Paklausos elastingumas kainai, tobulos konkurencijos darbo rinka

TURINYS

PAKLAUSOS ELASTINGUMAS KAINAI 3

TOBULOS KONKURENCIJOS DARBO RINKA 6

NAUDOTA LITERATŪRA 9

PAKLAUSOS ELASTINGUMAS KAINAI

Kainos pasikeitimas nevienodai veikia atskirų prekių ar paslaugų paklausą ar pasiūlą. Prekės ar paslaugos viena nuo kitos skiriasi tuo, kad jų perkamas ar teikiamas kiekis skirtingai reaguoja į kainos pokyčius. Pavyzdžiui ,akivaizdu, kad duonos ir šokolado kainai padidėjus tiek pat kartų, nevienodai pasikeis jų paklausa ir pasiūla.

Todėl tai galima paaiškinti taip, kad elastingumas –tai dviejų veiksnių tarpusavio priklausomybės pobūdis, sugebantis prisitaikyti prie aplinkybių.

Elastingumas nustatomas dvejopai:

 kai norima elastingumą paaiškinti, jis apibrėžiamas kaip ppaklausos kiekio kitimo procentas, kai kainos pakinta vienu procentu;

 kai norima matematiškai apskaičiuoti, jis apibrėžiamas kaip paklausos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis:

Paklausos elastingumas kainai kartais vadinamas trumpiau, tiesiog paklausos elastingumu.. Jis apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pokyčius. Paklausos elastingumo kainai koeficientas Ed nustatomas taip:

Paklausos elastingumas kainai rodo, kaip pasikeičia paklausa, kainai išaugus ar sumažėjus vienu vienetu.

Rinkos kainos atlieka strateginį vaidmenį. Jos informuoja ir skatina pirkėjus bei pardavėjus. Kaip pirkėjai (vartotojai) reaguoja į kainos pokytį? Tai vienas svarbiausių mmikroekonomikos klausimų. Jų reakcijos laipsnis matuojamas paklausos elastingumu kainai.

Pirkėjai taip pat reaguoja ir į kitus veiksnius, pavyzdžiui, pajamas. Šios reakcijos laipsniui išmatuoti ekonomistai taip pat vartoja elastingumo sąvoką.

Padidėjus vienų prekių kainoms, labai sumažėja pirkimas, o kai kurių kitų prekių kainų ppadidėjimas sukelia nedidelį efektą. Pavyzdžiui, mašinų kainos padidėjimas 1% sukels akivaizdžią pirkėjų reakciją: jie pirks mažiau apie 2%. Mašinų paklausos elastingumas kainai gali būti apskaičiuotas taip:

Tačiau benzino kainai padidėjus 1%, pirkėjų reakcija nėra tokia stipri: dauguma vairuotojų važinėja ir toliau. Benzino pirkimas per pirmus kelis mėnesius sumažėja labai nežymiai – apie 0,2%. (Per metus vairuotojai reaguoja stipriau. Jie pamažu savo automobilius pakeičia tais modeliais, kurie mažiau naudoja kuro.). Toks reiškinys vadinamas trumpalaikiu paklausos elastingumu. Trumpalaikės paklausos elastingumas kainai gali būti apskaičiuotas taip:

Kaip matome, automobilių pirkėjai stipriau reaguoja į kainos pokytį negu benzino pirkėjai.

Paklausos E =

Formulėse paklausos, pasiūlos ir kainos kitimas pateiktas procentais siekiant elastingumą išreikšti koeficientu, kuris leistų palyginti skirtingų rūšių prekes.

Pasiūlos elastingumo koeficientas, skaičiuojant pagal šią formulę, yra ssu minuso ženklu. Paklausos elastingumas kainai visada yra neigiamas; keičiantis kainai, perkamas prekių kiekis keičiasi priešinga linkme. Vadinasi, elastingumo formulė visada rodo neigiamą skaičių.

Elastinga ir neelastinga paklausa. Paklausos kreivę galima priskirti vienai iš trijų kategorijų, atsižvelgiant į elastingumo koeficiento absoliutų dydį:

Jei |ED|>1, tai paklausos kreivė yra elastinga. Perkamo prekės kiekio (paklausos kiekio) procentinis pokytis yra didesnis už tos prekės kainos procentinį pokytį.

Jei |ED|<1, tai paklausos kreivė yra neelastinga. Perkamo prekės kiekio (paklausos kiekio) procentinis pokytis yra mažesnis už tos prekės kkainos procentinį pokytį.

