Monopolinė rinka
Įvadas
Monopolija ir tobula konkurencija yra visiškai priešingos rinkos struktūros. Žodis monopolija yra kilęs iš graikišku žodžių „mono“ ir „polio“, kuris reiškia „pardavėjas“. Taigi monopolija yra tokia rinkos struktūra, kai kurioje nors praminės arba paslaugų šakoje yra vienintelis prekių ar paslaugų pardavėjas. Monopolija yra nebūtinai tokio didelės įmonės, kaip Mažeikių naftos perdirbimo kombinatas, „Lietuvos telekomas“, bet ir vienintelis viešbutis mažajame miestelyje, vienintelė firma, tiekianti šaltą ir karštą vandenį. Iš to matyti, kad daug kur susiduriame su vieninteliu tam tikrų prekių arba ppaslaugų tiekėju, kuris turi rinkos galią, leidžiančią jam kontroliuoti pasiūlos apimtį ir kainas. Monopolijos gali siekti maksimalaus pelno be jokio nerimo, kad kita firma įeis į šią šaką ir atsiras naujų pardavėjų. Esant vienam pardavėjui, pirkėjai priversti mokėti didesnes kainas, palyginti su tuo atvejų, kai rinkoje yra keli ar daug tarpusavyje konkuruojančių pardavėjų. Firmos, kurios kontroliuoja įėjimą į rinką, gali kontroliuoti prekių kainas ir pasiūlos apimtį, neleisdamos prekių kainoms sumažėti iki vidutinių bendrųjų kaštų žemiausio lygio ilguoju laikotarpiu, kaip kad yyra grynos konkurencijos rinkoje. Dėl to monopolija gauna ekonominį pelną, kuris skatina firmas išlaikyti monopolinę padėtį rinkoje.
1. Gryna monopolija
Gryna monopolija yra pramonės arba kitos ūkinės veiklos sferos šaka, kurioje gamybos apimtį kontroliuoja vienas gamintojas, taigi ir vienas pardavėjas, ir kurioje nėra aartimų substitutų bei praktiškai negalimas naujų firmų įėjimas į šaką dėl labai aukštų įėjimo barjerų.
Kaip tobulos konkurencijos rinkos struktūra, taip ir grynos monopolijos rinkos struktūra yra kraštutiniai rinkos struktūrų poliai. Ji atsirado seniai, kai Europos monarchai turėjo išimtinę teisę gaminti tam tikrą produkciją arba užsiimti kita ūkine veikla.
Monopolija gali susidaryti ir keletas susijungusių pardavėjų, veikiančių kaip vienas pardavėjas. Tai dažnai Vakarų šalyse pasitaikantis reiškinys. Tokios pardavėjų asociacijos vadinamos karteliais. Kartelis nėra gryna monopolija, tačiau pastarosios analizė tinka ir karteliui, nors kartelis turi ir tam tikrų ypatybių. Lygiai taip pat monopolija nebūtinai turi vieną gamyklą; gali būti jų ir keletas. Taigi daugiagamyklinė arba daugiaįmoninė monopolija, kurios analizė taip pat turi tam tikrų ypatybių.
Grynos monopolijos egzistavimo prielaida yra ta, kad jos produktams nnėra artimų substitutų. Tai apsaugo monopoliją nuo konkurentų. Pavyzdžiui, jei gyventojams tiekia elektros energiją vienas pardavėjas, tai ji, naudojama apšvietimui, neturi tinkamų substitutų. Tačiau elektros energijos naudojimas apšildymui turi substitutus. Tai malkos, dujos, anglys ir kt. Vadinasi, vienintelis elektros energijos tiekėjas šildymo srityje nėra gryna monopolija, nes turi artimų substitutų.
