Makro ekonomikos špera – Fiskalinės politikos, nedarbo, infliacija, monetarinė politika

FISKALINĖ POLITIKA

Valstybės funkcijoms vykdyti būtina turėti atitinkamų finansinių išteklių, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos , surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių.

MOKESTIS – mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei.

Mokesčiai:

*tiesioginiai

*netiesioginiai

Tiesioginiai:

*Pajamų

*Turto

*Žemės

*Verslo

*Kapitalo

*Palikimo

*Kiti

Netiesioginiai:

* Akcizai: Alui,cukrui.benzinui ir kt.

* Universalūs:

-Apyvartos mokestis

-PVM

-Muitai

-Fiskaliniai monopoliniai

Mokesčiai sudaro dalį pajamų (%) ,

surinktų į valstybės biudžetą :

1999 metai 89.80 %

2000 metai 87.94 %

2001 metai 89.39 %

2002 metai 81.28 %

2003 metai 85.07 %

2004 metai 79.21 %

Nekilnojamojo turto mokestis:

iki 1-2 %. nuo vertės bus apmokestinamas fizinių asmenų nek. turtas – turimas antras būstas. (nebus aapm.pirmas būstas, sodas, garažas)

Kelių mokestis:

nuo 2007m. žadama atsisakyti.

Biudžeto deficitas ir jo matavimo problemos:

Visur biudžeto deficitas matuojamas tradiciškai – kaip valstybės išlaidų ir pajamų skirtumas.

Tačiau toks matavimas nėra korektiškas:

I. Skaičiuojant biudžeto deficitą reikia atsižvelgti į infliacijos tempą, t.y. realiais, o ne nominaliais dydžiais;

II. Iš visų išlaidų turi būti pašalintos arba atimtos investicijos

(pvz., vyriausybė finansuoja viadukų, geležinkelių statybą, uostų ir t.t.). Šios investicijos yra priskiriamos prie vyriausybės išlaidų, tačiau verslininkas savo investicijų nepriskiria prie išlaidų, o greičiau prie aktyvų (turto visuma), oo prie išlaidų priskiria nusidėvėjusio kapitalo išlaidas. Taigi, prie vyriausybės išlaidų reikia priskirti ne investicijas, o tik valstybės nuosavybėje esančio kapitalo susidėvėjimą;

III. Nepaskirstyti įsipareigojimai. Biudžeto deficitas iškraipomas neįstačius į jį kai kurių vyriausybės įsipareigojimų, pvz., valstybės tarnautojų pensijos (būsimos pensijos yyra valstybės skola).

Maastricht’o sutarties laužymas:

Daugelis šalių turi nemažą valstybės biudžeto deficitą, nors, pagal Maastricht’o sutarties kriterijų, valstybės biudžeto deficitas neturi viršyti 3 BVP. Tačiau nemažai šalių turėjo ir turi didesnį valstybės biudžeto deficitą.

Modernių šalių argumentai “UŽ” biudžeto deficitą:

* Vyriausybės išlaidų didėjimas įgalina greičiau pasiekti socialinius ir ekonominius tikslus;

* Vyriausybės išlaidos gerina infrastruktūrą (ūkio šakų, aptarnaujančių visą reprodukcijos procesą, kompleksas), padidina privataus kapitalo grąžą ateityje;

* Didėjant investicijoms mokslui, sveikatos apsaugai, didėja žmogiškasis kapitalas, produktyvumas ir biudžeto pajamos, stiprėja šalies verslo firmų konkurencinis pajėgumas;

* Fiskalinė politika atlieka svarbų vaidmenį slopinant verslo cikliškumą.

Modernių šalių argumentai “PRIEŠ” biudžeto deficitą:

* Didėja ne investicijos mokslui ir sveikatos apsaugai, o transferai;

* Biudžeto deficitas aiškinamas mokesčių sumažėjimu, tačiau šis argumentas gali būti paneigtas: didėjant mokesčiams, mažėja verslo aktyvumas, mmažėja stimulas investuoti, mažėja biudžeto pajamos, ekonomika stoja.

Biudžeto deficito finansavimas pertekline pinigų emisija:

* Valstybės biudžeto deficitas gali būti dengiamas spausdinant pinigus – pertekline pinigų emisija, tačiau dėl perteklinių pinigų ir kainų kilimo ekspansinis poveikis gali būti trumpalaikis.

* Ilgu periodu, dėl kainų augimo, auga nominali palūkanų norma, dėl to mažėja vartotojų išlaidos ir investicijos.

Vykdant perteklinę pinigų emisiją, galimos pasekmės:

* Perteklinė pinigų emisija iššaukia valiutos nuvertėjimą;

* Nuvertėjus valiutai, mažėja importas;

* To pasėkoje mažėja konkurencija šalies viduje;

* Infliacijos paspartėjimas nuvertina gyventojų ppajamas, firmų apyvartines lėšas;

* Dėl to mažėja socialinės sferos realusis darbo užmokestis.

Vyriausybės pajamos, gaunamos spausdinant pinigus, yra vadinamos senjoražu:

Vyriausybės pajamos, gaunamos iš senjoražo, yra artimai susijusios su infliacijos tempu. Nominalių pinigų pasiūlos didėjimas nekintant gamy-bos apimčiai yra lygus kainų didėjimo tempui – infliacijai. p = DM / M

(čia M – pinigų pasiūla).

Biudžeto deficito finansavimas parduodant VVP:

Demokratinės šalys biudžeto deficitą finansuoja parduodamos Vyriausybės vertybinius popierius: iždo vekselius (nuo vieno mėnesio iki vienerių metų); obligacijas (išpirkimo terminas iki 25 metų).

