Nedarbas Lietuvoje

Turinys

Įvadas 2

1 Nedarbas ir jo didėjimo priežastys ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje

metu 3

2 Darbo politika 4

3 Darbo rinka 5

3.1 Užimtumas 5

3.2 Nedarbo esmė ir lygis 7

3.3 Atleidimas iš darbo 8

3.4 Bedarbiai 9

3.4.1 Ilgalaikiai bedarbiai 11

4 Darbo užmokesčio įtaka nedarbui 13

5 Frikcinis nedarbas ir valstybės politika 13

6 Priemonės nedarbui mažinti ir darbo rinkai subalansuoti 14

7 Darbo rinka ir jaunimas 14

7.1 Ilgalaikiai bedarbiai 17

7.2 Jaunimo nedarbo priežastys 17

8 2002m. nedarbo tyrimo duomenys 18

9 Moterų nedarbas Lietuvoje 18

10 Nedarbo pasekmės 20

10.1 Makroekonominiai nuostoliai 21

10.2 Mikroekonominiai nuostoliai 22

Išvados 23

Literatūros sąrašas 24

Įvadas

Viena svarbiausių ekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis

žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio

smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir

ekonominių diskusijų objektas. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami

nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo

nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Mokslininkų požiūris į nedarbą, kaip į problemą kito priklausomai

nuo situacijos darbo rinkoje. XX a. 4-o dešimtmečio Didžiosios depresijos

metu kilęs nedarbas reiškė milžinišką darbo išteklių eikvojimą. Todėl ir

neatsitiktinai nedarbo problema dominavo mokslininkų tyrinėjimuose

vyriausybių ekonominėje politikoje beveik pusę šimtmečio.

Jau vėlesniais dešimtmečiais pradėjo formuotis naujas požiūris į

nedarbą. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi tik trumpą laiką. Be to,

daugelis žmonių ieško darbo pirmą kartą arba geresnio, palyginti su tuo,

kurį dirbo, ir todėl, vengdami apsirikti, jo kurį laiką ieško, t.y. būna

bedarbiais. Tai remiantis teigiama, kad nedarbas atspindi tik pokyčius,

būdingus dinamiškai ekonomikai, o ne išteklių švaistymą, ir nesąs opi

problema.

Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir jo socialinės padėties

visavertiškumo ir pasitenkinimo savimi pagrindas. Ekonomikos požiūriu

darbas – tai ribotų išteklių panaudojimas gaminant prekes bei teikiant

paslaugas. Todėl tiek atskiras asmuo, tiek visa visuomenė laimi, kai visi

galintys ir norintys dirba.

Santykinai aukštas nedarbo lygis tampa viena opiausių socialinių

problemų, trukdančių visiems visuomenės sluoksniams pasinaudoti rinkos

ekonomikos privalumais ir ekonominių reformų rezultatais, trukdančių

mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.

Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos

tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo:

jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą

tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką,

siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius.

Nagrinėdamos šią problemą, apibūdinsime darbo jėgą ir nedarbo

priežastis, visiško užimtumo būseną ekonomikoje, mikro – ir makroekonomines

nedarbo pasekmes bei priemones nedarbui mažinti.

Nedarbas ir jo didėjimo priežastys ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu

Greta kitų ekonominių ir socialinių ekonomikos pertvarkymo

Lietuvoje problemų vis aktualesnės tampa darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo

problemos. Jų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant

ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir

mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis,

suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios

politikos įgyvendinimo priemones.

Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies

ekonominės padėties, jos struktūrinių ir ciklinių pokyčių. Svarbiausia

nedarbo didėjimo priežastis pastaruoju metu buvo Rusijos krizės sukeltas

ilgalaikis ekonomikos nuosmukis, tebesitęsiantis iki šiol.

Ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu susiformavusiai darbo

santykių tarp darbdavių ir samdomųjų darbuotojų sistemai būdinga:

• Užimtumas yra svarbiausioji socialinė problema, lemianti darbuotojų

elgesį šioje sistemoje;

• Įmonių vadovai naudojasi darbuotojų baime netekti darbo vietos ir turi

galimybę mažinti darbo užmokestį;

• Grėsmė netekti darbo verčia darbuotojus nerodyti aktyvaus

nepasitenkinimo mažinant realų darbo užmokestį, kai darbo užmokestis

neatitinka realių poreikių, sutikti su autoritariniu valdymo stiliumi,

ieškoti papildomų pajamų šaltinių ir aktyviomis formomis nereikšti

savo nepasitenkinimo.

Įmonės lygyje palaipsniui formuojasi socialinės įtampos centras.

Dėl socialinės apsaugos sistemos trūkumų, dėl darbuotojų sąjungų nebuvimo,

nepasitenkinimas darbo užmokesčiu ar darbo pobūdžio pasikeitimu, įgauna

paslėptas formas.

Situacija darbo rinkoje tampa sudėtinga ir priežastys yra

natūralios ir struktūrinės. Pastaruoju metu pirmauja struktūrinio pobūdžio

priežastys, susijusios su ekonominės sistemos ir gamybos pobūdžio

pokyčiais. Tai tiesiog lemia darbo jėgos paklausos sumažėjimą. Kitos

priežastys, sukėlusios disproporcijas tarp darbo paklausos ir darbo

pasiūlos yra demografinė šalies situacija, darbingų gyventojų, ypač

jaunimo, migracija, įmonių bankrotai.

Ūkio nuosmukis sukėlė nedarbo lygio didėjimą – nuo 6 proc. Prieš

Rusijos krizę iki 10,8 proc. pastaruoju metu.

Nedarbas ttaip pat siejamas su privatizavimu. Lietuvoje lieka vis

mažiau įmonių, kurias kontroliuoja ir valdo valstybė.

Aktualia problema Lietuvoje tampa nedarbo reguliavimas ir

reguliavimo priemonių sistemos panaudojimas. Pastaruoju metu plačiai

naudojamos ne pasyvios, o aktyvios reguliavimo formos. Pasyvios priemonės

naudojamos neužimtos darbo jėgos problemoms spręsti, o aktyvios priemonės

teigiamai veikia susiformavusį užimtumo lygį, sudarydamos būtinas sąlygas

darbo vietų, reikalaujančių kvalifikuotos darbo jėgos, skaičiui didėti.

Nagrinėjant darbo rinkos vystymosi tendencijas, pagrindinis

veiksnys užimtumo politikai suformuoti yra registruojamo nedarbo lygi.

“Reguliuojamos darbo rinkos” sąvoka reiškia bedarbių ir laisvų darbo vietų

judėjimą, kurį užfiksuoja užimtumo tarnybos. Registruojamo nedarbo lygį

veikia tokie veiksniai:

• Bendra šalies ekonominė situacija,pasireiškianti galimybe

įsidarbinti;

• Valstybinė užimtumo politika;

• Teritorinių užimtumo tarnybų darbo efektyvumas ir darbo stilius;

• Darbo ir pensijinio aprūpinimo įstatyminės bazės parengimas.

