Makroekonomikos santrauka
Makroekonomika – nagrinėja bendrąsias ekonominių sistemų problemas –
užimtumą, nedarbą, nacionalinį produktą, infliaciją.
Makroekonomika nagrinėja ekonominę sistemą kaip visumą.
(Mikroekonomika – tiria gamintojų ir vartotojų veiklą ir elgesį)
NACIONALINIS PRODUKTAS
Nacionalinis produktas
Samprata:
Žmonių ūkinė veikla nenutrūkstama. Gamybą lydi vartojimas. Savo ruožtu,
vartojimas skatina gamybą, t.y. vartojimas yra gamybos stimulas. Valstybių
ūkiai (economy) (ūkis valstybės lygmeniu) gamina įvairiausių prekių ir
paslaugų (maistą, automobilius, medicinines, kultūrines, išsimokslinimo
paslaugas). Gaminių ir paslaugų įvairovė sąlygoja problemą: kaip įvertinti
(išmatuoti) tai kas pagaminta.
Norint apskaičiuoti šalyje pagamintos visos produkcijos (paslaugų) apimtį,
bendru matu tampa rinkos kaina. Sumuodami per tam tikrą laiką šalyje
pagamintų įvairių produktų/paslaugų kainas, gauname nacionalinį produktą.
Konkrečios šalies nacionalinis produktas dažniausiai skaičiuojamas metams.
Taigi, nacionalinis produktas (NP) – tai pinigais išreikšta prekių ir
paslaugų, pagamintų per atitinkamą laikotarpį (dažniausiai per metus),
vertė
Taigi (atkreipkite dėmesį), nacionalinį produktą nusako gamybos apimtis ne
konkrečiam momentui, bet laiko tarpui (pvz. metams)
NP rodikliai
NP rodikliai (pagrindiniai):
1. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP)
2. Bendrasis vidaus produktas (BVP)
3. Grynasis nacionalinis produktas (GNP)
4. Nacionalinės pajamos (NP)
5. Asmeninės pajamos (AP)
6. Grynosios asmeninės pajamos (GAP)
I. BNP (Gross NNacional Product)
Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis
produktas (BNP).
BNP (Gross Nacional Product) – yra bendra galutinių produktų (prekių ir
paslaugų), pagamintų šalies ūkyje per tam tikrą laiką (pvz. metus) suma,
išreikšta einamosiomis kainomis.
BNP skaičiavimo pagrindinės sąlygos (kriterijai) (būtina prisiminti, norint
paskaičiuoti ir suprasti BBNP esmę):
1. BNP apima ne visas prekes ir paslaugas, kurios buvo parduotos tais
metais rinkoje
2. Į BNP įeina tik tais metais pagaminta produkcija
3. Be to, BNP-ą sudaro baigtinių prekių ir paslaugų vertė
4. Skaičiuojant BNP labai svarbu to paties produkto neįvertinti kelis
kartus, t.y eliminuoti visas prekių perpardavimo operacijas
5. Į BNP, paprastai, įeina tik oficialios rinkos operacijos. Nelegalūs
sandėriai, „šešėlinės ekonomikos” (neapskaitomos) produktai/ paslaugos
BNP-e neatsispindi
Tačiau paprastai bandoma apskaičiuoti „šešėlinę ekonomika“: Lietuvoje –
Adlys: 1997 03 24 – 10-15 proc. Kt. – iki 30 proc., statistika – apie 15%.
Jei prekė tais metais buvo pagaminta, bet nerealizuota, jos vertė į BNP
pateks tik tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinės atsargos (šių atsargų
prieaugis įeina į BNP)
Tai padaryti nėra paprasta, nes gaminiai (tarpiniai) dažnai pereina daugybę
gamybos stadijų. Jie daug kartų parduodami, kol patenka į vartojimo sferą.
Pvz. televizoriaus gamintojai perka įv. plokštes, mikroschemas ir pan.
Tačiau nustatant nacionalinio produkto vertę, įtraukiama tik televizoriaus
vertė. Gaminant duoną, naudojami miltai ir visokie kt. Priedai, tačiau tik
duonos vertė patenka į BNP.
Kadangi nuo pat pradžių susiduriame su galutinio ir tarpinio produkto
sąvoka, būtina išsiaiškinti jų esmę.
Galutinis produktas yra prekė ar paslauga, skirta galutiniam vartojimui
(nesvarbu kokiame ekonominiame sektoriuje šis vartojimas vyksta), bet ne
tolesniam perdirbimui ar perpardavimui.
Tarpinis produktas yra prekė/paslauga, perkama tolesniam perdirbimui arba
perpardavimui ir nnaudojama kaip ištekliai kitų prekių/paslaugų gamyboje.
Tai nėra paprasta įvertinti.
Jei bendrasis nacionalinis produktas būtų skaičiuojamas kaip šalies firmų
tais metais pagamintų visų, o ne tik baigtinių prekių verčių suma,
neišvengiamai kelis kartus susumuotume daugelį tarpinių produktų.
Išimtys:
Išimtys (pvz.) daromos investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui.
Šios Prekės (darbo priemonės) taipogi laikomos galutiniu produktu ir įeina
į BNP pagrindinių fondų dydžiu.
Kt.
Pakartotinų sumavimų išvengiama kiekvienoje gamybos stadijoje kiekvienam
produktui skaičiuojant pridėtinę vertę.
Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos gaminio vertės ir jos pirktų
tarpinių produktų vertės. Tai vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos
stadijoje.
Nominalus ir realus BNP
Sumuodami visų baigtinių prekių/paslaugų kainas išmatuojame šalies metinės
produkcijos dydį. Tačiau kainos dėl infliacijos keičiasi. Todėl norėdami
lyginti įvairių metų BNP rodiklius, turime vertinti kainų kitimo įtaką.
Tuo tikslu nustatomas bazinis kainų lygis – tai pasirinktų kokių nors metų
kainų lygis. BNP-ą matuodami bazinių metų kainomis gauname duomenis apie
realųjį BNP-o dydį ir jo dinamiką. Einamųjų metų kainos vadinamos
faktinėmis kainomis. Bazinių metų kainos, naudojamos kitų metų BNP
skaičiuoti, vadinamos palyginamosiomis/sugretinamosiomis kainomis.
Skaičiuojant baigtinių prekių ir paslaugų apimtį faktinėmis kainomis
nustatomas nominalusis BNP, o skaičiuojant palyginamosiomis/
sugretinamosiomis – realusis BNP.
Taigi, nominalusis BNP (nominal) – visų baigtinių prekių/paslaugų,
pagamintų per tam tikrą laiką (metus) suma faktinėmis (einamosiomis)
kainomis. Realusis BNP (real) – perskaičiuotas nominalusis BNP
atsižvelgiant į kainų lygio pasikeitimo tempą arba visų baigtinių
prekių/paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką (metus) suma
palyginamosiomis kkainomis.
Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksus.
Kainų indeksas yra santykis tarp prekės/paslaugos vertės faktinėmis
kainomis ir jų vertės sugretinamosiomis kainomis.
Pvz. 1994 m. 1 kg. Dešros kainavo 25 Lt.
1995 m. ………… 30 Lt
Vadinasi dešros kainų indeksas:
30/25=1,2
Iš visų kainų indeksų populiariausias yra vartojimo prekių ir paslaugų
indeksas (Consumer Price Index).
Paprastai jis skaičiuojamas kaip vidutines pajamas gaunančios miestiečių
šeimos vieno mėnesio išlaidų, apibrėžtam tipiškam prekių/paslaugų rinkiniui
(“krepšeliui”) įsigyti, santykis su ankstesnių metų to paties periodo
išlaidomis tam pačiam rinkiniui (krepšeliui).
BNP skaičiavimo metodai
BNP skaičiavimo metodai:
1. Išlaidų
2. Pajamų
3. Gamybos
1. Išlaidų sumavimo metodas
BNP skaičiuojant išlaidų metodu išskiriamos šios pagrindinės išlaidų
grupės, kurios atitinka ūkinės veiklos subjektų sektorius:
A. Asmeninis vartojimas
B. Investicijos
C. Valstybiniai/vyriausybiniai pirkimai
Grynasis eksportas
A. Asmeninis vartojimas (C) – tai visos išlaidos prekėms/ paslaugoms,
kurias padaro namų ūkiai (šeima, individai) bei nekomercinio pobūdžio
organizacijos. Išimtis – gyventojų išlaidos namui, žemei ir kitam
nekilnojamam turtui įsigyti: Tai priskiriama investicijoms.
Šios išlaidos prekėms įsigyti skirstomos į trumpalaikio ir ilgalaikio
naudojimo prekes.
B. Investicijos (I) – tai išlaidos pagrindiniams fondams bei atsargoms
įsigyti. Šios išlaidos skirstomos į:
1) Pagrindiniam kapitalui įsigyti (mašinos, įrengimai, pastatai)
2) Gyvenamiesiems namams
3) Gamybinių atsargų bei gatavos produkcijos prieaugiui
Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis. Jas sudaro dvi
dalys: a) atstatymo ir b) grynosios investicijos. Atstatymo investicijos
skiriamos susidėvėjusioms gamybos priemonėms atstatyti. Grynosios
investicijos –– naujoms, papildomoms gamybos priemonėms įsigyti.
Atstatymo investicijos daromos amortizacijos sąskaita (kapitalo vartojimo)
ir užtikrina pagrindinio kapitalo išsaugojimą. Grynosios investicijos
išplečia pagrindinį kapitalą. Visa investicijų suma patenka į BNP-ą, nes
visos investicinės prekės (tiek pagrindiniam kapitalui atnaujinti, tiek jam
plėsti) yra einamųjų metų gamybos produkcija ir į tarpinį produktą
nepatenka.
C. Valstybės (vyriausybės) išlaidos (G). Ši išlaidų dalis nėra vienalytė –
ji apima tiek išlaidas einamajam vartojimui (valstybės išlaikomosiose
institucijose), tiek investicines išlaidas. Vyriausybės daromos išlaidos,
skirtingai nuo fizinių ir juridinių asmenų daromų išlaidų nėra vieningai
visuomenėje traktuojamos kaip reikalingos visuomenės poreikiams tenkinti.
Pvz., išlaidos mokykloms, ligoninėms, kelių tiesimui – suprantamos kaip
reikalingos. Tuo tarpu ginklų pirkimui ir panašiai – dažnai vertinamos
neigiamai ir tam nepritariama. Nežiūrint visuomenės nuomonės pagal
nacionalinės sąskaitybos metodiką visos vyriausybės daromos išlaidos
įtraukiamos į BNP. Vyriausybės tiesioginiai (transferiniai išmokėjimai)
pervedimai asmenims ir organizacijoms (pašalpos asmenims, lęšų pervedimas
iš aukėtesniuųjų š žemesniasias organizacijas) nacionalinio produkto
nepadidina ir į BNP neįtraukiami.
D. Grynasis eksportas (X-Z). Kadangi BNP yra nacionalinio ūkio visuminio
produkto išraiška, tai kas einamaisiais metais buvo įvežta iš užsienio
(importuota) ir panaudota iš BNP išskaičiuojama (BNP-Z), o eksporto
apimtis pridedama (BNP+X), nors šalyje ji nebuvo suvartota (o tik
pagaminta). Tad grynasis eksportas yra skirtumas tarp eksporto ir importo
(X-Z).
Susumavę minėtas keturias išlaidų grupes
apskaičiuojame nacionalinį
produktą:
2. Pajamų sumavimo metodas
BNP gaunamas skaičiuojant visų piniginių pajamų sumą. Pajamų komponentai:
darbo užmokestis, renta, palūkanos, netiesioginiai mokesčiai, pelnas,
subsidijos
1) Darbo užmokestis – išmokamas samdomiesiems darbuotojams už atliktą
darbą. Šis komponentas sudaro didžiąją šalies pajamų dalį. Į jį
įtraukiami ir įnašai į socialinio draudimo fondus.
2) Renta – tai pajamos už žemę ir kito nejudamo turto nuosavybę
3) Palūkanos – pajamos, gautos už paskolintus pinigus. Jas gauna bankų
indėlininkai, obligacijų savininkai (obligacijų savininkams mokomi
dividendai).
