Nedarbo priežastys

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

ekonomikos ir vADYBOS fakultetas

EKONOMIKOS katedra

NEDARBO PRIEŽASTYS

Makroekonomikos kursinis darbas

Atliko

…… gr.stud.

……

Tikrino

Lektorė

Bronė Mrazauskienė

KAUNAS, 2004

TURINYS

Įvadas 2

1. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos 3

1.1. Nedarbo lygio nustatymo būdai 4

1.2. Nedarbo tipai 5

2. Nedarbo priežastys 8

3. Nedarbo mažinimo priemonės 11

3.1. Darbo pasiūlą didinančios priemonės 11

3.2. Darbo jėgos paklausą didinančios priemonės 12

4. Nedarbo pasekmės 14

5. Dabartinė darbo rinkos padėtis 16

Išvados 17

Literatūra 18

Priedai 19

ĮVADAS

Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir ssocialinė problema, tiesiogiai ir

stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį. Tai viena

svarbiausių makroekonominių problemų. Daugelis žmonių, netekę darbo,

praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį

diskomfortą. Šeimoje, kurioje yra bedarbių, sumažėja jos socialinis

aktyvumas, šeima tampa uždaresnė, padažnėja konfliktų, destrukcinio elgesio

atvejų, pasikeičia demografinės nuostatos, susilpnėja šeimos auklėjamoji

funkcija, jos stabilumas. Nedarbas neigiamai atsiliepia ir pavienio asmens

gyvenimui. Praradęs darbą žmogus dažnai patiria psichologinę krizę,

sumažėja jo pajamos, susiaurėja bendravimo aplinka, keičiasi

nusistovėjusio gyvenimo tvarka, visa tai gali atsiliepti ir sveikatai.

Nedarbas daro poveikį ir šalies ekonominiam gyvenimui, keičiasi

demografiniai procesai, atsiranda problema profesinio mokymo sistemoje,

problematiškas darosi gyventojų socialinės apsaugos užtikrinimas. Nedarbas,

galima sakyti, nuskurdina kraštą, kadangi nedarbas – pagrindinė skurdo

priežastis.

Nedarbo socialinės ir ekonominės pasekmės pasireiškia visose

visuomenės gyvenimo srityse. Tai ir gyventojų reprodukcijos procesai, ir

gamybos pasikeitimas, iir visuomeninio vartojimo transformacija, ir darbo

apmokėjimo, darbo sąlygų bei kitų darbo santykių pasikeitimas, ir t.t.

Šiame darbe apžvelgsiu nedarbo lygio nustatymo būdus, nedarbo tipus,

nedarbą sukeliančias priežastis bei priemones šiai opiai visuomenės

problemai spręsti.

1. DARBO JĖGOS IR NEDARBO SĄVOKOS

Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes

jis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo

šaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo

jėgos – efektą naudojimo prekių ir paslaugų gamybai. Dėl to tiek atskiras

asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.

Nedarbas yra labai plati kategorija ir jo pasireiškimas visuomenėje

yra labai įvairus.

Kalbėti apie nedarbą, neturint supratimo apie darbo jėgą, būtų

netikslinga.

Darbo jėgą sudaro visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo žmonės.

Iš čia išplaukia, kkad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti

priskiriami prie bedarbių. Darbo jėgai nepriklauso asmenys iki 16 metų

amžiaus, studentai, ligoniai, besigydantys specialiose gydymo įstaigose

(pav., psichiatrinėse ligoninėse), namų šeimininkės, pensininkai ir t. t.,

nepaisant to, kad pastarųjų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių

firmose ar valstybinėse įstaigose. Vadinasi, visiškas užimtumas nereiškia,

kad visi privalo dirbti.

Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško,

registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti.

Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje,

skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos

darbo jėgos santykiu išreiktu procentais:

= U x 100 %

Ur LF

čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis;

U – bedarbių skaičius;

LF – darbo jėga.

Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos

dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir

norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais

gyventojais (darbo jėga).

Nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos

požiūriu. Kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.

1.1. NEDARBO LYGIO NUSTATYMO BŪDAI

Nedarbo lygio praktinės problemos gana komplikuotos, ir ne visuomet

statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą.

Lietuvoje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai.

Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metų

parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs

teritorinėse darbo biržose. Pagal tai, nedarbo augimą šalyje galima

suskirstyti į tris etapus. Pirmasis, 1991 – 1994 metai, neturėjęs didesnės

įtakos socialinei įtampai, kuomet vidutinis metinis nedarbo lygis išaugo

nuo 0,3 iki 3,8 proc. Antrasis, 1995 – 1998 metai, kuomet susiformavo darbo

rinkos santykiai ir nedarbo lygis laikėsi tarp 6 – 7 proc. Trečiasis – nuo

1998 metų II pusmečio, finansų krizės Rusijoje, iki 2001 metų I ketvirčio,

turėjęs didelės įtakos socialinei įtampai šalyje. Nedarbas išaugo iki 13,2

proc., aukščiausio per visą Lietuvos darbo biržos veiklos laikotarpį. 2000

metais nedarbo augimo tempai sulėtėjo. 2001 metų kovo-balandžio mėn.

nedarbas stabilizavosi ir nustojo augti. 2002 metų gegužės 1 d. nedarbo

lygis jau siekė 11,8 proc. Vidutinis nedarbo lygis 2002 m. buvo 12,9%. 2003

metų pirmąjį ketvirtį nedarbas lygis buvo 13,6 proc., antrąjį sumažėjo iki

12,9 proc. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis,

nedarbo lygis per 2004 metų II  ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių

metų laikotarpiu, sumažėjo nuo 12,9 proc. iki 11,3 proc. 2004 metų II

ketvirtį 40 proc. visų bedarbių neturėjo profesijos ir buvo baigę tik

pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas. Beveik tiek pat

bedarbių buvo baigę profesines mokyklas. Šiek tiek padaugėjo bedarbių,

baigusių aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas: 2004 metų II ketvirtį

bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo 19,7 tūkst. (11 proc.), o

aukštesnįjį – 10 tūkst. (5,4 proc. visų bedarbių). Prieš metus jų buvo

atitinkamai 21 tūkst. (10 proc.) ir 6 tūkst. (3 proc.). 

Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų

užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos

(TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų.

Šiuo būdu nustatytas vidutinis metinis nedarbo lygis 2000 metais buvo 15,4

proc. Tai gerokai lenkia ES nedarbo lygio vidurkį 8,2 proc., kuris buvo

nustatytas ta pačia metodika.

Darbo biržos ir Statistikos departamento užfiksuotas nedarbo lygis

nėra vienodas:

BENDRAS. Registruotas – 12,5 % . Tyrimais – 17,0 %.

KAIMO. Registruotas – 16,8 %. Tyrimais – 114,5 %.

JAUNIMO. Registruotas – 15,3 %. Tyrimais – 30,2 %.

(2002 m.

duomenys)

Reikia pažymėti, kad Darbo biržos ir Statistikos departamento duomenys

atspindi skirtingas grupes, todėl negalima teigti, kad vienos žinybos

informacija yra teisinga, o kitos – klaidinga. Galima tik konstatuoti, kad

ir vienos, ir kitos bedarbių grupės apskaičiavimui būdinga tam tikra

paklaida, netikslumai bei neapibrėžtumai.

1.2. NEDARBO TIPAI

Priežastys, dėl kurių žmonės tampa bedarbiais, yra labai įvairios.

Galbūt laikinai būti be darbo arba “tarp darbų” atitinka kai kurių žmonių

poreikius. O gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų

poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į

tipus. Ekonomistai išskiria tokius nedarbo tipus: prislėgtasis nedarbas,

frikcinis (tekamasis), struktūrinis, ciklinis (nepakankamos paklausos) bei

paslėptasis nedarbas.

Visų pirma – tai prislėgtasis nedarbas. Kas tai?

Įsivaizduokite, kad jau ilgokai neturite darbo. Aktyviai jo kurį

laiką ieškojote, apėjote visas galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskas

veltui. Tuomet tenka pasikliauti giminių, draugų, socialinės šalpos

organizacijų globa. Nuotaika subjurusi, jaučiatės prislėgtas, tad netekęs

vilties, liaunatės ieškoję darbo. Todėl natūralu, kad į oficialios

statistikos klausimą, ar ieškote darbo, atsakysite – ne. Taigi jūs, kaip

aktyviai darbo neieškantis bedarbis, neįtraukiamas į darbo jėgos sudėtį,

taigi savaime nebūsite darbo jėga. Vadinasi, oficiali statistika,

neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį

gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškas nedarbo lygis bus mažesnis

nei realusis, Paprastai prislėgtieji bedarbiai

sudaro apie 0,1 – 0,5 proc.

darbo jėgos.

Plaukti pasroviui likimo upe pasiryžę ne visi. Reikia išlaikyti

šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tada tenka ieškoti bet kokio

darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas,

žemesnės kvalifikacijos darbas. Toks nedarbas vadinamas paslėptuoju

nedarbu. Šis į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas.

Išsivysčiusiose šalyse paslėptojo nedarbo lygis visų darbo jėgai

priskirtinų gyventojų požiūriu sudaro nuo 6 iki 9 proc. Faktiškai šie

asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai,

tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl

sumažina nedarbo lygį.

