LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBA

VILNIAUS UNIVERSITETO

TARPTAUTINIO VERSLO MOKYKLA

LIUDMILA JURŠAN

JELENA KOVALIOVA

1BA2, vadyba ir verslo administravimas

LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBA

Makroekonomikos kursinis darbas

Darbo vadovas: doc. J. Kunčina

2004 – 05 – 07

Vilnius, 2004

ĮVADAS

Ekonomika apima labai daug įvairių temų, tačiau mus labiausiai sudomino tema: “Lietuvos užsienio prekyba”, nes užsienio prekyba yra vienas iš svarbiausių tarptautynių santykių sferų.

Pagrindinis šio darbo tikslas yra išanalyzuoti Lietuvos užsienio prekybos struktūrą ir raidą, remiantis Statistikos departamento duomenėmis ir kitais šaltiniais.

Mūsų darbo uždaviniai – susipažinti su:

● Lietuvos užsienio prekybos istorija

● Užsienio prekybos aapribojimais

● Lietuva bendradarbiaujančiomis šalimis

● Pakeitimais, kurie įvyks įstojus į Europos Sąjungą

Taip pat atsakysim į šiuos klausimus:

● Kaip ir kada atsirado ir pradėjo vystytis užsienio prekyba Lietuvoje?

● Kuo importas ir ekspotas yra susiję?

● Kodėl šalys nustato prekybos apribojimus?

● Kokios Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pasekmės?

1. Lietuvos užsienio prekybos istorija

. prekyba, kuri be prievartos ir apribojimų natūraliai ir nuolatos vyksta tarp bet kokių dviejų šalių, visada yra naudinga, nors ir ne visada vienodai, abiejoms iš jų . AA. Smith (1776)

Esant visiškai laisvai prekybai, kiekviena šalis natūraliai skiria savo kapitalą bei darbo jėgą tiems užsiėmimams, kurie yra naudingiausi kiekvienai iš jų. Šis individualios naudos siekimas yra nuostabiai susietas su visuotine nauda. Skatindamas pramonės augimą, atlygindamas išradingiausiems ir efektyviausiai iišnaudodamas gamtos suteiktas galias, šis principas efektyviausiai ir ekonomiškiausiai paskirsto darbo jėgą. D. Ricardo (1817)

. tokia yra prekybos galia: tiek skatinti inovaciją, tiek geriausiu būdu paskirstyti visame pasaulyje ekonominio augimo vaisius. The Economist (1999)

. prekyba, kuri be prievartos ir apribojimų natūraliai ir nuolatos vyksta tarp bet kokių dviejų šalių, visada yra naudinga, nors ir ne visada vienodai, abiejoms iš jų . A. Smith (1776)

Esant visiškai laisvai prekybai, kiekviena šalis natūraliai skiria savo kapitalą bei darbo jėgą tiems užsiėmimams, kurie yra naudingiausi kiekvienai iš jų. Šis individualios naudos siekimas yra nuostabiai susietas su visuotine nauda. Skatindamas pramonės augimą, atlygindamas išradingiausiems ir efektyviausiai išnaudodamas gamtos suteiktas galias, šis principas efektyviausiai ir ekonomiškiausiai paskirsto darbo jėgą. D. Ricardo (1817)

. tokia yra prekybos galia: ttiek skatinti inovaciją, tiek geriausiu būdu paskirstyti visame pasaulyje ekonominio augimo vaisius. The Economist (1999)

1. 1. Lietuvos užsienio prekybos užiuomazgos ir prekyba gintaru

Kada gi atsirado Lietuvos užsienio prekyba? Tiksliai atsakyti neįmanoma, nes galima tik numatyti, kad Lietuvos užsienio prekyba prasidėjo labai senai. Senieji Lietuvos gyventojai, puikūs medžiotojai ir žvejai, nebuvo abejingi grožiui. Gimtajame Baltijos pajūryje beveik prieš 60 mln. metų bangos pradėjo išskalauti gintarą, o mūsų protėviai – jį rinkti, gaminti iš jo papuošalus. Jau tuo metu šis Lietuvos žemės aauksas pradėjo plisti po visą Rytų Europą, o kiek vėliau – ir pietuose, labai išgarsindamas aisčių, senųjų mūsų protėvių, vardą. Pirmuosius meistrus gintaras patraukdavo ne tik savo spalvomis ar skaidrumu. Pajūryje radę ir taip jau dailios formos didelių plokščių gintaro gabalų, jų labai negadindavo, o tik kiek pagludindavo, briaunas padarydavo aptakias, kartais dar iškarpydavo ar papuošdavo taškučiais, viršuje titnaginiu grąžteliu iš dviejų pusių pragręždavo skylutę pakabinimui, ir auksaspalvis gintaro papuošalas suspindėdavo visu savo grožiu.

Tiksliai atsakyti neįmanoma, nes galima tik numatyti, kad Lietuvių užsienio prekyba prasėdėjo labai senai. Vadinamosios Narvos kultūros žemėse buvo net du gintaro apdirbimo centrai. Vienas didelis – Šventojoje ir į šiaurę nuo jos, Sarnatėje prie Liepojos, o kitas – Rytų Latvijoje, Lubano ežero apylinkėse, kur gintarą iš Baltijos pakrančių atsigabendavo Dauguvos upe. Senieji Baltijos pakrančių europiečiai gintaro dirbinius nešiojo patys ir parduodavo juos artimiems ir net labai tolimiems kaimynams. Šiaurės kaimynai, gyvenę dabartinėse Suomijos, Karelijos ir Estijos teritorijose, į gintaro papuošalus mainydavo iš žaliojo skalūno skobtus kirvelius, grandžių pavidalo papuošalus. Tai buvo apeiginiai papuošalai – senieji Baltijos pakrančių gyventojai juos dėdavo mirusiesiems ant akių. Mėgo gintarą ir kaimynai rytuose – Naugardo apylinkėse, Okos ir Volgos aukštupių žemėse. Svarbaus gintaro apdirbimo centro vėliau būta ir Sembos pusiasalyje, kkuriame paskui susiformavo prūsų gentys. Ten pagaminti gintaro dirbiniai paplito visoje Lenkijos teritorijoje, o mainais, atrodo, gauti pirmieji kultūriniai augalai — kanapės ir soros. Intensyviausiai gintaru prekiauta 3500 – 2500 metais pr. Kr. Iš šio laikotarpio yra ir didieji gintaro lobiai: 434 gintaro dirbinių Juodkrantės lobis bei 153 dirbinių Palangos lobis, surinktas grafų Tiškevičių. Vien Lubano ežero pakrantėse Rytų Latvijoje iki 1980 metų rasti 19 193 gintaro dirbiniai. Tai žvėrių ir žmonių figūrėlės, puikūs papuošalai, bylojantys apie subtilų senųjų mūsų protėvių grožio pajautimą. Be abejo, tokie dailūs dirbiniai buvo geidžiama prekė svetimuose kraštuose, todėl padėjo užmegzti naudingus prekybinius ir kultūrinius ryšius su kaimynais. 0 ir išveždavo tikrai daug: tik viename akmens amžiaus kapinyne, 200 km į pietryčius nuo Naugardo, rasta 15 000 gintaro dirbinių. Visi jie buvo padaryti prie Baltijos krantų, nes rasti vien sveiki dirbiniai ir nė vieno neapdirbto gabaliuko.

Nors dar naegzestavo pinigai, bet jau aktyviai vyko mainų procesai. Apie tai sužinome iš Tacito pasakojimas apie aisčių papročius ir gyvemmo būdą veikale “Germama” (98 m.). “Dešiniajame Svebų jūros krante jūra plauna aisčių gentis. <.> Garbina dievų motiną. Kaip prietaringumo ženklą nešioja šernų pavidalus (statulėles). Tai naudojama vietoj ginklų ir kitokios apsaugos. Tai deivės garbintoją daro saugų net tarp priešų. RRetai naudojama geležis, dažniausiai (medžio) lazdos. Javus ir vaisius augina ištvermingiau negu tingūs germanai. Bet ieško naudos ir jūroje, ir tik jie vieni iš visų (kitų) seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina “glesum”. Būdami barbarai, netyrė ir nežino, kokia jo (gintaro) prigimtis, kokia jo kilmė. Būtent jis ilgai tarp kitų jūros išmetamų daiktų buvo nejudinamas, kol mūsų prabangumas ir jam vertę suteikė. Jiems jis atrodo bevertis: renka kokį randa, neapdirba, atgabena ir stebėdamiesi priima atlyginimą. <.>”.[2;15]

1. 2. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekyba

1. 2. 1. Lietuvos prekyba iki Vokiečių ordino sutriuškinimo

Pastačius vokiečiams 1252 m. tvirtovę Klaipėdoje, imta kontroliuoti Nemuno žiotis, per kurias seniau būdavo prekiaujama su užsienio pirkliais, daugiausia bene Liubeke. Tai rodo, jog popiežiai, norėdami susilpninti baltų gimines, atkakliai kovojusias su Vokiečių ir Livonijos ordinais, prievarta brukusiais lietuviams krikščionybę, stengėsi drausti krikščionims pirkliams prekiauti su lietuviais.

Liubekas norėjo gauti iš Ordino vietą sambių žemėje pastatyti miestą daug gintaro turinčioje jūros pakrantėje. Tačiau derybos nepasisekė. Užtat Liubeko pirkliai dalyvavo įkuriant Karaliaučiaus ir Klaipėdos miestus. Klaipėda gavo net Liubeko miesto teises.

Nemuno žiočių užgrobimą ypač skaudžiai pajuto Nemuno upynas, taip pat ir Žemaitija, kuri sudarė kylį tarp Vokiečių ir Livonijos ordinų. Dėl to žemaičiai ir skalviai, vieni kitus remdami, stengėsi priešintis, puldami

vokiečių bazes. Žemaičiai, skalviams tarpininkaujant, gaudavo ginklų, aprangą, druską ir kitus dalykus.

Tarp lietuvių ir Ordino kilo arši kova su dažnais plėšikiškais kryžiuočių įsiveržimais. Skaičiuojant nuo Vokiečių ordino įsikūrimo, kova tarp kryžiuočių ir lietuvių tęsėsi beveik 200 metų ir pasibaigė Ordino politišku sutriuškinimu, nepanaikinant Vokiečių ordino prekybinių bazių. Pasieniu, tarp Ordino užgrobtų žemių ir Lietuvos, atsirado dykrų kairiojoje Užnemunėje ir taip pat pagal Žemaitijos sieną.

Ordinas galėjo susisiekti su Lietuva Nemunu arba iš Ermlando Gardino link. Nuo XIII a. pusės iki Krėvos SSutarties su lenkais 1385 m. nėrajokių žinių apie Nemuno prekybą.

Nutraukus prekybos ryšius su prūsais ir per Nemuno žiotis, teko lietuviams tenkintis prekybos ryšiais su Ryga, valdoma Rygos vyskupo.

Ryga buvo svarbus prekybos punktas ne tik baltų giminėms, bet taip pat ir didelėms rusiškosioms sritims, įėjusioms į Lietuvos valstybę. Kaip buvo sakyta, Dauguvos prekyba sudarė vieną didžiojo prekybos kelio iš Šiaurės į Pietus Šakų. Iki Lietuvos krikšto (1387 m.) ir Vytauto laikų Dauguvos prekyba buvo užėmusi pirmutinę vietą. Ryga kontroliavo visą Padauguvio pprekybą. Ji buvo sudariusi prekybos sutartis su Smolensku (su punktais prie Dnepro ir Padauguvio – Vitebsku, Polocku. Pastarasis jau nuo XIII a. pusės įėjo į Lietuvos valstybės ribas). Tiesioginės dokumentinės medžiagos apie lietuvių prekybą su Ryga nėra išlikę. Tačiau iš RRygos skolų knygos, vadinamosios , “Das Rigische Schuldbuch” (1286 – 1350 m.), matome, kad tarp pirklių, kurie vieni kitiems skolino prekes arba už jas tuojau pat nesusimokėdavo, pasitaiko viena kita ir lietuviška pavardė (Johannes Rythovta, Petrus Letowinus, Studile de Kernowe, Myndowe). Aišku, kad nemažai galėjo būti tokių, kurie tuojau pat atsilygindavo už prekes ir niekur nebuvo registruojami. Tarp išvežamųjų prekių šioje knygoje jau minimas lietuviškas vaškas (cera litovica). Nors Ryga ne visada turėjo galimybes su Lietuva prekiauti, vis dėlto prekybinių ryšių, kaip rodo šaltiniai, būta. Tai matome iš to, kad, anot Eiliuotosios Livonijos kronikos ir kitų dokumentų, Lietuvos karalius Mindaugas 1253 m. leidęs Rygos vokiečiams prekiauti visoje Lietuvoje. Taigi, nors Livonijos ordino riteriai ir kariavo su lietuviais, tačiau Rygos pirkliams ttai nekliudė palaikyti prekybinius ryšius su Lietuva. Nuo pat XIII a. pabaigos aiškiai pastebima Rygos pirklių konkurencija su Livonijos ordinu. Nepasitenkinimas virsta nuolatine karo būkle. Iš tų santykių atsiranda Vytenio, o paskui ir Gedimino karinė sąjunga su rygiečiais.

Iš Rygos, kaip svarbaus prekybos centro, Lietuva iš Vakarų Europos gaudavo reikalingų prekių, o ten parduodavo savo žaliavas ir gaminius.

1323 m. didysis kunigaikštis Gediminas sudarė su Livonijos ordinu sutartį, kurioje buvo numatytas laisvas ir nekliudomas abiejų kraštų žmonių bendravimas, taip pat nustatyta skriaudų aatlyginimo tvarka (jei kuris Livonijos ar Estijos pavaldinys padarytų skriaudą lietuviui ar atvirkščiai, tai kiekvienas nuskriaustasis kreipiasi į savo valdovus ir šieji jau galutinai atsiteisia). Tais pačiais 1323 m. Gediminas išsiuntinėjo iš Vilniaus laiškus Baltijos miestams Liubekui, Rostokui, Stralzundui, Greifsvaldui ir Ščecinui (Štetinui), taip pat į Gotlando salą ir kai kuriems vienuolynams. Laiškuose Gediminas tarp kitų kvietė vykti į Lietuvą ir pirklius, karius, amatininkus, žvejus, mechanikus, druskininkus (Salzwirker) ir kt. su šeimomis ir visu turtu, žadėdamas apsaugą ir laisvę kilotis po kraštą. Žemdirbiams žadėjo žemės ir atleidimą nuo duoklių bei prievolių kunigaikščiui per dešimt metų. Praėjus tam laikui, jie būtų privalėję mokėti dešimtinę kaip ir kituose kraštuose.

1330 m. Rygą užėmė Livonijos ordinas. Rygiečių sąjunga su lietuviais žlugo ir prekybos santykiai susilpnėjo. Tačiau prekybiniai ryšiai ir po to abiem pusėms, matyt, buvo svarbūs, nes 1338 m. Lietuva su Ordinu, dalyvaujant Rygos miestui, sudarė taikos sutartį.

Naujos taikos sąlygos buvo daugiau prekybinės. Abi pusės pripažino visišką laisvę pirkliams keliauti po susitariančiųjų šalis, šalinti pirkliams prievartos kliūtis, nereikalauti užstatų. Nei Gediminas, nei krašto magistras nesiėmė atsakomybės už pirklių nuostolius vienoje ar kitoje šalyje. Ginčai tarp lietuvių ir vokiečių turėjo būti sprendžiami vietoje, o kitais atvejais pirkliai turėjo kreiptis į savo šalies teismus. Tad ssu Rygos miestu prekybiniai santykiai plėtojosi toliau. 1385 m. Vilniaus pirkliams buvo duota laisvė iki Mintaujos, garantuojamas jiems nuostolių atlyginimas. 1387 m. Vilniaus pirkliams buvo pažadėta prekybinė laisvė pačiame Rygos mieste ir karo metais nepavojingas susisiekimas su miestu.

Lietuvos ir Lenkijos sutarties metu tarp Jogailos diplomatų 1385 m. buvo kilęs iš Rygos vokietis Hanulas. Matyt, prekybinių reikalų atblokštas į Vilnių, jis čia įgijo daug įtakos. 1381 m. organizavo Jogailos naudai perversmą, buvo miesto komendantas.

Senais laikais pradėta Rygos prekyba su Lietuva, vargu ar kada nors buvo nutraukta, išskyms karų ir sąmyšių metus. Jos reikšmė ypač didelė buvo slaviškosioms Lietuvos valstybės sritims, ypač iki 1553 m., kai anglų pirkliai rado kelią į Archangelską.

Ilgametės žiaurios ir atkaklios kovos dėl krašto laisvės išlaikymo su Vokiečių ordinu neigiamai veikė Lietuvos ekonominį gyvenimą. Pačioje Lietuvoje

kaip ir nebuvo miestų be sustiprintų grioviais ir medžio sienomis pilių. Gediminas ėmė plėsti miestus, ir pirmiausia Vilnių, į kurį jis perkėlė sostinę. Vilniuje apsigyvenantiems svetimšaliams, kaip matėme Jis suteikia Rygos teises. Dabar Vilnius, kuriamas prie Neries, įtekančios į Nemuną, tampa svarbiu Lietuvos valstybės prekybiniu centru.

Gediminui mirus, jo įpėdiniai Algirdas (1345 – 1377 m.) ir Kęstutis (apie 1297 – 1382 m.) išplečia Lietuvos valstybines sienas nuo Možaisko rytuose iki Raigardo vakaruose ir nuo BBaltijos iki Juodosios jūros. Algirdo klausė Pskovas, Naugardas, Smolenskas ir Kijevas – didieji anų laikų prekybos centrai. Vilniaus prekyba nuolatos augo – jame lankėsi Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirkliai, kurie Vilniuje laisvai galėjo prekiauti. Pirmieji gavo Magdeburgo prekybinę privilegiją. Pirkliai visą laiką turėdavo lietuvių valdovų privilegijas prekiauti.

Tuo būdu susidaro naujas didelis prekybos ir amatų centras naujai įsteigtoje Lietuvos sostinėje Vilniuje, kur greičiausiai jau ir seniau būta prekių mainymosi vietų, esančių Neries ir Vilnelės, kurios anais laikais, be abejo, buvo daug vandeningesnės ir tinkamesnės laivybai, santakoje.

Ordinas prekiaudamas rėmėsi šiaurės vokiečių prekybinių miestų Hanzos sąjunga. Su ja ir Lietuva palaikė prekybinius ryšius.

Platesnės reikšmės Lietuvos prekybiniams ryšiams plėtotis su prūsais turėjo Vytauto sudaryta su Ordinu 1398 m. spalio 12 d. Salyno sutartis. Šioje sutartyje buvo sužymėti punktai, kuriuose galėjo vykti prekyba tarp vokiečių pirklių ir lietuvių. Tie punktai buvo ištisai minimi ir vėlesnėse sutartyse – Racionžo (1404 m.), prie Melno ežero 1422 m., nustatant sieną su prūsais 1466 m., taip pat vasaliteto sutartyje 1525 m., pagaliau Žygimanto Senojo sutartyje, sudarytoje 1529 metais.

Nesant gerų santykių su Vokiečių ordinu, kurie būtų leidę plėtotis prekybai Nemunu ir Dauguva, Lietuvos valdovų mėginta ieškoti prekybai kelio, kur prieš kryžiuočių atsikraustymą, galimas dalykas, klestėjo prūsų prekyba,

būtent Pamario krašte per pietines valstybės sritis, per Lenkiją Narevu ir Bugu susisiekiant su Pamario valdovais ir plečiant prekybą su Ščecinu. Tuo tikslu karalius Jogaila palaikė ryšius su Ščecino hercogu Boguslavu VI, kuris davė pirkliams prekybos laisvės privilegiją su Lenkija, Lietuva ir Lietuvai priklausančia Rusija.

Vėliau ir Vytautas palaikė senos prekybos ryšius su Pamario uostais. Jis turėjo taip pat ryšių ir su Dorpato (Tartu) vyskupu, ir su Rygos pirkliais, nepatenkintais Ordino politika. Ryšiai su Naugardu ir Pskovu taip pat galėjo kompensuoti ttiesioginių ryšių nutrūkimą sia Prūsija, Ordino uostais ar prekybos punktais.

Sudarius sutartį su Lenkija, Lietuvos valdovai esant priešiškiems santykiams su vokiečių Ordinu, ieško būdų išplėsti prekybą per Trakų žydais buvo vadinami Trakuose įsikūrę karaimai. Lenkiją su Pamario (Pomeranijos) ir Hanzos miestais. Iš tikrųjų Lenkijos pirkliai dažnai tarpininkauja tarp Lietuvos ir Hanzos miestų. Žinomas yra faktas, kad Krokuva statydavo Vytautui ginklus ir aprangą kovai su Ordinu ir su totoriais (1399 m. kautynėms prie Vorkslos). Iš dokumentų matyti, kad Krokuva daugiau palaikė prekybos rryšius su rytinėmis Lietuvos sritimis negu su Nemuno sritimis. 1403 m. Jogaila vienoje privilegijoje Krokuvai leidžia laisvą praėjimą per Podoliją ir laisvą prekybą Totorių žemėse ir Valachijoje. Su Vytautu Krokuvos pirkliai nustato gerus ryšius. Tais pačiais 1403 m. Vytautas Krokuvos ppirklių prašomas suteikia jiems privilegiją laisvai ir saugiai prekiauti Lietuvoje ir Rusijoje, už laisvą tranzito prekybą sumokant tik iš seno nustatytas muito rinkliavas.

Tačiau svarbiausia Lietuvos prekybos arterija buvo Nemunas, kur, kaip matėme, nustojus ginklams žvangėti, prasideda prekybiniai ryšiai, kad vėl nutrūktų priešiškiems veiksmams prasidėjus. Pastovūs ir normalūs prekybos ryšiai su Prūsais prasideda sutriuškinus Ordiną, po Melno taikos (1422 09 27). Ta sutartimi tarp Lietuvos ir Prūsų buvo nustatyta laisva prekyba, palikti tik “senieji” muitų mokesčiai. Vėliau tos sąlygos buvo aiškiau nustatytos Niešavos sutartyje 1424 metais.

Vytauto laikais (1392 – 1430 m.) Lietuvos prekyba buvo įtraukta į Hanzos prekybinę sritį ir jos prekybos sistemą. Hanzos prekyba skyrėsi nuo Italijos tų laikų prekybos tuo, kad svarbiausi jos prekybos objektai buvo ne lengvi ir bbrangūs prieskoniai ir panašūs dalykai, o stambios ir masinės žaliavos – miško produktai – statybinės medžiagos, medžio anglys, pelenai, derva, degutas, medus, vaškas, vilna, odos, kailiai, javai, žuvininkystės produktai – menkės, silkės ir kt. Ypač buvo išplėtota silkių prekyba, kuri pirmiausia galėjo padėti išaugti prekybai Kuršo ir Livonijos pajūryje. Vėliau silkės nusikėlė į Danijos ir Anglijos pakraščius.

Iš Lietuvos eksportuojamų prekių, be seniausios prekės – gintaro, ilgainiui nustojusios didesnės reikšmės kaip eksporto dalyko, tenka paminėti vašką, kuris plačiai buvo vartojamas rreliginio kulto reikalams bažnyčiose, vienuolynuose, taip pat kaip prašmatnesnė priemonė apšviesti aukštuomenės rūmus, liejimo iš metalų amatams. Vaško eksportas, kaip sakyta, jau minimas 1308 m. Rygos “Schuldbuche”. Kadangi vaškas buvo lengvai ir gerai realizuojama gėrybė, feodalinės baudžiavinės prievolės valstiečiams taip pat būdavo nustatomos vašku. XIV – XVI a. Lietuvos istoriniai šaltiniai mini daugybę valstiečių, užsiimančių bitininkyste ir mokančių duoklę bitininkystės produktais.

Jau XV a. plačiai buvo pradėta iš Lietuvos eksportuoti vadinamosios “būdinės” prekės, t. y. įvairi miško medžiaga – laivų statybai, statinėms ir kt. reikalams, pelenai, anglys, derva, degutas.

Iš senų laikų iš Lietuvos buvo eksportuojami ir brangūs kailiai – bebrų, šermuonėlių, kiaunių, lapių, šeškų, sabalų ir kt. Šios rūšies prekės buvo surenkamos dvarų kaip valstiečių duoklės, taip pat, galimas daiktas, ir superkamos tiesiog iš valstiečių. Kartais minimos tūkstantinės tų prekių partijos. Kailiais buvo imami net muitai. Už brangiuosius kailius lietuviai galėdavo pirkti druskos.

Grūdų eksportas didesniu mastu prasidėjo vėliau – XVI a. antrojoje pusėje. Nors grūdų eksportas jau minimas 1424 m. Nešavos sutartyje. Atvirkščiai, dažnų badmečių laikais (1310 – 1315, 1362 m. ir kt.) grūdus į Lietuvą tekdavo įvežti iš kitų kraštų.

Seniausia importo į Lietuvą prekė buvo druska. Nors yra pagrindo manyti, kad pačioje Lietuvoje buvo galima šiek tiek pasigaminti druskos iiš sūrių šaltinių , bet jos trūko, dėl to teko gabentis iš kitur. Iš vieno sąrašo, kuriame sužymėti Vytauto kryžiuočiams padaryti nuostoliai, matyti, kad Ordinas Lietuvoje, Kaune ir Vilniuje prekiavo druska. Norėdamas paspausti Lietuvą, Ordinas trukdydavo ją įvežti.

Į Lietuvą taip pat buvo įvežama ir kita tarptautinės prekybos prekė – vilnoniai audiniai (Tuch) – gelumbės. Kad šios prekės jau Vytauto laikais buvo įgabenamos į Lietuvą, rodo tai, kad Vytautas 1428 m. skundžiasi Ordino magistrui jog, kilus karui su Danija jūroje ir sukliudžius prekybą, Lietuvoje viskas pabrangę, ypač gelumbės. Vokiečių pirkliai gelumbes gaudavo iš fryzų. 1429 m. minima, kad vienas Karaliaučiaus pirklys Kaune, be kitų dalykų (varinių katilų), turėjęs dar apdirbtų medžiagų – kelnių, kepurių, ginklų, parako, prieskonių, vyno. Medžiagos į Lietuvą patekdavo iš įvairių kraštų. Tai rodo jų pavadinimai “sukno rastradamskoje”, “angelskoje” o adamasko šilko pavadinimas šnekamojoje kalboje dar ir dabar nėra išnykęs. Tos medžiagos į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę buvo atvežamos iš įvairių kraštų – pro Brastos, Minsko, Kauno, Naugardo, Lucko, Smolensko ir Kijevo muitines. Įgabenantieji į Lietuvą tas prekes pirkliai muitą galėjo sumokėti ir pačiomis įvežamomis prekėmis, kurios likdavo didžiojo kunigaikščio sandėliuose. Dėl to tais laikais muitinės buvo tarytum didžiojo kunigaikščio sandėliai, iš kurių susikaupusios prekės buvo išduodamos kunigaikščio įsakymu.

Be ddruskos ir audinių, Lietuvon buvo gabenami ir metalai, nors geležis buvo gaminama vietoje iš pelkinės rūdos, tačiau jos trūkdavo, ypač geresnės rūšės, todėl Hanzos pirkliai atgabendavo į Lietuvą tam tikrą švedų geležies rūšį – būtent “0sermundt”. Įvežami buvo į Lietuvą ir ginklai, kurių reikėjo kovai su iki dantų ginkluotais riteriais. Popiežiai uždrausdavo pardavinėti lietuviams kaip pagonims ginklus dar nuo XIII amžiaus.

Ordinas kaltino Jogailą, kad jis aprūpinęs Lietuvą įvairiais karo įrankiais. Tačiau vokiečių pirkliai, nepaisydami draudimų, matyt, pelno sumetimais, vis dėlto gabendavo ginklus lietuviams. Didysis komtūras prikiš vienam pirkliui, kad šis karo su Ordinu metu lietuvius aprūpinęs šarvais. Iš kitų metalo dirbinių reikia paminėti varinius katilus, kurie greičiausiai buvo naudojami gėrimams daryti ar valgiui gaminti. Ordinas gavęs valdyti Žemaičius, kad įgytųjų palankumą, siunčia jiems kirvių ir dalgių. Prie Ragainės sulaikytuose Jogailos laivuose buvo rasta katilų, 2 cinko ąsočiai ir bažnytinis varpas.

Pasibaigus kovoms su kryžiuočais ir sutriuškinus jų galybę, Lietuvos prekyba galėjo atgauti savo natūralų kelią – Nemuno upę, nors jos žiotys ir buvo valdomos svetimos jėgos.

