Laisvos prekybos Europos Sąjungoje principai

TURINYS

ĮVADAS 3

I. BENDROSIOS RINKOS ĮKŪRIMAS IR JOS TEISINIAI PAGRINDAI 4

2. LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO ES PRINCIPAI 6

3. MUITAI IR PANAŠIOS KLIŪTYS 9

3.1. Bendri muitų tarifai 9

3.2. Muitų ir rinkliavų turinčių tokį pat poveikį draudimas 10

3.3. Mokesčių harmonizavimo Europos Sąjungoje esmė ir principai 11

3.4. Mokesčių diskriminacija 11

3.4.1. Tiesioginė ir netiesioginė diskriminacijos 11

3.4.2. Diskriminacinis vidaus apmokestinimas 12

4. LIETUVOS INTEGRACIJA Į EB BENDRĄJĄ RINKĄ IR PREKYBOS POLITIKA 13

4.1. Lietuvos prekyba su ES 13

4.2. Užsienio prekybos rėžimai Lietuvai tapus ES nare 16

4.3. Narystės ES poveikis Lietuvos vidaus ir išorės prekybai 18

IŠVADOS 20

LITERATŪRA 22ĮVADAS

1992 metais Lietuva ir ES pasirašė Prekybos ir komercinio bbei ekonominio bendradarbiavimo sutartį ir priėmė deklaraciją dėl politinio dialogo tarp ES ir Lietuvos. Laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas yra keturios bendrosios rinkos laisvės, sudarančios Europos Sąjungos valstybių ekonominės integracijos pagrindą. Geriausiai šiuo metu įgyvendinta praktikoje yra prekių judėjimo laisvė. Lietuva derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) pradėjusi 2000 m. vasario 15 d., 2001 metus baigė suderinusi 23 derybinius skyrius ir, pasivijusi dvejais metais anksčiau derybas pradėjusias šalis kandidates. Visos Europos Sąjungos valstybės narės turi tam tikras pareigas iir teises, kur yra nustatytos konkrečios dalyvavimo taisyklės. Europos Sąjungai svarbu, kad ir Lietuva sugebėtų tapti visateise ES nare, gebančia laikytis visų ES teisių ir pareigų (10, 6-7psl).

Formaliai bendra rinka Europos Sąjungoje formavosi nuo 1985 m., o šis procesas bbaigėsi 1992 m. Europos sąjunga šiuo metu būtent ir yra bendra rinka. Tai stipriausia ekonominės integracijos pakopa. Kuriant bendrą vidaus rinką, pirmiausiai buvo numatyta panaikinti visus iki Europos Ekonominės Bendrijos atsiradimo importo ir eksporto tarp valstybių narių muitus.

Taigi pagrindinis mano šio darbo tikslas yra išanalizuoti Europos Sąjungos laisvos prekybos kūrimosi bei funkcionavimo ypatumus, išsiaiškinti kokios yra pagrindinės kliūtys ir jų šalinimo būdai. Be to šiame darbe dar aprašiau Lietuvos ir Europos Sąjungos tarptautinio bendradarbiavimo prekybos srityje aspektus, išskyriau užsienio prekybos rėžimus Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare. Kadangi liberalizavus prekybą su ES, Lietuvos užsienio prekybos struktūroje įvyko svarbių pokyčių ir buvo pastebėtas ryškus prekybos srautų persiorientavimas iš Rytų valstybių Vakarų Europos link, tai taip pat išanalizavau narystės Europos Sąjungoje poveikį LLietuvos vidaus ir išorės prekybai.

Taigi savaime suprantama, kad ypač daug dėmesio Lietuvos Respublikoje turi būti skiriama rinkos priežiūrai. Tuo tikslu 1999 metais priėmus Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymą, buvo nubrėžtos aiškios institucinio Lietuvos Respublikos rinkos priežiūros sistemos pertvarkymo gairės.I. BENDROSIOS RINKOS ĮKŪRIMAS IR JOS TEISINIAI PAGRINDAI

Po antrojo pasaulinio karo, penktojo dešimtmečio pabaigoje, pagerėjo vakarų Europos ekonomika. Buvo sukurti Vakarų Europos valstybių regioninio bendradarbiavimo pagrindai. Šioms valstybėms pagal Maršalo planą JAV teikiamos paramos koordinavimui buvo įsteigta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija ((ang. Organization for European Economic Cooperation). Vėliau sparčiai plėtojantis tarptautinei prekybai ir ryškėjant ekonomikos globalizacijos tendencijoms, ji reorganizuota į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (Organization for Economic Cooperation and Development), kuri, kaip ir ją papildanti Europos Taryba, išliko ir įgyvendinus Maršalo planą.

Siekiant, kad padidėtų Europos valstybių vaidmuo pasaulio ekonomikoje ir galimybės konkuruoti, 1950 m. buvo priimtas Šumano (Shuman) planas, kuriame buvo pateikti pasiūlymai padėję Vakarų valstybių ekonominio vystymosi pagrindus. Tai buvo pirmieji EEB – Europos ekonominės bendrijos (angl. European Economic Community) kūrimosi žingsniai.

Taigi, įgyvendinant Šumano planą 1951 m. buvo pasirašyta Paryžiaus sutartis ir 1952 m. buvo įkurta EAPB – Europos anglių ir plieno bendrija (ang. European Coal and Steel Community), kurioje dalyvavo šešios valstybės (Belgija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai). Šia sutartimi buvo numatyta sukurti anglies ir plieno bendrąją rinką, panaikinti muitus ir rinkliavas, taip pat kiekybinius prekybos apribojimus. Vyriausiajai valdybai – anglių ir plieno administraciniai valdžiai – buvo suteikti dideli įgaliojimai, tarp jų ir nustatyti muito mokesčius, minimalias kainas bei produkcijos kvotas, priimti sprendimus dėl investicijų. Šia sutartimi sudaryta ekonominė sistema buvo įvardijama kaip „reguliuojama konkurencija“ (9; 106-107 psl.).

EAPB veikla parengė dirvą platesnei ekonominei šešių Vakarų Europos valstybių sąjungai. 1957 m. kovo 25 d. Pasirašius Romos ssutartį buvo įkurtos dvi naujos bendrijos: EEB – Europos ekonominė bendrija ir EAEB – Europos atominės energetikos bendrija (European Atomic energy Community) arba dar vadinama Euratomas.

Pagrindinis Romos sutarties elementas buvo bendrosios rinkos kūrimas, turint omenyje vidaus rinką, t.y. ekonominę erdvę, kurioje būtų laisvas prekių, paslaugų, asmenų bei kapitalo judėjimas, ir bendrą išorinį prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių reguliavimą. Tai reiškė diskriminacijos tarp EEB valstybių narių fizinių ir juridinių asmenų (gamintojų, paslaugų teikėjų ir vartotojų) panaikinimą. Romos sutartis taip pat numatė vykdyti bendrąją prekybos politiką trečiųjų šalių atžvilgiu.

Vienas iš svarbiausių akcentų Romos sutartyje buvo tai, kad, sukūrus Muitų sąjungą ir priėmus bendrus išorinius tarifus, neliktų muitų tarifų ir kiekybinių apribojimų, taip pat pabrėžta prekybos barjerų pašalinimo, kliūčių prekių ir asmenų, taip pat paslaugų bei kapitalo judėjimui tarp valstybių narių panaikinimo svarba, pateiktos bendrosios nuostatos dėl EEB konkurencijos politikos. Kapitalo judėjimas turėjo būti liberalizuojamas tiek, kiek to reikėjo, kad galėtų normaliai funkcionuoti bendroji rinka (9; 107 psl.).

