Įmonių bankrotai. Įmonių kūrimosi ir bankrotų dinamika lietuvoje

Vilniaus Gedimino technikos universitetas

įmonių ekonomikos ir vadybos katedra

Įmonių ekonomika

Kursinis darbas

Vilnius, 2004

turinys

Įvadas…………………………3

1. Įmonių bankroto proceso esmė ir pasaulinė

praktika……………….5

2. Įmonių bankroto įstatymo tikslai, jo taikymas ir pagrindinės sąvokos

……… 6

3. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo

pagrindai……………10

4. įmonės bankroto bylos nagrinėjimas teisme ir ne teisminiu

būdu……….. 11

5. Darbo santykių reglamentavimas įmonės likvidavimo

atveju……………12

6. Bankrotai

Lietuvoje…………………..

…………..16

7.Gelbėti bankrutuojančią įmonę ar teisingai padalyti jos

turtą…………..21

8. Įmonės

administratorius………………..

…………..24

9. Bankroto bylos iškėlimo

pasekmės……………………

…..28

10. Senojo iir naujojo bankrotų įstatymų panašumai ir

skirtumai…………..30

11.

Statistika………………….

………………32

12. Statistikos

apžvalga……………………

………….38

13.

Išvados…………………..

………………40

| |

1 Įvadas

Temos aktualumas ir mokslinis naujumas. “Beveik kiekvienas žmonijos

istorijos lapas rodo didelę finansų reikšmę ekonominei, kultūrinei bei

politinei tautos raidai. Todėl gal ir ne be pagrindo yra sakoma, kad

tikroji kiekvienos tautos konstitucija yra jos finansų sutvarkymas”. Tai

tik dar kartą patvirtina, jog kiekvienos valstybės atliekamoms funkcijoms

užtikrinti reikalingos tam tikros lėšos. Būtent todėl mokesčiai – tai

neišvengiama proceso dalis, kuri užtikrina sėkmingą valstybės bei

visuomenės raidą.

Kalbant apie mokestį, kaip bbendrą prievolę valstybei, turima omenyje

tai, jog struktūriškai šią prievolę sudaro pareiga mokėti nustatytą

mokestį, o taip pat ir pareiga laikytis įstatymų nustatytos mokesčių

mokėjimo tvarkos. Būtent šios tvarkos laikymasis ir užtikrina reikiamą

valstybės finansų politiką. Tačiau neabejotinai kyla klausimas, ar valstybė

formuodama atitinkamą mokesčių ssistemą, visada yra teisi ir teisinga? O gal

ji tik žiūri iš savo pozicijų, nelabai atsižvelgdama į mokesčių mokėtojus

ir nesiteiraudama, ar jiems tokia sistema priimtina, ar jie norėtų ką nors

keisti? Ar ji, reglamentuodama įvairių įmonių veiklą, visuomet siekia

naudoms joms, o ne sau? Ar nesudaro neįmanomų sąlygų Lietuvos verslui

plėtoti?

Neišvengiamai iškyla būtinybė analizuoti valstybės mokesčių sistemą,

valstybės priimamus įstatymus, šioje srityje, išsiaiškinti esamus bei

tobulintinus trūkumus. Šį reikalingumą dar labiau pabrėžia ta, jog

Lietuvoje pastaruoju metu mokesčių sistema yra dar tik kuriama, todėl jos

nestabilumas išties nepalankus mokesčių mokėtojams ir tai juos

dezorganizuoja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dabartiniu metu

mokesčių sistemą, kuri privalo aprėpti keturis pagrindinius elementus:

mokesčių bazę, mokesčių administravimą, mokesčio mokėtoją bei surinktų

mokesčių panaudojimą, šiandien Lietuvoje vargu ar galime pavadinti sistema

tikrąją to žodžio prasme, kadangi minėti jos elementai nėra siejami

tarpusavyje, keičiant vieną iš jų, dažnai nekreipiama dėmesio į kitus. O

tai iššaukia daug ir rimtų problemų visoje valstybės finansų bei mokesčių

srityje, o ypač – įmonių nemokumo, bankroto bylų kėlimo ir bankroto proceso

srityje. Šios problemos aktualumą grindžia ir statistiniai duomenys: įmonių

bankroto valdymo departamentas pateikė parlamentinei kontrolei bankroto

proceso eigos analizės rezultatus, kurie rodo, kad bankrutuojančių ir

bankrutavusių įmonių Lietuvoje sparčiai daugėjo. Be to, atlikta

bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių statistinė analizė leidžia

atskleisti negatyvias tendencijas Lietuvoje: daugelis nemokių įmonių nei

reorganizuojama, nei sanuojama, nei likviduojama, o tai savo ruožtu

sąlygoja didelius visuomeninius kaštus. Visa tai bylojo apie naujojo LR

Įmonių bankroto įstatymo reikalingumą, kuris ir buvo priimtas 2001 m. kovo

20 d., nes iki tol galiojęs 1997 m. Įmonių bankroto įstatymas per kelis

galiojimo metus buvo taisytas, papildytas bei pakoreguotas Lietuvos teismų

praktikos, tačiau labai atitolo nuo pasikeitusių šalies gyvenimo sąlygų,

todėl ir negalėjo reguliuoti teisinių santykių, susijusių su įmonių

bankroto procedūromis. Vis dėlto, reikėtų pažymėti tai, kad naujojo

įstatymo priėmimas dar nereiškia, jog įmonių bankroto sritis jau yra

puikiai sureglamentuota ir todėl nereikia jos analizuoti bei tobulinti.

Anaiptol, Lietuvai tapus ES nare, vystantis valstybės ūkiui, finansams bei

ekonomikai, būtina derinti ir teisės aktus, reglamentuojančius bankroto

proceso santykius. Todėl įmonių bankroto įstatymas bei kiti jį lydintys

teisės aktai turi būti analizuojami, reikia išryškinti juose glūdinčias

problemas bei aktualius klausimus. Būtina išnagrinėti įmonių bankroto

proceso neefektyvumo priežastis, ypač akcentuojant įmonės nemokumo

kriterijaus bei kreditorinių įsipareigojimų tenkinimo tvarkos reikšmę, be

to, reikėtų suformuluoti naujas, tinkamas praktiniam naudojimui įmonės

nemokumo kriterijus bei argumentuoti efektyvesnę kreditorinių pretenzijų

tenkinimo tvarką.

Šio darbo tema – įmonių bankrotai, priežastys, darbo santykių

reglamentavimas įmonių bankroto ir likvidavimo atvejais.

Tema tartum suskaidoma į dvi dalis: bankrotas, jo priežastys, įmonių

bankroto įstatymo dėstymas ir interpretavimas bei darbo santykiai, darbo

santykių reglamentavimo problemos.

Šios dvi dalys kartu yra neskaidomos, susijusios priežastiniu ryšiu.

Pagrindiniai šaltiniai, kuriais remtasi rašant darbą–tai DK(Darbo

kodeksas), ĮĮmonių bankroto įstatymas, CK(Civilinis kodeksas), CPK(Civilinio

proceso kodeksas), straipsniai ir kitos publikacijos minėta tema, Lietuvos

Respublikos Konstitucija.

Dėstomąją šio darbo dalį sudaro tokie skyriai: 1.Bankroto esmė ir

pasaulinė praktika, 2.Įmonių bankroto įstatymo tikslai, jo taikymas ir

pagrindinės sąvokos, 3.Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo

pagrindai, 4.Įmonės bankroto bylos nagrinėjimas teisme ir ne teisiniu būdu,

5.Darbo santykių reglamentavimas įmonės bankroto atveju, 6.Darbo santykių

problemos.

Pirmose keturiose dėstymo dalyse aptariamos bankroto ir su juo susijusios

sąvokos, pasaulinė patirtis, bankrutavusių įmonių Lietuvoje statistiniai

duomenys, Įmonių bankroto įstatymo esmė.

Penktojoje ir šeštojoje dalyje apibrėžiama, kaip tai susiję su darbo

santykių reglamentavimu.

Straipsniai, kurių mintys čia interpretuojamos, daugiausiai paimti iš LLIR

leidinių. Šia ir panašiomis temomis dominuoja teisės eksperto R. Šimašiaus

publikacijos. Minėto autoriaus straipsniai pasižymi minties novatoriškumu

ir šviežumu, drąsia Lietuvos ekonominės ir socialinės sistemos kritika.

Darbo rašymo sunkumai galbūt labiausiai susiję su įvairesnės

literatūros stoka, galima pasakyti, net temos nepopuliarumu dabartiniams

mūsų šalies ekonomistams, teisininkams ir žurnalistams.

1. BANKROTO ESMĖ IR PASAULINĖ PRAKTIKA

Ateities neprognozavimas ir neišvengiamos klaidos kasdieną daugybę įmonių

veda į bankrotą. Tokiu atveju nuostolius patiria ir skolintojai, ir

skolininkai. Tačiau įmonių bankroto procedūros yra būtinos tam, kad būtų

išvengta tolimesnio klaidingų sprendimų veikimo.

Galime teigti, kad beveik visada įmonių bankroto bylos baigiasi įmonių

likvidavimu.

Statistika rodo, kad 2003m. Lietuvoje buvo 2032 bankrutuojančios įmonės, iš

jų 1293 įmonių bankroto procedūros tik pradėtos, likusioms 739 įmonėms

baigtos. Dar 2258 įmonės yra skelbiamos nemokiomis. Štai tokie duomenys ir

parodo gana liūdną įmonių padėtį Lietuvoje. (Šie statistiniai duomenys

paimti iš Ekonomikos ministerijos tinklapio).

Taip pat paminėtina, jog iš nurodyto skaičiaus bankrutuojančių firmų

reorganizuotos tik 6 įmonės, 9 atvejais sudaryta taikos sutartis, 11 įmonių

bankroto procedūrą nutraukė teismas ar patys bankroto iniciatoriai.

JAV patirtis rodo, jog net galingos ir laikytos stabiliomis įmonės

patiria triuškinantį žlugimą.

Pavyzdžiui, 2000 metais JAV bankrutavo apie pusantro milijono įmonių,

turėjusių daugiamilijoninę apyvartą.

Kaip pasirodo, ne visada bankrotai rodo normalų verslo reiškinį.

Specialios komisijos nustatė tyčinius stambaus grobstymo ir iššvaistymo

atvejus.

Įstatymų koregavimas, kaltų dėl bankroto asmenų baudžiamoji atsakomybė

veiksminga tik kaip nepavėluotas, bet valdžios apsvarstytas procesas.

Pasaulio banko atliktas bankrotų tyrimas 35 šalyse dokumentiškai pagrindžia

tam tikrus dėsningumus.

Nepriklausomai nuo teisinės sistemos stiprumo, jei kreditoriai gali

perimti įmonių akcijas, todėl paprastai bankrotų būna mažiau. Tai bent iš

dalies atskleidžia bankroto veiksnių sudėtingumą ir ryšius tarp teisinės

sistemos, kreditorių teisių, finansinės sistemos išsivystymo, akcininkų

nuosavybės teisės ir pačių kreditavimo modelio.

Praktika ir kitų šalių patirtis rodo, kad įmonės bankrotas visada yra

skausmingas jos dirbantiesiems. Valstybei įmonių bankrotai yra neišvengiama

kasdienybė. Teisiškai apibrėžus bankroto procedūras, procesas ramiais

laikais teka savaime ir nereikalauja kokio nors papildomo kišimosi. Tačiau

finansinių krizių laikas reikalauja naujų veikimo priemonių. Reikia ne tik

koreguoti įstatymus; valstybė turi parengti ir įgyvendinti planą, kuris

padėtų įveikti skausmingą finansinę krizę.

|2. ĮMONIŲ

BANKROTO ĮSTATYMO TIKSLAI, JO TAIKYMAS IR PAGRINDINĖS SĄVOKOS |

Įmonių bankroto įstatymo paskirtis – įmonių bankroto proceso

reglamentavimas.

Šis įstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir

kredito unijoms (toliau – įmonės), įregistruotiems Lietuvos Respublikoje

įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės

ūkio įmonių, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų,

investicinių bendrovių ir kitų įmonių bei įstaigų bankroto proceso ypatumus

gali nustatyti kiti šių įmonių ir viešųjų įstaigų veiklą reglamentuojantys

įstatymai.

Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą,

kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis

priemonių skoloms išieškoti, mokesčius iir kitas privalomąsias įmokas ir jų

administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos

neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas priimtas 2001 m. kovo 20 d.

Nr. IX – 216.

Bankrutavusios įmonės likvidavimas

Kai įmonė bankrutuoja, priimamas sprendimas įmone likviduoti dėl

bankroto. Kartu priima sprendimą patenkinti kiekvieno iš kreditorių

reikalavimus. Jie patenkinami iš lėšų pardavus įmonės turtą. Bankrutavusi

įmonė gali būti išregistruojama ne anksčiau, kaip praėjus 3 mėnesiams nuo

teismo sprendimo. Yra patvirtinama likvidacinė komisija ir pirmininkas. Kai

teismas priima įmonės bankrotą, įmonė gauna likviduojamos įmonės statusą.

Bankrutavusios įmonės turtas įvertinamas ir parduodamas viešose

varžytinėse. Jei turto nenuperka ten, tai tokio turto panaudojimą sprendžia

kreditoriai, kurių reikalavimams neužtenka lėšų. Pardavus turtą reikia

atsiskaityti su kreditoriais. Įstatymai nustato, kokia eile ir tvarka

tenkinami kreditorių reikalavimai: 1. eile tenkinama darbuotojų

reikalavimai kylantis iš ddarbo santykių ir pan. 2. eile – reikalas dėl

mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, bei privalomojo draudimo įmokų, taip

pat 2 eile tenkinami reikalavimai dėl užsienio skolų. 3 eile visi kiti

kreditorių reikalavimai. Kiekvienos paskesnės eilės reikalavimai tenkinami

po to, kai visiškai patenkinami pirmosios eilės reikalavimai. Gali būti,

kad pirmos eilės reikalavimams neužtenka lėšų visiškai patenkinti. Tada

reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančia kiekvienam

kreditoriui sumą. Bankrutavusios įmonės darbuotojų reikalavimai kylantys iš

darbo santykių tenkinti yra įsteigtas vyriausybės fondas.

1 Bankrotas

Pasukę rinkos ekonomikos keliu, mes neišvengiamai turėjome daryti ir

darėme daugybę klaidų, nes tai naujas, nežinomas, pilnas pavojingų

netikėtumų kelias. Tai beveik amžinos temos, o šiandien, jau daugiau kaip

pusantrų metų galiojant Bankroto įstatymui, norėtųsi pakalbėti, kas dar

laukia mūsų verslo įmonių, jų darbuotojų: įveikta krizė, sotus gyvenimas,

ar ūkio katastrofa- juk tokių nnuomonių irgi tenka girdėti. Žinoma, būtų

neteisinga tvirtinti, kad gerokai pailgėjusiame Bankroto įstatyme viskas

blogai. Anaiptol, tačiau atsirado ir gana pavojingų dalykų, anot ekspertų,

– liudijančių, jog įstatymų autoriai ir leidėjai nevisiškai įvertino

svarbią ir sudėtingą rinkos ekonomikos bankroto funkciją. Tai nėra paprasta

teisinė bei finansinė procedūra, kaip neretai bandoma aiškinti, bet svarbus

ūkio valdymo, jo efektyvumo didinimo svertas. Tai savotiškas baubas, kuris

turi būti pakankamai realus, kad priverstų geriau dirbti verslininkus,

administratorius ir kitus įmonių darbuotojus, tačiau ne per daug žiaurus,

kad didesnei ūkio subjektų daliai leistų išgyventi. Bankroto mechanizmas-

tai lazda tėvo, o ne bandito rankose.

Ta proga prisiminkim: paskelbus ankstesnį Bankroto įstatymą, per porą metų

nė apie vieną tikrą bankrotą taip ir neišgirdome, taigi baubas nieko

neišgąsdino. O dabar, kaip tolimesniame dėstyme bus matyti, patekome į kitą

kraštutinę padėtį- bankrotai tapo vos ne masišku reiškiniu, ir,

svarbiausia, dauguma jų baigiasi ūkio subjektų likvidavimu.

1. Merdinti, beviltiškai apleista įmonė tikrai trukdo gerai veikiančioms ir

ją reikia pašalinti nuo verslo vieškelio – taip be jokių sentimentų daroma

normalios ekonomikos šalyse, bet mes, deja, tokia valstybe dar netapome.

2. Rinkos ekonomikos sąlygomis pirmiausia išliks tos įmonės, kurioms pavyks

pritraukti užsienio kapitalą ir kurių vadovai patys kels savo kvalifikaciją

bei jautriai reaguos į rinkoje vykstančius struktūrinius pokyčius. 3.

Optimistinis bankroto variantas Lietuvoje kol kas nerealus. Kliūčių tikrai

daug: nuo administratoriaus parinkimo iki išteklių stokos. Tikėtis, kad

padėtis pagerės, galima tik tuo atveju, jeigu Seimas, Vyriausybė sudarys

geresnes sąlygas ūkiui, ypač gamybai, plėtotis. 4. Negalima pamiršti ir

teisėtvarkos praktikos bei verslo etikos problemų: palankesnis bankroto

procedūrų režimas duos reikiamą efektą tik tada, kai lengvatomis nebus

piktnaudžiaujama, kai sumažės tyčinių ir kitokių nusikalstamų bankrotų, kai

įsigalės civilizuotas verslas. 5. Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto

įstatymas suderintas su kitais įstatymas, tarp jų darbo santykius, mokesčių

administravimą, įmonių veiklą reglamentuojančiais įstatymais, Civilinio

proceso kodeksu, Baudžiamuoju kodeksu. 6. Įmonių bankroto procesas yra

įvairiapusis: kiekvienas klausimas turi būti nagrinėjamas tiek ekonomine,

tiek socialine prasme.

7. Pagrindiniai bankroto dramos veikėjai- teismas ir įmonės

administratorius. 8. Įmonės bankroto bylą galima nagrinėti teismine ir

neteismine tvarka. 9. Pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei

pateikti turi teisę: kreditoriai, akcininkai, savininkai, įmonės vadovas,

darbuotojai, Valstybinė darbo inspekcija ir kt. 10. Pagrindinės bankroto

bylos iškėlimo sąlygos: įmonės finansiniai įsipareigojimai viršijo (yra

lygūs) jos turtą, neišmokamas atlyginimas, įmonė negali sumokėti už

tiekiamą produkciją, įmonė nevykdo privalomų mokėjimų, įmonė tyčia gadina

ar mažina savo turto vertę, teismo antstoliai negali įvykdyti teismų

sprendimų.

11. Dažniausiai siekiami tikslai inicijuojant bankroto bylos iškėlimą:

išsaugoti įmonės turtą, ušalinti valdymo organus, sustabdyti delspinigių

augimą bei baudų išieškojimą, įgyvendinti verslo laną, prisijungti laikinų

sunkumų turinčią įmonę. 12. Galimi 3 įmonei iškeltos bankroto bylos

pabaigos scenarijai: sanavimas (pertvarkymas), taikos sutartis bei įmonės

likvidavimas. 13. Savalaikis bankroto bylos įmonei iškėlimas gali padėti

jai išsikapstyti iš finansinių gniaužtų.

14. Pirmiausia tenkinami įmonės darbuotojų iš darbo santykių kylantys

finansiniai reikalavimai. 15. Savalaikis įmonės paskelbimas bankrutavusia

dirbantiems yra mažiau skaudus dalykas.

Paminėtinos pagrindinės sąvokos, kurios figūruoja šiame įstatyme:

1. Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta

bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo

tvarka.

2. Bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto

procedūrų visuma.

3. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš

bankroto teisinių santykių.

4. Bankrutuojanti įmonė – įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurios

bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka.

5. Bankrutavusi įmonė – teismo, o kai bankroto procesas vyksta ne teismo

tvarka, – kreditorių susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir dėl to

likviduojama įmonė.

6. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto valdymas –

administratoriaus veikla: bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto

išsaugojimo, turto iš skolininkų išieškojimo, turto pardavimo, kreditorių

reikalavimų tenkinimo, likusio turto perdavimo organizavimas.

7. Įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai – pagal

įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ar įkeitimo lakštą

kreditoriaus (įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus) įgyta teisė, jeigu

įmonė neįvykdė įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintos prievolės, šio

įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų

lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti

nepavyksta, perduoti šį turtą jo nuosavybėn.

8. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi

(kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų

teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės

įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus

(kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas

nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija

pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

9. Savininkas (savininkai) – individualios (personalinės) įmonės savininkas

(savininkai), tikrosios ūkinės bendrijos narys (nariai), komanditinės

ūkinės bendrijos tikrasis narys (tikrieji nariai) ar narys komanditorius

(nariai komanditoriai), valstybės ir savivaldybės įmonės steigėjas,

akcininkas (akcininkai), turintis (turintys) daugiau kaip 10 procentų

balsavimo teisę suteikiančių akcijų, pajininkas (pajininkai), viešosios

įstaigos

dalininkai.

10. Įgaliotas akcininkų (pajininkų, dalininkų) atstovas – asmuo, akcininkų

(pajininkų,dalininkų) susirinkimo išrinktas bankroto procese atstovauti jų

interesams.

11. Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą,

kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo

reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti.

12. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia.

13. Įmonės kreditoriai (toliau – kreditoriai) – tai turintys teisę

reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir

juridiniai asmenys, tarp jų:

1) mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei

privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės

institucijos, įpareigotos juos surinkti;

2) darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos

neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);

3) žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų

profesine liga perėjimo valstybei žalos atlyginimo dėl nelaimingų

atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais

atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija;

4) valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija,

negrąžinimo atveju – Finansų ministerija;

5) fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją;

6) kiti kreditoriai.

|3. PAREIŠKIMO TEISMUI DĖL BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO PAGRINDAI |

| |

Įmonių bankroto įstatyme išskiriamos šios bankroto bylos iškėlimo

priežastys:

1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių

išmokų;

2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas),

negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių

įsipareigojimų;

3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų

ir (arba) priteistų sumų;

4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams),

kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų;

5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir

dėl šios priežasties teismo antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius

dokumentus. (2 skirsnio 4 str.)

Pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto turi teisę šie juridiniai

asmenys:

1) kreditorius (kreditoriai);

2) savininkas (savininkai);

3) įmonės administracijos vadovas. (2 skirsnio 5 str.)

Įmonės likvidatorius pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo

iniciatyvos teisę turi tais atvejais, kai įmonė likviduojama įmonių veiklą

reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta tvarka, tačiau išaiškėja, kad ji

negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, įmonės likvidatorius privalo

nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo

šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos

iškėlimo įmonei. Prie pareiškimo teismui pridedami įmonės kreditorių ir

skolininkų sąrašai, kuriuose nurodomi jų adresai, įsipareigojimų ir skolų

sumos, atsiskaitymo terminai bei finansinė atskaitomybė nuo sprendimo

likviduoti įmonę priėmimo dienos iki pareiškimo padavimo dienos (Įmonių

bankroto įstatymas).

Pareiškimas pateikiamas vietovės, kurioje yra nemokios įmonės buveinė,

apygardos teismui (Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka. Prie

pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei turi būti pridėti dokumentai,

įrodantys to pareiškimo pagrįstumą.

Bankrutuojančiai įmonei valdyti ir įmonių bankroto įstatyme

nustatytoms funkcijoms vykdyti teismas (neteisminio proceso atveju –

kreditorių susirinkimas) skiria įmonės administratorių. Buvę įmonės valdymo

organai netenka įgaliojimų, išskyrus išimtis, nustatytas Įmonių bankroto

įstatyme 2 sskirsnio 28 str.

|4. ĮMONĖS BANKROTO BYLOS NAGRINĖJIMAS TEISME IR NE TEISMINIU BŪDU |

| |

Bankroto bylos nagrinėjimo teisme tvarka nustatyta Įmonių bankroto

įstatyme 3 skirsnyje. Įmonės bankroto bylą iškelia vietovės, kurioje yra

įmonės buveinė, Apygardos teismas. Įmonės bankroto byla iškeliama, jeigu

teismas turi pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip

tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą.

Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi

(kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų

teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės

įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus

(kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas

nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija

pusę į jos balansą įrašytos turto vertės.