Vytauto laikais nusistoja ilgiems laikams būdingi Lietuvos prekybai bruožai. Vokiečių pirkliai tampa tarpininkais tarp Lietuvos ir Vakarų valstybių, į kurias tos prekės patekdavo. Įsigali tikrai laisva prekyba, kuri aiškiai buvo pabrėžta Nešavos sutartyje (1424 06

07) tarp Lietuvos ir Ordino. Iš šios sutarties matyti, kad prekyba tų valstybių santykiuose buvo labai svarbi, jei joms reguliuoti reikėjo prekybinius santykius atskira sutartimi. Sutartis ta žinoma “liter transitus” vardu. Ji suteikė Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių, Mozūrų ir Rusios pirkliams teisę visiškai laisvai keliauti vandens ir sausumos keliais po Prūsus, o prūsų pirkliams minimose šalyse. Jie privalėjo mokėti muitus ir sandėlių mokesčius. Jie turėjo teisę sustoti bet kurioje vietoje. Prekes galėjo pardavinėti kur tik norėjo, o įvežtas galėjo kitur išsigabenti. VVadinamieji “lobegeld”, kuriuos Lenkijos ir Lietuvos pirkliai turėjo mokėti Dancige nuo parduotų grūdų, buvo panaikinti. Taip pat atsisakyta vadinamojo “Pfundzalt” – mokesčio, kurį seniau turėjo mokėti Prūsuose Lietuvos ir Lenkijos pirkliai, tačiau ligi tol, kol kitaip bus patvarkyta. Tai buvo didelis palengvinimas Lietuvos ir Lenkijos pirkliams, nes vokiečių ir ypač prūsų miestų pirkliams tas mokestis buvo paliktas. Tuo budu buvo sudarytos patogios sąlygos plėstis prekybai abiejuose kraštuose.

Šiuo laikotarpiu svarbus vaidmuo Lietuvos prekyboje tenka Hanzai, ypač jos kontorai Kaune, ir vokiečių ppirkliams. Šalia jų atsiranda žydai pirkliai, kurie ilgainiui užima Lietuvos prekyboje vyraujančią vietą. Vytauto laikais taip pat nusistato prekybos keliai ir ryšiai per Lenkiją su pietine Vokietija ir su Krokuva. Rygos prekybai taip pat susidaro patogios sąlygos, ypač iš rusiškųjų ssričių. Susidaro tranzito kelias iš tolimųjų rusiškųjų sričių už Lietuvos sienų – Maskvos, Tulos, Naugardo ir Pskovo.

Vidaus prekyboje dabar svarbus vaidmuo tenka miestams. Čia koncentruojasi ne tik užsienio ir vietiniai pirkliai, užsiimantys eksportinėmis ir importinėmis prekėmis, bet ir vietinė (mažmeninė) prekyba, kaip stiprėjančių vietinės rinkos santykių rodiklis.

Vytautas savo politika padėjo tvirtus pagrindus ateities Lietuvos prekybai. Jis buvo jos skatintojas ir globėjas kaip ekonominio veiksnio, turinčio lemiamos reikšmės ir politiniam valstybės vaidmeniui.

Prieš pradedant toliau nagrinėti Lietuvos prekybos plėtrą, tenka kiek plačiau paliesti miestų atsiradimo ir žydų vaidmens bei teisių klausimus.

1. 2. 2. Miestai kaip prekybos centrai

Miestų atsiradimo pradžios Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, tenka ieškoti ten, kur nuo senų senovės rinkdavosi žmonės įvairiais reikalais: tikybinėms apeigoms, žaidimams, prekių mainams. Tokiose vietose ddažnai atsirasdavo ir sustiprintos sričių valdovų pilys, kur, kilus karui, už pilies sienų slėpdavosi nuo priešų gyventojai su savo manta. Ilgainiui, didėjant pilių įguloms, prie jų atsiranda amatininkų, pirklių. Iš kiltinės (gentinės) epochos mažai yra likę žinių apie Lietuvos miestų pobūdžio gyvenvietes. Prasidėję kryžiuočių ir kalavijuočių puolimai sutrukdė miestams kilti. Didesnės reikšmės įgijo sustiprintos pilys kaip atramos bazės nuo grobikų. Miestai, gavę Magdenburgo teises, buvo atleidžiami nuo maitinimo prievolių(stacijų), pašarų davimo, sargybų ir kitų prievolių, bet atvykus į miestą didžiajam kkunigaikščiui, jie tas prievoles po senovei turėjo atlikti, reikalaujant tam tikrais raštais su didžiojo kunigaikščio ženklu. Iš buvusių prievolių miestams buvo palikta karinė – reikėjo pristatyti tam tikrą kareivių skaičių, mokėjo sidabrinį ir ordos (karo reikalams ir Krymo totorių ordai) mokestį. Tačiau ne visi miestai buvo atleidžiami nuo baudžiavinių prievolių. Už atleidimą nuo jų ir apskritai už privilegiją miestiečiams reikėjo mokėti metinį mokestį, svyravusį atskiriems miestams nuo 30 iki 100 auksinių grašių ir daugiau. Mažinant ar siaurinant prievoles didžiojo kunigaikščio naudai, savaime keitėsi ir jo teisės mieste.

1. 2. 3. Lietuvos prekyba nuo XV a. vidurio iki XVII a. pabaigos

Vytauto laikais buvo padėtas tvirtas pagrindas Lietuvos prekybai plėstis įvairiomis linkmėmis, bet ypač Baltijos jūros uostais. Etnografinėje Lietuvoje ypatingas vaidmuo tenka Kauno ir valstybės sostinės Vilniaus prekybai. Abu tie miestai užmezga plačius prekybinius ryšius. Tačiau didžiausios reikšmės turi prekyba su Baltijos uostais Dancigu, Karaliaučium, Klaipėda, Ryga.

Su Baltijos šalimis baltų giminės palaikė prekybinius ryšius nuo seniausių laikų. Vokiečių ordino agresija į Prūsus sunaikino gyviausią Prūsų prekybos centrą Sambių pajūryje. Vėliau vokiečiai paėmė savo kontrolėn prekybą per Rygą ir Klaipėdą Nemuno žiotyse. Sutriuškinus Ordino galybę, vėl plačiai atsidaro prekybai durys į Baltijos uostus. Svarbiausias iš tų uostų buvo Dancigas, kuriame susitikdavo Baltijos jūros tolimų ssričių pirkliai su Vakarų Europos pirkliais.

1367 m. Vyslos upė, iš Dancigo buvo išvežamos šios prekės: kviečiai, miltai, pelenai, medis, derva, odos, kailiai, linai, audiniai, geležis, varis. Į jį buvo atgabenama: Flandrijos tekstile, prie kurios prisidėdavo įvairūs pietų dalykai- iš Italijos, Ispanijos ir Portugalijos – gelumbės, šilkas, pietų vaisiai. Prekyba su Flandrija perdėm buvo Dancigo pirklių rankose. Flandrijos pirkliai labai retai leisdavosi į keliones iki Dancigo.

1. 2. 4. Kauno prekyba

Kaunas, esąs dviejų laivybai tinkančių upių santakoje ir netoliese nuo trečiosios, jau nuo senų laikų turėjo būti ta vieta, kur susitikdavo platesnių sričių gyventojai mainytis savo prekėmis, galimas daiktas, taip pat per religines šventes. Nemunas greičiausiai bus matęs ir normanų (vikingų) būrius besišvaistančius šiose

srityse, taip pat prūsų pirklius. Prasidėjus kovoms su Ordinu, Kaunas išgarsėja kaip atramos punktas, per daugelį įvykių ėjęs iš rankų į rankas. Tačiau protarpiais tarp karo žygių prekiaujama būdavo per Kauną. Tai rodo žinia, kad 1295 m. riteriai užgrobė laivus aukščiau Prienų, plaukusius Nemunu į Kauną.

Kaunas turėjo prekių perkrovimo, jų sustabdymo, vadinamąją sankrovos teisę (“Stapelrecht” – “jus depozitorii”). Pagal tą teisę miestas reikalavo, kad visos prekės, atgabentos į Kauną, čia būtų iškraunamos. Ši teisė jau nuo didžiojo kunigaikščio Kazimiero laikų (1440 – 1492 m.) buvo taikoma ypač vienai prekių rrūšiai – druskai. Atgabenus Kaunan druską, vokiečių pirkliai ją turėjo iškrauti Kaune, kad ja galėtų apsirūpinti vietiniai pirkliai. Kauniškiai pirkliai draudė atgabentą ir iškrautą druską pardavinėti taip pat ir svetimiems pirkliams, vadinamiems svečiams (“Gäste”). Ta “Gasthandel”, anot prof. Z. Ivinskio, ilgai ginčydavosi tiek su Dancigu, tiek su Karaliaučium. Atvežtosios druskos Kaunan norėdavo pirkti ir Vilniaus pirkliai, bet jie tai galėjo daryti tik kauniškiams tarpininkaujant.

Kauno sankrovos teisė, kuri jau XVI a. pradžioje Žygimanto Augusto (1548 – 1572 m.) laikais neteko savo reikšmės, svarbi buvo tuo, kad pažabojo vokiečių pirklius ir kliudė jiems per daug plėsti savo įtaką už Kauno ribų. Tai buvo palaikymas savo pirklių ir savos prekybos, o tai, kaip ir kitose šalyse, pagaliau sužlugdė vokiečių Hanzą.

Kauno Hanzos kontora glaudžiai buvo susijusi su Dancigo miesto prekyba ir tarnavo jos interesams. Dėl to kildavo konfliktų su vietine prekyba, ypač kai hanziečiai mėgindavo net tiesiogiai pardavinėti savo prekes vietos gyventojams ir supirkinėti vietines žaliavas mažais kiekiais. Atvykę į Dancigą, Lietuvos pirkliai negalėdavo sudaryti tiesioginių ryšių su pirkliais, atkeliavusiais į Dancigą iš kitur. Jie turėjo sutikti su labai nenaudingu vietinių (Dancigo) pirklių tarpininkavimu, todėl nei lietuviai pirkliai Vakaruose nebuvo plačiai žinomi, nei lietuviškos prekės į Angliją, Olandiją, Prancūziją, Ispaniją ar Portugaliją nebuvo vežamos

tikruoju savo vardu. Taip pat ir gausiai atvykstą į Dancigo muges anglų ir olandų pirkliai negalėjo nieko tiesiog iš Lietuvos pirklių pirkti, nei jiems parduoti. Tokie vienašališki lietuvių ir hanziečių pirklių santykiai buvo vietiniams Kauno ir kitų miestų pirkliams labai nenaudingi. Dėl tojau Kazimiero laikais iškilo nesutikimų tarp Kauno Hanzos kontoros ir Kauno magistrato. Kauniečiai stengėsi aprėžti “svečio” (Gäste = pirklio) teises savame mieste. Kauniečius taip pat pykdė ir hanziečių pirklių laikomi “kiemai”, kur jie darydavo alų, nesinaudodami miesto smuklėmis iir mažindami miesto pajamas. Kauno magistratas taip pat visokiais būdais stengėsi trukdyti vokiečių prekybai ir stengėsi mažinti jų įtaką, varžydamas druskos ir vaško prekybą, padidindamas mokesčius už kiemus ir t.t.

Hanziečiai veikė organizuotai. Išplėsdami savo prekybinę ekspansiją į Lietuvą ir į Šiaurės Rusią (Naugardą, Pskovą), jie stengėsi sukliudyti įsigalėti Baltijos jūroje kitiems pirkliams.

XIV – XVI a. Hanza padėjo išgabenti iš Lietuvos daug prekių žinoma, gerai pelnydamasi iš lietuvių valstiečių darbo ir gamtinių Lietuvos turtų. Savanaudiška monopolizavimo prekybos savo rankose politika HHanza kliudė Lietuvos pirkliams pasiekti Vakaruose galutines savo prekių rinkas ir tų kraštų pirklius priimti savo miestuose.

Vietinė prekyba daugiausia turėjo reikštis turgumis ir mugėmis, į kurias iš kaimų ir dvarų buvo gabenamos prekės ir superkamos vietinių pirklių, be to, kaimiečiai iir ponai čia apsirūpindavo reikalingomis prekėmis.

1. 2. 5. Vilniaus prekyba

Vilniaus prekyba istoriniais laikais pradeda augti nuo to laiko, kai Gediminas ima kviesti į jį užsieniečius pirklius, garantuodamas jiems laisvosios prekybos ir gyvenimo sąlygas. Pirkliai pirmieji gauna privilegijas, kuriomis jie didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Jogailos buvo atleisti nuo muitų mokėjimo, kaip minima 1440 m. Kazimiero privilegijoje Vilniaus pirkliams dėl bemuitės prekybos visoje Lietuvos teritorijoje. Tuo laiku Vilniuje galėjo nevaržomai prekiauti tik vietiniai pirkliai, turį miesto pilietybę. Svetimi pirkliai, atvykstą į Vilnių, turėjo parduoti savo prekes Vilniaus pirkliams. Svetimų pirklių prekyba tarp savęs buvo griežtai draudžiama prekių nustojimu ir pinigine bauda. Tačiau mugių metu ir svetimi pirkliai galėjo laisvai prekiauti.

XVI – XVII a. istoriniai šaltiniai rodo, kad Vilnius tais laikais palaikė plačius pprekybinius ryšius su Lenkija, Prūsais ir Maskva, su Livonija, Vengrija ir Levantu.

Eksportinė prekyba apėmė linus, kanapes, vašką ir lajų. Tuos produktus mini 1605 m. Vilniaus muitų nuostatai. Vilnius taip pat prekiavo apyniais, medumi ir degtine, kailiais, sūdyta mėsa, rugiais, avižomis, kruopomis, drobe.

Iš didžiojo kunigaikščio Aleksandro susirašinėjimo 1496 m. su didžiuoju Maskvos kunigaikščiu Ivanu Vasiljevičiumi taip pat matyti, kad iš pietų į Maskvą prekyba ėjo per Lietuvos sritis, taip pat ir į Vilnių ir tai nuo senų laikų – gal XXIV a. pabaigos ar XV a. pusės. Atrodo, kad “Via tatarica”, einąs per pietinę Rusiją į Krymo Kafą ir Azovo Taną, tamavo ir Lietuvos pirkliams. Pajuodjūrio prekybos svarbūs punktai buvo Voluinėje Vladimiras ir Luckas, o nuo XV a. vėl atgyja Kijevo prekyba.

Lietuva prekiavo ne vien su pietų kraštais Krymu ir Kafa. Yra duomenų, rodančių, kadjau XV a. pirmojoje pusėje būta ryšių ir su Valakija (Rumunija) (1456 m. gaspadoriaus Petro privilegijoje tarp prekių minimas ir “lietuviškas audeklas”). 1558 m. Žygimantas Augustas Luckui patvirtino prekių sandėliavimo teisę.

1. 2. 6. Lietuvos prekybos objektai

Mainų objektai tarp atskirų giminių nuo seniausių laikų priklausė nuo gamtinių sąlygų, gamtos turtų, taip pat ir rinkos bei susisiekimo sąlygų. Gamtinės Lietuvos sąlygos buvo palankios įvairių žaliavų gavybai iš girių taip pat medžioklės, žemės ūkio. Ypatingą vietą užėmė, kaip jau esame matę, baltų giminių prekyboje gintaras, kurio reikšmė ilgainiui sumažėja.

Prekybos objektai priklauso nuo bendro palaikančių tarp savęs prekybos ryšius kraštų ekonominio išsivystymo, nuo technikos pažangos. Jau esame matę, kad eksporto objektai didžiųjų kunigaikščių epochos pradžioje, feodalizmo įsigalėjimo metu buvo vaškas, medus, kailiai, vėliau atsiranda medis, linai, dar vėliau, ir tai berods nedideliais kiekiais – grūdai, iš importo dalykų pirmavo druska, geležis, ginklai, medžiagos, prabangos, maisto dalykai. XV – XVII a. ttiek importo, tiek eksporto dalykų specifika kinta.

Miškai. Ką duodavo eksportui tuo laiku Lietuvos miškai ir laukai? Ir dabar dar tenka kalbėti apie vašką, gausų Lietuvoje tuo laiku, bartinio verslo, arba bitininkystės produktą. Bitininkystė – drevinė buvo labai paplitusi. Ja vertėsi valstiečiai.

Apie vaško prekybą yra išlikę daugiau žinių. Vaškas, prižiūrint miestų magistratams, specialiai parengiamas eksportuoti į užsienį. Tam reikalui miestas laikė specialias įmones – vaškides, kur vaškas būdavo sulydomas į didelius tam tikro svorio gabalus. Tie gabalai sverdavo iki 50 “akmenų” (akmens svoris tada buvo nepastovus – maždaug lygus 13 kg). To, matyt, reikalavo tų laikų prekybiniai papročiai. Miesto magistrato priežiūra čia buvo reikalinga ne tik pačio miesto finansiniais sumetimais, kad būtų galima gauti už tai pajamų. Miesto dedamas ant gabalo vaško ženklas turėjo garantuoti, kad į vašką nebus įlydyta pašalinių medžiagų: žvirgždų, akmenų, žirnių ir kt., nes taip kartais būdavo daroma. Tokia falsifikacija gadino prekės vardą. Toks vaškas Kauno Hanzos kontoros buvo griežtai užgintas pirkti. Falsifikuotas vaškas būdavo konfiskuojamas, bet ir tai negalėjo visiškai atgrasinti nuo įvairių priemaišų dėjimo į vašką. Kaune vokiečių pirkliams buvo draudžiama pirkti vaško gabalus, jei jis nebuvo tam tikro svorio arba priklausė ne vienam pardavėjui.

Paprastai vienas vaško vežimas priklausydavo keliems savininkams ir pirklys, nupirkęs visą vvežimą, turėdavo paskui atsiskaityti su kiekvienu savininku atskirai ir tam naudoti miesto svarstykles. Iš to miestas turėjo nemažai pajamų, nes buvo privaloma naudoti miesto svarstykles, o kiekvienas atskiras gabalas turėjo būti sveriamas atskirai ir apmokamas.

Kaune ir Vilniuje vašką supirkinėdavo vokiečiai pirkliai. Jiems konkuruodavo vietiniai pirkliai. Supirktas vaškas būdavo gabenamas į Prūsus – Dancigan arba Rygon.

Apie eksportuojamo iš Lietuvos vaško kiekius yra užsilikę žinių muitų sąrašuose. Pvz., iš Normedijos muitų sąrašų galima matyti, kokie 1472 – 1476 m. dideli vaško kiekiai, palyginti su kitomis prekėmis, buvo eksportuojami į Prūsus. Tas pats matyti ir iš Labguvos 1552 m. muitų knygose vedamų atskirų vaško rejestrų, nors kitos prekės sąrašuose buvo rašomos kartu. Nuo 1551 m. rudens iki kitų metų to pat laiko Labguvoje vien už išvežamą iš Lietuvos vašką buvo gauta trečdalis visų muitų rinkliavų.

Iš Lietuvos buvo eksportuojamas ir antras bitininkystės produktas – medus. Tilžės ir Įsručio apylinkėse iš jo buvo daromas midus. Vaško pirkėjai buvo Vakarų vienuolynai, bažnyčios, feodaliniai ponai. Vašką taip pat naudojo amatininkai (liedinimui ir kt. darbams).

Kailiai ir odos buvo taip pat senas eksporto objektas iš Rytų Europos į Vakarus ir Pietų kraštus. Didžiausios reikšmės turėjo medžioklės produktai – brangūs kailiai – kiaunių, bebrų, sabalų ir kt. Šiuos produktus

valstiečiai būdavo įpareigoti statyti feodaliniams ponams kaip baudžiavinę prievolę. Brangūs kailiai kaip ir monetos buvo atsiskaitymo priemonė (atliko pinigų vaidmenį). Didieji kunigaikščiai laikydavo jų dideles atsargas ir, esant reikalui, realizuodavo už pinigus arba išmainydavo į kitas prekes.

Didžiųjų kunigaikščių dvarai įpareigodavo ištisus kaimus užsiimti brangių kailių parengimu ir jų pristatymu dvarams. Ypač buvo saugomos vietos, kur veisdavosi bebrai (“bobrovyje gony”).

Be brangių kailių, buvo išvežami ir paprasti kailiai bei kailiukai: kiškių, triušių, vilkų, meškų, šunų; odos taip pat būdavo išvežamos. Buvo išvežami iir nedirbti kailiai naminių gyvulių – avių, ožkų. Tačiau kailių eksporte į Vakarus svarbiausią vietą užėmė brangūs kailiai – šermuonėlių, ūdrų, lapių, šeškų, kiaunių, bebrų.

Buvo stengiamasi visokiais būdais įgyti brangių kailių. Pvz., 1445 m. didysis Lietuvos kunigaikštis skundžiasi magistrui, kad Dinaburgo komtūras nuo visų “vargšų jo pavaldinių” (lietuvių), šiems įvažiuojant į Rygą ir grįžtant iš ten imąs po vieną kiaunę. Žinoma, kad už šermuonėlių kailiukus lietuviai pirkęsi druskos. Šitie ir dar daugelis faktų rodo, kad kailių eksportas buvo labai padidėjęs. DDaug įvairių kailių buvo eksportuojama iš Lietuvos rusiškųjų sričių, o tranzitu kailiai ėjo per Vilnių, kaip matėme, ir iš Maskvos, ir kitų rusiškųjų kunigaikštysčių.

Kadangi didžiausi Lietuvos plotai buvo apaugę miškais, tai miškų eksportas prasidėjęs bene apie XV a. pradžią, nes 11405 m. minimas medienos siuntimas Dancigan. Gana anksti (1415 m. pirmą kartą paminėta) prasideda ir pelenų eksportas, o veliau ir potašo. Karaliaučius buvo pelenų rūšiavimo vieta.

Tačiau pastoviausia ir svarbiausia mediena buvo atitinkamai apdirbti medžių kamienai, supjauti į grindlentes, šulus, lentas, tašus ir pan., kurie daugiausia buvo gabenami Olandijos, Anglijos, Ispanįjos, Portugalijos, Prancūzijos karo ir prekybos laivams statyti.

Miško medžiagų pirkliai dažniausiai būdavo stambūs Karaliaučiaus, Rygos pirkliai, kurie, gavę iš didžiojo kunigaikščio koncesijas, imdavo ruošti tam tikrus medžio produktų kiekius už sutartą sumą.

Kadangi miško prekyba ir jos paruošos sunkiai buvo kontroliuojamos, tai Žygimanto Augusto laikais medžio medžiagų eksportą buvo stengiamasi koncentruoti vienos stambios firmos rankose, suteikiant jai šių medžiagų eksporto iš Lietuvos monopolį.

Be medienos, pelenų, potašo, taip pat buvo išgabenama dderva, degutas, žievė ir kt.

Daugiausia buvo eksportuojama miško medžiagos iš miškų, buvusių prie vandens kelių. Atrodo, kad toliau nuo vandens kelių buvę miškai daugiau buvo naudojami pelenams ir potašui gaminti.

Be vaško ir miško medžiagų, svarbus eksportinės ir vietinės prekybos objektas buvo grūdai: žmonių maistui rugiai, kviečiai, miežiai, žirniai, arklių pašarui – avižos ir kt. Grūdų prekybą turėjo skatinti dažnai pasitaiką trūkumai nederlių metais. Badmečiai berods ir eksportinei grūdų prekybai turėjo nemenkos reikšmės.

Grūdus eksportuoti iš Lietuvos mėginama jau XV a. pirmojoje ppusėje, nes Nesavos sutartyje su Ordinu 1424 m. jau minimas grūdų eksportas iš Lietuvos. Tačiau didesniu mastu ir masiškai grūdai eksportuojami tik XVI a. ryšium su labai išplėtota olandų grūdų prekyba. Grūdų prekybos mastą gali parodyti ir grūdų eksportas iš Dancigo. Jei XV a. pabaigoje iš Dancigo per metus buvo išvežama kasmet 240 000 kvintalų, tai XVI a. antrosios pusės pabaigoje vidutiniškai buvo išvežama 2 400 000 kvintalų. Nuo XVII a. iki XVIII a. dėl javų gamybos sumažėjimo ryšium su krašto naikinimu ir anglų žemės ūkio gamybos pažanga, dėl ko užsieninių grūdų paklausa sumažėjo, eksportas grūdų iš Dancigo 1650 – 1750 m. vidutiniškai per metus tesiekė apie 750 tūkst. kvintalų. Po to grūdų eksportas pakilo ligi 1 mln. kvintalų per metus.

Be to, esant patogiai rinkai Lietuvoje, buvo daromos pastangos padidinti grūdų gamybą baudžiauninkų valstiečių prievolių didinimo sąskaita. Kaip tik XVI a. antrojoje pusėje įvedama valakinė žemėtvarka su taisyklingu trilaukiu ūkiu. XVI a. antrojoje pusėje iš Lietuvos, ypač is dvarų, vandens keliais, galimas daiktas, taip pat ir sausumos keliais žiemą, gausia srove rugiai, kviečiai, miežiai, avižos ir kt. plaukia per Karaliaučių į Dancigą, pripildydami čia sandėlius prie Motlavos upės Dancige ir Priegliaus Karaliaučiuje.

Geriausias grūdų eksporto iš Lietuvos rodiklis – muitų sąrašai, iišlikę Prūsuose. 1473 m. Normedijos muitų registruose, kuriuose buvo surašomos įvežamos iš Dancigo Lietuvon prekės, taip pat ir išvežamos, grūdų dar nėra. Čia matome tik išvežamą iš Lietuvos vašką, miško medžiagą, pelenus, lajų, siūlus, linus, odas. Tik keliais metais vėliau tuose registmose aptinkami šiokie tokie grūdų eksporto pėdsakai.

1482 m. Kazimieras uždraudžia javus eksportuoti.

Iš kitų žemės ūkio produktų iš Lietuvos į užsienį buvo gabenami linai, siūlai, vilna, lajus, pieno produktai (“litauische surai”), audeklai, taip pat kai kurie amato dirbiniai ir kt.

Kas iš Lietuvos (Žemaitijos) buvo eksportuojama XVI a. paskutiniame ketvirtyje, galima matyti iš hercogo Georgo Fridricho 1579 05 29 edikto, išleisto Grobinios ir Liepojos vaitijoms, kurios tada buvo įkeistos Prūsams. Per Liepojos uostą, kurio didelę užnugario dalį sudarė Žemaičiai, buvo vežamos ir lietuviškos prekės į užsienį. Iš muitų sąrašo tame edikte matome, kad į užsienį buvo vežamos įvairios medžio medžiagos (Klapholtz, Knorholtz), pelenai, degutas, derva, taip pat sūdyta mėsa, sviestas (statinėmis), medus, miežiai, rugiai, miltai, salyklas, taukinės, taukai, vaškas, lašiniai, žuvys, galvijų odos, ožkų kailiai, gyvi jaučiai, gyvos avys, kruopos, žirniai, linai, kanapės, linų sėmenys, vilkų, bebrų, ūdrų kailiai, riešutai, sūriai ir kt. Muitų tarifų nustatymas rodo, kad per Liepoją jau tuo metu ėjo reguliari jūros prekyba.

Importo dalykus į Lietuvą ssudarė, viena vertus, masinio vartojimo dalykai, antra vertus, – prabangos dalykai, vartojami feodalinės diduomenės – didžiojo kunigaikščio dvaro, ponų, bajorų, vienuolynų, dvasininkų, miestų patriciato, pralobusių žydų pirklių ir pan. Svarbų dalyką sudarė ir ginklų importas. Sunku pasakyti, nesant statistikos duomenų, kas toje importinėje prekyboje dominavo – pirmoji ar antroji prekių grupė, ar ginklų importas. Tai priklausė nuo ekonominės bei politinės konjunktūros tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje.

Šiuo laikotarpiu, kaip ir prieš tai, iš importuojamų į Lietuvą prekių druska atlieka svarbų vaidmenį, jei ne savo vertės požiūriu, tai būtinumu kaip kasdienio vartojimo dalyko, kaip dalyko, konservuojančio kitus produktus – mėsą, lašinius, kumpius, sūrius, sviestą ir kt. Nors ir būta mėginimų pasigaminti druskos vietoje iš sūrių šaltinių, bet tai vargu ar galėjo turėti didesnės reikšmės, išskyrus galbūt kai kurias slaviškas sritis. Ūkiškai geriau apsimokėjo parduoti miško medžiagas ar kitus dalykus į užsienį, o už gautus pinigus pirktis druskos.

Druską jau nuo senų senovės daugiausia buvo įprasta gauti vandens keliais iš Vakarų.

Trūkstant druskos Lietuvoje dėl trukdymų gauti jos iš Baltijos uostų patogiais vandens keliais, druską, kaip minėta, tekdavo gabenti iš kitur – neįprastais keliais iš Rusijos. Tokiais atvejais pirkliai vengdavo muitinių ir rinkliavų mokėjimo. Tai rodo tas faktas, kad Žygimantas Senasis 1513 m.

apgailestauja, kad druska iš Rusijos gabenama slaptais keliais. Iš Lietuvos santykių su Livonija matyti, kad druskos lietuviai gaudavo iš Rygos. Galimas daiktas, kad vienos Lietuvos sritys gaudavo ją per Prūsus, kitos – iš Rygos, trečiosios, ypač pietinės, gudiškosios – iš Rusijos ar iš Lenkijos. Atseit, kur būdavo patogesnis kelias. Tačiau daugiausia druskos Lietuva tais laikais gaudavo iš Prūsų. 1473 m. Normedijos muito registrai rodo, kad druskos Lietuvon įvežta 18 020 svorių. Kazimieras iš savo muitinių- Kaune, Brastoje, Lucke, iš kurių jjis skirstė dovanomis įvairias prekes, duodavo taip pat ir druskos vežimais arba statinėmis.

