Nedarbo, skurdo ir nusikalstamumo ryšio įvertinimas Lietuvoje
Nedarbo, skurdo ir nusikalstamumo ryšio įvertinimas Lietuvoje
TURINYS
ĮVADAS 2
Teorinė dalis 3
Skurdas 3
Nusikalstamumas (nelegalioji ekonomika) 4
Nedarbas 8
Atsiradimo priežastys: 9
Nedarbo 9
Skurdo 13
Nusikalstamumo 15
Statistiniai duomenys: 16
Nedarbo 16
Darbo jėgos pasiūla – paklausa 19
Gyvenimo lygio ir santykinio skurdo rodikliai 21
Skurdo 26
Skurdo ir nedarbo lygių palyginimas 26
Nusikalstamumo 27
Nusiklastamumo priklausomybė nuo nedarbo ir skurdo lygio 29
Priemonės mažinti šiuos reiškinius Lietuvoje 29
Situacija darbo rinkoje. 29
Darbo rinkos politikos priemonės. 30
Nedarbo mažinimo priemonių suskirstymas 32
Nusikalstamumo mažinimas 34
Mokslo programos numatomas atlikimas keturiomis kryptimis: 35
Skurdo mažinimas 36
Socialinė parama 37
IŠVADOS 39
LITERATŪROS SĄRAŠAS 41ĮVADAS
Lietuvos ekonominės politikos tikslas yra stabili makroekonominė aplinka – konkurencingas ūkis, spartus ekonomikos augimas, žemas nedarbo ir skurdo lygis, stabilios kainos, mažėjantis nusikalstamumo lygis. Ypač svarbios ekonominio aktyvumo ir uužimtumo didinimo sritys yra darbo vietų kūrimas skatinant verslininkystę, užimtumo rėmimo formų tobulinimas, prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių didinimas bei lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas. Siekiant užtikrinti veiksmingą darbo išteklių panaudojimą, numatoma vykdyti ekonominį aktyvumą ir užimtumą didinančią politiką. Struktūrinę politiką numatoma pasitelkti sudarant palankesnes sąlygas kurti naujas darbo vietas, orientuojant profesinio mokymo sistemą į rinkos poreikius, kuriant ir įgyvendinant konkursinę perkvalifikavimo sistemą.. Sprendžiant šias problemas būtina atsižvelgti ir į nusikalstamumo prevencijos skatinimą. Nusikalstamumas – svarbi dabartinės visuomenės problema. Nusikaltimų skaičius yyra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas, pamirštant, kad yra ir kita pusė – šį reiškinį lemiantys veiksniai. Šio darbo tikslas – įvertinti skurdo, nedarbo ir nusikalstamumo lygį Lietuvoje ir išanalizuoti jų tarpusavio rryšį.
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje prasidėjęs ekonominės sanklodos kitimas, pirmaisiais pertvarkymo metais išgyventas staigus gyvenimo lygio smukimas, nestabilumas ir vykstantys ekonominių struktūrų ir santykių pokyčiai, rinkos ekonomikos įsigalėjimas, nedarbo atsiradimas ir plitimas. Šiuo metu Lietuvoje yra palyginti aukštas nedarbo lygis, tebesanti aktuali skurdo problema ir su tuo susijęs nusikalstamumas šalyje. Tebėra dar daug neišspręstų darbo ir šeimos funkcijų derinimo problemų. Labai aktualios lieka apsirūpinimo bustu galimybių ir poreikiu neatitikimo problemos.
Šio darbo tikslas – įvertinti nedarbo ,skurdo ir nusikalstamumo ryšį Lietuvoje. Norint tai padaryti, pirmiausia reikia išnagrinėti šias problemas atskirai: nustatyti jų atsiradimo priežastis, situacija Lietuvoje bei kokie sprendimo būdai tiktų sprendžiant nedarbo, skurdo ir nusikalstamumo problemas mūsų šalyje.Teorinė dalis
Skurdas
SKURDAS (proverty) – tai situacija, kai žmonės negauna tiek pajamų, kad ggalėtų nusipirkti būtiniausių pragyvenimo reikmenų.
Skurdo lygis (proverty level) – tai minimalus pajamų dydis, kurį nustačius siekiama išvengti skurdo.
Ekonomine prasme skurdas suprantamas kaip pajamų nepakankamumas. Tačiau tai nereiškia, kad skurdas yra grynai ekonominė būsena. Tai dažniau psichinė būsena, kai žmogus jaučiasi beviltiškai. Skurdas tam tikra prasme atitinka „vištos ir kiaušinio“ problemą: ar žmonės skursta dėl to, kad negali užsidirbti, ar jie negali užsidirbti dėl to, kad skursta ? Ko gero abu tvirtinimai būtų teisingi. Nustatant skurdo ribą, maistas laikomas būtiniausia reikme, ttodėl apskaičiuojama minimalaus maistingumo dietos kaina.Nusikalstamumas (nelegalioji ekonomika)
Valstybė be teisingumo
tėra tik vagių ir plėšikų gauja.
Šv. AUGUSTINAS AURELIJUS (354-430)
Filosofas, Hipono (Šiaurės Afrika) vyskupas
Skaičiuojant nacionalinį produktą, kuris yra svarbus šalies ekonomikos vertinimo rodiklis, remiamasi statistine informacija. Loginis klausimas, ką reikėtų įtraukti j statistinius vertinimus, nėra vienintelis sudėtingumas, skaičiuojant BNP ar BVP. Dar neaišku, ką iš tikrųjų įmanoma praktiškai įvertinti. Pastaruoju metu daugelis ekonomistų ir vyriausybės atstovų yra išreiškę nuomonę, jog statistinės tarnybos neįvertina daugelio sandorių, todėl apskaičiuotasis BNP ar BVP yra kur kas mažesnis už faktiškąjį.
Ir amatininkai, ir gydytojai, ir teisininkai (advokatai), ir kiti privačių paslaugų teikėjai, slepiantys savo pajamas nuo valstybės, dažnai neužrašo kai kurių savo pajamų šeimos pajamų deklaracijose, norėdami išsisukti nuo mokesčių mokėjimo. Taip šie duomenys nepatenka nei i mokesčių apskaitas, nei j BNP ar BVP apskaitą. Be to, j oficialią apskaitą nepatenka nelegalūs nusikalstami sandėriai.
Tokia ekonomika egzistuoja įvairiose šalyse. Ji vadinama dažnai skirtingai: pavyzdžiui, JAV – „subterranean“, arba „irregular“, Prancūzijoje – „travail au noir“, Didžiojoje Britanijoje -Jiddle“, Vokietijoje – „Schattenvvirjschaft“. Nelegalioji (dar vadinama šešėline, paslėpta) ekonomika apima ne vien įstatymams prieštaraujančią veiklą, bet ir tas veiklas, kai vengiama mokėti mokesčius (jos nėra nusikalstamos). Pastarųjų veiklų rezultatus reikėtų kaip nors įtraukti į nacionalinį produktą. Tačiau nelegalios ekonomikos dalyviai sslepia savo veikąi todėl apie ją neįmanoma gauti statistinės informacijos duomenų. Nors nelegalią veiklą sunku įvertinti, bet ekonomistai bando ją vertinti pagal netiesioginius duomenis.
Nelegalioji (šešėlinė, paslėptoji) ekonomika (underground I black I hidden economy) – tai tokia ekonominė veikla, kuri neži¬noma mokesčių rinkėjams ir vyriausybės statis¬tinėms tarnyboms.
Taigi kitaip tariant, tai ne rinkos ekonomikos veikla, kai mokesčių žinybai nedeklaruojami prekių bei paslaugų mainai ir neįrašoma į nacionalinių pajamų sąskaitas todėl, kad ji nesusijusi su rinka arba yra neteisėta. Neteisėtumas nėra tas pat, kas nedalyvavimas rinkoje. Neteisėta ekonomikos veikla yra visiškai Įmanoma esant įprastai kainų sistemai, kurią nustato pasiūla ir paklausa. Tokios veiklos pavyzdys gali būti nelegalus narkotikų gaminimas ir pardavimas, arba maisto pardavimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu, kada jis buvo normuojamas.
Ne rinkos veikloje nėra kainos, kurią nustato paklausa ir pasiūla. Kai kada ne rinkos veiklos gali būti imamasi nesavanaudiškais-sumetimais, pavyzdžiuir namų šeimininkės veikla šeimos labui arba savanorių labdaros veikla. Kita ne rinkos veiklos rūšis yra natūriniai mainai’, kai už vienas paslaugas atsilyginama kitomis paslaugomis, pavyzdžiui, kai teisininkas teikia paslaugas mainais už jo buitinės technikos remontą arba kai automechanikas remontuoja elektriko automobilį, o šis už tai įrengia apšvietimą ir signalizaciją jo namuose. Čia nevykdomos jokios piniginės operacijos, ir šitokia veikla niekur neregistruojama
Taigi nnelegalioji (šešėlinė) ekonomika – tai dažniausiai tie atvejai, kai žmonės dirba, ir niekas nežino apie jų pajamas. Pavyzdžiui, padavėjai ar kirpėjai, kurie tyliai įsideda savo arbatpinigius j kišenę, nedeklaruodami jų kaip pajamų mokesčių valdybai; daugybė kitų anksčiau minėtų ir panašių atvejų – tai vis nelegalioji (šešėlinė) ekonomika. Dažnai vartojamas terminas „juodoji ekonomika“ (black economy) ir Juodoji rinka“. Ką tai reiškia?
Juodoji rinka (black market) – tai rinka,
kurioje kainos viršija legaliai nusistatytą jų maksimumą. Kitaip tariant, juodoji rinka yra neoficiali rinka, kurioje prekių ir paslaugų kainos skiriasi nuo legaliai egzistuojančių {paprastai esti didesnės); toji rinka dažniausiai atsiranda tada, kai vyriausybė nustato mažesnę nei pusiausvyros norma prekės kainą, ir po to tenka įvesti normavimo sistemą, kad būtų gal.ima paskirstyti turimą pasiūlą tarp pirkėjų. Esant tokiai padėčiai, pirkėjai yra linkę mokėti didesnę kainą, kai kurie tarpininkai stengiasi netiekti prekių oficialiai rinka ir sukuiti savą prekybą „iš po prekystalio“.
