Pinigų politika

LIETUVOS PINIGŲ POLITIKA

Dažnai pasitaiko, kad -žodis, kuris nuolat ir kasdien vartojamas, atstovauja nelengvai nustatomai mokslo sąvokai, kad daiktas, kuris atrodo visai paprastas, gana sunkiai duodasi metodiškai nusakomas. Taip yra ir su pinigais bei jų apibrėžimu.

Mes visi kasdieniniu patyrimu gerai žinome, kas tai yra pinigai, tačiau ne kiekvienas iš mūsų sugebės duoti tikrai mokslišką pinigų apibrėžimą. Nesunku ir įspėti, iš kur kyla sunkumai moksliškai apibrėžti pinigus. Pinigai pasireikšdavo žmonių istorijoje labai įvairiomis formomis, ne visuomet atlikdavo vienodas ir tas pačias funkcijas iir pagaliau šių dienų painaus gyvenimo sąlygomis pinigai, atrodo, virtę ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio bei politinio gyvenimo pagrindu. Tasai nepastovus, nuolatos prie gyvenimo besitaikąs, tačiau drauge ir pats tą gyvenimą veikiąs pinigų vaidmuo ir sudaro didžiausią sunkumą pinigus apibrėžti. Juk ne be pagrindo jau nuo seno pinigai laikomi tokiu dalyku, kuris ne tik sunkiai nusakomas, bet ir kuris turi labai įvairius, nevienodus apibrėžimus. Ne tik kiekvienas ekonomikos metodas turi savotišką pinigų sąvoką, bet dar ir to paties ekonomikos mmetodo šalininkai dažnai pateikia įvairius pinigų apibrėžimus. Pinigų api¬brėžimo sunkumai bei įvairumai ir davė kai kuriems ekonomistams pagrindo visai atsisakyti nuo moksliško pini¬gų apibrėžimo. Tie ekonomistai pinigais laiko visa tai, kuo paprastai galima įsigyti gėrybių ir apmokėti skolos pasižadėjimus.

Pinigų apibrėžimas tturi remtis pinigų esmės pažinimu. Pinigų esmę geriausiai galime pažinti nustatę jų funkcijas. Juk ne be reikalo jau senovės filosofai sakydavo, kad operatio sequitur natūrom veikimas, daikto funkcijos seka jo prigimtimi ir kartu, inoma, parodo daikto esmę. Jei norėtume pinigus apibrėžti aplenkdami jų funkcijas, pasirėmę vien tik pinigų medžiaga arba, kaip sakoma, monetiniu terminu, pinigu substancija, tuojau susidurtume su beveik nenugalimais sunkumais.

Pirmiausia, pati pinigų medžiaga įvairiais laikais buvo labai įvairi, todėl sunku pasakyti, pagal kurio laiko pinigų medžiagą tektų pinigus apibrėžti. Pagaliau, jei sustotume ir ties dabartinių pinigų medžiaga (monetų metalais ar notų popieriumi), tai ir šiuo atveju, žiūrėdami vien medžiagos, vargu ar suprastume pinigų esmę. Monetos gali būti vartojamos ne vien pinigų reikalams, bet taip pat jos gali būti aauksakalių žaliava, muziejų eksponatai, dantų lopymo medžiaga, net ir žmonių pasipuošimo objektas. Popieriniai pinigai ir bankų notos irgi ne visuomet tetarnauja piniginiams reikalams. Kai popieriniai pinigai ar banko notos išimamos iš apyvartos, tai, nors jų medžiaga ir nieko nepasikeistų, jau nebėra pinigai. Tas pats atsitinka su notomis bei popieriniais pinigais ir didelės infliacijos metu, kada jie faktiškai netenka savo pinigu privalumų. Tuo būdu pati viena nei monetų, nei popierinių pinigų medžiaga negali padėti nustatyti pinigų esmės, kuria turi remtis pinigų aapibrėžimas. Todėl pinigams apibrėžti tenka sustoti ties pinigų funkcijomis.

Pinigų istorija rodo, kad bet kuris daiktas gali būti pinigai, jei jis visuomenės ūkyje atlieka tam tikras funkcijas. Todėl kyla klausimas, kokios yra tos funkcijos, kurios gali

paversti įvairius daiktus pinigais. Toms funkcijoms nustatyti galima pasirinkti du kelius. Pirmuoju keliu eidami, imame konkrečius dabarties pinigus, nagrinėjame visas jų atliekamas tautos ūkyje funkcijas ir nustatome, kurios funkcijos pavertė tam tikrą medžiagą pinigais arba, kitais žodžiais, nustatome, kurios funkcijos yra esminės pinigams. Antruoju keliu eidami, imame visą, dinamikoje esantį, atseit veikiantį, ūkio organizmą ir ieškome tame organizme tų sąnarių arba organizmo dalių, kurios eina mainų įrankio funkcijas, nes istorijos faktai aiškiai rodo, kad ir kokios rūšies būtų pinigai, jie visuomet neabejotinai atlikdavo mainų priemonės funkcijas. Kai tuo keliu nustatomas mainų funkcijų subjektas, tai galima ir toliau ieškoti, kokias dar kitas funkcijas eina tas mainų subjektas.

Pinigų funkcijoms nustatyti gal bus tinkamesnis antrasis metodas, kuris nustato funkcijas žiūrėdamas viso ūkio organizmo veikimo. Žinoma, tenka vėliau pasinaudoti ir pirmuoju metodu, kuris nagrinėja konkrečių dabar- ties pinigų funkcijas, tačiau tas metodas bus tik pirmojo metodo studijų rezultatų patikrinimas.

Norint įsigilinti j tautos ūkio dinamiką, pirmiausia reikia prisiminti keletą ekonomikos teorijos dėsnių. Ekonomikos teorija skirsto tautos ūkio gėrybes į dvi ddideles grupes: vienos gėrybės tenkina tiesioginius žmonių reikmenis—tai vartojamosios gėrybės; antroji gė¬rybių rūšis naudojama kitoms gėrybėms gaminti ar jau pagamintas gėrybes vartojimui pateikti — gaminamosios gėrybės. Tos gėrybės, kurios naudojamos naujoms gėrybėms gaminti, vadinasi gamybos priemonės, tos gėrybės, kurios naudojamos jau pagamintiems daiktams patiekti vartojimui, bus transporto priemonės. Produkcijos ir transporto priemonės atsirado tuo momentu, kai žmogus pradėjo gaminti ūkiškas gėrybes ir kol žmogus tokias gėrybes gamins, kad ir kokia būtų pasaulio ūkio santvarka (natūrali, kapitalistinė ar komu¬nistinė), tos produkcijos ir transporto priemonės bus reikalingos, nes jų būtinumas yra pagrįstas pačiu žmogaus ūkininkavimo faktu.

Dabartinėje kapitalistinėje ūkio santvarkoje, kuri remiasi asmens laisve, privatine nuosavybe ir darbo pasidalinimu, be tokių transporto priemonių, kuriomis perkeliami daiktai iš vienos vietos į kitą, yra dar ir tokių transporto priemonių, kuriomis perkeliama vieno asmens daiktų nuosavybė kitam asmeniui. Šiuo paskutiniuoju atveju galima kalbėti apie tarpasmeninį ekonominį susisiekimą ir apie tokio susisiekimo priemones. Mūsų ūkio santvarkoje, kur veikia darbo pasidalinimas, kiekvienas žmogus tesigamina tiesiogiai jam reikalingų dalykų tik mažų mažiausią dalelę, beveik visa, kas reikalinga vartojimui ar tolesnei gamybai, jam pateikia kiti

žmonės. Tų visų daiktų pateikimas įvyksta tarpasmeninio ekonominio susisiekimo keliu, kai tų daiktų nuosavybė perkeliama nuo vieno asmens kitam asmeniui. Tarpasmeninis ekonominis susisiekimas gali būti ppavadintas ir tarpasmeniniu ekonominiu santykiavimu. Pagaliau mūsų dabartinėje ūkio santvarkoje, kur, be darbo pasidalinimo ir privatinės nuosavybės, veikia dar ir asmens laisvė, nuosavybės perkėlimas įvyksta ne prievarta, kaip buvo baudžiavos ar vergijos laikais, bet laisvo susitarimo keliu.

Kyla klausimas, kokiomis ūkiškomis priemonėmis mūsų ūkio santvarkoje perkeliama nuosavybė nuo vieno asmens kitam asmeniui arba, kitais žodžiais, koks yra tas tarpasmeninio ekonominio susisiekimo įrankis, kurio ne- turėjo natūralinis ūkis, kai nebuvo darbo pasidalinimo ir kiekvienas pasigamindavo patsai viską, kas jam buvo reikalinga; koks yra tas įrankis, kurio neturės tariamai būsimoji komunistinė ūkio santvarka, jei tokia kada pasaulyje įsigalėtų, nes nebebus privatinės nuosavybės ir todėl nebus reikalo daiktų nuosavybės perkelti nuo vieno asmens kitam asmeniui; koks pagaliau yra tas įrankis, kuris ne visuomet buvo reikalingas vergijos ar baudžiavos laikais, nes tuomet nebuvo asmens laisvės ir todėl nuosavybė dažnai buvo perkeliama prievartos keliu. Šie klausimai nesunkiai išsprendžiami, jei tik imsime ieškoti tų ekonominių priemonių, kuriomis vieno asmens nuosavybė perkeliama kitam. Toji priemonė, tas įrankis, arba tarpininkas, yra ne kas kita kaip tik pinigai. Kapitalistinėje ūkio santvarkoje neišvengiamas yra tarpasmeninis ekonominis santykiavimas ir todėl toje santvarkoje būtinai yra reikalingi pinigai. Ūkininkaująs žmogus daiktus kilnoti erdvėje vartoja technines transporto priemones, o perkelti nuosavybę kitam asmeniui imasi tam

tikros ūkiškos priemonės, kurios vadinasi pinigai

Be pinigų, mainų ar ekonominio santykiavimo tarpininku gali būti vadinamas ir pirklys. Pirklys ekonominiame žmonių susisiekime eina tartum geležinkelio mazgo stoties pareigas, nes jo asmenyje koncentruojasi pasiūla ir paklausa arba, kitais žodžiais, pirklys tarpininkauja pirkimui ir pardavimui. Turtų perkėlimo procese panašus vaidmuo ir pinigų, nes ir pinigams tarpininkaujant įsigyjama kitų reikalingų daiktų. Tuo būdu ir piniguose tam tikra prasme susiduria pasiūla ir paklausa. Todėl pinigai ir gali būti vadinami daiktiniais žmonių ekonominio susisusiekimo tarpininkais, kai ppirklys bus asmeninis tokio susisiekimo tarpininkas. Tačiau tarp asmeninio ir daiktinio ekonominio susisiekimo tarpininko, kitaip sakant, tarp pirklio ir pinigų, be pačios prigimties skirtumų, yra dar ir funkcijų skirtumas, nes pirklys visuomet tarpininkauja dvišaliam turtų perkėlimui, o pinigai dažnai tarpininkauja ir vienašaliam turtų perkėlimui, pvz., kaip įvyksta mokesčių mokėjime. Visa, kas buvo pasakyta, rodo, kad pinigų funkcija mūsų ūkio organizme yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, arba, gal teisingiau, ekonominiam žmonių santykiavimui.