Druskos importui į Lietuvą dažniausiai būdavo naudojamas eksportinių prekių grįžtamasis transportas. Iš Lietuvos laivai plaukdavo į Prūsus, Karaliaučiun arba Rygon Dauguva su eksportuojamomis prekėmis, o iš ten parsiveždavo importinių prekių, tarp jų ir druskos. Dėl to aišku, kodėl stambūs, pvz., medžio, pirkliai prekiaudavo ir druska, kodėl dvarai, nugabenę grūdus, linus ar kitas prekes, pirkdavosi druskos ir paskui ją parduodavo savo valstiečiams arba išduodavo įvairias ordinarijas.

Tą pat darydavo ir ppirkliai, atvykstą vandens keliais su savo prekėmis, tarp jų ir druska, Kaunan. Iškrovę druską, jie grįžtamais laivais paimdavo vietinių prekių.

Vasarą ir rudenį paprastai pirkliai su savo laivais atvykdavo į Lietuvą, o pavasarį, susijungę į laivyną drauge su lietuviškais žydais, grįždavo įį Dancigą. Jei laivai įšaldavo, tai būdavo saugomi, kol išeis ledai arba rogėmis prekės būdavo iš laivų gabenamos į paskirties vietas.

Druskos prekyba, matyt, duodavo daug pelno, kuris ir sudarė prekybinio kapitalo tikslą. Valstybė taip pat pretendavo į to pelno dalį. 1451 m. Kazimieras, kaip rašo Kauno Hanzos kontora, norėdamas palenkti prūsų pirklius savo nusistatymui ir išreikalauti iš jų piniginį mokestį, grasino nebeleisti įvežti iš Prūsų druskos.

Į Lietuvą druska patekdavo iš įvairių kraštų. Ilgainiui berods daugiausia buvo atvežama lenkiškos druskos per Dancigą ir Karaliaučių Kaunan. Čia vokiečių pirkliams tekdavo susidurti su Kauno miesto sankrovos teise. Kaunas nenorėjo praleisti vokiečių druskos toliau. Net Vilniaus pirkliams nenorėta leisti pirkti druskos Kaune tiesiog iš Prūsų pirklių. Kauniečiai, norėdami suvaržyti druskos išvežimą iš Kauno, įvedė ššalia to muito, kurį imdavo įvežant druską į Kauną, dar ir muito rinkliavą išvežant druską į Vilnių. Patys Vilniaus pirkliai ne kartą skundėsi Kazimierui dėl to varžymo išvežti druską. Pagaliau Kazimieras panaikino tą muitą.

Kartu su druska, kaip masinio vartojimo dalyku ir nuolatinio importo objektu tenka paminėti silkes. Silkių importas berods ėmė plėtotis tik krikščionybei įsigalėjus Lietuvoje. Jų prekyba vyko bene tais pačiais keliais kaip ir druskos. Kaip rodą kai kurie raštai, Baltijos jūra buvusi vienintelė silkių gaudymo vieta.

Silkių prekyba, pprasidėjusi platesniu mastu gal apie XV a. pabaigą, tampa nuolatine importo preke. Jų paklausą didina krikščionių pasninkai, taip pat žydų, kuriems silkė tampa kasdienio vartojimo dalyku, skaičiaus didėjimas.

Prasidėjęs geležies, vario ir kitų metalų, taip pat ginklų importas dar iki Vokiečių ordino sutriuškinimo, vyksta ir vėlesniais laikais, tiek iš Prūsų, tiek iš Rygos, tiek iš Lenkijos, Vengrijos ir iš kitur.

Gelumbės ir kitos tekstilės prekės, daugiausia prabangos, mažiau masinio vartojimo (kepurės, kelnės) savo verte sudarė svarbius importo objektus.

Taip pat didėjo ir vyno importas. Ilgainiui vengriški Tokajaus vynai tampa išlaidiems bajorams būtinu smaguriavimo dalyku, žinoma, ne vieninteliu. Ponai, bajorai ir didikai mėgdavo ir prancūziškus, ir vokiškus vynus, ir iš Dancigo importuodavo alų ir kt.

Importinių prekių rūšys rodo, kad buvo įvežami gatavi produktai. Net paprasta gelumbė (milas), kurios, atrodo, nesunku būtų buvę pasigaminti šalyje, ir toji buvo įvežama. Nors pastangos buvo daromos išplėsti savo gelumbės pramonę, bet toli gražu jų nepakako. Importuojamų prekių dalis ėjo iš Rytų, dalis – iš Vakarų. Iš Rusijos buvo gaunami kailiai: sabalų, meškenos, lūšių, kiškių, vilkų ir kt.; taip pat atskirai ir šunų. Iš Rusijos tai pat buvo gaunamas cinkas, geležis lapais, Sibiro ir Demidovo geležis, rūkyta žuvis, kepurės, arbata, muilas, medus, vaškas, lajus, odos, juchtai, pagaliau tabakas iiš Ukrainos. Vis tai buvo daugiausia strugais gabenama į Rygą. Žiemos rogių keliais į Rygą buvo gabenamas medus ir lajus.

Iš Karaliaučiaus ir Dancigo buvo vežami prabangūs drabužiai, Niurnbergo galanterija ir bižuterija, aksomas, drobės, karoliai, sidabru ir auksu siuvinėtos šilkinės kojinės, įvairios angliškos ir prancūziškos gelumbės ir kt. Iš Rygos – įvairūs vynai, pietų vaisiai ir jūrų žuvys. Tos prekės buvo gabenamos tranzitu ir į Rusiją, o jų dalis buvo parduodama Lietuvos miestuose ir miesteliuose labiau pasiturintiems gyventojams. Jau nuo senų laikų iš Rygos būdavo vežama į rytinę Lietuvos dalį Dauguvos vandens keliu aukštyn ir druska. Rusija 1775 m. prekybos sutartimi su Lenkijos ir Lietuvos respublika druskos prekybai jokių kliūčių nedarė.

1. 2. 7. Prekybos politika

Didieji Lietuvos kunigaikščiai, pradedant Mindaugu, Gediminu, ypač Vytautu Didžiuoju, stengėsi visokiais būdais plėsti prekybą. Tuo tikslu davė miestams savivaldą, atsikvietė žydus, vokiečių pirklius, kuriems tam tikromis privilegijomis suteikė prekybos laisvę. Rūpinosi laisva tranzitine prekyba su Maskva, Lenkija ir t.t. Tačiau tai nereiškia, kad anų laikų prekyba būtų buvusi visiškai laisva, be kliūčių, be varžymų, be muitų, be feodalinių įsikišimų ir t.t.

Didžiojo kunigaikščio valdžiai rūpėjo iš prekybos gauti kuo daugiau lėšų, to pat siekė ir miestai, ir feodalai. Tai jau tuo laiku būta ne tik Lietuvoje, bet ir ffeodalinėje Vakarų Europoje, taip pat ir Rusijoje. Iš prekių cirkuliacijos ir pirklių visi stengėsi ką nors išplėšti. Tuo tikslu miestai, didikai, užsienio pirkliai išprašydavo iš didžiųjų kunigaikščių privilegijų, monopolines teises laikyti sandėlius, sankrovos teisę ir kt.

Tiek didžiojo kunigaikščio valdžia, tiek ir atskiri miestai ar feodalai apkraudavo rinkliavomis prekių judėjimą. Iš tų rinkliavų svarbiausi buvo muitai, kuriais, kaip jau ne kartą minėta, buvo apdedamos ir įvežamos, ir išvežamos prekės. Kaip ir bendrojoje prekybos politikoje, kokių nors bendrų nuostatų nebuvo. Miesto dydis priklausė nuo valstybinių finansų. Prireikus valstybės iždui daugiau pinigų, pajamas iš muitų buvo stengiamasi didinti. Muitai buvo fiskalinio pobūdžio.

Be senųjų muitinių Kaune ir Vilniuje, 1529 m., sudarant prekybos sutartį su Prūsais, buvo įsteigtos muitinės Palangoje, Gargžduose, Kretingoje, Jurbarke, Tauragėje, Pajūryje ir vidaus muitų – Plateliuose.

Muitų rinkliavų dydis buvo labai nepastovus. Paprastai buvo imama viena šešiasdešimtoji dalis prekės vertės (nuo vienos markės vienas šilingas). Tik anglų ir kitoms užsienio tekstilės medžiagoms Lietuvoje buvo nustatyta pastovi rinkliava, nes tų prekių kainos dažnai keitėsi ir sunkiai buvo sugaudomos.

Kadangi muitų rinkliavos didino perkamąją produktų kainą ir kartu pirklių pelną, tai pastarieji stengdavosi išvengti jo. Kadangi ištisinės sienos apsaugos tais laikais nebuvo, o muitai buvo imami tik prie tam tikrų kelių, tai pirkliai, gabendami

prekes ir norėdami išvengti muito, išsukdavo į tokius kelius, kur galėjo išvengti muitinės. Taip darydavo tiek lietuvių, tiek prūsų pirkliai.

Muitų atpirkimais daugiausia versdavosi žydai, kurie už pinigus gaudavo įvairių privilegijų. Žydai, kurie po nevykusio Aleksandro mėginimo 1495 m. išvyti žydus iš Lietuvos, XVI a. įgyja vis didesnės reikšmės prekyboje. Neretai jie būdavo stambiųjų ponų prekybos agentai – faktoriai, atlikinėdavo jų reikalus Karaliaučiuje, Rygoje.

Prekybos sukliudymai tiek su užsieniu, tiek ir viduje atsirasdavo ir dėl pašalinių priežasčių-bado, epidemijų, vadinamųjų maro metų, kkurie, deja, Lietuvoje, kaip ir kituose anų laikų kraštuose buvo labai dažni. XVI a. maras lanko Lietuvą ir jos kaimynus daugelį metų. Norint apsisaugoti nuo epidemijų, buvo imamasi izoliacijos priemonių. Pvz., 1564 m. Labguvos amtshaupmanas gavo nurodymą nepraleisti į Lietuvą nė vieno laivo. Žygimantas Augustas taip pat uždraudė kokią nors prekybą Žemaičiuose ir Aukštaičiuose ir uždarė visus kelius. 1549 m. Žemaičių seniūnas dėl Prūsuose kilusio maro uždraudė išvežti į Karaliaučių gyvulius.

Prie vakarinės Lietuvos sienos bene daugiausia būta tokių tarptautinių nesusipratimų. JJie rodo, kad anų laikų tiek Lietuvos valstybė, tiek jos kaimynai buvo suinteresuoti prekybos plėtojimu, na ir, žinoma, kuo didesnių pajamų gavimu iš prekių cirkuliacijos.

Lietuvos užsienio prekybos padarinius gana vykusiai apibūdino anglų pasiuntinys Žoržas Karevas (George Carew) savo pranešime apie LLenkijos ir Lietuvos respubliką 1598 metais. Jis pažymėjo svarbų momentą Respublikos ekonomikai, kad bajoras netenka bajorystės, jeigu jis pradeda verstis amatu, prekyba ar kitu kokiu mechanišku mėtier (amatu). Tačiau gausūs krašto žaliavos produktai neįstengia to krašto padaryti tokiu turtingu, kaip paruošti ir pagaminti fabrikatai, išėję iš vietos amatininkų rankų. Pelenų, vilnos, kanapių (pluošto), linų, kailių eksportas neduodavęs, pvz., tiek pajamų, kiek reikia mokėti už sveriamą muilą, vilnones medžiagas, virves ir kt. iš tos pat žaliavos paruoštus fabrikatus, kurie į Lenkiją vėl grįžta brangesnėmis kainomis, palyginti su anksčiau išvežta žaliava.

1. 3. Lietuvos prekyba feodalizmo irimo ir jo krizės laikais

Ilgai trukę karai su Maskva ir su Švedija, pradedant XVI a. antrąja puse ir baigiant Šiaurės karu (baigėsi 1721 m.), labai suardė ir ssunaikino visą Lietuvos ekonominį gyvenimą. Ypač pražūtingi buvo karai su švedais ir Maskva XVII a. antrojoje pusėje, kai kraštas buvo apiplėštas ir sunaikintas, miestai ir dvarai išdeginti, gyventojai išnaikinti karų ir maro epidemijų.

Žinomas lenkų istorijas T. Korzonas taip apibūdina XVII a. Lenkijos ir Lietuvos respublikos prekybą: , “XVII a. niekas Vakarų Europoje vykusių pakitimų prekybos, pramonės, finansų srityse nesuprato. Tik šviesūs ir rūpestingi valdžios vyrai galėjo atgaivinti mirtinų smūgių paliestą krašto išteklių. Buvo užėjusios Jono Kazimiero nelaimės, paskui didysis Šiaurės kkaras su švedais, lydimas marų (1655, 1709, 1711 m.), kurie išnaikino beveik pusę miestų gyventojų. Iš miestų (Krokuvos, Vilniaus, Varšuvos, Lvovo) liko griuvėsiai. Fabrikai, kasyklos ir amatai susmuko. Prekyba taip pat turėjo išnykti. (.) Praėjus audroms, jau nebebuvo lenkų miestuose nei škotų, nei anglų, nebuvo ir lenkų, kurie būtų užsiėmę eksportine prekyba stambesniu mastu. Beliko kromelninkai bei smulkios žydų įmonės”. Tas pats autorius kartoja vieno žurnalo žodžius: “Visas miestų verslas yra: gaminti degtinę, alų ir pardavinėti, ir padėti kitiems tuštinti savas statines, o tam nereikėjo tos nuolatinės akylos kalkuliacijos, kurios reikalauja prekyba”.[20;89]

Aišku, kad toks bendras ekonominis gyvenimas apnaikino ir prekybą. Karo metais nutrūkdavo ryšiai tarp kariaujančių šalių, užsidarydavo uostai aišku, ne ką geriau ėjo prekyba ir tuose uostuose, per kuriuos buvo vežamos Respublikos prekės: Klaipėdoje, Elbinge, Karaliaučiuje, Dancige. Tačiau tiek eksporto, tiek vidaus prekybos metodai ne ką pasikeičia. Prekyba keičiasi struktūriškai: vienu momentu reikšmingesnė yra vienos rūšies prekyba, kitu momentu – kitos.

Šalia miško medžiagų, dabar įgyja didelės reikšmės grūdų prekyba eksportui, ypač XVIII a. antrojoje pusėje.

Be medžio ir jo dirbinių, buvo eksportuojamas potašas, vartojamas drobėms balinti, dažam, muilui ir porcelianui gaminti. Ypač pelenais ir potašo gamyba verstasi tose vietose, kur dar būta daug aklo miško – Padauguvio aukštupiuose, kairiosios UUžnemunės dykrose. Palyginti nedideliais kiekiais buvo eksportuojamas degutas, vaškas, pelenai, medus.

Kailiai ir odos, lašiniai, plunksnos, šeriai buvo gabenami mažesniais kiekiais.

Dar iš Lenkijos ir Lietuvos respublikos laikų yra išlikęs Lietuvos prekybinis balansas (žiūr. 1 lentelę, 1 priede), apimantis neilgą tarpą, tačiau vis dėlto galintis parodyti bent šiokias tokias tų laikų Lietuvos eksporto tendencijas. Jis yra toks: Balanse krinta į akis tai, kad jame nėra linų pluošto (galėjo jis būti įtrauktas į “pienka”( Kanapių pluoštas.)?). Tačiau, palyginti su XVI – XVIII a. eksporto objektais, čia jau matome žymią žemės ūkio produkcijos persvarą (I, II, III grupės). Čia jie sudaro 78 proc. iš viso Lietuvos eksporto, o miško produktai siekia tik 20,9 proc. Tai rodo, kad jau didelė dalis dykrų buvo apnaikinta ir paversta dirbamais laukais.

Grūdų eksporto plėtojimasis galėjo prasidėti nuo XVIII a. antrosios pusės, kai duoninių grūdų kainos smarkiai pradėjo kilti. Anot T. Časkio, Dancige už lastą duoninių grūdų mokėjo auksinais (žiūr. 2 lentelę).

2 lentelė

Eksportinis duomenų grūdų kainos.2)

Metai Žemiausia kaina Aukščiausia kaina Metai Žemiausia kaina Aukščiausia kaina

1730 58 96 1770 140 280

1738 90 155 1780 120 210

1750 78 115 1790 260 370

1760 95 175 1799 270 520

2) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Pajamos, gaunamos iš eksporto, daugiausia buvo naudojamos importuoti įvairiems dalykams, įvairiems valstybės reikalams, apmokėti kariuomenei, ginklams pirkti. Šį laikotarpį, be masinio vartojimo dalykų – geležies, druskos, kai kurių įrankių iir kt. vežami į kraštą prabangos dalykai feodalinei aukštuomenei. Ypač jie pasipila į Lietuvą nuo XVI a. antrosios pusės.

Iš prabangių importo prekių pažymėtini: įvairios tekstilės medžiagos – gelumbės, šilkas, drobės, muslinai, brangūs apmušalai, brangenybės papuošalams, vynai, kolonijinės prekės, prieskoniai, cukrus, brangūs baldai ir kt. Tekstilės medžiagas: gelumbes, šilką, muslinus Lenkijos ir Lietuvos respublika daugiausia gaudavo iš Olandijos, Anglijos, Prancūzijos. Lininę drobę, medvilnes, šilkines medžiagas – iš Silezijos ir Saksonijos. Kitus prabangos dalykus – daugiausia iš Anglijos, Prancūzijos. Vynus gausiais kiekiais gabendavosi iš Vengrijos ir Prancūzijos.

Druska daugiausia buvo gabenama iš Dancigo, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Liepojos ir Rygos. XVIII a. bene stambiausiais druskos tiekėjais tampa Ryga, Karaliaučius, Klaipėda. Po pirmojo Respublikos padalijimo Veličkos druskos kasyklos tenka Austrijai. Tad Respublikai žymius druskos kiekius reikėjo jau importuoti iš užsienio. Pagal tų laikų apskaičiavimus, už druską kasmet buvo išmokama 12 mln. auksinų. Tačiau ir vėliau svarbiausią importo dalį sudarė prabangos daiktai. Vien vyno iš užsienio buvo įvežama daugiau kaip už 15 mln. auksinų.

Užsienio prekyba buvo beveik visa svetimšalių rankose. Užsienio prekybos balansas pastaraisiais Respublikos dešimtmečiais buvo pasyvus. Tai turėjo įtakos ir šalies valiutai, ir pinigų cirkuliacijai. Visa tai turėjo savaime vesti į prabangos dalykų importo sumažinimą.

Po XVII ir XVIII a. pradžios karų, politinių suiručių, dėl kurių

daug žuvo gyventojų, daug jų išbėgiojo į kitas vietas, buvo sugriauti miestai ir t.t., ūkinis atkutimas kartu su juo ir prekybos pagyvėjimas prasideda tik XVIIIa. antrojoje pusėje.

Miestuose ir miesteliuose būdavo “kromų”, kur pardavinėdavo įvairių įvairiausias prekes. “Kromelių” būdavo daug, konkurencija tarp jų didelė, elgsena su pirkėjais, ypač sodiečiais, savavališka.

Kadangi importinių dalykų kainos kilo, aišku, kad jos nepriklausė vien nuo Respublikos pirklių noro. Be to, ir pačios kainos buvo reguliuojamos visiškai neatsižvelgiant į ekonomikos dėsnius. Pvz., 1643 m. Komisija kkainoms reguliuoti nustatė, kiek kurios tautybės pirkliai gali imti pelno už prekes. Tuo remiantis, buvo nustatyta, kad lenkas pirklys gali imti pelno už prekes 7 proc., svetimšalis – 5 proc., o žydas – 3 proc. Tas pats įstatymas reikalavo, kad pirkliai, parduodantys užsienio prekes, prisiektų pilies ar miesto seime, o žydai – vaivados teisme, kad laikysis nustatytos pelno tvarkos, ir iš gaunamos pelno kvotos išlaikys šeima, sumokės nuomą ir muitus. Tas įstatymas, anot T. Korzono, laikytas nepaprastai išmintingu, jei 1661 mm. buvo įsakyta žiūrėti visuose prekybos punktuose, kad jo būtų laikomasi. Lietuvai tokie įstatymai buvo atnaujinti 1676 metais. Aišku, kad toks prekybos tvarkymas, ypač kai XVII a. antrojoje pusėje kitur jau buvo aiškiai remiama savoji prekybos politika, negalėjo skatinti Lietuvos pprekybos. Ta bajoriška politika, priešinga prekybos ir pramonės plėtojimui, iš pradžių buvo įvelkama į kanoninę doktriną, kuri smerkė pasipelnymą, o vėliau į ekonominę fiziokratų doktriną, labai mielai priimtą braškančio feodalizmo šviesesnių protų.

Pirmą kartą rimtas balsas dėl prekybos tvarkymo pasigirsta 1758 m., dar prieš išrenkant Stanislovą Augustą karaliumi.

Iš priemonių prekybai remti tenka pažymėti 1764 m. įstatymą, kuriuo buvo panaikinta šlėktų privilegija nemokėti muitų už įvežamas prekes. Naujoji konstitucija (seimo nutarimas) ne tik panaikino visokius muitus, muitines ir muitinėles (prikomorki), bet net kai kuriuose miestuose įvestas “ledo” rinkliavas už vežimus, atvykstančius su ledu. Buvo įvestas vienas generalinis muitas, kurį turėjo mokėti visi, pradedant karaliumi, ligi paskutinio piliečio ir pirklio. “tiek prie vandens, tiek sausumoje, nepaisant visokių generalinių libertacijų, servitutų ir pretenzijų. vvisi turėjo mokėti Respublikos iždui”. Tai buvo, be abejo, svarbus dalykas prekybai sutvarkyti ir valstybės ekonomikai pastatyti ant tvirtesnio pagrindo.

1766 m. karaliaus siūlymu nauja muitų reforma, vos pradėjusi veikti, buvo panaikinta. Vėl buvo grąžinta muito privilegija šlėktai.

Sunkėjant užsienio prekybos sąlygoms, Respublikai vis teko imtis priemonių prieš prabangą, leidžiant tam tikrus įstatymus (leges sumptuariae). Pažymėtina, kad šlėktai buvo nustatyta didesnės bausmės už nusižengimą prabangos įstatymams negu kitiems luomams. Tai rodo, kad šlėktos prie prabangos buvo labiau įpratę, jei tik jiems lleido lėšos. Užtat, naudojant prabangos dalykus šlėktai įstatymas darė kai kurias išimtis.

1784 m. Seimas buvo nutaręs kurti prekybos kompaniją ,“Lenkiškosios kompanijos rytų prekybai” vardu. Buvo manoma duoti tai kompanijai įvairių lengvatų, kaip tat buvo daroma ir kitose šalyse, duoti seniūnijose ir karaliaus dvaruose sandėlius, sumažinti jai muito rinkliavas ir kt. Tačiau ir šis Seimo nutarimas nebuvo įvykdytas, nes į prekybą apskritai buvo žiūrima dar ir dabar nepalankiai.

1. 4. Lietuvos prekyba žlugus Lenkijos ir Lietuvos respublikai

Visam Lietuvos ekonominiam gyvenimui, taip pat ir prekybos plėtrai, per šį laikotarpį didelės reikšmės turėjo politiniai įvykiai: kovos už Respublikos išlaikymą, vadovaujamos T. Kosciuškos, krašto karinė okupacija, Rusijos karai su Napoleonu, 1830 – 1831 ir 1863 m. sukilimai. Visi šie įvykiai buvo susiję su dideliais krašto niokojimais. Dėl visų tų įvykių prekyba nusmuko. Tik po Napoleono sutriuškinimo, atsipalaidavimo nuo kontinentinės blokados, Lietuvos prekyba vėl pradeda atsigauti.

Lietuvos prekybos atsigavimas XIX a. pradžioje vyko maždaug ta pačia linkme ir sudėtimi kaip ir Respublikos žlugimo išvakarėse.

J. E. Lachnickis prekybą skirsto į vidaus ir užsienio.

“1817 m. eksporto prekyba Gardino gubernijoje buvo žydų rankose. Tais metais visi laivai, kurie plaukė į Karaliaučių arba Dancigą, buvo žydų nuosavi arba jų išnuomoti iš savininkų krikščionių. Pagaliau žydai, sako Lachnickis, turi ypatingą ggabumą mikliai gabenti kontrabanda visas draudžiamas prekes, neatsižvelgdami į valdžios budrumą ir įstatymo griežtumą”.[20;125]

Prekyba vandens keliais Gardino gubernijoje ėjo dviem upėm – Nemunu ir Bugu. Jomis laivai plaukdavo ne tik iš Gardino gubernijos, bet taip pat iš Minsko, Voluinės ir tolesnių vietų į Karaliaučių ir Dancigą. Prekes sudarė grūdai, linų sėmenys, jų išspaudos, kanapės ir jų sėklos, grikių ir miežių kruopos, tabakas, linų ir kanapių pakulos, lininiai audeklai, plaušiniai maišai, lydyti taukai (lajus), lajinės žvakės, sėmenų aliejus, degtinė, avių vilna, medus, potašas, druska, geležies dirbiniai, pušiniai rąstai ir lentos, ąžuoliniai šulai ir lentos.

Iš kitų Rusijos vietų gabena į Kauno guberniją iš Peterburgo ir Maskvos – tekstilę, arbatą, cigarus ir įvairios rūšies tabaką, bakalėjos prekes, kailius, išdirbtas odas, metalo dirbinius, rašomą jį popierių, medvilnę, knygas, stearino ir vaško žvakes ir kt.

Kauno gubernija gaudavo iš Rygos, Liepojos, Mintaujos (Jelgavos) ir Daugpilio tekstilę, cigarus, tabaką, druską, arbatą, kavą, silkes, dažus, porcelianą, muilą, pipirus, stiklą, metalo dirbinius, įvairios rūšies miltus ir kruopas, geležį, žvejų laivelius, lajaus ir stearino žvakes, vyną, porterį ir kt. Iš Žemutinio Naugardo – kailius, dirbtus kailinius; iš Kuršo gubernijos – degtinę ir alų; iš Vilniaus gubemijos – rašomąjį popierių, geležį, muilą, mišką; iš Gardino – grūdus, mišką ir kreidą. Iš LLenkų karalystės – knygas, cukrų, geležį, grūdus, gyvulius; iš pietų gubernijų buvo vežami grūdai, miškas, linai, kanapės, druska, degtinė, arkliai, galvijai ir avys.

Iš užsienio prekių Kauno gubernijoje buvo parduodami: įvairių rūšių vynai, arbata, kava, cukms, olandiškos silkės, tabakas lapais ir cigaruose, fajansiniai indai, čerpės, ketaus, geležies, cinko dirbiniai, galanterija, medvilnė, druska muilui gaminti, girnos ir pūstukai malūnams, dmska, gumilastikas, pirštinės, šilko ir vilnos dirbiniai, minkšti baldai, kišeniniai ir sieniniai laikrodžiai, vilnoniai, medvilniniai ir linų siūlai ir dirbiniai ir t.t.

Lietuva, kaip pasienio sritis su Vokietija, buvo svarbi eksporto ir importo vieta. Vien Kauno gubernijos Jurbarko muito apygarda su būstine Tauragėje turėjo penkias muitines – Jurbarke, Tauragėje, Naumiestyje, Gargžduose, Kretingoje ir keturis pereinamuosius punktus – Sartininkuose, Degučiuose, Voveriuose ir Aisėnuose. Be to, užsienio prekyba ėjo Dauguvos upe ir sausumos keliais per Rygą ir Liepoją, Klaipėdą, Tilžę ir Karaliaučių.

Svarbiausias užsienio ir vietinės prekybos punktas buvo Kaunas, paskui Jurbarkas, Tauragė, Naujamiestis, Gargždai, Kretinga, Telšiai ir Raseiniai.

Prekybos keliai – vandens: Nemunas, Neris, Nevėžis; sausumos keliai geležinkelis Kaunas –Virbalis, Kauno – Daugpilio ir Rygos – Tauragės plentas; didieji vieškeliai – iš Kauno į Jurbarką ir Tauragę, iš Šiaulių per Telšius, Skuodą į Liepoją, iš Telšių į Klaipėdos uostą; iš Panevėžio per Kėdainius į Kauną. Per Jurbarko

muito apygardos muitines per 12 metų nuo 1846 – 1857 m. vidutiniškai per metus buvo įvežama prekių už 5,4 mln. sidabrinių rb. Beveik ¾ visos tos bendros sumos ėjo per Tauragės muitinę. Per tą patį laiką kasmet vidutiniškai buvo išvežta prekių už 2,7 mln. rb. Daugiausia prekių buvo išvežta per Jurbarko muitinę (iš 33,4 mln. rb – už 24,5 mln. rb), nes daugiausia prekių ėjo vandens keliais. Kalbant apie prekių įvežimą ir išvežimą, taip pat apie surinktų muitų sumas 1846 –– 1857 m., reikia turėti galvoje Krymo karo laiką, kai išvežamoji ir įvežamoji prekyba per Kauno guberrnją milžiniškai padidėjo.

Pažymėtina, kad 1851 m. buvo panaikinta muito siena su Lenkijos Karalyste, į kurią įėjo kairia krantė Lietuva. Tai, žinoma, turėjo teigiamos reikšmės tiek visai Lietuvos prekybai, tiek Kauno miestui, kurio užnugaris labai išsiplėtė (atiteko Sūduva – Užnemunė).

1. 5. Pobaudžiaviniai laikai (1864 – 1915 m.)