Jeigu būtų artimi substitutai, tai monopolija negalėtų parduoti prekių didelėmis kainomis, neprarasdama rinkos dalies. Nesant substitutų monopolija įgyja didesnę rinkos galią, leidžiančią ją didinti kainas ir gauti ekonominį pelną. Todėl substitutų nnebuvimas yra labai svarbus monopolisto elgsenos veiksnys.
2. Rinkos monopolizavimo veiksniai
Apibūdinant monopoliją, reikia pažymėti svarbų jos pažymį, kad naujiems konkurentams įeiti į šaką yra labai aukšti barjerai. Tie barjerai yra grynos monopolijos šaltinis.
Naujiems konkurentams, ketinantiems įeiti į šaką, yra dviejų rūšių barjerai: įstatyminiai ir natūralūs barjerai.
Įstatyminiai įėjimo į šaką barjerai yra valstybės galia suteikta teisė kuriai nors firmai gaminti tam tikras prekes arba teikti paslaugas. Jų yra keletas.
Pirma, firma gali gauti viešą privilegiją veikti tam tikroje šakoje. Konkurentams draudžiama įeiti į tą šaką. Valstybė savo galia apsaugo jos privilegiją gavusią firmą nuo konkurentų ir ji tampa monopolija, pavyzdžiui, pašto tarnyba.
Antra, daugelyje šakų reikalingos centrinės valdžios arba vietinės valdžios licencijos. Jos reikalingos architektams, dantistams, farmacininkams, teisininkams ir pan. Licencijos reikalingos norint įsteigti TV bendrovę. Neturintiems licencijos draudžiama veikla tose sferose. Kuo mažiau bus gavusiųjų licencija, tuo didesnės bus jų pajamos. Teikiant licencijas, sukuriamos monopolinės teisės.
Trečia, patentai arba autorinės teisės suteikia išradėjui išimtinę teisę naudoti išradimą tam tikrą laiką. JAV, pavyzdžiui, išduodami 17 metų.
Vienas iš svarbiausių grynos monopolijos formavimosi natūralių veiksnių yra gamybos masto ekonomija. Yra gana daug šakų, kuriose mažiausi bendrieji vidutiniai kaštai pasiekiami tik gaminant (arba teikiant) pakankamai didelę prekių ir paslaugų apimtį. Todėl, didinant gamybos apimtį pasiekiama masto ekonomija. Ji sukuria nnatūralius įėjimo į šaką barjerus ir dėl to tokia monopolija vadinama natūralia monopolija. Konkurentų įėjimas į tą šaką yra labai problematiškas. Įeiti galima, nors ir sunku, tik į tokią šaką, kuri gamina diferencijuotus produktus ir naudoja automatizuotas linijas. Dėl tų priežasčių minėtose šakose, pavyzdžiui, automobilių gamyboje, masto ekonomija nėra tokia reikšminga.
Dėl didelės gamybos apimties gaunamą ekonomiją sąlygoja tai, kad kai kuriose šakose išsilaiko tik viena firma, kuri tampa natūralia monopolija. Jų pavyzdžiai yra vandens, dujų, elektros energijos tiekimo firmos, telekomunikacijų paslaugų bendrovės ir t.t. Rinkos ekonomikos sąlygomis jas paprastai reguliuoja vyriausybė arba vietos valdžia.
Pažymėtinai, kad natūrali monopolija gali būti efektyvesnė už keletą konkuruojančių firmų, nes didinant gamybos apimtį mažėja vidutiniai bendrieji kaštai. Todėl reguliuojant natūralias monopolijas, gali būti gauta visuomeninė nauda. Dėl šių priežasčių vyriausybės tokioms firmoms suteikia privilegijas. Įėjimo į šaką barjerai kartu yra ir konkurencijos barjerai. Išskirtinių išteklių nuosavybė, vyriausybės priemonės, padedančios susidaryti monopolijoms, masto ekonomija beveik pašalina konkurentų įėjimo į monopolinę šaką galimybes bei konkurenciją.