Jei |ED| = 1, tai paklausos kreivė yra pavienio (vienetinio) elastingumo. Perkamo prekės kiekio (paklausos kiekio) procentinis pokytis yra lygus tos prekės kainos procentiniam pokyčiui.

Elastingumas yra apibrėžtas procentinių pokyčių terminais, o ne absoliutinių skaičių pokyčiais. Jei naudotume absoliutinius dydžius, tai mūsų skaičiavimą veiktų matavimo vienetų pasirinkimas.

1-1 pav. Paklausos elastingumas: vidurio taško skaičiavimas.

Tarkime, jog norime apskaičiuoti paklausos elastingumą tarp taškų A ir B. Jei atskaitos tašku skaičiavimui naudojame tašką A, tai elastingumo koeficientas lygus 1,0. Alternatyvinis atskaitos taškas skaičiavime gali būti B, tuomet elastingumas prilygtų 0,33.

Elastingumo matavimai neturi priklausyti nuo atskaitos taško pasirinkimo. Problema išsprendžiama tada, kai vengiama kraštutinių atskaitos taškų ir pasirenkamas vidurio taškas. Jame elastingumo koeficientas lygus 0,60.

Kiekis (Q) Kaina (P)

A 40 4$

B 60 2$

Jei pradedame judėti nuo taško A ir judame iki taško B, tai prekės paklausos kiekis Q padidėja 50% (nuo 40 vnt. iki 60 vnt.), o kaina P sumažėja 50% (nuo 4 $ iki 2 $). Elastingumo koeficientą apskaičiuoti galima taip:

Jei pradedame judėti nuo taško B, tai prekės paklausos kiekis sumažėja 33,3% (nuo 60 vnt. iki 40 vnt.), o kaina padidėja 100% (nuo 2 $ iki 4 $). Elastingumo koeficientą apskaičiuojame taip:

Toks rezultatas neturėtų mūsų tenkinti. Elastingumo matavimas taip A ir B neturi priklausyti nuo atskaitos taško.

Norint teisingai išspręsti ššią problemą, reikia vengti visokių kraštutinių atskaitos taškų ir skaičiavimui naudoti vidurkį, arba vidurio tašką.

Kaip į alternatyvą pasižiūrėkime į trumputes paklausos kreivės atkarpas, kurioms atskaitos taško pasirinkimas nėra svarbus. Procentinis skirtumas tarp 2,00 $ ir 2,01 $ yra beveik tas pats, nesvarbu kuri iš šių kainų naudojama kaip atskaitos pradžia. Studentai, suradę procentinį skirtumą, pripažins šio metodo panaudojimo galimybę skaičiuojant atkarpas, kurių ilgis artėja prie nulio. Vadinasi, elastingumas gali būti nustatomas atskiram paklausos kreivės taškui. Tai paranku ekonomistams, nes jie išvengia atskaitos taško pasirinkimo problemos.

TOBULOS KONKURENCIJOS DARBO RINKA

Konkurencinė darbo rinka yra tada, kai dirbantieji ar ieškantys darbo konkuruoja tarpusavyje, kiekvienas iš jų turi tiesioginius su darbdaviais arba jų atstovais. Darbo užmokesčio lygis bei užimtumas priklauso ne vien tik nuo darbo rinkos ypatybių, bet ir nuo prekių ir paslaugų rinkos struktūros. Skiriami 2 deriniai:

1) konkurencinė darbo rinka ir tobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinka;

2) konkurencinė darbo rinka ir netobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinka.

Konkurencinė darbo rinka ir tobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinka: esant konkurencinei darbo rinkai darbo užmokesčio lygį lemia darbo paklausos ir pasiūlos pusiausvyra. MRP  MC  w (VMPL  w  MCL) užtikrinama, kai firma maksimizuoja pelną. Firma samdo tokį darbuotojų skaičių, kad paskutinio darbuotojo darbo ribinio pajamų pprodukto (MRPL) vertė būtų lygi rinkos darbo užmokesčiui.

(a) – atskira firma darbo užmokesčio gavėja (darbo kainos gavėja);

wC – darbo užmokestis konkurencinėje darbo rinkoje.

Kaina, už kurią kiekvienas individualus darbuotojas sutinka dirbti, vadinama transferine kaina (transferiniu uždarbiu). (b) dalyje transferinis užmokestis lygus SOMCLC. Tačiau visi vienodos kvalifikacijos darbuotojai gauna wC. SNwcC – ekonominė renta (tie, kurie nenori w < wC). Gamybos veiksnių rinkoje ekonominė renta yra skirtumas tarp gamybos veiksnių rinkos kainos ir minimalios sumos, kuri turi būti išleista perkant tam tikrą gamybos veiksnį.

