Nedarbas Lietuvoje

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. NEDARBAS IR JO PRIEŽASTYS 4

2. NEDARBO NUOSTOLIAI (KAŠTAI) 6

3. STATISTINIAI DUOMENYS APIE NEDARBĄ 8

4. DABARTINĖ NEDARBO SITUACIJA LIETUVOJE 8

IŠVADOS 10

ITERTŪRA 11

ĮVADAS

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Pereinamuoju laikotarpiu visuomenėje atsiranda nnauji požiūriai į žmonių darbinę veiklą, jie kitaip pradeda vertinti savo padėtį, savo socialines ir ekonomines pozicijas visuomenėje. Laisvos rinkos sąlygos įneša neišvengiamas pataisas socialiniams sluoksniams.

Dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mikroekonominių ir makroekonominių nuostolių. Mano darbo tikslas išnagrinėti nedarbo priežastis, nuostolius (kaštus) ir pasekmes. Antroje darbo dalyje pateiksiu statistinius duomenis apie nedarbą, bei panagrinėsiu dabartinę Lietuvos nedarbo situaciją Lietuvoje.

1. NEDARBAS IR JO PRIEŽASTYS

Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje ppusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MMTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:

1) Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;

2) Didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;

3) Nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;

4) Gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;

5) Aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemia darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.

Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo nnašumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir Šiaurės Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose darbuotojų perteklius labai padidėjo.

Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus ppasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie „pilną užimtumą“, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3-6 proc. šalies darbo jėgos.

Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5-6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „ senose “ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti darbo konkurencija darbo rinkoje. Anot anglų ekonomisto ir sociologo TT. Malthuso, nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau negu pragyvenimo reikmenų kiekis. Ik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. T. Malthuso teiginiai pasitvirtino kai kuriuose Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse. Gamybos plėtra šiose valstybėse pradėjo atsilikti nuo gyventojų skaičiaus augimo. Silpnai išsivysčiusiose valstybėse įvyko vadinamasis „ demografinis sprogimas “, kuris nebuvo kompensuotas atitinkamu ekonomikos augimu. Ieškodami pragyvenimo šaltinių ir darbo, pertekliniai šių šalių gyventojai pradėjo migruoti į labiau išvystytas Europos, Amerikos ir Azijos valstybes. Pradėjo formuotis nauja konkurencinė situacija darbo rinkoje tarp vietinių darbuotojų ir atvykusios darbo jėgos. Paaštrėjo tarpnacionaliniai ir rasiniai konfliktai. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „ pigios darbo jėgos “ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Tačiau praktiniu atžvilgiu šis klausimas vis dar lieka diskusijų ir polemikos objektu. Pasaulio Banko duomenimis, tolesnis ekonominių santykių plėtimas su besivystančiomis šalimis sumažins bendrą darbo paklausą šiame dešimtmetyje 1-3 proc., o tarp žemos kvalifikacijos darbininkų – 2-5 proc. Reikia pažymėti, kad jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio migracija į industrines šalis nuolat augo. 1990 m. imigrantų (persikėlėlių) dalis Europos Sąjungoje sudarė 5 proc., o JAV – 8 proc. visos darbo jėgos. Dėl išvardintų priežasčių nedarbas išvystytose šalyse nuo 11972 iki 1993 metų išaugo tris kartus ir siekė 35 mln. bedarbių. Tai sudarė maždaug 8,5 proc. jų darbo jėgos išteklių. Tačiau nedarbas nėra tolygus Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje. Paskutiniame dešimtmetyje aukščiausias nedarbo lygis yra Europos sąjungoje – 12 proc., JAV – 6, Japonijoje – 3 proc. Šis oficialus nedarbas nėra galutinis, kadangi daugelis darbuotojų nenori registruotis darbo biržoje ir ieško darbo savarankiškai.

2. NEDARBO NUOSTOLIAI (KAŠTAI)

Nedarbo nuostoliai (kaštai) gali būti suskirstyti į dvi grupes: ekonominius nedarbo nuostolius ir socialinius nedarbo nuostolius:

Ekonominiai nuostoliai:

1. Vyksta gyventojų profesinės kvalifikacijos ir darbo įgūdžių praradimas, tiesiogiai vedantis prie individualios ir visuomeninės darbo jėgos degradacijos.

