Pinigai ir kreditas

PINIGAI IR KREDITAS

Pranešimas 0,1

Kontrolinis (balandžio 20d 10val. 805k.) 0,4

Egzaminas 0,5

I. PINIGAI

 Racionaliosios teorijos teigia, kad pinigai – žmogaus valios padarinys.

 Su ūkio raida susieta pinigų kilmės teorija vadinama empirine-evoliucine. Pagal šią teoriją pinigai – ilgas, savaimingas kultūros raidos padarinys. Dabartiniai pinigai yra evoliucinėmis grandinėmis susietos su materialiais daiktais.

Su racionaliosiomis teorijomis susijusios šios teorijos:

 Chartalinė (?) (pinigai – teisinės santvarkos padarinys)

 Psichologinė (subjektyvi, susijusi su ribinio naudingumo dėsniu)

Empirinės-evoliucinės teorijos:

 Mainų teorija – pinigų atsiradimą aiškino mainams vertės mato reikalingumu; tai seniausia ir labiausiai paplitusi tteorija

 Mokėjimų teorija – įvairūs priverstiniai mokėjimai (duoklės, baudos) sukūrė pinigus.

 Sakralinė teorija – daiktai, kurie aukojami dievams ir pan., pamažu virsta mainų įrankiais

Pirmykščiai pinigai buvo daiktiniai – kriauklės, audiniai, namų ruošos įrankiai, indai, kailiai, galvijai, vergai, druska, arbata, opiumas.

Laikui bėgant buvo pastebėtos metalo privalumai:

 Gerai lydosi

 Negenda

 Atsparūs

 Platus naudojimas

Jie virto pinigais Babilone Tigro ir Eufrato slėnyje 4-2 tūkst. m.p.m.e.

Trūkumai:

 Nepatogu kiekvieną kartą nustatinėti metalo gabalo svorį

 Sunku patikrinti metalo grynumą

Vėliau metalą pradėta liedinti nustatytos formos gabalais (Lietuvoje – sidabrinės lazdelės). Tie liediniai buvo antspauduoti ir po iilgo raidos kelio įgavo monetą formą. Monetos buvo gaminamos iš aukso, sidabro, vario. Monetos svarbios tuo, kad jos tarsi atsipalaiduoja nuo savo metalo, tai vėliau palengvino monetas pakeisti popieriniais pinigais (t.y. žiūrima kas užrašyta, o ne iš ko pagaminta).

Monometalizmas – vvieno metalo pinigų naudojo sistema.

Anglijos bankas įkurtas 1964 07 27, kuris laikomas pirmuoju centriniu banku.

Bilionais vadinamos monetos, kurių nominali vertė neatitinka medžiagos rinkos kainos (nominalas lyg tai sulygina tuo laikotarpiu, o po to kainos vėl didėja.

2. Jei indeksavimą taikytume dažniau, būtų labai brangu

3. Fiksuotos kainos nustatymas (bet dėl to iš atviros infliacijos kyla palėpta) nepadeda

Infliacijos priežastys:

1. centrinis bankas nepajėgia kontroliuoti pinigų masės

2. centrinis bankas pajėgia kontroliuoti pinigų masę, tačiau jis priverstas išleisti pinigų daugiau negu reikia kainų stabilumui garantuoti

3. centrinis bankas pajėgia kontroliuoti pinigų masę, tačiau jis netiksliai apskaičiuoja pinigų poreikį ir per daug jų išleidžia

Ko reikia norint sėkmingai kovoti su infliacija:

1. teisingai nustatyti infliacijos lygį (tam skaičiuojamas infliacijos indeksas)

2. reikalingos pinigų politikos priemonės (pvz. Privalomoji atsargų norma)

3. CB-o veikimo sfera, tai yra CB nepriklausomybė labai svarbi ir bbūtina nepriklausomos ir stabilios politikos prielaida (kuo CB nepriklausomybė yra didesnė, tuo infliacijos tempas mažesnis)

4. vadinamoji stabilumo kultūra, tai yra visuomenė turi suprasti pinigų stabilumo reikšmę

Yra skiriamos kelios infliacijos teorijos:

1. Monetarinė teorija, kai infliacijos priežastimi laikomas pinigų kiekio didėjimas

2. Paklausos perviršio teorija, kai paklausa didėja sparčiau už pasiūlą

3. Sąnaudų infliacijos teorija aiškina, kad infliacija kyla dėl didinamo darbo užmokesčio, augančių pelnų, palūkanų normų, mokesčių, to pasekmėje didėja kainos

4. Paskirstymo kovos infliacijos teorija, gali reikalauti kelti DU tose šalyse kur yra stiprios profsąjungos, o tai kelia kkainas ir kitus reiškinius

1991 infliacija buvo 383%

1992 – 1163%

1993 – 188,70%

1994 – 45%

3 tema. Defliacija

Infliacijos likvidavimas vadinamas defliacija.

Defliacija tai pinigų pasiūlos mažėjimas paprastai daromas sąmoningai siekiant sumažinti paklausą ir sustabdyti kainų kilimą. Jos rezultatas – piniginių pajamų ir visuomenės perkamosios galios sumažinimas. Dabartiniais laikais defliacija retai kada paskatina kainų lygio sumažinimą, o greičiau sumažina gyvenimo lygį.

Defliacija gali būti vykdoma 3 būdais:

1. revalvacija, kai atstato senąjį piniginio vieneto (nusmukusį) paritetą

2. devalvacija, įstatymo keliu piniginio vieneto nominalusis paritetas sumažinamas iki rinkos kurso

3. demonetizacija, visai šalina senuosius nuvertėjusius pinigus, jie yra nebelaikomi pinigais arba gali būti keičiami naujais pinigais žemesnių paritetu

Yra skiriamos defliacijos rūšys:

1. Technologinė, tikroji defliacija, vyksta dėl pažangos, didėja efektyvumas ir mažėja prekės vertė, tokiu būdu prekės pinga

2. Monetarinė, arba piktoji, vyksta žmonių sąskaita

II. BANKININKYSTĖ

1 tema. Bankų sistema. Bankų esmė, atsiradimas, funkcijos

Bankas tai finansų institucija, telkianti laikinai laisvas įmonių, įstaigų ir organizacijų lėšas bei namų ūkių santaupas, teikianti paskolas, atliekanti piniginius atsiskaitymus, vykdanti pinigų ir vertybinių popierių emisiją, atliekanti su jais, su užsienio valiuta bei auksu susijusias operacijas ir kitas funkcijas.