Tekamasis (frikcinis) nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas

nedarbas.

Terminą tekamasis arba frikcinis nedarbas ekonomistai vartoja

kalbėdami apie darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti

artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai parodo reiškinio esmę: darbo

rinka, funkcionuodama nelanksčiai, neužtikrina darbo vietų skaičiaus ir

darbuotojų skaičiaus atitikimo. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos

rūšis ir darbo vietas, kiekvienu konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų

atsiduria padėtyje “tarp darbų”. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai,

kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, treti laikinai netenka

sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl

neišvengiamų priežasčių. Pavyzdžiui, pakeisti vieną darbą į kitą užtrunka

šiek tiek laiko. Kol žmogus pradės dirbti, vyriausybės statistiniuose

duomenyse jis bus įteisintas kaip bedarbis. Bedarbiais laikomi ir jauni

žmonės, ieškantys darbo pirmąsyk gyvenime. Sezoniniai darbuotojai – tai dar

viena kategorija žmonių; jjie nedirbdami praleidžia keletą mėnesių per metus

savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų,

užsidirbančių gyvenimui vasaros ar žiemos kurortuose. Laikinasis jų

nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo

statistikos.

Tuo pat metu, kai visi šie žmonės suranda darbą arba sugrįžta į

ankstesnį po laikino atleidimo, kiti darbo “ieškotojai” ir laikinai

atleistieji pakeičia juos, ir bendras bedarbių skaičius lieka nepakitęs.

Dėl to nors konkretūs dėl vienų ar kitų priežasčių likę be darbo žmonės

pakeičia vieni kitus, tačiau praktiškai šis nedarbo tipas išlieka nuolatos.

Struktūrinis nedarbas – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos

techninio lygio

augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo

paklausos.

Tekamasis nedarbas artimai susijęs su struktūriniu. Terminą

“struktūrinis” ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų

paklausos sudėtyje ir technologijoje vyksta svarbūs pokyčiai, kurie savo

ruožtu keičia darbo jėgos visuminės paklausos sudėtį. Dėl tokių ūkinės

veiklos pokyčių paklausa kai kurioms profesijoms sumažėja arba visiškai

išnyksta, kitoms, įskaitant naujas profesijas, padidėja.

Technologijos pokyčiai – ne vienintelė struktūrinio nedarbo

priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų pasikeitimai, taip pat ir

geografinis darbo vienetų pasiskirstymas, sąlygojantis žmonių migraciją,

gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir tarp labai kvalifikuotų

darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius

reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų

struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi

reikalingų darbo įįgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų

patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai.

Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją

vietą, ar ilgam tapti bedarbiais. Tai ypač sunku senyvo amžiaus žmonėms.

Struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo (frikcinio) nėra paprasta.

Esminis skirtumas tas, kad „frikciniai“ bedarbiai turi įgūdžius, kuriuos

jie gali parduoti, o “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo

– jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeisti

gyvenamąją vietą. Be to, frikcinis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis

– ilgesnės trukmės.

Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos

nuosmukio.

Dėl ūkinės veiklos ciklo pasikeitimų taip pat padidėja nedarbas.

Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas

vartojimo paklausos mažėjimas (šalies gyventojų ir vyriausybės išlaidos

vartojimo prekėms ir paslaugoms sumažėjimas) ir/ar investicijų (privačių ir

vyriausybės) paklausos mažėjimas (recesija). Dėl šių priežasčių sumažėja

ekonominis aktyvumas. Nuosmukio metu sumažėja prekių ir paslaugų gamybos

apimtys, o tai sukelia ir darbo paklausos kritimą – didėja nedarbas. Dėl to

ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos

deficito. Vyriausybės politika, skirta paklausai stimuliuoti recesijos

metu, gali turėti daugiau teigiamos įtakos šio tipo nedarbui, nei kitų tipų

nedarbui.

Kaip minėta aukščiau, prislėgtasisi ir paslėptasis nedarbas mažina

nedarbo lygį. Tačiau būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir

neteisėtai padidintas. Bedarbio statusas dažnai suteikiamas ir

nenusipelniusiems tokios “garbės”. Mat dalis nedirbančių respondentų

meluoja ir tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai

daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo

pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų (иedarbio

pašalpą spalio mėnesį gavo 12,7 tūkst. Bedarbių, vidutinė bedarbio pašalpa

šiuo metu siekia 180 Lt.). Pavyzdžiui, moteriai pravartu apgauti

inspektorių, kad gautų bedarbio pašalpą ir galėtų ramiai auginti vaikus.