Socialiai priimtinas nedarbo lygis gali būti nustatytas, jei

vyriausybė naudotis realia informacija apie nedarbą, jo priežastis, mastą,

struktūrą ir kitas problemas. Numatomos penkios užimtumo didinimo kryptys:

• Verslininkystės skatinimas. Ši užimtumo didinimo kryptis numato

priemones, kurios turėtų suaktyvinti smulkaus ar vidutinio verslo

plėtrą bei savarankišką užimtumą.

• Užimtumo gebėjimų didinimas. Ji skiriama aktyviai darbo rinkos

politikai tobulinti. Šios priemonės skirtos jaunimo ir ilgalaikių

integravimui į darbo rinką tobulinti bei profesinio mokymo sistemai

plėtoti;

• Prisitaikymo prie pokyčių kryptis turi apimti lanksčių užimtumo formų

plėtimąsi, darbdavių skatinimą kelti darbuotojų kvalifikacijai,

naudoti nedarbo prevencijos priemones;

• Lygių galimybių kryptis padės įgyvendinti darbo rinkoje vienodas

galimybes vyrams, moterims bei socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms;

• Užimtumo politikos integravimo nuostatas, rengiamas siekiant tobulinti

vykdomą darbo rinkos ir užimtumo politiką, atsižvelgiant į vidaus

gyventojų užimtumą lemiančios veiksnius.

Darbo politika

Darbo politika – tai darbo rinkos, darbo santykių, darbo

apmokėjimo, darbuotojų saugos ir sveikatos, vyrų ir moterų lygių galimybių

politika, socialinių partnerių veikla. Jos tikslas – skatinti šalies

gyventojų užimtumą, integruoti bedarbius į darbo rinką, sudaryti teisines

sąlygas tinkamiems darbo santykiams egzistuoti, užtikrinti darbo

apmokėjimą, darbo ir poilsio režimą, saugias ir sveikas darbo sąlygas,

lygias vyrų ir moterų galimybes darbo rinkoje bei didinti socialinių

partnerių įtaką darbo ir su juo susijusių santykių srityje.

Darbo rinka

1 Užimtumas

Dėl intensyvių pastarojo dešimtmečio Lietuvos ūkio pertvarkymų

įvyko radikalių užimtumo pokyčių. Užimtumo tendencijoms būdingas nedarbo

augimas, nelegalus darbas, naujos užimtumo formos ir bendro užimtumo

mažėjimas. Bendras užimtumo lygis, Statistikos departamento darbo jėgos

tyrimų duomenimis, sumažėjo nuo 52,8 proc. Atitinkamai mažėjo ir vyrų

užimtumo lygis – nuo 60,3 proc.

Ekonominių pertvarkymų laikotarpiu pasikeitė ir teritorinis

užimtumo pasiskirstymas, ypač miestuose bei kaimuose. Kaip rodo darbo jėgos

tyrimų duomenys, kaimo užimtumo lygis vis labiau atsilieka nuo miesto.

Pagal užimtumo lygį Lietuvoje susiformavo trys teritorinės grupės: 1)

vyrauja žemės ūkis – užimtumas mažiausias; 2) dominuoja pramonė,

pramonės

ir statybos įmonės perorientavo savo gamybą ir veikia palyginti efektyviai,

– užimtumas vidutinis; 3) didieji miestai – užimtumas didžiausias.

Kadangi daugumos ūkininkų privatizuoti žemės sklypai yra maži,

sunku taikyti šiuolaikines technologijas, užtikrinti produktyvumą. Kaime

lėtai plėtojama alternatyvi veikla (turizmas, ekologiškos produkcijos

gamyba, įvairios paslaugos, vaistinių augalų auginimas ir pan.) nesudaro

sąlygų didinti užimtumą ne žemės ūkio produkcijos gamybos srityje.

Ūkio restruktūrizavimas, privatizavimas, rinkos santykių plėtra,

kiti vidaus bei išorės veiksniai sąlygojo užimtumo sumažėjimą bei nedarbo,

pirmiausia struktūrinio, augimą. 2000 m. nedarbas sudarė 15,4 procento,

darbo biržoje registruotas nnedarbas – 11,5 procento. Nedarbas visų pirma

palietė neturintį darbo patirties jaunimą, asmenis be tinkamų įgūdžių ir

kvalifikacijos.

Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo

amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.Jį galima užrašyti tokia

formule:

[pic]% [pic]- užimtumo lygis;

E – užimtų gyventojų skaičius;

P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų

skaičius.

Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo :

• žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;

• darbo paieškų laiko trukmės;

• darbo paieškų kriterijaus;

• nuo statistinių duomenų apie žžmonių, laikinai atleistų iš

darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus

apskaičiavimo tvarkos;

• naujai įeinančių į darbo rinką skaičiaus nustatymo.

Informacijos šaltiniai apie nedarbą atskirose šalyse gali skirtis:

vienose – tai namų ūkių atrankinių tyrimų duomenys, kitose – socialinio

draudimo duomenys, trečiose – oficialios statistikos, ketvirtose – darbo

biržos duomenys.

Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys, kai kuo

panašus į vandens baseiną. Nedarbo mastas kyla, kai Įtekėjimas (naujas

bedarbių skaičius) viršija nuotekį (žmonių, gaunančių darbą skaičių).

Atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja tampa. Tai

atspindi pateikta schema:

Įtekėjimas

• atleisti iš darbo;

• laikinai nedirbantys (atleisti);

• darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų;

• naujai tapę darbo jėga.

Nuotekis

• naujai priimti į darbą;

• grįžę į savo ankstesnes darbo vietas;

• nebepriklausantys darbo jėgai.

Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji

tampa bedarbiais. Ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų,

laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios

gaminamų prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių,

ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai

asmenys, baigę mokslus. Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto intensyvumas

skiriasi nuo jo ištekančio srauto intensyvumo.

Tikslai

Užimtumo didinimo 2001-2004 m. programoje yra apibrėžti užimtumo

ir darbo rinkos politikos strateginiai tikslai – įveikti neigiamas

struktūrinių ūkio reformų bei išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui

ir darbo rinkai, didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą bei

subalansuoti darbo rinką. Lietuvoje prioritetas teikiamas aktyvioms nedarbo

mažinimo priemonėms. Priėmus Nedarbo draudimo įstatymą aktyvios darbo

rinkos politikos priemonės bus finansuojamos iš valstybės biudžeto llėšų.

Įgyvendinant Užimtumo didinimo programą, tikimasi sustabdyti

nedarbo augimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruoto nedarbo lygį iki

7-8 proc.

1 Nedarbo esmė ir lygis

Nedarbas yra didžiausia makro problema, nes nedarbo būvimas

ekonomine prasme reiškia negrąžinamą svarbiausio visuomenės ištekliaus

praradimą. Be to nedarbas sukelia rimtas socialines problemas. Nedarbas

gali būti:ciklinis, struktūrinis, tekamais(frikcinis).

