PASLAUGŲ VEIKLOS TEORINIAI ASPEKTAI

TURINYS

ĮVADAS 3

1. PASLAUGŲ VEIKLOS TEORINIAI ASPEKTAI 4

1.1. Paslaugos samprata 4

1.2. Paslaugų klasifikavimo kriterijai 8

1.3. Paslaugų rinkos sudėtis, struktūra ir specifika 15

LITERATŪRA 18

ĮVADAS

Paslaugos Lietuvos raidoje užima vis didėjančią vietą. Šis procesas

atitinka bendras pasaulines tendencijas. Tikėtina, kad Lietuvoje per

artimiausius metus susiklostys tokia ūkio aplinka, kurioje ims tarpti

paslaugų verslas, kadangi dabar mūsų šalis turi gerokai daugiau galimybių

sparčiau plėtoti modernias paslaugų šakas, o ne pramonę. Išsivysčiusiose

šalyse atsižvelgiama į ekonomistų teoretikų išvadą, kad paslaugų sfera yra

varomoji viso ūkio raidos jėga. Per pastaruosius 3 dešimtmečius

industrinėse išsivysčiusiose valstybėse konstatuojama savotiška “ramioji

revoliucija”, t.y. paslaugų sfera ekonomikoje tampa vyraujančia.

PASLAUGŲ VEIKLOS TEORINIAI ASPEKTAI

1 Paslaugos samprata

Prekė yra beveik visiems suprantamas ir apčiuopiamas dalykas. Kas kita

yra paslauga. Paslaugos sąvoka turi daugelį reikšmių, apimančių veiklą nuo

asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudedamosios dalies.

Pavyzdžiui, baldų įmonė pagamina pirkėjui baldus pagal pateiktus

individualius išmatavimus, pritaiko pageidaujamus apdailos elementus,

pristato gaminius į vartotojo namus, juos surenka. Firmos, turėdamos tokių

“užmaskuotų” paslaugų, gali įgyti rinkoje konkurencinį pranašumą. Šiandien

rinkoje siūlomos prekės – paslaugos paketas – priartina paslaugą prie

fizinės prekės ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

1 lentelė

Esminiai paslaugų ir materialių prekių (gaminių) skirtumai

|Funkcinės savybės |Materialios prekės |Paslaugos |

|Apibrėžimas |tikslus |bendras |

|Galimybė išmatuoti |objektyvi |subjektyvi |

|Pagrindinis procesas |gamyba |teikimas |

| | |(pirkėjo-pardavėjo |

| | |sąveika) |

|Paskirstymas |atskirtas nuo gamybos |tuo pat metu, kai |

| | |gaminama |

|Asmeninis pardavimas |apčiuopiamas |neapčiuopiamas |

|Teikėjo (tiekėjo) |ribotas |platus |

|lankstumas | | |

|Gamintojo laiko |nuo mėnesio iki metų |tą pačią dieną |

|intervalai | | |

Vakarų šalių paslaugų teorijos atstovų darbuose nėra vieno visuotinai

pripažinto požiūrio į paslaugos prigimtį ir jos apibrėžimą. Plačiai

diskutuojama, kas yra paslauga, ar yra esminių paslaugos ir materialios

prekės skirtumų (žr. 1 lent.). Trumpai apžvelkime į istorinę sąvokos

paslauga sampratos raidą:

2 lentelė

Istoriniai paslaugų apibrėžimai

|Autorius |Apibrėžimas |

|Fiziokratai (1750) |Visa kita veikla, išskyrus žemės ūkį. |

|Adam Smith (1723-1790) |Visa veikla, kuri nekuria materialių produktų.|

|J. B. Say (1767-1832) |Visa negamybinė veikla, suteikianti prekėms |

| |naudingumą. |

|Alfred Marschall |Prekės (paslaugos), kurios nustoja egzistuoti |

|(1842-1924) |sukūrimo momentu. |

|Vakarų šalys (1925-1960) |Paslaugos neturi poveikio pprekių formos |

| |keitimui. |

|Šiuolaikinis |Veikla, kuri neturi poveikio prekių formos |

| |keitimui. |

Šaltinis: Paslaugų marketingas: teorija ir praktika: monografija /

Kindurys, V. (1998); Vilnius: VU leidykla. P. 33-34.