Formaliai bendra rinka Europos Sąjungoje formavosi nuo 1985 m., o šis procesas baigėsi 1992 m. Europos sąjunga šiuo metu būtent ir yra bendra rinka. Tai stipriausia ekonominės integracijos pakopa (6; 19-20 psl.)

Taigi Europos Sąjungos užsienio prekybos politika yra viena iš anksčiausiai integruotų politikos sričių. Bendros taisyklės pprekiaujant su trečiosiomis, t.y. ES nepriklausančiomis šalimis yra viena iš svarbiausių bendrosios rinkos dalių. Bendrojoje rinkoje ES valstybės narės laisvai prekiauja tarpusavyje, o prekybai su trečiosiomis šalimis taiko vienodus importo muitus ir kitas prekybos politikos priemones. Vis dėlto nepaisant tebetaikomų prekybos apsaugos priemonių kai kurių produktų atžvilgiu, ES tęsia užsienio prekybos laipsnišką liberalizavimą. Šioje srityje artimiausiu metu pagrindiniai įvykiai bus Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) derybų raun.das ir pažanga liberalizuojant tarptautinę prekybą tarp jos narių.

Didžiausią postūmį tarptautinės prekybos plėtrai bei šalių gerovės augimui suteiktų tolesnis importo apribojimų šalinimas PPO rėmuose. Nors daugiau nei prieš metus Dohoje prasidėjusios diskusijos kol kas nesąlygojo svarių laimėjimų, tikėtina, jog ES čia gali imtis vadovaujančio vaidmens. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija yra pasiūliusi iki 2010 m. visiškai pašalinti pramonės gaminių importo muitus. Tačiau, toli gražu ne visos ES šalys pritaria tokiam pasiūlymui, o bendros pozicijos formavimas ES viduje paprastai būna ne mažiau sudėtingas nei ES derybos su kitomis PPO narėmis. Be to, šiuo metu didesnį poveikį prekybos iškraipymui turi prekybos žemės ūkio produktais apribojimai bei įvairūs netarifiniai barjerai. Nuo pasiektų susitarimų šiose srityse priklausys ir šio PPO derybų raundo rezultatai bei jų poveikis tarptautinės prekybos plėtrai (13).2. LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO ES PRINCIPAI

EEB valstybės narės iki 1969 m.

panaikino tarpusavio prekybos apribojimus, atsisakė muitų visiems pramonės gaminiams ir daugumai žemės ūkio produktų. Be to, jos nustatė vienodus didelius muitus prekiaujant su trečiosiomis šalimis. Taigi EEB valstybės sudarė sau palankias konkurencijos sąlygas. Jų tarpusavio prekybos apimtis 1970 m., palyginus su 1958 m., išaugo 6,3 karto, o prekybos su trečiosiomis šalimis – tik 2,8 karto.

Dvylikos metų laikotarpis po Romos sutarties pasižymėjo sparčiu ir tolygiu ekonomikos augimu visose šešiose EEB valstybėse, žemu nedarbo lygiu. Jis apibūdinamas kaip nuolatinis “mišrios ekonomikos“ stiprėjimo iir socialinės gerovės metas (aukso amžius). Ir mikroekonomikos, ir makroekonomikos lygmeniu buvo svarbus valstybės vaidmuo (9; 109 psl.).

Taigi kaip jau minėjau Laisvas prekių judėjimas EB buvo kuriamas laipsniškai nuo 1969 m. – tada tarp valstybių narių sukurta Muitų sąjunga panaikino muito mokesčius ir lygiaverčio poveikio rinkliavas. Nuo 1993 m. sausio 1 d. išnyko pasienio kontrolės punktai. ES stengėsi derinti valstybių narių mokesčių sistemas bei tarifus.

EB Vidaus rinkos tikslas – panaikinti tarp valstybių narių visas kliūtis, ekonominius ir teisinius skirtumus, ttrukdančius jų ekonomikoms integruotis ir lemiančius nevienodas verslo sąlygas, neleidžiančias reikštis laisvos rinkos dėsniams. Pagrindiniai vidaus rinkos principai – užtikrinti laisvą prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimą, o bene svarbiausias iš jų yra laisvo prekių judėjimo garantas (15). Siekiant įtvirtinti šią llaisvę, pagrindinis dėmesys yra skiriamas: a) muitų, kiekybinių apribojimų ir jiems lygiavertį poveikį turinčių kliūčių panaikinimui; b) priemonėms, taikomoms siekiant užtikrinti, kad netiesioginis apmokestinimas neiškraipys Bendrijos vidaus prekybos; c) pagal vieningos Europos rinkos programą priimtiems pozityviems teisės aktams, kur prekybos kliūtys šalinamos derinant standartus (2; 181psl.).

Laisvas prekių judėjimas suprantamas kaip laisva prekių cirkuliacija vieningoje rinkoje. Tai garantuoja ES valstybės – narės priimdamos bendras taisykles. Jeigu yra bendras užtikrinimas, tai įstatymai turi pripažinti ir patvirtinti produktą vienoje valstybėje – narėje, o kitos turi su tuo sutikti (tai vadinasi, bendras pripažinimas). Kadangi ES yra muitų Sąjunga, tai nereikia mokėti muitų tarp valstybių – narių. Tačiau muitų tarifai yra nustatyti tarp ES ir kitų valstybių.

Laisvo prekių judėjimo kliūčių pašalinimas galbūt yra svarbiausias vieningos rrinkos programos pasiekimas. Šitie pasiekimai buvo įvykdyti su didele rizika. Pavyzdžiui, tuo metu Europa buvo pripažinta dėl pasienio kontrolės pašalinimo, nes šis pranašumas daugeliui kompanijų sumažina dokumentų tvarkymo procedūras.

Pagal apžvalgą, Didžioji Britanijos firmos veikia su Didžioji. Britanijos Pramonės Konfederacijos pagalba ir ypač, tai svarbu, pridėtinės vertės mokesčio sferoje. Prekių judėjimas pagreitina sprendimus dėl pridėtinės vertės mokesčio eksportuojamom prekėm. Pačios kompanijos užuot pateikusios dokumentus pripažįsta nacionalinio pridėtinės vertės mokesčio įtaką (7; 11psl.).

Šalių prekybai daug įtakos turi prekybos kliūtimis galimų laikyti vveiksnių. Remiantis įvairiais kriterijais, kliūtys skirstomos į natūralias ir institucines, matomas ir nematomas, tarifines ir netarifines. Pastarasis skirstymas atitinka Europos Bendrijos (EB) teisėje vartojamas sąvokas – muitai ir importo/eksporto ribojimai priskirtini matomų kliūčių kategorijai. Kartu esti ir nematomų kliūčių, t.y. lygiaverčio poveikio rinkliavos (tarifinės kliūtys) ir lygiaverčio poveikio priemonės (netarifinės kliūtys). Jos nuo matomų skiriasi tuo, kad prekybos sąlygas veikia netiesiogiai (5).

Įtvirtinant laisvą prekių judėjimą tarp EB valstybių narių buvo šalinamos tarifinės kliūtys – tai muito mokesčiai ir kitos rinkliavos, susijusios su prekių vežimu į kitą valstybę, ir netarifinės kliūtys (skirstomos į fizines, technines ir fiskalines) – tai importo/eksporto ribojimai bei lygiaverčio poveikio. priemonės. Taigi skatinant prekybą tarp Europos Sąjungos valstybių narių yra naudojami du priemonių lygmenys:

· Tarifinių barjerų panaikinimas;

· Netarifinių barjerų panaikinimas.