Bankinių operacijų užuomazgų jau buvo senovės Babilone, Egipte, Graikijoje, Romoje. Šventyklos, stambūs pirkliai, kartais ir valstybių struktūros priimdavo saugoti monetas, brangiųjų metalų lydinius, įvairias brangenybes, keisdavo monetas, persiusdavo jas nurodytam adresatui, už dideles ppalūkanas teikdavo paskolas. Žlugus Romos imperijai, bankinės operacijos Europoje beveik išnyko. Kelis šimtmečius saugiausia vieta brangenybėms saugoti buvo bažnyčios ir vienuolynai. Viduriniaisiais amžiais plėtojantis prekybai, ypač Italijoje, didėjo monetų keitimo operacijų paklausa, atsirado pinigų keitėjų profesija, reikalaujanti ypač didėlio patyrimo dėl monetų tikrovės ir falsifikuotų monetų gausumo. Be profesionalių keitėjų, pinigų keitimu vertėsi ir auksakaliai, iš tokių pinigų keitėjų XII-XIII am. atsirado bankininkai. Pirmieji viduriniųjų amžių bankai atsirado Lombardijoje (Šiaurės Italija). Pirmieji bankai Italijoje, Olandijoje buvo luominiai, skirti pirklių veiklai finansuoti. 1338 m. Florencijoje tokių pirklių bankų buvo net 80. 1369 metais Briugės mieste (Belgija) tokių bankų buvo 15.

Pirmaisiais CB pirmtakais buvo Anglijos bankas (1694), kuris turėjo teisę leisti banknotas, kurias buvo galima iškeisti į aukso monetas. Prie pirmųjų bankų galima priskirti Švedijos Richs bankas 1668 m. XIX a. atsirado pirmieji akciniai bankai, pirmiausiai UK, Vokietijoje, Prancūzijoje. Akciniai bankai yra žymiai stambesni, jie turi didesnių galimybių sukaupti didesnį kapitalą.

1. Pagal veiklos pobūdį skiriamos dvi bankų rūšys:

 Centrinis Bankas

 Komercinis bankas

o Universalieji, atlieka pagrindines operacijas

o Specializuoti bankai, kurie atlieka tik tam tikras operacijas, aptarnauja tik tam tikrą klientų kategoriją.

 Taupomieji bankai (stabilūs ir pigiausi kreditų šaltiniai) kaupia gyventojų santaupas, įtraukia tas santaupas į rinką

 Investiciniai bankai, emituoja, perka ir parduoda vertybinius popierius

 Hipotekos bankai, kredituoja operacijas susijusias ssu nekilnojamuoju turtu

 Žemės ūkio bankai

 Kliringo bankai, atlieka tarpbankinius atsiskaitymus

 Prekybos bankas, dažniausiai kredituoja užsienio prekybą

 Inovacinis bankas, kuris kredituoja naujų technologijų kūrimą ir diegimą

2. Pagal nuosavybės formą

 Privatus bankas, priklauso vienam bankininkui arba jų grupei. Dažniausiai vadinamas bankiniais namais arba bankine kontora

 Akcinis bankas, veikia akcin4s bendrovės forma

 Kooperacijos bankai, kurie sukaupia kreditinius išteklius iš savo narių ir teikia trumpalaikes paslaugas

 Municipalinis bankas, priklauso miesto savivaldybėms, kredituoja ilgalaikius projektus miestui plėtoti

 Valstybinis bankas

 Tarptautinis bankas, Tarptautinių atsiskaitymų bankas, Pasaulio Bankas, Europos rekonstrukcijų ir plėtros bankas ir t.t.

2 tema. Lietuvos bankų (kreditų) sistema

Bankų sistemą (BS) sudaro tarpusavyje susijusių šalies (regiono) įvairių rūšių bankų bei kitų kredito įstaigų visuma paprastai organizuojama 2 lygiais:

1. Centrinis bankas

2. Komercinių bankų bei kitų atsiskaitymų ir kredito įstaigų visuma

CB pagrindinės funkcijos:

1. Emisijos Bankas

2. Bankų Bankas (komerciniai bankai centiniame laiko savo sąskaitas)

3. Valstybės Bankas (Valstybės iždas turi CB savo sąskaita)

4. Bankų prižiūrėtojas

Bankų sistema tai būdas, kuriuo organizuotos bankinės paslaugos šalyje. Bankinės sistemos įvairiuose šalyse turi specifinių bruožų. Pvz.:

 Didžiojoje Britanijos bankų sistemą sudaro CB-Anglijos Bankas, antras lygis – turintys daug skyrių komerciniai bankai (bankai-akcinės bendrovės), taupomieji bankai, prekybos bankai, diskonto namai, atsiskaitymo sistema National Giro.

 JAV CB yra federalinių rezervų sistema, susidedanti iš dvylikos regioninių federalinių rezervų bankų. Antrasis lygis – CB arba federalinių rezervų sistema kontroliuoja

komercinius bankus ir kredito kompanijas. Dar yra investicijų bankai (leidžia ir platina vertybinius popierius), eksporto-importo bankas, įvairios finansų kompanijos ir kredito unijos.

 Rusijos bankų sistema susideda iš Rusijos Federacijos CB – Rusijos Banko ir įvairių kredito institucijų, kurių prieš penketą metų buvo 1,5 tūkst. Kredito institucijos – tai bankai ir nebankinės kredito institucijos, pvz. Rusijos taupomasis bankas, Maskvos Bankas, Avtobank, GazpromBank, VneštorgBank, atsiskaitymų centrai, kiti komerciniai ir akciniai bankai.