Nustačius pinigų funkciją, iškyla dar kitas klausimas, būtent, kurie kkonkretūs daiktai atlieka tarpasmeninio ekonominio tarpininkavimo funkcijas arba, kitais žodžiais,

kurie konkretūs daiktai yra pinigai. Apskritai galima butų pasakyti, kad kiekvienas daiktas, kuris ne atsitiktinai, ne vieną kitą kartą, bet pastoviai, nuolatos eina ekonominio tarpininkavimo funkcijas, yra pinigai. Šiuo atveju tenka iiškelti svarbą žodžių „pastoviai, nuolatos“, nes tik tokie daiktai telaikomi pinigais, kurių tiesioginė, pastovi, nuolatinė funkcija yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, nes šiaip atsitiktinai, vie¬ną kitą kartą bet kuris daiktas gali eiti ekonominio tarpininko pareigas.

Jei trumpai suglaustume visas išvadas, prie kurių prieita beieškant mokslinio pinigų apibrėžimo, tai tektų pa¬sakyti, kad pastovusis ekonominio žmonių santykiavimo tarpininkas vadinasi pi nigai. Tarpininkauti ekonominiam santykiavimui, be realių, konkrečių daiktų, gali ir nurašymai iš vienos banko sąskaitos ir įrašymai į kitą sąskaitą. Tokiu nurašinėjimu sukuriami pinigai, vadinamieji žiriniai pinigai, nėra joks konkretus daiktas, Žiriniai pinigai nesudaro savarankiškos pinigų rūšies, kuri būtų nepriklausoma nuo teisėtų krašto mokėjimo priemonių, bet yra tik tų teisėtų mokėjimo priemonių pasireiškimas bankų knygose. Tai pačiai pinigų rūšiai priklauso ir pinigu pperlaidos.

Žmonės kasdieniame gyvenime paprastai pinigais laiko tik konkrečius daiktus, todėl reikia patikrinti, ar duotasis pinigų apibrėžimas tinka tiems visiems konkretiems daiktams, kuriuos žmonės laiko pinigais, ir ar kartais tas apibrėžimas netiks ir tokiems daiktams, kurie apskritai nelaikomi pinigais. Konkretūs daiktai, kurie iš dalies pastoviai, iš dalies rečiau ar dažniau ir pagaliau iš dalies tik atsitiktinai eina pinigų funkcijas, yra: 1) monetos, 2) valstybiniai ir bankiniai popieriniai pinigai, 3) notos, 4) čekiai, 5) vekseliai, 6) procentiniai popieriai bei jų kuponai , 77) iždo orderiai ir 8)_ žyminiai ir pašto ženklai, banderolės ir kiti į juos panašūs daiktai, monetai, pinigai atsiskyrė ne tik nuo kitų daiktų, nuo pre¬kių, bet ir nuo tos medžiagos, iš kurios jie yra pagaminti. Pinigas monetos pavidalu virsta savarankišku daiktu. Monetos, kurios atitinkamos valdžios įsakymu yra išimtos iš apyvartos, kurios sudaro tik muziejų eksponatus, arba susidėvėjusios pagal įstatymais nustatytas normas, ne¬bėra pinigai.

Senesnieji ir tai palyginti neskaitlingi teoretikai, v. substancialistai, ginčijo popierinių pinigų pilnas pinigines teises. Tie teoretikai visai teisingai manė, kad pinigas, tarpininkaudamas ekonominiam žmonių susisiekimui, tu¬ri būti ir vertės matas. Būdamas vertės matas, galvojo tie teoretikai, pinigas ir pats turi turėti verte, nes kitaip jis negalėtų būti vertės matas. Popieriniai pinigai, kaip medžiaga, neturi savyje tos vertės, kurią jie turi ekono¬miniame susisiekime, tad popieriniai pinigai nėra tikra žo¬dio prasme pinigai. Popieriniai pinigai yra daugiausia tik pinigų surogatai, atseit pinigų pakaitalai. Netenka abe¬joti, kad kiekvienas pinigas turi turėti vertę, nes kitaip jis negalėtu tarpininkauti ekonominiam susisiekimui. Būtina tokio tarpininkavimo sąlyga yra kartu būti ir vertės ma¬tas. Tiesa, popieriniai pinigai neturi substancinės, atseit savo medžiagos, vertės, tačiau turi einamų funkcijų verte, kuri yra bet kurios vertės pagrindas. (Prie funk¬cijų vertės problemos teks vėliau plačiau sustoti.) Paga¬liau ir biloninių monetų mmedžiaga neturi tos vertės, ku¬rie įgyja ekonominiame gyvenime, tačiau biloniniams pi¬nigams neginčijamos pinigų teisės.

Panašiais sumetimais substancialistai laikė pinigų su¬rogatais ir bankų notas. Notos, esančios tik dokumentai, kuriais galima reikalauti iš banko tam tikrų įstatymais nustatytų vertybių: monetų, brangiųjų metalų lydinių ar devizų.

Mūsų laikais nebėra pasaulyje pilnaverčių monetų apy¬vartos, todėl tektų daryti išvadą, kad dabar pasaulis gyve¬na be tikrųjų pinigų ir verčiasi vien tik pinigų surogatais. Popieriniai pinigai ir notos mūsų laikais paprastai yra ne tik teisėtos, bet ir privalomos mokėjimo priemonės, kurių imti niekas negali atsisakyti. Monetos, popieriniai pinigai ir notos vadinasi kartais solutariniai pinigai, atseit tokie pinigai, kuriais galutinai apmokama skola. Pagaliau pilnavertės monetos ir popieriniai pinigai jokios įstaigos privalomai nebekeičiami į kitos rūšies pinigus,

todėl jie vadinasi definityviniai arba galuti¬nieji pinigai. Monetų, popierinių pinigų ir notų vie¬nintelis tiesioginis uždavinys yra pastoviai tarpininkauti ekonominiam žmonių susisiekimui, todėl jie ir vadinasi gyvieji, arba grynieji, pinigai.

Monetos

2003 m. Lietuvos Respublikos apyvartinių monetų rinkinys

5 litai (1998 m., 1999 m., 2000 m.)

2 litai (1998 m., 1999 m., 2000 m., 2001 m., 2002 m.)

1 litas (1998 m., 1999 m., 2000 m., 2001 m., 2002 m.)

1 litas (apyvartinė proginė, 2004 m.)

1 litas (apyvartinė proginė, 1999 m.)

1 litas (apyvartinė proginė, 1997 m.)

50 centų (1991 m.) (1997 m., 1998 mm., 1999 m., 2000 m.)

20 centų (1991 m.) (1997 m., 1998 m., 1999 m., 2000 m.)

10 centų (1991 m.) (1997 m., 1998 m., 1999 m., 2000 m.)

5 centai (1991 m.)

2 centai (1991 m.)

1 centas (1991 m.)

Šiuo metu iš apyvartos yra išimti ir nemokamai keičiami tik Lietuvos banko ir jo skyrių kasose šie Lietuvos Respublikos pinigai:

Banknotai:

100 litų – 1991 m. laidos

50 litų – 1991 m. laidos

20 litų – 1991 m. laidos

10 litų – 1991 m. laidos

Monetos:

5 litų – 1991 m. laidos

2 litų – 1991 m. laidos

1 lito – 1991 m. laidos

Kiek kitokios rūšies pinigai yra čekiai ir vekseliai. Tie¬sa, ir jie pastoviai tarpininkauja žmonių ekonominiam susisiekimui, tačiau tas tarpininkavimas nėra jų vieninte¬lis tiesioginis

uždavinys, todėl nei čekiai, nei vekseliai nevadinami grynaisiais, arba gyvaisiais, pinigais. Čekis yra tam tikros juridinės formos įsakymas bankininkui iš¬mokėti čekyje išrašytą sumą nurodytam asmeniui arba če¬kio padavėjui. Asmuo, duodąs įsakymą, turi turėti banke einamąją sąskaitą. Vekselis yra griežtos juridinės formos skolos dokumentas. Griežta juridinė vekselio forma pa¬lengvina skolos išieškojimą pagal vekselį. Vekselis skiria¬si nuo kitų skolos dokumentų savo abstrakčia forma, kuri nereikalauja nurodyti skolos pagrindo. Čekiai ir vekseliai savo indosamentais, arba, kaip pas mus sakoma, irais ‘, pasidaro lengvai perkeliamais dokumentais. Grynai tech¬nišku požiūriu,

čekis ir vekselis ne mažiau tinka mokė¬jimams, kaip notos ir popieriniai pinigai, tačiau jie skiria¬si nuo notų ir popierinių pinigų tuo, kad jie yra vardiniai dokumentai2. Čekio ir vekselio veikimo sritis paprastai yra ribota tam tikrų paskirų asmenų, nes, kad imtų čekį ar vekselį teisėtų mokėjimo priemonių vietoje, reikia ne tik inoti pasirašiusius vekselyje asmenis, bet ir tais as¬menimis pasitikėti. Pasitikėjimą turinčių asmenų pasira¬šyti čekiai ir vekseliai gali, iki jų terminui sueisiant, eiti iš rankų į rankas ir tuo būdu aatstoti gyvuosius pinigus. Tačiau vekseliai ir čekiai yra individualūs dokumentai, ku¬rie vieni kitų neatstoja, o grynieji, arba gyvieji, pinigai vieni kitus atstoja. Gyvieji pinigai perleidžiami be jokių įsi¬rašymų, kai vekseliai ir čekiai tokiais atvejais turi būti indosuojami. Jei notų bankas nebepajėgtų kada iškeisti savo notų kitomis vertybėmis, tai notų laikytojai negali kreipti savo ieškinio į tuos asmenis, iš kurių buvo gavę

tas notas, o čekiu ir vekselių laikytojai kaip tik turi tas teises. Pagaliau vekseliu ir čekiu teisine prasme ne tiek mmokama, kiek duodama mokėjimo sąskaita, būtent vek¬seliu ir čekiu, kaip pasakytų Romos teisininkai, vykdoma ne solutio, ne mokėjimas, bet datio in solutionem ar so-lutionis causa, davimas mokėjimo sąskaita arba iš prie¬žasties mokėjimo. Skola, apmokėta vekseliu ar čekiu, tik tuomet bus llikviduota, kai vekselis ir čekis bus realizuo¬tas. Taip vekselis ir čekis tartum turi du veidus: 1) čekis yra įsakymas išmokėti nurodomą sumą, o vekse¬lis yra skolos dokumentas; 2) čekis ir vekselis yra mo¬kėjimo priemonės.

Vekseliai, čekiai, žiriniai atsiskaitymai, pinigų perlair dos vadinasi bankiniai, rašytiniai, čeki-niai, iriniai, privatiniai pinigai, o mo-; netos, notos, popieriniai pinigai yra gyvieji, grynie¬ji, valiutiniai, solutariniai ir valsty¬biniai pinigai. Jau patsai toks didelis pavadini-, mų skaičius rodo, kad tų pinigų rūšių terminologija nėra dar galutinai nusistovėjusi.