Teisme bylinėjasi:

atsakovas – bankrutuojanti įmonė;

ieškovas – asmuo (asmenys), pateikęs (ę) pareiškimą dėl bankroto bylos

iškėlimo;

tretieji asmenys – kreditoriai, kurių finansinius reikalavimus atsakovui

yra patvirtinęs teismas.

Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu:

įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina

kreditorių, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo,

finansinius reikalavimus;

įmonei iškelta (restruktūrizavimo byla).

Bankroto proceso vykdymas ne teismo tvarka reglamentuojamas Įmonių

bankroto įstatyme 4 skirsnyje.

Ne teismo tvarka bankroto procesas gali būti vykdomas, jeigu teismuose

nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai,

tarp jų, reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės

nėra išieškoma pagal tteismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius

dokumentus. Įmonės savininkas arba administracijos vadovas, gavęs šiam

veiksmui įgaliojimą, praneša kiekvienam kreditoriui, kad įmonė yra nemoki,

kartu su siūlymu bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, nurodydamas

kreditorių susirinkimo datą ir vietą.

Bankroto procesas ne teismo tvarka vykdomas kreditorių susirinkimui

pritarus. Būtina ne mažiau kaip 4/5 visų kreditorių finansinių reikalavimų

pritarimo. Bankroto ne teismo procedūrą vykdo kreditorių susirinkimas,

vadovaudamasis įmonių bankroto įstatymo 4 skirsnyje nustatyta tvarka.

|5. DARBO SANTYKIŲ REGLAMENTAVIMAS ĮMONĖS LIKVIDAVIMO ATVEJU |

2 Neatsiskaitymas su darbuotojais

Bankrotas skaudžiausiai paliečia įmonių dirbančiuosius. Anksčiau

dažnai buvo bandoma sudaryti iliuziją, kad atidėliojant bankroto procesą,

stengiamasi gelbėti būtent dirbančiuosius. Kaip parodė praktika, tai

klaidinga ir netgi žalinga įmonių savininkų ir valdymo organų pozicija.

Laiku iškelta bankroto byla dar gali padėti įmonei atsigauti.

Anksčiau daugelyje įmonių likusio turto neužtekdavo net atsiskaityti

su įmonių dirbančiaisiais. Prasiskolinusių įmonių turtą pagal atskirų

kreditorių ieškinius areštuodavo ir pardavinėdavo teismo antstoliai. Tokiu

būdu dažnai už menką kainą parduodami technologiniai įrengimai ar jų dalys,

ir tokia įmonė, net nepaliesta bankroto procedūrų, negalėdavo vykdyti

įprastinės savo veiklos.

Darbuotojai, ištisus mėnesius negaudami atlyginimo, taip pat laukdavo

“stebuklo”. Nesulaukę pretenzijas reikšdavo Seimui ar Vyriausybei, net

nesvarstydami, ar įmonės bent viena akcija priklauso valstybei ar

savivaldybei.

Senajame Įmonių bankroto įstatyme atskiros nuostatos išdėstytos netiksliai,

todėl susidarė galimybė jas skirtingai interpretuoti. Netgi teismuose buvo

ginčijamasi, ar įmonės darbuotojai laikytini bankrutuojančios įmonės

kreditoriais. Atsižvelgdamas įį tai, kad darbo santykius

reglamentuojančiuose įstatymuose nebuvo numatytos išimtys teisiniuose darbo

santykiuose, Aukščiausiasis teismas išaiškino, kad BBĮ darbuotojai nėra

kreditoriai ir su jais turi būti atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad problemų BBĮ susikaupė per dvejus

trejus metus. Jos nebuvo sprendžiamos, vyravo nuomonė, kad įmonės pačios

kažkaip ras išeitį. Tuo tarpu problemų vis daugėjo, įmonės neturėjo pajamų,

o buvo imami nauji kreditai, todėl didėjo įsiskolinimai, ypač paplito toks

reiškinys kaip neatsiskaitymas su darbuotojais. Didžiausia bėda, kad įmonės

įsiskolinusios valstybei, darbuotojams, kitiems kreditoriams, neturi nei

lėšų, nei turto.

Bendras darbuotojų skaičius bankroto proceso pradžioje sudarė apie 30

tūkst., iki 1997 metų liepos 1 d. šis skaičius sumažėjo iki 9.5 tūkstančio

darbuotojų. Daugiausia darbuotojų buvo atleista Klaipėdoje (iš 5 bankroto

procese buvusių įmonių – 8469 darbuotojai), Kaune (iš 50 įmonių – 4951

darbuotojas), Tauragės rajone (iš 3 įmonių – 338 darbuotojai), Akmenės

rajone (iš 3 įmonių – 334 darbuotojai), Švenčionių rajone (iš 8 įmonių –

226 darbuotojai).

Reikia pastebėti, kad minėti įmonių bankroto procesą iliustruojantys

skaičiai nėra oficiali statistika, tai Ūkio ministerijos sukurtos

analitinės duomenų bazės skaičiai.

Pradėjus darbdavio bankroto procedūrą, darbo sutartys gali būti

nutraukiamos laikantis bankroto įstatymų nuostatų. Šio skirsnio nuostatos

tokiais atvejais taikomos tada, kai atitinkamų klausimų nereglamentuoja

bankroto įstatymas. (DK 137 str.)

Bankrutavusi įmonė likviduojama teismo (ne teismo tvarka – kreditorių

susirinkimo) nutartimi, visiškai ar iš

dalies patenkinant kreditorių

reikalavimus iš likviduojamos įmonės turto.

Įmonės likvidatoriaus funkcijas atlieka administratorius. (DK 11 str.)

Bankrutavusi įmonė likviduojama tokia tvarka, kokia yra nustatyta Įmonių

bankroto įstatymo 7 skirsnyje.

Kreditorių reikalavimai, likviduojant bankrutavusią įmonę, tenkinami

dviem etapais. Pirmasis etapas (DK 35 str.), pagal nustatytą eiliškumą,

tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o

antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis

(palūkanos ir netesybos).

Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo

santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno

sužalojimo, susirgimo profesine liga arba ddėl mirties nuo nelaimingo

atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už

perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.

Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į

biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo

sveikatos draudimo įmokų; dėl valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų,

gautų su valstybės garantija.

Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.Teisė

valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir lėšas bei pastaraisiais

disponuoti suteikiama tik administratoriui.

Visos bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų

ir susiję su darbo santykiais, perduodamos bankroto bylą iiškėlusiam

teismui.Bylose dėl turto išieškojimo iš kitų asmenų bankrutuojančios įmonės

naudai atstovauja administratorius arba jo įgaliotas asmuo.

Bankrutuojančios įmonės skolininkų, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesų

gynimas yra apibrėžtas įmonių bankroto įstatyme. (5 skirsnis)

|Darbo santykių reglamentavimo problema |

Mūsų visuomenėje beveik nepriimta kalbėti apie darbo ssantykius

reglamentuojančius dalykus.

Lietuvoje galima rasti pavyzdžių, kai darbo santykiai reglamentuojami

ir mažiau, ir daugiau nei Vakaruose. Didelė dalis šiandienos problemų

Lietuvoje – vos gyvos įmonės, neišmokami atlyginimai algos, augantis

nedarbas, bankrutuojančios įmonės – yra būtent netinkamo darbo santykių

reglamentavimo padarinys.

Dauguma darbo teisės normų yra priimtos tik paskelbus Lietuvos

nepriklausomybę, o dar sovietmečiu priimtas Darbo įstatymų kodeksas, su

nedidelėmis pataisomis galioja iki šiol. Pagrindinė mintis, kylanti

analizuojant darbo teisės aktus yra ta, kad jie sukurti visuotinio užimtumo

dvasia, įteisina didelį ir nepagrįstą darbo santykių reguliavimą, stabdo

rinkos ekonomikos plėtrą, mažina jos efektyvumą.

Anot LLRI teisės eksperto R. Šimašiaus, išnagrinėjus darbo santykių

reglamentavimą Lietuvoje, buvo padarytos šios išvados ir rekomendacijos dėl

darbo teisės pobūdžio ir tobulinimo krypčių: darbo santykiai daugelyje

atvejų reguliuojami pernelyg smulkmeniškai, šio reguliavimo tikslai dažnai

ne tik nepasiekiami, bet įstatymo normų llaikymasis tampa tik formalus arba

šios normos apeinamos; todėl būtina darbo įstatymuose įtvirtinti tik

pagrindinius darbuotojo ir darbdavio santykių principus ir atsisakyti

detalaus jų nustatymo; darbo santykiuose negalima paneigti sutarčių laisvės

principo, kurio suvaržymas atneša žalos tiek darbuotojams, tiek

darbdaviams, tiek Lietuvos įmonių konkurencingumui.

Darbo teise negalima reglamentuoti ir riboti visų atvejų, kuomet

naudojamas žmogaus darbas, t. y. darbo teisės objektas turėtų būti tik

darbo santykiai siaurąja prasme;

būtina ne plėsti, bet siaurinti darbo sutarties sąvoką, taip išsaugant šių

santykių specifiką ir netaikyti darbo teisės normų kitiems santykiams;darbo

santykių reglamentavimu nnegalima spręsti mokesčių surinkimo problemų,

tokios priemonės tik apsunkina darbo ir civilinius santykius, nedaug

pagerindamos mokesčių surinkimą; pernelyg griežtas darbuotojo interesų

saugojimas yra žalingas įmonių veiklai, be to, labai dažnai atsisuka prieš

pačius ypatingomis priemonėmis saugomus darbuotojus, todėl būtina

apsiriboti minimaliais standartais, paliekant daugiau galimybių šalių

susitarimams; darbo teisė tapo labai fragmentuota ir prieštaringa. Darbo

teisės kodifikavimas yra svarbus žingsnis siekiant harmoningesnės darbo

teisės plėtros.

Daugumą darbo teisės normų nustatė ne Seimas, bet Vyriausybė, dalies

reikalavimų, nustatytų poįstatyminiais aktais teisėtumas yra abejotinas.

Pasigirsta vis dažniau balsų, teigiančių, kad darbo santykių

reglamentavimas įmonių bankroto ir jų likvidavimo atvejais reikalauja

reformuojančių pataisų.

Vyrauja nuomonė, kad darbo santykiai – socialinė sfera, kurios

reguliavimas pasitarnauja darbuotojams, o verslo sąlygų neįtakoja.

Gyvenimo praktika rodo visai ką kita.Tokių atvejų, koks buvo Alytuje, kai

įmonei teko atleisti kelis šimtus darbuotojų todėl, kad darbo inspekcija

neleido jiems dirbti naktį, yra ne vienas ir ne du. Panašūs įvykiai, gal

tik ne tokiu mastu, vyksta kasdien. O jei ir nevyksta – tik todėl, kad dar

daugiau įmonių ir žmonių slapstosi nuo darbo reguliavimų, valdžios akyse

tapdami pažeidėjais.

Reguliavimų darbo srityje yra itin daug ir įvairių: minimali alga,

darbo laikas, darbo sąlygos, sutarties forma, sutarties sudarymas, darbo

laiko apskaitos taisyklės, sutarties nutraukimas, atskirų darbuotojų

kategorijų darbas, užsieniečių darbo ribojimai, privilegijos profsąjungos,

įmonių bankroto atvejai ir darbo birža, kolektyvinės sutartys. Kaip

netinkamo darbo reguliavimo pavyzdį vvertėtų paminėti minimalų darbo atlygį,

dėl kurio vis aktyviau pradedama diskutuoti. Tokia pati padėtis yra ir visų

kitų reguliavimų atveju. Ministerijų ir valdininkų skirtumas nuo įmonių tik

tas, kad valdžia kaip darbdavys turi lygesnes teises, negu įmonės. Tai, už

ką įmonės būtų nubaustos, gal net privestos prie bankroto, valdžiai –

visiškai normalu. Darbo inspekcija jos netikrina.

Darbo santykių reglamentavimas tiek istoriškai kitose valstybėse, tiek

Lietuvoje remiasi kai kuriais principais. Jų suderinamumas yra labai sunkus

ir apskritai vargu ar įmanomas, todėl neverta tikėtis, kad darbo

reguliavimas, bent jau tokio lygio, kaip dabar gali būti efektyvus.