3 tema. Lietuvos BS

Tarpukario Lietuvoje BS buvo dviejų lygių: pirmas – Emisijos bankas, aantras lygis – Žemės bankas, komerciniai –akciniai bankai, savitarpio kredito draugijos, kooperatinės kredito draugijos, Valstybės taupomosios kasos. Sovietiniu laikotarpiu Lietuva savarankiškos BS neturėjo, Lietuvoje veikusieji bankai buvo TSRS bankų padaliniai:

 TSRS Valstybinio banko (vykdė pinigų emisiją, tačiau nebuvo CB, vykdė ir kreditavimo funkcijas),

 TSRS statybos bankas,

 Vnešekonom banko kontoros,

 TSRS Valstybinės Taupomosios kasos

Atkūrus nepriklausomybę, pradėta kurti savarankiška BS. Lietuvos BS yra dviejų lygių:

1. CB – Lietuvos Bankas

2. Komerciniai bankai, kiti bankai, užsienio bankų skyriai ir atstovybės ir kredito unijos.

PVZ. 1893 m. pradžioje –– Lietuvoje veikė Lietuvos Žemės Ūkio bankas, Lietuvos Valstybinis komercinis bankas, Lietuvos Taupomasis Bankas, 23 komerciniai bankai, dauguma jų buvo labai smulkus, vėliau dalis jų bankrutavo arba buvo likviduoti.

1999 lapkričio gale Lietuvoje veikė tik 10 komercinių bankų. Tai bankai-akcinės bbendrovės: Lietuvos Taupomasis Bankas, Lietuvos Žemės Ūkio bankas, Ūkio bankas, Hansa Bankas, Hermis, Snoras, Industrijos Bankas, Šiaulių Bankas, Vilniaus Bankas. UAB – Medicinos bankas. Ir kiti: AB „Turto Bankas“ (turto valdymo įmonė) ir UAB „Lietuvos Vystymo Bankas“ (priiminėjo iš užsienio paskolos ir vėliau skirstė Lietuvoje). 3 Užsienio bankų skyriai , 4 atstovybės, 32 kredito unijos.

Šiuo metu LT veikia 10 komercinę licenciją turinčių bankai, 2 užsienio bankų skyriai ir 3 užsienio bankų atstovybės ir 61 kredito unija ir Lietuvos centrinė kredito unija. Šiuo metu LT veikia 54 ES bankai, veikiantys Lietuvoje neįsteigus filialo (Airijos, Austrijos ir t.t.).

Dabar LT veikia 10 komercinių bankų (AB): Hansa bankas, Nord/LB Lietuva, Snoras, Parex Bankas, Sampo Bankas, Šiaulių Bankas, Ūkio bankas, Vilniaus Bankas, Vilniaus banko bbūsto kreditų ir obligacijų bankas (specializuotas). UAB: Medicinos bankas.

Komercinių bankų veiklą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Komercinių Bankų įstatymas.

Bankų organizacinės struktūros skirstomos į dvi rūšis:

 Funkcinė struktūra ura budinga mažiems bankas (dabar LT tokios nėra)

 Hibridinė struktūra pasižymi be aukščiau minėtų sudėtinių dalių turi teritorinius padalinius

Bankuose yra ir nestruktūriniai padaliniai – komitetai, pavaldus Valdybai

Pagal minėto įstatymo 30 straipsnį yra išvardyti bankų organai:

 Visuotinis akcininkų susirinkimas

 Stebėtojų taryba

 Valdyba

 Administracijos vadovas

Bankų valdymo organai:

 Banko Valdyba

 Administracijos vadovas

Savarankiškai pažiūrėti valdybos, administracijos vadovo funkcijas.

36 straipsnyje kalbama apie bankų komitetus: Bankas privalo tturėti nuolat veikiančius paskolų, vidaus audito ir rizikos valdymo komitetus. Vidaus audito komitetą sudaro ir jo veiklą kontroliuoja banko stebėtojų taryba.

Banko kapitalą (37 straipsnis) sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas.

Nuosavą kapitalą sudaro:

1. įstatinis kapitalas

2. atsargos kapitalas

3. emisinis skirtumas

4. praėjusių metų nepaskirstytas pelnas arba nuostolis ir t.t.

Skolintą kapitalą sudaro:

1. Lėšos, kurias bankas įsigijo nuosavybės teise pagal skolinimosi santykius

a. Išleisdamas obligacijas

b. Imdamas paskolas, jeigu jų terminas ne trumpesnis nei 2 metai

Nuosavo kapitalo funkcijos:

1. apsauginė, indelio saugumui užtikrinti

2. operatyvinė, banko veiklai vykdyti, kilnojamam, nekilnojamam turtui įsigyti

3. reguliavimo (kapitalo pakankamumo taisyklė)

Yra įstatymo nustatytas minimalus banko kapitalas (40 straipsnis), banko nuosavo kapitalo suma turi būti ne mažesnė kaip 5 mln. €. Specializuoto banko kapitalo minimali suma 1 mln. €

Komercinių bankų funkcijos:

1. tarpininkavimo. Indėlių surinkimas, lėšų kaupimas ir paskolų suteikimas

2. atsiskaitymų vykdymas (tarp klientų)

3. kliento agentų. Atstovauja klientą įvairiuose sandoriuose

4. laidavimo

5. socialinės ir ekonominės politikos vykdymas

Komercinis bankas šias funkcijas atlieka vykdomas savo operacijas. Komercinis bankas turi teisę atlikti šias operacijas:

1. priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas į klientams atidarytas sąskaitas ir jas tvarkyti

2. duoti ir imti paskolas

3. išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimų įsipareigojimus

4. išleisti mokėjimo dokumentus (čekius, akredityvus, vekselius ir kt.) ir atlikti jais operacijas

5. atlikti operacijas su vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis)

6. atlikti operacijas užsienio valiuta

7. pirkti ir parduoti tauriuosius metalus

8. išleisti ir tvarkyti kreditines pinigines priemones (mokėjimo kredito kortelės)

9. priimti saugoti iš klientų vertybes ir nuomuoti kklientams banko saugykloje seifų kameras dokumentams saugoti

10. teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento investicijų tvarkymo klausimais

