuodamos eksportą, sukaupė per 170 mlrd. dolerių.

Tačiau pradedant devintojo dešimtmečio viduriu, kai kapitalistinis pasaulio

ūkis išsivadavo iš depresijos, Japonija, daugiausiai Amerikos įtakojama, perorientavo savo ekonomikos augimą visų pirma į vidaus rinką.

1961 m. žemės ūkio srityje buvo priimtas “Pagrindinis žemės ūkio įstatymas”, kurio svarbiausias tikslas buvo pakeisti smulkią žemės ūkio gamybą stambia rinkos ūkininkavimo gamybą. Reikėjo įveikti tokią užduotį – sumažinti pagrindinės žemės ūkio kultūros – ryžių – gamybą, dėl mažo rentabilumo reikalavusio didelių valstybinių subsidijų, ir padidinti gyvulininkystės, sodininkystės ir daržininkystės produktų gamybą. Dėl tokiu priemonių 1985 m. žemės ir miškų ūkiuose bei žuvininkystėje ddirbo 9 % ekonomiškai aktyvių gyventojų. Šios ūkio šakos davė 3 % BVP Japonijos sugebėjimas aprūpinti save maisto prekėmis padidėjo iki 71 %.

Priimtų septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje įstatymų pagrindu buvo parengta ekologinių oro ir vandens kokybės, dirvožemio užterštumo ėmės ūkio chemikalais, grunto nuosėdų, triukšmo reguliavimo ir kt. standartų sistema. Be tradicinių, daugumoje išsivysčiusių pasaulio šalių priimtų standartų, Japonijoje egzistuoja dar ir apželdinimo, radijo bangų trukdžių ir kitokie standartai. Pavyzdžiui, užtemdymo standartas numato, kad bendras užtemdymo, pvz. šešėlio, kurį meta naujas sstatinys ant gretimų namų langų, laikas neturi viršyti dviejų valandų per parą bet kuriuo metų laiku.

Priemonės, kurių buvo imtasi paskatino Japonijos pramonę aktyviai pereiti nuo valymo technologijų prie švarių technologijų. Iki devintojo dešimtmečio vidurio išspręsta tik pusė užduoties. Pavyzdžiui, iš ššilumos energijos, gaunamos deginant Tokio šiukšles, kasmet buvo galima pagaminti 300 mln. kWh elektros energijos ir gauti 1 mlrd. jenų pelno.

1986 m. pradžioje Japonijoje 20 % visų įmonių – tai aukštų technologijų įmonės. Japonijos pramonės standartų klasifikacijoje yra 7 pramonės šakos, kurių įmones galima laikyti aukštų technologijų įmonėmis: medicinos preparatų, ryšių priemonių ir palydovės įrangos gamyba; įranga elektronikai; elektroniniai matavimo prietaisai; elektroninių komponentų ir detalių gamyba; medicinos instrumentai ir įranga; optinės technikos ir optinių linzių gamyba. Reikėtų pabrėžti, kad Japonijai pavyko tapti šių išvardintų pozicijų lydere pasaulyje.

Taigi, per 1955 – 1985 m. – “ekonominio stebuklo” laikotarpį – Japonijai pavyko įsitvirtinti tarp stipriausių išsivysčiusių kapitalistinių valstybių. Vien tik pagal užsienio prekybos apimtis devintojo dešimtmečio viduryje Japonija užėmė trečia vietą pasaulyje po JJAC ir VFR. 1985. Japonijos eksportas viršijo importą daugiau kaip 46 mlrd. dolerių.

Japonijos ekonomika antroje devintojo dešimtmečio pusėje – dešimtajame dešimtmetyje.

1970 m. Didelį rezonansą sukėlė Hudsono strateginių tyrimų instituto direktoriaus g. Kano knyga “Japonijos supervalstybės gimimas: iššūkis ir atsiliepimas”. Knygoje autorius rašė: “Per pastaruosius aštuonerius metus aš beveik galutinai įsistiklinau, kad Japonija iš tikrųjų parodė, kad sugeba vystyti ekonomiką tokiais tempais, jog vargu ar per tiriamą laikotarpį kas galėtų ją aplenkti, todėl Japonijos bendrasis nacionalinis produktas XX a. pabaigoje – XXXI a. pradžioje gali būti didžiausias pasaulyje. Klausimas, ar Japonija dėl to taps valstybe, darančia lemiamą įtaką XXI a. politikai ir visuomenei, lieka atviras (.) jei japonai norėtų įtakoti pasaulį, jie lengvai galėtų to pasiekti”

Dėl 1973 – 1974 m. ir 1979 –1980 m. naftos krizių Japonijos mokėjimo balansas suprastėjo, jos ekonomikos augimas sulėtėjo, ir tai privertė dalį kuriam laikui pamiršti Kano pranašystes. Tačiau devintajame dešimtmetyje Japonija vėl aplenkė Sovietų Sąjungą pagal BNP, ir pasaulis vėl prabilo apie artėjančią Japonijos ekonominę pergalę prieš JAV.