Taigi esant kainų kontrolei, prekės gali išnykti nuo prekystalių ir patekti j nelegalią juodąją rinką. Tada deficitines prekes gauna pirkėjai, pasiryžę pažeisti įstatymą. Be to, pirkėjams juodojoje rinkoje tenka mokėti už prekę daugiau, ty. prekės parduodamos aukštesnėmis kainomis nei legalus jų maksimumas, negu perkant laisvojoje rinkoje. Juodosios rinkos prekiautojai nori gauti kompensaciją už riziką, taip
pat ir už tai, kad jie prekiauja nelegaliai.
Juodoji rinka atsiras visur, kur tik prekės ar paslaugos bus draudžiamos arba labai griežtai kontroliuojamos. Kai kuriose šalyse juodoji rinka toleruojama, visai nesikišant policijai arba tik šiek tiek trukdant. Tose šalyse, kur valiuta yra dirbtinai kontroliuojama, jos keitimo kursas juodojoje rinkoje atspindi tikrąją rinkos kainą. Juodąją ekonomiką sudaro visos pogrindinės operacijos, apie kurias niekas oficialiai nepraneša.
Kada nelegalioji (šešėlinė) ekonomika atsiranda ir ar jos esama Lietuvoje?
Pirma, kai nesureguliuota pasiūla ir paklausa, kai įstatymai, nutarimai iir kiti normatyviniai dokumentai neveikia arba jų nėra. Čia pavyzdys galėtų būti nelegali prekyba draudžiamais produktais. Dažniausiai tokių gaminių esti didelė paklausa, o tai ir lemia jų didesnes kainas.
Antra, kai tarp ekonominių subjektų vyksta ir natūriniai mainai, pavyzdžiui, kai už vienas paslaugas atsilyginama kitomis paslaugomis. Įvertinti autentiškumą – neįmanoma, ir tokia veikla niekur neregistruojama.
Lietuvoje nelegaliosios (šešėlinės) ekonomikos taip pat esama, nes kartais įvairios personalinės Įmonės bei firmos slepia savo gamybinės – ūkinės veiklos ekonominius rodiklius, siekdamos sumažinti priklausomus mokesčius valstybės bbiudžetui. Ir nelegali prekyba pas mus gana sėkmingai egzistuoja.
Ekonomistai teigia, kad tai pati įdomiausia, tačiau slidžiausia ir sudėtingiausia ekonomikos šaka. Kokio dydžio yra nelegalioji (šešėlinė) ekonomika? Kaip apskaičiuoti jos mastą? Ir iš paminėtų pavyzdžių akivaizdu, kad nepaprastai sunku nustatyti, kokią ppajamų dalį žmonės nuslepia nuo valstybės. Tačiau ekonomistai bent apytiksliai ją gali nustatyti.
Kadangi didžioji dalis nelegaliosios (šešėlinės) ekonomikos paremta grynaisiais pinigais, tai manoma, jog ten, kur grynųjų pinigų cirkuliuoja daugiau, negu normaliajam verslui jų reikia, jie „nuteka“ į neiregistruotų sandėrių finansavimą. Remdamiesi informacija apie cirkuliuojanti grynųjų pinigų kieki bei kitais ekonominiais duomenimis, ekonomistai apskaičiavo, kad nelegalioji (šešėlinė) ekonomika gali siekti nuo 5 iki 15 proc. BNP (BVP).
-t989 m.JAV nelegalioji ekonomika sudarė nuo250 iki 750 mlrd, dolerių. Kai šalies šešėlinės ekonomikos mastas viršija 50 proc, padėtis valstybėje tampa nekontroliuojama.
Lietuvos ekonomikos tyrimų centro duomenimis, 1997 m. Lietuvoje iš apyvartoje esančių 1,7 mlrd. Lt šešėlinė ekonomika disponavo 500 mln. Lt. Tai reiškia, kad tas trečias litas buvo nešvarus.Tai sudarė 40 proc. BNP (BVP). ŠŠiandien Lietuvoje šešėlinei ekonomikai priskiriama 20 – 25 proc. sukurto BVP . Labiausjai išplitusi prekyboje, mažiausia jos dalis yra žemės ūkyje. Šešėlinės ekonomikos dalis Lietuvos ekonomikoje mažėjo dėl krizės Rusijoje, nes sumažėjus prekių apyvartai, daugelis įmonių, vykdžiusių neregistruotas operacijas kaimyninėse šalyse, neteko pajamų šaltinio.
Korupcija bei plati nelegalios (šešėlinės) ekonomikos veikla reiškiasi ir rinkos ekonomikos šalyse. Ekonomistų apskaičiavimai rodo, kad įvairiose šalyse tokia veikla apima nuo 2-3 proc. iki 20 – 25 proc. nacionalinių pajamų. Nelegalusis sektorius planinės (koman¬dinės) ekonomikos šalyse ggreičiausiai buvo viršutinėje šio intervalo dalyje ar net aukščiau.
Tačiau kalbant apie nelegalios (šešėlinės) ekonomikos plitimą dviejose ekonomikos sis¬temose, reikia atkreipti dėmesį j esm.inį jų skirtumą. Planinės ekonomikos sąlygomis nelegalioji ir korupcinė ekonominė veikla atsiranda dėl atitinkamų prekių ir paslaugų trūkumo atviroje rinkoje. Rinkos ekonomikos sąlygomis visos teisėtos prekės ir paslaugos beveik laisvai prieinamos, tačiau tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai ekonomiškai skatina slėpti savo transakcijas (transactions).Nedarbas
Geriau sunkiai dirbti, negu lengvai elgetauti.
LIAUDIES POSAKIS
Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes jjs – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo šaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo jėgos – naudojimo prekių ir paslaugų gamybai efektą. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali, dirba.
Ekonomikos mokslas, kaip ir visos kitos pažinimo sritys, reikalauja konkrečių apibrėžimų. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. 5.1 skyrelyje susipažinome, kad darbo jėga yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantis negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėgai nepriskiriami ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės, nors darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių ffirmose ir įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje.
Bedarbiai (unemployed I jobless) • tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruo-damiesi įsidarbinimo įstaigose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti.
Kaip minėta, darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu, išreikštu procentais: …
bedarbių skaičius
Nedarbo lygis = ——————————-• 100% .
darbo jėgos skaičius
Nedarbo lygis (uneployment rate) – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais (darbo jėga).
Taigi nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos požiūriu. Apskritai, kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas.
Nedarbo mastas panašus j vandens baseiną: jis kyla, kai pritekėjimas (t.y. nauji bedarbiai) viršija nuotėkį (t,y. žmones, gaunančius darbą). Tai galima pavaizduoti šia schema:
Nedarbo sąvoka yra skirstoma į tokius tipus:
• Tekamasis (frikcinis) nedarbas (frictional uneployment) – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas.
• Struktūrinis nedarbas (structural uneployment) – tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų.
• Ciklinis nedarbas (cyclycan uneployment) – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio.Atsiradimo priežastys:
Nedarbo
Nedarbas šiuo metu yra opiausia Lietuvos ekonomikos problema. Kadangi su juo susijęs sskurdas bei nusiklastamumas, todėl didelis dėmesys šiame darbe skiriamas būtent jam. Yra nagrinėjamos nedarbo atsiradimo priežastys, nedarbo situacija pastaraisiai metais bei sprendimo būdai, kurie tiktų sprendžiant nedarbo problemą mūsų šalyje. Štai pagrindinės priežastys, kurios įtakoja nedarbą:
Pirmoji priežastis – valdžios veiksmai. Tai, kad Lietuvoje valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkomas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos, nenuoseklios. Reikia pabrėžti, kad kai kuriose sferose jos dar net nepradėtos. Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizavimo, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomika kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nepadaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja, kaip tik taip yra šiandien Lietuvoje.
Antroji priežastis – reguliavimas. Neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui turi ir darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant darbo sutartis dėl darbo profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai sudaro darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą.
Kita priežastis – mokesčiai. Nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje dar
padidėjo. Trimis procentiniais punktais padidinta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos reguliavimo naštos ir neadekvačių nusižengimams baudų grėsmės žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus (taigi ir darbo vietas).
Dar viena priežastis kuri turi įtakos nedarbui – ekonomikos nuosmukiai. Nedarbo lygio kilimui įtakos turėjo ir ekonominė krizė Rusijoje bei bendros Lietuvos ekonomikos nuosmukis. Tačiau šis veiksnys, priešingai dažnai nuomonei, nebuvo lemiantis.
Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūūkio šakoje darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa, žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės.
Paklausą diktuoja firmos. Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį.
Paskutinioji priežastis kuri yra išskiariama kaip nedarbo priežastis tai – nelankstus darbo užmokestis. Norint suprasti darbo uužmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę, būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, darbo pasiūla viršija jos paklausą, darbdaviai turėtų darbo užmokestį sumažinti. Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika.Tačiau lūkesčių nnedarbas ir kyla dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus? Ekonomistai nurodo dvi šio reiškinio priežastis:
1) minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;
2) skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.
Šią priežasčių grupę panagrinėkime plačiau. Vyriausybės, priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padeda išsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamos jam kristi iki pusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmai taikyti ne mažesnius už vyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šis lygis praktikinės reikšmės neturi, nes jie gauna žymi.ai didesnį darbo užmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifų įvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbo jėgai, ypač nekvalifikuotai.
Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač veikia jaunimo, paauglių nnedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis paprastai yra žemas.
Taip yra dėl dviejų priežasčių:
1. paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką patirimą turičiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis darbo produktas yra mažas;
2. paaugliai firmose labai dažnai ”nemokamai” įgyja profesiją ir darbo įgūdžius negaudami dalies darbo užmokesčio.