Juk pakanka tik keletą kartų per mėnesį nueiti į darbo biržą. Toks nedarbas

vadinamas “šešėliniu”. Oficialų nedarbo lygį gali padidinti ir “šešėlinė”

ekonomika. Visiškai tikėtina, kad prekiaujantys narkotikais, dirbantys

mafijai žmonės ar dirbantys nelegaliose įmonėse taip pat pavadins save

bedarbiais.

Vadinasi, nedarbo lygį nusakyti gana sunku, nors atranka atliekama

kruopščiai, patikimais apklausos metodais.

Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieško

darbo, o kiti – visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautoji

statistinė informacija kai kurių ekonomistų kritikuojama, nes neparodo

tikrojo nedarbo lygio.

2. NEDARBO PRIEŽASTYS

Viena iš svarbiausių nedarbą sukeliančių priežasčių yra mokslinė techninė

revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje ir

apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir

automatizavimas, pažangių valdymo kontrolės sistemų įvedimas, naujų

technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo

turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo

reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos vartotojų skaičius

(jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam

ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų

pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu

netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties, XX a. 8-to dešimtmečio

pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į užimtumo krizę, kuriai būdingi

šie bruožai:

1) nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;

2) didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir

nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;

3) nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos

nedarbo problemoms spręsti;

4) gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;

5) aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią sąlygoja

darbo jėgos migracija iš besivystančių ir pokomunistinių šalių;

Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir

intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir

intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui,

Europos Sąjungoje ir Š.Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja

lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to 8-me ir 9-me dešimtmečiuose

darbuotojų perteklius labai padidėjo.

Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalina

net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu

ekonominės krizės nėra tokios gilios ir aštrios kaip XIX a. ir XX a.

pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras

šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba

sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms

reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių tarpo.

Tada

nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas

išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos

darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo

fazėje. Pradėta kalbėti apie “pilną užimtumą”, kuris, daugelio ekonomistų

nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3–6 proc. šalies darbo jėgos.

Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR

sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo

srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą – mašinas,

įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos

priemonių nusidevėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5–6 metus pilnai

atnaujinami dar fiziškai nesusidevėję darbo priemonių elementai. Todėl

“senose” ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų

atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia

santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai,

palyginti su bendruoju dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o

senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos

dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

Penktoji nedarbo priežastis yra spartaus gyventojų skaičiaus augimas

daugelyje šalių, iššaukęs aštrėjančią konkurenciją darbo rinkoje.

Lietuvoje pasitaiko ir kitų nedarbo priežasčių. Nedarbas padeda

gyvuoti nelegaliam ddarbui. Lietuvoje neoficialiai dirbti labiau verta. Tai

iliustruoja paprastas pavyzdys: oficialiai rasti darbininkų kaime nėra

paprasta, nors darbo biržos ir pateikia kelių šimtų žmonių sąrašus.

Įsidarbinęs kelioms dienoms žmogus tuoj pat prarastų socialines pašalpas,

kurios dažnai didesnės nei minimalus darbo užmokestis. Dėl to kaltas ne

pats žmogus, bet valstybė, nesureguliuoti darbo ir socialinių pašalpų

santykiai. Todėl žmonės įdarbinami nelegaliai (be sutarčių ir pan.), jiems

sumokėti pinigai neapomokestinami, o tai jau šešėlinė ekonomika. Neteisėtai

įdarbinti žmonės – tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek neužsiregistravę

– statistinių apklausų metų priskiria save prie bedarbių, kas didina

nedarbo lygį šalyje.

Jauni bedarbiai sudaro 2,3 proc. 16-24 metų amžiaus grupės šalies

gyventojų (2004 m. sausio mėn. 1 d. – 10,9 proc., liepos 1 d. – 8,6

porc.). Tai labai mažas procentas. Taip atsitiko dėl to, kad jaunimo (ir ne

tik) netenkina darbo užmokesčio lygis Lietuvoje, todėl jie (dalis net su

aukštuoju išsilavinimu) palieka Lietuvą ir ieško laimės svetur – Vakarų

Europos šalyse bei JAV (2001 metų lapkričio mėnesį atliktos apklausos

duomenimis, užsienyje dirbo daugiau kaip 200 tūkstančių lietuvių;

norinčiųjų išvykti dirbti į užsienį amžiaus vidurkis buvo 30 metų). Šis

migarcijos procesas itin suaktyvėjo po gegužės 1 d., kai Lietuva tapo ES

nare ir jos piliečiai gavo teisę laisvai judėti Eurpos Sąjungos

teritorijoje.

