Pinigai

TURINYS

1. Pinigai ir jų reikšmė 1

1.1. Pinigų savybės 1

1.2. Pinigų funkcijos 1

1.3. Pinigų formos (standartas) 1

1.4. Popierinių pinigų (valiutos) padengimas etapais 2

2. Dalinio rezervavimo principas bankininkystėje 3

3. Multiplikacinis bankų veiklos mechanizmas 41. Pinigai ir jų reikšmė

Prekiauti pradėta yrant pirmykštei bendruomeninei santvarkai. Jau tada vienas žmogus negalėjo visko pasigaminti, taigi iškilo būtinybė keistis darbo rezultatais. Kartu formavosi pinigų, kaip ypatingos prekės, atliekančios prekių mainuose visuotinio ekvivalento vaidmenį, poreikis. Žinoma, tokių pinigų, kokius mes naudojame dabar, nebuvo. Prekyba vyko elementarių tiesioginių mainų pagrindu. Didelis tokių mainų nepatogumas buvo tas, kkad keičiantis prekėms turėjo iš karto sutapti abiejų pusių interesai, t.y. ir vienas ir kitas turėjo norėti savo prekę išmainyti į tai, ką jam siūlo jo partneris. Nepatogumai dėl visuotinės priemonės vertės nustatymo progresavo kartu su mainų mastu: norint sužinoti, kokiu santykiu keičiamos, tarkim, penkios prekės viena į kitą, reikėjo sužinoti ir įsidėmėti 10 keitimo santykių, o 200 daiktų – jau 19900 keitimo santykių.

Žmonija ieškojo patogesnių atsiskaitymo būdų. Reikėjo tokios priemonės, kuri turėtų visuotinai pripažintą vertę, būtų nesunkiai transportuojama, dalį, tt.y. priemonė, kuri būtų patogi ir universali. Tam buvo naudojama daugybė daiktų, pavyzdžiui, finikiečiai atsiskaitinėdavo kriauklėmis, šiaurės gentys – kailiais ir pan. Vėliau Europoje tam tikslui buvo naudojami prieskoniai. Bet tai dar nebuvo tie daiktai, kurie atliktų visus anksčiau išvardytus rreikalavimus (pavyzdžiui, prieskoniai, buvę labai vertingi Europoje, beveik neturėjo vertės Indijoje, kur jie buvo auginami, taigi ten jie negalėjo atlikti mainų tarpininko vaidmens). Geresnis problemos sprendimas mainams įgyvendinti – naudoti brangiuosius metalus (pastarieji buvo vertingi visame pasaulyje ir jų vertė nepriklausė nuo to, ar iš toli jie atgabenti).

Jei praeityje pinigų funkciją atlikdavo prekė, tai ekonomiškai išsivysčiusioje visuomenėje pinigų formos tapo žymiai tobulesnės.

Šiandien jau neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi tampa netgi ne popieriniai, o elektroniniai pinigai.1.1. Pinigų savybės

· Visuotinis priimtinumas, t.y. pasitikėjimas pinigais, patogumas žmonėms

· Vienarūšiškumas-. vienos vertės piniginiai ženklai yra vienodi

· Dalumas – pinigai yra skaidomi dalimis, kad būtų galima atiduoti grąžą

· Pastovumas – pinigų vertė šiandien ir rytoj maždaug ta pati

· Tvarumas – pinigai atsparūs dėvėjimuisi

· Atpažinimas – pinigai lengvai atpažįstami ir sunkiai klastojami1.2. Pinigų funkcijos

· Mainų ppriemonė- . kaip tam tikrų vertybių pakaitalas

· Vertės matas – priemonė įvairių daiktų ir paslaugų vertėms (kainai) palyginti

· Cirkuliacijos priemonė perkant ir parduodant prekes bei paslaugas, t.y. tarpininkas tarp gamybos ir vartojimo

· Vertės kaupimo priemonė, užtikrinanti prekių ir paslaugų pareikalavimą ateityje

· Būsimų mokėjimų priemonė, kaip ateities įsipareigojimų matas1.3. Pinigų formos (standartas)

· Taurieji metalai

· Monetos, t.y. specialūs žetonai iš tauriųjų metalų pagal svorį. Vėliau kiti metalai, nurodant nominaliąją vertę

· Popieriniai pinigai, išsivystę iš auksakalių išduodamų popierinių kvitų už auksą (monetas) ir davę pradžią banknotams bei čekiams

· Sąskaitiniai pinigai (indėliai, ddepozitai, kreditiniai)1.4. Popierinių pinigų (valiutos) padengimas etapais

· 1875 – 1914 M. – visuotinai paplitusi aukso standarto sistema

· 1914 – 1945 m. – laikinai atsisakyta aukso standarto sistemos, trumpam (1925 – 1931m.) prie jos sugrįžta, galop tarptautinėje veikloje pereita prie aukso devizo standarto

· 1945 – 1971 m. – Bretono Vudso (fiksuotų valiutų kursų) sistema (Bretton Woods System)

· Nuo 1973 m. Iki šiol valdoma plaukiojančių valiutų kursų sistema, orientuota į šalies ekonomikos lyderes

Šiuolaikiniame ūkyje popieriniai pinigai ir monetos vadinami grynaisiais pinigais, bet tai ne vienintelė prekių bei paslaugų cirkuliacijos priemonė. Daugelyje šalių pagrindinė piniginių atsiskaitymų dalis atliekama čekiais.

Lietuvoje naudojami du pinigų apbrėžimai:

P1-pinigai siaurąja prasme.Šiuos pinigus sudaro visi popieriniai pinigai ir monetos, taip pat čekiniai indėliai. P1 apima likvidžiausius aktyvus, kurie gali būti naudojami kaip mainų priemonė, t.y. sandoriams naudojami pinigai.

P2 – pinigai plačiąja prasme, jie apima pinigus P1 ir teminuotuosius bei taupomuosius indėlius nacionaline valiuta užsienio valiutomis teminuotieji bei taupomieji indėliai nacionaline valiuta užsienio valiutomis vadinami kvazipinigais.2. Dalinio rezervavimo principas bankininkystėje

Bankas nėra paprastas pinigų surinkėjas. Jis ne tik “perka” pinigus, bet ir “parduoda”. Banko pelną sudaro gaunamų ir išmokamų indėlininkams palūkanų skirtumas. Vienas iš bankininkystės principų yra tas, kad bankas negali skolinti visų jam patikėtų pinigų

Banko rezervas – fiksuota banko depozitų dalis, kurios negalima skolinti; tai ppinigų kiekis, kurią būtinąja tvarka turi turėti bankas. Anksčiau rezervų dydį nustatydavo pats bankas vadovybė nuspręsdavo ar tuos rezervus laikyti mažus, rizikuojant gauti didesnį pelną. Dabar šį dydį nustato CENTRINIS BANKAS.

Privalomasis rezervas – centralizuotai nustatytas rezervo dydis tai yra minimalus rezervas, kurį bankai visada gali viršyti. Bankų rezervų dalis, kuri viršija privalomąjį rezervą vadinama – pertekliniu. Šiuo metu Lietuvos banko nustatyta privalomojo rezervo norma yra 6 procentai.

Privalomą rezervą centrinis bankas naudoja kaip pinigų ir reguliavimo priemonę. Jį keisdamas centrinis bankas kartu keičia ir pinigų pasiūlą.

Pinigų pasiūla – tai pinigų kiekis esantis ūkio apyvartoje.

Pinigų paklausa – turto kiekis, kurį ūkio subjektai ir atskiri asmenys turi turėti pinigų forma.

Pinigų rinkos pusiausvyra susidaro tada, kai pinigų paklausos kiekis yra lygus pinigų pasiūlos kiekiui.3. Multiplikacinis bankų veiklos mechanizmas

Pinigų emisijos teisė priklauso tik centriniam bankui, tačiau kuriant pinigus dalyvauja ir kiti bankai.

Dalinio rezervo principas ir galimybė atsiskaityti čekiais yra priežastis dauginamajam poveikiui bankų sistemoje atsirasti. Jo esmė yra ta, jog kiekvienas indėlio padidėjimas arba sumažėjimas kuriame nors banke sukels daug didesnį pinigų pasiūlos pokytį negu šis pradinis indėlio pokytis. Tarkime, bankas iš ūkio subjekto arba piliečio priėmė tam tikros pinigų sumos indėlį ir atidarė jam šios sumos čekių sąskaitą. Šios sumos dalį, proporcingą privalomų rezervų nnormai, bankas privalo palikti rezerve, o likusią dalį gali panaudoti paskoloms. Paskolas gavę subjektai už jas įsigis reikiamų prekių. Ūkio subjektai, pardavę savo prekes, gautus pinigus padės į tą patį arba į kitą banką. Gautą pinigų sumą, kuri yra mažesnė už pradinę dydžiu, atsiskaitytu į privalomą banko rezervą, bankas vėl dalins į dvi dalis. Viena dalis padidins jo privalomus rezervus, o kita bus panaudota paskoloms teikti, t.y. procesas vėl pasikartos. Formaliai šis procesas aprašomas geometrine progresija, kurios vardiklis yra privalomų rezervų norma. Kaip ir BNP dėl dauginamojo poveikio atveju, poveikio pinigų pasiūlos pokytis bus kartų didesnis už pradinį indėlio pokytį; čia R – privalomų rezervų norma. Skaičius vadinamas bankų sistemos dauginamuoju koeficientu. Tačiau tai tik teorinis dydis. Jis buvo nustatytas laikantis šių sąlygų: 1) visos pirkimo ir pardavimo operacijos vykdomos per bankus; 2) kiekvienas bankas nustato rezervus, lygius privalomiems, o visi kiti pinigai panaudojami paskoloms. Realiame gyvenime šių sąlygų dažniausiai nepavyksta įgyvendinti – subjektai ne visada išleidžia visus gautus pinigus arba perka ir parduoda apeidami bankus. Bankai ne visada gali panaudoti atliekamus rezervus. Todėl kartotinis indėlių didėjimas pagrįstas mažesne baze ir pinigų pasiūlos pokytis nepasieks teoriškai galimo lygio. Paprastai bankų sistemos dauginamasis poveikis būna 2-2,5 karto mažesnis už teorinį. Jeigu

privalomų rezervų norma yra 10 proc., tai bankų sistemos dauginamasis poveikis lygus 4-5. Į šį efektą centrinis bankas privalo atsižvelgti reguliuodamas pinigų pasiūlą.

4. Bankininkystė Lietuvoje

4.1. Lietuvos banko įsteigimas ir įkūrimas

Iki 1922 m. Lietuva neturėjo nacionalinio emisijos banko, savo pinigų. Lietuvos emisijos banko funkcijas atliko vokiečių Rytų Skolinamoji Kasa (Dralehnskasse Ost), mokėjimų apyvartą aptarnavo jos leisti osto pinigai. Tokią pinigų sistemą kaizerio valdžia sukūrė 1916 m. Pavasarį. Ja siekė išnaudoti užgrobtas Rytų žemes. 1918 m. Gruodžio 30 d. Susitarimu su Rytų SSkolinamąja Kasa Lietuvos vyriausybė gavo iš jos 100 mln. markių paskolą, mainais už tai leisdama Kasai eiti Lietuvos emisijos banko pareigas ir pripažindama osto pinigus teisėta krašto mokėjimo priemone. Taip buvo sudaryta pinigų unija su Vokietija. Rytų Skolinamoji Kasa, Lietuvos valdžios nekontroliuojama, rūpinosi tik Vokietijos finansiniais interesais.

1919 m. Vasario 26 d. Lietuvos valdžia osto pinigus pavadino auksinais. 1919 m. ir 1920 m. Lietuvos valdžios sumanymai išleisti pinigus bei įsteigti emisijos banką nebuvo įvykdyti. Tik 1922 m. dėl paspartėjusios markės infliacijos ppablogėjus Lietuvos ekonominei, socialinei padėčiai ir artėjant rinkimams į Seimą, valdžia ėmė skubinti emisijos banko steigimo ir savų pinigų išleidimo paruošiamuosius darbus. 1922 m. Rugpjūčio 9 ir 11 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto ir Lietuvos banko įstatymus – teisinius nnacionalinės pinigų sistemos pagrindus. Pagrindinės Lietuvos banko įstatymo normos atitiko tuometinę pasaulinę teorinę mintį ir praktiką. Nors šis įstatymas buvo parengtas ir priimtas paskubomis, tačiau vėliau per visą Lietuvos banko veikimo laiką mažai buvo keičiamas. Tai rodo gerą įstatymo kokybę.

1922 m. rugsėjo 27 d. įvyko pirmasis ir steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuris išrinko banko valdymo organus ir priėmė kitus steigimo dokumentus. Rugsėjo 28 d. Respublikos .Prezidento aktu buvo paskirtas banko valdytojas prof. Vladas Jurgutis , o spalio 2 d. bankas, turėdamas 5 techninius tarnautojus, pradėjo atlikinėti kai kurias operacijas. Tą pačią dieną apyvartoje pasirodė litas. Šitaip Lietuva pirmą kartą per savo 700 metų valstybingumo istoriją įsteigė nacionalinį emisijos banką ir išleido banknotus. Tai buvo padaryta savomis jėgomis ir kapitalais, bbe užsienio techninės pagalbos. Lietuvos banko įsteigimas ir nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas buvo reikšmingas ir tuo, kad buvo nutraukti pinigų unijos Su Vokietija saitai bei pašalintas jos sunkios ekonominės bei finansinės padėties poveikis Lietuvos pinigams ir ūkiui. Be to, Lietuvos banko įsteigimas ir savų pinigų išleidimas sustiprino krašto ekonominį savarankiškumą, sudarė sąlygas kredito plėtrai, be kurios buvo neįmanomas gyvesnis ūkio atkūrimas. Lito išleidimas pašalino valiutinį chaosą ir spekuliaciją. Iki tol vienu metu Lietuvoje mokėjimams buvo naudojami apie 11 – 13 rrūšių pinigai (cariniai ir Kerenskio vyriausybės rubliai, JAV doleriai, Vokietijos markės ir kt.)

Iki 1923 m. vidurio buvo sukurti banko organizacijos pagrindai: įsteigtos tarnybos, patvirtintos darbo vidaus taisyklės, sukauptas akcinis kapitalas ir kt. Nuo 1922 m. lapkričio 4 d. bankas pradėjo teikti paskolas, atlikinėti atsiskaitymų operacijas. Greitai buvo užmegzti ryšiai su užsienio diplomatinėmis tarnybomis Kaune. Banko tarnautojų skaičius 1923 m. pabaigoje pasiekė 367. Iki 1929 m. bankas buvo įsikūręs buvusio Rusijos valstybinio banko Kauno skyriaus patalpose, o 1929 m. persikėlė į savo lėšomis pastatytus modernius rūmus.

4.2. Banko pobūdis, uždaviniai ir funkcijos

Lietuvos bankui buvo suteikta 20 metų monopolinė teisė leisti į apyvartą lito banknotus. Apyvartoje esantys lito banknotai turėjo būti padengti ne mažiau kaip 1/3 auksu. Bankas buvo įsteigtas vyriausybės akciniais pagrindais, jai priklausė per 80 % akcijų ir dėl to stipriai kontroliuojamas valstybės.

Įstatymas banką įpareigojo:

1) reguliuoti pinigų apyvartą

2) įgyvendinti pastovią pinigų sistemą

3) palengvinti mokėjimus krašte ir užsienyje

4) skatinti kreditais žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą

Bankas, be pinigų emisijos funkcijos, vykdė valstybės banko, aukso ir valiutos atsargų vadybos, lito kurso reguliavimo, ūkio ir privačių asmenų kreditavimo, iš dalies „bankų banko“ ir ekonomikos reguliavimo funkcijas. Kaip valstybės bankas Lietuvos bankas nemokamai atliko didžiulį mokesčių surinkimo ir lėšų iš biudžeto sąskaitų išmokėjimo darbą, platino ir išpirkdavo valstybės paskolų llakštus, kreditavo ją. Prie visų banko skyrių veikė valstybės taupomosios kasos. Skirtingai nuo dabartinių laikų, tarpukaryje Lietuvos bankas atliko vadinamąją komercinę funkciją, t.y. tiesiogiai kreditavo ūkį, gyventojus, atlikdavo jų mokėjimų operacijas.

Savo veiklai ir uždaviniams realizuoti turėjo akcinį 10 mln. litų kapitalą. Pagal jo dydį Lietuvos bankui teko trečia vieta krašto kredito sistemoje. Didesnį akcinį kapitalą turėjo Žemės bankas (50 mln. litų) ir komercinis Ūkio bankas (15 mln. litų). Emisijos bankui nebūtinas didelis nuosavas kapitalas, kadangi jis, leisdamas į apyvartą pinigus, pats sukuria kredito išteklius. Be akcinio kapitalo bankas turėjo atsargos kapitalą, kurį kaupė iš gaunamo pelno. Tam tikslui turėjo skirti 10 % metinio pelno sumos. Atsargos kapitalas turėjo būti kaupiamas tol, kol jis pasieks pusę akcinio kapitalo. Iki 1940 m. bankas sukaupė 2,7 mln. litų atsargos kapitalą. Jo paskirtis buvo padengti nuostolius ir papildyti dividendus akcininkams iki 8 % dydžio (iki 1933 m.)

4.3. Banko akcininkai ir valdymas

Steigiant banką, akcijas įsigijo vyriausybė ir 501 privatūs asmenys. Dauguma jų (349) buvo smulkūs akcininkai, turėję po 4 akcijas. Įstatymas šiek tiek protegavo smulkius akcininkus, nes pirmosios 4 akcijos duodavo 1 balsą, o likusios kiekviena dešimtis – 1 balsą. Nė vienas akcininkas negalėjo turėti daugiau negu 20 % visų balsų. Šio apribojimo tikslas – aapsaugoti ba.nką nuo grupių įtakos.

Lietuvos banko akcininkų teisės buvo apribotos, nes jų visuotinių susirinkimų sprendimai įsigaliodavo tik patvirtinti finansų ministro. Panašų teisių suvaržymą taikė visi pasaulio emisijos bankai, kad juose visuomenės interesų nenusvertų privatūs siekiai.

Kadangi Lietuvos bankas buvo akcinis, jo valdymas buvo paremtas akcinių bendrovių valdymo principais. Jo valdymo organai buvo visuotinis akcininkų susirinkimas, valdyba, taryba ir generalinė taryba. Kasdieniniam banko darbui vadovavo valdyba. Ją sudarė banko valdytojas ir 4 nariai (direktoriai). Valdytoją neribotam laikui vyriausybės teikimu skirdavo Respublikos Prezidentas. Valdytojas turėjo dideles teises: kontroliavo banko įstatymo, statuto ir taisyklių vykdymą, galėjo vetuoti valdybos ir tarybos nutarimus. Pagal jam mokamą darbo užmokestį, valdytojas buvo prilygintas Ministrui Pirmininkui. Iki 1940 m. okupacijos valdytojais buvo skiriamos įžymios asmenybės: prof. Vladas Jurgutis (1922 09 28 – 1929 08 06), Vladas Stašinskas (1930 06 10 – 1938 10 01), Juozas Tūbelis (1938 10 01 – 1939 09 30), Juozas Paknys (nuo 1939 10 25). Direktorius 3 metams rinkdavo visuotinis akcininkų susirinkimas. Vieną jų Respublikos Prezidentas skirdavo valdytojo pavaduotoju. 1922 – 1926 m. valdytojo pavaduotoju dirbo Adomas Prūsas, po to ilgus metus iki 1939 m. spalio mėn. – J. Paknys. Paskutinis nepriklausomybės laikotarpio valdytojo pavaduotojas – Zigmas Starkus. Iki 1929 m. valdyba buvo sudaroma

iš kvalifikuotų bankininkų, vėliau – daugiau iš politiškai patikimų asmenų.

4.4. Nacionalinė pinigų sistema

Apyvartoje buvę auksinai, Vokietijos markės per 3 mėnesius (iki 1922 m. pabaigos) buvo iškeisti į litus. Keitimo santykis kito priklausomai nuo JAV dolerio kurso markėmis. Dėl pastarųjų didžiulės infliacijos smarkiai krito auksinų santykis: 1922 m. spalio pradžioje jis buvo 175:1, o metų pabaigoje – 850 :1. 1923 m. viduryje litas buvo įvestas Klaipėdos krašte.

Į apyvartą išleistus banknotus Lietuvos bankas turėjo padengti ne mažiau kaip 1/3 auksu. Likusi dalis bbuvo padengiama užsienio valiutomis ir komerciniais vekseliais. 1939 m. gruodį pakeistas Lietuvos banko įstatymas leido bankui pirmuosius 36 mln. Litų išleisti į apyvartą nepadengtus auksu. Lietuvos bankas stengėsi palaikyti didesnę negu reikalavo įstatymas banknotų padengimo normą. Tai padėjo mažinti lito nuvertėjimą, o vėliau – didinti jo perkamąją galią.

Iki 1925 m. Lietuva neturėjo monetų, mokėjimai buvo atliekami popieriniais litais ir centais. Labai reikšmingas įvykis tarpukario Lietuvos pinigų istorijoje – po dviejų šimtmečių pertraukos savų monetų išleidimas- 1925m. Monetos palengvino pinigų skaičiavimą iir atsiskaitymus. Pasibaigus 1925 m. laidos monetoms, taupumo sumetimais jos pradėtos kaldinti 1936 m. įsteigtoje Spindulio monetų kalykloje Kaune. Čia kaldintos sidabro monetos turėjo aukštesnę prabą (0,7500, o Anglijoje – 0,5000). Kauno monetų kalykla nukaldino per 25 mln. vienetų 1936 mm. laidos ir apie 180 000 jubiliejinių dešimties litų monetų. Visų laidų monetų modelius sukūrė skulptorius Juozas Zikaras.

4.5. Lietuvos banko operacijos

Lietuvos banko operacijos buvo įvairios. Jam buvo leista emituoti pinigus, prekiauti tauriaisiais metalais, diskontuoti vekselius ir kitus komercinius dokumentus, teikti paskolas, atlikti klientų atsiskaitymus, valstybės iždo ir taupomųjų kasų operacijas, saugoti klientų vertybes. Dėl to bankas priklausė universalaus pobūdžio emisijos bankų grupei. Rūpinantis banko likvidumu ir saugumu, jam buvo draudžiama skolintis, teikti hipotekines paskolas, skolinti už įkeistas įmonių akcijas, dalyvauti įmonių kapitale. Nekilnojamąjį turtą galėjo pirkti tik savo reikalams ir tik finansų ministro leidimu.

Pagrindinė banko aktyvinė operacija buvo kreditavimas. Kredituojant buvo išleidžiami į apyvartą litai, reguliuojamas jų kiekis ir padengimas. Kreditavimo plėtra priklausė nuo ūkio padėties bei banko aukso iir užsienio valiutos atsargų dinamikos, todėl ji buvo netolygi.. Iki 1932 m. , išskyrus 1926 m. ir 1929 m., banko suteiktų paskolų suma didėjo. Didėjimą trumpam (1932 – 1933) nutraukė ūkio krizė. Po to prasidėjo pastovaus kreditavimo plėtimo laikotarpis. Apskritai, per 1923 – 1939 m. bankas padidino paskolų išdavimą 135 mln. litų arba 5,8 karto. 1939 m. gruodžio 31 d. bankas buvo suteikęs 163 mln. litų paskolų. Plėsdamas kreditavimą, bankas vis labiau aprūpindavo ūkį finansiniais ištekliais, o ūkio apyvartą – rreikalingu pinigų kiekiu.

1922 – 1939 m. pinigų kiekis apyvartoje padidėjo nuo kuklios 30,2 mln. litų sumos iki 205,9 mln. litų. Kreditavimo ir pinigų apyvartos plėtimas nesukėlė lito infliacijos ir jo kurso užsienio valiutomis kritimo.

Lito aukso turinys visą laiką išliko pastovus , t.y. prilygo 0,150462 g. Gryno aukso. Laisvai konvertuojamu (iki 1935 10 01) ir stabiliu litu buvo perkama užsienio biržose: nuo 1925 m. – Londone, nuo 1927 m. – Berlyne, Prahoje, Rygoje, Taline, nuo 1937 m. – Stokholme. Dėl lito stabilumo Kaunas buvo tapęs Baltijos regiono valiutinių operacijų centru. Lito kursui ir padengimui reguliuoti bankas aktyviai naudojo valiutines operacijas arba prekybą valiutinėmis vertybėmis (tauriaisiais metalais, užsienio valiutomis ir jomis išreikštomis mokėjimo priemonėmis). Prekiaudamas valiutomis bankas, reguliavo jų paklausą ir pasiūlą, tenkino būtino importo poreikius, padėjo sumažinti kursų maržą.

Tarptautinių atsiskaitymų tikslui Lietuvos bankas palaikė plačius korespondentinius ryšius su 75 užsienio centriniais ir didesniais komerciniais bankais. Korespondencinėse sąskaitose laikydamas užsienio valiutą, ne tik užtikrino atsiskaitymus laiku su bet kuriuo kraštu, bet iki 1931 m. gaudavo ir nemažas pajamas palūkanų pavidalu (1930 m. 2,8 mln. litų).

Bankas taip pat priiminėjo indėlius: valstybės iždas, bankai, įmonės, organizacijos laikė laisvus pinigus einamosiose sąskaitose. Kaip įprasta centriniams bankams, Lietuvos bankas nemokėjo palūkanų už neterminuotus indėlius, einamąsias ssąskaitas. Už terminuotus indėlius mokėjo mažesnes palūkanas negu komerciniai bankai, su jais nekonkuravo dėl indėlių. Tuo jis siekė atpiginti savo paskolas. Bendra indėlių suma 1923 – 1939 m. padidėjo nuo 11,6 mln. litų iki 67 mln. litų. 1939 m. Lietuvos banke buvo sutelkta 31 % visų kredito sistemos turėtų indėlių. Tarp indėlių Lietuvos banke dominavo einamosios sąskaitos, kuriose daugiausia kaupėsi valstybės biudžeto pinigai. Terminuotų indėlių bankas buvo priėmęs nedaug (pvz., 1939 12 31 – 3 mln. litų). Bankas aptarnaudavo ir įmonių atsiskaitymus, t.y. jų pavedimu atlikdavo inkaso, perlaidų, akredityvų, čekių operacijas, duodavo garantijas.

4.6. Banko pinigų ir kredito politika

Iki 1927 m. bankas vykdė griežtos restrikcijos (ribojimo) politiką. Tuo buvo siekiama pašalinti nepasitikėjimo litu atmosferą. Šį etapą teiktų kreditų dydis siejamas su banko turėtomis aukso ir užsienio valiutos atsargomis, kad galima būtų užtikrinti aukštą lito padengimo jomis laipsnį. Tada kredito politika tarnavo pirmiausia pinigų politikai, o ne ūkio aprūpinimo paskolomis interesams. Restrikcinė kredito politika rėmėsi selekciniu kreditavimu. Tai reiškė, kad pirmiausia ir geresnėmis sąlygomis buvo kredituojamas eksportas, žemės ūkio produkcijos apdirbamoji pramonė ir paskiausia – būtinų prekių importas. Kitaip sakant, eksportas buvo mylimiausias Lietuvos banko sūnus, o importas – posūnis. Apskritai, banko vadovai laikėsi požiūrio, kad prekių importą turėtų kredituoti ne kapitalais nneturtinga Lietuva, o prekes išvežantys kraštai. Tokia kredito politika padėjo kaupti aukso ir užsienio valiutos atsargas bei didinti lito padengimą ir pasitikėjimą juo. Apie 1926 m. išnyko nepasitikėjimas litu, buvo pašalinta infliacija. Tačiau ypatingai atsargi restrikcinė kredito politika trukdė aprūpinti ūkį paskolomis. Tai lėtino ūkio plėtrą ir paskolų atpigimą. Kredito politikoje bankas vengė grynai politinių, tautinių ar kitokių neekonominių nuostatų.