4) Pagrindinio kapitalo vartojimas – amortizaciniai atskaitymai
5) Netiesioginiai mokesčiai – pajamos iš mokesčių, kuriuos vyriausybė
nustato verslo įmonėms (pridėtinės vertės mokestis, akcizas, turto
mokestis, licenzijos, žemės mokestis, mokestis už aplinkos teršimą)
6) Pelnas – bendrovių grynosios pajamos, liekančios padengus gamybos
kaštus.
Taigi, BNP, apskaičiuotas pajamų sumavimo būdu, yra per metus gautų
atlyginimų, palūkanų, nuomos mokesčių, pelno, amortizacijos bei
netiesioginių mokesčių suma.
3. BNP skaičiavimas gamybos metodu –
tai visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per ataskaitinį laikotarpį,
kaip galutinio gamybinio veiklos rezultato vertė pinigine išraiška.
II. Bendrasis vidaus produktas (BVP) (Gross Domestic Product)
BVP yra vienas iš ddažniausiai naudojamų ekonominių rodiklių, kurio pagalba
vertinamas šalies išsivystymo lygis, vystymosi tempai, atliekama
palyginamoji įvairių šalių raidos analizė.
BVP – nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia konkrečioje
šalyje vykdomos ūkinės veiklos rezultatus per tam tikrą laikotarpį
(metus), t.y. – BBVP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir
paslaugų vertę, atimant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir
pridedant šalyje užsieniečiams priklausančias investicines pajamas.
Tuo tarpu BNP (bendrasis nacionalinis produktas) nusako baigtinių prekių ir
paslaugų vertę, kuri išreiškia visų kurios nors šalies piliečių ūkinės
veiklos rezultatus.
Ir taip:
BNP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertę
“-“(minus) minusuojamos užsieniečių gautos pajamos konkrečios
šalies viduje
“+”(plius) pridedamos šalies piliečių pajamos iš investicijų
užsienyje
BVP gaunamas šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertė
“-“(minus) gautos pajamos iš investicijų užsienyje
“+”(plius) užsieniečių pajamos (už investicijas) konkrečios šalies
viduje
III. Grynasis nacionalinis produktas (GNP)
Iš BNP atėmus amortizacijai skirtą sumą gaunamas grynasis nacionalinis
produktas (GNP). Amortizacijos suma išreiškia baigtinių prekių ir paslaugų
kiekį, kuris neišvengiamai turi grįžti į gamybą, kad kompensuotų
susidėvėjusias gamybos priemones ir užtikrintų iki tol buvusį gamybinį
pajėgumą. T.y GNP nusako produkcijos apimtį, kuri lieka visuomenei vartoti
bei gamybiniam kapitalui plėsti. Tačiau realūs gamybos priemonių
nusidėvėjimo mastai nustatomi labai apytiksliai, todėl apskaičiuoti
amortizacijos dalį BNP yra labai sudėtinga. Todėl nors grynasis
nacionalinis produktas (GNP) ekonomistų yra labiau vertinamas nei BNP, vis
dėlto dažniau yra naudojamas BNP-to, o ne GNP rodiklis.
IV. Nacionalinės pajamos
Nacionalinių pajamų sąvoka dažnai naudojama kaip nacionalinio produkto
sinonimas. Tačiau iš tikrųjų nacionalines pajamas gausime iš GNP (grynojo
nacionalinio produkto) atėmę netiesioginius verslo mokesčius (akcizai, PVM,
muitai, renta, palūkanos). Šis rodiklis dar tiksliau nei GNP įvertina
šalies visumines visuomenines pajamas.
Nacionalinių pajamų rodiklis išreiškia tą visuomenėje sukurtą pajamų dalį,
kuri išreiškia visuomenės gamybos grynąją išeigą. Šis rodiklis naudojamas
retai.
V. Asmeninės pajamos
Asmenines pajamas sudaro asmenims (n.ū) atitekusi BNP dalis, kaip ūkinės
veiklos rezultatas bei gaunami išmokėjimai iš valstybės biudžeto arba
bendrovių lėšų: t.y. darbo užmokestis (priskaičiuotas, įskaitant asmeninį
pajamų mokestį, įnašus į socialinio draudimo fondą) bei transferiniai
išmokėjimai (socialinės pašalpos, nedarbo pašalpos ir kt.).
VI. Grynosios asmeninės pajamos (disponuojamos pajamos)
Ne visomis asmeninėmis pajamomis gavėjas gali naudotis (disponuoti). Dalį
jų privaloma tvarka gavėjas sumoka valstybei kaip asmeninių pajamų mokestį.
Disponuojamos pajamos yra likusi dalis – lėšos, kurias asmuo gali laisvai
naudoti vartojimui ar taupymui. Tai yra svarbus ekonominis rodiklis.
Kiti nacionalinio produkto rodikliai
Nacionalinio produkto mastai ir jo dinamika apibūdina šalies bendrą
ekonominį potencialą. Šalies ekonominio išsivystymo ir gyventojų gyvenimo
lygiui nustatyti skaičiuojamas nacionalinio produkto kiekis, tenkantis
vienam gyventojui. Tam dažniausiai naudojami rodikliai: BNP vienam
gyventojui (Gross Nacional Product per capita) arba BVP vienam gyventojui.
Šalies ekonominiam vystymuisi (dinamikai) nustatyti naudojamas BNP (arba
BVP)metinio prieaugio rodikliai
BNP(BVP) apskaičiavimo patikimumas: neapskaitoma ekonomika
BNP(BVP) atspindi ne visą šalyje sukurtą produktą (ne visus gamybinės
veiklos rezultatus):
Apskaičiuojant BNP(BVP) galimi produkcijos nepriskaitymai:
1) Nepriskaitymai iš formaliojo sektoriaus
2) Nepriskaitymai iš neformaliojo sektoriaus
3) Nepriskaitymai nelegalaus sektoriaus
1) Nepriskaitymai iš formaliojo sektoriaus (rinka be apskaitos) – tai
yra produkcija ir paslaugos, apie kurias oficialios
organizacijos/įmonės vyriausybei neteikia informacijos (nemoka
mokesčių-akcizo, apyvartos ir pan., nuslepia dalį produkcijos ir
pan.). Taigi šiuo atveju vyksta rinka be apskaitos.
2) Neapskaitoma produkcija iš neformaliojo sektoriaus – tai
nepriskaityta produkcija iš tokių ūkinės veiklos subjektų, kurie
remiasi giminyste. Šiam sektoriui priskiriami namų ūkiai. Tai dar
vadinama gamyba be rinkos. Namų ūkyje sukuriama nemaža produkcijos,
kuri nepatenka į rinką ir BNP-e neapskaičiuojama. Manoma, kad net
išsivysčiusiose šalyse namų ūkiuose sukurtų produktų/paslaugų vertė
sudaro apie 10%. Besivystančiose šalyse namų ūkių sukurtų produktų
dalis dar didesnė. Todėl BNP (BVP) rodiklių lyginimas (per capita)
tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių yra nepalankus
pastarosioms: ekonominio išsivystymo lygio skirtumus tarp jų dėl
BNP skaičiavimo netobulumų dar labiau padidėja.
3) Nepriskaitymai iš nelegalaus sektoriaus. Į BNP nepatenka ir
nelegalios veiklos produkcija, t.y. ūkinės veiklos rezultatas,
kurią draudžia įstatymai: pvz. prekyba ginklais, narkotikais,
kontrabandinė veikla (nelegalus tranzitas: prekių, gyventojų), kuri
taipogi duoda pelną.
Neapskaitomos ekonomikos atsiradimo prielaidos:
1) Vengimas mokesčių (siekiant papildomų pajamų)
2) Per dideli mokesčiai
3) Įstatymų netobulumas
Neapskaitomos ekonomikos pasekmės:
Neapskaitomos (šešėlinės) ekonomikos pasekmės BNP:
1) Oficiali statistika, neįvertindama neapskaitomos ekonomikos
apimtis, sumažina oficialų gamybos augimą (pvz., pagal kai kuriuos
skaičiavimus BNP augimas Lietuvoje gali būti bent ¼ didesnė, jei
būtų apskaityta neapskaitoma ekonomika)
2) Oficiali statistika padidina tikrąjį infliacijos lygį, kadangi
nelegalios ekonomikos sektoriuje paprastai nusistovi žemesnės
kainos.
3) Oficiali nedarbo statistika padidina bedarbių skaičių, nes žmonės,
dirbantys neoficialiai šešėlinėje ekonomikoje paprastai
registruojasi darbo biržoje, nors iš tikrųjų jie užsiėmimą ir turi.
Neapskaitomos ekonomikos vertinimai
Nėra būdų tiksliai apskaičiuoti neapskaitomą ekonomiką. Siekiant ją
apskaičiuoti taikomi įvairūs metodai: statistinė-ekonominė analizė,
ekspertiniai vertinimai, spec. tyrimai.
Lietuvos statistikos departamentas organizuoja specialius tyrimus šešėlinei
ekonomikai įvertinti. Tyrimai atliekami tose veiklos srityse, kur gaminamos
prekės ir paslaugos. Apklausiami namų ūkiai apie naudojimąsi oficialiai
neregistruotų ūkio subjektų paslaugomis, apklausiami ekspertai. Bandoma
vertinti visuomenės nuomonę. Yra atlikti elito tyrimai:
Politikų elitas –
Valdininkų elitas
Žiniasklaidos elitas – 50%
Mokslo elitas
Verslo elitas – 44%
———————————-
Vidurkis – 43%
Elito nuomone šešėlinė ekonomika labiausiai paplitusi nekilnojamo turto
prekyboje – (55%), mažmeninėje prekyboje – (51%); mažiausiai žemės ūkyje –
22%,
FISKALINĖS (IŽDO) POLITIKOS PRIEMONĖS
Valstybės biudžeto reguliavimo priemonės skirstomos į dvi grupes:
1. Savaiminio poveikio priemonės (stabilizatoriai)
2. Specialiosios tikslinės priemonės.
I. Savaiminio poveikio priemonės (stabilizatoriai) yra tokios priemonės,
kurios pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika sparčiai vystosi
ir didina visuminę paklausą, pradėjus reikštis ekonomikos smukimui. Visa
tai vyksta savaime, be specialių vyriausybės sprendimų [Aišku, tai vyksta
normaliai funkcionuojančios rinkos ekonomikos sąlygomis, o ne kaip mūsų –
ekonomikos transformacijos sąlygomis. Perėjimo nuo komandinės planinės prie
rinkos ekonomikos sąlygos mūsų šalyje ( kaip ir kitose šalyse su ekonomika,
pereinančia į rinkos sąlygas) labai iškreipia ekonominių ryšių ir
mechanizmų veikimą. Teoriniu požiūriu, jie sunkiai suprantami).]
Šitaip
(savaime) veikdamos priemonės, sušvelnina ciklinius svyravimus.
Šios savaiminės priemonės (stabilizatoriai ) yra :
1. Mokesčiai (apmokestinimo normos ir sąlygos)
2. Vyriausybės išlaidos
3. Vyriausybės transferinės išmokos (piniginiai pervedimai).
Mokesčiai mažina disponuojamas pajamas ir tuo pačiu šeimų (namų ūkių)
vartojimo išlaidas. Mokesčių pagalba surinktas pajamas vyriausybė naudoja
savo išlaidoms, tačiau nebūtinai tais pačiais metais. Dabartinėje
ekonomikoje viena pagrindinių mokesčių rūšių yra pajamų mokestis. Pajamų
mokestis paprastai yra progresyvinis: kuo didesnės asmenų pajamos, tuo
didesnė jų dalis mokesčių forma pereina į valstybės biudžetą ir tuo
santykinai mažiau padidėja asmenų disponuojamos lėšos, formuojančios
didžiausią visuminės paklausos dalį. Ir atvirkščiai.
Vyriausybės išlaidos. Vyriausybės išlaidose yra daug savaiminėms
priemonėms būdingų (stabilizatorių, veikiančių automatiškai) savybių.