Tai irgi sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį.Todėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymas šiai darbuotojų kategorijai turi didelę reikšmę.
Dar viena nelankstaus realiojo darbo užmokečio priežastis – skatinančių efektyvų darbą užmokesčio sistemų įvedimas. Tai propaguojančios teorijos skelbia, kad aukštas ddarbo užmokestis didinąs darbo našumą. Todėl šakos ar firmos neistengia jo mažinti, nors yra perteklinė darbo pasiūla. Skatinantis darbo užmokestis yra aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokestį. Jei skatinančio darbo užmokesčio teorijos teisingos, tai išeitu, kad sumažinus darbo užmokestį, turėtų sumažėti darbuotojų darbo našumas ir firmų pelnas.
Ekonomistai pateikia kelias darbo užmokesčio įtakos darbo našumui teorijas. Pasak vienos iš šių teorijų, aukštesnis darbo užmokestis turi įtakos žmonių mitybai. Jei žmonės geriau maitinasi, vadinasi našiau ir dirba. Todėl firma ir moka didesnį už pusiausvyros darbo užmokestį. Gal tokia teorija tinka besivystančioms šalims, bet išsivysčiusioms tikrai netinka, nes šioje šalių grupėje pusiausvyros darbo užmokestis žymiai viršija tą lygį, kuris būtinas normaliam gyvenimo lygiui palaikyti .
Antroji teorija teigia, kad aukštas darbo užmokestis sumažina darbo jėgos kaitą, kuri firmoms būtų nuostolinga.
Pasask trečiosios skatinančio darbo užmokesčio teorijos, firmos personalo vidutinė kokybė priklauso nuo gaunamo darbo užmokesčio. Jei firma sumažintų darbo užmokestį, geriausi darbuotojai pereitu į kitą darbą, o firmoje liktų tik neturintys alternatyvos. Tokią atranką ekonomistai vadina “neigiama selekcija”. Mokėdama darbo užmokestį, viršijantį pusiausvyros lygį, firma gali išvengti “neigiamos selekcijos“ pagerinti kokybinę darbuotojų sudėtį ir kartu padidinti darbo našumą.
Ketvirtoji teorija bando aiškinti šitaip: gaudami aukštesnį darbo užmokestį darbuotojai efektyviai dirba, taip elgtis nusprendę patys. Jei darbo uužmokestis žemas, darbuotojai dirba blogiau, rizikuodami būti atleisti.
Ekonomistai tokią jų elgseną vadina “moralinė rizika “. Firma, mokėdama aukštesnį darbo užmokestį, sušvelnina “moralinės rizikos” problemą. Ji skatina darbuotojus nevengti darbo ir patiems kelti darbo našumą. Visos šios skatinančio darbo užmokesčio teorijos panašios teiginiais, kad firmos dirbančios efektyviau jei, savo darbuotojams moka žymiai didesnį darbo užmokestį. Kitaip tariant, darbo užmokesčio tarifų palaikymas virš pusiausvyros lygio firmoms dažnai naudingas. Tačiau tai kartu lemia darbo užmokesčio nelankstumą ir lūkesčių nedarbą .Skurdo
Nagrinėjant skurdą Lietuvoje išskiriamos šios priežastys:
Pirmoji preižastis, kuri yra ir svarbiausia, tai – nedarbas.
• Lietuvos nedarbo rodikliai (bendras, jaunimo, ilgalaikis) maždaug dvigubai viršija ES lygį.
• Nedarbo padidėjimas 1 procentiniu punktu stumteli į skurdą net apie 18 tūkstančių šeimų.
• Ilgalaikis nedarbas sudaro apie pusę viso nedarbo. Atsiranda nuolatinio skurdo situacija, kai šeima pripranta prie gyvenimo iš pašalpų ir neįsivaizduoja jo kitokio. Pagal atliktus įvertinimus, nuo 20 iki 40% gaunančių socialines pašalpas šeimų be pertraukų jas gauna nuo 25 iki 36 mėnesių.
• Jaunimo nedarbas 1,5-2 kartus viršija bendrą nedarbo lygį. Jis sukuria beviltiškumo situaciją ir skatina jaunus žmones migruoti, taip pat daryti nusikaltimus. 2001 metų lapkričio mėnesį atliktos apklausos duomenimis, užsienyje dirbo daugiau kaip 200 tūkstančių lietuvių. Norinčiųjų išvykti dirbti į užsienį amžiaus vidurkis buvo 30 metų. <
Aktyvumas ir efektyvumas.
• Pasyviųjų perskirstomųjų pajamų spartesnis didėjimas rodo, kad labai lengvai pereinama nuo aktyviųjų prie pasyviųjų skurdo mažinimo priemonių.
• Perskirstomųjų pajamų dydis ir dalis didėja ne tik dėl pensininkų ar bedarbių dalies didėjimo bei aktyvumo mažėjimo, bet ir dėl ekonomiškai aktyvių žmonių – verslininkų, žemdirbių, samdomųjų darbuotojų – aktyvumo mažėjimo, smunkančio arba nepakankamai didėjančio darbo efektyvumo. Esant tokioms sąlygoms, jokios pašalpos negali įveikti skurdo, o tik paskatina atsisakyti aktyviųjų pajamų šaltinių.
Taip pat skurdui turi įtakos socialiniai-demografiniai faktoriai.
• Lietuva, pernelyg neišsiskirdama iš kitų pasaulio šalių pagal priklausomybės santykį, yra tarp pirmųjų pagal vartotojo santykį ir pagal išlaikomų darbingo amžiaus gyventojų dalį.
• Išlaikymo naštą, kuri tenka dirbantiesiems didina:
– Aukštas nedarbo lygis bei santykinai didelė dalis savo noru neieškančių darbo žmonių;
– Gyventojų senėjimas bei invalidumo didėjimas;
– Besimokančio jaunimo dalies didėjimas.
• Suaugusių išlaikytinių yra daugiau negu išlaikančių.
Kita priežastis – švietimas ir informacija.
• Mokymasis ir profesijos įgijimas yra Lietuvos jaunimo prioritetas, tai gali būti ir viena iš skurdo įveikimo sąlygų, tačiau jį turi paremti atitinkamas finansavimas ir, dar svarbiau, užimtumo politika.
• Namų ūkių apsirūpinimas asmeniniais kompiuteriais ir interneto ryšio naudojimas gana menkas, nėra duomenų apie šiuolaikinių informacijos priemonių naudojimo galimybes privačiose bei valstybės įstaigose, tačiau akivaizdu, kad dalis gyventojų atskirti nuo šiuolaikinių informacijos ir komunikacijos priemonių (pavyzdžiui, pensininkai, žemdirbiai) ir praranda
jų teikiamas žinių, paslaugų ar darbo paieškos palankias galimybes.
Būstas – skurdo aštrinimas.
• Beveik penktadalis namų ūkių, neturinčių savo būsto, priversti nuomotis jį iš privataus sektoriaus, o tai brangiai kainuoja, tuo tarpu valstybės galimybės suteikti paramą – ribotos.
• Daugiau kaip trečdalis privačios nuosavybės būstų, dažniausiai kaime, neturi pagrindinių patogumų (tualeto ir karšto vandentiekio vandens). Tai neigiamai veikia sveikatą ir darbingumą, be to, didina senų žmonių globos ir paramos poreikius.
• Gyvenamojo ploto stoka riboja užimtumą – verslo ar darbo namuose galimybes (pvz., nnuotolinis darbas) bei teritorinį darbo jėgos mobilumą.
• Statistiškai neapskaičiuota, kiek žmonių gyvena lūšnose, kanalizacijos šuliniuose, rūsiuose, laiptinėse, sąvartynuose, nepritaikytuose sodo nameliuose ir pan.; tai neparodo tikrojo būsto ir skurdo problemos masto.Nusikalstamumo
Nusikaltimų skaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas, pamirštant, kad yra ir kita pusė – šį reiškinį lemiantys veiksniai. Nors šiai temai Lietuvoje kol kas dar nėra skiriama pakankamai dėmesio, tačiau, norint suprasti nusikalstamumo didėjimo priežastis, būtina žinoti nusikaltimus lemiančius veiksnius.
Pirmasis vveiksnys lemiantis nusiklastamumą, tai – šeima. Šeima yra labai svarbus veiksnys kalbant apie nepilnamečių vykdomus nusikaltimus, o būtent tokių nusikaltimų pastaraisiais metais ypač padaugėjo. Šeima yra pirmasis socializacijos institutas. Tai vienas iš svarbiausių agentų, lemiančių asmenybės formavimąsi; ji perduoda socialines vvertybes, moko dorovės, moralės, ir t.t.. Prie nusikalstamo elgesio modelio gali atvesti šeimoje vykstantys procesai: grubumas, žiaurumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, auklėjimo klaidos, blogos materialinės sąlygos, jau minėtas skurdas ir pan. Kartais net pati šeima gali įtraukti vaiką į nusikalstamą veiklą. Prie padidėjusios rizikos asmenų grupės priskiriami ir vaikai iš struktūriškai nedarnių šeimų. Kalbant apie materialinę šeimos padėtį, galima pasakyti, kad nepilnamečiai iš sunkios ekonominės padėties, vos galinčių pragyventi šeimų turi mažiau galimybių patenkinti savo poreikius legaliu būdu, nes pinigų ir taip trūksta, o atsilikti nuo bendraamžių nesinori.
Labai svarbi nusiklastamumo priežastis yra nedarbas ir skurdas. Žmogui, kuris neturi darbo ir negauna pastovių pajamų, pasiekia skurdo lygį. Jei žmogus nenori gyventi skurdžiai, tuomet atsiranda poreikis daryti nusikaltimus. Žinoma negalima teigti, kad nusikaltimai padaromi ttik dėl nenoro pasiekti skurdo lygį, o tiesiog dėl to, kad nelieka kito pasirinkimo.
