Keinso ekonomikos teorija

Keinsistinė revoliucija

Ekonomikos teorijos perversmas.

Iki XX a. 3 dešimtmečio ekonomikos moksle vyravo liberalizmas – ekonomika kaip automatiškai funkcionuojanti sistema. Tiesa, Pigu jau kalbėjo apie nacionalinio produkto perskirstymą ir valstybės reguliuojamąsias funkcijas socialiniame ekonominiame gyvenime.

Pereinant prie monopolinės konkurencijos keitėsi ekonomikos struktūra, ūkinis mechanizmas. Giliausia ir ilgiausia krizė, masiškai auga nedarbas. Ekonomistai ieško priežasčių: vieni – paaiškinimo ieškojo paklausos persotinime, kiti teigė, kad paklausa yra kritusi iki labai žemo lygio. Treti – priežastis- kapitalinių įdėjimų sumažėjime, o ketvirti – bankinio reguliavimo ssistemos klaidose. Paskelbtas Dž. M. Keinso ( 1883 – 1946 ) knyga „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ ( 1936 ), kuri davė teorinę bazę rekomendacijoms tų, kurie siūlė nedarbo sumažinimui plačiai naudoti viešuosius darbus, padidinti valstybės poveikį užimtumui, skatinti paklausą. Keinsui sprendžiamą vaidmenį turi investicijos, santaupoms tenka pasyvus vaidmuo. Iki Keinso – investicijoms menkas vaidmuo, o santaupos pačios atves į investicijas.

Keinso teorija populiari iki šių dienų ( praėjo 70m. ). Iš esmės pasikeitė ekonomikos aplinka, ekonomikos mokslo problemos, pakito aanalizės metodai ir instrumentarijai, evoliucionavo arba peržiūrėtos pagrindinės koncepcijos, atsirado nauji požiūriai į ekonomikos augimą, nestabilios ekonomikos įveikimo kelius. Šiuolaikinių keinsistų teorinės pozicijos ir praktinės rekomendacijos skiriasi nuo efektyvios paklausos teorijos pradininkų pozicijų ir siūlytų receptų, nes:

1. Keinso teorija – ttai efektyvios paklausos teorija. Esmė – aktyvinant ir skatinant visuminę paklausą veikiama į prekių ir paslaugų gamybą ir pasiūlą. Rinkoje paklausa yra apsprendžiantis elementas, labai svarbios investicijos, t.b. aktyvus valstybės kišimąsi. Kuo investicijos pelningesnės, kuo didesnės laukiamos pajamos ir kuo didesnė investicijų apimtis, tuo didesni gamybos mastai ir aukštesni jos didėjimo tempai.

2. Keinso teorija turi tiesioginį ryšį su praktika. Neoklasikinės ir klasikų teorijų vystymas plius praktinės rekomendacijos, nukreiptos į ekonominių procesų reguliavimą ir nedarbo lygio sumažinimą, pagrindimas. Pagal Keinsą, ekonomikos pusiausvyra g.b. pasiekta ne tik pilno, bet ir nepilno užimtumo sąlygomis. Keinsas dalyvavo rekomendacijų įgyvendinime, buvo Finansų ir pramos vyriausybinio komiteto narys, konsultantas finansų ir pinigų klausimais, redagavo

„Economic journal“ žurnalą.

3. Keinso metodologijai būdinga ekonomika kaip visuma. Keinso pasiūlyta aanalizės sistema yra ekonomikos teorijos revoliucija ( tyrimai iš mikro perkelti į makroekonominį lygį ).

Keinsas panaudojo funkcinius ryšius ir priklausomybes, tiriant realius ekonominius ryšius, kaip agreguotas kategorijas, pagrindė jų įtaką į ekonominio vystymosi eigą ir tendencijas. Visuminių agreguotų ekonominių rodiklių analizė atskleidė naujas galimybes ekonomikos teorijai. „Bendrosios teorijos“ autorius parodė, kad ekonominės sistemos branduolys yra efektyvi paklausa, kad ekonomikos plėtra priklauso nuo visuomeninio produkto struktūros, kad ekonomikos pusiausvyra gali būti pasiekta esant nepilnam užimtumui, kad tikslinga tirti tipinius masinius reiškinius iir visų ekonominių procesų dalyvių veiksmus.