3. Monopolijos kaina ir gamybos apimtis trumpuoju laikotarpiu
Nors monopolija yra paliginti retai pasitaikantis reiškinys, bet jos veiklos principai tinka ir kai kurioms kitoms firmoms, kontroliuojančioms kainas ir gamybos apimtį. Esminis monopolijos bruožas tas, kad ji gali pasirinkti kainą. Jeigu tobulos konkurencijos firmos yra kainų ggavėjos, tai monopolija nustato kainas arba ji yra kainų ieškotoja.
Prieš aptariant monopolijas kainos ir gamybos apimties nustatymą, reikia pasiaiškinti monopolijos paklausos kreivę.
3.1. Monopolijos paklausos kreivė
Monopolijos paklausos kreivė skiriasi nuo jau aptartos (grynos) konkurencijos firmų paklausos kreivės. Grynos konkurencijos firma yra kainų gavėja ir gali parduoti bet kokį kiekį produkcijos nekeisdama kainos, nes paklausos kreivė yra horizontali, t.y. absoliučiai elastinga.
Monopolinės firmos paklausos kreivė slenka žemyn į dešinę, dėl to monopolija turi surasti gamybos apimtį bei kainą, kurios užtikrintų didžiausią pelną. Dėl žemyn į dešinę slenkančios monopolijos paklausos kreivės monopolija gali didinti pardavimų apimtį tik mažindama kainas arba didinti kainas tik mažindama pardavimų apimtį. Kitaip tariant, monopolijai iškyla problema, kaip rasti optimalų kainų ir gamybos apimties derinį, užtikrinantį jai maksimalų pelną.
1 grafike a nubrėžta tobulos konkurencijos firmos horizontali, absoliučiai elastinga paklausos kreivė D0. Firma gali parduoti daugiau arba mažiau prekių, jų kaina dėl to nesikeis. 9.1 grafike b nubrėžtos dvi skirtingo elastingumo monopolijos paklausos kreivės (tiesės formos) D1 ir D2. Paklausos kreivė D1 yra santykinai neelastinga kainoms, o D2 – santykinai elastinga kainoms. Toks pat kainos didėjimas pirmuoju atveju mažiau sumažina pardavimų apimtį nei antruoju atveju.
1 grafike a pavaizduota grynos konkurencijos firmos horizontali paklausos kreivė. Bet kurį produkcijos kiekį firma gali parduoti ta
pačia P0 kaina. Grafike b nubrėžtos dvi skirtingo elastingumo monopolijos paklausos kreivės, slenkančios žemyn į dešinę.
1. grafikas. Tobulos konkurencijos firmos (a) ir monopolinės firmos (b) paklausos kreivės.
Monopolijos paklausos kreivės santykinis elastingumas arba neelastingumas kainoms daugiausiai priklauso nuo to, ar yra artimi substitutai (arba pakaitai), ar nėra, taip nuo to, kokios tų substitutų kainos. Nors monopolija yra vienintelė firma šakoje, bet ji kai kuriais atvejais neapsaugota nuo substitutų gamintojų konkurencijos. Esant substitutams, monopolijos paklausa būtų elastingesnė kainoms, o nesant substitutų –– santykinai neelastinga.
3.2. Monopolijos pajamos
Monopolijos, kaip ir bet kurios kitos firmos, ribinės pajamos yra bendrųjų pajamų prieaugis, pardavus vienu produkcijos vienetu daugiau. Monopolijos ribinių pajamų kreivė slenka žemyn į dešinę ir yra į kairę nuo paklausos kreivės. Taip yra todėl, kad monopolijos ribinės pajamos mažėja greičiau nei kaina, nes didinant pardavimų apimtį, kaina mažėja.
Monopolijos bendrosios pajamos yra kainos ir parduotų prekių kiekio sandauga, t.y.
TR = P * Q (3.2.1)
Padidinus pardavimų apimtį vienu vienetu (Q), monopolijos bendrosios pajamos TR1 yra naujos kkainos (P – P) ir pakitusio prekių kiekio (Q + Q) sandauga, t.y.