Galimos pasekmės iš tokio finansavimo:

* vyriausybės vertybinius popierius perka fiziniai ir juridiniai asmenys. Vertybiniai popieriai sumažina paskolų fondą ir dėl to padidina palūkanų normą. Jai padidėjus, mažėja investicijos, mažėja vartojimo išlaidos. Taigi, vyriausybės vertybiniai popieriai išstumia privataus sektoriaus išlaidas;

* jie perskirsto pajamas tarp tų kurie perka juos ir likusių gyventojų. Reikalas tas, kad mokesčius moka visi, o palūkanas už vertybinius popierius gauna tik patys turtingiausi;

* jei valstybės biudžetas yra nuolatos deficitinis, tai neišvengiamai didėja valstybės skola, jos aptarnavimo kaštai, palūkanų suma. Atsiranda svarbus valstybės biudžeto išlaidų straipsnis – skolos (vidinės) aptarnavimo išlaidos.

Deficito ir skolos našta:

* Stabdo investavimą. Deficito išlaidos gali tapti našta ateities kartoms.

* Skolinimasis iš užsienio sukelia naštą mokėti palūkanas užsieniečiams;

* Papildoma apmokestinimo našta verčia vengti mokesčių mokėjimo, todėl mmažėja ekonomikos efektyvumas;

* Vyriausybės poreikis mokėti palūkanas veda prie pajamų perskirstymo;

* Būtinybė mokėti palūkanas, augant skolai, gali sukelti infliaciją, jei Vyriausybė finansuoja skolą ne rinkdama mokesčius, o skolindamasi;

* Nacionalinė skola pati save maitina.

Pagrindiniai 1990-1999 metų Lietuvos fiskalinės politikos bruožai:

* Nuo Nepriklausomybės atkūrimo visose Lietuvos valstybės finansų sistemos grandyse atlikta esminė pertvarka. Įvestas fiskalinis valdymas, tinkantis rinkos sąlygoms. Mokesčių reforma iš esmės pakeitė valstybės pajamų sandarą. Valstybės finansų išlaidų sąranga buvo pakeista perskirstant funkcijas tarp įvairių valdymo lygių ir skolos valdymas iškilo kaip visai nauja viešųjų finansų sritis.

* Vertindami pagrindinių rodiklių dinamiką galime pasakyti, kad įgyvendinant fiskalinę politiką pirmiausiai buvo stengiamasi atkurti makroekonominį stabilumą. Nuo 1992 metų kasmet infliacijos lygis krito. Pasiekus žemesnį infliacijos lygį, 1995 metais buvo užfiksuotas ekonominis augimas. Infliacijos pažabojimas ir ekonominio augimo atnaujinimas buvo paremtas fiskalinėmis ir struktūrinėmis reformomis.

* Per pastarąjį dešimtmetį matėme didelius fiskalinės būklės pokyčius. 1991 metais konsoliduoto centrinio šalies biudžeto fiskalinis perteklius siekė 1,4 procento BVP, tačiau 1992 metais buvo užfiksuotas paskutinis fiskalinis perteklius. Tai buvo pasiekta sekvestruojant išlaidas, nebeteikiant subsidijų įmonėms, sustabdant dideles viešojo sektoriaus investicijas ir nutraukiant mokėjimus. 1993 metais fiskalinė būklė staiga tapo ekspansyvi. Sumažėjus pajamoms, išlaidos buvo sumažintos nuo 33 iki 27,7 procento BVP, tačiau konsoliduotas fiskalinis deficitas dėl nnebiudžetinių perskolinimo operacijų pasiekė beveik 5 procentus BVP.

* Nuo 1994 iki 1997 metų kasmet buvo pasiekiama pažanga mažinant biudžeto deficitą. Konsoliduoto fiskalinio deficito nuolatinį mažėjimą iki 1.8 procento BVP 1997 metais daugiausia lėmė perskolinimo mažinimas ir mokesčių tarifų bei įplaukų didinimas.

* Stabdoma infliaciją,

* mažinama neigiama įtaka mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitui,

* Vyriausybė stengėsi sumažinti biudžeto deficitą,

* mokesčių bazės plėtimas,

* akcizų tarifų didinimas orientuojantis į ES minimalias normas .

Mokesčių sistema:

* Akcizais buvo nuspręsta apmokestinti degalus, tabaką, alkoholinius gėrimus taikant specifinius tarifus,

* Atskaitymai į Kelių fondą ,

* Netiesioginių mokesčių dalis, įskaitant PVM, akcizus ir muitus, kiekvienais metais nuolatos didėjo.

* Akcizų įplaukos išaugo nuo 1,1 procento BVP 1994 metais iki 3,1 procento 1998 metais.

* Fizinių asmenų pajamų mokesčio įplaukos į nacionalinį biudžetą sumažėjo nuo 30 procentų 1994 metais iki 24 procentų 1997 metais, kadangi buvo sukurtas Privalomojo sveikatos draudimo fondas, o juridinių asmenų pelno mokesčio įplaukos tais metais sumažėjo nuo 14,2 iki 7,7 procento.

* Įmonėms buvo leista visiškai atskaityti reinvestuotą pelną faktiškai du kartus; buvo nustatytas nulinis tarifas ir leista taikyti turto amortizaciją. Įmonių patirtus nuostolius buvo leista perkelti į kitus mokestinius metus, ir tai buvo naudinga įmonėms, turinčioms didelį pradinį kapitalą.

* Buvo panaikintas pajamų iš užsienio dvigubas apmokestinimas.

