Mikroekonomika, rinka

TURINYS

|1.Rinkos trūkumai |3 |

|2. Pasiūla ir ją veikiantys faktoriai |4 |

|3. Bendrojo ir ribinio naudingumo priklausomybė |5 |

|4. Darbo pasiūla |7 |

|5. Monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyra ilguoju laikotarpiu |8 |

|6. Ar oligopolistai efektyviai naudoja turimus išteklius |10 |

|7. Sutrumpintų žymėjimų sąrašas. |11 |

|8. Informacijos šaltinių sąrašas |12 |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

| | |

1. Rinkos trūkumai

Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonomines veiklos

organizavimo būdas. Rinka – tai prekinių -piniginių santykių visuma, prekių

ir paslaugų mainai tarp pirkejų ir pardaveju, vykstantys pagal prekinės

gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti ivairių

ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina

su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo — pardavimo

sanderiai.

Pagrindiniai rinkos trūkumai, tai:

1. Rinka neužtikrina žmonių užimtumo, tai yra teisės į darbą.

2. Negali vykdyti pajamų perskirstymo.

3. Rinka neskatina kolektyvinio naudojimo prekių ir paslaugų gamybos,

pvz. Švietimo, sveikatos paslaugų, kelių tiesimo.

4. Rinka neturi aplinkos apsaugos ekonominio reguliavimo mechanizmo.

5. Kiekviena rinka yra ribota.

Monopolijos susidarymas yra vienas iš svarbiausiu rinkos mechanizmo

ribotumo pavyzdžių. Rinkos mechanizmas savaime gimdo monopoliją, kuri, savo

ruožtu mažina visuomenines gamybos efektyvumą. Esant natūraliai

monopolijai, stambi įmonė įgauna rinkos galią, todėl, kad tam tikrose

veiklos srityse masto ekonomijos dėka vienos įmonės kaštai daug mažesni nei

kelių konkuruojančiu.

2. Pasiūla ir ją veikiantys faktoriai

Pagrindiniai pasiūlą veikiantys faktoriai:

Kainos

Gamybos išteklių kaštai

Technologijų kaita

Pasiūla – prekių kiekis, kuri pardavejai nori ir gali parduoti

tam tikromis kainomis. Kadangi pasiūla yra tiesiogiai susijusi su kaina,

todėl pasiūlos dėsnis formuluojamas taip: prekių pasiūlos kiekis kinta

kainų kitimo linkme – prekių kainoms didėjant, atitinkamai didėja ir

pasiūla, o kainoms mažejant – pasiūla mažėja. Tai priklauso nuo gaunamo

pelno dydžio. Pasiūla didėja didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant

dėl atitinkamo įmonės, gaminančios tą prekę, pelno kitimo; didėjant prekės

kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamybos priemonių savininkas

gauna didesnį pelną, todel jis didina tos pprekės gamybą ir pardavimą kitų,

nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti

pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pajamų augimą.

Nors pasiūlos dėsnio apibrežime nurodyta, kad pasiūlos kiekis

paprastai kinta kainos kitimo linkme, gamintojas, siekdamas didinti savo

pelną, gali keisti prekės pasiūlos kieki ir priešinga linkme negu kad kinta

kaina. Kitų prekių kainų kitimas gali pakeisti tam tikros prekes pasiūlos

dydi, jeigu jos yra substitutai arba komplementarios gamybos požiūriu. Dvi

prekės yra substitutai, jei ju gamybai naudojami tie patys ištekliai (pvz.,

dirvožemis naudojamas įvairioms žemes ūkio kultūroms auginti). Tuomet

augant vienos prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja

išteklius, kurie iki tol buvo naudojami kitos prekes gamybai. Pastarosios

pasiūla mažeja, Komplementarios prekes gamybos požiuriu yra tokios, kuriu

gamybos procese naudojant tuos pačius išteklius vienos prekės gamybai, kaip

papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (pvz.,

išgaunant naftą, kartu išsiskiria ir jos dujos).Tokiu atveju didėjant

vienos prekes kainai, didinama jos gamyba, o kartu padideja ir kitos prekės

pasiūla.

Gamybos veiksnių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių

kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojų pelną. Todėl

pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei

gaminti, sumažeja gamintoju interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla

mažeja. Atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintoju,

norinčiu juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti jos pasiūlą.

Technologine pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis

išteklių sąnaudomis, ir jeigu net pastarųjų kainos rinkoje nekinta,

gaunamas didesnis gamybos pelnas, palyginti su pelnu, kuri savininkai gautu

naudodami ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti pasiūlą.

|3. BENDROJO IR RIBINIO NAUDINGUMO PRIKLAUSOMYBĖ |

Bendrasis naudingumas yra tam tikro prekiu kiekio teikiamas

pasitenkinimas.

Ribinis naudingumas reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant

vienu prekes vienetu mažiau ar daugiau.