Užimtumo lygio ir visuminės paklausos Keinso teorija.

Keinso problema – nustatyti kokie veiksniai yra susiję su gamybos ir užimtumo svyravimais, svarbiausius kintamuosius, ištirti jų ryšius ir sąveiką. Keinsas manė, kad tradicinė mikroekonominė analizė neduos šios problemos sprendimo.

Klasikai užimtumo lygio, nedarbo veiksnių beveik netyrinėjo. Buvo manoma, kad sumažinti darbo jėgos perteklių galima – sumažinant darbo užmokestį, padidinus darbo užmokestį- padidės užimtumas. Patikimas laisvosios konkurencijos reguliatorius – rinkos kaina. Kainų ( išteklių ir gatavų prekių kainų, palūkanų, darbo užmokesčio ) laisvas judėjimas sureguliuoja paklausą ir pasiūlą, perskirsto išteklius bei likviduoja visus neatitikimus rinkose. Keinsas teigė, kad ši teorija yra klaidinga, nes darbo užmokesčio lygio judėjimas nereguliuoja užimtumo lygio. Darbo užmokesčio mažinimas nėra vaistas nuo nedarbo. Keinsas įveda sąvoką „pilnas užimtumas“ (3-6%). Pilno užimtumo lygis yra ekonomikos pusiausvyros sąlyga.

Keinsas kritikavo Sėjaus dėsnį (pasiūla apsprendžia paklausą). Taip g.b.kai mainai vyksta be pinigų. Jei paklausa mažesnė už pasiūlą, tai atsiras neatitikimas, perprodukcija, nes kainos nesuspės išlyginti D ir S. Išaugus paklausai, kainos didės, o jai sumažėjus jos liks tame pačiame lygyje. Darbo užmokesčio sumažinti negalima. Jei visuotinai darbo užmokestis sumažės, tai sumažės ir gyventojų perkamoji galia, sumažės prekių paklausa, o tas atves ne į nedarbo sumažėjimą, o į padidėjimą. GGamyba dar labiau susitrauks, žmonių, netekusių darbo, skaičius dar labiau padidės.

Keinsas teigia, kad visuomeninio produkto ir užimtumo apimtį ir dinamiką apsprendžia ne pasiūlos, o paklausos veiksniai. Paklausa apsprendžia pasiūlą.

Polinkio vartoti ir kaupti Keinso teorija.

Keinsas visuminę paklausą (piniginė D) dalina į vartojimo paklausą (C) ir investicinę paklausą (I). Paklausa vartojimo prekėms priklauso nuo to, kokia yra visuminių piniginių pajamų apimtis ir kaip tos pajamos paskirstomos. Keinsas neigė, kad visos pajamos sunaudojamos pirkimams, pagal jį- visuminės išlaidos sudaro visuminės pajamos ir santaupos. Išlaidos didėja kitokiu laipsniu, negu pajamos.

Keinsas teigė,kad pajamos yra pagrindinis veiksnys, apsprendžiantis vartojimą. Santaupų dydis yra skirtumas tarp pajamų dydžio ir vartojimo lygio. Santaupų dydį reguliuoja ne palūkanų norma, kuri, kaip teigė klasikai, skatina taupymą. Trumpajame laikotarpyje palūkanų normos įtaka asmeniniam vartojimui yra antraeilė ir nedidelė.

Pinigų masė, priešingai negu manė klasikai, turi įtaką ne tik kainų lygiui, bet ir verslumui, su ja susijęs pajamų dydis ir paklausos dinamika. Keinsas įvedė sąvoką- likvidumo prioritetas- siekis turėti grynų pinigų atsargą, paklausą gryniems pinigams. Likvidumo prioritetą sąlygoja ne tik palūkanų norma.