Tarifinių barjerų panaikinimas

1968 m. liepos 1 d. Europos Bendrijose pradėjus funkcionuoti Muitų sąjungai, tarp valstybių narių buvo panaikinti bet kokie vidiniai muitai. Dar daugiau, buvo įvestas vieningas išorinis muitų tarifas, kuris yra vienodo dydžio visose valstybėse Muitų sąjungos narėse, tačiau skiriasi atitinkamoms prekių grupėms priklausomai nuo jų prekių ekonominio jautrumo ir nuo prekių kilmės valstybės.

Į Europos Bendrijų Muitų sąjungą įeina 25 Europos Sąjungos narės ir Turkija. Kadangi Turkijos prekių rinka pasirodė patraukli ES valstybėms, Turkija nuo 1995 m. ddalyvauja prekių judėjimo laisvėje, nepaisant to, kad jos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje nepradėtos iki šios dienos. Tačiau Turkijos neliečia paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimo laisvės.

Visgi Europos Sąjunga savo prekybinėje politikoje siekia daugiau nei Muitų sąjungos tinkamas funkcionavimas. Todėl čia taisyklėmis reglamentuojami ne tik muitų tarifai, bet ir kiti prekybos politikos aspektai, tokie kaip sveikatos ir aplinkos apsaugos kontrolė, ekonominių interesų apsauga netarifiniais instrumentais ir bendros išorinės politikos priemonės. Todėl Europos Sąjungoje yra panaikinti ne tik muitai, tačiau ir bet kokios kitos rinkliavos, turinčios lygiavertį poveikį (14).

Daugiau apie muitus ir jų harmonizavimą kalbėsiu sekančiame skyriuje.

Netarifinių barjerų panaikinimas

Kaip jau minėjau, netarifinės kliūtys gali būti skirstomos į fizines, technines ir fiskalines. Akivaizdžiausias fizinių kliūčių pavyzdys – pasienio muitinio patikrinimo punktai. Techninės kliūtys apima techninį prekių reglamentavimą, standartus, diskriminacines valstybių politines nuostatas prieš kitas valstybes ir pan.; fiskalines kliūtis sudaro nevienodos valstybių mokesčių sistemos ir apmokestinimo naštos. Visos šios kliūtys šalinamos dviem būdais: 1) derinant valstybių narių teisę – numatant bendrus EB prekių reikalavimus ir standartus; ir 2) naikinant valstybių narių taikomas diskriminacines praktikas, dėl kurių ribojamas kitų valstybių prekių patekimas į rinką arba jos konkuruoja su vietinių gamintojų prekėmis nelygiavertėmis sąlygomis. Pirmuoju atveju bendrieji reikalavimai nustatomi direktyvomis ar reglamentais atitinkamoms prekių ggrupėms arba jų savybių aspektams. Antruoju atveju techninį derinimą atstoja abipusio pripažinimo principas bei bendras prekių importo arba eksporto apribojimų bei lygiaverčio poveikio priemonių taikymo draudimas (5).

Netarifinių apribojimų panaikinimą Europos Sąjungoje reglamentuoja Europos Bendrijos steigimo sutarties 28 ir 29 straipsniai. Pirmas jų numato, kad valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės. Antrasis skamba taip pat, išskyrus tai, kad yra skirtas prekių eksportui reglamentuoti.

Kiekybiniai apribojimai prekybai suvokiami kaip bet kokių kvotų įvedimas. Daugiau diskusijų ir neaiškumų kelia klausimas, kas yra lygiaverčio poveikio priemonės.

Pirmąjį lygiaverčio poveikio apibrėžimą pateikė Teisingumo teismas 1974 m. Dassonville byloje. Teismas nurodė, kad lygiaverčio poveikio priemonės yra bet kokios valstybių narių taikomos prekybos taisyklės, tiesiogiai ar netiesiogiai trukdančios ar galinčios trukdyti prekybai (14). Tačiau vertinant, ar priemonė yra lygiaverčio poveikio kiekybiniam apribojimui, svarbiausia yra ne kokio tikslo siekiama ją naudojant, o jos sukelti padariniai. Lygiaverčio poveikio priemonių pavyzdžiais gali būti importo licencijos; inspekcijos ir patikrinimai; diskriminacinės kreditavimo ir mokėjimo sąlygos, taikomos importui; nacionaliniai kainų reguliavimo mechanizmai, dėl kurių importas patenka į nepalankesnę padėtį; reikalavimas pateikti kilmės deklaraciją; skatinimas pirkti šalies produkciją; paralelinio importo ribojimas (5).

Esti tam tikros išimt.ys, kai leidžiami importo/eksporto ribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės. Tai apibrėžta EB Sutarties 30

straipsnyje. Šis straipsnis numato galimybę taikyti 28 ir 29 straipsnių išimtis, jei šios išimtys yra pateisinamos visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais (14). Taip pat numatyti išskirtiniai atvejai, kai valstybės narės, pasinaudodamos EB Steigimo sutartyje numatytais saugikliais, gali laikinai nesilaikyti laisvo prekių judėjimo principų, numatytų 28 ir 30 straipsniuose (13).3. MUITAI IR PANAŠIOS KLIŪTYS

3.1. Bendri muitų tarifai

Muitai yyra vienas seniausių nacionalinės prekybos apsaugos būdų, kadangi jie beveik visada silpnino prekybą. Todėl nestebina tai, kad muitai yra pirmoji prekybos kliūtis, kurią EB sutartis siekė panaikinti (2; 182psl.). Kuriant bendrą vidaus rinką, pirmiausiai buvo numatyta panaikinti visus iki Europos Ekonominės Bendrijos atsiradimo importo ir eksporto tarp valstybių narių muitus. Sukūrus Europos šalių Muitų sąjungą ir įvedus bendrą muitų tarifą aplink visą bendrijos išorinę sieną, įvežamoms prekėms buvo sudaromas vienodas muitų barjeras ir panaikinamos visos prekybos kliūtys dėl skirtingų muitų. BBe to, iš valstybių narių surenkamos muitų mokesčio įplaukos tapo vienu iš bendrijos pajamų šaltinių (1; 271psl.).

Taigi Europos Bendrijos pagrindas ir yra muitų sąjunga, apimanti visą prekybą prekėmis įskaitant importo bei eksporto muitų ir visų rinkliavų, turinčių lygiavertį poveikį, uždraudimą ttarp valstybių narių ir bendrojo išorinio muitų ir visų rinkliavų, turinčių lygiavertį poveikį, uždraudimą tarp valstybių narių ir bendrojo išorinio muitų tarifo nustatymą trečiosioms šalims (4; 79 psl.).

EB sutartyje numatyta nustatyti bendrus muitų tarifus, kartais vadinamus “bendrais išoriniais tarifais”. Šių tarifų taikymas yra reguliuojamas EB Sutarties 18-19 str., o patys tarifai yra nustatyti tiesiogiai taikomais reglamentais.

Bendrų muitų tarifų tikslas – užtikrinti, kad visose valstybėse narėse prekės, importuojamos į EB iš trečiųjų šalių, būtų traktuojamos vienodai, ir taip sudaromos sąlygos visoms prekėms, esančioms apyvartoje Bendrijos teritorijoje, pasinaudoti laisvo judėjimo nuostatų teikiamais pranašumais. Kadangi šie tarifai taikomi visiems į Bendriją iš užsienio importuojamiems produktams, yra nustatyta vieninga tarifų siena įvežant tuos produktus į Bendrąją vidaus rinką. Būtent dėl šios priežasties vvalstybės narės negali nustatinėti jokių autonominių muitų tarifų iš trečiųjų valstybių importuojamoms prekėms.

