Regioninė politika Lietuvoje
TURINYS
Įvadas ………………………… …. 3
1. Regioninės politikos prielaidos ir bruožai ……………… 4
2. Regioninės politikos Lietuvoje formavimas …………….. 6
3. Regioninės politikos veikėjai ir instrumentai …………….. 10
Išvados ………………………… 13
Literatūra ………………………… 14
Įvadas
Lietuvos nacionalinė regioninės plėtros politika yra kryptingų priemonių visuma, kurių pagrindinė paskirtis – mažinti šalies regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo skirtumus. Galima skirti dvi Lietuvos regioninės politikos kryptis:
1) pasirengimas dalyvauti Europos Sąjungos struktūrinėje politikoje;
2) nacionalinės regioninės politikos formavimas ir įgyvendinimas.
Regioninė politika Lietuvoje yra nauja besiformuojanti viešosios politikos sritis. Nors tam tikrų jos elementų žemės ūkio politikoje (specialus paramos režimas nenašių žžemių atžvilgiu buvo taikomas dar sovietmečiu), teritorinio planavimo ar savivaldybių biudžetų pajamų išlyginimo pavidalu būta ir anksčiau, kaip atskira Vyriausybės darbo sritis ji pradėta plėtoti tik dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje (ES) poreikių, pirmiausia siekiant pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama pagalba. Tik raginama Europos Sąjungos Lietuvos Vyriausybė pripažino, kad Lietuvai būtina efektyviai funkcionuojanti valstybinės ekonominės-socialinės plėtros regioninės politikos formavimo bei įgyvendinimo sistema. Taigi Lietuvos regioninė politika buvo pradėta plėtoti ne dėl vidinių socialinių ir ekonominių plėtros poreikių, bet dėl išorinio sspaudimo.
1. Regioninės politikos prielaidos ir bruožai
Per pastaruosius keletą metų suformuotos pagrindinės regioninės politikos prielaidos – Lietuvos regioninės politikos koncepcija, jos institucinis pagrindas ir pagrindiniai politikos instrumentai. Šios prielaidos pasižymi dviem pagrindiniais trūkumais. Pirmiausia, orientacija į siaurą tikslą tik pasinaudoti ES tteikiama pagalba sutrukdė net svarstyti klausimą, ar iš viso Lietuvoje reikalinga regioninė politika, kokie turėtų būti jos tikslai, instrumentai bei rezultatai. Antras trūkumas susijęs su ES pagalbos panaudojimo poreikiais. Atrodo, jog sukurta Lietuvos regioninės politikos prielaidų sistema neatitinka ne tik visavertės nacionalinės viešosios politikos poreikių, bet ir nepaklos tinkamo pagrindo ES pagalbai įsisavinti. Dėl to dabartinės regioninės politikos prielaidos neatitinka “visavertės”, t.y. savarankiškos, visuomenės poreikiams skirtos nacionalinės regioninės politikos vykdymo poreikių. Kartu jos yra dirbtinio, “iš viršaus į apačią” orientuoto viešosios politikos formavimo pavyzdys, rodantis, su kokiais sunkumais susiduria Vyriausybė, dirbtinai konstruodama viešąją politiką, neparemtą visuomenės suinteresuotumu.
Regioninės politikos tendencijos Vakarų Europos valstybėse ir Europos Sąjungos struktūrinės pagalbos politika rodo, kad tiek regioninė politika, tiek ES struktūrinės pagalbos įsisavinimas efektyvus gali bbūti tik tada, kai tiesiogiaisiejamas su valstybės ekonominės plėtros ir investicijų politika. Lietuvos regioninės politikos prielaidose ši būtina jungtis neišplėtota nei institucijų, nei politikos instrumentų lygmeniu.