Pateikti paslaugos apibrėžimai yra bendri, abstraktūs. Todėl paslaugų

teorijos specialistai ėmė kurti konkretesnius paslaugos apibrėžimus. XX a.

aštuntojo dešimtmečio pabaigoje JAV marketingo asociacija rekomendavo

vartoti tokį paslaugos apibrėžimą: “Paslauga – tai atskirai pripažinta, iš

esmės neapčiuopiama veikla, kuri tenkina poreikius ir nebūtinai susieta su

prekių pardavimu ar kitomis paslaugomis. Gaminant paslaugą gali prireikti

ar net panaudoti materialius produktus” (Kindurys V., 1998). Pažymėtina,

kad šis paslaugos apibrėžimas dabar beveik visuotinai vartojamas ir plačiau

arba siauriau įtraukiamas į daugelio autorių pateiktas paslaugos sampratas.

Ekonomikos terminų ir sąvokų žodyne pateikiamas toks paslaugos

apibrėžimas:

Paslauga – kokia nors ekonominė veikla (draudimų, bankų, kirpyklų ir

pan.), kuri tiesiogiai arba netiesiogiai padeda tenkinti žmonių poreikius;

plačiąja prasme (kaip priimta marketinge) – tai prekių rūšis (Bagdanavičius

J. ir kt., 1999).

Paslaugų sritis – ekonomikos dalis, teikianti įvairias buitines ir

ūkinės veiklos paslaugas (kirpyklos, turizmas, transportas, mažmeninė

prekyba, bankai, draudimas ir pan.).

Paprastai akcentuojama viena ar kelios paslaugų savybės, kurias

įvairūs mokslininkai laiko universaliomis. Dažniausiai akcentuojama, kad:

1. Paslauga – tai veikla arba veikimo procesas. Paslauga gali būti

vartojama tik tiek, kiek vyksta šis procesas. Procesui nutrūkus,

paslaugos neegzistuoja, t.y. faktiškai paslauga egzistuoja tik

tiek, kiek trunka jos gamybos procesas. Fizinės prekės yra

materialios ir egzistuoja nutrūkus gamybos procesui.

2. Paslauga neapčiuopiama. Taigi paslauga “sukasi” aplink nematerialią

esmę, kurią galima suvokti kaip abstrakčią idėją.

3. Paslauga – tai santykiai tarp tiekėjo ir vartotojo, tam tikras jų

tarpusavio kontaktas. Paslaugos visada susijusios su žmonėmis,

klientais, kurie iš esmės ir sudaro įmonėms įvairių problemų.

Klientai dažnai pažeidžia nustatytas jų aptarnavimo taisykles,

ignoruoja siūlomas paslaugas, pervertina lūkesčius ir pan.

Pasirinkimo laisvės sąlygomis paslaugų įmonė turi tirti kliento

elgseną, jjų pageidavimus ir užgaidas, kartu taikyti specifinius

paslaugų pasiūlos ir paklausos suderinimo būdus ir poveikio

vartotojams priemones.

Iš tiesų teikiant paslaugą būtent veikla tampa vartotojo poreikių

patenkinimo priemone. Dėl to paslauga neturi materialios išraiškos, yra

neapčiuopiama, nepasiduodanti daiktų pažinimo logikai. Ji neįvežama,

nepervežama, nesandėliuojama ir pan.

Pavyzdžiui, traukinys „Vilnius – Kaunas” perveža keleivius, bet

suteiktoji paslauga netampa kieno nors nuosavybe. O jei jūs nusipirkote

bilietą ir neišvykote tą dieną, – paslauga nesuteikta, bet jos negalima

atidėti kitai dienai ar sukaupti. Daiktai, būdami tam tikros veiklos

rezultatu, sugeba atitrūkti nuo pačios veiklos, tai to negalima pasakyti

apie paslaugas.

Paslaugos teikėjo ir vartotojo santykiai, jų sąveika tampa paslaugos

atsiradimo, jos egzistavimo sąlyga. Ne visuomet ši sąveika akivaizdi.

Pavyzdžiui, pirkinių apmokėjimas naudojant kreditinės kortelės pagalba.

Tačiau tai tik paviršinis įspūdis. Santykiai užsimezga, kai vartotojas

įsigyja kreditinę kortelę ir susitaria su banku dėl sąlygų.

Kartais kontrolės terminai apima garantinį laiką, per kurį klientas

gali pareikšti pretenzijas dėl paslaugų kokybės. Taigi kontaktas tarp

paslaugos teikėjo ir vartotojo nėra ištisinis, o pasireiškia daugiausia

užsakymo ir paslaugos kokybės kontrolės stadijose. Šie santykiai nėra koks

paslaugos priedas, o pati esmė. Jie kartais tampa lemiantys, priklausomai

nuo to, ko klientas tikėjosi ir ką gavo iš paslaugos teikėjo. Gali būti ir

taip, kad vartotojas gal ir nebus patenkintas darbu, bet įvertins

aptarnaujančiojo personalo geranoriškumą, dėmesį, paslaugumą ir panašiai.