11. atlikti kitas Lietuvos banko teisės aktuose nustatytas operacijas

4 tema. Kreditas ir palūkanos

Kredito sąvoka naudojama labai įvairiomis prasmėmis, žodis kreditas reiškia pasitikėjimą. JAV bankininkystės asociacija vardina tokius kredito apibrėžimus:

1. Kreditas tai susitarimas pateikti tam tikras vertybes (prekes, paslaugas ar pinigus) prieš gaunant apmokėjimą

2. galimybė pirkti ar skolintis už pasitikėjimą

3. teisė, kuria garantuoja kreditorius (atidėti skolos mokėjimą, suteikti paskolą ir atidėti jos grąžinimą, pirkti turtą ar paslaugas ir atidėti mokėjimą)

4. mokėjimas iš kredito kortelės sąskaitos

5. buhalterinės sąskaitos įrašas dešiniojoje sąskaitos pusėje

Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas kreditą apibūdina kaip prekių ar pinigų skolinimą paprastai už palūkanas (t.p. naudojama paskolos sąvoka).

Pagrindinės kredito formos yra prekinis (komercinis kreditas) ir piniginis (bankinis kreditas). Bankinis kreditas yra svarbiausia kredito forma. Bankinis kreditas tai banko paskolinti klientams pinigai arba lėšos. Bankai kredituodami klientus leidžia į apyvartą pinigus, tai turi didelę ekonominę svarbą, kadangi didina bendrą pinigų pasiūlą ir skatina verslo vystymąsi. Bankas teikdamas paskolas atlieka finansų tarpininko vaidmenį, t.y. surenka laisvas taupytojo lėšas (indėlius) ir teikia paskolas lėšų naudotojams, kuriems tuo metu jų trūksta. Bankinis kreditas įforminamas kaip sandoris, kuriuo metu nuosavybės savininkas (skolintojas) leidžia kitai šaliai (skolininkui) naudotis savo nuosavybe paprastai už palūkanas. Palūkanų norma yyra kredito kaina, kurią moka skolininkas skolintojui už teisę naudotis jo pinigais tam tikrą laikotarpį.

Kreditai arba paskolos yra svarbiausia daugumos bankų aktyvų dalis ir sukuria didžiausią dalį banko veiklos pajamų. Paskolos sąvoka kartais apima ne tik paskolas, bet ir banko laidavimus bei garantijas. Garantija – yra papildoma (subsidiarinė) trečio asmens prievolė. Garantijos sutartimi garantas įsipareigoja visiškai ar iš dalies atsakyti kito asmens kreditoriui tik tuo atveju, kai asmuo, už kurį garantuojama (skolininkas) prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Laidavimas – solidarinė prievolė ir tai yra laiduotojo įsipareigojimas atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo už kurį laiduojama neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies.

Komercinio kredito svarbiausia priemonė yra vekselis, dar vadinami vekseliniais kreditais, ir toks sandoris pirkimo-pardavimo sandorio priedelis. Be minėtų dviejų kredito rūšių yra skiriamos ir kitos formos, pvz.:

 valstybinis kreditas, kada viena sandorio šalis valstybė, valstybė išleidžia vertybinius popierius

 vartojimo kreditas, kuris yra skiriamas gyventojams

 būsto kreditas

 tarptautinis kreditas, viena valstybė teikia kreditą kitai, arba tarptautinės finansinės organizacijos teikia kreditą

Pagrindinės kredito funkcijos:

1. Lėšų perskirstymo funkcija. Tai kredito išteklių formavimas ir jų panaudojimas paskolų forma

2. Pakeičiamoji funkcija. Apyvartoje esantys grynieji pinigai pakeičiami bankiniais pinigais arba kreditiniais pinigais, atsiskaitymuose tarp įmonių grynieji pinigai taip pat pakeičiami negrynaisiais (bankiniais), darant atitinkamus įrašus sąskaitose, kurios

yra atidarytos bankuose. Dėl to sumažėja cirkuliacijos kaštai ir spartėja apyvartinio kapitalo apyvartumas

3. Kontrolės funkcija. Kontroliuojama ir finansinė būklė, kadangi suteikus paskolas vykdoma jų priežiūra (monitoringas)

Banko palūkanos tai pinigų suma, kurią moka nustatytais laiko tarpais arba pasibaigus terminui skolininkas skolintojui už naudojimąsi tam tikrą laikotarpį skolintojo pinigais. Palūkanas klientas moka bankui už paskolas, taip pat bankas moka palūkanas klientui už banke laikomus indėlius. Palūkanas geriausiai apibūdina palūkanų norma, kuri yra išreikšta procentais skolinamų pinigų kaina už naudojimąsi jų perkamąja galia. Palūkanos nnormos gali būti fiksuotos ir kintamos. Fiksuota palūkanų norma tai tokia palūkanų norma, kuri nustatoma sudarant sandorį ir nėra keičiama per visą sandorio laikotarpį. Kintama palūkanų norma tai tokia palūkanų norma, kuri nustatoma sudarant sandorį ir toliau yra keičiama sandorio sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.

5 tema. Vekselis kaip komercinio banko kredito dokumentas

Vekselis tai vertybinis popierius pažymintis griežtai įstatymo reglamentuotos formos piniginį įsipareigojimą, t.y. terminuotą piniginę prievolę. Vekselį išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam aasmeniui pats arba tai pavesdamas padaryti kitam. Vekselio požymiai:

1. abstraktumas, nereikalauja nurodyti skolos pagrindą

2. formalumas, būtini nustatyti rekvizitai

3. prievolės besąlygiškumas

4. perleidžiamumas, jie gali būti perleidžiami asmenims, bankams ir t.t.

Vekseliai priskiriami labiausiai likvidiems vertybiniams popieriams ir todėl pagrįstai laikomi mokėjimo priemone.

Vekselių rūšys:

 Prekių vekselis, naudojamas prekiniuose ssandoriuose atidedant mokėjimą. Gali būti naudojamas kaip atsiskaitymo priemonė, daugybe kartų keisti savininkus.

 Finansų vekselis, naudojami finansinėse operacijose nesusijusiose su prekių pirkimu ir pardavimu. Tai kreditavimas ar valiutos keitimas. Šie vekseliai yra labai likvidūs, jais prekiaujama atviroje rinkoje.