2. Dėl nedarbo didėjimo mažėja pagrindinio kapitalo (mašinų, staklių, įrenginių ir pan.) apkrovimas.

3. Prarandama dalis potencialaus bendrojo vidaus produkto, kai bendrasis nedarbo lygis šalyje viršija natūralaus nedarbo lygį.

4. Nedarbo augimas mažina mokesčių mokėtojų skaičių ir dėl to į nacionalinį biudžetą nepatenka dalis planuotų fizinių asmenų pajamų mokesčių.

5. Nedarbo plėtra didina nedarbo kaštus ir reikalauja papildomų asignavimų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.

Socialiniai nuostoliai:

1. Visuomenėje auga socialinė ir politinė įtampa.

2. Vykstant streikams ir piketams, prarandamas visuomeniškai būtino darbo kiekio dalis.

3. Nedarbo pasekmės netolygiai pasiskirsto tarp įvairių socialinių sluoksnių: labiausiai kenčia nekvalifikuoti ir mažai kvalifikuoti fizinio darbo atstovai, jaunimas, moterys.

4. Nedarbas skatina moralinių ir etinių vertybių nuvertėjimą, formuoja sąlygas nihilizmo apraiškoms plisti.

5. Šalyje daugėja teisėtvarkos

pažeidimų ir sunkių nusikaltimų.

6. Didėja gyventojų mirtingumas, sergamumas, alkoholizmas, ištuokų ir savižudybių skaičius.

Jeigu nedarbas šalyje viršija natūralaus nedarbo lygį, tai nepagaminamas tam tikras kiekis bendrojo vidaus produkto. Šiuos bendrojo vidaus produkto nuostolius pirmą kartą apskaičiavo amerikiečių ekonomistas Arthuras Okunas. Jo apskaitos metodikos pateiktos išvados vėliau buvo pavadintos Okuno dėsniu (Okun law). Remiantis šiuo dėsniu, natūralus nedarbo lygio viršijimas 1 proc. sumažins potencialų bendrąjį vidaus produktą vidutiniškai 2,5 proc. Potencialaus bendrojo vidaus produkto nuostoliai gali būti apskaičiuoti pagal formulę:

arba , 2.1. fformulė

kurioje:

Qp – potencialus bendrasis vidaus produktas, kuris galėtų būti pagamintas esant pilnam gyventojų užimtumui ir natūraliam nedarbo lygiui,

QF – faktinis bendrasis vidaus produktas, pagamintas šalyje per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai per metus),

Ur – faktinis nedarbo lygis šalyje,

Un – natūralus nedarbo lygis pilno užimtumo sąlygomis,

A – koeficientas, apskaičiuotas empiriniu būdu (a=2,5).

Tarkime, kad faktinis BVP yra 80 mlrd. litų, natūralaus nedarbo lygis – 4 proc., faktinis nedarbo lygis – 12 proc. Tada nedarbo nuostoliai bus 16 mlrd. litų, o tai sudaro 20 pproc. (2,5×8) faktinio BVP. Potencialus BVP visiško užimtumo ir natūralaus nedarbo sąlygomis pateiktame pavyzdyje būtų 96 mlrd. litų.

Palyginus su ekonominiais nedarbo nuostoliais, socialiniai nuostoliai yra žymiai skaudesni, nes tiesiogiai veikia nemažą dalį užimtų ekonominėse veiklose gyventojų. Amerikiečių mokslininkas M.H. Brenneris ((j.Hopkinso universitetas) dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje atliko socialinius tyrimus ir nustatė, kad nedarbas, sutrumpinta darbo diena (savaitė), dažni įmonių bankrotai, atleidimo iš darbo grėsmė ir panašūs reiškiniai neigiamai veikia žmonių sveikatą, trumpina jų gyvenimą. Brennerio pranešime JAV kongresui teigiama, kad 1973-1974 m. ekonominė krizė šalyje padidino nedarbą nuo 4,9 iki 5,6 proc., t.y. 0,7 proc. Tačiau net toks, iš pažiūros nereikšmingas, nedarbo augimas sukėlė daug didesnį neigiamą socialinį efektą. Mirties atvejų dėl širdies ir kraujagyslių ligų padaugėjo 2,8 proc., mirčių dėl kepenų cirozės – 1,4 proc., savižudybių – 1,0 proc., psichinių susirgimų – 6,0 proc., kriminalinių nusikaltimų – 6,0 proc., smurtinių veiksmų – 1,1 proc.