Lėšos vartojimui auga ne ta pačia proporcija, kuria auga pajamos, nes augant pajamoms, turtui, polinkis vartoti mažėja. Elgsenos motyvai- šykštumas, apdairumas, atsargumas. Polinkis vartoti C(vartojimo lygis)/Y(pajamos). Prieaugių dydžių santykis vadinamas ribiniu ppolinkiu vartoti (ΔC/ΔY ). Polinkis vartoti, suformuotas subjektyvaus pobūdžio motyvų, turi santykinai pastovų pobūdį. Pirmiausia tenkinami pirmaeiliai poreikiai, o kaupiama tada, kai būna pasiektas atitinkamas gerbūvio lygis. Augant realiosioms pajamoms, didesnis lyginamasis svoris būna tos pajamų prieaugio dalies, kuri skiriama santaupoms. Santykis ΔC/ΔY > 0, bet <1.

Santaupų ir investicijų Keinso teorija.

Visuminės paklausos skatinimo pagrindinis veiksnys pagal Keinsą yra investicijos. Jos turi kompensuoti vartojimo paklausos nepakankamumą. Investicijų augimas turi skatinti paklausos didėjimą, o mokios paklausos didėjimas atves į nacionalinių pajamų išaugimą.

Investicijų apimtis taip pat susiduria su tam tikromis kliūtimis. Jei augant pajamoms, didėja santaupos, nebūtinai iš karto ir ta pačia proporcija didėja investicijos. Lygybė, ( S = I ), gali būti pažeista, nes santaupų ir investicijų lygis ir dinamika priklauso nuo skirtingų veiksnių. Santaupas apsprendžia pajamų augimas ir polinkis taupyti. Investicijų dydis priklauso nuo daugelio kintamųjų: palūkanų normos lygio (kuo didesnės palūkanos, tuo žemesnis investicijų lygis), konjunktūros būklės, apmokestinimo dydžio, kapitalinių įdėjimų laukiamo rentabilumo.

Iki Keinso buvo manoma, kad siekis taupyti yra plėtros ir pažangos pagrindas. Todėl taupymą reikia visapusiškai palaikyti ir skatinti. Keinsas įrodo, kad ne visada santaupų didėjimas duoda norimą rezultatą. Vartojimas mažėja, santaupos auga, o investicijos nedidėja. Investicijų didėjimą stabdo pelno normos laukiamas sumažėjimas. Jei išlieka santykinai

aukšta palūkanų norma, piniginės lėšos nukreipiamos ne į įrengimus, stakles, atsargų didinimą, o į vertybinius popierius. Pinigai kaupiami, tačiau nenukreipiami į šakas, užtikrinančias ekonomikos plėtrą. Investicijų apimtis priklauso ir nuo lūkesčių, rizikos laipsnio, investavimo patikimumo ir tikslingumo. Investuotojų susilaikymas ir atsargumas yra viena iš svarbių priežasčių, kad nesusidaro pakankama paklausa, užtikrinanti pilną užimtumą.

Keinsas priėjo išvadą, kad galiausiai vis tik ekonominę pusiausvyrą apsprendžia lygybė tarp santaupų ir investicijų.Tada pasiekiamas pilnas užimtumas. Investicijų įtaką pilno užimtumo užtikrinimui Keinsas aiškina tuo, kad ,, esant atitinkamam polinkio vartoti lygiui, užimtumas pusiausvyroje priklauso nuo einamųjų investicijų lygio. Taigi užimtumą jis vertina kaip priklausomą kintamąjį nuo tokių nepriklausomų kintamųjų, kaip polinkio vartoti, kapitalo ribinio efektyvumo, palūkanų normos, pokyčių.

Tačiau pagrindine kaupimo problema yra nepakankama visuminė paklausa. O jai trukdo ribinio polinkio vartoti sumažėjimas, augančio kapitalo pelningumo kritimas, pernelyg didelių prioritetų likvidumui suteikimas.

