Muitų politika
KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
TARPTAUTINĖS EKONOMIKOS IR PREKYBOS KATEDRA
LIETUVOS MUITŲ POLITIKA
Tarptautinių ekonominių santykių kurso projektas
Mokslo vadovas:
Autorius:
(parašas)
KAUNAS 2003
Turinys
Įvadas…………………………3
1. Muitas…………………………4
1.1. Muitų rūšys…………………………4
1.2. Muitų tarifų nustatymas…………………………5
1.3. Muitų normos atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios prekės……….6
1.4. Muitų politika…………………………7
2. Lietuvos muitinė…………………………9
2.1. Muitinės misija ir strateginiai tikslai………………………9
2.2.Pagrindiniai Lietuvos muitinės uždaviniai ir atliekamos funkcijos………….9
2.3. Muitinės administruojami muitai bei mokesčiai…………………10
2.4. Muitinės sandėliai…………………………11
2.5. ES įtaka muitinės veiklai…………………………12
3. Užsienio prekyba…………………………13
3.1. Lietuvos ir ES sutartis dėl prekybos visomis prekėmis………………14
3.2. Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO)…………………….17
3.3. Dabartinė ES užsienio prekybos politika……………………20 <
3.3.1. Romos sutartis – teisinės ES bendrosios prekybos pagrindas………..20
3.3.2. Skirtingi importo režimai……………………….20
3.3.3. Prekyba su trečiosiomis šalimis……………………..22
3.3.4. Lietuva dalyvaus bendrojoje prekybos politikoje……………..22
3.3.5. Po plėtros ES prekyba su trečiosiomis šalimis ir toliau laisvės……….23
3.4. Užsienio prekybos pasikeitimas Lietuvai įstojus į ES………………24
3.4.1. Prekybos su Ukraina režimo pasikeitimas………………..24
3.4.2. Prekybos su Rusijos Federacija režimo pasikeitimas……………25
3.5. Trišalis Baltijos šalių ekonominis bendradarbiavimas………………25
4. Išvados…………………………28
Literatūros sąrašas…………………………31
Įvadas
Šiuo metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, aapsaugoti vartotojus nuo “nekokybiškų”, o gamintojus – nuo “neteisingai” konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo vvietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės krizės nukentėjusioms įmonėms ir t.t.
Muitai ir muitų tarifai, kaip valstybės ekonominės politikos instrumentas pasireiškia tuo, kad Vyriausybė, formuodama muitų politiką, siekia užtikrinti prekių ir kitų vertybių gabenimo ekonominį reguliavimą bei vidaus rinkos apsaugą.
Lietuvos Respublikos muitų tarifas, tai susistemintas mokesčių (kuriais apmokestinamos išvežamos, įvežamos ir gabenamos tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją prekės bei kitos vertybės) normų rinkinys. Muitų tarifus pagal prekių ir krovinių pobūdį, apskaičiavimo metodus bei tarifų struktūrą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
1. Muitas
Muitas – tai mokestis (piniginė prievolė valstybei), kurį reikia sumokėti tuomet, kai prekės yra importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją arba eksportuojamos iš jos. Šiuo metu iš Lietuvos Respublikos eksportuojamoms prekėms eksporto muitai nėra nustatyti. Pastaruoju metu Lietuvos užsienio prekybą reglamentuoja įįvairios dvišalės ir daugiašalės tarptautinės sutartys (Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) sutartys, laisvosios prekybos sutartys, ekonominio prekybinio bendradarbiavimo sutartys) bei galiojantys teisės aktai.
Muitų režimą reguliuoja Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymas, Lietuvos Respublikos muitinės kodeksas, Lietuvos Respublikos antidempingo įstatymas, Lietuvos Respublikos kompensacinių muitų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai. Muitais apmokestinamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, išskyrus atvejus, numatytus Muitų tarifų įstatyme bei Muitinės kodekse. Muitų tarifų įstatymas nustato Lietuvos Respublikoje taikomų muitų rūšis, muitų taikymo atvejus, mmuitų tarifų importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekėms sudarymo, tvirtinimo ir taikymo tvarką. Įstatymas taikomas visų juridinių ir fizinių asmenų vykdomam prekių importui į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją.
1.1. Muitų rūšys
Muitų tarifų įstatyme numatyta, kad Lietuvos Respublikoje gali būti taikomi šių rūšių muitai: bendrieji, specialieji, antidempingo, kompensaciniai bei protekciniai.
Specialieji muitai yra taikytini kaip atsakomoji priemonė prieš kitų šalių vienašališkai įvestus muitus. Jie nustatomi kiekvienu atveju atskirai remiantis specialiais įstatymais.
Antidempingo muitai taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomis eksportuojančios valstybės rinkoje, ir dėl to atsiranda materialinė žala Lietuvos vietinei pramonei, tokios žalos vietinei pramonei grėsmė arba reali kliūtis kurti vietinę pramonę.
Kompensaciniai muitai taikomi, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai ar netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žalos Lietuvos interesams. Antisubsidinės (kompensacinės) priemonės gali būti taikomos ne tik tam tikrų prekių importui, bet ir valstybei. Vienu metu importuojančioji šalis gali taikyti tik vieną priemonę: antidempingą ar kompensacinius muitus. Šių priemonių negalima taikyti tuo atveju, jei neįrodoma, kad sukeliama ar gali būti sukelta esminė žala vietinei pramonei.
Protekciniai (apsaugos) muitai yra taikytini tuomet, kai į Lietuvos mmuitų teritoriją importuojamos prekės ir dėl to vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją. Jie taikomi, kai dėl žymiai išaugusio tam tikrų prekių importo daroma žala vietos gamintojams. Protekciniai muitai taikomi konkrečiai prekei, nepriklausomai, iš kokios šalies ji importuojama ir kas yra jos gamintojas. Šie muitai taikomi toms prekėms, kurios gaminamos šalyje, bei kurioms netaikomi akcizai, o jeigu akcizai yra taikomi, tai muitai imami daug didesni nei nustatyti akcizai.
Daugeliui prekių (vaistams, medicinos technikai, vaikų mitybos produktams, kuro ir energijos ištekliams, energiją taupančioms medžiagoms, beveik visoms mašinoms, įrengimams ir žaliavoms, negaminamoms Lietuvoje, bet reikalingoms jos pramonei) importo muito tarifai nenustatyti. Importo muitai nustatyti daugiausia toms prekėms, kurios yra gaminamos Lietuvoje ir kurių importas gali padaryti didelį neigiamą poveikį Lietuvos ūkiui. Tam tikrais įstatyme numatytais atvejais (laikinojo prekių įvežimo, laikinojo prekių įvežimo perdirbti, labdaros ir paramos siuntų įvežimo) importo muitai netaikomi. Importo muito norma, atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekės, gali būti autonominė, konvencinė arba preferencinė. Autonominė muito norma taikoma tuomet, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių didžiausio palankumo prekybos statusą, ar nėra nustačiusi kito prekybos režimo, arba kai prekių kkilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta. Konvencinė muito norma taikoma tuomet, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą. Preferencinė muito norma yra taikoma tuomet, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias laisvos prekybos režimą. Muitų tarifuose preferencinė muito norma nurodoma atskirai kiekvienai valstybei ar jų grupei, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, nustatančią laisvos prekybos režimą.
1.2. Muitų tarifų nustatymas
1. Lietuvos Respublikos muitų tarifai sudaromi pagal šią struktūrą:
1) prekės kodas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;
2) prekės aprašas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;
3) prekės natūrinis matavimo vienetas;
4) autonominė importo muito norma;
5) konvencinė importo muito norma;
6) preferencinės importo muito normos;
7) eksporto muito norma.
2. Visos bendrųjų muitų normos gali būti pateiktos keliuose muitų tarifuose, kurių kiekvienas atitinka kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūros dalį.
3. Muitų tarifuose bendrųjų muitų normos nustatomos kiekvienai kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūros pozicijos daliai atskirai.
4. Muitų tarifai bei jų pakeitimai rengiami pagal šį įstatymą ir Vyriausybės nustatytą tvarką. Muitų tarifus tvirtina, keičia
ir panaikina Vyriausybė.
1.3. Muitų normos atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios prekės
1. Muitų tarifuose importo muitų normos nustatomos atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekės.
2. Valstybė, iš kurios yra kilusios importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekės, nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso ir tarptautinių sutarčių nuostatomis.
3. Importo muito norma, atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios prekės, gali būti:
1) autonominė – taikoma, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis LLietuvos Respublika nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių didžiausio palankumo prekybos statusą, ar nėra nustačiusi kito prekybos režimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta;
2) konvencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą;
3) preferencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias laisvos pprekybos režimą. Muitų tarifuose preferencinė muito norma nurodoma atskirai kiekvienai valstybei ar jų grupei, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, nustatančią laisvos prekybos režimą.
4. Autonominė norma taip pat taikoma apskaičiuojant muitą už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją pprekes, kurios atitinka šio straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus, tačiau kurioms nėra nustatyta konvencinė muito norma ar nustatyta konvencinė muito norma yra didesnė už autonominę muito normą.
5. Vyriausybės nutarimu konvencinė muito norma taip pat taikoma apskaičiuojant muitą už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekes, kurios neatitinka šio straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimų, jeigu šios muitų normos taikymą sąlygoja Lietuvos Respublikos muitų politikos interesai arba jeigu valstybė, iš kurios kilusios prekės yra importuojamos, vienašališkai taiko prekių importui iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos lengvatines muitų normas.
6. Jeigu preferencinė muito norma didesnė už autonominę ar konvencinę muito normą, apskaičiuojant muitą už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekes, kurios atitinka šio straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus, taikoma mažiausia muito nnorma.