Vidutiniai metiniai Japonijos ekonomikos augimo tempai:

Rodikliai 1971 – 1980 1981 – 1990 1991,0 1992,0 1993,0 1994,0 1995,0

BVP 4,5 4,2 4,3 1,1 -0,2 0,6 1,3

Gamybos pramonė 4,1 4,1 1,7 -6,1 -4,5 0,8 3,0

Vartojimo kainos 9,0 2,0 3,3 1,7 1,3 0,7 -0,2

Bendrieji kapitalo įdėjimai 32,7 29,2 31,8 30,8 30,4 29,9 29,4

Bendrosios santaupos 34,4 32,0 35,0 34,4 33,8 32,6 32,1

Japonijos dešimtojo dešimtmečio ekonominės plėtros rodiklių analizė rodo, kad jai tai buvo vienas sunkiausių laikotarpių. Be to, kai kurie analitikai suskubo pareikšti, jog Saulėtekio šalyje pastebimas ekonominis saulėlydis. Tačiau negalima pamiršti, kad dešimtojo dešimtmečio pradžia buvo trečio per pastaruosius 20 metų didelio pasaulio ekonominio gamybos nuosmukio laikotarpis. Savo ruožtu Japonija, paskutinė įžengė į tą laikotarpį ir paskutinė pradėjo iš jo išeiti.

Jeigu Japonija ir toliau išlaikys milžinišką teigiamą prekybos ir mokėjimo balansų saldo, jos valstybės pajamos viršys išlaidas, biudžetas bus nedeficitinis, šalyje išliks vidutiniai augimo tempai, tai Japonija greičiausiai iki XX a. pabaigos liks viena dinamiškiausiai besivystančių pasaulio šalių.

Nuo devintojo dešimtmečio antrosios pusės Japonija ppagal užsienio prekybos apyvartą stabiliai užima trečiąją vietą pasaulyje po JAV ir VFR. Nors Japonija nėra didžiausias pasaulio eksportuotojas, ji lenkia visus pagal teigiamo užsienio prekybos saldo dydį, kuris 1993 m. pasiekė 120,2 mlrd. dolerių. Analogiškas VFR rodiklis buvo 23,1 mlrd. dolerių, o JAV turėjo neigiamą saldo 115,8 mlrd. dolerių.

Tapusi ekonomine supervalstybe, Japonija pradėjo daugiau įtakoti pasaulio ūkio sistemą. Šių visų rūšių centre yra ekonominiai Japonijos santykiai su JAV, kurių dalis sudaro apie 40 % pasaulio BVP ir daugiau kaip 20 % pasaulio eksporto. Tačiau 1993 m. JAV prekybos su Japonija saldo deficitas pasiekė 60 mlrd. dolerių. Kadangi Japonija tebetiekia į JAV mašinų gamybos produkciją, visų pirma lengvuosius automobilius, o importuotoja iš JAB daug žaliavų ir maisto prekių, ji yra kaltinama, jog jos prekyba su JAB yra “kolonijinio pobūdžio”.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje daugiau kaip pusė automobilių, riedėjusių JAB keliais, buvo pagaminti Japonijoje; dauguma vakarinių valstijų piliečių įsigiję japoniškus laikrodžius; 90 % Amerikos namų stovi japoniški televizoriai, ant daugelio radijo imtuvų, vaizdo grotuvų ir elektrinių skustuvų yra užrašas “Pagaminta Japonijoje”.

Svarbiausi veiksniai, lemiantys Japonijos prekių konkurencingumą viso pasaulio, taip pat ir Amerikos, rinkose:

1. ypatingo produkcijos kokybės kontrolės sistema, ne daugiau kaip 0,01 % broko.

2. spartus darbo našumo augimas; dešimtajame dešimtmetyje Japonija nustojo atsilikinėti nuo JAV.

3. prarandama iiti mažai darbo laiko dėl darbo konfliktų.