TR1 = (P – P) * (Q + Q) (3.2.2)
Arba
TR1 = P*Q + P*Q – P*Q – P*Q (3.2.3)
Iš TR1 atėmę TR, gauname bendrųjų pajamų pokytį (TR) ddėl pardavimų apimties padidinimo Q.
TR = TR1 – TR (3.2.4)
TR = P*Q – P*Q – P*Q (3.2.5)
3.2.5 lygybės dėmens P*Q reikšmė yra labai maža, todėl nuo jo galima atsiriboti. Tuomet bendrųjų pajamų pokytis yra:
TR = P*Q – P*Q (3.2.6)
3.2.6 lygybę padalinę iš Q, gauname:
(3.2.7)
Kadangi TR/Q = MR, tai
(3.2.8)
Reiškinys yra atvirkštinis paklausos elastingumas kainoms, t.y.
(3.2.9)
Iš 3.2.8 ir 3.2.9 lygybių matyti, kad
(3.2.10)
Iš 3.2.10 formulės matyti, kad monopolijos ribinės pajamos yra teigiamos, kai paklausos elastingumas didesnis už vienetą. Kai paklausos elastingumas lygus vienetui, tai MR = 0, o kai paklausos elastingumas mažesnis už vienetą, tai monopolijos ribinės pajamos yra neigiamos.
Parduodama didesnį prekių kiekį, monopolinė firma privalo mažinti kainą, tai rodo jos žemyn slenkanti paklausos kreivė. UUž tą mažesnę kainą ji parduoda ne tik papildomą arba ribinį prekių vienetą, bet ir visą pardavimų apimtį. Kaip tik dėl tos priežasties bendrųjų pajamų prieaugis, pardavus papildomą prekės vienetą arba ribinės pajamos mažėja greičiau nei kaina ir vidutinės pajamos.
3.3 Ryšys tarp bendrųjų pajamų, ribinių pajamų ir paklausos elastingumo
Monopolijos paklausos kreivė rodo, kokį prekių kiekį pirkėjai nori ir gali pirkti, esant įvairiam prekių kainų lygiui. Nuo monopolijos paklausos elastingumo tam tikrose paklausos kreivės atkarpose priklauso monopolijos ribinės pajamos ir bendrosios pajamos.
2 ggrafikas rodo, kad yra priklausomybė tarp paklausos elastingumo kitimo ir ribinių bei bendrųjų pajamų kitimo. Kai paklausos elastingumas didesnis už vienetą, monopolijos ribinės pajamos yra teigiamos, o bendrosios pajamos didėja. Pastarosios pasiekia maksimalų didį, kai ribinės pajamos lygios nuliui ir paklausos elastingumas lygus vienetui. Toliau judant paklausos kreive žemyn, paklausos elastingumas tampa mažesnis už vienetą, o ribinės pajamos – neigiamos. Dėl to bendrosios pajamos pradeda mažėti.
Apibendrinant galima pasakyti, kad:
• kai eD > 1, MR > 0 ir TR didėja;
• kai eD = 1, MR = 0 ir TR pasiekia maksimumą;
• kai eD < 1, MR < 0 ir TR mažėja;
Matome, kad monopolija, kuri siektų gauti maksimalias bendrąsias pajamas, o ne pelną, prekių kainą turėtų nustatyti pagal paklausos kreivės tašką, kuriame paklausos elastingumas lygus vienetui ir ribinės pajamos lygios nuliui.
2. grafikas. Ryšys tarp bendrųjų pajamų,
ribinių pajamų ir paklausos elastingumo kainoms.
Tačiau monopolija, kaip ir kitos firmos, dažniau siekia maksimalaus pelno, o ne bendrųjų pajamų.
