Monopsonija ir oligopolija

TURINYS

ĮŽANGA……………………

……………………1

1. Monopsoninė

rinka………………….

…………….2

1. Monopsoninės rinkos

apibūdinimas………………..

………2

2. Monopsonijos kaina, vidutinės ir ribinės išlaidos. Monopsonijos

pusiausvyra……2

3. Monopsonijos galia ir jos

šaltiniai…………………

……….4

4. Monopsonijos

pasekmės………………..

…………..4

Oligopolija…………………

…………………..5

1. Oligopolinės rinkos

apibūdinimas………………..

………..5

2. Oligopolinių kainų nustatymas. Oligopolijos veiklos analizės

modeliai……….6

1. Stabilios kainos

modelis……………….

…………7

2. Kartelio

modelis……………….

…………….9

3. Kainų lyderio

modelis……………….

………….10

4. Kainos nustatymas, remiantis vidutiniais kaštais (kaštai

plius)………12

3. OLIGOPOLINĖS IR MONOPSONINĖS RINKŲ

PAVYZDŽIAI……………

3.1………

3.2……………….

IŠVADOS…………………..

……………………13

LITERATŪRA………………….

…………………..14

ĮVADAS

Realiame pasaulyje kainų ir gamybos apimčių nusistatymo

procesai priklauso nuo rinkos struktūros. Kurią nors rinką sudaro visų

konkretaus produkto realių ir potencialių pirkėjų bei pardavėjų ryšių

visuma. Rinkos struktūra reiškia konkurencinę aplinką, kurioje veikia

produkto pirkėjai ir pardavėjai. Skirtingi rinkos struktūros arba

organizacijos tipai apibrėžiami ir skiriami vienas nuo kito pagal tai, koks

yra jų produkcijos pirkėjų ir pardavėjų skaičius, kokio tipo produktai

perkami ir parduodami, pagal gamybos veiksnių mobilumo laipsinį, pagal

informaciją, kurią ūkio dalyviai turi apie kainas ir kaštus, paklausos ir

pasiūlos sąlygas.

Šiame darbe aptarsime oligopolinę bei monopsoninę rinkas, jų

pagrindinius veiklos bbruožus ir išskirtinumus rinkų struktūroje.

1. MONOPSONINĖ RINKA

1.1. Monopsoninės rinkos apibūdinimas

Monopsonija – tai tokia rinkos būklė, kai yra tik vienas pirkėjas

arba jų grupė, priimanti bendrus sprendimus. Monopsonija yra priešybė

monopolijai, kuriai esant yra vienas pardavėjas ir daug pirkėjų.

Monopsonija, būdama vvieninteliu gamybos veiksniu arba prekių ir paslaugų

pirkėju, įgyja rinkos galią ir dėl to kainos nusistovi kitaip nei tobulos

konkurencijos rinkoje ar monopolijoje.

Pavyzdžiui, automobilius ar kompiuterius gaminančios firmos,

pirkdamos kai kurias komplektines detales (padangas, radiatorius,

integracines schemas ir t.t.), turi monopsonijos galią.(5).

1.2. Monopsonijos kaina, vidutinės ir ribinės išlaidos.

Monopsonijos pusiausvyra.

Pirmiausia apžvelkime tokios rinkos, kurioje yra daug pirkėjų,

pusiausvyrą (žr.1 grafiką). Kai kaina yra P0, tai konkuruojantis pirkėjas

pirks Q0 prekių kiekį, nes E0 taške ribinės išlaidos lygios ribinei

naudai. E taškas yra konkuruojančio pirkėjo pusiausvyros taškas.

[pic]

1grafikas. Konkuruojančio pirkėjo pusiausvyra.

Kai yra daug tarpusavyje konkuruojančių pirkėjų, rinkos pusiausvyra

nusistovi E taške, kuriame ribinės išlaidos lygios ribinei naudai (ribinei

vertei). Kai ME = MU, pirkėjai pirks Q prekių arba paslaugų kiekį, esant Po

kainai.(5)

Tarkime, kad yra tik vienas prekių arba paslaugų pirkėjas –

monopsonija. Pardavėjai didėjantį prekių kiekį parduoda didėjančia kaina.

Tai rodo aukštyn kylanti pasiūlos kreivė. Dėl to monopsonininko ribinės

išlaidos yra didesnės už kainą, t.y. ME > P. Tą rodo 1 lentelė, kurioje TE,

AE ir ME yra atitinkamai bendrosios, vidurinės ir ribinės išlaidos.(6)

| | | |Q |∆Q |

|0 |10 |- |- |- |

|1 |11 |11 |11 |11 |

|2 |12 |24 |12 |13 |

|3 |13 |39 |13 |15 |

|4 |14 |56 |14 |17 |

|5 |15 |75 |15 |19 |

|6 |16 |96 |16 |21 |

1. lentelė. Monopsonijos kaina, vidutinės ir ribinės išlaidos.