 Komercinis vekselis, dar vadinamas komercinis popierius arba atviros rinkos vekselis. Juos leidžia stambios korporacijos, tai trumpalaikės paskolos (iki vienerių metų) vertybiniai popieriai. Jie parduodami su diskontu nominaliosios vertės ir suėjus terminui išperkami nominaliąja verte.

 Draugiškasis vekselis, kai sandoris neegzistuoja. Du asmenys keičiasi vekseliais, kad galėtų juos įkeisti ir gauti paskolą. Tokiais vekseliais keičiasi pasitikintys vienas kitu asmenys.

 Iždo vekselis tai vyriausybės trumpalaikės paskolos priemonė.

Savarankiškai kontroliniam:“Palūkanų normos rizikos valdymas“ 3,4 skyrius

6 tema. Centrinis bankas

Pažiūrėti: LT Lietuvos banko įstatymas

Lietuvos Banko pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. LLietuvos Banko funkcijos:

1. vykdo LR pinigų emisiją

2. formuoja ir vykdo pinigų politiką

3. nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą

4. valdo, naudoja Lietuvos Banko (LB) užsienio atsargas ir jomis disponuoja

5. atlieka valstybės iždo agento funkcijas

6. išduoda bei atšaukia licencijas ir prižiūri kredito įstaigas

7. nustato kredito įstaigų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką

8. skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą

9. renka su savo veiklos sritimi susijusius statistikos duomenis, sudaro LR mokėjimų balansą

LB-ui vadovauja LB-o valdyba, valdybą sudaro LB valdybos pirmininkas, du pavaduotojai ir du vvaldybos nariai. Valdybos pirmininką penkeriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą seimas prezidento teikimu. Pavaduotojai ir valdybos nariai skiriami devyniems metams, skiriami prezidento, LB valdybos pirmininko teikimu.

LB kapitalą sudaro įstatinis ir atsargos kapitalas. Įstatinis kapitalas – 200 mln.LT, jis sudaromas iš Lietuvos valstybės lėšų ir (ar) Lietuvos Banko pelno. Atsargos kapitalas sudaromas iš LB pelno.

Finansinių metų nuostolis dengiamas LB atsargos kapitalu, o finansinių metų pelnas skirstomas šia eilės tvarka:

1. praėjusių finansinių metų nepadengtiems nuostoliams dengti

2. į valstybės biudžetą įmokama LB pelno įmoka lygi 50% LB finansinių metų pelno ar jo dalies likusios po pirmame punkte nurodytų nuostolių padengimų

3. pelno dalis, likusi paskirsčius pagal pirmą ir antrą punktus, skiriama lygiomis dalimis įstatine ir (arba) atsargos kapitalui

CB funkcijas galima suskirstyti į tokias grupes:

1. emisijos bankas

2. jis yra bankų bankas, tai reiškia, kad komerciniai bankai laiko savo sąskaitas CB

3. valstybės bankas, iždo sąskaitos laikomos CB

4. bankų prižiūrėtojas

LB savo veiklą pradėjo 1922 m. spalio 2 d., tą dieną buvo į apyvartą išleista nacionalinė valiuta – litas. 1918 m.nepriklausomybę atkūrusi Lietuva kelerius metus neturėjo savo emisijos banko. Centrinio banko steigimu ir savų pinigų įvedimų tapo įmanoma užsiimti kai buvo atremta užsienio karinė giesmė ir pradėjo atsikurti ūkis. I Pasaulinio karo sugriautame krašte ilgai šeimininkavo okupacinė kariuomenė, cirkuliavo svetimų valstybių ppinigai, Rusijos rubliai, Vokietijos markės, ostpinigai. Lietuva buvo priversta sudaryti sutartį su Vokietijos Banku, kuris vadinosi Rytų skolinamąja Kasa, kad jam suteikiama emisijos banko teisė ir iki nuosavo emisijos banko įkūrimo Lietuvoje ostmarkės bus teisėta atsiskaitymo priemonė. 1922 m. viduryje ostmarkių vertė ėmė katastrofiškai kristi, Lietuvos vyriausybė derėjosi su Vokietija dėl pinigų unijos nutraukimo sąlygų. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį buvo priimti atitinkami įstatymai ir nutarimai. LR pinigų sistema buvo pagrįsta auksu, o lito turinį sudarė 0,150462 gr. Aukso. LB-ui buvo suteikta teisė reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti stabilią pinigų sistemą, trečdalis išlestų banknotų turėjo būti padengta auksu, kita dalis lengvai realizuojamomis vertybėmis. Litui įsitvirtinti daug padėjo griežta restrikcinė (ribojanti kreditavimą) LB politika. Bankas buvo akcinė bendrovė, jo kapitalą sudarė 12 mln. Litų, 80% akcijų priklausė valstybės iždui. Be akcinio kapitalo buvo sudaromas ir atsargos kapitalas, kuriam buvo skiriama 10% metinio pelno, kol ji prilygs pusei pagrindinio kapitalo. Banko akcininkais galėjo būti valstybė, savivaldybės, bendrovės, draugijos ir pavieniai asmenys, užsieniečiams leista įsigyti ne daugiau kaip trečdalį pagrindinio kapitalo, tačiau visos akcijos priklausė Lietuvai. 1923 m. pabaigoje LB turėjo 23 skyrius, 1939- 26. LB veiklos pradžioje veiklos sąlygos buvo labai sunkios, šalyje buvo valiutinis chaosas, spekuliacija, karo nuniokotas ir pokarinės infliacijos nuskurdintas kraštas, mmenkas eksportas, mažos užsienio kapitalo investicijos. LB ir kiti tuo meto centriniai bankai vykdė komercinę veiklą, t.y. tiesiogiai kreditavo ūkį, pirmenybę teikdamas eksportui. Lietuvos bankas paskolomis rėmė tas ūkio šakas, kurių plėtra buvo suinteresuota vyriausybė ir kurių įmonės uždirbdavo užsienio valiutos. LB visada išliko gana savarankiškas, jo politika buvo išlaikyti stabilų litą. Lito stabilumui didelę įtaka ir subalansuotas LR biudžetas, teigiamas mokėjimų balansas. LB vykdė pinigų emisijos, valstybės banko, aukso ir užsienio valiutos atsargų vadybos, lito kurso reguliavimo ir ūkio kreditavimo funkcijas. LB kreditavo kitus Lietuvos bankus, priėminėjo jų indėlius, taigi atliko ir bankų banko funkciją. Iš pradžių apyvartoje buvo LB laikinėji banknotai, vėliau pakeisti į litus, tuo metu lito santykis su USD buvo 1 su 10 (10 LT=1USD). Litas įgijo visišką pasitikėjimą, tapo viena iš tvirčiausių valiutų pasaulyje ir iki pat Sovietinės okupacijos išlaikė pradinė lito paritetą. 1931 metais LB tapo Tarptautinių Atsiskaitymų Banko (Bazelio Bankas) akcininku. LB atlikinėjo valstybės iždo ir valstybės taupomųjų kasų operacijas, nemokamai atliko didžiulį mokesčių priėmimo ir gautų pinigų pervedimo darbą. LB prekiavo ir valiutomis, buvo prekiaujama Kauno Biržoje. 1924 metais galutinai stabilizavosi lito kursas krašto viduje, juo taip pat pradėjo pasitikėti ir užsienio valstybės, litas buvo oficialiai kotiruojamas daugelyje užsienio biržų. 1930 metais