Pirmiausia darbo teisėje egzistuoja bendri sutarčių laisvės, šalių lygybės

principai, “sutartis turi būti vykdoma” principas. Tačiau, kita vertus,

darbo santykių reglamentavimo esmė yra bandymas šiuos tūkstantmečių

patikrintus principus “patobulinti”.

Išeitis įžvelgiama tokia – sumažinti ir apskritai panaikinti daugelį

darbo reguliavimų.

Tačiau, kol egzistuos biurokratinis aparatas ir galingais tapę valdininkai,

tol paprastam žmogui bus sunkiau realiai turėti tas teises, kurias jam žada

teisiniai šaltiniai, net ir problematišku įmonių bankroto atveju.

3 6.BANKROTAI LIETUVOJE

1 Įmonių bankroto įstatymas Lietuvoje įsigaliojo 1992 m. spalio 15 d.,

pirmosios bankroto bylos iškeltos 1993 m. kovo mėnesį. Ūkio ministerijos

duomenimis, iki 1997 m. spalio 1 d. Įmonių bankroto įstatymas buvo

pritaikytas 233 įmonėms ir 13 bankų; bankroto procedūros baigtos ar

nutrauktos 28 įmonėse, tarp jų 15 įmonių likviduota. Naujausi Ūkio

ministerijos duomenys rodo kiek kitokią ssituaciją. Iki 1999 m. vasario 23

d. Įmonių bankroto įstatymas buvo pritaikytas iš viso 359 įmonėms ir 13

bankų. Šiuo metu bankroto procedūros vykdomos 285 įmonėms (iš jų 113 – nuo

1997 spalio 1 d.), bankroto procedūros baigtos – 74 įmonėms.

Bankroto procese iki 1997 m. spalio 1 d. buvusių įmonių turtas

(neskaičiuojant įmonių, kuriose bankroto procesas baigtas) sudarė apie 814

mln. litų, o jų skolos- daugiau kaip 1.25 milijardo litų. Daugiau kaip pusė

bankrutuojančių ir bankrutavusių iki to laiko įmonių (BBĮ) akcijų

nuosavybės teise priklausė valstybei ar savivaldybėms.

Čia norėtųsi šiek tiek “nusukti į šoną” ir prisiminti, kad šiuo metu

viena iš pagrindinių įmonės problemų- apyvartinių lėšų stygius. Infliacija,

kuri 1992 metais siekė 1163 procentus, o 1993 metais – 188,9 procento,

beveik “suvalgė” įmonių apyvartines lėšas. Problema aktuali ir šiandien,

nors infliacija dabar jau tik vienaženklis skaičius. Būtina atsižvelgti į

tai, kad įmonės normaliai dirba tik tuomet, kai numatomas bent 5 procentų

pelnas.

Be to, įmonių pertvarkymo sąlygos pas mus yra labai blogos dar ir dėl

ekonominės krizės mastų, kaip pripažįsta ir Vakarų specialistai,

pralenkusių net 1930 metų Didžiosios Depresijos rodiklius: žlugo pačios

stambiausios įmonės, kurios gamino didesniąją BVP dalį (1995 m. Lietuvos

BVP sudarė vos 35% 1990 m. lygio), daug produkcijos eksportavo ir davė

darbą bei uždarbį tūkstančiams žmonių, dabar pereinančių į nelegalų verslą

ar gyvenančio iš

bedarbio pašalpos.Antra, verslininkystės patyrimo stoka,

šešėlinės ekonomikos įsigalėjimas (specialistų teigimu, ji sudaro apie 20%

visos 6alies apyvartos), korupcija, įstatymų nestabilumas didina verslo

riziką ir bankroto tikimybę. Trečia, vis dar netobulas Bankroto įstatymas

ir su juo susiję poįstatyminiai aktai apsunkina bankroto procedūras.

Iš bendros BBĮ sumos (iki 1997 spalio 1 d.) buvo 66 įmonės, kuriose

valstybė ar savivaldybės turėjo akcijų, tarp jų: 19 įmonių, kuriose

valstybei ar savivaldybėms priklausė daugiau kaip 50% akcijų (Valstybinė

kelių tiesimo įmonė – 100%, Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla –

100%, VĮ “Vista” – 96%, VVĮ “Šiaulių vairas”- 92%, Telšių valstybinė

elektromechanikos gamykla – 73% ir kt.), 16 įmonių, kuriose valstybei ar

savivaldybėms priklausė nuo 30 iki 50 procentų akcijų (AB “Šiaulių tauras”,

“Koordinatė”, “Nuklonas”, “Banga”, “Aurida” ir kt.). Ūkio ministerija

turėjo 26 bankrotą paskelbusių akcinių bendrovių akcijų, Vertybinių

popierių fondas- 27 bendrovių, Žemės ir miškų ūkio ministerija – 11

bendrovių, Statybos ir urbanistikos ministerija – 7 bendrovių, Susisiekimo

ministerija – 1 bendrovės, Ryšių ir informatikos ministerija – 1 bendrovės,

savivaldybėms priklausė 21 bendrovės akcijos ar jų akcijų dalis.

Nepaisant šių nemalonių aplinkybių,turime kkeletą pavyzdžių, kai

bankrutuojančios įmonės atsigauna – tai “Vilma”, “Pagirių šiltnamiai”; dar

daugiau atvejų, kai normalizuojama ūkinė veikla įmonėse, kurios buvo netoli

bankroto, pavyzdžiui, “Anykščių vynas”, “Panevėžio stiklas”, “Jūrės medis”

ir kitos. Bankroto bylos iškėlimas sąlygos

Pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme esmė yra nustatyti vvisą

skolininko turimą turtą ir jo įsipareigojimus tam, kad būtų įmanoma

įvertinti skolininko mokumą ar nemokumą.

Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 3 d. nustatyta, kad teismas atsisako kelti

bankroto bylą, jeigu: 1. įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą

priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos

iškėlimo, reikalavimus; 2. įmonei iškelta restruktūrizavimo byla. Įmonių

bankroto įstatymo 9 str. 5 d nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu

teismas nustato, kad yra bent viena iš dviejų sąlygų.

1 sąlyga: įmonė yra nemoki

Palyginti su ankstesniuoju, iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiu 1997 m.

birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatymu Nr. VIII-270, įmonės nemokumo

sąvoka yra pakeista iš esmės.

Dabar galiojančio Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. nustatyta, kad

nemokumu laikoma tokia įmonės būklė, kai ji neatsiskaito su kreditoriais

praėjus trims mėnesiams po ttermino, nustatyto įmonės įsipareigojimams

įvykdyti, ir pradelsti įsipareigojimai (skola) viršija pusę į jos balansą

įrašyto turto vertės.

Įsipareigojimais laikomi bet kokie įsipareigojimai, nustatyti tiek

teisės aktuose, tiek sutartyse, įskaitant baudas, palūkanas, delspinigius.

1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatyme įmonės nemokumu buvo

laikoma tokia įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos

turtui arba jį viršija.

Kaip matome, šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas leidžia

daug anksčiau pradėti bankroto bylos procedūrą, kadangi įmonė nemokia

laikoma jau nuo to momento, kai jos įsipareigojimai viršija pusę į jos

balansą įrašyto tturto vertės, o anksčiau reikėjo, kad įmonės

įsipareigojimai būtų lygus ar viršytų jos turimą turtą. Kitaip tariant,

nemokumo kartelė buvo sumažinta du kartus. Atrodytų, kad taip sudaromos

palankesnės sąlygos patenkinti kreditorių reikalavimus. Tačiau Laisvosios

rinkos instituto nuomone, įgyvendinus šias pataisas bankroto procedūros

galės būti inicijuotos net toms įmonėms, kurios turi tik laikinų sunkumų,

nors apskritai yra pajėgios normaliai dirbti ir atsiskaityti su

kreditoriais be bankroto procedūrų.

Tik tuomet, kai turtas tampa mažesnis už įsipareigojimus, galima

pagrįstai kalbėti apie negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Sunku

nesutikti ir su kitu Laisvosios rinkos instituto teiginiu, kad įmonė yra ir

gali būti laikoma nemokia tik jeigu teismas nustato, jog nei trumpalaikėje,

nei ilgalaikėje perspektyvoje ji neturi realių galimybių atsiskaityti su

kreditoriais, tačiau toks pasiūlymas įstatymo leidėjo buvo atmestas.

Nors šiuo metu teismas ir negali atsižvelgti į įmonės mokumą ne tik

trumpalaikėje, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau dabar įmonės

nemokumo nustatymo kriterijai yra geresni už 1997 m. birželio 17 d. Įmonių

bankroto įstatyme įtvirtintus įmonės nemokumo nustatymo kriterijus.

Anksčiau galiojusiame 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatyme

įmonės nemokumas buvo nustatinėjamas atsižvelgiant į visų įmonės

įsipareigojimų dydį: tiek tų, kurių įvykdymo terminas jau pasibaigęs, tiek

ir tų, kurių įvykdymo terminas dar nepasibaigęs.

Šiuo metu galiojančiame Įmonių bankroto įstatyme nustatyta, kad

nustatinėjant įmonės nemokumą įmonės turtas lyginamas tik su pradelstais,

t. y., tokiais įsipareigojimais, kurių įvykdymo terminas jjau suėjęs, taip

eliminuojant įsipareigojimus, kurių vykdymo terminas dar nesibaigė.

Dar vienas esminis skirtumas nustatinėjant įmonės nemokumą bankroto

bylos iškėlimo momentu – pagal 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto

įstatymo 13 straipsnio 3 dalį teismas galėjo iškelti įmonei bankroto bylą

tuo atveju, jeigu buvo pagrindo teigti, jog įmonė yra nemoki.

Įstatymas nereikalavo, kad jau bankroto bylos iškėlimo momentu teismas iš

esmės išspręstų įmonės mokumo ar nemokumo klausimą. Tokiu būdu teismas

galėdavo iškelti bankroto bylą, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, t.

y., jei pagal ieškovo (ieškovų) pateiktus ar teismo išreikalautus

dokumentus preliminariai būdavo pakankamas pagrindas manyti, jog įmonės

finansiniai įsipareigojimai yra lygūs įmonės turtui ar jį viršija. Dabar

galiojančio Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d. sakoma, kad bankroto byla

iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad įmonė yra nemoki. Taigi teismas jau

priimdamas nutartį iškelti bankroto bylą privalo remtis visais per įstatyme

nurodytą terminą įmanomais surinkti įrodymais, kurie beveik neabejotinai

leistų spręsti apie įmonės nemokumą.

Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo byloje yra pasisakęs, kad

sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti gali būti

priimamas tik po to, kai bus išnagrinėti bankrutuojančios įmonės

administratoriaus pareikšti teisme ieškiniai dėl įmonės sudarytų sandorių

pripažinimo negaliojančiais, todėl administratoriaus pareikštų ieškinių

nagrinėjimo rezultatai gali turėti įtakos bankrutuojančios įmonės mokumo

atstatymui.

Tokiu būdu bankroto bylos iškėlimo metu neįmanoma būti šimtu procentu

įsitikinus, kad įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jjos balansą įrašyto

turto vertės, ir galutinis sprendimas dėl įmonės mokumo priimamas tik

išnagrinėjus įmonės bankroto administratoriaus ieškininius pareiškimus dėl

įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Darydamas išvadą apie įmonės nemokumą, teismas įmonės turtą įvertina

balansine verte, o tais atvejais, kai yra ginčas tarp šalių arba teismui

kyla abejonių dėl turto vertės, teismas gali skirti ekspertizę turto rinkos

kainai nustatyti. Dažnai įmonės turto balansinė vertė pakankamai ženkliai

gali skirtis nuo turto rinkos vertės, todėl, remiantis vienoje

Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje pateiktu išaiškinimu, paskirtai

ekspertizei nustačius turto rinkos vertę, teismas šį turtą vertina ne

balansine, o rinkos verte.

I šlaidos apmokėti ekspertizei yra paskirstomos, įmokamos ir išieškomos

remiantis bendromis CPK 110, 111 str. numatytomis taisyklėmis.

Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33

„Dėl įstatymų taikymo bankroto bylose“ 6 dalyje pasakyta, kad sumos,

skirtos apmokėti auditorių darbą pagal teismo pavedimą, išmokamos jiems

remiantis Vyriausybės 1992 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 38 „Liudytojams,

nukentėjusiems, ekspertams, specialistams, vertėjams, kviestiniams ir

kitiems šaukiamiems asmenims išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo

tvarka“.

Dar viena problema įvertinant įmonės nemokumą kyla tada, kai reikia

nuspręsti dėl neribotos atsakomybės juridinių asmenų nemokumo.

Personalinės įmonės ar tikrieji ūkinių bendrijų nariai už įmonės

prievoles atsako ir savo asmeniniu turtu, todėl kyla klausimas: ar

sprendžiant personalinės įmonės ar tikrosios ūkinės bendrijos nemokumo

klausimą įmonės įsipareigojimus reikia lyginti ir su personalinės įmonės ar

tikrųjų

ūkinės bendrijos narių asmeniniu turtu?

Manyčiau, kad, sprendžiant apie neribotos atsakomybės įmonės nemokumą,

teismas turėtų įvertinti tik įmonės turtą, nes jis apskaitomas atskirai nuo

personalinės įmonės savininko ar nuo ūkinės bendrijos tikrojo nario turto

ir Įmonių bankroto įstatyme numatyta, kad nemokumas nustatomas

atsižvelgiant tik į įmonės balanse įrašyto turto vertę.

Tačiau tam, kad būtų apsaugotos kreditorių teisės tais atvejais, kai

bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo jos savininko

ar narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui

savininko ar narių asmeninis turtas natūra neperduodamas, tačiau įmonės

savininkas aar tikrasis (tikrieji) narys privalo pateikti viso jo asmeninio

turto sąrašą, įskaitant ir bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą,

o teismas privalo imtis priemonių, kad toks turtas būtų išsaugotas iki

bankroto bylos išnagrinėjimo pabaigos.

Jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtenka neribotos

atsakomybės juridinio asmens turto, tai reikalavimai tenkinami ir iš

savininkų ar tikrųjų narių asmeninio turto.

2 sąlyga: įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali

atsiskaityti su kreditoriumi ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų

Ši sąlyga nereikalauja nustatinėti įmonės nemokumo, nes Įmonių bankroto

įstatymo 9 str. 5 d. numatyta, kkad bankroto byla gali būti iškeliama, jeigu

teismas nustatė, kad yra bent viena iš dviejų aukščiau minėtų sąlygų.

Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja bankroto bylos iškėlimo

procesinės tvarkos, todėl turi būti taikomos bendros CPK taisyklės.

Bankroto bylos iškėlimas ar atsisakymas iškelti bankroto bylą yra

procesinis vveiksmas, sukeliantis teisines pasekmes ne tik bylos šalims, bet

ir kitiems asmenims, todėl teismas sudėtingas bylas (pvz.: didelė įmonė,

kurioje dirba daug darbuotojų, didelis įsiskolinimas ir pan.) turėtų

nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Tačiau dažniausiai bankroto bylos iškėlimo klausimą teismas sprendžia

rašytinio proceso tvarka, neinformuojant šalių apie posėdžio vietą ir

laiką.

Bankroto bylos iškėlimo stadija baigiasi teismui priėmus nutartį dėl

bankroto bylos iškėlimo ar atsisakymo iškelti bankroto bylą. Teismo nutartį

galima apskųsti per 7 dienas nuo nutarties paskelbimo arba gavimo dienos

4 7. GELBĖTI BANKRUTUOJANČIĄ ĮMONĘ AR TEISINGAI PADALYTI JOS TURTĄ?

Pirmasis variantas, regis, geresnis visiems suinteresuotiems

kreditoriams – jie gali gauti visus pinigus: akcininkams – išlieka jų

turtas; darbuotojams – jie nepraranda pragyvenimo šaltinio; pagaliau

valstybei – jai nereikia šelpti naujų vargšų. Ne veltui Vakaruose bankroto

įstatymai dešimtmečiais buvo vis labiau ššvelninami, sudaromos palankesnės

sąlygos atsigauti skolose paskendusiai firmai: jai padeda valstybė,

kreditoriai, specialios gelbėjimo organizacijos.

5 Ištekliai

Bankrutuojančiai įmonei, priklausomai nuo jos verslo pobūdžio ir

nuosmukio laipsnio, trūksta įvairių išteklių, bet problemų dėl personalo ir

finansų neišvengia nei viena.

Kiekviena tokia įmonė turi įvairaus turto, kurį norėtų parduoti, tačiau

dažnai pasiūla (ypač gamybinių patalpų, pastatų, įrengimų) gerokai

pralenkia paklausą, pirkėjų rasti sunku. Paprastai rezultatus lemia įmonės

ir jos turto (nekilnojamojo) vieta, vadovybės apsukrumas.

Antrasis finansinių išteklių šaltinis – patys kreditoriai. Jeigu jie jau

nusprendė palaikyti įmonės pertvarkymą, tai privalo netrukdyti jai

panaudoti vverslui atgaivinti tas lėšas, kurias įmonė gauna pardavusi savo

turtą. Antra, jie turėtų skirti papildomų kreditų, nors tai, žinoma, ir

rizikinga.

6 Likvidavimas

Jei per 6 mėnesius po bankroto bylos iškėlimo nepatvirtinamas sanavimo

projektas ar nesudaroma taikos sutartis (apie ją skaitykite 3.2.8.3.

skyriuje), teismas gali įmonę pripažinti bankrutavusia ir priimti sprendimą

dėl jos likvidavimo. Šiuo atveju teismas skiria likvidacinę komisiją ir jos

pirmininką.

Likvidacinė komisija atlieka šias funkcijas:

1) inventorizuoja įmonės turtą ir jį perima iš administratoriaus, nustato

turto pardavimo eiliškumą ir paveda likvidacinės komisijos pirmininkui

organizuoti turto pardavimą;

2) nustato kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką ir paveda likvidacinės

komisijos pirmininkui atsiskaityti su kreditoriais.

Be aukščiau minėtų turto pardavimo organizavimo likvidacinės komisijos

pirmininkas taip pat atleidžia darbuotojus iš darbo, grąžina įmonės

savininkui likusį po likvidavimo įmonės turtą bei išregistruoja įmonę.

Likvidavimo atveju visų kreditorių reikalavimai tenkinami iš lėšų, gautų

pardavus įmonės turtą. Jeigu turtas buvo įkeistas, įkaito turėtojui

atlyginama iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Šių lėšų likutis

skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Likviduojant įmonę

kreditorių reikalavimai tenkinami ta pačia eile kaip ir sanavimo atveju.

Ne viešose varžytynėse gali būti parduodamas tik greit gendantis

turtas bei trumpalaikis turtas, kuris ilgiau saugomas gali prarasti prekinę

vertę. Toks turtas parduodamas per prekybines įmones komiso pagrindais.

Jeigu varžytynėse nepavyksta turto parduoti, skelbiamos pakartotinės

varžytynės sumažintomis kainomis. Pakartotinai varžytynėse neparduotas

įkeistas turtas perduodamas įkaito turėtojui. Dėl kito neparduoto turto

tolesnio panaudojimo ssprendžia kreditorių susirinkimas.

7 Bankrutuojančios įmonės prijungimas prie normaliai veikiančios

Toks sprendimas realesnis ir dažniau taikomas, kol bankrotas dar

nepaskelbtas: 1996 m. pabaigoje JAV aviacijos ir kosminės technikos

gigantas “Boeing” prisijungė taip pat galingą korporaciją “McDonnell

Douglas”, kuri 1995 m. baigė turėdama 416 mln. dolerių nuostolių. Žinoma,

tai ne “Boeing” labdara, o abiem šalims naudinga “santuoka”, bet “McDonnell

Douglas” korporacijai ji gerokai svarbesnė. Jei bankrutuojančiai įmonei

tokia proga pasitaiko, nereikia jos praleisti: tai būtų gera naujiena

akcininkams, darbuotojams ir kreditoriams, nes nuostoliai dėl pertvarkymo

būtų minimalūs, turtas panaudotas pagal paskirtį, dauguma darbo vietų

išsaugota.

8 Bankrutuojančios įmonės sanavimas

Iškėlus bankroto bylą paprastai ruošiamas sanavimo projektas. Bankroto

įstatymas reikalauja, kad, įmonei tapus nemokia, įmonės valdyba (jei ji

nesudaryta, – administracijos vadovas) ne vėliau kaip per 40 dienų privalo

sušaukti įmonės valdymo organą, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę

reorganizuoti ar likviduoti. Taigi šis dokumentas- pertvarkymo projektas –

yra privalomas, jį tvirtina teismas arba kreditorių susirinkimas

(pritarimui gauti reikia, kad už sanavimo projektą balsuotų kreditoriai,

turintys ne mažiau 2/3 visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos).

Jame numatomas kompleksas priemonių įmonės mokumui atkurti (veiklos

pakeitimas, įvairios techninės ir ekonominės priemonės, turto pardavimas,

kreditorių nuolaidos įmonei, gamybos ir darbo organizavimo pakeitimai).

Jeigu kreditorių susirinkimas pritaria projektui, administratorius jį

teikia teismui tvirtinti.

Įgyvendinant sanavimo projektą, palaipsniui atkuriamas įmonės mokumas

ir pradedami tenkinti kreditorių reikalavimai. Pirmąja eile yra tenkinami

darbuotojų reikalavimai, taip ppat fizinių asmenų reikalavimai apmokėti už

perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją. Antrąja eile yra tenkinami

valstybinių mokesčių, socialinio ir sveikatos draudimo įmokų reikalavimai

ir reikalavimai apmokėti užsienio paskolas, kuriems suteikta valstybės

garantija. Trečiąja eile tenkinami visi kiti kreditorių reikalavimai.

Jeigu sanavimo projekto nepavyksta įgyvendinti, teismas kreditorių

susirinkimo teikimu gali nutraukti įmonės sanavimą. Tada kreditoriai turi

apsispręsti, ar toliau vykdys bankroto procedūras, ar siūlys įmonę

likviduoti.

Jeigu sanavimo projektą pavyksta įgyvendinti, administratorius

parengia ir pateikia teismui sanavimo ataskaitą. Joje nurodoma, koks įmonės

turtas, kas jo savininkai (jiems priklausančios dalys). Kadangi sanuotojai,

finansavę projektą įgija teisę į dalį įmonės turto (tai numatoma sanavimo

projekte), todėl buvusių savininkų dalis gali gerokai sumažėti. Jeigu po

sanavimo lieka nepatenkinti kai kurių kreditorių reikalavimai, teismui turi

būti pateiktas sąrašas su jų raštišku patvirtinimu, kad sanavimo projektas

įgyvendintas.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, ir įsitikinęs, kad

sanavimo projektas įgyvendintas, nutraukia bankroto bylą.

Taigi, svarbiausias ir, atrodytų, elementarus, bet ne taip lengvai

įgyvendinamas reikalavimas sanavimo projektui- įmonė privalo kuo greičiau

pradėti dirbti rentabiliai. Pradinė informacija projektui sudaryti – įmonės

būklės įvertinimo, kuris atliekamas dar prieš skelbiant bankrotą ar jį

paskelbus, medžiaga: ji paprastai orientuoja, kokiu keliu galima eiti.

Pertvarkymo projektui įforminti tinka tradicinė verslo plano forma su kai

kuriais specifiniais papildymais: žiniomis apie skolas, numatomą parduoti

turtą, valdymo specifiką ir t.t. Svarbiausia- projekte tinkamai įvertinti

rizikos veiksnius, kad jie būtų realūs, nes

mulkinti kreditorius nėra

jokios prasmės – bus tik veltui prarastas laikas.

Pertvarkymo projekto įgyvendinimas nedaug kuo skiriasi nuo bet kokios

inovacinės programos realizavimo. Ji turi tik vieną specifinį bruožą –

kreditoriai turi teisę kontroliuoti, kaip vykdomi darbai.

Dažniausiai pasitaiko šie projektų variantai:

1) ankstesnio verslo apimčių fiksavimas esamame lygyje,

2) naujo verslo įsisavinimas, kai senasis nebeturi perspektyvų,

3) bankrutuojančios įmonės prijungimas prie normaliai veikiančios.