Ciklinis nedarbas (Uc – Cyclical Unemployment) – nedarbo

forma, atsirandanti esant žemai darbo jėgos paklausai visose šalies ūkio

šakose, sferose, visuose regionuose. Cikliniu nedarbu laikomas toks, kurį

sukelia gamybos nuosmukis. Tada bendrosios paklausos prekėms ir paslaugoms

mažėjimas palydimas didėjančiu nedarbu.

Taigi bedarbių skaičių galima nustatyti pagal formulę

U=UF+US+UC; U – bedarbių skaičius; UF – tekamasis nedarbas; Us –

struktūrinis nedarbas; Uc – ciklinis nedarbas

Įsitikinta, kad tekamasis nedarbas, o dinamiškai besikeičiančioje

ūkio struktūroje ir struktūrinis nedarbas, yra neišvengiami. Taigi visiškas

užimtumas negali būti šimtaprocentinis.

Visiškas užimtumas (EF –Full Employment) – maksimalus darbo jėgos

panaudojimo lygis, tai tokia situacija, kai ekonomikoje egzistuoja tik

tekamasis ir struktūrinis nedarbas.

Taigi, esant visiškam užimtumui, nedarbas šalyje egzistuoja. Todėl

vietoj visiško užimtumo dažniausiai vartojama natūralaus nedarbo lygio

sąvoka.

Natūralus nedarbo lygis (NUR – Natural Rate of Unemployment) –

nedarbas, susidarantis pasiekus potencialų BNP, kai tekamasis ir

struktūrinis nedarbas neviršija leistinų ribų.

Išvystytos rinkos šalių patyrimas rodo, kad esant 4-6% bedarbių

nuo esamos darbo jėgos šalyje, nekyla jokių ekonominių problemų. Toks

nedarbo lygis lleidžia prekinio ūkio ekonomikai greitai prisiderinti prie

nuolat besikeičiančios bendrosios paklausos.

Tekamasis (frikcinis) nedarbas (UF – Frictional Unemployment) –

nedarbo forma, atsirandanti gyventojams laisvanoriškai keičiant gyvenamąją

vietą ir profesiją; atleidus ir ieškant naujo darbo, pirmą kartą atėjus į

darbo rinką.

Tekamais nedarbas atsiranda, kai žmogus gali laisvai pasirinkti

veiklos rūšis, darbo vietas. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai(pakėlę

kvalifikaciją, pasikeitus šeimyninėms aplinkybėms ir t.t.), kiti ieško

naujo darbo, atleidus juos iš ankstesnio, treti laikinai netenka sezoninio

darbo. Yra žmonių, kurie ieško darbo pirmąsyk, baigę vidurines, aukštąsias

mokyklas ir pan. Vieni suranda darbą arba grįžta į ankstesnę darbovietę,

kiti išeina iš darbo ir papildo tekamąjį nedarbą, todėl ši nedarbo forma

pastoviai išlieka.

Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu

pageidautinas todėl, kad nemažai darbuotojų pereina į geriau apmokamą,

aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Dėl to didėja žmonių

pajamos, racionaliau paskirstoma darbo jėga, taigi padidėja BNP apimtis.

Struktūrinis nedarbas (Us – Structursl Unemlpyment) – nedarbo

forma, atsirandanti augant gamybos techniniam lygiui ir darbuotojų

kvalifikacijai neatitinkant darbo jėgos paklausos. Pasireiškia tada, kai

darbo išteklių teritorinis pasiskirstymas ir kvalifikacinė struktūra

neatitinka darbo sferos reikalavimų. Jis yra sudėtingesnė problema, nes

darbingiems gyventojams tenka pakeisti gyvenamą vietą arba įsigyti naują

profesiją.

Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis

darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš

darbo, kiti įsidarbina, kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių

judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą

laiką yra nedarbo būsenoje.

L – visuminė darbo jėga; E – dirbančių žmonių skaičius; U –

neturinčių darbo žmonių skaičius. L=E+U; U/L=nedarbo lygis (%)

Globalinės darbo rinkos problemos daro didžiulę įtaką Lietuvos

darbo rinkai. Nedarbą sąlygoja pernelyg lėtas ekonomikos plėtojimas,

absoliutus ir reliatyvus darbo jėgos perteklius mažiau konkurencingose

atskirose ekonominėse veiklose (žemės ūkyje ir pan.). Per pastaruosius

keletą dešimtmečių industrinėse šalyse BVP vienam gyventojui vidutiniškai

padidėjo 2-3 %, tačiau nedarbas sumažėjo ir sudarė apie 7 % darbo jėgos.

Darbo jėgos perteklius sukuria palankias sąlygas smukti užimtumo kokybei

bei atsirasti pajamų nelygybei. Pokomunistinėse valstybėse naujų darbo

vietų atsiradimas dažnai susijęs su užimtumo kokybės smukimu. Toks procesas

jose labiau paplitęs ir vyksta daug sparčiau nei industrinėse valstybėse.

Mažėjanti žemės ūkio sektoriaus plėtra, nepakankamos investicijos į

pramonės ir paslaugų sektorius sukuria perteklinę darbo jėgą ir taip didina

gyventojų užimtumo pažeidžiamumą bei pajamų nesaugumą. Žmonės imasi

atsitiktinių darbų, kurie neužtikrina ilgalaikio užimtumo, pastovių pajamų,

sveikatos bei socialinio draudimo.

3 Atleidimas iš darbo

Per paskutinius dvejus metus beveik pusėje apklaustų įmonių (45%)

buvo atleistas bent vienas darbuotojas, per artimiausius dvejus metus tam

tikrą skaičių darbuotojų ketina atleisti 16% apklaustų įmonių. Atleidimų

skaičius buvo didžiausias maisto pramonės sektoriuje (59% įmonių, planuoja

atleisti -25%.), mažiausias – IT sektoriuje (28% įmonių, planuoja atleisti

15%).

Turizmo sektoriuje bent vieną

darbuotoją atleido 50% įmonių, o

ketina atleisti – 10%

Skirtinguose sektoriuose atleistų darbuotojų skaičiaus skirtumas

labiausiai lemia įmonių dydis, ką rodo, pavyzdžiui, santykinai aukštas

atleidimų skaičius maisto pramonėje, tarp kurių trečdalis įmonių – tai

didžiosios įmonės, turinčios daugiau nei 100 darbuotojų. Vidutiniškai du

darbuotojus atleido įmonės, kuriose dirba iki 10 žmonių, 5 darbuotojus –

įmonės, turinčios 11 –49 darbuotojus. Apklausos duomenimis, per paskutinius

dvejus metus maisto pramonės įmonėse buvo atleisti vidutiniškai 36

darbuotojai, IT įmonėse – 3, turizmo sektoriaus įmonėse – vidutiniškai 7

darbuotojai.

Tarp atleistų darbuotojų dominuoja tarnautojai iir kanceliarijos

darbuotojai, nekvalifikuoti darbininkai, dirbantys gamybos srityse, bei

kvalifikuoti darbininkai.