Mokesčių administravimas:

* Pagal Ekonominių tyrimų centro vertinimus šešėlinė ekonomika šio dešimtmečio viduryje sudarė apie 40 procentų visos ekonominės veiklos.

* Mokesčių inspekcija (VMI) ir Muitinės departamentas (MD) įgyvendino du valdymo reformų etapus: funkcinį ir geografinį.

* Valstybinės mokesčių inspekcijos reforma buvo tęsiama 1998 metais ir 1999 metais.

* Kova prieš mokesčių vengimą.

Išlaidos:

* Konstitucija apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus.

* 1998-1999 metais dėta daug pastangų pradedant viešųjų išlaidų sistemos reformą.

* 1998 metais Vyriausybė patvirtino Biudžetinės sandaros koncepciją ir 11999 metais parengė Biudžetinės sandaros įstatymą.

* Biudžeto procesas reformuojamas siekiant įvesti trimetį planavimą.

* Apie pusę nacionalinio biudžeto išlaidų būdavo skiriama švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei rūpybai ir apie trečdalį – krašto apsaugai, teisėsaugai ir policijai.

* Pastaraisiais metais Lietuva beveik baigė diegti kompiuterizuotą Iždo sistemą.

Skolos valdymas:

* Nuo 1994 metų veikia vidinė Vyriausybės vertybinių popierių rinka, padedanti finansuoti biudžeto deficitą bei kitus skolinimosi poreikius.

* 1994 metais 65 procentai centrinio šalies biudžeto deficito buvo finansuojama panaudojant Vyriausybės vertybinius popierius.

* FFinansavimas Vyriausybės vertybiniais popieriais 1994 – 1998 metais sudarė apie 1,4 -1,8 procento BVP

* 1994-1997 metais apie trečdalį Vyriausybės vertybinių popierių pirko užsienio investuotojai.

* Iki 1995 metų tarptautinės finansų institucijos (TVF, Pasaulio bankas, ERFB) buvo pagrindiniai užsienio deficito ffinansavimo šaltiniai.

* Skolinimasis iš užsienio komercinių šaltinių sudarė 88 procentus deficito finansavimo 1996 metais.

Svarbesnės pereinamojo laikotarpio pamokos:

* Skubėta reformuoti viešąją politiką neturint pakankamai laiko įvertinti net svarbiausių politinių sprendinių būsimas pasekmes ir neskiriant laiko viešiems svarstymams.

* Viešumo trūkumas leido dar paspartinti reformas, bet tai sudarė galimybes interesų grupėms įgyti nemažą įtaką priimant svarbius fiskalinės politikos sprendinius.

* Kai kuriose viešųjų finansų srityse pažanga buvo nepakankama dėl neaiškių ir nesuprantamų sprendinių priėmimo procedūrų arba slaptumo apraiškų priimant sprendinius.

* Funkcijų sutapimas arba susikirtimas stabdo reformas .

* Daugelis fiskalinių reformų būtų įvykusios daug anksčiau, jeigu gerokai anksčiau būtų tiksliai paskirstyta ir atsakomybė.

* Trumpalaikės ir vidutinės trukmės prognozs nebuvimas.

* Nepakankama biudžeto vykdymo priežiūra.

NEDARBAS:

* Lietuvos darbo rinkoje įvyko svarbių pasikeitimų pereinamojo llaikotarpio metu. Įgyvendinant ekonomines reformas mažėjo bendras užimtumas: 1991-2004 metais jis sumažėjo 416 tūkst. dirbančiųjų. Daugiausia darbo vietų buvo prarasta 1992-1995 metais.

* Sumažėjęs užimtumas labiausiai palietė jaunimą iki 25 metų amžiaus, per 64 metų amžiaus asmenis bei dirbusius pramonėje ir žemės ūkyje.

Nedarbas LIETUVOJE:

* 2004 m. bedarbių skaičius buvo mažiausias per pastaruosius 4 metus. Jų 2004 m. buvo 184 tūkst., o 2001 m. – 284 tūkst., t.y. 100 tūkst. daugiau.

* Mažėja jaunų, 15–24 metų amžiaus, bedarbių skaičius. Jų skaičius kketvirtąjį 2004 m. ketvirtį sumažėjo iki 30 tūkst. (17 proc.), o 2003 m. jų buvo 36 tūkst. (19 proc. visų bedarbių).

* Nedarbo lygis 2004 m. sumažėjo iki 11,4 procento, o 2001 m. jis siekė 17,4 procento. Ketvirtąjį 2004 m. ketvirtį, kaip ir trečiąjį ketvirtį, jis buvo pats žemiausias per pastaruosius metus ir siekė 10,6 procento.

Didėja bedarbių dalis, baigusių aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas. 2004 m. bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo 20 tūkst., arba 11 %, o aukštesnįjį – 11 tūkst., arba 6 %, visų bedarbių. 2003 m. tokių bedarbių buvo 18,5 tūkst., arba 9 %, o aukštesnįjį – 9 tūkst., arba 4 % visų bedarbių.

Nedarbo lygis apskrityse labai skirtingas. Aukščiausias nedarbo lygis 2004 m. buvo Alytaus apskrityje – 16,1 %, Klaipėdos – 12,7 % ir Panevėžio bei Šiaulių apskrityse – po 12,6 %. Žemiausias nedarbo lygis buvo Marijampolės 6,9% ir Tauragės apskrityse 8,9%.