1927 m. išnykus nepasitikėjimui litu, gerėjant pinigų rodikliams., bankas pamažu atleido kreditavimo varžtus. Prasidėjo kredito politikos švelnėjimo laikotarpis, nusitęsęs iki 1931 m. vidurio. Šį laikotarpį pagrįstai galima vadinti Lietuvos banko “aukso amžiumi”, nes pinigų rodikliai pagerėjo rekordiškai: aukso ir užsienio valiutos atsargos padidėjo 40 mln. litų arba 1,4 karto, lito padengimas jomis pakilo iki 128%, pastoviai kilo lito kursas. Tai leido bankui smarkiai padidinti paskolų davimą, atsisakyti kredito restrikcijos politikos ir pakeisti orientyrus, t.y. paisyti ūkio, o ne lito interesų.

Pasikeičia kredito politikos principai; paskolos pradedamos duoti visoms ūkio šakoms ir imamasi paskolų piginimo. 1927-1931 m. bankas skolinimą padidino net 1,9 karto. Dėl pasaulinės ir Lietuvos ūkio krizės sukelto ilgalaikio aukso ir valiutos bei lito padengimo jomis mažėjimo, 1931-1936 m. bankas buvo privestas vėl griebtis kreditavimo ribojimų. Tačiau šįsyk atsisakyta 1922-1926 m. taikyto mechaniško ribojimo, įvedami skolininkams padidinti kokybiniai reikalavimai. Sumažinamas

ūkininkų, namų savininkų ir kt. kreditavimas. Varžant kreditavimą, vengta tokiu būdu papildomai pabloginti ūkio padėtį. Bankas, siekdamas palengvinti skolininkams paskolų naštą (pasunkėjusią dėl kritusio ūkio ir gyventojų perkamojo pajėgumo), keletą kartų sumažino palūkanų normą, numušdamas ją iki 6%. Dėl kardinaliai pasikeitusių ir pablogėjusių tarptautinės prekybos sąlygų Lietuvos banko restrikcinė kreditavimo politika nebuvo veiksminga, t.y. nesulaikė aukso, užsienio valiutos atsargų mažėjimo. Kad sulaikytų jų mažėjimą, Lietuvos valdžia buvo priversta atsisakyti valiutų judėjimo laisvės. 1935 m. spalio 1d. įvedama valiutų kontrolė, reiškusi pprivalomą valiutos įplaukų pardavimą bankams ir jos pardavimą tik būtinam prekių importui apmokėti. Kontrolės įvedimas ir pradėjusios gerėti užsienio prekybos sąlygos padėjo gausinti aukso, valiutos atsargas. Tai buvo prielaida bankui 1937 m. atsisakyti kredito restrikcijos, didinti ūkio kreditavimą. Kreditavimo plėtrą nutraukė II Pasaulinis karas.

4.7. Banko vaidmuo nepriklausomybės laikais

Lito kurso pastovumo užtikrinimas buvo didelis banko pasiekimas, nes tai skatino taupymą bei didino bankų kredito išteklius ir jų galimybes kredituoti ūkį. Ypač tai buvo svarbu 3 dešimtmetį, kai Lietuva negavo užsienio ppaskolų ir atkurti bei modernizuoti ūkį galėjo tik vidaus ištekliais. Prie ūkio atkūrimo ir jo techninės pažangos Lietuvos bankas prisidėjo ir gausioms bei palyginti pigiai teiktomis paskolomis. Nors ir nelengvai, 1925-1939 m. bankas padidino ūkio kreditavimą 2,7 karto arba iki 1160 mln. litų. 1924-1930 m. Lietuvos bankas buvo didžiausias kreditorius krašte. Jis vienas suteikdavo 30-40% bendros paskolos sumos. Tik nuo 1931 m. daugiau paskolų duodavo Žemės bankas. Didindamas kreditavimą Lietuvos bankas svariai prisidėjo prie krašto eksporto potencialo išaugimo ir modernėjimo, žemės ūkio gamybos ir eksporto struktūros pažangaus pasikeitimo. Selekcinė kredito politika padėjo reguliuoti ir palaikyti aktyvų Lietuvos užsienio prekybos balansą. Savo ruožtu aktyvus užsienio prekybos balansas gausino aukso ir užsienio valiutos atsargas bei stiprino litą. Lietuvos bankas užsienio prekybos srityje veikė sutelktai su vyriausybe, finansiškai padėjo vykdyti jos ūkio politiką. Suderintais veiksmais Lietuvai pavyko įsitvirtinti pasaulinėje žemės ūkio gaminių rinkoje, aprūpinti kraštą reikalingomis žaliavomis, technika, prekėmis. Negalima pervertinti banko vaidmens atpiginant paskolas.

Nesutrikę atsiskaitymai su užsieniu taip pat kėlė Lietuvos iir lito prestižą. Nemokamas, tikslus ir tvarkingas iždo operacijų atlikimas padėjo sumažinti valstybės išlaidas ir kuo geriau surinkti mokesčius. Dėl jų atlikimo stiprėjo banko vaidmuo valstybės finansuose, jo veiklos suderinamumas su valstybės ekonomine politika ir jos interesais. Mokamais mokesčiais ir dividendais Lietuvos bankas solidžiai (24 mln. litų) papildė valstybės biudžetą. Valstybės kapitalo investicija į Lietuvos banką buvo jai labai naud.inga: sudarydama tik 13% bendros jos investicijų sumos, davė net 60% gautų dividendų. Sumania ir atsargia valiutos vadybos politika bankas sugebėjo iišvengti didesnių nuostolių dėl užsienio valiutų nuvertėjimo, saugiai išdėstyti aukso atsargas.

Pagaliau Lietuvos bankas daug prisidėjo prie bankinės infrastruktūros sukūrimo, kvalifikuotų ir sąžiningų bankininkų korpuso parengimo. Banko pastangomis ir lėšomis buvo pastatyti modernūs pastatai Kaune, Panevėžyje, Utenoje ir kt., kurie padėjo formuoti apskričių centrų architektūrą.

4.8. Banko likvidavimai

Lietuvos banką, kaip ir visą valstybę ištiko toks pat, svetimųjų primestas likimas. 1940 m. rugpjūčio 1d. Lietuvos bankas kartu su kitais bankais ir kredito įmonėmis buvo nacionalizuotas. Nacionalizacija buvo konfiskacinio pobūdžio. Banko akcininkai prarado į jį įdėtą kapitalą, seifų nuomotojai – jame laikytas vertybes. Po Lietuvos aneksijos Lietuvos bankui komandavo SSSR Valstybinio banko atsiųstas įgaliotinis.

1940 m. spalio 10d. Lietuvos bankas buvo inkorporuotas į SSSR Valstybinį banką respublikinės kontoros teisėmis. Beje, visų Baltijos valstybių emisijos bankų likvidavimas vykdytas sinchroniškai.

Taip Lietuvos banko istorija dviejų okupantų jėgomis 50 metų buvo nutraukta.

4.9. Lietuvos banko atkūrimas

1989 m. gegužės 18d. LTSR Aukščiausiajai Tarybai priėmus Lietuvos ekonominio savarankiškumo įstatymą, numačiusį galimybę įvesti savus pinigus, Vyriausybė sudarė Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo grupę (vadovas – Vilniaus universiteto doc. Vladas Terleckas). Grupei buvo pavesta parengti šios sistemos koncepciją ir įstatymų projektus. Parengtą Lietuvos banko įstatymą priėmė dar LTSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 13d. Jos priimtu nutarimu buvo numatyta bbanką įsteigti 1990 m. kovo 1d., o Vyriausybė įpareigota skirti bankui patalpas ir pinigų.

Labai svarbus Lietuvos banko kūrimo etapas ir šalies išsilaisvinimo iš SSSR bankų įtakos buvo jų nacionalizavimas bei reorganizavimas 1990 m. spalio 2d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtu įstatymu. Lietuvos bankui buvo perduoti nacionalizuotų SSSR bankų (Pramonės ir statybos, Socialinio) padaliniai – taip jis gavo kredito išteklius, specialistus, patalpas, techniką, galėjo atlikti komercines operacijas ir padėti šalies ūkiui bei reformoms. 1990 m. pabaigoje Lietuvos bankas tapo gyvybingu. 1992 m. sausio 1d. banke jau dirbo 230 tarnautojų. Daug dėmesio buvo skiriama jų kvalifikacijai. Tam tikslui buvo organizuotas mokymas Lietuvoje ir užsienyje. Prieš įvedant nacionalinius pinigus (1992 m. spalio 1d.), Lietuvos bankas veikė kaip komercinis bankas, nors ir vykdė centrinio banko funkciją – kitų bankų registravimą, priežiūrą.

Nuo 1992m.rugsėjo 1d. pagal Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijas Lietuvos bankas atsisakė komercinių funkcijų ir tapo tikru centriniu banku.

5. Bankų sistemos institucijų klasifikavimas

Lietuvos Respublikos bankų įstatyme yra nurodoma,kad komercinis bankas – Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų finansinių paslaugų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę .

Kreditavimo ssistemą sudaro bankai ir kitos specializuotos kredito įstaigos (parabankai) atliekančios vieną ar kelias bankines operacijas.

Parabankų rūšys:

1. Lizingo firmos – jos užsiima ypatinga nuomos rūšimi,kai, produkcija yra neparduodama, o išnormuojama, reguliuojant nusidėvėjimo kompensavimo mechanizmą. Nuomininkas sumoka visus mokesčius, draudimo išlaidas, amortizaciją, padengia visą nuomojamos priemonės vertę ir finansavimo išlaidas.

2. Faktoringo firmos – jų veiklos esmė – tai skolų išieškojimo teisės įsigijimas ir kliento piniginių reikalavimų perleidimas firmai pagal kliento pirkėjams pateiktas sąskaitas – faktūras.

3. Lombardai – suteikia tam tikro dydžio paskolas už atitinkamą u.žstatą, t. y už materialines vertybes. Kai kuriose šalyse paskolos yra suteikiamos ir už vertybinius popierius(Lietuvoje to nėra).

4. Kredito unijos – tai savanoriškais pagrindais suorganizuota fizinių asmenų savanoriškai įsteigta ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga kredito įstaiga. Ji telkia savo narių pinigines lėšas ir jas skolina.Lietuvoje šiuo metu veikia 58 kredito unijos.

5. Draudimo draugijos (bendrovės) – jos už įvairias draudimo paslaugas draudimo įmokų pavidalu sukaupia dideles lėšas ir jas investuoja.

6. Investicinės bendrovės – sukaupia fizinių ir juridinių asmenų lėšas viešai platindamos savo akcijas ir investuoja jas į vertybinius popierius. Labai dažnai bankai būna investicinių bendrovių (fondų) iniciatoriais;

7. Fondai, (Atviros Lietuvos fondas, smulkaus verslo rėmimo fondas ir kt.) – dažniausiai jie nesiekia pelno, o vadovaujasi labdaros principais.

8. Atsiskaitymų (Kliringo) centrai – vykdo atsiskaitymus tam tikroje

srityje arba tarp atskirų šalių.

Visoms parabankinėms institucijos yra būdinga tai, kad jos kaupia indelius.

Bankai skirstomi:

1. Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas:

· centriniai bankai – jie leidžia į apyvartą pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja Vyriausybę (Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo vyriausybės ir jai kreditų neteikia) ir komercinius bankus, prižiūri visą šalies kredito sistemą, vykdo šalies monetarinę politiką, organizuoja atsiskaitymus ir pan.

· komerciniai bankai (kai kur dar vadinami depozitų bankais) – jie priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais bei teikia ppaskolas;

· investicijų bankai – jie atlieka vertybinių popierių emisijos bei pirkimo – pardavimo operacijas;

· taupomieji bankai – surenka gyventojų santaupas ir perduoda į kapitalų rinkas;

· specialieji bankai (hipotekos, žemės ūkio bankai) – teikia paskolas už įkeistą nekilnojamą turtą

· užsienio prekybos bankai – vykdo tarptautinius atsiskaitymus, kredituoja importo ir eksporto sandorius;

2. Pagal teisinę formą bankai skirstomi:

· akciniai bankai;

· kooperacijos bankai;

· municipaliniai (miesto) bankai;

· valstybiniai bankai;

· mišrieji bankai;

· tarpvalstybiniai bankai;

Dabar Lietuvoje veikia klasikinė dviejų pakopų bankų sistema. Ją sudaro Centrinis Lietuvos bankas ir komerciniai bankai.

Lietuvos bankas yra centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas yyra siekti kainų stabilumo. Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų Valstybės įstaigų. Lietuvos Banko vadovas yra R. Šarkinas.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 10 Lietuvos banko licenciją turinčių komercinių bankų, 3 užsienio bankų skyriai, 3 užsienio bankų atstovybės, LLietuvos centrinė kredito unija ir 58 kredito unijos.

6. Lietuvos banko veikla ir funkcijos

6.1. Lietuvos banko valdymas

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai. Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas, kurį skiria Seimas prezidento teikimu.

Lietuvos banko valdyba:

1. Nustato Lietuvos banko pinigų politikos programą;

2. Nustato rediskonto, paskolų, indėlių, atviros rinkos operacijų Lietuvos banke ir kredito įstaigų privalomųjų atsargų sudarymo ir laikymo Lietuvos banke tvarką;

3. Nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir oficialaus lito kurso skaičiavimo tvarką;

4. Nustato Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis principus ir tvarką;

5. Nustato Lietuvos banke išleidžiamų skolos vertybinių popierių emisijos ir apyvartos tvarką;

6. Nustato kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus, jų dydžius bei skaičiavimo metodiką;

7. Priima nutarimus;

8. Sprendžia klausimus dėl Lietuvos banko dalyvavimo tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse finansų iinstitucijose;

9. Sprendžia pinigų išleidimo ir išėmimo iš apyvartos bei su tuo susijusius klausimus;

10. Steigia Lietuvos banko skyrius, atstovybes, įmones ir įstaigas savo funkc.ijoms atlikti;

11. Tvirtina Lietuvos banko etatų sąrašą ir struktūrą;

12. Nustato Lietuvos banko tarnautojų darbo principus ir tarnautojo statusą, tvirtina valdybos darbo reglamentą;

13. Taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones kredito įstaigoms;

14. Sprendžia klausimus dėl bankroto bylų iškėlimo kredito įstaigoms;

15. Tvirtina Lietuvos banko biudžetą bei metinę kapitalinių investicijų sąmatą;

16. Nustato Lietuvos banko finansinės apskaitos politiką ir tvirtina metinę finansinę ataskaitą;

17. Nustato Lietuvos banko turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo tvarką iir sąlygas;

18. Išduoda ir atšaukia licenzijas, leidimus kredito įstaigoms;

19. Vykdo kitą veiklą, susijusią su Lietuvos banko pagrindinio tikslo įgyvendinimu.

Einamąjį darbą atlieka dešimt departamentų (pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, apskaitos, rinkos operacijų, tarptautinių ryšių, informacinių technologijų, kasos, mokėjimų sistemos, vindikacijos, ūkio), taip pat penki savarankiški skyriai (juridinis, vidaus audito, bendrasis, organizacijos ir personalo, ryšių su visuomene). Lietuvos bankas turi savo skyrius Kaune ir Klaipėdoje.

6.2. Funkcijos

Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:

– vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;

– formuoja ir vykdo pinigų politiką;

nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;

– valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;

– atlieka valstybės iždo agento funkcijas;

– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;

– renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;

– nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

– skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.

Svarbiausias pinigų politikos tikslas – palaikyti Lietuvos RRespublikos kainų stabilumą.

Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.

1994 m. balandžio 1d. litas buvo susietas su JAV dolerius santykiu 4:1, o 2002 vasario pradžioje- su bendra ES valiuta euru santykiu 3,4528: 1

Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.

Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko „Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys“

Išimtinė Lietuvos banko teisė

Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Jis išleidžia ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus, taip pat nustato jų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, pakeičia juos kitais, organizuoja pinigų gaminimą, gabenimą bei saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos, jų keitimo bei naikinimo tvarką, sudaro atsarginius banknotų ir monetų ffondus, atlieka litų banknotų ir monetų bei centų mon.etų ekspertizę.

Kredito įstaigų priežiūros tikslas – stebėti ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus, bei Tarptautinių apskaitos standartų (TAS) ir Bazelio komiteto sprendimų rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.

Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai ir reikalavimai

Lietuvos Respublikos bankų įstatyme yra nustatyti bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai. Normatyvų dydžius ir jų apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas. Yra nustatyti šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai. Lietuvos bankas teisės aktais gali nustatyti kitus normatyvus, neprieštaraujančius Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms.

– Kapitalo pakankamumo normatyvas – banko skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką santykis, turi būti ne mažesnis kaip 10 procentų.

– Likvidumo normatyvas – banko likvidaus turto santykis su einamaisiais įsipareigojimais negali būti mažesnis negu 30 procentų.

– Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvas – leidžiamas bendrosios atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 25 procentų banko kapitalo, o vienos valiutos ar tauriųjų metalų atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 15 procentų banko kapitalo.

– Maksimalios

paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas – paskolų suma vienam skolininkui neturi viršyti 25 procentų banko kapitalo.

– Didelių paskolų normatyvas – banko suteiktų didelių paskolų bendroji suma neturi viršyti 800 procentų banko.

Iždo agento veikla

Lietuvos bankas, vykdydamas valstybės iždo agento funkcijas, organizuoja Finansų ministerijos šalies viduje išleidžiamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (toliau – VVP) pardavimo aukcionus, išpirkimus ir palūkanų už juos išmokėjimus.

Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos

Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos skirtos viešai išaiškinti Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo ppolitikos tikslus, pagrindinius principus.

Nuostatos numato, kad valdant užsienio atsargas būtina užtikrinti tokį likvidžių finansinių išteklių kiekį, kurio bet kada pakaktų vidaus valiutų rinkoje vykdyti intervencijas, skirtas išlaikyti fiksuotą nacionalinės valiutos kursą bazinės valiutos atžvilgiu. Siekiant šio tikslo, užsienio atsargos valdomos pirmiausia vadovaujantis likvidumo ir saugumo principais. Patenkinus šių principų keliamus reikalavimus, vadovaujamasi pelningumo principu, t.y. jos investuojamos taip, kad per ilgą laikotarpį būtų siekiama gauti kuo didesnę grąžą.

Lietuvos bankas, kaip ir kiti centriniai bankai neišvengiamai susiduria su užsienio valiutos kurso rrizika, todėl užsienio atsargos laikomos ta valiuta, kurios atžvilgiu nacionalinė valiuta yra fiksuota (eurais).

Lietuvos bankas užsienio atsargas skirsto į dvi pagrindines dalis – likvidumo ir investicinį portfelius, kuriems taikomos atskiros investavimo strategijos.

Likvidumo portfelyje esančios užsienio atsargos pirmiausia yra skirtos užtikrinti LLietuvos banko operatyvaus likvidumo poreikį, daugiausiai sąlygojamą Lietuvos banko operacijų vidaus valiutų rinkoje. Todėl, formuojant šio portfelio investavimo strategiją, taikomas trumpas – 1 mėnesio – investavimo laikotarpis.

Investicinio portfelio investavimo strategijos atžvilgiu kur kas labiau sureikšminamas pelningumo reikalavimas. Nustatant investicinio portfelio investavimo strategiją, taikomas 1 metų investavimo laikotarpis.

Atsižvelgiant į tai, kad esant globaliems ekonominiams ar politiniams sukrėtimams, aukso atsargos šiuolaikinėje finansų sistemoje atlieka galutinio rezervo šalies būtiniausiems poreikiams tenkinti funkciją, Lietuvos banka.s turimo aukso atsargų kiekio, išskyrus galimą dalies užsienio atsargų perdavimą Europos centriniam bankui auksu, keisti neketina.

Lietuvos bankas užsienio atsargas investuoja skaidriose, reguliuojamose, didelėse ir likvidžiose finansų rinkose, kuriose sklandžiai ir efektyviai gali būti atliekamos užsienio atsargų valdymo operacijos .

LR užsienio atsargas sudaro auksas, užsienio valiuta, turtas užsienio valiuta užsienyje, sspecialiosios skolinimosi teisės(SDR) ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde bei kitos visuotinai pripažįstamos užsienio atsargos

2004m. balandžio 1d. jos sudarė 9,4 mlrd. Lt

6.3. Tarptautiniai Lietuvos banko ryšiai

Įgyvendindamas šalies užsienio ir ekonominę politiką, Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko ryšius su užsienio valstybių ir tarptautinėmis finansų institucijomis, taip pat atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse finansų institucijose.

Lietuvos finansų rinkoms integruojantis į tarptautines finansų rinkas, Lietuvos bankas aktyviai dalyvauja Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje procesuose, bendradarbiauja su Tarptautiniu valiutos fondu, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Pasaulio banko grupės bbei kitomis organizacijomis, taip pat su užsienio valstybių centriniais bankais

6.4. Lietuvos banko dalyvavimas integracijos į ES procese

Galima artimiausia euro įvedimo Lietuvoje data

Artimiausia galima euro įvedimo Lietuvoje data – 2006 m. pabaiga arba 2007 m. pradžia. Tai pagrįsta tuo, kad Lietuva, 2004 m. gegužės 1 d. tapusi ES nare, savo valiutos kurso politiką turės laikyti bendru interesu ir įsivesti eurą. Lietuva tai galės padaryti tuomet, kai atitiks valstybėms, siekiančioms prisijungti prie euro zonos, Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus. Prieš įsivedant eurą, Lietuvai ne trumpiau kaip dvejus metus reikės dalyvauti Valiutos kurso mechanizme II (VKM II). Per šį laikotarpį ES kompetentingos institucijos stebės, kaip valstybės narės, dar neįsivedusios euro (taip pat ir Lietuva), vykdo šiuos kriterijus, ir pateiks išvadą dėl kiekvienos valstybės įsijungimo į euro zoną pradžios.

Kokiu kursu bus įvestas euras ?

Lietuvos banko pozicija yra ta, kad esamas fiksuoto valiutos kurso režimas bei dabartinis oficialus lito ir euro kursas, t. y. 3,4528 lito už 1 eurą, yra tinkamas dalyvauti VKM II ir įvedant Lietuvoje eurą.

Euro įvedimo nauda

Įvedus eurą, visiškai išnyks bet kokia nacionalinės valiutos ir euro kurso kitimo rizika, o Lietuvos finansų rinka taps bendros euro zonos finansų rinkos dalimi. Dėl to, atsiskaitant su pagrindiniais prekybos partneriais Europoje, nebus pinigų keitimo, sumažės sskolinimosi ir pervedimo išlaidos, bus skatinamos investicijos bei prekybos ryšiai. Kadangi visi pagrindiniai Lietuvos prekybos partneriai naudos eurą, bus sudarytos geresnės sąlygos kainoms palyginti, o tai savo ruožtu skatins sveiką konkurenciją, išnyks kainų svyravimai, kuriuos lemia valiutų kursų pokyčiai. Šie ir daugelis kitų veiksnių turėtų spartinti Lietuvos ūkio augimą, naujų darbo vietų kūrimą, o kartu ir gerovės kilimą iki ES lygio.

Kriterijai keliami ES valstybėms narėms, norinčioms įsivesti eurą

Mastrichto sutartyje nustatyti šie konvergencijos kriterijai ES valstybėms narėms, norinčioms įsivesti eurą:

1. Infliacija negali būti didesnė už trijų ES valstybių narių, kuriose žemiausiais infliacijos lygis, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5 procentinio punkto. Toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis;

2. Bendrojo šalies biudžeto deficitas negali sudaryti daugiau kaip 3 procentus BVP arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio;

3. Valstybės skola turi būti ne didesnė kaip 60 procentų BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti;

4. Ilgalaikių VVP palūkanų normos negali būti didesnės už trijų ES valstybių narių, kuriose žemiausią infliacijos lygis, ilgalaikių VVP palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais;

5. Šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus neperžengti n.ustatytų svyravimo ribų euro atžvilgiu, dalyvaujant VKM II.

Lietuvos banko vaidmuo Lietuvai įstojus į ES

Lietuvos bankas ir toliau yra Lietuvos centrinis bbankas. Iš esmės pasikeitė tai, kad Lietuvos bankas yra Europos centrinių bankų sistemos, kurią sudaro ECB ir visų ES valstybių narių centriniai bankai, nariu. Tai lemia glaudesnį bendradarbiavimą priimant sprendimus dėl centrinio banko operacijų tvarkos, statistikos, apskaitos ir kitose srityse. Lietuvos banko valdybos pirmininkas dalyvauja ECB Bendrosios tarybos darbe, Lietuvos bankas – įvairių komitetų veikloje, tačiau, kol nebus įvestas euras, tiesiogiai nedalyvaus nustatant ir įgyvendinant bendrą pinigų politiką.

Lietuvos banko vaidmuo Lietuvai įsivedus eurą

Įvedus eurą, Lietuvos bankas įgis balsavimo teisę ECB Valdančioji taryboje, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra bendros pinigų politikos euro zonoje nustatymas. Kartu Lietuvos bankas įmokės visą reikalaujamą dalį į ECB kapitalą ir perves į ECB dalį užsienio atsargų. Tačiau Lietuvos bankas ir toliau veiks kaip šalies centrinis bankas, garantuodamas, kad Lietuvoje bus įgyvendinti ECB priimti sprendimai.

7. Komercinių bankų steigimas ir valdymas

Lietuvos Respublikos bankų įstatyme yra sakoma, kad – komercinis bankas – tai Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų finansinių paslaugų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.

7.1. Banko steigimo tvarka

1. Bankas steigiamas Civilinio kodekso, Finansų įstaigų įstatymo, LR bankų

įstatymo ir Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka.

2. Bankas gali būti steigiamas tik neribotam laikui.

3. Bankas gali būti registruojamas po to, kai yra gavęs priežiūros institucijos leidimą jį įsteigti.

4. Steigiamo banko akcijos turi būti visiškai apmokėtos iki steigiamojo susirinkimo sušaukimo dienos.

Banko Steigėjai

Banką gali steigti ne mažiau kaip 10 steigėjų., Kiekvienas banko steigėjas privalo įsigyti ne mažiau kaip 3 procentus balsavimo teisę suteikiančių banko,akcijų.

Banko steigėjais negali būti asmenys, kurie negali būti finansų įstaigos steigėjais pagal Finansų įstaigų įstatymą, bei asmenys, kurie nnegali būti banko akcininkais pagal LR bankų įstatymą.

Leidimas įsteigti banką

1. Leidimą įsteigti banką išduoda priežiūros institucija įstatymų ir priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.

2. Banko steigėjai, norėdami gauti leidimą įsteigti banką, priežiūros institucijai pateikia prašymą ir priežiūros institucijos teisės aktų nustatytus dokumentus bei duomenis, tarp jų:

1) sudarytą banko steigimo sutartį;

2) banko įstatus;

3) steigiamojo susirinkimo protokolą ir susirinkimo dalyvių sąrašą;

4) banko veiklos metmenis;

5) dokumentus ir duomenis apie banko steigėjų tapatybę ir kiekvieno iš jų įsigyjamą banko įstatinio kapitalo ir ((arba) balsavimo teisių dalį, taip pat dokumentus ir duomenis, įrodančius, kad lėšos, panaudotos banko įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių daliai įsigyti, yra gautos teisėtai;

6) dokumentus ir duomenis apie banko steigėjus, įsigijusius 5 procentus ar daugiau banko įstatinio kapitalo ir ((arba) balsavimo teisių dalį, įskaitant duomenis apie jų finansinę padėtį, apie turimą kitų juridinių asmenų įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, apie steigėjų (juridinių asmenų) dalyvius, turinčius kvalifikuotąją steigėjo įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį;

7) dokumentus, patvirtinančius, kad banko akcijos yra visiškai apmokėtos;

8) steigiamojo susirinkimo išrinktų banko vadovų, kuriems rinkti ar skirti turi būti gautas priežiūros institucijos leidimas, sąrašą.