• Maisto pramonėje didžiausias atleidimų skaičius buvo kvalifikuotų

darbininkų bei amatininkų grupėje. Šis sektorius iš kitų išsiskyrė

aukštesniu negu kitose įmonėse atleistų nekvalifikuotų darbininkų bei

gamybos operatorių ir surinkėjų skaičiumi;

• IT sektoriaus įmonėse tarp atleistų profesijų grupių dominavo

vyr.specialistai ir vyr.technikai, specialistai ir technikai,

pardavimų personalas;

• Turizmo sektoriuje – tarnautojai ir kanceliarijos darbuotojai bei

aptarnavimo ir apsaugos darbuotojai.

4 Bedarbiai

Nedarbas apibūdinamas bedarbių skaičiumi ir nedarbo lygio

rodikliais. Lietuvoje, kaip iir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių

skaičius nustatomas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo

biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todėl

išskiriamas registruotas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis.

Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių

nevienodas. Moterų nedarbingumas didesnis nei vyrų 20-30 m., 50-60 m.

grupėse.

Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal darbo biržose registruotų

bedarbių skaičių ir darbo jėgos santykį. Bedarbiais laikomi nedirbantys

darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose,

užsiregistravę gyvenamosios vietovės valstybinėje darbo biržoje kaip

ieškantys darbo

ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

[pic]

Darbo biržos, įsikūrusios nuo 1991 m., pradėjo registruoti

bedarbius. Darbo biržose registruotas bedarbių skaičius kasmet didėja.

Daugiausia jų buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo mėn. – po 237

tūkst. Bedarbių, registruotų darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3 % 1991 m.

pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo mėn. Tai didžiausias nedarbo lygis

per pastarąjį laikotarpį. Tyrimų duomenys parodė, jog didėja nedirbančių

asmenų pasitikėjimas valstybinėmis darbo biržomis – dauguma jų ieškodami

darbo naudojasi darbo biržos paslaugomis.

Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo

kreipiasi į Valstybinę darbo biržą. TTačiau nemažai bedarbių darbo ieško ir

kitais būdais: privačiose darbo biržose, per žiniasklaidos priemones ir

internetą, per giminaičius, pažįstamus bei darbdavius. Vis daugiau

bedarbių, ieškodami darbo, kreipiasi į Valstybinę darbo biržą. 1997 m. į ją

kreipėsi tik pusė bedarbių, o per 1999 – 2000 m. – 67 %.

Nedarbo lygis pagal užimtumo tyrimų duomenis. Bedarbiai pagal

Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas yra tiriamojo amžiaus

asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo

mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu

metu pradėti dirbti, įvairiais bbūdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į

valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, pažįstamus, gimines,

žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo žemės, patalpų ar

įrengimų, leidimų, licencijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti.

Bedarbių grupei pagal TDO priskiriami ir neaktyvūs gyventojai (moksleiviai,

studentai), kurie nori dirbti ir įvairiais būdais aktyviai ieško darbo.

Abu bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimo būdai remiasi

skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos

įvertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorinės darbo biržos bei

Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbių skaičiaus

duomenų skirtumus. Tačiau abu nedarbo situacijos įvertinimo būdai,

naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibūdinti bedarbystės

situaciją šalyje.

Ankstesnė bedarbių veikla ir išsilavinimas. Didžioji dauguma

bedarbių – tai anksčiau dirbę žmonės, dėl įvairių priežasčių praradę darbą.

Nemažai bedarbių – darbo nerandantys buvę moksleiviai ir studentai. Į darbo

rinką nori patekti vis daugiau moterų, auginusių vaikus namuose. Tai

būdinga beveik visoms ES šalims, taip pat ir Lietuvai. Tyrimų duomenimis,

daugiau nei 70 % asmenų, priskirtų bedarbiams, anksčiau dirbo, 11 % mokėsi

ar buvo ką tik baigę mokslus. Apie 8 % neaktyvių darbingo amžiaus gyventojų

norėjo dirbti ar ieškojo darbo.

Daugiausia bedarbių anksčiau dirbo pramonės įmonėse (27 %),

prekyboje (21 %) ir žemės ūkyje (9 %). Profesijų požiūriu daugiausia

bedarbių anksčiau dirbo kvalifikuotų darbininkų darbą (25 %), buvo

nekvalifikuoti darbininkai (20 %), dirbo įrengimų, mašinų operatorių ir

surinkėjų darbą (17 %). Tai daugiausia pramonės įmonėse bei statybose dirbę

siauro profilio darbininkai. Diegiant naujas technologijas, gerėjant

gaminių kokybei, darbdaviams reikia ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir

kelias profesijas turinčių darbuotojų. Todėl nesugebantys ar nenorintys

persikvalifikuoti asmenys praranda darbą.

Dauguma bedarbių (23 %) neturi profesinio pasirengimo, yra baigę

tik vidurinę mokyklą. Asmenys, baigę profesines mokyklas, kuriose įgijo

nepaklausias profesijas, ar dėl mažų praktinių įgūdžių sunkiai įsidarbina.

Apie penktadalį bedarbių yra baigę technikumus ar aukštesniąsias mokyklas.

Bedarbių, turinčių aukštojo mokslo diplomus, būna nedaug, jų skaičius

svyruoja nuo 16 iki 20 tūkst. (apie 7 % visų bedarbių).

1 Ilgalaikiai bedarbiai

Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse,

tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo

ilgiau nei 12 mėnesių. Kai ekonomikos augimo tempai nedidėja, nekuriamos

naujos darbo vietos, didėja nedarbas. Jei šis procesas trunka ilgesnį laiko

tarpą – daugėja ilgai darbo negalinčių rasti žmonių. Kadangi darbo biržoje

registruotiems bedarbiams pašalpos Lietuvoje mokamos ne ilgiau kaip šešis

mėnesius per metus, daugelis jų darbo biržose registruojasi tik metus. Tik

apie 12 % visų registruotų bedarbių darbo biržų įskaitoje būna vienerius

metus ir ilgiau. Tai ilgalaikiai bedarbiai. Tyrimų duomenimis, beveik pusė

visų bedarbių yra ilgalaikiai.

[pic]

ES ilgalaikiai bedarbiai 1999 m. sudarė beveik 46 % visų

bedarbių. 2000 m. IV ketvirtyje Lietuvoje ilgalaikių bedarbių buvo 52 %,

Latvijoje – 63 %, Estijoje – 47 %. Ilgalaikiams bedarbiams dėl žemo

išsilavinimo bei kvalifikacijos lygio labai sunku susirasti darbą.

Lietuvai labai aktuali ilgalaikio nedarbo problema. Pirmieji

ilgalaikiai bedarbiai, kurių bedarbystės trukmė viršijo 12 mėnesių, buvo

įregistruoti darbo biržose 1993 metais. Didelė jų dalis neturi profesinės

kvalifikacijos, daugiau kaip trys ketvirtadaliai iš viso nepasirengę darbo

rinkai.