Išlieka aukštas ir struktūriškai nepalankus nedarbas. Dideli regioniniai socialiniai-ekonominei-darbo rinkos netolygumai. Aukščiausio ir žemiausio nedarbo santykis siekia 1:4 – 28,0 % Druskininkuose ir 7,1 % Anykščiuose, o jaunimo ir 1:5 – 37,4 % Druskininkuose ir 7,7 % Kėdainiuose. Ilgalaikių bedarbių dalis svyruoja nuo 4,6 % (Molėtuose) iki 64,0 % (Pasvalyje).

Nedarbas Lietuvoje lieka vienas didžiausių ES

* 2004 m. balandį nnedarbas Lietuvoje išliko 11,3 proc. ir buvo vienas didžiausių tarp išsiplėtusios Europos Sąjungos (ES) šalių, kaip paskelbė ES statistikos agentūra „Eurostat“.

* Registruotas nedarbas 25 narių ES balandį, palyginti su kovu, taip pat nepakito ir siekė 9,1 proc., o iš viso regione buvo 19,3 mln. bedarbių. Tuo tarpu JAV nedarbas balandį sudarė 5,6 proc., o Japonijoje – 4,7 procento.

* Euro zonos šalyse nedarbo lygis išliko 9 proc., o regione darbo neturėjo 12,7 mln. žmonių. Lietuva pagal nedarbo lygį balandį aplenkė tik Lenkiją – 18,9 proc. bedarbių, bei Slovakiją – 16,6 proc. „Eurostat“ duomenimis, Latvijoje nedarbo lygis balandį buvo 10,7 proc., o Estijoje – 9,2 procento.

* Tarp senųjų ES narių didžiausias nedarbas balanį buvo Ispanijoje – 11,2 procento. Didžiausiose euro zonos ekonominėse valstybėse – Vokietijoje ir Prancūzijoje – nedarbas siekė atitinkamai 9,8 ir 9,4 procento.

Nedarbo mažinimo galimybės:

Nedarbą ir skurdą pagrindinėmis mažinimo kryptimis, didinant užimtumą yra:

1. Darbo vietų steigimo plėtojimas;

2. Darbo vietų steigimo rėmimas;

3. Užimtumo rėmimas;

4. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas;

5. Atviras informavimas ir konsultavimas.

1. Darbo vietų steigimo plėtojimas:

* Lietuvos Respublikos gyventojų užimtumo 2002-2006 m. programos laikotarpiu, skatinant verslo plėtrą ir investicijas būtina užtikrinti 110 – 120 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą bei registruoto nedarbo lygio iki 7 – 88 % sumažinimą.

* Verslo plėtros ir investicijų skatinimu, gerų sąlygų sudarymu būtina užtikrinti 250 – 270 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą ir bedarbių skaičiaus iki 100 tūkst. sumažinimą, siekiant įgyvendinti Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 m. ilgalaikės strategijos nuostatas.

2. Darbo vietų steigimo rėmimas:

* Darbo vietų steigimo programa – suteikti finansinę pagalbą darbdaviams, steigiantiems darbo vietas darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams.

* Vietinių užimtumo iniciatyvų programa – suaktyvinti vietos bendruomenės pastangas didinti užimtumą didžiausio nedarbo teritorijose, steigiant darbo vietas.

* Verslo organizavimo programa – skatinti verslumą tarp bedarbių, suteikiant organizavimo ir finansinę paramą.

3. Užimtumo rėmimas:

* Užimtumo fondo remiamų darbų programa – sudaryti galimybes įsigyti darbinius įgūdžius, juos tobulinti ar nustatyti žinių trūkumą ir įsitvirtinti nuolatiniam darbui.

* Viešųjų darbų programa – didinti užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūrą.

4. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas:

* Darbo klubų programa – suteikti ieškantiems darbo žinių ir įgūdžių darbo paieškoje, didinti pasitikėjimą savimi ir konkurencines darbo rinkoje galimybes.

* Profesinio mokymo programa – paruošti darbui reikiamos kvalifikacijos darbuotojus ir išplėsti bedarbių galimybes konkuruoti darbo rinkoje suteikiant naujas profesines kvalifikacijas ar profesinius gebėjimus.

* Darbo ir profesinių įgūdžių palaikymo programa – suaktyvinti

ilgalaikius bedarbius, palaikyti darbinius įgūdžius ir išsaugoti turimus profesinius gebėjimus bei sudaryti galimybes įsidarbinti.

5. Atviras informavimas ir konsultavimas:

* Informavimo ir konsultacijų centrai.

* Specializuoti centrai: darbo, jaunimo, darbo, savarankiškos informacijos paieškos (SIP), profesinio informavimo centras (PIC), SIP+PIC su 104 terminalais.

* “Mini” darbo biržų punktai įmonėse, vykdančiose grupės darbuotojų atleidimus.

* DBI Internete: ieško darbo, siūlo darbą, “Talentų bankas”, informacinis aplankas “Profesinis informavimas ir konsultavimas”, “Patarimai grupės darbuotojų atleidimo atveju”.

* Diegiami įvairūs informavimo iir konsultavimo metodai ir programos.

Pagrindinės Lietuvos darbo rinkos silpnybės yra:

* aukštas nedarbo lygis, ypatingai labiausiai atsilikusiuose regionuose;

* aukštas nekvalifikuotos darbo jėgos lygis (ypatingai pirminiame ir antriniame sektoriuose);

* nedarbo struktūroje dominuoja ilgalaikiai bedarbiai ir jaunimas;

* tautinių mažumų, prieš-pensinio amžiaus žmonių socialinė atskirtis;

* netradicinių užimtumo formų lėta plėtra;

* moterų savarankiško darbo stoka;

* nepakankamas aukštojo išsilavinimo prieinamumas labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms;

* nepakankamas darbo vietų steigimo skatinimas;

* besiformuojančios socialinės atskirties bedarbių grupės;

* labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių įdarbinimo rėmimo stoka;

* nepakankamas darbdavių įįtraukimas spręsti nedarbo problemas ir jų darbo jėgos poreikių formavimas.