Pinigais mes laikome pastovius ekonominio žmonių susisiekimo tarpininkus. Procentiniai popieriai bei jų ku¬ponai, ido orderiai, yminiai ir pašto enklai, bandero¬lės ir kiti j juos panašūs dalykai tik atsitiktinai, tik ypa¬tingais atvejais tėra vartojami kaip mokėjimo priemonė, todėl nėra pagrindo juos laikyti pinigais.

Banknotai ir jjų apsaugos požymiai

500 litų – 2000 m. laida [ apsaugos požymiai ]

200 litų – 1997 m. laida [ apsaugos požymiai ]

100 litų – 2000 m. laida [ apsaugos požymiai ]

50 litų – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

1998 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2003 m. laida [ apsaugos požymiai ]

20 litų – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

1997 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2001 m. laida [ apsaugos požymiai ]

10 litų – 1993 m. llaida [ apsaugos požymiai ]

1997 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2001 m. laida [ apsaugos požymiai ]

5 litai – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

2 litai – 1993 m. laida [ apsaugos požymiai ]

1 litas – 1994 m. laida [ apsaugos požymiai

Naujesnieji pinigų teoretikai nebenagrinėja ištisai vi¬sų pinigų funkcijų vienoje savo veikalų vietoje, bet tas visas problemas, kurios iškyla su pinigų funkcijomis, svars¬to drauge su kitais, dažniausiai ne tiek pinigų teorijos, kiek pinigų politikos klausimais. Tais atvejais, kada griežtai neskiriamos pinigų teorijos ir pinigų politikos sritys, bet svarstomi atskiri pinigų politikos klausimai paskirų pinigų problemų šviesoje bus nuoseklu patiesti bendrus pamatus tolesniam pinigų teorijos bei pinigų po¬litikos nagrinėjimui aiškiai nustatant tas visas funkcijas, kurias atlieka pinigai žmonių visuomenėje.

Pagrindinė, galima sakyti, vienintelė pinigų funkcija, kaip aukščiau buvo nurodyta ‘, yra būti pastoviu tarpas-

meninio ekonominio susisiekimo arba santykiavimo tarpi¬ninku. Jei vis dėlto kalbama ne apie vieną pinigų funk¬ciją, bet apie keletą, tai tik dėl to, kad ta pagrindinė eko¬nominio tarpininkavimo funkcija tolesnės, gilesnės anali¬zės suskaldoma dar į kelias funkcijas. Tokių, jei taip gali¬ma pasakyti, išvestinių pinigų funkcijų galima nurodyti 5, būtent: 1) mainų įrankis, 2) mokėjimo priemonė, 3) kapitalų judėjimo tarpi¬ninkas, 4) vertės matas ir B) taupymo priemonė. PPirmąsias tris pinigų funkcijas (mainų įrankis, mokėjimo priemonė ir kapitalų judėjimo tarpinin¬kas) tenka laikyti pirmaeilėmis funkcijomis, dvi paskuti¬niosios funkcijos, atseit vertės matas ir taupymo priemo¬nė, bus ne tiek savarankiškos pinigų funkcijos, kiek pir¬mųjų trijų pinigų funkcijų padariniai, arba, gal teisin¬giau, būtina pirmųjų trijų funkcijų veikimo sąlyga.

Atrodo, kad mainai, arba reikalas palengvinti mainus, sukūrė pinigus. Todėl ir pinigai pirmiausia turbūt bus pa¬sireiškę kaip mainų įrankis. Pagaliau ir dabartinėje ūkio santvarkoje pinigai daniausiai ekonominiame gyvenime vartojami kaip mainų įrankis. Ta prasme visai teisingai mainų įrankio funkcija laikoma svarbiausia pinigų funk¬cija, tačiau viena mainų įrankio funkcija dar neapima vi¬sos pinigų sąvokos, nes tarpasmeninio ekonominio susisie¬kimo funkcija yra kur kas platesnė sąvoka negu mainų įrankio sąvoka. Be mainų, į tarpasmeninį ekonominį susi¬siekimą dar įeina ne tik visi mokėjimai, bet ir įvairių formų kapitalų perkėlimai, nes tiek mokėdami, tiek kapi¬talus perkeldami, žmonės ekonomiškai santykiauja, ūkiš¬kai susisiekia su kitais žmonėmis.

Tuo būdu tik trys pinigų funkcijos, būtent mainų įran¬kis, mokėjimo priemonė ir kapitalų judėjimo tarpininkas, apima pilną tarpasmeninio ekonominio santykiavimo tarpi¬ninko sąvoką. Kitos dvi pinigų funkcijos, t. y. vertės ma¬tas ir taupymo priemonė, tiesiogiai į tarpasmeninio eko¬nominio susisiekimo tarpininko sąvoką neįeina, bet yra jos sąvokos realizavimo padariniai, yra būtinos ekonomi¬nio susisiekimo tarpininko veikimo sąlygos ‘.

200 litų nominalo mmoneta,

skirta Mindaugo karūnavimo 750-osioms metinėms

Auksas (Au 900), sidabras (Ag 925)

Kokybė „proof"

Skersmuo 27 mm

Masė 15 g (šerdis 7,9 g)

Monetos briaunoje yra užrašas: LIETUVOS KARALYSTĖ 1253

Monetos dailininkas Petras Repšys

Tiražas 2 000 vnt.

Išleista 2003 m.

Moneta nukaldinta Lietuvos monetų kalykloje

50 litų moneta, skirta

Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansambliui

(Iš serijos „Lietuvos istorijos ir architektūros paminklai")

Sidabras Ag 925

Kokybė „proof"

Skersmuo 38,61 mm

Masė 28,28 g

Monetos briaunoje yra užrašas:

ISTORIJOS IR ARCHITEKTŪROS PAMINKLAI

Monetos dailininkai Marius Zavadskis, Rytas Jonas Belevičius

Tiražas 1 500 vnt.

Išleista 2004 m.

Moneta nukaldinta Lietuvos monetų kalykloje

Šiuo metu iš apyvartos yra išimti ir nemokamai keičiami tik Lietuvos banko ir jo skyrių kasose šie Lietuvos Respublikos pinigai:

1. Pinigai — mainų įrankis. Mainydami mes paprastai duodame vieną daiktą už kitą. Kai į šį pa-

prastą ūkišką procesą įsiterpia pinigai, tuomet atsiranda savo rūšies dvilypis veiksmas — pirkimas ir pardavimas, Tarpininkaudami mainams, pinigai teikia didelių patogu¬mų ekonominiam gyvenimui. Tie visi patogumai juo la¬biau ryškėja, kai prisimename Afrikos tyrinėtojų aprašo¬mus natūralinių mainų sunkumus, kai nebuvo galima rasti dviejų žmonių, kurie turėtų tokių daiktų, kurių vienas iš kito pageidautų, o jei pagaliau tokie žmonės ir būdavo su¬randami, tai jų turimi daiktai dar rečiau tebūdavo vieno¬dos, lygios vertės.

Paprasti mainai buvo ir dar pakenčiami primityviame natūraliniame ūky, kai kiekvienas gamino beveik viską, kas jo gyvenimui buvo reikalinga,

tačiau juo labiau visuo¬menės ūkis vystėsi bei plėtojosi, juo labiau ūkiški santy¬kiai komplikavosi, juo labiau ėmė įsigalėti privatinė nuo¬savybė ir darbo pasidalinimas, juo vis mažiau buvo įma¬nomi natūraliniai, arba tiesioginiai be pinigų tarpininka¬vimo, mainai.

Pinigai, kai tik įėjo į ekonominio gyvenimo procesą, tuojau nutraukė varžančius tolesnę teigiamą ūkio raidą individualios gamybos ir individualaus vartojimo pančius. Pinigų ūkyje tuojau pradėta gaminti ne tas, kas sau pa¬čiam reikalinga, bet kaip tik tas, kas kitų pageidaujama, kam galima rasti tinkamą rinką. Pinigai kūrė dirvą, kku¬rioje galėjo tikslingai bei tvarkingai plėtotis gėrybių pro¬dukcijos procesas, nes kol kiekvienas gamino tik tai, kas jam pačiam reikalinga, tol negalima buvo kalbėti apie didesnį, planingą stambesnės gamybos išvystymą. Ta pras¬me pinigus, kurie atrišo gamybą nuo individualių gami¬nančio žmogaus reikalų, galima prilyginti transporto prie¬monėms, kurios atpalaidavo produkciją nuo gamybos vie¬tos.

Pinigai, kaip mainų įrankis, visuomenės ūkį teigiamai veikia dviem kryptim: gamybos specializacijos ir gamy¬bos organizacijos. Specializacija leidžia kiekvienam ga¬minti ne tik tai, kas jam pačiam reikalinga, bet ir tai, kas labiau aatitinka tiek paties gamintojo gabumus, tiek vietos gamybos sąlygas. Ne mažesnės reikšmės pinigai, kaip mainų įrankis, turi ir gamybos organizacijai. Mūsų dienų darbo gamyba remiasi ne tik turtų pasidalinimu, bet ir laisvu darbo sujungimu. Šiandieną tik su pinigų, kaip mainų įįrankio, pagalba galima laisvai sujungti gamtą, ka¬pitalą ir darbą vienam ilgam gamybos procesui, kurio pavienių stadijų darbo rezultatai dar nėra užbaigti, varto-

jimui tinkami gaminiai. Su pinigų pagalba, laisvos su¬tarties keliu, galima sujungti vienam gamybos procesui tokias darbo jėgas, kurių seniau ir didžiausias despotas nebūtų pajėgęs sujungti.

inoma, laisva sutartis dar nereiškia absoliutinės, vi¬siškos asmens nepriklausomybės. Tiesa, mūsų kapitalis¬tinė santvarka atleido žmogų nuo teisinės kitam žmogui priklausomybės, kokia buvo vergijos ar baudžiavos lai¬kais, bet užtat kapitalistinė tvarka kur kas labiau paver¬gė paskirą žmogų visuomeninio gyvenimo ir darbo rinkos sąlygoms. Šiandieną nebeatitinka tikrenybės sena patar-lė, kad kiekvienas pats yra savo laimės kalvis, nes dabar, dažniausiai paskiro žmogaus, laimę kala visuomeninis gyvenimas ir darbo rinka. Seniau nuolat buvo skundžia¬masi dėl darbo prievolės, dabar visur sskundžiamasi dėl didelio nedarbo. Seniau visur buvo keliama aikštėn dar¬bo prievolė, šiandien skelbiama teisė j darbą. Mūsų ūkio santvarkoje žmogus nebėra kito žmogaus siekimų įrankis, bet pats sau tikslas, žmogus yra juridiškai laisvas, tačiau ūkio srityje toji juridinė laisvė yra labai reliatyvi. Paga¬liau paskutiniais laikais pradeda aiškėti, kad ir tos relia¬tyvios laisvės ribos kaskart labiau siaurėja, kad žmogus vis labiau pančiojamas, vis daugiau varžomas paties ūkio gyvenimo sąlygų .