Neatsitiktinai pastaruoju metu Lietuvos darbo rinkoje labiausiai

trūksta mūrininkų, apdailininkų, dažytojų, suvirintojų automechanikų ir

autošaltkalvių, drabužių siuvėjų, padavėjų, barmenų, tarptautinių pervežimų

vairuotojų, medienos apdirbimo staklių derintojų ir pan., t.y. tų

profesijų, kurios turi paklausą ir už mūsų šalies ribų, o darbo užmokesčio

atotrūkis sudaro nuo 2 iki 10 kartų.

Didelę įtaką nedarbui turi ir nestabili ekonominė padėtis, staigūs

žaliavų ir medžiagų kainų šuoliai, įmonių žlugimas, bankrutavimas,

mažėjanti smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, nykstantys ekonominiai

sektoriai – mašinų, staklių gamybos.

3. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS

Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą yra vienas pagrindinių

makroekonomikos politikos tikslų. Ir tai yra bet kurios civilizuotos šalies

ekonominės politikos tikslas. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau

nutolsta nuo šio tikslo, nes jis visų norinčių dirbti negali aprūpinti

darbo vietomis. Taigi kiekvienos šalies vyriausybė susiduria su nedarbo

mažinimo problemomis.

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines

grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.

3.1. Darbo pasiūlą didinančios priemonės

Darbo pasiūla gali būti padidinta:

1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas.

Kai kurie asmenys bedarbiai yra dėl to, kad negauna reikiamos

informacijos apie laisvas

darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie

įsidarbinimo galimybes, laisvų

darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti

mažinti tekamąjį ir

struktūrinį nedarbą.

2. Deficitinių specialybių profesionalaus paruošimo tobulinimas.

Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos

specialistams, t.y.

darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik

nedaugelis. Tuo tarpu

dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių

kategoriją iš prarandančių

reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos,

skirtos trūkstamų

specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau

įsidarbinti, produktyviau

gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokėjimų bedarbiams naštą.

3. Valstybės pagalbos bedarbiams koregavimas.

Nedarbo pašalpos išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja

prarastas pajamas

nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos

turi grįžtamąją įtaką

nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą bei pailgina

darbo vietos ieškojimo

trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo

draudimo sistemą ir

mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Dar siūloma mažinti valstybės

įstatymais

nustatytą minimalų darbo užmokestį.

4. Pajamų mokesčio mažinimas.

Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus

realiojo darbo

užmokesčio didinimui, o didesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms

esant vienodomis,

didina dirbti norinčių žmonių skaičių.

3.2. Darbo jėgos paklausą didinančios priemonės

Aukščiau išvardytosios priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo

pasiūlą. Tačiau yra ir priemonių, didinančių darbo jėgos paklausą:

1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka pristabdant struktūrinius kitimus

ekonomikos augimo sąlygomis.

Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomąjį

darbuotojų samdymą,

nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis

palaiko silpstančias

ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksmai

pasirodo esą

neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę

reikšmę.

2. Visuminis paklausos didinimas.

Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės

paklausos. Todėl

vyriausybė didina paklausą, supirkdama prekes ir paslaugas iš

privačių įmonių. Tai

efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau turi pavojingą

savybę – skatina

kainų augimą, t.y. infliaciją. Kiekvienai vyriausybei, manančiai,

kad dalis nedarbo laiko

atsirado dėl nepakankamos paklausos, gręsia pavojus patekti į

vadinamąjį “stok – eik”

ciklą. Iš tokios padėties, Didžiosios Britanijos ekonomika nepajėgė

išbristi ilgiau kaip 30

metų (1945–1978). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog

infliacija pasiekė neleistiną

lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės

politikos priemonės,

slopinančios visuminę paklausą. Dėl to gamyba nustoja augti arba

sulėtėja. Infliacijos

tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama:

infliacija įveikta, o nauja

pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos

skatinimo, didinant

visuminę paklausą. Tada paklausa išauga, gamybos augimas spartėja,

kainų lygis taip pat

ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas

pasiektas,

formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl

ciklas “stok – eik”

tęsiamas.

3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą.

Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai,

nepasitenkinantys vien

pajamomis, gaunamomis darbo užmokesčio forma, ir turėdami mažą

pradinį kapitalą,

steigia smulkias įmones (firmas) ir organizuoja nuosavą verslą.

Nors tokių verslininkų

skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų

darbuotojų, tačiau tai

tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.

4. Darbo namuose plėtimas.

Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro

masinis personalinių

kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp

darbdavių ir darbuotojų,

nors jie būtų ir toli vieni nuo kitų. Ši

užimtumo forma ypač

patogi moterims,

pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiesiems.