Iš šio pavyzdžio matyti, kad monopsonininko ribinės išlaidos didėja

dvigubai greičiau, nei vidutinės išlaidos ir kaina. Todėl ribinių išlaidų

kreivė yra į kairę nuo vidutinių išlaidų kreivės, kuri kartu yra pasiūlos

kreivė.(6)

Monopsonija, pirkdama prekes, vadovausis ta pačia taisykle, kaip ir

konkuruojantys pirkėjai, t. y. pirks tiek prekių, kad ribinės išlaidos būtų

lygios ribinei naudai. Tačiau rinkos pasiūlos kreivė yra vidutinių išlaidų

kreivė, t.y. S = AE. Ji rodo, kiek reikia mokėti už kiekvieną prekės

vienetą, didėjant perkamų prekių kiekiui. AE kreivė irgi kyla į dešinę, bet

ji yra žemiau ribinių išlaidų kreivės (žr. 2 grafiką).

[pic]

2. grafikas. Monopsonijos pusiausvyra.

Monopsonininkas perkamų prekių kiekį ir kainą randa pagal M tašką,

kuriame ME = MU. Perkamas prekių kiekis yra Qm ir kaina Pm = AE.

Monopsonininkas perkamų prekių kiek5 ir kainą randa pagal M tašką, kuriame

ME = MU. Perkamas prekių kiekis yra Qm ir kaina Pm = AE.

Vadinasi, monopsonininko kaina Pm yra mažesnė už paskutinio perkamo prekių

vieneto ribinę, naudą, kurią rodo M taškas.(5)

Monopsonijos pusiausvyros taisyklė yra ME = MD. Todėl monopsonija

perkamų prekių kiekį ir kainą randa pagal M tašką. Pirkdama Qm prekių

kiekį, monopsonija mmoka Pm kainą už prekės vienetą, kuri lygi AE, bet

mažesnė už paskutinio perkamo vieneto ribinę naudą, kurią rodo M taškas. Iš

to matyti, kad monopsonija gauna didesnį naudos perteklių ir turi

monopsoninę galią.(5)

1.3. Monopsoninė galia ir jos šaltiniai

Monopsonijos galia išplaukia iš to, kad jos ribinė nauda yra didesnė

už kainą Pm, t. y. MU > P m. Todėl monopsonijos galia MP matuojama taip:

MP= MU – Pm

kur MU – monopsonijos perkamo paskutinio prekės vieneto ribinė

nauda.

Pm – monopsonijos kaina.

Monopsoninės galios šaltiniai gali būti labai įvairūs:

1. Firmos ypatingo aktyvumo rezultatas. Jeigu firma perka

išteklius, kurių neperka kitos firmos, tai šio gamybos veiksnio rinkoje

ilgainiui ji tampa monopsonininke.

2. Jeigu firma ar jos filialas įsikuria regione, kur nėra tam

tikros rinkos, ši firma taip pat tampa monopsonija.

3. Susitarimai tarp firmų, kurių rezultatas – karteliai. Jie apriboja

veiksnio vartojimą ir sudaro galimybes pirkti tą patį gamybos veiksnį už

kainą, kuri yra žemesnė už konkurencinę.

4. Jeigu firmos perka didelius gamybos veiksnių kiekius, jos įgauna

pranašumą prieš kitus pirkėjus ir tampa monopsonininkėmis.(5)

1.4. Monopsonijos pasekmės

Iš 3 grafiko matyti monopsonijos pasekmės, kurias lemia monopsonijos

galia. Jos yra tokios:

Pirma, monopsonija perka mažiau produkcijos. Dėl to mažiau

parduodama, mažiau gaminama, todėl mažėja gamintojų pajamos ir užimtumas.

Antra, kadangi monopsonija perka prekes mažesnėmis kainomis nei

konkuruojantys pirkėjai, tai dėl to gamintojų (pardavėjų) naudos perteklius

sumažėja PmPcAB ir ABC plotu.

Trečia, monopsonijos naudos pertekliu, palyginti su konkuruojančiais

pirkėjais, padidėja PmPc,AB plotu, bet sumažėja AMC plotu.

Ketvirta, iš viso prarandamas naudos perteklius, lygus BMC plotui.

Tai monopsoninės galios nuostoliai.

[pic]

3. grafikas. Monopsonijos pasekmės.

Monopsonija perka mažesnį prekių kiekį (Qm) ir mažesnėmis kainomis

(Pm), lyginant su konkuruojančiais pirkėjais, kurie pirktų Qc kiekį Pc

kaina. Dėl to pardavėjo nauda sumažėja PmPcABC plotu ir ABC plotu. Pirkėjo

nauda padidėja PmPcAB plotu ir sumažėja ABC plotu. Be to, susidaro naudos

nuostoliai, kurie lygūs AMC ir ABC plotui.(5)

2. OLIGOPOLIJA

2.1. Oligopolinės rinkos apibūdinimasGOPOLIJA

Oligopolija (ligopoly) – rinka, kurioje visi produktai yra

identiški arba artimi pakaitai, produkciją tiekia nedaugelis firmų, tačiau

bent kelios jų palyginti didelės.

Kiekvienos iš tokių firmų kainų ir gamybos apimties kitimas veikia

kitų , firmų kainas ir gamybos apimtį. Šioje rinkoje prekės gali būti

identiškos arba skirtis reklama, įpakavimu, techninėmis charakteristikomis.

Skiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kad kelios, paprastai gerai žinomos,

firmos tiekia didžiausią produkcijos kiekį.