Valstybės biudžete vyriausybė išlaidos sudaro gana stabilų dydį ir mažai
reaguoja į ekonomikos ciklus. Tai yra todėl, kad daug vyriausybės išlaidų
straipsnių ir jų bendra suma nustatomi iš anksto, juos tvirtina parlamentas
(seimas) ir vyriausybės galimybės jas keisti yra ribotos. Taigi vyriausybės
išlaidose yra daug automatizmo ir veikia kaip stabilizuojantis veiksnys
vykstant ekonomikos raidos svyravimams. Tuo tarpu privatus vartojimas ir
investicijos paprastai svyruoja kur kas didesniu diapazonu.
Vyriausybės transferinės iišmokos (piniginiai pervedimai). Šios rūšies
fiskalinės (iždo) politikos priemonės daro tiesioginį ir stiprų anticiklinį
poveikį į ekonomikos svyravimus. Pagal savo poveikį transferinės išmokos
yra kaip antimokesčiai (t.y. neigiami mokesčiai). Jų kilmė yra priešinga
nei mokesčių: mokesčiai yra ta šeimų pajamų dalis, kuri yra uždirbta, bet
negauta, o vyriausybės transferinės išmokos yra neuždirbtos, bet gaunamos
pajamos.
Į šią fiskalinių priemonių grupę įeina socialinės pašalpos, socialinio
draudimo išmokos, nedarbo išmokos, ir pan. Pvz., kai BNP nebedidėja ar net
mažėja, išauga bedarbių skaičius, o kartu ir nedarbo draudimo išmokų suma.
Tai kompensuoja dalies vartojimo išlaidų sumažėjimą. Priešingai, kai BNP
auga ypač greitai, didėja įnašai į nedarbo bei kitus socialinio draudimo
fondus, tai pristabdo vartojimo augimą, visuminės paklausos didėjimą.
Minėtos fiskalinės politikos priemonės nepanaikina, o tik sušvelnina
ciklinius ekonomikos svyravimus.
II. Savaiminio poveikio priemones (stabilizatorius) papildo specialiosios,
tikslinės paskirties fiskalinės (iždo) politikos priemonės.
Tikslinės paskirties priemonės dažnai naudojamos, kai ekonomikoje
įsigali ilgalaikiai recesiniai (nuosmukio) ar infliaciniai tarpsniai. Tada
vyriausybė pradeda keisti apmokestinimą , radikaliau pertvarko vyriausybės
išlaidų struktūrą, apimtis. Kitaip tariant, vyriausybė keičia savo
fiskalinę (iždo) politiką.
Pavyzdžiui (kelios priemonės):
Pirmoji priemonė: VVyriausybė keičia vyriausybinių išlaidų prekėms ir
paslaugoms įsigyti apimtis ir struktūrą. Esant gamybos mažėjimui, pvz.
vyriausybė gali išplėsti užsakymus keliams tiesti, gatvėms rekonstruoti,
skirti lėšas kitoms programoms ir tuo sumažinti bedarbystę, padidinti
visuminę paklausą, t.y. sušvelninti ekonomikos smukimą, bei BNP augimo
mažėjimą.
Antroji priemonė. Vyriausybė skiria transferinius išmokėjimus tam
tikrai, krizės metu socialiai pažeistai, gyventojų grupei. Poveikis į
visuminę paklausą nebus didelis, bet jis sumažins socialiai silpnų
gyventojų grupę. Be to, tuo tikslu, vyriausybė gali taikyti įvairias
specialias programas. Taigi ši speciali priemonė gali labai varijuoti.
Trečioji priemonė. – mmokesčių keitimas. Taktika čia aiški – ekonomikos
suklestėjimo metu asmenų ir firmų apmokestinimas gali būti didinamas ir
šitaip mažinama visuminė paklausa, o ekonomikos nuosmukio metais –
mažinamas, pristabdant paklausos kritimą.
Mokesčiai ar vyriausybės išlaidos?
Kuri iš šių ekonomikos stabilizavimo priemonių yra geresnė?
Jei pablogėjusiai ekonomikai postūmį duoda tiek mokesčių sumažinimas,
tiek vyriausybės išlaidų padidinimas, tai kam teikti pirmenybę?
Atsakymas priklauso nuo to, kaip vyriausybė žiūri į valstybinio
sektoriaus vietą ir reikšmę rinkos ekonomikoje. Kitaip tariant, kuriai
ekonominei koncepcijai teikiama pirmenybė.
Pirma koncepcija: (Gelbreitas) teigia, kad nenormalu stipriai ir
pažangiai ekonomikai turėti skurdų ir menką valstybinį sektorių: svarbu ne
tik vartotojiška paklausa, bet ir gerai sutvarkytas švietimas, transportas.
sveikatos apsauga: taigi, pasisako už valstybinių išlaidų didinimą.
Antra koncepcija (vadovavosi R.Reiganas) – įrodinėja, kad visuomeninis
(valstybinis) sektorius nūdienos ekonomikoje ir taip per daug išpūstas.
Neprotinga neiniciatyviems vyriausybės biurokratams organizuoti gyventojams
reikalingų paslaugų (švietimo, susisiekimo, sveikatos apsaugos ir kt.)
teikimą, kada tai gali daryti pelno interesų vedami, verslūs, iniciatyvūs
asmenys ar firmos. Be to, teigiama, kad auganti vyriausybės globa asmenims
gresia rimtu jų iniciatyvos suvaržymu, žmonių gyvenimo valstybiniu
reglamentavimu. Todėl pirmenybę, įtakojant ekonomikos augimą, reikia
atiduoti mokesčiams – mažinti juos, kad būtų skatinamas ūkio vystymasis. O
jei ekonomika suklesti („perkaista“), reikia ne mokesčius didinti, o
vyriausybės išlaidas mažinti.
Visumoje, fiskalinės politikos organizavimas, ir tinkamos strategijos
parinkimas nėra paprastas dalykas. Todėl fiskalinės politikos priemonės
paprastai taikomos labai atsargiai. Paprastai derinamos abiejų rūšių
priemonės – mokesčiai bei vyriausybės išlaidos.
—————–
Trumpai apie mokesčių tipus
Mokesčių tipai:
Mokesčiai skirstomi į:
1. tiesioginius ir
2. netiesioginius.
Tiesioginiai mokesčiai (direct taxes) yra tie mokesčiai, kuriuos moka
asmenys ir firmos tiesiogiai iš savo pajamų. Tai pajamų, socialinio
draudimo, nekilnojamo turto, pelno ir kt. mokesčiai.
Netiesioginiai mokesčiai (indirect taxes), tai mokesčiai, kuriais
apmokestinamos prekės ir paslaugos, vartotojams jas įsigyjant ir jas
naudojant. Labiausiai paplitę netiesioginiai mokesčiai, tai akcizas,
pridėtinės vertės mokestis ir pan.
Tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai įtraukiami į prekės kainą.
Jei paklausa apmokestinamai prekei yra neelastinga kainai, tai mokesčius
moka vartotojai (t.y. mokesčius padengia vartotojai). Jei parduodamos
prekės paklausa elastinga kainai, tai mokesčius moka gamintojai.
Pavyzdžiui, padidinus alaus gamintojų pajamų mokestį, jie praras dalį
pirkėjų, o padidėjusi kaina nekompensuos nuostolių dėl paklausos
sumažėjimo. Tai atsitinka todėl, kad alaus paklausa yra elastinga kainai.
Gauti mokesčiai patenka į valstybės biudžetą.
———————–
Tema: PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA
Dalis: Monetarinė politika
Pinigų politika (Monetary Policy) – valstybės rengiamų ir vykdomų
priemonių bei veiksnių visuma, reguliuojant ekonominius procesus pinigų
kiekio ir palūkanų kontrolės būdu.
Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio
produkto gamybą, mažinti nedarbą arba stabdyti nedarbo ir infliacijos
augimą. Kiekvienu konkrečiu periodu šiuos tikslus formuluoja vyriausybė.
Tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies CB (centrinis bankas).
Taigi monetarinė politika įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą.
Pagrindiniai monetarinės politikos turinio bruožai yra:
1. Jei ekonomika veikia nne visiškai panaudodama darbo išteklius (yra gana
aukštas nedarbas, vadinasi yra recesinis tarpsnis), didinant pinigų
pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties augimas. Šiuo tikslu CB ir
vyriausybė vykdo vadinamąją „lengvų“ (t.y. lengvai prieinamų) pinigų
taktiką, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos
pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine (ekspansija – plėtimas) monetarine
politika
2. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik
nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų kilimą. Tokiu atveju ima
grėsti ūkio „perkaitimas“ su sparčia infliacija. Tada pereinama
(dažniausiai pereinama) prie pinigų politikos priemonių, kurios išreiškia
„varžančią“ (restrikcinę) monetarinę politiką. Šiuo atveju kredito
sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atpuola ir gamybos infliacinis
tarpsnis palengva silpnėja, ekonomika ima veikti savo potencialių
galimybių ribose. Išskyrus ypatingus atvejus, monetarinė politika beveik
visada turi „grumtis“ su dilema: kaip pinigų pasiūlos reguliavimu
skatinti didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų lygio augimo.
Ir taip monetarinės politikos dilemos esmė:
Pinigų pasiūlos didinimas normaliomis sąlygomis mažina palūkanų normą, o
pinigų pasiūlos mažinimas didina ją.
Atrodytų, kad šios dilemos nėra, svarbu tik tiksliai apskaičiuoti CB
intervenciją į pinigų rinką, kad numatomas pinigų pasiūlos padidinimas
sąlygotų reikiamą ar priimtiną palūkanų normos pakilimą; arba siekiamam
pastarosios (palūkanų normos) poslinkiui numatyti reikiamą pinigų pasiūlos
pakeitimą.
Tačiau, problema yra ta, kad norima pinigų pasiūla gali sąlygoti
nepriimtiną palūkanų normą arba norima palūkanų
norma bus pasiekta tik
suformuojant nepageidautiną pinigų pasiūlos dydį.
Išvada: Kai pinigų paklausa išauga, CB turi susitaikyti 1)arba su
palūkanų normos kilimu; 2) arba su pinigų kiekio padidėjimu; 3) arba su
abiem reiškiniais iš karto. CB gali kontroliuoti ir reguliuoti pinigų
pasiūlą arba palūkanų normą, bet negali reguliuoti jų abiejų kartu.
Teoriniame lygmenyje tevyksta diskusija, kurio tikslo CB turi
pirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą ar palūkanų
normą?
Galima išskirti dvi teorines kryptis, kurios reiškiasi šiuolaikinėje
ekonomikos teorijoje: tai keinsistų ir monetaristų. Keinsistai prioritetus
teikia palūkanų normos reguliavimui. Monetaristai – pinigų kiekio
reguliavimui.
Bet kuriuo atveju, monetarinės politikos efektas pasiekiamas ne iš
karto. Tam reikalingas laikas. Laikas, reikalingas nuo sprendimo priėmimo
iki jo rezultato, vadinamas realizavimo lagu. Tai labai komplikuoja
monetarinės politikos realizavimą. Kyla noras ją keisti nesulaukus
rezultatų.
PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA
Vargu ar šiuolaikinėje visuomenėje atrasime sritį, kur galima būtų apseiti
be pinigų.
Pinigų esmė (Kas yra pinigai?):
Pinigai yra prekių mainų priemonė, jais atsiskaitoma už paslaugas,
skolinamasi, grąžinama skola , kaupiamas turtas ir t.t. Pinigai yra
tarpininkas, kuris naudojamas perkant prekes ar paslaugas. Visumoje, pinigų
esmė atsikleidžia per jų funkcijas.
Pinigų funkcijos:
1. Mainų priemonė
2. Vertės matas (pinigai yra prekės vertės išraiška)
3. Apskaitos vienetas
4. Mokėjimų priemonė
5. Taupymo, turto kaupimo priemonė
6. Kapitalo judėjimo tarpininkas
Pinigais išreikšta prekės vertė vadinama kaina.
1. Mainų priemonė. Senovėje vykdavo natūriniai mainai: tai yra kai prekė
buvo keičiama į kitą prekę. Dabartiniu metu pasitaikantys tokie prekių
mainai, vadinami barteriniais mainais. Tokiuose tiesioginiuose prekių
mainuose pinigai nedalyvauja. Pvz. gali būti nafta keičiama į maisto
produktus, stalius už vaisius ar daržoves gali pagaminti baldus ir pan.