7. Valstybių, iš kurių kilusioms prekėms taikomos konvencinės muitų normos, sąrašus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, tvirtina ir keičia Vyriausybė. Į šiuos sąrašus įtraukiamos ir valstybės, iš kurių kilusioms prekėms konvencinės muitų normos taikomos Vyriausybės nutarimu. Šiuo atveju nurodoma, kokioms prekėms taikomos konvencinės muitų normos.
1.4. Muitų politika
Svarbi užsienio ekonominės politikos sudėtinė dalis yra muitų politika. Pasaulinėje praktikoje muitų politika įforminama dviem savarankiškais įstatymų blokais:
1. įstatymai, reglamentuojantys prekių ir kitų gėrybių, kurios per šalies valstybinę sieną, apmuitinimo tvarką, metodologiją, juridinių bbei fizinių asmenų veiksmus ir kitus su muitų politika susijusius aspektus.
2. įstatymus, reglamentuojančius muitinių tarnybų veiklą, teises ir pareigas, muitinės kontrolės tvarką, organizavimą ir kitus su šia veikla susijusius klausimus. Antrojo bloko įstatymais reguliuojami klausimai yra kiekvienos šalies vidaus reikalas, o pirmojo bloko problemos dažnai yra tarptautinių susitarimų objektas ir gali būti reguliuojamos dvišalėmis ir daugiašalėmis sutartimis. Dažniausiai paplitęs objektas šiose sutartyse – muitų tarifai.
Skiriamos trys muitų rūšys:
1. išvežamasis tarifas – muito mokestį ima prekes išvežanti šalis;
2. tranzitinis tarifas – muito mokestį ima šalis, per kurios teritoriją pervežamos prekės.
3. įvežamasis tarifas – muito mokestį ima prekes įvežanti šalis. Lietuvos Respublikos muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės bei kitos vertybės, normų rinkinys. Pagal jį muitų tarifai sudaryti laikantis tarptautinėje praktikoje pripažintų muitų tarifų formavimo principų bei normų, o muitų tarifų nomenklatūra sudaryta remiantis Harmonizuotos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos tarptautine konvencija.
Pagal prekių ir krovinių pobūdį Lietuvoje taikomi šie muitai: išvežamieji, įvežamieji ir sezoniniai. O atsižvelgiant į Lietuvos ūkio interesus ir tarifų struktūrą Muitų įstatymas leidžia naudoti tokius muitų tipus: specialieji, antidempinginiai, kompensaciniai, fiskaliniai, protekciniai, preferenciniai, išlyginamieji, retorsiniai, statistiniai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, taikydama Muitų tarifų įstatymą 1993 m. birželio 13 dd. patvirtino muitų tarifų dydžius importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms, kuriems nuo to laiko dėl įvairių priežasčių buvo daroma labai daug pakeitimų. Šuo metu Lietuvos muitų sistema yra daugiau mažiau stabilizuota. Apsiribota diferencijuotais trijų rūšių importo muitų tarifais: konvenciniais, autonominiais ir preferenciniais, kurie sudaro tam tikrą sistemą. Sistema neleis dažnai kaitalioti importo muitus, nes su daugeliu valstybių jau sudarytos dvišalės arba daugiašalės užsienio prekybos sutartys. Muitų diferencijavimas skatins gamintojus turėti prekių kilmės dokumentus.
Autonominiai importo muitai taikomi valstybėms, su kuriomis dar nėra pasirašyti jokie ekonominiai – prekybiniai susitarimai. Autonominiai muitai yra žymiai didesni, lyginant su konvenciniais (maždaug 5-10 procentinių punktų). Tikimasi, kad autonominių muitų įvedimas sudomins valstybes pasirašyti palankios arba laisvos prekybos sutartis su Lietuva.
2. Lietuvos muitinė
Lietuvos muitinė – svarbi valstybės institucija, kontroliuojanti vežamus krovinius bei surenkanti mokesčius. Jai patikėti Respublikos biudžeto formavimo, gamintojų ir vartotojų interesų apsaugos uždaviniai.
Muitinę sudaro:
1. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos;
2. teritorinės muitinės postai;
3. kitos muitinės įstaigos .
Muitinė savo veiklą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos muitinės kodeksu, Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinės statutu, kitais įstatymais, Vyriausybės nutarimais, Muitinės departamento nuostatais bei kitais jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais .
2.1. Muitines misija ir strateginiai tikslai
Misija: užtikrinti importo ir eksporto muitų bei mokesčių surinkimą, kovoti su muitinės įstatymų ppažeidimais, užkirsti kelią neteisėtam draudžiamų ir ribojamų prekių gabenimui.
Strateginiai tikslai:
1. Sukurti šiuolaikinę importo ir eksporto muitų ir mokesčių administravimo sistemą.
2. Pertvarkyti muitinės veiklą reglamentuojančius teisės aktus pagal Europos Sąjungos teisės normas.
3. Įdiegti pažangias kontrolės technologijas, pagrįstas pakankamais teisės pažeidimų prevencijos ir tyrimų įgaliojimais, rizikos analize, žvalgybine informacija, moderniomis techninėmis priemonėmis.
4. Išplėsti supaprastintų muitinės procedūrų taikymo sritį, siekiant užtikrinti tolesnį verslo aplinkos sąlygų gerinimą.
5. Įdiegti modernią muitinės informacinę sistemą.
2.2. Pagrindiniai Lietuvos muitinės uždaviniai ir atliekamos funkcijos
Pagrindiniai Lietuvos muitinės uždaviniai yra šie:
užtikrinti importo ir eksporto muitų surinkimą, kovoti su muitinės įstatymų pažeidimais;
užkirsti kelią neteisėtam draudžiamų ir ribojamų prekių gabenimui;
rinkti ir apdoroti užsienio prekybos statistinius duomenis.
Atliekamos funkcijos:
1. Biudžeto politikos administravimas – muitai ir kitos importo rinkliavos bei mokesčiai yra žymus valstybės biudžeto formavimo šaltinis. Muitinės indėlis į valstybės biudžetą pastaraisiais metais sudarė apie 40% šio biudžeto pajamų. Tai geriausiai nusako muitinės vietą ir svarbą Lietuvos ekonominiame gyvenime. 1998m. Lietuvos muitinės į valstybės biudžetą surenkamos įplaukos sudarė 48%, atitinkamai 1999m. ir 2000m. :42% ir 41%.
2. Užsienio prekybos balanso optimizavimas – muitais dirbtinai pakėlusios užsienio prekių kainas, vyriausybės sumažina importo į šalį lygį, kadangi eilę prekių įvežti į tokią šalį tampa nuostolinga. Tuo būdu, esant pastoviam eksportui, mažėja užsienio prekybos balanso deficitas.
3. Prekybos politikos
administravimas – taikant tam tikrų prekių įvežimo apribojimus, siekiama apsaugoti nacionalinę ekonomiką. Didėjantis prekių importas didina konkurenciją tarp prekių vietinėje rinkoje, dėl pinigų importuotų prekių ir konkurencijos vietinių prekių gamyba tampa nuostolinga. Be to, įvežant prekes, jų gamybai nenaudojamas darbas ir taip dar labiau mažina darbo vietos ir didinama nedarbas. Dėl to labai svarbu tinkamai reguliuoti importo apimtis, skatinti eksportą.
4. Socialinės apsaugos administravimas – muitinės procedūrų pagalba kontroliuojamas nelegalus narkotikų, toksinų ir pavojingų medžiagų, ginklų, retų augalų ir gyvūnų rrūšių, kultūros paveldo kūrinių ir kitko judėjimas.
5. Investicijų į šalies ūkį skatinimas – užsienio gamintojai, siekdami praplėsti savo rinką į kitas šalis, bet negalėdami pelningai to daryti prekybos būdu dėl aukštų kainų prekių importo tarifų, yra skatinami pradėti produktų gamybą tų šalių viduje.
2.3. Muitinės administruojami muitai bei mokesčiai
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1996m. birželio 24d. nutarimu Nr.748 „Dėl mokesčių mokėjimo muitinėje tvarkos“ ir vėliau priimtais šio nutarimo pakeitimais patvirtino mokesčių mokėjimo muitinėje tvarką, kuri reglamentuoja Lietuvos Respublikos muitinės administruojamų importo muitų ir kkitų mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą, apskaitą, grąžinimą bei išieškojimą.
Importo muitas renkamas (sumokamas) už prekes, importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija yra parengusi ir nuolat atnaujina importo muitų tarifų sąvadą, kuriame galima paieška pagal prekės pavadinimą arba kkodą.
Lietuvos Respublikos muitinės kodeksas reglamentuoja prekių importo, eksporto ir tranzito tvarką, su ja susijusių muitinės procedūrų atlikimą, importo ir muitų mokesčių, taip pat importo ir eksporto draudimų, apribojimų ir kontrolės priemonių taikymą bei Lietuvos Respublikos muitinės veiklos pagrindus.
2.4. Muitinės sandėliai
Muitinės sandėlių steigimo ir jų veiklos taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000m. birželio 19d. nutarimu Nr.744 bei šio nutarimo pakeitimais.