Bendrų muitų tarifų sistemoje prekės yra klasifikuojamos pagal bendrąją nomenklatūrą remiantis vieningomis Bendrijos taisyklėmis dėl jų vertės ir kilmės. Produktai skirstomi pagal sąrašus, o ši prekių klasifikavimo nomenklatūra yra numatyta Briuselio konvencijoje.

Taryba kvalifikuota balsų dauguma, pagal Komisijos siūlymą turi teisę tam tikrose ribose keisti arba sustabdyti muitų taikymą, arba atskiroms valstybėms narėms suteikti sumažintas tarifų kvotas arba visiškai atsisakyti muitų, jeigu konkretaus produkto Europos Bendrijoje pagaminama nnepakankamai ir jeigu to produkto pasiūla konkrečioje valstybėje tradiciškai priklauso nuo importo iš trečiųjų šalių.

Kai tik prekės yra įvežamos į Bendriją, t.y. sutvarkyti jų importo formalumai ir sumokėti atitinkami muitų mokesčiai, jos patenka į laisvą apyvartą ir turi būti traktuojamos, kaip ir Bendrijos teritorijoje pagamintos prekės. Pagal bendrą muitų tarifų sistemą surinkti muitų mokesčiai mokami į EB biudžetą ir sudaro dalį EB “nuosavų išteklių” (11; 108-109psl.). 3.2. Muitų ir rinkliavų turinčių tokį pat poveikį draudimas

Nagrinėjant nuostatas, skirtas panaikinti muitų mokesčius prekėms, cirkuliuojančioms tarp valstybių narių, galima pastebėti, kad EB sutarties 13-17 straipsniai yra apie laipsnišką muitų mokesčių mažinimą ir panaikinimą iki pereinamojo laikotarpio 1969 metais. Taip pat svarbu pabrėžti, kad laipsniškas muitų mokesčių mažinimas taikomas priimant naujas valstybes nares ir yra numatytas atitinkamose Asociacijose arba Europos sutartyse, sudarytose su numatomomis kandidatėmis į narystę (11; 109 psl.). Pirmoji EB Sutarties nustatyta pareiga, turėjusi pirmosiose valstybėse narėse “nuginkluoti” muitus buvo tokia: nuo Sutarties įsigaliojimo neįvesti importui iš kitų EB valstybių ar eksportui į jas jokių naujų muitų ar rinkliavų, turinčių lygiavertį poveikį. Be to joms buvo uždrausta didinti muitus, jų jau nustatytus prekybai su kitomis EB valstybėmis narėmis. Tokia nuostata, žinoma, kaip sustingimo taisyklė, yra 12 straipsnyje. Sustingusi nuostata galioja ir šiandien, nnes ji sulaiko naujas valstybes nares nuo naujų muitų įvedimo arba jau esamų padidinimo (2; 183 psl.).

Rinkliavos turinčios lygiavertį poveikį yra aiškinamos kaip visos kitos piniginės rinkliavos, kurios nėra muitai tiesiogine prasme ir kuriomis Bendrijoje į laisvą apyvartą išleistos prekės apmokestinamos dėl to, kad jos kerta valstybės sieną, išskyrus tuos atvejus, kai tokia rinkliava leidžiama pagal specialią Sutarties normą. EB Sutarties 12 straipsnis nurodo, kad jos yra draudžiamos, 13 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad valstybių narių valdžia jas panaikintų (2; 184 psl.). Tačiau Teisingumo Teismas nustatė, kad tais atvejais, kai kontrolė pagal Bendrijos teisę yra privaloma kaip viena iš priemonių plėtoti laisvą prekių judėjimą, rinkliavos, renkamos siekiant padengti tokias kontrolės išlaidas, neprieštarautų EB teisei. Taigi jos nereikštų “rinkliavų turinčių tokį pat poveikį”, kadangi būtų tiesiog kaip viena iš priemonių išlaidoms, susijusioms su privalomos užduoties vykdymu padengti. O tais atvejais, kai EB teisė nenumato privalomo pagrindo valstybės veiksmams, rinkliavos, renkamos tokiomis aplinkybėmis, jau reikštų “rinkliavas turinčias tokį pat poveikį”.

Apibendrinant galima pasakyti, kad nors tam tikros paslaugos ir yra reikalaujama pagal EB (arba tarptautinę) teisę, atrodo, kad tik tokios paslaugos, kuri duoda realios naudos importuotojui arba importuojamoms prekėms (pvz., įpakavimo paslauga), teikimas gali pateisinti rinkliavą. Rinkliava neleistina net ir tuo aatveju, kai “paslauga” nustatoma importuotojui vadovaujantis visuomenės interesais. Tuo atveju, kai paslauga tikrai teikiama importuotojo naudai, Europos Teisingumo Teismas nustatė, kad rinkliava neturi viršyti paslaugos vertės ar kainos, arba sumos proporcingos suteiktai paslaugai. Taip pat neleistina rinkliava, grindžiama prekių verte (11; 113-114 psl.).3.3. Mokesčių harmonizavimo Europos Sąjungoje esmė ir principai

Ekonominės sistemos pagrindas yra bendra vidaus rinka, kuri remiasi laisvu asmenų, prekių bei paslaugų ir kapitalo judėjimu tarp šalių. Pavyzdžiui, asmenys, ieškodami darbo, gali laisvai važinėti į kitas Bendrijos šalis ir įsikurti su šeima ten, kur didesnė darbo paklausa, geresnės darbo sąlygos, didesni atlyginimai. Įmonės gali laisvai gaminti bei parduoti savo veiklos produktus jų pačių pasirinktoje šalyje.

Esminis laisvo prekių ar paslaugų judėjimo užtikrinimo veiksnys yra mokesčių skirtumų, turinčių įtakos prekybai tarp valstybių narių sumažinimas. Šie skirtumai sudaro nelygias konkurencines sąlygas ir kliūtis laisvam prekių, paslaugų bei kapitalo judėjimui, taip pat veikia darbo išteklių ir įmonių sprendimus (1; 270 psl.).

Laisvosiose prekybos zonoje, kur panaikintos prekybos kliūtys tarp šalių, mokesčių suderinimo reikalavimai yra minimalūs. Pagrindines ES mokesčių harmonizavimo priežastis galima įvardinti kaip: 1) dėl mokesčių susidariusios nelygios ES šalių konkurencinės sąlygos; 2) lėtai vyksta integracijos procesai bei rinkos unifikavimas. Taigi mokesčių harmonizavimu siekiama skatinti konkurenciją, sąlygojančią integraciją bei laipsnišką ekonomikos augimą vienu metu

visose ES šalyse. Mokesčiai harmonizuojami, siekiant mokesčių neutralumo, t.y. prekių bei paslaugų, gamybos veiksnių judėjimas ir tarptautinė specializacija gamyboje neturėtų vykti dėl mokesčių (1; 273-274 psl.).3.4. Mokesčių diskriminacija

3.4.1. Tiesioginė ir netiesioginė diskriminacijos

Įvairiose valstybėse narėse taikomų mokesčių sistemų skirtumai taip pat gali trukdyti sukurti neturinčią kliūčių vidaus rinką. Dėl to Europos Teisingumo Teismas siekdamas panaikinti su mokesčiais susijusią diskriminaciją, yra pripažinęs, kad sistema, kuri importuojamas prekes traktuoja kitaip nei vietinės gamybos, įtvirtina neteisėtą diskriminaciją. Taip yra net ir tuomet, kai tokia ssistema kai kuriais arba daugeliu atvejų gali veikti importuojamos prekės naudai, tačiau tam tikrais atvejais gali būti įrodytas jos žalingas poveikis. Tačiau EB Sutarties 95 straipsnis nedraudžia atvirkštinės diskriminacijos. Kitaip tariant, remiantis EB teise, valstybė teisėtai gali nustatyti vietinės gamybos prekėms didesnį mokestį už tą, kurį ji taiko importuojamoms prekėms.

