Kaštų samprata

Turinys

ĮVADAS…………………………3

1. KAŠTŲ SAMPRATA. ALTERNATYVIEJI KAŠTAI…………………4

2. BUHALTERINIS IR EKONOMINIS KAŠTŲ IR PELNO ĮVERTINIMO PALYGINIMAS..7ĮVADAS

Verslo įmonė ir jos kaštai yra svarbus mikroekonomikos analizės objektas. Gamybos kaštai susidaro bet kuriame versle: žemės ūkyje, gamybinėje ir apdirbamojoje pramonėje, paslaugų srityje. Ekonomine prasme kaštai įvertina visų panaudotų gamybos išteklių (gamtinių, darbo ir kapitalo) vertę. Skiriamas materialus kapitalas (įranga, įrankiai ir panašiai) ir intelektualusis kapitalas (bendrasis išsilavinimas, profesinis meistriškumas, verslumo gabumai).

Materialusis kapitalas, taip pat ypač intelektualusis kapitalas tiesiogiai ir itin glaudžiai susiję su pelnu, kuris yyra svarbiausias ir labiausiai siekiamas rezultatas bet kokia veikla užsiimančioje įmonėje, jeigu tik ta įmonė, kaip įprasta, yra pelno siekianti organizacija.

Kaštų tyrimas, jų susidarymo ir kitimo nagrinėjimas taip pat glaudžiai susiję su pelno maksimilizavimu firmoje. Kadangi nuo kaštų dydžio priklauso būsimas firmos pelnas, tai ekonomistus ir buhalterius, bei įmonių savininkus domina kaštų kontrolės būdai, bei alternatyvos tuos kaštus sumažinti.

Tačiau reikia paminėti, kad buhalteriai ir ekonomistai, atižvelgdami į kaštus, pelną skaičiuoja skirtingai ir dėl skirtingų kriterijų pasirinkimo tuos kaštus apskaičiuojant, šiandien kkaštai išskiriami į: buhalterinius ir ekonominius, kurių svarbiausia sudedamoji dalis – alternatyvieji kaštai. Kodėl taip yra, kam tai aktualu ir naudinga, bei plačiau alternatyviuosius kaštus aptarsime šiame darbe.1. KAŠTŲ SAMPRATA. ALTERNATYVIEJI KAŠTAI

Kaštai turi didelę reikšmę mikroekonomikoje, nes nepriklausomai nuo verslo oorganizavimo formos, nuo gaminamų prekių pasiūlos elastingumo ir nuo kitų veiksnių, įmonės savininkui prekę gaminti bus ekonomiškai naudinga tik tada, kai už visą produkciją jis gaus pajamas, kurios galės jam kompensuoti tos prekės gamybos kaštus.

Gamybos kaštai susidaro visose verslo rūšyse: apdirbamojoje ir gamybinėje pramonėje, žemės ūkyje, visuose versluose teikiančiuose paslaugas. Gamintojai – verslininkai turi galimybę pasirinkti. Pirmiausiai jie renkasi prekių gaminimo ar paslaugų teikimo būdą, t.y. verslo įmonė apsisprendžia, kokį pasirinks gamybos veiksnių derinį, kokius konkrečius pajėgumus, kokias medžiagas naudos gamybos procese, kiek ir kokios kvalifikacijos darbuotojų samdys. Gamyboje vienus išteklius galima pakeisti kitais. Pvz. ūkininkas, auginantis javus gali naudoti mažiau žemės ir daugiau trąšų, bet lygiai tą patį derlių gali gauti naudodamas mažiau trąšų, tačiau apsėdamas didesnį dirbamos žemės pplotą. Arba pramoninėje gamyboje galima naudoti automatizuotą surinkimo liniją ir samdyti mažiau darbuotojų, bet lygiai taip pat galimas ir atvirkštinis variantas.(Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

Tai yra skirtingi verslo sprendimai ir jie skiriasi vienas nuo kito reikalingų kaštų apimtimis. Todėl kaštai – tai panaudoti ištekliai tam tikram verslo sprendimui įgyvendinti.