Pobaudžiavinis periodas sutampa su vadinamuoju kapitalistinės gamybos įsigalėjimu. Vietoj nelaisvo baudžiavinio darbo, dabar įsigali laisvai samdomas darbas. Gamyba rinkai, rrinkos santykiai, intensyviau pradėję reikštis jau XVIII a. antrojoje pusėje ir ypač XIX a. pirmojoje pusėje, tampa dar intensyvesni. Visa tai skatina tobulėjantis susisiekimas, tankėjantis geležinkelių ir plentų tinklas, vieškelių taisymas, garlaivininkystės plėtojimasis.

Kai dėl eksporto, tai Kaunan po senovei suplaukia kkroviniai ne tik iš Nemuno, bet ir iš Pripetės ir iš Dnepro vidurinės sistemos per Pinską, o paskui per Oginskio kanalą. Eksporto dalykus sudaro: kviečiai, rugiai, sėmenys, linai, skudurai, kaulai, miško medžiagos. Prekių pakrovimą labai palengvina puikiai įtaisyta 1853 m. krantinė 622 sieksnių ilgumo su gerais privažiavimais prie upės iš krantinės, saugančios miestą nuo potvynių.

Svarbiausi eksporto objektai iš Suvalkų gubernijos buvo grūdai ir miškas, plukdomas Augustavo kanalu ir Nemuno upe. Pagrindinė Suvalkų gubernijos derliaus pertekliaus pardavimo vieta yra Kauno miestas, įkurį grūdai siunčiami geležinkeliu arba Nemunu laivais. Be to, gana didelė žemės ūkio produktų dalis parduodama į Gardiną ir vietinėse mugėse, kurių gubernijoje yra 130. Didesnių prekybinių grūdų sandėlių gubernijoje nėra.

Atvežtinės prekybos objektai yra: kolonijinės prekės, medvilnės, šilko audiniai, gelumbės iir drobės, taip pat kailiai, galanterija, stiklo prekės, porceliano ir fajanso indai.

Oficialus šaltinis prisipažįsta, kad “tikrų žinių apie tiek atvežtinių, tiek išvežtinių prekių apyvartą gubernijoje nėra, bet apskritai reikia pasakyti, kad išvežtinių prekių apyvarta viršija atvežtinių prekių apyvartą”. Ir Suvalkų gubernijos prekyba buvo sukoncentruota žydų rankose.[20;171]

Užsienio prekyba daugiausia plėtojama su Prūsija. Per muitines, esančias Kauno gubernijoje, buvo įvežta prekių už 706 tūkst. rb, o išvežta už 7431 tūkst. rb, t. y. 10 kartų daugiau.

Iš užsienio daugiausia buvo atvežta silkių – iiš Vokietijos ir Norvegijos – už 141,3 tūkst. rb, paskui metalų (daugiausia geležies) už 54,7 tūkst. rb, akmens anglių ir kokso už 36,4 tūkst. rb – pastarosios prekės bene daugiausia teko Kauno metalo apdirbimo fabrikams; mineralinių trąšų – už 43,6 tūkst. rb ir t.t. Tarp išvežamųjų prekių pirmą vietą užima miško medžiagos malkoms ir statybai, plukdomos Nemunu, daugiausia iš Minsko gubernijos – iš viso už 5,28 mln. rb, po to grūdai – už 225 tūkst. rb, linai – už 448, sėmenys – už 362, paukščiai – už 400, kiaušiniai – 68,7, arkliai – už 154, vaisiai – už 24, kiauliena – už 47, sūris ir sviestas – už 30, neišdirbtos odos – už 36,3, kaulų miltai ir medžio anglys – už 62, šeriai – už 36, vikiai – už 23, skudurai – už 13 tūkst. rb. Kauno gubernijos ribose 1899 m. būta 567 kontrabandos atsitikimai su konfiskavimu prekių už 20 tūkst. rb, iš jų už 8,3 tūkst. rb arbatos.

Stambesnės ir svarbesnės prekybos šakos – prekyba grūdais, linais, druska, silkėmis, mišku, degtukais, avalyne, gyvais paukščiais, žąsimis ir kt. sukoncentruota 2 ar 3 dešimtyse stambesnių prekybos įmonių. Daugelis jų perka prekes iš pirmųjų rankų dideliais kiekiais su monopoline teise parduoti tam tikrame rrajone, dėl to ir yra už konkurencijos ribų.

Grūdų prekyba seniau buvo 2-3 stambių pirklių rankose. Dabar grūdų supirkėjų skaičius padidėjo. Supirkę grūdus dideliais kiekiais, jie siunčia juos į Liepoją, o iš ten jūra į Angliją ir Vokietiją. Pravers čia pažymėti, kad, atsiradus smulkiems supirkėjams, atsirado ir stipri konkurencija, kuri nenaudinga pirkliui, bet už tai naudinga valstiečiams. Kasmet iš Šiaulių išsiunčiama nuo 300 iki 350 tūkst. pūdų įvairių grūdų. Paskutiniu metu (1902 m. spalio mėn.) rugių kaina už pūdą buvo 70kp, kviečių – 85, avižų – 56, miežių – 67 kp.

Linų ir sėmenų prekyba palyginti menka. Superkami sėmenys vežami į Karaliaučių, taip pat per Rygą ir Liepoją į Angliją. Iš linų daugiausia parduodami klotiniai, bet ir tie neaukštos rūšies ir už birkavą kaina svyruoja nuo 20 iki 28 rb, o linų sėmenų pūdas kainuoja 1 rb 80 kp – 1 rb 90 kp. Iš viso linų išsiųsdavo iš Šiaulių iki 30 000, sėmenų – apie 60 000 pūdų.

Silkių ir druskos prekyba turėjo tendenciją mažėti įtaisius druskos sandėlius aplinkiniuose miesteliuose prie geležinkelio stočių. Stambi ir smulki druska į Šiaulius buvo pristatoma apie 200 vagonų – 150 000 pūdų iš Krymo, Charkovo, Liepojos, Jekaterinoslavo. Silkės gaunamos iš Liepojos ir Karaliaučiaus statinėmis, skaičiuojant po 662 statines vagone. Iš viso 35 tūkst. pūdų.

Silkės buvo parduodamos didmeninėje prekyboje statinėmis nuo 16 iki 20 rb už statinę. Silkių ir druskos prekyba yra dviejų pirklių rankose. Baltos druskos pūdas kainavo 40, o stambios – 25 kapeikas.

Rafinuoto cukraus ir smulkaus cukraus prekybos apyvarta gana didelė. Vien rafinuoto cukraus iš Kijevo gaunama per 50 tūkst. pūdų, tiek pat gaunama ir smulkaus cukraus, kuris berods daugiausia buvo vartojamas saldainiams gaminti. Rafinuoto cukraus pūdas kainavo 6, o smulkaus – 5 rb. Šiauliai aprūpindavo cukrumi ir Gruzdžius, Joniškį, Kelmę, Žagarę, Raseinius, Telšius ir kt. vietoves.

Žibalo prekyba Šiauliuose buvo 3 pirklių rankose, kurie prie Šiaulių stoties turėjo savo sistemas ir tarp savęs konkuravo. Žibalas buvo gaunamas iš Caricyno ir Rybinsko iš “Nobelio ir K°”, iš viso 70 pūdų per metus. Žibalo (kerosino) pūdas kainavo 1 rb 40 kp.

Miško prekyba Šiauliuose buvo gana gyva ir koncentravosi kelių pirklių rankose. Daugiausia būdavo parduodamos eglės, pušys, uosiai, kuriuos Šiauliuose apdirbdavo ir veždavo į užsienį per Liepoją arba per Rygą. Iš viso iš Šiaulių išveždavo įvairių lentų, plautų, šliperių, tašų ir pabėgių apie 1500 vagonų už 1/2 mln. rb kasmet. “Nelaimei labai plati ir net plėšmoniška miškų eksploatacija baisiai sumažino jų plotus, drauge su tuo ir labai pakėlė

miško medžiagai ir kurui kainas. 1858 m. miesto rotušės žiniomis 1 siek3 beržinių malkų kainavo nuo 5 iki 7 rb, pušinių- 4-5 rb, o dabar, sako oficialus šaltinis, beržinių malkų sieksnis kainuoja 15, pušinių- 13 rb.” Miško medžiagas aplinkiniuose miškuose parengdavo atvykę iš Kuršo latviai ir sentikiai. Daug buvo gaminama aplinkiniuose Šiauliams miškuose šachtoms atraminės medžiagos. Iš epušės gamindavo tarą ir ją veždavo į užsienį degtukams gaminti. Iš miško kirtimo ir išvežimo apylinkių valstiečiai gerai uždirbdavo. 1901 m. miško prekyba ssumažėjo dėl anglų – būrų karo.[20;178]

1. 6. Lietuvos Respublikos prekyba

Lietuvos Respublikos prekybos plėtojimas buvo glaudžiai susijęs su politinėmis ir ekonominėmis krašto sąlygomis. Krašto prekybai reikėjo sienų apsaugos, reikėjo organizuoti valstybines įstaigas, kurios vienaip ar kitaip būtų tvarkiusios vidaus ir užsienio prekybą. Visa tai buvo padaryta ne iš karto.

1. 6. 1. Lietuvos užsienio prekyba

Kadangi Lietuva neturi svarbių žaliavų ir iškasenų (druskos, metalų, mineralų), tai jos santykiai su kitais kraštais mezgėsi nuo senų senovės. Ypač tie santykiai išsiplėtė ir sutvirtėjo pobaudžiaviniais laikais, įįsigalėjus piniginiam ūkiui.

Po 1914 – 1918 m. karo ir okupacijų nuniokotai Lietuvai ypač trūko prekių, žaliavų, įrengimų ir kt. Visa tai teko pirkti užsienyje. Be to, Lietuvos valstiečiai, nors ir po sunkios okupacijos, nespėjus vokiečiams pagrobti 1918 m. derliaus, turėjo iir šį tą eksportui, ypač labai brangių tuo metu žaliavų – linų pluošto, linų, sėmenų (žiūr.3 lentelę, 2 priede).

Iš pateiktų duomenų matome, kad Lietuvos eksportas ir importas aukščiausio lygio pasiekė 1930 metais. Vėlesniais metais prasideda kritimas. Eksporto mažėjimas tęsiasi iki 1934 m., o importo – iki 1935 metų. Nuo 1935 m. bendra užsienio prekybos apimtis pradeda didėti. Nuo 1936 m. vėl eksportas ir importas darosi intensyvesnis, tačiau 1930 m. lygio toli gražu nepasiekė.

Užsienio prekybos pasyviam saldui daugiausia turėjo reikšmės blogi derliai, pasaulinė krizė su labai dideliu kainų kritimu žemės ūkio produktams, taip pat nerami tarptautinė politinė padėtis, artėjant karo šmėklai. Užsienio prekybai turėjo įtakos ir politiniai santykiai su Vokietija, kuri, panašiai, kaip santykiuose su Rusija, politiniam spaudimui, naudodavo ekonomines sankcijas. TTačiau didžiausios įtakos užsienio prekybos apimčiai kristi turėjo 1929 m. prasidėjusi pasaulinė krizė (žiūr. 4 lentelę).

4 lentelė

Aukso prekybos kainų indeksai buvo tokie (1929 m. = 100).4)

1930m. 1931m. 1932m. 1933m. 1934m. 1935m. 1936m. 1937m.

87,0 67,5 52,5 46,5 42,5 42,5 43,5 47,5

4) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Iš pasaulinių kainų kitimo matome, kad nedidelis kainų pakilimas prasidėjo tik nuo 1936 metų. Žalingus kainų kritimo, ypač žemės ūkio produktų, padarinius kitose šalyse buvo mėginama šalinti, nuvertinant valiutas. Lietuva, viena iš labai nedaugelio šalių, neatsisakė aukso valiutos, o tai ypač skaudžiai ppalietė ūkininkiją ir Suvalkijoje sukėlė skaudžius padarinius.

Lietuvos, kaip nedidelės šalies, dalyvavimas pasaulinėje prekyboje buvo taip pat nedidelis, bet turėjo tendenciją didėti. Tai galima matyti iš 5 lentelės.

5 lentelė

Lietuvos pasaulinė prekyba (proc. pasaulinėje prekyboje).5)

1928m. 1929m. 1930m. 1931m. 1932m. 1933m. 1934m. 1935m. 1936m. 1937m.

a 0,08 0,09 0,12 0,14 0,14 0,13 0,12 0,12 0,14 0,14

b 0,08 0,10 0,13 0,15 0,15 0,14 0,13 0,14 0,16 0,14

c 0,08 0,09 0,11 0,13 0,12 0,11 0,12 0,10 0,12 0,14

a – pasaulinės prekybos apyvarta

b – pasaulinis eksportas

c – pasaulinis importas

5) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Tačiau kai kurių prekių eksportas yra kur kas didesnis už bendrą proc. pasaulinėje prekyboje. Tai rodo 6 lentelė.

6lentelė

1929m. 1930m. 1931m. 1932m. 1933m. 1934m. 1935m. 1936m.

Linai 2,84 3,23 2,91 3,30 2,61 3,64 3,42 5,69

Gyvos kiaulės 3,35 5,23 4,07 1,82 1,41 3,28 6,24 5,53

Bekonas 0,07 0,86 3,18 4,35 4,48 3,22 2,40 2,93

Sviestas 0,79 1,38 1,52 1,82 1,67 1,62 1,98 2,35

Lietuvos pasaulinės prekybos prekių eksportas, proc.6)

6) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Šie duomenys rodo nuolatinį kai kurių produktų procento didėjimą bendroje pasaulinėje tų produktų prekyboje.

1. 6. 2. Lietuvos užsienio prekybos struktūra

Lietuvos muitų siena bei muitų tarifas buvo nustatytas 1919 m. gegužės mėnesį.

Užsienio prekybos statistika taip pat buvo registruojama nuo 1919 m. gegužės mėnesio. Tačiau iki 1924 m. užsienio prekybos statistikos organizacija turėjo atsitiktinį pobūdį, todėl tuos duomenis reikėtų laikyti tik apytikriais. Taip pat kito ir užsienio prekybos statistinės apskaitos metodai.

1918 – 1928 m. Lietuvos eksportą galima suskirstyti į 6 grupes: 1. Gyvuliai. 2. Sviestas. 3. Kiaušiniai. 4. Linų sėmenys. 5. Linai. 6. Miško medžiagos.

Šių stambiausių eksporto prekių grupių, procentais sudarančių daugiau kaip 75 procentus viso eksporto. Tai rodo 7 lentelė.

7 llentelė

Stambiausios eksporto prekių grupės, proc.7)

1920m. 1921m. 1922m. 1923m. 1924m. 1925m. 1926m. 1927 m. 1928m.

Gyvuliai 1,5 2,3 2,0 11,1 14,0 12,6 16,2 14,3 13,0

Sviestas – 0,4 – – 1,4 3,0 5,0 5,5 8,0

Kiaušiniai 3,7 23,5 20,2 10,3 9,7 6,1 5,3 4,4 5,6

Sėmenys 12,2 24,2 17,9 9,9 6,1 6,1 7,1 7,5 2,8

Linai 34,3 5,1 6,8 9,7 19,9 20,0 22,1 25,1 18,1

Miško medžiagos 40,0 30,0 25,6 30,0 32,0 20,9 21,0 18,0 27,9

Iš viso 91,7 85,5 72,5 71,0 83,1 68,7 76,7 74,8 76,0

7) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Atskirų prekių grupių eksportas buvo toks.

Gyvuliai. Iš gyvulių daugiausia buvo eksportuojama arklių, galvijų, kiaulių, o iš paukščių – žąsų (žiūr. 8 lentelę).

8 lentelė

Gyvulių eksportas nuo 1923 iki 1928 m., kiekybės požiūriu.8)

1923m. 1924m. 1925m. 1926m. 1927m. 1928m.

Arkliai (1000vnt.) 6,6 23,2 22,5 10,3 27,2 21,2

Galvijai (1000vnt.) 10,0 14,6 9,8 14,2 9,5 8,6

Kiaulės (1000vnt.) 35,2 55,4 56,6 83,9 65,1 44,5

Žąsys (1000vnt.) 34,8 269,2 188,7 325,2 312,0 317,4

8) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Arkliai buvo eksportuojami į Latviją, Vokietiją, Belgiją, Daniją, Didžiąją Britaniją, Olandiją. Iki 1926 m. daugiausia jų buvo vežama į Latviją, 1927 – 1928 m. – į Belgiją, Olandiją, Latviją ir kitur.

Arklių prekyba nebuvo koncentruota. Jų eksportu rūpinosi kelios arklių auginimo draugijos, įsteigtos prie Žemės ūkio rūmų.

Kiaulės, galvijai, žąsys beveik vien tik buvo vežamos į Vokietiją ir nedaug į Latviją. Gyvuliais daugiausia buvo prekiavo , “Maistas” ir “Lietuvos eksportas” – akcinės bendrovės vėliau įsiliejo į “Maistą” Klaipėdoje.

Veršių, avių, ožkų, paršų, kalakutų, ančių ir kt. buvo nedaug eksportuojama.

Sviesto eksportas iki 1924 m. buvo atsitiktinio pobūdžio ir tik 1924 m. jis pradėjo smarkiai plėtotis, tai rodo 9 lentelė.

9 lentelė

Sviesto eksportas nuo 1924 iki 1928m.9)

1000kg mln. Lt

1924m. 524 4,0

1925m. 932 7,1

1926m. 1747 12,7

1927m. 2051 13,6

1928m. 2643 20,3

9) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Duomenys rodo, kad per ketverius metus sviesto eksportas kiekio požiūriu ppadidėjo 5 kartus, o vertės – 4 kartus.

Apie 80 proc. viso sviesto buvo eksportuojama Vokietijon, apie 15 proc. – Anglijon ir apie 5 proc. Latvijon (pasienio prekyba). Sviesto eksportas daugiausia buvo sukoncentruotas kooperatyvų rankose, ilgainiui “Pienocentro”. Sviesto kokybei gerinti buvo įvesta eksportuojamo sviesto kontrolė (1927 m.). Tik kontroliuojamas sviestas buvo leidžiamas išvežti be muito rinkliavos, o nekontroliuojamas su muito rinkliava.

1927 m. kontroliuojamo sviesto eksportas siekė 30 proc. viso sviesto eksporto, 1928 m. – jau 50 proc. 1927-1928 m. daugiausia buvo išvežta II rūšies sviesto, būtent – apie 70 proc., 1 – 15, III – 15 procentų.

Kiaušinių daugiausia buvo eksportuojama į Didžiąją Britaniją ir į Vokietiją – po 45 proc. į kiekvieną, apie 10 proc. buvo vežama į Latviją. Kiaušinių eksportas pradėjo mažėti, nes ilgainiui iš Lietuvos išvežami kiaušiniai pasirodė menkai paruošti ir menkos rūšies. Tai rodo 10 lentelė.

10 lentelė

Kiaušinių eksportas.10)

Metai Mln. vnt. Mln. Lt Metai Mln. vnt. Mln. Lt

1923 86,0 15,1 1926 69,4 13,6

1924 84,7 19,9 1927 64,2 10,9

1925 65,0 14,9 1928 64,7 14,4

10) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

1927 m. buvo nustatytas standartas eksportuojamiems kiaušiniams, įvesta jų kontrolė. Nekontroliuojami kiaušiniai buvo apdedami muito rinkliava.

Sėmenų eksportas pirmaisiais Lietuvos Respublikos gyvavimo metais bendrame eksporte užėmė svarbią vietą. 1921 m. jų vertė eksporte pasiekė net 24 proc. Vėliau tas procentas mažėjo, tačiau absoliučiai

didėjo.

Sėmenys buvo eksportuojami daugiausia į Didžiąją Britaniją, Vokietiją ir Latviją.

1925 m. buvo įvesta linų sėmenų eksporto kontrolė. Nevalyti sėmenys buvo apdedami muitu (Valstybės žinios, 1925 11 26, Nr. 208/1382).

1928 m. sėmenų eksportas staiga beveik 5 kartus sumažėjo į Angliją ir Vokietiją. Tai dimonstruoja 11 lentelė.

11 lentelė

Sėmenų eksportas nuo 1923 iki 1928m.11)

Metai 1000t Mln. Lt Metai 1000t Mln. Lt

1923 18,9 13,0 1926 25,7 18,0

1924 18,6 16,3 1927 25,0 18,5

1925 20,5 17,4 1928 6,9 6,2

11) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

1919 m. buvo įvestas linų sėmenų supirkimo ir eksporto monopolis. Tačiau teigiamų rezultatų jjis nedavė ir ilgainiui buvo panaikintas, padaręs Lietuvos vyriausybei nemažai nemalonumų, kol likvidavo su linų monopoliu susijusias operacijas Londone. Sunkiai vyko eksportas ir “Lietūkiui”. Jis turėjo nemenkų nuostolių.

Linų pluošto eksportas tiek kiekybės, tiek kokybės požiūriu didėjo iki 1927 m., kai buvo eksportuojama apie 70 proc. bendrosios krašto produkcijos. Pakulų eksportas sudarė vidutiniškai apie 20 proc. kiekybės ir apie 12 proc. bendro linų eksporto vertės. Nuobrukų eksportas nesudarė nė 1 proc. linų eksporto.

Beveik pusė linų buvo eksportuojama į Didžiąją Britaniją. 1/3 –– į Vokietiją, o likusi dalis Belgijon, Čekoslovakijon, Prancūzijon, Švedijon ir kitur. Nuo 1926 m. buvo įvesta linų eksporto kontrolė tokiais pat pagrindais kaip ir kitų kontroliuojamų prekių. Po to kontrolės nuostatai buvo keičiami kelis kartus. Tai rodo 12 lentelė.

12 llentelė

Linų eksportas 1923 – 1928 m. 12)

Metai 1000t Mln. Lt Metai 1000t Mln. Lt

1923 7,7 13,0 1926 19,7 56,9

1924 14,0 52,7 1927 24,1 66,6

1925 13,1 48,2 1928 13,1 46,6

12) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Miško medžiagų eksportą sudarė dvi pagrindinės grupės – neapdirbta ir apdirbta miško medžiaga. Į pirmąją grupę įėjo rąstai ir balkiai, popiermedis, kartys, šliperiai, žagarai, malkos ir kt. Į antrąją – lentos, pabėgiai, fanera, celiuliozė ir kt.

13 lentelė

Miško medžiagų eksportas.13)

Metai Neapdirbti miško medžiaga, proc. Apdirbta miško medžiaga, proc. Metai Neapdirbti miško medžiaga, proc. Apdirbta miško medžiaga, proc.

1920 69,1 30,9 1925 20,0 80,0

1921 49,4 50,0 1926 26,0 74,0

1922 20,9 79,1 1927 15,0 85,0

1923 16,9 83,1 1928 20,3 79,7

1924 26,1 73,9

13) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Iš 13 lentelės matome, kad pirmaisiais metais daugiau buvo eksportuojama neapdirbtos miško medžiagos, o vėliau – apdirbtos, kur svarbiausias vaidmuo teko celiuliozei (1925 m. – 21,0, 1928 – 27,0 proc.).

Iš neapdirbtos miško medžiagos daugiausia buvo išvežama popiermalkių: 11925 m. – už 6,2,1926 m. – už 11,4,1927 m. – p už 2,9,1928 m. – už 9,2 mln.Lt.

Neapdirbta miško medžiaga beveik vien tik buvo gabenama į Vokietiją, o apdirbta – į Didžiąją Britaniją ir kitus kraštus.

Iš kitų eksportuojamų prekių tenka paminėti mėsą, grūdus, kailius, odas, popierių ir kt.

Mėsos eksportas tuo metu svyravo nuo 2,5 iki 5 mln. kg arba nuo 6 iki 12mln.Lt. Iš mėsos gaminių daugiausia buvo eksportuojama jautienos ir kiaulienos. Tai pavaizduota 14 lentelėje.

14 lentelė

Mėsos eksportas.14)

Metai Kiauliena (t) Jautiena ((t)

1924 1063 3215

1925 385 1642

1926 1992 483

1927 1715 454

1928 1309 210

14) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Duomenys rodo, kad 1924 – 1925 m. daugiausia buvo eksportuojama jautiena, o nuo 1926 m. didėja kiaulienos eksportas. Daugiausia mėsos eksportavo “Maistas”, o importavo – Vokietija, vėliau pradėta mėsą vežti ir į Čekoslovakiją, Švediją, Prancūziją, o bekonus – į Angliją.

Grūdų eksportas tuo metu svyravo nuo 2000 iki 30 000 t arba nuo 1 iki 10 mln. Lt vertės. Tai priklausė nuo javų derlių. Pašariniai grūdai – miežiai ir vikiai – daugiausia buvo vežami į Vokietiją. 1921 m. grūdų eksportas siekė 9,3 tūkst. tonų, 1922 m. – 14,6, 1923 m. – 30,8 (už 10,3 mln. Lt), 1924 m. – 25,6 (už 10,2 mln. Lt), 1925 m. – 9,6 (už 4,6 mln. Lt), 1926 m. – 16,6 tonų (už 4,9 mln. Lt).

Kailių ir odų buvo eksportuojama už apie 10 mln. Lt, iš jų daugiausia buvo eksportuojama avių kailių, o iš odų – galvijų, veršių ir kt. 1924 – 1925 m. buvo gana daug išdirbtos odos padams eksportuojama į Tarybų Sąjungą, būtent, daugiau kaip už 6 mln. Lt. Tačiau vėliau šis eksportas sumažėjo. Beveik pusė kailių ir odos buvo eksportuojama Vokietijon, didelė dalis – Latvijon ir Olandijon ir apie 10 proc. įį JAV.

Dobilų sėklų buvo eksportuojama už 2-3 mln. Lt. Daugiausia buvo vežama dobilų sėklos, maža dalis – motiejukų. Daugiausia jų buvo išvežama Vokietijon, Latvijon, Švedijon.

1925 m. skudurų eksportas siekė 3,5 mln. Lt, 1926 m. – 2,6 mln. Lt, 1927 m. – 2,6 mln. Lt, 1928 m. – 2,7 mln. Lt. Daugiausia jų buvo vežama į Vokietiją, paskui į Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Latviją.

Popieriaus ir kartono dirbinių buvo eksportuojama už 2-2,5 mln. Lt į Didžiąją Britaniją, Olandiją ir Vokietiją.

Geležies dirbiniai – daugiausia sraigtai, varžtai ir kt., taip pat Šmidto fabrikų metalų galanterija gana nereguliariai buvo vežama į Tarybų Sąjungą. Buvo išvežama nuo 1/2 iki 1 mln. Lt per metus.

Pirmąjį Lietuvos Respublikos dešimtmetį daug buvo eksportuojama miško medžiagų, linų, sėmenų, kiaušinių. Dešimtmečio pabaigoje sėmenų, kiaušinių mažiau išvežama. Svarbiausios lieka miško medžiagos, linai ir gyvuliai, kurių eksportas sudarė beveik 60 proc. viso eksporto vertės.

Iš naujų eksporto dalykų gana sparčiai pradeda didėti sviesto eksportas.

1925 – 1926 m. pagal vertę Lietuva eksportuoja savo prekes į įvairias šalis (žiūr. 15 lentelę, 2 priede).

Su kitomis šalimis prekyba buvo menka, išskyrus Lenkiją, iš kurios buvo gaunama akmens anglių.

Palyginus eksporto ir importo duomenis, pasirodo jog aktyvų balansą (1925 – 1928 m.) Lietuva turėjo su Belgija, Didžiąja Britanija, Latvija ir kkai kuriais metais su Prancūzija bei Vokietija, o su kitomis šalimis – pasyvų balansą.

Antrajame dešimtmetyje eksporto struktūra gana radikaliai pakinta (žiūr. 16 lentelę, 3 priede).

Matome, kad nuo 1931 m. Lietuvos eksporte svarbiausią vietą užima maisto produktai, o iš jų – mėsos produktai (bekonas), sviestas, paukštininkystės produktai. 1937 m. iš viso 55,4 proc. eksporto kiaulininkystei teko 21,6 proc., pienininkystei – 20,2, paukštininkystei – 4,7 proc. Iš šių prekių svarbiausi buvo fabrikuose apdirbti produktai -bekonas, konservai, taukai, sviestas, kurie turėtų būti priskirti prie gatavų dirbinių, nes sudėtingai fabrikiniu būdu apdoroti jie gali būti pateikti vartotojui tiesiogiai vartoti. Dėl tojų nepriskyrimas prie “gatavų dirbinių” sudaro netikrą Lietuvos ūkio vaizdą, nes didelė gatavų produktų dalis įtraukta į kitą kategoriją, kur tik iš dalies yra žemės ūkio produktai be fabrikinio apdorojimo.

Krizės metais žaliavų eksportas gerokai sumažėjo, palyginti su maisto produktų eksportu: sumažėjus santykinei jo daliai nuo 56,8 proc. 1928 m. iki 24,6 proc. 1938 metais. Tuo tarpu santykinė maisto produktų dalis padidėjo beveik tris kartus (1932 m.), vėliau 2 kartus.

Pasauliniam ūkiui pradėjus atkusti žaliavų eksportas vėl pradeda didėti – nuo 24,6 proc. 1931 m. pakyla iki 44,1 proc. 1937 metais.

Eksportuojamų prekių struktūra keitėsi. Pvz., nuo 1934 m. galvijų eksportas labai sumažėjo. Sviesto eksportas, atvirkščiai, labai

padidėjo. 1932 – 1934 m. gyvų kiaulių eksportas buvo labai sumažėjęs, bet nuo 1934 m. vėl padidėjo. Taip pat svyravo ir bekono eksportas. 1928 – 1932 m. jis smarkiai padidėjo, bet po to ėmė mažėti. Daug gyvų paukščių buvo išvežama iki 1933 – 1935 m. stagnacijos vėl pradėta daugiau eksportuoti negu 1928 m.