Ilgalaikiam nedarbui įtakos turi ir ūkio raidos struktūriniai

pokyčiai. Nepakankamos investicijos į pramonės, statybos ir paslaugų

sektorius, mažėjanti žemės ūkio plėtra sukuria perteklinę darbo jėgą ir

didina nedarbą. Ši problema ypač aktuali kaime, kur žemės ūkyje dirba

daugiausia gyventojų. Stringant žemės ūkio reformoms, didėja nedarbas

kaime, jis nuo 8,2 % 1999 m. lapkritį pakilo iki 14,6 % 2000 m. lapkritį.

Daug problemų kyla perkvalifikuojant žemės ūkio darbuotojus, suteikiant

jiems paklausią kvalifikaciją bei juos įdarbinant. Sėslus gyvenimo būdas,

lėšų stoka įsigyti būstą apsunkina šių problemų sprendimą. Tai būdinga

visoms pokomunistinėms valstybėms.

Ilgalaikiai bedarbiai, tūkst.

| |Iš jų jaunimas |

|1999m. |101,9 |61,8 |40,0 |28,4 |19,5 |8,9 |

|2000m. |144,2 |86,3 |57,9 |42,9 |30,2 |12,6 |

|2001m.II |168,5 |106,4 |62,1 |41,0 |29,2 |11,8 |

Dalinė bedarbystė būna tada, kai: 1) dirbantieji gali

įsidarbinti tik nepilną darbo dieną; 2) dirbantieji dirba nepilną darbo

dieną, nors ir gauna pilną atlyginimą.

Apibendrinant nedarbo situaciją Lietuvoje, ryškėja dvi neigiamos

tendencijos. Pirma, daugėja

bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias

profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos

paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo jėgos

pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams

reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, o į darbo biržas

daugiausia kreipiasi asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję

nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo

motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors

šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų, juose parengti ar

perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją

atitinkančio darbo.

Antra, yypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų

amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos

šalyse. ES šalyse jaunimo nedarbo lygis 2000 m. gruodžio mėn. buvo 16,7 %.

Jauniems žmonėms sunku rasti darbą dėl įvairių priežasčių:

daugelis jų neturi profesijos, darbo patirties, kai kurių, baigusių

aukštąjį mokslą, pasirinkta specialybė nėra paklausi jų gyvenamojoje

teritorijoje. Kartais diplomuotiems specialistams tenka dirbti ne pagal

įgytą specialybę. Tai ypač būdinga Lietuvos jaunimui, baigusiam pedagoginio

ir žemės ūkio profilio mokslus. Didžioji jų dalis, nenorėdami vykti dirbti

į kaimą, lieka didžiuosiuose miestuose, pakeičia savo specialybę arba,

neradę darbo, tampa bedarbiais.

Darbo užmokesčio įtaka nedarbui

Tiesioginę įtaką nedarbui turi darbo užmokestis, kuris negali

greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie darbo jėgos paklausos ir pasiūlos

pokyčių. Teoriškai pagal rinkos modelį darbo paklausa ir pasiūla turi

balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo kainą (užmokestį).

Tačiau realusis darbo užmokestis taip greit kaip paklausa ir pasiūla

nekinta. Neretai jis yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra.

Nedarbas, kurį iššaukia realaus darbo užmokesčio nesugebėjimas

prisitaikyti prie darbo paklausos ir pasiūlos pusiausvyros lygių pokyčių,

vadinamas laukimo nedarbu. Darbdaviai gali sumažinti darbo užmokestį ir

susidarytų darbo jėgos paklausos ir pasiūlos pusiausvyra, bet įmonė to

padaryti negali, nes:

1. visose valstybėse yra minimalaus darbo užmokesčio įstatymas;

2. veikia profsąjungos, turinčios monopolinę valdžią darbo

rinkoje;

3. darbo užmokesčio dydžiu įmonė skatina savo darbuotojus geriau

dirbti.

Daugumoje šalių darbo užmokestis atsižvelgiant į darbo

sudėtingumą ir darbuotojų kvalifikaciją yra įstatymiškai diferencijuotas.

Be to, atsižvelgiant į infliaciją, darbo užmokestis yra indeksuojamas.

Profesinės sąjungos ir darbdaviai sudaro kolektyvines sutartis, kuriose

numatomos ne tik darbo sąlygos, bet ir užmokestis. Įmonės, suinteresuotos

išlaikyti geresnius darbuotojus, moka didesnį uužmokestį.

Frikcinis nedarbas ir valstybės politika

Gamybai ir verslui reikalinga ne aplamai darbo jėga, o tam

tikros struktūros, turinčios požymius ir savybes, todėl viena iš nedarbo

priežasčių – reikalingas laikotarpis per kurį susiderintų darbo jėgos

struktūra su laisvų darbo vietų struktūra. Rinkos pusiausvyros modelis

numato šių struktūrų atitikimą – bet kuris darbuotojas tinka bet kuriai

darbo jėgai. Rinka būtų pusiausvyroje. Tikrovėje darbuotojai turi

nevienodus polinkius, sugebėjimus ir kiekvienai konkrečiai darbo vietai

reikalingas konkrečių sugebėjimų žmogus. Informacijai apie darbo vietas ir

į jas besisiūlančius taip pat reikia atitinkamo laikotarpio. Nedarbas

atsirandantis dėl darbo jėgos ir darbo struktūrų suderinimo, vadinamas

frikciniu nedarbu. Tam tikras frikcinio nedarbo lygis neišvengiamas, nes

ekonomika kinta. Pareikalavimas vienoms prekėms didėja, kitoms mažėja,

keičiasi gamybos struktūra: įmonės užsidaro ar plečia veiklą. Pagal tai

keičiasi darbo jėga.

Valstybė bando mažinti natūralų nedarbo lygį. Platinama

informacija apie laisvas darbo vietas. Kuriamos valstybės darbuotojų

perkvalifikavimo struktūros – padeda įsigyti kitą profesiją. Jei priemonės

efektyvios, nedarbas mažėja.

Veikia nedarbo draudimo valstybinė sistema, kurios poveikio

rezultatas – frikcinio nedarbo padidinimas. Darbuotojas netekęs darbo tam

tikrą laiką gauna nedarbo pašalpą. Pašalpų ir kompensacijų mokėjimas

sušvelnina nedarbo pasekmes, bet kartu didina frikcinį nedarbą ir natūralų

nedarbo lygį.

Priemonės nedarbui mažinti ir darbo rinkai subalansuoti

Didėjant šalyje nedarbo lygiui, yra kuriamos ir įgyvendinamos

įvairios darbo politikos priemonės, kuriomis siekiama subalansuoti darbo

rinkos pasiūlą ir paklausą bei skatinti gyventojų užimtumą. Strateginiai

užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslai numato liberalizuoti verslo

sąlygas, skatinti ekonomikos plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti

biurokratinius suvaržymus bei trukdymus.

Bus siekiama sustabdyti nedarbo didėjimą, vėliau nuosekliai

mažinti registruotų bedarbių nedarbą iki 7-8 %. Programos įgyvendinimo

laikotarpiu turėtų būti skatinama verslo plėtra ir investicijos, kurios

užtikrintų 110-120 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą. Tai sudarytų sąlygas

toliau didinti gyventojų užimtumą, iki jis pasieks ES valstybių vidutinį

lygį, ir siekti visiško visų darbingų gyventojų užimtumo.