4. žymiai didesnis, palyginti su JAV, pajamų lygis vienam gyventojui perskirstomas taip, kad didžioji sankaupų dalis grįžta į gamybą;

5. Japonija tebėra šalis, kurioje privačios sankaupos yra didžiausios.

Taigi, kovos su JAV ir Japonijos prekybos deficito problema tampa vis aktualesnė. Tačiau šios dvi šalys bent jau artimiausioje ateityje pasmerktos partnerystei, kadangi jų ekonomikos priklauso viena nuo kitos. Prisiminkime, kad Japonijos eksportas į JAV sudaro 33 %, o JAV į Japoniją – 10 %.

Pradedant 1989 m. antrąją puse Japonijos prekyba su JAV pradėjo mažėti, lyginant su Japonijos ir Azijos šalių prekyba. Dešimtajame dešimtmetyje Japonijos eksportas į Azijos šalis 1/3 viršijo eksportą į Ameriką. Azijos šalys tapo didžiausiu Japonijos importo šaltiniu 1993 m. Japonija iš jų importavo prekių už 60 mlrd. dolerių, o iš JAV – 50 mlrd., iš Europos sąjungos – 24 mlrd. dolerių. Negalima pamiršti, kad būtent Japonija, o ne JAV, tarsi “įveda” į pasaulio prekybą Kiniją, Vietnamą ir Šiaurė Korėja. 1993 m. Japonijos ir Kinijos prekybos apimtys padidėjo 31 % ir sudarė 37,8 mlrd. dolerių. Japonija tapo antrąja, po Honkongo, Kinijos prekybos partnere.

Pastaraisiais metais Japonijos ekonominė galia asocijuojasi su jos virsmu į finansinį pasaulinės reikšmės centrą. Bendrasis grynųjų aktyvų dydis pasiekė 129 mlrd. dolerių. Japonijos finansų ministerijos

vertinimu, šis procesas tęsis iki XX a. pabaigos. Pasak vienų analitikų, Japonijos grynieji aktyvai XXI a. pradžioje pasieks 556 mlrd. dolerių, pasak kitų – 1 trilijoną dolerių. Tai reiškia, kad Japonija tapo naujos paslaugos tiekėja, ji suteikia kapitalą. 1995 m. Japonijos kreditų dalis pasaulyje siekė 53 %.

Dabar Japonijos investuotojų dėmesio centre yra ilgalaikiai vertybiniai popieriai, daugiausia JAV, kurie užtikrina dideles pajamas ir turi didelių įsiskolinimų ateityje. Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje grynasis JAV įsiskolinimas Japonijai sudarė nuo 41 iki 22 % vvisų JAV grynųjų įsiskolinimų. Visa tai leidžia teigti, kad Japonija, kaip kapitalo eksportuotoja, pasaulio ekonomiką įtakos taip pat, kaip Didžioji Britanija tarp dviejų pasaulinių karų ir JAV pokaryje.

Japonijos kompanijos ėmė transnacionalizuoti savo operacijas, iš esmės kartodamos Amerikos transnacionalinių kompanijų anksčiau praeitą kelią. Japonijai būdinga, kad jos investicijos į užsienio gamybos pajėgumus yra sutelktos visų pirma JAV, naujose industrinėse Azijos šalyse, Pietų Korėjoje ir kt. Japonijos vaidmuo pasaulyje trečiojo tūkstantmečio išvakarėse dažniausiai siejamas su jos potencialiomis galimybėmis naujausių technologijų srityje. Japonijos vvyriausybė vienu iš savo šalies prioritetų laiko mokslo ir technikos potencialų plėtrą. Tačiau didelė kliūtis Japonijai tapti pirmaujančia technologijų valstybe yra tai, kad ji šiek tiek atsilieka fundamentiniuose tyrinėjimuose.

Japonija ėmėsi priemonių ir devintojo dešimtmečio pabaigoje jau pakilo į antrąją vietą ppo VFR pagal asignavimų, skiriamų mokslo tiriamiesiems, bandomiesiems ir konstravimo darbams. 1986 m. buvo įkurtas Japonijos pagrindinių technologijų centras, kurio prioritetas – informacinis aprūpinimas, kaip esminis galingos technologinės valstybės sukūrimo veiksnys. Japonijos visuomenės ir ekonomikos informatizavimas įgyja vis didesnį mastą. Buvo parengtas “Informacinės visuomenės sukūrimo iki 2000 m. planas”, kurį įgyvendinant bus užtikrintas visuotinis informatizavimas.