Pinigai, mainų įrankiai, patys būdami ūkio sąlygų pa¬dariniai, pradėjo pamažu vis labiau vveikti tas pačias ūkio sąlygas, kol pagaliau ilgesnėje raidoje sukūrė tokias są¬lygas, kuriomis pinigų, kaip mainų įrankio, vartojimas ne¬bepriklauso nuo vieno ar kito asmens nuožiūros ar net ištisos visuomenės pasirinkimo, bet virto neišvengiamu paties gyvenimo būtinumu.

Kapitalistinėje ūkio santvarkoje pinigai, kaip mainų įrankis, visų žmonių ieškomi, visų žmonių pageidaujami, nes visi žino, kad už pinigus galima gauti visų dalykų, kurie tik reikalingi gyvenimui. Pecuniam habens, habet omnetn rem, quam habere v uit — pinigų turįs turi kiek¬vieną daiktą, kurį tik nori turėti. Taip skelbdavo Romos

teisininkai. Tą Romos teisininkų posakį klasinė politinė ekonomija’ pavertė ekonomikos dėsniu. Deja, gyvenimo patyrimas parodė, kad tasai klasinės ekonomikos dėsnis, kaip ir nemaža kitų tos srovės dėsnių, nėra absoliuti tie¬sa, bet turi palyginti tik labai reliatyvią vertę. Juk dar visai netolimi tie pokariniai laikai kada u pinigus kai kuriuose kraštuose ne visuomet buvo galima gauti ir reikalingiausių dalykų. Tokiais atvejais grįžta natūralinių mainų laikai, kada prekes galima gauti tik už prekes. Kai šiandien visi kraštai ne tik muitais, bet ir įvairiais kontingentais bei licencijomis varžo prekių įvežimą, tai visai priešingai infliacijos laikais vien tik tam tikrais lei¬dimais tebuvo galima išveti prekes iš krašto. Infliacijos laikais žmonės ieško ne pinigų, bet prekių, nes infliacija sugriauna pinigų verte, sunaikina jjų pirkimo galią. Pini¬gai, nebetekę vertės bei ja pagrįstos pirkimo galios, nebė¬ra žmonių pageidaujamas dalykas. Ir pinigų vertė, kaip ir visų kitų daiktų kaina, pareina nuo rinkos pasiūlos ir paklausos santykių.

Valdžios ne kartą mėgina įvairiomis įstatyminėmis bei administracinėmis priemonėmis tvarkyti pinigų rinkos pa¬siūlos bei paklausos dėsnius. Mėginta nustatinėti pinigų kursai, prekių kainos, drausta laikyti ir vartoti užsienio mokėjimo priemones ar aukso lydinius. Tie visi ygiai tik tais atvejais teturi teigiamų padarinių, jei jie atitinka konkrečias gyvenimo sąlygas. Kiekvienai monetinei val¬džios politikai tinka posakis: „Valdžia gali norėti, kas jai patinka, tačiau, jei valdžia nori, kad jos valia virstų gy¬venimo tikrove, ji gali norėti tik to, ką leidžia rinka". Jei valdžios pasirinktos priemonės neatitinka krašto ūkio są¬lygų., tai jokios įstatyminės ar administracinės priemonės ne tik nieko nepajėgs nuveikti, bet dar ims trukdyti pi¬nigų, kaip mainų įrankio, veikimą ir tuo, žinoma, kenkti teigiamai krašto ūkio raidai

Pirmosios dvi pinigų funkcijos, mainų įrankio ir mo¬kėjimo priemonė, yra labai artimai viena su kita susiju¬sios, nes visais laikais mokėjimai buvo daromi kaip tik tais daiktais, kurie drauge yra ir mainų įrankiai. Jei mo¬kėjimai vykdomi tais pačiais daiktais, kurie yra ir mainų tarpininkai, tai mokėtojas lengviau gali įsigyti mokėji¬mams reikalingų daiktų ir mokesčio gavėjas lengviau su¬naudoja tuos daiktus bbet kuriems savo reikalams tenkin¬ti. Tais sumetimais visi mokėjimai dabar ir vykdomi tais daiktais, kurie yra ir mainų įrankiai, būtent pinigais. Jei kada mokėjimams ir nevartojami pinigai, tai paprastai tik tais atvejais, kada mokėjimai daromi laisvu noru. Taip daiktais duodamos dovanos, sudaromi testamento aktai, skiriamos dukterims dalys, arba kraičiai’. Jei įstatymai kartais numato privalomus mokėjimus ar patarnavimus, tai jie paprastai gali būti pakeisti gyvaisiais pinigais. Jei čia yra kokių išimčių, tai nebent karo metu daromos rek¬vizicijos, kurios dažniausiai nepakeičiamos pinigais.

Šiaip visi mokesčiai renkami pinigais, nes tik pinigais tegalima teisingai idiniame kredito apibrėžime teisingai nurodoma pačios kredito operacijos eiga, bet ne paties kredito esmė.

Juridinį kredito apibrėžimą suekonomino Bėm Baver¬kas (1851—1914) ‘, kuriam kreditas yra mainai dabarties gėrybių ateities gėrybėmis. Kadangi ateities gėrybės, at¬seit laukiamos gėrybės, paprastai maiau vertinamos ne¬gu dabarties, t. y. jau rankoje turimos gėrybės, tai tuo vertės skirtumu Bėm Baverkas ir pagrindžia savo žinomą. palūkanų teoriją. Bet ir Bėm Baverko teorija ne tiek api¬brėžia kreditą, kiek duoda jo eigos aprašymą.

Kai kreditas apibrėžiamas kaip reproduktyvinių gėry¬bių vartojimo perleidimas, tai tokiam apibrėžimui galima užmesti tai, kad jis praleidžia konsumentinj (vartojamą¬jį), atseit vien pragyvenimo reikalams imamą kreditą. Ta proga tenka nurodyti, kad ekonominis kredito teikimas, arba kreditas ūkiška prasme, tėra tik tais

atvejais, kai ka¬pitalas perleidiamas kitam asmeniui gamybos reikalams. Juk ir pačioje kapitalo sąvokoje jau glūdi tolesnės gamy¬bos sąvoka . Sumetimai, kuriais teikiamas kreditas ne to¬lesnei gamybai, bet tiesioginiam vartojimui, yra aiškiai ne ekonominio pobūdžio, vis vien kad ir kas būtų tokio kredito ėmėjas. Vartojimo kreditą teikdamas, kreditorius gali vadovautis geraširdiškumu, palankumu, visuomenės gerove, patriotizmu arba net ir asmeninio pelno troškimu. Tie visi sumetimai vargu ar daug bendro turi su ūkišku-mo dėsniais. Bet kai neigiamas vartojamojo kredito ūkiš-kumo pagrindas, tai dar kkartu neginčijama tokio kredito, bent tam tikrais atvejais, naudingumas bei reikalingumas.

Pasiaiškinus dėl kapitalo ir kredito sąvokų, tenka su¬stoti prie pinigų reikšmės kapitalų mobilizacijai, kuri pa¬prastai pasireiškia kredito operacijose. Pinigų, kaip kapi¬talų mobilizacijos tarpininko, svarba ryškiai pasirodo, jei palyginsime dabartinius kreditoriaus ir skolininko santy¬kius su ta padėtimi, kurioje kreditorius ir skolininkas bu¬vo natūralinio ūkio santvarkoje, kada nebuvo kapitalų mobilizacijos tarpininko. Natūralinio ūkio sąlygomis kre¬ditoriui ne visuomet lengva surasti tokį žmogų, kuriam kaip tik būtų reikalinga skolintis tokių daiktų, kuriuos tu¬ri kreditorius. JJei pagaliau ir pasiseka kam paskolinti tu¬rimus daiktus, tai, priimdamas juos atgal, kreditorius tu¬rėtų žiūrėti, jei tie patys daiktai grąžinami, kad jie ne-

būtų blogesnės būklės, kaip buvo paskolinti, arba, jei grą¬inami kiti, bet paskolintus daiktus atstojantieji daiktai, tai tektų susirūpinti, kkad jie būtų lygios vertės kaip ir pa¬skolintieji.

Visai kitaip kapitalai yra perkeliami pinigams tarpi¬ninkaujant. Skolininkas, gavęs piniginį kapitalą, gali be jokio vargo jj sunaudoti bet kuriems tikslams, nes u pi¬nigus normaliomis sąlygomis galima įsigyti visų medžia¬ginių gėrybių. Tas pinigų realizavimo lengvumas padeda ir kreditoriui rasti pinigų reikalingą skolininką. Pagaliau, ir atgaudamas paskolą, kreditorius normaliomis sąlygo¬mis gauna tos pačios vertės gėrybes, ką buvo davęs, nes normaliomis sąlygomis pinigų vertė yra palyginti pastovi. Tais visais sumetimais mūsų ūkio santvarkoje, kai kapi¬talai mobilizuojami ta ar kita paskolos forma, tai tas vyk¬doma pinigams tarpininkaujant. Pinigai, tarpininkauda¬mi kapitalams perkelti, atlieka tą patį vaidmenį kapita¬lų rinkoje, ką ir eidami mainų įrankio funkcijas prekių rinkoje.

Pinigai nebegali tinkamai atlikti kapitalo mobilizaci¬jos funkcijų, kai jų vertė svyruoja, kai jų kkursas pasidaro nepastovus. Kai pinigų vertė svyruoja, tai nei kreditorius, nei skolininkas nežino, kokia gali būti reali tikroji pasko¬linto kapitalo vertė paskolos grąžinimo metu. Jau seniai pastebėta, kad pinigai, netekę vieną kartą pastovios ver¬tės, pradėję svyruoti, paprastai rodo palinkimo kristi, vis labiau mažinti savo vertę ir todėl žmonės vengia sko¬linti savo pinigus, nebenori taupyti savo udarbius ar pa¬jamas, nes paskolinę ar sudėję kredito įmonėse vienas ver¬tybes, vėliau begauna mažesnės realios vertės gėrybes. Žmonės, bijodami savo piniginių gėrybių vertės mažėji¬mo, pradeda kkratytis pinigų ir rūpinasi už juos įsigyti bet kurių, šiaip tiesiogiai jiems ir nereikalingų dalykų. O kur nėra taupymo, tenai negali būti ir kapitalo, kur nėra ka¬pitalo, tenai neturi ko veikti ir kapitalų mobilizacijos tar¬pininkas, pinigai.

Mainų įrankio, mokėjimo priemonės ir kapitalų mobili¬zacijos tarpininko funkcijos yra labai artimai viena su kita susietos. mogus skolina kitiems savo pinigus arba pats ima paskolas, nes žino, kad už pinigus gali įsigyti

Įvairių dalykų ir atlikti visus mokėjimus. Savo ruožtu ka¬pitalo tarpininko funkcija veikia mainų įrankio ir mokėji¬mo priemonės funkciją. Žmogus savo ūkiško veikimo re¬zultatus taupo, kapitalizuoja, nes žino, kad kapitalų rin¬koje visuomet ras norinčių jo kapitalizuotas santaupas skolinti ir mokėti už jas palūkanas. Skolininkas pajėgia mokėti palūkanas, nes jis pelnosi vartodamas paskolintus pinigus mainams ir mokėjimams.