Darbo rinka ir jaunimas

Socialiniu – demografiniu požiūriu jaunimas, viena vertus, nusako

darbo rinkos raidos perspektyvas, kita vertus jautriausiai reaguoja į darbo

rinkos perspektyvas.

Jaunimo aktyvumo darbo rinkoje mažėjimą patvirtina Statistikos

departamento duomenys, pagal kuriuos 1997 – 2000m.ekonomiškai aktyvaus 15 –

29 metų jaunimo skaičius sumažėjo iki 53,1 tūkst.

Esama pokyčių visose trijose jaunimo aktyvumo struktūtinėse

grupėse: užimtųjų, neaktyviųjų ir bedarbių. 1997m. ekonomiškai aktyvūs buvo

57,7% 14 – 29 metų amžiaus jaunimo (užimtieji sudarė 46,2%, bedarbiai –

11,4%); 42,3% jaunimo buvo neaktyvūs. 2000m.sumažėjo užimtųjų (44,1%) ir

bedarbių (11%) grupėse, t.y.ekonomiškaiaktyvūs buvo 55,2% jaunimo, ir

padidėjo neaktyviųjų grupė (44,8%).

Remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 1997m.15 – 19 metų

amžiaus grupėje buvo 868 tūkst. jaunuolių, iš jų dirbo 401tūkst., o 200-

aisiais iš 811tūkst.jaunuolių užimti buvo 357,5tūkst.

Jaunimo užimtumo lygis skirtingose amžiaus grupėse labai skiriasi:

15 – 19 metų amžiaus jaunuolių grupėje 1997m. dirbo 13,9%, o 2000m. – 7,2%

jaunuolių, 20 – 24 metų amžiaus grupėje atitinkamai 55,4 ir 47,0%.

[pic]

Bedarbiai pagal TDO rekomendacijas laikomi tiriamo amžiaus asmens,

kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per

artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai

ieškojo apmokamo darbo įvairiais būdais. Statistikos departamento

atliekamuose gyventojų užimtumo tyrimuose iki 2000m. buvo apklausiami 14

metų ir vyresni gyventojai, nuo 2000m. – 15 metų ir vyresni gyventojai.

Bedarbiai pagal Bedarbių rėmimo įstatymą laikomi nedirbantys

darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo staigose,

užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip

ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Darbo biržos,

registruodamos bedarbius, vadovaujasi šiuo įstatymu.

Dėl skirtingų bedarbio sąvokų apibrėžimų nedarbo lygis gyventojų

apklausų ir darbo biržos duomenimis yra skirtingas. Darbo biržos duomenimis

jaunimo nedarbas padidėjo. Į teritorines darbo biržas kasmet kreipiasi vis

daugiau jaunimo 1997m. kreipėsi 48 tūkst., 2000 – 62,6tūkst., oper devynis

2001m. mėnesius užsiregistravo 46,1 tūkst. jaunų bedarbių. 2001m. lapkričio

1d. buvo užregistruota 29,2 tūkst. jaunų bedarbių, o jaunimo nedarbo lygis

sudarė 18,9% (šalies nedarbo lygis – 12,0%)/ kas ketvirtas besikreipiantis

į darbo biržą yra jaunas žmogus. Per visą darbo biržos veiklos laikotarpį

registruotas jaunimo nedarbas buvo aukštesnis nei vidutinis šalies nedarbo

lygis.

Jauni bedarbiai pagal amžiaus grupes ir lytį %

|Iš viso |29,0 |30,8 |26,3 |

|Alytaus |39,1 |48,2 |18,7 |

|Kauno |33,8 |29,9 |39,2 |

|Klaipėdos |23,9 |29,1 |18,2 |

|Marijampolė|20,3 |27,6 |28,2 |

|s | | | |

|Panevėžio |27,8 |29,8 |25,1 |

|Šiaulių |32,9 |38,4 |22,6 |

|Tauragės |40,9 |37,8 |44,4 |

|Telšių |13,1 |14,2 |11,8 |

|Utenos |30,5 |26,4 |39,7 |

|Vilniaus |26,0 |28,5 |22,9 |

Jaunų bedarbių išsilavinimo ir profesinio pasirengimo lygis tampa

jų bedarbystės, o vėliau ir motyvacijos mokytis bei aktyviai dalyvauti

darbo rinkoje prardimo priežastimi.

2000m. darbo biržos pagalbos prireikė 12,6 tūkst. profesinių,

aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų absolventų, t.y. 3,2 tūkst.

daugiau nei

prieš metus.

1 Ilgalaikiai bedarbiai

Jaunų ilgalaikių bedarbių kasmet daugėja, tačiau jie tesudaro

apie trečdalį

Visų ilgalaikių bedarbių. Ilgalaikių bedarbių jaunų vyrų yra

dvigubai daugiau nei moterų. Apie 50% visų jaunų bedarbių darbo ieško nuo

vienerių iki dvejų metų, o apie trečdalį – nuo dviejų iki trejų metų.

1999m. tokių žmonių buvo 1,4 tūkst., arba 5%, o 2001m. II ketvirtį – 11,1

tūkst., arba 27% visų jaunų ilgalaikių bedarbių.

Didžiausią įtaką ieškantiems darbo asmenims turi išsilavinimas ar

įgyta profesija bei darbo patirtis.

Populiariausias būdas iieškoti darbo yra per valstybines darbo

biržas, darbdavius, draugus ir gimines, studijuoti skelbimus apie siūlomą

darbą žiniasklaidoje. Mažai ilgalaikių bedarbių kreipėsi į privačias darbo

biržas ar skelbiasi apie darbo paieškas žiniasklaidoje.

Apie trečdalį visų, taip pat ir jaunų ilgalaikių, bedarbių sutiktų

dirbti už minimalų darbo užmokestį, aštuntadalis norėtų uždirbti nuo 400

iki 800 litų. Apie 10% ilgalaikių bedarbių sutiktų dirbti už mažesnį nei

minimalų atlyginimą, o 5% norėtų uždirbti ne mažiau kaip 1500 litų.

2 Jaunimo nedarbo priežastys

Per Lietuvos darbo biržos inicijuotą tyrimą apklausti jauni

bedarbiai nnurodė tokias darbo netekimo bei neįsidarbinimo priežastis:

• Terminuota darbo sutartis;

• Sezoninis darbas;

• Nepakankamas darbo užmokestis;

• Blogos darbo sąlygos;

• Darbas ne pagal specialybę;

• Ekonominės įmonės padėtis (likvidavimas, bankrotas, etatų mažinimas);

Apie 8% jaunų darbuotojų buvo atleista dėl blogų santykių su

darbdaviu bei darbo drausmės pažeidimų.

Daugelis jaunų žmonių iki užsiregistravimo darbo biržoje dirbo

darbininkais, tik 2% turėjo savo verslą, 1% ūkininkavo, 1% buvo užimti

kitais darbais. Mažiau nei 3% dirbusių jaunuolių darbo netekimo priežastimi

laikė nepakankamą profesinį pasirengimą.