Tačiau tiesioginiai mainai ekonominiuose ryšiuose nėra efektyvūs, Čia
iškyla abipusio reikmių atitikimo, bei paslaugų ar produkto nedalumo
problemos. Pvz. kaip pakeisti jautį į būstą. Viena, jų vertės yra
nevienodos, antra, jie yra nedalomi. Iškilo būtinumas pereiti prie
netiesioginių mainų. Taip atsirado pinigai, kaip mainų tarpininkas. Esant
pinigams nebūtina, kad norai sutaptų. – kiekvienas parduoda, ką gamina,
ir perka, ką nori. Pinigai, būdami mainų priemone, išsprendžia reikmių
atitikimo ir prekių nedalumo problemas.
2. Vertės matas. Mainuose vienas prekes tenka lyginti su kitomis. Tokio
lyginimo pagrindas yra prekės vertė, išreikšta pinigais.
Pardavėjai/gamintojai ir pirkėjai/vartotojai susitinka prekių rinkoje ir
prekės pereina iš vienų rankų į kitas. Prekių pirkėjai pardavėjui už
prekes duoda tam tikrą pinigų kiekį, kuris priklauso nuo prekės vertės.
Taigi, pinigai išmatuoja prekės/paslaugos vertę ir pasireiškia per kainą.
Prekės, paslaugos vertė, išreikšta pinigais, vadinama kaina.
3. Apskaitos vienetas. Pinigai labai supaprastina pagamintų ar parduotų
įvairių produktų apskaitą. Naudojant kainas, pinigų pagalba išreiškus
prekių/paslaugų kiekį, yra daug paprasčiau nei natūriniais vienetais
(kg., tonomis, litrais, vienetais) aapskaičiuoti jų gamybos ir pardavimo
apimtis (firmos, šalies lygmenyse).
4. Mokėjimų priemonė. Pinigų pagalba atliekami apmokėjimai už prekę,
paslaugą, sąskaitas, darbą. Pasinaudojant pinigais apmokamos komunalinės
paslaugos, grąžinama skola
5. Taupymo, turto laikymo bei kaupimo priemonė. Kadangi pinigai gali būti
panaudoti prekių pirkimui bet kada, kai atsiranda poreikis, todėl pinigai
yra patogus turto laikymo, kaupimo būdas. Pinigus patogu taupyti juos
įdedant į bankus.
6. Kapitalo judėjimo tarpininkas. Pinigai yra kredito (skolinimo) priemonė.
Kapitalą pinigų pavidalu paprasta perduoti iš vienų rankų į kitas, nei
materialių daiktų pavidalu (pvz. įrengimus, pastatus ir pan.)
Pinigų funkcijos lemia ir įvairių jų formų atsiradimą. Keičiantis
technologijai ir ekonominiams santykiams keičiasi ir pinigų formos
Tema: PINIGAI, BANKAI, MONETARINĖ POLITIKA
Dalis:
Pinigų pasiūla
Šalies pinigų pasiūlą sudaro grynieji pinigai, čekiniai indėliai,
kelioniniai čekiai ir pinigai plačiąja prasme, t.y. pinigai esantys
trumpalaikiuose terminuotuose ir ilgalaikiuose terminuotuose,
taupomuosiuose ir kt. indėliuose.
Grynieji pinigai (Cash Currency) – banknotai ir monetos, sudarantys pinigų
kiekio dalį ekonomikoje.
Pinigai plačiąja prasme, „beveik“ pinigai, pinigų pakaitalai (Near Money) –
labai likvidus aktyvas, kurį lengvai ir greitai galima paversti pinigais.
Visa šalies pinigų pasiūla yra grupuojama pagal likvidumo požymį.
Likvidumas (liquidity) – pavertimo grynaisiais pinigais galimybė
Priklausomai nuo operacijos sudėtingumo bei vertės išsaugojimo galimybių,
skiriami įvairaus likvidumo laipsniai. Pagal mažėjantį likvidumo laipsnį
pinigų pasiūlos elementai dažniausiai yra grupuojami taip:
M1 pinigai = grynieji pinigai (banknotai ir monetos, esantys
cirkuliacijoje ir čekiniuose indėliuose, kuriems išrašomi čekiniai
reikalavimai + (plius) kelioniniai čekiai)
M2 pinigai = M1 pinigai + taupomieji bei trumpalaikiai terminuoti
indėliai.
M3 pinigai = M2 pinigai + ilgalaikiai terminuoti indėliai;
L pinigai = M3 pinigai + kiti aktyvai (patvirtinti banko vekseliai,
obligacijos ir t.t)
Būtent M1 pagrindinai lemia pinigų pasiūlą.
Pinigų likvidumo apibūdinimui įvairiose šalyse naudojami skirtingi
pinigų pasiūlos elementai. Tai priklauso nuo pinigų sistemos ypatybių
konkrečioje šalyje, o dažniausiai nuo indėlių svarbos šalies pinigų
pasiūloje. Klausimas kokius aktyvus įtraukti į atitinkamą pinigų elementą
yra diskusinis ir galutinai neišspręstas.
Pinigai (visomis savo formomis) konkrečiu momentu faktiškai esantys
ekonomikoje yra pinigų pasiūla. Ji priklauso nuo cirkuliacijos greičio.
Formuojant pinigų pasiūlą, kiekvienoje šalyje svarbiausią vaidmenį atlieka
centrinis bankas.
Norint reguliuoti pinigų kiekį, reikia žinoti veiksnius, nuo kurių
priklauso tiek pinigų pasiūla, tiek paklausa.
Pinigų paklausa
Turto kiekis, kurį visi šalies ūkio subjektai nori turėti pinigine forma
ūkio sandėriams atlikti, vadinamas pinigų paklausa. Pardavėjai už, prekes
ir paslaugas nori gauti pinigus, kitaip tariant – jie išreiškia pinigų
paklausą. Kuo didesnės ūkio subjekto pajamos, tuo daugiau jis jas naudoja,
tuo daugiau atlieka sandėrių (perka prekes ir paslaugas), tuo didesnė jo
pinigų paklausa. Taipogi, kuo spartesnė apyvarta, tuo didesnis pinigų
dažnumas, tuo irgi didesnė pinigų paklausa.
Pinigų pasiūlos ir paklausos tarpusavio ryšys
Pinigų pasiūlos ir paklausos tarpusavio sąveika rinkoje formuoja palūkanų
normą.
Palūkanų
norma per
metus (i%)
M1
pasiūla (grynieji pinigai)
DD – ppinigų paklausos kreivė
SS – pinigų pasiūlos kreivė
Palūkanų norma: procentinė skolos dalis, rodanti kiek pinigų turi būti
sumokėta virš pradinės skolos sumos. Tai pinigų skolinimo kaina.
Pasiūlos kreivė (SS) vertikali: tai rodo, kad centrinis bankas
disponuoja tam tikru, fiksuotu pinigų kiekiu.
Paklausa pinigams priklaauso nuo poreikio pinigams kaip mainų
priemonei. Pinigų paklausos kreivė DD nuožulniai žemėjanti. Tokia kreivės
forma išreiškia priklausomybę, kad didėjant palūkanų normai, gyventojai ir
firmos stengiasi apriboti pinigų, kaip mainų priemonės naudojimą,
pervesdami juos pelningais aktyvais (t.y. gyventojai, verslininkai siekia
mažiau pinigų palikti atsiskaitomosiose sąskaitose, o daugiau jų paversti
pajamingesnėmis sąskaitomis ar kt. aktyvais.)
Pinigų pasiūlos ir paklausos taškas E parodo rinkos palūkanų normą (šiuo
atveju ji lygi 4 proc. – pav.)
Pinigų pasiūlos ir paklausos pokyčiai:
(Pažiūrėsim kaip keičiasi palūkanų norma, keičiantis pinigų paklausai ir
pasiūlai)
1 atvejis: Pinigų pasiūlos pokyčio įtaka palūkanų normai:
Palūkanų
norma per
metus (i%)
M1
pasiūla (grynieji pinigai)
Sumažėjusią pinigų pasiūla parodo pasiūlos kreivės SS poslinkis į S’S’
pdėtį. Pinigų pasiūlos sumažėjimas reiškia, jog jei palūkanų norma išliktų
nepakitusi (4 proc.) tai gyventojams neužtektų pinigų atsiskaitymui ir
kitiems finansiniams reikalams (W). Atotrūkis tarp E ir W parodo papildomą
pinigų paklausą, kuri atsiranda sumažėjus pinigų pasiūlai, jei palūkanų
norma nesikeičia.
Tačiau ilgai tokia situacija tęstis negali. Trūkstant pinigų,
palūkanų norma padidės, pvz. iki 5 proc. (E’). Šis palūkanų dydis bus
naujas pinigų rinkos pusiausvyros taškas.
2 atvejis: Keičiasi pinigų paklausa.
Pinigų
paklausos kreivės pokyčio įtaka rinkos palūkanų normai:
Palūkanų
norma per
metus (i%)
M1
pasiūla (grynieji pinigai)
Padidėjus pinigų paklausai (sakykim dėl infliacijos), kreivė DD pasislenka
į padėtį D’D’. Poveikis palūkanų normai bus analogiškas pirmam atvejui.
Padidėjus pinigų paklausai, palūkanų norma kils tol, kol nesusidarys
pusiausvyra naujame taške E’. Vadinasi infliacija padidina rinkos palūkanų
normą.
Šį pinigų rinkos veikimo mechanizmą centrinis bankas panaudoja kaip
monetarinės politikos instrumentą. Poveikis pinigų rinkai gali būti daromas
dirbtinai didinant arba mažinant pinigų pasiūlą.
Bankas, atviroje rinkoje supirkdamas valstybines obligacijas padidina
savo rezervus ir tuo gali padidinti pinigų pasiūlą. Padidėjus pinigų
pasiūlai, palūkanų norma ims mažėti (i). Tai skatina kreditų pagalba
didinti investicijas.
Sumažėjus palūkanų normai, gyventojai taip pat pradės pirkti (į
kreditą) daugiau ilgalaikio vartojimo prekių (namų, automobilių ir kt.).
Didėjant investicijoms (I) ir vartojimo išlaidoms ( C ), didės visuminė
paklausa (AD), o tai lems realaus bendro nacionalinio produkto (BNP) ir
kainų (P) augimą.
Taigi, padidinus pinigų pasiūlą būtų tokia ekonominių reiškinių
tarpusavio priklausomybės seka:
Jei centrinis bankas pinigų pasiūlą sumažintų, tuomet turėtume atvirkštinę
priklausomybę tarp ką tik aptartų ek. reiškinių:
Tema: PINIGAI, BANKAI, MMONETARINĖ POLITIKA
Dalis: Bankai
(paskaitos santrauka)
Plėtojantis ekonominei sistemai ir ūkinei veiklai, finansų mechanizmas
darėsi vis sudėtingesnis, labai išplito kreditiniai sandėriai, pradėjo
kurtis bankai.
Bankų atsiradimas pirmiausia siejamas su brangenybių laikymu
(saugojimu) ir turi gilią istoriją (net prieš mūsų erą). (bankų vystymosi
istorija nėra mūsų studijų oobjektas)
Šiuolaikinai bankai tai ypatingos institucijos (verslo įmonės), kurių
pagrindinė verslininkystės sritis yra šalies ūkio skolinamojo fondo
judėjimo organizavimas.
Bankų funkcijos:
1. Bankai vykdo laikinai laisvų piniginių lėšų ir santaupų telkimą. Padėti
į banką indėliai (depozitai) duoda jų savininkams pajamas palūkanų forma
(tai seniausia ir viena pagrindinių banko funkcijų).
2. Bankai teikia kreditus ir neretai tampa įmonių akcininkais
3. Vykdant ūkinius sandėrius bankai tarpininkauja piniginiuose
atsiskaitymuose ir mokėjimuose
4. Bankai leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius ir su jais
atlieka operacijas.