Viena iš priežasčių, sąlygojančių kelių didelių firmų dominavimą

šakoje, kaštai. Kai kuriose veiklos srityse reiškiasi gamybos masto

ekonomija, t.y. didėjant gamybos apimčiai, mažėja vidutiniai kaštai. Tačiau

kaštų mažėjimas turi ribą. Kai jie nustoja mažėti, firmos nebeturi daugiau

paskatų didėti ir tapti opolijomis. Taigi

atsiranda natūrali oligopolija.

Natūrali oligopolija (natural oligopoly) atsiranda tuomet, kai

individualiųjų firmų vidutiniai kaštai sumažėja tiek, jog kelios tokios

firmos gali pagaminti visą parduodamos produkcijos kiekį mažiausiais

vidutiniais kaštais.(1)

Kaštai nėra vienintelė priežastis, sąlygojanti oligopolijos

atsiradimą. Kita priežastis, skatinanti firmas didinti gamybos apimtį, yra

siekimas įgyti didesnę rinkos galią. Firmos didėja arba pajungdamas savo

konkurentus, arba pašalindamos juos iš šakos. Tai padidina firmų galią

nustatant rinkos kainą. Todėl natūralioji oligopolija, norėdama išstumti iš

rinkos savo konkurentus ir įgyti didesnę galimybę pakelti prekių kainas,

stengsis didinti gamybos apimtį, nors ir negalėdama sumažinti kaštų.

Galiojantys antimonopoliniai įstatymai ir produktų diferenciacija neleidžia

didelėms firmoms išstumti iš rinkos savo konkurentų. Oligopolijos sąlygomis

firmų konkurencija įgauna tiesioginę ir aktyvią formą. Dažniausiai

konkuruojama atnaujinant produktus, gerinant jų kokybę, reklamą.(3)

Firmos negalės išlikti rinkoje, jei pardavinės iš esmės vienodus

produktus daug aukštesnėmis kainomis negu konkurentai. Todėl oligopolinė

firma susilaikys nuo kainų didinimo virš esamo lygio, nes nustatydama

aukštesnę kainą nei konkurentai patirs nuostolių. Jei siekdama padidinti

pardavimo apimtį oligopolinė firma sumažina kainą, jos pavyzdžiu gali

pasekti ir kiti konkurentai.

Tokiu atveju kainos sumažėja, bet nė vienai iiš firmų nepavyksta padidinti

pardavimų apimties. Firmos patiria nuostolių ir ima didinti kainas. Tai

sulaiko firmas oligopolinėje rinkoje nuo konkurencijos keičiant kainas.(1)

Kad oligopolinės firmos pelnas nedingtų, rinka turi būti apsaugota

nuo naujų firmų įėjimo. Tuo tikslu naudojamos įėjimo kliūtys, kurios būna

tokių rūšių:

• Natūralios kliūtys. Jos susijusios su gamybos masto ekonomija.

Jeigu šakoje yra kelios firmos, kurių dydis garantuoja ekonomiją

dėl gamybos masto, jos gauna pelną. Įėjus į rinką naujai firmai,

padidėtų pasiūla ir, jei produkcijos paklausa nepakistų, sumažėtų

kaina. Visos firmos, tarp jų ir įėjusi į rinką naujoji firma,

patirtų nuostolių – negautų pelno. Todėl naujoji firma

nesuinteresuota įėjimu į tą rinką, kurioje negaus pelno.

• Firmų sukurtos kliūtys. Norėdamos apsisaugoti nuo galimų įėjimo į

rinką, firmos naudoja:

a) produktu diferenciaciją. Gamina tokį tam tikro modelio prekių

kiekį,kuris garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto. Atsižvelgda į tai, kad

naujosios firmos, norėdamos įeiti į rinką, gali gaminti artimus pakaitus,

senosios firmos gamina kelis tos pačios prekės modelius, skirtus įvairioms

vartotojų grupėms;

b) reklama. Norėdamos užkirsti kelią naujoms firmoms įeiti į

rinką, senosios firmos gerokai, padidina reklamos išlaidas. Tai priverčia

naująsias firmas taip pat šias išlaidas padidinti. Bet kai naujosios įmonės

gamybos apimtis nedidelė, reklamos išlaidos labai padidina vidutinius

bendruosius kaštus. Tai tampa įėjimo į rinką kliūtimi, nes senųjų firmų

vidutiniai bendrieji kaštai mažesni;

c) kaina. Vyraujančios šakoje firmos, įėjus naujai firmai, gali

sumažinti prekių kainas ir jas laikyti tokiame lygyje tol, kol naujoji

firma bankrutuos.(1)

. 2.2. Oligopolinių kainų nustatymas. Oligopolijos veiklos analizės

modeliai

Kainos įvairiose rinkos struktūrose nustatomos skirtingai.