Regioninė politika suprantama kaip politika, kurios tikslas yra sumažinti atskirų valstybės regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Ekonominis regioninės politikos pagrindimas remiasi rinkos klaidos argumentu. Jo esmė ta, kad rinkos jėgos negali išlyginti regioninių išsivystymo netolygumų, nes nevienodas gamybos veiksnių mobilumas ir “pradinės” ekonominės veiklos sąlygos, tokios kaip infrastruktūros išsivystymo lygis. Europoje, palyginti su JAV, ddarbo jėga ypač nejudri, jos mobilumą kausto kalbiniai ir kultūriniai skirtumai tiek tarp atskirų regionų, tiek tarp atskirų valstybių. Todėl žmonės nejuda paskui darbo vietas ir dėl to tarp atskirų regionų atsiranda didelių nedarbo ir pajamų lygio skirtumų. Politiškai regioninės politikos būtinumas grindžiamas lygių galimybių ir solidarumo principu, kurį ypač pabrėžia socialdemokratai ir krikščionys demokratai, XX a. ir ypač jo antroje pusėje dominavę Vakarų Europos politikoje. Be to, į regioninę politiką buvo žvelgiama kaip į svarbią atskirų etninių ir socialinių grupių integracijos į nacionalinę valstybę formų ir jų kultūrinio identiteto išsaugojimo priemonę, kurios buvo ypač svarbios po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje klostantis nacionaliniam politiniam konsensusui dėl esminių valstybės raidos krypčių.
Tačiau per paskutinius dvidešimt metų daugumos Europos Bendrijų (EB) bei Europos Sąjungos valstybių narių regioninės politikos orientacija pasikeitė. Daugelyje šalių ji buvo pertvarkoma efektyvumo kryptimi ir tapo bendrosios ekonominės politikos regionine dimensija. Atitinkamai sumažėjo tiek šiam tikslui skiriamų lėšų kiekis, tiek jų panaudojimo forma. Regioninei politikai mažiau buvo priskiriama redistribucinių ir vis daugiau distribucinių funkcijų. Atitinkamai daugelis Vakarų Europos šalių atsisakė didelių subsidijavimo programų ir ėmėsi finansuoti mažesnius atskirus projektus, numatančius naujų darbo vietų kūrimą, naujų technologijų perėmimą bei apskritai atskirų regionų konkurencingumo skatinimą. Regioninės politikos projektai buvo kuriami remiantis sstrateginio planavimo principais, akcentuojančiais regionų plėtros potencialo analizę ir daugiametį veiklos, orientuotos į konkrečius rezultatus, planavimą. Šie pokyčiai atsispindėjo ir EB regioninėje politikoje, kuri savo ruožtu, daugiausia Europos Komisijos pastangomis, tapo nacionalinės regioninės politikos modernizavimo priemone.
Ekonominiai ir socialiniai Lietuvos ir ES rodikliai *
Rodiklis Metai Lietuva ES Lietuva, 1998 m.
Socialiniai rodikliai
Gyventojų skaičius, tūkst. 1998 01 01 3704,0 374565,7 3700,8 (1999 01 01)
Teritorija, tūkst.km2 1997 65,3 . 65,3
Gyventojų tankumas, gyventojų skaičius / 1 km2 1997 56,8 . 56,7
BVP vienam gyventojui, EUR (PGP) 1997 5800 19000 .