LB palaikė korespondentinius ryšius (turėjo sąskaitas užsienio bankuose) su 95 dideliais užsienio bankais, tai padėjo greitai atlikti mokėjimus bet kuriame pasaulio krašte. Pastovus lito kursas buvo didelis laimėjimas, nes tai sudarė sąlygas kreditui atsigauti, skatino taupymą ir kartu didino bankų kredito išteklius, jų galimybes kredituoti ūkį. Kilus II Pasauliniam karui LB sustabdė naujų paskolų teikimą.

Lietuvos Bankas okupacijos metais

1940 06 15 Sovietinė kariuomenė okupavo Lietuvą.Buvo uždraustas litas, sugriauta finansų ir kredito sistema, įjungiant Lietuvos Banką į TSRS bankų sistemą, oo kitus bankus nacionalizuojant. 1940 06 17 okupantai įsakė šalia lito išleisti rublius Raudonosios armijos daliniams išlaikyti. Tik ryžtingo Lietuvos ministrų kabineto pasipriešinimo dėka buvo atidėtas rublių įvedimas. Po mėnesio nuo okupacijos pradžios vadinamasis Liaudies Seimas priėmė deklaraciją dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Remiantis minėta deklaracija, buvo priimtas bankų nacionalizavimo įstatymas, kuriuo bankai turėjo būti nacionalizuoti per vieną dieną, o kitos kredito institucijos per tris dienas. 1940 09 26 buvo nacionalizuoti visi bankai ir kitos kredito institucijos (įvairios savitarpio kkredito draugijos) ir jie nustojo veikę, daugelis jų tų pačių metų rudenį buvo inkorporuoti į TSRS bankų sudėtį. Nacionalizuotas LB buvo perduotas TSRS bankui ir tapo jo respublikiniu padaliniu. 1940 11 25 į apyvartą šalia lito išleidžiamas rublis ir taip įįvedama paralelinė pinigų apyvarta. Vienas litas buvo prilygintas 0,9 rublio, realus santykis galėjo būti nuo 3-4 rublių už litą. Nustačius didesnį rublio santykį su litu, buvo apiplėšti gyventojai ir nuvertintas Lietuvos turtas. Tarybų Sąjungai pavyko užgrobti Lietuvos Banko aukso atsargas Švedijoje. Nuo 1941 kovo 25 dienos uždrausta lito apyvarta, gyventojų indėliai, kurie buvo didesni kaip 1000 litų buvo nacionalizuoti. Buvo pasirašytas įsakymas išimti iš apyvartus visus banknotus, o monetos buvo išvežtos. Lietuvoje bankinis gyvenimas apmirė, bankų specialistai, vadovai buvo atleidžiami iš darbo, trinami ir kalinami. Lietuva bandė atgauti nepriklausomybę II Pasaulinio Karo pradžioje. Visuotinio Tautos sukilimo metu sudaryta laikinoji Lietuvos vyriausybė 1940 07 05 nutarė panaikinti TSRS okupacijos metais bankų sistemos padarytus pertvarkymus ir atkurti Lietuvos banką, taip pat Žemės BBanką, valstybės taupomąsias kasas. Tačiau LB hitlerinės okupacijos laikais buvo priverstas dirbti tik kaip komercinis bankas, o nuo 1943 03 03 LB veikla iš viso buvo u-uždrausta.

LB atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990m

1990 kaip ir 1922 metais LB susidūrė su panašiomis problemomis:

 Šalyje cirkuliavo kitos valstybės infliaciniai pinigai, t.y. rubliai

 Trūko lėšų, patalpų, specialistų

 Administracinis–komandinis ūkis turėjo būti pertvarkytas į rinkos ūkį, tai vyko sunkiai ir netolygiai

Lietuva pirmaisiais metais nuo Tarybų Sąjungoje kilusio chaoso, nes valstybės sienos buvo atviros prekių ir vis labiau nuvertėjančio rrublio srautui.

90 metais Tarybų Sąjunga prieš Lietuvą ėmėsi ekonominės ir energetinės blokados, nesilaikė sutarčių, trikdė atsiskaitymus. LB pradėjo kurti bankininkystės pagrindus iš naujo, nagrinėti prieškario Lietuvos ir užsienio šalių CB-ų patirtį, rinkos bankininkystės įstatymų projektus. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo 1989 05 18 dar Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos priimtame įstatyme buvo numatyta galimybė įvesti savus pinigus ir sukurti kredito sistemą. Buvo sudaryta Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupė. Šiai grupei buvo patikėta parengti šios sistemos koncepciją ir įstatymų projektus. Tie žmonės pora metu dirbo be jokio apmokėjimo. Buvo rengiamasi savų pinigų sistemos kūrimui.