Oligopolija, nustatydama kainą, susiduria su vienu sunkumu – konkurentų

reakcija į nustatytą kainos lygį. Oligopolinės firmos yra tarpusavyje

priklausomos: kiekviena iš jų jautriai reaguoja į kitos veiksmus. Todel

ieškoti oligopolinių kainų pusiausvyros yra labai sudėtinga. Moksloninkai

apibendrino dvi oligopolinės kainos susidarymo savybes:

o oligopolinės kainos yra nelanksčios, t.y. kinta rečiau nei

kitose rinkos struktūrose;

o kai oligopolinės kainos kinta, tai dažnai kinta visose

firmose drauge;

Oligopolininkų elgesys, nustatant kainas, rodo, kad egzistuoja

stimulai derinti savo veiksmus arba siekti slaptų susitarimų. Ekonomistai

oligopolijų veiklos analizei siūlo naudoti įvairius modelius. Keletą jų ir

panagrinėsime.(2)

2.2.1. Stabilios kainos modelis

Kainų stabilumas oligopolinėje rinkoje aiškinamas naudojant

laužtą paklausos kreivę. Tarkime, viena iš kelių oligopolinių firmų A

nori praplėsti savo rinką (žr. 4 grafiką).

4 grafikas. Laužta paklausos kreivė

Pradinis oligopolijos taškas – A, kai jai priklauso 40%

rinkos ir kaina yra 1000Lt už prekės vienetą. Tikėdamasi praplėsti rinką,

minėta firma sumažina kainą iki 900Lt. Tai turėtų praplėsti jos realizavimą

iki kiekio Q1, kuris yra paklausos kreivėje D1, vaizduojančioje paklausą,

kai konkurentai nereaguoja į kainų politikos pokyčius. Bet iš tiesų

paklausa priklauso nuo kitų konkurentų. Jei kiti oligopolininkai nemažins

kainų, tai pirmasis A praplės rinką iki norimo dydžio. Tačiau tai būtų

nerealu, nes kiti, norėdami išlaikyti savo rinkos dalį, taip pat sumažins

kainas iki 900Lt. Todėl A oligopolininko realizavimas išaugs tik iki Q2,

esančio paklausos kreivėje, rrodančioje paklausą, kai konkurentai reaguoja į

kainų politikos pokyčius. Taip įvyks todėl, kad išaugs visos rinkos

paklausa, bet jo rinkos dalis greičiausiai liks nepakitusi. Dalis kreivės,

nuo A iki D1, realiai oligopolinėje rinkoje neegzistuos, nes konkurentų

reakcija sumažins mažesnių kainų poveikį paklausai. Todėl reali kreivė bus

atkarpa AD2. Pakėlus kainas, atvirkščiai – kiti konkurentai nesiderins prie

kainų augimo. Todėl viršutinė reali paklausos kreivės dalis bus atkarpa

EA.. Remdamiesi grafine analize, galime teigti, kad:

1) oligopolininko paklausos kreivės forma priklauso nuo kitų

reakcijos į jos kainų ir produkcijos pokytį;

2) paklausos kreivė bus lūžtanti (EAD2), jeigu kiti oligopolininkai

derinsis prie kainų mažinimo politikos, bet nesiderins prie jų didinimo.

Laužta paklausos kreivės forma iš dalies paaiškina, kodėl

oligopolininkai plačiau naudoja reklamą ir skatina pardavimus nei kainų

konkurenciją.

Pelno maksimizavimas naudojant laužtos paklausos kreivės modelį.

Laužta paklausos kreivė lemia ir keistą ribinių pajamų kreivės formą, nes

ji esmės yra dviejų paklausos kreivių rinkinys. Kiekviena paklausos kreivė

turi savo ribinių pajamų kreivę, kuri eina po paklausos kreive. Paklausos

eivių susikirtimo taškas yra A, kur keičiasi ir ribinių pajamų kreivė.

Taigi ribinių pajamų kreivė atitrūksta po A tašku ir eina tiesiai žemyn

(žr.5 grafiką).(2)

[pic]

5 grafikas. Pelno maksimizavimas taikant laužtos kreivės modelį

Atotrūkis ribinių pajamų kreivėje yra ypač svarbus,

aiškinantis pelno maksimizavimą. Gamybos apimtį, kurioje pelnas

didžiausias, nustatome pagal ribinių dydžių taisyklę, t.y. ribinės pajamos

lygios ribiniams kaštams. Tuomet, augant ribiniams kaštams, gamybos apimtis

turėtų mažėti ir atvirkščiai. Tačiau oligopolijoje taip dažnai neatsitinka

dėl ribinių pajamų kreivės formos. Ta pati priežastis nulemia ir kainų

neelastingumą oligopolinėje rinkoje. Ribinių pajamų kreivės atotrūkis

reiškia, kad kaštų kitimas tam tikrose ribose nedarys jokios įtakos gamybos

apimčiai ir kainai. Pateiktame 5 grafike joks ribinių kaštų pokytis tarp

MC1 ir MC2 nedarys įtakos pusiausvyrai, nes ribinės pajamos ir toliau bus

lygios ribiniams kaštams.(2)

Pateikto modelio trūkumai. Šis modelis kritikuojamas dėi dviejų

dalykų. Pirma, modelis nepaaiškina, kodėl pradinė kaina turi būti lūžio

taške. Todėl šis modelis tik paaiškina, kodėl oligopolininko kaina yra

neelastinga, bet ne pačią kainą. Antra, realiai oligopolinės kainos nėra

tokios nelanksčios, kaip rodo šis modelis, ypač augimo kryptimi.

Infliacijos sąlygomis kainos oligopolinėse rinkose augo ir gana dažnai.