Gyventojų prieaugis, 1000-iui gyventojų 1998/1999 -0,1 3,0 -0,1
Kūdikių mirtingumas, 1000-iui gyvų gimusių 1997 10,3 5,4 9,2
Vidutinė būsimo gyvenimo trukmė: vyrų/moterų, metai 1996 65,0 / 76,0 74,1 / 80,5 66,5 / 76,9
Jaunesnių kaip 15 metų gyventojų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, % 1997 21,2 17,3 20,4
Vyresnių kaip 65 metų gyventojų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, % 1997 12,4 15,7 13,1
Ekonominio aktyvumo lygis, % 1997 61,5 67,5 61,7
Moterų ekonominio aktyvumo lygis, % 1997 53,9 57,6 54,9
Užimtumas žemės ūkyje ir žuvininkystėje, % 1997 20,7 5,0 21,0
Užimtumas pramonėje ir statyboje, % 1997 28,5 29,4 27,6
Užimtumas paslaugų sektoriuje, % 1997 50,8 65,6 51,4
Nedarbo lygis, % (Darbo jėgos tyrimų duomenys) 1997 14,1 10,8 13,3
25-29 metų asmenys, turintys mažiausiai vidurinį išsilavinimą, % 1998 05 51,2 57,9 51,2
Studentai, kaip visų besimokančiųjų dalis (ISCED 5, 6, 7 kaip ISCED 0-7 dalis), % 1994 – 1995 10 14 13
Moterų dalis bendrame studentų skaičiuje (ISCED 5,6,7) 1994 – 1995 58 51 60
Ekonomika
Bendrosios pridėtinės vertės struktūra
Žemės ūkis ir žuvininkystė, % 1996 12,3 2,9 10,1
Pramonė (įskaitant energetiką), % 1996 25,8 26,8 23,6
Paslaugos, % 1996 54,9 65,0 58,4
Statyba, % 1996 7,1 5,3 7,9
Vidutinis ūkių dydis, ha 1996 10,1 ~17 11,8
Išlaidos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, dalis nuo bendros pridėtinės vertės, % 1998 0,57 . 0,57
Bendras vietų viešbučiuose, moteliuose, kempinguose ir turizmo bazėse skaičius vienam gyventojui, vietų skaičius 1996 0,003 0,023 0,003
Plentų ilgis kaip bendro kelių ilgio ddalis, % 1996 0,7 1,3 0,6
Elektrifikuotų geležinkelių ilgis kaip bendro geležinkelių ilgio dalis, % 1998 6,1 48,0 6,1
Automobiliai, 1000-iui gyventojų 1997 238 454 265
Telefono linijos, 1000-iui gyventojų 1996 268 499 300
* Nacionalinis plėtros planas, projektas, 2000 m. rugsėjis
2. Regioninės politikos Lietuvoje formavimas
1996 m. Europos Komisijai rengiant savo nuomonę apie valstybių kandidačių į ES nares, tarp jų ir Lietuvos, pasirengimą narystei valstybėms kandidatėms reikėjo atsakyti į daugybę klausimų, taip pat ir į klausimą apie regioninės politikos principus, veikėjus bei instrumentus. Tuomet ir paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra atitinkamos regioninės politikos. Atsakyti į tuos klausimus buvo pavesta tuometinei Valdymo reformų ir savivaldybių ministerijai, kuri po to ir tapo pagrindine regioninės politikos plėtros Lietuvoje veikėja. Tuomet Europos Komisija 1997 m. viduryje paskelbtoje nuomonėje apie Lietuvą konstatavo, kad Lietuva susiduria su rimtomis regioninės plėtros problemomis, tokiomis kaip menkai išplėtota infrastruktūra, pramonės nuosmūkio regionų gausa, miesto krizės, menkas kaimo gyventojų pajamų lygis, tačiau “sprendžiant iš turimos informacijos, neatrodo, kad Lietuvos valdžia svarstė regioninės politikos įgyvendinimo šalies teritorijoje klausimą ir artimiausiu metu neketina kurti regioninės politikos”. Komisija taip pat tvirtino, kad Lietuvoje nėra nepriklausomos regioninės valdžios struktūros, valdymas tebėra labai centralizuotas. Ekonominės plėtros skirtumų tarp atskirų regionų nebuvo įmanoma netgi idenfikuoti, nes nebuvo renkama regioninė statistika, pavyzdžiui, nebuvo skaičiuojamas atskiriems regionams tenkantis bendras vidaus produktas. Toliau Komisija tiesiogiai neskatino Lietuvos kurti tokią politiką,
bet teigė, kad norint pasirengti ES struktūrinės pagalbos instrumentų taikymui Lietuvoje būtina sukurti reikalingas administracines struktūras ir instrumentus.