Dar vienas veiksnys įtakojantis nusikalstamumą, tai – žiniasklaida. Pastebima, kad žiniasklaida perima vaidmenį, anksčiau priklausiusį šeimoms – ji nulemia vertybes, tikslus, elgesio tipus. Ji moko visuomenę. Tačiau labai svarbu, kaip žiniasklaida pateikia informaciją apie nusikaltimus, juos įvykdžiusius asmenis, nes pasiekdama plačią auditoriją, ji formuoja nuomonę apie tuos žmones. Tada jiems ypač sunku pritapti visuomenėje, o nesugebėdamas pritapti, žmogus gali nusikalsti dar kartą. Tačiau apie žiniasklaidos įtaką yyra mažai mokslinių tyrimų, ir jie neduoda vienareikšmio atsakymo apie jos įtaką nusikalstamam elgesiui.
Neužimtumas. Šiuo metu tai ypač dažnai socialinėje aplinkoje pasitaikantis reiškinys. Tai ir įdarbinimo, ir laisvo laiko organizavimo problema. Yra manoma, kad nusikaltimai padaromi tada, kai turima laiko. Bet ar bus padarytas nusikaltimas ar ne, priklauso ne vien nuo laisvo laiko turėjimo. Čia reikšmės turi dar ir tai, kur, su kuo, kokioje aplinkoje yra praleidžiamas laikas. Žmonės kurie neturi darbo ir kurie negali arba nenori išreikšti save kokioje nors srityje, dažnai padaro nusikaltimą.Statistiniai duomenys:
Nedarbo
Nagrinėjant nedarbo, skurdo bei nusiklastamumo problemas pastebėjome, kad šias problemas lemia daugelis veiksnių. Svarbu tai, kad nedarbas įtakoja skurdo atsiradimą, o nedarbas ir skurdas – nusikalstamumą. Tai dar kartą parodo, kad šie trys reiškiniai yra tarpusavyje susiję. Toliau nagrinėjame pastarųjų metų nedarbo, skurdo ir nusiklstamumo situaciją Lietuvoje.
Socialinėje visuomenėje yra aiškiai suvokiama, kad socialinės gerovės pagrindas yra visų pirma darbas, o ne socialinės išmokos – kas turi darbą, tam nereikia socialinės pagalbos. Darbo netekę žmonės pakliūna į sunkią padėtį. Iš nagrinėjamų 1998-2004 metų duomenų matyti, 2001 metai yra tarsi nedarbo lygio lūžis Lietuvoje. Iki pat 2001 metų jis didėjo ir šiai metais buvo pasiektas didžiausias nedarbo lygis, kuris siekė net 17,4 procento (šiais metais bedarbių bbuvo net 284000 gyventojų). 2002 metai pasižymėjo tuo, kad pirmą kartą nuo 1997 metų šalyje sumažėjo vidutinis nedarbo lygis. Kaip ir buvo prognozuota, jis sudarė 13,8 proc. Ir buvo 3,6 procentiniu punktu mažesnis negu 2001 m. ir 2,6 punkto mažesnis negu 2000 metais. Taip pat nuo šių metų pastebima pastovi tendencija mažėti nedarbo lygiui. Ši tendencija nepakito iki pat 2004 metų, kuomet toliau mažėjo nedarbas. Nedarbo lygis nuo 2001 iki 2004 metų sumažėjo 6%. Įtakos šiam mažėjimui turėjo 2004 metais įgyvendinta Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001– 2004 metų programa. Ji turėjo didelę įtaką padėčiai darbo rinkoje gerinti. Buvo įgyvendintos priemonės, remiančios ekonomikos ir verslo plėtrą, darbo vietų steigimą, investicijų skatinimą, bedarbių integravimą į darbo rinką. Ekonominės situacijos gerėjimas ir stabilesnė įmonių finansinė padėtis įgalino šalies darbdavius atsisakyti trumpalaikių darbo sutarčių ir sukurti naujų nuolatinio darbo vietų.
Nagrinėjant 2004 ir 2005 metų Lietuvos darbo biržos duomenis žinoma, kad per šių metų devynis mėnesius šalyje buvo įregistruota 126,8 tūkst. bedarbių. Palyginti su 2004 m. tuo pačiu laikotarpiu darbo jėgos pasiūla sumažėjo per 20 proc. Vidutinis 2005 m. devynių mėnesių bedarbių skaičius buvo 106,5 tūkst. arba 42,2 tūkst. (28,4 proc.) mažiau negu 2004 m.
Spalio 1 d. teritorinėse darbo biržose įregistruoti bedarbiai sudarė 4,1 procento ššalies darbingo amžiaus gyventojų. Bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų per metus sumažėjo 1,9 proc. punktais. Tarp šalies darbingo amžiaus vyrų buvo 3,0 proc. bedarbių, palyginti su 2004 m. spalio 1 d. šis rodiklis mažesnis 1,8 proc. punkto. Bedarbių moterų dalis nuo darbingo amžiaus šalies moterų per 2005 metus sumažėjo 2,1 proc. punkto iki 5,1 proc. Didžiausia darbingo amžiaus bedarbių vyrų dalis Ignalinos (9,6 proc.), Druskininkų (9,2 proc.) bei Lazdijų (8,0 proc.) rajonų savivaldybėse. Didžiausias darbingo amžiaus bedarbių moterų procentas registruotas Akmenės (14,0 proc.), Mažeikių (12,2 proc.) ir Ignalinos (12,1 proc.) rajonų savivaldybėse.
Jaunų bedarbių dalis tarp visų 16 -25 metų amžiaus šalies gyventojų spalio 1 d. sudarė 1,4 proc. Prieš metus jaunimo nedarbas buvo 2,4 proc. Didžiausia jaunimo dalis registruota bedarbiais Akmenės (3,2 proc.), Jonavos (3,1 proc.), Druskininkų (2,9 proc.) ir Ignalinos (2,9 proc.) rajonų savivaldybėse.
Pagal Lietuvos darbo biržos pateiktus duomenis, Lapkričio mėnesį bedarbiais įregistruotų darbingo amžiaus gyventojų dalis mažėjo Alytaus (0,2 proc. punkto), Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus (0,1 proc. punkto) apskrityse. Utenos ir Panevėžio apskrityse nedarbas atitinkamai išaugo 0,3 ir 0,1 proc. punkto.
Tarp apskričių didžiausia darbingo amžiaus gyventojų dalis buvo registruota bedarbiais Alytaus (6,0 proc.), o mažiausia – Kauno (2,9 proc.) apskrityje.
Gruodžio 1 d. didžiausias bedarbių procentas,
skaičiuojant nuo darbingo amžiaus gyventojų, buvo Ignalinos (11,2 proc.), Akmenės (10,5 proc.) raj. ir Druskininkų (9,3 proc.) savivaldybėse.
Mažiausiai bedarbių buvo tarp Elektrėnų ir Trakų raj. (1,1 proc.) bei Kėdainių raj. (1,7 proc.) savivaldybių darbingo amžiaus. gyventojų.
Iš didžiųjų šalies miestų mažiausias bedarbių procentas buvo Šiauliuose (2,1 proc.), didžiausias – Klaipėdoje (3,3 proc.).Darbo jėgos pasiūla – paklausa
Per lapkričio mėnesį į teritorines darbo biržas kreipėsi 13,3 tūkst. bedarbių. Darbo jėgos pasiūla, palyginti su spalio mėnesiu išaugo 9 proc. arba 1,1 tūkst. Tuo tarpu llaisvų darbo vietų įregistruota 18,4 tūkst. arba apie 5 proc. mažiau negu spalį.
Panašios tendencijos buvo ir ankstesniais metais – prasidedant žiemos sezonui, registruojamų bedarbių skaičius didėja, o laisvų darbo vietų – mažėja.
Gruodžio 1 d. šalies teritorinėse darbo biržose buvo registruota 81,6 tūkst. bedarbių – 0,6 tūkst. mažiau negu lapkričio 1 d. ir net 40,1 tūkst. arba trečdaliu mažiau negu 2004 m. gruodžio 1 d.
Teritorinėse darbo biržose įregistruoti bedarbiai gruodžio 1 d. sudarė 3,9 proc. visų darbingo amžiaus šalies gyventojų. Šis rrodiklis per mėnesį nepakito, o palyginti su 2004 m. gruodžio 1 d., sumažėjo 1,9 proc. punkto.
Daugiau kaip 60 proc. per mėnesį įregistruotų bedarbių nepasirengę konkuruoti darbo rinkoje. Net 35,5 proc. į biržą atėjusių bedarbių neturi profesinio pasirengimo. Kas dešimtas anksčiau nnėra dirbęs, kas ketvirtas praradęs darbo įgūdžius dėl ilgesnės kaip trejų metų darbo pertraukos. Tokiems bedarbiams sunku įsidarbinti, neįgijus darbo rinkoje paklausios profesijos ar neatstačius prarastų profesinių įgūdžių.
Reiktų paminėti, kad Lietuvos darbo biržos informacia neparodo visiškai tiksliai bedarbių skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar tiesiogiai kreipdamiesi į bedarbius. Tuo tarpu darbo biržos skelbia duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinę darbo biržą.Gyvenimo lygio ir santykinio skurdo rodikliai
Skurdo sąvoka – daugiaprasmė, ji reliatyvi ir priklauso nuo gyvenimo lygio šalyje. Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijoje skurdas apibrėžiamas kaip pajamų ir kitų išteklių (materialinių, kultūrinių ir socialinių), užtikrinančių Lietuvos visuomenei priimtinus gyvenimo standartus, neturėjimas.
Pagrindiniu skurdo kriterijumi, analizuojant skurdo paplitimą bei pprojektuojant socialinės bei ekonominės politikos priemones, laikoma santykinė skurdo riba, apskaičiuojama kaip 50 procentų vidutinių vartojimo išlaidų. Namų ūkių dydžio ir sudėties įtakai eliminuoti naudojama skalė, kur pirmam namų ūkio nariui suteikiamas svoris 1, kiekvienam paskesniam suaugusiam asmeniui – 0,7, o kiekvienam vaikui iki 14 metų amžiaus – 0,5. (Pritaikius tokią skalę vieno asmens namų ūkis prilyginamas vienam ekvivalentiniam vartotojui, o 4 asmenų namų ūkis su dviem vaikais iki 14 m. amžiaus – 2,7 ekvivalentinio vartotojo.) Visiems to paties namų ūūkio nariams priskiriamos vienodos ekvivalentinės vartojimo išlaidos.
Pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasi analizuojant skurdą, yra skurdo lygis ir skurdo gylis. Skurdo lygis – tai gyventojų, esančių žemiau skurdo ribos, dalis. Jų pajamos (vartojimo išlaidos) yra mažesnės negu tam tikru metodu apskaičiuota skurdo riba. Skurdo gylis parodo, kiek vidutiniškai skurstančiųjų pajamos (išlaidos) yra mažesnės už skurdo ribą.
2004 m. namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, 16,1 pro¬cen¬to (apie 550 tūkst.) gyventojų vartojimo išlaidos buvo mažesnės nei 50 procentų vartojimo išlaidų vidurkio. Palyginti su 2003 m., santykinio skurdo lygis padidėjo 0,2 procentinio punkto. Esant tokiems mažiems pokyčiams, iš esmės galima teigti, kad santykinis skurdas per paskutinius metus nepasikeitė. Rodiklio dydžiui 2004 metais turėjo įtakos ir tai, kad skaičiavimams naudojami mėnesiniai duomenys, kurie renkami visus kalendorinius metus. Per metus pastebimai išaugo darbo užmokestis, senatvės pensijos, padidėjo vartojimo prekių ir paslaugų kainos. Santykinei skurdo ribai apskaičiuoti naudojamos vidutinės metinės vartojimo išlaidos, o metų pradžioje tyrime dalyvavę namų ūkiai atsidūrė santykiškai blogesnėje padėtyje, nes jų pajamų ir išlaidų didėjimas per metus nebuvo įvertintas.
Santykinė skurdo riba 2004 m. buvo 326,1 lito vienam ekvivalentiniam vartotojui per mėnesį. Tai reiškia, kad vienišas asmuo buvo laikomas gyvenančiu santy¬ki¬niame skurde, jeigu jo mėnesinės vartojimo išlaidos neviršijo 326,1 lito, 4 asmenų namų ūkis, ssusidedantis iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 m. amžiaus – jeigu šio namų ūkio vartojimo išlaidos buvo mažesnės nei 880,5 lito.
Kadangi santykinio skurdo ribos dydis priklauso nuo vidutinio gyvenimo lygio, jam keičiantis kinta ir santykinio skurdo lygis. Vidutinio gyvenimo lygio kitimo įtakai eliminuoti, analizuodami skurdo lygio kitimą pasinaudosime 2003 m. santykinio skurdo riba, ją indeksuodami vartojimo kainų indeksu. Atmetus bendrą vartojimo lygio kitimą, kuris kartu daro įtaką ir santykinės skurdo ribos kitimui, gyvenančių santykiniame skurde asmenų lyginamoji dalis 2004 m. sudarė 14,8 procento ir, palyginti su 2003 m., sumažėjo 1,1 procentinio punkto.
Skurdo riba laikant 50 procentų vartojimo išlaidų vidurkio, skurstančiųjų išlaidų nuo¬krypis nuo šios ribos buvo 24,6 procento. Tai reiškia, kad žemiau santykinės skurdo ribos esančiuose namų ūkiuose vidutinės vartojimo išlaidos, skaičiuojant ekvivalentiniam varto¬to¬jui, buvo 24,6 procento mažesnės už skurdo ribą ir sudarė 246 litus.
Santykinio skurdo lygio dinamika
Procentai
Metai 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Skurdo lygis 18,0 16,6 16,0 15,8 16,0 16,5 16,6 15,9 16,1
Vaizdavimas grafiškai
Santykinio skurdo lygis mieste ir kaime. Didžiausias santykinio skurdo lygis buvo kaime, mažiausias – didžiuosiuose miestuose. Žemiau santykinės skurdo ribos 2004 m. gyveno 25,7 procento kaimo ir kas vienuoliktas didžiųjų miestų gyventojas. Žemiau santykinės skurdo ribos gyvenančių kaimiečių vidutinės var.tojimo išlaidos, skaičiuojant ekvivalen¬ti¬niam vartotojui, buvo 25,8 procento, miestiečių – 23,3 procento mažesnės už skurdo ribą.
Tarp sskurstančiųjų kaimo gyventojai sudarė 53 procentus (tarp visų gyventojų – 33%).
Santykinio skurdo lygis mieste ir kaime
Procentais
2003 2004
Visi namų ūkiai 15,9 16,1
Miestas 10,3 11,3
iš jų
5 didieji miestai 7,6 8,8
kiti miestai 14,0 14,8
Kaimas 27,4 25,7
Išsilavinimo įtaka nelygybei. Sugrupavę namų ūkius pagal ūkio galvos išsilavinimą matome, kad daugiausia skurstančiųjų yra namų ūkių grupėse, kurių galvos išsilavinimas žemas. Namų ūkiuose, kurių galva turėjo aukštąjį išsilavinimą, santykinio skurdo lygis buvo tik 3,5 procento, išlaidų nuokrypis taip pat daug mažesnis negu kitose namų ūkių grupėse. Namų ūkių grupėje, kur galva turėjo žemiausią išsilavinimą ar neturėjo jokio, santykinio skurdo lygis buvo didžiausias – 31,7 procento.
Nelygybė tarp socialinių-ekonominių grupių. Skurdas labai nevienodai palietė skirtingus visuomenės sluoksnius. Mažiausia skurstančiųjų buvo tarp dirbančių sau, darbdavių, t. y. namų ūkių, kurių galvos pagrindinis pajamų šaltinis – verslas, amatai, laisvoji profesinė veikla. (Paaiškiname, kad namų ūkių biudžetų tyrime į šią namų ūkių grupę patenka ir tie, kurie gyvena iš savarankiškos darbinės veiklos, net neįregistruoto smulkaus verslo, atsitiktinių darbų, nurodę juos kaip pagrindinį pragyvenimo lėšų šaltinį.)
Mažesnis už šalies vidurkį santykinio skurdo lygis (11,6%) buvo ir samdomųjų dar¬buotojų namų ūkių grupėje. Žemiau santykinės skurdo ribos 2004 m. gyveno 36,3 pro¬cen¬to namų ūkių, gyvenančių iš pašalpų, stipendijų, santaupų, 30,1 procento žemdirbių ir 24,5 procento pensininkų namų ūkių narių.
Santykinio
skurdo lygis skirtingose socialinėse-ekonominėse grupėse
Procentais
2003 2004
Namų ūkio galvos socialinė-ekonominė grupė
žemdirbiai 28,8 30,1
samdomieji darbuotojai 11,4 11,6
dirbantys sau, darbdaviai 5,5 6,9
pensininkai 23,0 24,5
kiti 38,6 36,3
Santykinio skurdo lygio priklausomybė nuo namų ūkio sudėties. Lygindami skirtingų tipų namų ūkius, matome, kad dažniau skurdo namų ūkiai su nepilnamečiais vaikais, o iš jų – nepilnos šeimos (vienas suaugęs asmuo su vaikais) ir vadinamieji kiti namų ūkiai su vaikais (į šią grupę įeina namų ūkiai su jau suaugusiais ir nepilnamečiais vaikais, ūkiai, susidedantys iš kelių sutuoktinių porų su vaikais ir pan.).
Santykinio skurdo lygis skirtingų tipų nnamų ūkiuose
Procentais
2003 2004
Namų ūkio tipas
vienišas asmuo 18,1 17,2
vienas su¬au¬gęs as¬muo su vaikais iki 18 metų 19,4 23,0
sutuoktinių pora su vaikais
iki 18 metų 13,0 12,2
kiti namų ūkiai su vaikais
iki 18 metų 21,9 23,4
sutuokti¬nių pora be vaikų 11,0 10,8
kiti namų ūkiai be vaikų 17,0 17,5
Namų ūkių su nepilnamečiais vaikais santykinio skurdo lygis didesnis nei vidutiniškai šalyje (16,8%), be to, jis labai skiriasi pagal vaikų skaičių šeimoje. Daugiavaikėse šeimose (namų ūkiai su 3 ir daugiau vaikų) santykinio skurdo lygis buvo 36,6 procento.
Santykinio skurdo lygis namų ūkiuose su vaikais
Procentais
2003 2004
Visi namų ūūkiai su vaikais iki 18 metų 16,5 16,8
iš jų
su 1 vaiku 12,6 11,2
su 2 vaikais 16,6 17,1
su 3 ir daugiau vaikų 30,6 36,6
Tarp santykiškai skurstančių gyventojų vaikų lyginamoji dalis yra truputį didesnė nei tarp visų gyventojų. Vaikai iki 18 metų sudarė 23 procentus visų namų ūkių iir 26 procentus skurstančių namų ūkių narių. Daugiausia skurstančių vaikų 3–5 metų amžiaus grupėje.