Muitinis sandėliavimas – tai muitinės procedūra, kurią atliekant, prekės, už kurias nesumokėti importo muitai bei kiti mokesčiai arba joms įvežti taikomi draudimai ar apribojimai, saugomos muitinei prižiūrint nustatytoje muitų teritorijos dalyje, muitinės sandėlyje. Jos sąlygiškai atleidžiamos nuo muitų ir kitų mokesčių, netaikomi draudimai ir apribojimai. Muitinio sandėliavimo procedūros vykdytojas yra asmuo, kuris padėjo prekes į muitinės sandėlį ir, pateikdamas muitinės deklaraciją muitinio ssandėliavimo procedūrai įforminti, įsipareigojo muitinei įvykdyti su šia muitinės procedūra susijusius reikalavimus, arba asmuo, kuriam perduotos šio asmens teisės ir pareigos. Muitinės sandėlio savininkas gali būti Lietuvos Respublikos ūkio subjektas, kuriam yra išduotas muitinės sandėlio steigimo leidimas. Muitinės sandėliai yra uždarieji ir atvirieji. Uždaruosiuose sandėliuose įvežtas prekes gali laikyti tiktai sandėlio savininkas. Atviruosiuose sandėliuose prekes gali sandėliuoti visi asmenys. Muitinės sandėlių steigimo ir veiklos taisyklėse apibrėžti A, B, C, D, E ir F tipų sandėliai. Visų tipų, išskyrus E tipo, mmuitinės sandėliai turi savo teritoriją, kurią nustato ir prižiūri muitinė ir kuri gali būti sudaryta iš pastatų (jų dalių), aikštelių, rezervuarų ar kitokių prekėms saugoti tinkamų vietų arba talpyklų, esančių viename žemės sklype. Alkoholinius gėrimus, tabaką bei tabako gaminius ir naftos produktus, kurių importas licencijuojamas, leidžiama laikyti tiktai įmonių, turinčių licencijas importuoti alkoholinius gėrimus, tabako gaminius arba naftos produktus, įsteigtuose C tipo uždaruosiuose muitinės sandėliuose ir muitinės turimuose F tipo muitinės sandėliuose. Pavojingos prekės, taip pat prekės, galinčios paveikti kitas prekes, ir prekės, kurioms saugoti reikia specialių įrenginių, gali būti laikomos tik specialiai tam pritaikytuose muitinės sandėliuose. Norint sandėliuoti prekes muitinės sandėlyje sudaroma sutartis tarp prekių savininko ir muitinės sandėlio savininko. Visi prekės dokumentai pateikiami muitinei. Sandėliuojant prekes sandėlyje, visi muitai ir mokesčiai skaičiuojami, tačiau nemokami, garantinių raštų taip pat nereikia, nes garantuoja sandėlio savininkas. Muitinės sandėliavimo procedūrą galima baigti:
-prekes paliekant vidaus vartojimui;
– prekes perparduodant;
– prekes išvežant į užsienį;
– pakeičiant prekių savininką;
– forminant laikiną įvežimą;
– forminant laikiną įvežimą perdirbti.
Sandėliavimo laikas sandėlyje neterminuotas. Po sandėliavimo prekės vertė negali sumažėti, išskyrus reeksporto atvejį.
2.5. ES įtaka muitinės veiklai
Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (ES) žada permainas tiek Lietuvos verslui, tiek muitinei. Europos komisijos renginiuose nuolat pabrėžiama, kad muitinė tampa vienu svarbiausių prekybos, žemės ūūkio, užsienio ir saugumo politikos vykdymo instrumentu, o šalių kandidačių muitinių vaidmuo stojimo į ES procese darosi vis svarbesnis. Lietuvos muitų teisė kuriama pagal Europos Sąjungos muitų teisę bei šios srities tarptautines konvencijas. Muitinės veiklą reglamentuojantys teisės aktai yra gana sudėtingi, o Lietuvai siekiant narystės ES jie bus dar sudėtingesni. Nors sudėtingų teisės aktų taikymas sukelia tam tikrų problemų verslui (būtinos ekonomikos, teisės, finansų ir kitokių specialių dalykų žinios) ir muitinei (reikia nuolat kelti muitinės pareigūnų kvalifikaciją), tačiau būtina pasirengti netolimoje ateityje taikyti sudėtingus ES teisės aktus. Dabar Seimas arba Vyriausybė nustato muitų ar kitų mokesčių tarifus, Vyriausybė nutarimais arba įvairios ministerijos savo įsakymais nustato įvairius netarifinius užsienio prekybos reikalavimus, o muitinė privalo kontroliuoti, kaip laikomasi minėtų teisės aktų reikalavimų. Taip pat bus ir įstojus į ES: bendroji prekybos politika, bendroji žemės ūkio politika diktuos savo reikalavimus, o muitinė bus atsakinga už jų įgyvendinimo kontrolę, kiek tai bus susiję su užsienio prekyba. Tiek dabar, tiek ateityje valstybės vykdomos muitų politikos, transporto teisės arba prekybos teisės aktais nustatyti reikalavimai neturėtų būti traktuojami kaip muitinės reikalavimai vien todėl, kad apie juos sužinoma muitinėje.
3. Užsienio prekyba
Užsienio prekybos srautai daro labai didelę įtaką Lietuvos Respublikos ūkio augimui bei gyventojų užimtumui ir gerbūviui – šiuo mmetu užsienio prekybos apyvarta sudaro 95% šalies Bendrojo vidaus produkto (BVP). Užsienio prekybos skatinimas yra svarbus Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslas, kuris įgyvendinamas užsienio prekybos liberalizavimo priemonėmis bei eksporto skatinimo programomis.
Lietuvos užsienio prekybos taisyklės buvo reformuotos pirmaisiais ekonominių reformų metais: sumažinti importo muitų tarifai, pašalintos kvotos ir kitos prekybos ribojimo priemonės. Lietuva pasirašė laisvosios prekybos sutartis su dauguma Europos šalių, jau keletą metų vyksta Lietuvos derybos dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), nustatančioje tarptautinės prekybos normas ir prižiūrinčioje jų vykdymą. Šiuo metu laisvai prekiaujama didele dalimi prekių ir paslaugų, Lietuvoje taikomų importo muitų aritmetinis vidurkis, neįskaitant prekybos žemės ūkio produktais, yra mažesnis nei 3 proc. Santykinai liberalus prekybos režimas sąlygojo sparčiai augantį prekių ir paslaugų pasirinkimą. Pastaraisiais metais Lietuvos, kaip ir daugelio kitų nedidelių šio regiono šalių, užsienio prekyba sudaro daugiau nei 100 proc. šalies bendro vidaus produkto. Visuotinai pripažįstama, jog būtent užsienio prekybos liberalizavimas turėjo esminį poveikį šalies ūkio plėtrai. Pastaruoju metu, pasitelkiant įvairius argumentus, vis dažniau pasigirsta reikalavimų įvesti importo muitus arba kitokias apsaugos priemones (pvz., sertifikavimą ar antidempingo mokesčius) prekėms, kurios konkuruoja su gaminamomis Lietuvoje. Nepriklausomai nuo to, kokie pateisinimai prekybos apribojimui bebūtų naudojami, apsaugos priemonių įvedimo rezultatas yra vienodas – padidėjusios įvežamų prekių kainos, mažesnis pasirinkimas,
neefektyvios veiklos skatinimas ir išteklių švaistymas. Tiesa, tai naudinga vienai ar kelioms įmonėms, kurios laikinai apsaugomos nuo įvežamų prekių konkurencijos, tuo pačiu susilpninant paskatas gerinti jų veiklą ar gaminamą produktą. Tačiau už vietinių gamintojų apsaugą moka šalies vartotojai, o dažnai ir perdirbėjai, naudojantys tuos produktus tolesniame gamybos procese. Šitaip pabrangsta pastarųjų naudojama produkcija ir sumažėja jos konkurencingumas. Jei produkcija, kuriai gaminti naudojamų prekių importas yra apmokestinamas, eksportuojama į užsienį, sumažėja jų eksportas ir pajamos. Blogiausia, kad sprendimai dėl Lietuvos užsienio pprekybos taisyklių priimami orientuojantis į garsiausiai besiskundžiančius, geriausiai organizuotus arba turinčius senų “draugiškų” ryšių su politikos formuotojais. Užsienio prekybos formavimo procesas yra uždaras ir suteikia privilegijas kai kuriems vietiniams gamintojams vartotojų ir perdirbėjų sąskaita. Formuojant užsienio prekybos taisykles, vartotojų interesai dažniausiai būna ignoruojami. Kai kurios ministerijos yra akivaizdžiai susitapatinusios su atstovaujamos srities interesų grupėmis ir, kad apsisaugotų nuo protesto akcijų, net nesvarsto importo apribojimų poveikio visos šalies gerovei. Dažnai nuo prekybos ribojimo Lietuvos institucijas sulaiko tik integracija į ES ar kkiti išoriniai veiksniai. Atrodo, jei ne Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, numatyti laisvosios prekybos sutartyse bei stojimo į PPO susitarimuose, importo muitai jau būtų gerokai išaugę. Tačiau net ir visai šaliai naudos suteiksiančiam stojimui į PPO trukdo žemdirbių įtakojamos Žemės ūkio ministerijos ppriešinimasis mažinti subsidijas nekonkurencingam žemės ūkiui. Dėl pirmenybės teikimo siauriems interesams Lietuva šiuo metu yra vienintelė iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, nepriklausanti PPO. Beje, dažnai patys Lietuvos derybininkai pamiršta, jog Lietuvos narystė PPO svarbi ne dėl politinio prestižo, bet pirmiausia dėl pagrindinės šios organizacijos paskirties – tarptautinės prekybos liberalizavimo. Be to, dėl siaurų interesų įtakos kyla prekybos karai su kitomis Baltijos šalimis. Neigiama importo ribojimo politikos pasekmė – atsakomieji veiksmai iš prekybos partnerių, kurie galiausiai pažeidžia ir vietos gamintojų interesus.
3.1 Lietuvos ir ES sutartis dėl prekybos visomis prekėmis
Sutartis siekia aprašyti ne tik konkrečias prekes, bet ir suformuluoti bendras nuostatas, kurios tiktų visoms prekėms. Taigi šalys dar kartą patvirtino, jog nuo 1995m. sausio 1d. prekyboje tarp Bendrijos iir Lietuvos visoms prekėms nebuvo įvesti jokie nauji importo ar eksporto muito mokesčiai ar rinkliavos, turinčios lygiavertį poveikį, nebuvo įvesti jokie nauji kiekybiniai importo ar eksporto apribojimai ar priemonės, turinčios lygiavertį poveikį, nebuvo sugriežtinti taikomi apribojimai. Tačiau neprieštaraujant nuolaidoms, suteiktoms abejoms šalims, anksčiau minimos sąlygos neapriboja atitinkamų žemės ūkio politikų vykdymo Lietuvoje ir Bendrijoje ar kitų priemonių atitinkančias politikas, taikymą. Šalys susilaiko nuo bet kurios vidaus fiskalinio pobūdžio priemonės ar praktikos, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuotų prekes, kilusias iš vienos ššalies, panašių prekių, kilusių iš kitos šalies, atžvilgiu. O už prekes, eksportuojamas į kitos šalies teritoriją, negalima grąžinti sumos, didesnės už tiesiogiai ar netiesiogiai joms uždėtų vidaus mokesčių sumą.