Aptarus pagrindines priemones, galinčias mažinti nedarbą, didinant

darbo paklausą, reikėtų priminti, kad dabar nepaliaujamą užimtumo augimą

gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta

perėjimas nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką. Pastarąjai ypač

tinka mažos ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie

specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis,

vykstant tokiems poslinkiams, darbo vietų skaičius paslaugų sferoje didėja

maždaug 3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai,

kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko nneišvengiama blogybe, nes kai

tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, tai esama mažesnio spaudimo dėl

atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuoti infliaciją.

Ne mažiau svarbus darbuotojų užimtumas jų darbovietėse. Reikia

sudaryti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojai būtų nenutrūkstamai

aprūpinami darbu, nebūtų pravaikštų, personalo kaitos ir pan.

Dažniausiai įmonių, organizacijų darbuotojų užimtumą sąlygoja

susiklosčiusi situacija darbo rinkoje. Jei darbuotojų paklausa viršyja

pasiūlą, tai įmonės priverstos iš dalies mažinti gamybos apimtį, keisti

gaminamosios produkcijos ir teikiamų paslaugų asortimentą, priimti į darbą

žemesnės kvalifikacijos darbuotojus, didinti darbo apmokėjimą.

Jeigu darbuotojų ppaklausa mažesnė už pasiūlą, tai žmonės jaučia, kad

juos gali atleisti iš darbo bet kada, ir darbuotojų darbo apmokėjimas

mažėja.

Darbuotojų užimtumu reikia deramai rūpintis visada, nes darbo laiko

nuostoliai mažina ekonominius gamybinės veiklos rodiklius.

4. NEDARBO PASEKMĖS

Socialinių ir ekonominių nedarbo pasekmių problema sistemingai

nagrinėjama, bet, remiantis statistiniais duomenimis, galima teigti –

padėtis tikrai bloga. Nuo 1995 m. iki 1999 m. daugiau kaip penkis kartus

padaugėjo alkoholinių psichozių. 1997 metais Lietuvoje nusižudė daugiausia

žmonių per visą pokario laikotarpį – 1703, iš jų 85% – vyrai. Savižudybių

lygio rodiklis Lietuvoje yra vienas auksčiausių Europoje. Kasdien šalyje

nusižudo 4-5 žmonės.

Iš daugelio tyrimų žinoma, kad prievartinis ir nesureguliuotas

gyvenimo būdas sudaro sąlygas laikiniems arba pastoviems elgsenos

sutrikimams, kurie pasireiškia apatija, nervine neviltimi, nemiga, o

kraštutiniais atvejais – alkoholizmu ir bamdymais nusižudyti. Nedarbas

žmones paskatina nusikaltimams, vagystėms. Kuo didesnis užimtumas, tuo

mažiau progų nusikalsti. Uždarbis pakerta norą vogti bei apiplėšinėti.

Tyrimai rodo, kad daugiausia tokių nusikaltimų padaro bedarbiai.

Šalia tokių reakcijų, dažnai pasireiškia ir konstruktyvus elgesys –

bedarbiai aktyviai ieško darbo, kelia arba keičia kvalifikaciją,

organizuoja savo verslą ir panašiai. Nedarbas skatina jaunimą mokytis.

Atliktais tyrimais nustatyta, kad bedarbių su aukštuoju išsilavinimu yra

mažiausiai. Lietuvos Darbo Biržos duomenimis jų yra 11 procentų visų

bedarbių, beveik pusė bedarbių (40 proc.) turi vidurinį išsilavinimą.

Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės sąlygoja gyventojų

nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį, prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt.

Dėl darbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių,

žmogžudysčių, teistumo ir kt. Aišku, neteisinga būtų teigti, kad

nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių.

Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus

neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: maistui, buto nuomai,

sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių

išsilavinimas ir kt.

Nagrinėjant nedarbo pasekmes pirmiausia kategoriją “darbo jėga” būtina

personifikuoti, o antra – pažymėti, kad prarandama dalis darbuotojo pajamų.

Nors darbo netekusiųjų nuostolius išsivysčiusiose šalyse dabar smarkiai

kompensuoja bedarbių pašalpos, jos išmokamos su griežtomis išlygomis, o

išmokų dydis niekada nepasiekia turėtų pajamų lygio. Pavyzdžiui, JAV

nedarbo pašalpa mokama iki pusės metų, vėliau būtina nors trumpam susirasti

darbą, tada vėl galima gauti pašalpą ir nedirbti. Pašalpos dydis priklauso

nuo paskutinėje darbovietėje gauto atlyginimo. Kompensacija, sudaranti 40-

50 % prarastųjų pajamų, atrodytų gana maža, tačiau nereikia pamiršti, kad

šios pajamos neapmokestinamos bei papildomos iš įvairių socialinių

programų.