1990 02 13 Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba savo paskutinėje sesijoje priėmė Lietuvos Banko įstatymą. Greta jo buvo priimtas nutarimas, kad nuo 1990 03 01 yra įsteigiamas LB. Lietuvoje buvo pasirinktas dviejų lygių banko modelis: CB ir kredito institucijos. Šiame įstatyme buvo įteisinti LB uždaviniai ir funkcijos. Esminiai:

 Užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą

 Registruoti ir prižiūrėti komercinius bankus

Tačiau tai buvo tik formalus aktas, realiai niekas nevyko.

1990 09 04 LR Aukščiausioji Taryba patvirtino LB statutą, nustatė jo pagrindinio kapitalo dydį, bei įpareigojo vyriausybę skirti lėšų tam kapitalui suformuoti.

Tuo metu Lietuvoje dar veikė Tarybų Sąjungos bankai: TSRS Valstybinio Banko Lietuvos Respublikinis Bankas ir penki pagal vveiklos sritis specializuoti TSRS bankų padaliniai ir jų skyriai. Buvo svarbu, kad Lietuvoje buvę TSRS bankai savo veiklą pertvarkytų pagal Lietuvos įstatymus.

1990 rudenį Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą kuriuo įpareigojo vyriausybę ir Lietuos Banką perimti TSRS bankų Lietuvos Respublikinius Bankus ir jiems pavaldžius skyrius bei kitas organizacijas.

TSRS bankų nacionalizavimas ir reorganizavimas buvo sudėtingas LB darbo etapas. Buvo pradėtos derybos su Tarybų Sąjunga dėl 1940 metais nacionalizuoto LB turto bei Lietuvai priklausančio Tarybų Sąjungos Valstybinio ir Specializuotų bankų pagrindinio atsargos ir kitų kapitalų dalies atgavimo.

Lietuva tuo metu dar buvo rublio apyvartos zonoje, todėl ją skaudžiai palietė 1991 metais prasidėjusi rublio hiperinfliacija. Dėl to sutriko atsiskaitymai, kreditavimas, ėmė trūkti popierinių pinigų. Nuo 1990 iki 1992 rudenio rublio infliacija sudarė 2000%. Dėl to paspartėjo pasirengimas saviems pinigams įsivesti. 1991 rudenį Aukščiausioji Taryba priėmė pinigų išleidimo įstatymą ir buvo sudarytas lito komitetas iš trijų asmenų, į kurį įėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, Ministras pirmininkas, LB Valdybos pirmininkas.

1991 įvesti talonai nebuvo pinigai, tai buvo kortelės (produktų ar pan.). Trūko popierinių pinigų, buvo nutarta ir padaryta 1992 05 01 į apyvartą buvo išleisti piniginių ženklų (rublių) pakaitalai, kurie buvo pavadinti talonai, kurie kompensavo grynųjų rublių trūkumą. Tačiau tai nebuvo tikrieji pinigai.

Tokia dvilypė sistema ilgai gyvuoti nnegalėjo, todėl Lito Komitetas priėmė nutarymą nuo 1992 10 01 Lietuvoje įvesti laikinuosius pinigus – talonus. Rubliai į talonus buvo keičiami santykiu 1:1. Sava pinigų sistema Lietuvoje buvo sukurta 1992 10 01. Tokiu būdu Lietuvos ūkis buvo atribotas nuo didėjančios infliacijos Rusijoje įtakos. Lietuvai išėjus iš rublio apyvartos zonos, LB pradėjo vykdyti savarankišką pinigų politiką ir CB-ui būdingas funkcijas. Tuo laikotarpiu pagrindinis LB uždavinys buvo sukaupti užsienio valiutos atsargas, sukurti materialinį pagrindą ir teisines sąlygas CB veiklai, sumažinti infliaciją. Lietuvoje pradėjo veikti klasikinė dviejų lygių bankų sistema: CB – Lietuvos Bankas ir komerciniai bankai. 1993 05 25 į apyvartą buvo išleisti litais, tai nėra nacionalinės sistemos įvedimo data, tai buvo pinigų keitimas. Laikinieji pinigai (talonai) iš apyvartos buvo išimti per mėnesį, 100 talonų keičiant į 1 litą. Dėl griežtesnės LB pinigų politikos mažėjo infliacijos tempas, litas stiprėjo kitų valiutų atžvilgiu. LB tikslas buvo siekti pinigų stabilumo, paskui buvo pakeistas 1994 – siekti kainų stabilumo, dabar – palaikyti kainų stabilumą (kaip ECB).

LB pinigų politiką priimta skirstyti į 3 etapus:

1. Nacionalinės pinigų sistemos raidos pradžia. Nuo laikinųjų pinigų (talonų) įvedimo iki lito įvedimo, nuo 1992 10 01 – 1993 06 25

2. Nuo lito įvedimo iki lito patikimumo įstatymo įgaliojimo. Nuo 1993 06 25

– 1994 03 31

3. Įsigaliojus lito patikimumo įstatymui 1994 04 01 (kai litas buvo susietas fiksuotu kursu su doleriu). Nuo 2002 02 litas buvo persietas nuo dolerio prie euro.

Įvedus valiutos valdybos modelį, šio modelio šalininkai teigė, kad jis bus įvestas laikinai ir todėl LB 1997 01 patvirtino LB pinigų politikos programą 1997-1999 metams. Šios programos tikslas buvo laipsniškai atkurti CB funkcijas ir atsisakyti valiutų valdybos modelio. Tačiau ši programa nebuvo įgyvendinta ir valiutos valdybos modelio nebuvo atsisakyta. Jeigu įvedus €, bbus panaikintas VV modelis => bus įvestas plaukiojantis valiutos kursas.

7 tema. Korespondentiniai bankų ryšiai

Korespondentiniai santykiai tarp bankų tai visos galimos bendradarbiavimo tarp dviejų bankų formos, o korespondentinis bankas tai bankas, kuris teikia tam tikras paslaugas arba atlieka tam tikras operacijas kitam bankui. Pvz. paslaugos, susijusios su lėšomis, sąskaitų aptarnavimas, paskolos, garantijų suteikimas, tarpusavio prekyba vertybiniais popieriais, valiuta, tarptautiniai atsiskaitymai ir t.t.