3.4 Monopolinės rinkos pusiausvyra
Monopolija, būdama vienintelis prekių arba paslaugų pardavėjas šakoje, dažniausiai perkant gamybos veiksnius yra konkurencinė firma, t.y. tik vienas iš daugelio pirkėjų. Todėl monopolinės firmos, išskyrus natūralias monopolijas, vidutinių bendrųjų bei ribinių kaštų kreivės panašios į tobulos konkurencijos firmų atitinkamų kaštų kreivės.
Monopolija, siekdama surasti optimalų gamybos apimties ir kainų dderinį, užtikrinantį didžiausią pelną, gali naudoti du būdus: ji gali naudoti ribinių pajamų ir ribinių kaštų lygybės taisyklę arba ieškoti didžiausio skirtumo tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų. Dažniausiai naudojamas pirmasis būdas, kuris taikytinas visų rinkos struktūrų firmose.
Kol monopolijos ribinės pajamos didesnės už ribinius kaštus, tol ji didina gamybos apimtį. Kai ribinės pajamos, gautos pardavus papildomą produkcijos vienetą, susilygina su ribiniais kaštais, monopolijai naudinga nebedidinti gamybos apimties todėl, kad kito produkcijos vieneto ribinės pajamos jau nepadengs ribinių kaštų.
Maksimalų pelną, naudojantis MR = MC taisykle, rodo 3 grafikas.
Monopolija gamybos apimtį bei produkcijos vieneto kainą nustato pagal M tašką, kuriame MR = MC. Gamindama 7 produkcijos vienetus per valandą ir parduodama juos po 13 Lt, monopolija gauna maksimalų ekonominį pelną, lygų stačiakampio abcd plotui, t.y. 25 Lt.
Monopolijos pusiausvyra yra tada, kai monopolija pasirenka tokį gamybos apimties ir kainos derinį, kuriam esant monopolijos ribiniai kaštai ir ribinės pajamos yra lygios. 3 grafike MR = MC M taške. Per M tašką nubrėžę vertikaliąją tiesę iki horizontalios ašies ir paklausos kreivės, randame, kad optimali gamybos apimtis yra 7 produkcijos vienetai per valandą, kurie parduodami po 13 Lt. Kadangi vidutiniai bendrieji kaštai yra mažesni už kainą, tai monopolija gauna ekonominį pelną ligų stačiakampio abcd plotui arba
25 LLt (P-ATC) * Q = [ (13 Lt-9,43 Lt) * 7 ] = 25 Lt.
3 grafikas. Monopolijos pusiausvyra. 4 grafikas. Monopolijos gamybos apimties ir kainų įvairių derinių palyginimas.
Jei monopolija mažintų gamybos apimtį ir didintų kainas arba, atvirkščiai, didintų gamybos apimtį ir mažintų kainas, tai abiem atvejais ji pažeistų pelno taisyklę (MR = MC) ir gautų mažesnį pelną (žr. 4 grafiką).
Tarkime, kad monopolija sumažino gamybos apimtį iki Q1 ir padidino kainą iki P1. Šiuo atveju firma neišnaudotu pelno didinimo galimybių, nes kiekvieno papildomo produkcijos vieneto nuo Q1 iki Qm ribinės pajamos, kurias rodo jų atkarpa AM, yra didesnės už ribinius kaštus, kuriuos rodo jų atkarpa BM. Todėl gaminant Q1 produkcijos kiekį, o ne Qm, monopolijos pelnas sumažėtų ABM plotu.
Jei monopolija padidintų gamybos apimtį iki Q2 ir atitinkamai sumažintų kainą iki P2, tai taip pat susidarytų jos pelno nuostoliai, lygūs ECM plotui. Gaminant papildomus produkcijos vienetus nuo Qm iki Q2, ribinės pajamos, kurias rodo jų atkarpa MC, nepadengtų ribinių kaštų, kurių dydį rodo atkarpa ME.
Vadinasi, monopolijos pusiausvyra yra tik tuo atveju, kai jos ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams.