Labai nepastovus buvo grūdų eksportas – gero derliaus metais jis siekė per 100 tūkst. t, o blogam derliui esant, visai sustodavo, arba net visiškai būdavo uždraudžiamas.

Miško medžiagų, kaip kkonjunktūrinės prekės, eksportas taip pat svyruoja: 1931, 1932, 1935 m. buvo smarkiai nukritęs, paskui vėl pasitaisė. Smarkiai nukentėjo dėl pasaulinės krizės ir linų eksportas – 1928-1933 m. jis sumažėjo per pusę. 1934 m. vėl padidėjo beveik dvigubai ir palyginti su 1928 m. padidėjo apie 50 proc., bet 1937 m., pradėjus kristi kainoms, vėl ėmė mažėti.

Gyvos kiaulės daugiausia buvo eksportuojamos į TSRS ir Vokietiją. Daugiau jų pradėta eksportuoti į TSRS nuo 1934 metų. Eksportas į Vokietiją buvo staigiai nutrauktas nuo 1933 mm. ir vėl pradėjo didėti tik 1936 metais. 1928 – 1932 m. Vokietijai teko devynios dešimtosios gyvų kiaulių eksporto. 1930 m. siekė beveik 100000 vienetų. Į Didžiąją Britaniją vežamas visas bekonas, į ten pat gabenama du trečdaliai sviesto. Vokietijai tenkanti ddalis 1928 – 1935 m. iš 90 proc. buvo nukritusi iki nulio, bet nuo 1936 m. vėl pradėjo kilti.

Didžiajai Britanijai teko apie 1/2 linų eksporto. Kitos svarbesnės linų pirkėjos buvo Čekoslovakija, Švedija ir Prancūzija.

Sėmenys buvo vežamos Belgijon, Čekoslovakijon, Olandijon ir Prancūzijon.

Celiuliozę gabenta į Didžiąją Britaniją, Jungtines Amerikos Valstijas ir Prancūziją.

Lentų ir blankų 60 proc. buvo vežama į Angliją – didesni kiekiai taip pat į Olandiją. Čia Vokietijos dalis sumažėjo iš 90 proc. 1928 m. iki 6 proc. 1937 m. Fanera daugiausia ėjo į Angliją.

Lietuvos eksporto dinamika rodo, kad šioje srityje buvo pasiekta labai didelių laimėjimų. Lietuvos valstiečiai sugebėjo pritaikyti savo ūkį prie pasaulinės rinkos reikalavimų. Organizacijų vedėjai ir valstybės organai atliko didelius darbus. Tiesa, tie darbai nemažai kainavo, daug kkas buvo daroma nevisiškai kaip reikėjo, pasitaikydavo ir nesąžiningumo. Tačiau sukurtas aparatas, kuris sugebėjo milžiniškai išplėsti beveik nežinomas žemės ūkio produktų perdirbimo pramonės šakas, atlygino už tas aukas, kurias teko sudėti jas steigiant.

Pagaliau, kada ir kurioje šalyje stambioji pramonė susikūrė be aukų – vartotojų arba tiesiog visos valstybės piliečių – apmokestinimo pavidalu.

1. 6. 3. Importo prekyba

Kadangi vokiečių okupacija kraštą nusiaubė, trūko paprasčiausių prekių, tad, atsiradus galimybei, prasidėjo intensyvus prekių importas. Ypač daug buvo importuojama vartojamųjų prekių. Dėl užsienio prekybos statistikos ttrūkumų iki 1924 m. nėra tikresnių žinių dėl importo į Lietuvą 1919 – 1923 metais. Prof. A. Rimkos apytiksliai apskaičiavo1923 m. importuojamų prekių (žiūr. 17 lentelę 3 priede).

Pagal kraštus, iš kurių prekės buvo importuojamos, importas procentais buvo skirstomas taip: iš Vokietijos – 80,89, Anglijos – 5,27, Amerikos – 2,27, Čekoslovakijos – 3,35, Latvijos – 3,27, likusioji suma iš kitų kraštų.

18 lentelė

Maisto produktų importas (tonomis ir mln. Lt).18)

1924m. 1925m. 1926m. 1927m. 1928m.

Mln. Lt t Mln. Lt t Mln. Lt t Mln. Lt t Mln. Lt t

Sūdytos silkės 10073 5,7 15944 9,6 14245 8,3 15548 9,1 14596 8,7

Ryžiai 1883 1,5 2386 1,9 1669 1,4 2132 1,8 2878 2,2

Pietų vaisiai 1166 2,2 1191 1,9 1336 1,9 1428 2,1 1337 1,9

Žalia kava 186 0,6 261 1,1 250 1,2 217 1,0 179 0,9

Cukrus 14452 14,4 19803 18,8 21762 17,8 23171 20,5 24948 19,7

Druska 26575 2,2 24449 2,3 33374 3,2 29856 2,8 26346 2,4

18) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Iš 18 lentelės pateiktų duomenų matoma jog iš maisto svarbiausios importuojamos prekės buvo druska, cukrus, silkės, santykiniai jų kiekiai buvo palyginti pastovūs. 75 proc. silkių buvo atvežama iš Didžiosios Britanijos, o likusioji dalis – iš Norvegijos ir Vokietijos. Ryžiai buvo gabenami iš Indijos ir Japonijos, dažniausiai tarpininkaujant Vokietijai. Pietų vaisiai buvo gaunami tiesiogiai, o žalia kava – iš Brazilijos. Cukraus buvo importuojama iš Čekoslovakijos, Vokietijos, Lenkijos ir TSRS, o druskos – iš Vokietijos ir TSRS. Iš kitų maisto produktų dar buvo importuojamas margarinas, rūkyta ir sūdyta žuvis, saldainiai, vynai, nederlingais metais – grūdai ir kai kurios kitos prekės.

19 lentelė

Žaliavų ir pusgaminių importas (tūkst. t ir mln. Lt).19)

1924m. 1925m. 1926m. 1927m. 1928m.

Mln. Lt t Mln. Lt t Mln. Lt t Mln. Lt t Mln. Lt t

Trąšos 52,3 6,0 67,2 8,8 71,0 10,9 81,3 12,2 96,8 13,2

Tabakas llapais 0,7 1,5 0,9 1,9 1,0 3,0 1,0 3,3 1,1 3,2

Metalai 11,0 5,1 18,7 8,2 18,4 8,2 19,5 8,2 24,4 10,7

Naftos produktai 15,5 4,4 21,4 6,0 25,1 7,3 28,8 9,2 31,3 9,6

Akmens anglys 158,8 9,5 157,2 9,8 197,6 13,3 222,4 13,9 196,7 11,3

Cementas 25,5 1,9 28,6 2,6 30,6 2,9 44,5 4,4 46,9 4,7

19) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Iš 19 lentelės matome, kad plėtojantis ir atsikuriant pramonei, šių prekių importas didėjo tiek įvežamais kiekiais, tiek ir jų verte. Trąšų, metalo, cemento, akmens anglių įvežamo kiekio didėjimas reiškė apskritai gamybos augimą.

Iš trąšų daugiausia buvo įvežama superfosfato – 75 proc. ir apie 25 proc. įvairių kitų rūšių.

Tabakas lapais buvo gabenamas iš Olandijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Turkijos ir kitur.

Iš metalų daugiau kaip 60 proc. sudarė geležis strypais ir lapais, o likusiąją dalį – skarda, ypač cinkuota stogams dengti. Pusė geležies buvo atvežama iš Vokietijos, o likusioji – iš Belgijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Latvijos.

Iš naftos produktų pusę sudarė žibalas. Kitą pusę – žalia nafta, tepalai ir benzinas. Daugiausia importuojama iš TSRS, paskui iš JAV, Lenkijos, Britanijos. Tuo metu akmens anglys (iš jų 12 proc. kokso ir briketų) buvo vežamos iš Lenkijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos.

Cemento importas kasmet didėjo, nes buvo daugiau statoma. Daugiausia buvo importuojama iš Vokietijos, Švedijos ir Estijos.

Gatavi dirbiniai, nesant išplėtotai savo pramonei, importe užėmė svarbiausią vietą. 1924 – 1928 m. šių prekių importo vertė svyravo nuo 125 iki 160 mln. Lt. Ši prekių grupė susidaro iš daugybės įvairių prekių (žiūr. 20 lentelę 4 ppriede).

Chemikalai ir farmacijos dirbiniai daugiausia buvo gabenami iš Vokietijos, o kosmetika – iš Prancūzijos.

Kailiai ir odos dirbiniai taip pat daugiausia buvo vežami iš Vokietijos, paskui – iš Čekoslovakijos. Didžiausią importo dalį sudarė manufaktūra ir galanterija (40-50 proc. visų gatavų dirbinių). Ji buvo įvežama iš įvairių kraštų: Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Čekoslovakijos, Prancūzijos, Estijos, Lenkijos, Latvijos, Švedijos ir kitur.

Gumos dirbiniai buvo importuojami iš Vokietijos ir Latvijos. Popierius ir jo dirbiniai, taip pat knygos buvo vežamos iš Vokietijos, Latvijos, Estijos. Iš stiklo dirbinių apie 35 proc. sudarė langų stiklai, 5 proc. – veidrodiniai stiklai, o likusią dalį – įvairūs stiklo dirbiniai, kurių daugiausia buvo atvežama iš Vokietijos, Čekoslovakijos ir Belgijos.

Iš metalo dirbinių apie 15 proc. sudarė ketaus dirbiniai ir apie 25 proc. geležies, daugiau kaip 27 proc. skardos dirbiniai. Daugiausia dirbinių buvo vežama iš Vokietį jos ir tik nedidelė dalis iš Latvijos.

Iš 40 proc. mašinų importo teko žemės ūkio ir pramonės mašinoms, o apie 20 proc. siuvamosioms mašinoms. Žemės ūkio mašinos daugiausia buvo vežamos iš JAV, Švedijos ir Latvijos, o pramonės mašinos – iš Vokietijos.

Automobilių, motociklų ir dviračių importas (25 proc. automobilių, 45 proc. motociklų ir dviračių): automobiliai daugiausia buvo importuojami iš JAV, motociklai – iš Didžiosios Britanijos ir iš

Vokietijos, o dviračiai – iš Vokietijos.

1924 – 1928 m. Lietuva palaikė prekybinius ryšius su apie 50 valstybių. Tačiau apie 90 proc. visos prekybos sudarė prekyba su 15 valstybių (žiūr.21 lentelę, 4 priede).

Palyginus šiuos duomenis su atitinkamų metų eksporto duomenimis, paaiškės, kad Lietuva turėjo aktyvų prekybos balansą su Belgija, Didžiąja Britanija, Latvija, kai kuriais metais su Prancūzija ir Vokietija. Su kitomis šalimis prekybos balansas buvo pasyvus.

Antrojo dešimtmečio ir paskutiniais metais prieš pasaulinį karą (1928 – 1939 m.) ir Lietuvos importe įįvyko didelių struktūrinių pakitimų.

Iš 22 lentelės (žiūr. 5 priedą) duomenų matome, kad iš nurodytų 10 valstybių 1937 m. buvo įvežama 91,42 proc. viso Lietuvos importo, o 1938 m. – 89,56 proc. Didžiajai Britanijai ir Vokietijai 1937 m. priklausė 52,2 proc. viso importo, o 1938 m. – 57,4 proc.

Daugiausia iš Didžiosios Britanijos buvo įvežama tekstilės žaliavos, verpalų ir audinių. Jų buvo įvežama už 27,5 mln. Lt, t. y. jie sudarė 40 proc. viso Lietuvos importo iš Didžiosios Britanijos ir 64 pproc. viso šių prekių importo į Lietuvą. Antrojoje vietoje buvo anglys jų importas iš Didžiosios Britanijos sudarė 84 proc. viso importo į Lietuvą. Iš kitų svarbesnių prekių reikia dar pažymėti cementą (75 proc. viso importo Lietuvon) ir silkes (1938 m. ccemento importuota 66 proc., o silkių – 100 proc.). 1938 m. padidėjo cemento, geležies, dyzelinių motorų ir silkių importas.

Iš Vokietijos importuojami metalų dirbiniai, mašinos ir automobiliai; 1938 m. jų importas siekė 25,8 mln. Lt, t. y. 47 proc. viso importo iš Vokietijos ir 40 proc. viso šių prekių importo. 1938 m. jų importas padidėjo 36 proc., tuo tarpu iš kitų kraštų tik 19 proc.

Svarbūs buvo ir iš Vokietijos Lietuvon importuojami chemijos pramonės produktai: dažai, chemikalai, vaistai, kalio druska. 1938 m. jų importas padidėjo 50 proc. Vokietijos šių prekių santykinė dalis Lietuvos importe sudarė 37 procentus.

Trečią vietą Lietuvos importe užėmė Olandija, 1938 m. pralenkusi TSRS ir Belgiją ir nustūmusi jas į ketvirtą ir penktą vietas. Importas iš Olandijos padidėjo dėl fosforo ttrąšų ir medvilnės verpalų padidėjusio įvežimo, tuo tarpu įvežimas iš TSRS sumažėjo, nes nebuvo vežama ketaus ir cemento ir mažiau gabenama medžio bei geležies. Be to, iš Olandijos buvo įvežami radijo imtuvai.

Svarbiausią importo iš TSRS Lietuvon poziciją sudarė druska, fosforo trąšos, miško medžiagos, nafta, akmens anglys, medvilnės audiniai, žemės ūkio mašinos ir automobiliai. TSRS santykinė dalis naftos importe sudarė 51 proc. 1938 m. iš Belgijos geležies ir verpalų importas sumažėjo, suvaržius licencijas importui iš Belgijos ir padidėjus importui iš Didžiosios BBritanijos, nors pastarojoje geležies kainos buvo aukštesnės (1936 m. Anglijoje 1 tona = 343 Lt, Belgijoje – 193, 1937 m. atitinkamai 400 ir 280, 1938 m. – 389 ir 301 Lt).

Iš JAV buvo vežami automobiliai ir tepalai, iš Švedijos – žemės ūkio mašinos, automobiliai ir skudurai, o iš Danijos – cementas ir medžio dirbiniai (buko Šulai ir dugnai sviesto statinaitėms).

Apskritai importas nebuvo toks centralizuotas kaip eksportas. Jis pasiskirstė tarp didesnio valstybių skaičiaus. Atskirų valstybių importo ir eksporto santykiai su Lietuva nesutapo, nors buvo stengiamasi išlyginti prekybos balansus.

1928 – 1937 m. bendrojo Lietuvos užsienio prekybos balanso raida buvo teigiama. Tik 1937 m. bendras balansas buvo pasyvus, bet 1938 m. jis vėl atsitaisė ir davė 10 mln. Lt aktyvo.

Mažiau palankūs buvo atskiri prekybos balansai, ypač 1932 m. krizės metais, kai iš 16 svarbiausių prekybos valstybių dviem aktyviems balansams teko 14 pasyvių saldų. Licencijų sistemos įvedimas padarė geros įtakos, nes jau antraisiais metais aktyvių saldų skaičius padidėjo iki 5, o 1934 m. – iki 7 ir l935m.-iki 11.

Lietuvos importo prekių pasiskirstymas rūšimis kaip ir anksčiau liko labai diferencijuotas. Dideli buvo ir konjunktūriniai pakitimai. 1931-1934 m. matome agrarinę krizę, sukėlusią trąšų importo sumažėjimą nuo 115 tūkst. t 1930 m. iki 55 tūkst. 11934 m., oo 1937 m. matome jau pakilimą – buvo įvežta net 95 tūkst. tonų.

Būdinga yra pramonės žaliavų ir pusgaminių importo dinamika. Plėtojantis pramonei, net pasaulinės krizės metu visai arba tik vos pastebimai jų kiekiai sumažėjo, o paskutiniais metais – nepaprastai didėjo. Didėjo akmens anglių ir naftos importas, t. y. energetinių medžiagų, taip pat geležies, plieno ir labiausiai vilnos, medvilnės bei verpalų, kurių importas nuo 1928 iki 1937 m. padidėjo beveik keturis kartus.

Prasidėjus statyboms, gana tvirtai laikėsi ir didėjo cemento importas. Paskutiniais metais mašinų ir automobilių importas labai padidėjo. Mašinų importas padidėjo du kartus dėl pramonės plėtros, o automobilių – dėl muitų sumažinimo.

Labai pakito ir importinių prekių struktūra. Sukūrus cukraus, gumos, tekstilės, popieriaus pramonę, turėjo sumažėti atitinkamų prekių importas.

Cukraus importas sumažėjo, kai buvo pastatyti du fabrikai – Marijampolėje (1931 m.) ir Pavenčiuose (1935 m.). Gumos fabrikas Inkaras“ ir popieriaus fabrikas Petrašiūnuose buvo įsteigti 1933 metais. Tiesa, ryšium su pramonės, kuri nespėjo apdoroti vietinės žaliavos, plėtra, turėjo didėti pramoninių žaliavų importas.

Lietuvos eksporto ir importo struktūros kitimas glaudžiai susijęs su vadinamųjų visuomenių organizacijų “Lietūkio”, “Pienocentro” ir , “Maisto” – veikla. Pirmosios dvi buvo kooperatyvų sąjungos, o trečioji – “Maistas” – akcinė bendrovė, kurioje atskiri asmenys jokio vaidmens nevaidino ir pelnas iš dividendų jiems nėjo. JJei dividendų ir būdavo, tai jie tekdavo valstybei arba kooperatyvų sąjungoms, kurios buvo jo akcininkai. Faktiškai jame šeimininkavo Finansų ministerija. Visos tos trys organizacijos savo veikla buvo glaudžiai susijusios. Per jas buvo palaikomos ir žemės ūkio produktų kainos, vadinamaisiais primokėjimais, taikomi eksportuojamų prekių standartai. Dėl to jos buvo vadinamos visuomeninėmis organizacijomis. Daugiausia iš jų eksportavo “Pienocentras”, duomenys pateikti 23 lentelėje.

23 lentelė

“Pienocentro” eksdportuojamos prekės 1937 ir 1938 m.23)

1937m. 1938m.

Tonų Tūkst. Lt Tonų Tūkst. Lt

Sviestas 14964,4 47065,4 1723,9 55130,8

Kiaušiniai (mln. vnt.) 74,1 7374,6 86,5 7937,1

Sūriai, kazeinas ir kt. – 30,5 – 204

Obuoliai 426 153,4 706 398

Vyšnios – – 230 179

Iš viso 54623,9 63665,5

23) ŠALČIUS, P. Raštai. Lietuvos prekybos istorija. Vilnius: Margi raštai, 1998. 398 p.

Sviestą ir kiaušinius eksportavo tik “Pienocentras”. “Pienocentro” obuolių eksportas sudarė 37 proc., o vyšnių eksportas – 84 proc. Šių prekių eksportas buvo perduotas akcinei bendrovei “Sodyba”.

Viso “Pienocentro” eksporto santykinė dalis bendrame Lietuvos eksporte sudariusi 1937 m. 26,2 proc., 1938 m. pakilo iki 27,3 proc.

Gyvas kiaules, raguočius, bekoną, taukus, konservus eksportavo tik viena akcinė bendrovė “Maistas” gyvi ir pjauti paukščiai sudarė 64 proc., šviežia mėsa – 45 proc., o arklių “Maistas” eksportavo visai nedaug (žiūr. 24 lentelę, 5 priede ).

1938 m. bendra “Maisto” eksporto suma padidėjo 23,5 proc. Dėl to ir “Maisto” procentas bendrame eksporte padidėjo nuo 22,5 proc. 1937 m., iki 24,8 proc. 1938 metais.

Iš 25 lentelės (žiūr. 6 priedą) duomenys išvesti įvertinus eksportą,

remiantis pramonės duomenimis ir eksporto kontingentais pagal kompensacinę sutartį su Vokietija, o importas – įvertinimais pramonės suvartotos žaliavos. Atskirai neišvardytos prekės apskaičiuotos pagal gyventojų skaičiaus santykinę dalį, padidintą importui dėl didesnio 33 proc. Klaipėdos krašto vartojimo (vartojimo skirtumas įvertintas pagal nekvalifikuotų darbininkų algas, atsižvelgiant į gyvenimo skirtingas išlaidas).

Palyginus eksporto ir importo sumas, matoma, kad Klaipėdos krašto apyvarta su užsieniu davė Lietuvai 1938 m. 5,6 mln. litų aktyvo. 1937 m. tas aktyvas galėjo būti dar didesnis ir siekti iki 10 mmln. litų (CSB “Statistikos biuletenyje”, 1939, Nr. 3, 99 p. paskelbti kitokie duomenys su visiškai kitokiu bendru rezultatu – būtent, 1937 m. Klaipėdos krašto užsienio prekybos apyvarta pateikta su 25,8 mln. litų pasyvu. Tokia išvada atsirado dėl to, kad eksporte neparodytas pjautos miško medžiagos eksportas, nors neapdirbtas miškas įeina į importą, o atskirai neišvardytų prekių importas įvertintas 31 mln. Lt, apskaičiuotas nežinomu metodu sudarė 23 proc. viso Lietuvos importo, o tai negalėjo atitikti tikrovę).

1. 7. Lietuvos užsienio prekyba atgavus nepriklausomybę

1. 7. 11. Lietuvos užsienio prekyba 1991 – 1994 metais

Lietuvos užsienio prekybos balansas 1991 – 1992 m. buvo teigiamas, o 1993 – 1994 m. laikotarpiu – jau neigiamas (žiūr. 26 lentelę, 7 priede).

Kaip vaizduoja 26 lentelė teigiamą prekybos balansą 1991 – 11992 m. lėmė spartesnis negu pagrindinės Lietuvos užsienio prekybos partnerės – SSRS vidaus rinkos kainų augimas. 1992 m. pabaigoje, liberalizavus kainas ir NVS šalyse, išaugus importuojamų energetikos išteklių kainoms bei nuolat didėjant prekybos ribojimams pagrindinėje Lietuvos užsienio rinkoje, prekybos balansas pakito, ir 1993 bei 1994 metais jis jau buvo neigiamas. Tuo laikotarpiu didesnių lengvatų Lietuvos eksportuotojai neturėjo ir atsiveriančioje Vakarų Europos rinkoje. Prekybos balansas buvo neigiamas ir su NVS, ir su ES šalimis.

1991 – 1994 m. pasikeitė pagrindinių užsienio prekybos partnerių struktūra. Eksportas į NVS sumažėjo nuo 85.1 proc. Iki 46.7 proc., o importas – nuo 82.5 proc. iki 50.3 proc. Atitinkamai padidėjo prekybos apyvarta su ES šalimis. Eksportas išaugo nuo 2.1 proc. iki 25.7 proc., o importas – nuo 22.8 proc. iki 26.3 proc.

1994 m. pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė buvo Rusija. Jai teko 28.2 proc. Viso eksporto ir 39.3 proc. importo (žiūr. 27 lentelę 7 priede,1 pav. 8 priede ir 2 pav. 9 priede).

1. 7. 2. Lietuvos užsienio prekyba 1993 – 2001 metais

Lietuvos užsienio prekybos pradžia galima laikyti prekybos liberalizavimą, kuris prasidėjo 1993m., priėmus naują muitų tarifų įstatymą ir panaikinus kiekybinius eksporto apribojimus. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai tik kai kuriems vietiniams žaliavų produktams. Importui buvo nustatyti bbeveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo (žr. 3 pav. 10 priede).

Nagrinėjant 1993-2000m. laikotarpį (žr. 3 pav.), matyti, jog didžiausios užsienio prekybos apimtys buvo 1997m.-1998m. Tai buvo intensyvaus prekybinių ryšių plėtojimo su įvairiomis pasaulio šalimis rezultatas: 1995-1997m. laikotarpiu Lietuva pasirašė pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, konvencijas su dauguma ES valstybių, JAV bei kaimyninėmis šalimis – iš viso su 24. Iki 1997m. Lietuva daugiausiai prekiavo su NVS šalimis – apyvarta šiuo laikotarpiu sudarė vidutiniškai 44 proc. bendros užsienio apyvartos.

Vis intensyviau augančius Lietuvos užsienio prekybos rodiklius neplanuotai sustabdė 1998m. rugpjūčio mėn. įvykusi Rusijos krizė bei rublio devalvavimas. Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti, nes daugelio šalies eksportuotojų produkcija tuo metu buvo orientuota į Rytų rinkas. Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos savo gaminius NVS šalyse, buvo sustabdyti atsiskaitymai. Sutrikus įsipareigojimų vykdymui nemažai Lietuvos eksportuotojų bei importuotojų atsidūrė sudėtingoje situacijoje, kuri ne tik pablogino bendrus Lietuvos užsienio prekybos rodiklius (lyginant su 1998m., 1999m. užsienio prekybos apyvarta sumažėjo 18 proc.), bet ir sąlygojo gausų įmonių bankrotą, padidėjusį nedarbą šalyje.

Nemažai Lietuvos įmonių į šiuos pasikeitimus reagavo reikalaudamos, kad valstybė sustiprintų vidaus rinkos aapsaugą ir šitokiu būdu sušvelnintų prisitaikymo spaudimą. Kai kurios įmonės pasinaudojo šia galimybe, kad dar labiau padidintų apsaugos nuo importuojamų prekių konkurencijos lygį. Lietuvos Vyriausybė atsakė priimdama nutarimą, kuriuo nustatė keliolika apsaugos priemonių ir Ūkio ministerijoje įsteigė Krizių stebėjimo centrą. 1998m. rugsėjo 17d. priimtas nutarimas “Dėl laikinų priemonių Lietuvos prekių eksportui palengvinti, vidaus rinkai apsaugoti ir Lietuvos įmonių padėčiai joje sustiprinti”. Šios priemonės apėmė mokesčių lengvatas vietos įmonėms, garantijų teikimą, prekybos apsaugos priemones (importo muitų padidinimą žemės ūkio ir maisto prekėms, netarifinius barjerus, tokius kaip muitinės įvertinimas, gaminių kokybės standartai, privalomas sertifikavimas, antidempingo ir kompensacinės priemonės), diskriminacinę politiką vidaus rinkoje užsienio įmonių atžvilgiu (preferencinės valstybinių pirkimų taisyklės).

“Lietuvos eksporto struktūrai ir apimčiai didelę įtaką padarė 1998 m. Rusijos finansų ir bankų krizė: sutriko ne tik atsiskaitymai, bet pablogėjo ir lietuviškų prekių konkurencingumas (krito rublio kursas, sumažėjo tenykščių gyventojų perkamoji galia ir pan.). Staigų prekybos su Europos Sąjunga dalies padidėjimą 1998–1999 m. lėmė daugiau Rytų rinkų praradimas, o ne staigus Vakarų rinkų išsikovojimas; tai rodo penktadaliu sumažėjęs visas eksportas: nuo 15,4 mlrd. litų (1997 m.) iki 12,0 mlrd. litų (1999 m.), ir jo tuo metu nekompensavo eksportas į kitas rinkas.” [6]

2000m. Lietuvos užsienio prekyba vėl pagyvėjo ir beveik pasiekė 1997-1998m. lygį. Šį tteigiamą pokytį sąlygojo Lietuvos gamintojų persiorientavimas į Vakarų šalių vartotojus. Iš dalies tokius jų veiksmus nulėmė būtinybė išgyventi žlugus Rusijos rinkoms. Kita vertus, įtakos turėjo ir šalies užsienio politika – vyko intensyvios derybos su Pasauline Prekybos Organizacija, Lietuva buvo pakviesta derėtis dėl narystės ES. Siekdama narystės šiose organizacijose, Lietuva pradėjo keisti tarifinių ir netarifinių prekybos barjerų taikymo tvarką ir tapo patrauklesnė užsienio partneriams.

Statistikos departamento duomenimis, 2000 m. Lietuvos užsienio prekybos apyvartos apimtis sudarė 37063,5 mln. Lt: iš Lietuvos eksportuota prekių už 15237,5 mln. Lt, importuota už 21826 mln. Lt. Lyginant su 1999 m., prekybos apyvarta padidėjo 18,2 proc., eksportas – 26,8 proc., o importas – 12,9 proc. Užsienio prekybos deficitas sudarė 6588,5 mln. Lt ir atitinkamai sumažėjo 10 proc.

Svarbiausių Lietuvos užsienio prekybos partnerių eilės tvarka pagal bendrąją prekybos sistemą yra tokia: pirmoje vietoje yra Rusija (7,1 proc. bendro eksporto ir 26,7 proc. bendro importo), Vokietija (atitinkamai – 14,3 proc. ir 17,0 proc.), Latvija (15 proc. ir 3,9 proc.), Lenkija (5,5 proc. ir 6,3 proc.), Jungtinė Karalystė (7,8 proc. ir 4,3 proc.), Danija (4,9 proc. ir 4,2 proc.).

2000 m. prekių eksporto apimtis didėjo intensyviau negu importo. Tenka pažymėti, kad 2000 m. eksporto apimtis žymesne dalimi padidėjo ne tik

į artimiausių ar svarbiausių prekybos partnerių šalis, bet ir kitas Vakarų šalis.