Jeigu verslininkas imasi pramoninio verslo pirmiausia nuomojasi arba perka žemės sklypą, turi pasistatyti gamyklą, sumontuoti įrenginius, šildymą, apšvietimą, pasisamdyti įvairių specialybių darbuotojų, privalo nusipirkti reikalingų žaliavų, medžiagų, apsirūpinti energija. Už visa ttai verslininkas turi mokėti, ir dažniausiai, anksčiau negu jo produkcija bus paruošta rinkai. Visos šios išlaidos sudaro gamybos kaštus. Tai reiškia, kad produktų gamybos kaštai apima žaliavų, energijos, darbo užmokesčio išlaidas, įmonės renginių naudojimą, nusidėvėjimą bei įmonės pastatų nuomą arba pirkimą, pašvietimą bei šildymą. Į gamybos kaštus pereina tik ta dalis pagrindinio naudojamo kapitalo, kuri susidėvi gamyboje. Pvz., verslo įmonė įsigijo audimo staklių už šešis šimtus tūkstančių litų, kurių vertė po vienerių metų naudojimo sumažėjo dviem šimtais tūkstančių litų. Į gamybos kaštus per šį laikotarpį bus įskaičiuota tik ši audimo staklių vertės dalis, t.y. du šimtai tūkstančių litų.

Žmonės savo kasdienėje veikloje turi pasirinkimo alternatyvą. Tarkime, studentas pasirenka studijas aukštojoje mokykloje. Šio pasirinkimo alternatyva gali būti darbas kokioje nors firmoje. Alternatyvieji šio pasirinkimo kaštai gali būti matuojami prarasta nauda, kuri būtų gauta pasirinkus darbą firmoje (t.y. geriausią iš galimų atmestų pasirinkimų). (Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

Kaštų sąvoka pirmiausia siejama su verslo įmonės piniginėmis išlaidomis gamybos ištekliams pirkti. Tokie kaštai vadinami eksplicitiniais arba aiškiais kaštais – tai firmos piniginės išlaidos darbo užmokesčiui, palūkanoms, mokesčiams sumokėti, žaliavoms, kurui, įrenginiams pirkti ir panašiai. Tokius kaštus pirmiausia skaičiuoja buhalterinės apskaitos darbuotojai. Tačiau ekonominis ir buhalterinis kaštų vertinimas nesutampa. Buhalterinė apskaita labai tiksliai apskaičiuoja sunaudotus ggamybos išteklius remiantis finansinės apskaitos dokumentais – važtaraščiais, pirkimo orderiais ir kitais apskaitos dokumentais. Tokia kaštų apskaita reikalinga gamybos išteklių finansinei kontrolei, kuri parodo, kiek ir kokių išlaidų yra įvairiose gamybos stadijose, pradedant išteklių atsargomis ir baigiant gatava produkcija. Buhalterinės apskaitos kaštai neparodo išteklių naudojimo efektyvumo. Pavyzdžiui, jeigu žinome, kad dėžei bulvių traškučių pagaminti sunaudota penkiasdešimt litų, tai mes iš to dar negalime susidaryti vaizdo, kaip naudojami gamybos ištekliai. Reikalinga papildoma kaštų analizė. Reikia išanalizuoti prastovas, broko nuostolius ir taip toliau, bet ir to maža.