Jis, išmatuotas pinigais, yra maksimalus pinigų kiekis, kuri

asmuo nori mokėti už papildomą prekės vienetą. Reikia aiškiai suvokti

skirtumą tarp bendrojo ir ribinio naudingumo. Kalbėdami apie bendrąji

naudingumą, turime galvoje pasitenkinimą, kuris gaunamas suvartojus visą

produktą. Ribinio naudingumo atveju, priešingai, kalbama apie

pasitenkinimą, kurį suteikia paskutinio (t.y. ribinio) produkto vieneto

suvartojimas.

Iš 1. pav. matyti, kad didėjant produkto vartojimui, tiek bendrasis

naudingumas (BN), tiek ribinis (RN) auga iki maksimumo taško, o po to ima

mažėti. Tačiau maksimumą ribinis naudingumas pasiekia tik iš pradžiu, o po

to krinta. Tuo tarpu bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas

sutampa su ribinio naudingumo nuliniu tašku.

1. pav. Ribinio ir bendrojo naudingumo priklausomybė

[pic]

. Daugumos produktu pirmuosius vienetus vartotojas paprastai vertina

labiau, jie suteikia daug didesnį pasitenkinimą negu paskutinieji vartojami

tos rūšies produktai. Kiekvieno papildomo vieneto teikiamas pasitenkinimas

arba naudingumas yra vis mažesnis ir mažesnis.

Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia, kad tam tikru periodu, esant

nekintančiam vartotojo skoniui, kiekvienas vartojamo produkto vienetas

teikia mažėjanti ribinį naudingumą.

. Kad naudingumo sąvoka butu labiau apčiuopiama, tarkime, jog atskiros

prekės naudingumas matuojamas maksimaliu pinigu, kuriuos asmuo pasirengęs

už ją moketi, kiekiu. Tai, kad žmogui vartojant vis daugiau ir daugiau

konkrečios prekės tam tikru laikotarpiu, kiekvieno tos prekės pridetinio

vieneto naudingumas jam mažėja, yra faktas, kuriuo bet kuris iš mūsų gali

įsitikinti gyvenime.

4. Darbo pasiūla

Ekonomikos teorija jau nuo 19 a. vidurio darbo jegą nagrinėja

kaip vieną iš prekių, kurios mainų santykiu problematiką galima aprašyti

remiantis dėsningumais, suformuluotais nagrinėjant daiktinių prekių rinkas.

Todėl neatsitiktinai darbo jėgos (toliau -darbo) rinkos analizei vartojamos

konkurencijos, ppasiūlos, paklausos, ribinių pajamų sąvokos.

Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami pripažinimo,

siekdami gauti pajamų, patirti bendravimo su kolegomis džiaugsmą ir t.t.,

tačiau ekonomikos teorijos pagrindams suvokti pakanka nagrineti tik vieną

iš motyvų – siekimą gauti pajamų (darbo užmokesti). Siekimas bei gebėjimas

dirbti tam tikrą laiką, esant ivairiems darbo užmokesčio lygiams, yra darbo

pasiųla. Nors darbo rinka nėra tapati prekių rinkai, pasiųlos dėsningumų

bendrumas yra akivaizdus. Kuo tam tikros profesijos darbuotojų darbo

užmokestis didesnis, tuo daugiau žmoniu linkę pasirinkti šią profesiją, tuo

daugiau valandų per dieną (kai kitos sąlygos lygios) jie pasirengę skirti

darbui. Jeigu darbo pasiųlos dėsningumus išreikštume grafiškai, gautume

grafiką (žr. 2 pav.), kuriame Y ašyje atidedamos darbo kainos (pvz., Lt.

per valandą), o X ašyje – darbo kiekis, kuri darbuotojai linkę pateikti už

atitinkamą atlyginimą (pvz., darbuotoju skaičius).

2. pav. Darbo pasiūlos priklausomybė nuo atlyginimo

[pic]

Rinkos ekonomikoje sprendimus dirbti ar nedirbti ir kiek dirbti priima

atskiri asmenys, atsižvelgę i darbo užmokesti ir sunkumų, patiriamų darbo

metu, lygi.

|5. Monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyra ilguoju laikotarpiu |

| |

Monopolinės konkurencijos rinkos ekonominis pelnas masina kitas

įmones pereiti į finansiškai naudingą rinką. Konkrečios įmonės paklausos

kreivė tampa elastingesne. Tai reiškia,

kad vienos įmonės rinkos dalis ir ekonominis pelnas mažėja. Šis procesas

tęsiasi tol, kol ekonominis pelnas išnyksta ir lieka tik normalusis pelnas.

Tokia padėtis pavaizduota 3. pav. Čia paklausos kreivė

pasislenka į kairę

pusę tiek, jog tampa liestine vidutinių kaštų kreivei taške C.