Keinsas parodė, kad dabartinėmis sąlygomis kainos laisvai nejuda mažėjimo kryptimi. Negalima be galo mažinti palūkanų normą. Galima situacija, kad pinigų savininkai pradeda bijoti ir nebeskolina jjų, laikydamiesi likvidumo prioritetinio principo.

Išvados:

1. Visuminė paklausa nėra lygi visuminėms pajamoms. Bendriausia prasme pajamos pasidalija į dvi dalis: vartojimui ir santaupoms.

2. Santaupos nebūtinai turi būti lygios investicijoms. Dalis jų dėl eilės priežasčių atsilieka ir nevirsta kapitaliniais įdėjimais. Tačiau ekonomikos ppusiausvyra reikalauja santaupų ir investicijų atitikimo.

3. Makro lygyje, analizuojant atsiradusius pusiausvyros pažeidimus, analizę reikia pradėti ne nuo gamybos, o nuo paklausos. Paklausos dydis turi svarbesnį vaidmenį užtikrinant užimtumą ir gamybinių pajėgumų apkrovimą, negu kainų judėjimas ir lankstumas.

4. Atitikimas tarp visuminės paklausos ir visuminių pajamų – judėjimo į ekonomikos pusiausvyrą prielaida. Ji pasireikš tada, jei santaupos bus lygios investicijoms. Jei investicijos sumažės, tai sumažės ir pajamos. Mažesnė pajamų apimtis reiškia atitinkamą santaupų sumažėjimą, o nuo santaupų dydžio priklauso investicijos.

5. Funkcinius ryšius tarp svarbiausių ekonomikos kategorijų reikia analizuoti makro lygyje ir tas įgalina nustatyti veiksnius, turinčius įtaką ekonomikos plėtrai ir pusiausvyrai.

1.5. Investicijų multiplikatoriaus keinsistinė teorija.

Investicijų multiplikatorius daugina, stiprina paklausą, investicijoms veikiant į pajamų augimą. Jo vaidmuo svarbus.

Pavyzdžiu, plečiant viešuosius darbus bendras uužimtųjų skaičius pasidaro didesnis, negu darbuotojų, pritrauktų į viešuosius darbus, skaičius. Pavyzdžiui, darbininkai pasamdyti kelių tiesimui, didindami paklausą vartojimo prekėms, tuo pačiu didina užimtumą šakose, gaminančiose tas vartojimo prekes. Savo ruožtu, vartojimo prekių sektoriaus užimtumo didėjimas skatins paklausą darbo jėgai šakose, aptarnaujančiose vartojimo reikmenų gamybą. Tokiu būdu susidaro grandinė, duodanti papildomus prieaugius, kurie yra mažėjantys. Prieaugių dydis priklauso nuo pradinio indėlio.

Keinsistinis investicijų multiplikatorius parodo, kaip investicijų (valstybinių ir privačių) prieaugis veikia pagamintos produkcijos (pajamų) prieaugį.

Investavus 1 mln., bendrosios visuminės pajamų bbus didesnės nei 1 mln., nes atsiras papildoma paklausa kitose ūkio šakose. Pirma, pajamų prieaugis, padidinus investicija, dėl tarpšakinių ryšių iššauks kumuliatyvinį gamybos, tuo pačiu ir pajamų, didėjimą. Antra, pajamų prieaugis dėl investicijų padidėjimo dalinsis į asmeninį vartojimą ir santaupas. Kuo aukštesnė vartojimo C dalis, tuo stipriau veikia multiplikatorius. Multiplikatorius ir vartojimo prieaugis (ribinis polinkis vartoti) tarpusavyje yra tiesiog proporcingi. Multiplikatorius ir santaupų prieaugis (ribinis polinkis taupyti) tarpusavyje yra atvirkščiai proporcingi.