Ši sutartis netrukdo egzistuoti ir įkurti muitų sąjungas, laisvos prekybos zonas ar susitarimus pasienio prekybai. Tačiau tai galima daryti tol, kol tai nekeičia prekybos sąlygų, nustatytų šioje sutartyje.
Lietuva su 15 šalių (ES), jau nuo 1995m. nedidina muitų ir to nedarys ateityje. Tačiau šį kartą mūsų šalis sugebėjo įrodyti, jog galimos tam tikros išimtys. Todėl sutartyje aptinkame kai kurias išlygas. Šiuo konkrečiu atveju Lietuva gali taikyti laikino pobūdžio išimtines priemones ir padidinant muito mokesčius. Tačiau šios priemones gali būti taikomos tik naujoms pramonės šakoms arba atitinkamiems pošakiams, kurie yra pertvarkomi arba išgyvena rimtus laikus. Ypač ten, kur tokie sunkumai sukelia rimtas socialines problemas. Tačiau Bendrija sutiko, jog importo muito mokesčiai, taikomi Lietuvoje pagal šias priemones prekėms, kilusioms iš Bendrijos, negali viršyti 25% ad valorem ir šiuose muitų mokesčiuose turi išlikti lengvatinis elementas prekėms, kilusioms iš Bendrijos. Bendra importuojamų prekių, kurioms taikomos šios priemonės, vertė negali viršyti 15% bendros pramoninių prekių importo iš Bendrijos vertės, remiantis statistiniais duomenimis paskutiniųjų metų, kurių šie duomenys yra.
Šios priemonės turi būti taikomos ne daugiau kaip ttrejus metus, jeigu šio termino nepratęs Asociacijos Taryba. Šios priemonės nebus taikomos pasibaigus 2000m. gruodžio 31 dienai.
Tokios priemonės negali būti įvestos tam tikros prekės atžvilgiu, jeigu praėjo daugiau kaip treji metai nuo visų muito mokesčių, kiekybinių apribojimų, rinkliavų ar priemonių, turinčių lygiavertį poveikį, panaikinimo tos prekės atžvilgiu.
Lietuva turi informuoti Asociacijos Tarybą apie visas išimtinas priemones, kurias ketina taikyti ir, Bendrijai paprašius, dar prieš šių priemonių įvedimą turi būti konsultuojamasi Asociacijos Taryboje dėl pačių priemonių bei jų taikymo sričių. Taikydama tokias priemones, Lietuva turi pateikti Asociacijos Tarybai muito mokesčių panaikinimo grafiką. Šiame grafike turi būti pateiktas laipsniškas muitų mokesčių panaikinimas pagal vienodas metines normas, pradedant vėliausiai po dviejų metų nuo jų įvedimo dienos. Tačiau Asociacijos Taryba gali sudaryti kitokį grafiką.
Jei viena šalis pastebi, kad prekybiniuose santykiuose su kita šalimi pradeda įsivyrauti dempingas, kaip apibrėžta GATT VI straipsnyje, ji gali imtis atitinkamų priemonių prieš tokią praktiką remiantis susitarimu, susijusiu su GATT VI straipsnio taikymu ir su tuo susijusiais vidaus įstatymais.
Jeigu kuri nors prekė importuojama tokiais dideliais kiekiais ar tokiomis sąlygomis, kad tai sukelia ar gali sukelti:
Rimtą žalą vietiniams panašių ar tiesiogiai konkuruojančių prekių gamintojams vienos šalies teritorijoje, arba
Rimtus trukdymus bet kurioje ūkio srityje arba sunkumus, kurie gresia sukelti rimtus kurio nnors regiono ekonominės padėties pablogėjimus, tai Bendrija ar Lietuva, bet kuri iš suinteresuotų, gali imtis atitinkamų priemonių. Tai daroma, jei atsiranda reeksportas į trečią šalį, kurios atžvilgiu eksportuojanti šalis tam tikrai prekei taiko kiekybinius eksporto apribojimus, eksporto muito mokesčius ar kitas priemones, turinčias lygiavertį poveikį, arba prekių, kurios yra ypač svarbios eksportuojančiai šaliai, rimtas stygius arba grėsmė tokiam stygiui susidaryti.
Kai anksčiau minėtos situacijos sukelia ar gali sukelti didelius sunkumus eksportuojančiai šaliai, tai ta šalis gali imtis atitinkamų priemonių. Šios priemonės turi būti nediskriminacinio pobūdžio ir turi būti panaikintos, kai aplinkybės nebepateisina jų buvimo.
Europos sąjungos šalys narės ir Lietuva pasižadėjo palaipsniui sureguliuoti bet kokį komercinio pobūdžio valstybės monopolį taip, kad užtikrintų, jog nebūtų jokio diskriminavimo tarp Bendrijos narių ir Lietuvos piliečių dėl prekių įsigijimo ir pardavimo sąlygų. Asociacijos Taryba informuojama apie priemones, priimtas šiam tikslui įgyvendinti.
Tuo atveju, jei Bendrijos ar Lietuvos tam tikrų produktų didelis importas gali sukelti sunkumų, suinteresuotoji šalis turi informuoti apie tai kitą šalį, remdamasi administracine procedūra, kurios tikslas yra greitai teikti informaciją apie tendencijas tarpusavio prekyboje.
Atvejais, kada pastebimas dempingas, kada importuojama dideliais kiekiais ir kada taikoma kiekybiniai eksporto apribojimai, prieš imantis atitinkamų priemonių, Bendrija arba Lietuva priklausomai nuo to, kuri šalis taiko tokias priemones, nedelsdama pateikia
Asociacijos Tarybai visą informaciją, reikalingą priimti abiem šalims priimtiną sprendimą. Tačiau reikia atminti, kad renkantis priemones, pirmenybė turi būti suteikta toms priemonėms, kurios mažiausiai trukdys sutarčiai funkcionuoti. Apie priimtas apsaugos priemones turi būti nedelsiant pranešta Asociacijos Tarybai, kurioje nuolat konsultuojamasi dėl šių priemonių, ypač siekiant sudaryti grafiką apsaugos priemonių panaikinimui, kai tai leis aplinkybės.
Dėl didelio prekių importo kylantys sunkumai, turi būti išnagrinėti Asociacijos Taryboje, kuri gali priimti bet kokį sprendimą likviduoti tokius sunkumus. Jeigu Asociacijos Taryba arba eksportuojanti šalis nepriėmė ssprendimo, panaikinančio sunkumus, arba joks kitas tinkamas sprendimas nebuvo priimtas per 30 dienų nuo kreipimosi dienos, importuojanti šalis gali imtis atitinkamų priemonių išspręsti problemą. Tačiau priimamos priemonės neturi viršyti masto, kuris yra būtinas įveikti iškilusius sunkumus.
Dėl dempingo Asociacijos Taryba turi būti informuota tuoj po to, kai importuojanti šalis pradėjo tyrimą. Tuo atveju, jeigu dempingas nebuvo sustabdytas arba joks kitas tinkamas sprendimas nebuvo priimtas per 30 dienų nuo kreipimosi į Asociacijos Tarybą, importuojanti šalis gali imtis atitinkamų priemonių.
Asociacijos Taryba gali priimti bbet kokį sprendimą, reikalingą sunkumams panaikinti. Jeigu toks sprendimas nebuvo priimtas per 30 sienų nuo kreipimosi į ją dienos, eksportuojanti šalis gali imtis atitinkamų priemonių, kurios apribotų prekių, sukėlusių sunkumus, eksportą. Jei dėl išimtinių aplinkybių, reikalaujančių nedelsiant imtis veiksmų, nėra įįmanoma prieš tai pateikti informaciją ar ją svarstyti, Bendrija arba Lietuva priklausomai nuo to, kuri šalis yra suinteresuota, gali nedelsdama taikyti atsargumo priemones, būtiniausias tokioje situacijoje.
Tačiau negi bet ką galima importuoti, eksportuoti, vežti tranzitu? Deja, ne. Sutartis netrukdo uždrausti ar apriboti importą, eksportą arba pervežimą tranzitu prekių, keliančių grėsmę visuomenės moralei, viešajai politikai ar visuomenės saugumui; žmonių gyvybės ir sveikatos, gyvūnijos ar augalijos apsaugai; nacionalinių vertybių, turinčių meninę, istorinę ar archeologinę vertę, intelektinės, pramonės ir komercinės nuosavybės apsaugai; taisyklėms dėl sidabro ar aukso. Tačiau tokie draudimai ar apribojimai neturi tapti savavališko diskriminavimo ar paslėpto apribojimo priemone prekyboje tarp šalių.
Pasirašant sutartį buvo atsižvelgta į tokią Lietuvos vienašalę deklaraciją. Joje sakoma, jog atsižvelgdama į tai, kad Skandinavijos šalys priimtos į Europos Sąjungą, LLietuva išreiškė savo norą iš naujo derėtis dėl prekybos tekstilės ir žemės ūkio produktais, kad būtų imamasi atitinkamų priemonių labiau liberalizuoti abipusę prekybą.