Toks Europos Komisijos įvertinimas paskatino Lietuvos valdžią veikti – 1998 m. viduryje Lietuvos Vyriausybė patvirtino Lietuvos regioninės politikos metmenis. Tačiau rengiant šiuos metmenis nevyko bent kiek rimtesnė diskusija apie tai, ar Lietuvai reikalinga regioninė politika, o jei reikalinga, tai kokiu mastu ir kaip ją reikėtų vykdyti. Svarbiausia buvo sukurti prielaidas ES pagalbai gauti ir pasinaudojant tinkamu momentu reformuoti Lietuvos teritorinį-administracinį padalijimą. Valdymo reformų iir savivaldybių reikalų ministerija šį procesą suvokė ne kaip papildomą ekonominės ar investicinės politikos matmenį, bet kaip šalies teritorinio-administracinio padalijimo, ar geriausiu atveju, kaip savivaldos plėtros gerinimą. Tolimesnė regioninės politikos Lietuvoje plėtra šią tendenciją tik sustiprino ir transformavo į atitinkamą institucijų ir politikos instrumentų sistemą.
Ar egzistuoja regioninės politikos poreikis Lietuvoje?
Neatsakius į klausimą, ar egzistuoja realus regioninės politikos poreikis Lietuvoje, neįmanoma bent jau adekvačiai įvertinti Lietuvos regioninės politikos pasiekimų ir trūkumų. Atsakyti į tokį klausimą reikėtų dviem būdais. Pirmiausia, derėtų išsiaiškinti, aar Lietuvoje egzistuoja žymūs ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai, kuriuos Vyriausybė regioninės politikos priemonėmis siektų sumažinti. Antra, reikėtų atsakyti į klausimą, ar tą būtų galima padaryti ir kokiomis priemonėmis.
Pirmiausia pastebėtina, kad Lietuvoje regiono sąvoka nėra apibrėžta, nėra ir tvirtų regionalizavimo ttradicijų. Tam tikri kultūriniai, identiteto skirtumai būdingi keturiems etnografiniams Lietuvos regionams, kurie nėra apibrėžti administraciškai. Todėl ir diskusija apie regioninę politiką Lietuvoje prasidėjo nuo to, ką Lietuvoje reikėtų laikyti regionu ir kaip vertinti regioninių skirtumų dydį. Problema buvo išspręsta gana mechaniškai regionais paskelbus Lietuvos apskritis. Atitinkamai buvo pradėti skaičiuoti ir statistiniai apskričių ekonominės ir socialinės raidos rodikliai.
Teritoriniai skirtumai.
Pagrindinis indikatorius – vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis – rodo, kad Lietuva savo ekonomine plėtra nėra homogeniška valstybė. 1998 m. turtingiausios Vilniaus apskrities BVP vienam gyventojui daugiau kaip du kartus viršijo skurdžiausios Tauragės apskrities BVP vienam gyventojui ir šie skirtumai didėja. Nors Lietuvoje, priešingai nei Latvijoje ar Estijoje, egzistuoja ne vienas ekonominės plėtros centras, vis labiau ryškėja atotrūkis tarp uurbanizuotų ir neurbanizuotų regionų bei tarp dviejų didelių Lietuvos miestų – Vilniaus ir Klaipėdos – bei likusios šalies teritorijos. Kiti ekonominiai rodikliai, tokie kaip BVP struktūra, tiesioginių užsienio investicijų dydis rodo, kad regioniniai ekonominio išsivystymo skirtumai paaiškinami struktūrinėmis atskirų regionų problemomis ir ateityje gali tik didėti. Taigi, Lietuvos periferijoje daug silpniau nei centruose išplėtotas privatus sektorius, ekonomikos struktūroje dominuoja didelės ar vidutinio dydžio senos pramonės įmonės, kurios artėja prie bankroto ribos, silpnai išvystytas paslaugų sektorius. Regioniniai socialinių rodiklių skirtumai taip ppat yra ryškūs.
Apibendrinant galima teigti, kad regioniniai ekonominio ir socialinio išsivystymo Lietuvoje skirtumai jau dabar žymūs ir ateityje turėtų didėti. Jie ypač gali paaštrėti vykstant tolesnei žemės ūkio ir pramonės restruktūrizacijai, kurią spartina pasirengimas narystei Europos Sąjungoje.