Priežiūros institucija privalo išnagrinėti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą dėl leidimo įsteigti banką išdavimo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo gavimo dienos.

Priežiūros institucija gali atsisakyti išduoti le.idimą įsteigti banką, jeigu:

1) pateikti dokumentai neatitinka šio Įstatymo bei priežiūros institucijos teisės aktų nustatytų reikalavimų, pateikti ne visi teisės aktų nustatyti ar papildomai pareikalauti duomenys ar jie yra nneteisingi;

2) banko įstatų nuostatos neužtikrina saugios ir patikimos banko veiklos ar prieštarauja tai reglamentuojantiems teisės aktams;

3) steigiamo banko teisinė forma, steigėjai, banko vadovai, minimalus banko kapitalas neatitinka įstatymų nustatytų reikalavimų.

6. Apie priimtą sprendimą išduoti leidimą įsteigti banką ar jo neišduoti priežiūros institucija raštu praneša juridinių asmenų registrui.

Banko filialai ir kiti padaliniai Lietuvos Respublikoje

1. Banko filialo nuostatai, banko filialo ir kitų padalinių, teikiančių finansines paslaugas, valdymo ir organizacinė struktūra, apskaitos sistema, apsaugos priemonės, patalpos, turto draudimas turi užtikrinti saugią ir ppatikimą jų veiklą ir atitikti tai reglamentuojančius teisės aktus.

2. Visi banko padaliniai, kuriuose teikiamos finansinės paslaugos, turi turėti ryšio priemones informacijai apie atliktas operacijas perduoti į banko buveinę realiu laiku.

3. Bankas, įsteigęs filialą ar kitą padalinį, kuriame teikiamos finansinės paslaugos, privalo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo įsteigimo dienos pranešti apie tai priežiūros institucijai ir pateikti priežiūros institucijos teisės aktų nustatytą informaciją ir dokumentus. Pasikeitus pateiktai informacijai, bankas privalo per 15 dienų nuo pasikeitimo pranešti apie tai priežiūros institucijai ir pateikti jai priežiūros institucijos teisės aktų nustatytą informaciją ir dokumentus.

Banko atstovybė

1. Bankas turi teisę įsteigti atstovybę Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse.

2. Banko atstovybė neturi teisės teikti finansinių paslaugų.

3. Bankas, įsteigęs atstovybę, privalo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo įsteigimo dienos pranešti apie tai priežiūros institucijai ir pateikti priežiūros institucijos teisės aktų nustatytą informaciją ir dokumentus. Pasikeitus pateiktai informacijai, bankas privalo per 15 dienų nuo pasikeitimo pranešti apie tai priežiūros institucijai ir pateikti jai priežiūros institucijos teisės aktų nustatytą informaciją ir dokumentus

Banko akcininkai

1. Bankas turi turėti ne mažiau kaip 10 akcininkų.

2. Lietuvos bankų įstatymo straipsnio 1 dalis netaikoma, jei viena iš banko akcininkių yra Lietuvos ar užsienio finansų įstaiga ar draudimo įmonė ir ji valdo daugiau kaip 2/3 bbanko balsavimo teisę suteikiančių akcijų arba jei banko akcininku šio Įstatymo 28 straipsnyje nustatyta tvarka tampa valstybė.

3. Banko akcininkais negali būti:

1) iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomi juridiniai asmenys;

2) asmenys, teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka priežiūros institucijai nepateikę duomenų, leidžiančių nustatyti jų tapatybę, dalyvius, veiklą, finansinę būklę, juridinio asmens vadovus, asmenis, kurių naudai įgyjamos akcijos, ar lėšų, panaudotų banko akcijoms įsigyti, įgijimo teisėtumą, arba pateiktais duomenimis neįrodę lėšų, panaudotų banko akcijoms įsigyti, įgijimo teisėtumo;

3) asmenys, nesutinkantys, kad priežiūros institucija įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka tvarkytų šiame Įstatyme numatytoms licencijoms, leidimams ir sutikimams išduoti reikalingus jų duomenis, tarp jų asmens duomenis bei informaciją apie asmens teistumą, sveikatą.

4. Bankas privalo Finansų įstaigų įstatymo nustatyta tvarka tvarkyti banko dalyvių (akcininkų) sąrašą. Bankas privalo priežiūros institucijai pranešti apie kiekvieną atvejį, kai įsigyjama 5 procentai ar daugiau banko įstatinio kapitalo ar (ir) balsavimo teisių dalių arba įsigyjama (padidinama) banko kvalifikuotoji įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis ar jos netenkama, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo tokios informacijos gavimo. Be to, banko dalyvių (akcininkų) sąrašo duomenis bankas privalo pateikti priežiūros institucijai per 10 dienų po eilinio visuotinio akcininkų susiri.nkimo ar priežiūros institucijos pareikalavimu kitais atvejais.

5. Banko akcininkai privalo akcininkų tteisėmis naudotis ir pareigas vykdyti taip, kad bankas veiktų stabiliai ir patikimai.

7.2. Banko valdymas

Banko organai

1. Banke turi būti šie organai: visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas.

2. Banko valdymo organai yra banko valdyba ir administracijos vadovas. Banko įstatuose turi būti aiškiai nustatyta ir atribota banko valdybos ir administracijos vadovo kompetencija ir funkcijos.

3. Visuotinis akcininkų susirinkimas ir stebėtojų tarybos bei valdybos posėdžiai, be kitų įstatymuose nustatytų pagrindų, gali būti šaukiami ir priežiūros institucijos nurodymu.

4. Banko organų sudarymo ir darbo tvarką, kompetenciją ir funkcijas, atsakomybę nustato banko įstatai, Civilinis kodeksas, LR bankų Įstatymas, taip pat Finansų įstaigų įstatymas ir Akcinių bendrovių įstatymas..

31 straipsnis. Banko stebėtojų taryba

1. Banko stebėtojų taryba:

1) tvirtina banko veiklos planus;

2) nustato skolinimo, kuris gali būti atliekamas tik pritarus banko stebėtojų tarybai, tvarką;

3) užtikrina, kad banke būtų veiksminga vidaus kontrolės sistema;

4) svarsto ar sprendžia klausimus, kuriuos pagal šį ir kitus įstatymus ar banko įstatus turi svarstyti ar spręsti banko stebėtojų taryba.

2. Banko stebėtojų tarybos posėdžiai turi būti protokoluojami.

Banko valdyba

1. Banko valdyba yra kolegialus banko valdymo organas.

2. Banko valdyba:

1) renka (skiria) ir atšaukia administracijos vadovą ir jo pavaduotoją;

2) svarsto ar sprendžia klausimus, kuriuos pagal šį ir

kitus įstatymus ar banko įstatus turi svarstyti ar spręsti banko valdyba.

3. Banko valdybos posėdžiai turi būti protokoluojami.

Banko administracijos vadovas ir jo pavaduotojas

1. Banke turi būti administracijos vadovas ir jo pavaduotojas (toliau – administracijos vadovai).

2. Administracijos vadovu arba jo pavaduotoju turi būti banko valdybos pirmininkas.

3. Banko administracijos vadovai, nevykdantys teisės aktuose ar banko įstatuose nustatytų pareigų ar jas vykdantys netinkamai, atsako pagal įstatymus, banko įstatus, su banku sudarytas sutartis.

Banko vadovai ir darbuotojai

1. Banko vadovai yra:

1) banko stebėtojų tarybos nnariai;

2) banko valdybos nariai;

3) administracijos vadovai;

4) vidaus audito tarnybos vadovas;

5) banko filialų, atstovybių vadovai, taip pat kiti banko darbuotojai bei kiti asmenys, kuriems pagal banko įstatus, valdybos nutarimus, administracijos darbo reglamentą ar administracijos vadovų sprendimu yra suteikti įgaliojimai savarankiškai priimti sprendimus dėl finansinių paslaugų teikimo ir banko vardu sudaryti priežiūros institucijos teisės aktų nustatytus kriterijus atitinkančius sandorius, turinčius rizikos požymių.

2. Banko vadovai turi būti nepriekaištingos reputacijos (LR bankų įstatymo 25 straipsnio 6 ir 7 dalys) bei turėti kvalifikaciją ir patirtį, lleidžiančią tinkamai eiti pareigas. Banko vadovų kvalifikacijos ir patirties reikalavimus nustato priežiūros institucijos teisės aktai. Banko vadovais negali būti asmenys, nesutinkantys, kad priežiūros institucija įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka tvarkytų šiame Įstatyme numatytoms licencijoms, leidimams ir ssutikimams išduoti reikalingus jų duomenis, tarp jų asmens duomenis bei informaciją apie asmens teistumą, sveikatą.

3. Bent vienas banko administracijos vadovas turi mokėti lietuvių kalbą ir nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

4. Banko vadovais gali tapti tik tie asmenys, kurie turi priežiūros institucijos leidimą. Priežiūros institucijos teisės aktai gali nustatyti atvejus, kada toks priežiūros institucijos leidimas nereikalingas.

5. Bankas (iki banko įsteigimo – steigėjai) nors prieš 30 dienų iki asmens rinkimo ar skyrimo banko vadovu privalo apie tai pranešti priežiūros institucijai ir pateikti priežiūros institucijos teisės aktų nustatytus dokumentus ir duomenis, patvirtinančius, kad asmuo .atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Banko komitetai

1. Bankas privalo turėti nuolat veikiančius paskolų, vidaus audito ir rizikų valdymo komitetus. Vidaus audito komitetą sudaro ir jo veiklą kontroliuoja banko stebėtojų ttaryba.

2. Bankas turi teisę turėti ir kitų banko įstatuose numatytų komitetų.

3. Banko komitetų sudarymo ir veiklos tvarką bei kompetenciją nustato banko įstatai ir kiti banko organų priimti dokumentai. Banko komitetų sudarymo ir veiklos tvarkos bei kompetencijos reikalavimus gali nustatyti ir priežiūros institucijos teisės aktai.

7.3. Banko kapitalas

Banko kapitalą sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas.

Nuosavas kapitalas

1. Banko nuosavą kapitalą sudaro:

1) įstatinis kapitalas (sumažintas supirktų savų akcijų verte) be privilegijuotų akcijų su kaupiamuoju dividendu vertės;

2) atsargos kapitalas (atsargos rezervas);

3) kapitalo rezervas (emisinis sskirtumas);

4) praėjusių metų nepaskirstytasis pelnas arba nuostolis;

5) ilgalaikio materialiojo turto perkainojimo rezervas;

6) finansinio turto perkainojimo rezervas;

7) privalomasis rezervas arba rezervinis kapitalas;

8) apribotas skirstomasis pelnas;

9) einamųjų metų nepaskirstytasis pelnas (nuostolis);

10) privilegijuotos akcijos su kaupiamuoju dividendu;

11) kiti rezervai.

2. Bankas gali sudaryti ir naudoti finansinio turto perkainojimo rezervą, jeigu toks rezervas yra numatytas jo įstatuose ir apskaitos politikoje.

Skolintas kapitalas

Banko skolintą kapitalą sudaro lėšos, kurias bankas įsigijo nuosavybės teise pagal skolinimosi santykius išleisdamas ilgalaikius skolos vertybinius popierius (obligacijas) arba sudarydamas paskolos sutartis, jeigu gautų lėšų grąžinimo terminas yra ne trumpesnis kaip 2 metai ir skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) bei gautos paskolos turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius.

Minimalus banko kapitalas

LR bankų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nustatytų banko nuosavo kapitalo dalių suma, išreikšta eurais pagal Lietuvos banko skelbiamą oficialų lito ir euro santykį, turi būti ne mažesnė kaip 5 milijonai eurų.

7.4. Banko likvidavimas

1. Bankas gali būti likviduojamas akcininkų sprendimu ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais.

2. Banko visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti sprendimą nutraukti banko veiklą ir jį likviduoti tik gavęs priežiūros institucijos leidimą likviduoti banką.

3. Leidimą likviduoti banką išduoda priežiūros institucija įstatymų ir priežiūros institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Bankas, norėdamas gauti leidimą likviduoti bbanką, priežiūros institucijai pateikia prašymą ir priežiūros institucijos teisės aktų nustatytus dokumentus bei duomenis, taip pat banko valdybos parengtą ir su banko stebėtojų taryba suderintą banko likvidavimo ir atsiskaitymo su kreditoriais planą, kuriame, be kita ko, turi būti nurodyti atsiskaitymo su kreditoriais terminai ir šaltiniai, taip pat ekspertų išvadas dėl banko turto vertės. Kartu turi būti pateiktas prašymas atšaukti licenciją.

5. Priežiūros institucija privalo išnagrinėti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą dėl leidimo likviduoti banką išdavimo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo gavimo dienos.

6. Bankas gali būti likviduojamas banko visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu tik tuo atveju, jeigu jis pajėgus visiškai atsiskaityti su kreditoriais.

7. Priežiūros institucija gali atsisakyti išduoti leidimą likviduoti banką, jeigu:

1) pateikti dokumentai neatitinka įstatymų bei priežiūros institucijos teisės aktų nustatytų reikalavimų, pateikti ne visi teisės aktų nustatyti ar papildomai pareikalauti duomenys arba šie duomenys yra neteisingi;

2) galima daryti išvadą, kad bankas yra nepajėgus visiškai atsiskaityti su kreditoriais (banko turto nepakanka, kad būtų galima patenkinti visus kreditorių reikalavimus).

8. Apie priimtą sprendimą išduoti leidimą likviduoti banką ar jo neišduoti priežiūros institucija raštu praneša juridini.ų asmenų registrui.

9. Apie banko visuotiniame akcininkų susirinkime priimtą sprendimą likviduoti banką ir paskirti banko likvidatorių bankas per 3 darbo dienas turi pranešti priežiūros institucijai.

10. JJeigu priežiūros institucijos sprendimu licencija atšaukta, banko visuotinis akcininkų susirinkimas privalo priimti sprendimą nutraukti banko veiklą. Šiuo atveju netaikoma šio straipsnio 2 dalis.

11. Bankas likviduojamas teismo sprendimu, jeigu banko licencija atšaukta ir jo visuotinis akcininkų susirinkimas per priežiūros institucijos nustatytą terminą nepriima sprendimo nutraukti banko veiklą. Kreiptis į teismą dėl banko likvidavimo turi teisę priežiūros institucija, banko stebėtojų taryba, valdyba arba bent vienas akcininkas. Teismas sprendimą dėl banko likvidavimo turi priimti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo pareiškimo priėmimo.

12. Teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl banko likvidavimo kitais nei šio straipsnio 11 dalyje nustatytais pagrindais, privalo informuoti priežiūros instituciją ir gauti jos išvadą dėl banko likvidavimo.

13. Visais atvejais teismas, priėmęs sprendimą likviduoti banką, per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo privalo apie tai pranešti priežiūros institucijai.

8. Komercinių bankų tikslas ir veiklos aplinka

Komercinių bankų tikslas yra pelnas. Kalbant apie bankų veiklą visuomet yra pabrėžiama, kad yra dirbama su vienu sudėtingiausių objektų t.y. pinigais. Bankui gauti pelną padeda jam patikėti indėlininkų pinigai, todėl bankas privalo užtikrinti jam patikėtų lėšų saugumą .

Formuodamas savo veiklos principus, bankas vertina vidaus ir išorės aplinkos veiksnius.

Svarbiausi išorinės aplinkos elementai:

1. banko veiklos dalyviai;

2. ekonominė ir socialinė situacija;

3. politinė situacija;

4. vyraujančios vadybos teorijos

5. teisinės bankų veiklos

reglamentavimas.

1. Banko veiklos dalyviai.

Banko klientų įvairovė yra labai plati: jais gali būti tiek labai smulkūs indėlininkai tiek labai stambios bendrovės. Visi jie turi savo interesus: t.y. indėlininkai nori, kad jų indeliai būtų saugūs ir už juos būtų mokamos didesnės palūkanos. Kita vertus, tie klientai kurie nori gauti paskolas, nori gauti jas kuo palankesnėmis sąlygomis ir mokėti kuo mažesnes palūkanas. Tuo tarpu banko akcininkai yra suinteresuoti, kad kiekvienas jų įdėtas litas atneštų kuo didesnį pelną.

Kadangi, šių grupių interesai yra skirtingi,bankas pprivalo įvertinti prieštaringus reikalavimus ir savo veiklą pagrįsti motyvuotais principais.

2. Ekonominė ir socialinė situacija.

3. Kai šalis yra ekonomiškai silpna, kada yra didelė infliacija, kai trūksta kapitalo, kai yra didelė šešėlinė ekonomikos mastai, bankų ekonominės sėkmės tikimybė mažėja.. Paprastai tokiu metu nėra kredituojamos ilgalaikės investicijos.Kadangi palūkanos būna aukštos, norinčių skolintis klientų mažėja, o paskolų grąžinimo rizika didėja.

4. Politinė situacija. Jeigu šalyje yra nestabili politinė situacija tuomet labai atsargiai investuoja užsienio kapitalo įmonės. Bankų sistema tampa uždara, pasikeičia bankų veiklos reglamentavimas. Tarptautinė aplinka yyra labai svarbi, nes visų finansinių institucijų veiklą lemia globalizacijos procesai

5. Teisinis bankų veiklos reglamentavimas.Valstybė skiria didelį dėmesį pernelyg rizikingų operacijų kontrolei. Tuo siekiama išvengti sutrikimų ekonomikoje. Lietuvos bankas savo teisės aktais nustato bankams veiklos riziką ribojančius normatyvus, kurių jie privalo llaikytis

Vidinės aplinkos elementai.

Bankų veiklai didelę įtaką turi jų finansinis pajėgumas, techninis aprūpinimas, darbuotojų kvalifikacija. Bankai skiria dideli dėmesį darbo organizavimo sistemai, atskirų darbuotojų rezultatams ir jų įvertinimui. Tam naudojamos specialios planavimo ir motyvavimo sistemos. Bankai daug investuoja į naujas technologijas, bei darbuotojų įsilavinimą.

9. Bankų veiklos rizika ir jos valdymas

Bankininkystė yra pelninga bei tuo pačiu rizikinga veikla.

Visų pirma,finansinės institucijos yra vei.kiamos rinkos rizikų, kurios kyla iš šių įmonių veiklos specifikos,t.y. jos formuoja investicijų portfelius iš skolos ir nuosavybės vertybinių popierių, prekiauja valiuta.

Antra, jos teikia kreditus kurie sukuria planuojamus, vadinasi-rizikingus pinigų srautus ateityje.

Trečia, finansinių institucijų finansinius išteklius sudaro visuomenės patikėti indėliai.

Pelnas bankuose yra uždirbamas prisiimant riziką.

Yra skiriamos tokios rizikos rūšys:

1. Vidinė arba valdymo:

· Vadybos rizika;

· Inovacijos rizika;

· Technologijos rizika;

· Strategijos rizika;

· Personalo rizika;

· Bankinių piktnaudžiavimų rizika.

2. Išorinė rrizika:

1. Pirmos eilės išorinė rizika:

· kredito rizika;

· palūkanų rizika;

· valiutos rizika;

· likvidumo rizika.

2. Antros eilės išorinė rizika:

· rinkos rizika;

· šalies rizika;

· stichinės nelaimės rizika.

Nei vienos iš šių rizikų negalima išvengti. Tačiau reikia turėti priemonių sistemą jai sumažinti. Kadangi bankų veikla yra rizikinga, todėl bankų veiklos kontrolė ir reguliavimas yra stipresni negu kitų įmonių.

Valstybinį bankų sistemos reguliavimą pagrindžia šios priežastys:

1. Pinigų ūkio svarba visai sistemai;

2. Kiekvienos pelną siekiančios įmonės t.p. Ir banko lemia siauro žmonių rato (akcininkų ir banko darbuotojų) interesai. Jie toli gražu ne visada sutampa su visuomenės interesais.

3. Indėlininkų pinigų saugumo ggarantija.

Šiuolaikinės bankų reguliavimo priemonės yra šios:

Centralizuotas bankų rezervų dydžių reglamentavimas.

Indėlių draudimas- tai reiškia , kad iš bankų lėšų yra sudaromas specialus draudimo fondas saugantis kiekvieno banko indėlininkus nuo galimų banko nemokumo padarinių. Toks fondas yra garantija kad bankui bankrutavus jo indėlininkams lėšos bus gražintos t.y. numatyta indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas.

Reguliari bankų veiklos kontrolė. Jos metu yra įvertinamas finansinis bankų pajėgumas, finansinė padėtis ir atliekamų operacijų teisėtumas. Tokia kontrolę vykdo centrinis bankas.

Teisinis banko finansinių operacijų reguliavimas. Jis numato pernelyg rizikingų bankų operacijų ribojimą.

Pagrindinė institucija kuri reguliuoja komercinių bankų veiklą yra centrinis bankas. Kitos institucijos kurios gali kontroliuoti komercinius bankus t.y. teisėsauga ir mokesčių inspekciją. Mokesčių inspekcija:

1. Kontroliuoja bankų mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą skaičiavimą.

2. Tikrina ar bankai nepažeidžia paskolų sutartis reguliuojančių įstatymus.

3. Gali tikrinti komercinių bankų dokumentus susijusius su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu ir turi teisę gauti paaiškinimus šiais klausymais: gautas žinias mokesčių inspekcijos pareigūnai privalo laikyti paslaptyje.

Finansų nusikaltimų tyrimo tarnyba prie LR vidaus reikalų ministerijos. Ši institucija prižiūri ir gali daryti poveikį remdamasi pinigų plovimo prevencijos įstatymu.

Ji turi teisę:

1. Gauti iš bankų reikalingus duomenis ir dokumentus apie atliekamas operacijas pinigais.

2. Tikrinti bankų veiklą susijusią su pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimu ir gali

3. su tuo susijusia informacija.

4. Nurodyti bankų vadovams aplinkybes ir sąlygas sudarančias ggalimybę pažeisti įstatymus ir

5. kitus teisės aktus susijusius su pinigų plovimo prevencija.

Bankai kartais turi reikalų ir su kitomis teisės sistemomis, tai teismais, prokuratūra, policija. Policija domisi kai kuriais klientais , bei atskirais pinigų judėjimo atvejais taip pat pinigų šaltiniais. Teismuose kartais būna ginami bankų arba klientų interesai. Jie sprendžia ginčus tarp LB, Rejestro institucijos, mokesčių inspekcijos ir komercinių bankų.

Privalomas bankų priežiūros dalyvis yra nepriklausomas auditas. Jis atlieka bankų finansinių ataskaitų patikrinimą.

Sunkiausias laikotarpis Lietuvos bankams buvo 1995m. Pagrindinės priežastys dėl kurių kilo problemos:

· Didelis paskolų su banku susijusiems asmenims, mastas.

· Pernelyg didelė prisiimta rizika suteikiant paskolas, keletui stambių skolininkų.

· Vid.aus kontrolės bankuose stoka;

· Veiklos skaidrumo ir nepriklausomo audito stoka.

· Pasitaikantys sukčiavimo atvejai.

· Patikimos informacijos apie skolininko būklę trūkumas.

· Nepakankama vadovų kompetencija ir bloga bankų valdymo kokybė.

· Teisinės infrastruktūros liberalumas.

Lietuvos bankas norėdamas apsaugoti indėlininkų interesus užtikrinti banko ir bankų sistemos saugumą, patikimumą ir stabilumą, turi teisę taikyti bankams šias poveikio priemones:

· Įspėti banką dėl jo veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus.

· Įstatymų nustatyta tvarka skirti banko vadovams administracines nuobaudas.

· laikinai ar visam laikui atšaukti leidimą atlikti vieną kelias ar visas operacijas.

· laikinai ar visam laikui atšaukti leidimą banko filialo arba skyriaus veiklai.

· reikalauti nušalinti arba nušalinti banko valdybos narį arba administracijos vadovą.

· reikalauti sustabdyti arba sustabdyti banko tarybos nario įgaliojimus.

· sustabdyti banko tarybos įgaliojimus, nnušalinti banko valdyba, administracijos vadovą ir paskirti banko laikinąjį administratorių o jei reikia ir jo padėjėją.

· apriboti disponavimą sąskaitomis esančiomis LB.

· atšaukti banko licenciją.

LB parenka poveikio priemonę atsižvelgdamas į pažeidimo kurio pagrindu taikoma priemonė turiniu. Klausimas dėl poveikio priemonių taikymo bankui, svarstomas dalyvaujant banko atstovams.

10. Likvidumo samprata. Likvidumo svarba komercinio banko veiklai

Bankų veikloje labai svarbus likvidumo vaidmuo. Jis žymiai didesnis nei gamybinėse organizacijose, nes:

1. Bankai dažniausiai operuoja skolintais pinigais.

2. Banko sandoriai yra gerokai rizikingesni nei materialinių produktų gamyba. Rizika ypač didelė, jei siekiama itin pelningų sandorių.

Todėl bankų likvidumu rūpinasi tik patys bankai, tiek vyriausybė, tiek Lietuvos bankas.

Likvidumo sąvoka reiškia banko gebėjimą turimas finansines ir materialines vertybes paversti piniginėmis lėšomis, dažniausiai grynaisiais pinigais ir jais padengti savo įsiskolinimus.

Likvidumas garantuojamas , kai yra pakankamai likvidžių apyvartinių lėšų, reikalingų mokėjimams užtikrinti, o būsimiesiems mokėjimams pakanka tinkamo realizuoti turto.

L = Įvairiomis formomis turimos lėšos

Įsipareigojimai

Tai bendriausia formulė, o praktikoje jų naudojama žymiai daugiau. Banko likvidumas sudaro prielaidas saugiai banko veiklai.

Banko likvidumas ir jo pelningumas yra atvirkščiai proporcingi dydžiai: kuo didesnis likvidumas, tuo mažesnis pelningumas ir atvirkščiai, o tai prieštarauja pagrindiniam banko tikslui – pelno gavimui.

Vertinant likvidumo lygį, rekomenduojama skaičiuoti du likvidumo rodiklius:

1. pirmojo laipsnio.

2. antrojo laipsnio.

I–ojo laipsnio likvidumo rodiklis apskaičiuojamas kaip likvidaus trumpalaikio turto ir banko įsipareigojimų kiekvieno pareikalavimo

atveju santykis.

Likvidus trumpalaikis turtas – tai banko grynieji pinigai, korespondentinė sąskaita ir CB privalomi rezervai nacionaline valiuta, korespondentinė sąskaita kituose bankuose, trumpalaikio iždo vertybiniai popieriai, banko suteiktos paskolos iki kurių grąžinimo liko mažiau nei mėnuo.

Banko įsipareigojimai kiekvieno pareikalavimo atveju – tai banko trumpalaikis įsiskolinimas CB -ui, korespondentinė sąskaita banke, finansinių institucijų depozitai iki pareikalavimo, respublikinių ir vietinių valstybinių ir privačių įmonių, visuomeninių organizacijų, gyventojų depozitai iki pareikalavimo, terminas 30 dienų artimiausių.

Analizuojant šis rodiklis lyginamas su ankstesnio laikotarpio bei kitų bbankų tokiais pačiais rodikliais. Jis rodo dabartinę banko mokumo būklę. Jei apskaičiavus, kad šis rodiklis gerokai mažesnis nei 50 proc., tuomet galima teigti, kad banko situacija nėra gera. Jei likvidumo rodiklis labai aukštas, tuomet teigiama, kad banko aktyvai naudojami nepakankamai, o likvidus turtas duoda per mažai pajamų.