Skurstančiųjų pasiskirstymas. Žemiau santykinės skurdo ribos gyvenantys namų ūkiai yra gausesni nei vidutiniai. Kas šeštas skurstantysis gyveno namų ūkyje, turin¬čia¬me 3 ir daugiau nepilnamečių vaikų, (tarp visų tiriamųjų – 7%). Daugiau kaip pusė (53%) skurstančiųjų gyveno kaime (iš visų tiriamųjų – 33%). Namų ūkių, kurių pagrindinis pra¬gy¬venimo lėšų šaltinis buvo asmeninis ūkis, nariai sudarė 10 procentų skurstančiųjų ir 6 procentus visų apklaustųjų. Namų ūkiuose, kurių pagrindinis .pajamų gavėjas turėjo aukš¬tąjį išsilavinimą, gyveno kas penktas apklaustasis ir tik 4,8 procento gyvenančių že¬miau santykinės skurdo ribos. Kas dešimtas asmuo gyveno namų ūkiuose, kurių galva turėjo tik pradinį arba neturėjo jokio išsilavinimo, tarp skurstančiųjų tokių buvo 20 procentų.Skurdo
Skurdo ir nedarbo llygių palyginimas
Ši diagrama atspindi skurdo ir nedarbo lygius Lietuvoje. Matyti, kad 2001 metais nedarbo lygis buvo didžiausias iš visų nagrinėjamų metų. Matoma, kad šiais metais ir skurdo lygis buvo aukštas. Skurdo lygis labai priklauso nuo žmonių užimtumo. Jei žmogus yra užimtas, t.y. dirba, jis gauna pajamas. Ir atvirkščiai, jei jis bedarbis, tuomet negauna jokių pajamų ir artėja prie skurdo ribos. Nedarbo ir skurdo lygis Lietuvoje yra svarbiausia Lietuvos ekonomikos problema. Šie du rodikliai yra labai susiję vienas su kitu, todėl nnorint mažinti skurdo lygį, būtina spręsti ir nedarbo problemas.Nusikalstamumo
Nusikalstamumas kelia pavojų ne tik konkrečiam asmeniui, bet kenkia visos šalies socialinei, ekonominei, teisinei raidai, paneigia svarbiausius bendruomeninius santykius. Su nusikalstamumo problema susiduria visos šalys, ypač gyvenančios kaitos bei kardinalių reformų laikotarpį. Todėl demokratinėje teisinėje valstybėje veiksmingai nusikaltimų prevencijai ir kontrolei turi būti skiriamas nuolatinis dėmesys. Vienas svarbiausių požymių, pagal kuriuos galima spręsti apie valstybės brandą, yra tai, kaip aktyviai ieškoma šios problemos sprendimo būdų, kaip užtikrinamas asmens ir visuomenės saugumas.
Statistiniai duomenys diagramoje rodo, kad Lietuvoje 1998 – 2004 metais užregistruotų nusikaltimų skaičius buvo labai dinamiškas. Daugiausia nusikaltimų buvo padaryta 2000 ir 2004 metais, kai užregistruotų nusikaltimų skaičius siekė virš 8000. Tuo tarpu mažiausiai nusikaltimų įvyko 2002 metais. Šį žymų sumažėjimą būtų galima paaiškinti tais metais įvykusia didelia mūsų šalies gyventojų emigracija, kuri 2002 metais buvo didžiausia iš viso nagrinėjamo laikotarpio.Taip pat matyti, kad 2002 – 2004 metais užregistruotų nusikaltimų skaičiui būdinga pastovi tendencija didėti. Palyginus šių metų duomenis (atitinkamai 72646 ir 84136 nusikaltimus) gauname, kad registruotų nusikaltimų padaugėjo net 15,8 proc. Nusikaltimų skaičiaus augimo įtakos turi skurdas, aukštas nedarbo bei bedarbių lygis.
Pastebėtina tai ,kad ypač plinta nusikaltimai, susiję su narkotikais. Turint galvoje, kad Lietuva yra tranzitinė šalis bei remiantis Vakarų Europos ššalių statistika, galima prognozuoti, jog būtent tokių nusikaltimų Lietuvoje ir toliau daugės. Su narkotikais susijusių registruotų nusikaltimų statistiniai skaičiai padidėjo tiek Vakarų, tiek Rytų bei Centrinės Europos šalyse.
Vaikų ir jaunimo nusikalstamumas
Metai Nusikaltimų skaičius Lietuvoje Procentinis santykis (%)
nepilnamečių viso užregistruotų
1998 4977 78149 6,4
1999 5070 77108 6,6
2000 5519 82370 6,7
2001 5396 79265 6,8
2002 5152 72646 7,1
2003 3776 79072 4,8
2004 4346 84136 5,2
Didelį nerimą Lietuvos bei visos Europos gyventojams kelia nusikaltimai padaryti nepilnamečių asmenų. Pastebėta, kad vaikų ir jaunimo nusikalstamumas tolygiai didėja netgi tose šalyse, kuriose bendras nusikalstamumo lygis mažėja. Jaunimo nusikalstamumo kilimą iš dalies galima paaiškinti šalių industrijos plėtra ir tos plėtros daromu šalutiniu poveikiu: tam tikrų gyventojų sluoksnių socialinės problemos, socialinė atskirtis, susvetimėjimas, narkotikai, vartojimo visuomenės formavimasis, bedarbystė, vaikų prostitucija ir pan. Jaunimo padarytų nusikaltimų ypač padaugėja pereinamuoju šalies raidos laikotarpiu. Jaunimas yra gyventojų grupė, kuri jautriausiai reaguoja į socialinius ir ekonominius pasikeitimus.
Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvai ši tendencija taip pat būdinga. Nors nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiaus kitimas neturi pastovios tendencijos mažėti arba didėti,tačiau jų procentinis santykis su visais registruotais nusikaltimais didėja. Galime išskirti tik 2003 metus, kai jaunimo nusikalstamumas sumažėjo iki 4,8 proc. palyginus su bendru užregistruotų nusikaltimų skaičiumi.Nusiklastamumo priklausomybė nuo nedarbo ir skurdo lygio
Nusikalstamumo kilimą iš dalies galima paaiškinti nedarbo ir skurdo daromu šalutiniu poveikiu. Žmonės, kurie turi socialinių problemų, kurie yra bedarbiai ir gyvena skurdžiai yra labiau linkę daryti nusikaltimus nnegu tie, kurių nevargina šios problemos. Iš nagrinėtų duomenų matyti, kad 2000 ir 2001 metais nusikaltimų skaičius buvo ypač didelis (atitinkamai 82370 ir 79265). Galima teigti, kad tam turėjo įtakos bedarbystė, kuri šiais metais buvo didžiausia iš visų nagrinėjamų metų. Taip pat pastebėtina, kad 2001 ir 2002 metais ir skurdo lygis Lietuvoje buvo pats didžiausias per pastaruosius penkerius metus. Taigi matyti, jog nusikalstamumui įtaką daro nedarbo ir skurdo lygis. Nors šie veiksniai yra labai svarbūs nagrinėjant nusikalstamumo lygį, tačiau tam turi įtakos ir kiti veiksniai (emigracija, narkotikai). Tai paaiškina, kodėl nagrinėjant tolimesnių metų duomenis nedarbo/skurdo ir nusikalstamumo lygių tendencijos išskiria. Matyti, kad nuo 2002 metų didėja padarytų nusikaltimų skaičius nepaisant to, kad pastaraisiais metais mažėja skurdas ir nedarbas.Priemonės mažinti šiuos reiškinius Lietuvoje
Situacija darbo rinkoje. 2001–2004 metais buvo įgyvendinama užimtumo didinimo programa, pagal kurią toliau buvo remiama ekonomikos plėtra, skatinamos investicijos, didinama parama verslui, sprendžiamos bedarbių integravimo į darbo rinką problemos. Teigiamos ekonomikos augimo tendencijos turėjo įtakos gyventojų užimtumo didėjimui, nedarbo mažinimui.
Darbo rinkos politikos priemonės. Aktyvios darbo rinkos politikos programose praėjusiais metais dalyvavo daugiau kaip 146 tūkstančiai ieškančių darbo asmenų, arba 15 procentų daugiau negu 2002 metais. Per 2003 metus įdarbinta 130,6 tūkstančio asmenų, iš jų 98 tūkstančiai – pagal neterminuotas
sutartis. Apie 50,6 tūkstančio asmenų dirbo viešuosius darbus, 4,4 tūkstančio – dalyvavo remiamų darbų programose.
Sėkmingai įgyvendinami vietinių užimtumo iniciatyvų projektai, finansuojami Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Užimtumo fondo lėšomis. 2003 metais įgyvendinti 86 projektai, sukurta 791 nauja darbo vieta.
13 tūkstančių bedarbių, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip 2 metai, pagal Bedarbių rėmimo įstatymą 2003 metais paskirtos priešpensinės bedarbio pašalpos. Lietuvos darbo biržoje pradėta įgyvendinti Vyresniojo amžiaus bedarbių užimtumo rėmimo programa, kuria siekiama didinti jų užimtumą ir galimybes kkuo ilgiau išsilaikyti darbo rinkoje.
Kad ilgalaikiai bedarbiai sparčiau integruotųsi į darbo rinką, buvo įgyvendinamos jiems skirtos programos. Darbo rinkos mokymo tarnybos šiems asmenims pasiūlė 14 pažintinių ir 13 profesinių žinių bei praktinių įgūdžių atnaujinimo programų, pagal kurias mokėsi 8,5 tūkstančio ilgalaikių bedarbių. Iš viso per 2003 metus Darbo rinkos mokymo tarnyba padėjo integruotis į darbo rinką 99 tūkstančiams žmonių.
Siekiant pasirengti valdyti ir naudoti Europos socialinio fondo (ESF) lėšas žmogiškųjų išteklių plėtrai, parengta ESF paramos administravimo struktūra, sukurtos atitinkamos institucijos, didinami aadministraciniai gebėjimai.
Rengiamasi įgyvendinti Europos Bendrijos iniciatyvos EQUAL programą, skirtą diskriminacijai ir nelygybei darbo rinkoje panaikinti; pradėti parengiamieji darbai: Vyriausybės nutarimu patvirtintas pasirengimo administruoti iniciatyvą EQUAL veiksmų planas, pritarta Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL bendrojo programavimo dokumento projektui.
Kad moterys ir vyrai turėtų llygias galimybes įgyti išsimokslinimą, tobulintis, gauti darbą, aukštesnes pareigas, vienodą darbo užmokestį, vienodomis sąlygomis galėtų veikti visose politinio ir visuomeninio darbo, prestižinės veiklos srityse, eiti vadovaujančiąsias pareigas valstybės valdymo institucijose, patvirtinta Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa. Parengtos rekomendacijos darbdaviams ir darbuotojams dėl lanksčių darbo formų taikymo. Jos suteikė didesnes gyventojų užimtumo galimybes ir palankesnes sąlygas derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, studijų, poilsio ir darbo laiką.