Jeigu naujų įmonių perejimas į rinką tęsiasi, produkcijos apimtis

kiekvienoje įmoneje dar mažeja. Daugelis įmonių patiria nuostolius,

nebegauna net normalaus pelno ir palieka rinką.

Kitaip negu tobulos konkurencijos rinkoje, pagristoje prekių

vienodumu, monopolinės konkurencijos rinkoje realizuojamos diferencijuotos

prekės, įmonės tokioje rinkoje yra monopolijos savo produkcijos pažiuriu,

nes jų produktai skiriasi nuo kitų gamintojų tos pačios paskirties

produktų. Tačiau šie produktai, kokybiškai skirdamiesi vienas nuo kito, yra

gana artimi substitutai (pakaitalai). Šios prielaidos lemia tai, kad

monopolines kkonkurencijos rinkos paklausos kreivė irgi yra krintanti žemyn,

tačiau ji elastingesnė negu monopolijos paklausos kreivė. Monopolinėje

rinkoje įmonė gali didinti prekiu kainą ir mažinti produkcijos apimti,

turėdama mažesnių pavojų prarasti klientus negu monopolinės konkurencijos

rinkoje. 3. pav. pavaizduota monopolinės konkurencijos įmonės paklausos

kreivė D ir palyginama su monopoline D1 bei tobulos konkurencijos imonės D2

paklausos kreivemis.

3. pav. Pusiausvyra monopolinės konkurencijos ilguoju

laikotarpiu.

[pic]

Likusių įmonių produkcijos apimtis vėl gali dideti, paklausos kreivė

pasisuka I dešinę tiek, kad jos vėl ima gauti normalų pelną. Taigi įmonių

elgsena monopolinės konkurencijos rinkoje panaši kaip ir tobulos

konkurencijos rinkoje. Tačiau monopolinės konkurencijos atveju įmonė

pasiekia pusiausvyrą ilguoju laikotarpiu gaudama normalų pelną ne VBK

kreivės minimumo taške. Vidutiniai bendrieji kaštai yra didesni negu

minimalus, o tai reiškia, kad neišnaudojamas įmonių gamybinis pajėgumas,

palaikomas jų perteklius.

6. Ar oligopolistai efektyviai nnaudoja turimus išteklius

Oligopolinėje rinkoje vidutiniai bendrieji kaštai yra didesni

negu minimalūs, o tai reiškia, kad neišnaudojamas imoniu gamybinis

pajegumas, palaikomas ju perteklius

. Kaip pavaizduota 4. pav., ribiniu pajamu kreivė oligopolinejė rinkoje

turi dideli pertruki. įmonė, padidinusi kainą, labai sumažina jų

realizavimą (paklausos kreivė virš taško E). Tačiau už kiekvieną realizuotą

pabrangusį prekės vienetą įmone gauna didesnes pajamas, todėl ribinės

pajamos yra didelės, o jų kreivė yra gana aukštai. Taip yra iki taško E,

kuriame realizavimo apimtis lygi Q1. Norėdama išplėsti gamybą, firma mažina

prekių kainą, kad ji taptu mažesne negu varžovų. Tai reiškia, kad už

papildomai realizuotą prekės vienetą imonė gaus daug mažesnes ribines

pajamas. RP kreivė staiga krinta žemyn nuo taško A iki B. Po to įmonė,

mažindama kainas, gauna nuosekliai mažejančias ribines pajamas, o jų kreivė

yra ištisine ir kkrintanti žemyn. Didžiausios įmonės pajamos bet kurioje

įmonėje yra tada, kai tenkinama lygybe RK=RP. Kaip matome iš paveikslo,

ribiniai kaštai gali keistis oligopolineje rinkoje tarp tašku A ir B, tai

yra RK kreivė gali užimti bet kurią padėti tarp RK1 ir RK2 esant nekintamai

produkcijos apimčiai. Todel įmonė gali gauti didžiausias pajamas, jeigu

kaštai ir padideja. Tik kai RK kreivė išeina už AB intervalo ribu, įmonė

turi keisti prekės kainq. Siekdama pakeisti ribinius kaštus, nekeisdama

gamybos apimties, firma užsitikrina tai gamybos apimčiai didžiausią naudą.

Vidutinių bendrujų kaštų kreivės ssu paklausos kreive sąlyčio taškas yra ne

žemiausioje pirmosios dalyje, o tai rodo, kad yra ir technologinio

efektyvumo nuostolių.

[pic]

7. Sutrumpintų žymejimų sąrašas

BK — bendrieji kaštai

BN — bendras naudingumas

BP — bendros pajamos

RK — ribiniai kaštai

RN — ribinis naudingumas

RP — ribinės pajamos

VBK — vidutiniai bendrieji kaštai

8. Informacijos šaltinių sąrašas

Jakutis A., Petruškevičius V., ir .kt Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas

1999;

Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, 1997;