Galima išskirti tokias konkrečias jaunimo grupes, turinčias didesnių problemų darbo rinkoje, ir šių problemų priežastis:

* Našlaičiai. Jie dažnai įgyja netinkamą, nepaklausų išsilavinimą.

* Jaunuoliai, atlikę karo prievolę. Šie asmenys dažnai turi llabai menką išsilavinimą ir per tarnybos laikotarpį yra nutraukti socialiniai ryšiai, kurie padėtų įsilieti į darbo rinką.

* Kaimo jaunimas. Dėl nepalankios geografinės padėties šie asmenys neturi arba turi menką išsilavinimą, neturi patirties, praktinių įgūdžių ir ganėtinai silpni jų socialiniai ryšiai.

* Besimokantis jaunimas. Šiuos asmenis vengiama priimti į darbą, nes retoje darbovietėje yra prieinamas lankstus darbo grafikas, būtinas besimokantiems asmenims.

* Jaunos šeimos. Joms taip pat būtinas lankstus darbo grafikas.

* Vieni iš mažiausiai ginamų bei institucijų dėmesio susilaukiantys yra nepilnamečiai tėvai, kurie dėl šeimos sukūrimo ar gimdymo ar vaiko priežiūros priversti mesti mokslą ir tampa lengviausiai pažeidžiama darbo rinkos dalimi – nekvalifikuotu darbuotoju. Nors tai nėra masinis reiškinys, tačiau tokiems asmenims trūksta paramos.

Jaunimo kvalifikacijos lygis yra žemesnis !

* PPagal 2003 m. darbo jėgos tyrimus 33,3 proc. (atitinkamai 30 proc. vyrų ir 36,1 proc. moterų) turi aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą, 30,9 proc. (33 proc. vyru ir 29 proc. moterų) turi vidurinį išsilavinimą, o 18,3 proc. (22,1 proc. vyru bei 15,1 proc. moterų). – pagrindinį išsilavinimą. Tai maždaug atitinka ES vidurkį.

* Tačiau 15-24 m. amžiaus grupėje jaunimo neturinčio pagrindinio išsilavinimo yra žymiai daugiau (21 proc.), negu 25-49 m. amžiaus grupėje (1 proc.).

* Tai atsitiko todėl kad, ppasikeitus socialinei-ekonominei aplinkai, išaugo anksti švietimo sistemą paliekančio jaunimo skaičius.

Statiskikos išvados:

* Bedarbių skaičius, didėjant gyventojų emigracijai bei augant gamybai ir paslaugoms, mažėja. Trečiąjį ir ketvirtąjį 2004 m. ketvirtį bedarbių skaičius nesikeitė ir jų buvo 172 tūkst. Palyginti su ketvirtuoju 2003 m. ketvirčiu, bedarbių sumažėjo 16 tūkst. (8 proc.).

* Didėjant jaunimo migracijai, sumažėjo jaunimo nedarbo lygis. 2003 m. 15 – 24 metų amžiaus žmonių nedarbo lygis buvo 24,8 proc., o 2004 m. jis sumažėjo iki 22,5 proc.

INFLIACIJA:

Kol Lietuvoje buvo centralizuota planavimo sistema, infliacijos tarsi ir nebuvo, tačiau pagal statistinius duomenis apie materialinį ūkio nesubalansuotumą tuometinėje Tarybų Sąjungoje galima spręsti, jog infliacija vis tik egzistavo, tik užslėpta forma. Liberalizavus kainas 1990 m., infliacija pasirodė “visu savo ūgiu”. Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija buvo viena aktualiausių ekonomikos problemų. Šiuo metu vis didesnį gyventojų nepasitenkinimą kelia nedarbas, tačiau infliacijos problema taip pat nepamirštama.

Sąvokos:

* Infliacija – yra piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis ilgalaikiu prekių ir paslaugų kainų kilimu.

* Defliacija – tai vidutinio visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas.

* Metinė infliacija – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp ataskaitinio mėnesio ir praėjusių metų atitinkamo mėnesio.

* Vidutinė metinė infliacija – tai vidutinio kainų lygio santykinis pokytis tarp dvylikos ppaskutinių mėnesių vidurkio ir atitinkamų ankstesnių dvylikos mėnesių vidurkio.

* Vartotojų kainų indeksas (VKI) – tai yra pagrindinis infliacijos rodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už kurias sumoka ir kurias namų ūkiai panaudoja tiesiogiai patenkinti vartojimo poreikius, vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį.

VKI skaičiuoti yra atrinktos 456 vartojimo prekės ir paslaugos, sudarančios pastovų vartojimo krepšelį, t.y. įvertinami tų pačių prekių ir paslaugų kainų lygio pokyčiai.

Kiekvieną mėnesį renkama informacija apie prekių ir paslaugų kainas 10 apskričių ir 9 rajonų centruose. Maisto produktų kainos tiriamos dar 9 kaimo vietovėse. Kainos registruojamos apie 2700 visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse.

Indekso svoriai apskaičiuojami remiantis namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis.