Tokia situacija gali būti paaiškinta slapto susitarimo (Kartelio)

modeliu.(4)

2.2.2. Kartelio modelis

Slaptas susitarimas sudaromas tuomet, kai firmos tiesioginiai

arba netiesiogiai susitaria dėl kainų ar rinkos dalies, t.y. konkurencijos

apribojimo. Panagrinėkime, kaip slaptu firmų susitarimu oligopolinėje

rinkoje nustatoma kaina ir gamybos apimtis.

Tarkime, veikia trys panašios firmos A, B ir C, gaminančios

vienarūšę produkciją. Jų paklausos, ribinių pajamų, kaštų kreivės yra

vienodos. 6 grafike parodyta kiekvienos iš trijų oligopolinių firmų

padėtis. Kokį kainos ir gamybos apimties derinį turėtų pasirinkti kiekviena

firma? Jeigu A firma būtų grynoji monopolija, tai norėdama gauti maksimalų

pelną ji

turėtų gaminti ooukcijos kiekį Q1 ir nustatyti kainą P1, kai

ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams. Tačiau A firma turi du

konkurentus, parduodančius identiškus produktus. Jeigu A firmos spėjimai,

kad jos konkurentai išlygins savo kainas pagal jos kainą, nepasitvirtins, A

firma patirs nuostolių. Pavyzdžiui, jeigu B ir C firmos nustatys savo

produktams kainas, mažesnes už P1, tada A firmos paklausos kreivė

pasislinks į kairę. A firma neteks dalies savo potencialių vartotojų, kurie

pirks jos konkurentų prekes mažesnėmis kainomis. Tokiu atveju firma taip

pat gali sumažinti savo produkcijos kainą, tačiau ttai sumažintų firmų pelną

ir gali susidaryti situacija, kai vidutiniai kaštai bus didesni už kainą.

Kadangi visų trijų firmų paklausa ir kaštai vienodi, B ir C firmos, atsižvi

e elgdamos į savo interesus, gamins produkcijos Q1 ir nustatys kainą P1.(1)

Taigi oligopolinėje rinkoje susidaro įdomi situacija:

kiekviena firma mano, kad jai naudingiausia nustatyti vieną ir tą pačią

kainą P1, jeigu jos konkurentai iš tikrųjų darys tą patį. Tačiau kad firmos

iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo sprendimus dėl kainos P1 ir gamybos

apimties Q1 nustatymo ir išvengtų nuostolių, ssusijusių su aukštesnėmis ar

mažesnėmis kainomis, jos turi kartu apsvarstyti šią problemą, t.y.

nuspręsti nustatyti vienodą kainą. Tai priežastis, skatinanti sudaryti

slaptą susitarimą, kuris garantuotų kiekvienai firmai maksimalų pelną.

Slapti susitarimai gali būti įvairių formų. Pats paprasčiausias slaptas

susitarimas – kartelis.(1)

[pic]

6 grafikas. Slaptas ttrijų oligopolininkų susitarimas

Kartelis – tai formalus susitarimas tarp firmų dėl kainų ir

rinkos. Praktikoje kartelius ir į juos panašius susitarimus sunku sukurti

ir išsaugoti. Slaptų susitarimų kliūtys yra šios:

1. Kaštų ir paklausos skirtumai. Slaptą susitarimą sunkiau

sudaryti, kai oligopolinių įmonių kaštai ir produktų paklausa skiriasi.

Taip yra ne tik kai gaminami diferencijuoti produktai, bet ir esant labai

standartizuotai gamybai. Įvairios firmos turi skirtingas rinkos dalis, jų

gamybos efektyvumas skirtingas. Kaštų ir paklausos skirtumai sukels ir

kainų, garantuojančių kiekvienai firmai maksimalų pelną, skirtumus. Ir

nebus vienos kainos, kuri priimtina visoms firmoms. Todėl slaptas

susitarimas dėl kainų priklauso nuo sugebėjimo pasiekti „savitarpio

supratimą“ tarp firmų.

2. Firmu skaičius. Kuo didesnis firmų skaičius šakoje,

tuo sunkiau sudaryti slaptą susitarimą dėl kainų.

3. Sukčiavimas. Dalyvaujantys slaptame susitarime

oligopolininkai, norėdami gauti papildomų užsakymų, slaptai ima mažinti

kainas. Pirkėjai, įsigydami vienos firmos prekes mažesnėmis kainomis, norės

gauti šios firmos konkurentų prekių už dar mažesnę kainą. Gali kilti kainų

karas tarp firmų. Vadinasi, slaptos kainų nuolaidos – grėsmė slaptam

susitarimui.

4. Smukimas. Ūkinės veiklos smukimas yra nenaudingas slaptam

susitarimui, nes smarkiai sumažėja rinkos, padidėja vidutiniai kaštai,

naudojami ne visi gamybos pajėgumai, mažėja pardavimų apimtis ir kartu

pelnas. Tokiu atveju firmos mažina kainas, tikėdamosi pardavimus padidinti

konkurentų sąskaita.

5. Galimas įėjimas. Slapto susitarimo rezultatas – kainų ir

pelno padidėjimas. Tai skatina naujas firmas įeiti į šaką. Tačiau toks

įėjimas padidintų pasiūlą, sumažintų kainas ir pelną, Vadinasi, reikia, jog

bendrai veikiantys oligopolininkai būtų pajėgūs užblokuoti naujų firmų

įėjimą į rinką.