Įvairių autorių pateiktuose apibrėžimuose neretai akcentuojamas

klientų poreikių patenkinimas. Iš tiesų paslauga – tai veikla, susijusi su

asmens prigimties būsenų, galimybių keitimu, jam pačiam to pageidaujant.

Šis keitimas gali vykti tiesiogiai ar per asmenį, ar per jo valdomas

gėrybes, asmenį suprantant įprasta ekonomine prasme, t.y. kaip fizinį ar

juridinį asmenį.

Paslaugos esmę atskleisti padeda suvokimas, kad paslauga yra tokia

veikla, kurią atlikti gali tik kitas asmuo, o ne paslaugos vartotojas. Sau

pačiam paslaugos neatliekamos. Ši aplinkybė išryškina takoskyrą tarp

savitarnos ir paslaugos. Ji atriboja paslaugas nuo namų ūkio veiklos,

nustato ribą tarp išorinės ir vidinės organizacijos veiklos, naudojant ir

teikiant paslaugas. Teikėjo ir vartotojo atskirumas bei ekonominis

savarankiškumas yra esminė prielaida paslaugai atsirasti.

Apibendrinant paslaugos esmės sampratą, galima daryti tokias išvadas:

Dėl paslaugų veiklos įvairovės iki šiol nėra nusistovėjusio paslaugų

apibrėžimo. Dalis paslaugų teorijos specialistų šią problemą ignoruoja,

laikydami ją neesmine, ir tiria konkrečias paslaugų problemas, kiti

formuluoja apibrėžimą priklausomai nuo tikslo, akcentuodami vieną ar kitą

paslaugos aspektą.

Paslaugos esmę geriausiai atskleidžia daugiapakopis paslaugos apibrėžimas:

– paslauga – tai veikla, tenkinanti vartotojo poreikius kaip tokia;

– paslauga – tai veikla, kurios rezultatai neturi apčiuopiamo

materialaus rezultato, tačiau pasireiškia vartotojo prigimties,

būsenų ar galimybių keitimu;

– paslauga – tai veikla, kurios procese sąveikauja jos teikėjas ir

vartotojas kaip atskiri, savarankiški proceso dalyviai.

1 Paslaugų klasifikavimo kriterijai

Pasaulinė paslaugų rinka

yra labai įvairialypė. Paslaugų yra labai

daug, įvairus jų turinys ir atlikimo būdai, todėl ištirti atskirų paslaugų

funkcijas ir nustatyti jų vaidmenį ekonominei ūkio plėtrai naudojamos

įvairios jų klasifikavimo scemos. Dažnai paslaugos klasifikuojamos

remiantis kontrasto principu: kada pagal kokį nors kriterijų išskiriamos

kontrastuojančios sudedamosios paslaugų sferos dalys. Tokiais kriterijais

gali būti: a) paslaugos teikimo bei vartojimo būdas; b) vartotojo vieta

gamybos procese; c) teikėjo juridinis organizacinis statusas; d)

technologinis kriterijus; e) nevienoda gamybos veiksnių svarba; f) paslaugų

vadybos skirtumai (žr. 3 lent.).

Prancūzijos paslaugų ekonomikos tyrinėtojų centrinės asociacijos

(ACRES) 1973 mm. (Vengrienė B., 1998) pasiūlytas paslaugų klasifikavimas

pagal funkcinį principą turi nemažai šalininkų. Pagal šią klasifikavimo

sistemą pirmajai grupei priskiriamos paslaugos, garantuojančios darbo

procesą prieš jam prasidedant ir jam pasibaigus, skirstant gamybai

reikiamas materialines priemones ir produktus gyventojams, tvarkant

pagamintą produkciją (transportas, tiekimas, sandėlių ūkis, atsargų

sudarymas). Šiai grupei priklauso produktų teikimo paslaugos ir paslaugos,

susijusios su žmogaus gamybinių sugebėjimų tobulinimu, gamybos technikos

bei technologijos gerinimas (darbo organizavimas, moksliniai tyrimai,

bandymai, švietimas, konstravimas).

Antrajai grupei priklauso paslaugos, atliekančios cirkuliacijos

funkciją:

• prekių ir žaliavų cirkuliacija;

• fizinio kapitalo judėjimo aptarnavimas, įrengimų draudimas,

valdymas, nuoma, rezervų valdymas, patalpų nuoma;

• piniginio kapitalo cirkuliacijos aptarnavimas: finansinės

paslaugos, draudimas, juridinės paslaugos ir pan.