4. Pinigai — vertės matas. Mainų įrankis, mo¬kėjimo priemonė ir kapitalų mobilizacijos tarpininkas — tai trys pirmaeilės pinigų, kaip pastovaus tarpasmeninio ekonominio susisiekimo tarpininko, funkcijos. Ketvirtoji pinigų funkcija, pinigai — vertės matas, kaip jau buvo minėta, yra tik logiškas pirmųjų trijų funkcijų rezultatas, nes vertės matavimas, kainos nustatymas yra tik būtina tarpasmeninio ekonominio susisiekimo sąlyga, tačiau pati tiesiogiai neįeina į tarpasmeninio ekonominio susisiekimo sąvoką. Kai vertė nustatoma, tai dar su niekuo ūkiškai nesantykiaujama.

Prieš kalbėdami apie vertės mato funkciją, turime nors iir visai paviršutiniškai išsiaiškinti pačios vertės sąvoką l. Vertė nėra koks objektyvus, pačiame daikte glūdįs daikto privalumas. Vertė nėra daiktui pagaminti įdėto laiko ar pinigų kiekis. Vertė yra subjektyvi, paties žmogaus daik¬tui teikiama, jei taip galima pasakyti, grynai išorinė daik¬to savybė. Ji remiasi žmogaus santykiu su išoriniu pa¬sauliu arba, konkrečiau — žmogaus santykiu su vertina¬muoju daiktu. Vertė yra žmogaus nuomonė apie vertina¬mojo daikto naudingumą pačiam žmogui arba ištisai vi¬suomenei. Bet kuris daiktas turės paskiram žmogui ar vi¬sai visuomenei vertės, jei jis galės patenkinti jų reikmes ir jei tam daiktui įsigyti reikalinga darbo. Daiktai ir labai naudingi, bet laisvai gaunami neribotu kiekiu, inoma, neturi ekonominės vertės.

Jei daiktas gali patenkinti kurią nors žmogaus reikmę,

vis vien, ar ta reikmė bus įsivaizduota ar tikra ‘, subjek¬tyvi ar objektyvi, ir jeigu tuo pačiu metu to daikto įsigiji¬mas yra susietas su darbu, tai tik tuomet galime kalbėti apie daikto vertę. Daikto naudingumas bus daugiau sub¬jektyvus veiksnys, kai daiktui pasigaminti reikalingas darbo kiekis bus daugiau objektyvus vertės veiksnys. Tie abu veiksniai drauge nulemia daikto vertę.

Juo daugiau įvairių daiktų dėl mainų patenka į rin¬ką, juo didesnis atsiranda reikalas nustatyti tų daiktų vertę. Lengviausiai nustatoma tų įvairių įvairiausių daik¬tų vertė, jei išskiriama vienas ar keli daiktai ir nustato¬ma jų vvertė palyginti su visais kitais daiktais. Žinodami to vieno daikto vertės santykį su kitais daiktais, lengvai galime nustatyti įvairių daiktų tarpusavio vertės santy¬kius . Vienu kuriuo daiktu matuodami visus kitus daiktus, nustatome tų daiktų tarpusavio vertę. Tas daiktas, kuriuo matuojame visas prekes, vadinasi pinigai. Tas būdas, ku¬riuo nustatome daiktų vertę, vadinasi vertės matavimas; tas daiktas, kuriuo mes matuojame įvairių daiktų vertę, atseit pinigai, vadinasi vertės matas; vertės matu, arba pinigais, išreikšta daiktų vertė vadinasi kaina.

Vertės matavimas yra tam tikrų dydžių lyginimas ta pačia prasme, kaip elgiamės ilgį, plotį ar svorį matuoda¬mi, nebent tik tas skirtumas, kad, ilgį ar svorį matuoda¬mi, mes darome išorinį objektyvų veiksmą, tačiau, matuo¬dami daiktų vertę, tiesiogiai jokio išorinio žygio nedaro¬me, tik sprendžiame daiktų tarpusavio vertės santykį. Kai mes nustatinėjame daiktų vertės santykius, mums nesvar¬bu, ar daiktai patenka į rinką jau turėdami kokį vidinį tarpusavio vertės santykį, ar tas vertės santykis yra tik prekių apyvartos rinkoje padarinys. Mums turi svarbos tas faktas, kad mes tik rinkoje nustatome daiktų tarpusa¬vio vertės santykius .

Daiktų tarpusavio vertės santykių nustatymas būtų lengvesnis žygis, jei žmogus gyventų izoliuotas nuo vi¬suomenės ir ta visuomenė neveiktų visų jo vertės spren¬dimų. Kai žmonės gyvena vienodomis ūkiškomis bei vi¬suomeninėmis sąlygomis, turi jei ne visai vienodas, tai

palyginti artimas dvasines ir medžiagines reikmes, tai ne-

labai jau skiriasi vieni nuo kitų ir jų vertės sprendimai. Dar labiau suvienodina paskirų žmonių daromus daiktų vertinimo sprendimus vienodas auklėjimas, vienodi įpro¬čiai, vienodos pažiūros ‘. Tuo būdu pamažu susidaro vi¬suomenėje tokie paskirų daiktų vertinimai, su kuriais pa¬vienis mogus susiduria tartum su tam tikru objektyviu, nuo jo asmens nusistatymo nepriklausomu, visiems priva¬lomu vertės sprendimu. Taigi iš pradžių savo kilme sub¬jektyvus daiktų vertinimas pamažu virsta objektyviu, nuo paskiro žmogaus nebepriklausomu, pačios visuomenės nu¬sistatymu.

Vertės sprendimų ssuobjektyvėjimas ryškiai pasirodo pirkimo bei pardavimo procese, kai paklausos bei pasiū¬los padarinius, atseit perkamų ir parduodamų daiktų vertę, nustato visuomeninis tų daiktų vertinimas. Net ir kiekvie¬name konkrečiame pirkimo pardavimo akte daikto vertę nustato ne tik faktiški mainų dalyviai, atseit pirkėjas ir pardavėjas, bet ir visi galimi perkamojo daikto pirkėjai ir pardavėjai, nes niekas brangiau nemoka, negu gali kitur nusipirkti, ir niekas pigiau savo prekės neatiduoda, negu gali iš kitų pirkėjų gauti.

Bendras visų ūkiškų gėrybių privalumas yra vertė, iš¬reikšta pinigais, arba kkaina, kuri įgalina mus tas gėrybes lyginti, matuoti ir vertinti. Todėl mes ir kalbame apie pi¬nigus, kaip vertės matą, nes pinigais išreikšta vertė, at¬seit kaina, matuojame įvairias ūkiškas gėrybes.

Ta prasme nustatyta pinigų, kaip vertės mato, sąvoka gali susilaukti ir faktiškai ssusilaukia kai kurių priekaištų. Pirmiausia šitokiai vertės mato sąvokai priekaištauja¬ma, kad vertė, būdama grynai subjektyvus žmogaus spren¬dimas, negali būti matuojama, nes matuoti galima tik ob¬jektyvų, realų daiktą. Jau buvo nurodyta, kad vertė nėra jau taip grynai subjektyvus paskiro mogaus sprendimas, nes, be daiktui pagaminti reikalingo darbo veiksnio, dar ir pačios visuomenės nusistatymas suobjektyvina net ir šiaip subjektyvų paskirų asmenų sprendimą. Tačiau, kas šiuo atveju yra svarbiausia, vertė pasireiškia mainomųjų daiktų tarpusavio santykiais, kurie išreiškiami skaičiais. Tokie įvairių daiktų skaičiais išreikšti santykiai yra kon¬kretus, objektyvus dalykas, kuris, kaip visi turintieji tam tikrą dydį dalykai, gali būti ir matuojami.

Toliau gali būti prikišama, kad vertės matas turi būti

pastovus, nes bet kuris matavimas nepastoviu matu neturi jokios — nei teorinės, nei praktinės — reikšmės. TTuo tarpu visos ūkiškos gėrybės, neišskiriant ir pinigų, neturi abso¬liučiai pastovios vertės. Čia tenka pasakyti, kad vertės mato funkcijos bus visiškai atliktos, jei pasiseka vien tam tikru laiku nustatyti vertės mato ir matuojamojo daikto vertės santykį. Tam tikro laiko vertės santykiui nustatyti nebūtinai jau yra reikalingas absoliučiai pastovus matas ‘. Pagaliau gali būti padarytas priekaištas, kad bet kuris matas turi turėti bent tuos privalumus, kuriuos matuoja kituose daiktuose. Taip, pvz., ilgio matas turi turėti bent ilgį, svorio matas — svorį, talpos matas — talpą. Lygiai taip pat ir vertės matas, pinigai, turi pats turėti vertę, nes, neturėdamas tos vertės, negali matuoti ir kitų daiktų ver¬tės. Tuo tarpu popieriniai pinigai neturi patys jokios vertės, taigi, kokiu būdu jie gali būti vertės matai? Tenka sutikti, kad popieriniai pinigai neturi substancinės vertės, bet vertę jie, be abejo, turi, ir toji vertė yra jų einamųjų funkcijų vertė, būtent popieriniai pinigai yra mainų įran¬kis ir mokėjimo priemonė ir tos jų funkcijos teikia jiems vertę. Pagaliau nesunku prieiti prie išvados, kad visi daik¬tai, net ir tie, kuriems tariamai teikia vertę pati jų subs¬tancija, faktiškai semia savo vertę ne iš savo substanci¬jos, bet iš tų funkcijų, kurias jie atlieka ‘. Tad ir popieri¬nių pinigų funkcijos teikia jiems realią vertę, kuri padaro juos tinkamais vertės matais.