Lietuvos ekonomikos infl. rodykliai 1990 12 31 – 2004 12 31

Metai VKI % Nedarbas %

1991 376,7 —–

1992 1163,1 —–

1993 188,6 —–

1994 45,1 17,4

1995 35,7 17,1

1996 13,1 16,4

1997 8,4 14,1

1998 2,4 13,8

1999 0,3 14,6

2000 1,4 16,4

2001 2,0 17,4

2002 -1,0 13,8

2003 -1,3 12,4

2004 2,9 11,4

Išvados apie galimas infliacijos priežastis:

Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje proceso išdava. Tokiame kontekste priežasties – pasekmės kalba lengvai tampa klaidinančia. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O šie, savo ruožtu, yra kitų priežasčių grandinės pasekmė. Kiekviena priežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančių ggalutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, ir pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame.

Infliacijos pasekmės:

• Pinigų savininkų nuostoliai.

– Pinigai nuvertėja, jų perkamasis pajėgumas sumažėja.

– Firmos patiria nuostolius, nes nuvertėja jų apyvartinės lėšos.

• Kreditinių institucijų nuostoliai

– Neįvertinus infliacijos prarandama dalis skolintojų pajamų.

• Obligacijų pirkėjų nuostoliai.

– Visi pirkėjai yra kreditoriai.

– Investuoti pinigai nuvertėja.

– Nuvertėja palūkanos.

• Dirbančiųjų nuostoliai.

– Darbo užmokesčio didėjimas atsilieka nuo infliacijos didėjimo tempų.

• Mokesčių mokėtojų nuostoliai.

– Kai mokesčių sistema progresyvi.

• Verslo nuostoliai.

– Netikslumai skirtingų laikotarpių apskaitoje.

– Neteisingai įvertinta paklausa ir pasiūla.

INFLIACIJA (1992-1996)

* Apmiršta investicinis procesas.

* Įmonės sprendžia problemas didinant kainas.

* Gyventojai stengiasi greičiau išleisti pinigus.

* 1992 metų pinigų reforma (talonai).

* Pradėta vykdyti antiinfliacinė politika.

* Biudžeto deficito pasekmė – infliacija 1993 m. Lito įvedimas

* 1994 m. Lito susiejimas su USD.

* 1995 – 1996 m. Bankų griūtis.

INFLIACIJA (1992-1996)

* Nuvertėjusios gyventojų santaupos;

* Prarasti indėliai;

* Verslo įmonių sumažėjusios realios pajamos;

* Atlyginimai nedidėja proporcingai kainoms;

* Nedidėjančios soc. pašalpos.

INFLIACIJA (1996-2004)

* Suvaldyta infliacija

* Ekonomikos augimas

* Rusijos krizės įtaka kainoms nedidelė

* 2002-2003 m. defliacija.

2002-2003 m. defliacijos priežastys

* Lito brangimas USD atžvilgiu.

* Didėjanti konkurencija vidaus rinkoje.

* Nedidėjantis uždarbis (2002-2003 m.)

Prognozės

* Augančios naftos ir energetikos kainos.

* Mažos palūkanos euro zonoje:

-Skatina pinigų kiekio augimą;

-Auga investicijos į gyvenamąjį

būstą;

-Pigu skolintis verslui ir investicijoms.

* Biudžeto deficito mažinimas.

* Mastrichto sutarties sąlyga:

-Infliacija – < 3%.

-Biudžeto deficitas – < 3%.

Prognozės (2)

* ECB prognozės euro zonai:

-2005 m. infliacija – 1.2% – 2.0%

-2006 m. infliacija – 1.6% – 2.6%.

* Infliacijos prognozės Lietuvoje:

-2005 m. infliacija – 2.2% – 2.7% (2.4%).

-2006 m. infliacija – 2.3% – 2.9%.

-2007 m. viduryje infliacija – 2,6 %.

Prognozės (3)

* Infliaciniai procesai nėra susiję su euro įvedimu.

* Dėl išliekančių didelių kainų skirtumų ššiek tiek didesnė infliacija naujai įstojusiose ES šalyse yra neišvengiama, nepriklausomai nuo euro įvedimo.

Pinigai ir bankai. Centrinio banko monetarinė politika

Pinigų esmė, funkcijos, perkamoji galia. Pinigų paklausa ir pasiūla.

Centrinio banko ypatumas, jo funkcijos.

Finansų tarpininkai. Indėlių multiplikatorius.

Monetarinės politikos esmė. Centrinio banko vykdomos monetarinės politikos priemonės.

Pinigų esmė – apibrėžimai

* Ypatinga prekė, mainuose atliekanti visuotinio ekvivalento vaidmenį, t.y. sugebanti išmatuoti bet kokios prekės vertę;

* Tai nėra tik tam tikra valiuta.tačiau tai nėra ir turtas ar pajamos.

* Priemonė sumokėti už prekes ir ppaslaugas ar grąžinti skolas tam tikru laiko momentu.

Pinigų funkcijos

* Mainų priemonės funkcija – priemonė, atiliekant įvairius sandėrius: prekėms (paslaugoms) įsigyti ar parduoti;

* Vertės mato funkcija – priemonė, kuria nustatomos kainos ir vedama apskaita. Šiuolaikiniai popieriniai pinigai – tai pinigų ženklai, kkurie patys vertės neturi, o išreiškia tik tam tikrą perkamąją galią patvirtintą valstybės įstatymu.

* Vertės atsargos (vertės kaupimo) funkcija – taupymo priemonė, tam tikras asmens turto saugojimo būdas. Pinigai yra likvidžiausias turtas.

* Mokėjimo priemonės funkcija – atidėtų mokėjimų matavimo priemonė (šią funkciją pinigai atlieka tuomet, kai už prekes ir paslaugas pinigai užmokami vėliau).

Visas šias funkcijas pinigai atlieka tik nesant infliacijos, t.y. kai kainos stabilios. Kai šalyje didelė infliacija, pinigai neatlieka trečios ir ketvirtos funkcijų.