5. Bankai konsultuoja klientus, jiems suteikdami reikiamą ekonominę ir
finansinę konsultaciją
Bankai, priimdami depozitus (indėlius), duodami paskolas, tapdami
įmonių akcininkais, atlikdami atsiskaitymo operacijas, įtakoja tam tikrus
ūkio procesus, juos kontroliuoja. Jie perkelia pinigines lėšas iš tų
ekonomikos sferų, kur jos susikaupia ir yra laisvos, į tas , kur jos gali
būti aaktyvios ir pelningiau panaudotos. Tuo pasireiškia bankų ekonominis
vaidmuo.
Bankų rūšys:
Pagal nuosavybės formas bankai gali būti skirstomi į:
1. Valstybiniai bankai. Jie yra valstybės nuosavybė. Jie atlieka emisijos
ir komercijos bankų funkcijas.
2. Akciniai bankai. Tai bankai, paprastai veikiantys kaip akcinės
bendrovės. Akcinės bendrovės forma padeda bankams sparčiau augti,
sutelkti daugiau lėšų.
3. Kooperatiniai bankai. Jie jungia smulkaus kredito draugijas, kurios
priima gyventojų indėlius ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes
paskolas
4. Municipaliniai ir komunaliniai bankai. Jie gali būti kaip miestų
savivaldos organų nnuosavybė ir teikia kreditus miestų ūkiui finansuoti
5. Mišrieji. Dalį tokių bankų akcijų turi privatūs asmenys, dalį
organizacijos ir valstybė.
6. Tarptautiniai bankai. Jie atstovauja tarpvalstybinius interesus.
Didžiausi yra Pasaulio bankas, Europos investicijų bankas, Tarptautinis
rekonstrukcijų ir vystymo bankas
Bankų rūšys pagal veiklos pobūdį ir funkcijas:
Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas bankai skirstomi į emisijos,
komercinius, investicijų, taupomuosius, ipotekos, duomenų ir kt.
Svarbiausias vaidmuo šalies kreditinėje sistemoje tenka centriniam emisijos
bankui. Kiekvienoje šalyje yra tik vienas centrinis emisijos bankas/
1. Centrinis emisijos bankas. Jis neturi tiesioginio ryšio su ūkinėmis
institucijomis ir organizacijomis.
Centrinio emisijos banko funkcijos:
A. Pagrindinė CB funkcija yra kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą
šalyje. CB valdo ekonomiką, didindamas ar mažindamas šalies pinigų kiekį
(emisiją)
B. Kredituoja komercinius bankus
C. Reguliuoja kredito ir pinigų cirkuliaciją
D. Saugo šalies valiutines atsargas, vertybinius popierius
E. Centrinis bankas nėra grynai komercinė institucija. Pagrindinis jo
tikslas ne pelnas, o nacionaliniai interesai.
F. Centinis bankas nėra tiesiogiai pavaldus vyriausybei. Administraciją
skiria ne vykdomoji valdžia, o valstybinė (parlamentas, seimas)
G. CB vykdo nacionalinę pinigų politiką
2. Komerciniai bankai – ūkinės organizacijos, dirbančios savimokos
principu. Bankai savarankiškai akumuliuoja laikinai laisvas įmonių,
organizacijų, institucijų, gyventojų lėšas ir tokiu būdu sukaupia tam
tikrą kapitalą, kurį naudoja komercinei veiklai. Komerciniai bankai
atlieka organizacijų kreditavimą.
3. Investicijų bankai atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo ir
pardavimo ooperacijas
4. Taupomieji bankai, surinkdami iš gyventojų santaupas ir įjungdami jas į
kapitalo rinką, padeda kaupti ir centralizuoti finansinį kapitalą.
5. Ipotekos bankai teikia paskolas, laiduojamas įkeistu nekilnojamu turtu
(žeme, pastatais ir pan.)
6. Duomenų bankai kaupia įvairiausią informaciją ir už tam tikrą mokestį
leidžia ja naudotis.
Pinigų formos:
1. Daiktai (ekvivalentai) (natūriniuose ar barteriniuose mainuose)
2. Auksas
3. Banknotai ir monetos
4. Pusiau pinigai (pinigų pakaitalai):
5. Vertybiniai popieriai
6. Kredito kortelės
1-4 – nereikalauja paaiškinimo
Trumpai apie vertybinius popierius
Vertybiniai popieriai, tai nuosavybės ar skolos dokumentai, naudojami
atliekant finansines operacijas privačiame ar valstybiniame sektoriuose.
Vertybiniai popieriai:
1. Akcijos
2. Obligacijos
3. Opcionai
4. Hipotekos lakštai
5. Vekseliai
6. Čekiai
Akcijos, tai įvairių tipų akcinių bendrovių leidžiami investiciniai
vertybiniai popieriai, rodantys, kad jų savininkai-akcininkai dalyvauja
formuojant akcinės bendrovės kapitalą ir suteikiantys jiems turtines
teises. (ir asmenines neturtines).
Akcijos pažymi investuotojo lėšas, įdėtas į akcinę bendrovę ir suteikia jam
teisę į bendrovės pelno dalį. Akcijos yra ilgalaikiai VP. Jų yra įvairių
rūšių. Pagrindinės iš jų:
Paprastosios akcijos – neturi fiksuotos pelno normos, tačiau suteikia balso
teisę visuotiniame akcininkų susirinkime. Dividendai priklauso nuo gauto
bendro bendrovės pelno ir akcininkų susirinkimo sprendimo.
Privilegijuotos akcijos – suteikia pirmumo teisę gauti fiksuotą dividendą,
bei pirmenybę gauti likviduojamos bendrovės pelną.
Privilegijuota akcija su kaupiamuoju dividendu – savininkui išmokami visi
dividendai, net už tą periodą, kai įmonė buvo nuostolinga ir dividendai
nebuvo sumokėti
Privilegijuota akcija su nekaupiamuoju dividendu- savininkui priklausanti
pelno dalis, neišmokėta už ppirmąjį periodą dėl įmonės lėšų stokos negali
būti perkelta į kitus ūkinius metus.
Privilegijuota akcija su balso teise.
Akcijos išleidžiamos akcinių bendrovių, norint pritraukti papildomas lėšas,
reikalingas finansuoti bendrovės veiklą.
Dividentas – akcinės bendrovės pelno dalis, išmokama jos akcininkams.
Obligacijos – tai skolinis įsipareigojimas, kuriuo siekiama VP rinkoje
pritraukti lėšas.
Obligacijos – tai VP, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir
teisę į metinę palūkanų normą. Šią skolą obligacijos leidėjas pasižada
grąžinti pinigų suma iki nustatytos datos. Be to, kiekvienais metais per
visą obligacijos galiojimo laiką išmokama papildoma pinigų suma.
Pagrindiniai obligacijų tipai:
1. Vyriausybinė obligacija
2. Municipalinė
3. Ipotekos obligacija
Vardinė
Akcinės bendrovės
Konvertuojama
Vyriausybinė obligacija – VP, liudijantis apie kredito suteikimą valstybei.
Municipalinė – VP, liudijantis apie kredito suteikimą vietiniams valdžios
organams
Ipotekos obligacija – Ši obligacija yra padengta nekilnojamu turtu, kurį
valdo ją išleidusi įmonė
INFLIACIJA IR NEDARBAS
(paskaitos santrauka)
Infliacija
Bendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų nuvertėjimą,
pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacija – tai vidutinio kainų lygio
pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas.
Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras).
Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštis
kur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomis
infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena
aktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau jos
kinta netolygiai
Infliacijos rūšys:
Infliacijos rūšys gali būti labai įvairios.
Infliacija teritoriniu požiūriu: 1) lokalinė, pasireiškianti konkrečioje
šalyje; 2)tarptautinė-pasaulinė, apimanti grupę šalių.
Infliacijos rūšys pagal kainų kilimo laipsnį:
• Šliaužianti – kai kainos auga ne daugiau kaip 10% per metus
• Šuoliuojanti – kai kainos auga nuo 20 iki 200% per metus
• Hiperinfliacija – kai kainos ir pinigų kiekis apyvartoje auga
ypač sparčiais tempais: kainos auga per 1000% per metus.
Hiperinfliacija: Lietuvoje 1992 – 1162%, Ukrainoje 1993 –
3690%, Baltarusijoje 1993 – 1491%; Europos Sąjungoje 1997 –
10,6%
• Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio
sumažėjimas per tam tikrą laikotarpį
Infliacija pagal ją sukeliančius veiksnius:
Paklausos (pirkėjų) infliacija. Ją sukelia veiksniai, susiję su pinigų
cirkuliacijos ypatumais. Pirma: Šiuolaikinė popierinių pinigų sistema
sudaro sąlygas popierinių pinigų kiekio didėjimui, o tuo pačiu sąlygoja jų
nuvertėjimą, piniginio vieneto perkamosios galios mažėjimą. Šiuolaikinė
pinigų sistema nebeturi to kriterijaus, kuris leistų nustatyti, kokia
pinigų masė yra perteklinė. Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja
fizinės galimybės ir jų kiekis gali augti nevaržomai. Antra: Spartus
valstybės išlaidų augimas, susijęs su finansiniais ekonomikos reguliavimo
aspektais (ekonomikos militarizavimas, socialinių priemonių finansavimas,
ir pan. ) taipogi skatina infliaciją. Jei valstybės biudžetas yra
deficitinis, tai šių priemonių finansavimui naudojama papildoma pinigų
emisija (spausdinami pinigai). Tai didina pinigų kiekį apyvartoje ir
sąlygoja kainų augimą.
Sąnaudų (gamintojų) infliacija. Sąnaudų infliaciją sąlygoja veiksniai,
susiję su kainų augimu prekių gamybos ir pasiūlos sferoje. Jei paklausos
infliacijos pirminė priežastis yra pinigų masės cirkuliacijos sferoje
augimas (per didelio jų kkiekio išleidimas), tai esant sąnaudų infliacijai
priklausomybė yra atvirkštinė. Šiuo atveju, pirminė infliacijos priežastis
yra kainų augimas, o pinigų masės didėjimas yra tik pasekmė, nes
nebeužtenka pinigų padidėjusioms prekių kainoms padengti.
Infliacijos pasekmės
Infliacijos socialinės ekonominės pasekmės yra labai įvairios: ji veikia
ekonominio augimo tempus bei proporcijas; darbo jėgos užimtumą;
tarptautinius ekonominius santykius ir kt. Nedideli infliacijos tempai (2-
3% per metus) ekonomistų nuomone yra netgi naudingi ekonomikai. Jie sukelia
kainų ir pelno normos augimą. Tai didina investicijas ir tam tikram laikui
skatina gamybos augimą, mažina nedarbą.
Neigiamos makro ir mikro lygmens infliacijos didėjimo pasekmės:
• Didėja ekonomikos disproporcijos (nes kainos auga netolygiai)
• Kapitalas persilieja iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą,
susiformuoja spekuliacinė prekyba
• Mažėja realus darbo užmokestis
• Deformuojasi vartotojiška paklausa (bėgama nuo pinigų, perkamos
brangios prekės, nepriklausomai nnuo jų poreikio; perkama bet
kas – pinigai materializuojami)
• Didėja neteisėto kaupimo galimybės, perpardavimai, biržų
maklerių pelnas ir pan.
• Krinta didžiosios gyventojų dalies pragyvenimo lygis, tai ypač
paliečia gyventojų sluoksnius, gaunančius fiksuotas pajamas,
didėja nelygybė, nuvertėja santaupos
Nuostoliai dėl infliacijos pirmiausia (elementariausiu būdu) pasireiškia
tuo, kad jei kyla kaina, tai pralaimi pirkėjas ir laimi pardavėjas. Tačiau
čia būtina pažiūrėti giliau į šį procesą.
Prarandantieji infliacijos didėjimo metu yra tie:
• kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma: žmonės, kurių fiksuoti
atlyginimai;
•• verslininkai, įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už
pastovią kainą;
• pensininkai, gaunantys pastovias pensijas;
• tie, kurie pirko obligacijas ar paskolino pinigus kitokiu būdu, nes
grąžinama nuvertėjusiais pinigais.