II – ojo laipsnio likvidumo rodiklis apskaičiuojamas kaip santykis tarp trumpalaikio turto ir tru.mpalaikių įsipareigojimų. Šis likvidumo rodiklis skirtas prognozuoti banko mokumą artimiausioje perspektyvoje.

1. Nors likvidumo rodikliai yra skaičiuojami pagal objektyvias formules, tačiau bankų, tturinčių tokį patį likvidumo rodiklį, situacija yra skirtinga.

2. Skirtingo dydžio bankams likvidumo rodikliai skiriasi dėl jų finansinių išteklių mobilizavimo galimybių ypatumų.

3. Nei vienas atskirai skaičiuojamas likvidumo rodiklis pilnai neatspindi banko likvidumo ir jų pokyčių.

Taigi, likvidumo samprata yra kompleksinė, ji apima ne tik llikvidžiuosius aktyvus, bet ir pinigų srautus bei galimybę nusipirkti reikalingų išteklių.

Šiuo metu yra nusistovėjęs bankų likvidumo vertinimas, atsižvelgiant į bankų turimus likvidžiuosius aktyvus. Toks vertinimas yra paprastesnis, yra lengviau palyginti skirtingų bankų rodiklius.

Banko aktyvai, priklausomai nuo to, ar lengva juos paversti grynaisiais pinigais, skirstomi į likvidžius ir nelikvidžius.

Lietuvoje yra priimta skirti keturias aktyvų grupes:

1. Pirmos rūšies likvidžios lėšos:

a) Kasos grynieji pinigai ir pinigai kelyje

b) Privalomi rezervai Lietuvos banke

c) Komercinio banko sąskaita Lietuvos banke

d) Vyriausybės vertybiniai popieriai

2. Antros rūšies likvidžios lėšos:

a) Paskolos bankams

b) Trumpalaikės ir ilgalaikės paskolos su vyriausybės garantija

c) Inkasuotos, bet negautos piniginės lėšos

3. Trečios rūšies likvidžios lėšos:

Paskolos išduotos įkeitus gyvenamuosius namus

4. Ketvirtos rūšies likvidžios lėšos:

Trumpalaikės ir ilgalaikės paskolos, suteiktos valstybiniam ir privačiam sektoriui

Nelikvidžios priemonės:

a) Pastatai ir pagrindinės priemonės

b) Kiti aktyvai

Banko balansas yra likvidus jei jis leidžia greitai realizuoti aktyvus, padengti pasyvinius įsiskolinimus. AAktyvinės ir pasyvinės operacijos tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Taigi,likvidumo samprata yra kompleksinė, ji apima ne tik likvidžiuosius aktyvus, bet ir pinigų srautus bei galimybę nusipirkti reikalingų išteklių. Todėl nagrinėjant bankų likvidumo problemą, reikia nagrinėti aktyvines ir pasyvines operacijas kaip vieną visumą.

Lietuvos bankas nustatė rodiklį, kuris vadinamas einamojo likvidumo rodikliu. Tai yra santykis tarp banko likvidžiojo turto ir banko einamųjų įsipareigojimų. Šio rodiklio dydis turi būti ne mažesnis kaip 30%.

Bankas turi prognozuoti savo likvidumo poreikį įvairiais laikotarpiais ir sudaryti atitinkamus pplanus.

Aukštesnis likvidumo poreikis reikalingas, jei tyrimai rodo:

1. Kad gali pasikeisti stambūs indėliai

2. Banko pasyvuose didelę dalį užima trumpalaikiai indėliai

3. Didelė paskolų portfelio dalis priskiriama prie blogų

4. Laukiama, kad artimiausiu metu bus panaudotos stambios kredito linijos

5. Yra daug indėlininkų, kurių darbdaviai patiria finansinius sunkumus

6. Suteikta paskolų toms ūkio sritims, kurios patiria finansinius sunkumus

Kai bankas nustato likvidumo poreikius, kai žino jų dydį ir trukmę, tuomet ieško šaltinių šiems poreikiams patenkinti.

Stambūs bankai dažniausiai skolinasi pinigų rinkoje, didelių ir žinomų bankų skolinimosi išlaidos yra mažesnės, o skolinimosi galimybės daug didesnės.

Smulkūs bankai daugiau dėmesio skiria likvidžių atsargų kaupimui.

Skolinimasis tarpbankinėje rinkoje ar centriniame banke yra brangus. Todėl pirmasis ir pagrindinis banko likvidumo šaltinis yra natūralus pinigų srautas, gaunamas iš kasdienių operacijų. Tad yra labai svarbi pinigų srautų analizė.

Likvidumas valdomas, kaip banko aktyvų ir pasyvų visuma.

Aktyvų ir pasyvų valdymas apibūdinamas įvairiai.

APV – tai procesas, kurio metu finansų institucija valdo aktyvų, pasyvų bei nebalansinių straipsnių struktūrą ir kontroliuoja jų apsaugojimą nuo rizikos, siekiant maksimizuoti ilgalaikes akcininkų pajamas.

Atsižvelgiant į tai, kad bankininkystės tradicijos skirtingose šalyse yra labai nevienodos, specialistai skirtingai apibūdina ir likvidumo valdymo metodus. Tačiau nežiūrint pavadinimų skirtumų, esmė yra vienoda ir principinis teiginys išli.eka toks: tiek pelningumas, tiek likvidumas yra būtinos banko veiklos sąlygos.

11. Banko procesų organizavimas

11.1. Banko procesų turinys

Pagrindinius banko procesus ggeriausiai charakterizuoja banko balansinė ataskaita.

Banko operacijos yra: aktyvinės, pasyvinės ir nebalansinės.

Aktyvinių operacijų metu bankas panaudoja savo finansinius išteklius t.y. paverčia juos turtu ir nukreipia pelnui gauti.

Pasyvinių operacijų metu bankas ieško skolinamųjų lėšų, jas akumuliuoja, sukaupia.

Nebalansinėse sąskaitose atsispindi balanse neparodomos operacijos.

Taigi, minėtų operacijų turinys atsispindi banko balanse.

Banko balansas – tai suvestinė lentelė, kuri rodo banko finansinę padėtį, operacijų pobūdį ir struktūrą tam tiktu metu.

Balansą sudaro 2 pagrindinės dalys : aktyvai ir pasyvai.

Aktyvai dar yra vadinami turtu, o pasyvai – įsipareigojimais.

Nebalansinių įsipareigojimų dalyje nurodomi įsipareigojimai ir nenumatyti pasyvai, nurodomi išduoti laidavimai, garantijos, įsipareigojimai pirkti ir parduoti valiutą ir pan.

Banko balansas yra sudaromas kasdien, tačiau kasdien jis naudojamas tik banko vidinėje veikloje ir yra skirtas praktiniam vadovavimui ir kasdieniams sprendimams.

Įprastai banko balansai pagal sudarymo terminą yra skirstomi į : metinius ir einamuosius (t.y.dienos, dekados, mėnesio, ketvirčio, pusmečio).

Metinis balansas yra skelbiamas ir publikuojamas viešai. Pagal Lietuvos banko nutarimą komerciniai bankai privalo viešai skelbti metines ataskaitas ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 1 dienos. Kartu su balansu bankas privalo pateikti pelno arba nuostolio pinigų srautų ataskaitą,nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą, paaiškinamąjį raštą ir nepriklausomų auditorių išvadas. Banko balansas iki paskelbimo turi būti patvirtintas akcininkų susirinkime.

Konsoliduotas balansas reiškia, kad į jį įtrauktos ne tik ppaties banko, bet ir jo padalinių, skyrių ir asocijuotų organizacijų ataskaitos.

Lietuvos banko pateiktoje kredito įstaigų suvestinėje balansinėje ataskaitoje turtas ir įsipareigojimai dar skirstomas į straipsnius ”rezidentai” ir “nerezidentai”.

Rezidentai yra Lietuvos ir užsienio piliečiai nuolat gyvenantys Lietuvoje arba laikinai išvykę į užsienį, įregistruoti fiziniai ir juridiniai asmenys tarp jų ir įmonės įsteigtos dalyvaujant užsienio investitoriams, taip pat Lietuvos diplomatinės, prekybinės įmonių atstovybės užsienyje.

Nerezidentai – užsienio ir Lietuvos piliečiai, nuolat gyvenantys užsienyje; juridiniai ir fiziniai asmenys, esantys užsienyje, užsienio šalių diplomatinės, prekybinės ir kitos organizacijos bei įmonių atstovybės Lietuvoje.

Bankai turi naudoti vieną sąskaitų sistemą ir unifikuotą balanso formą. Paprastai balanse yra rodomi ne tik einamųjų, bet ir vienų praėjusių finansinių metų duomenys.

11.2. Balanso straipsnių turinys

Turtas:

1. Pinigai, taurieji metalai ir kitos vertybės – tai grynųjų pinigų ir kelioninių čekių likučiai kasoje ir kelyje, taurieji metalai ir kitos vertybės.

2. Lėšos centriniuose bankuose – tai visos piniginės lėšos Lietuvos banke ir kitų valstybių centriniuose bankuose (korespondentinės sąskaitos, specialieji depozitai ir privalomos atsargos).

3. Lėšos kredito įstaigose – tai lėšos (terminuoti ir neterminuoti indėliai, indėliai iki pareikalavimo ir kt.), esančios kituose Lietuvos ir užsienio komerciniuose bankuose.

4. Paskolos kredito įstaigoms bei finansų institucijoms grynąja verte. Šiame straipsnyje rodomos paskolos grynąja verte, t.y. atėmus specialiuosius atidėjimus, ir visi atskirai padaryti specialieji

atidėjimai.

5. Trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai, t.y. įsigyti ne ilgesniam kaip 1 metai laikotarpiui LR vertybiniai popieriai

6. Suteiktos paskolos grynąja verte, t.y. atėmus specialiuosius atidėjimus bei atskirai specialieji atidėjimai ne kredito įstaigoms ir finansų institucijoms.

7. Išperkamoji nuoma – tai įrenginių, automašinų ir kitų išnuomotų priemonių nuomos vertė.

8. Vyriausybės vertybiniai popieriai, skirti ne.veiksniems aktyvams restruktūrizuoti, t.y. tie Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie bus gaunami už parduotus neveiksnius aktyvus turto bankui.

9. Skolos vertybiniai popieriai – tai vertybiniai popieriai (vekseliai, obligacijos, indėlių sertifikatai ir pan.), kurie uždirba nustatyto dydžio palūkanas iir po tam tikro laikotarpio bus emitento išpirkti, bet iki išpirkimo dienos gali laisvai cirkuliuoti antrinėje rinkoje.

10. Nuosavybės vertybiniai popieriai – tai emitento t.y. Lietuvos ir užsienio šalių išleisti vertybiniai popieriai, skirti nuosavam kapitalui formuoti. Šiame straipsnyje apskaitomi visi banko nuosavybės vertybiniai popieriai, įsigyti tiesioginės investicijos būdu, tiesioginio sandorio būdu, centrinėje rinkoje ir pan.

11. Nematerialus turtas (atėmus nusidėvėjimą). Tai intelektualioji produkcija, kompiuterinės programos, banko vardas ir kita.

12. Materialusis ilgalaikis turtas (atėmus nusidėvėjimą).

13. Sukauptos pajamos, ateinančio laikotarpio sąnaudos. Tai bendroji sukauptų pajamų, gautų atliekant visas ooperacijas, suma. T.y. pajamos, uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį, bet dar negautos grynųjų pinigų pavidalu, pvz.: apskaičiuotos, bet dar negautos palūkanos už suteiktas paskolas ir pan.

14. Kitas turtas. Už paskolas perimtas turtas, investicinis turtas ir kitas.

Įsipareigojimai:

Banko pasyvus sudaro banko kapitalas ir įįvairūs įsipareigojimai. Banko kapitalas priskiriamas nuosavoms lėšoms.

Banko kapitalą sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas.

Nuosavas kapitalas

1. Banko nuosavą kapitalą sudaro:

1) įstatinis kapitalas (sumažintas supirktų savų akcijų verte) be privilegijuotų akcijų su kaupiamuoju dividendu vertės;

2) atsargos kapitalas (atsargos rezervas);

3) kapitalo rezervas (emisinis skirtumas);

4) praėjusių metų nepaskirstytasis pelnas arba nuostolis;

5) ilgalaikio materialiojo turto perkainojimo rezervas;

6) finansinio turto perkainojimo rezervas;

7) privalomasis rezervas arba rezervinis kapitalas;

8) apribotas skirstomasis pelnas;

9) einamųjų metų nepaskirstytasis pelnas (nuostolis);

10) privilegijuotos akcijos su kaupiamuoju dividendu;

11) kiti rezervai.

2. Bankas gali sudaryti ir naudoti finansinio turto perkainojimo rezervą, jeigu toks rezervas yra numatytas jo įstatuose ir apskaitos politikoje.

Skolintas kapitalas

Banko skolintą kapitalą sudaro lėšos, kurias bankas įsigijo nuosavybės teise pagal skolinimosi santykius išleisdamas ilgalaikius skolos vertybinius popierius (obligacijas) arba sudarydamas paskolos sutartis, jjeigu gautų lėšų grąžinimo terminas yra ne trumpesnis kaip 2 metai ir skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) bei gautos paskolos turi visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius

Nuosavos lėšos sudaro tik nedidelę dalį banko išteklių. Pagrindinę finansinių lėšų dalį pasyvuose sudaro skolintos lėšos

Pasyvuose yra skiriamos šios stambios finansinių išteklių grupės:

1. Kredito įstaigų lėšos.

2. Įsiskolinimai kredito įstaigoms ir finansų institucijoms.

3. Indėliai ir akredityvai.

4. Specialieji skolinimo fondai, t.y. fondai, kuriuos suteikia tarptautinės organizacijos arba vyriausybės pagal specialią paskolų programą.

5. Išleisti skolų vertybiniai popieriai.

6. Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos – tai aapskaičiuotos, bet dar nesumokėtos palūkanos už depozitus, už einamųjų sąskaitų likučius bei įsigytas vertybines ir gautas paskolas.

7. Kiti įsipareigojimai.

Nebalansiniai įsipareigojimai:

1. Suteiktos garantijos ir laidavimai – tai banko įsipareigojimai, už kuriuose bankas privalės sumokėti garantijas gavėjui sutartyje numatytą pinigų sumą, jeigu šalis, už kurią garantuojama negalės įvykdyti savo mokėjimų įsipareigojimo.

2. Įsipareigojimai išleisti akredityvus.

3. Įsipareigojimai pirkti arba parduoti valiutą. Bankas įsipareigoja tam tikru metu pirkti ar parduoti valiutą sutartyje numatyta kaina. Gali būti išankstiniai, ateities, apsikeitimo ir pasirinktinio tipo sandoriai.

4. Kiti nebalansiniai įsipareigoji.mai.

11.3. Banko analizės metodai ir rodikliai

Banko balanso analizė atliekama įvairiais metodais. Banko pasyvų ir aktyvų struktūros analizė gali būti:

· Kokybinė. Nuosavų lėšų analizė leidžia išskirti jų formavimo šaltinius.

· Kiekybinė. Analizės metu galima palyginti įvairių banko akcininkų nuosavybės rodiklius: kapitalą, rezervus, pelną.

Banko analizė yra atliekama naudojant įvairius statistinius metodus, ekonominius, LB parengė visiems bankams atitinkamą rodiklių sistemą, šie rodikliai yra rekomendacinio pobūdžio, t.y. kiekvienas bankas pats nusprendžia kokiu rodikliu jis skaičiuos.

Santykiniai Lietuvos komercinių bankų rekomendaciniai rodikliai:

1. Paskolų ir turto;

2. Specialiųjų atidėjimų abejotiniems aktyvams ir paskolų;

3. Visų įsipareigojimų ir turto;

4. Viso turto ir įregistruoto akcinio kapitalo;

5. Indėlininkų iki pareikalavimo + skolinimo fondų ir visų įsipareigojimų;

6. Indėlių ir paskolų;

7. Visų įsipareigojimų ir viso banko kapitalo;

8. Grynųjų pajamų iš palūkanų ir visų grynųjų pajamų;

9. Visų sąlygiškai grynųjų pajamų ir operacinių bei kitų išlaidų;

10. Visų sąlygiškai grynųjų pajamų ir viso tturto;

11. Grynojo pelno ir pagrindinio kapitalo;

12. Pelno iki mokesčių ir turto.

Banko balanso analizė yra viena svarbiausių ekonominio darbo krypčių banke. Analizės metu yra atskleidžiama banko operacijų esmė, įvertinamas jų efektyvumas ir racionalumas. Analizė parodo banko veiklos silpnąsias vietas. Ji yra svarbi tiek banko darbuotojams, tiek ir banko indėlininkams bei kitiems kreditoriams.

Analizuojant balansą yra skiriamos 2 pagrindinės kryptys:

1. Balanso straipsnių turinio analizė.

2. Analizuojamo banko balanso palyginimas su kitų komercinių bankų balansais bei to paties banko ankstesnių metų balansais.

· Banko analizė prasideda nuo įžanginio etapo, kuriame balanso straipsniai yra grupuojami pagal atitinkamus kriterijus. Aktyvų ir pasyvų grupės gretinamos pagal terminus, išlaidų rūšis ir jų šaltinius. Yra tikrinama, ar laikomasi Lietuvos banko nustatytų normatyvų.

· Analitinis etapas. Jo metu yra aprašomi apskaičiuoti rodikliai, analizuojamų duomenų struktūra ir dinamika. Vėliau pagal analitinio darbo rezultatus yra parengiama ir surašoma išvada.

· Baigiamajame etape ekspertai įvertina analizės rezultatus ir parengia rekomendacijas banko veiklai tobulinti.

11.4. Banko analizės formos

1. Pagal balanso sudarymo periodiškumą, analizė skirstoma:

1. kasdieninė;

2. dekadinė;

3. mėnesinė;

4. ketvirtinė;

5. metinė.

2. Pagal tikslus ir pobūdį skirstoma:

1. Pirminė (pvz.: jos metu įvertinama išteklių būklė išduodant ilgalaikes ir vidutinės trukmės paskolas).

2. Operatyvinė (jos metu kas mėnesį analizuojama kaip vykdomi likvidumo ir kiti rodikliai).

3. Galutinė (atliekama nustatant galutinius komercinio banko veiklos rezultatus ir efektyvumą). Šios analizės tikslas – išaiškinti pelno didinimo rezervus.

4. Perspektyvinės analizės tikslas – prognozuoti banko veiklos rezultatus, atsižvelgiant įį konkrečius veiklos veiksnius.

3. Pagal tyrimų objektą banko analizė skirstoma į funkcinę ir struktūrinę.

Funkcinės analizės metu yra nustatomi indėlių, paskolų, nuosavų ir skolintų lėšų bei tarpbankinių operacijų dydžiai. Apskaičiuojamas įvairių banko operacijų lyginamasis svoris ir reikšmingumas bendroje balanso sumoje. Šios analizės metu yra nustatomas banko patikimumo ir sugebėjimo konkuruoti bankų rinkoje laipsnis.

Struktūrinės analizės metu nustatoma depozitų, paskolų ir paskolų gavėjų sudėtis ir struktūra. Taip pat nustatoma banko išlaidų, pajamų ir pelno struktūra.

Norint geriau įsisavinti banko procesų turinį, reikia detaliau nagrinėti visas komercinio banko atliekamas operacijas.

12. Nešvarių pinigų plovimas ir jo prevencija banke

Pinigų plovimas – tai nelegalus procesas, kurio metu neteisėtu būdu gauti pinigai paverčiami į švarius, likvidžius, saugius.

Šio proceso metu pajamos, gautos iš kiekvienos nusikalstamos veiklos, pervedamos, transformuojamos, kon.vertuojamos arba sumaišomos su teisėtai gaunamomis pajamomis, siekiant paslėpti arba užmaskuoti jų tikrąją kilmę, šaltinį arba savininką.

Neteisėtų pinigų šaltiniai: ūkiniai nusikaltimai, prekyba narkotikais, prostitucija, terorizmas, nelegali prekyba vogtais kūriniais, žmonių organų prekyba, ginklų prekyba, prekyba vaikais ir moterimis, pinigų prievartavimas, apmokama protekcija, korupcija.

Šioje veikloje atsiskaitoma grynais pinigais be jokių dokumentų, o po to ieškoma būdų, kaip tuos pinigus legalizuoti.

Pinigų plovimo poveikis daro neigiamą įtaką finansų ir kredito sistemai bei pažeidžia verslo dalyvių interesus, sutrikdo normalią konkurenciją.

Pinigai plaunami įvairiais metodais,

bet visuomet naudojama finansų ir kredito sistema, operacijos atliekamos per bankus, kredito bei draudimo bendroves, todėl kovojant su pinigų plovimu reikalinga finansinių institucijų pagalba.

Pinigų plovimo operacijas galima suskirstyti į tokias susijusias dalis:

1. Investavimas – tai reiškia, kad neteisėtai gauti pinigai padedami indėlių forma arba veikiama prisidengus kokiu nors verslu. Tokiame versle operuojama didelėmis grynų pinigų sumomis. Paprastai šiuo verslu užsiima lošimo namai, restoranai, barai. Šios įmonės gali lengvai pinigus įnešti į banką ir paversti juos indėliu.

2. Slėpimas – kai nusikalstamu būdu gautų ppinigų kilmė slepiama per sudėtingas finansines operacijas. Tai daroma pervedant pinigus iš tos finansų institucijos, kur jie buvo padėti pirmą kartą į kitą instituciją arba iš vienos sąskaitos į kitą sąskaitą toje pačioje institucijoje. Tokiu būdu sukuriama daug sąskaitų ir darosi sudėtinga nustatyti vietą, per kurią nelegalūs pinigai pakliuvo į finansų instituciją.

3. Integracija – kai perkamos kokios nors naujos kompanijos akcijos.

Akcijos perkamos ne atviroje rinkoje, bet tiesiai iš jas išleidžiančių bendrovių. Vėliau akcijos parduodamos atviroje rinkoje,o tada nurodyti pinigų kilmę labai llengva.

Kiti būdai:

1. Banke didelėmis sumomis keičiami susidėvėję ar sugadinti pinigai.

2. Vietoj grynųjų pinigų naudojami vekseliai ar kelionės čekai, užsienio valiuta ir kt.

Bankams tokios operacijos labai pavojingos, jie gali prarasti gerą vardą, gali patirti didelių nuostolių ir gali bankrutuoti.

Oficialiais duomenimis teigiama, kad ššešėlinė ekonomika sudaro apie 30 proc.bendrojo šalies vidaus produkto.

Šešėlinė ekonomika yra tarptautinė problema.

Pirmą kartą Lietuvoje apie pinigų plovimą imta kalbėti tik 1994m..

Pinigų plovimo prevencijos įstatymas priimtas 1997 balandžio 17d., o nauja jo redakcija įsigaliojo nuo 2004m.sausio 1d.

Už pinigų plovimo prevenciją atsakingos šios institucijos:

Lietuvos Respublikos Valstybės, finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, valstybės saugumo departamentas, Lietuvos Bankas, muitinės departamentas, draudimo priežiūros komisija, vertybinių popierių komisija, valstybinė lošimų priežiūros komisija, Lietuvos Respublikos advokatų taryba.

Lietuvos bankas tvirtina kredito įstaigoms skirtus nurodymus, kuriais yra siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui. Teisėsaugos ir kitos institucijos privalo pranešti finansinių nusikaltimų tarnybai apie pinigų plovimo požymius.

Operacija pinigais laikoma įtartina , jei:

1. Kai kredito ar finansinės įstaigos, kliento operacijos neatitinka įmonės registruotos veiklos ar įprasto bendradarbiavimo su kredito įstaiga;

2. Klientas turi daugiau kkaip 2 skirtingas valiutos sąskaitas, o jo veikla nepagrindžia tokio įvairios valiutos poreikio;

3. 2 fiziniai asmenys ir daugiau įneša grynuosius pinigus į tą pačią sąskaitą, nurodę neįprastą tokio įnešimo priežastį, o pinigai vėliau yra pervedami litais ar užsienio valstybės kredito įstaigose esančios sąskaitas;

4. Fizinis asmuo gauna iš užsienio valstybių kredito įstaigų pinigų sumą, viršijančią 50 000 litų ar atitinkamą užsienio valiutos sumą, perskaičiuotą į litus ir dažnai ima grynais pinigais;

5. Klientas dažnai prašo išduoti kelionės čekius, įsakomuosius vekselius užsienio valiuta, dažnai apmoka juos,. yypač jei jie išduoti užsienio valstybėje;

6. Neįprastai padidėjęs kliento atsiskaitymas grynais;

7. Klientas dėl neaiškių priežasčių išskaido operaciją pinigais į kelias operacijas, kad nei viena jų nesuktų 50 000 litų, arba atitinkamos užsienio valiutos suma litais;

8. Klientas neįprastai elgiasi, vengia atsakyti į įprastus klausimus, pateikia išgalvotą arba tokią informaciją, kurią patikrinti yra sudėtinga ir brangu;

9. Dažnai atsiskaitoma suplėšytais, suteptais ar kitais sugadintais banknotais, taip pat tokie banknotai įnešami į sąskaitą;

10. Prašymą sudaryti draudimo sutartį pateikęs klientas, visai nesidomi draudimo liudijimo veikimu, o domisi ankstyvo draudimo sutarties nutraukimo tvarka;

11. Klientas sudaro draudimo sutartį ir sumoka tokią draudimo įmoką, kuri viršija žinomos kliento galimybes;

12. Klientas stengiasi atsiskaityti grynais pinigais tais atvejais, kai įprasta atsiskaityti čekiu ar kitais;

13. Draudimo išmoką klientas prašo pervesti akivaizdžiai nesusijusiai 3 šaliai;

14. Draudimo sutartis sudaroma didelei draudimo sumai;

15. Draudimo sutartis nutraukiama per trumpą laikotarpį, o naudos gavėju nurodomas 3 asmuo;

16. Klientas dažnai lošia azartinius žaidimus ir per dieną išlošia ar pralošia daugiau nei 500 litus.

Kredito įstaigoms rekomenduojama savo vidaus struktūrose įsteigti atskirą padalinį arba paskirti darbuotoją, atsakingą už pinigų plovimo prevenciją.

Kredito įstaigų vadovai :

1. Supažindina savo darbuotojus su teisės aktais, reglamentuojančiais pinigų plovimo prevenciją ir už atsakomybę, taikomą už šios prevencijos priemonių nevykdymą.

2. Organizuoja savo darbuotojų,kurie tiesiogiai bendrauja su klientais, mokymą

Kredito įstaigų darbuotojams rekomenduojama keistis informacija ir patirtimi,skaityti leidinius, kuriuose nagrinėjami pinigų pplovimo prevencijos klausimai.

Vienas pagrindinių klausimų, kurį turėtų spręsti bankai-išsiaiškinti kokie pinigai priimami į firmų ar asmens sąskaitas.

Todėl bankai privalo reikalauti sandorį patvirtinančių dokumentų.

Kliento tapatybės nustatymas:

1. Finansų įstaigos ir kiti subjektai, prieš atidarydami sąskaitas, priimdami indėlius, teikdami vertybių saugojimo paslaugas arba sudarydami sutartis su klientu, privalo nustatyti kliento tapatybę dalyvaujant pačiam klientui arba jo atstovui. Finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo nustatyti kliento tapatybę atlikdami vienkartines ar kelias tarpusavyje susijusias operacijas su pinigais arba sudarydami sandorius, kurių suma viršija 50 000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos ar kelių susijusių operacijų metu, išskyrus atvejus, kai kliento tapatybė jau yra nustatyta. Jeigu operacijos su pinigais atlikimo metu galutinė operacijos su pinigais suma nėra žinoma, finansų įstaigos ir kiti subjektai turi nustatyti kliento tapatybę iš karto po to, kai nustato, kad operacijų su pinigais suma viršija 50 000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Kelių tarpusavyje susijusių operacijų su pinigais atveju kliento tapatybė turi būti nustatyta iš karto po to, kai nustatoma, kad kelios operacijos su pinigais yra tarpusavyje susijusios.