3.2 Pasaulio prekybos organizacija (PPO)
Pasaulinė tarptautinė organizacija, skatinanti tarptautinės prekybos liberalizavimą ir prižiūrinti daugiau šalių prekybos susitarimų vykdymą. Įkurta 1995m., kai Bendrijos muitų ir prekybos sutarti – GATT (angl. General Agreement on Tariffs and Trade – Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) įgijo organizacines ir administracines struktūras. Iki tol veikusį GATT sudarė daugiašalis pasaulinę prekybą reglamentuojančių susitarimų ppaketas. Pasaulio prekybos organizacija (PPO) iki šiol neretai vadinama GATT, nes ji nepakeitė GATT, o tik suteikė jam organizacines struktūras ir reglamentavo jo veiklą.
Pagrindiniai PPO įkūrimo motyvai buvo įtvirtinti ir suvienodinti valstybių narių įsipareigojimus priimamiems sprendimams, sustiprinti administracinį institucijos pajėgumą, ypač sprendžiant ginčus tarp jos narių, pakelti derybų dėl tarptautinės prekybos klausimus į aukštesnį tarptautinių derybų ekonominiais klausimais lygį.
GATT sudarė trys dalis. Pirmoji buvo skirta didžiausio palankumo statuso apibrėžimui bei įsipareigojimo stabilizuoti ir mažinti muitų tarifus įtvirtinimui, antroji – netarifinėms kliūtims, t.y. importo licenzijoms, subsidijoms, antidempingo priemonėms ir pan., apibrėžti, trečioji – susitarimo vykdymo procedūrų, ypač ginčų sprendimo mechanizmo, įtvirtinimui. 1964 m. buvo pridėta ketvirtoji dalis, įtvirtinusi abipusiškumo principą derybose tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių. Per visą GATT veikimo laikotarpį prie pirminio susitarimo buvo pridėta apie 200 papildomų sutarčių, kodeksų ir protokolų.
Pagrindiniai GATT principai:
prekyba turi remtis didžiausio palankumo statuso suteikimu prekybos partneriams, t.y. jokia GATT dalyvė negali būti diskriminuojama ir jai turi būti taikomos ne mažiau palankios prekybos sąlygos nei bet kuriai kitai GATT valstybei; su juo glaudžiai susijęs nediskriminavimo principas reiškia, jog importuotoms prekėms turi būti taikomas toks pat statusas kaip ir šalyje pagamintoms prekėms;
abipusiškumo principas, kuris įpareigoja valstybę suteikti prekybos nuolaidas kitai GATT narei tokiu atveju, jei ppastaroji sutinka atlyginti tuo pačiu; skirtingai nuo didžiausio palankumo statuso bei nediskriminavimo principų, abipusiškumo principas neatitinka daugiašalio prekybos liberalizavimo idėjos;
prekybos kliūčių tarifikavimas, t.y. neturi būti jokių kitų protekcionizmo priemonių, išskyrus muitus;
muitų sąjungos ir laisvos prekybos šalių grupės traktuojamos kaip prekybos liberalizavimo priemonė, jeigu jos nediskriminuoja trečiųjų šalių ir iš esmės liberalizuoja tarpusavio prekybą;
GATT dalyviai gali nustatyti tokius muitų mokesčius:
o Muito importui dydis lygus vidaus mokesčiams atitinkamo gaminio gamintojams;
o Galima įvesti antidempingo muitus, jeigu gaminys parduodamas pigiau negu gamintojo šalies rinkoje;
o Galimi papildomi muitai prieš eksporto subsidijas;
o Vienodi mokesčiai paslaugos tiekėjams.
Nuo 1995m. sausio 1d. Urugvajaus derybų raundo sprendimu GATT inkorporuotas į PPO. Sukūrus organizacines struktūras, GATT ir toliau galiojo kaip susitarimų paketas. Visoms šalims svarbius sprendimus priima valstybių – PPO narių vyriausybės, vadovaudamosi bendro susitarimo principu. Tačiau, nors kiekviena valstybė turi po vieną balsą, paprastai derybose pagrindiniai oponentai būna Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Bendrija.
Šiuo metu ypatingas PPO dėmesys skiriamas penkioms sritims:
Paramai besivystančioms ir pereinamojo pobūdžio ekonomikos šalims;
Specializuotai eksporto rėmimo per Tarptautinį prekybos centrą programai;
Regioniniams prekybos susitarimams;
Bendradarbiavimui koordinuojant narių ekonominę politiką;
Organizacijos narių prekybos politikos peržiūroms.
2001m. gegužės 31d. Lietuva tapo 141 – ąja Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nare. Taip buvo baigtas nuo 1995m. trukęs Lietuvos stojimo į šią pasaulinę organizaciją procesas. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo įį PPO rezultatus bei apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas tapti pilnateise PPO nare. Narystė PPO suteikia Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai yra reikšmingi faktoriai mūsų prekybos partneriams bei investuotojams. PPO šalims narėms, taip pat ir Lietuvai, pilnai įgyvendinant PPO reikalavimus, tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama. Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto plėtojimo skatinimui, tiek PPO siūlomų prekybos priemonių taikymo, tiek verslo aplinkos gerinimo srityse – narystė šalies gamintojams suteikia naujų galimybių ir prekybos santykius su 144-iomis (po Lietuvos į PPO įstojo Moldova, Kinija ir Taivanis) pasaulio valstybėmis, konkurencijos sąlygoms, įstojus į PPO, tampant vienodoms, daro lygiaverčiais. Lietuva, tapusi PPO nare, įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus – tiek dalyvaudama tolesniame pasaulio liberalizavimo procese, tiek derėdamasi dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis (pirmiausiai Rusija ir Ukraina), tiek turėdama teisę kreiptis į PPO dėl padėties šalyse, nesilaikančiose nediskriminavimo principų, pakeitimo. Tikrai svarbu, kad narystė PPO leidžia Lietuvai derėtis su PPO narystės siekiančia ir ypač mus dominančia prekybos partnere – Rusija. Tai gera galimybė Lietuvai išsiderėti palankesnes prekybos sąlygas įvairiose srityse bei siekti diskriminacinio režimo Lietuvos atžvilgiu, jei toks yra taikomas, panaikinimo. Rusijos
stojimas į Pasaulio prekybos organizaciją yra gera galimybė pasiekti verslo sąlygų su Rusija pagerinimo, kad šios šalies prekybos režimas taptų stabilus ir prognozuojamas. Tuo tikslu buvo parengta ir pateikta Rusijai derybinė pozicija dėl Lietuvos eksporto į Rusiją sąlygų liberalizavimo, t.y. taikomų Rusijos importo ir eksporto muitų, o taip pat ir netarifinių barjerų peržiūrėjimo. Taip pat yra pateikta Lietuvos derybinė pozicija ir dėl Rusijos paslaugų rinkos liberalizavimo.
Kita svarbi Lietuvos partnerė – Ukraina taip pat stoja į PPO ir Lietuva aktyviai derasi ddėl jos stojimo sąlygų: prekybos prekėmis ir paslaugų rinkos liberalizavimo. Lietuva siekia kaip galima palankesnio ir stabilesnio prekybos režimo su Ukraina, ypač atsižvelgiant į tai, jog Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą bus atšaukta šiuo metu Lietuvos Ukrainos prekybinį režimą nustatanti Lietuvos-Ukrainos laisvosios prekybos sutartis.
Svarbu yra ir tai, kad narystė PPO priverčia visas šalis nares laikytis vienodų taisyklių. PPO numatytas ginčų sprendimo mechanizmas užtikrina, kad kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos prekybos apyvartos reikšmės pasaulyje, turi laikytis PPO taisyklių, nes priešingu aatveju kitos šalys gali kreiptis dėl tokio klausimo atitinkamo sprendimo ir atsakomųjų priemonių taikymo.
3.3 Dabartinė ES užsienio prekybos politika
Lietuva įstojusi į Europos sąjunga turės laikytis ES užsienio politikos, todėl apžvelgiu jos užsienio politika. Bendrojoje rinkoje ES valstybės narės laisvai pprekiauja tarpusavyje, o prekybai su trečiosiomis šalimis taiko vienodus importo muitus ir kitas prekybos politikos priemones.
3.3.1 Romos sutartis – teisinis ES bendrosios prekybos pagrindas
Siekis įgyvendinti bendrąją muitų ir kitų prekybos priemonių politiką buvo įtvirtintas Romos sutarties 3 straipsnyje, o prekybos politikos principai ir jos vykdymo taisyklės išdėstytos 131-134 straipsniuose. Bendrosios prekybos politikos tikslai nurodyti 131 straipsnyje: „Tarpusavyje įkurdamos muitų sąjungą, valstybės narės siekia bendram labui prisidėti prie darnaus pasaulio prekybos plėtojimo, nuoseklaus tarptautinės prekybos apribojimų naikinimo ir muitų kliūčių mažinimo“.
Kitaip sakant, visos ES valstybės narės ne tik taiko tuos pačius muitus užsienio prekybos partneriams, bet ir laikosi tų pačių prekybos susitarimų. Pavyzdžiui, prekybos pramonės gaminiais srityje ES turi išimtinę kompetenciją, valstybės narės negali vienašališkai nuspręsti, kokius importo muitus taikyti aar kokius prekybos susitarimus pasirašyti su trečiosiomis šalimis. Tarptautinėse derybose dėl prekybos Europos Sąjungai atstovauja Europos Komisija, kurios mandatą tvirtina Ministrų Taryba kvalifikuota balsų dauguma.
Nuo tada, kai ES (tuo metu EB) pradėjo dalyvauti derybose dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo, jos taikomas bendrasis išorės muitas buvo nuolat mažinamas. Pavyzdžiui, po Urugvajaus derybų raundo EB įsipareigojo palaipsniui sumažinti konvencinius importo muitus 37 proc., ir dėl to pramonės gaminiams taikomas vidutinis importo muitas turėtų sumažėti iki 3,6 procento. Beje, ES taikomas importo muitų vvidurkis gana nesmarkiai skiriasi nuo taikomų JAV ar Japonijoje.