Darbdavių informuotumas yra ribotas dėl techninių darbo rezultatų vertinimo problemų. Dalyje veiklos sričių (švietimo, medicinos.) tik apytiksliai galima įvertinti ne tik darbuotojų, bet ir įstaigų darbo rezultatus. Daiktinių produktų gamybos šakose, dirbančiose konkurencijos sąlygomis, įmonių veiklos rezultatus rinka įvertina tinkamai tiksliai, bet atskirų darbuotoju grupių darbo rezultatų tiksliai įvertinti neįmanoma.

Žmonės dirba skatinami Įvairių motyvų: norėdami pripažinimo, siekti gauti pajamų, patirti bendravimo su kolegomis džiaugsmą ir t. t., tačiau ekonomikos teorijos pagrindams suvokti pakanka nagrinėti tik vieną iš motyvų – siekimą gauti pajamų (darbo užmokestį). Siekimas bei gebėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant tikriems darbo užmokesčio lygiams, yra darbo pasiūla. Nors darbo rinka nėra tapati prekių rinkai, pasiūlos dėsningumų bendrumas yra akivaizdus. Kuo tam tikros profejos

darbuotojų darbo užmokestis didesnis, tuo daugiau žmonių linkę pasirinkti profesiją, tuo daugiau valandų per dieną (kai kitos sąlygos lygios) jie pasirengę •atsiduoti darbui.

Rinkos ekonomikoje sprendimus dirbti ar nedirbti ir kiek dirbti priima atskiri asmenys, atsižvelgę į darbo užmokestį ir sunkumų, patiriamų darbo metu, lygį.

Jei, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui, nėra garantijų kad bus visi įdarbinti (atsiranda nedarbas), dėl darbuotojų tarpusavio konkurencijų pradeda mažėti darbo užmokestis. Tai skatina įmones priimti daugiau žmonių, todėl ilgainiui panaikina nedarbą. Jei susidaro priešinga ssituacija, t. y. darbuotojų trūksta, prasideda konkurencija tarp darbdavių, siekiančių prisivilioti trūkstamų specialybių darbuotojų. Užmokestis pradeda didėti, o samdos poslinkis slūgti. Ryškus užmokesčio didėjimas skatina diegti ir naujų, darbą taupančių technologijų, o tai prisideda prie pusiausvyros rinkoje atkūrimo.

Teorija pagrįsta darbo užmokesčio ryšiu su RPP, aiškina tam tikrų darbuotojų kategorijų darbo užmokesčio faktinį lygį. Ši teorija paaiškina darbo užmokesčio skirtumus įmonės viduje. Pavyzdžiu galima imti įmonės direktoriaus ir eilinio darbininko užmokesčio lygių analizę. Tegul įmonėje dirba 1000 žmonių ir jos ggamybos apimtis – 10 000 000 Lt. Aišku, kad darbininkas negali gauti daugiau nei 10 000 Lt, o realiai gaus gal kokius 5000 Lt. Visiškai tikėtina, kad sumanus direktorius kvalifikuotais sprendimais padidins įmonės gamybos apimtį bent jau 1%, t. y. 1100 000 Lt. Direktoriaus RPP yra 100 000 Lt, ir net sumokėjus 95 000 Lt, pastangos privilioti gabų žmogų įmonei laikytinos prasmingomis.

Tai iš dalies paaiškina ir nedarbo problemą šiuolaikinėje ekonomikoje, kiek ji susijusi su valstybės nustatytu minimalaus darbo užmokesčio lygiu. Užmokesčio minimumas, siekiant apginti neturtingųjų interesus, fiksuojamas beveik visose šalyse, bet ši priemonė riboja darbo jėgos rinkos veikimą. Jei minimumas būtų nustatomas pagal mažiausiai apmokamos darbuotoju grupės darbo užmokesčio lygį, jis neturėtų prasmės. Minimumas imamas aukščiau šio užmokesčio, bet dėl to įmonininkams jau netikslinga samdyti dalies darbininkų.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Davulis G. ekonomikos teorija: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto leidybos centras, 2003.

2. Davulis G.“Ekonomikos teorija” Vilnius2003.

3. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šeškutė L., Zaicev S., “Ekonomikos teorijos pagrindai” Vilnius. 2005

4. Martinkus B., Žilinskas V.“Ekonomokos ppagrindai” Kaunas “Technologija” 2003

5. Paul Wonnacott, Ronald Wonnacott Mikroekonomika. Leidykla: Poligrafija ir informatika1998