Dar viena nedarbo pasekmė žmogui – tai jo darbo patirties praradimas,

o ši patirtis – taip pat vertingas turtas. Netekęs darbo, darbuotojas ne

tik nebekaupia naujų darbo įgūdžių, bet ir įgytieji sugebėjimai, žinios

silpnėja, atrofuojasi.

Kai kurie ekonomistai teigia, kad laisva valia atsiradęs, t.y.

savanoriškas nedarbas, žmogui yra net naudingas. Be pašalpos, jis teikia

žmogui tokią vertybę kaip laisvalaikis. Atsisakydami darbo, kai kurie

žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be

to, žmonės tiki, kad po kiekvienos nedarbo pertraukos, jie gaus geresnį

darbą – taigi ir didesnį atlyginimą.

5. DABARTINĖ DARBO RINKOS PADĖTIS

Nuo metų pradžios į teritorines darbo biržas kreipėsi 173,1 tūkst.

Bedarbių: įregistruota 86,1 tūkst. vyrų ir 87 tūkst. moterų, tačiau

lapkričio 1 d. tarp bedarbių moterų buvo 1,5 karto daugiau negu vyrų –

atitinkamai 73,5 ir 49,6 tūkst.

Darbo jėgos pasiūla, lyginant su 2003 metais, sumažėjo šeštadaliu.

Lapkričio 1 d. šalyje buvo registruota 123,2 tūkst. bedarbių. Per spalio

mėnesį bedarbių skaičius sumažėjo beveik 3 tūkst., o lyginant su praeitų

metų tuo pačiu laikotarpiu – 27 tūkst. Nuo metų pradžios registruotų

bedarbių skaičius sumažėjo beveik 36 tūkst. Ankstesniais metais per tą patį

laikotarpį bedarbių skaičius mažėjo 42 tūkst. Lapkričio 1 d. teritorinėse

darbo biržose registruoti bedarbiai sudarė 5,9 proc. darbingo amžiaus

šalies gyventojų. Lyginant su praeitais metais, šis rodiklis sumažėjo 1,3

procentinio punkto.

Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2004

metų II ketvirčio pabaigoje užimtų gyventojų buvo 1,442 mln., arba 2,3

proc. daugiau nei pirmąjį šių metų ketvirtį, bet 2,5 proc. mažiau nei prieš

metus. Užimtumo lygis buvo 61,3 proc., pernai tuo pat laikotarpiu – 62,4

proc.

Per 2004 metų II ketvirtį, palyginti su 2003 metų tuo pačiu

laikotarpiu, užimtųjų padaugėjo 13,1 proc. (iki 121 tūkst.). Daugiausiai

gyventojų  2004 metų II ketvirtį dirbo apdirbamojoje pramonėje (256 tūkst.,

arba 18 proc. visų užimtųjų), prekyboje (228 tūkst., arba 16 proc.). Kas

antras užimtasis dirbo paslaugų sektoriuje, apie 16 proc. visų dirbančių

žmonių dirbo prekybos įmonėse, 10 proc. – švietimo įstaigose, 7 proc. –

sveikatos priežiūros bei socialinio darbo įstaigose, 66 proc. – transporto

įstaigose. 2004 metų II ketvirčio pabaigoje žemės ūkyje dirbančių žmonių

buvo 233 tūkst. (prieš metus – 274 tūkst.), per metus jų dalis sumažėjo nuo

18,5 proc. iki 16,2 proc. Tai pirmas toks ženklus užimtųjų skaičiaus

mažėjimas per pastaruosius metus.

Bedarbės moterys sudaro 7,1 proc. šalies darbingo amžiaus moterų

skaičiaus, bedarbiais įregistruoti vyrai – 4,7 proc. visų darbingo amžiaus

vyrų. Jauni bedarbiai sudaro 2,3 proc. 16-24 metų amžiaus grupės šalies

gyventojų. 

IŠVADOS

Nedarbas – aktuali atskiriems žmonėms ir visai šaliai problema.

Nedarbo pasekmės žmogui skaudžios – finansinės padėties blogėjimas, stiprūs

neigiami emociniai išgyvenimai (stresas, net depresija), sumažėjęs žmogaus

sugebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai bei kvalifikacijos

praradimas. Tačiau šalia tokių reakcijų galima įžvelgti ir teigiamas

pasekmes – bedarbiai aktyviai ieško darbo, kelia arba keičia kvalifikaciją,

organizuoja savo verslą ir pan.