Pinigų vertės mato funkcija, nors ir laikoma išvestine, antraeile pinigų funkcija 3, turi labai didelę reikšmę ūkio gyvenimui ir tai ypač šiais atvejais: 1) kai nustatomas kraštui reikalingas pinigų kiekis, nes nuo pinigų vertės pareina didesnė ar mažesnė pinigų paklausa ; 2) kai nustatomas paskiri asmens ūkiškas pajėgumas. Jei pinigais nebūtu galima mauoti daiktų vertės,

tai kiekviena kartą, norint nustatyti kokio nors asmens turtingumą, tektų iš¬vardyti ne tik visus jam priklausomus daiktus, bet ir ttu daiktu rūšis bei privalumus; 3) kai sudaroma paskiro ūkio ar paskiros įmonės pelno ir nuostoliu sąskaita ir pagal to¬kios sąskaitos duomenis nustatomas tolesnis tos Įmonės veikimo planas. Tikslus pelno ir nuostolių apskaičiavimas turi didelę svarbą ne tik paskiriems privatiniams ūkiams, bet ir visam tautos ūkiui. Pelningumas — tai pagrindinis mūsų ūkio santvarkos organizacijos pradmuo. Normalio¬mis sąlygomis įmonės nuostoliai rodo, kad įmonė blogai vedama arba ji yra visai nereikalinga tautos ūkiui. Įmo¬nės pelningumas — tai geriausias įmonės esimo bei jos veikimo pateisinimas. Kapitalistiniame ūkyje, kuris remia¬si asmens laisve, privatine nuosavybe ir darbo pasidalini¬mu, kapitalas ir darbas plaukia į tas vietas, kur galima pelningai dirbti. Pelningos kapitalui ir darbui yra kaip tik tos vietos, kur jie yra reikalingi. Todėl galų gale pi¬nigai, kaip vertės matas, nurodo kapitalo ir darbo reika¬lingas vietas; 4) pinigų, kaip vertės mato, funkcijos reikš¬mė labai ryškiai pasirodo, kai reikia sudaryti prekybos, mokėjimų ir tautos ūkio balansus. Tuos visus balansus tik tuo atveju tegalima sudaryti, jei pinigais išreiškiama įve¬žamų ir išvežamų prekių, daromų ir gaunamų tarptautinių mokėjimų ir visos tautos turtų bei metinių pajamų vertė; S) tik su vertės mato pagalba galima palyginti įvairių metų krašto prekybos, mokėjimų ir ūkio balansus ir tuo būdu nustatyti tikrąjį krašto ūkio bbarometrą, kuris parodo, ar krašto ūkis kyla ar smunka ; 6) vertės matas paro¬do, už kokią sumą kurių prekių išvežama ir įvežama, ir tuo palengvina nustatyti tinkamas krašto ūkio politikos gai¬res ; 7) vertės matas, įgalindamas sudaryti prekybos ba¬lansą, palengvina nustatyti įvairių (kraštų tarpusavio ekonominę, kartu, žinoma, ir politinę priklausomybę.

Visus nurodytus teigiamus pinigų, kaip vertės mato, privalumus bent kiek aptemdo reliatyvus to mato pasto jamas. Ta proga nurodoma, kad notų bankas gali turėti tik tiek aukso, kiek neišvengiamai reikalinga notų pasto¬vumui laiduoti ir mokėjimų balanso saldui išlyginti. Šian¬dien nemaa ekonomistų yra susirūpinę ieškoti naujų monetinės politikos kelių, kurie leistų tautos ūkiui išeiti, jei jau ne visai be aukso, tai bent maesniais aukso ištek¬liais.

Kapitalizmas, kurio siekimas yra kuo daugiausia pel¬nyti, kurio dvasia yra skaičiavimo dvasia, duoda ir pini¬gams taupyti ne tik naują krypti, bet ir naują prasmę. Kapitalizmas nurodė, kad ne tam reikia taupyti, kad pi¬nigai gulėtų be darbo, laukdami pasislėpę „juodosios die¬nos“, bet tam, kad planingai, organizuotai paleisti dar¬bą kurtų naujas ūkiškas gėrybes. Kapitalizmas ne tik ieš¬ko pelno, bet ir viską apskaičiuodamas sugeba surasti naujus to pelno šaltinius. Tezauruoti pinigai yra bent laikinai mirę tautos ūkiui; jie neduoda pelnų nei pačiam taupytojui, nei visuomenei. Visai kitaip yra, kai sutaupyti pinigai

eina į ekonominį krašto kūrybos darbą, kai taupy¬mo keliu jie virsta gimdančiais naujas vertybes kapita¬lais.

Tačiau ir tas organizuotas kūrybinis taupymas turi sa¬vo teoriniu priešininkų, kurie visai teisingai nurodinėja, kad tikrasis bei svarbiausias ekonominės kūrybos aksti¬nas yra prekių paklausa, arba kitais žodžiais, pinigais mai¬tinamas prekių vartojimas. Taupymo priešininkai, paskel¬bę tą visai teisingą dėsnį, daro sunkiai pateisinamą ir krašto ūkiui žalingą išvadą, būtent, kad pinigų taupymas, kuris varžo asmeninį vartojimą, esą mažina prekių pa¬klausą, ir kartu jau trukdo teigiamą krašto ūkio raidą. TTačiau taupymas ne tik nesiaurina vartojimo, bet dar jį tvarkydamas palaiko, ir tuo būdu virsta smarkiu ūkiškos gamybos veiksniu. Taupymo keliu sukurti kapitalai, per kredito įmones ar kuriuo kitu būdu paleisti į krašto ga¬mybos darbą, duoda uždarbio ne tik darbininkų minioms, bet ir kitiems tuo ar kitu būdu dalyvaujantiems gamybo¬je žmonėms. Tie visi asmenys, suvartodami gautą uždar¬bį, kelia ūkiškų gėrybių paklausą, kuri veikia tolesnę pre¬kių gamybą.

Ekonominiu atvilgiu taupymas paskiram mogui vi-

suomet yra naudingas dalykas’. Sutaupytų kapitalų nau¬dojimas ne visuomet visuomenės aatžvilgiu gali būti tei¬giamai vertinamas. Kai taupant sudaryti kapitalai tiek pa¬kelia gamybos žmonių pajėgumą, tiek išvysto pačią ūkiš¬kų gėrybių gamybą, kad pagamintos prekės prašoka dar galimas pinigais apmokėti žmonių reikmes, tuomet tokie kapitalai pasidaro bent mūsų gyvenamoje santvarkoje kenksmingais krašto vveiksniais .

Juo labiau įsigali pasaulyje kapitalizmo dvasia, juo la¬biau taupymo funkcija susilieja su kapitalų mobilizacijos funkcija, nes juo daugiau taupoma, juo labiau didėja mo¬bilizacijai skiriami kapitalai. Kapitalistinė santvarka jun¬gia labai artimais saitais taupymą ir kreditą. Kai tik kur pasirodo kapitalizmo rūmuose plyšiai, tuojau taupymas virsta tezauravimu, kuris vengia bet kurių kredito ope¬racijų. Dabartinio ūkio sąlygomis tik mokanti taupyti tau¬ta gali būti turtinga ir kartu kultūringa ir laisva, nes tik tenai, kur taupoma, atsiranda kapitalų, veikia pigus kre¬ditas, didėja vartojimas, auga gamyba ir apskritai kyla ūkiška gerovė, kuri yra tautos kultūros, civilizacijos ir politinės galios pagrindas. Kiekvienas krašto pilietis turi būti giliai įsitikinęs, kad dabartinė ūkio santvarka, kuri remiasi asmens laisve, privatine nuosavybe ir darbo pasi¬dalinimu, neįmanoma be finansinio kapitalo.

Jei šiandien ddar galutinai nenusistovėjo nei paties ka¬pitalo esmės, nei jo kilmės teorijos, tai vis dėlto neabejo¬tinai tų visų teorijų branduolį sudaro taupymo teorijos. Neabejotina, kad tarp taupmenų ir kapitalo esama labai artimų ryšių. Kur netaupoma, tenai ne tik nekuriama nau¬jų kapitalų, bet ir griaunami seniau sudarytieji piniginiai turtai. Šį posakį geriausiai gali patvirtinti pokarinė JAV politika. Tauta, būdama galingiausia savo ūkio gamyba, turtingiausia savo žemės turtų, pradėjo skelbti žodžiu ir darbu, kad taupumas yra ekonominės depresijos priežas¬tis. Taupumas stabdąs platesnius produkcijos uužsimojimus, atseit silpninąs gamybą, pakertąs vartojimo pajėgumą.

Tautos gerovė reikalaujanti didinti žmonių išlaidumą, nes jis pakeliąs žemės ūkio ir pramonės gaminių paklausą. Pagal tokias savo teorijas amerikiečiai kuria vartojimo kreditus, remia vis labiau įsibėgėjančius mainus.

Tokių doktrinų ir jomis pagrįstos politikos padarinių neteko ilgai laukti. Greitu laiku kilusi iauri, istorijoje dar nebuvusi ūkiška Amerikos krizė yra, be abejo, tiesio¬ginis padarinys tos savotiškos, griaunančios finansinius kapitalus ūkiškos politikos padarinys. Ne kas kitas, kaip tik asmuo, labai danai savo odiais ir ygiais skatinęs amerikiečių „išlaidumo politiką“, prezidentas Ruzveltas, pamatęs baisius tos politikos padarinius, stojo žodžiu ir darbu į kovą su taupumo priešais. Savo kalboje 1935 m. gegužės 23 d. kongrese prieš pasiūlytas infliacinio pobū¬dio tariamiems Didiojo karo dalyviams pensijas Ruz¬veltas visu griežtumu pasmerkė tvirtinimą, kad vien išlai¬dų padidinimas atgaivins krašto ūkį ir grąžins pražudytas prosperty iliuzijas, ir pavadino tokį tvirtinimą nepama¬tuota ir kenksminga tautos ir valstybės ūkiui ekonomine klaida. Liūdni patyrimai išmokė Ruzveltą tos tiesos, ku¬rią nuo amžių, tartum susitarusios, skelbė senojo Euro¬pos pasaulio literatūra, politika, moralė, net ir pati tikyba.

Tačiau, kad ir kokios būtų kilnios skelbiamos idėjos, jos niekuomet nepajėgs sukurti platesnių gyventojų sluoks¬nių, noro ir drąsos taupyti, jei tie žmonių sluoksniai ne¬turės pasitikėjimo savo krašto pinigais ir savo krašto ūkiš¬komis institucijomis. Kur ttokio pasitikėjimo nėra, tenai žmonės vengia taupyti savo krašto pinigus. Krašto taup-menys paverčiamos svetimo krašto pinigais, kurie laiko¬mi užsienio kredito įmonėse. Toks elgesys yra tikras sa¬vo tautai ir valstybei nusikaltimas, aiškus ekonominis sa¬vo krašto išdavimas. Jei žmonės nebepasitiki jokio krašto pinigais ir kredito įmonėmis, arba jei įvairūs administra¬ciniai ir teisiniai suvaržymai neduoda galimybės įsigyti svetimų kraštų pinigų, tuomet žmonės stengiasi paversti savo taupmenis įvairiais kilnojamaisiais ir nekilnojamai¬siais turtais. Kai toks taupmenų keitimas daiktais pagau¬na plačiausius gyventojų sluoksnius, tuomet turi kilti pre¬kių kainos, kristi pinigų perkamoji galia. Pakilusios pre¬kių kainos didina importą, mažina eksportą, supasyvina prekybos ir mokėjimų balansus, kas sukelia ne tik grynai

monetinių, bet ir apskritai ekonominių viso krašto ūkio sukrėtimų. Svarbiausias kiekvieno krašto valiutos ramstis yra ne aukso atsarga, ne užsienio devizų fondai, pagaliau ir ne geras vekselių portfelis, bet savo krašto žmonių pa¬sitikėjimas savo pinigais.

Su pinigų taupymo funkcija artimai yra susieta kapi¬talų transporto funkcija. Žmogus taupydamas saugo pini¬gus laiko atvilgiu, tuo tarpu nešiodamas savo pinigus su savimi iš vienos vietos į kitą, žmogus saugo tuos pini¬gus erdvės atžvilgiu. Gyvieji pinigai, kaip kapitalų trans¬porto priemonės, mūsų laikais nebeturi didesnės reikšmės. Tas funkcijas dabar atlieka ne gyvieji pinigai, bet banki¬nės perlaidos, įvairios rūšies kelionės čekiai’, kredito laiš¬kai ir akredityvai.