Multiplikatoriaus formulė remiasi dviejų sektorių ekonomikos (vartojimas ir investicijos) pagrindine lygtimi: Y = C + S. Jei tarti, kad Y = 1, tai C + S = 1. Kadangi multiplikatorius rodo, kokiu laipsniu didėja (prieauga) pajamos, veikiant kaupimui, tai multiplikacijos koeficientas (multiplikatorius) KM = 1 / AS arba KM = 1 / 1 – AS. Multiplikatoriaus visuminis efektas nepasireiškia iš karto, išsitempia per tam tikrą laikotarpį, o realiai veikia daugiasluoksnis multiplikatorius. Multiplikacinis efektas aiškiai pasireiškia, kada yra nepanaudoti gamybiniai pajėgumai, laisva darbo jėga; priklauso nuo to, į kokią šaką investuota; paprastai stipriausias poveikis ekonomikos pakilimo, o ne nuosmukio sąlygomis.

Skatinamasis multiplikatoriaus vaidmuo labai priklauso nuo išorinių sąlygų. Jei didėja mokesčiai, tai realaus multiplikatoriaus poveikis irgi sumažės, nes mokesčiai mažins vartojimą. Investicinė veikla nėra stabili, ją veikia vidaus ir išorės veiksniai, be tto, pastarųjų poveikis didesnis, negu vartojimo sferos veiksnių. Remiantis multiplikacinių ryšių poveikiu yra kuriama ekonominė politika, priimami ekonomikos reguliavimo sprendimai, kuriems Keinsas skyrė labai didelį dėmesį.

1. 6. Makroreguliavimo keinsistinės priemonės.

Keinsas buvo ne tik naujos teorijos kūrėjas, bet ir parengė priemones ekonominei politikai. Keinso makroekonomika turi socialinį pobūdį.

1. Keinso kredito – pinigų politika ir palūkanų normos reguliavimas. Nors Keinsas palūkanų normą laiko svarbiausiu parametru, tačiau pirmenybę atiduoda netiesioginei valstybinio reguliavirao formai – kredito-pinigų reguliavimui. Jis mano, kad valstybės pagalba pinigų rinkoje galima reguliuoti palūkanų normą ilgame laikotarpyje ir tuo pačiu paveikti efektyvią paklausą. Keinsas siūlo vykdyti pigių pinigų politiką. Pinigų kiekio padidinimas leidžia pilniau tenkinti likvidžių atsargų poreikį. Susidarius pertekliniam pinigų kiekiui, likvidumo polinkis ir palūkanų norma sumažėja. Perteklinės atsargos (santaupos) dalinai panaudojamos vartojimo prekių pirkimui, kas didina vartojimo paklausą, ir dalinai VP pirkimui, kas išplečia investicinę paklausą. Pasekmė – auga visuminė paklausa ir užimtumas pasiekia pusiausvyrą aukštesniame lygyje.

Pajamų augimas savo ruožtu reiškia santaupų ir investicijų padidėjimą dėl palūkanų normos sumažėjimo. Palūkanų normos sumažinimas paskoloms, turi padidinti skirtumą tarp kredito kainos ir kapitalinių įdėjimų laukiamo pelningumo. Verslininkai dėtų pinigus į gamybą. Gilaus nuosmukio sąlygomis, kada investicijos silpnai arba visiškai nereaguoja į palūkanų normos sumažinimą, pinigų-kredito politika yra mažai efektyvus metodas, iinvesticijų skatinimui.

2. Biudžeto politika: mokesčiai ir valstybės išlaidos. Esant neefektyviai pinigų-kredito politikai, Keinsas siūlo vykdyti aktyvią biudžeto politiką. Taip valstybės biudžeto išlaidų dydžio ir mokesčių normos sąveika pajungiama visuminės paklausos, kurios lygis garantuotų kapitalo ir darbo išteklių pilną panaudojimą stabilių kainų sąlygomis, reguliavimo poreikiams. Keinsas sako, kad taupymo paskatos priklauso nuo palūkanų normos ir mokesčių politikos (turi didesnę įtaką vartojimui). Ekonominis augimas įmanomas tik esant pilnam užimtumui ir pakankamam santaupų lygiui. Didelės santaupos nereiškia, kad taip pat didės ir investicijos, todėl galimas ekonomikos plėtros stabdymas. Pasekmė – galimas paklausos, gamybos plėtros ir užimtumo didėjimo sulėtėjimas. Todėl Keinsas teigia, kad įsikišimas mokesčių pagalba mažinant perteklines santaupas būtinas. Tai leistų padidinti valstybinių investicijų ir valstybės išlaidų mastus iki visuminės paklausos lygio, atitinkančio pilną užimtumą. Verslininkų skatinimas investuoti turi vykti progresyvinių mokesčių sistemos sąlygomis. Tas leis asmenų santaupas investuoti į gamybą. Progresyviniai mokesčiai dalyvauja pajamų pagal dydį paskirstyme ir jie gali keisti proporciją tarp santaupų ir vartojimo.