9 Taikos sutartis

Bankroto byla taip pat gali būti nutraukta taikos sutartimi tarp

kreditorių ir įmonės savininkų.

Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įįmonės

veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai

sutinka finansinius reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti.

Taikos sutartis gali būti sudaroma kiekvienoje bankroto vykdymo

stadijoje iki to laiko, kol teismas pripažįsta įmone bankrutavusia.

Sudarant tokią sutartį, joje turi būti nurodoma: įmonei daromos nuolaidos,

finansiniai kreditorių reikalavimai, įmonės atsakomybė už taikos sutarties

nevykdymą ir kt. Šią sutartį turi pasirašyti visi kreditoriai (jų atstovai)

ir administratorius, gavęs įmonės savininko ar kito valdymo organo raštišką

sutikimą. Sutartį tvirtina teismas, o jei bankroto procedūros nagrinėjamos

neteismine tvarka (kai nėra teismuose iškelta bbylų)- notaras.

10 8. ĮMONIŲ ADMINISTRATORIUS

Įmonės bankroto procese pagrindinė figūra yra įmonės administratorius.

Ilgą laiką jo skyrimo ir kvalifikacijos kėlimo procesas buvo nevaldomas.

Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas išsamiai reglamentuoja

bankrutuojančios įmonės administratoriaus paskyrimą, kompetenciją ir

atsakomybę.

Įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aadministratoriumi gali būti tik

teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto

administravimo paslaugas. Šiuo metu Lietuvoje bankrutuojančių įmonių

administravimo paslaugas turi teisę teikti 242 fiziniai ir 21 juridinis

asmuo.

LR Vyriausybė 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1072 nustatė, kad asmenys,

iki 1997 m. spalio 1 d. paskirti bankrutuojančių įmonių administratoriais

ir bankrutavusių įmonių likvidavimo komisijų pirmininkais, privalo iki 1998

m. spalio 1 d. išlaikyti bankrutuojančių įmonių administratorių

kvalifikacijos egzaminą. Šiuo nutarimu patvirtinta įmonių bankroto

administravimo paslaugų taikymo tvarka, bankrutuojančių įmonių

administratorių atestavimo komisija.

Pagal šį nutarimą fizinis asmuo, norintis įgyti teisę dirbti

bankrutuojančios įmonės administratoriumi ar bankrutavusios įmonės

likvidavimo komisijos pirmininku, privalo:

1) turėti aukštąjį išsimokslinimą ir 3 metų vadovaujamojo darbo stažą arba

aukštesnįjį išsimokslinimą ir 5 metų vadovavimo įmonei stažą;

2) išmanyti įmonių veiklą, bankroto procedūras, darbo santykius

reglamentuojančius ir kitus tteisės aktus.

Juridinis asmuo, norintis įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo

paslaugas, privalo:

1)užtikrinti, kad ne mažiau kaip trečdalis darbuotojų turėtų

bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinius pažymėjimus;

2) tinkamai vykdyti mokestines prievoles pagal mokesčių įstatymus ir

mokestinės paskolos sutartį.

Juridinis asmuo, paskirtas bankrutuojančios įmonės administratoriumi ar

bankrutavusios įmonės likvidavimo komisijos pirmininku:

1) pateikia įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (kreditorių

susirinkimui, kai vykdomas neteisminis įmonės bankroto procesas) tvirtinti

įgalioto asmens (įgaliotinio) kandidatūrą. Įgaliotas asmuo privalo turėti

bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą; šiam

asmeniui keliami LR įmonių bankroto įstatyme administratoriui nustatyti

reikalavimai;

2) su kreditorių susirinkimo pirmininku sudaro ppavedimo sutartį;

3) atlygina visus nuostolius, kurie atsirado dėl įmonės administratoriaus

kaltės.

Bankrutuojančios įmonės administratoriumi negali būti paskirtas

fizinis ar juridinis asmuo, kuriam nutrauktas anksčiau išduoto

bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo ar

leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas galiojimas dėl

pažeidimų, susijusių su įmonių bankroto administravimu.

Bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikaciniai pažymėjimai

ir leidimai teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas išduodami 3

metams.

Bankrutuojančių įmonių administratorių atestavimo komisija savo

sprendimu gali nutraukti bankrutuojančių įmonių administratoriaus

kvalifikacinio pažymėjimo ar leidimo teikti įmonių bankroto administravimo

paslaugas galiojimą.

Bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo

galiojimas fiziniam asmeniui nutraukiamas, kai:

1) pasibaigia pažymėjimo galiojimo laikas;

2) pažymėjimo turėtojas raštu kreipiasi dėl jo panaikinimo;

3) paaiškėja, kad fizinis asmuo neatitinka išsimokslinimui ar

kvalifikacijai keliamų reikalavimų.

Leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas galiojimas

juridiniam asmeniui nutraukiamas, kai:

1) pasibaigia leidimo galiojimo laikas;

2) juridinis asmuo pateikia prašymą panaikinti leidimo galiojimą;

3) juridiniam asmeniui iškeliama bankroto byla (vykdomas neteisinis

bankroto procesas) ar juridinis asmuo yra likviduojamas;

4) nevykdomi kiti reikalavimai (įmonėje mažiau kaip 1/3 darbuotojų turi

pažymėjimus, nevykdomos mokestinės prievolės).

Administratoriumi negali būti paskirtas įmonės, kuriai iškelta

bankroto byla, kreditorius (su kreditoriumi darbo santykiais susijęs asmuo

ar jo valdymo organų narys), asmuo, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir

kitus teisės aktus neturintis teisės būti administracijos vadovu, įmonės

savininkas, jos tarybos, valdybos narys arba asmuo iš netekusios įgaliojimų

dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovas, akcininkas,

nuosavybės teise turintis daugiau kaip 10% bbankrutuojančios įmonės akcijų.

Šie reikalavimai keliami ir asmenims, kurie dirbo bankrutuojančioje įmonėje

ir buvo atleisti iš tokių pareigų per paskutinius 12 mėnesių iki bankroto

bylos iškėlimo.

Pažymėtina, kad fizinis asmuo vienu metu gali būti paskirtas tik

vienos įmonės administratoriumi !

Nutartį dėl administratoriaus laikino pavadavimo jo atostogų ar

laikino nedarbingumo (ligos ar pan.) atveju priima teismas kreditorių

susirinkimo teikimu.

Administratoriaus, kaip vadovo, darbo specifika, žinoma, įmonių bankroto

įstatyme menkai atskleista – kaip ir dera tokiam dokumentui. Iš tiesų

bankrutuojančios ir pertvarkomos įmonės administratorius- ypatingo,

specifinio tipo vadovas, atliekantis nepaprastai sunkią ir sudėtingą

misiją. Dėl to jam reikia ir ypatingų sugebėjimų.

Pirmiausia, žinoma, jis turi būti novatorius – turėti originalių

idėjų ir mokėti skatinti jų generavimą, nes be naujovių versle, jo

technologijoje, finansų, ekonomikos, valdymo srityse joks įmonės

pertvarkymas neįvyks.

Administratoriui reikia ir lyderio sugebėjimų: jis turi mokėti

realizuoti naujas idėjas, efektyviai panaudodamas paprastai gana kuklų

intelektualinį personalo potencialą, ribotus finansinius išteklius. Žinoma,

lyderis reikalingas bet kuriai ūkinei organizacijai, veikiančiai rinkos

sąlygomis, bet administratoriui tokie sugebėjimai ypač svarbūs, nes jis

turi spręsti hamletišką klausimą – būti įmonei ar nebūti.

Pagaliau administratoriui savo funkcijas tenka vykdyti kreditoriams

kontroliuojant. O ta kontrolė yra (ar bent turėtų būti !!!) kur kas

kietesnė negu firmos valdybos verslininko veiksmų kontrolė – to reikalauja

sudėtinga situacija. Dėl to administratoriui dar būtinos ir diplomato

savybės- reikia mokėti įtikinti kreditorius, kad jo pplanai, sprendimai yra

naudingi ir realūs.

Taigi reikalavimai administratoriui, arba amerikiečių terminu – korporacijų

gydytojui, tikrai didžiuliai, bet jie neturi stebinti: tik toks vadovas

gali pajudinti iš vietos bankrutuojančios įmonės atgaivinimo procesą ir

sėkmingai jį vykdyti – suburti kūrybišką ir darbingą komandą, vadovauti

pertvarkymo projekto parengimui ir įgyvendinimui, rasti tam reikalingų

išteklių, pirmiausia finansinių ir žmogiškųjų, taip pat, žinoma, spręsti

operatyvinius įmonės valdymo klausimus, kaip tai numatyta Įmonių bankroto

įstatyme.

Vertinant administratoriaus pareigas iš vakarietiško mąstymo

pozicijų, šios pareigos atrodo gana viliojančios, nes suteikia puikią progą

asmenybės saviraiškai, autoritetui verslo pasaulyje užsitarnauti, nors,

aišku, reikalauja didelės fizinės ir emocinės įtampos, yra gana rizikingos.

Vakaruose tokių pramuštgalvių (mūsų akimis žiūrint) atsiranda. Kai kurie iš

jų tampa garsiais žmonėmis, savotiškais nacionaliniais didvyriais: kad ir

Li Jakoka (Lee A. Iacocca), buvęs automobilių korporacijos “Chrysler”

direktorių tarybos pirmininkas, 1979-1984 išgelbėjęs šią korporaciją nuo

bankroto ir už tai 1986 metais pripažintas antruoju pagal populiarumą (po

prezidento R. Reigano) JAV žmogumi; jis net buvo tarp pretendentų į šalies

prezidentus 1984 ir 1988 metais.

Mūsų situacija kita: gyvename laukinio, ankstyvojo kapitalizmo

laikais, kai yra daug norinčių greitai pralobti, bet trūksta sugebančių tai

padaryti legaliai. Be to, ir sąlygos civilizuotam verslui dar tik kuriamos.

Todėl rasti tinkamą administratorių bankrutuojančiai įmonei pertvarkyti

tikrai sunku. Administratorius dažnai yra silpniausia sistemos grandis, ir

pertvarkymo procesai stringa nuo pat pradžios.

Žinoma, čia yra dalis pačių kreditorių

kaltės – jie per mažai deda

pastangų tinkamam administratoriui rasti, palankioms jo darbo sąlygoms

sudaryti. Tačiau iš esmės tai kur kas platesnė problema: turime pripažinti,

kad administratoriui būtinas platus akiratis – reikia išmanyti vadybą,

finansus, marketingą, turėti psichologijos žinių ir specifinių charakterio

bruožų – kovingumo, optimizmo, ištvermės ir kt.

Tad išeitis viena – tokio tipo vadovus reikia rengti parenkant tam

tikrų savybių kandidatus ir duodant jiems reikalingų žinių. Kai žinia, toks

parengimas užtrunka ne vienerius metus, todėl, manyčiau, tuo reikėjo

pasirūpinti dar 1990 ar bent 1992 metais. Tada kkrizės padariniai būtų buvę

kur kas lengvesni. Tereikėjo perimti Vakarų patyrimą. Antai legendinis

japonų verslininkas K. Matsušita (Konosuke Matsushita), korporacijos

“Matsushita Electric Industrial” (gaminančios aukštos kokybės radijo,

televizijos, elektronikos gaminius, mums gerai žinomus “Panasonic”

pavadinimu), savo korporacijos verslo administravimo mokyklos klausytojams

jau seniai yra įvedęs stažuotę bankrutuojančiose firmose. Beje, ir mūsų

kaimynai estai dar planinės ekonomikos laikais mokė būsimuosius vadovus

tokių dalykų ir apskritai skyrė daugiau dėmesio vadybai negu mes. Ar ne

todėl jie kur kas lengviau išgyvena perėjimą iš senosios socialinės

sistemos į naująją?