3.3.2 Skirtingi importo režimai
Tačiau atidžiau pažvelgus į ES bendrąją užsienio prekybos politiką galima pastebėti, jog importo režimas labai priklauso nuo prekių kategorijos ir prekybos partnerių. Vadinamosioms jautriosioms prekėms (prekėms, gaminamoms ES valstybėse narėse, ypač tose šakose, kuriose gamintojai yra gerai organizuoti arba kuriose dirba nemažai žmonių) ES taiko muitus, pastebimai didesnius už vidutinius apribojimus. Tai – žemės ūkio produktai, tekstilės gaminiai, plienas, chemijos gaminiai bei automobiliai. Šioms prekėms ne tik taikomi didesni už vidutinius importo muitai, bet ir įvairios netarifinės apsaugos priemonės. Pavyzdžiui, ES – daugiausia dempingo bylų inicijuojanti PPO narė. ES taip pat taiko apsaugos priemones – kvotas, „savanoriškus eksporto apribojimus“ ar aukštus produktų standartus. Importuojamoms žemės ūkio prekėms taikomi specifiniai mokesčiai, be to, jų importą apsunkina ES teikiamos paramos priemonės ES ūkininkams. ES užsienio prekybos politikos priemonės diferencijuojamos ne tik pagal produktus, bet ir pagal prekybos partnerius. Paprastai ES taiko mažesnius apribojimus kaimyninėms šalims, susietoms su ES glaudesniais politiniais ryšiais, bei istoriškai artimoms šalims, pavyzdžiui, buvusioms kolonijoms. Kai kas tokią skirtingų ES taikomų prekybos režimų sistemą vadina „preferencijų piramide“, kurios viršuje yra palankiausią prekybos statusą turinčios šalys – Europos ekonominės erdvės narės, su kuriomis ES ne tik prekiauja pramonės ggaminiais be importo muitų, bet ir yra suderinusi įvairius produktų standartus. Prie šių palankiausią prekybos statusą turinčių šalių dabar galima priskirti ir Lietuvą bei kitas stojančias šalis, kurių atžvilgiu ES mažino prekybos apribojimus artėjant šių šalių stojimo į Sąjungą datai. Beje, Turkija, nepaisant neaiškių jos stojimo į ES perspektyvų, yra vienintelė trečioji šalis, sudariusi su ES muitų sąjungą.
Žemiau „preferencijų piramidėje“ yra Viduržemio jūros regiono šalys, pasirašiusios laisvosios prekybos pramonės gaminiais sutartis su ES, bei Balkanų šalys, su kuriomis ES yra pasirašiusi asociacijos sutartis. Dar žemiau pagal preferencijas yra daugiau kaip septyniasdešimt Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalių (buvusių kolonijų), kurioms ES taip pat taiko preferencines prekybos taisykles. Dar kai kurioms, daugiausia besivystančioms šalims ES taiko vienašališkas lengvatas (vadinamąją generalizuotą preferencijų sistemą). Įdomu pastebėti, jog didžiausio palankumo statusą, t.y. tipinį PPO nustatytą prekybos statusą, ES taiko tik kelioms šalims, tarp jų JAV ir Japonijai. Būtent šioms šalims taikomi didžiausi konvenciniai importo muitai, nepaisant to, kad jos yra pagrindinės ES prekybos partnerės (pavyzdžiui, JAV 2001 m. teko 9,2 proc. viso ES eksporto ir 7,4 proc. viso ES importo).
Nors ES yra pasirašiusi daug laisvosios prekybos sutarčių, dažniausiai jos neapima prekybos žemės ūkio produktais ir kai kuriomis kitomis „jautriosiomis“ prekėmis. Tad llaisvosios prekybos sąlygas ES yra sudariusi gana nedidelei eksportuotojų iš trečiųjų šalių daliai (kai kuriais vertinimais, tik 30 proc. ES išorės prekybos vyksta preferencinėmis sąlygomis). Tiesa, didžioji dalis ES valstybių narių prekybos vyksta tarp jų pačių, t.y. ES viduje (2001 m. ši dalis viršijo 60 proc.). Tačiau ES šiuo metu yra stambiausias prekybos blokas – jam tenka beveik 40 proc. viso pasaulio eksporto ir beveik tiek pat viso pasaulio importo. Dėl tokios svarbos tarptautinei prekybai ES vykdoma užsienio prekybos politika turi didelę įtaką prekybos partneriams ir tarptautinės prekybos plėtrai. Dėl įvairių išimčių ir skirtingų preferencijų tam tikroms prekių kategorijoms bei trečiosioms šalims taikymo ES užsienio prekybos politika apibūdinama kaip selektyvi ir protekcionistinė tradicinių „jautrių“ prekių importo atžvilgiu. Tokios priemonės mažina jos skaidrumą, lemia papildomas išlaidas bei apsaugo vietinius gamintojus vartotojų sąskaita. Paprastai ES užsienio prekybos politika atspindi tarp valstybių narių, atstovaujančių savo šalims bei interesų grupėms, pasiektus kompromisus.
3.3.3 Prekyba su trečiosiomis šalimis
Vis dėlto nepaisant tebetaikomų prekybos apsaugos priemonių kai kurių produktų atžvilgiu, ES tęsia užsienio prekybos laipsnišką liberalizavimą. Šioje srityje artimiausiu metu pagrindiniai įvykiai bus Pasaulio prekybos organizacijos derybų raundas ir pažanga liberalizuojant tarptautinę prekybą tarp jos narių; ES plėtra, po kurios turėtų išnykti tebetaikomi prekybos apribojimai tarp
ES ir Vidurio bei Rytų Europos šalių kandidačių; galimi laisvosios prekybos susitarimai su kitais pasaulio regionais (MERCOSUR organizacija, jungiančia Lotynų Amerikos šalis, arba Šiaurės Amerika).
Didžiausią postūmį tarptautinės prekybos plėtrai bei šalių gerovės augimui suteiktų tolesnis importo apribojimų šalinimas PPO rėmuose. Nors daugiau nei prieš metus Dohoje prasidėjusios diskusijos kol kas nesąlygojo svarių laimėjimų, tikėtina, jog ES čia gali imtis vadovaujančio vaidmens. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija yra pasiūliusi iki 2010 m. visiškai pašalinti pramonės gaminių importo muitus. Tiesa, toli gražu ne vvisos ES šalys pritaria tokiam pasiūlymui, o bendros pozicijos formavimas ES viduje paprastai būna ne mažiau sudėtingas nei ES derybos su kitomis PPO narėmis. Be to, šiuo metu didesnį poveikį prekybos iškraipymui turi prekybos žemės ūkio produktais apribojimai bei įvairūs netarifiniai barjerai. Nuo pasiektų susitarimų šiose srityse priklausys ir šio PPO derybų raundo rezultatai bei jų poveikis tarptautinės prekybos plėtrai.
3.3.4 Lietuva dalyvaus bendrojoje prekybos politikoje
Kitas svarbus įvykis, artimiausiu metu turėsiantis nemažą poveikį ES prekybos ryšiams su trečiosiomis šalimis, yra bbūsima ES plėtra. Reikia prisiminti, jog ES plėtra – tai pirmiausia Vidurio ir Rytų Europos šalių įsijungimas į muitų sąjungą ir bendrąją užsienio prekybos politiką. Viena vertus, Lietuvai ir kitoms šalims kandidatėms įstojus į ES, bus pašalinti tebegaliojantys prekybos apribojimai ttarp jų (antidempingo muitų ir kitų prekybos apsaugos priemonių grėsmė, apribojimai prekybai žemės ūkio produktais, galiausiai muitinės procedūros).
Kita vertus, stojančiosios šalys turės suderinti savo užsienio prekybos politiką su ES išorės prekybos politika. Tai reikš ir vienodų importo muitų taikymą produktams, įvežamiems iš Rusijos, JAV ir kitų trečiųjų šalių, ir pasirašytų prekybos sutarčių suderinimą, ir tų pačių prekybos apsaugos bei eksporto skatinimo priemonių taikymą. Pavyzdžiui, Lietuva, derindama taikomus muitus, turės kai kuriais atvejais padidinti konvencinius importo muitus (pavyzdžiui, įvežamoms chemijos prekėms, žemės ūkio produktams, elektronikos gaminiams ir pan.), kitais atvejais importo muitai bus sumažinti (pavyzdžiui, benzino muitas). Jau dabar yra įvertinta, kokių prekių importo muitai padidės, kokių sumažės. Bendras šių pasikeitimų poveikis bus nedidelis, nors importo muitų vidurkis trečiųjų šalių aatžvilgiu gali šiek tiek išaugti. Lietuvai reikės atsisakyti laisvosios prekybos pramonės gaminiais su Ukraina, bet bus sumažintos kliūtys prekybai su Europos ekonominės erdvės bei kai kuriomis kitomis šalimis (pavyzdžiui Izraeliu), kurioms ES taiko preferencinį režimą.
3.3.5 Po plėtros ES prekyba su trečiosiomis šalimis ir toliau laisvės
Po būsimos plėtros į Rytus ES taps apie 450 milijonų gyventojų turinčia muitų sąjunga. Jos svarba tarptautinei prekybai dar labiau išaugs, be to, atsiras didesnis poreikis plėtoti prekybinius ryšius su ES kaimynėmis – Ukraina, Rusija iir kitomis šalimis. Tai gali tapti postūmiu prekybos tarp ES ir šių šalių laisvėjimui. Be to, jau senokai aptarinėjamas laisvosios prekybos erdvės tarp ES ir kitų pasaulio regionų kūrimas. Aišku, tokie laisvos prekybos (turbūt neapimsiančios žemės ūkio produktų) susitarimai suteiktų naujų galimybių ES ir kitų dalyvaujančių šalių verslui bei vartotojams, tačiau jų bendras teigiamas poveikis ekonominei gerovei būtų mažesnis nei prekybos tarp visų PPO narių liberalizavimo.