Efektyvios paklausos skatinimui Keinsas siūlo padidinti valstybės išlaidas, padidinti valstybines investicijas ir valstybinius prekių pirkimus. Padidėjusi biudžeto išlaidų dalis ateityje būtų kompensuojama naujo laikotarpio biudžeto pajamų gavimais. Gamybos ir pajamų prieaugių padidinimui reikėtų naudoti valstybines investicijas.

3. Nediskretinė fiskalinė politika amortizuojanti krizę, infliaciją ir nedarbą. Šios politikos

priemonėms priskiriama pajamų ir socialinius mokesčius, nedarbo pašalpas. Keinso nuomone, automatiniai stabilizatoriai atsiranda esant funkcinei priklausomybei tarp valstybinio biudžeto ir nacionalinių pajamų, o jos funkcionavimas remiasi esama mokesčių sistema ir valstybinių išlaidų esama struktūra. Pakitus grynojo produkto dydžiui galimi automatiški mokestinių pajamų dydžių svyravimai, atsiranda biudžeto deficitas/ perteklius. Automatiniai stabilizatoriai garantuoja ekonomikos sistemos lankstumą, nes veikia infliaciją ir nedarbą. Mokesčiai veda į potencialios perkamosios galios sumažėjimą, o valstybės išlaidos į padidėjimą. Antiinfliacinis poveikis – augant gr. nacionaliniam produktui, automatiškai didėja mmokestinės pajamos, jos sumažina vartojimą, stabdo perteklinį infliacinį kainų kilimą, o galiausiai sumažina gr. nacionalinį produktą ir užimtumą. Tada sulėtėja ekonomikos kilimas, susidaro tendencija likviduoti valstybės biudžeto deficitą ir suformuoti perteklių.

Didinti valstybės išlaidas reikia ekonomikos augimo sulėtėjimo, krizinio gamybos sumažėjimo ir nedarbo padidėjimo periodais. Keinso teorijoje fiskalinė politika pagrindinai orientuojama į paimamų mokesčių sumos ir valstybinių išlaidų sumos santykio pokyčius. Pagrindinis fiskalinės politikos rodiklis yra biudžeto balanso pokytis. Keinsas darė prielaidą, kad automatiniai stabilizatoriai tik švelnina ekonominių svyravimų gylį, bet nnekoreguoja Gr. Nacionalinio produkto pokyčių. Diskretinės fiskalinės politikos priemonės: įstatymais pakeičiant mokesčių tarifus, apmokestinimo struktūrą, valstybės išlaidų dydžius.

Vėliau pasikeitus realiai ekonomikai laikėsi pastovus biudžeto deficitas ekonomikos pakilimo ir aukšto užimtumo sąlygomis, t.y. struktūrinis deficitas, kurio kaupimasis atvedė į valstybės skolos aaugimą ir procentinių mokėjimų už paskolas lyginamojo svorio augimas valstybės išlaidų struktūroje. Tapo neįmanoma panaudoti deficitą kaip anticiklinės politikos instrumentą. Keinso fiskalinės politikos vykdymas nebetinka, ją reikia keisti, tradicinis valstybės išlaidų naudojimo didinimas dar labiau aštrino infliacinius procesus. Keinsizmo krizę lydėjo aštri kritika. Keinso šalininkai ir pasekėjai pasisakė už šios teorijos modernizavimą.