Ekonomistai ir vadybininkai naudoja gali.mus ar numanomus kaštus. Tai nepanaudotų galimybių kaštai, kurie neatsispindi buhalterinėje apskaitoje. Numanomi kaštai – tai alternatyviniai panaudojimo atvejai, kur tokios išlaidos duotų didžiausią pelną – tai nuosavų gamybos išteklių naudojimo kaštai, matuojami pajamomis (nauda), kurias būtų galima gauti kitu, geriausiu būdu. (Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

Pavyzdžiui, jūs turite namą, kuris kainuoja du šimtus tūkstančių litų, ir nutarėte jo pirmame aukšte įrengti parduotuvę, panaudodami tam reikalui puse to namo ploto. Tarkime, kad jūsų pastangos turėti parduotuvę atlygintos dvidešimt tūkstančių litų per metus. Kas būtų, jei išnuomotumėte patalpas, reikalaudami penkių procentų metinės nuomos? Gautumėte dešimt tūkstančių litų per metus. Jeigu parduotumėte savo paslaugas firmai, per metus gautumėte dvidešimt tūkstančių litų. Palyginkite dvidešimt ttūkstančių litų su trisdešimt tūkstančių litų, taigi, gautumėte dešimt tūkstančių litų daugiau. Tie dešimt tūkstančių litų sudaro praradimų kainą, kurią gautumėte nuomodami pirmą aukštą ir pasisamdydami firmai. (Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

Tiesa, kai kas mano, kad tie papildomi praradimai arba neišnaudotos galimybės, kompensuojamos laisvės, nepriklausomybės kaina. Čia irgi yra dalis tiesos, tačiau taip pat kiekvienam aišku kad gauti trisdešimt tūkstančių geriau nei dvidešimt.

Todėl realūs kaštai versle matuojami ne tiesiog išlaidomis, bet ir atsižvelgiant į prarastą naudą, palyginus pasirinktą resursų naudojimo alternatyvą su atmesta. Tokie kaštai vadinami alternatyviaisiais kaštais ir jie suprantami ne kaip pinigų suma, sumokėta už sunaudotus gamybos veiksnius, bet ir kaip prarastos pajamos, nepanaudojus gamybos veiksnių kitu, geriausiu būdu. (Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

Pavyzdžiui, studentas, pasirinkdamas studijas, skaičiuoja ne tik pinigines išlaidas, kurios neišvengiamos mokymosi metu, bet ir prarastus pinigus už atlyginimą, kurį jis gautų vietoj studijų pasirinkęs darbą. Sakykime studento išsilavinimo įsigijimo išlaidos (mokestis už mokslą, pinigai knygoms ir kitoms mokymo priemonėms įsigyti, gyvenimo bendrabutyje išlaidos) per metus sudarys keturis tūkstančius litų, arba dvylika tūkstančių litų per trejus metus. Kitoks šių pinigų naudojimas, atsisakius mokymosi, sudarytų jų alternatyviuosius kaštus. Pinigus, kuriuos studentas, pasirinkęs mokslus, galėtų užsidirbti per studijų metus, ekonomistai apibūdina kaip atsisakytąsias pajamas.

Atsisakytosios pajamos sudaro kitą, labai svarbią lavinimosi kaštų dalį. Pvz., atsisakytosios pajamos sudarys penkis tūkstančius litų per metus, arba penkiolika tūkstančių litų per trejus metus. Taigi studento mokymosi alternatyvieji kaštai yra prekės ir paslaugos, sudarančios išsilavinimo piniginius kaštus, bei atsisakytųjų pinigų vertė. Šiuo atveju dvidešimt septyni tūkstančiai litų.(12 tūkst. Lt + 15 tūkst. Lt).

Todėl į gamybos alternatyviuosius kaštus verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės

pastatus ir pats vadovaudamas verslui, įtraukus ne tik minėtus buhalterinius kaštus, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:

• kkaip atlyginimas už darbą, parsisamdžius kitoje verslo įmonėje;

• kaip pajamos už išnuomotą žemę ir įrenginius kitam verslininkui;

• kaip palūkanos, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą.

Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus, alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtame versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškūs kaštai, nes už juos nėra užmokama ir jie neįrašomi į buhalterines knygas. Tačiau ir šie ištekliai yra riboti, juos galima panaudoti įvairiais būdais, todėl matuotini prarastų alternatyvų verte. Verslininkui tai numanomi, suvokiami aarba implicitiniai kaštai. Kartu tai reiškia, kad alternatyvieji kaštai, apskritai imant, nepriklauso nuo jų naudotojo (verslininko). Kad ištekliai būtų panaudoti naudingiausiai (nesvarbu, kurioje įmonėje jie naudojami) rūpinasi išteklių savininkas.. Todėl paskolindamas lėšas ar santaupas, savininkas ims tokio dydžio mokesčius, kurie ggalėtų būti padengti verslininko pajamomis tik geriausiai panaudojus tuos išteklius. Atskiras verslininkas galbūt nesugebės to padaryti, tačiau išteklių švaistymas jo įmonėje nesumažins alternatyvinių kaštų. Jis išteklių savininkui priverstas mokėti tiek, kiek pakanka, kad pastarasis sutiktų bendradarbiauti. (Nina Klebanskaja, 1997m.)

Alternatyvinis požiūris į lėšų bei santaupų panaudojimą paaiškina galimus nesusipratimus tarp buhalterių ir ekonomistų. Pirmieji remiasi buhalterinių kaštų samprata, o pastarieji kaštus vadina ekonominiais, neatmesdami alternatyvų įvertinimo. (Nina Klebanskaja, 1997m.)

Įmonė atsižvelgdama į alternatyvų išteklių panaudojimą, įvertina sąnaudas. Tai yra jos privatūs kaštai. Kartu su tuo kiekviena verslo įmonė veikia sąveikoje su aplinka ir visuomene. Tačiau įmonės veikla turi pasekmes ir platesnėje sferoje, kurios ji nekontroliuoja. Tos pasekmės vadinamos išoriniais įmonės veiklos efektais ir gali būti tiek palankios, tiek nepalankios visuomenei. Reikia pažymėti, kkad realūs bet kokio produkto kaštai apima ne tik įmonės kaštus, bet ir tuos neigiamus išorinius efektus, kurios apima visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais kaštais. Ryškiausi visuomeninių kaštų pavyzdžiai dabartinėmis sąlygomis – gamtos užterštumas kaip įmonės veiklos pasekmė. Visuomenė turi skirti dideles išlaidas gamtos apsaugai ir tai bus visuomeniniai kaštai. Nors šie kaštai pinigine forma sunkiai išreiškiami, žmonės juos apmoka. Todėl visuomeniniai kaštai yra žymiai didesni už verslo įmonių privačių kaštų sumą. Visuomenė turi turėti lėšas, kad garantuotų žmonių darbingumą, ssveikatą, apsaugotų nuo tų kenksmingų padarinių, kurie atsiranda dėl verslo įmonių veiklos. (Nina Klebanskaja, 1997m.)2. BUHALTERINIS IR EKONOMINIS KAŠTŲ IR PELNO ĮVERTINIMO PALYGINIMAS

Kad geriau suprastume ekonominių ir buhalterinių kaštų skirtumus, paanalizuokime pavyzdį, pateiktą 2.1 lentelėje.

1 lentelė

Kaštų ir pajamų įvertinimas (tūkst. Lt).

Buhalteriniu požiūriu

Ekonominiu požiūriu

Bendrosios pajamos 100

Buhalteriniai kaštai (aiškūs kaštai): 20

Aiškūs kaštai: 20

Darbas 4

Įrenginių nuoma 10

Žaliavos 6

Numanomieji kaštai: 50

Verslininko atlyginimas 12

Palūkanos 18

Renta 20

Ekonominiai kaštai 70

Buhalterinis pelnas 80

Ekonominis pelnas 30

Iš lentelės duomenų matyti, kad buhalteriniu požiūriu verslas yra pelningas. Gaudamas šimto tūkstančių litų pajamų ir išleisdamas 20 tūkst. litų, verslininkas gauna 80 tūkst. litų buhalterinį pelną. (Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