Lietuvos apskričių vienam gyventojui BVP 1996-1998 m.
Apskritis Metinis BVP vienam gyventojui, tūkst.Lt.
(apačioje – lyginant su Lietuvos vidurkiu, %) BVP vienam gyventojui pokytis 1996-1998 m. (%)
1996 m. 1997 m. 1998 m.
Alytaus 7,2 8,7 9,1 +26,4
84,7 83,8 78,4
Kauno 8,2 10,3 11,4 +39,0
95,8 99,2 98,0
Klaipėdos 9,4 11,0 11,9 +26,6
110,7 106,0 102,7
Marijampolės 6,7 8,2 8,9 +32,8
78,9 79,6 76,4
Panevėžio 8,6 10,4 10,8 +25,6
101,4 100,5 93,4
Šiaulių 7,6 9,0 9,4 +23,7
89,6 87,4 81,2
Tauragės 6,3 6,7 7,0 +11,1
74,4 64,7 60,6
Telšių 7,7 9,1 9,9 +28,6
90,7 87,8 85,4
Utenos 8,0 9,3 10,3 +28,8
93,5 90,1 89,2
Vilniaus 10,0 12,6 15,4 +54,0
117,9 121,4 132,5
Lietuvoje 8,5 10,4 11,6 +36,5
100,0 100,0 100,0
Svarbiausias šiame kontekste klausimas – kokiomis priemonėmis galima būtų spręsti regioninių skirtumų problemas. Įmanomi bent trys jų sprendimo būdai. Pirmasis būdas grindžiamas tikėjimu laisvos rinkos galia – regioniniai skirtumai mažės migruojant darbo jėgai ir didėjant šalies ekonomikos plėtrai. Antrasis kelias paremtas specialių regioninės plėtotės instrumentų taikymu – tikslinės valstybės investicijos atsiliekantiems regionams, ypatingos mokestinės lengvatos privatiems investuotojams atskiruose regionuose ir kiti panašūs instrumentai, kaip jau buvo minėta, taikomi daugelyje valstybių. Trečiasis kelias – skatinti visos šalies ekonominę plėtrą laikantis lygių galimybių principo ir regioninių skirtumų problemą narystės Europos Sąjungoje kontekste formuluoti kaip Lietuvos ir Europos Sąjungos išsivystymo lygio skirtumo mažinimo problemą.
Regioninės politikos formavimo etapai.
Jau minėtuose 1998 m. Lietuvos Vyriausybės patvirtintuose regioninės plėtros metmenyse buvo numatytos regioninės politikos gairės. Metmenyse pagrindiniais teritoriniais dariniais, kuriuose turėtų būti vykdoma valstybinė ekonominės-socialinės plėtros regioninė politika, bus laikomi aukštesnieji administraciniai-teritoriniai vienetai – apskritys, oo regioninė politika buvo apibrėžiama kaip regionų atžvilgiu valstybės įgyvendinama diferencijuota veikla, kuria siekiama subalansuoti visų šalies regionų socialinės-ekonominės plėtros sąlygas, ir nustatomi tokie pagrindiniaiLietuvos rgioninės politikos tikslai:
• remti rinkos ekonomikos plėtrą kiekviename šalies regione, sukuriant reikiamas sąlygas ilgalaikei ir tolygiai plėtrai;
• sukurti socialinius, ekonominius ir aplinkos apsaugos reikalavimus atitinkančią infrastruktūrą;
• sumažinti žymius gyvenimo, ekonominių, išsimokslinimo sąlygų skirtumus tarp regionų.