Tuo pačiu ryškėja įdomus paradoksas. JAV, iki šiol tebeturinčios didesnes, palyginti su Japonija, technologinių žinių eksportavimo galimybes, atsilieka nuo jos ne tik Azijos, bet ir kituose regionuose. Be to, atsiranda vis daugiau klientų, norinčių gauti sertifikatus, patvirtinančius jog jų prekės atitinka Japonijos pramonės standartus.

Esant tokioms aplinkybėms daugėja amerikiečių, manančių, kad jų šalį ištiks Anglijos likimas, o Japonija taps ekonomikos čempione. Labiausiai amerikiečiai nerimauja dėl kovos už ppažangiausių technologijų įsigijimą. Susirūpinimą kelia faktas, kad 1983 – 1991 m.net 2/3 iš 53 % užsienio investicijų, skirtų Amerikos aukštų technologijų kompanijoms, sudarė Japonijos dalis.

Japonija dažnai vadinama XXI a. šalim. Jau dabar, anot daugelio specialistų, ji faktiškai yra veikiantis ekologinės situacijos, galinčios ateityje atsirasti bet kurioje šalyje, modelis. Sprendžiant problemą “nuo valymo technologijų prie švarių technologijų”, 1981 m. buvo patvirtinta didelio masto programa “Bazinė naujos kartos pramonės technologija”. Ją sudaro keli skyriai: naujosios medžiagos, biotechnologijos, naujieji elektroniniai prietaisai, padėsiantys aprūpinti mmokslinėmis naujovėmis dešimtojo dešimtmečio pramonę. Pavyzdžiui, skyriuje “Naujosios medžiagos”, kurį sudaro 6 tomai, kalbama apie labai efektyvią keramiką, skiriamąsias membranas, elektrą leidžiančius polimerus, labai efektyvias plastmases, lydinius, turinčius reguliuojančią kristalų struktūrą, įvairius kompozitus.

Japonijoj kasmet registruojami šimtai, jei ne tūkstančiai, požeminių smūgių, kurių intensyvumas siekia iki 2 balų pagal Richterio skalę. Todėl Japonija ieško netradicinių būdų “gyvenimo ant ugnikalnio” problemoms spręsti. Po įvykusio 1995 m. sausį 7,8 balų stiprumo žemės drebėjimo Kobės didmiestyje, kai žuvo 5 tūkstančiai žmonių, išlaidos nuostoliams padengti buvo įvertintos 110 mlrd. dolerių, kuriuos vyriausybė nusprendė investuoti statybų technologijoms tobulinti. Be to, buvo skirta užduotis per artimiausius kelerius metus nugriauti arba sutvirtinti visus pramonės objektus, pastatytus iki 1975 m. Taip japonai pademonstravo savotišką gyvenimo dėsnį: kuo sudėtingesnis gyvenimas, tuo daugiau “stebuklo”.

Japonijos ekonomikos būklę, pradedant dešimtuoju dešimtmečiu, apibūdina tokie duomenys. Iš 610 tūkst. egzistuojančių pasaulyje įrengimų atliekančių gamybines operacijas pagal instaliuotas į juos programas, 385 tūkst, sukonstruoti Japonijoje. Ji užima pirmą vietą pagal robotų, tenkančių vienam darbininkui, skaičių. Antrąją vietą šioje srityje užimantis Singapūras žymiai atsilieka nuo Japonijos. 1991 m. Japonijoje dirbo daugiau kaip 1,8 mln. korporacijų, kompanijų ir firmų, iš jų pramonės – apie 720 tūkst. Tarp jų buvo 632 įmonės (tai tik 1 %), kuriose dirbo daugiau kkaip tūkstantis žmonių. Vidutinių įmonių dalis sudaro 2,1 %, jų personalas – nuo 100 iki bemaž tūkstančio žmonių. 2/3 Japonijos įmonių turi 6 dienų darbo savaitę, vidutinis faktinis tarnautojo atostogų laikas – 6 – 7 dienos, kalendorinių švenčių – 14 dienų per metus. Tarp pirmaujančių pasaulio šalių Japonija tvirtai užima pirmą vietą pagal kainų stabilumą ir darbo užmokesčio lygį. Tai yra vienas iš pagrindinių veiksnių, paaiškinančių, kodėl japonai ir japonės užima lyderių pozicijas tarp pasaulio ilgaamžių – vidutiniškai gyvena atitinkamai 76,09 ir 82,22 metus. Įdomu, kad pokario laikotarpiu Japonijoje pasikeitė 25 ministrų kabinetai.