Buhalterinis pelnas yra bendrųjų pajamų ir buhalterinių (eksplicitinių arba aiškių) kaštų skirtumas. Aiškūs kaštai kartu yra ir alternatyvieji kaštai. Mūsų pavyzdyje dešimt tūkstančių litų yra nuomos kaina už naudojimąsi įrenginiais. Jeigu verslininkas jais nesinaudotų, tai jie būtų išnuomoti kokiam nors kitam verslininkui. Pasirinkto įrenginių panaudojimo alternatyvieji kaštai yra šio veiksnio paslaugų vertė, esanti geriausiam jo panaudojimo variantui iš visų galimų. Darbo kaina mūsų pavyzdyje yra keturi tūkstančiai litų. Tai samdomo darbuotojo darbo užmokestis, kurį jis galėtų užsidirbti alternatyviame darbe. (Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

Tačiau verslininkas,be įgytų rinkoje išteklių, naudoja savo darbą, nuosavą piniginį kapitalą, nnuosavą namą. Nuosavi ištekliai taip pat gali turėti panaudojimo alternatyvą. Šie ištekliai, panaudoti kitur, verslininkui atneštų pajamų, todėl į juos reikia atsižvelgti. Jie įvertinami didžiausia kaina, už kurią nuosavi ištekliai galėjo būti panaudoti. Tai numatomieji (implicitiniai) kaštai.

Mūsų pavyzdyje verslininkas galėtų samdytis kitoje įmonėje ir gauti dvylika tūkstančių litų, paskolinęs savo kapitalą, galėtų gauti aštuoniolika tūkstančių litų, išnuomavęs patalpas galėtų už tai gauti dvidešimt tūkstančių litų. Vadinasi šie numatomi kaštai taip pat yra alternatyvieji kaštai.

Todėl visi lentelėje parodyti alternatyvieji kaštai apima ne tik aiškius kaštus, vadinamus

eksplicitiniais, bet ir spėjamus, numatomus kaštus, vadinamus implicitiniais. Bendra šių kaštų

suma vadinama ekonominiais kaštais.

Vertinant kaštus ekonominiu aspektu, pelno apimtis sumažėja iki 30 tūkst. Lt. Tai ekonominis pelnas. (Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

3. NORMALUSIS IR EKONOMINIS PELNAS

Bendriausia prasme pelnas yra bendrųjų pajamų ir kaštų skirtumas. Skirtingai vertinant kaštus pelnas neišvengiamai apibūdinamas taip pat dvejopai.

Buhalterinis pelnas įvertina tik eksplicitinius kaštus ir ignoruoja alternatyviuosius nuosavų

išteklių kaštus. Savininkas, skaičiuodamas visus kaštus (aiškius ir neaiškius), nori, kad jam būtų normaliai atlyginta. Iš lentelėje pateikto pavyzdžio matyti, jog normalusis pelnas yra minimaliosios pajamos, būtinos tam, kad verslininkas dirbtų tam tikroje įmonėje. Jos lygios dvylikai tūkstančių litų.

Verslininko gaunamas normalusis pelnas už verslo funkcijų vykdymą yra dalis imlicitinių kaštų. Jei gautų pajamų dydis yra pper mažas, kad garantuotų normalias pajamas už tame versle naudojamus gamybos išteklius (palyginti su pajamomis, gaunamomis kituose vienodai rizikinguose versluose), tuomet firmos išteklius racionalu panaudoti kitame, pelningesniame versle. Jei gautas pelnas viršija normalųjį pelną, tai šis skirtumas vadinamas ekonominiu pelnu arba antpelniu. (Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

Ekonominis pelnas – tai lėšos, kurios lieka atstačius iš bendrųjų pajamų visus kaštus – eksplicitinius ir imlicitinius.

Jis gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas (nuostoliai).