Netiesioginė diskriminacija išaiškėja tada, kai sistemos diskriminacinis pobūdis grindžiamas kitokiais veiksniais nei prekės kilmė, o ši sistema turi tokį poveikį, kuris yra nepalankus importuojamai prekei. Pavyzdžiui Humblot byloje mažesnio nei 16 AAJ galingumo automobiliams Prancūzijoje buvo taikomas iki 1100 Prancūzijos frankų (FF) kelių mokestis. Galingesniems nei 16 AJ automobiliams buvo nustatytas pastovus 5000 FF dydžio mokestis. Tačiau buvo nustatyta, kad Prancūzija negamina automobilių, kurių galingumas viršija 16 AJ ribą. Taigi neproporcingai ssunki apmokestinimo našta, taikyta galingesniems automobiliams, palietė tik importuojamas prekes. Todėl ieškovo reikalavimo pagrindas buvo tas, kad nors sistema buvo diskriminacinė, dėl automobilio galingumo, jos netiesioginis poveikis reiškė diskriminaciją dėl nacionalinio priklausomumo, o tai prieštaravo EB 95 straipsniui. Europos Teisingumo Teismas palaikė tokią argumentaciją. Taigi valstybė turi ne tik pagrįsti netiesiogiai diskriminuojančio mokesčio tikslą, bet ir priemones tam tikslui pasiekti. Šios priemonės turi būti tinkamos tam tikslui siekti, o jomis uždėta našta turi būti proporcinga siekiamai naudai (11; 117-120 psl.).3.4.2. Diskriminacinis vidaus apmokestinimas

Nuostatos, dėl diskriminacinio apmokestinimo yra dviejose EB sutarties nuostatose, 95 ir 96 straipsniuose (2; 199psl.). Pirmasis straipsnis geriausiai gali būti nagrinėjamas remiantis laisvu prekių judėjimu, ir jis draudžia vidinį apmokestinimą, diskriminuojantį iš kitų valstybių narių importuojamas prekes. EB ssutarties 95 straipsnis, kuris buvo pripažintas turįs tiesioginį poveikį, skelbia (11; 114psl):

· Valstybės narės neapmokestina, tiesiogiai ir netiesiogiai, kitos valstybės narės prekių jokiais vidaus mokesčiais, didesniais negu tie, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra taikomi panašioms vietinėms prekėms.

· Be to, valstybės narės neapmokestina kitos valstybės narės prekių jokiais tokio pobūdžio vidaus mokesčiais, kurie kitoms prekėms teiktų netiesioginę apsaugą.

· Ne vėliau kaip antrojo etapo valstybės narės panaikina arba keičia visas šios Sutarties įsigaliojimo metu taikomas nuostatas, prieštaraujančias aukščiau nurodytoms taisyklėms.

Taigi šis straipsnis turi būti vertinamas iimant jo visumą, o ne atskiras dalis. Taip yra nustatęs ETT. Teismas nurodė, kad bet kokia apmokestinimo sistema, pagal 95 straipsnį turinti diskriminacinį ar apsauginį poveikį, pripažinta netinkama. Sutarties 96 straipsnis reikalauja, kad jokie grąžinami vidaus mokesčiai už eksportuojamas prekes neviršytų mokesčių, kuriais jos yra tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestinamos (2; 199-200psl.).4. LIETUVOS INTEGRACIJA Į EB BENDRĄJĄ RINKĄ IR PREKYBOS POLITIKA

4.1. Lietuvos prekyba su ES

Lietuvoje pasirengimą narystei Europos Sąjungoje buvo pradėta programuoti 1995 m., kai buvo parengta Nacionalinė teisės derinimo programa. Tai buvo Lietuvos reakcija į Europos Komisijos Baltąją knygą, skirtą asocijuotų VRE valstybių pasirengimui integruotis į ES vidaus rinką. Programos uždavinys buvo perkelti į nacionalinę teisę ES bendrąją rinką reglamentuojančius teisės aktus, nurodytus Baltojoje knygoje (3; 129 psl.). Tačiau Oficialūs santykiai ir bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Europos Bendrijos (EB) prasidėjo 1991 m. rugpjūčio 27 d., kai EB nusprendė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Prekybos politika nulemta laisvos prekybos susitarimų ir Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) reikalavimų. Daugelis kitų politikos sričių yra sąlygojamos Europos integracijos strategijos (8) .

Lietuvos ir Europos sąjungos teisinis pagrindas yra Europos (asociacijos) sutartis pasirašyta 1995 m. birželio 12 d. Ir įsigaliojusi 1998 m. vasario 1 d. Laisvosios prekybos ir su prekyba susijusių dalykų sutartis tarp Europos bendrijų ir Lietuvos, pasirašyta 11994 m. liepos 18 d. Ši sutartis įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. ir yra Europos sutarties dalis, apimanti laisvą prekių judėjimą. Taip buvo numatyta pramoninių prekių tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos laisvosios prekybos rėžimas. Tačiau šis rėžimas nebuvo nustatytas žemės ūkio, perdirbtų žemės ūkio ir žuvies produktų prekybai, kuriai yra taikomas abipusių preferencijų (nuolaidų) režimas, o taip pat prekybai tekstilės gaminiais (3; 127 psl.).

Laisvosios prekybos sutartyje buvo numatyta, kad Europos Sąjunga ir Lietuva per pereinamąjį laikotarpį, trunkantį ne ilgiau kaip 6 metus ir prasidėjusį 1995 m. sausio 1 d., palaipsniui įkurs laisvos prekybos zoną. ES pagal Laisvos prekybos sutarties reikalavimus įsipareigojo nuo 1995 m. sausio 1 d. panaikinti visus eksporto ir importo muito mokesčius, kiekybinius apribojimus arba priemones, turinčias lygiavertį poveikį, pramoninėms prekėms, kilusioms Lietuvoje. Lietuva nuo sutarties įsigaliojimo dienos įsipareigojo panaikinti eksporto ir importo muitus (išskyrus prekes, išvardintas sutarties II, III, IV ir V prieduose), kiekybinius apribojimus ir priemones, turinčias lygiavertį poveikį, pramoninėms prekėms, kilusioms Bendrijoje. Europos (Asociacijos) sutartis tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos, pakeitė Ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartį, o Laisvos prekybos sutartis tapo Europos sutarties dalimi (8).