Į trečiąją grupę įeina paslaugos, atliekančios visuomenės

reprodukcijos funkciją:

• mokymo, auklėjimo, globos, teisėtvarkos, viešosios tvarkos,

planavimo ir kt.

• individualios rreprodukcijos (sveikatos apsaugos, higienos ir

pan.).

3 lentelė

Paslaugų klasifikavimas ir jo kriterijai

|Klasifikavimo kriterijus |Paslaugų veiklos rūšys (šakos) |

|Paslaugos teikimo bei |1) individualaus vartojimo paslaugos; |

|vartojimo būdas |2) kolektyvinio vartojimo paslaugos; |

| |3) paslaugos teikiamos teikėjo patalpose; |

| |4) paslaugos teikiamos vartotojo patalpose; |

| |1) paslaugos su daugeliu vartotojo |

| |aptarnavimo punktų (batų taisymo ateljė |

| |tinklas); |

| |2) paslaugos su vieninteliu aptarnavimo |

| |punktu (teatras, muziejus). |

|Vartotojo vieta gamybos |1) gamybinės paskirties tarpinės paslaugos; |

|procese |2) vartotojiškos paskirties galutinės |

| |paslaugos. |

|Teikėjo juridinis |1) viešosios paslaugos, kai jas teikia |

|organizacinis statusas |valstybinės arba kitos visuomeninės |

| |struktūros; |

| |2) privačios, teikiamos privačių firmų. |

|Technologinis kriterijus |1) tradicinės paslaugos, atsiradusios iki |

| |industrinės revoliucijos; |

| |2) šiuolaikinės paslaugos, susiformavusios |

| |naujomis kapitalo realizavimo ir |

| |cirkuliacijos sąlygomis. |

|Gamybos veiksnių svarba |1) imlios kapitalui paslaugos |

| |(telekomunikacijos); |

| |2) imlios darbui paslaugos (kirpyklos, |

| |masažas, konsultacijos). |

|Kliento dalyvavimas |1) paslaugos, reikalaujančios kliento |

|paslaugos suteikimo procese|dalyvavimo; |

| |2) paslaugos, nereikalaujančios kliento |

| |dalyvavimo arba pagal to dalyvavimo laipsnį.|

|Funkcinis principas |1) paslaugos, atliekančios gamybos arba |

|(paslaugų vartotojo vieta |darbo paruošimo funkciją; |

|gamybos – cirkuliacijos |2) paslaugos, garantuojančios prekių, |

|vartojimo grandinėje) |žaliavų ir kapitalo cirkuliaciją arba jų |

| |judėjimą; |

| |3) paslaugos, atliekančios visuomenės |

| |reprodukcijos funkcijas. |

Lentelė sudaryta autorių pagal šaltinį: Vengrienė, B. (1998). Paslaugų

ekonomika. Vilnius: VU leidykla. P. 40-41.

Funkcinio principo taikymą galima įžvelgti ir Urugvajaus raundo

tarptautinių derybų priimtoje klasifikavimo schemoje (GATS) (žr. 4 lent.).

Tai dokumentas, rekomenduojantis šią paslaugų klasifikaciją diegti ne tik

tarptautiniuose mainuose, bet ir nacionalinėje apskaitoje. Paslaugoms yra

skiriama 12 stambių ūkinės veiklos grupių, suskirstytų į smulkesnius

pogrupius.