Jeigu ekstrapoliuotume Brennerio tyrimų duomenis į Lietuvos darbo rinkos konjunktūros rodiklius, tai gautume dar skaudesnius ssocialinius nedarbo padarinius. Lietuvos sociologai ir psichologai įsitikinę, kad pavojingų socialinių reiškinių plitimas visuomenėje yra tiesioginis didėjančio nedarbo pasekmė.

3. STATISTINIAI DUOMENYS APIE NEDARBĄ LIETUVOJE

Lietuvoje darbo biržos informacija neparodo tikslaus bedarbių skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius. Tuo tarpu darbo biržos skelbia duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybės darbo biržą. Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagal Lietuvos darbo biržos duomenis yyra žemesnis už atrankinių tyrinėjimų būdu nustatytą nedarbo lygį. Šiuos skirtumus aiškiai rodo pateikto lentelės (lentelės).Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio.

Statistiniai duomenys pateikti Lietuvos darbo biržoje.

1 lentelė

2004 m gruodžio mėn. bedarbių statistiniai duomenys

Įregistruota bedarbių 15290

Įdarbinta asmenų 8090

iš jų pagal neterminuotas darbo sutartis 6786

Paskirta bedarbio pašalpų 2729

Įregistruota laisvų darbo vietų 10912

iš jų neterminuotam darbui 9554

Nukreipta į aktyvias darbo rinkos politikos programas 6031

Nuo metų pradžios:

Įregistruota bedarbių tūkst. 204,3

Įdarbinta asmenų tūkst. 125,5

Nukreipta į programas tūkst. 129,9

Iš lentelėje pateiktų duomenų pastebime, kad beveik 53 % darbuotojų iš visų bedarbių buvo įdarbinta, t.y. daugiau kaip pusei bedarbių buvo surasti darbai Lietuvos darbo biržos pagalba. Kiti 47% bedarbių galbūt nė nesistengė patys susirasti darbo, jiems užtenka pašalpos, kurią gauna iš darbo biržos, ir kol kas darbo neieško.

Statistiniai duomenys pateikti Statistikos departamento.

Statistikos departamentas atlieka laisvų ir užimtų darbo vietų tyrimą. Tyrimas atliekamas taikant imčių metodą. 2005 m. sudaryta 8160 įmonių imtis, reprezentuojanti šalies ūkį pagal ekonominės veiklos rūšis. Tyrimas aprėpia samdomuosius darbuotojus, kurie įmonėse, įstaigose ar organizacijose (išskyrus individualias įmones) dirba pagal darbo sutartis ir jose gauna darbo užmokestį. Laisvų ir užimtų darbo vietų skaičius individualiose įmonėse įvertinamas iš administracinių šaltinių duomenų.

2 lentelė

Bedarbiai pagal amžiaus grupes ir lytį

(metų vidurkis; tūkstančiais)