Daugiausia prekių 2000 m. iš Lietuvos eksportuota į tokias šalis:

· Latviją – už 2287,8 mln. Lt, arba 149 proc. 1999 m. eksporto apimties;

· Vokietiją – už 2183,5 mln. Lt, arba atitinkamai 113,3 proc.;

· Jungtinę Karalystę – už 1185,9 mln. Lt, arba 195,1 proc.;

· Rusiją – už 1083,7 mln. Lt, arba 128,6 proc.;

· Lenkiją – už 832,3 mln. Lt, arba 152,6 proc.

Rezultatai rodo, kad 2000 m., lyginant su 1999 m. ir sskaičiuojant procentais, žymia dalimi padidėjo eksportuojamų prekių apimtis į tokias Europos žemyno šalis:

· Jungtinę Karalystę – 95,1 proc.;

· Nyderlandus –72,6 proc.;Suomiją – 56 proc.;

· Lenkiją – 52,6 proc.;

· Ukrainą – 51,8 proc.;

· Čekiją – 50,6 proc.;

· Latviją – 49 proc.

Ir 1999 m. buvo pažymėta, kad eksportas į minėtas šalis, išskyrus Ukrainą, padidėjo daugiausiai.

Eksporto apimtis padidėjo į daugelį tradiciškai svarbių Lietuvos prekybos partnerių, o taip pat į Kanadą, JAV, Turkiją, Taivanį, Islandiją, Portugaliją, Indiją, Uzbekistaną bei kitas, kurios nebuvo tarp svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių.

Tačiau ttenka pažymėti, kad tarp svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių, lyginant su 1999 m., eksportuojamų prekių apimtis į kai kurias šalis ir 2000 m. mažėjo: į Baltarusiją, (sudarė 62,3 proc. 1999 m. eksporto į šią šalį apimties), Austriją (atitinkamai 56,4 proc.), Airiją ((33,5 proc.), Slovėniją (36 proc.), Italiją, (70,2 proc.).

Pagal prekių skyrius didžiausią Lietuvos eksporto dalį sudarė mineraliniai produktai (21,2 proc. bendro eksporto apimties), tekstilės medžiagos ir dirbiniai (18,6 proc.), mašinos ir mechaniniai, elektros įrenginiai (10,6 proc.), chemijos pramonės ir jos šakų produkcija (7,9 proc.). Daugelio skyrių prekių (išskyrus riebalus ir aliejus, avalynę bei galvos apdangalus) eksporto apimtis, palyginti su 1999 m., didėjo.

2000 m. eksportuota 12176,7 mln. Lt vertės Lietuvos kilmę turinčių prekių, o tai sudaro 79,9 proc. bendros Lietuvos eksporto apimties, arba 130,7 proc. 1999 m. Lietuvos kilmę turinčių prekių eksporto apimties. Didžiausia šių prekių dalis eksportuota į ES šalis – 53,3 proc. bei Latviją ir Estiją – 16,6 proc.

Minėti duomenys rodo, kad Lietuvos eksportuotojai, 1999 m. pradėję plėtoti savo pprekių rinkas ES, CELPA bei kitose Vakarų šalyse, praėjusiais metais sugebėjo išlikti jose bei padidinti eksportuojamos produkcijos apimtį.

2000 m. bendra importo apimtis didėjo ir sudarė 112,9 proc. 1999 m. importo apimties. Daugiausia prekių importuota iš tokių šalių:

· Rusijos – už 5829,7 mln. Lt ir tai sudaro 155,2 proc. 1999 m. importo iš Rusijos apimties;

· Vokietijos – už 3705,5 mln. Lt, arba atitinkamai 106,7 proc.;

· Lenkijos – už 1371,7 mln. Lt, arba 101,4 proc.;Jungtinės Karalystės – už 931,3 mln. Lt, arba 128,1 proc.;

· Danijos – uuž 914,5 mln. Lt, arba 95,6 proc.

Lyginant su 1999 m., 2000 m. importo apimtis iš svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių didėjo.

Pagal prekių skyrius didžiausią importo dalį sudarė mineraliniai produktai (23,3 proc. bendro importo apimties), mašinos ir mechaniniai bei elektros įrenginiai (15,7 proc.), tekstilės medžiagos ir dirbiniai (9,3 proc.), chemijos pramonės ir jos šakų produkcija (9,1 proc.). Palyginti su 1999 m., 2000 m. didėjo produktų iš gyvūnų, augalinės kilmės produktų, mineralinių produktų, plastikų ir jų dirbinių, tekstilės medžiagų ir jos dirbinių, tauriųjų metalų, mašinų ir mechaninių įrenginių, transporto priemonių, o mažėjo kitų KPN skyrių prekių importo apimtis.

Užsienio prekybos deficitas 2000 m. dėl intensyviau didėjusio eksporto mažėjo ir sudarė 90 proc. 1999 m. deficito apimties.

Analizuojant prekybos deficitą pagal šalis, matyti, kad didžiausias jis yra prekyboje su Rusija – 4746 mln. Lt (72 proc. bendro deficito), net didesnis negu su NVS šalimis. Lyginant su 1999 m., jis sudaro 162,9 proc. 1999 m. deficito apimties. Prekyboje su Vokietija deficitas sudarė 1521,9 mln. Lt (23,1 proc. bendro deficito), tačiau jis šiek tiek mažėjo ir sudarė 98,5 proc. 1999 m. deficito apimties. Tarp kitų svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių reikėtų pažymėti padidėjusį prekybos su Italija deficitą (sudaro 250,5 mln. Lt), mažėjusį, bet žymų – ssu Lenkija (539,4 mln. Lt) bei Suomija (579,7 mln. Lt).

Pagal šalių grupes didžiausias prekybos deficitas susidarė prekiaujant su NVS šalimis ir yra 4216,4 mln. Lt, arba 64 proc. bendro Lietuvos užsienio prekybos deficito. Palyginti su 1999 m. šių šalių rodikliu, jis padidėjo net 77,2 proc. Svarbiausia priežastis – 1998 – 1999 metais sumažėjęs eksportas į NVS šalis, kurio apimtis 2000 m. dar gerokai atsiliko nuo ankstesniųjų metų rezultatų, o importas didėjo kur kas intensyviau.

Prekybos deficitas su ES valstybėmis 2000 m. sudarė 2844,7 mln. Lt, arba 43,2 proc. bendro Lietuvos užsienio prekybos deficito, tačiau mažėjo ir sudaro 79,3 proc. 1999 m. prekybos su šiomis valstybėmis deficito apimties.

Prekybos apyvartos apimtis su ES šalimis sudarė 17435,9 mln. Lt arba 47 proc. Lietuvos prekybos apyvartos. Šis rodiklis didėjo ir sudarė 111,6 proc. 1999 m. prekybos apyvartos su šiomis šalimis apimties.

2000 m. prekių eksportas į ES valstybes sudarė 7295,6 mln. Lt arba 47,9 proc. bendro Lietuvos eksporto. Prekių eksporto į ES valstybes apimtis, lyginant su 1999 m., padidėjo 21,2 proc. ES valstybių grupėje daugiausia prekių eksportuota į:

· Vokietiją – 29,9 proc. eksporto į ES šalis;

· Jungtinę Karalystę – 16,3 proc.; Daniją – 10,2 proc.;

· Nyderlandus – 10 proc.

Prekinė eksporto į ES valstybes struktūra, llyginant su 1999 m., šiek tiek pasikeitė. Į šias šalis daugiausia eksportuota: tekstilės medžiagų ir dirbinių (31,8 proc. prekių eksporto į ES šalis), chemijos pramonės ir jai giminingų šakų produkcijos (atitinkamai – 10,8 proc.), mašinų ir mechaninių, elektros įrenginių (9,8 proc.), mineralinių produktų (8,8 proc.). 2000 m. į ES valstybes didėjo daugelio KPN skyrių prekių eksportas.[7]

2000 m. iš ES valstybių Lietuva importavo prekių už 10140,3 mln. Lt ir tai sudarė 46,5 proc. bendro Lietuvos importo. Palyginti su 1999 m, importo apimtis iš ES valstybių padidėjo 5,5 proc.

Daugiausia prekių importuota iš tokių ES valstybių:

· Vokietijos – 36,5 proc. importo iš ES valstybių;

· Jungtinės Karalystės – 9,2 proc.;Danijos – 9 proc.;

· Švedijos – 7,8 proc.

Esminių pokyčių prekinėje importo iš ES šalių struktūroje nebuvo. 2000 m. Lietuva daugiausia importavo: mašinų, mechaninių bei elektros įrenginių (22,1 proc. importo iš ES šalių), tekstilės medžiagų ir dirbinių (15,8 proc.), transporto priemonių bei jų dalių (13,6 proc.), chemijos pramonės ir jos šakų produkcijos (9,5 proc.). Lyginant su 1999 m., didėjo bemaž pusės KPN skyrių prekių importas.[7]

Prekybos apyvarta su NVS šalimis sudarė 9170,4 mln. Lt arba 24,7 proc. Lietuvos prekybos apyvartos. Šis rodiklis didėjo ir sudarė 135,8 proc. 1999 m. prekybos apyvartos apimties.

2000 m. prekių eksportas į NVS

valstybes sudarė 2477 mln. Lt, arba 16,3 proc. bendro Lietuvos eksporto. Šis rodiklis, lyginant su 1999 m., vertine išraiška padidėjo 13,3 proc.

NVS šalių grupėje daugiausia prekių eksportuota į:

· Rusiją – 43,8 proc. eksporto į NVS šalis;Ukrainą – 27,1 proc.;

· Baltarusiją – 17,9 proc.;

· Uzbekistaną – 4,7 proc.

Daugiausia į NVS šalis eksportuota mineralinių produktų (18,2 proc. eksporto į NVS šalis), transporto priemonių (16,2 proc.), mašinų, mechaninių bei elektros įrenginių (11,1 proc.), produktų iš gyvūnų (8 proc.).[7]

2000 m. iš NVS valstybių Lietuva iimportavo prekių už 6693,4 mln. Lt ir tai sudarė 30,7 proc. bendro Lietuvos importo. Palyginti su 1999 m, importo apimtis iš NVS valstybių labai padidėjo – net 46,6 proc. Daugiausia padidėjo importas iš Rusijos – daugiau nei 55 proc.[7]

Daugiausia prekių importuota iš tokių NVS valstybių:

· Rusijos – net 87,1 proc. importo iš NVS šalių; Baltarusijos – 5,9 proc.;

· Ukrainos – 4,7 proc.;

· Kazachstano – 1,2 proc.

Iš kitų šios grupės valstybių prekių importas nesudarė nė vieno procento arba visai jo nebuvo.

Prekinėje importo iiš NVS šalių struktūroje esminių pakitimų, lyginant su ankstesniais metais, nebuvo. 2000 m. Lietuva daugiausia importavo: mineralinių produktų (69,4 proc. importo iš NVS), netauriųjų metalų ir jų dirbinių (5 proc.), mašinų, mechaninių bei elektros įrenginių (4,8 proc.), chemijos pramonės ir jjos šakų produkcijos (4,3 proc.).[7]

Prekybos apyvarta su Latvija ir Estija sudarė 3985,5 mln. Lt, arba 10,8 proc. Lietuvos prekybos apyvartos. Šis rodiklis didėjo ir sudarė 124,3 proc. 1999 m. prekybos apyvartos apimties.

Eksportas į Latviją ir Estiją sudarė 2630,8 mln. Lt, arba 17,3 proc. bendro Lietuvos eksporto apimties. Šis rodiklis, lyginant su 1999 m., padidėjo ir sudaro 144,8 proc. 1999 m. eksporto į jas apimties. Daugiausia prekių eksportuota į Latviją (87 proc. – mineralinių produktų, elektros įrenginių ir aparatūros, chemijos pramonės šakų produkcijos).[7]

Importas iš Latvijos ir Estijos sudarė 1354,6 mln. Lt, arba 6,2 proc. bendro Lietuvos importo. Lyginant su 1999 m., šis rodiklis sumažėjo ir sudarė 97,2 proc. 1999 m. importo apimties. Daugiausia prekių importuota iš Latvijos (63 proc. importo iiš jų – chemijos pramonės produkcijos ir elektros aparatūros).[7]

Prekybos apyvarta su CELPA šalimis sudarė 3107,7 mln. Lt, arba 8,4 proc. Lietuvos prekybos apyvartos apimties. Šis rodiklis didėjo ir sudarė 110,7 proc. 1999 m. prekybos apyvartos apimties.

Į CELPA šalis 2000 m. eksportuota prekių už 1060 mln. Lt, arba 7 proc. bendro Lietuvos eksporto. Šis rodiklis padidėjo ir sudaro 146,5 proc. 1999 m. eksporto apimties. Didžiausią dalį sudaro eksportas į Lenkiją (78,5 proc. eksporto į CELPA šalis), Čekiją (14,3 proc.), Vengriją ((3,4 proc.).[7]

Prekinėje eksporto struktūroje didžiausią dalį sudaro: mineraliniai produktai (44,6 proc. eksporto į CELPA šalis), tekstilės medžiagos ir dirbiniai (9,8 proc.), mediena ir jos dirbiniai (9,8 proc.), mašinos; elektros įrenginiai (9,2 proc.).[7]

Prekių importas iš CELPA šalių 2000 m. sudarė 2047,7 mln. Lt, arba 9,4 proc. bendro Lietuvos importo. Lyginant su 1999 m., šis rodiklis sumažėjo ir sudaro 98,3 proc. 1999 m. importo apimties.

Daugiausia prekių importuota iš Lenkijos (67 proc. importo iš CELPA šalių), Čekijos (15,9 proc.), Vengrijos (8,2 proc.).[7]

Prekinėje importo iš šių šalių struktūroje didžiausią dalį sudaro: chemijos pramonės ir jos šakų produkcija (18,9 proc. importo iš CELPA šalių), mašinos ir įrenginiai (15,1 proc.), plastikai ir jų dirbiniai (9,9 proc.), paruošti maisto produktai, gėrimai (9,3 proc.).[7]

Statistiniai duomenys apie Lietuvos užsienio prekybą pagal atskiras prekių grupes džiugina, kad šalyje yra šakų, kurios sėkmingai bent trumpalaikėje perspektyvoje konkuruoja užsienio ir net ES rinkose, tačiau jie atskleidžia ir kai kurias nepalankias Lietuvai tendencijos. Svarbiausia iš jų yra ta, jog Lietuvos eksporto šakinė struktūra yra tokia, kuri būdinga besivystančioms šalims. Joje nedidelis lyginamasis svoris šiuolaikinių šakų, sukuriančių daug pridėtinės vertės, o eksporte vyrauja mažai kvalifikuotam darbui, gamtiniams ištekliams ir energijai imlios šakos.[8]

Daug importuojama ir eksportuojama mineralinių produktų – naftos ir jos produktų ((2001 m. jų dalis eksporte siekė 23.6 %). Ši prekybos dalis tiesiogiai susijusi su viena įmone – AB “Mažeikių nafta”. Nuo jos efektyvumo priklauso, ar šios prekės eksportas ir importas didės ar ne. Antra svarbi eksporto bei importo prekė – tekstilė ir siuviniai. 2001 m. jų dalis eksporte sudarė 16.3 %, o importe – 8.8 % Tekstilės gaminių eksportas 1996-2001 m. išaugo apie 50 % Tai eksportas, paremtas pigia darbo jėga, kuris Lietuvai integruojantis į ES ir kylant darbo jėgos kainai turi ribotas perspektyvas.

Nemenką lyginamąjį svorį (2001 m. – 12.3 %) sudaro maisto produktų eksportas, nors jis palyginus su 1996 m. ir sumažėjo (tais metais jis siekė net 17.1 %). Neramina tai, kad dar vis daug eksportuojama žaliavinių gyvūnų produktų, ir ypač pieno produktų – 2001 m. net už 851.7 mln. litų ir tai sudarė net 4.6 % Lietuvos ekporto. Pažymėtina, jog aukštos pridėtinės vertės paruoštų maisto produktų ir gėrimų Lietuva kasmet daugiau importuoja, nei eksportuoja. Tai rodo ne tai, kad Lietuva daug importuoja paruoštų produktų (daugiau kaip pusę importo sudaro daržovės bei vaisiai, gėrimai, tabakas), o tai, kad ji mažai tokių produktų eksportuoja. 2001 m. eksporto apimtys leidžia tikėtis, jog ši neigiama tendencija ilgainiui gali būti nugalėta (pirmą kartą bbuvo viršytas 1996-1997 m. šių produktų eksporto lygis ir eksportas pasiekė 885 mln. Lt).[8]

Dar viena svarbi eksporto šaka, kurioje sukuriama palyginus nedaug pridėtinės vertės, yra chemijos pramonė, kurios eksportas 2001 m. siekė 6.4 % viso eksporto (2000 m. sudarė 7.9 %).

Tuo tarpu šakų, sukuriančių daug pridėtinės vertės, bei šiuolaikinių aukštųjų technologijų dalis Lietuvos eksporte nėra didelė. Mašinų ir įrengimų pramonės dalis 2001 m. sudarė 10.7, o prietaisų – tik 1.1 % Po 1999 m. krizės po truputį atsigauna tiek mašinų ir įrengimų, tiek ir prietaisų eksportas ir jau 2001 m. jis pasiekė ikikrizinį piką, buvusį 1997 m. [8]

Lietuvos eksporte ir importe nemažą dalį sudaro transporto priemonės. 2001 m. jų buvo importuota už 2.9 mlrd., o eksportuota už 1.7 mlrd. Taigi daugiau kaip pusė importuotų transporto priemonių buvo reeksportuota. Nemažą vaidmenį reeksportas vaidina ir kitose šakose. Teigiamas transporto paslaugų balansas taip pat yra reeksporto išdava. Didelis reeksporto ir jį aptarnaujančių paslaugų vaidmuo Lietuvos ekonomikoje sudaro pagrindą įgyti iš prekių ir paslaugų tranzito svarbų konkurencinį pranašumą.[8]

Apibendrinant Lietuvos prekybos analizę reikia pažymėti, jog Lietuvai bus labai sunku ir toliau išlaikyti aukštus eksporto augimo tempus, jei nepasikeis eksporto šakinė struktūra ir joje nepadidės dalis prekių, kuriose įdaiktinta daugiau pridėtinės vertės. Pakilus pirminių

išteklių (žaliavų, darbo jėgos) kainoms pakils ir gamybos kaštai ir Lietuvos eksportui bus sunku konkuruoti su pigiu eksportu iš žemų kaštų šalių. Optimizuoti eksporto struktūrą galima skatinant naujų sektorių kūrimąsi ir plėtrą bei restruktūrizuojant esamus. Net ir šiuo metu klestintį drabužių siuvimo sektorių reikėtų palaipsniui restruktūrizuoti padidinant joje prekių, sukurtų Lietuvoje, lyginamąjį svorį. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nemaža dalis Lietuvos eksporto susiduria su verslo ciklo svyravimo problema, dėl ko ekportas plėtojamas netolygiai. Tokie svyravimai mažiau būdingi aukštų technologijų šakoms, ttodėl eksporto struktūros pagerinimas padidintų ir jo stabilumą.[8]

Eksporto struktūros pagal prekių paskirtį (žr. 28 lentelę) analizė tik patvirtina nelabai optimistines išvadas apie eksporto struktūrą ir jos dinamiką.

2001 m. duomenys rodo, jog nuo 1998 m. mažėjęs atsistato investicinių prekių importas. Jeigu 1996 m. jų dalis importo struktūroje sudarė 13.5 %, 1998 m. – 16.1, po to nukrito iki 12.5 % 2000 m., tai 2001 m. jau pasiekė 14.2 % Norėtųsi tikėti, kad tą lėmė ne investicinis bumas prieš numatytą pelno mmokesčių lengvatų investicijoms panaikinimą nuo 2002 m. (tokia išvada peršasi, kadangi investicinių prekių importo dalis už 9 mėn. 2001 m. sudarė 12.9 %). Eksporto struktūroje investicinių prekių lyginamasis svoris palyginus su 1996 m. irgi po truputį kyla, tačiau palyginus su ttarpinio vartojimo prekėmis, kurioms būdingas žemas pridėtinės vertės lyginamasis svoris, jų dalis kol kas labai nedidelė, nes pastarosios sudaro virš pusės Lietuvos eksporto – 2001 m. 52.5 % Jei prie jų dar pridėti benziną, kurio dalis auga, tai tarpinio vartojimo prekių dalis Lietuvos eksporto sieks arti 2/3 eksporto vertės. Tai rodo, jog yra labai didelis rezervas padidinti prekių su didesniu pridėtinės vertės kiekiu dalį šalies eksporte.[8]

28 lentelė

Eksportas ir importas pagal makroekonomikos kategorijų klasifikaciją (BEC), procentais.28)

Eksportas Importas

1996 1998 1999 2000 2001 1996 1998 1999 2000 2001

Iš viso 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100

Investicinės prekės 5,0 5,2 5,3 5,5 5,5 13,5 16,1 14,9 12,5 14,2

Tarpinio vartojimo prekės 53,8 52,0 54,2 53,8 52,5 59,2 54,0 56,7 61,9 59,3

Vartojimo prekės 31,4 30,8 33,6 29,6 28,0 19,3 21,2 22,5 18,7 19,3

Benzinas 5,0 6,6 4,9 8,2 8,5 0,8 0,3 0,4 0,1 0,1

Lengvieji automobiliai 4,7 5,2 1,8 2,7 5,3 5,9 6,8 3,4 4,0 6,2

Kiti 0,1 0,2 0,2 0,1 0,3 1,3 1,6 2,1 2,8 0,9

28) Lietuvos statistikos departamento duomenys, 2001.

1. 7. 3. Užsienio prekyba 2001 – 2003 metais

Pirmojoje 2003 metų pusėje šalies eksportas augo letesniais tempais už importą, tačiau palyginti su 2002 metų tuo pačiu laikotarpiu, neigiamas užsienio prekybos balansas sumažėjo Šiuo laikotarpiu, nnegalutiniais duomenimis, eksportuota produkcijos už 10323,2 mln. Lt., importuota už 13852.3 mln. Lt. Užsienio prekybos deficitas siekė 3529,1 mln. Lt (žr. 4 pav.).[12]

Palyginti pirmojo 2003 metų pusmečio užsienio prekybos rezultatus su tuo pačiu 2002 metų laikotarpiu, užsienio prekybos apyvarta padidėjo 939,1 mln. Lt (4,0 proc.), eksportas – 624,1 mln. Lt (6,4 proc.), importas – 315.0 mln. Lt (2,3 proc.). Užsienio prekybos deficitas sumažejo 309,1 mln. Lt (8,1 proc.).[12]

Didžiausią dalį pirmojo 2003 metų pusmečio prekių eksporto struktūroje sudarė mineraliniai produklai – 118,6 proc. bendro šalies prekių eksporto; transporto priemonės ir pagalbiniai transporto įrenginiai – 16,3 proc.: tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai – 14,3 proc.; mašinos ir mechaniniai įrenginiai; elektros įrenginiai, televizijos vaizdo ir garso įrašymo bei atkūrimo aparatai – 10,6 proc.; chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcija – 6,6 proc.; mediena ir medienos dirbiniai – 5,9 proc.; paruošti maisto produktai, nealkoholiniai gėrimai ir actas, tabakas – 4,9 proc.; gyvi gyvūnai bei produktai iš gyvūnų – 3,8 proc. (žiūr. 29 lentelę, 11 priede).[12]

Didžiausią prekių imporio struktūros dalį sudarė mašinos ir mechaniniai įrenginiai; elektros įrenginiai, televizijos vaizdo ir garso įrašymo bei atkūrimo aparatai – 18,1 proc. bendro šalies pirmojo 2003 metų pusmečio importo apimties; mineraliniai produktai – 17,7 proc.; transporto priemonės ir pagalbiniai transporto įrenginiai – 15,9 proc.; chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcija – 9,0 proc.; tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai – 7,9 proc.; netaurieji metalai ir netauriųjų metalų dirbiniai – 5,7 proc.; plastikai ir jų dirbiniai – 5,2 proc.[12]

Šalies prekių eksportas pirmąjj 2003 metų pusmetį, palyginti su tuo pačiu 2002 metų laikotarpiu, labiausiai padidėjo šiuose Kombinuotosios prekių nomenklatūros (KPN) skyriuose: augaliniai produktai – 37,9 proc.; gyvi gyvūnai bei produktai iš gyvūnų – 15,7 proc.; chemijos ppramonės ir jai giminingų pramonės sakų produkcija – 11,7 proc.; paruošti maisto produktai, nealkoholiniai gėrimai ir actas, tabakas – 11,4 proc.; mediena ir medienos dirbiniai – 10,8 proc.; transporto priemonės ir pagalbiniai transporto įrenginiai – 10,3 proc. Prekių importas padidėjo tokių skyrių: dirbiniai iš akmens, gipso, cemcento. asbesto; keramikos dirbiniai; stiklas ir stiklo dirbiniai – 17,1 proc.: netaurieji metalai ir netauriųjų metalų dirbiniai – 16,9 proc.; mediena ir medienos dirbiniai – 15,1 proc.; augaliniai produklai – 12.1 proc.; mašinos ir mechaniniai įrenginiai; elektros įrenginiai, televizijos vaizdo ir garso irašymo bei atkūrimo aparatai – 11,8 proc.[12]

Didžiausias teigiamas užsienio prekybos balansas pirmąjį 2003 metų pusmetį buvo šiose prekių grupėse: mediena ir medienos dirbiniai – 384,6 mln. Lt. tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai – 384,0 mln. Lt. Didžiausias neigiamas balansas (-1409,2 mln. Ll) buvo mašinų ir mechaninių įrenginių; elektros įrenginių, televizijos vaizdo ir garso įrašymo bei atkūrimo aparatų prekių grupėje – 1409.2 mln. Lt.[12]

Pirmąjį 2003 metų pusmetį, palyginti su tuo pačiu 2002 metų laikotarpiu, užsienio prekybos su ES šalimis apyvarta sumažėjo 3,0 proc., su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalimis – 1,7 proc., su Centrinės Europos laisvosios prekybos sutartį pasirašiusiomis šalimis (CELPA) padidėjo 6.5 proc., su Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalimis &– beveik 3 kartus (žiūr. 30 lentelę 12 priede ir 2 pav. 13 priede).Tokį smarkų prekybos su ELPA šalimis padidėjimą lėmė naftos perdirbimo produktų realizavimas per Šveicarijos firmą. Eksportas į ES sumažėjo 8,1 proc., importas padidėjo 0,6 proc., neigiamas prekybos balansas – 431,5 mln. Lt. Eksportas į CELPA šalis padidėjo 2,5 proc., importas – 8,0 proc., neigiamas prekybos balansas – 84,6 mln. Lt.[12]

Prekyboje su ELPA šalimis eksportas 6 kartus padidėjo dėl jau minėtos priežasties, importas sumažėjo 12,3 proc., teigiamas prekybos balansas viršijo net 1,0 mlrd. Lt. Eksportas į Latviją padidėjo 13.1 proc., importas – 9.8 proc., teigiamas prekybos balansas – 62,0 mln. Lt. Į Estiją išvežta 11,3 proc. daugiau prekių, įvežta – 15,6 proc., neigiamas prekybos balansas padidėjo 19,2 mln. Lt. Eksportas į NVS šalis sumažėjo beveik 10 proc., o importas padidėjo 3,2 proc. Tai lėmė neigiamo prekybos balanso padidėjimą 295,4 mln. Lt. Šie eksporto ir importo kitimo tempų skirtumai suformavo struktūrinius pokyčius. Palyginti su pirmuoju 2002 metų pusmečiu, prekyboje su Rusija eksporto dalis sumažėjo nuo 13,1 proc. iki 11,4 proc., o importo dalis – nuo 20,6 iki 19,5 proc. ES dalis pirmąjį 2003 metų pusmetį sudarė buvo 46,8 proc. bendros apyvartos, 43,1 proc. eksporto, 49,5 proc. importo. Prekybos apyvartos

su ES, CELPA, ELPA šalimis bei Latvija ir Estija 2003 pirmąjį metų pusmetį dalis siekė 71,5 proc.[12]

Didžiausią šalies bendros užsienio prekybos apyvartos dalį pirmąjį 2003 metų pusmetį sudarė Rusija – 16,0 proc., Vokietija – 14,7 proc., Latvija – 6,2 proc., Šveicarija – 5,4 proc., Lenkija – 5,1 proc.[12]

Didžiausią užsienio prekybos su ES šalimis apyvartos dalį pirmąjį 2003 metų pusmetį sudarė Vokietija – 31,3 proc.. Danija – 9,9 proc., Jungtinė Karalystė – 8,8 proc., Prancūzija – 8,6 proc., Nyderlandai – 8,3 pproc. Tarp CELPA šalių (Čekija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija, nuo 1999 metų – Bulgarija) didžiausia prekių apyvarta buvo su Lenkija – 69,2 proc. bendros prekių apyvartos su CELPA. Didžiausią prekybos su ELPA šalimis (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija) apyvartos dalį sudarė prekyba su Šveicarija – 75,7 proc.