Išnagrinėję visas ppenkias pinigų funkcijas, kuriomis jie tarpininkauja tarpasmeniniam ekonominiam Žmonių susi-siekimui, galime pastebėti, kad pinigai savo visomis funk¬cijomis veikia ekonominį krašto gyvenimą. Tokia pinigų reikšmė ekonominiam gyvenimui davė pagrindo ieškoti piniguose visų kapitalistinio ūkio krizių priežasčių ir aiš¬kinti konjunktūrinę ūkio raidą vien monetiniais veiksniais. Tuo būdu yra kilusi vadinamoji monetarinė krizių teorija.

Vis vien, kaip mes vertintume pinigų veikimą ūkio gy¬venimui, mes visuomet galime sau įsivaizduoti ir tokius pinigus, kurie vien tik tarpininkauja tarpasmeniniam eko¬nominiam žmonių susisiekimui, tačiau nedaro jokios įta¬kos pačiam ūkio gyvenimui. Tokie vien protinės abstrakci¬jos būdu sukurti arba įsivaizduoti pinigai vadinasi ne-utralūs pinigai, kurie prekių pasiūlos ir paklau¬sos rungtynėse pasilieka neutralūs, neveikią pasiūlos bei paklausos eigos. Ta prasme neutralūs pinigai ir apibrė¬žiami kaip pinigai, kurie neturi jokios savarankiškos įta¬kos produkcijos eigai, arba pinigai, kurie neturi savaran¬kiškos įtakos produkcijai ir prekių kainoms. Pati neutralių pinigų sąvoka jau palyginti seniai buvo inoma ekonomis¬tams, bet tai neutralių pinigų sąvokai bus davęs pavadi¬nimą bei platesnį pamatavimą buvęs Vienos, o dabar Lon¬dono universiteto profesorius Hajekas. Nominalistinė Knapo pinigų teorijos srovė, kuri laiko pinigus valstybės padariniu, taip pat sieja pinigų teoriją su pinigų neutra¬lumo klausimais.

Jei kainos, kurios parodo mainomųjų prekių tarpusa¬vio vertės santykius, taip stovės ir mūsų kapitalistinio ūkio santvarkoje, mano neutralių pinigų teorijos skelbėjai,

kaip kad jos stovėtų natūralus, bepiniginio ūkio sąlygomis, tuo¬met pinigai ekonominio susisiekimo tarpininkai bus tikrai neutralūs. Jei pinigai sudaro bet kurių nukrypimų nuo natūralinių mainų prekių kainų santykių, tai jie jau ne¬bėra neutralūs. Pinigų neutralumui laikyti reikėtų, kad nebūtų kuriama jokių naujų pinigų, kai nepagaminama

naujų prekių. Tokiu atveju pinigų pirkimo galia turėtu būti visada pastovi, ko ir nori modernios indeksinės va¬liutos šalininkai. Neutralūs pinigai ir indeksiniai pinigai yra dvi palyginti artimai susietos sąvokos, nors jos nėra

griežtai identiškos. Neutralių pinigų teoretikai ddaro indek-sinei valiutai visus tuos pačius priekaištus, kuriuos daro jai ir senoji ortodoksinė pinigų mokykla . Indeksinės va¬liutos šalininkai prikiša (be abejonės, ir pagrįstai), ne¬utralių pinigų teoretikams jų nerealumą. Tokia pinigų santvarka, kuri visai neveiktų ūkio gyvenimo, visuomet pasiliks idealas, kurio galima siekti, tačiau vargu ar ka¬da galima tikrai pasiekti. Todėl negali būti neutralių pi¬nigų sistemos, bet yra tik pinigų neutralumo problema.

Pagaliau ir pati pinigų neutralumo problema gali būti svarstoma ir sprendžiama tik abstrakcijos keliu sukurto¬je, nerealioje ūkio santvarkoje, kuri lleistų pačiam ūkiui plėtotis aiškiai pastoviais etapais. Neutralių pinigų proble¬ma turi todėl ne tiek realinę, kiek grynai teoretinę reikš¬mę, nes neutralių pinigų problemoje tartum kokioje priz¬mėje šviesos spinduliai susikoncentruoja, lūžta ir naujo¬mis spalvomis pasirodo visos modernios pinigų teorijos. Neutralių pinigų tteorija susiduria su vargu ar nuga¬limomis sunkenybėmis kapitalų kūrybos problemoje. Pi¬niginis kapitalas visa savo esme nėra pasyvus, nėra neut¬ralus dalykas, bet labai aktyvus ūkio kūrybos veiksnys, kuris turi didelę įtaką ne tik pačiai krašto gamybai, bet ir tos gamybos kuriamų produktų kainoms. Neutralaus ka¬pitalo sąvoka būtų logikos kalba contradictio in adjecto, arba populiariai, apskritimo kvadratūros problema. Kas norėtų neutralizuoti kapitalų veikimą prekių kainoms, tas turėtų ne tik įvesti į ūkio gyvenimą nuolatinę notų bankų intervenciją pinigų ir kapitalų rinkoje, bet, o tai svarbiau sia, įkinkyti ir visą valstybinį aparatą į krašto ūkio tvar¬kymo darbą. Kapitalų veikimo neutralizavimas, atrodo, jokiu būdu nebūtų ūkio pažangos veiksnys. Geriausiu at¬veju kapitalų neutralizavimas galėtų sukurti ūkio stagna-

cijos būklę. Jei izoliacijos keliu ir protinės abstrakcijos priemonėmis mmes ir galime įsivaizduoti pinigų neutralu¬mo būklę, kuri tartum prizmėje spinduliai koncentruoja¬mos visos pinigų teorijos problemos, tai tokia būklė bus vien tik idėjinis mūsų proto kūrinys, tuo tarpu konkretūs gyvenimo pinigai visomis savo funkcijomis, net visais savo pasireiškimais veikia ne tik žmonijos ūkį, bet ir visą pasaulio kultūros bei civilizacijos raidą.

Jei natūralinis ūkis, kuris žino tik tiesioginius mainus ir gali apsieiti be konkrečių pinigų, tai mūsų kapitalistinis ūkis, kuris, kaip jau buvo kelis kartus minėta, remiasi darbo pasidalinimu, privatine nuosavybe iir laisvu kiek¬vieno asmens apsisprendimu, virto tiesiog nebeįmanomas be konkrečių pinigų. Kapitalistinei ūkio santvarkai pini¬gai yra ne tik naudingas, bet tiesiog ir būtinas dalykas, kuris lemia teigiamą ekonominę bei kultūrinę pasaulio raidą.

Kiekvienas, kas sugeba skaityti mūsų ūkio, mūsų kul¬tūros bei civilizacijos, mūsų politikos gyvenimo lapus, ne¬galės nepastebėti, kad žmogus tik pinigų padedamas ga¬lėjo visapusiškai ir nuosekliai išvystyti darbo pasidalini¬mą bei darbo sujungimą, be kurių neįmanoma ta nuosta¬bi XIX a. pasaulio ūkio, medžiaginės technikos bei dvasi¬nės kultūros pažanga, kad tik piniginėmis priemonėmis galėjo žmogus, nevaržydamas asmens laisvės ir privatinės nuosavybės teisių, sukurti ir tobulai išvystyti tas galin¬gas ne tik savo dydiu, bet ir savo technikos pajėgumu mūsų dienų gamybos įmones, kad tik pinigai įgalino žmo¬gų suburti didžiausius kapitalus ir su jų pagalba nuveikti tokius kolosalius susisiekimo darbus, kaip Gothardo bei Simplono tuneliai, Sueco ar Panamos kanalai, kad, tik pi¬nigais sumobilizavęs didelius turtus, žmogus pajėgė su¬kurti tokias žmonijos ūkio gerovei ir kultūros pažangai tarnaujančias įmones, kaip galingos elektros stotys, dujų fabrikai, vandentiekiai ir kanalizacijos, kad žmogus, tik pinigus vartodamas, pajėgia tikslingai apskaičiuoti ūkiš¬ką paskirų įmonių pajėgumą ir tuo būdu tikslingai sutvar¬kyti visą krašto gamybą, kuri, atitikdama realius, gyvybi¬nius krašto reikalus, kurtų ekonominę krašto gerovę, kuri yra tautos kultūros bei civilizacijos, tautos nepriklauso¬mybės bbei jos politinės galios šaltinis.

Pinigai taip yra suaugę, taip yra susieti su visa da¬bartine ūkio santvarka, su visais kultūros bei civilizacijos laimėjimais, kad jei jie kada ir bus pašalinti iš civilizuo¬to bei kultūringo pasaulio gyvenimo, tai tik drauge su mūsų ūkio santvarka, drauge su mūsų kultūros bei civili¬zacijos institucijomis. Pinigai, žengdami į kapus, nusineš su savim tuos, pinigais neįvertinamus žmonijos turtus ir jos kultūros bei civilizacijos pagrindus: asmens lais¬ve ir privatinę nuosavybę.

Kai nurodoma pinigų svarba ekonominei pasaulio ge¬rovei, techninei civilizacijai bei dvasinei kultūrai, tai dar tuo nemanoma pateisinti visų, pinigais pagrįstų ūkio, ci¬vilizacijos bei kultūros reiškinių, neketinama paskelbti mūsų gyvenamos ūkio, kultūros bei civilizacijos santvar¬kos amžina, metafizine, absoliučia kategorija. Pažinę pra¬eities žmonijos gyvenimo faktus, stebėdami dabarties žmo¬nių žygius, galime lengvai įsitikinti, kad kiekviena ūkio santvarka, kiekviena kultūros bei civilizacijos institucija yra vien tik laikinas ilgos istorinės žmonijos raidos pada¬rinys, yra, kaip sakoma, ne metafizinė, bet istorinė kate¬gorija. Juk ne be reikalo Gėtės Mefistofelis sako: „Alles, was entsteht, ist wert, dab es zu Grunde geht“. (Visa, kas atsiranda, yra verta to, kad žūtų.) Arba mūsų dienų anar¬chistai vieno savo kūrėjo Bakunino (1814—1876) lūpomis sako: Paspyma-rb 3×0 3H3HHT crpoHTb. (Griauti tai reiškia statyti.)

Kas negyvena vien atitrauktomis idėjomis, bet moka stebėti ir vertinti kkonkrečius gyvenimo reiškinius, tas ma¬to ir tamsiąsias mūsų ūkio ir mūsų civilizacijos sritis, ku¬riose nuolatos besikartodamos pasireiškia sunkios media¬ginės ir dvasinės krizės, grasindamos griuvėsiais paversti visą mūsų civilizaciją ir kultūrą, tas negali užmerkti akių nelygiam ir neteisingam pasaulio turtų bei gėrybių pa¬skirstymui ir tą paskirstymą lydinčiam milijonų žmonių nedarbui, kuris savo iauriais padariniais ne tik prilygs¬ta, bet dar gal ir prašoka senovinę darbo prievartą.