Amžiaus grupės 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004

Iš viso 226,7 249,0 273,7 284,0 224,4 203,9 184,4

Vyrai 130,9 140,5 158,5 165,6 121,1 105,4 90,6

15–19 9,3 9,5 10,9 7,2 5,0 5,0 3,7

20–24 22,4 25,5 22,7 26,8 15,6 15,3 14,7

25–29 20,0 18,1 20,6 21,0 15,8 15,9 11,2

30–34 22,2 24,6 25,8 19,6 14,6 12,5 10,7

35–39 16,2 22,3 22,3 23,0 15,8 13,4 9,6

40–44 11,6 15,3 15,7 22,3 17,1 13,9 13,3

45–49 12,6 9,7 14,2 16,6 11,6 9,4 9,1

50–54 9,8 7,8 13,0 13,1 12,7 9,4 8,8

55–59 5,9 6,8 10,3 11,9 8,9 5,8 5,3

60–64 0,8 0,8 2,1 3,9 4,1 4,5 4,1

65–74 0,1 . 0,8 0,2 . 0,4 0,2

Moterys 95,8 108,5 115,2 118,4 103,3 98,4 93,8

15–19 4,8 5,3 2,7 3,4 2,1 4,4 2,4

20–24 12,2 16,4 17,9 13,1 13,2 14,3 10,2

25–29 12,6 15,1 12,2 14,3 11,6 8,2 7,8

30–34 15,0 16,0 17,9 16,2 12,4 11,3 10,3

35–39 14,4 16,5 15,0 18,1 16,2 10,7 14,0

40–44 11,0 15,3 15,3 18,0 14,9 14,7 14,8

45–49 10,7 11,8 15,1 15,2 13,6 11,6 12,3

50–54 10,9 10,1 12,8 14,0 13,1 12,3 11,5

55–59 4,0 2,0 5,4 5,9 6,2 8,2 8,7

60–64 0,2 . 0,8 0,3 0,1 1,9 1,2

65–74 . . 0,1 0,1 0,0 1,0 0,6

Dokumentas atnaujintas: 2005 04 04

Šioje lentelėje galima tiksliai matyti kaip ssvyravo nedarbas Lietuvoje nuo 1998 iki 2004 metų. Lentelėje analizuojamas nedarbas pagal metų vidurkį ir lytį. Lyginant 2003 bei 2004 metus pastebime, kad nedarbo lygis šalyje mažėja. Išskyrus moterų kurių amžius yra 35 – 49 ir 55 – 59 duomenis, palyginus juos su 2004 metų duomenimis, čia nedarbo lygis padidėja. Naudojantis šios lentelės duomenimis galima teigti, kad nedarbo lygis ir 2005 metais turėtų ir toliau mažėti. Tačiau reikia nepamiršti, kad daugelis Lietuvos piliečių netekę, arba išėję iš darbo, nė neketina jo ieškoti Lietuvoje. Daugelis lietuvių naudojasi Europos sąjungos galimybėmis ir keliauja legaliai dirbti į kitas nares valstybes. Statistiškai yra įrodyta, kad žmonės išvyka dirbti svetur, retai kada grįžta ieškoti darbo į Lietuvą.

4.DABARTINĖ NEDARBO SITUACIJA LIETUVOJE

Šiuo metu Lietuvoje yra žymiai pagerėjusios darbo rinkos funkcionavimo sąlygos, skatinančios gyventojų užimtumą. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, taip pat ilgalaikių bedarbių skaičius, sumažėjo nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija.

Vis didėjanti darbo jėgos paklausa sudarė prielaidas bedarbių skaičiaus mažėjimui. Spalio 1 d. šalyje buvo 85,6 tūkst. Registruotų (Lietuvos darbo biržoje) bedarbių. Tai 5,9 tūkst. mažiau negu rugsėjo 1 d. Palyginti su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, bedarbių skaičius sumažėjo 40,5 tūkst. arba 32,1 proc. Spalio 1 d. teritorinėse ddarbo biržose įregistruoti bedarbiai sudarė 4,1 proc. visų darbingo amžiaus šalies gyventojų. Šis rodiklis per mėnesį sumažėjo 0,2 proc. punkto, o nuo metų pradžios – 1,9 proc. punkto. Tai galime matyti žemiau apteiktoje lentelėje ( lentelė).

3 lentelė

2005 m rugsėjo mėnesio bei 2005 m. spalio 1 d. bedarbių statistinis palyginimas

Įregistruota bedarbių 13887 Įregistruota bedarbių 85572

Įdarbinta asmenų 11174 iš jų: moterų 54343(63,5%)

iš jų pagal neterminuotas darbo sutartis 8761 vyrų 31229(36,5%)

Paskirta nedarbo draudimo išmokų 3263 jaunimo 6769(7,9%)

Įregistruota laisvų darbo vietų 20263 ilgalaikių bedarbių 24010(28,1%)

iš jų neterminuotam darbui 17804 gyvenančių kaimo vietovėse 35063(41,0%)

Nukreipta į aktyvias darbo rinkos politikos programas 12466 gaunančių nedarbo draudimo pašalpą 13712(16,0%)

Bedarbių santykis su darbingo amžiaus gyventojais:

Nuo metų pradžios: Bendras 4,1%

Įregistruota bedarbių tūkst. 126,8 Moterų 5,1%

Įdarbinta asmenų tūkst. 83,0 Vyrų 3,0%

Nukreipta į programas tūkst. 101,2 Jaunimo 1,4%

Bedarbių moterų dalis tarp šalies darbingo amžiaus moterų spalio 1 d. sudarė 5,1 proc., o bedarbiai vyrai – 3 proc. tos pačios amžiaus grupės vyrų. Moterų nedarbas per mėnesį sumažėjo 0,3 proc. punkto, o nuo metų pradžios – 1,9 proc. punkto. Vyrų nedarbas atitinkamai mažėjo – 0,2 ir 2,1 proc. punkto. Moterų nedarbas mažėja lėčiau nei vyrų, todėl didėja moterų dalis tarp bedarbių. Metų pradžioje moterys sudarė 57,4 proc. visų bedarbių. Per devynis šių metų mėnesius moterų dalis bedarbių struktūroje išaugo iki 63,5 proc. Jauni bedarbiai spalio 1 d. sudarė 1,4 proc. visų

šalies 16-25 m. amžiaus gyventojų. Šios amžiaus grupės bedarbių rugsėjo pabaigoje buvo registruota 6,8 tūkst.

Teisę gauti nedarbo draudimo išmoką rugsėjo pabaigoje turėjo 13,7 tūkst. bedarbių.

Rugsėjo mėnesį, palyginti su rugpjūčiu, beveik 18 proc. išaugo darbo jėgos paklausa. Šalies teritorinėse darbo biržose per mėnesį buvo įregistruota 20,3 tūkst. laisvų darbo vietų, tai yra 3,1 tūkst. daugiau negu praeitą mėnesį. Neterminuoto darbo pasiūla išaugo 15,6 proc., o terminuoto – net 37,8 proc.

Darbo jėgos pasiūla rugsėjo mėnesį išaugo 1,4 tūkst. arba 11,5 pproc. Per šį laikotarpį teritorinėse darbo biržose įregistruota 13,9 tūkst. bedarbių.

Darbo jėgos pasiūlos bei paklausos kitimus galime matyti žemiau apteiktoje lentelėje ( lentelė).

1 pav. Darbo jėgos pasiūla – paklausa 2005 m.

Nuo metų pradžios augant darbo jėgos paklausai bei mažėjant pasiūlai, jau balandžio mėnesį paklausa pralenkė pasiūlą. Rugsėjo mėnesį registruotas didžiausias skirtumas tarp laisvų darbo vietų ir bedarbių skaičiaus.

Per devynis šių metų mėnesius darbo biržose buvo įregistruota 126,8 tūkst. bedarbių. Palyginti su 2004 m. tuo pačiu laikotarpiu darbo jėgos pasiūla ssumažėjo per 20 proc. Nuo metų pradžios darbo birža galėjo pasiūlyti bedarbiams per 79 tūkst. laisvų darbo vietų nuolatiniam ir 17,3 tūkst. terminuotam įdarbinimui.

Per mėnesį buvo įdarbinta 11,2 tūkst. ieškančių darbo asmenų, iš kurių net 78,4 proc. gavo nuolatinį ddarbą, 21,6 proc. pradėjo dirbti pagal terminuotas darbo sutartis. Įdarbinimas, palyginti su rugpjūčiu, išaugo per 25 proc.

Tarp įdarbintųjų apie 59 proc. sudaro moterys, per 41 proc. – vyrai. Kas septintas įdarbintasis – asmuo iki 25 m. amžiaus, apie 18 proc. – ilgalaikiai bedarbiai.

Nuo metų pradžios nuolatiniam darbui buvo įdarbinta beveik 66 tūkst. ieškančių darbo asmenų. Dar 17 tūkst. per šį laikotarpį pradėjo dirbti terminuotus darbus.

Per 1 tūkst. bedarbių rugsėjo mėnesį pradėjo savo verslą, įsigiję lengvatinius verslo liudijimus. Nuo metų pradžios šia galimybe pasinaudojo 12,4 tūkst. bedarbių.

2005 m. rugsėjo mėn. teritorinės darbo biržos iš penkių draudimo UAB „Ingo baltic“ padalinių gavo pranešimus apie grupės darbuotojų atleidimus, kuriuose numatoma atleisti iš darbo 41 darbuotoją. Atleidimų priežastis – įmonei iškelta bankroto bbyla.

Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, įspėtų apie atleidimą darbuotojų skaičius sumažėjo beveik 7 kartus.

Žemiau pateiktame paveiksle galima matyti bedarbių padėtį (išsidėstymą) Lietuvoje.