Kaip jau minėjome, monopolijos optimalią gamybos apimtį galima nustatyti pagal bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų didžiausią skirtumą. Maksimalus pelnas gaunamas esant tokiai gamybos
apimčiai, kai bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų kreivių nuolydis yra vienodas.
Yra dvejopo pobūdžio priežastys, dėl kurių monopolija gali prarasti ne tik ekonominį pelną, bet ir patirti nuostolius.
Pirmoji priežastis yra monopolijos vidutinių bendrųjų kaštų padidėjimas virš paklausos kreivės. Tą padidėjimą gali sukelti žaliavų, energetinių išteklių ir kitų gamybos veiksnių staigus ir stiprus (didelis) kainų padidėjimas.
Antra priežastis yra vartotojų preferencijų pakitimas, dėl kurios monopolijos paklausos kreivė pasislenka į kairę ir lieka žemiau vidutinių bendrųjų išlaidų kreivės.
Monopolijos nuostolius, kurie gali sudaryti, bendru atveju ggalima pavaizduoti taip, kaip 5 grafike.
Monopolijos vidutiniai bendrieji kaštai padidėja ir todėl ATC kreivė yra virš paklausos D kreivės. Dėl to, gamindama Qm produkcijos kiekį ir parduodama Pm kaina, monopolija patiria nuostolius, kurie lygūs ABCPm plotui.
Jei nuostoliai mažesni už vidutinius pastovius kaštus, kaip tai yra 5 grafike, tai trumpuoju laikotarpiu
5 grafikas. Monopolijos nuostoliai. monopolijai neverta nutraukti gamybą.
4. Monopolinės galios matavimas
Jau esame pastebėję, kad monopolijos turi rinkos galią. Ją sąlygoja jau gaunamas ekonominis pelnas, t.y. tas faktas, kad monopolijos kaina yra ddidesnė už vidutinius bendruosius ir ribinius kaštus. Dėl to monopolija, pajutusi kitos firmos ketinimą įeiti į šaką, gali aukoti pelną ir sumažinti kainą.
Esminis skirtumas tarp monopolijos ir tobulos konkurencijos firmos yra tas, kad tobulos konkurencinės firmos P = MC, o mmonopolijos P > MC. Todėl natūralus monopolinės galios matavimo būdas yra monopolijos kainos ir ribinių kaštų skirtumo santykis su kaina. Šį monopolinės galios skaičiavimo būda 1934 m. pasiūlė ekonomistas Abba Lerner, todėl jis vadinamas Lerner monopolinės galios laipsniu:
(4.1)
Jei kaina lygi ribiniams kaštams, t.y., jei P = MC, o tai būdinga grynos konkurencijos firmoms, tai monopolinės galios laipsnis L = 0.
Kuo didesnė L reikšmė, tuo didesnis monopolinės galios laipsnis. Tokį pat monopolinės galios laipsnį gausime ir matuodami jį kitu būdu. Žinome, kad monopolijos gauna maksimalų pelną kai pasirenka tokią gamybos apimtį, kuriai esant ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams. Monopolijos ribinės pajamos (žr. 4.1 lygybę) yra:
Esant optimaliai gamybos apimčiai, monopolijos ribiniai kaštai yra:
Monopolijos jėgos laipsnis L yra:
(4.2)
6 grafiko (a) dalyje ppaklausa santykinai elastinga. Dėl to ši monopolija turi mažesnę monopolinę galią, nes turi mažiau galimybių sumažinti kainą. (a) atveju monopolinės galios laipsnis lygus:
(b) dalyje paklausa santykinai neelastinga. Todėl skirtumas tarp kainos ir ribinių kaštų yra didesnis. Dėl to ši monopolija turi didesnę monopolinę galią, kuri lygi:
Pirmoji firma turi mažesnes pelno aukojimo galimybes nei antroji firma [(b) dalis].