Liberalizuojant prekybą tarp ES ir Lietuvos Laisvosios prekybos sutartis (LPS) buvo nuolat papildoma, keičiami jos priedai ir protokolai. PPavyzdžiui 1998 m. liepos 16 d. Europos Sąjunga ir Lietuva pasirašė Protokolą, keičiantį Europos sutarties prekybos aspektus atsižvelgiant į Austrijos, Suomijos ir Švedijos įstojimą į ES bei Bendrojo susitarimo dėl muitų (GATT – angl. General Agreement of Tariffs and Trade) ir prekybos Urugvajaus raundo derybų rezultatus dėl žemės ūkio. Protokolas pakeitė Europos sutarties 2 Protokolą bei Europos sutarties priedus ir straipsnius, reguliuojančius žemės ūkio, perdirbtų žemės ūkio ir žuvininkystės produktų prekybą.

Europos Sąjunga – svarbiausia pasaulyje vieninga rinka, apimanti apie netoli 450 milijonų gyventojų. Lietuva jau dabar gana intensyviai prekiauja su ES šalimis ir yra pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė. 2001 m. Lietuva eksportavo į ES valstybes prekių už 8782 mln. Lt, o importavo iš ES už 12150 mln. Lt (žr. 1 grafiką). 2001 m. prekybos apyvarta su ES sudarė 48% Lietuvos užsienio prekybos apyvartos, eksportas į ES – 48% viso Lietuvos eksporto, importas – 48% viso Lietuvos importo.

Liberalizavus prekybą su ES, Lietuvos užsienio prekybos struktūroje įvyko svarbių pokyčių. Buvo pastebėtas ryškus prekybos srautų persiorientavimas iš Rytų valstybių Vakarų Europos link. 1994 m. Lietuvos prekybą su ES šalimis sudarė 26,1 proc., o 1998 m. – 45,4 proc. visos užsienio prekybos apimties. (3; 127-128 psl.).

2001 m. pagrindine Lietuvos prekybos partnere išliko

Vokietija. Lietuvos eksp.ortas į Vokietiją sudarė 12% viso Lietuvos eksporto, o importas – 19% viso Lietuvos importo (žr. 2 grafiką). Kitos pagrindinės Lietuvos prekybos partnerės buvo Jungtinė Karalystė (14% eksporto ir 3% importo), Danija (4% eksporto ir 4% importo), Nyderlandai (3% eksporto ir 4% importo), Švedija (4% eksporto ir 3% importo), Prancūzija (3% eksporto ir 3% importo) ir Italija (2% eksporto ir 8% importo).

1. grafikas

2. grafikas

2001 m., lyginant su 2000 m., smarkiai išaugo eksportas į Jungtinę Karalystę (117%), Suomiją ((31%), Belgiją (24%), o sumažėjo į Nyderlandus (26%), Austriją (21%), Prancūziją (10%).

Importas iš daugumos ES valstybių lyginant 2001 m., su 2000 m., išaugo. Labiausiai importas išaugo iš Portugalijos (78%), Austrijos (41%), Belgijos (35%), Airijos (32%).

2001 m. Lietuva į ES daugiausiai eksportavo tekstilės dirbinių, mineralinių produktų, mašinų ir mechaninių įrenginių, chemijos pramonės produkcijos, įvairių pramonės dirbinių ir medienos. Šios produktų grupės sudarė 79 % viso Lietuvos eksporto į ES. 2001 m., lyginant su 2000 m., išaugo mineralinių produktų, paruoštų mmaisto produktų, augalinių produktų, tekstilės dirbinių eksportas, sumažėjo – chemijos pramonės produktų, medienos ir jos dirbinių eksportas.

Tuo tarpu pagrindinės iš ES importuojamos prekių grupės buvo šios: mašinos ir mechaniniai įrengimai, transporto priemonės, tekstilės dirbiniai, chemijos pramonės produkcija, plastikai ir jų ddirbiniai. Šios prekių grupės sudarė 72% viso Lietuvos importo iš ES. 2001 m., lyginant su 2000 m., iš ES buvo daugiau importuota transporto priemonių, maisto produktų, chemijos pramonės gaminių, mašinų ir mechaninių įrenginių. Mažiau importuota mineralinių produktų ir augalinių produktų (8).

Auganti Lietuvos prekyba su ES rodo didėjančią ekonominę integraciją tarp ES ir Lietuvos. Ji teikia apčiuopiamą naudą Lietuvos įmonėms, kurios veža iš ES žaliavas ar eksportuoja į ES. Auganti prekyba akivaizdžiai naudinga vartotojams, kurie turi vis platesnį pigesnių ir geresnės kokybės prekių pasirinkimą, pradedant buitine technika ar maisto produktais ir baigiant automobiliais bei kitais gaminiais. Per pastarąjį dešimtmetį liberalizuota prekyba su ES ir kitomis Europos valstybėmis tapo vienu pagrindinių Lietuvos ekonomikos augimo šaltinių.

Tiesa, prekyba žemės ūkio produktais tarp Lietuvos ir EES buvo liberalizuojama daug lėčiau nei prekyba pramonės gaminiais. Žemės ūkio produktams ir dabar galioja importo muitai bei kiti ribojimai, kuriuos taiko ES ir Lietuva. ES taip pat yra iškėlusi ne vieną antidempingo bylą Lietuvos gamintojams, sėkmingai konkuruojantiems ES vidaus rinkoje. Be to, prekybą kol kas riboja skirtingi produktų kokybės standartai ir muitinės procedūros. Pastarosios ypač daug kainuoja įmonėms, įvežančioms produkciją iš kitų šalių ar eksportuojančioms iš Lietuvos (12; 10-11psl.).4.2. Užsienio prekybos rėžimai Lietuvai tapus ES nare

2000 m. Užsienio reikalų mministerija atliko Lietuvos, tapusios ES nare, užsienio prekybos pokyčių tyrimą. Praėjus dvejiems metams Ūkio ministerija, vadovaudamasi Suomijos prekybos ir pramonės ministerijos metodika, atliko analogišką tyrimą. Juo siekiama išsiaiškinti Lietuvos ir ES pramonės prekių importo režimo skirtumus bei galimą pasikeitimų mastą, Lietuvai tapus ES nare.

Įstojusi į ES Lietuva turi būti pasirengusi įgyvendinti visus ES teisės aktus išorinių santykių srityje. Tai – teisės aktai, susiję su:

o naryste Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO);

o ES Bendrosios preferencijų sistemos įgyvendinimu;

o prekyba tekstilės gaminiais;

o prekyba plienu;

o prekybos priemonių – antidempingo, kompensacinių (antisubsidijinių) muitų ir apsaugos (protekcinių) priemonių taikymu;

o investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos sutarčių vykdymu;

o ekonominių sankcijų taikymu;

o Europos ekonominės erdvės sutarties vykdymu;

o laisvosios prekybos bei prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo sutarčių vykdymu;

o eksporto ir importo draudimu;

o žvejybos sutarčių vykdymu;

o ES muitų tarifų sistemos taikymu ir kt. (15).

Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė laisvo prekių judėjimo sektoriuje šiuo metu atitinka acquis reikalavimus. Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė turėjo būti suderinta su acquis reikalavimais ir jie turėjo būti įgyvendinti šiame sektoriuje (išskyrus sritis, dėl kurių prašoma pereinamojo laikotarpio) vėliausiai iki 2004 m. sausio 1 d.

Derinant Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę su ES acquis laisvo prekių judėjimo srityje, glaudžiai bendradarbiauja valstybės institucijos, ūkio subjektai ir įvairios profesinės organizacijos. Derinimo procesas vyko ganėtinai sklandžiai, visos grandys pamažu prisitaikė prie naujų sąlygų. Visi suvokia, kkad šiame sektoriuje suderinti Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę su ES acquis reikalavimais – vienas svarbiausių žingsnių, leisiančių didinti Lietuvos verslo konkurencingumą ES ir trečiųjų valstybių atžvilgiu.