Įgyvendinant šiuos regioninės politikos tikslus buvo numatoma skatinti regionų ir vietos bendruomenių iniciatyvą regioninės plėtros srityje bei derinti ją su nacionaliniais tikslais, taip pat rengti, įvertinti ir įgyvendinti regioninės plėtros programas, pasinaudojant tarptautinio regioninio bendradarbiavimo privalumais ir remiant koordinuotą pasienio regionų plėtrą Europos Sąjungos regioninės politikos kontekste, sukurti palankias socialinės-ekonominės plėtros sąlygas visuose šalies regionuose bei teikti paramą verslo restruktūrizavimui. Metmenyse taip pat buvo numatyta, kad regioninė politika bus vykdoma vadovaujantis koordinavimo, partnerystės ir vietos iniciatyvos, vietinio augimo ir laikinumo bei koncentravimo principais, kurie sutampa su ES struktūrinės politikos principais.
Metmenyse buvo numatytas dviejų pakopų – regioninės ir nacionalinės – Lietuvos regioninės plėtros institucijų pagrindas, kuris 2000 m. buvo įteisintas Regioninės plėtros įstatymu. Nacionaliniu lygmeniu jį sudaro Nacionalinė regionų plėtros taryba, nustatanti regioninės politikos tikslus bei aprobuojanti Nacionalinį regionų plėtros planą ir regionų plėtros programas, sudaryta iš valstybės tarnautojų bei pagrindinių interesų grupių atstovų, ir NNacionalinė regionų plėtros institucija, koordinuojanti regioninės plėtros programų bei Nacionalinės plėtros plano rengimą. Regionų lygmeniu regiono plėtros plano bei programų rengimą turėjo koordinuoti ir ją aprobuoti regiono plėtros taryba, sudaroma proporcinio atstovavimo principu iš savivaldybių politikų. Taip buvo sprendžiama atstovavimo problema apskričių lygmeniu. Regiono plėtros centras turėjo rengti regiono plėtros plano bei programų projektus.
Regioninės politikos instrumentų atžvilgiu metmenyse, vėliau ir įstatyme, buvo numatyta, kad politika įgyvendinama teikiant paramą įmonėms ir reguliuojant savivaldybių biudžetų pajamas bei įtvirtinant principą, kad regioninės plėtros programos bus finansuojamos iš valstybės biudžeto ir specializuotų valstybinių fondų, taip pat bus naudojamos savivaldybių biudžetų ir specializuotų fondų, komercinių bankų bei tarptautinių finansinių organizacijų teikiamos paskolos ir subsidijos, privataus kapitalo investicijos bei ES struktūrinių fondų lėšos Lietuvai tapus ES nare.
Praėjus metams po metmenų patvirtinimo 1999 m. gegužės 6 d. Vyriausybė priėmė nutarimą dėl priemonių Lietuvos regioninės politikos metmenims įgyvendinti. Šiuo nutarimu buvo įteisintas ir esminis Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos vaidmuo koordinuojant Lietuvos regioninę ir struktūrinę politiką. Tam tikrų konkrečių žingsnių buvo imtasi ir anksčiau – 1999 m. pradžioje minėtoje ministerijoje įkurtas Regioninės plėtros departamentas, o 1998 m. pabaigoje Vyriausybė buvo priėmusi nutarimą, kuriuo numatyta kiekvienoje apskrityje įsteigti regioninės plėtros departamentą. Buvo įsteigtos aštuonios darbo grupės specialaus PHARE
projekto šios srities plėtotei paremti bei priežiūrai, reikalingų dokumentų, teisės akto projektų rengimui. 1999 m. balandžio 29 d. Buvo priimtas nutarimas dėl Nacionalinio fondo Finansų ministerijoje įsteigimo ES paramai administruoti.
1999 m. pabaigoje buvo parengtas ir pirmasis Nacionalinis socialinės-ekonominės plėtros planas, kuris turėjo padėti pagrindą ES struktūrinės pagalbos panaudojimui, t.y. tapti pagrindiniu planuojamos regioninės politikos instrumentu, Kaimo plėtros planu (Rural development plan) kaip ES struktūrinės pagalbos Lietuvos žemės ūkiui pagrindas ir strateginiai dokumentai aplinkos bei transporto srityse.