2. Gyvybės draudimo šakos draudimo įmonės privalo nustatyti kliento ir draudžiamo asmens tapatybę, jeigu per metus kliento mokėtina vienkartinė draudimo įmoka viršija 8500 litų arba mokėtinų periodinių įįmokų suma arba sumos viršija 3500 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.

3. Azartinius lošimus organizuojančios bendrovės privalo nustatyti kliento tapatybę, jeigu jis keičia grynuosius pinigus į žetonus arba įmoka ar laimi sumą, viršijančią 3500 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.

4. Draudžiama atlikti šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytas operacijas, jeigu klientas šio Įstatymo nustatytais atvejais nepateikia duomenų, patvirtinančių jo tapatybę, taip pat jeigu pateikti ne visi duomenys arba jie yra neteisingi.

5. Kliento tapatybės bei kelių tarpusavyje susijusių operacijų su pinigais nustatymo tvarką nustat.o Vyriausybė.

Informacijos pateikimas finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai:

Draudimo įmonės ir draudimo brokeriai, atliekantys operacijas pinigais, privalo kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie atliktą operaciją pinigais pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jeigu kliento vienkartinės operacijos pinigais arba kelių tarpusavyje susijusių operacijų suma viršija 50 000 litų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateikiamoje informacijoje nurodomi kliento tapatybę patvirtinantys duomenys; jeigu operacija pinigais atliekama per atstovą, – ir atstovo tapatybę patvirtinantys duomenys; operacijos pinigais suma; valiuta, kuria atlikta operacija pinigais; operacijos pinigais atlikimo data; operacijos pinigais atlikimo būdas; subjektas, kurio naudai atlikta operacija pinigais.

Draudimo įmonės praneša Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai kliento ir draudžiamo asmens tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie gautas draudimo įmokas, jeigu

nuo kalendorinių metų pradžios arba nuo anksčiau pateikto pranešimo iš kliento gautų vienkartinių draudimo įmokų suma pagal vieną ar daugiau draudimo sutarčių viršija 10 000 litų, o periodinių įmokų – viršija 5 000 litų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.

Šių rekomendacijų nurodyta informacija Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateikiama nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo operacijos atlikimo dienos. Rekomenduojamos pranešimų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai formos, tačiau draudimo įmonė ar draudimo brokeris ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba tturi tarpusavyje suderinti pranešimų formas ir jas patvirtinti. Draudimo įmonė ar draudimo brokeris su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba taip pat turi tarpusavyje suderinti, kam konkrečiai informacija bus pateikiama: centrinei būstinei ar ir vietiniams padaliniams.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai neteikiama, jeigu draudimo įmonės ar draudimo brokerio klientas yra kita kredito ar finansinė įstaiga.

Draudimo įmonės ir draudimo brokeriai gali neteikti rekomendacijų nurodytos informacijos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jeigu kliento veiklai būdingos didelės nuolatinės ir reguliarios operacijos pinigais. Draudimo įmonės ir draudimo brokeriai pprivalo apibrėžti, kokius dokumentus klientas privalo pateikti, kad įrodytų, jog klientas atlieka dideles nuolatines ir reguliarias operacijas pinigais, ir reikalauti, kad klientai nuolat pateiktų dokumentus, įrodančius veiklos pasikeitimus.

Netaikoma, jeigu draudimo įmonės ar draudimo brokerio klientas yra užsienio valstybės įmonė, jos ffilialas arba atstovybė arba jis verčiasi:

· teisinių paslaugų teikimu, advokato praktika, notaro veikla;

· loterijų, azartinių lošimų organizavimu ir vykdymu;

· veikla, susijusia su juodaisiais, spalvotaisiais arba tauriaisiais (retaisiais) metalais, brangakmeniais, juvelyriniais dirbiniais, meno kūriniais;

· prekyba transporto priemonėmis;

· prekyba nekilnojamuoju turtu;

· audito veikla;

· asmens sveikatos priežiūra;

· aukcionų organizavimu ir vykdymu;

· turizmo ar kelionių organizavimu;

· didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir alkoholio produktais, tabako gaminiais;

· prekyba naftos produktais;

· prekyba medikamentais.

Kliento tapatybei nustatyti reikalingi šie duomenys:

Juridiniam asmeniui: pavadinimas, buveinės adresas, kodas, registravimo pažymėjimo nr. Ir išdavimo data.

Fiziniam asmeniui: vardas, pavardė, a/k ir jei asmuo neturi Lietuvos pilietybės, leidimas nuolat gyventi Lietuvoje.

Tai turi būti oficialūs dokumentai su nuotrauka, kurių negalima padirbti.

Kredito įstaigoms rekomenduojama vidaus struktūrose įsteigti atskirą padalinį arba paskirti darbuotoją, atsakingą už pinigų plovimo pprevenciją.

Kredito įstaigų vadovai turi supažindinti darbuotojus su teisės aktais, reglamentuojančiais pinigų plovimo prevenciją ir už atsakomybę už šios prevencijos nevykdymą.

Organizuoja savo darbuotojų, kuri.e tiesiogiai bendrauja su klientais, mokymą.

Vienas pagrindinių klausimų, kuriuos turėtu spręsti bankai – tai išsiaiškinti, kokie pinigai priimami į firmų ar asmenų sąskaitas, todėl bankai privalo reikalauti sandorį patvirtinančių dokumentų kopijų.

Jie turi žinoti, kokia veikla užsiima klientai, stebėti judėjimą jų sąskaitose, o kilus įtarimui išsiaiškinti ar pagrįstai pervedama tokia suma ir ar kliento veikla atitinka šios operacijos pobūdį.

Tad ppinigų plovimo prevencija priklauso nuo banko darbuotojų, nuo jų atsakomybės, žinių.

Pirmieji su nešvariais pinigais susiduria darbuotojai, atidarantys sąskaitas, ir bankininkai, priimantys grynus pinigus.

Kredito įstaigų padaliniai tikrina, kaip jų darbuotojai vykdo savo pareigas.

Lietuva yra ratifikavusi Vienos ir Strasbūro konvencijas, pagal kurias yra suformuotas visuotinis teisinis reikalavimas suteikti tarpusavio pagalbą. Šią sutartį pasirašiusios šalys turi įtraukti šį nusikaltimą į savo baudžiamuosius įstatymus.

Ratifikuodama šias konvencijas Lietuva įsipareigoja perimti ir įgyvendinti moderniausias ir perspektyviausias priemones, kurių imamasi prieš pinigų plovimą.

13. Sąskaitų atidarymas ir jų tvarkymas

Banke skiriamos 2 sąskaitų grupės: operacijoms su klientais – ne bankais ir tarpbankiniams atsiskaitymams.

Sąskaitos tvarkomos laikantis LR įstatymų ir LB indėlių sąskaitos nuostatų, kredito įstaigos teisės aktų, taip pat indėlininko ir banko sąskaitų sutarties sąlygų.

13.1. Sąskaitų atidarymo tvarka

Bankai atidaro banko ir indėlių sąskaitas litais ir užsienio valiuta įvairiems ūkio subjektams – Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių juridiniams asmenims, juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms ir organizacijoms, užsiimančioms ūkine, komercine ir kitokia įstatymų leidžiama veikla.

Verslo klientams banko sąskaita atidaroma pateikus visus įstatymų numatytus dokumentus, užpildžius nustatytos formos prašymą, parašų ir antspaudo pavyzdžių korteles bei pasirašius Banko sąskaitos sutartį.

Banko sąskaita gali būti:

· atsiskaitomoji (naudojama atsiskaitymams, respublikinio ar vietinio biudžeto lėšoms saugoti ir naudoti);

· specialioji biudžeto išlaikomų įstaigų ir organizacijų gaunamoms nebiudžetinėms llėšoms saugoti ir naudoti;

· specialioji depozitinė įstaigų ir organizacijų (teismų, prokuratūrų, policijos komisariatų, muitinių ir kt.) žinioje laikinai esančių lėšų saugojimui;

· laikinoji (kaupiamoji) besisteigiančioms įmonėms įstatiniam kapitalui sukaupti

Fiziniai asmenys, norėdami atidaryti sąskaitą banke, turi sudaryti raštišką indėlio arba banko sąskaitos sutartį bei pateikti dokumentus:-LR ir užsienio piliečiai pateikia pasą ar kitus dokumentus su asmens kodu, nuotrauka ir parašu, o asmenys be pilietybės- pateikia leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Tokią sutartį sudaryti ir sąskaitą atidaryti gali:

1. Vienas asmuo ar keli asmenys (sąskaitos bendrasavininkiai );

2. Vienas asmuo kito asmens naudai;

3. Vienas asmuo dviejų ar daugiau asmenų, t.y. sąskaitos bendrasavininkių naudai.

Sudarant indėlio ar banko sąskaitos sutartį kito asmens naudai kredito įstaiga nustato sutartį sudarančio asmens tapatybę.O asmenų, kurių naudai sudaroma sutartis, tapatybė nustatoma tada, kai jie pareiškia kredito įstaigai savo valią naudotis jų naudai sudarytos sutarties suteikiamomis teisėmis.

Teisė naudotis ir disponuoti indėliu bendroje sąskaitoje , bendrasavininkiams pageidaujant, gali būti suteikta visiems kartu arba kiekvienam iš jų atskirai, t. y. su visų bendrasavininkių parašais arba vieno iš jų parašu.

Naudojimosi ir disponavimo bendroje sąskaitoje esančiais indėliais tvarka turi būti nustatyta sąskaitos bendrasavininkių ir banko sąskaitos sutartyje.

Bankai suteikia galimybę atidaryti sąskaitas ir nepilnamečiams.

Sąskaita banke suteikia galimybę tvarkyti ir įvairius finansinius reikalus:

· gauti grynųjų pinigų;

· pervesti pinigus gavėjams Lietuvoje ir užsienyje;

· gauti savo vardu įplaukų ppagal vietinius ir tarptautinius pavedimus;

· .pirkti ir parduoti užsienio valiutas;

· įsigyti banko arba kelionės čekį;

· pervesti pinigus į kortelę, indėlių ar kt. sąskaitas.;

· pateikti prašymą darbdaviui, kad į banko sąskaitą pervestų darbo užmokestį;

· pavesti bankui nurašyti mokesčius arba sutartas sumas trečiųjų asmenų naudai.

Kredito įstaiga gali nurašyti lėšas ir pan. tik turėdama indėlininko nurodymą ar sutikimą, išskyrus tuos atvejus, kai lėšos nurašomos LR įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytais atvejais.

Kredito įstaiga privalo teikti informaciją apie sąskaitų likučius, atliktas operacijas ir priskaičiuotas palūkanas.

Kredito įstaiga turi užtikrinti, kad fizinis ar juridinis asmuo prieš sudarydamas banko sąskaitos sutartį, susipažintų su sąskaitų tvarkymą kredito įstaigoje reglamentuojančiais teisės aktais.

Kredito įstaigos, atidarydamos indėlių sąskaita, organizuodamos operacinį darbą , tvarkydamos dokumentų apyvartą, rengdamos buhalterinius dokumentus, privalo vadovautis LR tiesės aktais, kredito įstaigos patvirtinta apskaitos politika bei procedūromis , užtikrinančiomis vidaus kontrolės sistemos funkcionavimą ir sudarančiomis sąlygas atlikti šios srities kredito įstaigos auditą

13.2. Indėliai yra pagrindinis bankų lėšų šaltinis

Efektyvus bankų išteklių formavimas ir piniginių lėšų pritraukimas yra viena iš pagrindinių priemonių sėkmingai veiklai vystyti.

Bankų operacijos, pritraukiančios juridinių ir fizinių asmenų lėšas į indėlius apibrėžtam laikotarpiui arba iki pareikalavimo vadinamos depozitinėmis operacijomis.

Depozitus galima apibrėžti kaip klientų įneštus į banką pinigus , t.y..indėlius , saugojamus jų sąskaitose ir naudojamus pagal sąskaitos pobūdį

bei šalies bankų depozitinių operacijų taisykles.

Šiuo metu bankų praktinėje veikloje yra naudojama gana daug depozitinių sąskaitų (skaičiuojama apie 30 indėlių rūšių).

Pagal indėlininko kategoriją, skiriamos tokios sąskaitų grupės;

1. Privačių asmenų;

2. Įvairių firmų ir akcinių bendrovių;

3. Valstybinių valdžios ir valdymo institucijų;

4. Finansų įstaigų.

5. Užsienio indėlininkų

Pagal terminus depozitai skirstomi į depozitus iki pareikalavimo ir terminuotuosius depozitus.

Neterminuotieji depozitai (indėliai iki pareikalavimo) turi tokius bruožus;

1. Pinigus galima įnešti į savo sąskaitą, atsiimti arba pervesti kitam asmeniui bet kurią darbo dieną prieš tai banko neįspėjus;

2. Pinigus galima išimti grynais arba čekiais;

3. Sąskaitos ssavininkai moka bankui nustatytą mokestį už pinigines operacijas;

4. Bankai nemoka arba moka mažas palūkanas už neterminuotą indėlį.

Terminuotieji indėliai turi tokius požymius:

1. Klientas negali bet kada pasiimti grynųjų pinigų ar gauti čekį iš savo sąskaitos;

2. Bankai paprastai reikalauja, kad klientas iš anksto praneštų apie numatomą pinigų išėmimą;

3. Už šiuos indėlius mokamos didelės palūkanos.

Bankai siūlo įvairias terminuotų indėlių rūšis. Gali būti terminuotasis indėlis, terminuotas kaupiamasis indėlis, kaupiamasis indėlis ir kt. Taip pat bankai siūlo vienos nakties indėlį.

Terminuoto indėlio sąskaitoje yra naudinga laikyti lėšas, kurios gali būti llaikomos nuo 30 dienų iki 1 metų ar ilgiau. Dažnai bankai, sudarydami tokio indėlio sutartį, terminą siūlo nurodyti dienomis. Palūkanos gali būti mokamos kiekvieną mėnesį ar terminui pasibaigus. Sutartyje numatoma ar bankas pratęs automatiškai sutartį tam pačiam terminui arba sutarties ppratęsti nepageidaujama. Papildomos įmokos į terminuotojo indėlio sąskaitą nepriimamos.

Indėliai yra svarbūs banko likvidumui užtikrinti. Normaliomis sąlygomis banko likvidumas tiesiogiai siejasi su indėlių stabilumu. Jeigu atsiranda kokios nors specifinės aplinkybės, indėlininkai gali palikti banką. Todėl indėliai, kurių didelė atsiėmimo galimybė, turi būti visiškai padengti likvidžiaisiais aktyvais. Daugelis užsienio ir Lietuvos bankų nustatydami likvidaus turto poreikį, įsipareigojimus skirsto į tris grupes:

1. “Karštieji pinigai” t. y. stambiųjų korporacijų depozitai, kurie la.bai jautrūs bet kokiems palūkanų pokyčiams. Šiems įsipareigojimams padengti turėtų būti laikomi likvidieji aktyvai iki 100%

2. “Stabilieji”pasyvai – tai mažesnio judrumo pasyvai, pvz. Ilgą laiką su banku bendradarbiaujantys klientai, fizinių asmenų lėšos iki pareikalavimo ir kita. Šie pasyvai yra judrūs, bet niekada neišeis iš banko vienu metu. Šiems pasyvams užtikrinti reikėtų apie 30% – 40% llikvidžiųjų aktyvų.

3. “Šerdiniai “ depozitai – tai yra stabiliausi ir lengviausiai prognozuojami pasyvai, pvz. taupomieji indėliai. Jiems užtenka 5% – 15% likvidžiųjų pasyvų.

Bankams yra tikslinga sugrupuoti pagal terminus visus savo depozitus (indėlius). Tai sudaro galimybę žinoti kokia depozitų suma bankas disponuos konkrečią dieną. Bankui yra svarbu kaip įmanoma daugiau išplėsti stabilių indėlių bazę. Tai suteikia bankui papildomo stabilumo, nes yra mažesnė tikimybė, kad tokie indėlininkai paliks banką susidarius probleminei situacijai.

Bankas savo politikoje numato būtinybę reguliuoti santykius su klientais. Bankui, atsidūrusiam ssunkioje situacijoje, yra ypatingai svarbus individualus bendravimas, informacijos platinimas, tam tikra nuolaidų sistema. Todėl bankai stengiasi palaikyti glaudžius ryšius su stambiais klientais. Vienas iš šiuolaikinės bankininkystės principų – tai bankų veiklos skaidrumas. Bankai palaiko glaudžius ryšius su spauda ir kitomis visuomenės informavimo priemonėmis.

14. Indėliai ir jų draudimo sistema

Kiekvienas indėlininkas, patikėdamas savo lėšas bankui, prisiima tam tikrą konkretaus banko riziką. Lietuvoje indėlių saugumą garantuoja LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. Šio įstatymo esmę sudaro tai, kad indėliai apdraudžiami iki tam tikros sumos ir tai yra garantija, kad netgi banko bankroto atveju, šie indėliai bus grąžinami savininkams. Šis įstatymas yra svarbus palaikant bankų stabilumą todėl, kad kilus tam tikroms abejonėms dėl banko veiklos, indėlininkai neskuba atsiimti savo pinigų.

Depozitams, laikomiems bankų sąskaitose, grąžinimo garantijos suteikimas yra viena iš svarbiausių bankų sistemos stabilumo užtikrinimo sąlygų.

Lietuvoje nuo 1997 m. kovo 1d. buvo pradėti drausti ir iki 2001-02-27 buvo draudžiami tik gyventojų indėliai.

2001-02-27d. Lietuvos indėlių draudimo elementus derinant su ES reikalavimas buvo priimtas LR indėlių draudimo įstatymas.Jame praplėstas indėlių draudimo objektas t.y.draudžiami ne tik gyventojų, bet ir juridinių asmenų indėliai.

Šiuo metu privalomai draudžiami yra indėliai litais, eurais ir JAV doleriais.Visiškai nedraudžiami yra LB, draudimo įmonių, kredito įstaigų, finansų maklerio įmonių , pensijų fondų valdymo įmonių, ttaip pat tų įmonių, kurios verčiasi finansine nuoma, indėliai.

Išmokos nemokamos už neteisėtai įgytus indėlius, taip pat už indėlius, už kuriuos susitarta mokėti du ar daugiau kartų didesnes palūkanas negu už analogiškus indėlius toje pačioje įstaigoje.

Išmokos nemokamos bankrutavusios kredito įstaigos vadovų bei su jais susijusių asmenų indėlių, bei kai kuriuos kitus indėlius.

Indėlių draudimo fondą prižiūri ir administruoja valstybės įmonė “Indėlių ir investicijų draudimas”.Šioje įmonėje indėlius draudžia beveik visi Lietuvos komerciniai bankai ir užsienio bankų skyriai.

Indėlių draudimo sistema yra viena iš pagrindinių priemonių banko likvidumui ir mokumui palaikyti ir reguliuoti.Bankų indėlių draudimo sistemos veikia daugelyje valstybių.Pirmoji indėlių draudimo sistema pradėta kurti 1934m. JAV.Nemažai valstybių sukūrė indėlių draudimo sistemas jau po antrojo pasaulinio karo. Daug šalių indėlius drausti pradėjo tik 20 amžiaus 9 –ame, 10- ame dešimtmetyje.Indėlių draudimo sistemos yra nuolat tobulinamos ir keičiamos. 2000 m. duomenimis 55 pasaulio šalys turėjo neįstatyminiais dokumentais pagrįstas indėlių draudimo sistemas, o 72- jose šalyse šią sistemą reglamentuoja įstatymai ir ji yra reguliuojama. Kol kas aiškios draudimo sistemos nėra Rusijoje.Daugelio valstybių įstaigos, administruojančios indėlių .draudimo sistemas, turi teisę keisti įmokos normą.Beveik visose pasaulio šalyse indėliai yra kompensuojami ribotai.Ribotai kompensuojami dėl to, kad patys indėlininkai atidžiai vertintų kredito įstaigų kokybę.

Šiuo metu banko bankroto atveju visiškai padengiami tik indėliai TTurkijos bankuose ir indėliai iki pareikalavimo Čilėje.Kitos šalys, tarp jų ir Lietuva taiko diferencijuotas kompensavimo normas.ES valstybės privalo garantuoti nemažiau kaip 90% indėlių iki kompensavimo sumos (20000 EU).Šios direktyvos Lietuva kol kas netenkina, tačiau dėl to yra sutarta ir Lietuvai skirtas pereinamasis laikotarpis iki 2008-01-01d.

Daugelis šiuolaikinių valstybių draudžia indėlius ir nacionalinėmis ir užsienio valiutomis, o tarpbankinius indėlius draudžia tik JAV ir Kanada.Daugelyje pasaulio šalių taikomos privalomo indėlių draudimo sistemos.Išimtis yra tik Šveicarija ir 10 trečiojo pasaulio valstybių, kuriose indėlių draudimas yra savarankiškas.Pažymėtina , kad ES šalyse indėlių draudimas yra privalomas, o tarpbankiniai indėliai nedraudžiami.

Pasaulinėje praktikoje taikomas didžiausio kompensavimo dydžio vienam indėlininkui, o ne už vieną indėlį, principas.Tai reiškia, kad didžiausias kompensavimo dydis taikomas to paties indėlininko skirtingų indėlių sumai, o ne atskiriems indėliams.

Draudiminis indėlių draudimo įvykis – tai bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, komerciniam bankui, arba priežiūros institucijos sprendimas dėl bankų veiklos indėlių priėmimo nutraukimo, kai kredito įstaiga negali atsiskaityti su kreditoriais ir indėlininkais.

Lietuvoje indėlių draudimas jau buvo pritaikytas praktikoje.1997m. buvo mokomos draudimo išmokos: Tauro banko”indėlininkams , 1999m. -“Litimpex” banko indėlininkams.

Draudimo išmokos dydis:

1. Indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudiminio įvykio dienos. Investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudiminio įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir

(arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Apskaičiuojant draudimo išmoką už įsipareigojimus investuotojams, į įsipareigojimus investuotojui yra įskaičiuojami tik tie investuotojo vertybiniai popieriai ir pinigai, kurių draudėjas nesugeba grąžinti investuotojui.

2. Draudimo išmokos už indėlius ir draudimo išmokos už įsipareigojimus investuotojams apskaičiuojamos ir išmokamos atskirai.

3. Draudimo išmokų indėlininkams ar investuotojams dydžiai:

1) 100 procentų indėlio ar įsipareigojimų investuotojams iki 10 000 litų – nuo šio Įstatymo įsigaliojimo dienos iki 2007 m. gruodžio 31 d.;

2) 90 procentų indėlio ar įsipareigojimų investuotojams nuo 110 000 litų iki 45 000 litų – nuo šio Įstatymo įsigaliojimo dienos iki 2003 m. gruodžio 31 d.;

3) 90 procentų indėlio ar įsipareigojimų investuotojams nuo 10 000 litų iki 50 000 litų – nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.;

4) 90 procentų indėlio ar įsipareigojimų investuotojams nuo 10 000 litų iki 60 000 litų – nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.;

5) nuo 2008 m. sausio 1 d. – 1100 procentų indėlio ar įsipareigojimų investuotojams iki 3000 eurų atitinkančios sumos litais ir 90 procentų indėlio ar įsipareigojimų investuotojams nuo 3000 eurų atitinkančios sumos litais iki 20 000 eurų atitinkančios sumos litais.

4. Už indėlius ar įsipareigojimus investuotojams užsienio valiuta draudimo iišmokos apskaičiuojamos pagal draudiminio įvykio dieną Lietuvos banko nustatytą lito ir užsienio valiutos santykį.

5. Draudimo išmokos investuotojams dydis skaičiuojamas pagal investuotojo vertybinių popierių rinkos vertę, buvusią draudiminio įvykio dieną.

Draudimo išmokos išmokamos litais per 3 mėnesius nuo draudiminio įvykio dienos.

15. Kreditavimo operacijos

Paskolų suteikimas yra pagrindinė bankų aktyvinių operacijų rūšis, duodanti didžiausias pajamas. Panaudodamas savo išteklius paskoloms teikti, bankas gauna pelną, o kartu ir patenkina klientų poreikius.

15.1. Kreditų rūšys

Kre.ditai gali būti klasifikuojami:

1. Pagal kreditavimo trukmę:

a) trumpalaikiai iki- 1 metų;

b) vidutinės trukmės- nuo 1 iki 5 metų;

c) ilgalaikiai- daugiau nei 5 metai.

2. Pagal apdraudimą:

a) kreditai už užstatą vekseliais, prekėmis bei dokumentais, rodančiais prekės priklausymą klientams;

b) kreditai be užstato.

3. Pagal palūkanų ėmimą:

a) palūkanos iš karto išskaitomos iš imamos sumos – jis taikomas nepatikimiems klientams, diskontuojant vekselius bei suteikiant vartotojišką kreditą;

b) palūkanos imamos kredito grąžinimo metu;

c) palūkanos mmokamos dalimis per visą kredito grąžinimo periodą.

4. Pagal kreditavimo metodus:

a) pagal likučius, kai kreditai suteikiami periodiškai esant poreikiui;

b) pagal apyvartą- kreditas suteikiamas nuolat ir dažnai,vienas kreditas gali būti gražinamas ir imamas kitas.

5. Pagal skolininkų rūšis:

a) komerciniai kreditai suteikiami firmoms laikinai pritrūkus lėšų;

b) vartotojiški kreditai;

c) kreditai fondo biržos tarpininkams

d) žemės ūkio kreditai.Jie būna dviejų rūšių: hipotekinis (kai užstatomas nekilnojamasis turtas ir trumpalaikis – sezoninio pobūdžio.

15.2. Kreditavimo principai

Kreditavimo principai:

1. Terminuotumas – paskola turi būti grąžinama pagal sutartyje numatytą terminą.

2. Grąžintinumas – paskolos gavėjas įsipareigoja bankui laiku grąžinti paskolą. Negrąžinus paskolos laiku, bankas ppradeda išieškojimą nuo paskolos gavėjo įkeisto turto, neginčo tvarka nurašo nuo garanto ar kitos sąskaitos.

3. Tikslinis pobūdis – paskolos sutartyje skolininkas turi nurodyti tiksliną paskolos paskirtį, t.y. kokiam tikslui ji bus panaudota. Bankas turi teisę patikrinti, ar paskola naudojama pagal paskirtį.

4. Apdraudimas – įmonė turi turėti tiek vertybių, kad galėtų padengti kredito apimtį. Paskolai apdrausti gali būti priimami garantiniai raštai, įkeitimo ir laidavimo sutartys. Jei iškyla grėsmė, kad kreditas nebus laiku grąžintas, bankas gali visiškai nutraukti sutartį arba pareikalauti papildomos garantijos.

5. Atlygintinumas – palūkanos už išduotas paskolas priskaičiuojamos kiekvieną mėnesį ir nurašomos nuo sąskaitos. Kredito sutartyje turi būti numatyta kiek skolininkas mokės palūkanų už laiku negrąžintą paskola ir pan.Laiku nesumokėjus palūkanų yra skaičiuojami delspinigiai.