Reikia pasirūpinti tinkamu administratorių darbo motyvavimu- ttiek

materialiniu, tiek moraliniu. Pavyzdžiui, gal juos reikėtų premijuoti už

gerą darbą įmonės akcijomis? Gal dažniau rašyti spaudoje? Juk dėka Li

Jakokos, kitų įžymių verslininkų bei vadovų vardai ir nuopelnai šiandien

gerai žinomi net tik Vakaruose, bet ir pas mus. O Lietuvoje? Ar daug kkas

žino, kieno dėka “Panevėžio stiklas” ar “Anykščių vynas” įveikė krizę,

darbuotojai neprarado darbo vietų? Suprantama, atgaivinant šias įmones

aktyviai dalyvavo daug gerų specialistų, darbininkų, bet ypač nusipelnė, be

jokios abejonės, šių įmonių vadovai: Alfonsas Paberalis, inžinierius,

išradėjas, beje, prieš tai technologinių naujovių dėka padėjęs atsigauti

kitai Panevėžio įmonei – Linų kombinatui, ir Jonas Makštelė, taip pat

inžinierius, palikęs ramias pareigas sostinėje ir užsikrovęs sunkią įmonės,

kurioje anksčiau dirbo, gelbėjimo naštą. Taigi korporacijų gydytojų,

atrodo, atsiranda ir pas mus!

Pagaliau administratoriaus darbas bus efektyvesnis ir lengvesnis, jeigu

administratorius turės gerai apgalvotus, kreditorių patvirtintus

pareiginius nuostatus, nustatančius jo pareigas, teises, atsakomybę,

santykių su kreditoriais ypatybes išsamiau, negu tai padaryta Įmonių

bankroto įstatyme. Tokie nuostatai būtų civilizuoto ir dalykiško

administratoriaus, jo komandos ir kreditorių bendravimo pagrindas, nors,

žinoma, visų galimų problemų iš anksto numatyti ir aprašyti niekada

nepavyks.

11 99. BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO PASEKMĖS

Teismui iškėlus bankroto bylą:

1) įmonės valdymo organai perduoda administratoriui įmonės turtą pagal

finansinę atskaitomybę, parengtą remiantis tos dienos, kai iškelta įmonės

bankroto byla, duomenimis, ir visus dokumentus;

2) įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės

administratorius, įspėjęs raštu prieš 7 kalendorines dienas, atleidžia iš

pareigų įmonės valdybos narius ir administracijos vadovą. Šiems asmenims

nemokama išeitinė pašalpa ir kompensacija, išskyrus piniginę kompensaciją

už nepanaudotas atostogas;

3) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto

bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, baudų mokėjimą, išieškoti skolas iš

šios įmonės teismine aar neginčo tvarka. Nutraukiamas delspinigių už visas

įmonės prievoles, tarp jų išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą

mokėjimą, skaičiavimas;

4) įmonė turi teisę verstis ūkine veikla ir gauti pajamų iš ūkinės veiklos

bei daryti išlaidų, susijusių su ūkine veikla;

5) teismas nustato įmonės ūkinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu, kurį

be teismo leidimo draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti,

garantuoti juo kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti

(perduoti), apribojimus;

6) įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą.

12 Kreditorių atsakomybė

Tenka pripažinti, kad labai mažai atsakomybės junta tos grandys, kurioms

pavesta valdyti valstybės turtą, tarp jų ir kreditoriai, atstovaujantys

valstybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr.

1073 „Dėl valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto

procedūrose tvarkos patvirtinimo” patvirtino įgaliotų asmenų atstovavimo

valstybės institucijoms BBĮ pagal Įmonių bankroto įstatymo suteiktas teises

kreditoriaus tvarką. Šio nutarimo 32 punkte nustatyta, kad “valstybės

institucija – BBĮ kreditorius – privalo kartą per ketvirtį apsvarstyti

bankroto proceso ir atstovavimo konkrečioms įmonėms eigą bei rezultatus ir

savo išvadas bei pasiūlymus per mėnesį (pasibaigus ketvirčiui) pateikti

Ūkio ministerijai. Ūkio ministerija, apibendrinusi pasiūlymus, išvadas

pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Tačiau tyrimai rodo, kad šį dinamišką ir svarbų tiek ekonomine, tiek

socialine prasme procesą reikia (bent šiame ekonominės reformos bei

spartaus struktūrinių pokyčių etape) koordinuotai valdyti. Tuo tikslu

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1060

įsteigė Įmonių bankroto valdymo departamentą pprie Ūkio ministerijos. Šio

departamento nuostatai patvirtinti 1998 m. gruodžio 15 d. ūkio ministro

įsakymu Nr. 417.

Įmonių bankroto valdymo departamento pagrindiniai uždaviniai yra:

1) įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką nuostolingai

dirbančių įmonių veiklos ir bankroto srityse;

2) analizuoti nuostolingai dirbančių ir bankrutuojančių įmonių veiklą,

parinkti įmones, kurioms galėtų būti taikomos jų veiklos gaivinimo ar

sanavimo priemonės, naudojamos valstybės (savivaldybių) biudžeto ir kitos

lėšos, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir/arba Ūkio ministerijos

suteiktus įgaliojimus prižiūrėti ir kontroliuoti šių įmonių veiklą;

3) teisės aktų nustatyta tvarka teikti tvirtinti įmonių, kurių veiklai

gaivinti tikslinga naudoti valstybės (savivaldybių) biudžeto ir kitas

lėšas, gaivinimo ir sanavimo programas.

13 10. SENOJO IR NAUJOJO BANKROTO ĮSTATYMŲ PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI

Įstatyme padaryti tokie svarbesni pakeitimai:

– patikslinti kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindai;

– apibrėžta įmonės nemokumo sąvoka (“Bankrotas- nemokios įmonės būsena”.

“Įmonė nemokumas- įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs

jos turtui arba jį viršija”);

– išplėstas asmenų galinčių kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo,

ratas. Į teismą, be kreditorių gali kreiptis akcininkai (pajininkai) ar

nedidelės jų grupės, įmonių dirbantieji gali kreiptis į teismą patys arba

per Darbo inspekciją, žemdirbiai-patys arba per Žemės ir miškų ūkio

ministeriją, apskrities viršininką ar visuomenines žemdirbių organizacijas;

– patikslintos įmonių ūkinės veiklos ir disponavimo jos turtu sąlygos,

iškėlus įmonei bankroto bylą. Teismas nustato ūkinės veiklos

apribojimus disponuoti turtu;

– siūlomas naujas pagrindas- bankrutuojančios įmonės sstatusas- atleisti

nereikalingus įmonės ūkinei veiklai darbuotojus. Tam įteisinti siūlomas

Darbo sutarties įstatymo papildymas. Šiuo pagrindu gali būti atleidžiami

darbuotojai tik pagal teismo patvirtintą sąrašą pagal atskiras pareigybes;

– patikslinta administratoriaus skyrimo tvarka, nustatyti reikalavimai,

administratoriumi gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys;

– patikslinta turto įkeitimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis tvarka.

Teismas pripažins negaliojančiomis įkeitimo sutartis, jeigu jos buvo

sudarytos tuo metu, kai įmonė buvo nemoki;

– patikslinta nutarties dėl įmonės sanavimo priėmimo tvarka, pakeista pati

sanavimo sąvoka: tai kompleksas priemonių įmonės mokumui atkurti;

– patikslinta taikos sutarties sudarymo tvarka;

– nustatytas laiko ribojimas (šeši mėnesiai), priimti nutarčiai įmonę

sanuoti ar nutraukti bankroto bylą, po kurio įmonė turi būti likviduojama;

– pakeista kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka: iš lėšų, gautų pardavus

įkeistą turtą, atsiskaitoma su įkaito turėtoju, o šių lėšų likutis

naudojamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti;

– patikslinta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė.

Iki šiol pagal galiojančius teisės aktus nebuvo valstybės institucijos,

kuri kauptų duomenis apie bankrutuojančias ar bankrutavusias įmones.

Naujajame Įmonių bankroto įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 1997 m.

spalio 1 d., bei poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyta duomenų apie BBĮ

pateikimo ir skelbimo tvarka. Nuo 1997 metų spalio 1 d. įvesta statistinė

atskaitomybė, todėl administratoriai ir likvidavimo komisijų pirmininkai

įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų nepateikimą ar klaidingą

duomenų pateikimą.

Įstatyme liko nuostata, įtvirtinanti žemės ūkio veikla užsiimančių

fizinių asmenų privilegijuotą padėtį, palyginti su kitų kreditorių

padėtimi. Pagal

priimtą įstatymo nuostatą fizinių asmenų reikalavimai už

perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją tenkinami pirmiausia kartu su

darbuotojų reikalavimais. Ši nuostata, sudarydama išskirtines sąlygas

vienai ūkio subjektų grupei, pažeidžia kitų subjektų interesus. Tad visos

pagal Darbo apmokėjimo ir Darbo sutarties įstatymus priklausančios sumos

galima ir negauti.

1 11. STATISTIKA

1 lentelė. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių tipai

|Types of |1993-2003 07 01 |1st half-year of 2003 |

|enterprises | | |

| |Number of |% |Number of |% |

|Total |2699 |100 |297 |100 |

|State companies |34 |1.3 |- |- |

|Municipality |18 |0.7 |2 |0.7 |

|General |7 |0.3 |1 |0.3 |

|Joint stock |1816 |67.3 |200 |67.4 |

|Stock companies |366 |13.5 |13 |4.4 |

|Agricultural |107 |4.0 |14 |4.7 |

|Public enterprises |13 |0.5 |1 |0.3 |

|Cooperative |52 |1.9 |6 |2.0 |

|Private companies |244 |9.0 |58 |19.5 |

|Other |42 |1.5 |2 |0.7 |

[pic]

2 lentelė. Pradėtos iir baigtos bankroto procedūros savivaldybėse

| |1993-2003 |1993-1998|1999 |2000 |2001 |2002 |1st |

| | | | | | | |r of |

| | | | | | | |2003 |

| |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |

|Total |2699 |1317 |352 |283 |247 |200 |414 |313 |592 |329 |797 |174 |297 |18 |

|Alytus |141 |82 |13 |13 |11 |11 |36 |29 |34 |20 |33 |9 |14 |- |

|Kaunas |706 |359 |112 |82 |72 |58 |97 |69 |163 |99 |193 |50 |69 |1 |

|Klaipėda |254 |117 |16 |16 |28 |19 |45 |33 |51 |26 |78 |19 |36 |4 |

|Marijampo|96 |48 |20 |16 |12 |12 |16 |11 |15 |5 |15 |3 |18 |1 |

|lė | | | | | | | | | | | | | | |

|Panevėžys|207 |127 |32 |32 |13 |12 |27 |27 |64 |39 |55 |17 |16 |- |

|Šiauliai |256 |137 |36 |31 |39 |30 |45 |33 |49 |26 |93 |17 |25 |- |

|Tauragė |68 |33 |8 |7 |2 |2 |11 |10 |11 |10 |24 |4 |12 |- |

|Telšiai |234 |132 |11 |9 |20 |19 |49 |40 |60 |29 |72 |24 |22 |11 |

|Utena |117 |59 |19 |14 |5 |2 |9 |9 |24 |18 |47 |16 |13 |- |

|Vilnius |590 |223 |85 |63 |45 |35 |79 |52 |121 |57 |188 |15 |72 |1 |

1 started bankruptcy procedures in respective years

2 ended bankruptcy procedures in 2003 007 01

[pic]

3 lentelė. Bankrutavusios ir bankrutuojančios įmonės savivaldybėse pagal

veiklos rūšį 1993-2003 07 01

|Type of |Tot-|Municipalities |

|economic |al | |

|activity | | |

| | |Alyt|Kau-|Klai|Marija|Pane|Šia-|Tau|Tel|Ute|Vil-n|

| | |us |nas |-pėd|-mpolė|-vėž|ulia|-ra|š-i|-na|ius |

| | | | |a | |ys |i |gė |ai | | |

|TOTAL |2699|141 |706 |254 |96 |207 |286 |68 |234|117|590 |

|Agriculture, |173 |11 |36 |10 |8 |18 |23 |10 |17 |19 |21 |

|Fishery |4 |- |- |3 |- |1 |- |- |- |- |- |

|Mining and |7 |- |1 |- |- |1 |2 |- |- |1 |2 |

|Manufacturing |831 |50 |212 |70 |42 |74 |96 |24 |63 |42 |158 |

|Supply of |5 |- |- |- |1 |- |- |- |2 |- |2 |

|Construction |265 |8 |54 |24 |12 |21 |33 |3 |29 |14 |67 |

|Wholesale and |1053|52 |308 |105 |25 |72 |103 |25 |101|29 |233 |

|Hotels and |77 |7 |18 |6 |1 |10 |8 |3 |2 |5 |17 |

|Transport, |115 |7 |27 |21 |2 |6 |11 |1 |11 |5 |24 |

|Financial |24 |- |12 |- |- |- |3 |- |1 |- |8 |

|Real estate, |78 |3 |21 |6 |3 |3 |4 |- |3 |1 |34 |

|Education |1 |- |- |- |- |- |- |1 |- |- |- |

|Health care and|12 |1 |2 |2 |- |- |1 |1 |- |- |5 |

|Other social |54 |2 |15 |7 |2 |1 |2 |- |5 |1 |19 |

[pic]

2 12. STATISTIKOS APŽVALGA

2003 m . liepos 1 diena juridinių asmenų registre buvo 270143 įmonės,

iš kurių 105892 (tai yra 39,2%) buvo išregistruotos. 2003 metų pirmajame

pusmetyje įregistruotos 4395 ir išregistruotos 10284 įmonės.