Jei mes, stebėdami gyvenimo faktus, negalime neigti didelės teigiamos ekonominės, kultūrinės ir politinės pini¬gų reikšmės, tai vis dėlto turime stengtis suprasti ir tas visas kovas, amžiais vedamas prieš pinigus, ir jais pagrįs¬tą ūkio bei kultūros santvarką, rūpintis įsigilinti į visus mūsų ūkio bei kultūros institucijoms daromus priekaištus ir siūlomus sumanymus reformuoti ar net visai pašalinti mūsų ekonominę bei kultūrinę santvarką. Galbūt ir mes, bevartydami tų, paprastai nerealių žmonijos ateities gyvenimo sumanymų lapus, laikinai užmiršę žiaurios realy¬bės faktus, pasinersime į tas svajones lyg į mūsų jaunųjų dienų pasakų pasaulį, ieškosime savo suvargusiai sielai, savo neramiai dvasiai nors trumpo poilsio bei ramaus sap¬no ir pagyvensime tą laimingą nuolatinių pramogų ir puotų gyvenimą, kur kietas darbas virs maloniu žaislu, kur ir patsai jūrų vanduo, jei tikėsime didžiuoju socializ¬mo korifėjų Furjė, virs saldžiu limonadu, kur nematoma, monijai palanki likimo ranka patieks

tiek gardiais val¬giais kupinų lėkščių, kiek gamta bus pakvietusi į šį pa¬saulį svečių. Pagyvenę tais gražiais ateities žmonijos per¬spektyvų idealais, kuriuos nuolatos griauna konkrečios žiaurios realybės faktai, grįžę vėl į kasdienį gyvenimą, prisiminkime, kad tie visi gražūs žmonijos ateities sapnai vis dar priklauso tai idealų rūšiai, kuriai priklauso bent tuo tarpu lengviausiai įgyvendinama tarptautinė esperan¬to kalba, bet, deja, dar ir iki tos kalbos bent kiek plates¬niu mastu įgyvendinimo žmonija turbūt dar turi gerą gyvenimo galą.

Oficialiosios tarptautinės atsargos (gruodžio mėn.)

2004 m. ggruodžio mėn. pabaigoje oficialiosios tarptautinės atsargos sudarė 9 108,9 mln. litų (2 638,1 mln. eurų, arba 3 594,0 mln. JAV dolerių). Per mėnesį jos sumažėjo 506,7 mln. litų, arba 5,3 procento.

Pagrindinės oficialiųjų tarptautinių atsargų sumažėjimo priežastys buvo tos, kad komerciniai bankai nupirko iš Lietuvos banko užsienio valiutos 766,2 mln. litų daugiau negu pardavė ir 110,0 mln. litų sumažėję Lietuvos banko sudaryti atpirkimo sandoriai su nerezidentais. Atsargas taip pat mažino ir tai, kad nerezidentai gruodžio mėn. nupirko iš Lietuvos banko 62,2 mmln. litų užsienio valiutos. Oficialiąsias tarptautines atsargas 464,7 mln. litų padidino Lietuvos banko operacijos užsienio valiutomis su centrinės valdžios institucijomis ir gautos grynosios pajamos iš investicijų užsienio valiutomis.

Per 2004 metus oficialiosios tarptautinės atsargos sumažėjo 419,4 mln. litų arba 4,4 procento. PPagrindinė oficialiųjų tarptautinių atsargų sumažėjimo priežastis buvo ta, kad 2004 metais komerciniai bankai nupirko iš Lietuvos banko 1,61 mlrd. litų užsienio valiutos daugiau negu pardavė. Atsargas taip pat mažino ir 185,3 mln. litų sumažėję Lietuvos banko sudaryti atpirkimo sandoriai su nerezidentais. 2004 metais Lietuvos banko ir centrinės valdžios institucijų operacijos užsienio valiutomis sudarė 1,48 mlrd. litų ir buvo didžiausias oficialiąsias tarptautines atsargas didinęs veiksnys. Atsargas taip pat didino ir didėjančios komercinių bankų privalomosios atsargos užsienio valiutomis (106,3 mln. Lt) bei Lietuvos banko gautos grynosios pajamos iš investicijų užsienio valiutomis.

Pinigų apžvalga (lapkričio mėn.)

Šių metų lapkričio mėn. pabaigoje pinigų kiekis P2 buvo 20,3 mlrd. litų. Per mėnesį jis padidėjo 169,6 mln. litų arba 0,8 procento.

Pinigų kiekis P1 per mėnesį padidėjo 2249,6 mln. litų arba 2,2 procento ir lapkričio mėn. pabaigoje buvo lygus 11,6 mlrd. litų. P1 sudedamosios dalys – pinigai apyvartoje sumažėjo 10,6 mln. litų, o indėliai iki pareikalavimo litais padidėjo 260,2 mln. litų.

Kvazipinigai per lapkričio mėnesį sumažėjo 80,0 mln. litų arba 0,9 procento ir mėnesio pabaigoje buvo lygūs 8,7 mlrd. litų. Terminuotieji ir taupomieji indėliai litais per mėnesį padidėjo 171,4 mln. litų., iš jų nefinansinių įmonių indėliai padidėjo 74,6 mln. litų, o fizinių asmenų – 85,0 mln. litų. Antroji kkvazipinigų sudedamoji dalis – indėliai užsienio valiutomis – sumažėjo 251,4 mln., iš jų nefinansinių įmonių šie indėliai sumažėjo 225,1 mln. litų.

Pagrindinių P2 priešinių – grynojo užsienio turto ir vidaus kredito kaita lapkričio mėn. buvo priešingų krypčių. Grynasis užsienio turtas sumažėjo 131,2 mln. litų arba 2,0 procento iki 6,5 mlrd. litų. Vidaus kreditas padidėjo 479,8 mln. litų arba 2,8 procento ir mėnesio pabaigoje buvo lygus 17,4 mlrd. litų. Lapkričio mėnesį kreditas privačiam sektoriui padidėjo 383,0 mln. litų, iš jo kreditas nefinansinėms įmonėms padidėjo 167,1 mln. litų, o fiziniams asmenims – 216,3 mln. litų. Grynosios pretenzijos centrinei vyriausybei ir privalomiesiems socialinio ir sveikatos draudimo fondams per mėnesį padidėjo 135,5 mln. litų.

Pinigų apžvalga

(Mln. Lt, laikotarpio pabaigoje)

2004 10 2004 11 Pokytis

mln. Lt %

UŽSIENIO TURTAS (GRYNASIS) 6 638,2 6 507,0 -131,2 -2,0

Užsienio turtas 13 036,0 13 240,9 204,9 1,6

Įsipareigojimai užsieniui 6 397,9 6 733,9 336,1 5,3

VIDAUS KREDITAS 16 933,5 17 413,3 479,8 2,8

Pretenzijos centrinei vyriausybei ir privalomiesiems

socialinio ir sveikatos draudimo fondams (grynosios) -566,5 -431,0 135,5 23,9

Pretenzijos vietiniams valdymo organams 407,9 408,1 0,3 0,1

Pretenzijos nefinansinėms valstybinėms įmonėms 89,7 91,7 2,0 2,2

Pretenzijos privačiam sektoriui 15 119,4 15 502,4 383,0 2,5

Pretenzijos nebankinėms finansinėms institucijoms 1 883,1 1 842,1 -41,0 -2,2

PINIGAI 11 335,0 11 584,6 249,6 2,2

Pinigai apyvartoje 4 941,9 4 931,3 -10,6 -0,2

Indėliai iki pareikalavimo 6 393,0 6 653,3 260,2 4,1

KVAZIPINIGAI 8 791,6 8 711,6 -80,0 -0,9

Indėliai užsienio valiutomis 4 178,6 3 927,2 -251,4 -6,0

Terminuotieji ir taupomieji indėliai 4 613,0 4 784,4 171,4 3,7

KITI STRAIPSNIAI (GRYNIEJI) 3 445,1 3 624,1 178,9 5,2

Pastabos

Pinigų apžvalga apima Lietuvos banko, komercinių bankų, užsienio bankų skyrių ir kredito unijų duomenis bei Vyriausybės grynąją poziciją Tarptautiniame valiutos fonde.

Euras Lietuvoje

Neabejotinai eeuras bus labai svarbi Lietuvos ūkiui valiuta, kadangi Lietuvos statistikos departamento duomenimis prekybos apimtis su ES šalimis šių metų sausio-rugsėjo mėn. sudarė apie 44 % visos užsienio prekybos (34,8 % eksporto ir 49,8 % importo). Pagal Lietuvos banko statistiką ES šalių nacionalinėmis valiutomis antrą šių metų ketvirtį buvo atsiskaitoma apytiksliai už 16 % viso Lietuvos eksporto ir 37 % importo.

Be to, atsižvelgiant į ES šalių valiutų svarbą Lietuvos užsienio prekyboje ir aktyvų Lietuvos dalyvavimą Europos Sąjungos valiutinės integracijos procese, kitais metais planuojama pradėti lito kurso perorientavimo politiką ir litą susieti su euro ir JAV dolerio krepšeliu. Dar vėliau ketinama litą susieti tik su euru siekiant Lietuvos narystės Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje.

Nors Lietuva kol kas ir nedalyvaus Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, tačiau jau dabar ruošiamasi euro įvedimui. Lietuvos bankas 1998 m. lapkričio 20 d. “Valstybės žiniose” paskelbė informacinį pranešimą dėl euro įvedimo. Jame teigiama, kad Lietuvos bankas remsis Europos Tarybos patvirtintais reglamentais bei nuostatomis ir nuo 1999 m. sausio 1 d. lito ir užsienio valiutų santykių sąraše vietoj lito ir ECU bei lito ir EPS valstybių nacionalinių valiutų santykių skelbs tik lito ir euro santykį. Lietuvos bankas taip pat ketina peržiūrėti ir dėl euro įvedimo keisti kitus bankų veiklą LLietuvoje reglamentuojančius norminius aktus.

Išvados

Kartu su pinigais atėjo ir pinigų taupymo bei investavimo problemos. Norint pinigus tinkamai saugoti nevertėtu tai daryti “kojinėje”. Geriau laisvas lėšas investuoti į bankini indėlį ir taip gauti palūkanas. Be to, mes pinigus galima labai greitai išgryninti iš bankinio indėlio.Tai nelabai rizikinga investicija.

Tačiau nelabai verta laikyti banke indėlio, kai laisvos lėšas norima ilgesniam laikui (pvz. 25 metai). Tada vertėtu pasirinkti kitas investicijų rūšis.

Lietuvos respublikoje veikia 10 bankų. Norėdami tinkamai pasirinkti indėlio rūšį, mes patys turime žinoti lėšų paskirtį. Taip lengviau galima pasirinkti indėlį, o pasirinkus indėlį reiktu sužinoti kokias panašaus indėlio sąlygas siūlo kitas bankas, bei didelę reikšmę turi ir metinės palūkanos.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. WWW.LB.LT

2.WWW.LRINKA.LT

3.WWW.EURO.LT

4.WWW.VZ.LT

5.KTU “MAKROEKONOMIKA”