Apskritai, ekonomistų požiūriu, pelnas yra atpildas už intelektualiojo kapitalo specifinį bruožą – verslo gabumus. Verslininko vei.kla apima:

1. Iniciatyvumą.

2. Valdymo sprendimų originalumą.

3. Inovacijos diegimą.

4. Atsakomybę už ekonominę riziką.

Dalis verslininko pajamų, kaip išsiaiškinome, sudaro normalųjį pelną. Tai minimaliosios pajamos ar būtinas atpildas, kad verslininkas liktų tam tikroje veiklos srityje. Svarbiausio ekonominio pelno susidarymo priežastys yra šios:

1. Rizika, kurią prisiima verslininkas. Ekonominis pelnas yra lyg atpildas už riziką.

2. Monopolinė valdžia. Verslininkas, turintis monopolinę valdžią, gali neįsileisti į rinką konkurentų ir keisti produkto kainą sau naudinga linkme, garantuojančia ekonominį pelną. (Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

3. KAŠTŲ FUNKCIJA

Firmos tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti pasirenka tokį išteklių derinį, kuris leidžia tai padaryti mažiausiomis išlaidomis.

Kaštų funkcija (costs function) – nusako ryšį tarp produkcijos apimties ir mažiausių firmos išlaidų, garantuojančių tą produkcijos apimtį

Norėdami nustatyti tam tikros produkcijos gamybos kaštus, turime

žinoti reikiamų įvairių išteklių kiekį ir jų kainas. Kaštų funkciją galima apskaičiuoti pasinaudojus gamybos funkcija, ją papildžius išteklių kainomis. Tai atrodytų taip:

TCq = f(P1*L1;P2*L2;…Pn*Ln);

Čia TCq – tam tikros produkcijos Q gamybos kaštai;

P1, P2 ir t.t. – pirmo, antro ir t.t. išteklių kainos;

L1, L2 ir t.t. – pirmo, antro ir t.t. išteklių reikiamas kiekis.

(Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

4. TRUMPOJO LAIKOTARPIO KAŠTAI

Per trumpą laikotarpį produkcijos gamybos apimtį įmonėje galima padidinti, naudojant

didesnį kiekį kintamų veiksnių, t. y. didinant darbo, žaliavų, aatsarginių dalių ir kitų kintamų

gamybos veiksnių apimtis. Kai kurie veiksniai ( pastatai ir įrenginiai) trumpu laikotarpiu yra

pastovūs. Todėl įmonės verslo kaštai trumpuoju laikotarpiu skiriami į pastovus (fiksuotus) ir

kintamus kaštus. Verslo kaštų skirstymas į pastovius ir kintamus parodo verslo išlaidų ryšį su

gamybos apimtimi.( www.lrinka.lt;)

Pastovūs (fiksuoti) kaštai yra tokie, kurie išlieka nepakitę, keičiantis gamybos apimčiai. Tokioms išlaidoms verslo įmonėje priskiriama valdymo darbuotojų darbo užmokestis, turto mokesčiai, palūkanos už kreditą, amortizacija, nuomos mokesčiai, dalinio kapitalo vertė, draudimo įmokos ir kt. Jie nepriklauso nuo ppagamintos produkcijos kiekio.Jie gali susidaryti netgi tada, kai nepagaminamas nė vienas produkto vienetas. Pvz., produkcijos negaminanti firma vis tiek privalo mokėti palūkanas už lėšas, kurias ji pasiskolino įrengimams pirkti ar pastatams statyti. Įmonės bei įrengimai dėvisi ir tada, kai jie nnenaudojami. Vadinasi, firma privalo padengti įrengimų nusidėvėjimą, darydama amortizacinius atskaitymus. Firmos turi mokėti įvairaus draudimo mokesčius, pvz., nuo gaisro ar kitokių nenumatytų aplinkybių. Visos šios išlaidos ir sudaro pastovius gamybos kaštus. (www.lrinka.lt;)