6. Kredito suteikimas yra gana sudėtinga operacija. Prieš gaunant kreditą bankui reikia pateikti eilę dokumentų.

15.3. Kredito suteikimo procedūra

Norėdamas gauti kreditą verslui klientas turėtų pateikti:

1. Banko nustatytos formos paraišką;

2. Įmonės steigimo sutarties registracijos dokumentus, įmonės įstatų kopijas;

3. Įstatuose nurodytos veiklos licenciją;

4. Įmonės valdybos darbo reglamentą;

5. Sodros pažymą apie įmonės įsipareigojimus Valstybinio Socialinio Draudimo Fondui;

6. Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymą apie įsiskolinimus valstybės biudžetui;

7. Aiškinamąjį raštą apie kredito panaudojimą;

8. Investicijų projektą arba verslo planą;

9. Finansines ataskaitas t.y. dviejų paskutinių metų ketvirtinius ir metinius balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas bei pinigų srautų ataskaitas (jeigu įmonė neturi juridinio asmens statuso ji pateikia pajamų deklaracijas) ;

10. Dokumentus, kurie ppagrindžia kredito panaudojimą t. y. sutartys, sąskaitos, sąmatos, leidimai statybai ar rekonstrukcijai ir kt.;

11. Įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo dokumentus t. y. susirinkimo, kuriame nutarta gauti kreditą , įkeisti įmonės turtą ir paskirti asmenis įgaliotus pasirašyti sutartį , protokolo išrašą; susirinkime dalyvaujančių akcininkų sąrašą, dokumentus įrodančius, kad akcininkams buvo tinkamai pranešta apie šaukiamą susirinkimą; įmonės valdymo organo posėdžio, kuriame buvo paskirtas įmonės vadovas, protokolo išrašą.

12. Asmenų, įgaliotų pasirašyti sutartį, pasų kopijas.

Pagal pateiktus dokumentus bankas įvertina kliento finansinės būklės rizikingumą. Bankai skaičiuoja mokumo rodiklius, įvertina būsimąsias įmokas, iš kurių bus mokamas kreditas taip pat apskaičiuoja įvairius fi.nansinius stabilumo rodiklius. Analizuojami ir kiti įmonės veiksniai t. y. Jos. reputacija, pasirinkimas padengti skolas Tai nustatoma analizuojant kreditų grąžinimą praeityje. Taip pat analizuojama kliento priklausomybė nuo ekonominės konjunktūros, įvertinama blogiausia situacija. Klientui gali būti pateikiami įvairūs apklausos lapai, pagal atliktus įvertinimus yra sprendžiama kredito išdavimo galimybė.

15.4. Kredito grąžinimo užtikrinimas

Kredito grąžinimui užtikrinti klientai turi įkeisti nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą hipotekos įstaigoje. Šio turto vertę gali nustatyti banko turto vertintojai arba kiti bankui priimtini turto vertintojai. Įkeičiamas turtas turi būti įkeičiamas banko naudai visam kredito laikotarpiui bankui priimtinoje draudimo kompanijoje. Papildomos kredito grąžinimo priemonės gali būti šios:

Lėšų banko sąskaitose taip pat vertybinių popierių įkeitimas, trečiųjų asmenų ggarantijos ir laidavimai.

Tuo atveju kai kredito grąžinimą užtikrina kitas turto įkeitėjas- garantas arba laiduotojas, jis turi bankui pateikti visus dokumentus kurių bankas reikalauja.( Išskyrus verslo planą ir kredito panaudojimą liudijančius dokumentus.)

Bankas įvertinęs kliento riziką, priima sprendimą ar suteikti kreditą. Jei bankas nusprendžia suteikti kreditą, tada sudaroma sutartis ir įstatymų numatyta tvarka įregistruojami kredito užtikrinimo dokumentai.

Kreditas yra išmokamas iš paskolos sąskaitos pagal įmonės pateiktus mokėjimo pavedimus, atitinkančius kredito tikslą. Prie mokėjimo pavedimo pridedami dokumentai kuriuose nurodoma mokėjimo paskirtis.

Kredito grąžinimo tvarka yra numatoma kredito sutartyje ir sudaromas atskiras kredito grąžinimo grafikas.

15.5. Kredito rizika ir jos valdymas

Paskolų portfelis sudaro pačią didžiausią banko aktyvų dalį. Todėl kredito rizikos valdymas yra viena iš aktualiausių ir labiausiai diskutuojamų problemų užsienio šalyse ir Lietuvoje. Nors portfelių kokybė gerėja, tačiau pastaraisiais metais didėja ir kredito rizikos reikšmė, nes bankai teikia vis daugiau ilgalaikių paskolų, kreditavimo politika tampa vis lankstesnė, atsiranda naujų banko paslaugų ,susijusių su kredito rizika.

Kredito rizika reiškia, kad klientas ne įvykdys savo įsipareigojimų bankui.

Kredito rizikos valdymo tikslas – įvertinti galimų nuostolių atsiradimo galimybę, numatyti jų dydį ir pateikti informaciją banko vadovybei kaip pagerinti susidariusią padėtį.

Kredito rizikos valdymo priemones sudaro:

1. Kreditavimo taisyklės ir tvarka;

2. Kreditavimo procedūros reglamentuojančios kreditavimo tvarką;

3. Kredito įstaigos limitų

sistema;

4. Paskolų klasifikavimo modeliai bei jų nustatymo modeliai;

5. Kredito rizikos valdymas banko padaliniuose;

6. Kreditavimo darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas;

Banko kredito rizikos prisiėmimo principai:

1. Prisiimti tik tą riziką, kuri yra išmatuojama ir valdoma.

2. Finansuoti tik tokius klientus, kurie yra mokūs ir gali garantuoti paskolų grąžinimą iš teikiamų pinigų sutartų per visą paskolos laikotarpį.

Už banko paskolų portfelį atsakinga banko valdyba. Banko valdyba paprastai suteikia kreditavimo ir kredito rizikos valdymo įgaliojimus banko paskolų komitetui. Paskolos yra suteikiamos pagal griežtai nustatytus kriterijus, šie kriterijai turi apibrėžti kliento paskolos struktūrą ir ttikslą, paskolos grąžinimo šaltinius ir paskolos grąžinimo priemones. Banke turi veikti naujų paskolų suteikimo ir anksčiau išduotų paskolų termino pratęsimo sistema.

Suteikiant paskolas paprastai laikomasi tokių principų:

1. Kolegiali atsakomybė priimant sprendimą dėl paskolos suteikimo. Paskolos suteikimo klausimas svarstomas paskolų komitete.

2. Įgaliojimų ir atsakomybės nustatymas.

3. Rizikos padalijimas – t.y. asmuo pateikęs paskolos projektą, negali priimti sprendimo dėl paskolos suteikimo.

Paskolos sutartį rekomenduojama pasirašyti dviems banko įgaliotiems asmenims, o sprendimą dėl paskolos suteikimo taip pat priima nemažiau kaip 2 asmenys.

Siekdami. tinkamai valdyti kredito riziką bbankai pirmiausiai turi tinkamai įvertinti savo paskolų portfelį.

Kadangi paskoloms sudėtinga pritaikyti rinkos vertės nustatymo metodus, todėl paskolų vertė dažniausiai nustatoma paskolas grupuojant ir sudarant joms specialius atidėjimus.

Paskolų grupavimas- tai procesas, kurio metu yra peržiūrimas paskolų portfelis priskiriant paskolas tam tikroms ggrupėms arba suteikiant paskoloms tam tikrus įvertinimus atsižvelgiant į riziką ir kitas savybes.

15.6. Paskolų grupavimas

Dabar Lietuvos banko paskolos grupuojamos į 5 grupes:

1. Standartines paskolas (paskolos ir palūkanos gražinamos nustatytu laiku gavėjo finansinė būklė nekelia abejonių paskola yra pakankamai apdrausta);

2. Galimos rizikos paskolos (būdingi standartinės paskolos bruožai, tačiau palūkanos mokamos pavėluotai nuo 1 iki 30 d. arba 1 iki 90 d. bet paskola pakankamai apdrausta);

3. Padidėjusios rizikos paskolos (paskolų ir palūkanų gražinimo terminai uždelsti nuo 31 iki 90 d. gavėjo finansinė būklė blogėja paskola apdrausta nepakankamai);

4. Abejotinos paskolos (terminai uždelsti nuo 91 iki 180 d., skolininkas turi rimtų finansinių problemų, veikla nuostolinga ir tolesnis verslo vystymasis kelią didelių abejonių, paskola tik iš dalies garantuota užstatu);

5. Nuostolingos paskolos (terminai uždelsti daugiau kaip 180 d., skolininko finansinė padėtis yyra bloga ir jis neturi realių galimybių tęsti savo veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais paskola negarantuota arba užstatas yra apskaičiuotas kaip neturintis jokios vertės bankui).

Specialiųjų atidėjimų abejotiniems aktyvams dydžiai:

· I rizikos grupė-0 proc.

· II rizikos grupė-1-15 proc.

· III rizikos grupė—15-40proc.

· IV rizikos grupė-40-60proc.

· V rizikos grupė-100proc.

Prieš įvertindami paskolų kokybės pasikeitimo mąstą, bankai paskolas turi sugrupuoti į homogeninių paskolų grupes, nes paskoloms būdingi nevienodi kredito rizikos požymiai. Lietuvoje yra išskirtos 5 pagrindinės homogeninių paskolų grupės:

1. Verslo;

2. Hipotekinės;

3. Vartojamosios;

4. Paskolos finansiniam tarpininkavimui;

5. Paskolos valdymo institucijų funkcijoms vykdyti.

Homogeninių paskolų grupė – tai pagal ttam tikrus kriterijus sugrupuotos paskolos, kurioms būdingi panašūs kredito rizikos požymiai ir kurias vertindamas, ir grupuodamas bankas taiko tuos pačius pagrindinius vertinimo ir grupavimo kriterijus.

Per 2003 m. Lietuvoje banko turto struktūroje atsispindėjo bankų orientacija į kredito portfelio didinimą. Per metus banko klientams suteiktos paskolos išaugo 52,5 % arba 4,17 milijardų Lt. ir tai buvo aukščiausias banko paskolų portfelių augimo tempas per keletą pastarųjų metų. Bankų paskolų portfelyje dominuoja paskolos Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims. Ne rezidentams suteiktos paskolos sumažėjo 18%. Didžiausias paskolų prieaugis teko privačioms įmonėms ir gyventojams: atitinkamai 2,7 ir 1,2 milijardų Lt. Ilgalaikės paskolos gyventojams išaugo 2,3 karto daugiau nei 2002 m. bei net 7,4 karto daugiau nei 2001 m.

2003 m. paskolų portfelio kokybė vis gerėjo- jei 1997 m. trečios, ketvirtos ir penktos grupės paskolos sudarė 32,1% visų paskolų, tai 2004-01-01d. jos tesudarė 2,63%.

16. Faktoringas

Faktoringas – tai skolų išieškojimo teisės įsigijimas arba tai finansinių paslaugų visuma, kurios esmė – skolos įsipareigojimų pirkimas ir kliento piniginių reikalavimų perleidimas bankui pagal kliento pirkėjams pateiktas sąskaitas faktūras.

Paprastai tokios skolos yra trumpalaikiai skoliniai įsipareigojimai už pirktas prekes arba suteiktas paslaugas.

Faktoringo metu bankas dalyvauja kaip tarpininkas ir už tam tikrą mokestį iš įmonės priima teisę išieškoti jai priklausančius pinigus, kuriuos turi sumokėti tos įįmonės klientas.

Faktoringas pagal operacijos pobūdį skirstomas:

1. vidaus – kai visi trys faktoringo dalyviai yra vienoje šalyje;

2. tarptautinis – vienas iš dalyvių yra kitoje šalyje;

3. atviras – kai pirkėjas informuojamas apie teisės į pirkėjų įsiskolinim.ą, perdavimą į banką;

4. uždaras – niekas iš pirkėjų ir pardavėjų nėra informuojamas;

5. be regreso teisės – pardavėjas, parduodamas faktoringo kompanijai ar bankui skolinius reikalavimus, neįsipareigoja padengti galimų nuostolių;

6. su regreso teise – šiuo atveju tiekėjas atsako už pirkėjo neapmokėtas sąskaitas t.y. įsipareigoja jas apmokėti arba perpirkti iš faktoriaus.

Pagrindiniai faktoringo privalumai:

1. Bankui – jis gauna atlyginimą už savo darbą ir prisiima riziką.

2. Pardavėjui:

a) suteikiama galimybė gauti lėšų neįkeičiant turto.

b) Išlaidų ekonomija. Pačiam pardavėjui administruojant skolas išlaidos dažnai būna didesnės nei faktoringo išlaidos.

c) Supaprastėja balanso struktūra.

d) Apsidraudžiama nuo nemokumo rizikos.

3. Pirkėjui: atidėtas skolų apmokėjimas palengvina pirkėjo atsiskaitymus, kadangi pirkėjas nėra priverstas apmokėti už prekes ar paslaugas tuojau pat. Kaip ir vidaus faktoringo atveju eksporto sąlygomis faktorius savo klientą apdraudžia nuo nemokumo rizikos.

Faktoringas – vis labiau pasaulyje populiarėjanti finansinė paslauga, jo apyvarta pastaraisiais metais vis labiau didėja

Faktoringas labiausiai efektyvus mažom ir vidutinėm įmonėm kurios tradiciškai turi finansinių sunkumų dėl nesavalaikio debitorių skolų grąžinimo ir ribotus jiems prieinamus kreditinius šaltinius.

Faktoringo schema:

1. Pardavėjas parduoda prekes pirkėjui pagal pirkėjo ir pardavėjo sudarytą sutartį.

2. Pardavėjas vieną sąskaitos faktūros egzempliorių pateikia bankui, perleidžia jam piniginius reikalavimus.

3. Bankas sumoka pardavėjui ffaktoringo avansą iki 90% sąskaitos faktūros sumos.

4. Suėjus atidėto mokėjimo terminui pirkėjas sumoka bankui sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą.

5. Bankas perveda pardavėjui faktoringo likutį iki 10%.

17. Korespondentinė bankininkystė

Korespondentiniai santykiai tarp bankų – tai visos galimos bendradarbiavimo tarp dviejų bankų formos, o korespondentiniais bankas – tai bankas, kuris teikia tam tikras paslaugas kitam bankui. Tai gali būti paslaugos, susijusios su fondais ( sąskaitų aptarnavimas, tiesioginės paskolos ), garantijų suteikimas, tarpusavio prekyba vertybiniais popieriais, valiuta, tarptautiniai atsiskaitymai. Korespondentinių santykių pagrindas – santykiai tarp dviejų bankų, grindžiami dalykine partneryste.

Bendradarbiavimas nepradedamas visų galimų sutarčių sudarymu, santykiai vystomi palaipsniui. Ilgalaikis bendradarbiavimas įmanomas tik tuomet, kai jų pagrindas yra abipusis pasitikėjimas. Šia prasme įvertintos trys rizikos grupės:

· Būdinga šaliai ( šalies rizika );

· Susijusi su tam tikrų bankų finansiniu patikimumu ( finansinio patikimumo rizika );

· Susijusi su tam tikros operacijos specifika ( operacijos rizika ).

Šalies rizikai priskiriamos visos rizikos rūšys, priklausančios nuo šalies sąlygų, dažniausiai nuo ekonominių veiksnių. Sakykim, esant valiutinių rezervų trūkumo požymiams, šalies rizika gali būti susieta su konvertavimo rizika, su mokėjimo moratoriumi. Šalies įvykiai gali paveikti skolininko kreditingumą, tai yra makroekonominis šalies rizikos aspektas gali daryti tiesioginę įtaką skolininko galimybei vykdyti įsipareigojimus.

Išsivysčiusių pasaulio šalių rizika nedidelė: nei ekonomikoje, nei politikoje nebūna staigių šuolių, o valiuta ir bankų

sistema pakankamai stabili. Didesnė rizika yra besivystančiose šalyse.

Finansinio patikimumo rizika ar operacijos rūšies rizika gali būti sumažintos specialiomis apsaugomis ar draudimo priemonėmis. Bankams įvertinti galima naudoti reitingo sistemą. Reikalinga nuolatinė kontrolė vykdant rizikingus įsipareigojimus ir sugebėjimas gerai analizuoti partnerio balansą.

Korespondentiniai ryšiai perauga per tam tikrą laiką: pradžioje naudojamos paprastos standartinės operacijos, o vėliau gali būti sudaromos sudėtingos individualios sutartys.

Pinigų fondų pervedimuose ir paskirstyme svarbiausia yra atitinkamos sąskaitos, tai yra lėšų adresas, todėl ir korespondentinių ryšių užmezgimas prasideda nuo. sąskaitos atidarymo.

Korespondentinė bbankininkystė atsirado ir pirmiausia įsitvirtino šalies viduje. Pavyzdžiui JAV privatus bankų tinklas per korespondentinius ryšius sujungia bankus ir pašalina daugybę trūkumų, kai yra daugybė mažų, vienas nuo kito nepriklausomų bankų. Pagal šią sistemą smulkūs korespondentiniai bankai laiko indėlis, daugiausiai indėlius iki pareikalavimo, dideliuose miesto bankuose. Pastarieji atsilygina už tuos indėlius teikdami daug paslaugų, tai yra čekių kliringas, tiesioginės paskolos. Miesto korespondentiniai bankai provincijų korespondentiniams bankams teikia tokias paslaugas – perka ir parduoda vertybinius popierius, sudaro galimybę patekti į federalinių fondų rrinką, teikia konsultacijas dėl investicijų ir kitais klausimas, perka ir parduoda užsienio valiutą savo klientams.

Įsitvirtinusi šalies viduje, korespondentinė bankininkystė paplito ir tarptautiniu mastu, nes bankams reikėjo agentų užsienio šalyse,. Tarpbankiniai korespondentiniai ryšiai leidžia sumažinti išlaidas ( filialo steigimas užsienyje labai ddaug kainuoja ), operatyviau atlikti klientų aptarnavimo operacijas, įveikti sunkumus, didinti pajamas atliekant tarpbankines operacijas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, reikėjo taip pat jungtis į tarptautinį finansų pasaulį. Lietuvos bankui užmezgus korespondentinius ryšius su užsienio bankais, visi tarptautiniai atsiskaitymai buvo vykdomi per Lietuvos banką. Vėliau Lietuvos banko valdybos nutarimu licencijos tarptautinėms atsiskaitymo operacijoms per jo Valiutinių operacijų departamente esančias korespondentines sąskaitas buvo išduotos komerciniams bankams. Tokiu būdu centrinis bankas reguliuoja tarptautinius ryšius ir su užsienio bankais leidžia bendradarbiauti tik tiems bankams, kurie atitinka tam tikrus nustatytus kriterijus. Reguliavimas labai svarbus, nes taip sumažinama bankų finansinio patikimumo rizika – turėdamas licenciją operacijoms užsienio valiuta, jau yra įvykdęs savo šalies centrinio banko nustatytus reikalavimus.

Piniginiai atsiskaitymai su užsieniu vyksta per bankų tarptautines sąskaitas. Tam bankas visiems aatsiskaitymams valiuta atidaro korespondentinę sąskaitą užsienio banke. Per šią sąskaitą pervedamos debeto ir kredito pinigų sumos.

Atsiskaitymo eiga, perduodant tarptautinius mokėjimo pavedimus paštu, teleksu arba SWIFT‘u, yra tokia.

Lietuvos importuotojas norintys atsiskaityti su užsienio eksportuotoju pateikia savo bankui prašymą, kad šis pervestų pinigus ir įvykdytų mokėjimo pavedimą paštu, teleksu ar SWIFT‘u. Pavedime turi būti: pervedama suma, pervedimo būdas, pinigų gavėjo pavadinimas, adresatas ir sąskaitos numeris, jo banko pavadinimas, tikslas ir pavedimo pavadinimas, tarptautinio kontrakto numeris ir data, prekių pavadinimas, lėšų pervedėjo sąskaitos, nnuo kurios turi būti nurašytos lėšos, galimos išlaidos ir komisiniai už pavedimo atlikimą, numeris. Pervedant lėšas už faktiškai pristatytas prekes ar suteiktas paslaugas, reikia nurodyti jų pristatymo į šalį datą.

Importuotojas suteikia teisę savo bankui nurašyti (debetuoti) nurodytą pavedime pinigų sumą. Jeigu reikalaujama atsiskaityti valiuta ir importuotojas neturi atsidaręs sąskaitos ta valiuta, tai importuotojas nusipirks reikiamą valiutos kiekį tos dienos kursu. Pirkėjo litų sąskaitos bus debetuojamos suma, ekvivalentiška užsienio valiutos sumai.

Pirkėjo bankas nurašo reikiamą atsiskaitymui su eksportuotoju pinigų sumą nuo savo kliento sąskaitos, kartu nurašydamas ir priskaičiuotus komisinius, ir komisinius už užsienio valiutos keitimą. Jis taip pat perveda pinigus (kredituoja kitą sąskaitą), kurie bus nostro sąskaita, jei mokėjimas bus atliktas užsienio valiuta, loro sąskaita, jeigu mokėjimas bus atliktas litais.

Pirkėjo bankas išsiunčia patvirtintus mokėjimo pavedimus paštu, teleksu ar SWIFT‘u.

Eksportuotojo bankas, gavęs mokėjimo pavedimą, tikrina jo tikrumą. Perduodamas paštu pavedimo tikrumą patvirtina įgaliotų, atsakingų darbuotojų parašai, kurie yra palyginami su banko siuntėjo patvirtintų .parašų pavyzdžiais. Telekso pranešimuose yra naudojami specialūs testo raktai.

Pardavėjo bankas patikrina, ar mokėtojo bankas pakankamai turi lėšų savo korespondentinėje sąskaitoje atsiskaitymui įvykdyti.

Jei mokėjimas bus daromas užsienio valiuta, užsienio bankas debetuos Lietuvos banko korespondentinę sąskaitą pavedime nurodyta suma. Jeigu mokėjimas bus atliekamas litais, Lietuvos bankas, prieš išsiųsdamas mokėjimo pavedimą, bus jau kkreditavęs užsienio banko korespondentinę sąskaitą savo banke.

Užsienio bankas perves pinigus į eksportuotojo sąskaitą. Jei eksportuotojas neturi atsidaręs sąskaitos litais, tai jo bankas nupirks iš jo litus ir kredituos jo sąskaitą vietine valiuta.

Įrašo atsiradimas tam tikrą dieną dar nereiškia, kad pervestoji suma yra sąskaitos savininko jurisdikcijoje; analogiškai nurašytoji suma tebėra kreditoriaus žinioje ir atsiradus įrašui. Svarbiausias momentas – valiutavimas, t.y. papildomas įrašas apie saliutavimo datą kartu su nurodyta suma sąskaitos išraše. Tai reiškia, kad kredituojama suma yra sąskaitos savininko žinioje nuo valiutavimo dienos, t.y. pinigai pereina savininko žinion ir atitinkami procentai skaičiuojami nuo valiutavimo dienos. Jei sąskaitos savininkas naudojasi pervestąja suma iki valiutavimo dienos, tai jis vykdo kredito viršijimą ir privalo mokėti tam tikrus procentus kreditoriui.

Tarpbankinėje praktikoje eiliniai pavedimai vykdomi dviejų dienų saliutavimu, t.y. bankas, išsiuntęs kliento pavedimą, leidžia pinigus nusirašyti bankui korespondentui jo sąskaitos antrąją darbo dieną. Tos pačios dienos valiutavimas dažniausiai taikomas tik išskirtiniais atvejais:

· Jei klientas pageidauja padaryti skubų tarptautinį pavedima;

· Susidarius nenumatytam skubiam banko poreikiui atsiskaityti ar pervesti lėšas užsienyje.

Lietuvos verslininkai atsiskaito su užsienio partneriais dažniausiai JAV doleriais ir Eurais. Kadangi bankai savo valiutines lėšas laiko korespondentinėje sąskaitoje atitinkamoje valiutos „tėvynėje“, tad norint atsiskaityti su klientais JAV doleriais, transakcija bus vykdoma per banką korespondentą JAV.

Pasitaiko atveju, kai verslininkas pareiškia, jjog geriau pats nuvešiąs tuos pinigus, negu lauks, kol jie pateks į Ameriką, po to vėl keliaus į Europą ir pasieks Lenkiją. Pastaruoju metu taip samprotauja vis mažiau verslininkų. Juk tie patys Lenkijos bankai turi savo korespondentines sąskaitas JAV bankuose ir centralizuoja juose savo dolerines lėšas. Atidaryti toje pačioje Lenkijoje korespondentinę sąskaitą doleriais, svarais ar kita valiuta neracionalu, nes šiuo atveju operuojama per vadinamąją veidrodinę sąskaitą, o tai užtrunka 2 – 3 savaites (vietoj minėtų dviejų dienų).

Lėšų judėjimas nuo Amerikos korporacijos Z iki Anglijos banko Y –tai tarpbankinė sąveika, kurios dėka bendroji euroindėlių suma nuo 7mln. Padidėja iki 14mln. JAV dolerių, t.y. padvigubėja. Šis supaprastintas paaiškinimas parodo, kokiu būdu sukuriami kreditai eurovaliutų rinkose.

Eurovaliutų rinka – tai tarptautinė finansų rinka, prekiaujanti įvairių nacionalinių valiutų indėliais iki pareikalavimo. Eurodoleris yra aktyviausias eurovaliutų rinkoje, po jo seka euromarkė, eurofrankas (šveicariškas), eurosterlingas ir eurojena.

Svarbiausieji šios rinkos dalyviai – stambūs komerciniai bankai, veikiantys kiekvienos šalies svarbiausiuose finansų centruose – Niujorke, Londone, Frankfurte, Tokijyje, Ciūriche. Šie bankai turi savo užsienio prekybos skyrius, kurie perka ir parduoda užsienio valiutą firmoms, užsiimančioms tarptautine prekyba, investicijomis ar naudoja savo reikmėms. Taigi didžiausia dalis eurovaliutų rinkos operacijų – tai operacijos tarp komercinių bankų, kurie perka ir parduoda, tikėdamiesi pelno, pasikeitus

valiutų keitimo kursui.

Eurovaliutiniai indėliai yra naudojami tarpusavyje prekiaujančių šalių atsiskaitymams ir kaip paskolų šaltinis bankams. Be eurobankų, pagrindiniai eurovaliutų rinkų vartotojai yra neeurobankinės finansų institucijos, daugianacionalinės korporacijos, tarptautin.ės institucijos bei vietinės vyriausybės. Pavyzdžiui, tokios tarptautinės organizacijos kaip Pasaulio bankas dažnai skolinasi iš eurobankų besivystančioms šalims finansuoti.

Nustatyti tikrąjį eurovaliutinių rinkų dydį yra ganėtinai sunku. Reikia skirti “bendrąjį” (apima neeuropinius ir tarptautinių bankų indėlius) šių rinkų dydį nuo “grynojo”(neeuropinius indėlius). Eurovaliutų rinkos padeda investuotojams atskirti valiutos ir šalies riziką. Kai indėliai ddoleriais yra laikomi JAV pinigų rinkoje, šalies bei valiutos rizika yra susijusios tarpusavyje.

Eurovaliutų rinkos veikia atsiribojusios nuo įstatymais reglamentuojamos tvarkos, reguliuojančios įprastas bankines operacijas kiekvienoje šalyje. Todėl bankams nebūtina laikytis nustatyto atsargų rezervo normatyvo ir jie gali laikyti rezerve mažiau pinigų, o tai reiškia, kad euroindėliai turi tam tikrą likvidumo rizikos laipsnį, kas įgalina juos mokėti didesnius procentus už indėlius ir imti mažesnes palūkanas už paskolas.

Korespondentinė bankininkystė. Apie banko tarpbankinę veiklą negalima spręsti vien iš turimų korespondentinių sąskaitų užsienio bankuose sskaičiaus. Pavyzdžiui, Lietuvos bankai turi atidarę nuo 30 iki 80 ir daugiau korespondentinių sąskaitų užsienio bankuose, iš jų bankas kasdieniniame darbe naudoja tik 8-12, o didžiausios apyvartos vyksta per 4-6 korespondentines sąskaitas. Galima turėti daug korespondentinių sąskaitų užsienio bankuose, bet eesti šalių kur atidaryti kelias tokias sąskaitas yra sunku.Turėti daug korespondentinių sąskaitų vienoje šalyje yra pakankamai brangu ir neefektyvu.