Buvo siekiama sureguliuoti socialinių išmokų skyrimą ir mokėjimą asmenims, kurie iš vienos valstybės persikelia gyventi ar dirbti į kitą valstybę. 2003 metais įsigaliojo Lietuvos Respublikos ir JAV vyriausybių susitarimas dėl socialinio draudimo pensijų mokėjimo (perkėlimo) į užsienį, ratifikuota Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sutartis dėl socialinės apsaugos išmokų mokėjimo užsienyje, parengtas galutinis Lietuvos Respublikos iir Kanados sutarties dėl socialinės apsaugos projektas.
Plėtojamas legalus Lietuvos Respublikos piliečių įsidarbinimas užsienyje pagal dvišalius susitarimus ir tarpininkaujant privačioms įsidarbinimo tarpininkavimo tarnyboms (įmonėms). Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išdavė 44 licencijas privačioms įmonėms teikti įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas užsienyje. Jos padėjo įsidarbinti daugiau kaip 1,4 tūkstančio Lietuvos Respublikos piliečių ir nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų.
Įsigaliojus Darbo kodeksui, buvo priimti nauji bei papildyti galiojantys teisės aktai, būtini jo nuostatoms įgyvendinti. Vyriausybė pritarė Europ.os darbų tarybų įstatymo projektui, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas darbuotojų informavimui iir konsultavimui Europos Sąjungos mastu veikiančiose įmonėse, taip pat Darbo tarybų įstatymui, kuriuo reglamentuojama darbo tarybų statusas, jų sudarymo tvarka, veikla, šių tarybų narių teisės, pareigos ir garantijos.
Siekiant užtikrinti darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas, mažinti jų gamybinį traumatizmą ir sergamumą profesinėmis ligomis, toliau buvo vykdoma Valstybinė darbo saugos ir sveikatos programa. Patikslinta profesinės rizikos vertinimo įmonėse tvarka, nustatyti rizikos veiksnių tyrimo įstaigų kompetencijos reikalavimai, parengta rizikos veiksnių tyrimo įstaigų atestavimo tvarka, išanalizuotas profesinės rizikos vertinimo įstaigų ir darbo aplinkos tyrimo laboratorijų poreikis Lietuvos įmonėms. Sustiprinta 4 darbo aplinkos tyrimo laboratorijų, siekiančių akreditacijos, materialinė techninė bazė. Parengtos konkrečios priemonės, kad mažėtų nelaimingų atsitikimų ir sergamumas profesinėmis ligomis autotransporto ir statybos įmonėse. Nustatyti profesinių ligų ir nelaimingų atsitikimų darbe ekonominiai ir socialiniai padariniai Lietuvos ūkyje, parengtos prevencinės priemonės ir rekomendacijos ekonominės veiklos sričių įmonėms ir darbams.
Siekdama plėtoti trišalį bendradarbiavimą ir socialinę partnerystę, Vyriausybė patvirtino Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų socialinės partnerystės plėtros priemonių planą. Trišalės tarybos posėdžiuose socialiniai partneriai apsvarstė 57 socialinius ir ekonominius klausimus.
Papildžius Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga įstatymo nuostatas, buvo numatytas žalos atlyginimo mokėjimas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto nukentėjusiesiems, kurie susižalojo darbe ar susirgo profesine liga dirbdami buvusiose sovietinėse respublikose. Patikslinus ŽŽalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarką, buvo numatyta, jog ši tvarka taikoma ir žalos atlyginimui dėl sveikatos sužalojimo nesant darbo santykių, kai prievolė atlyginti žalą pereina valstybei.Nedarbo mažinimo priemonių suskirstymas
Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių makroekonomikos politikos tikslų. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo, nes jis negali darbo vietomis aprūpinti visų norinčių dirbti. Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą.
Darbo pasiūla gali būti padidinta:
1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas.
2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų parengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą.
3. Koreguojant valstybės naštą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau jos padidina savanorišką nedarbą iir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas.
4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.
Darbo paklausą didina šios priemonės:
1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numato privalomą darbuotojų samdymą nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksniai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją).
3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą.
4. Darbo namuose plėtojimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp
darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų.
Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo jėgos pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. Užimtumo lygis procentinė dirbančiųjų gyventojų dalis, t.y. užimtų ūkine veikla, taip pat ir darbu. Šalies gyventojų užimtumo įstatymas suteikia socialines garantijas nedirbantiems. Valstybė garantuoja: nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas bei informaciją apie laisvas darbo vietas; nemokamas ddarbo biržos paslaugas bedarbiams; nemokamą mokymą ir persikvalifikavimą; bedarbio pašalpą. Valstybines gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina Lietuvos darbo birža. Ne mažiau svarbus darbuotojų užimtumas jų darbovietėse. Reikia sudaryti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojai būtų nuolat aprūpinti darbu, nedarytų pravaikštų, nebūtų personalo kaitos ir pan.Nusikalstamumo mažinimas
Nusikalstamumas ir jo kontrolė yra viena sudėtingiausių mokslo ir praktikos problemų. Jos ypatumas yra tas, kad tyrimai, atlikti kitoje šalyje, gali tik orientuoti, o ne pakeisti ar kompensuoti nacionalinius nusikalstamumo tyrimus. Šie tyrimai turi būti ppagrįsti savo šalies medžiaga, atsižvelgiant į šalies istorinius pokyčius, tendencijas, mentaliteto ypatybes ir savitumus. Tokie moksliniai tyrimai yra būtini vykdant Lietuvos Vyriausybės teisinės sistemos reformos ir teisėtvarkos programą. Nepilnamečių nusikalstamumas yra viena svarbiausių problemų Lietuvoje. Nors pastaraisiais metais nepilnamečių padarytų nnusikaltimų rodikliai tapo stabilesni, tačiau jie vis dėlto yra nemaži. 1999 m. išnagrinėta 5070 nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant; tai sudaro 16,1 % visų nusikaltimų. Kita akivaizdi Lietuvos nepilnamečių nusikalstamumo tendencija – mažėjantis nusikaltėlio amžius. Vis dažniau įstatymus pažeidžia jaunesni nei 14 metų vaikai. Be to, sunkėja nepilnamečių padarytų nusikaltimų pobūdis. Vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Todėl būtina atkreipti dėmesį į šeimas. Šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Todėl jau šeimoje būtina spręsti iškilusias problemas.Mokslo programos numatomas atlikimas keturiomis kryptimis:
Pirmoji kryptis – nusikalstamumo prognozių tyrimas ir, aatsižvelgiant į tai, nusikalstamumo prevencijos modelių kūrimas. Šią kryptį sąlyginai galima pavadinti “Nusikalstamumo prognozės ir prevencija”. Tyrimai šioje kryptyje numatomi dvejopo pobūdžio: ateities nusikalstamumo modelio parengimas ir nusikalstamumo kontrolės projekto sudarymas. Šios kryptys glaudžiai susijusios. Prognozė bus efektyvi, prognozuojant nusikalstamumą 2005 metams ir kiek galima vėlesnei perspektyvai. Be kriminalogų šiuose tyrimuose turėtų dalyvauti demografai, statistikos, kibernetikos ir kitų sričių specialistai.
Antroji kryptis – baudžiamosios, administracinės ir civilinės teisės plėtros tyrimai, atsižvelgiant į nusikalstamumo prognozę, kokia turėtų būti ateities baudžiamoji, administracinė iir civilinė teisė nusikalstamumo kokybinių ir kiekybinių pokyčių kontekste. Šią kryptį galima pavadinti “Nusikalstamumo prognozė ir baudžiamosios, administracinės ir civilinės teisės poveikio priemonės jam kontroliuoti”. Tiriant šią sritį, reikės atsižvelgti į nusikalstamumo prognozę, peržiūrėti Lietuvos baudžiamuosius ir administracinius įstatymus ir teikti siūlymus dėl teisinės reformos.
Trečioji kryptis apims baudžiamojo proceso ir kriminalistikos tyrimus, atsižvelgiant į nusikalstamumo prognozę. Ją sąlyginai galima pavadinti “Nusikalstamumo prognozė ir nusikaltimų tyrimas”. Šioje kryptyje bus atsižvelgiama į ateities nusikalstamumą, į nusikaltimų tyrimo technikos, kitų mokslo šakų laimėjimus. Svarbu užtikrinti efektyvų nusikaltimų tyrimą kriminalistinėmis priemonėmis, parengti perspektyvią kriminalistinę taktiką ir metodiką. Tyrimų esmę sudarys baudžiamojo proceso įstatymo normų suderinamumas su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir atitinkamais tarptautiniais dokumentais, pirmiausiai su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
Ketvirtoji kryptis apims teisėsaugos institucijų sistemos bei funkcijų modeliavimo tyrimus. Šią kryptį galima pavadinti “Nusikalstamumo prognozės ir kriminalinės justicijos organizacijos modeliavimas”. Joje mokslininkams reikėtų atsakyti į klausimą, kaip turėtų būti struktūrizuotos teisėsaugos institucijos, sumodeliuotas jų funkcijų atskyrimas, pavaldumas ateities nusikalstamumo bei įstatymų leidybos situacijoje.
Koordinuoti prevencijos institucių funkcijas ir įgyvendinti įvairaus lygio programas bei priemones, kurios sudarytų galimybes sustabdyti nusikalstamumo plitimą tarp gyventojų sluoksnių, pasižyminčiu didžiausia kriminogenine rizika. Tai šeimoje ir visuomenėje apleistų, dažnai tiesiog gatvėje atsidūrusių vaikų ir paauglių, nnedirbančio ir nesimokančio jaunimo, teistų, socialiai nuskurdusių, benamių ir kitų marginalų sluoksniai, kuriems būtina speciali valstybės ir visuomenės parama; specialios šalies ir tarptautinės programos bei priemonės turėtų būti taikomos ir kitiems kriminogeniniams sluoksniams bei asmenims, įsivėlusiems į organizuotą nusikalstamumą bei korupciją.Skurdo mažinimas
2003 metais buvo įgyvendinama Skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo 2002–2004 metų programa, vykdomos aktyvios ir pasyvios skurdo mažinimo priemonės. Ekonomikos plėtra, užimtumo, darbo užmokesčio, minimalios mėnesinės algos, valstybinių socialinio draudimo pensijų, šalpos išmokų didinimas ir kitos priemonės buvo skirtos skurdui mažinti.