Kitas monopolinės galios matavimo indeksas yra J. S. Bain indeksas, pavadintas autoriaus vardu. Šis indeksas vartojamas ne tik monopolijų, bet ir kitų firmų, kurių kkaina viršija vidutinius bendruosius kaštus, monopolinei galiai matuoti. Bain indeksas apskaičiuojamas kaip kainos ir vidutinių bendrųjų kaštų skirtumo santykis su kaina, t.y.
Bain indeksas (4.3)
Jei monopolinės firmos ATC kreivė liečia paklausos kreivę ir firma gauna tik normalųjį pelną, tai Bain indeksas lygus nuliui. Lerner indeksas būtų teigiamas, nes ribiniai kaštai yra žemiau kainos.
6 grafikas. Paklausos elastingumas ir monopolinės galios laipsnis
Išvados
Skaitydami, klausydami arba rašydami apie monopolines rinkas užduodam sau klausymą: kokias pasekmes palieka monopolija? Monopolijos pasekmės geriausiai išryškėja lyginant ją su tobulos konkurencijos šaka.
Pirma, monopolijos pusiausvyros gamybos apimtis Qm yra mažesnė nei tobulos konkurencijos šakos gamybos apimtis Qc. Dėl to monopolizuotoje šakoje naudojama mažiau išteklių nei tobulos konkurencijos šakoje. Kadangi ne visos ūkio šakos monopolizuotos, tai monopolija pažeidžia optimalų gamybos veiksnių paskirstymą pagal pramonės ir viso ūkio šakas.
Antra, monopolija, gamindama mažesnį prekių arba paklausų kiekį, jas parduoda didesne Pm kaina nei tobulos konkurencijos šaka Pc kaina. Dėl to, esant monopolijai, sumažėja vartotojų maudos perteklius ir padidėja gamintojų naudos perteklius.
Trečia, esant monopolijai, susidaro naudingumo nuostoliai. Todėl visuomenės požiūriu, tikslinga gaminti Qc, o ne Qm produkcijos kiekį.
Ketvirta, kitas monopolinės galios socialinių kaštų pavyzdys yra individų, jų grupių varžytinės, kai jie išleidžia pinigus papirkti vyriausybę arba vietinę valdžią, kad gautų valdžiuos garantuotas monopolines teises. TTai – rentos siekimas, nes monopolijos ekonominis pelnas dar vadinamas renta, nes jis yra perteklius virš alternatyvių kaštų.
Penkta, žinome, kad monopolija optimalu gamybos apimties ir kainų derinį, užtikrinantį didžiausią ekonominį pelną, pasirenka pagal MR = MC. Ribinių pajamų ir ribinių kaštų susikirtimo taškas tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu yra į kairę nuo vidutinių bendrųjų kaštų žemiausio lygio. Iš to matyti, kad monopolija gamina, nesant minimaliems vidutiniams bendriesiems kaštams. Tai sukelia jos veiklos nepakankamą efektyvumą ilguoju laikotarpiu. Tuo tarpu tobulos konkurencijos šaka gamina, esant minimaliems vidutiniams bendriesiems kaštams.
Iš viso matyti, kad monopolijai būdingas statinis efektyvumas, kylantis iš to, kad ji gamina mažiau ir parduoda didesnėmis kainomis, palyginus su tobulos konkurencijos šaka.
Kita vertus, monopolijos pateikia daug technologinių naujovių, sukuria naujų produktų, ilguoju laikotarpiu jos mažina kaštus ir jų gamybos apimtis priartėja prie tobulos konkurencijos šakos gamybos apimties. Dėl to monopoliją nagrinėjant dinaminiu, o ne statiniu požiūriu, matyti, kad jai būdingas dinaminis efektyvumas.
Literatūros sąrašas ir kiti informacijos šaltiniai
1. Mikroekonomika.Ats. redaktorius Vytautas Skominas, 2000 m., 415 p., ISBN 9986-433-24-X;
2. http://www.lrinka.lt