Korespondentinius ryšius tarp bankų tikslinga praktikuoti tik tada, kai jų pagalba galima padidinti banko pajamas. Todėl rekomenduojama kiekvienoje šalyje koncentruotis ties vienu ar keliais partneriais, galinčiais garantuti šiuolaikinį ir kokybišką paslaugų lygį, turinčiais plačias galimybes šalyje ir pasiruošusiais veikti partnerių interesų labui. Neretai bankų tarptautinių atsiskaitymų praktikoje pasitaiko lėšų priklausomybės ir gavėjo tikslių rekvizitų aiškinimosi atvejų. Atsitinka, kai siuntėjas sumaišo gavėjo sąskaitą su gavėjo korespondentine sąskaita, nenurodo tikslaus gavėjo banko skyriaus ar pavadinimo, nurodo banką kita kalba ir t.t. O iškilus netikslumams, užsienio bankai tuoj pat negrąžina lėšų, o tik užklausia tikslesnių gavėjo ,jo banko ar banko korespondento rekvizitų. Jei per tam ttikrą laikotarpį negaunamas patikslinimas, tik tada lėšos užskaitomos atgal siuntėjo bankui. Lėšų grąžinimas ir teisingas persiuntimas geriausiu atveju užtrunka ne mažiau kaip keturias darbo dienas.

18. Tarpbankinė lėšų pervedimo sistema “Litas”

Lietuvos bankas sukūrė ir įdiegė naują mokėjimo sistemą LITAS, kuri pakeitė nuo 1993 m. veikusią mokėjimo sistemą TARPBANK. Iš esmės atnaujinti mokėjimo sistemą Lietuvoje paskatino:

1) naujų banko technologijų įgyvendinimas ir siekis paspartinti pinigų apyvartą;

2) siekis atitikti mokėjimo sistemoms Europos Sąjungoje taikomus reikalavimus.

Mokėjimo sistema LITAS skirta mokėjimo nurodymams atlikti realiu laiku iir nustatytu laiku. Sistemą valdo ir jos operatorius yra Lietuvos bankas. Atsiskaitymai sistemoje vykdomi litais.

Mokėjimo sistemoje LITAS įgyvendinta galimybė atsiskaityti už vertybinių popierių sandorius realiu laiku laikantis vienalaikio lėšų ir vertybinių popierių pervedimo principo. Taip pat sudarytos sąlygos kitoms mokėjimo sistemoms atsiskaityti per jų dalyvių sąskaitas Lietuvos banke, numatyta galimybė vykdyti ne tik kredito, bet ir debeto pervedimus.

Dalyvavimas mokėjimo sistemoje LITAS

Mokėjimo sistemoje LITAS, be Lietuvos banko, taip pat gali dalyvauti bankai, turintys Lietuvos banko išduotą banko licenciją, ir užsienio banko skyriai, turintys Lietuvos banko leidimą veikti šalyje, akcinė bendrovė „Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“, finansų maklerio įmonės, Lietuvos centrinė kredito unija ir Lietuvos Respublikoje registruoti kliringo namai. Teisę dalyvauti mokėjimo sistemoje LITAS tur.i ir Europos ekonominės erdvės valstybės kredito įstaiga, taip pat, Lietuvos banko valdybos sprendimu, ir tokios valstybės finansų arba kliringo įstaiga. Išsamus mokėjimo sistemos LITAS dalyvių sąrašas pateikiamas oficialiame sistemų sąraše.

Mokėjimo sistemos LITAS veikimo tvarka

Mokėjimo sistema LITAS veikia Lietuvos Respublikoje nustatytomis darbo dienomis. Mokėjimo nurodymų priėmimo į sistemą pradžia – 7.45 val. Neskubių mokėjimo nurodymų priėmimo pabaiga – 15.00 val., skubių mokėjimo nurodymų – 16.00 val. Priimti į sistemą skubūs mokėjimo nurodymai vykdomi nuo 8.00 val. ir baigiami vykdyti 16.15 val.

Apsikeitimas informacija tarp sistemos dalyvių ir sistemos vyksta eelektroniniu būdu siunčiant pranešimus, pasirašomus elektroniniu parašu. Priimtas į sistemą mokėjimo nurodymas įrašomas į mokėjimo eilę ir joje būna iki įtraukimo į sistemą momento. Įtraukimo į sistemą momentas – tai mokėjimo nurodymo vykdymo pradžia. Į sistemą įtraukto mokėjimo nurodymo nei sistemos dalyvis, nei operatorius arba trečiasis asmuo negali atšaukti. Mokėjimo nurodymas laikomas įvykdytu, kai lėšos įrašomos į lėšų gavėjo atsiskaitymų sąskaitą.

Skubus mokėjimo nurodymas vykdomas realiu laiku, jei lėšų mokėtojas turi pakankamai lėšų mokėjimo nurodymui įvykdyti. Jei lėšų mokėtojui trūksta lėšų, skubūs mokėjimo nurodymai įrašomi į eilę.

Kas 20 minučių sistemoje vyksta optimizavimo procedūra, kurios metu atrenkami iš eilės tie mokėjimo nurodymai, kurių tarpusavio įskaitymas rodo, jog šiems mokėjimo nurodymams įvykdyti pakanka lėšų.

Neskubūs mokėjimo nurodymai vykdomi tris kartus per dieną: 12.00 val., 15.00 val. ir 16.00 val.

Rizikos valdymas

Mokėjimo sistemoje LITAS taikomos įvairios kredito, likvidumo ir operacinės rizikos valdymo priemonės.

Kredito rizika – tikimybė, kad sistemos dalyvis nei nustatytu laiku, nei vėliau negalės sistemoje visiškai įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Kredito rizikai valdyti taikomos šios priemonės:

1) mokėjimo nurodymas pradedamas vykdyti tik tuo atveju, jei nustatoma, kad jam įvykdyti pakanka naudotinų lėšų;

2) lėšų gavėjas informuojamas apie gautas lėšas tik po to, kai lėšų pervedimas pažymėtas sistemos tvarkomose atitinkamų dalyvių atsiskaitymų sąskaitose.

Likvidumo rizika – tikimybė, kad sistemos ddalyvis dėl lėšų stokos negalės sistemoje nustatytu laiku įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų, tačiau juos galės įvykdyti vėliau. Šiai rizikai valdyti taikomos tokios priemonės:

1) stebėsena. Sistemos dalyviams, kad lėšos būtų valdomos veiksmingai, suteikiama galimybė operatyviai stebėti sistemos darbą – tai leidžia sistemos dalyviams dienos metu nuolat analizuoti mokėjimo nurodymų vykdymo eigą, savo atsiskaitymo sąskaitų pokytį.

2) mokėjimo eilės valdymas: mokėjimo nurodymo, esančio eilėje, atšaukimas, jo prioriteto pakeitimas arba laikinas sustabdymas.

Operacinė rizika – tikimybė, kad dėl netinkamų arba neįgyvendintų vidaus kontrolės procesų, darbuotojų klaidų ir (ar) neteisėtų veiksmų bei informacinių sistemų veiklos sutrikimų arba dėl išorės įvykių įtakos gali atsirasti arba padidėti kredito arba likvidumo rizika. Tokiai rizikai valdyti Lietuvos bankas nustato sistemos apsaugos reikalavimus, numato ir įdiegia atitinkamas apsaugos priemones, įvertina sistemos apsaugos padėtį.

Sistemos informacija realiu laiku įrašoma atsarginėje sistemoje. Jeigu pagrindinės sistemos veikla sutrinka, pradeda veikti atsarginė sistema.

19. Apskaitos banke organizavimas

Bankas privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, taip pat banko pasirinkta apskaitos politika, kuri įgyvendinama atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, verslo pobūdį bei vadovaujantis tarptautiniais apskaitos standartais.

Apskaitos politika turi apimti bendruosius apskaitos principus, apskaitos metodus ir taisykles, skirtas banko apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti. Jei atliekama jungtinė (konsoliduota) finansinės grupės priežiūra,

bankas p.rivalo užtikrinti, kad būtų suformuota bendra finansinės grupės apskaitos politika.

Banko veiklos apskaitos sistema privalo būti organizuota taip, kad:

1) finansinė atskaitomybė rodytų tikrą banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus;

2) sudarytų sąlygas banko vadovams saugiai ir patikimai naudoti bei valdyti banko turtą ir juo disponuoti;

3) sudarytų sąlygas banko akcininkams ir įstatymų įgaliotoms institucijoms tikrinti ir kontroliuoti banko, jo vadovų ir kitų darbuotojų, turinčių teisę priimti sprendimus, dėl kurių atsiranda banko prievolės kitiems asmenims, veiklą ir banko finansinę būklę.

4. Už apskaitos organizavimą iir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako banko valdyba.

Finansinė atskaitomybė

Banko ir finansinės grupės finansinę atskaitomybę sudaro tarpinė finansinė atskaitomybė ir metinė finansinė atskaitomybė.

Tarpinė finansinė atskaitomybė  tai finansinė atskaitomybė, parengta apibendrinus laikotarpio, trumpesnio negu finansiniai metai, duomenis. Tarpinės finansinės atskaitomybės sudėtį ir pateikimo priežiūros institucijai periodiškumą nustato priežiūros institucijos teisės aktai.

1. Metinę finansinę atskaitomybę sudaro:

1) balansinė ataskaita;

2) pelno (nuostolio) ataskaita;

3) pinigų srautų ataskaita;

4) nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita;

5) aiškinamasis raštas.

2. Pasibaigus finansiniams metams, bankas privalo:

1) per 3 mėnesius nuo finansinių metų ppabaigos, bet ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo, pateikti priežiūros institucijai audito įmonės patikrintą metinę finansinę atskaitomybę (metines finansines ataskaitas), sprendimo dėl pelno paskirstymo projektą bei auditoriaus išvadą;

2) per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, bbet ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo, sudaryti sąlygas banko akcininkams susipažinti su audito įmonės patikrinta metine finansine atskaitomybe (metinėmis finansinėmis ataskaitomis), sprendimo dėl pelno paskirstymo projektu bei auditoriaus išvada;

3) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos banko visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu patvirtinti metinę finansinę atskaitomybę ir priimti sprendimą dėl pelno paskirstymo;

4) per 3 dienas po banko visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo dėl metinės finansinės atskaitomybės patvirtinimo priėmimo pateikti priežiūros institucijai šio susirinkimo patvirtintą metinę finansinę atskaitomybę ir sprendimą dėl pelno paskirstymo;

5) per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos pateikti visuomenei metinę finansinę atskaitomybę ir auditoriaus išvadą;

6) bankas, globojantis (patronuojantis) kitas į finansinę grupę įeinančias finansų įstaigas, draudimo įmones,  per 4 mmėnesius nuo finansinių metų pabaigos paskelbti metinę konsoliduotą finansinę atskaitomybę.

3. Banko visuotinis akcininkų susirinkimas negali svarstyti ir tvirtinti metinės finansinės atskaitomybės, jeigu neatliktas jos auditas.

4. Banko visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo dėl pelno paskirstymo, jeigu nėra atliktas metinės finansinės atskaitomybės auditas.

5. Už metinėje finansinėje atskaitomybėje pateiktos informacijos teisingumą banko valdyba atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Auditas

Audito įmonė turi atlikti banko finansinės metinės atskaitomybės, taip pat konsoliduotos finansinės atskaitomybės auditą (jei ji privalo būti sudaryta) ir tuo remdamasi pateikti auditoriaus išvadą ddėl šios atskaitomybės, tai yra išvadą, ar bankas bei finansinė grupė:

1) savo metinėje finansinėje atskaitomybėje teisingai ir tiksliai parodė metinės veiklos rezultatus ir finansinę būklę;

2) finansinę atskaitomybę parengė pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius buhalterinę apskaitą reglamentuojančius įstatymus, kitus teisės aktus bei tarptautinius apskaitos standartus;

3) tiksliai ir kvalifikuotai įvertino turtą;

4) atliko privalomus turto vertės patikslinimus bei nurašymus;

5) sudarė privalomus ir būtinus kapitalus, rezervus ir atidėjinius (atidėj.imus) veiklos rizikai sumažinti;

6) laikosi įstatymų ir priežiūros institucijos teisės aktų nustatytų kapitalo reikalavimų;

7) veiksmingai ir patikimai valdo nuosavybę bei užtikrina saugią ir patikimą banko veiklą;

8) turi tinkamas vidaus kontrolės ir informacines sistemas.

Banko visuotinis akcininkų susirinkimas negali svarstyti ir tvirtinti metinės finansinės atskaitomybės bei priimti sprendimo jeigu neatliktas jos auditas.

Bankas iki einamųjų finansinių metų pirmojo pusmečio pabaigos privalo su banko visuotinio akcininkų susirinkimo išrinkta audito įmone sudaryti sutartį dėl metinės finansinės atskaitomybės audito ir pateikti ją priežiūros institucijai.

Bankų veiklos apskaitos ypatumai

Kadangi bankų veikla skiriasi nuo gamybinių įmonių veiklos, tai ir jos apskaita yra kitokia.

Pramonėje vyrauja materialinės vertybės, o banke-piniginės

Tai lemia visai kitokią banko balanso struktūrą.

Detaliau banko balanso struktūra nagrinėjama temoje “Banko procesų organizavimas”

20. Bankų marketingo turinys ir principai

20.1. Bendras marketingo apibūdinimas

Marketingas (angliškai „market“ – rinka) – bankų organizavimo ir valdymo sistema, kuri orientuoja visą bankų veiklą į rrinkoje vykstančius procesus.

Remiantis marketingo koncepcija, visa bankų veikla orientuojama į paslaugų tiekimą. Tai aktyvi strateginio valdymo koncepcija, paremta visapusiškais rinkos tyrinėjimais, jos įtakos bankų veiklai nustatymu. Jos aukščiausia forma yra marketingas.

Banko marketingo turinį sudaro:

1. Rinkos politika.

1.1. Rinkos segmentavimas.

1.2. Klientų potencialo išaiškinimas.

1.3. Pateikimo būdų parinkimas.

2. Apimties ir struktūros planavimas.

2.1. Paslaugų programos formavimas.

2.2. Naujų paslaugų diegimas.

2.3. Naujų paslaugų kūrimas.

3. Kainų politika.

3.1. Kainų tyrimas.

3.2. Kainų nustatymas.

3.3. Nuolaidų taikymas.

3.4. Mokėjimo sąlygų nustatymas.

4. Prekių pateikimas.

4.1. Pasiūlos rinkos plėtimas.

4.2. Reklamacijų šalinimas.

4.3. Aptarnavimo struktūros kūrimas.

5. Reklama ir pardavimų skatinimas.

5.1. Reklamos organizavimas.

5.2. Pirkėjų reakcijos analizė.

5.3. Paslaugų reikalavimų formulavimas.

Šios dalys glaudžiai susijusios, tačiau kiekvieną jų galima nagrinėti ir atskirai.

20.2. Banko paslaugų ypatumai ir marketingas

Banko marketingas yra besiskiriantis, nuo pramonės marketingo. Jį lemia specifiniai banko teikiamų paslaugų ypatumai:

1. Bankų paslaugos yra gana abstrakčios.

2. Skirtingai nuo kitų paslaugų, kur yra dažniausiai pateikiamas produktas, bankuose įvairiomis formomis yra pateikiami pinigai.

3. Kiekviena paslaugų forma yra būdingas sandorio elementas.

4. Kiekviena paslaugų forma susijusi su trumpesniu ar ilgesniu laiku.

Veiklos objektas – pinigai ir laiko elementas – privalo pasitikėjimu paremtų santykių, nes bankinei veiklai būdingas labai didelis ir laiko atžvilgiu neapibrėžtas rizikos elementas. Tai labai svarbūs bankų marketingo veiklos ypatumai, todėl jų negalima nepaisyti. Šie ypatumai lemia ir specialias bankų marketingo priemones, kurios gali būti apibūdinamos ppagal:

– kokybę: kokybiniai paslaugų struktūros pokyčiai, naujų paslaugų atsiradimas;

– kainų dimensiją: procentai už paslaugas, palūkanos;

– laiko dimensiją: sprendžiant klausimą dėl vietos ar realizavimo kanalo parinkimo ir pan.;

– komunikavimo dimensiją: tai nekontaktinės paslaugos, paslaugos, paremtos asmeniniais kontaktais, darbas su visuomene ir pan.

Visi šie aspektai turi būti įvertinti parenkant atitinkamas priemones.

20.3. Rinkos tyrimų uždaviniai ir struktūra

Rinkos tyrimais, įvertinamas konkurencingumo lygis. Jie turi padėti spręsti du informacinius uždavinius:

1) numatyti sritis (veiklos kryptis, rinkos segmentus), į kurias tikslinga orientuoti banko veiklą;

2) numatyti veiksmingas paslaugų plėtimo priemones, leidžiančias efektyviai veikti šiose srityse, ir jų diegimo kontrolę.

Rinkos tyrimas turi atsakyti į šiuos klausimus:

– koky.binius požiūriu -kas siūloma?

– kainų požiūriu – už kiek siūloma?

– erdvinės požiūriu – kur ir kokiais kanalais?

– laiko požiūriu – kokiam laikui?

– komunikavimo požiūriu – kaip organizuojami kontaktai su klientais?

Taigi rinkos tyrimai turi atsakyti į ištisą kompleksą klausimų: pirmiausiai – ką mes norime daryti (prioritetas čia gali būti teikiamas realioms banko galimybėms arba naujų veiklos sričių paieškai), antra – kur ir kaip tai padaryti?

Bankų klientų ratas yra labai platus: privatūs asmenys, įvairaus tipo įmonės, visuomeninės organizacijos, kiti bankai, finansinės ir valstybinės institucijos, užsienio klientai. Rinkos tyrimo uždavinys – segmentuoti klientų rinką taip, kad būtų galima skirti labiau homogeniškas pagal tikslus bankų požiūriu klientų grupes.

Pavyzdžiui, individualūs klientai segmentuojami pagal regionus, profesijas, amžių, socialinę grupę ir tt. Rinkos segmentavimo gilumą lemia ekonomiškumo kriterijus.

Banko sėkmė labai priklauso nuo paklausos, kuri dažniausiai išreiškiama ekonominių subjektų pajamų kitimo lygiu.

20.4. Kokybės svarba

Svarbiausias bankinės veiklos kokybės klausimas – paslaugų asortimentas. Kiekvienas bankas turi apsispręsti, ar jam specializuotis vienoje siauroje srityje, ar orientuotis į platų paslaugų profilį – kurti specializuotą ar universalų banką?

Specializuotas bankas turi savo siaurą nišą, labai kvalifikuotus vienoje srityje specialistus, orientuojasi į masines paslaugas, todėl mažais kaštais gali aatlikti didelės apimties darbus ir gauti didesnius pelnus. Tačiau siauras paslaugų asortimentas gali būti nepaklausus, o specializuotas bankas gali nesugebėti persiorientuoti į naują veiklos sritį.

Universalaus banko privalumai yra priešingi. Jis stiprus, nes:

– teikia platų paslaugų asortimentą ir gali patenkinti įvairius klientų poreikius vienoje vietoje, taigi pasiekiamas klientų masiškumas;

– galima geriau išnaudoti turimus pajėgumus, operatyviai perskirstant resursus skirtingoms veikloms sritims;

– perskirstant galima išlyginti nevienodą, tačiau išorės sąlygų veikiamą atskirų šakų pelningumą ir taip tikslingiau panaudoti vienoje kryptyje susikaupusias per dideles lėšas;

– platus paslaugų asortimentas sudaro ddaug geresnes sąlygas siaurinti jų apimtis vienoje srityje ir plėsti kitoje, nes tam yra sukaupti resursai, parengti specialistai, todėl universalūs bankai yra kur kas geriau prisitaikę prie nestabilios rinkų sąlygų;

– universalus bankas gali pasinaudoti su konjunktūros svyravimais susijusiais atskirų veiklos sričių ppelningumo svyravimais. Sakykime, sumažėjo kreditavimo ir padidėjo vertybinių popierių prekybos pelningumas. Universaliam bankui vidinis persitvarkymas nesukels problemų, specializuotam bankui gali sutrukdyti nepakankama specialistų kvalifikacija vertybinių popierių srityje.

Orientuojantis į platų asortimentą, reikia numatyti banko vidaus paslaugų struktūrą, nes nuo jos priklausys planiniai banko pajėgumai. Pasirenkant konkretų asortimentą, vadovaujamasi pelningumo kriterijumi. Šią problemą galima spręsti matematiškai, tik reikia žinoti:

– atskiriems uždaviniams spręsti turimus pajėgumus;

– resursų sąnaudų normas;

– atskirų rūšių paslaugų pelingumą.

20.5. Kainų dimensija

Sprendžiant kainų problemą labai didelį poveikį turi bankų koncentracija, atskirų sričių monopolizavimas, todėl rinka yra netobula. Dėl to bankai apriboja viešai skelbiamą informaciją, atskiri bankai už tuos pačius patarnavimus taiko skirtingas kainas, diferencijuoja šiuo požiūriu klientus. Be to aptarnavimo priartinimas prie gyvenamosios vietos dažniausiai esti susijęs su paslaugų pabrangimu, nedideliame regioniniame banke. Todėl bbankų pasirinkimą labai veikia subjektyvusis veiksnys.

Tačiau bankai, turėdami didelį paslaugų asortimentą, gali taip varijuoti kainomis, kad tokie sunkumai nesukeltų didesnio klientų nepasitenkinimo.

Tačiau šiuo atveju nuolaidos daromos ir geresnės sąlygos sudaromos stambiems klientams, bankų darbuotojams, kai kurių prestižinių pr.ofesijų darbuotojams, vyriausybės atstovams ir pan. Tai prieštarauja bendražmogiškiesiems principams, bet šie procesai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose. Didėjantis bankų koncentravimo laipsnis – bankų jungimasis mažina kainų diferenciaciją ir veda prie bendros kainos, normos nustatymo. Tačiau šiuo atžvilgiu praktiškai eliminuojama žmogaus vveiksnio įtaka, o klientai to pageidauja.

Nustatant paslaugų kainą, turi būti padengiami bent būtinosios bankų paslaugų išlaidos:

– banko pastoviosios išlaidos,

– tiesioginės išlaidos, susijusios su paslaugų paruošimu ir teikimu (darbo užmokestis, išlaidos energijai, taip pat mokestis už tam pasiskolintus kreditinius išteklius).

Be to turi būti garantuota tam tikra pelno norma.

Norint nustatyti visą kredito kainą reikia įvertinti ne tik išlaidas, bet ir riziką. Tačiau tie skaičiavimai yra sudėtingi ir eiliniam klientui nesuprantami. Tuo tarpu vienas iš pagrindinių reikalavimų, keliamų nustatant kainas, yra toks: klientui turi būti aišku kaip jos apskaičiuojamos. Todėl sudėtingi skaičiavimai turi būti pateikti supaprastintai, pavyzdžiui, mokesčio už pinigų pervedimą dydis, už tūkstantį litų indėlių, priklausomai nuo sugaišto laiko ir pan. Tokie skaičiavimai yra vaizdūs ir leidžia palyginti atskirų bankų siūlomų paslaugų kainas.

20.6. Marketingo strategijų topologija

Marketingo strategijos gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus.

1. Orientacijos kriterijus

1.1. Orientuota į klientus.

1.2. Orientuota į darbuotojus.

1.3. Orientuota į kapitalo davėjus.

1.4. Orientuota į visuomenę.

2. Kompleksiškumo kriterijus.

2.1. Kompleksinės strategijos.

2.2. Dalinės strategijos.

3. Agresyvumo kriterijus.

3.1. Aktyvaus puolimo strategija.

3.2. Normalaus puolimo strategija.

3.3. Aktyvaus gynimosi strategija.

3.4. Liekamoji egzistencinė strategija.

Kompleksinėmis strategijomis sprendžiami globaliniai klausimai. Tačiau priklausomai nuo keliamos problemos kompleksinė strategija gali būti ir visos įmonės plėtros strategija ir marketingo strategija (tačiau pirmosios požiūriu ji dalinė).

Dalinėmis strategijomis sprendžiami daliniai problemos aspektai. Pavyzdžiui, kaip pritraukti tam tikrą kklientų grupę. Ji integruojasi į bendrą strategiją, kuri be jų negali būti įgyvendinta.

Aktyvaus puolimo strategija vykdoma, siekiant tam tikrame rinkos segmente tapti pagrindiniu banko paslaugų tiekėju. Būdingi požymiai: specializuotų poreikių tenkinimas, didelės išlaidos, tačiau didelis ir laukiamas rentabilumas. Užkariaujant tam tikrą regioną, galima teikti ir universalias paslaugas: čia specializuojamasi regiono mastu. Ši strategija yra pavojinga, nes kiekvienas agresyvus veiksmas susilaukia atitinkamo atkirčio iš konkurentų pusės. Todėl šią strategiją gali pasirinkti tik pakankamai pajėgūs ir aktyvūs bankai.

Normalaus puolimo strategija užtikrina antrojo asmens statusą rinkoje. Dažniausiai tokia strategija tenkinasi pakankamai gerą poziciją turintys bankai. Jie stengiasi siekti pirmaujančių bankų pėdomis, tačiau neleidžia išstumti savęs iš rinkos.

Aktyvaus gynimosi strategija orientuoja į pozicijos išlaikymą, mažinant išlaidas ir paslaugų kainas.

Liekamoji – egzistencinė strategija orientuota į laisvų, konkurentų nedominuojančių rinkos nišų užėmimą. Tokioms rinkos nišoms užimti nereikia daug lėšų, bet jos ir neleidžia labai didinti apimčių, ir gauti didelių pelnų. Ją daugiau taiko smulkūs bankai.

21. Pagrindinės sąvokos

Komercinis bankas

Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų finansinių paslaugų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.

Licencinės finansinės paslaugos

Tai:

1) indėlių ar kitų grąžintinų llėšų priėmimas iš neprofesionalių rinkos dalyvių;

2) pinigų pervedimas;

3) elektroninių pinigų išleidimas ir tvarkymas;

4) kitos finansin.ės paslaugos, kurių teikimu galima verstis tik turint pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus išduotą licenciją.

Specializuotas bankas

Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuriai išduota licencija suteikia teisę teikti vieną ar kelias Lietuvos bankų įstatyme nustatytas, tačiau ne visas, licencines finansines paslaugas, ar išduota licencija yra apribotas asmenų, kuriems gali būti teikiamos licencinės finansinės paslaugos, ratas.

Užsienio bankas

Užsienio valstybėje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi užsienio valstybės priežiūros institucijos išduotą leidimą ar licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ar kitų licencinių finansinių paslaugų teikimu.

Kitos šio Įstatymo sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Finansų įstaigų įstatyme.

Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai

1) kapitalo pakankamumo;

2) likvidumo;

3) maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais;

4) maksimalios paskolos vienam skolininkui;

5) didelių paskolų;

6) kiti priežiūros institucijos teisės aktų nustatyti normatyvai.

Bankų priežiūros institucija

Priežiūros institucija yra Lietuvos bankas.

Lietuvos bankas

Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Lietuvos bankas yra Europos centrinių bankų sistemos dalis. Lietuvos banko veiklos reglamentavimas suderintas su šio įstatymo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais.

Lietuvos banko kapitalas

1. Lietuvos banko kapitalą sudaro įstatinis kapitalas ir

atsargos kapitalas.

2. Įstatinis kapitalas – 200 mln. litų. Jis sudaromas iš Lietuvos valstybės lėšų ir (ar) Lietuvos banko pelno.

Atsargos kapitalas sudaromas iš Lietuvos banko pelno.