Nuo 1993 metų iki 2003 07 01 bankrotus deklaravo 2699 įmonės, tai yra

1% iš visų registruotų įmonių. 2613 įmonėse atlikti teisminės ir 86

neteisminės bankroto procedūros. Bankroto procedūros buvo baigtos 1317

įmonėse. Iš jų –1277 likviduotos, 4 reorganizuotos, 11 sanuotų, kitos 25

bankroto bylos baigėsi nutraukimu arba taikos sutartimi (7 diagrama).

Bankroto procedūra 1382 įmonėse progresavo taip: reorganizacija trijose,

sanuotos – 5, tačiau bankroto procedūra nepriimta 253 įmonėms.

2003 metų pirmajame pusmetyje bankroto procedūras deklaravo 297

įmonės, 18- ai iš jų bankroto procedūros buvo baigtos. Palyginus pirmą 2003

metų pusmetį su pirmuoju 2002 metų pusmečiu, deklaruotų bankroto procedūrų

mažėjo 14,4%, o palyginus su adekvačiu 2001 metų periodu- augimas 9,2%.

Užbaigtų bankroto procedūrų skaičiai yra augantys. Pirmajame 2001 metų

pusmetyje bankroto procedūros buvo baigtos 98 įmonėse, pirmajame 2002 metų

pusmetyje – 228

įmonės, ir pirmajame 2003 metų pusmetyje – 323 įmonės.

Pirmajame 2003 metų pusmetyje, palyginus su 2002 metų, baigtų bankroto

procedūrų išaugo 41,7% ir palyginus su 2001 metų – išaugo 3,3 karto (5

diagrama).

Iki 2003 07 01 bankroto procedūras per metus baigdavo 7,8%, per du

metus – 40,4%, per tris metus – 31,1%, ir per keturis – 10,6% įmonių.

Visą periodą nuo 1993 metų iki 2003 07 01 daugiausia bankroto

procedūrų buvo pradėta Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Kaune buvo pradėta

26,2% iš visų šalies bankroto bylų, VVilniuje – 21,9% (4 diagrama).

Analizė apie bankroto procedūrų trukmę bus atlikta su 1999 metų

duomenimis. Apie 81% bankroto procedūrų tais metais buvo baigta iki 2003 07

01. Skirtingose savivaldybėse skirtingas ir bankrot procedūrų trukmės

lygmuo. 1999 metaisAlytaus, Marijampolės ir Tauragės savivaldybių

deklaruotas bankrotų skaičius nėra didelis (atitinkamai 11, 12 ir 2), ir

tai buvo baigta iki 2003 07 01. Vilniaus ir Kauno savivaldybėse skaičiai iš

baigtų bylų kiekio – atitinkamai 77,8% ir 80,6% iš visų deklaruotų bylų

tose savivaldybėse 1999 metais (2 lentelė).

Ir tuo remiantis, 22003 metų pirmajame pusmetyje bankroto procedūros

buvo pradėtos 297 įmonėse. Iš savivaldybių, kurių skaičius bankrutuojančių

ir bankrutavusių įmonių 2003 metų pirmame pusmetyje (palyginus su visomis

bankrutuojančiomis ir bankrutavusiomis įmonėmis visame 1993 – 2003 07 01

laikotarpyje), buvo didžiausias, išsiskiria Marijampolės, Tauragės ir

Klaipėdos savivaldybėse. Šiose ssavivaldybėse bankrutavusių ir

bankrutuojančių įmonių 2003 metų pirmajame pusmetyje buvo atitinkamai

18,8%, 17,6% ir 14,2%. Mažiausiai bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių

visame 1993 – 2003 07 01 laikotarpyje buvo Panevėžio ir Šiaulių

savivaldybėse, atitinkamai 7,7% ir 8,7% (3 diagrama).

1993 – 2003 07 01 periode tarp bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių

dominavo didmeninės, mažmeninės prekybos (39,0%) bei gamybos (30,8%)

įmonės.

Daugiausia bankroto bylų 2003 metų pirmajame pusmetyje buvo pradėta

didmenos, mažmenos bei gamybos įmonėse. Tai prilygsta 70,4% iš visų

bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių pirmajame 2003 metų pusmetyje.

Kituose šaltiniuose teigiama, kad 2003 metų pirmajame pusmetyje tarp visų

bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių dominavo didmeninės, mažmeninės

prekybos (14,2%) įmonės, bei viešbučiai ir restoranai (13,0%)(2 diagrama).

Analizuojant bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių pasiskirstymą

2003 metų pirmajame pusmetyje pagal veiklos tipus, matyti, kad dominuoja

akcinio kapitalo įmonės. Tai prilygsta 67,4% iiš visų bankrutavusių ir

bankrutuojančių įmonių 2003 metų pirmajame pusmetyje. Taip pat

individualių įmonių dalis prilygsta 19,5% (1 diagrama ir 1 lentelė).

17 11. IŠVADOS, PASIŪLYMAI

Naujas įmonių bankroto įstatymas Lietuvos Respublikoje buvo priimtas

2001 metų kovo 20 dieną. Šis įstatymas reguliuoja įmonių bankrotų procesus.

Įstatymas yra taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir

kredito unijoms. Įstatymas nustato įmonių veikimo ribas, kurioms

kreditoriai turi teisę pareikalauti piniginių pretenzijų apmokėjimo,

panaudoti kai kurias priemones atgauti skolas ir mokesčius, nustato jų

administravimą bankroto proceso metu, bei galimybes įmonėms veikti tiek,

kad jjų veiksmai neprieštarautų šio įstatymo nuostatoms.

Lietuvos įmonių bankroto įstatymas yra naujas žingsnis teisingame

rinkos ekonomikos kelyje. Viena pagrindinių problemų yra įmonių skolos bei

nemokumas. Įmonių bankroto įstatymo tikslas yra išspręsti skolų problemas,

apginti kreditorių ir skolininkų interesus. Ataskaitos, susijusios su šiuo

įstatymu, yra lyginamos Lietuvos ir užsienio valstybių oficialių

disertacijų dokumentuose. Lietuvos įmonių bankroto įstatymas yra naujas

dalykas. Kiekviena pradžia yra sunki ir komplikuota. Mes esame įvairių

eksperimentų kelyje, todėl neišvengiamai turime atsižvelgti į kitų šalių

patyrimą. Kai kurie eksperimento rezultatai, klaidos – taip paruošiami

nauji Bankroto įstatymo variantai.

Remiantis Lietuvos įmonių bankroto įstatymu, paskirtas

administratorius turi pasiekti susitarimo pabaigos tarp kreditorių ir

skolininkų, reorganizuoti įmonę veikiant įstatymo numatytose ribose, bei

išvengti jos bankroto.

Įmonės galimybė tapti nemokia neturi būti menka – ji turi būti

visiškai pašalinta.

Yra galimybė apsaugoti įmonę – tai įmonės reorganizavimas., veiklos

keitimasįstatymo garantuotu mokumu atsiteisus kreditoriams.

Darbo santykių reglamentavimo įmonių bankroto ir likvidavimo atvejais

tema yra nepopuliari ir mažai išnagrinėta. Tai galima pasakyti apskritai

apie darbo santykius kaip socialinį reiškinį.

Įmonių bankrotas yra natūrali verslo įmonių problema, tačiau,

įstatymuose užsimenama pernelyg šykščiai. Susidaro įspūdis, jog dirbantieji

yra beveik nesusiję su bankrutuojančia įmone. Būtent, (DK 137 str.) nurodo,

kad bankrutavus įmonei, darbo sutartis gali būti nutraukta laikantis

bankroto įstatymų nuostatų.

Praktika atskleidžia, jog ne visada laikomasi tos įmonių bankroto

įstatymo nuostatos, kur teigiama, kad pirmumo teisę turi sskolą iš

bankrutuojančios įmonės susigrąžinti darbuotojai. (5 skirsnis, 35 str.)

Įmonių bankroto įstatymas, nors priimtas neseniai, prašyte prašosi

pataisų ir patikslinimų.

Šis įstatymas, kaip kiti su darbo santykių reglamentavimu susiję įstatymai,

labai miglotai užsimena apie asmens socialines garantijas. Tiksliau, šios

garantijos praktikoje atsiskleidžia dar silpniau.

Apskritai, mūsų valstybėje žmogus socialiai yra labai pažeidžiamas.

Studijuojant literatūrą, pastebima ir tokia nuomonė, kad įstatymai labiau

turi paisyti įmonių, o ne darbuotojų interesų. Tai, neva, būtų pažangesnis

žingsnis mūsų ekonomikoje.

Tai, aišku, kraštutinumai.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, yra viltis, kad realiai turėtų

sumažėti bankrutuojančių įmonių sąrašas mūsų valstybėje. O bankrutuojančių

ir jau bankrutavusių įmonių sąrašas iš ties įspūdingas. Tik sustiprinus

ekonomiką, įmanomas sumažinti bankrutuojančių įmonių sąrašą.

Šiame darbe aptarti pagrindiniai su įmonių bankrotu ir likvidavimu

susiję įstatymai, šių įstatymų taikymas ir tikslai, pagrindinės sąvokos,

įmonės bankroto byla ir jos iškėlimo pagrindas.

Atskleidžiamas ir svarbiausias šios temos aspektas – tai darbo santykiai,

jų reglamentavimas įmonių bankroto ir likvidavimo atvejais.

Visa tai yra apibendrinama kalbant apie darbo santykių reglamentavimo

problematiškumą.

18 LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Įmonių bankroto įstatymas

2. Šimašius R. LLRI akiratyje – darbo santykių reglamentavimas. Laisvoji

rinka, 1998 Nr. 6

3. Šimašius R. Darbo santykių reguliavimas. Verslo plėtros trukdžiai –

LLRI pozicija. Laisvoji rinka,V., 1999

4. Vilkas E. Bankrotas – klaidų atitaisymas. Veidas, Nr. 37, V., 2002

5. www.Irinka.lt/Tyrimai/Bankrotas/Bankrot2.phtml.

6. Statistical yearbook of LLithuania 2003. Statistikos departamentas. V.:

2003 10 06

7. Statistical yearbook of Lithuania 2002. Statistikos departamentas. V.:

2002

8. Įmonių bankrotas, 2003 liepos 1: [statistikos rinkinys]. Statistikos

departamentas. V.: 2003

9. www3.lrs.lt (Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymas).

10. www.thebankruptcysite.com

———————–

1 diagrama. Bankrutuojančiių ir bankrutavusių įmonių tipai Lietuvoje, pagal

ekonominę veiklą 2003m. pirmajame pusmetyje

0,3%

municipality

enterprises

0,3% general

partnerships

0,7% other

0,3% public

institutions

19,5% private

enterprises

2,0%

cooperative

societies

4,7%

agricultural

enterprises

4,4%stock

companies

67,4% joint

stock

companies

2 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių tipai pagalekonominę

veiklą

3 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių kiekis savivaldybėse

4 diagrama. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių kiekis savivaldybėse

1993 – 2003 07 01

5 diagrama. Pradėtos ir baigtos bankroto procedūros 2000 – 2003 07 01

6 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių skaičiaus kitimas laike

7 diagrama. Įmonės, kurios bankroto procedūras baigė 2003 07 01 bankroto

procedūrų pagrindais

8 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių kiekis iki 2003 01 01

———————–