Prekybos su Rusija apyvarta pirmąjį 2003 metų pusmetį sudarė 75,7 proc. bendros prekybos su NVS šalimis apyvartos, su Ukraina – 11.0 proc., su Baltarusija – 10,6 proc. Šios trys šalys kartu sudarė 97.3 proc. pprekybos apyvartos su NVS šalimis.[12]

Užsienio prekyboje vyko pokyčiai ir pagal Makroekonomikos kategorijų klasifikaciją. Ypač išaugo tarpinio vartojimo prekių importas ir investicinių prekių eksportas. Importo struktūroje (žiūr. 31 lentelę 13 priede ir 3 pav. 14 priede) investicinių prekių lyginamoji dalis sumažėjo iiki 19,1 proc. (pirmąjį 2002 metų pusmetį buvo 17,9 proc.), vartojimo prekių – iki 17,5 proc. (buvo17,6 proc.), lengvųjų automobilių – iki 6,3 (buvo 8,0 proc.), o tarpinio vartojimo prekių lyginamoji dalis padidėjo nuo 54,5 proc. iki 56,3 proc. Eksporto struktūroje investicinių prekių lyginamoji dalis padidėjo iki 12,4 proc. (pirmąjį 2002 metų pusmetį buvo 9,9 proc.), tarpinio vartojimo prekių – iki 49.5 proc. (buvo 49,1 proc.) Vartojimo prekių eksporto lyginamoji dalis sumažėjo nuo 27,9 proc. iki 27,4 proc., lengvųjų automobilių (reeksportas) – nuo 6,7 proc. iki 5,4 proc.[12]

Bendroje užsienio prekybos apyvartoje eksportas augo sparčiau už importą, todėl pasikeitė užsienio prekybos deficito ir BVP santykis. pirmajį 2002 metų pusmetį jis buvo 16,0 proc., o pirmąjį 2003 metų pusmetį sumažėjo iki 13,7 pproc.[12]

2. Užsienio prekybos ribojimas ir skatinimas

Kai prekės ir paslaugos yra importuojamos arba eksportuojamos į kurią nors šalį, juda ir atitinkami pinigų srautai: pinigai sugrįžta į eksporto šalį, o iškeliauja iš importo šalies. Prekyba ir investicijos – tai dvipusio eismo gatvė, irjei prekybinių apribojimų čia nedaug, jos paprastai naudingos abiem pusėms.

Vartotojai, dalyvaudami pasaulio ekonomikoje, gali nusipirkti geriausius produktus prieinamiausiomis jiems kainomis. Sudarydama sąlygas atvirai rinkai, vyriausybė sukuria prielaidas gaminti ir eksportuoti šalies gyventojams labiausiai apsimokančias prekes bei importuoti tai, ką pasaulis ssiūlo vertingiausio.

Tam tikri prekybos barjerai visada egzistuos tol, kol dvi šalys turi skirtingus įstatymus. Tačiau jeigu kuri nors šalis nusprendžia saugoti savo ekonomiką, sugalvodama dirbtinius prekybos apribojimus, nukenčia dažniausiai visi, net tie žmonės, dėl kurių tie apribojimai buvo sumanyti.

4-ojo dešimtmečio Didžioji depresija po visą pasaulį pasklido dėl to, kad JAV nusprendė apriboti prekybą, norėdama padėti vietinei pramonei. Kai tuo pačiu atsakė kitos salys, prekyba sutriko, darbo vietų sumažėjo, o pasaulis įžengė į ilgą ekonominį nuosmukį.[10;8]

2. 1. Užsienio prekybos ribojimo argumentai

Nacionalinė gynyba. Kiekvienoje salyje galime išskirti ūkio sferas, kurios turi tiesiogines reikšmes valsiybės saugumui ir gynybai. Tokios sferos, nors savo pranašumu ir atsilieka nuo užsienio konkurentų, paprastai valstybės ginamos nuo neriboto importo. Jeigu tai nebūtų daroma, iškiltų grėsmė, kad užsienio kompanijos, kurios turi pranašumą šių produktų gamyboje, savo pigesniais pioduktais priverstų bankrutuoti vietinius gamintojus, ir šalies vartotojų tenkinimas šiais produktais taptų priklausomas nuo importo. Karo atveju eksportuojantys kraštai galėtų paskelbii embargo minimų produktų tiekimui, ir šalies vaitojimo, o tuo pačiu ir gynybinė situacija, pablogėtų.

Šio požiūrio kritikai aiškina, kad produkrų, reikalingų šaliai karo atveju, skalė labai plati – nuo aprangos ir maisto produktų iki bombų ir lankų. Absoliučiai laikantis nacionalinės gynybos požiūrio, nustatant šalies užsienio piekybos politiką, reikėtų uždrausti arba apriboti ddaugelio prekių importą. Jų manymu, užtenka subsidijomis paremti gynybiškai svaibias ūkio šakas ir tik tokiu laipsniu, koks iš tikrųjų reikalingas šalies gynybai.[23;13]

Bedarbystė. Tai vienas iš rimčiausių kiekvienos šalies argumentų, įvedant užsienio piekybos apribojimus. Bedarbystės lygio priklausomybė nuo importo agresijos labai aiški. Pranašumą produkto atžvilgiu turintys užsienio konkureniai išstumtų iš verslo sferos vietinius gamintojus. Bedarbiai daugelyje šalių laikomi pačia veiksmingiausia jėga, kovojančia už importo apribojimus, kadangi nė viena iš suinteresuotųjų grupių neturi laiko rašinėti vyriausybėms peticijas ir rengti piketus.[23;13]

Apribojant prekių importą, palaikomi vietiniai gamintojai. Jie ne tik nebankrutuoja kovoje su stipresniais užsienio konkurentais, bet ir būna suinteresuoti plėsti savo verslus, tuo kurdami naujas darbo vietas. Tačiau ir šio veiksnio veikimas nėra absoliutus.[23;14]

Pasaulyje nėra valstybių, kurios tik importuotų, bei neeksportuotų prekių į kitas šalis. Pritaikę griežtus importo apribojimus, šalys dažniausiai susilaukia analogiško kitų kraštų, į kuriuos jos siunčia savo prekes, atsako. Tose ūkio srityse, kurios aptarnauja vietinę rinka, dėl to, kad užsienio konkurentams ima nebeapsimokėti eksportuoti prekių į šalis iš tikrųjų pastebimas pagyvėjimas ir sukuriamas atitinkamas skaičius naujų darbo vietų. Tačiau kitos valstybės, kurios patiria didelių nuostolių dėl aukštų jų prekių įvežinio barjerų į pirmąją šalį, patvirtina dar didesnius apribojimus prekių įvežimui į savo šalis. Pirmosios šalies kompanijos, kurios gamina daug prekių eeksportui, gali bankrutuoti arba yra priverstos labai sumažinti gamybą. Tuo būdu jos gali paleisti į gatvę daugiau bedarbių, negu buvo sukurta naujų darbo vietų, ginani vietinius gamintojus nuo importo konkurencijos.[23;14]

Savigyna. Šį argumentą dalinai palietėme, nagrinėdami bedarbystės ir užsienio prekybos apribojimų santykį. Tačiau jis gali būti ir savarankišku aigumentu, įvedant importo apribojimus konkrečiai šaliai, kaip atsaką į jos analogišką akciją. Tai veiksmingas ginklas, verčiantis prekybos partnerius laikytis tarpusavyje priimtų “žaidimo taisyklių”.

Naujų veiklos sričių apsauga. Šis užsienio prekybos apribojimo motyvas pirmą kartą paskelbias Anglijoje 1792 metais ir nuo to laiko neprarado savo populiarumo.

Naudojant šiuolaikinę terminologiją, jo esmė yra ta, jog pradinėse produktų gyvavimo siadijose jų vieneto gamybos kaštai yra palyginti dideli. Jeigu šie produktai kitose šalyse gaminami jau seniau ir perėję į kitas gyvavimo stadijas, tos šalys įgauna fiktyvų pranašumą todėl, kad didelės gamybos apimtys dėl santykinai pastovių išlaidų leidžia joms sumažinti produkto vieneto gamybos kaštus. Padidėjusi darbuotojų kvalifikacija ir patirtis taip pat leidžia gaminti šiuos produktus su mažesnėmis sanaudomis. Minėtų pranašumų neturi gamintojai tuose kraštuose, kuriuose atitinkma veiklos sritis dar labai jauna ir produktas tik pradedamas gaminti. Todėl naujų veiklos sričių apsaugos argumento šalininkų nuomone, tų valstybių rinkose naujieji vietiniai gamintojai turi būti saugomi nuo pigesnių užsienio prekių konkurencijos.[23;14]

Aprašomasis argumentas turi

ir silpnųjų pusių. Kas gali tiksliai nustatyti, per kiek laiko saugomas naujasis gamintojas turi pasiekti tokį lygį, kad galėtų konkuruoti su importuojančiomis užsienio firmomis be valstybės protekcijos? Brazilijos automobilių gaminiojai, vyriausybės palaikomi ir ginami, griežtų automobilių importo apribojimų į šią šalį dėka iškopė j dešimtąją vietą pasaulyje pagal pagaminamų mašinų skaičių. Šis rezultatas buvo pasiektas per 30 veiklos protekcionizmo sąlygomis metų. Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje pagaliau panaikinus automobilių importo apribojimus į Braziliją, labai gieitai paaiškėjo, kad šios šalies automobilių pramonė yyra viena iš mažiausiai efektyvių pasaulyje ir visiškai nepajėgi kovoti su užsienio konkurencija. Norint tai sužinoti, reikėjo 30 metų skriausti vidutinį šalies vartotoją, kuris buvo verčiamas pirkti niekam tikusius braziliškus automobilius vietoje tobulesnių importinių.[23;14]

Naujų veiklos sričių apsaugos argumentas įvedant importo apribojimus ypač populiarus silpniau išsivysčiusiose šalyse. Naujiesiems gamintojams ten dažnai suteikiama neterminuota valstybės apsauga nuo užsienio prekių konkurencijos. Daugelio ekonomistų nuomone, tai yia viena iš jų užsitęsusio atsilikimo priežasčių.

Sąžininga konkurencija. Šio aigumento šalininkai neigia santykinio vienos šalies pranašumo gaminant kkurį nors produktą teisingumą. Jų nuomone, jeigu vienoje šalyje susiklosčiusi tokia situacija, jog gamintojas dėl pažangesnių lechnologijų, pigesnių resursų ir darbo jėgos ar dėl mažesnių mokesčių sugeba pagaminti produktą su mažesnėmis sąnaudomis, tai jo konkurencija kainomis taiptautinėje rinkoje nėra sąžininga. SSažiningą konkurenciją tuo atveju galima pasiekti tik suvienodinant sąlygas, tai yra muitų tarifais padidinant pigių importuojamų piekių kainas iki vietinių gamintojų pioduktų kainų lygio. Autoriai aiškina, kad jie neturi jokio tikslo uždrausti taiptautinės piekybos, tik nori, suvienodinant sąlygas, pasiekti sažiningą konkurenciją.

Jeigu tokios politikos laikytųsi dauguma pasaulio šalių, neabejotina, kad jose muilo tarifas būtų tokio lygio, jog jis gintų mažiausiai efektyvų savo šalies gaminioją. Elektyvesnieji dėl to padidinlų savo pelnus, o dai efektyvesnių užsienio gamintojų santykinis pranašumas būtų panaikintas. Nebereikėių tarptautinės prekybos teorijų, Smito ir Rikaido mokymo, mažai reikėtų ir šio straipsnio, kadangi, panaikinus pagrindinius stimulus, taiptautinė piekyba išliktų tik tokiame laipsnyje, kuris leistų gamintojams šiek tiek praplėsti vidines rinkas.[23;15]

Dempingas. Tai pakankamai rimtas argumentas taikyti užsienio prekybos barjerus prekėms, kurių eksportuotojai įįtariami nesažininga konkurencija. Daugelyje šalių priimti specialūs antidempingo įstatymai, kurie turi saugoti šių šalių gamintojus ir vartotojus nuo dirbtinai (ir dažniausiai laikinai) atpigintų užsienio prekių. Pavyzdžiui, Bendrosios rinkos šalys įvedė nuo 23 iki 43 procentų antidempingo muitą japoniškiems personalinių kompiuterių spausdinimo įrenginiams, kai sužinojo, jog jų šalyse šie įrenginiai parduodami 20 procentų pigiau, negu pačioje Japonijoje. Tačiau net, jeigu dempingo faktas ir išaiškinamas, tuo pačiu apdedant konkretų eksponuotoją specialiais antidempingo muitais, tai dar nereiškia, kad pigiųjų prekių srautas į importuojančią ššalį nutrūksta. Kadangi antidempingo muitais apdedami tik dempingu apkaltintųjų šalių eksportuotojai, jie dažnai pasinaudoja reeksporto operacijomis ir įgabena tas pačias pigias prekes per trečiąsias šalis.[23;15]

Kaip matome iš paanalizuotų tarptautinės prekybos apribojimų argumentų, nei vieno ir jų negalima suabsoliutinti, visi jie turi daugiau arba mažiau teigiamos logikos, bet kiekviename galime atrasti ir negatyvių pusių.

2. 2. Užsienio prekybos ribojimo būdai

Užsienio prekybos ribojimo būdai dažniausiai skirstomi į muitus ir betarifinius barjerus.

Muitai. Kadangi tarptautinėje prekyboje labiausiai paplitęs ir didžiausią prasmę turi importo muitas, tai bendroji muito sąvoka dažniausiai sutapatinama su prekių įvežimo į šalį muitu.[23;16]

Muitas yra mokestis, kuriuo apdedamos importuojamos prekės, kad šalyje, į kurią jos įvežamos, būtų padidinta jų pardavimo kaina ir tuo būdu sumažintas užsienio firmų konkurencijos vidaus gamintojams veikimas. Tai pagrindinis, bet ne vienintelis muito vaidmuo. Kartais jis taikomas net tuo atveju, kai importuojančioje šalyje iš viso nėra tokio produkto gamintojų. Taip kai kurios šalys sprendžia neigiamo užsienio prekybos balanso problemas – muitais dirbtinai pakėlę užsienio prekės kainas, jos sumažina importo į šalį lygį, kadangi eilę prekių įvežti į tokią šalį tampa nuostolinga. Be to, muitai yra vienas iš valstybės biudžeto formavimo šaltinių.[23;16]

Neantraeilis muitų vaidmuo ir skatinant užsienio investicijas šalyje. Užsienio gamintojai, siekdami praplėsti savo rinka į kokią nors šalį, bei nnegalėdami pelningai to daryti dėl aukštų prekių importo tarifų tame krašte, yra skatinami pradėti produktų gamybą jo viduje.

Toliau panagrinėsime betarifinius užsienio prekybos barjerus.[23;16]

Subsidijos. Tai yra vyriausybės skiriama parama vietiniams gamintojams. Ši parama gali būti teikiama labai įvairiomis formomis. Dalį iš jų galima pavadinti atvirojo subsidavimo būdais – tai būtų piniginės dotacijos, sumažinti mokesčiai, žemo procento paskolos, lengvatinis draudimas valstybinėse arba taip pat valstybės remiamose draudimo kompanijose.[23;16]

Subsidijos, sumažindamos vietinių gamintojų kaštus, gelbsti juos dviem pagrindiniais būdais. Pirmiausia jos palengvina konkurenciją su pigesnėmis importuotojų prekėmis. Tuo ir pasireiškia jų svarbiausias importo ribojimo vaidmuo. Antra, su mažesniais savais kaštais pagaminę produktus, vietiniai gamintojai lengviau įsiskverbia į eksporto rinkas. Tokiu būdu subsidijų pagalba atsiranda galimybė pagerinti ir šalies užsienio prekybos balansą. Jeigu vyriausybė siekia pataisyti šį balansą su kokia nors konkiečia šalimi, ji skiria tikslines subsidijas saviems gamintojams, kurios gali būti naudojamos tik eksporto į tą šalį programoms vystyti.[23;16]

Ekonomiškai išvystytose šalyse valstybines subsidijas gaunančių ūkio sričių lyginamasis svoris pagal pagaminamo pramonės produkto vertę svyruoja nuo 0,5 procento JAV, 1 procento Japonijoje, 2 procentų Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, iki 6-7 procentų Švedijoje ir net 14,6 procento Graikijoje.[23;16]

Importo kvotos. Importo kvota yra tiesioginis konkretaus produkto kiekio, kuris gali būti įvežtas į šalį (dažniausiai per vienus mmetus), apribojimas. Šis importo apribojimo būdas paprastai įgyvendinamas, išduodant importo licenzijas užsienio firmoms ar tų šalių vyriausybinėms institucijoms.[23;17]

Importo kvotos nebūtinai naudojamos vien tik vietiniams gamintojams nuo užsienio konkurentų apsaugoti. Pavyzdžiui, Japonija taiko kvotas net tokių produktų įvežimui į šalį, kurie visiškai negaminami Japonijoje. Šias kvotas japonai naudoja kaip derybų instrumentą, siekdami palankesnių savo piekių eksporto į kitas šalis sąlygų. Tos šalys, kurios sutinka importuoti daugiau japoniškų prekių, gauna didesnes kvotas prekėms įvežti į Japoniją.[23;17]

Embargas. Embargą būtų galima pavadinti nulinės kvotos variantu. Tai toks užsienio prekybos apribojimas, kai ji uždraudžiama visiškai.Embargas gali būti pritaikytas vieno produkto ar visų prekių atžvilgiu, atskirai šaliai arba jų grupei. Nors embargo paskelbimo priežastys dažniausiai būna politinės, jų rezultatas visada būna ir ekonominis.[23;17]

Savanoriškas eksporto apribojimas. Nors skamba ir labai nepanašiai, bet tai taip pat importo apribojimo būdas. Šalys vyriausybiniame lygyje susitaria, kokios tarpusavio prekybos apimtys konkrečiais produktais jas labiausiai tenkins. Abi iš susitariusių šalių specialiomis sutartimis pasižada šiuos įsipaieigojimus vykdyii ir kontroliuoti, kad tų ribų neperžengtų privatūs verslininkai ir kompanijos. Ši kontrolė įgyvendinama eksporto kiekvienos šalies apribojimais. Tai savotiškos etsporto eksporto į kitą šalį kotos. Žodis “savanoriškas” metodo pavadinime labai sąlyginis, žinoma, kad šalis, patvirtinusi šias eksporto kvotas, norėtų jų neturėti ir eksprtuoti žymiai daugiau produktų,

tačiau, jeigu ji taip padarytų, antroji Šalis irgi įgytų teisę taip pat elgtis jos atžvilgiu. Vadinasi, valstybė savanoriškai apribodama eksporto apimtis, iš tikrųjų apriboja ir importo į savo šalį apimtis. Pavyzdžiui, Japonijos vyriausybė yra priėmusi “savanorišką” nutarimą apriboti Japoniškų automobilių eksportą į Jungtines Amerikos Valstijas iki 1,85 milijono vienetų per metus.[23;17]

Vietinės gamybos sąlyga. Tai importo apribojimas, kuris reikalauja, kad tam tikra proporcija gaminio sudėtinių dalių būtų pagaminta importuojančioje šalyje. Ši proporcija gali būti išreikšta natūriniais arba vertiniais vienetais.[23;18]

Abu išraiškos būdai tturi savo trūkumų. Kai minėtoji proporoja išreiškiama natūriniais vienetais, pavyzdžiui, 35 procentai detalių turi būti pagaminti importuojančioje šalyje, eksportuotojui atsiranda galimybė perkelti ten smulkių, neesminių detalių, tokių kaip varžtai, veržlės, plastmasiniai niekučiai, gamybą. Tokios detalės gaminamos beveik automatizuotai ir jų gamybos perkėlimas į importuojančią šalį neatneša ten laukto darbo vietų padidėjimo rezultato. Jeigu proporcija išreiškiama vertiniais rodikliais, pavyzdžiui, detalių už 35 procentus gaminio vertės turi būti pagaminta importuojančioje šalyje, į ją gali būti perkelta tokių detalių gamyba, kurioms naudojamos brangios mmedžiagos arba dideli energijos kiekiai. Be to, aukštesnę jų kainą galima pagrįsti ir kainodaros metodais. Reikalaujami procentai bus pasiekti, tačiau darbo vietų skaičius neišaugs atitinkamai proporcingai.[23;18]

Šį importo apribojimo metoda taiko daugiausiai mažiau ekonomiškai išvystytos šalys, kurios jo griebiasi kaip kraštutinės ppriemonės, spręsdamos savo nelengvas ekonomines ir socialines problemas. Tai leidžia eksportuotojams ne tik išnaudoti aukščiau išvardintus metodo trūkumus, bet ir pertelti į tas šalis ekologiškai bei darbuotojų sveikatos požiūriu kenksmingas gamybas.[23;18]

Standartai ir kiti reglameatai. Techniniai ir kitokie standartai bei reglamentai, kurie galioja atskirose šalyse, taip pat dažnai naudojana kaip sunkiai įveikiami barjerai eksportuotojams. Importuojančios šalys neleidžia įvežii į jų teritoriją produktų, kurie neatitinka šių standartų. Eksportuojamus produktus tenka pritaikyti konkrečiai rinkai. Šis pritaikymas neretai pareikalauja nei sudėtingų techninių pakeitimų. Jeigu šių pakeitimų kaštai panaikina arba net viršija eksporto pelną, jis pasidaro netikslingu.[23;18]

Kai kurių šalių reglamentai visiškai neįveikiami užsienio gamintojams. Pavyzdžiui, Prancūzijoje egzistuoja draudimas visokiais būdais reklamuoti rugių, kviečių ir kukurūzų degtinę, argumentuojant, kad grūdų degtinė kenksminga žmonių sveikatai. Vynuogių degtinė, kkuri pagal savo cheminę sudėtį visiškai nesiskiria nuo iš grūdų išgauto alkoholio, tačiau yra pagrindinis vietinių šio gėrimo gamintojų produktas, nepatenka į dokumento veikimo sferą. Danijoje, siekiani sukurti barjerus, saugančius vietinius bealkoholinių gėrimų gamintojus nuo užsienio kompanijų konkurencijos, įteisintas reikalavimas, kad visi šie gėrimai būtų išpilstyti i daugkartinio naudojimo tarą. Šis reikalavimas išstūmė iš šalies rinkos Prancūzijos mineralinio vandens ekssportuotojus, nes pastariesiems tapo per brangu gabenti atgal į Prancūziją tuščius gražinamus butelius.[23;19]

Licenzijos ir kiti leidimai. Licenzijos, kalp jau buvo anksčiau mminėta, yra vienas iš kvotų mechaniznio, ribojant tarptautinę prekybą, įgyvendinimo instrumentų. Tačiau jos gali būti naudojamos ir kaip savarankiškas tos prekybos ribojimo barjeras.[23;19]

Tam, kad eksportuotojas gautų tokią licenziją ar kitą leidimą įvežti produktus į šalį, specialios valstybinės tarnybos išėjo pareikalauja pateikti paraišką, atsiųsti prekių pavyzdžius, eilę su jomis susijusių dokumentų u sertifikatų. Tuo būdu licenzijų kaip importo ribojimo priemonės vaidmuo pasireiškia ne tik tuo, jog jos gali būti ir neišduotos, tačiau turi ir kitą, netiesioginį poveikį. Jų egzistavimas atbaido eilę eksportuotojų dėl papildomų kaštų, gaištamo laiko ir netikrumo elemento, kuris taip pat vaidina nemažareikšmį vaidmenį užsienio prekyboje. Jeigu licenzija negaunama, tai per tą laiką, kuris praeina jos laukiant, gali būti prarastos galimybės parduoti prekes kitam pirkėjui.

Marketingo ypatumai. Kiekvienoje šalyje egzistuoja vienokie ar kitokie marketingo ypatumai. Dažniausiai juos lemia ekonominiai, kultūriniai arba juridiniai veiksniai. Nereti atvejai, kuomet šie ypatumai panaudojami kaip užsienio prekybos ribojimo barjerai. Jų poveikis dažniausiai pasireiškia tuo, jog dėl ypatingų reikalavimų produktui,jo promocijos būdams komplikuotų paskirstymo kanalų dirbtinai iškeliama užsienio gamintojų prekės kaina ir, kadangi ji tampa nebekonkurentiška vietinėje rinkoje, eksportuotojams yra nenaudinga ją ten siųsti.[23;19]

Administraciniai delsimai. Šios priemonės neįteisinamos kaip oficialūs prekybos ribojimo būdai ir jų poveikis nėra tiesioginis, tačiau pagal pasiekiamus rezultattus panašus į tą poveikį, kkurį turi anksčiau minėtos licenzijos. Kai kuriose šalyse muitinių ir kitų oficialių institucijų veikimo tvarka yra tokia paini ir sudėtinga, jog importo įforminimo procedūra išsitęsia iki kelių mėnesių, kaip, pavyzdžiui, Peru. Negana to, kad sugaištamas toks ilgas laiko tarpas ir kartais sužlugdomi kontraktais numatyti pristatymo terminai, minėtos šalies muitininkai dai priskaičiuoja nemažas sumas už prekių saugojimą muitinės teritorijoje per pačių jų ištemptą laiką. Tokios importo sąlygos sudaro palankią dirvą vietinei korupcijai klestėti ir dažnai atbaido užsienio firmas nuo sandėrių su šia ir panašiomis šalimis.[23;19]

2. 3. Užsienio prekybos ribojimo pasekmės

Jau išsiaiškinome, kad tarptautinės prekybos apribojimais saugomi vietiniai gamintojai ir atskirais atvejais daibuotojai.

Tačiau tarptautinėje, kaip ir bet kurioje kitoje prekyboje, negali būti taip, kad visi tik laimėtų ir niekas nepralaimėtų. Apribojimų šalininkai ir propaguotojai teigia, kad pralaiminčioji pusė – tai užsienio kompanijos, kuriomis tokiu būdu užkertamas kelias arba sukuriami sunkiai įveikiami barjerai įsiskverbti į šalies rinką.

Šiame argumente tik dalis tiesos. Panagrinėkime reiškinį kiek plačiau ir pažiūrėkime, kas iš tiesų laimi ir pralaimi dėl užsienio piekybos ribojimų.

Vyriausybės laimi, nes muitų tarifais, licenzijų mokesčiais ir kitomis importo rinkliavomis papildo šalies biudžeto pajamas. Vietiniai gamintojai laimi taip pat, kadangi muitai, kiti mokesčiai, produkto adaptavimo pagal vietinius standartus kaštai padidina užsienio konkurentų prekių kainas, o subsidijos lleidžia vietiniams gamintojams pigiau pardavinėti savus produktus.

Ar labai pralaimi elsportuotojai? Kažkiek, žinoma, pralaimi, nes dėl per aukštų barjerų turi atsisakyti kai kurių potencialių užsienio rinkų arba apriboti jose savo prekių apyvartą, tuo sumažindami pelnus.

Daugiausiai pralaimi ribojimus taikančios šalies vartotojai, nes jie galutinai turi užmokėti tų ribojimų laiką, pirkdami pabrangusias importines prekes arba mokėdami dirbtinai palaikoma aukštą kainą už savo šalies gamintojų produktus. Tai dar ne viskas. Vyriausybės subsidijos, kurios taikomos saviems gamintojams palaikyti, mokamos ir valstybės biudžeto. Biudžetai didžiausiąja dalimi formuojami iš juridinių ir fizinių asmenų mokesčių. Vadinasi, ir subsidijas savo neefektyviems gamintojams palaikyti sumoka vartotojai.

Prekių importo kvotos, kurios, rodos, tiesiogiai nesusiję su eksportuotojo apmokestinimu ir padidintais jo kaštais, taip pat skriaudžia vartotojus. Užsienio firmų bendroji pelno masė tiesiogiai priklauso nuo parduotų produktų skaičiaus. Jeigu joms apribotos prekybos apyvartos konkrečioje šalyje, tos firmos stengiasi kompensuoti pelno masės sumažėjimą didesnėmis kvotos ribose parduodamų prekių kainomis. Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinė Prekybos Komisija paskaičiavo, kad dėl japoniškų automobilių importo kiekio į JAV apribojimo pastarieji buvo pabranginti, siekiant konpensuoti Japonijos kompanijų pelnų sumažėjimą. Ši priemonė kainuoja Jungtinių Valstijų vartotojams po vieną milijardą dolerių per metus. Tas milijardas dolerių kasmet atitenka Japonijos automobilių gamintojams aukštesnių kainų forma.[23;20]

Yra atlikta įdomių tyrimų, kurių rezultatai parodo, kiek vartotojams

kainuoja užsienio prekybos apribojimai ir kad ši kaina aukštesnė už tų apribojimų teikiama naudą. Vieno iš tokių tyrimų rezultatai pateikti 32 lentelėje.

32 lentelė

Importo ribojimo metinė kaina Amerikos vartotojams.32)

Produktų grupė Vartotojų nuostolis, mln. dol. Gamintojų laimėjimas, mln. dol. Vienos išsaugotos darbo vietos kaina, dol.

Tekstilė ir rūbai 27.000 22.000 42.000

Naftos produktai 6.900 4.800 160.000

Plienas 6.800 3.800 750.000

Automobiliai 5.800 2.600 105.000

Pieno produktai 5.500 5.00 220.000

Mėsa 1.800 1.600 160.000

Cukrus 930 550 60.000

Benzolo chemikalai 2.650 2.250 1.000.000

32) Verslo ir vadyba Lietuvoje: mokslas ir praktika. Vilniaus: Technikos universitetas, 1994. 197p.