Lietuva bei kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės įstojusios į ES dalyvaus vidinėse ES derybose dėl bendros ES pozicijos derybose su trečiosiomis šalimis. Tikriausiai Sąjungoje ir toliau bursis už spartų prekybos liberalizavimą pasisakančios valstybės narės (vadovaujamos Didžiosios Britanijos, Skandinavijos šalių, prie kurių turbūt prisijungs ir Estija) bei už apsaugos nuo užsienio konkurencijos išlaikymą arba lėtą ir abipusį liberalizavimą pasisakančios šalys (vadovaujamos Prancūzijos). Tikėtina, jog derantis dėl prekybos žemės ūkio produktais mūsų derybininkai bus linkę palaikyti Prancūziją ir jos šalininkes. Tačiau atsižvelgiant į Lietuvos dydį, geografinę padėtį ir laisvosios prekybos teikiamus privalumus, reikėtų tikėtis, kad Lietuva konstruktyviai prisidės prie pagrindinių ES užsienio prekybos politikos tikslų realizavimo – „nuoseklaus tarptautinės prekybos apribojimų naikinimo“.
3.4 Užsienio prekybos pasikeitimas Lietuvai įstojus į ES
Norėčiau pavyzdžiu parodyti kaip pasikeis Lietuvos prekybos santykiai su Ukraina ir Rusija, kai Lietuva įstos į Europos SSąjunga.
3.4.1 Prekybos su Ukraina režimo pasikeitimas
Lietuvos ir Ukrainos prekybos santykius reguliuoja Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės dėl laisvos prekybos, pasirašytas 1993 rugpjūčio 4d. Įgyvendinant šį susitarimą, iš Ukrainos kilusias prekes įvežant į Lietuvą bei lietuviškos kilmės prekes įvežant į Ukrainą taikomi preferenciniai importo muitai (praktiškai taikomi nuliniai tarifai), išskyrus atskiras prekes, kurioms nustatyta tvarka taikomi konvenciniai importo muitų tarifai.
Europos Sąjungos ir Ukrainos prekybos santykius reguliuoja Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis, įtvirtinanti didžiausio palankumo statusą prekyboje (taikomi konvenciniai muitai). Europos Sąjunga ir Ukraina taip pat yra pasirašiusios dvišales sutartis dėl prekybos plienu, tekstilės gaminiais ir kt., bet jos nenumato muitų tarifų preferencijų.
Pagal Bendrąją preferencijų sistemą tam tikroms iš Ukrainos į Europos Sąjungą įvežamoms prekėms taikomos preferencijos.
Nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą datos, Lietuvos ir Ukrainos susitarimas dėl laisvos prekybos privalės būti denonsuotas. Lietuvos ir Ukrainos prekybiniai santykiai bus reguliuojami Europos Sąjungos ir Ukrainos susitarimais. Praktiškai Ukraina nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą iš Lietuvos įvežamoms prekėms ims taikyti konvencinius muitus. Pažymėtina, kad Ukraina rengiasi tapti PPO nare, taigi nuo šio statuso įgijimo prekyba tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos vyks vadovaujantis PPO taisyklėmis.
Lyginant Lietuvos ir Ukrainos bei Europos Sąjungos ir Ukrainos tarpusavio prekybos režimus, akivaizdu, kad nuo Lietuvos įįstojimo į Europos Sąjungą praktiškai visoms Lietuvos importuojamoms prekėms bei eksportuojamoms prekėms muitai padidės.
2002 m. Lietuvos importas iš Ukrainos sudarė 466,2 mln.Lt arba 1,65% viso Lietuvos importo.
PVZ.
Kukurūzai
(kodas 10059000) 2002m. iš Ukrainos į Lietuvą importuota už 13311,2 tūkst.Lt. Lietuva šiai prekei taikė nulinį importo muito tarifą. Europos Sąjungos šiai prekei taikomas muitas – 94 Eu/t. Pagal BPS šiai prekei preferencija netaikoma.
Prekės importo „pabrangimas“ – 10957,0 tūkst.Lt,
santykinis importo „pabrangimas“ – 82,3%.
3.4.2 Prekybos su Rusijos Federacija režimo pasikeitimas
Lietuvos ir Rusijos prekybinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimas dėl prekybinių ir ekonominių santykių, įsigaliojęs 1995m. sausio 18d., numatantis didžiausio palankumo prekyboje statuso taikymą.
Europos Sąjungos ir Rusijos prekybinius santykius reguliuoja Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis, įsigaliojusi 1997m. gruodžio 1d., įtvirtinanti didžiausio palankumo prekyboje statusą. Europos Sąjunga ir Rusija taip pat yra pasirašiusios dvišales sutartis dėl prekybos plienu, tekstilės gaminiais ir kt., bet jos nenumato muitų tarifų preferencijų.
Europos Sąjunga tam tikrų iš Rusijos importuojamų prekių atžvilgiu taiko preferencijas pagal Bendrąją preferencijų sistemą.
2002m. Lietuvos importas iš Rusijos sudarė 6070,7 mln.Lt arba 21,5% viso Lietuvos importo.
PVZ.
Cigaretės, kurių sudėtyje yra tabako
(kodas 24022090) 2002m. iš Rusijos į Lietuvą importuota už 1489,4 tūkst.Lt. Lietuva šiai prekei taikė 30% importo muito tarifą. Europos Sąjungos šiai prekei taikomas muitas
– 57,6%. Pagal BPS šios prekės importui iš Rusijos taikoma preferencija (muito sumažinimas 3,5 procentiniais punktais), taigi Europos Sąjungos taikomas muitas pritaikius BPS – 54,1%.
Prekės importo „pabrangimas“ – 358,9 tūkst.Lt,
santykinis importo „pabrangimas“ – 24,1%.
3.5 Trišalis Baltijos šalių ekonominis bendradarbiavimas
Bendradarbiavimas prasidėjo paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, kai trys Baltijos valstybės atkūrė nepriklausomybę ir pradėjo vykdyti savarankišką vidaus bei užsienio politiką. Tęsiant trišalį koordinavimą, pradėtą trijų šalių nepriklausomybės judėjimų, atkūrus nepriklausomybę trišalis Baltijos šalių bendradarbiavimas išliko prioritetine užsienio politikos kryptimi. Netrukus bbuvo sukurta pirmoji trišalė institucija – Baltijos Asamblėja, kuri, kaip ir kai kurios vėliau įkurtos trišalės institucijos, buvo modeliuota Šiaurės šalių bendradarbiavimo institucijų pavyzdžių. Baltijos Asamblėja ėmė veikti 1991m. lapkričio 8d., ją sudarė parlamentų atstovai. Šešiuose jos komitetuose vyksta diskusijos bei formuluojamos rekomendacijos dėl šalių vyriausybėms bendrų interesų, tarp jų teisinių, socialinių bei ekonominių reikalų, aplinkosaugos ir energetikos, komunikacijų, švietimo ir kultūros, saugumo ir užsienio reikalų klausimų. Baltijos Asamblėja veikia kaip keitimosi informacija, diskusijų subregioniniais klausimais bei rekomendacijų vyriausybėms formavimo ffondas.
Trišalės Baltijos šalių laisvosios prekybos zonos idėja imta aptarinėti nuo paskutinio XX a. dešimtmečio pradžios. Kaip ir įvairias kitas trišalio ekonominio bendradarbiavimo sampratas, grindžiamas Beneliukso ar kitų modelių pavyzdžiais, laisvos prekybos zonos idėją Baltijos šalių politikai kėlė nuolat, nors ssusitarimas dėl jos formos, turinio ir įgyvendinimo ilgą laiką nebuvo pasiektas. Pirmaisiais praeito dešimtmečio metais valstybių atstovai nesutarė dėl trišalių ekonominių bendradarbiavimo priemonių. Trišalės muitų sąjungos idėja tarpvalstybiniu lygiu buvo aptarta 1991m. Balandžio mėn. Taline. Trijų vyriausybių susitikimo tų pačių metų rugsėjį buvo paskelbtas pranešimas dėl Muitų sąjungos Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorijos įkūrimo. Pirmoji trišalė Baltijos šalių rinkų integracijos sutartis buvo pasirašyta 1993.09.13 (įsigalėjo 1994.04.01), šios sutarties tikslai: laisvos prekybos pramoninėmis prekėmis zonos įkūrimas; trišalės prekybos, produktyvumo bei ekonominio augimo skatinimas; prekybos Baltijos jūros zonoje skatinimas, ekonominio bendradarbiavimo kitose srityse skatinimas. Priemonės: visų eksporto ir importo muitų su keliomis išimtimis panaikinimas; kiekybinių eksporto ir importo apribojimų su kai kuriomis išimtimis panaikinimas; ne diskriminacijos ir nacionalinio statuso principai; specialios nuostatos ddėl restruktūrizavimo. Kai kurie analitikai įvardijo šią sutartį kaip “esminį persilaužimą Baltijos šalių bendradarbiavime, kuris anksčiau pasižymėjo vien praktinio poveikio neturinčiomis deklaracijomis”.
Trišalė laisvos prekybos sutartis nebuvo taikoma prekybai žemės ūkio produktais – susitarti liberalizuoti šią prekybą buvo gerokai sunkiau. Po keleto intensyvių derybų raundų susitarimas buvo pasiektas 1996m. birželio mėn. ir įsigalėjo 1997m. pradžioje. Buvo pasirašyta sutartis dėl laisvosios prekybos žemės ūkio produktais, šios sutarties tikslai: laisvosios prekybos žemės ūkio, maisto ir žuvininkystės produktais zonos įkūrimas; trišalės prekybos bei sąžiningos kkonkurencijos skatinimas, priemonės: eksporto ir importo muitų bei kiekybinių apribojimų pašalinimas; ne diskriminacijos ir nacionalinio statuso principai.
1997 metų lapkritį buvo susitarta (sutartis įsigalėjo1998.07.01) dėl netarifinių prekybos barjerų pašalinimo, šios sutarties tikslai: netarifinių prekybos barjerų pašalinimas; laisvosios prekybos zonos plėtra, priemonės: sanitarinių, fitosanitarinių ir techninių standartų, taikomų produktams ir gamybos procesams, abipusis pripažinimas; ES ir kitų tarptautinių organizacijų normas atitinkantis harmonizavimas; ne diskriminacijos ir nacionalinio statuso principai; Informacijos centro įkūrimas.