Ilgalaikis nedarbas – ypač skaudi nedarbo rūšis, kur kas negatyviau

veikianti žmogų ir šalies ekonomiką. Ilgalaikiai bedarbiai, iš kurių kas

penktas buvo asmuo, ieškantis darbo ilgiau negu trejus metus, sudaro apie

30 proc. visų bedarbių.

Ekonominiu požiūriu tam tikras bedarbystės lygis, manoma, yra

naudingas. Pirmiausia drausmina dirbančiuosius, skatina branginti turimą

darbo vietą, kelti kvalifikaciją, o kartu ir darbo intensyvumą.

LITERATŪRA

1. Balčiūnas N. Nedarbo lygis ir jo poliarizacija Lietuvoje teritoriniu

pjūviu // Regionų ekonomika ir plėtra: Tarptautinės konferencijos

pranešimų medžiaga. – Kaunas, 1999.–11 p.

2. Baumilienė V., Mrazauskienė B. Užimtumo

problemos Lietuvoje // Ekonomika

ir vadyba –97: Tarptautinės konferencijos pranešimų madžiaga. – Kaunas:

Technologija, 1997. – 31 p. ISBN 9986-13-494-3.

3. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D. ir kt. Makroekonomika –

Kaunas: Technologija, 2003. – 375-412 p.

4. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija,

1997. – 269-278 p. – ISBN 9986-13-575-3.

5. Martinkus B. Savanevičienė A. Darbo ekonomika. – Kaunas: Technologija,

1996.– 29-42 p.

6. Matiušaitytė R., Martinkevičius S. Ilgalaikis nedarbas ir jo pasekmės //

Ekonomika ir vadyba – 99: Tarptautinės kkonferencijos pranešimų medžiaga.

– Kaunas: Technologija, 1999. – 220-222 p.

7. Mikučionis P. Užimtumas ir nedarbas // Lietuvos ūkis, 1998, Nr.5-6, 35-

36 p.

8. Motiekaitienė V. Gyventojų užimtumo pokyčiai // Lietuvos ūkis, 1999,

Nr.1, 20-23 p.

9. Motiekaitienė V. Situacija darbo rinkoje 1994 – 1999 m. // Lietuvos

ūkis, 1999, Nr.13, 17-18 p.

10. Orenienė R. Ilgalaikio nedarbo spąstai // Esu, 1997, Nr.5, 10-11 p.

11. Petrauskas A. Nedarbas ir nusikalstamumas [Lietuvoje] // Darbo biržos

naujienos, 1999, Nr.1, 3 p.

12. Pocius A. Ar oficialus nnedarbas atspindi padėtį darbo rinkoje // Vadovo

pasaulis, 1998, Nr.11, 30-34 p.

13. Radžiūnas V. Kaip įveikti nedarbą // Esu, 1998, Nr.6, 12-15 p.

14. Smulkus verslas išspręs daugelį socialinių problemų // Darbo biržos

naujienos, 2000, Nr.1, 6-7 p.

15. Statistikos departamentas. Lietuvos aapskritys. Ekonominė ir socialinė

raida.- Vilnius, 1999. – 16-30 p., 312-314 p.

16. Statistikos departamentas. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. –

Vilnius, 2000, Nr.1, 30-34 p.

17. http://www.std.lt

18. http://www.is.lt

19. http://www.ldb.lt

20. http://www.adamkus.lt/pdf/skurdo_bukles_pranesimas.pdf

21. http://www.lrinka.lt/Pranesim/As.phtml

22. http://www.socmin.lt/index.php?113093084

23. http://www.vb.lt

PRIEDAI

1 lentelė. Bedarbiai pagal amžiaus grupes

Tūkst.

|  |2003 |2004 |

|  |I ketv.|II ketv.|I ketv.|II ketv. |

|Iš viso |218,8 |218,5 |210,8 |183,4 |

|15–24 |36,9 |44,4 |32,6 |28,6 |

|25–54 |161,1 |144,4 |158,2 |131,3 |

|55 m. ir vyresni |20,8 |29,6 |20,0 |23,4 |

2 lentelė. Nedarbo lygis pagal amžiaus grupes

Procentais

|  |2003 |2004 |

|  |I ketv.|II ketv.|I ketv.|II ketv. |

|Iš viso |13,6 |12,9 |13,0 |11,3 |

|15–24 |24,4 |26,6 |23,2 |21,0 |

|25–54 |12,7 |11,1 |12,4 |10,2 |

|55 m. ir vyresni |10,9 |13,2 |9,9 |11,4 |

1 pav. Nedarbo žemėlapis