4 lentelė

GATS paslaugų klasifikavimo schema

|Paslaugų ūkinės veiklos grupės |Paslaugų veiklos rūšys (pogrupiai) |

|1. Verslo paslaugų grupė |profesinės paslaugos, |

| |kompiuterinės paslaugos, |

| |mokslinių tyrimų paslaugos, |

| |nekilnojamo turto operacijų paslaugos, |

| |nuomos paslaugos, |

| |kt. verslo paslaugos. |

|2. Komunikacinių paslaugų grupė |pašto paslaugos, |

| |kurjerių paslaugos, |

| |telekomunikacijų paslaugos. |

|3. Konstravimas ir susijusios su|namų statybos bendrasis konstravimas, |

|juo inžinerinės paslaugos |civilinės inžinerijos bendrasis |

| |konstravimas, |

| |objektų atidavimo eksplotuoti ir jų |

| |surinkimo darbai, |

| |statybos užbaigimo paslaugos. |

|4. Paskirstymo paslaugos |komiso agentų paslaugos, |

| |didmeninė prekyba, |

| |mažmeninė prekyba, |

| |frančizė. |

|5. Švietimo paslaugos |pradinis mokymas, |

| |vidurinis mokymas, |

| |aukštasis mokslas, |

| |suaugusių mokymas, |

| |kitos švietimo paslaugos. |

|6. Aplinkos apsaugos paslaugos |nutekamųjų vandenų aptarnavimas, |

| |atliekų šalinimas, |

| |sanitarinės paslaugos, |

| |kitos paslaugos. |

|7. Finansinės paslaugos |draudimas ir su juo susiję paslaugos, |

| |bankų ir kitos finansinės paslaugos, |

| |kitos ppaslaugos. |

|8. Sveikatos apsaugos ir |ligoninių paslaugos, |

|socialinės paslaugos |kitos sveikatos paslaugos, |

| |socialinės paslaugos, |

| |kitos paslaugos. |

|9. Turizmo ir kelionių paslaugos|viešbučiai ir restoranai, |

| |kelionių agentūrų ir turų operatorių |

| |paslaugos, |

| |turistų gidų paslaugos, |

| |kitos paslaugos. |

4 lentelės tęsinys

|Paslaugų ūkinės veiklos grupės |Paslaugų veiklos rūšys (pogrupiai) |

|10. Rekreacijos, kultūros ir |pramoginės paslaugos (įskaitant teatrą,|

|sporto (visuomeninės |koncertus ir cirką), |

|informacijos) paslaugos |naujienų agentūrų paslaugos, |

| |bibliotekos, archyvai, muziejai ir |

| |kitos kultūrinės paslaugos, |

| |sporto ir kitos rekreacinės paslaugos, |

| |kitos paslaugos. |

|11. Transporto paslaugos |jūrų transporto paslaugos, |

| |vidaus vandenų transportas, |

| |oro transporto paslaugos, |

| |geležinkelių transporto paslaugos, |

| |kelių transporto paslaugos, |

| |vamzdynų paslaugos, |

| |kitos transporto paslaugos. |

|12. Kitos, niekur kitur |kitos paslaugos |

|nepriskirtos paslaugos | |

Lentelė sudaryta autorių pagal šiuos šaltinius:

ESF: European Services Forum (Europos paslaugų forumas). Adresas internete:

http://www.esf.be/003/index.html;

Vengrienė, B. (1998). Paslaugų ekonomika. Vilnius: VU leidykla. P. 42-44;

Paslaugų marketingas: teorija ir praktika: monografija / Kindurys, V.

(1998). Vilnius: VU leidykla. P. 47.

Ši klasifikavimo schema taip pat turi trūkumų. Ne visai suprantama,

kodėl komunikacijos, kurios, kaip ir susisiekimas, vienodai aktualios ir

gamybai, ir visuomenės funkcionavimui, atsidūrė pirmoje klasifikacinės

lentelės dalyje, o susisiekimas – antroje. Ir kitose grupėse neišvengta tam

tikrų nenuoseklumų. Visgi ši klasifikavimo schema yra ssvarbi statistikai ir

tarptautiniams palyginimams.

Vakarų šalių mokslininkai, tyrinėjantys paslaugų problemas, savo

darbuose pateikia ir daugiau kitokių paslaugų klasifikavimo variantų,

remdamiesi įvairiais kriterijais. 1988 m. Ch. Lovelock apibendrino daugumą

paslaugų klasifikavimo būdų, kurie buvo paskelbti įvairių autorių darbuose

(Kindurys V., 1998). Mokslininkas daro išvadą, kad aptarnaujamas objektas

yra svarbiausias klasifikavimo kriterijus. Ch. Lovelock siūlomi

klasifikavimo požymiai (kriterijai):

1. Svarbiausios paklausos charakteristikos:

a) aptarnaujamas objektas (žmogus ar daiktas),

b) paklausos ir pasiūlos neatitikimo lygis,

c) vienkartinis ar nuolatinis vartotojo ir paslaugos teikėjo ryšis.

2. Pasitenkinimas paslauga ir jos teikiama nauda:

a) pasitenkinimo fizine preke lygis,

b) pasitenkinimo asmenine paslauga lygis,

c) viena paslauga ar paslaugų rinkinys,

d) naudos gavimo laikas ir jos trukmė.

3. Paslaugų teikimo procedūros:

a) paslaugos teikimas į vieną vietą ir daugiau,

b) produktyvumo paskirstymo būdas (rezervacijos ar pirmas atėjo,

pirmas ir bus aptarnautas),

c) nepriklausomas ar kolektyvinis vartojimas,

d) paslaugos, kurioms apibrėžtas atlikimo laikas, ir tos, kurioms

yra apibrėžiama pati užduotis,

e) vartotojo dalyvavimo lygis paslaugos teikimo metu.