Kintamieji kaštai yra tokie, kurie kinta, keičiantis gamybos apimčiai. Pastarieji kaštai

didėja, didėjant gamybos apimčiai. Taip yra todėl, kad, norint pagaminti daugiau produkcijos, reikia daugiau sunaudoti kintamųjų gamybos veiksnių, t.y. darbo, žaliavų, elektros energijos ir kt. Svarbiausią jų dalį sudaro išlaidoms žaliavoms, medžiagoms, energijai ir vienetiniam darbo užmokesčiui. Didėjant gamybos apimčiai šios išlaidos didėja nebūtinai tiesiogiai proporcingai gamybos apimties didėjimui. T.y. gamybos apimčiai padidėjus du kartus darbo užmokestis padidėja nebūtinai du kartus. (www.lrinka.lt;)

Bendrieji kaštai yra pastoviųjų ir kintamųjų kaštų suma. Kadangi pastovieji kaštai, kintant gamybos apimčiai nesikeičia, tai bendrųjų kaštų kkitimas priklauso nuo kintamųjų. Grafinė pastovių, kintamų ir bendrųjų kaštų išraiška rodo, kad pastovieji kaštai nepriklauso nuo gamybos apimties, todėl jų teisė lygiagreti su horizontalia ašimi. Kintamieji kaštai didėja, didėjant gamybos apimčiai. (www.lrinka.lt;)

Bendrieji kaštai – tai kintamieji kaštai, pakilę pastoviųjų kaštų dydžiu. Tai gam.ybos veiksnių, sunaudotų bendrajam produktui pagaminti, alternatyviųjų kaštų suma.

Versle kiekvienam gamintojui dažnai iškyla klausimas ar verta didinti gamybos apimtį. Nuo gamybos apimties priklausys bendrųjų pajamų dydis, tačiau gamybos apimčių didinimas reikalauja ir papildomų išlaidų, t. y. kaštai ttaip pat didėja. Vienas iš būdų nustatyti kiek tikslinga didinti gamybos apimtį yra ribinių kaštų skaičiavimas. (www.lrinka.lt;)

Ribiniai kaštai – tai papildomi kaštai, gaminant vienu produkcijos vienetu daugiau.

Ribiniai kaštai yra bendrųjų kaštų padidėjimas, gaminant papildomą produkcijos vienetą. Kadangi pastovieji kaštai nekinta su produkcijos apimtimi, ribiniai kaštai, arba ribinės išlaidos, yra vien ribinės kintamosios išlaidos. (www.lrinka.lt;)

5. ILGOJO LAIKOTARPIO KAŠTAI

Kintant gamybos apimčiai ilgu periodu, kinta visų gamybos veiksnių sąnaudos. Analizuodami trumpo laikotarpio kaštus, kintamu veiksniu laikėme darbo sąnaudas,o kapitalo kiekis esant trumpam periodui buvo pastovus. Tačiau kapitalo dydis per ilgą laikotarpį gali pasikeisti, t.y. verslo įmonė ilgu periodu gali pastatyti naujus pastatus, nusipirkti naują įrangą.

Atrodytų , kad ilgu periodu gamybos apimtį galima didinti tol, kol rinka priima produktą. Tačiau ir šiuo laikotarpiu gamybos plėtimą riboja ne vien rinkos paklausa, bet ir kiti vidiniai, su įmonės veikla susiję veiksniai. Šiuos veiksnius galime įvardinti, nagrinėjant firmos kaštus ilgu laikotarpiu. Skaičiuojami ilgo laikotarpio bendrieji kaštai ir ilgo laikotarpio vidutiniai bendrieji kaštai. Pastarieji gaunami ilgo laikotarpio bendruosius kaštus dalijant iš prekių kiekio.

Jeigu kiekvienas veiksnio sąnaudų kiekį padauginsime iš jų vieneto kainos ir sudėję padalinsime iš pagamintų produktų vienetų skaičiaus, rasime vidutinius kaštus, esant tam tikrai gamybos apimčiai. Tokį skaičiavimą galima atlikti įvairioms gamybos apimtims. Ilgu laikotarpiu vvidutinių kaštų kitimą galima paaiškinti gamybos masto ekonomija. Jeigu vidutiniai kaštai, didėjant gamybos apimčiai mažėja, turime teigiamą gamybos masto ekonomiją.