Pasaulio ekonomika žengia į XXI amžių, verslo aktyvumo centrai persislenka į Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną. Būtent čia susikerta prekių ir kapitalų srautai už trilijonus dolerių. Viena Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo organizacijos sukūrimo iniciatorių tapo Japonija. Šiuo metu organizacijai priklauso 11 Azijos valstybių (Japonija, Brunėjus, Kinija, Honkongas, Indonezija, Malaizija, Filipinai, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanis, Tailandas) ir 4 Amerikos šalys (Kanada, Meksika, JAV, Čilė), tai pat Australija, Naujoji Zelandija, Papua 0 Naujoji Gvinėja. 1994 m. šios valstybės gamina daugiau kaip 50 % bendro pasaulio BVP, o jų teritorijoje gyvena 40 % visos žemės gyventojų.

Taigi, pasaulio ekonomikoje prasidėjo rimta kova dėl lyderio pozicijų XXI amžiuje. Japonijos pretenzijos ččia nekelia abejonių, ji per trumpą laiką tapo viena stipriausių industrinių pasaulio valstybių. Tačiau nei suvienytoji Europa, nei JAV nesutinka likti ekonominio progreso šalikelėje, ir iš to taikaus ekonominio rungtyniavimo laimi visa žmonija.

Išvados

1. Sąjunginių valstybių pokarinės politikos pagrindai Japonijos atžvilgiu buvo nustatyti 1945 m. liepos 26 d. Potsdamo deklaracijoje, kurioje buvo įtvirtinta nuostata, kad būtina visiems laikams panaikinti militarizmą Japonijoje, pašalinti demokratinių tendencijų atnaujinimo ir sustiprinimo japonų visuomenėje kliūtis, įtvirtinti žodžio, tikėjimo ir minties laisvę, gerbti ir saugoti pagrindines žmogaus teises.

2. Jei tuoj po okupacijos JAB nesiekė atkurti Japonijos ekonomikos, tai dėl kilusios socialinio politinio konflikto grėsmės buvo priverstos suteikti Japonijai ženklią ekonominė pagalbą.

3. Po t, kai buvo priimta Japonijos Konstitucija, JAB Japonijos atžvilgiu pradėjo vykdyti naują politiką.

4. 1949 metais buvo įvykdyta mokesčių sistemos reforma.

5. 1950 metais prasidėjęs karas Korėjoje suvaidino lemiamą vaidmenį Japonijos ekonomikos raidoje.

6. Pirmoje šeštojo dešimtmečio pusėje Japonijos vyriausybė didžiausią dėmesį skyrė užsienio prekybos plėtrai.

7. Staigų Japonijos ekonomikos augimą lėmė jos ekonomikos mokslas. Jos mąstymas remiasi bendra išvada – šiuolaikinė rinkos ekonomika negali funkcionuoti, jei valstybė nereguliuoja ekonomikos procesų.

8. Struktūrinis Japonijos ekonomikos pertvarkymas ypač padidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje, kai antrojo mokslo ir techniko revoliucijos etapo metu atsirado nauja gamyba ir net naujos pramonės šakos – mikroelektorinkos technika, didelių ir itin didelių integralinių schemų, naujų

rūšių apskaitos ir matavimo prietaisų gamyba, biotechnologijos ir kt.

9. Per 1955 – 1985 m. – “ekonominio stebuklo” laikotarpį – Japonijai pavyko įsitvirtinti tarp stipriausių kapitalistinių valstybių. Vien tik pagal užsienio prekybos apimtis devintojo dešimtmečio viduryje Japonija užėmė trečiąją vietą pasaulyje po JAV ir VFR. 1985 m. Japonijos eksportas viršijo importą daugiau kaip 46 mlrd. JAV dolerių.

10. Pastaraisiais metais Japonijos ekonominė galia asocijuojasi su jos virsmu į finansinį pasaulinės reikšmės centrą.

Literatūra

1. Franks P Japanese economic development: theory and pracstise. London – New York. Routledge. 11993.

2. Reshauer E. O. Japonai šiandien. Permainos ir tęstinumas. K. Literae Universitaitis. 1996.

3. Rytel T. Informacinės visuomenės plėtra Japonijoje: Y. Masudos vizija. Mokslo aidai. Vilnius. 2001,