Laimintys infliacijos didėjimo metu:
• verslininkai, kurie dirbantiesiems moka pastovų atlyginimą, nes jų
parduodamų prekių kainos augs greičiau nei gamybos kaštai;
• kurie leidžia obligacijas, nes išmoka nuvertėjusiais pinigais
• imantys paskolas
Visumoje, infliacija perskirsto turtą: paima iš skolintojų ir perduoda
skolininkams.
Antiinfliacinės priemonės:
Rinkos ekonomikos šalyse veikia antiinfliacinis mechanizmas, kurio tikslas
apsaugoti tiek vartotoją, tiek visą ekonomiką nuo neigiamų sparčios
infliacijos pasekmių. Svarbiausios šio mechanizmo dalys:
1. Centrinių bankų, atsakingų už pinigų emisiją, santykinė priklausomybė
nuo vyriausybės. Tai leidžia riboti pinigų emisiją.
2. Valstybės vykdoma defliacinė politika – tai priemonės, mažinančios
pinigų paklausą: didinamos palūkanos už kreditą, didinami pajamų
mokesčiai
3. Socialinių garantijų sistemos plėtojimas.
Antiinfliacinis mechanizmas realizuojamas įvairiomis priemonėmis:
Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek speciali
vyriausybės antiinfliacinė politika.
Pirma. Viena iš priemonių yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė. (šių
priemonių visuma vadinama pajamų politika).
Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijos
tramdymo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio
augimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą
(nustatant kiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo
efektyvesnis: vienu sprendimu sustabdomas kainų augimas. Tačiau praktika
parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį efektą. Iš
tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčiui,
infliacija sulėtėja. Jei vyriausybė dar didina ir visuminę paklausą, kainų
lygio stabilizavimasis sukelia ir žymų nedarbo mažėjimą. Tačiau pasibaigus
tokio reguliavimo laikui, ekonomika atsiima, ką praradusi – infliacija
keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir „įšaldymu“ spręstos
problemos iškyla dar aštresnėmis formomis. Dauguma ekonomistų tokias
antiinfliacines priemones vadina ne ekonominėmis, o politinėmis. Jos
neretai naudojamos prieš eilinius rinkimus.
Antra antiinfliacinė priemonė – tai pajamų indeksavimas. Ji skirta
kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių.
Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, draudimo polisų
nominalios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas
su gyvenimo kaštų kilimu. Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo
atveju turi tiek pat padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas.
Tačiau indeksavimas neišsprendžia infliacijos problemos. Jis ir neturi
jos spręsti. Indeksavimo paskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti
pajamų perskirstymą, kuris visada prasideda, įsisiūbavus infliacijai.
Trečia. Kova su infliacija gali būti efektyvi tik reguliuojant
visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų santykį. Tai daroma
fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mokesčių normomis,
vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis).
Nedarbas
Esmė:
Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturi darbo
(tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Bedarbiai yra nedirbantys darbingo
amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo institucijose,
užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo iir pasirengę profesiniam
mokymuisi.
Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžia
dažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.
Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet ir
socialines, psichologines, moralines it t.t., tai yra deviantinis
visuomenės procesas.
Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp bedarbių ir darbo jėgos
(procentine išraiška).
Nedarbo rūšys:
Yra kelios nedarbo rūšys:
1. Tekamasis (frikcinis) – nedarbo forma, atsirandanti gyventojams
laisvanoriškai keičiant darbą. Tekamasis darbas yra neišvengiamas ir tam
tikru mastu pageidautinas, kadangi nemaža darbuotojų pereina į aukštesnės
kvalifikacijos, geriau apmokamą darbą. O tai skatina, gamybos plėtrą,
didina gyventojų pajamas, gerėja gyvenimo lygis.
2. Struktūrinis – – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos
struktūros (kvalifikacijos, profesijos ir pan.). Keičiantis
technologijai, keičiasi bendros darbo paklausos struktūra. Kai kurioms
profesijoms paklausa ne tik sumažėja, bet ir išnyksta, atsiranda kitų,
pažangesnių profesijų paklausa. Darbo jėgos struktūra ne taip greitai
prisiderina prie naujos paklausos. Pvz. kompiuterizuojant visas gamybos
ir paslaugu sferas, labai išauga poreikis dirbančių kompiuteriais, tačiau
ne visi, ypač vyresni žmonės gali pakeisti savo kvalifikaciją.
3. Ciklinis – atsiranda dėl sumažėjusio ūkio aktyvumo, kai ūkio vystymasis
pasuka nuosmukio linkme. Bendrąjį paklausos prekėms ir paslaugoms
mažėjimą nuosmukio metu lydi nedarbo didėjimas
Nedarbas rinkos sąlygomis yra permanentinė, tačiau ūkio struktūrų
požiūriu – diferencijuota būsena. Bendras šalies
nedarbo lygis nesutampa su
nedarbo lygiu įvairiose šalies teritorijose, profesijų požiūriu ir pan.
Sveikos, normaliai besivystančios ekonomikos sąlygomis, nedarbo lygis yra
apie 3-6%. Toks nedarbo lygis vadinamas natūraliu nedarbu. Neretai, esant
tokiam nedarbo lygiui, situacija darbo rinkoje įvardijama kaip visiško
užimtumo situacija.
(Didžiosios depresijos metais – 1929-33 nedarbas JAV buvo 24%.
Dar galima sutikti tokias nedarbo formas:
Prislėgtasis nedarbas – kai žmogus, nusivylęs darbo paieška, ją nutraukia
kaip beviltiškas pastangas.
Paslėptasis nedarbas – situacija kai dalis žmonių, negaudami pastovaus, jų
kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą.
Nedarbo mažinimas:
Visos rrinkos ekonomikos šalys susiduria su nedarbu.
Nedarbo problema pirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Tam formuojamos
lėšos iš dirbančiųjų, darbdavių, valstybės biudžeto, kuri bedarbystės
atveju išmokama pašalpos forma. Kaip matome, ši priemonė pirmiausia yra
kompensacinė nedarbo atveju.
Paprastai nedarbo mažinimo priemonės yra orientuotos į konkrečias
nedarbo rūšis:
1. Tekamąjį nedarbą mažinti pirmiausia galima organizuojant darbo rinkos
informacinių tarnybų struktūras. Jos turėtų sutrumpinti darbo paieškos
laiką keičiant darbą.
2. Efektyviausias būdas struktūriniam nedarbui mažinti yra darbo jėgos
perkvalifikavimo ir perkėlimo programos bei fundamentalus pasiruošimas
specialistų rengimui, t.y. gerai pagrįstas specialistų poreikio
prognozavimas. Taikomos ir priverstinio (įpareigojančio) pobūdžio
priemonės (pvz. apribojimai atleisti darbininkus dėl technologijos
pažangos) ar skatinančios priemonės (išskiriant subsidijas, kurios nors
šakos plėtrai (pvz. žemės ūkio)
3. Ciklinis nedarbas pirmiausia mažinamas monetarinės bei fiskalinės
politikos priemonėmis, skatinančiomis gamybos augimą
Nedarbo mažinimo ppriemones galima suskirstyti į dvi stambias grupes:
1. Priemones, keičiančias darbo pasiūlą.
2. Priemones, didinančias darbo paklausą
Darbo pasiūlą pirmiausia galima padidinti tobulinant darbo rinkos
paslaugas. Kai kurie žmonės tampa bedarbiais tik todėl, kad neturi
reikiamos informacijos apie darbo vietas. Kompiuterinio darbo pasiūlos ir
paklausos banko sukūrimas ir informacijos skleidimo sistemos efektyvus
funkcionavimas gali sąlygoti tekamojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą.
Darbo pasiūlą didina ir deficitinių specialybių paruošimo
tobulinimas. Vyriausybės programos, skirtos reikiamų specialybių darbuotojų
paruošimui, padeda bedarbiams greičiau įsidarbinti.
Pajamų mokesčio keitimai gali didinti arba mažinti darbo pasiūlą.
Pajamų mokesčių didinimas (ypač kai jų dydis peržengia ekonomiškai pagrįstą
ribą) nebeskatina dirbti. Pajamų mokesčių mažinimas skatina darbo
pasiūlą.
Infliacija ir nedarbas: Filipso kreivė
Ekonominės politikos dilema
Filipso kreivė
Tarp infliacijos ir nedarbo yra tampri priklausomybė. Tai įrodė anglų
ekonomistas Filipsas ir patvirtino įvairių šalių ekonominės raidos
patyrimas. Ryšį tarp infliacijos ir nedarbo atskleidžia Filipso kreivė
(anglų ekonomistas Alban William Philips).
Filipso kreivė – tai priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos,
rodanti, kad kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija ir
atvirkščiai.
Ekonominės politikos priemonėmis galima valdyti visuminę paklausą. Didinant
visuminę paklausą ir didėjant gamybos apimtims, nedarbas mažės. Tačiau
visuminės paklausos augimas didins infliaciją. Taškas G reikštų aukštą
nedarbą ir žemus infliacijos tempus, o taškas H – nedidelį nedarbą (arba
aukštą užimtumą), tačiau aukštus infliacijos tempus. Šiuolaikinė ekonomika,
turėdama du svarbiausius sėkmingo funkcionavimo indikatorius – nedarbo lygį
ir infliacijos tempus – turi pastoviai spręsti dilemą: kas geriau
(infliacijos ar nedarbo augimas ) ir kokiu laipsniu geriau. Kovai su aukštu
nedarbo lygiu ir sparčia infliacija skiriamos didelės pastangos.
Vyriausybės priemonės švelninti verslo ciklo svyravimus, o kartu ir šių
rodiklių svyravimus, siekiant iki minimumo mažinti nedarbą ir infliaciją
sudaro ūkio stabilizavimo politiką.
Tačiau Filipso kreive išreiškiama priklausomybė tarp infliacijos ir nedarbo
tinka tik trumpalaikiams NP (nacionalinio produkto) gamybos svyravimams.
Kai periodas ilgas, tokio ryšio nebus. Pradeda reikštis ūkio savaiminio
reguliavimo mechanizmas. Ilgalaikėje perspektyvoje, spartesnis paklausos
augimas spartina infliaciją, bet nemažina ir nedarbo, o lėtesnis paklausos
augimas vien lėtina infliaciją, bet nedidina nedarbo.
TARPTAUTINĖ PREKYBA IR INVESTICIJOS
(paskaitos santrauka)
Pasaulinio ūkio samprata. Tarptautinės prekybos prielaidos. Kiekvienos
šalies ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Pasaulinis ūkis suprantamas kaip
technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių, kultūrinių ryšių
visuma. Pasaulinio ūkio materialųjį pagrindą sudaro tarptautinis darbo
pasidalijimas. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos
dėka. Jos vaidmuo pastoviai didėja. Tai teikia akivaizdžius teigiamus
rezultatus. Tarptautinio darbo pasidalijimo pranašumai realizuojami per
užsienio prekybos ryšius, kurie įgauna naujas formas. Įvairėja ir užsienio
prekybos politika. Kuriamos ir funkcionuoja tarptautinės, šias problemas
sprendžiančios organizacijos ir institucijos.
Esant ir gilėjant pasaulinio ūkio specializacijai, akivaizdu, kad
kiekviena šalis stengiasi gaminti tas prekes, kurios dėl įvairių veiksnių
jai labiausiai naudinga gaminti. Tai plečia užsienio prekybą.
Prielaidos tarptautinei prekybai:
Taigi, tarptautinės prekybos pagrindas yra g-bos sąlygų skirtumai, kuriuos
pirmiausia lemia gamtos resursų pasiskirstymas bei kitos gamtos sąlygos,
t.y. gamybos vystymo gamtiniai ištekliai. Pvz. kava , įv. citrusiniai
vaisiai gali augti tik tam tikroje klimatinėje zonoje. Gamtinės iškasenos
įvairiose šalyse yra labai netolygiai pasiskirsčiusios. Tai diferencijuoja
gamybą, kuria specializaciją, o kartu ir prielaidas mainams.
Antra, tarptautinės prekybos prielaida yra skirtingas g-bos techninis-
technologinis išsivystymo lygis bei skirtingas g-bos produktyvumas.
Kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai yra efektyviau. Todėl,
dažniausiai, gaminamos ir eksportuojamos tos prekės ir paslaugos, kurių
technologinis gamybos lygis ir produktų kokybė pralenkia, jei ne pasaulio,
tai bent artimiausių šalių-partnerių, pirmiausia, artimiausių kaimynių su
kuriomis yra susiformavę ūkiniai santykiai, gamybos techninį-technologinį
lygį.
Trečia, žemesnės kokybės, bet pigiai pagamintos prekės, pirmiausia,
naudojant pigią darbo jėgą gali konkuruoti tarptautinėje prekių rinkoje ir
būti tarptautinės prekybos prielaida.
Ketvirta, tarptautinei prekybai didelę įtaką daro skonių, polinkių ir
prioritetų įvairovė.
Eksportas – importas
Užsienio prekyboje išskiriamas eksportas ir importas. Jų skirtumas sudaro
užsienio prekybos balansą. Jei šalis prekių daugiau eksportuoja nei
importuoja, jos prekybos balansas yra aktyvus (arba palankus). Priešingu
atveju, t.y. kai importas viršija eksportą, prekybos balansas yra pasyvus
(arba nepalankus.)
Lietuva, 1997:
Eksportas 5643 mln USD
Importas 3862 mln. USD
Pasyvus balansas 1781 mln. USD
Užsienio prekyba labai naudinga, kai tarpusavyje prekiauja šalys, turinčios
skirtingus gamtinius turtus, kapitalo išteklius, nevienodas darbo ir
kapitalo kaštus įvairių prekių gamyboje.
Tačiau užsienio prekyba teikia ne tik nauda bet ir žalą.
Eksporto didinimo poveikis šalies ūkiui:
gali padidinti eksportuojamų pprekių kainas šalies viduje, nes mažėja jų
pasiūla vidaus rinkoje.
Prekių eksportas paprastai visada naudingas gamintojui ir nenaudingas
vartotojui šalyje.
Tačiau didėjanti rinkos kaina prekėms, didėjanti bendroji jų paklausa
didina užimtumą, skatina darbo užmokesčio augimą.
Visumoje, prekių eksportas didina bendrąsias šalies pajamas ir teigiamai
veikia gamybą.
Tad, eksporto didinimas turi labai didelę reikšmę šalies ūkiui, todėl,
paprastai, stengiamasi jį visokeriopai skatinti ir remti įvairiomis
ekonominėmis bei įstatyminėmis priemonėmis. Pvz. ekonominės priemonės gali
būti: valstybės priemokos gamintojams už eksportuojamas prekes, prekių
pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis nei vidaus rinkoje.
Pvz. Lietuvoje yra pakankamai kai kurių specialybių kvalifikuotų
darbuotojų, gan patenkinamos ūkininkavimo ž. ūkyje sąlygos. Nors gamtiniai
ištekliai l. riboti, yra galimybių pateikti tarptautinei rinkai kai kurias
prekes. Ką gali pasiūlyti Lietuva arba jau siūlo tarptautinei prekių rinkai
ir kam?
Gyvulininkystės, augalinės kilmės produkciją ( mėsa – Rusija, Latvija,
Estija; pieno produktai – Rusija, Olandija, ),
trąšos – Vokietija, Airija;
mediena ir jos dirbiniai – Vokietija, Olandija, JK ,
televizoriai – Rusija, Baltarusija.
1997 eksportas sudarė 3862 mln. USD.
Kitokį poveikį ūkiui, gyventojams daro prekių ir paslaugų importas:
Importas padidina bendrąją prekių pasiūlą, nes vidaus rinką papildo
importuojamos prekės. Tada mažėja kainos, atlyginimai bei užimtumas
įmonėse, gaminančiose prekes, artimas importuojamoms. Taigi gamintojams
importas nenaudingas, jis naudingas tik vartotojams.
Pageidautina įsivežti tik tokias vartojimo prekes, kurių šalyje
pagaminti negalima. Tinkamai subalansuota užsienio prekyba skatina
ekonominį vystymąsi, geriau tenkina vartotojų poreikius.
Lietuva:
Importas, 1997
5643 mln. USD : Matome užsienio prekybos balansas yra
pasyvus – ~ importuojama daugiau nei eksportuojama.
Daugiausia importuojama :
Žalios naftos, gamtinių dujų – Rusija;
Farmacijos produktų – Vokietija, Lenkija, Latvija;
Plastikinių dirbinių – Rusija, Italija, Vokietija.
Popieriaus, kartono – Lenkija, Rusija;
Medvilnės ir jos gaminiø – Uzbekistanas, Vokietija, Rusija;
Juodųjų metalų – Rusija, Ukraina, Kazachstanas;
Tikrovėje, gamintojas ir vartotojas šalies ūkio mastu yra tas pats
subjektas. Jeigu užsienio prekyba subalansuota, tai didesnės pajamos,
gaunamos iš užsienio prekybos, kompensuoja jų sumažėjimą dėl prekių
importo. Taigi, kiekvienu atveju užsienio prekybos teikiamą naudą reikia
lyginti ssu padaroma žala.
Kadangi tarptautinės prekybos apimtys ir struktūra nemažai lemia
šalies gyventojų gyvenimo lygį, labai svarbi yra gerai parengta tarp.
prekybą reguliuojanti politika. Tarp importą reguliuojančių priemonių
paminėtinos tokios, kaip licenzijos, importo kvotos, muitai ir pan.
Kiekviena šalis per užsienio prekybos politiką stengiasi realizuoti savo
šalies pranašumus ir gauti maksimalią naudą.
Palyginti dar neseniai užsienio prekyba buvo suprantama kaip paprasta
prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai kur kas
sudėtingesnis reiškinys. Jis suprantamas kaip tarptautinių integracijų
svarbiausia sfera.
Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem
pagrindinėmis kryptimis
1. Pirma, auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms,
kontroliuojamoms tos pačios korporacijos.
2. Antra, stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis.
Taip iš konkurentų pasaulinėje rinkoje tampama gerais partneriais,
bendradarbiaujančiais mokslo, gamybos, bei prekių ir paslaugų
realizavimo sferose.
Siekdamos pasinaudoti ttarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelis
šalių savo teritorijoje kuria ypatingas ekonomines zonas. Čia galima
laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius gyventojus,
disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi. Tokiuose
rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekės neapmokestinamos,
o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias technologijas netgi skatinamos
įvairiomis ekonominėmis lengvatomis. Tokių ypatingos paskirties ekonominių
zonų pasaulyje priskaičiuojama nemažai. Tai bandoma (galvojama) realizuoti
ir Lietuvoje. Tokiose zonose investuojant kapitalą į ekonominę veiklą,
galima gauti daug didesnį pelną. Tai naudinga tiek vienai, tiek kitai
pusei.
Valstybinė užsienio prekybos politika
Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę, įvairius kitus
veiksnius, konkrečias sąlygas, tam tikru laikotarpiu vykdo gana skirtingą
užsienio prekybos politiką. Užsienio prekybos politikos formas galima
suskirstyti į dvi pagrindines kryptis: 1) laisvoji prekyba ir 2)
protekcionizmas.
1. Laisvosios prekybos šalininkais buvo žymus ekonomistas, A.Smitas ir kt.
Jo nuomone, kiekviena šalis turėtų pplėtoti tik tas gamybos sritis, kurios
tai šaliai yra patogiausios, palyginus su kitomis šalimis. Geriausias
būdas plėtoti tarptautinį pasidalijimą yra konkurencija. Tam reikalinga
laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi užsienio
prekybos privalumai yra šie: ji stimuliuoja abipusiai naudingą
tarptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų
nacionalinį produktą, sudaro prielaidas gerinti gyvenimo lygį pasaulyje .
2. Laisvoji prekyba turi ir nemaža trūkumų, todėl valstybių užsienio
prekybos politika neretai pasukama protekcionizmo kryptimi.
Protekcionizmu suprantama valstybės užsienio prekybos politika, siekianti
apsaugoti šalies ūkį nnuo užsienio rinkos konkurencijos. Pagrindiniai
protekcionizmo tikslai šie: ekonominėmis priemonėmis padaryti šalies ūkį
kuo mažiau priklausomą nuo tarptautinio ūkio, išugdyti vidaus gamybos
sferas. Protekcionizmo politika turi gan gilias istorines šaknis
2a) 20 amžiuje, ypač antroje jo pusėje, atsiranda vis naujų
protekcionizmo atmainų (formų), iš jų taip vadinamas kooperuotas
(kolektyvinis) protekcionizmas, pagrįstas suderinta grupės šalių užsienio
prekybos politika. Vienas ryškiausių pavyzdžių – “Europos bendroji rinka”
(Europos Sąjunga) įsikūrusi šio amžiaus šeštame dešimtmetyje (1957m.) –
(Airija, Belgija, Danija, JK, Gr. It. Isp., Liks., Ol. Por. Pr. Vok. . taip
pat Europos laisvosios prekybos asociacija (Austrija, Islandija,
Lichtenšteinas, Norvegija, Suomija, Švedija, Šveicarija)
Nors laisvosios prekybos šalininkai protekcionizmą iš esmės atmeta, tačiau
sutinka, kad protekcionistinės krypties užsienio prekybos politikos
priemonės yra tikslingos atsilikusio ūkio šalyse. Protekcionizmo politikoje
yra naudojamos tokios priemonės, kaip muitai, kvotos, įvairūs sanitarijos
reikalavimai ir kt. Muitai, bene plačiausiai yra šiuo metu taikoma
priemonė.
I. Muitai yra ir viena seniausių mokesčių rūšių.
Muitai, tai mokestis, kuriuo apmokestinamos prekės, gabenamos per sieną.
Tai padidina prekės kainą. Muitų yra gana įvairių. Juos galima suskirstyti
pagal šiuos kriterijus:
pagal kilmę – 1)autonomiški, nustatomi vienos valstybės ir 2) konvenciniai,
fiksuojami kelių valstybių tarpusavio prekybos sutartimis;
pagal prekiø judėjimo kryptį – importo, eksporto ir tranzito;
pagal tikslą – fiskaliniai, siekiantys papildyti valstybės biudžetą
pajamomis, ir protekciniai, kurių tikslas – apsaugoti vidaus gamybą nuo
užsienio konkurencijos;
pagal taikymą – 1) bendriniai, vienodai taikomi prekėms, nežiūrint jų
šalies gamintojos, ir 2) diferenciniai, taikomi skirtingai įvairioms šalims
(pastarieji dar neretai vadinami diskriminaciniais);
pagal apmuitinimo pagrindą – 1) specifiniai, pagrįsti įvežamų prekių
svoriu, kiekiu, ir 2) vertybiniai, mokami nuo piniginės prekės vertės,
imant nustatytą vertės procentą;
pagal apmuitinimo laiką – 1) nuolatiniai, skirti neribotam laikui, ir
2)laikini, skirti užtikrinti kokios nors šalies gaminiams tam tikru laiku
norimą kainą.
Muitai gali būti naudingi ir žalingi.
Teigiamas muitų poveikis: Muitai pakelia vidaus rinkos kainą importuojamai
prekei, o tai sumažina jos paklausą, vyriausybė gauna papildomas pajamas,
kuriomis gali paremti eksportuojamų prekių gamybą. Muitai padeda
subalansuoti mokėjimų balansą ir išlaikyti valstybės užsienio valiutos bei
aukso rezervus
Šie mokėjimai, gindami atskiras šalies ūkio šakas nuo užsienio
konkurencijos, mažina nedarbą, didina bendras pajamas, žmonių perkamąja
galią.
Tačiau gamintojus ir vartotojus muitai dažnai veikia ir neigiamai.
1. Pvz. beatodairiškai saugant, tarkim, ž,ū. gamintojus nuo užsienio
konkurencijos, tuo pačiu išsaugomi neefektyvūs ūkiai, kurie normalios
konkurencijos sąlygomis bankrutuotų.
2. Muitai paliečia ir vartotojus, jie priverčia didesnæ kainą mokėti už
prekes, gaminamas šalies gamintojų. Šakos, saugomos nuo užsienio
konkurencijos, pagamins brangesnių prekių, negu esant konkurencijai.