Trišalio bendradarbiavimo raida apima ne tik pasiektus susitarimus, bet ir nesugebėjimą bendradarbiauti, integruojant Baltijos šalių rinkas, bei vienašališkas priemones, nuostolingas kitoms šalims. Pirmajai kategorijai priklauso muitų sąjunga, kurios Baltijos šalys nesugebėjo įgyvendinti nepaisant daugkartinių įsipareigojimų tai padaryti ir net konkretaus įgyvendinimo tvarkaraščio. Tuo tarpu antroji kategorija apima vienašališkas protekcionistines priemones, kuriomis vienos šalies gamintojų interesai apsaugomi kitų šalių sąskaita; čia taip pat paminėtini ir trišalių susitarimų pažeidimai. Tuo tarpu 1998m. rudenį kiekviena šalis pradėjo taikyti protekcionistines priemones; šios įgavo atsakomosios politikos, arba “dantis už dantį” santykių forma. Pirmiausia galimybė įvesti prekybos apsaugos priemones žemės ūkio prekių atžvilgiu buvo aptarta trijų žemės ūkio ministrų susitikime rugsėjo mėn. Nors kitos dvi šalys ir protestavo, Latvijos vyriausybė pateikė parlamentui pasiūlymą įvesti kvotas mėsos importui iš Estijos ir Lietuvos (Latvijos vyriausybė šį pasiūlymą atsiėmė 1999m. pradžioje ddėl stiprių Estijos ir Lietuvos protestų bei neigiamos kai kurių tarptautinių institucijų reakcijos). Rugsėjo – lapkričio mėn. Lietuva bei Estija įvedė apsaugos priemones viena kitos eksportuojamos mėsos produktų atžvilgiu, grįsdamos tai prekių neatitikimu veterinarijos reikalavimams. “Kiaulių karas” buvo baigtas gruodžio mėn.
1999m. pradžioje tarp Latvijos ir Lietuvos iškilo nesutarimų dėl prekių kilmės taisyklių, o tarp Lietuvos ir kitų šalių – dėl Lietuvos taikomų muitinių vertinimo tvarkos. Šalys apkaltino viena kitą prekybos susitarimų pažeidimu bei pagrasino įvesti atsakomąsias priemones. Nors sausio mėn. trišalio susitikimo, vykusio Vilniuje, metu premjerai sutarė pašalinti esamas kliūtis prekybai, įtampa tebetvyrojo, ir netrukus Latvijos vyriausybė pradėjo rengti kiaušinio importo iš Lietuvos apribojimo projektą. Kovo mėn. Latvijos veterinarijos institucija paskelbė tam tikrų produktų importo iš Lietuvos apribojimą. Po kelių dienų įvykusiame susitikime Latvija paneigė apsaugos priemonių taikymą. Kovo mėn. Estija įteikė notą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai dėl naujos kiaulių supirkimo ir subsidijų paskirstymo tvarkos, kuri, Estijos atstovų nuomone, diskriminuoja įvežamą kiaulieną. Lietuvos manymu, šios priemonės nepažeidė trišalės laisvos prekybos sutarties.
Vienas iš paskutiniųjų protekcionizmo atvejų – 1999m. birželio mėn. Latvijos įvestas laikinas muito mokestis kiaulienos importui iš Estijos ir Lietuvos. Nors pastarosios šalys ne kartą kaltino Latviją laisvosios prekybos sutarties pažeidimu, o Lietuva grasino imtis atsakomųjų veiksmų, Latvija ilgą laiką nneatšaukė šių “laikinų” priemonių, bet pradėjo svarstyti ir apribojimų gyvų kiaulių importui įvedimo galimybę. Galų gale dėl ES spaudimo Latvija 2000m. birželio mėn. atšaukė importo muitus. 1999 m. pabaigoje Lietuvos degtukų gamintojui pateikus skundą, Lietuvos konkurencijos taryba pradėjo antidempingo tyrimą prieš Latvijos degtukų gamintoją. 2000m. vykusiuose Baltijos šalių laisvosios prekybos sutarčių. Jungtinio komiteto posėdžiuose buvo nesutariama dėl veterinarijos ir sanitarijos standartų taikymo, prekių kilmės nustatymo taisyklių, referencinių kainų taikymo bei importo licencijų išdavimo tvarkos.
4.Išvados
Šiuo metu Lietuvos Respublika kitų šalių atžvilgių taiko trejopo palankumo užsienio prekybos režimą. Vykdydama liberalią užsienio prekybos politiką, Lietuvos Respublika netaiko kiekybinių apribojimų (kvotų), diskriminacinių vidaus mokesčių, prekybą varžančio licencijavimo ir pan. Pagrindinė užsienio prekybos politikos reguliavimo priemonė yra importo muitai.
I. Laisvosios prekybos režimas – tai yra palankiausias užsienio prekybos režimas (preferenciniai importo muitai – mažiausi arba nuliniai). Jis yra abipusiai taikomas prekyboje su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis, tai yra:
Eil.
Nr. Valstybės pavadinimas Kodas Tarpvalstybinės sutarties
įsigaliojimo data
Europos Sąjungos valstybės: EU 1995-01-01
1. Airija IE
2. Austrijos Respublika AT
3. Belgijos Karalystė BE
4. Danijos Karalystė DK
5. Graikijos Respublika GR
6. Ispanijos Karalystė ES
7. Italijos Respublika IT
8. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė GB
9. Liuksemburgo Didžioji Hercogystė LU
10. Nyderlandų Karalystė NL
11. Portugalijos Respublika PT
12. Prancūzijos Respublika FR
13. Suomijos Respublika FI
14. Švedijos Karalystė SE
15. Vokietijos Federacinė Respublika DE
ELPA valstybės: 1997-01-01
16. Islandijos Respublika IS
17. Lichtenšteino Kunigaikštystė LI
18. Norvegijos Karalystė NO
19. Šveicarijos Konfederacija CH
Kitos valstybės:
20. Bulgarijos Respublika BG 2002-03-01
21. Čekijos Respublika CZ 1997-07-01
22. Estijos Respublika EE 1994-04-01
23. Kroatijos Respublika HR 2003-05-01
24. Latvijos Respublika LV 1994-04-01
25. Lenkijos Respublika PL 1997-01-01
26. Rumunija RO 2002-07-01
27. Slovakijos Respublika SK 1997-07-01
28. Slovėnijos Respublika SI 1997-03-01
29. Turkija TR 1998-03-01
30. Ukraina UA 1995-11-21
31. Vengrijos Respublika HU 2000-03-01
II. Didžiausio palankumo prekyboje statusas, šalims yra abipusiai taikomi konvenciniai importo muitai, kurie yra didesni už preferencinius. Lietuvos Respublika taiko didžiausio palankumo prekyboje statusą šioms šalims:
Visoms Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) šalims – narėms (nuo 2001 05 31),
Baltarusijos Respublikai (nuo 1995 02 23),
Kazachstano Respublikai (pagal Muitų tarifų įstatymo 10 str.),
Kinijos Liaudies Respublikai (nuo 1994 06 29),
Rusijos Federacijai (nuo 1995 01 18),
Uzbekistano Respublikai (nuo 11995 08 28),
Vietnamo Socialistinei Respublikai (nuo 1996 07 24).
III. Prekyboje su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi jokių prekybos sutarčių ir kurios nėra PPO narės, yra abipusiai taikomos didžiausios rinkos apsaugos priemonės (autonominiai importo muitai).
Taip pat yra sąrašas valstybių į kurias draudžiama eksportuoti ar gabenti tranzitu strategines prekes, ir iš kurių draudžiama importuoti ar gabenti tranzitu strategines prekes.
Strateginių prekių sąrašų Bendrojo karinės įrangos sąraše nurodytas prekes draudžiama eksportuoti ar gabenti tranzitu į:
1. Afganistano Islamo Valstybę (tik Uslamai bin Ladenui, AAl – Qaida organizacijos nariams, Talibanui ir su juo susijusiems asmenims ir grupėms);
2. Armėnijos Respubliką;
3. Azerbaidžano Respubliką;
4. Mianmaro Sąjungą;
5. Bosnijos ir Hercegovinos Respubliką;
6. Kinijos Liaudies Respubliką;
7. Kongo Demokratinę Respubliką;
8. Liberijos Respubliką;
9. Libijos Didžiąją Liaudies Socialistinę Arabų Respubliką;
10. Siera Leonės Respubliką;
11. Somalio Demokratinę Respubliką;
12. Sudano Respubliką;
13. Raundos Respubliką;
14. Zimbabvės Respubliką.
Strateginių prekių sąrašuose nurodytas pprekes draudžiama eksportuoti, importuoti ar gabenti tranzitu į Irako Respubliką.
Literatūros sąrašas
1. Jaugaitė R.Lietuvos muitinės dabartis ir perspektyvos.(2001,12). Lietuvos ūkis,p.45.
2. Kvainauskaitė V. (2003). Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. Kaunas: Technologija.
3. Lietuvos Respublikos muitinės kodeksas.
4. Lietuvos Respublikos tarifų įstatymas.(1998 02 19).
5. Muitinės Departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos metinės veiklos ataskaita.(2001).
6. Vėlyvas J.(2000). Europos sutartis vadovas: studentui ir verslininkui. Vilnius.
7. Vilpišauskas R. (2001). Integracija Europoje: Baltijos šalys ir Europos sąjunga. Vilnius:ARLILA.
8. Vitkus G.(1999). Europos sąjungos enciklopedinis žinynas. Vilnius:Eugrimas.
9. www.cust.lt
10. www.ekm.lt
11. www.lpk.lt
12. www.lrinka.lt
13. www.lrti.lt
14. www.svv.lt
15. www.urm.lt