Korespondentiniai ryšiai visada aktualūs tada, kai vienas bankas, norėdamas pagerinti savo operacijas turi naudotis kito banko paslaugomis ar kkitas bankas gali teikti žymiai geresnes paslaugas, t.y. greičiau, pigiau, arba kai bankas negali realizuoti paslaugų.

Korespondentiniai ryšiai naudojami nacionaliniame lygyje, nors pirmiausia turi didžiausią reikšmę tarptautinėse apyvartose, nes kito banko pritraukimas atsiranda tada, kai reikia vykdyti operacijas, pereinančias nacionalines rribas. Tokiu būdu atsiranda būtinumas kreiptis į užsienio bankus, norint sudaryti atitinkamus sandorius. Yra sakoma „užmezgami korespondentiniai ryšiai“ ir sudaromos sutartis su užsienio bankais.

Korespondentinių ryšių rizika įvertinama trimis aspektais:

1. Šalies rizika, kai šalyje nestabili politinė situacija ar pan.

2. Banko finansinio patikimumo arba mokumo rizika, kiekvienoje šalyje yra ir patikimų ir nelabai patikimų bankų.

3. Operacijos rizika, susijusi su kiekvienos operacijos specifika.

Rizika vertinama naudojantis visa prieinama informacija:

 Žinomų pasaulinių kredito reitingų agentūrų (Standart&Poor’s, Moody‘s) duomenimis

 Arba vienas bankas prašo kito tam tikros informacijos

Yra skiriamos šios korespondentinių sąskaitų rūšys:

 Loro sąskaita tai sąskaita nagrinėjamame banke atidaryta kitam bankui, dar kartais vadinama „Jūsų sąskaita mūsų banke“

 Nostro sąskaita tai sąskaita nagrinėjamo banko atidaryta kitame banke, kitaip sakant „Mūsų sąskaita Jūsų banke“

Lietuvos bankai užsienio bankuose turi atidarę nuo 30 iki 80 iir daugiau korespondentinių sąskaitų. Iš jų kiekvienas bankas kasdieniniame darbe naudoja nuo 8 iki 12 sąskaitas, o didžiausios apyvartos vyksta per 4-6 sąskaitas. Turėti daug korespondentinių sąskaitų užsienio bankuose nėra sudėtinga, tačiau tai nėra efektyvu, nes šių sąskaitų išlaikymas kainuoja.

Korespondentiniai ryšiai naudojami operacijoms, susijusioms su klientų poreikiais:

 Mokėjimų pavedimai

 Atsiskaitymai atidarant akredityvus

 Mokėjimai pagal čekius

 Garantijų suteikimas

 Valiutos pirkimas-pardavimas

 Prekyba pinigų rinkoje

 Indėlių pritraukimas ir paskolos

 Operacijos su vertybiniais popieriais ir pan.

8 tema. Bankų ataskaitos

Bankų ataskaita (BA) tai sudarytas ir pateiktas pagal nustatytos tvarkos reikalavimus dokumentas, kuriame pateikta iinformacija apie banką. BA pateikiamos banko vadovybei, bankų priežiūrai (Lietuvos banko kredito priežiūros departamentui), indėlių ir investicijų fondui, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Statistikos departamentui ir kt. BA rengiamos įvairiu periodiškumu:

 Metininės

 Ketvirtinės

 Dekadinės

 Savaitinės

 Dieninės ir t.t.

Iš banko ataskaitų galime gauti informaciją apie banko pelningumą ir prisiimtą riziką, rodiklių dinamiką, įvertinti komercinio banko veiklos rezultatus, palyginti vieno banko rodiklius su kitų bankų rodikliais. Lietuvos komerciniai bankai LB nustatyta tvarka privalo viešai publikuoti metinę balansinę ataskaitą, pelno (nuostolio) ataskaitą, pinigų srautų ataskaitą. Kad visi pageidaujantys galėtų su tomis ataskaitomis susipažinti. Nuo 2002 metų bankai privalo ataskaitas skelbti kas ketvirtį.

Banko aktyvai tai turintis vertę banko turtas, banko aktyvai susideda iš įvairių rūšių turto ir pretenzijų (reikalavimų) kitiems nuosavybės savininkams. Banko aktyvus sudaro:

 Pinigai

 Lėšos CB-uose

 Iždo vekseliai

 Pretenzijos bankams ir kitoms kredito ir finansų institucijoms (paskolos suteiktos kitiems bankams, investiciniams fondams ir t.t.)

 Paskolos ūkio subjektams

 Skolos vertybiniai popieriai (pirktos obligacijos)

 Nuosavybės vertybiniai popieriai (pirktos akcijos)

 Nematerialusis ir materialusis turtas atėmus amortizaciją ir nusidėvėjimą

 Specialieji atidėjimai, formuojami galimiems nuostoliams padengti

Aktyvinės operacijos yra susijusios su išteklių panaudojimu. Iš apskaitos pozicijų banko aktyvai gali būti apibrėžiami kaip tikėtinų busimų pajamų šaltinis, t.y. ekonominė nauda ateityje iš ankstesnių sandorių. Lietuvos komercinių bankų aktyvuose didžiausią dalį sudaro paskolos (apie 40%) ir jos uždirba didžiausią dalį banko pajamų:

1. iš palūkanų ir

2. komisinių mmokesčių.

Banko pasyvai tai banko įsipareigojimai kitiems nuosavybės savininkams. Banko pasyvus sudaro:

 įsiskolinimai CB-ams

 įsiskolinimai bankams ir kitoms kredito ir finansų institucijoms

 indėliai ir akredityvai

 specialieji ir skolinimosi fondai

 įvairūs kiti rezervai

Pasyvinės operacijos sukuria banko kredito išteklius. Viena pagrindinių pasyvinių operacijų – indėlių priėmimas. Lietuvos komercinių bankų pasyvuose didžiausią dalį sudaro indėliai iki pareikalavimo ir terminuotieji indėliai.