Taigi gamybos ištekliai bus naudojami neefektyviai, tai mažins bendrą
gamybos efektyvumą.
3. Didinat muitus atsiranda ir tai vadinama “keršto” muitų politika,
Nustatant aukštus muitus, galima tikėtis ir kad prekybos partnerės taip
pat pakels muitus. Todėl muitų politika turi būti llabai lanksti
II. Importo kvota yra antra užsienio prekybos suvaržymo priemonė.
Kvota yra administracinė priemonė produkcijai arba prekybai apriboti.
Kvota yra leistinas kurių nors prekių importo kiekis. Kvota skiriasi nuo
muito tuo, kad vyriausybė, nustatydama importo kvotas, negauna pajamų.
Todėl kvotų nustatymas tiesiogine prasme nėra vyriausybės iždo politikos
priemonė. Tačiau muitų ir kvotos ek pasekmės tapatingos. Pirmiausia kvotos
įvedimas pakelia kainą ir šalies gyventojai perka mažiau ir moka brangiau
už importines prekes. Suveikia paklausos ir pasiūlos dėsnis, nes kvota
visuomet yra mažesnė už paklausą. Jei paklausa pranoksta pasiūlą, tai kaina
prekei padidėja. Tačiau vartotojai nuo kvotos kenčia daugiau nei nuo muitų,
kadangi kvotos riboja pirkėjo pasirinkimą.
Importo kvotos naudingos vidaus gamintojams, nes padidina paklausą
šalyje gaminamai produkcijai, o kartu ir kainą. Mažėja g-bos efektyvumas,
stokojama prekių kylant jų kainoms. Tuo atveju galima gaminti esant
didesniems gamybos kaštams. Užsienio gamintojai gali pasinaudoti tokia
aplinkybe ir parduoti mažiau prekiø bet aukštesne kaina.
III. Be to, įvedami kiti importo apribojimai: pvz. importuojamos prekės
turi atitikti pasaulinius kokybės standartus, vartojimo saugumo, aplinkos
apsaugos reikalavimus. Deja į Lietuvos rinką dažnai patenka nekokybiški,
pasibaigusio galiojimo laiko maisto produktai, vaistai ir kt. prekės.
Paminėtos priemonės yra savotiški barjerai, reguliuojantys užsienio
prekybą.
Prekybos barjerus paprastai sudaro šalis, siekdama apriboti vietiniams
vartotojams skirtą užsienio prekių apimtį. Šie barjerai dažniausiai
sukuriami norint nuo užsienio konkurencijos apsaugoti vietinius gamintojus
bei skirti jiems laiko padidinti
produktyvumą.
IV. Todėl dar kartais naudojamos net subsidijos, kurios suteiktų saviems
gamintojams, priešingai nei įvežamų prekių, galimybė dirbtinai sumažinti
kainas. Tačiau čia dažnai iškyla problema – vietiniai gamintojai toli gražu
ne visada stengiasi gerinti savo produkcijos kokybę, didinti darbo našumą,
mažinti kainas, kol nuo užsienio konkurencijos juos saugo prekybos
barjerai.
Užsienio prekybos priemonėmis gali būti sprendžiamos ir politinės
problemos: pvz. prekybos blokados verčia valstybæ, pažeidžiančią žmonių
teises, keisti politiką. Tačiau tokia prekybos blokados politika yra
veiksminga tik tada, kai ji yra kolektyvinė – kai apsijungusios ją vykdo
daugelis šalių.
Tarptautinės investicijos
Tarptautinės investicijos pagrįstai priskiriamos sudėtingiausioms
tarptautinių santykių formoms. Jos kompleksiškai ir sistemingai leidžia
spræsti tiek ekonomines, tiek socialines, tiek politines, tiek ekologines
problemas.
Tarptautinės investicijos teigiamai veikia jas priimančių šalių,
dažnai vadinamø šalimis recipientais, ekonomiką. Tačiau šioms šalims reikia
spræsti daugelį problemų:
kokio dydžio tarptautinių investicijų reikia siekti,
į kokias ūkio šakas ir kokiomis formomis pritraukti užsienio firmas ir
kapitalą,
kaip nukreipti tarptautinių kompanijø veiklą sprendžiant socialinius šalies
vidaus klausimus ir pan.
(Investicijas teikiančios šalys dažnai vadinamos šalimis donorėmis).
Valstybinė tarptautinių investicijų reguliavimo politika susiduria su
įvairiomis problemomis. Įvairiomis priemonėmis siekiama padidinti
tarptautinių iinvesticijų efektą, minimizuoti su jomis susijusius kaštus,
sudaryti užsienio partneriams palankų investicijų klimatą.
Tarptautinės investicijos vykdomos šiomis pagrindinėmis priemonėmis:
1. Tiesioginės investicijos į konkrečias įmones pramonėje, prekyboje,
paslaugose ir kt;
2. Portfelinės investicijos į užsienines obligacijas ir kitus vertybinius
popierius;
3. Ilgalaikiai arba vidutinės ttrukmės tarptautiniai kreditai ir paskolos,
suteikiamos konkrečioms įmonėms ir organizacijoms.
Investicijų būdai:
1.Tiesioginių tarptautinių investicijų paskirstymas atskiroms šalims,
ekonomikos šakoms labai formuoja pasaulio ūkio struktūrą, raidą, santykius
tarp pagrindinių ūkio grandžių. Naudodamos tiesiogines investicijas,
transnacionalinės korporacijos efektyviai plečia savo veiklos sferą,
sukurdamos užsienyje įmones kaip
1) filialus,
2)“dukterines” įmones
3) Partnerines kompanijas.
Plačiau: Vasiliauskas- 197
psl.
2.Portfelinės tarptautinės investicijos laikomos labai svarbiais užsienio
kapitalo įtraukimo, įvairių paskolų finansavimo šaltiniais. Ženkli šių
investicijų augimo tendencija. Bene svarbiausiu šio proceso stimulu yra
įvairių šalių mokamų palūkanų skirtumas.
3. Tarptautinių kreditų reikšmė ir poveikis tiek įvairių šalių, tiek
pasaulinio ūkio raidai tampa vis reikšmingesnė. Tarptautinių kreditų
rinkoje išskiriamos pinigų ir kapitalo rinkos. Pinigų rinką daugiausia
sudaro trumpalaikiai (iki metų) kreditai, kurių pagalba tiek korporacijos,
tiek ir valstybiniai bankai papildo laikiną apyvartinį lėšų deficitą.
Kapitalų rinka skirta vidutinės trukmės (nuo 2 iiki 10 metų) ir ilgalaikiam
(daugiau nei 10 m. ) kreditavimui, kuris vykdomas išleidžiant ir įgyjant
obligacijas. Šie kreditai naudojami ir palyginti naujomis finansavimo
formomis. Viena jų – projektinis finansavimas, t.y. tarptautinio kredito
suteikimas konkretiems pramonės ar kitų ūkio šakų projektams įgyvendinti.
VYRIAUSYBĖS VAIDMUO EKONOMIKOJE
(Paskaitos santrauka)
Vertinant vyriausybės vaidmenį ekonomikoje išsiskiria du kraštutiniai
požiūriai:
1. Vyriausybės vaidmuo reguliuojant ekonomiką, mažinant verslo ciklo
svyravimus, yra svarbus ir tai pirmiausia turi būti reguliuojama
fiskalinės ir monetarinės politikos pagalba
2. Vyriausybė neturi kištis į ekonomiką. Rinkos ekonomika turi
susireguliuoti savaiminiu būdu.
Realiame gyvenime ppastaruoju metu vyriausybės vis labiau kišasi į šalių
ūkį. Tai atliekama:
• Vykdant fiskalinę politiką
• Vykdant monetarinę politiką
• Vykdant antiinfliacinę politiką
• Vykdant antimonopolinę politiką
• Vykdant užimtumo politiką
• Vykdant socialinio saugumo politiką ir kt.
Visa tai vykdoma siekiant užtikrinti gamybos stabilumą.
Valstybės pareiga yra tiekti tas prekes ir paslaugas, kurių pasiūlos
negalima laukti iš privataus sektoriaus.
Ir taip vyriausybės poveikis ekonomikai pasireiškia per:
išlaidas
mokesčius (fiskalinę politiką)
reguliavimą (įstatymus)
valstybines įmones
1. Išlaidos. Kai vyriausybė moka socialines pensijas nedirbantiems
žmonėms, jos poveikis nukreiptas į tuos, kurie gauna visuomeninį
produktą. Gaunantis pensiją gali nusipirkti daugiau prekių ir paslaugų.
Kai vyriausybė tiesia kelius arba perka lėktuvus, ji veikia gamybą. Kai
vyriausybė finansuoja mokslinius tyrimus, ji daro įtaką šalies
technologijų progresui, inovacijoms, gamybos aktyvinimui.
(be to apie tai kalbėta nagrinëdami temą “Nacionalinis produktas”,
pvz.vyriausybės išlaidos įvairioms prekėms ir paslaugoms – švietimui,
socialinei apsaugai, gynybai ir pan.; įvairûs transferiniai išmokëjimai,
subsidijos ir pan. – prašom pasiskaityti)
2. Mokesčiai . Rinkdama mokesčius vyriausybė veikia tuos, kurie gauna
visuomeninį produktą. Mokėdami mokesčius, mokėtojas netenka dalies pajamų
ir todėl gali nusipirkti mažiau prekių bei paslaugų. Mokesčiai taip pat
daro poveikį tam, kas gaminama. Apmokestinus vienas prekes, stabdoma jų
gamybą, o kartu skatinama substitutų gamyba. Be to, mokesčiai gali veikti
ir tai, kaip prekės gaminamos. Keisdama mokesčius vyriausybė gali
skatinti verslininkus labiau gamyboje diegti inovacijas, gaminti
modernesnį produktą. (be to apie valstybės įtaka ekonomikai per mokesčius
kalbėta temoje “Fiskalinë politika”)
Mokesčių sistemos sudaromos remiantis šiais principais:
neutralumas
tikslingas nukreipimas prieš nepageidautinus rinkos reiškinius;
paprastumas ir aiškumas;
teisingumas
3. Reguliavimas. Vyriausybės nutarimai, sprendimai, įstatymai daro didelę
įtaką verslo plėtrai, ekonominei raidai. Nuo įstatyminio valstybės pagrindo
labai priklauso kokios prekės, paslaugos bus gaminamos, kokiu mastu.
Įstatymais įteisinama fiskalinės bei monetarinės politikos mechanizmo
veikla. Vyriausybė gali uždrausti atskirų prekių gamybą (pvz. pesticidų),
numatyti vairius reikalavimus įvairiose gyvenimo srityse (pvz. – reikalauti
būtinai įrengti apsauginius diržus prie automobilių sėdinių, žmonių
reikalauti išmetamųjų medžiagų į atmosferą sumažinimo ir pan.) ir tuo
skatinti ar riboti įvairių produktų gamybą. Tai vyriausybė realizuoja per
įvairias vyriausybines institucijas, kontroliuojančias įstatymų ir nutarimų
vykdymą
4. Valstybinių įmonių vaidmuo ekonomikoje yra labai diskutuotina tema ir
betarpiškai siejama su privatizacija ir privataus sektoriaus stiprinimu.
Tai labai priklauso nuo vyriausybės vykdomos ekonominė politikos ir keliamų
konkrečių tikslų, tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių. Paprastai vyriausybė,
plėsdama privatų sektorių tikisi pakelti gamybos efektyvumą, padidinti
savo fondus ir pan.
Tačiau valstybė reguliuoja kai kurias veiklos sritis, siekdama neleisti
kurtis monopolijoms, apsaugoti visuomenę nuo klaidingos prekių ir paslaugų
reklamos, kenksmingų produktų.
Vyriausybė reguliuoja ekonomiką, norėdama:
pateikti visuomenei tas prekes ar paslaugas, kurių negali tiekti privatus
verslas.
apsaugoti visuomenę nuo neigiamų šalutinio produkto efektų, tokių kaip
gamtos teršimas;
skatinti reikalingų ir nekenksmingų prekių vartojimą bei atsisakymą nuo
blogų prekių;
remti skurstančius vvisuomenės narius;
stabilizuoti ekonomiką.