2000 m. rugsėjo mėn. buvo pparengtas atnaujintas Nacionalinis plėtros planas 2001-2003 m. Jame pateikiamas išsamus Lietuvos ekonominės ir socialinės būklės aprašymas bei analizė ir tuo remiantis nustatoma šalies vystymosi strategija.
2001 m. vasario 15 d. Patvirtinta nauja Nacionalinio plėtros plano rengimo koncepcija. Ja siekiama, kad šis planas taptų valstybės investicijų, skirtų ūkio plėtrai skatinti, planavimo dokumentu.
Lietuva, kaip šalis kandidatė narystei ES, šiuo metu gali gauti paramą iš trijų finansinių šaltinių:
SAPARD – parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai (kasmet iki narystės Lietuvai planuojama skirti apie 30 mln. eeurų);
ISPA – parama stambiems kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektams, kurių vertė ne mažiau kaip 5 mln. eurų (kasmet iki narystės Lietuvai planuojama skirti apie 58 mln. eurų);
PHARE “Socialinės ir ekonominės sanglaudos” dalis – parama institucijoms stiprinti ir investicijos į ssocialinę bei ekonominę sanglaudą (Lietuvai 2001-2003 m. laikotarpiu planuojama skirti po 14 mln. eurų kasmet).
Nuo 1998 m. Statistikos departamentas pradėjo rinkti ir skelbti regioninę statistiką.
3. Regioninės politikos veikėjai ir instrumentai
Regioninės politikos principai ir instrumentai buvo nukopijuoti pagal ES ir kai kurių jos valstybių narių pavyzdį “tuščioje” vietoje, o veikėjai “suformuoti” remiantis egzistuojančiu teritoriniu-administraciniu Lietuvos padalijimu. Lietuvos regioninę institucinę infrastruktūrą, jos instrumentus bei jų panaudojimo procedūras apibrėžė jau minėtas Regioninės plėtros įstatymas. Visa įstatymu įtvirtinama institucinė infrastruktūra grindžiama implicitiška prielaida, kad plėtros ir ES pagalbos panaudojimo politika, kurią formuojant išskirtinis vaidmuo tenka atskiriems regionams. Atitinkamai nustatytos ir pagrindinio regioninės politikos instrumento – Nacionalionio plėtros plano – rengimo procedūros ir toks yra šio plano turinys.
Pastarasis jau buvo rengiamas du kartus – 1999 iir 2000 m. ir turėjo tapti vienu svarbiausių valstybės viešosios politikos instrumentų. Finansų ministerija yra atsakinga už Nacionalinio plėtros plano parengimą ir už pasirengimą struktūrinių fondų administravimui. Planuojama, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ši ministerija bus atsakinga už struktūrinių fondų valdymą. Kaip sakoma pačiame plane, “Nacionalinis (regionų) plėtros planas apibendrina prioritetinius šalies ir regionų socialinės ir ekonominės plėtros tikslus ir uždavinius, suformuluoja nacionalinę regionų plėtros politiką bei numato priemones šios politikos tikslams ir uždaviniams įgyvendinti”.
Numatomas Nacionalinio plėtros plano ppoveikis Lietuvos integracijai į ES:
Tokia lėšų planavimo sistema leis efektyviainaudoti ūkio plėtrai skiriamas lėšas, koncentruoti jas į svarbiausius ūkio sektorius ir į būtiniausių priemonių įgyvendinimą (atsižvelgiant į nustatytus plėtros prioritetus).
Remiantis šiuo dokumentu bus sprendžiama apie Lietuvos pasirengimą regioninės politikos ir struktūrinių priemonių srityje. Nacionalinio plėtros plano pagalba bus planuojamos ES struktūrinių fondų lėšos – tai leis Lietuvai, tapus ES nare, be kliūčių naudotis Europos regioninės plėtros, Europos socialiniu, Europos žemės ūkio vystymo ir Žuvininkystės plėtros fondų ištekliais.
Iki stojimo į ES Nacionalinis plėtros planas yra viena iš sąlygų paramai pagal PHARE “Ekonominės ir socialinės sanglaudos” programą gauti.