2002m. nedarbo tyrimo duomenys

Šiais metais pirmą kartą gyventojų užimtumo tyrimai atliekami

kiekvieną ketvirtį. Tyrimai atliekami laikantis Europos Tarybos reglamentų,

Tarptautinės darbo organizacijos ir Eurostato metodinių nurodymų. Pagal

šiuos nurodymus buvo apklausti 15 metų ir vyresni gyventojai. Tyrimo metu

apklausta 10,8tūkst., tiriamo amžiaus gyventojų.

Tyrimas parodė, kad bedarbiai darbo ieško įvairiausiais būdais.

Daugiausia bedarbių darbo ieško per valstybines teritorines darbo biržas,

kreipiasi į žiniasklaidą. Mažėja ilgalaikių bedarbių, t.y. asmenų,

ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau. Jų skaičius nuo 159 tūkst.

pirmąjį ketvirtį sumažėjo iki 124 tūkst. antrąjį ketvirtį. Tačiau jjų dalis,

palyginti su bendru bedarbių skaičiumi, išlieka didelė – 58 proc.

Net 76 proc. Bedarbių anksčiau dirbo, 11 proc. Šeimininkavo

namuose, 8 proc. mokėsi arba baigę mokslus nedirbo.

Bedarbių išsilavinimas labia skirtingas. Tik 7 proc. bedarbių turi

aukštąjį išsilavinimą, o 23 proc. – aukštesnįjį ir specialųjį vidurinį.

Beveik pusė visų bedabių yra baigę pagrindines ir vidurines bendrojo

lavinimo mokyklas ir neturi profesijos. Apie 20 proc. bedarbių yra baigę

profesines mokyklas.

2002 metų Statistikos departamento tyrimo duomenimis, antrąjį

ketvirtį, palyginti su pirmuoju, nedarbo lygis sumažėjo 4,1 proc. – nuo

17,1 iki 13 proc.

Bedarbių antrąjį ketvirtį buvo 213 tūkst.

Moterų nedarbas Lietuvoje

Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavo

nedarbo problema. Jau 1991 metų pabaigoje buvo registruota 4 600 bedarbių,

3 000 iš jų buvo moterys. 1994 metų pabaigoje bedarbių skaičius siekė net

33.3 tūkstančius. Moterys sudarė apie 60 procentų visų bedarbių.

Pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės duomenis (Darbo jėga, užimtumas ir bedarbystė 1996 metais.

Vilnius, 1997, Leidinio Nr.3170) Lietuvoje 1996 metų rugsėjo mėn. buvo jau

317 tūkstančių bedarbių. Moterys registruotų darbo biržose bedarbių tarpe

sudarė 55.4%. Nedarbo lygis siekė 15.6%, vyrų tarpe -15.2%, moterų – 15.9

%. Moterys bedarbės su aukštuoju ir aukštesniuoju išsimoklslinimu sudarė

41.4 %.

Per 1994 – 1996 metus bedarbių moterų skaičius išaugo 8,1

procento. 1997 metais bedarbių tarnautojų tarpe net 74 % – moterys,

turinčios aukštąjį arba specialųjį išsilavinimą.

Gyventojų užimtumas

|14-74 m. Amžiaus |2802|1321|1481 |1935 |867 |

|Darbo jėga |2037|1017|1020 |1354 |683 |

|Užimti |1720|862 |858 |1083 |637 |

|Neaktyvūs |765 |304 |461 |581 |184 |

|Aktyvumo lygis, % |72.7|77.0|68.9 |70.0 |78.8|

|Užimtumo lygis, % |61.4|65.3|57.9 |56.0 |73.5|

| |tūks|% |tūks|% |tūks|% |

| |t. | |t. | |t. | |

|Iš viso |317 |100|155 |100|162 |100|

|Aukštasis |32 |10.|12 |7.7|20 |12.|

| | |1 | | | |4 |

|Aukštesnysis |77 |24.|30 |19.|47 |29.|

| | |3 | |4 | |0 |

|Bendras |101 |31.|48 |31.|53 |32.|

|vidurinis | |9 | |0 | |7 |

|Profesinis |61 |19.|39 |25.|22 |13.|

| | |2 | |1 | |6 |

|Kitas |46 |14.|26 |16.|20 |12.|

| | |5 | |8 | |3 |

Moterų bedarbystė turi savitų, specifinių bruožų. Moteris yra

vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Ji psichiškai

jautriau reaguoja į iškilusias problemas, dėl motinystės pareigos palikusi

darbą, dažnai nebegali vėl grįžti į darbo rinką. Remiantis statistiniais

duomenimis, būtent moterys sudaro didesniąją bedarbių dalį. Jos sunkiau

susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai,

visuomeninės nuomonės apie moters vaidmenį, mažesnių fizinių sugebėjimų bei

kitų.

Atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad šiandien moters ir

vaidmuo, ir įvaizdis yra labiau problematiški negu vyro. Pvz., net 80%

dirbančių moterų teigia, kad vyro socialinė, ekonominė ir politinė padėtis

yra geresnė negu moterų. Su tokia nuostata sutinka 68% dirbančių vyrų.

Taigi tiek vyrai, tiek moterys konstatuoja tą faktą, kad vyro socialinis

vaidmuo užtikrina geresnes vyro egzistencijos sąlygas. Tačiau vyrai ir

moterys skirtingai suvokia šias geresnes sąlygas, nes nevienodai suvokia

“tikrąjį” moters socialinį vaidmenį. Apie 60% vyrų mano, kad moteris turi

rūpint šeima ir vaikais. Tuo tarpu 68% dirbančių moterų nesutinka, kad

moteris turi dirbti didžiąją namų ruošos darbų dalį. Taigi, tik mažiau kaip

trečdalis moterų pritaria radiciniam moters vaidmeniui.

Moterims sunkiau yra konkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėl

blogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek

dėl žinių trūkūmo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę

(specialistų su aukštuoju išsimokslinimu tarpe moterys sudaro 58%, su

specialiu viduriniu 65%), tačiau jos sunkiau susiranda darbą pagal

specialybę (34% bedarbių moterų tai laiko pagrindine įsidarbinimo

kliūtimi). Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui,

praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos

žinios labai greitai sensta. Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos

grąžinimo kursų moterims nėra, o mokami perkvalifikavimo kursai dažnai

moteriai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami.

Specifinės moterų problemos ieškant darbo (tūkst.)

| |viso|i |s |

|Iš viso bedarbių |317 |155 |162 |

|Neranda darbo pagal turimą specialybę |112 |57 |55 |

|Sunku rasti darbą, nes neturi |60 |30 |30 |

|Nepriima į darbą dėl vyresnio amžiaus |51 |18 |33 |

|Siūlo mažą darbo užmokestį |75 |45 |30 |

| Reikalauja dirbti nenormuotą darbo |17 |5 |12 |

| Netenkina darbo sąlygos |52 |22 |30 |

| Kita |20 |8 |12 |

|Dažnai tenka dirbti trumpalaikius |32 |19 |13 |

Nedarbo pasekmės

Aukštas nedarbo lygis sukelia nuostolius, kuriuos skirstome į dvi

rūšis:

1. Makroekonominius nuostolius;

2. Mikroekonominius nuostolius.

1 Makroekonominiai nuostoliai

Makroekonominiai nuostoliai (Macroeconomical Loss) – nuostoliai

plačiąja prasme, tai nuostoliai,

padaryti visai šalies ekonomikai.