Lietuvos Respublika daugelyje laisvo prekių judėjimo srities sektorių jau yra sukūrusi reikiamą administracinę infrastruktūrą acquis reikalavimams įgyvendinti, ši infrastruktūra veikia, jos gebėjimai nuolat tobulinami.

Ypač daug dėmesio Lietuvos Respublikoje skiriama rinkos priežiūrai. 1999 metais priėmus Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymą, buvo nubrėžtos aiškios institucinio Lietuvos Respublikos rinkos priežiūros sistemos pertvarkymo gairės (8).

Dabar po narystės Lietuva turės laikytis Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatų. Pagal šią sutartį visa užsienio prekyba Europos Sąjungoje reglamentuojama bendrai. Tai reiškia, kad išoriniai muitų tarifai, antidempingo, kompensacinės, protekcinės priemonės, kvotavimas bus bendri visoms ES šalims narėms, taip pat ir Lietuvai. Todėl itin svarbu išsiaiškinti prekybos režimų pokyčius, jų įtaką Lietuvos užsienio prekybai, su kuriomis trečiosiomis šalimis prekiaujant bus daugiausia pokyčių. Tyrimas buvo atliekamas trimis lygiais:

1) analizuojami Lietuvos ir Europos Sąjungos išorinių muitų tarifų skirtumai ir gaunami duomenys, leidžiantys apibendrinti, kaip pasikeis išorinių muitų dydis;

2) nagrinėjama prekyba su kiekviena užsienio valstybe atskirai, analizuojama, koks bus muitų tarifų pokytis;

3) nagrinėjama, kokių pokyčių dėl muitų tarifų pasikeitimų patirtų prekyba prekėmis su įvairiomis užsienio valstybėmis.

Vadovaudamasi šiuo tyrimu, kiekviena Lietuvos įmonė gali įvertinti prekybos ssąlygų pasikeitimus ir planuoti savo tolesnę veiklą (15).

Vertinant Lietuvos rinkos ekonomikos institucijų funkcionalumą ir ekonomikos konkurencingumą, reikėtų išskirti tris kriterijų grupes t.y. bendrą šalies ūkio būklės ir reformų sėkmės laipsnį, ūkio plėtotės tempą ir Lietuvos ūkio būklės ir reformų pažangos lyginamąjį vaizdą.

Lietuvos ūkis jau dabar gana atviras, o prekybiniai ryšiai su ES šalimis toliau plečiami. Antra vertus, nors eksporto lyginamasis svoris Lietuvos užsienio prekyboje auga, užsienio prekybo.s balansas išlieka neigiamas. Aišku, kad įstojusi ES nare viena Lietuva didelės įtakos ES sprendimams daryti negali. Tačiau ji gali būti tarptautinių derybų vykstančių daugeliu lygmenų, – ir vyriausybių vadovų, ir ministerijų tarnautojų,- dalyve.4.3. Narystės ES poveikis Lietuvos vidaus ir išorės prekybai

Lietuvai įstojus į ES pirmiausiai bus pašalintos dar tebetaikomos kliūtys tarpusavio prekybai. Tai reiškia. Kad Lietuvos įmonės jau neturės rūpintis, jog ES gali iškelti antidempingo bylą ir iš Lietuvos eksportuojamoms prekėms bus imta taikyti rinkos apsaugos priemonės. Taigi įmonių verslo aplinka taps stabilesnė ir lengviau prognozuojama, išnyks pardavimų vidaus rinkoje ribojimo grėsmė, Lietuvos įmonės ES rinkoje taps konkurencingesnės.

Antra, panaikinus dar taikomus importo muitus, konkurencingesnės bus Lietuvos žemės ūkio ir maisto prekės. Trečia, bus pašalintos muitinės procedūros ES vidaus rinkoje parduodamoms prekėms ir iš jos į Lietuvą įvežamiems produktams.

Tai leis atpiginti produkciją ir skatins ekonomikos augimą. Taigi svarbiausia yra tai, kad pašalinus visas minėtas kliūtis tiesioginę naudą gaus Lietuvos gyventojai, nes didėjant konkurencijai Lietuvoje, mažės prekių kainos, plėsis jų pasirinkimas. Konkurencija taip pat skatina didinti verslo (gamybos, prekybos ar paslaugų) efektyvumą, plėtoti pažangias technologijas, tobulinti darbo organizavimo metodus. Visa tai leidžia geriau tenkinti vartotojų poreikius, taigi ir kelti gerovę.

Taip būtina paminėti, kad Lietuvai dalyvaujant vidaus rinkoje reikės suvienodinti prekybos su ES nepriklausančiomis valstybėmis sąlygas. Kaip minėta, ES yra mmuitų sąjunga, kuri taiko vienodus muitus ir iš kitų šalių įvežamiems produktams (12; 11psl.). Lietuva, derindama taikomus muitus, turės kai kuriais atvejais padidinti konvencinius importo muitus (pavyzdžiui, įvežamoms chemijos prekėms, žemės ūkio produktams, elektronikos gaminiams ir pan.), kitais atvejais importo muitai bus sumažinti (pavyzdžiui, benzino muitas). Jau dabar yra įvertinta, kokių prekių importo muitai padidės, kokių sumažės. Bendras šių pasikeitimų poveikis bus nedidelis, nors importo muitų vidurkis trečiųjų šalių atžvilgiu gali šiek tiek išaugti. Lietuvai reikės atsisakyti laisvosios prekybos pramonės ggaminiais su Ukraina, bet bus sumažintos kliūtys prekybai su Europos ekonominės erdvės bei kai kuriomis kitomis šalimis (pavyzdžiui, Izraeliu), kurioms ES taiko preferencinį režimą (13).

Taigi Lietuva, tapusi ES nare, turi importo muitus ir kitas rinkos apsaugos priemones suvienodinti su ppriemonėmis, kurias ES taiko kitoms šalims.

Rengiantis Lietuvos integracijai į ES ir jos vidaus rinką buvo atlikta nemažai tyrimų, kurie suteikė pakankamai informacijos apie galimus Lietuvos užsienio prekybos pasikeitimus įstojus į ES. Pagrindinės šių tyrimų išvados yra tokios:

1. Šiek tiek pakils bendras importo muitų su trečiosiomis šalimis lygis;

2. Didžiausi pokyčiai būtų prekyboje su Rusija, Japonija ir JAV. Skirtumas tarp importo muitų padidėjimo ir sumažėjimo prekiaujant su Rusija būtų apie 27 mln. litų, su Japonija – apie 16 mln. litų, su JAV – apie 11 mln. litų.

3. Padaugės antidempingo ir kitų apsaugos priemonių. ES yra viena iš daugiausia antidempingo ir kitų prekybos apsaugos priemonių taikančių PPO narių. Šios priemonės galios ir į Lietuvą įvežamoms prekėms.

4. Poveikis makrolygiu priklausys nuo konkrečios prekių grupės. Norint įvertinti poveikį kkonkrečioms įmonėms ar vartotojams, reikia įvertinti muitų pokyčius konkrečioms prekių grupėms. Pavyzdžiui, prekyboje su Rusija išaugs muitai branduolinių reaktorių elementams, gamtinėms dujoms, kai kurioms chemijos prekėms.