Tame pačiame plane nustatomi ir bendrieji Nacionalinio (regionų) plėtros plano tikslai:
didinti realaus BNP augimą ir užimtumo lygį bei kelti gyvenimo standartus lyginant su labiau išsivysčiusiomis Europos valstybėmis;
didinti ūkio konkurencingumą;
mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp Lietuvos regionų sudarant palankias sąlygas socialinei ir ekonominei plėtrai labiausiai atsilikusiuose Lietuvos regionuose.
Tačiau plano turinys šių tikslų akivaizdžiai neatlieka. Sudėliotas iš atskirų dalių, jis ne tik neatitinka rimtai programai keliamų kokybės reikalavimų, bet turi ir rimtų konceptualių trūkumų.
Pirmasis jų ir turbūt rimčiausias – plėtros problematikos redukavimas į regioninę plėtrą. Nors pačiame plane pateikiama gana detali Lietuvos ekonomikos būklės analizė, aptariamos tarptautinės ekonominės aplinkos tendencijos, šalies plėtros problemos ir jų sprendimo bbūdai pristatomi tik trumpai aptariant kitus Lietuvos Vyriausybės dokumentus, tokius kaip Valstybės investicijų programa ar sektorinės plėtros programos, be jokio jų tarpusavio ryšio ir sąsąjų su regionine plėtra. Taip deklaruotas plėtros tikslas – Lietuvos gyvenimo lygį priartinti prie ES lieka neparemtas jokiomis konkrečiomis priemonėmis. Antrasis trūkumas – pati regioninė plėtra redukuojama į jai skiriamos ES pagalbos panaudojimo pagrindimą. Kitaip tariant – visas plėtros planas be analitinės dalies yra tik ES PHARE paramos panaudojimo techninė užduotis be atitinkamai jas papildančių nacionalinės regioninės politikos priemonių. Ir pagaliautrečias trūkumas – nėra finansinio plano, kuris duotų pagrindo kalbėti tiek apie plane pateikiamų priemonių realumą, tiek apie nacionalinį kofinansavimą.
NACIONALINĖS REGIONŲ PLĖTROS POLITIKOS FORMAVIMO SCHEMA
Indėlis į nacionalinės regionų plėtros
politikos formavimą (šakinė dimensija)
Nacionalinės regioninės plėtros politikos
suderinamumas su užsienio paramos
Regioninės plėtros politikos planavimo programomis
suderinamumas su nacionalinio biudžeto
formavimo procesu; finansų kontrolė ir Indėlis į nacio-
auditas, įgyvendinantregioninės plėtros nalinės regioninės
programas plėtros politikos
formavimą
(regioninė
dimensija)
Išvados
Taigi, galima konstatuoti, kad nors ir išplėtojus regioninės politikos infrastruktūrą, regioninės politikos instrumentai negali tapti regioninių skirtumų problemų sprendimo būdu. Ir regioninė politika, ir ES struktūrinė parama gali būti efektyvūs tik tapę integralia nacionalinės viešosios politikos dalimi. Tam būtina bent jau pradėti diskusiją dėl to, kokiomis vviešosios politikos priemonėmis įmanoma spręsti regioninių skirtumų problemas. ES parama regioninei plėtrai gali tik padėti vykdyti regioninę politiką, o ne ją pakeisti.
Kita vertus, Lietuvos ekonominės plėtros ir ES struktūrinių fondų problematika neturi būti sutapatinama su regioninės plėtros problemomis ir jų sprendimo būdais. Regioninė politika turi tapti dalimi nacionalinės plėtros politikos, kurią įgyvendinti padėtų ir ES struktūrinė parama.
Literatūra
1. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: būklės, perspektyvų ir pasekmių studija.- Kaunas, Naujasis lankas, 1997
2. Nacionalinės mokėjimo agentūros puslapis internete, www.nma.lt
3. Informacija apie Lietuvos integraciją į ES. Interneto svetainė www.phare.lt
4. Informacija apie Lietuvos integraciją į ES. Interneto svetainė www.euro.lt