Ch. Lovelock pateikia keletą klasifikavimo būdų, kurie iliustruoja

sudėtingą paslaugų prigimtį:

1. Pagal paslaugos akto tipą:

a) apčiuopiami veiksmai, skirti žmonėms ar daiktams,

b) neapčiuopiami veiksmai, skirti žmonėms ar daiktams.

2. Pagal ryšį su vartotojais:

a) nuolatinis paslaugos teikimas,

b) pavieniai sandoriai,

c) ryšiai, pagrįsti naryste,

d)

neformalūs ryšiai.

3. Pagal paslaugos atlikimą remiantis užsakymu ir remiantis nuomone:

a) rėmimas kontaktuojančių su vartotoju pardavėjų nuomone,

b) paslaugų atlikimas, remiantis užsakymu.

4. Pagal paklausos ir pasiūlos ryšį:

a) pasiūlos suvaržymo lygis,

b) paklausos svyravimų lygis

5. Pagal paslaugos teikimo metodus:

a) vienos ar kelių paslaugų teikimas,

b) paslaugų teikimas vartotojo patalpoje ar paslaugos teikėjo

patalpoje.

1990 m. Ch. Grönroos taip pat pabandė apibendrinti paslaugų

klasifikavimo būdus. Autorius siūlo šiuos klasifikavimo kriterijus

(Kindurys V., 1998):

1. Paslaugų tipas:

a) profesinės paslaugos,

b) kitos paslaugos.

2. Vartotojų tipas:

a) individualūs,

b) organizacijos.

Autorius pastebi, kad tos pačios paslaugos, pvz., draudimo ir

finansinės, gali būti teikiamos ir pavieniams asmenims, ir organizacijoms.

Taigi priklausomai nuo tikslo paslaugos klasifikuojamos taikant

nevienodo sudėtingumo paslaugų klasifikavimo kriterijus. Tačiau tai ne

vienintelis klasifikavimo kriterijų skirstymo būdas. Dabar egzistuojančias

klasifikavimo schemas dar galima grupuoti pagal taikomų kriterijų prigimtį.

J. C. Delaunay ir J. Gadrey pagal tai skiria 5 klasifikavimo schemų tipus:

1) Remiamasi kriterijais, orientuotais į veiklos rezultato fizinę

prigimtį.

2) Taikomi kriterijai, besiremiantys paslaugų veiklos ekonominėmis

funkcijomis, tokiomis kaip gamybos, paskirstymo, cirkuliacijos bei

vartojimo, arba pagal vartojimo būdą: kolektyvinės ar individualios

paslaugos.

3) Taikomas paslaugų paskirties kriterijus (paslaugos, skirtos namų

ūkiui ir paslaugos įmonėms).

4) Naudojamas paslaugų santykio su pelnu ar prekiniais mainais

kriterijus.

5) Remiamasi istorinės ar organizacinės prigimties kriterijumi

(tradicinės ir modernios paslaugos, kt.) (Vengrienė B., 1998).

Praktikoje naudojamos klasifikavimo schemos nėra visiškai nuoseklios.

Daugelyje jų naudojami keletas kriterijų. Lietovos ūkio statistikoje

įdiegus ekonominių veiklų klasifikavimą pagal Europos Sąjungos šalyse

veikiantį Tarptautinį šakų klasifikavimo standartą ISIC* šiuo metu

skiriamos šios paslaugų grupės:

1) Didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas.

2) Viešbučiai ir restoranai.

3) Transportas, sandėliavimas ir ryšiai.

4) Finansinis tarpininkavimas.

5) Nekilnojamas turtas, nuoma ir komercinė veikla.

6) Valstybės valdymas ir gynimas, privalomasis socialinis draudimas.

7) Švietimas.

8) Sveikata ir socialinis darbas.

9) Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla.

Apibendrinant galima teigti, kad klasifikavimo schemos skiriasi pagal

kriterijų sudėtingumą ir pagal jų prigimtį. Nėra universalios paslaugų

klasifikavimo schemos, o konkrečios schemos pasirinkimas priklauso nuo

klasifikavimo tikslo.

Pastaruoju metu pasaulio valstybių statistikoje vyrauja paslaugų

klasifikavimo schemos, dažniausiai grindžiamos darbo pasidalijimo ir

gamybos, paskirstymo, mainų bei vartojimo grandinėle, tačiau stengiamasi

klasifikavimą suvienodinti.

1 Paslaugų rinkos sudėtis, struktūra ir specifika

Paslaugų rinka susideda iš daugybės siauresnių specializuotų rinkų.