Tačiau,jeigu gamybos apimtį didiname toliau ir pastebime, kad kaštai pradeda didėti, susiduriame su reiškiniu, vadinamu neigiama gamybos masto ekonomija arba antiekonomija.

Teigiama gamybos masto ekonomija pasireiškia tuomet, kai įmonė, didindama gamybą,

įgauna panašumus prieš smulkią gamybą. Tokie pranašumai yra:

1. Stambi gamyba gali efektyviau panaudoti naujausias technologijas;

2. Valdymo išlaidos didėja lėčiau, nei gamybos apimtis;

3. Tokia įmonė daug funkcijų atlieka pati, jai nereikia samdyti kitų firmų produkcijos

pervežimui, įrenginių montavimui ir pan.Tai leidžia taupyti lėšas;

4. Gali samdyti aukštos kvalifikacijos specialistus;

5. Reikalui esant, gali gauti didesnes kredito sumas;

6. Gali gaminti įvairesnio asortimento produkciją ir todėl geriau įsitvirtina rinkoje.

Neigiama gamybos masto ekonomija pasireiškia tuomet, kai įmonės dydis pasiekia tokį lygį, kai vykstantys joje procesai sunkiai valdomi, silpnėja valdymo operatyvumas, pernelyg padidėja žaliavų ir gatavos produkcijos transportavimo išlaidos. Jeigu laikysimės prielaidos, kad gamybos veiksnių kainos nekinta, bendrųjų kaštų kreivės forma priklausys nuo rezultatyvumo kitimo didėjant gamybos rezultatai auga greičiau negu sąnaudos ir todėl kreivė krinta žemyn.

Tačiau jeigu ji dar plečia gamybą, rezultatyvumas ima mažėti, o kaštai, tenkantys vienam

produkcijos vienetui – augti. Bendrųjų kaštų kreivė kyla aukštyn. Bendrųjų kaštų kreivės padėtis koordinačių ašių požiūriu (aukščiau arba žemiau) priklauso ne nnuo rezultatyvumo dėl gamybos mastų, o nuo gamybos veiksnių kainos. Taigi ši kreivė parodo ekonomijos dėl mastų kitimą. (Vytautas Snieška ir Gražina Startienė, 2003m.)

IŠVADOS

Taigi, kaip matome, kaštai neatsiejama verslo, o tuo pačiu ir kasdieninio mūsų gyvenimo dalis. Mes nuolatos kasdien susiduriame su mažesnėmis ar didesnėmis išlaidomis, kurių dėka mes patenkiname savo asmeninius porei.kius arba savo įmonės, firmos poreikius.

Tačiau kiek mes susiduriame su išlaidomis, tiek kartų mes turime pasirinkimo galimybę savo ar savo firmos poreikius pakeisti naudingesne mums linkme. Tik dažnai įsisukę buhalterinės apskaitos knygose, skaičiuodami buhalterinius kaštus ir pelną, pamirštame, kad pelno maksimilizavimas čia nepasibaigia ir kad tikrasis pelnas, užtikrinantis puikią firmos veiklą, pritraukiantis į šią šaką daugiau gamintojų, yra ekonominis pelnas. Kurį norint apskaičiuoti, būtina įvertinti prarastą naudą, dirbant optimaliausiomis sąlygomis. Taigi, būtina įvertinti – alternatyviuosius kaštus.

Tik jų dėka mes galime sužinoti ar firma dirba ekonomiškai naudingai, jei ne – ieškoti spragų, tobulinti intelektualiąją darbo jėgą, verslininko sugebėjimus, bei ieškoti sąlygų, kuriomis pelnas būtų maksimaliausias.

Naudota literatūra

1). Kauno technologijos universitetas. Mikroekonomika. Kaunas 2003.

2). www.lrinka.lt;

3). http://finansai.tripod.com;

4). Ekonomikos teorijos pagrindai.Vilnius 2000.

5). Taikomoji ekonomika. Vilnius 1997.