6. Teisinės kliūtvs. Gali būti priimti antimonopoliniai

įstatymai, draudžiantys kartelių veiklą. Kai atskiros firmos oligopolinėje

rinkoje siekia asmeninių interesų, atsisako bendros kainų kėlimo

strategijos, slapti susitarimai tampa neįmanomi.

2.2.3. Kainų lyderio modelis

Kadangi karteliniai susitarimai daugelyje šalių yra dra

udžiami, tai firmos kartais kainas nustato organizuotai, jeigu viena iš jų

imasi iniciatyvos, o kitos seka jos pavyzdžiu.

Kainų lyderio modeliui būdinga simetrija: sekėjai prisitaiko

tiek prie lyderio kainos mažinimo, tiek prie jos didinimo. Tai dažnai

pasitaikantis oligopolininkų elgesys. Tokiame kainos nustatymo modelyje,

be abejo, firmos paklausos kreivėje lūžio nebus, nes konkurentai seks

stipriausiojo pavyzdžiu. Be to, lyderiu sekančiųjų ribinių pajamų kreivė

irgi bus tiesi linija. Tuomet, jei lygintume šį modelį su laužtos paklausos

kreivės modeliu, gamybos apimtis tur ėtų sumažėti, o kaina – išaugti.

Tokie firmos lyderio rezultatai skatins kitas firmas sekti jo pavyzdžiu.

Jei nagrinėtume firmos lyderės atvejį, tai jos prekės kaina,

kuriai esant firma gauna maksimalų pelną, bus artima monopolinei kainai.

Nors formala us susitarimo ir nėra, bet rezultatas būtų panašus

kaip ir kartelio atveju. Kainų lyderio modelyje nagrinėjamas susitarimas

kartais dar vadinamas bežodžiu susitarimu.

Dažniausiai (bet ne visada) didžiausia firma veikia kaip kainų

lyderė, kuri nustato kainą, maksimizuojančią jos pelną. Kitos seka lyderį

ir nustato ggamybos apimtis, maksimizuojančias pelną, esant lyderio kainai.

Taigi kitos firmos yra kainų priėmėjos. Todėl kainų lyderio modelis

vadinamas dalinės monopolijos modeliu, nes lyderis nustato monopolinę kainą

pagal ribines pajamas ir ribinius kaštus.

7 grafike parodytos tokios dalinės monopolijos elgesys. Lyderis

apibrėžia savo paklausą, iš rinkos paklausos atimdamas galimą kitų firmų

pardavimų kiekį. Rinkos paklausa yra D (žr. 7 grafikas A). Kitų firmų

pasiūlos kreivė yra S (žr. 7 grafikas B). Taigi kitų firmų siūlomas prekių

kiekis augs didėjant kainai (ribiniai kaštai susikirs su ribinėmis

pajamomis). Tuo tarpu lyderis turi daugiau atimti iš rinkos paklausos,

esant didesnei kainai. (1)

[pic]

7 grafikas. Kainų lyderio modelis

Tarkime, rinkos paklausos kiekis, kai kaina yra PL, bus 25000 tonų

plieno per mėnesį. Esant šiai kainai, kitos firmos siūlys rinkai l0000

tonų. Likusi rinkos paklausos kiekio dalis lieka lyderiui (15000 tonų), kai

kaina yra PL. Šis taškas yra lyderio paklausos kreivėje DL. Ta paklausos

kreivė rodo grynus lyderio pardavimus, kurie įmanomi esant šiai kainai.

Taigi lyderis nustatys kainą, kuri maksimizuos jo pelnus, t.y. kur jo

rinkos paklausos kreivę atitinkančios ribinės pajamos sutaps su ribiniais

kaštais. Jo kaina – PL. Esant šiai kainai, kitos firmos pasirinks

optimalius gamybos kiekius pagal savo ribinius kaštus – lOOOO tonų plieno.

Kainų lyderio elgesį galima paaiškinti ir tuo, kad maži konkurentai

seka lyderį, bijodami jo rreakcijos, nes lyderis, galintis gaminti pigiau,

gali sumažinti kainą, ir mažieji konkurentai pralaimės kainų karą. Be to,

mažieji dažnai seka lyderį, tikėdami, kad šis turi daugiau informacijos

apie paklausą rinkoje (ši priežastis ypač tinka bankų rinkoje).

Apskritai kainų lyderis laikosi tokios taktikos:

o kadangi kainos keitimas pastoviai susijęs su tam tikra rizika, tai

kainos dažnai nekaitaliojamos. Kaina bus keičiama tik tada, kai

labai pakis kainos ir paklausa visoje šakoje;

o apie galimą kainų pakeitimą kainų lyderis dažnai praneša spaudai

duodamas interviu. Taip jis gali sulaukti sutikimo iš konkurentų.

Be to, lyeris gali pasirinkti ne kainą, kuri maksimizuoja pelną per

trumpąjį periodą, o kainą, duodančią maksimalų pelną ateityje. Tuo

stengiamasi sutrukdyti naujoms firmoms patekti į rinką.