Tai lemia paslaugų spektro įvairovė. Į paslaugų sudėtį paprastai įeina

transportas, ryšiai, prekyba, materialinis-techninis aprūpinimas,

logistika, buities aptarnavimo ir komunalinės paslaugos, viešasis

maitinimas, viešbučių veikla, turizmas, finansinės ir draudimo paslaugos,

mokslas, švietimas, sveikatos apsauga, fizinė kultūra ir sportas, kultūra

ir menas, inžinerinės-konsultacinės paslaugos, informacinės ir apskaitos

paslaugos, reklama, juridinės, biržos ir tarpininkavimo paslaugos,

operacijos su nekilnojamu turtu ir įrengimų nuoma, rinkos tyrimo ir kokybės

kontrolės paslaugos, garantinis servisas ir techninis aptarnavimas,

valstybinių įstaigų ir organizacijų veikla. Kai kuriose šalyse prie

paslaugų priskiriama ir statyba.

Tarptautinė statistika liudija, kad pasaulinė prekyba paslaugomis yra

vienas iš sparčiausiai augančių pasaulinio ūkio sektorių. Tarptautinio

valiutos fondo duomenimis, visų rūšių paslaugų 1994 m. suteikta už 11 000

mlrd. JAV dolerių. Bendra jų apimtis sudarė apie 25 proc. visos

tarptautinės prekybos, tuo tarpu 1997 m. ši dalis padidėjo dar 30 proc.

Paslaugos auga sparčiau lyginant su užsienio prekyba; paslaugų apimties

padidėjimas du kartus pasiektas per 7-8 metus, lyginant su 15 metų, kurie

buvo būtini analogiškam eksporto apimties išaugimui.

Ekonomiškai išsivysčiusių šalių dalis pasaulinėje paslaugų rinkoje

sudaro apie 80 proc. Paslaugų eksporto lyginamasis svoris visos pasaulinės

sistemos prekių eksporte XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje priartėjo

prie 30 proc. Paslaugų dalies augimo tendencija ir toliau pastebima.

Galima paminėti šias priežastis, nulėmusias spartų pasaulinės paslaugų

rinkos augimą:

• brandi ekonomika ir aukštas pragyvenimo lygis didina paslaugų

paklausą;

• visų transporto rūšių vystymasis stimuliuoja tarptautinį mobilumą –

tiek verslininkų, tiek gyventojų;

• naujos ryšių formos, įskaitant ir palydovus, kartais leidžia

pakeisti asmeninius pardavėjų ir pirkėjų kontaktus;

• paspartėjęs tarptautinio darbo pasidalijimo išplitimo procesas,

sąlygojantis naujų veiklos rūšių, ypač negamybinėje sferoje

atsiradimą.

Apie ¼ tarptautinės prekybos paslaugomis ssudaro transportas, apie ¼ –

turizmas. Iš likusių paslaugų rūšių tenka paminėti sparčiai augančią

prekybą moderniomis paslaugomis, t.y. paslaugos susietos su mokslo-technine

ir gamybine patirtimi (prekyba licenzijomis, know how, inžinerinėmis-

konsultacinėmis ir kitomis paslaugomis).

Nagrinėjant prekybos paslaugomis geografinį pasiskirstymą, galima

pastebėti ryškų išsivysčiusių rinkos ekonomikos šalių pirmavimą.

Pasaulinėje paslaugų rinkoje dominuoja 8 šalys, kurioms tenka 2/3

pasaulinio paslaugų eksporto ir daugiau kaip 50 proc. importo. Be to,

keturioms šalims iš jų tarpo (JAV, Didžiajai Britanijai, Vokietijai ir

Prancūzijai) tenka 44 proc. viso pasaulinio paslaugų eksporto.

Besivystančioms šalims būdingas neigiamas užsienio prekybos

paslaugomis saldo (jos eksportuoja apie 10 proc. ir importuoja 20 proc.

visų paslaugų) (Семенов К.А., 2002). Visgi kai kurios iš jų yra stambios

paslaugų eksportuotojos. Pvz., Korėjos Respublika specializuojasi teikiant

inžinerines-konsultacines paslaugas, Meksika – turizmo, tuo tarpu,

Singapūras yra stambus finansinis centras. Daugelis mažų salų valstybių

pagrindinę eksporto pajamų dalį gauna iš turizmo. Turkijai, Ispanijai ir

kai kurioms kitoms Viduržemio jūros šalims didelę reikšmę turi

nekvalifikuotos darbo jėgos eksportas.