Pinigų perkamoji galia

* Perkamoji galia yra prekių ir paslaugų apimtis, kurią gilima nusipirkti už piniginį vienetą arba už tam tikrą fiksuotą pinigų sumą.

Didėjant kainoms perkamoji galia mažėja ir atvirkščiai

* Pinigų perkamosios galios kritimas pinigų devalvacija (nuvertėjimas).

Pinigų pasiūla ir jos komponentai

* Pinigų kiekis (pasiūla) – tai ūkyje vvartojamų pinigų kiekis, kurį sudaro pinigai apyvartoje ir indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose.

– M1 = grynieji pinigai (banknotai, monetos ir t.t.), pinigų suma einamosiose sąskaitose banke (indėliai iki pareikalavimo), čekiniai indėliai.

– M2 = M1 + kvazi pinigai (mažo nominalo terminuotieji indėliai, taupomieji indėliai, pinigų rinkos indėliai).

– M3 = M2 + kiti kvazi pinigai (didelio nominalo terminuotieji indėliai, terminuotieji atpirkimo sandoriai ir terminuotieji eurodoleriai).

– Likvidūs aktyvai = M3 + valstybės vertybiniai popieriai.

Pinigų paklausa

 Pinigų paklausa – tai turto kiekis, kurį šalies ūkio subjektai nori turėti ppinigų forma. Pinigų laikymo naudą (p.g. Keisną) sudaro:

* Sandėrio motyvas – tai pinigų laikymas, kadangi mokėjimas ir įplaukos nesutampa (sandėriai nėra vienalaikiai);

* Atsargų (apsidraudimo) motyvas – tai išankstinis nusistatymas laikyti pinigus tokiems poreikiams patenkinti, kurių tikslus pobūdis dar nežinomas;

* Turto (spekuliacinis) motyvas – tai grynų pinigų pavertimas palūkanas duodančiais nerizikingais finansiniais aktyvais; tai grynų pinigų laikymas nerizikuojant, t.y. atsisakant aukštų rizikingų palūkanų ir stengiantis sudaryti finansinių investicijų portfelį su mažesnėmis, bet stabilesnėmis palūkanomis.

 Pinigų paklausa yra tiesiogiai proporcinga BNP (BVP) bei kainų lygiui ir atvirkščiai proporcinga palūkanų normai (Keinsas).

Kiekybinė pinigų teorija

 Pagal monetaristus (kiekybinę pinigų teoriją) bendrasis kainų lygis yra proporcingas pinigų pasiūlai.

M – pinigų kiekis apyvartoje

V – pinigų apyvartos greitis

P – bendrasis kainų lygis

Q – bendrojo produkto kiekis

MxV – parodo pinigų kiekį, sumokėtą perkant prekes; jis nulemia pinigų pasiūlą (Ms)

PxQ – nominalus bendrasis nacionalinis produktas, nulemiantys pinigų paklausa (Md)

Monetaristai teigia, kad pinigų apyvartos greitis ir realus bendrasis produktas trumpuoju laikotarpiu yra pastovūs, nes vartotojai turi palyginti nekintamus įpročius ir pinigus išleidžia tam tikrais laiko tarpais, todėl kainų lygis yra proporcingas pinigų kiekiui.

Pinigų pasiūlos svarba: monetaristų nuomonė

* Pagal monetaristus, pinigų pasiūla – tai vienintelis svarbus veiksnys, kuris nulemia gamybos apimties, užimtumo ir bendrąjį kainų lygį, nnes pinigų pasiūlos pakeitimas tiesiogiai veikia nominalųjį BVP (BNP). Jie daro išvadą, kad šalyje būtina stabilizuoti ne palūkanų normą, bet pinigų kiekio didėjimo tempus.

Pinigų paklausos ir pasiūlos pokyčiai

 Dėl padidėjusio BVP pinigų paklausa pasislenka iš Md į Md**. Padidėjusi pinigų paklausa (nesikeičiant pinigų pasiūlai) didina palūkanų norma nuo 7 iki 12 proc. Tačiau padidėjusi palūkanų norma mažina investicijas; BVP mažėja.

 Pinigų pasiūlos padidėjimas nuo Ms iki Ms* (kai pinigų paklausa Md) sumažina palūkanų normą nuo 7 iki 5 proc.; padidina investicijas ir BVP. Tačiau padidėjęs BVP padidina pinigų paklausą (Md*) ir palūkanų norma nukrenta mažesniu mastu (nuo 7 proc. iki 6 proc.).

Centrinio banko ypatumas

 Kainų stabilumo siekimas, keičiant pinigų pasiūlą šalyje, siekiant užtikrinti sparčią ekonomikos plėtrą, aukštą užimtumo lygį, esant minimaliems infliacijos tempams.

* centrinis bankas turi išimtinę pinigų emisijos teisę;

* nėra komercinė įstaiga – pagrindinis tikslas yra ne pelnas;

* vykdo pinigų politiką;

* neturi tiesioginio ryšio su klientais.

Centrinio banko funkcijos

 Pinigų leidimas (emisija). Kiekvienoje šalyje emisijos teisė suteikiama tik centriniam bankui.

 Pinigų pasiūlos kontrolė. CB gali daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir ekonomikos ciklui;

 Bankų banko funkcija

* klientai – komerciniai bankai. Centrinio banko nustatyta palūkanų norma veikia rinkos palūkanų normą;

* paskutinis resursų šaltinis. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, CB gali stabilizuoti finanisnę sistemą kkrizės metu;

* kredito įstaigų priežiūra.