Lietuva dalyvauja Europos Sąjungos socialinės aprėpties procese naudodamasi atvirojo koordinavimo metodu. 2003 m. gruodžio 18 d. Briuselyje pasirašytas Bendrasis aprėpties dokumentas, kurio prioritetai ir priemonės sukuria pagrindą parengti nacionalinį kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planą.
Skurdo ir socialinės atskirties mažinimas. Vyriausybė siekia sustiprinti vidurinįjį visuomenės sluoksnį, plėtodami verslą, ypač smulkųjį. Smulkusis verslas, palyginti su stambiuoju, sukuria daugiau naujų darbo vietų, todėl, stiprinant smulkųjį verslą, sparčiau mažinamas nedarbas ir su juo susijęs skurdas, užtikrinamas spartesnis gyventojų pragyvenimo lygio kilimas.Vykdyti šalpos pensijų sistemos ir valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, reformas, invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems tvarkos reformą, socialinių paslaugų reformą, piniginės socialinės paramos reformą, Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijos įgyvendinimo 2002–2004 metais programos priemones, parengti Nacionalinį kovos su skurdu ir ssocialine atskirtimi veiksmų planą, įgyvendinti Demografinės (gyventojų) politikos strategiją, Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2004–2006 metų programą, Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programą, Nacionalinę nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002–2004 metų programą, Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programą, vykdyti Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002–2004 metų programos priemones ir Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2004–2008 metų programos priemones.Socialinė parama
Tobulinant socialinės paramos sistemą, 2003 metais priimtas Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas. Nuo 2004 m. balandžio 1 d. įsigaliojus šiam įstatymui, socialinė parama, garantuojanti minimalias lėšas maistui bei būtiniausioms komunalinėms paslaugoms apmokėti, bus teikiama jos reikalingiausioms šeimoms (asmenims), kurių pajamos dėl objektyvių priežasčių mažos, o jų turimas turtas neviršija įstatyme nustatyto turto vertės normatyvo.
Parengta Išmokų vaikams įstatymo koncepcija – numatoma reformuoti esamą valstybinių pašalpų šeimoms sistemą. Šeimos bus skatinamos auginti ir išlaikyti savo vaikus, bus siekiama remti kiekvieną vaiką iki pilnametystės, tobulinti paramos sistemą be tėvų globos likusiems vaikams, užtikrinti išmokų panaudojimą vaikų poreikiams, teikti socialines paslaugas šeimoms, organizuoti prevencinį darbą socialinės rizikos šeimose, garantuoti bendrą visų išmokų administravimą savivaldybėse.
2003 metais buvo parengtas ir Seimui pateiktas Šalpos (socialinių) pensijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Įgyvendinant šį
įstatymą, numatoma: diferencijuoti šalpos pensijas, mokamas neįgaliems vaikams pagal jų negalios laipsnį; padidinti šalpos pensijas asmenims, pripažintiems invalidais iki 24 metų; suteikti teisę gauti šalpos našlaičių pensijas tiems vaikams našlaičiams, kurie negauna valstybinio socialinio draudimo našlaičių pensijos dėl to, kad jų mirę tėvai ar vienas iš tėvų nebuvo įgiję reikalaujamo pensijų draudimo stažo.
2003 metais buvo vykdoma socialinių paslaugų teikimo reforma: atliktas valstybinių socialinės globos įstaigų įvertinimas, patvirtinti nestacionarių socialinių paslaugų įstaigų reikalavimai, reglamentuojantys dienos centrų, krizių centrų, nakvynės namų veiklą, ssocialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigų, teikiančių paslaugas asmenims, turintiems priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, reikalavimai.
Socialinių paslaugų kokybė gerėjo keliant socialinių darbuotojų kvalifikaciją, tobulinant socialinių paslaugų planavimą, administravimą ir teikimą. Vyriausioji socialinių darbuotojų atestavimo komisija ir apskričių socialinių darbuotojų atestavimo komisijos socialiniams darbuotojams praktikams 2003 metais suteikė 3464 kvalifikacines kategorijas.
Vykdant Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programą, 2003 metais 26 savivaldybėse buvo įgyvendinti 35 socialinių paslaugų projektai, iš jų 11 skirta neįgaliesiems, 9 – socialinės rizikos šeimoms ir vaikams, 1 – socialinės rizikos suaugusiems aasmenims ir 14 – mišrių socialinių paslaugų plėtrai. Vyriausybė 2003 metais patvirtino Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2004–2006 metų programą.IŠVADOS
Šiame darbe vertindami skurdo, nedarbo ir nusikalstamumo lygį Lietuvoje pastebėjome tokias tendencijas: 2002-ieji metai pasižymėjo tuo, kad pirmą kartą nuo 1997 metų ššalyje sumažėjo vidutinis nedarbo lygis. Ši nedarbo lygio tendencija tęsiasi iki šiol. Tai galima paaiškinti, kad 2001 – 2004 metais buvo įgyvendinama užimtumo didinimo programa, pagal kurią toliau buvo remiama ekonomikos plėtra, skatinamos investicijos, didinama parama verslui, sprendžiamos bedarbių integravimo į darbo rinką problemos. Teigiamos ekonomikos augimo tendencijos turėjo įtakos gyventojų užimtumo didėjimui, nedarbo mažinimui. Taip pat, tam įtakos turi didelė emigracija į užsienio šalis dėl didesnio darbo užmokesčio. Lieka mažiausiai apmokamos darbo vietos, kurių paklausa nėra didelė, tačiau dėl to didėja statistiniai nedarbo rodikliai ir tai teoriškai mažina nedarbo lygį. Pastebėtina, kad nedarbo lygį įtakoja taip pat šie veiksniai: valdžios veiksmai reguliuojant darbo užmokestį, mokesčius, vykdant įvairias reformas. Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių makroekonomikos politikos ttikslų. Tačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo, nes jis negali darbo vietomis aprūpinti visų norinčių dirbti. Valstybė norėdama sumažinti nedarbo lygį išskiria dvi pagrindines priemones: 1. darbo pasiūlos didinimas; 2. darbo paklausos didinimas. Svarbu tai, kad plėtojamas legalus Lietuvos Respublikos piliečių įsidarbinimas užsienyje pagal dvišalius susitarimus ir tarpininkaujant privačioms įsidarbinimo tarpininkavimo tarnyboms (įmonėms). Nagrinėjant skurdo lygį Lietuvoje, pastebėtina tai, kad jis yra tiesiogiai susijęs su nedarbo lygiu. Mažėjant nedarbo lygiui mažėja skurdo lygis, ir atvirkščiai. PPagrindiniu skurdo kriterijumi, analizuojant skurdo paplitimą bei projektuojant socialines bei ekonomines politikos priemones, laikoma santykinė skurdo riba. Ji apskaičiuojama kaip 50 procentų vidutinių vartojimo išlaidų. Santykinė skurdo riba 2004 metais buvo 326,1 lito vienam ekvivalentiniam vartotojui per mėnesį. Didelį nerimą Lietuvos gyventojams kelia nusikalstamumas. Nusikalstamumas ir jo kontrolė yra viena sudėtingiausių mokslo ir praktikos problemų. Nusikalstamumo kilimą iš dalies galima paaiškinti šalių industrijos plėtra ir tos plėtros daromu šalutinių poveikiu: tam tikrų gyventojų sluoksnių socialinės problemos, socialinė atskirtis, susvetimėjimas, narkotikai, vartojimo visuomenės formavimasis, bedarbystė, skurdas. Nesant darbui prasideda poreikis nusikalsti arba gyventi skurdžiai, jeigu moralinei žmogaus įsitikinimai neleidžia nusikalsti.
Nepilnamečių nusikalstamumas yra viena svarbiausių problemų Lietuvoje. Jaunimas yra gyventojų grupė, kuri jautriausiai reaguoja į socialinius ir ekonominius pasikeitimus. Pastebėtina tai, kad ypač plinta nusikaltimai susiję su narkotikais. Turint galvoje, kad Lietuvoje yra tranzitinė šalis bei remiantis Vakarų Europos šalių statistika, galima prognozuoti, jog būtent tokių nusikaltimų Lietuvoje toliau daugės. Valstybė stengdamasi sumažinti nusikalstamumo lygį siekia koordinuoti prevencijos institucijų funkcijas ir įgyvendinti įvairaus lygio programas bei priemones, kurios sudarytų galimybes sustabdyti nusikalstamumo plitimą tarp gyventojų sluoksnių, pasižyminčiu didžiausia kriminogenine rizika.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. V.Snieška, J.Čiburienė, V.Baumilienė ir kt. „Makroekonomika“. Kaunas, Technologija 2001. ISBN 9986-13-935.
2. P.Wonnacotti, R.Wonnacotti „Makroekonomika“. Litterae Universitatis 1994. ISBN 9986-475-02-3
3. A.Dobryninas „Nusikaltimai ir spauda Lietuvos vvisuomenėje”. Vilnius 1999. Nr. 11(3)
4. E. Bagdonas, A.Sakalas „Ekonominių reiškinių tarpusavio ryšio analizė”. K.:1987.
5. Lazutka R. Pajamos, vartojimas ir skurdas // Žmogaus socialinė raida. V.: Homo Liber, 2001.
6. www.un.lt/images/biuleteniai/lt/undp31l.pdf
7. http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1621
8. http://www.ldb.lt/ldb_site/
9. http://www.undp.lt/lt/
10. http://www.sociumas.lt/Lit/nr22/nepilnameciai.asp
11. http://www.lrinka.lt/Straipsn/index.phtml
12.