Pabaltijo šalys, įskaitant ir Lietuvą, turi potencialius rezervus

vystyti turizmą, transporto paslaugas (yra priėjimas prie jūros), tačiau

plačiam jų eksportui trukdo silpna materialinė-techninė bazė bei ūkio

mechanizmo netobulumai.

Tarptautinė prekyba paslaugomis turi tam tikrų ypatumų lyginant su

tradicine prekyba prekėmis.

Visų pirma, paslaugos, skirtingai nei prekės, gaminamos ir vartojamos

vienu metu ir negali būti kaupiamos. Todėl daugumos paslaugų teikimas

remiasi tiesioginiais kontaktais tarp ggamintojų ir vartotojų, kai tuo tarpu

tarptautinėje prekių prekyboje dažnai naudojamasi tarpininkavimu.

Antra, prekyba paslaugomis glaudžiai sąveikauja su prekyba prekėmis,

ir ši tendencija didėja. Ūkio subjektas, siekdamas parduoti prekes

užsienyje, naudojasi vis daugiau teikiamų paslaugų, pradedant nuo rinkos

tyrimų ir baigiant prekių transportavimu. Prekės pasisekimas užsienyje

daugeliu atveju priklauso nuo pasinaudotų jos gamyboje ir realizavime

(įskaitant garantinį aptarnavimą) paslaugų kokybės ir kiekio.

Trečia, paslaugų sferą valstybė paprastai labiau gina nuo užsienio

konkurencijos nei materialinės gamybos sferą. Be to, transportas ir ryšiai,

finansinės ir draudimo paslaugos, mokslas daugelyje šalių tradiciškai yra

valstybės nuosavybėje ar griežtai jos kontroliuojami. Didelės apimties

paslaugų importas, visuomenės ir vyriausybės nuomone, gali kelti grėsmę

šalies gerbūviui, suverenitetui ir saugumui. Tokiu būdu pasaulinę prekybą

paslaugomis varžo daugiau barjerų nei prekybą prekėmis.

Ketvirta, ne visų rūšių paslaugos gali būti įjungiamos į pasaulinio

ūkio apyvartą. Pirmiausia, tai tokios paslaugos, kurios dažniausiai

vartojamos asmeniškai (pvz., komunalinės ir buitinės paslaugos).

LITERATŪRA

1. Apalainienė, A. (2000). Paslaugų sektoriaus vystymosi tendencijos.

Ekonomika ir vadyba – 2000: aktualijos ir metodologija: tarptautinės

konferencijos pranešimų medžiaga.

2. Ekonomikos terminai ir sąvokos / sudarė Bagdanavičius, J. ir kt.

(1999). – Vilnius, 180 p.

3. ESF: European Services Forum (Europos paslaugų forumas). Adresas

internete: http://www.esf.be/003/index.html

4. Hopenienė, R., Kazlauskienė, E. (2000). Paslaugų globalizacijos

formavimosi ypatumai. Ekonomika ir vadyba – 2000: aktualijos ir

metodologija:

tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga.

5. Lietuvos ekonomikos sektorių analizė / Vilniaus bankas. (2003). Nr. 1,

birželis. 37 p.

6. Lietuvos turizmo įstatymas. Adresas internete:

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=222821&Condition2=

7. Paslaugos ir jų savybės prekybos verslo kontekste / Tamulienė, V.,

Kazlauskienė, E. (2000). Ekonomika ir vadyba. Nr. 1(2), p. 61-66.

8. Paslaugų marketingas: teorija ir praktika: monografija / Kindurys, V.

(1998). Vilnius: VU leidykla. 300 p.

9. Sausanavičius, A. (1993). Ką numato visuotinis susitarimas dėl

paslaugų prekybos. Lietuvos ūkis, Nr. 7-8, p. 16.

10. Vengrienė, BB. (1998). Paslaugų ekonomika. Vilnius: VU leidykla. 208 p.

11. Грачев, Ю.Н. (2001). Внешнеэкономическая деятельность. Организация и

техника внешнеторговых операций. Москва: ЗАО «Бизнес-школа». 592 с.

12. Международные экономические отношения. Учебник для вузов / В.Е.

Рыбалкин, Ю.А. Щербанин, Л.В. Балдин и др. (2001). Москва: ЮНИТИ –

ДАНА. 519 с.

13. Семенов, К.А. (2002). Международные экономические отношения. Учебник

для вузов. Москва: ЮНИТИ-ДАНА. 544 с.

* Tarptautinį standartinį gamybinės visų ekonominės veiklos rūšių

klasifikatorių (ISIC red.3) parengė ir 1990 m. išleido Jungtinių tautų

statistikos tarnyba.