 Valstybės iždo agentas;

 Mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas.

Finansų tarpininkai

Depozitinės institucijos – tai finansinės institucijos, kurios priima indėlius iš fizinių ir juridinių asmenų ir, sukaupusios reikiamus fondus, teikia paskolas ūkio subjektams bei vykdo kitas finansines operacijas.

Depozitinės institucijos: komerciniai, taupomieji bankai, kredito unijos. Komerciniai bankai – patys stambiausi ir skaitlingiausi finansų tarpininkai – sudaro finansų sistemos pagrindą;

Nedepozitinės institucijos – finansų institucijos, kurios sukaupia lėšų iš įvairių įmokų ir savo ar savo klientų pavedimu investuoja sukauptus finansinius išteklius.

Nedepozitinės institucijos: draudimo bendrovės, pensijų fondai, investiciniai fondai, lizingo bendrovės, finansų maklerio įmonės.

Universalūs bei specializuoti komerciniai bankai

* Universalus bankas – bankas, siūlantis didelę paslaugų įvairovę (komercinė bankininkystė, investicinė bankininkystė, draudimas ir t.t.). Pavyzdys: Citicorp (JAV), HSBC (Didžioji Britanija), Bank of America (JAV), SEB (Švedija).

* Specializuotas bankas – specializuojasi tik keletoje bankinių operacijų (investiciniai bankai, taupomieji bankai). Pavyzdys: investiciniai bankai (Goldmas Sachs, Merrill Lynch, Morgan Stanley (JAV)).

Dabartinėmis sąlygomis vyrauja komercinių bankų funkcijų plėtimosi tendencija (universalizacija).

Pinigų kūrimas bankų sisitemoje. Indėlių multiplikatorius

 Visa bankų sistema, vykdydama savo funkcijas, kuria pinigus. Šis bankų sugebėjimas susijęs su privalomųjų atsargų normos nustatymu ir perteklinių atsargų susidarymu.

 Prielaidos:

* Visų bankų ir indėlių privalomų atsargų norma yra vienoda ir lygi 6 proc. indėlių sumos (Lietuvoje).

* Visos atsargos,

viršijančios privalomas atsargas, išduodamos kaip paskolos.

* Gauta paskola padedama į banką čekinio indėlio sąskaitą.

 Jei privalomųjų atsargų norma yra 6 proc., tai indėlių multiplikatorius yra

 Bendras pinigų pasiūlos padidėjimas lygus pradiniam indėliui, padaugintam iš indėlių multiplikatoriaus, t.y. 1000×16,67 = 16666,67 Lt

Centrinio banko monetarinė politika: sąvoka, tikslai

 Monetarinė politika – tai Centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų masės didėjimo tempus ir palūkanų normos pokyčius.

 Tikslai: kainų stabilumas, didelis užimtumo lygis, ekonomikos augimas, finansų rinkos stabilumas, valiutos kurso stabilumas.

* Ekspansinė politika – pinigų kkiekio (pasiūlos) didinimas – investicijų skatinimas, ekonomikos augimo tempų spartinimas;

* Restrikcinė politika – pinigų kiekio (pasiūlos) mažinimas dėl infliacijos bumo – skolinimo ir ekonomikos augimo tempų sulėtinimas.

Centrinio banko monetarinė politika: priemonės

* Diskonto normos reguliavimas;

* Privalomų rezervų reguliavimas;

* Atviros rinkos operacijos

Centrinio banko monetarinė politika: diskonto normos reguliavimas

 Diskonto norma yra palūkanų norma, kuri skaičiuojama komerciniams bankams už teikiamus kreditus centriniame banke

Ekspansinė politika

diskonto norma

Restrikcinė politika

diskonto norma

Centrinio banko monetarinė politika: privalomų rezervų reguliavimas

 Esmė: bankai privalo savo sąskaitose CB laikyti tam tikrą iindėlių dalį. Paskirtis – garantuoti bankų likvidumą;

 CB, keisdamas privalomųjų atsargų normą daro poveikį pinigų pasiūlai

Ekspansinė politika

privalomųjų rezervų norma

Restrikcinė politika

privalomųjų rezervų norma

Centrinio banko monetarinė politika: atviros rinkos operacijos

 Tai šalies centrinio banko operacijos perkant ir parduodant Vyriausybės vertybinius ppopierius atviroje antrinėje rinkoje.

Skatinančioji ir stabdančioji monetarinė politika: apibendrinimas

Skatinančioji monetarinė politika:

 Vykdoma kai šalyje yra nedarbas, gamybos kritimas

 Priemonės: CB perka obligacijas atviroje rinkoje, mažina privalomųjų rezervų normą bei diskonto normą

 Poveikis: pinigų pasiūla didėja, palūkanų norma mažėja, investicijos didėja, BVP auga

Stabdančioji monetarinė politika

 Vykdoma kai šalyje yra infliacija

 Priemonės: CB parduoda obligacijas, didina privalomųjųų rezervų normą ir diskonto normą

 Poveikis: pinigų pasiūla mažėja, palūkanų norma didėja, investicijos mažėja, infliacija mažėja.

Monetarinės politikos privalumai ir trūkumai

Privalumai:

 Greita ir lanksti. Palyginti su fiskaline politika, gali keistis greičiau;

 Izoliuota nuo politikos.

Trūkumai:

 Ciklinis asimetriškumas (labiausiai tikėtinas depresijos metu) – nėra garantijų kad bankai tikrai didins paskolų portfelį ir pinigų kiekis padidės;

 Abejojama ar monetarinė politika gali taip stipriai veikti investicijas.