2 pav. Bedarbių išsidėstymas Lietuvoje 2005 spalio mėnesį

Iš pateikto paveikslėlio matome, kad didžiausias nedarbas yra Akmenėj, Ignalinoj, Šalčininkuose, Joniškyje, Mažeikiuose, Jurbarke, Lazdijuose, Druskininkuose, Rokiškyje. Mažiausias nedarbas Kaune, Vilniaus mieste, Klaipėdoj, Kėdainiuose ir t.t.

IŠVADOS

Nedarbas, nesugebėjimas konkuruoti darbo rinkoje bei prisitaikyti prie kintančių sąlygų neišvengiamai dalį visuomenės stumia į skurdą.

Žmonės daug greičiau suvokė pasaulyje ssukurtų prekių ir paslaugų naudą nei išmoko jas sukurti. Iš šio staigaus norų ir galimybių neatitikimo kilo įtampa, kurią vieni panaudojo kaip varomąją jėgą dirbti daugiau ir geriau, rizikuoti ir kitaip siekti materialios gerovės. Žmonės, nenorėję ar nesugebėję šios įtampos paversti pozityvia ir su ja nesusitaikę, atsidūrė skurdo situacijoje, jei skurdas vertinamas subjektyviai.

Nedarbo ir mažo darbo užmokesčio (bei pensijų ir pragyvenimo lygio bendrai) problemos įvardina kaip pagrindines socialines problemas.

Socialinė pašalpa yra skirta skurdo prevencijai, sąlygos ją gauti neturi priklausyti nuo kitų socialinių rizikų (invalidumo, nedarbo, vaikų gimimo ir kt.) buvimo ar nebuvimo. Todėl socialinė pašalpa šeimai ar vienišam asmeniui turi būti siejama tik su pajamų bei turto dydžiu ir nesiejama nei su šeimos sudėtimi, nei su darbo pobūdžiu.

Socialinė pašalpa turi iš tiesų atlikti skurdo prevencijos vaidmenį.

Bedarbio pašalpa yra draudimo išmoka, mokama atsitikus draudiminiam įvykiui – netekus darbo, jos dydis priklauso nuo socialinio draudimo stažo, bet tai yra socialinė pašalpa, mokama netekusiam darbo asmeniui, kad jis išgyventų, kol ras kitą pragyvenimo šaltinį. Ji neužtikrina pajamų lygio jų neturinčiam asmeniui.

Viešieji darbai taikomi nekvalifikuotam darbui, o laikinų pajamų suteikimas, dirbant kvalifikacijos nereikalaujantį darbą, suteikia klaidingą informaciją besinaudojantiems viešaisiais darbais, kad jų nekvalifikuotas darbas yra reikalingas. Tai iš ddalies mažina paskatas persikvalifikuoti.

Būtina valstybės paramą teikti tik tiems, kuriems nepavyko išspręsti savo problemų savarankiškai.

Nors didėja gyventojų užimtumas ir mažėja bedarbių, tačiau šiuo metu vykdoma socialinė politika orientuota daugiau į pasekmių neutralizavimą, o ne į pagrindinį bet kokios valstybės socialinį tikslą – materialinę žmonių gerovę. Valstybė pirmiausia turėtų rūpintis, kad būtų užtikrintos sąlygos žmonėms patiems savimi pasirūpinti, kad jiems neprireiktų valstybės pagalbos. Efektyviausia priemonė tam yra kliūčių darbui ir ekonominei veiklai panaikinimas. Taip įvardinus bendriausius socialinės politikos tikslus, socialinė parama siaurąja prasme turėtų būti koncentruojama ties tais, kurie nebeturi privačių priemonių savimi pasirūpinti

LITERATŪRA

1. Baršauskienė Viktorija Studijų darbų parengimo tavrka/ Baršausienė Viktorija, Mačerinskienė Irena. Kaunas, Technologija, 2004.

2. Makroekonomika. Kaunas , Technologija, 2004.

3. Paulavičius Kęstutis Balys Darbo rinka . Vilnius, 2002.

4. Steponavičienė G. Skurdo priežastys ir galimybės jį sumažinti//Laisvoji rinka. 2002. Nr.2

5. Lietuvos darbo birža. Prieiga per Internetą: http://www.ldb.lt/LDB_Site/index.htm

6. Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga per Internetą:http:/ www.std.lt