Kadangi formalaus susitarimo nėra, tai firmos gali ir nesekti lyderiu,

bet, pasinaudodamos jo „kainų skėčiu“, prasiskverbti į rinką. Taigi ne

visada stambios firmos pasinaudoja savo privalumais rinkoje. Smulkios

firmos gali sėkmingai konkuruoti, neišprovokuodamos stambių kompanijų

reakcijos į konkurenciją. Gyvenime gana sunku aptikti aiškaus kainų lyderio

pavyzdį.

2.2.4. Kainos nustatymas, remiantis vidutiniais kaštais (kaštai plius)

Kadangi vidutiniai kaštai kinta, kintant produkcijos kiekiui, tai

oligoolininkas, skaičiuodamas kainą, ima planinį arba tipinį parduodamos

produkcijos kiekį. Pavyzdžiui, firma pasirinks tokį vidutinių kaštų tašką,

kuris atitiks jos gamybinių galimybių panaudojimą 75-80 procentų. Tuomet

firma nustatys priedą, tarkime, 20 procentų.

Kiekviena firma siekia

tikslo – tam tikro planinio pelno arba pelno

normos. Kadangi firma skaičiuoja vidutinius kaštus planiniam produkcijos

kiekiui, tai, pridėdama procentą, ji sužino standartinę kainą, kurią po to

koreguoja pagal rinkos pokyčius. Taigi „kaštų plius“ būdu nustatyta kaina

yra kaip bazė tolesnei kainų politikai. Praktiškai labai dažnai gyvenimas

verčia koreguoti norimą priedą, todėl dažniau yra taikomas ne fiksuoto, bet

lankstaus priedo metodas. Labai įdomi šio kainų metodo ypatybė yra susijusi

su pastoviųjų kaštų savybėmis. Kai auga realizavimo apimtis, tai paprastai

kaina yra mažinama, kai mažėja, – didinama. Kai mažėja pardavimas,

bendrieji pastovieji kašii, tenkantys produkcijos vienetui, auga. Kadangi

kaina yra tam tikru proentu padidinti vidutiniai kaštai, tai mažėjanti

paklausa verčia didinti kainą užuot ją mažinus. Jei firma automatiškai

pasikliautų „kaštų plius“ metodu, tai ji didintų kainą, mažėjant paklausai.

Todėl šį metodą taikant, nereiktų pamiršti kitų rinkos dėsnių.

Šis metodas turi kelis pranašumus:

o Jis labai tinka firmoms, kurios gamina daug įvairių prekių, t.y.

kai jų asortimentas platus. Gaminant įvairias prekes, ypač sunku

tiksliai paskirstyti tokias išlaidas kaip draudimo, elektros

energijos, mokesčių:

o Šis metodas nnereiškia, kad jo negalima taikyti, kai taikomas kainų

lyderio ar slapto susitarimo modelis. (2)

3. OLIGOPOLINĖS IR MONOPSONINĖS RINKŲ PAVYZDŽIAI

3.1. Oligopolinė rinka Lietuvoje

Lietuvoje draudimo rinkoje vyrauja šios šakos: gyvybės draudimas

ir negyvybės draudimas. Išsivysčiusiuose rinkos ūkiuose jos sudaro beveik

vienodas ddalis, t.y. draudimo įmonių surenkamos draudimo įmokos pasiskirsto

abiejose draudimo šakose beveik tolygiai. Tačiau to negalima pasakyti apie

Lietuvos draudimo rinką, nes joje labiau dominuoja ne gyvybės draudimo

šaka. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą šiai draudimo šakai

priklauso tokios draudimo grupės kaip turto, transporto priemonių draudimo,

draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, bendrosios civilinės atsakomybės

draudimas. Šių draudimo grupių surinktų draudimo įmokų (premijų)

lyginamasis svoris draudimo rinkoje yra didžiausias. Rinkoje egzistuojanti

didesnė paklausa turto draudimui, t.y. negyvybės draudimo šakos produktams

liudija paradoksalią padėtį – vartotojai Lietuvoje pirmiausiai rūpinasi

savo turto, o ne savo paties saugumu!

Lietuvos dominuojančioje ne gyvybės draudimo šakoje keturios

didžiausios draudimo įmonės kontroliuoja daugiau nei 60% rinkos. Galime

teigti, kad ši ne gyvybės draudimo rinkos struktūra – oligopolinė, kitaip

sakant, ši rinka yra kompaktiška, ankšta, nepralaidi oligopolija. Esant

tokiai oligopolijai, draudimo įmonės rinkos ddalis išlieka stabili, naujoms

draudimo įmonėms patekti į šią rinką yra sunku dėl didelių įėjimo kaštų.

Šią mintį patvirtina ir faktas, kad užsienio kapitalas į draudimo rinką vėl

atėjo tik po šešerių metų: tai TRYGG- HANSA (savininkės yra JAV draudimo

įmonė „American Insurance Group“ ir Suomijos „Pohjola“), SEESAM (Švedija).

Susiklosčiusi rinkos struktūra nekinta jau keletą metų.

Gyvybės draudimo rinkoje yra dominuojanti firma- AB „Lietuvos

draudimas – jai tenkanti rinkos dalis sudaro daugiau nei 90%. Pagrindinė

tokio dominavimo priežastis – tai sunkus naujų draudimo įmonių įėjimas į

šią rinką iir artimų konkurentų nebuvimas.