Reikia atsižvelgti į tai, kad importo muitų pasikeitimas ir jo poveikis priklauso nuo būsimos ES užsienio prekybos politikos ir prekybos su konkrečiomis valstybėmis sąlygų. Vykdydama įsipareigojimus PPO, ES nuolatos mažina importo ribojimus prekybai su kitomis PPO narėmis. Lietuvai ypač svarbūs ES prekybos ryšiai su Rusija, kuri yra viena svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių. Jau senokai ssvarstomos glaudesnių prekybos ryšių tarp ES ir Rusijos formos, o ateityje gali būti pasirašyta laisvosios prekybos sutartis tarp jų. Paspartėjusios Rusijos derybos su PPO ir ypač narystė šioje organizacijoje gali pagreitinti ir prekybos tarp ES ir Rusijos liber.alizavimą. Tai būtų ypač naudinga Lietuvos ekonomikai, kuri dėl natūralių priežasčių bei tradicijų ir ateityje bus glaudžiais ekonominiais ryšiais susijusi su kaimyninėmis šalimis (12; 12-13 psl.).IŠVADOS

EB Vidaus rinkos tikslas – panaikinti tarp valstybių narių visas kliūtis, ekonominius ir teisinius skirtumus, trukdančius jų ekonomikoms integruotis ir lemiančius nevienodas verslo sąlygas, neleidžiančias reikštis laisvos rinkos dėsniams.

Laisvas prekių judėjimas EB buvo kuriamas laipsniškai nuo 1969 m. – tada tarp valstybių narių sukurta Muitų sąjunga panaikino muito mokesčius ir lygiaverčio poveikio rinkliavas. Nuo 1993 m. sausio 1 d. išnyko pasienio kontrolės punktai.

Pagrindinis prekių judėjimo laisvės tikslas – prekybos tarp Europos Sąjungos valstybių narių skatinimas. Siekiant šio tikslo, yra naudojami du priemonių lygmenys: tarifinių barjerų panaikinimas; netarifinių barjerų panaikinimas, kas reiškia nematomų kliūčių, t.y. lygiaverčio poveikio rinkliavos ir lygiaverčio poveikio priemonės. Jos nuo matomų skiriasi tuo, kad prekybos sąlygas veikia netiesiogiai.

1994 m. liepos 18d. pasirašyta laisvos prekybos sutartis tarp Lietuvos ir Europos Bendrijos, įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Sutartyje numatyta, kad Europos Sąjunga ir Lietuva per ppereinamąjį laikotarpį, trunkantį ne ilgiau kaip 6 metus ir prasidėjusį 1995 m. sausio 1 d., palaipsniui turi įkurti laisvos prekybos zoną. ES pagal Laisvos prekybos sutarties reikalavimus įsipareigojo nuo 1995 m. sausio 1 d. panaikinti visus eksporto ir importo muito mokesčius, kiekybinius apribojimus arba priemones, turinčias lygiavertį poveikį, pramoninėms prekėms, kilusioms Lietuvoje. Lietuva nuo sutarties įsigaliojimo dienos įsipareigojo panaikinti eksporto ir importo muitus (išskyrus prekes, išvardintas sutarties II, III, IV ir V prieduose), kiekybinius apribojimus ir priemones, turinčias lygiavertį poveikį, pramoninėms prekėms, kilusioms Bendrijoje. Laisvos prekybos režimas nebuvo nustatytas prekybai žemės ūkio, perdirbtais žemės ūkio ir žuvies produktais, o taip pat prekybai tekstilės gaminiais.

Auganti Lietuvos prekyba su ES rodo didėjančią ekonominę integraciją tarp ES ir Lietuvos. Ji teikia apčiuopiamą naudą Lietuvos įmonėms, kurios veža iš ES žaliavas ar eksportuoja į ES. Tai akivaizdžiai naudinga vartotojams, kurie turi vis platesnį pigesnių ir geresnės kokybės prekių pasirinkimą, pradedant buitine technika ar maisto produktais ir baigiant automobiliais bei kitais gaminiais. Tiesa Žemės ūkio produktams ir dabar galioja importo muitai bei kiti ribojimai, kuriuos taiko tiek ES, tiek ir Lietuva.

Per pastarąjį dešimtmetį liberalizuota prekyba su ES ir kitomis Europos valstybėmis tapo vienu pagrindinių Lietuvos ekonomikos augimo šaltinių. Lietuvai įstojus į ES tiesioginę nnaudą gaus Lietuvos gyventojai, nes didėjant konkurencijai Lietuvoje, mažės prekių kainos, plėsis jų pasirinkimas. Konkurencija taip pat skatina didinti verslo efektyvumą, plėtoti pažangias technologijas, tobulinti darbo organizavimo metodus. Visa tai leidžia geriau tenkinti vartotojų poreikius, taigi ir kelti jų gerovę.LITERATŪRA

1. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. 2003 m. Kaunas. Technologija. ISBN 9955-09-350-1;

2. Cairns W. Europos Sąjungos Teisės įvadas. 1999 m. Vilnius. Eugrimas. ISBN 9986-752-55-8;

3. Europos Sąjunga iš arčiau: dėstytojų rengimo programos dalyvių straipsnių rinktinė. 2000 m. Vilnius. ISBN 952-9592-67-1;

4. Europos Sąjunga: steigimo dokumentų rinktinė. 1999 m. Vilnius. Eugrimas;

5. Gavėnas T. Europos komiteto prie LRV ES vidaus rinkos politikos skyriaus vyr. Specialistas. Laisvo prekių judėjimo ES principai. [interaktyvus]. 2004 m. spalis. Nr. 194. Vilnius. Žiūrėta 2004 12 03. Prieiga per Internetą: ;

6. Junevičius A. Europos Sąjunga: istoriniai, politiniai, teisiniai aspektai. 1999 m. Kaunas;

7. Laurinaitytė R. Sm 9/6 gr. “The Single market”. 2001 m. Kaunas. KTU. (referato vertimas);

8. Lietuvos statistikos departamentas. Lietuvos prekyba su Europos Sąjungą. Tiesioginės ES šalių investicijos į Lietuvą / Lietuvos prekyba su ES. [interaktyvus]. 2002 m. Vilnius. Žiūrėta 2004 10 17. Prieiga per Internetą: ;

9. Manokas K. Europos Sąjungos plėtra ir Europeizacija Vidurio ir Rytų Europos valstybių įsijungimas į Europos sąjungą. 2003 m. Vilnius. Eugrimas. ISBN 9955-501-40-5;

10. Purplys V. Lietuvos derybos dėl narystės

Europos Sąjungoje. 2000 m. Vilnius. Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. ISBN 9955-485-02-07;

11. Tatham A. Europos Sąjungos Teisė. 1999 m. Vilnius. Eugrimas;

12. Vilpišauskas R. Lietuvos dalyvavimas Europos sąjungos vidaus rinkoje: Laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimas. 2002m. Vilnius. Alora. ISBN 9955-9413-9-1;

13. Vilpišauskas R. Lietuvos laisvosios rinkos ekspertas. ES siekis – mažinti tarptautinės prekybos apribojimus [interaktyvus]. 2004 m. spalis. Nr. 142. Vilnius. Žiūrėta 2004 12 03. Prieiga per Internetą: ;

14. Selionytė S. Laisvas prekių judėjimas Europos Sąjungoje [interaktyvus]. Žiūrėta 2004-11-18. PPrieiga per Internetą: ;

15. Šėgžda R. LR Ūkio ministerijos užsienio prekybos departamento direktorius. Kaip pasikeis užsienio prekybos rėžimai Lietuvai tapus ES nare? [interaktyvus]. Žiūrėta 2004 10 17. Prieiga per Internetą: .