Nedarbo poveikį BNP rodo paveikslas. Jeigu nedarbo lygis, kurį

vaizduoja taškas F, viršija natūralų nedarbo lygį, negalima pagaminti

prekių bei paslaugų tiek, kiek leidžia potenciali BNP gamybos galimybių

kreivė.

Jeigu BNP gamybos apimtis pasiektų tašką G, tai, esant pastoviai

investicinių prekių gamybos apimčiai, F – G atkarpos projekcija abscisių

ašyje padidėtų vartojimo prekių bei paslaugų gamybos apimtis; jei BNP

gamybos apimtis padidėtų F – H atkarpos ptojekcija ordinačių ašyje, tai

padidėtų investicinių prekių gamyba, vartojimo prekių bei paslaugų apimčiai

esant pastoviai.

Kai darbo jėga ppanaudojama nepilnai, turime atsisakyti metinio

vartojimo prekių srauto ar investicinių prekių srauto padidėjimo. Mūsų

respublikoje neskaičiuojamas nei potencialus BNP, nei jo praradimai dėl

darbo.

Visiškas išteklių panaudojimas gyvybiškai svarbus reikalas. Tai

nepaprastai aktualu mūsų respublikai, todėl, kad daugelis privačių arba

visuomeninių poreikių lieka nepatenkinti. Respublikoje daugelio šeimų

pajamų lygis yra žemas, dėl to jos dažnai negali kokybiškai patenkinti

būtiniausių poreikių: stokojama maisto produktų, (ypač žema kokybinė jų

vartojimo struktūra), rūbų, avalynės ir t. t. Labai daug gyventojų neturi

gyvenamojo būsto, mokyklose vaikai mokosi pamainomis, lėšų trūkumas

būdingas sveikatos apsaugos, socialinio draudimo bei kitoms sistemoms,

didėja bedarbių skaičius.

Neįmanoma tiksliai išmatuoti nuostolius dėl nedarbo. Geriausiu

atveju galima apytiksliai nustatyti bedarbių skaičių. Negalima pasikliauti

darbo biržos duomenimis, nes jie apima toli gražu ne visus bedarbius, yra

gana didelis taip vadinamų nusivylusių darbuotojų skaičius, nebeieškančių

darbo. Nedarbo nuostolių įįvertinimą komplikuoja:

1. Prislėgtasis nedarbas;

2. Paslėptasis nedarbas.

Prislėgtasis nedarbas (Discouraged Workers) – kai žmogus,

nusivylęs darbo paeiška (ilgą laiką aktyviai ieškojęs darbo ir jo neradęs),

nutraukia jo paieškas kaip beviltiškas, tuo pačiu sumažindamas ir darbo

jėgos skaičių.

Tokie žmonės į darbo biržą jau nesikreipia ir nedidina bedarbių

skaičiaus.

Lietuvoje yra nemažai įmonių, darbuotojų, dirbančių ne visą

darbo savaitę ar darbo dieną. Nereti atvejai, kai įmonės nedirba mėnesiais.

Tai jau paslėptasis nedarbas.

Paslėptasis nedarbas (Concealed/Disguised Unemployment,

Underemployed) – situacija, kai dalis žmonių, negaudami pastovaus, jų

kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą.

Užsienio šalyse, pavyzdžiui, JAV kas mėnesį apklausiama 65

tūkst. šeimų ir tokiu būdu nustatomas ir skelbiamas nedarbo lygis. Apklausa

parodo ne tik bedarbių skaičių, bet ir socialines grupes, kurios

daugiausiai kenčia dėl nedarbo.

Nedarbo lygis (UR – Unemployment RRate) – asmenų, galinčių ir

norinčių dirbti, tačiau nerandančių tinkamo darbo, santykio su visais

darbingais gyventojais procentinė išraiška.

Nedarbo lygis skaičiuojamas taip:

UR – nedarbo lygis;

U – bedarbių skaičius;

LF – darbo jėga.

Respublikos statistikos departamentas nedarbo lygiui

apskaičiuoti pradėjo naudoti šiuolaikinę metodiką, t. y. praveda apklausą.

Nepanaudodami išteklių, prarandame dalį gamybos potencialo. Ypač

sunkias pasekmes nedarbas sukelia atskiram individui, šeimai.

2 Mikroekonominiai nuostoliai

Mikroekonominiai nuostoliai (Microeconomical Loss) – nuostoliai

siaurąja prasme, tai nuostoliai, padaryti žmogui.

Sąvoka “darbas” tai ne tik gamybos veiksnys, pirmiausia tai

žmogus. Ką reiškia likti be darbo ilgesniam laikui? Prarandamas pajamų

šaltinis, suvartojamos santaupos. Dėl nedarbo atsiranda ne tik materialinės

bet ir psichologinės problemos: padidėja savižudybių skaičius, trumpėja

gyvenimo trukmė, prarandama kvalifikacija.

Išvados

Apibūdinant nedarbą, turime skirti gyventojų ir darbo jėgos

sąvokas. Bet kuris dirbantis arba aktyviai ieškantis darbo priskiriamas

darbo jėgai.

Skiriamos trys pagrindinės nedarbo formos: tekamasis,

struktūrinis ir ciklinis.

Pagrindinės nedarbo mažinimo priemonės: gera informacija apie

laisvas darbo vietas, stokojamų specialybių darbuotojų ruošimas, naujų

darbo vietų kūrimas, vyriausybės vykdoma mokesčių politika.

Literatūros sąrašas

1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Socialinis pranešimas. –

Vilnius, 2001, -182p.

2. Lietuvos ekonominė programa laikotarpiui iki stojimo į Europos

Sąjungą: Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimta 2001m.rugsėjo mėn –

Vilnius, 2001, -66p.

3. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001. – Vilnius,

2001, – 39.

4. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. – Kaunas, 2000, -77p.

5. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Iš Lietuvos

sociologijos istorijos. Straipsnių rinkinys III – ji knyga. – Vilnius,

2000, -198p.

6. Ekonomika ir vadyba. Aktualijos ir metodologija. – Kaunas, 2000, —

381p.

7. Motiekienė V. Gyventojų užimtumas // žmogaus socialinė raida. –

Vilnius, 2001. – P. 81 – 99

8. Drilingas B., Čiburienė J. , Snieška V. Makroekonomika pagrindas. –

Kaunas, 1997, – 38p.

9. Ekonomikos teorijos pagrindai. Jakutis A., PPetraškevičius V.,

Stepanovas A., Sečkutė L., Zaicev S. – Kaunas, 2000. – 198p.

10. www.finmin.lt

11. www.jt.lt

———————–

Nedarbo mastas