Užsienio atsargų struktūra

Užsienio atsargas gali sudaryti:

1) auksas;

2) užsienio valiuta banknotais ir monetomis;

3) turtas užsienio valiuta užsienyje;

4) specialios skolinimosi teisės (SST) ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde;

5) kitos visuotinai pripažįstamos tarptautinės atsargos.

Lietuvos respublikos piniginis vienetas

Lietuvos Respublikos piniginis vienetas yra litas, kurį sudaro 100 centų.Grynieji pinigai yra litų banknotai ir monetos bei centų monetos. Lietuvos bankas nustato bbanknotų bei monetų vertę, taip pat jų dizainą.

Emisija

Lietuvos bankui priklauso išimtinė teisė išleisti ar išimti iš apyvartos litus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymo nustatyta tvarka.

Mokėjimas ir atsiskaitymas litais

Lietuvos Respublikoje juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų.

Lito kursas

Oficialus lito kursas nustatomas parinktos bazine valiutos atžvilgiu. Bazinę valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas Lito patikimumo įstatymo nustatyta tvarka. Lito ir kitų užsienio valiutų santykius pagal vidaus ir pasaulio valiutų rinkų kursus nnustato ir tvirtina Lietuvos bankas.

Autentiškumo patvirtinimo procedūra

Kredito įstaigos arba kredito įstaigos ir kliento susitarimu numatyta procedūra, kurios metu nustatoma, ar tikrai mokėjimo nurodymą, mokėjimo nurodymo pakeitimą arba mokėjimo nurodymo atšaukimą pateikė asmuo, kuris mokėjimo nurodyme yra įvardytas kaip mokėtojas aarba gavėjas. Elektroninėmis mokėjimo priemonėmis sudarytų mokėjimo nurodymų autentiškumas nustatomas naudojant tapatybės patvirtinimo priemones.

Banko darbo diena

Diena, kurios metu kredito įstaiga vykdo mokėjimo nurodymus.

Debeto pervedimas

Gavėjo inicijuotas sandoris, kai mokėtojo arba gavėjo kredito įstaigai pateiktas mokėjimo nurodymas vykdomas mokėtojo lėšoms pervesti gavėjui į jo sąskaitą kredito įstaigoje. Gavėjas turi teisę pateikti mokėjimo nurodymą, jeigu turi rašytinį mokėtojo sutikimą nurašyti lėšas iš jo sąskaitos ir šis sutikimas yra pateiktas mokėtojo kredito įstaigai.

Elektroninės mokėjimo priemonės

Nuotolinės prieigos mokėjimo priemonės ir elektroniniai pini.gai.

Elektroninės mokėjimo priemonės naudotojas (toliau – naudotojas).

Kredito įstaigos klientas, kuriam kredito įstaiga suteikia elektroninę mokėjimo priemonę.

Elektroniniai pinigai

Piniginė vertė, kaip naudotojo reikalavimo kredito įstaigai išraiška, saugoma kredito įstaigos išleistoje priemonėje (kortelės, kompiuterio ar kitos įrangos atmintyje). Panaudojus tapatybės patvirtinimo ppriemonę, jie gali būti panaudoti mokėjimams bet kuriam gavėjui, galinčiam priimti tokius mokėjimus, ir (ar) naudotojui gryniesiems pinigams gauti.

Finansinis padengimas

Mokėjimo nurodymui įvykdyti reikalingų lėšų buvimas mokėtojo sąskaitoje, esančioje mokėtojo kredito įstaigoje, arba grynųjų pinigų įmokėjimas kredito įstaigai ir (ar) mokėtojo kredito įstaigos įsipareigojimas suteikti mokėtojui kreditą mokėjimo nurodymui įvykdyti.

Kredito pervedimas

Mokėtojo inicijuotas sandoris, kai mokėtojo kredito įstaigai pateiktas mokėjimo nurodymas vykdomas mokėtojo lėšoms pervesti gavėjui į jo sąskaitą kredito įstaigoje.

Mokėjimas

Mokėtojo lėšų perdavimas gavėjui tiesiogiai grynaisiais pinigais aarba negrynųjų pinigų pervedimas per pasirinktas kredito įstaigas. Pervedant lėšas mokėtojas ir gavėjas gali būti tas pats asmuo. Lėšos apima tiek grynuosius, tiek negrynuosius pinigus.

Mokėjimo nurodymas (mokėjimo pavedimas)

Mokėtojo arba gavėjo raštu arba elektroninėmis mokėjimo priemonėmis sudarytas nurodymas kredito įstaigai pervesti lėšas gavėjui.

Mokėjimo nurodymo pateikėjas

Mokėtojas arba gavėjas, kuris mokėjimo nurodymą pateikia tiesiogiai mokėtojo kredito įstaigai, arba gavėjo kredito įstaiga, kuri gavėjo mokėjimo nurodymą persiunčia mokėtojo kredito įstaigai ar pagal gavėjo nurodymą sudaro mokėjimo nurodymą ir pateikia jį mokėtojo kredito įstaigai.

Mokėjimo nurodymo priėmimas

Momentas, kai mokėtojo kredito įstaiga prisiima įsipareigojimą vykdyti mokėjimo nurodymą.

Mokėjimo sistema

Sistema, apibrėžta Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatyme.

Mokėtojas

Asmuo, kuris perduoda lėšas gavėjui.

Mokėtojo kredito įstaiga

Kredito įstaiga, kuriai mokėtojas paveda įvykdyti savo arba gavėjo pateiktą mokėjimo nurodymą.

Naudotojo inicijuota operacija

Operacija, inicijuota elektronine mokėjimo priemone, panaudojus tapatybės patvirtinimo priemonę (-es), arba inicijuota be elektroninės mokėjimo priemonės pateikimo ir neatsižvelgiant į tai, ar buvo panaudota tapatybės patvirtinimo priemonė, operacija, dėl kurios įvykdymo naudotojas nepateikė prieštaravimų naudotojo ir kredito įstaigos sudarytoje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais arba kredito įstaiga įrodo, kad tai naudotojo inicijuota operacija.

Nuotolinės prieigos mokėjimo priemonės

Priemonės, leidžiančios naudotojui elektroniniu būdu sudaryti nurodymus kredito įstaigai dėl disponavimo toje kredito įstaigoje jo sąskaitoje turimomis lėšomis. NNaudojantis šiomis priemonėmis (naudotojo kompiuteryje įdiegta kredito įstaigos programine įranga, programine įranga, esančia kredito įstaigos interneto tarnybinėje stotyje, telefono ryšio įranga, kredito įstaigos išleista kortele (debeto, kredito ar kt.) ir kitomis priemonėmis), paprastai reikia tapatybės patvirtinimo.

Palūkanų norma

Lietuvos banko kas mėnesį skelbiamas rezidentams komercinių bankų suteiktų paskolų nacionaline valiuta aritmetinis svertinis metinių palūkanų normų vidurkis.

Tapatybės patvirtinimo priemonės

Elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo parašas, jam suteiktas asmens tapatybės nustatymo kodas (PIN) arba kredito įstaigos suteiktos kitos priemonės (slaptažodžiai, slapti kodai, raktai, biometrinės priemonės ir pan.), skirtos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybei patvirtinti.

Tarpininkas

Kredito įstaiga, kuri nėra nei mokėtojo kredito įstaiga, nei gavėjo kredito įstaiga, bet dalyvauja vykdant mokėjimo nurodymus.

Tarptautinis kredito pervedimas

Kredito pervedimas, kai lėšos per tam tikroje valstybėje esančią kredi.to įstaigą arba jos skyrių pervedamos gavėjui į kredito įstaigą arba jos skyrių kitoje valstybėje.

Užsienio valiutos sąvoka

Tai bet kurios užsienio valstybės ar užsienio valstybių bendrai naudojama valiuta.

Užsienio valiutos sąskaitos

Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę atidaryti užsienio valiutos sąskaitas ir laikyti indėlius Lietuvos Respublikos kredito įstaigose ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyriuose, veikiančiuose Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę atidaryti užsienio valiutos sąskaitas ir laikyti indėlius užsienio valstybėse tose valstybėse nnustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys informaciją apie užsienio valstybėse atidarytas ir uždarytas sąskaitas praneša Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.“

Užsienio valiutos keitimas ir naudojimas

Litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus ar vieną užsienio valiutą į kitą užsienio valiutą keičia (perka, parduoda) tik kredito įstaigos, turinčios tokiai veiklai įstatymų nustatyta tvarka išduotus leidimus (licencijas).

Lietuvos bankas gali nustatyti užsienio valiutos keitimo (pirkimo, pardavimo) tvarką.

Užsienio valiuta gali būti naudojama tik šalių susitarimu mokėjimams ir atsiskaitymams negrynaisiais pinigais, o Europos Sąjungos valiuta euras – ir grynaisiais pinigais.

Užsienio paskolos

Valstybės vardu ir su valstybės garantija gaunamos užsienio paskolos turi būti įregistruojamos Lietuvos respublikos finansų ministerijoje Lietuvos respublikos vyriausybės nustatyta tvarka.

Lietuvos respublikos juridinių asmenų ir įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, gaunamos užsienio paskolos be valstybės garantijos ir užsienio ūkio subjektams suteikiamos paskolos turi būti įregistruojamos Lietuvos banke Lietuvos banko nustatyta tvarka.

Lito kursas tvarkant apskaitą

Visos įmonės, įstaigos, organizacijos, bankai ir kredito unijos privalo tvarkyti apskaitą pagal oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamą lito ir užsienio valiutos santykį.

Balansinis finansinis turtas

Grynieji pinigai kasoje, pinigai sąskaitose bankuose ir kitose kredito įstaigose, reikalavimo teisės į finansų įstaigai mokėtinas pinigų sumas arba pagal paskolų sutartis grąžintiną kitokį turtą,

įsigytus skolos vertybinius popierius, kitus finansų įstaigos kliento įsipareigojimus mokėti, grąžinti arba perleisti finansinį turtą, nuosavybės vertybiniai popieriai arba kitokios teisės.

Bendrieji atidėjiniai (atidėjimai)

Tam tikros sukauptos piniginės lėšos, sudaromos ir skirtos galimiems finansų įstaigos veiklos nuostoliams sumažinti (padengti).

Finansinė garantija

Finansų įstaigos įstatymų nustatyta tvarka suteikta garantija, kuria neatšaukiamai įsipareigojama išmokėti garantijoje nustatytą pinigų sumą, jeigu bus įvykdytos visos garantijoje nurodytos sąlygos.

Finansų įmonė

Lietuvos Respublikos įmonė arba užsienio valstybės įmonės padalinys, kuris veikia Lietuvos Respublikoje įstatymų, reglamentuojančių finansinių ppaslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, nustatyta tvarka ir verčiasi vienos arba daugiau šio LR finansų įstaigų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5–17 punktuose nurodytų finansinių paslaugų teikimu.

Finansų įstaigos klientas

Asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas.

Finansų įstaigos turtas

Finansų įstaigos balanse parodytas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, taip pat nematerialusis ir finansinis turtas.

Finansų kontroliuojančioji (holdingo) bendrovė

Finansų įstaiga, kurios kontroliuojamos visos įmonės arba jų dauguma yra kredito įstaigos arba finansų įmonės, o iš jų nors viena yyra kredito įstaiga.

Finansinis laidavimas

Įstatymų nustatyta tvarka sudarytoje laidavimo sutartyje nustatytas finansų įstaigos neatšaukiamas įsipareigojimas išmokėti tam tikrą laidavimo sutart.yje nurodytą sumą, jeigu asmuo, už kurį finansų įstaiga laiduoja, nevykdo visos ar dalies savo prievolės.

Finansinis tarpininkavimas (agento veikla)

Veikla vvienos arba kelių finansų įstaigų vardu ir naudai priimant indėlius ir kitas grąžintinas lėšas, skolinant, priimant įmokas už kitų asmenų suteiktas paslaugas ir teikiant kitas finansines paslaugas.

Finansinis turtas

Finansų įstaigos balansinio finansinio turto ir nebalansinių pretenzijų verčių suma.

Globojanti (patronuojanti) įmonė

Kitą įmonę kontroliuojanti įmonė.

Grynoji vertė:

1) investicijos įsigijimo (sukūrimo, vertės padidinimo) vertė, sumažinta amortizacijos arba nusidėvėjimo verte ir (arba) šios investicijos rizikai amortizuoti sudarytais specialiaisiais atidėjiniais (atidėjimais);

2) finansų įstaigos balansinio finansinio turto ir (arba) nebalansinių pretenzijų vertė viešojoje rinkoje nusistovėjusia rinkos kaina arba, jeigu balansinis finansinis turtas ir (arba) nebalansinės pretenzijos nėra viešosios apyvartos objektas arba nėra patikimos informacijos apie jų rinkos kainas, įsigijimo vertė, sumažinta šiam turtui sudarytais specialiaisiais atidėjiniais (atidėjimais).

Indėlis

Teigiamas pinigų likutis sąskaitoje, kuri atidaryta indėlininkui kkredito įstaigoje pagal banko indėlio arba banko sąskaitos sutartį.

Indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas iš neprofesionalių rinkos dalyvių

Piniginių lėšų priėmimas iš nenustatytų iš anksto asmenų, kad būtų galima jas valdyti, naudoti ir (arba) jomis disponuoti, įsipareigojant jas sugrąžinti su palūkanomis ar be jų. Mokėjimo kortelių ar kitokių priemonių, kurios gali būti naudojamos kaip mokėjimo priemonė perkant prekes arba paslaugas tik iš šias korteles ar kitokias priemones išleidusio asmens, išleidimas nėra indėlių ar kitokių grąžintinų lėšų priėmimas iš neprofesionalių rinkos ddalyvių.

Investicija

Kilnojamasis ir nekilnojamasis, taip pat nematerialusis turtas, įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalys, taip pat pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos, kurios gali būti konvertuotos į finansų įstaigos naujos emisijos akcijas, suteiktos finansų įstaigoms.

Įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis, suteikianti teisę kontroliuoti įmonės veiklą

Vieno asmens tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai valdoma įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis arba tokie santykiai tarp asmens ir įmonės, dėl kurių šis asmuo:

1) pats arba pagal sutartį su įmone ar jos dalyviais tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai valdo daugiau kaip 50 procentų įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių arba gali išrinkti (paskirti) ir atšaukti (atleisti) daugiau kaip 50 procentų įmonės valdymo organų narių;

2) pagal finansinius, veiklos arba organizacinius ryšius gali dalytis su įmone gautu pelnu arba patirtais nuostoliais arba, siekdamas bendro užsibrėžto tikslo, gali koordinuoti šios įmonės valdymą;

3) turi galimybę valdyti įmonę per visiškai arba iš dalies tapačios sudėties savo (jeigu tai juridinis asmuo) ir įmonės valdymo organus.

Įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis

Bent viena akcija, pajus ar kitokia įmonės išleista priemonė, pažyminti dalyvavimą valdant įmonės kapitalą, arba kartu su šiomis priemonėmis įgyta balsavimo teisė, arba (jeigu nėra išleista priemonių, pažyminčių dalyvavimą valdant įmonės kapitalą) įmonės ar jos turto ((kapitalo) dalis.

Jungtinė (konsoliduota) priežiūra

Globojančios (patronuojančios) įmonės ir jos kontroliuojamos finansinės grupės priežiūra, atliekama remiantis jungtinėmis (konsoliduotomis) finansinės atskaitomybės ir kitomis priežiūrai skirtomis ataskaitomis, kurias sudaro ir priežiūrą atliekančiai institucijai pateikia globojanti (patronuojanti) įmonė.

Kontroliuojama įmonė

Įmonė, kurioje asmuo arba susijusių asmenų grupė turi įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, suteikiančią teisę kontroliuoti įmonės veiklą.

Kredito įstaiga

Lietuvos Respublikos įmonė ar įstaiga arba užsienio valstybės įmonės. padalinys, veikiantis Lietuvos Respublikoje, kurie turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių bei piniginių paskolų teikimu, taip pat turintys teisę verstis dalies ar visų kitų šio Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų paslaugų teikimu ir prisiimantys su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.

Kredito įstaiga

Lietuvos Respublikos įmonė ar įstaiga arba užsienio valstybės įmonės padalinys, veikiantis Lietuvos Respublikoje, kurie turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių bei jų skolinimu, taip pat turintys teisę verstis dalies ar visų kitų šio Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų paslaugų teikimu ir prisiimantys su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.

Kvalifikuotoji įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis

Vieno asmens tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai valdoma įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis arba ttokie santykiai tarp asmens ir įmonės, dėl kurių šis asmuo:

1) valdo 10 procentų ar daugiau įmonės įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių;

2) gali išrinkti (paskirti), atšaukti (atleisti) daugiau kaip 1/3 įmonės valdymo organų narių;

3) pagal įmonės steigimo dokumentus ar sudarytus sandorius gali turėti lemiamos įtakos įmonės veiklai ir valdymo organų priimamiems sprendimams.

Licencinės finansinės paslaugos

Finansinės paslaugos, kurių teikimu galima verstis tik gavus įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją.

Likvidusis turtas

Turtas, kuris su minimalia vertės praradimo rizika nedelsiant gali būti parduotas rinkos kaina arba jai artima kaina. Kaina, artima rinkos kainai, – tai maksimali kaina, už kurią su finansų įstaiga susijusios šalys, žinomos kaip ketinančios pirkti (parduoti) turtą, gali tiesiogiai (ne rinkoje) apsikeisti rinkoje prekiaujamu turtu.

Mišrią veiklą vykdanti kontroliuojančioji (holdingo) bendrovė

Globojanti (patronuojanti) įmonė (bet ne finansinė kontroliuojančioji (holdingo) bendrovė ar kredito įstaiga), kurios nors viena kontroliuojama įmonė yra kredito įstaiga.

Nebalansinės pretenzijos

Finansų įstaigos balansinėje ataskaitoje neparodytas turtas (pretenzijos): finansų įstaigos reikalavimo teisės į finansų įstaigai mokėtinas pinigų sumas, grąžintiną arba kitaip perleidžiamą kitokį turtą pagal būsimuosius, pasirinkimo ir kitokius sandorius.

Neprofesionalūs rinkos dalyviai

Visi asmenys, išskyrus Lietuvos banką, finansų įstaigas, draudimo įmones, taip pat kitus asmenis, kurie gali kvalifikuotai įvertinti skolinimosi riziką.

Netiesioginė kontrolė

Kontrolė, atsirandanti per

kitas kontroliuojamas įmones arba kontroliuojamų įmonių kontroliuojamas įmones.

Palūkanos

Pinigų suma, mokama už suteiktą paskolą, padėtą indėlį, skolos vertybinius popierius, perduotą naudoti turtą ar kitą skolinį reikalavimą, t. y. sutartyje nustatytas procentas, skaičiuojamas nuo padėto indėlio, suteiktos paskolos dydžio, skolos vertybinių popierių nominalios vertės arba perduoto naudotis turto ar kito skolinio reikalavimo vertės.

Pasirinkimo sandoris

Sandoris, suteikiantis teisę, bet ne įsipareigojimą pirkti arba parduoti sandorio objektą už sutartą kainą sutartą dieną arba iki jos.

Pasitikėtinė (subordinuota) paskola

Ne trumpesniam kaip vienų metų llaikotarpiui suteikta paskola, jeigu yra tenkinamos visos nurodytos sąlygos:

1) paskola yra gauta pinigais;

2) paskolos davėjas paskolos sutartyje įsipareigoja nereikalauti iš paskolos gavėjo grąžinti paskolą prieš sutartyje nustatytą jos grąžinimo terminą;

3) paskolos grąžinimas nėra užtikrintas jokiomis prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis;

4) paskolos sutartyje yra nustatyta, kad paskolos gavėjo likvidavimo arba bankroto atveju paskolos davėjo reikalavimas pagal paskolos sutartį bus tenkinamas tik patenkinus kitų paskolos gavėjo kreditorių reikalavimus.

Pinigų tvarkymas

Grynųjų pinigų inkasavimas, vežimas ir saugojimas, monetų ir b.anknotų skaičiavimas, jų tikrumo iir tinkamumo naudoti apyvartoje tikrinimas bei pakavimas prieš grąžinant į apyvartą.

Rizikos prisiėmimas (sandoriai, turintys galimos rizikos požymių):

1) skolinimas, skolos vertybinių popierių pirkimas;

2) vekselių, čekių ir kitų skolinių įsipareigojimų diskontas;

3) finansinės garantijos, finansinio laidavimo arba visų kitų ffinansų įstaigos išleistų (jos arba kitų asmenų prievolėms užtikrinti) prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių suteikimas, kitų finansų įstaigų finansinių garantijų arba finansinių laidavimų priėmimas;

4) prisiėmimas visų įsipareigojimų, pagal kuriuos finansų įstaiga įsipareigoja mokėti pagal jos priimtą mokėjimo reikalavimą arba priimti juos išpirkti, jeigu pirkėjas jų reikalauja;

5) kitų įmonių įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalies įsigijimas, neatsižvelgiant į tai, kokiu tikslu ir kokiam laikui tai padaryta;

6) reikalavimų pagal įsipareigojimus mokėti pirkimas;

7) finansų įstaigai nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas naudotis kitiems asmenims pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartį;

8) išvestinių finansinių priemonių išleidimas ir įsigijimas;

9) lėšų laikymas didesnės rizikos kredito įstaigose;

10) kiti priežiūros institucijos teisės aktuose nurodyti veiksmai.

Seifo kamerų nuoma

Seifo kamerų, esančių nuolat saugomose patalpose, nuoma asmenims, kurie patys jjose laiko savo vertybes.

Skolinimas:

1) pinigų sumos perdavimas skolininkui pagal paskolos ar kreditavimo sutartį;

2) piniginio reikalavimo, kylančio iš neatšaukiamo įsipareigojimo mokėti, pirkimas, išankstinis apmokėjimas (įskaitant faktoringą ir forfeitingą) arba diskontavimas, prisiimant skolinimo riziką arba jos neprisiimant, neatsižvelgiant į tai, į kieno apskaitą šie reikalavimai yra įtraukti ir kas pagal juos surenka pinigines lėšas.

Specialieji atidėjiniai (atidėjimai)

Turto ir nebalansinių pretenzijų vertės sumažėjimo dydis, atitinkantis tikėtinų nuostolių galimybę.

Tarpusavyje susijusių klientų grupė

Du arba daugiau finansų įstaigos (arba kelių tai pačiai finansinei ggrupei priklausančių finansų įstaigų) klientų, kurie yra susiję tarpusavyje dėl to, kad:

1) vienas iš klientų tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai gali kontroliuoti kitus klientus;

2) klientai yra susiję tokiais tarpusavio ryšiais, kad jeigu vienas iš jų negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų finansų įstaigai, kiltų sunkumų ir kitam arba kitiems klientams įvykdyti įsipareigojimus šiai finansų įstaigai. Tokie tarpusavio ryšiai yra vieno asmens išduoti laidavimai, garantijos arba kitos prievolių įvykdymo už kitą asmenį užtikrinimo priemonės, arba bendri įsipareigojimai, kylantys iš sudarytų sandorių, arba tiesioginė tarpusavio verslo priklausomybė, kai tarpusavio verslo ryšiai negali būti nutraukti ar pakeisti kitais verslo ryšiais, arba klientai yra susiję artimos giminystės, taip pat svainystės ryšiais.

Tauriųjų metalų prekyba

Prekyba:

1) grynu auksu (auksu, kurio grynumas yra ne mažesnis kaip 999,9/1000);

2) grynu sidabru ir platina (sidabru ir platina, kurių grynumas yra ne mažesnis kaip 999,9/1000);

3) aukso, sidabro ir platinos luitais arba kitokios formos, kuri yra pripažįstama tarptautinėse tauriųjų metalų rinkose, šiais metalais, neatsižvelgiant į jų grynumą;

4) numizmatikos tikslais monetomis iš tauriųjų metalų, nebuvusiomis arba buvusiomis apyvartoje.

Valiutos keitimas (grynaisiais pinigais):

1) užsienio valiutos pirkimas už litus;

2) užsienio valiutos pardavimas už litus.

Finansinės paslaugos

1) indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas;

2) skolinimas (įskaitant hipotekines paskolas);

3) ffinansinė nuoma (lizingas);

4) pinigų pervedimas;

5) mokėjimo kortelių ir kitų mokėjimo priemonių išleidimas ir (arba) operacijų su jomis atlikimas;

6) finansinių laidavimų ir finansinių garantijų teikimas;

7) sandorių sudarymas savo ar kliento sąskaita dėl pinigų rinkos priemonių (čekių, vekselių, indėlių sertifikatų ir t. t.), užsienio val.iutos, finansinių būsimųjų ir pasirinkimo sandorių, valiutos keitimo kurso nustatymo ir palūkanų normos nustatymo priemonių, viešosios apyvartos vertybinių popierių, tauriųjų metalų;

8) investicinės paslaugos;

9) finansinis tarpininkavimas (agento veikla);

10) pinigų tvarkymas;

11) informacijos bei konsultacijų kredito teikimo ir mokėjimo klausimais teikimas;

12) seifo kamerų nuoma;

13) valiutos keitimas (grynaisiais pinigais);

14) atsiskaitymų tarp kredito įstaigų įskaitymas (kliringas);

15) piniginių lėšų saugojimas ir administravimas;

16) įmonių konsultavimas dėl kapitalo struktūros, gamybos strategijos ir su tuo susijusių klausimų, taip pat konsultacijos ir paslaugos, susijusios su įmonių reorganizavimu, pertvarkymu ir pirkimu;

17) su vertybinių popierių emisijomis susijusių paslaugų teikimas;

18) elektroninių pinigų išleidimas ir tvarkymas.

Literatūros sąrašas

1. Jurgutis V. Pinigai- Kaunas, 1938

2. Jurgutis V. Bankai-Kaunas, 1940

3. Terleckas V. Pinigai Lietuvoje 1915-1944.- Vilnius, 1992

4. Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941.-Vilnius, 2000

5. Kuncienė R. Lietuvos pinigai (1915-1941).- Vilnius, 1995

6. Lito ir Lietuvos ekonomikos tėvai.-Vilnius, 1998

7. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai.- Kaunas 1999

8. Mayer T., Duensenberry J., Aliber R.Z. Pinigai, bankai ir ekonomika.- Vilnius, 1995

9. Vaškelaitis V. Piniginiai atsiskaitymai. Teorija iir praktika.-Vilnius, 2001

10. Vaškelaitis V. Pinigai : komerciniai bankai jų veiklos rizikos valdymas ,-Vilnius, 2002

11. Ivaškevičius D, Sakalas A. Bankų vadyba.- Kaunas: Technologija, 1995

12. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. K., 2000

13. Davulis G. Ekonomikos teorija. V., 2003

14. Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I. Finansų analizė.- Kaunas: Technologija, 1999

15. Įmonės finansų valdymas.- Kaunas: Technologija, 1997

16. Cyril Pat Ob. Verslo finansų pagrindai.- Kaunas: Technologija, 1998

17. Buckiūnienė O. Įmonių finansai.- Vilnius 2002

18. Katkus V. Tarptautinė bankininkystė (tarptautinės banko operacijos).- Vilnius, 2000

19. Grižas R. A. Tarptautiniai ekonominiai santykiai.- Vilnius, 2003

20. Kancerevyčius G. Finansai ir investicijos.- Kaunas, 2004

Kai kurie įstatymai, reglamentuojantys bankų veiklą:

Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas

Lietuvos banko įstatymas

Lietuvos Respublikos bankų įstatymas

Akcinių bendrovių įstatymas

Kredito unijų įstatymas

Centrinės kredito unijos įstatymas

Lito patikimumo įstatymas

Pinigų įstatymas

Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas

Mokėjimų įstatymas

Pinigų plovimo prevencijos įstatymas

Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas

Mokslinis žurnalas “Pinigų studijos”…