Matome, kad visose produktų grupėse vartotojų nuostolis dėl užsienio prekybos ribojimo didesnis už gamintojų laimėjimą, nors tas ribojimas vykdomas kaip tik, siekiant pparemti pastaruosius. O už vieną šiais apribojimais išsaugotą darbo vietą Jungtinėse Valstijose vartotojai sumoka šimtus tūkstančių ar net milijoną dolerių. Apie bedarbystės lygio ir prekybos apribojimų ryšį jau kalbėjome skyrelyje “Užsienio prekybos ribojimo argumentai”. Minėtieji motyvai dabar iliustruojami konkrečiais paskaičiavimais. Milijoną dolerių visuomenė išleidžia tam, kad vienas žmogus gautų darbo vietą. Jeigu ji jam mokėtų minimalaus atlyginimo dydžio pašalpą, kokios iš tikrųjų bedarbiams niekas nemoka, tai per metus išmokėtų apie 8.700 dolerių. Milijono dolerių užtektų mokėti jam šią algą 115 mmetų. Arba, investavusi šį milijoną, visuomenė galėtų išlaikyti tą žmogų vien iš procentų.

Panaši situacija šiuo metu formuojasi Lietuvoje. Ypač akivaizdi ji cukraus pramonėje.

Vyriausybė, siekdama palaikyti neefektyvius Lietuvos cukraus gamintojus, įvežamam iš užsienio cukrui uždėjo gana aukštą 30 procentų muito ttarifą. Tačiau gana greitai paaiškėjo, jog ir 30 procentų pabrangimas importinis cukrus vis tiek yra pigesnis už tą, kurį pagamina Lietuvos cukraus fabrikai. Vietinių gamintojų spaudžiama Lietuvos Vyriausybė pakėlė minėtą muito tarifą iki 75 procentų. Iš užsienio įvežamo cukraus kaina dirbtinai pakeliama beveik dvigubai. Tik tokiomis sąlygomis Lietuvos gamintojai sugeba “konkuruoti” su užsienio cukraus gamntojais mūsų šalies rinkoje. Apie kitas rinkas jau ir kalbėti neverta.

Pamėginkime apytikriai paskaičiuoti, kiek atsieina Lietuvos gyventojams – eiliniams cukraus vartotojams – toks mūsų cukraus gamintojų konkurentiškumo palaikymas.

Šiandieninė mažmeninė cukraus kaina svyruoja apie 2,2 Lt. už kilogramą. Jeigu importinis cukrus nebūtų apmuitintas 75 procentų tarifu, jo kaina būtų l,2 Lt., tai yra vienu litu už kilogramą mažesnė.

Vidutinis Lietuvos gyventojas per metus suvartoja apie 25 kilogramus cukraus ((gryname pavidale ir su konditeriniais bei kitais produktais). Vadinasi, visi kartu mes permokame už cukrų apie 90 mln. litų per metus. Tiek visuomenei kainuoja dirbtinai išlaikyti savus cukraus gamintojus.

Palyginimui galima būtų paskaičiuoti, kad net nuolatinės, t.y. trunkančios ištisus metus, bedarbių pašalpos mokėjimas be išimties visiems cukraus fabrikų darbuotojams mums atsieitų mažiau kaip 10 mln. Lt. per metus. Tačiau subanktutavę cukraus fabrikai nestovėtų be darbo, jie būtų perprofiliuoti kitokiai gamybai, atitinkamas darbo vietų skaičius juose išliktų.

Tokio sprendimo oponentai dažnai mėgsta panaudoti ttaip vadinamą “žemdirbio kortą”, būk tai cukraus fabrikų bankrotas skaudžiai atsilieptų runkelių augintojams. Autorių nuomone, tai išgalvotas argumentas. Paprasčiausiai, žemdirbiai gerokai prieš sėją turėtų žinoti, jog nebus kam supirkti cukrinių runkelių. Valstietis Lietuvoje visada pasižymėjo sveika nuovoka, gerai žinodavo, ką sėti ir kada pjauti, kol jam neėmė vadovauti žemės ūkio skyriai, valdybos ir kitokie kabinetiniai patarėjai.

Pabaigoje galima padaryti išvadą, kad visi taiptautinės prekybos apribojimai mažina pasaulinės ekonomikos efektyvumą, nes dirbtinai įgalina ir skatina valstybių , neturinčių pranašumo atskirų produktų gamyboje, firmas gaminti šiuos produktus, nors jie daug efektyviau galėtų būti pagaminti kurioje nors užsienio šalyje.

2. 4. Užsienio prekybos skatinimas

Skatindamos užsienio prekybą, šalys savuosius gamintojus pasiūlo užsienio konkurencijai, kuri gali būti pražūtinga silpnoms kompanijoms. Dėl to kyla trumpalaikės gamybos pertraukos ir nedarbas. Tačiau ilgainiui užsienio konkurencija verčia kompanijas veikti efektyviau ir darytis konkurencingomis, o valstybei pasiekti sėkmingą ir pelningą pasaulinės ekonomikos narystę.[10;31]

Šalis, norėdama sustiprinti savo eksportą, gali paskatinti konkurencingų pasaulinėje rinkoje produktų gamybą. Kai kurios šalys panaudoja valstybės remiamus importo-eksporto bankus – teikti paskolas arba subsidijas užsienio pirkėjams, kurie perka vietines prekes ir paslaugas. Šie “ex-im” (eksporto-importo) bankai teikia mažiausių kastų paskolas, vadinainuosius eksporto kreditus, padedančius stimuliuoti eksportą. Tos paskolos kartais kritikuojamos, esą einama per toli, eksportą skatinant kitų šalių gamintojų ssąskaita.

Kartais šalys gali skatinti užsienio prekių ir paslaugų importą, kad sumažintų tarptautinę įtampą, kurią sukėlė prekybos nesubalansavimas.

Kitas būdas skatinti importą – imtis ekonomiką dirginančių priemonių – mažinti palūkanų normą, stimuliuoti pirkimus šalyje ir užsienyje. Šie pigesni pinigai reiškia, kad bus daugiau parduodama, pavyzdžiui, televizorių ir automobilių.

Dar kitas būdas skatinti importą – tai mažinti kultūrinius barjerus, ribojančius užsienio produktų pirkimus.[10;32]

Labiausiai paplitusios užsienio prekių bei paslaugų importą ribojančios priemonės yra kvotos, muitai ir subsidijos. Kai šalis nustato kvotą, tai riboja tam tikrų produktų kiekį, kurį galima būtų įvežti. Muitas – tai mokestis, uždedamas įvežamoms į šalį prekėms, padidinantis tų įvežamų prekių kainą. Vyriausybė gali naudoti ir mokesčių mokėtojų pinigus, kad suteiktų subsidijų saviems gamintojams, vietinių prekių kainas, skirtingai negu įvežamų (importuojamų) prekių, dirbtinai sumažindama.[10;33]

3. Eksportas ir importas

Eksportas [angl. export < lot. exportatio – išvežimas], prekių bei kapitalo išvežimas į užsienį ir paslaugų teikimas užsieniui.

Importas [angl. import < lot. importo – įvežti], prekių ir paslaugų įvežimas iš užsienio jų realizavimui importuojančios šalies vidaus rinkoje ar reeksportui; užsienio prekybos dalis.

3. 1. Eksportas ir importas su įvairiomis šalimis

3. 1. 1. Eksportas ir importas su Šveicarija 2002 m.

LR eksportas į Šveicariją sudarė 338,1mln. Lt (97,7mln.EUR). Lyginant su 2001 m. jis išaugo 21,4 proc. LLietuvos eksportas į Šveicariją 2002 m. sudarė 1,69 proc. viso Lietuvos eksporto. Šveicarija pagal eksporto apimtis buvo 18-oje vietoje.[8]

LR importas (pagal prekės kilmę) iš Šveicarijos 2002 m. sudarė 240,6 mln. Lt ( 69.5 mln.EUR). Lyginant su 2001 m. jis padidėjo 13 proc. Lietuvos importas iš Šveicarijos 2002 m. sudarė 0,85 proc. viso Lietuvos importo. Šveicarija pagal importo apimtis buvo 25-oje vietoje. 2002 m. LR – Šveicarijos prekybos prekybos balansas buvo teigiamas – 97,5 mln. Lt (28,2mln. EUR). [8]

Kaip pavaizduota 33 lentelėje, Lietuvos eksportas į Šveicariją 2003 m. I pusmetį sudarė 1135,3 mln. litų (328,8 mln. EUR). Lyginant su 2002 m. tuo pačiu laikotarpiu jis išaugo 30 kartų. Pagal eksporto apimtis Šveicarija pakilo į antrą vietą po Rusijos (11% viso Lietuvos eksporto).[8]

Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Šveicarijos 2003 m. I pusmetį sudarė 114,1 mln. litų (33 mln. EUR). Lyginant su 2002 m. tuo pačiu laikotarpiu jis išaugo 24 proc. (į importo partnerių dešimtuką nepatenka). [8]

Lietuvos-Šveicarijos prekybos apyvarta 2003 m. I pusmetį sudarė 1249,4 mln. litų (362 mln. EUR). [8]

Lietuvos – Šveicarijos prekybos balansas 2003 m. I pusmetį buvo teigiamas: 1021,2 mln. litų (296 mln. EUR). [8]

33 lentelė

2003 I pusm., pagal procentus nuo bendrų prekybos apimčių.33)

EKSPORTAS IMPORTAS

Vieta Šalis Proc. Vieta Šalis Proc.

1. Rusija 11,3 22. Pietų Korėja 0,99

2. Šveicarija 11,0 23. Austrija 0,99

3. Vokietija 10,1 24. Turkija 0,86

4. Latvija 9,2 25. Šveicarija 0,82

5. Jungtinė Karalystė 5,9 26. Graikija 0,75

6. Danija 5,2 27. Vengrija 0,69

7. Prancūzija 4,7 28. Taivanas 0,58

33)

Statistikos departamento duomenimis.

3. 1. 2. Eksportas ir importas su Rusija

Lietuvos eksportas per 2000 m. siekė 1085.57 mln. Lt. (271.4 mln. JAV dol.) Tai sudarė 7.05 proc. bendro eksporto. Lyginant su 1999 metais, eksportas į Rusiją išaugo 28.8 proc. Pagal eksporto apimtis Rusija buvo 4-je vietoje po Latvijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos (žiūr. 34 lentelę).

Lietuvos importas per 2000 m. sudarė 6060.84 mln. Lt. (1515.21 mln. JAV dol.) arba 27.7 proc. bendro Lietuvos importo. Palyginus su 1999 metais, Lietuvos importo iš RRusijos apimtys išaugo 56.3 procento. Pagal importo apimtis Rusija buvo 1-je vietoje (žiūr. 35 lentelę). [7]

2000 m.Lietuvos – Rusijos prekybos apyvarta siekė 1786.61 mln. JAV dolerių, o prekybos balansas buvo neigiamas – 1243.81 mln. JAV dolerių. [7]

34 lentelė

Pagrindinės Lietuvos eksporto į Rusiją prekių grupės 1999-2000 metais (procentais).34)

. 2000 1999

1. Ant žeminio transporto priemonės, išskyrus geležinkelio ir tramvajaus riedmenis; jų dalys ir reikmenys 23.20 12.65

2. Mašinos ir mechaniniai įrenginiai; elektros įrenginiai; jų dalys; garso įrašymo ir atkūrimo aparatai; televizijos vaizdo ir garso įrašymo iir atkūrimo aparatai; jų dirbinių dalys bei reikmenys 13.46 13.06

3. Pienas ir pieno produktai; paukščiai, kiaušiniai; natūralus medus; gyvūninės kilmės maisto produktai, nenurodyti kitoje vietoje 8.65 12.43

4. Paruošti maisto produktai; nealkoholiniai ir alkoholiniai gėrimai bei actas; tabakas ir perdirbti tabako gaminiai 8.34 9.37

5. Tekstilės medžiagos ir ttekstilės dirbiniai 6.90 8.84

34) Eksportas ir importas su Rusija. [žiūrėta 2004m. balandžio 12d.] Prieiga per internetą: http://russia.ambasada.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=128

35 lentelė

Pagrindinės Lietuvos importo (pagal prekės kilmės šalį) iš Rusijos prekių grupės 1999 – 2000 metais (procentais).35)

. 2000 1999

1. Mineralinis kuras, mineralinės alyvos ir jų distiliavimo produktai; bituminės medžiagos; mineraliniai vaškai 69.61 65.31

2. Netaurieji metalai ir netauriųjų metalų dirbiniai 4.10 3.92

3. Branduoliniai reaktoriai, katilai (boileriai), mašinos ir mechaniniai įrenginiai; jų dalys 3.31 7.01

35)Šaltinis: Eksportas ir importas su Rusija. [žiūrėta 2004m. balandžio 12d.] Prieiga per internetą: http://russia.ambasada.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=128

Muitinės departamento preliminariais duomenimis (į prekybos duomenis įtraukta prekių, tranzitu gabentų per muitinės sandėlius vertė), Lietuvos eksportas į Kaliningrado sritį 2002 m. buvo 553.3 mln. Lt, lyginant su 2001 m. eksportas išaugo 33.29 %. 2002 m. Lietuvos eksportas į Kaliningrado sritį sudarė 2.72 % viso Lietuvos eksporto ((14 vieta).

Lietuvos importas iš Kaliningrado srities 2002 m. buvo 48.67 mln. Lt, lyginant su 2001 m. importas sumažėjo 19.43 %. 2002 m. Lietuvos importas iš Kaliningrado srities sudarė 0.17 % viso Lietuvos importo (45 vieta).

Lietuvos ir Kaliningrado srities prekybos apyvarta 2002 m. sudarė 601.97 mln. Lt, lyginant su 2001 m. prekybos apyvarta padidėjo 26.59 %. Prekybos balansas buvo teigiamas ir sudarė 504.63 mln. Lt.

Daugiausia per 2002 m. iš Lietuvos eksportuota į Kaliningrado sritį: elektros prekių ir mechaninių įįrengimų, maisto produktų, medienos, popieriaus, plastmasės gaminių. Importuota iš Kaliningrado srities: mechaniniai įrengimai, mediena, popierius ir kartonas, kaučiukas.

Lietuva yra vienas svarbiausių šio Rusijos regiono partnerių – pagal investicijas užima trečią vietą po Lenkijos ir Vokietijos, o pagal įsteigtų įmonių skaičių – pirmąją vietą. Iki 2003 m. rugpjūčio 1 d. Kaliningrado srityje buvo įregistruotos 543 įmonės (bendros bei įmonės su 100 % lietuvišku kapitalu). [15]

Daugiausiai Lietuvos verslininkai investuoja į: maisto produktų gamybą bei jų perdirbimo gamybą, baldų gamybą, paslaugų sferą, statybą.

Stambiausi Lietuvos investiciniai projektai Kaliningrado srityje:

· “Snaigės” šaldytuvų gamykla Kaliningrado mieste;

· žuvies produktų gamybos bendrovė “VIČIŪNAI-RUS” Sovetsko mieste;

· mėsos perdirbimo gamykla “Kaliningradskij delikates”;

· konditerinis cechas “Naujoji Rūta” Sovetsko mieste.

Lietuvos verslininkai Kaliningrade yra susibūrę į Verslo klubą. [15]

3. 1. 3. Eksportas ir importas su Vokietija

Lietuvos eksportas į Vokietiją 2002 m. sudarė 2103,91 mln. Lt. (608 mln. EUR). Lyginant su 2001 m. jis sumažėjo 9 proc. Pagal eksporto apimtis Vokietija yra trečioje vietoje po Jungtinės Karalystės ir Rusijos.

Lietuvos importas (pagal prekės kilmės šalį) iš Vokietijos 2002m. sudarė 4 851,2 mln. Lt (1401,9 mln. EUR). Lyginant su 2001 m. jis padidėjo 11 proc. Pagal importo apimtis Vokietija yra antroje vietoje po Rusijos.[9]

Lietuvos ir Vokietijos prekybos balansas 2002 m. buvo neigiamas: 2 7747,3 mln. Lt (793, 9 mln. EUR). [9]

Lietuvos eksportas į Vokietiją 2003 m. sudarė 1041,7 mln. Lt. (301,68 mln. EUR). Lyginant su 2002 m. jis išaugo 3,9 proc. Pagal eksporto apimtis Vokietija yra trečioje vietoje po Rusijos ir Šveicarijos.

Lietuvos importas (pagal prekės kilmės šalį) iš Vokietijos 2003 m. sudarė 2235,0 mln. Lt (647,3 mln. EUR). Lyginant su 2002 m. jis sumažėjo 16,1 proc. Pagal importo apimtis Vokietija yra antroje vietoje po Rusijos. [9]

Lietuvos ir Vokietijos prekybos balansas 2003 m. išliko neigiamas: 1193,3 mln. Lt (žiūr. 36 lentelę).

36 lentelė

Vokietija Lietuvos Respublikos partnerių sąraše (2003 m. I pusmetį, pagal procentus nuo bendrų prekybos apimčių).36)

EKSPORTAS IMPORTAS

Vieta Šalis Proc. Vieta Šalis Proc.

1. Rusijos Federacija 11,32 1. Rusijos Federacija 21,74

2. Šveicarijos Konfederacija 10,97 2. Vokietija 16,13

3. Vokietija 10,06 3. Lenkija 4,93

4. Latvija 9,22 4. Prancūzija 4,30

5. Jungtinė Karalystė 5,93 5. Italija 4,24

6. Danija 5,19 6. Jungtinės Amerikos Valstijos 3,67

36) Eksportas ir importas su Vokietija. [žiūrėta 2004m. balandžio 12d.] Prieiga per internetą: www.urm.lt/data/5/LF222113541_vok-l.htm

3. 1. 4. Eksportas ir importas su Latvija

Eksportas į Latviją 2002 m. sudarė 1955.0 mln. Lt (564.9 mln. EUR) arba 9.63% viso eksporto. Lyginant su 2001 m., eksportas sumažėjo 15.6 % (greičiausiai šį kritimą lėmė sumažėjęs mineralinių produktų eksportas, kuris vyravo pastaraisiais metais). Pagal dabartinius rodiklius Latvija yra 4-oje Lietuvos eksporto partnerių sąrašo vietoje.[4]

Importas (pagal prekės kilmę) iš Latvijos 2002 m. sudarė 454.7 mln. Lt (131.4 mln. EUR) arba 1.59 % bendro iimporto. Palyginus su 2001 m., importas iš Latvijos išaugo 15.9 %. Lietuvos importo partnerių sąraše Latvija užėmė 16-tą vietą.[4]

Lietuvos-Latvijos prekybos apyvarta 2002 m. siekė 2409.7 mln. Lt (696.3 mln. EUR).

Prekybos balansas buvo teigiamas – 1500.2 mln. Lt (433.5 mln. EUR).[4]

2002 04 19 Latvijoje įsteigti Lietuvos prekybos rūmai. Tai pirmieji Lietuvos prekybos rūmai užsienio šalyje.[4]

3. 1. 5. Eksportas ir importas su Italija

Lietuvos eksportas į Italiją 2002 m. buvo 565.8 mln. Lt. (163.9 mln. EUR) arba 2.8 proc. bendrojo Lietuvos eksporto. Lyginant su 2001 m., jis padidėjo 53.2 proc. Pagal eksporto apimtis Italija užėmė 13-tą vietą.[3]

Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Italijos 2002 m. sudarė 1386.1 mln. Lt (401.4 mln. EUR) arba 4.9 proc. bendrojo Lietuvos importo. Lyginant su 2001 m., jis padidėjo 29.2 proc. Pagal importo apimtis Italija užėmė 3-čią vietą (2 tarp ES šalių, po Vokietijos).[3]

Lietuvos – Italijos prekybos apyvarta 2002 m. siekė 1951.9 mln. Lt. (565.3 mln. EUR). Lietuvos – Italijos prekybos balansas 2002 m. buvo neigiamas – 820.3 mln. Lt. (237.5 mln. EUR).

Lietuvos eksportas į Italiją 2003 m. I pusm. buvo 245.9 mln. Lt. (71.2 mln. EUR) arba 2.4 proc. bendrojo Lietuvos eksporto. Lyginant su 2002 m. tuo pačiu laikotarpiu, jis padidėjo 11.2 proc.

Pagal eksporto apimtis Italija užėmė 15-tą vietą. [3]

Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Italijos 2003 m. I pusm. sudarė 586.7 mln. Lt (169.8 mln. EUR) arba 4.2 proc. bendrojo Lietuvos importo. Lyginant su 2002 m. tuo pačiu laikotarpiu, jis sumažėjo 2.7 proc. Pagal importo apimtis Italija užėmė 5-tą vietą (3 tarp ES šalių, po Vokietijos ir Prancūzijos) (žiūr. 37 lentelę).

Lietuvos – Italijos prekybos apyvarta 2003 m. I pusm. siekė 832.6 mln. Lt. (241.0 mln. EUR). Lietuvos – Italijos prekybos bbalansas 2003 m. I pusm. buvo neigiamas – 340.8 mln. Lt. (98.6 mln. EUR).

37 lentelė

Italija LR prekybos partnerių sąraše (2002 m., % nuo bendrų prekybos apimčių).37)

EKSPORTAS IMPORTAS

Vieta Šalis % Vieta Šalis %

10. JAV 3.52 1. Rusija 21.25

11. Baltarusija 3.21 2. Vokietija 16.98

12. Nyderlandai 3.15 3. Italija 4.85

13. Italija 2.79 4. Lenkija 4.78

14. Ukraina 2.60 5. Prancūzija 3.85

15. Norvegija 2.39 6. Jungtinė Karalystė 3.29

16. Belgija 1.92 7. Švedija 3.26

37) Eksportas ir importas su Italija. [žiūrėta 2004m. balandžio 12d.] Prieiga per internetą: www.urm.lt/data/5/LF221131829_italija-l.htm

3. 1. 6. Eksportas ir importas su Lenkija

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu perėjo į kokybiškai naują bendradarbiavimo etapą.

Tai ypač pabrėžia valstybės galvų vizitai, įvairių pakopų delegacijų susitikimai, konsultacijos iir naujausios informacijos mainai.[14]

Prekybos sąlygas tarp Lietuvos ir Lenkijos apibrėžia 1997 m. sausio 1 d. pasirašyta Sutartis dėl laisvosios prekybos tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos, pagal kurią prekyba pramoninėmis prekėmis nuo 2000 m. sausio 1 d. yra liberalizuota. [14]

Taip ppat galioja Sutartis dėl tarpusavio palaikymo ir investicijų apsaugos bei Sutartis dėl dvigubo apmokestinimo vengimo. Pasirašytos sutartys sudaro palankias sąlygas kaimyninių šalių ekonominiam ir prekybiniam bendradarbiavimui.[14]

Tarpvalstybinės institucijos ir tarpžinybinės komisijos nagrinėja šalių ekonominei padėčiai svarbius reikalus, tarp jų – prekybą, Lietuvos ir Lenkijos bendros prekybos sąlygas.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2000 m. pirmąjį pusmetį prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Lenkijos sudarė 261,2 mln. JAV dolerių, eksportas į Lenkiją – 99 mln. JAV dolerių, o importas iš Lenkijos į Lietuvą – 162,2 mln. JAV dolerių. Prekybos apyvarta 2000 m. pirmąjį pusmetį išaugo 20,4 % palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Lenkija pagal prekybos apyvartą užima ketvirtą vietą tarp pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių.[14]

Nuo 2000 m. sausio iki liepos daugiausia buvo eksportuojama į LLenkiją šių prekių:

· mineralinių produktų už 55 mln. JAV dolerių arba 47 % viso eksporto į Lenkiją;

· tekstilės ir tekstilės gaminių už 13 mln. JAV dolerių – 11 %;

· medienos ir medienos gaminių už 12 mln. JAV dolerių – 10 %;

· cheminės pramonės gaminių už 8 mln. JAV dolerių – 7 %.

Per tą patį 2000 m. laikotarpį iš Lenkijos į Lietuvą daugiausia įvežta šių prekių:

· cheminės pramonės gaminių už 34 mln. JAV dolerių arba 18 % viso importo iš Lenkijos;

· mašinų ir mechaninių įrenginių už 26 mmln. JAV dolerių – 14 %;

· gaminių iš dirbtinio pluošto už 22 mln. JAV dolerių – 11 %;

· popieriaus ir gaminių iš kartono už 20 mln. JAV dolerių – 10 %. [14]

Lietuvos eksportas į Lenkiją 2002 m. sudarė 720.4 mln. litų (208.2 mln. EUR). Palyginus su 2001 m., jis sumažėjo 37.3 proc. Tai sudarė 3.55 proc. viso Lietuvos eksporto. Lenkija buvo 10-oje vietoje po J.Karalystės, Rusijos Federacijos, Vokietijos, Latvijos, Danijos, Švedijos, Prancūzijos, Estijos ir JAV. [5]

Lietuvos eksporte į Lenkiją dominuoja naftos produktai (benzinas, dyzeliniai degalai), butanai ir kitos suskystintos naftos dujos, mineralinės arba cheminės trąšos, moteriški marškiniai ir palaidinukės, moteriškos suknelės, kelnės ir kombinezonai, vyriški kostiumai iš vilnos, vyriški švarkai ir sportiniai švarkai iš sintetinio audinio, spygliuočių žaliavinė mediena, medienos drožlių plokštės, sluoksninės plokštės. [5]

Lietuvos importas iš Lenkijos 2002 m. sudarė 1365.1 mln. litų (394.5 mln. EUR). Palyginus su 2001 m., jis padidėjo 10.7 proc. ir sudarė 4.8 proc. viso Lietuvos importo. Pagal importo apimtis Lenkija buvo 4-je vietoje po Rusijos Federacijos, Vokietijos ir Italijos. [5]

Lietuvos importe iš Lenkijos dominuoja skalbikliai ir valikliai, fenolio dervos, polietilenas, polietileno teraftalatas, monosiūlai iš vinilchlorido polimerų, namų apyvokos reikmenys iš plastikų, kūdikių vystyklai ir vystymo įklotai bei panašūs higieniniai dirbiniai, sulankstomos dėžės iš negofruoto popieriaus arba kkartono, valcavimo produktai iš nerūdijančio plieno, tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai, dirbiniai iš akmens, gipso, cemento, asbesto žėručio, keramikos dirbiniai, stiklas ir jo dirbiniai. [5]

Lietuvos-Lenkijos prekybos apyvarta 2002 m. sudarė 2085.5 mln. litų (602.7 mln.EUR). Prekybos balansas buvo neigiamas: 644.7 mln. litų (186.3 mln. EUR). Palyginus su 2001 m., Lietuvos-Lenkijos prekybos apyvarta sumažėjo 12.4 proc. [5]

3. 1. 7. Eksportas ir importas su Prancūzija

Lietuvos eksportas į Prancūziją 2002 m. sudarė 831.5 mln. litų (240.8 mln. eurų) arba 4.1 % bendro Lietuvos eksporto (7 vieta tarp užsienio šalių). Lyginant su 2001 m. eksportas išaugo virš 38 % (nuo 601.3 mln. litų). [6]

Lietuvos importas (pagal prekės kilmę) iš Prancūzijos 2002 m. sudarė 1.1 mlrd. litų (317.5 mln. eurų) arba 3.88 % bendro Lietuvos importo (5 vieta tarp užsienio šalių). Lyginant su 2001 m. importas išaugo 14.6 %. [6]

Lietuvos ir Prancūzijos prekybos apyvarta 2002 m. sudarė 1.9 mlrd. litų (557 mln. eurų), prekybos balansas išliko neigiamas: – 264,7 mln. litų (- 76.7 mln. eurų). [6]

Lietuvos eksportas į Prancūziją 2003 m. I pusmetį sudarė 485,5 mln. Lt (140,6 mln. EUR) arba 4,7 % nuo bendro Lietuvos eksporto (7 vieta eksporto partnerių sąraše). Lyginant su 2002 m. I pusmečiu, eksportas į Prancūziją išaugo 17.3 % .[6]

Lietuvos iimportas (pagal prekės kilmę) iš Prancūzijos 2003 m. I pusmetį sudarė 595,6 mln. Lt. (172,5 mln. EUR) arba 4.3 % nuo bendro Lietuvos importo. Lyginant su 2002 m. I pusmečiu importas išaugo 13.3 %. Prancūzija užėmė 4-tąją vietą importo partnerių sąraše (žiūr. 38 lentelę).

Lietuvos ir Prancūzijos prekybos apyvarta 2003 m. I pusmetį sudarė 1,08 mlrd. Lt. (313.1 mln.EUR), prekybos balansas buvo neigiamas: – 110,1 mln. Lt. (31.9 mln. EUR). [6]

38 lentelė

Prancūzija LR prekybos partnerių sąraše (2002m., % nuo bendrų prekybos apimčių).38)

EKSPORTAS IMPORTAS

Vieta Šalis Proc. Vieta Šalis Proc.

4. Latvija 9.63 2. Vokietija 16.98

5. Danija 5.11 3. Italija 4.85

6. Švedija 4.21 4. Lenkija 4.78

7. Prancūzija 4.11 5. Prancūzija 3.85

8. Estija 3.81 6. Jungtinė Karalystė 3.29

9. Lenkija 3.56 7. Švedija 3.26

10. JAV 3.52 8. Danija 2.92

38) Eksportas ir importas su Prancūzija. [žiūrėta 2004m. balandžio 12d.] Prieiga per internetą: www.urm.lt/data/5/LF221131853_pranc-l.htm