Draudimo rinka: struktūros ir jų požymiai

|Ne gyvybės draudimo rinka |Gyvybės draudimo rinka |

|Kompaktiška, ankšta nepralaidi |vienos firmos dominavimas |

|oligopolija | |

|Rinkos dalis išlieka stabili |sunkus naujų draudimo įmonių įėjimas |

| |į šią rinką (dideli įėjimo kaštai) |

|Sunkus naujų draudimo įmonių įėjimas |nėra artimų konkurentų |

|į šią rinką (dideli įėjimo kaštai) | |

3.2. Monopsoninė rinka: darbo užmokesčio minimumas

Įsivaizduokime, kad darbo rinka yra konkurencinė, o darbo

užmokesčio minimumą vyriausybė nustato aukštesnį už nusistovėjusį

pusiausvyros darbo užmokestį. Darbo užmokesčio minimumui esant aukštesniam

darbo pasiūla viršys darbo paklausą, nes pasiūla yra lygi paklausai esant

pusiausvyros užmokesčiui. Tai pavaizduota 1A paveiksle.

Padėtis labai skiriasi, jei darbo rinkoje vyrauja monopsoninė

firma. Šiuo atveju užimtumą įmanoma padidinti, jei nustatomas darbo

užmokesčio minimumas. Tai parodyta 1B paveiksle. Jei vyriausybė nustato

tokį darbo užmokesčio minimumą, koks nusistovėtų konkurencinėje rinkoje,

tai monopsoninė firma suvokia, kad samdomiems darbininkams ji gali mokėti

Wc pastovų darbo užmokestį. Ji samdys tol, kol ribinio produkto vertė taps

lygi Wc, nes darbo užmokesčio norma nuo to samdomų darbininkų skaičiaus

nepriklauso. Taigi firma darbininkų samdys lygiai tiek, kaip ir būdama

konkurencinėje darbo rinkoje.

[pic]

1A pav. darbo užmokesčio min.

1B pav. darbo užmokesčio min.

konkurencinėje rinkoje

monopsoninėje rinkoje

A brėžinyje – darbo užmokesčio minimumo poveikis konkurencinėje

darbo rinkoje. Esant konkurenciniam Wc užmokesčiui yra Lc užimtumas. Esant

W užmokesčio minimumui yra tik Lmw užimtumas.

B brėžinyje – darbo užmokesčio minimumo poveikis monopsoninei darbo

rinkai. Esant monopsonijai užmokestis yra Wm užimtumas – Lm, kuris

mažesnis už užimtumą konkurencinėje darbo rinkoje. Jei nustatytas Wc darbo

užmokesčio minimumas, tai užimtumas padidėja iki Lc.

Darbo užmokesčio grindys monopsoninę firmą veikia taip kaip kainos

lubos monopolinę firmą: abi ekonominės politikos firmą verčia elgtis, lyg

ji būtų konkurencinėje rinkoje.

IŠVADOS

Darbe buvo aptartos oligopolinė ir monopsoninė rinkos. Kalbant

apie oligopolinę rinką, galima teigti, kad jos elgsenos diapazonas per daug

įvairus ir sudėtingas, kad būtų galima išnagrinėti viename siaurame darbe.

Oligopolija išsivysčiusios ekonomikos sąlygomis yra plačios ūkinės veiklos

( „didelio biznio“ ) sinonimas. Sdkiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kad

kelios labai gerai žinomos firmos tiekia didžiausią bendrosios produkcijos

kiekį duotai rinkai. Oligopolijos sąlygomis firmų konkurencija įgauna

tiesioginę ir labai aktyvią formą. Konkurencija dažnai virsta ilgalaike

kova, kurioje taktika planuojama kasdien, o kiekvienas esminis sprendimas

paprastai susilaukia tiesioginio kontrsprendimo. Studijuoti oligopolijų

veiklą daug sunkiau nei kitas ekonomikos organizavimo formas. Faktiškai iki

šiol nėra bazinės teorijos, aprašančios oligopolinių firmų kainodaros ir

gamybos apimties sprendimus.

Aptarus monopsoninę rinką ir jos pasekmes, galima daryti

pagrindinę išvadą, kad monopsonija kaip ypatingas rinkos modelis yra

neefektyvi palyginti su rinka, kurioje yra daug tarpusavyje konkuruojančių

pirkėjų.

LITERATŪRA

1. Mikroekonomika. – Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 2002. –

291p.

2. Rastenienė A. Mikroekonomika. –– Vilnius,2002. – 175 p.

3. Glaveckas K. Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas. – Vilnius,

1990. – 459 p.

4. Bhaskar Jyoti D. Vadybinė ekonomika. – Kaunas, 2000. – 279 p.

5. Mikroekonomika. – Vilnius: enciklopedija, 2000. – 415 p.

6. Hal. R. Varian. Mikroekonomika. – Vilnius, 1999. – 624 p.

———————–

D,MU

ME=AE

D,MU

S=AE

D,MU

MR2

MR1

MC1

MC2

MR1

ATC

P,C

MC=S

MCL

Darbas

Uždarbis

Darbas

Lmw