Regioninės užimtumo problemos Lietuvoje

TURINYS

ĮŽANGA 5

1. Užimtumo samprata. Regioninė užimtumo politika 6

1.1 Nedarbas 13

2. Užimtumas Lietuvoje 15

2.1 Užimtumo palyginimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje 18

2.2 Nedarbas – didžiausia regioninio užimtumo problema 20

2.3 Darbo rinkos būklė Akmenės

regione…………………..

……23

2.4 Darbo rinkos būklė Kauno

regione………………….

……….26

IŠVADOS …………………………29

LITERATŪRA 30

LENTELĖS

1. lent. Lietuvos ir ES užimtumo

lygis…………………….

…19

2. lent. Gyventojų užimtumas ekonominės veiklos sferose Lietuvoje ir

ES…….19

3. lent. Laisvų darbo vietų skaičius rajone (1995 –

2002)…………….24

4. lent. Bedarbių skaičius pagal amžių Akmenės

rajone……………..25

5. lent. Bedarbių skaičius pagal išsilavinimą Akmenės

rajone……………26

6. lent. Vidutinis metinis užimtųjų sskaičius Kauno miesto

savivaldybėje, tūkst…..26

PAVEIKSLAI

1 pav. Užimtumo pokyčiai

Lietuvoje…………………..

….16

2. pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 1990 metais,

procentais………..17

3 pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 2002 metais,

procentais……….17

4 pav. Užimtumas pagal lytį ir išsilavinimą,

procentais………………18

5 pav. Regioninis nedarbas,

procentais………………….

….21

6 pav. Vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje,

procentais………………..22

7 pav Darbingo amžiaus gyventojų skaičius

apskrityje……………….23

8 pav. Bedarbių skaičiaus kitimas Ak.

Rajone………………….24

9 pav. Bedarbių, registruotų Kauno darbo biržoje, skaičiaus

dinamika…….27

10 pav. Užregistruotų nujų darbo vietų dinamika 2001m………….27

11 pav. Darbo jėgos paklausa pagal išsilavinimą……………..28

ĮŽANGA

Šio kursinio darbo tikslas buvo išanalizuoti regionines

nedarbo (užimtumo) problemas. Ši nagrinėjama tema labai aktualini

mūsų šiandienos gyvenime, nes užimtumo (nedarbo) problemos labai

aktualios Lietuvoje. Mes pasistengėme savo darbe aptarti ir parodyti

bendrą Lietuvos vaizdą, nedarbo ir užimtumo perspektyvoje. Išskyrėme

ir apibrėžėme nedarbo tipus, bei rūšis. Palyginome Lietuvos nedarbo

lygį, jį sąlygojančius veiksnius, problemas su Europos Sąjungos

bendruoju llygiu. Kadangi Lietuva netrukus taps pilnateise ES nare

pateikėme Europos Sąjungos regioninės politikos, užimtumo srityje,

nuostatas bei veikimo kryptis sprendžiant regionines užimtumo

problemas.

Pasirinkę du Lietuvos regionus Akmenės bei Kauno, parodėme jų

priešpriešą užimtumo srityje. Didelė dalis statistinės informacijos

pateikiama grafikų bei lentelių pavidale – tai leidžia geriau

įsisavinti pateikiamą medžiagą.

1. Užimtumo samprata. Regioninė užimtumo politika

Pradėdami nagrinėti užimtumą ir jo problemas pirmiausiai

pateiksime pagrindines sąvokas, kurios naudojamos daugeliuose

valstybės tyrimuose, bei mūsų darbe.

Užimti gyventojai – tiriamo amžiaus gyventojai, tiriamąją savaitę

dirbę bet kokį darbą ne mažiau kaip 1 valandą, už kurį gavo darbo

užmokestį pinigais arba natūra (maisto produktais ar kitais gaminiais)

ar turėjo pelno (pajamų). Tai visi asmenys, turintys užimtumo statusą:

darbdaviai, savininkai, samdomi darbuotojai, šeimyninėje įmonėje

dirbantys šeimos nariai, gaunantys ar negaunantys atlyginimą arba pelną

(pajamas), savarankiškai dirbantys asmenys.

Bedarbiai – tiriamo amžiaus gyventojai, kurie tiriamąją savaitę

neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites

pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo mokamo darbo

įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą,

darbdavius, draugus, gimines, žiniasklaidą, laikė įdarbinimo testus ar

dalyvavo įdarbinimo pokalbiuose, ieškojo patalpų, įrengimų savo

verslui, bandė gauti patentą, licenciją, kreditą.

Neaktyvūs gyventojai – gyventojai, nepriskirti užimtųjų ar

bedarbių grupei. Prie jų priskiriami moksleiviai, studentai, namų

šeimininkės, pensininkai, neįgalieji, nuteistieji, asmenys, praradę

viltį rasti darbą.

Darbo jėga – visi užimti gyventojai ir bedarbiai.

Darbdaviai –– visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai

su vienu ar keliais partneriais nuosavoje įmonėje, nuolatiniam darbui

(daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus ir valdantys kontrolinį

įmonės akcijų paketą (turintys privačios nuosavybės teisę). Darbdaviai

įmonės vardu sudaro, keičia ir nutraukia darbo ir kitas sutartis. Jie

yra įsipareigoję mokėti samdomam darbuotojui darbo užmokestį ir

užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse

sutartyse, kituose norminiuose aktuose ar šalių susitarimu

Samdomi darbuotojai – asmenys, sudarantys raštišką arba žodinę

darbo sutartį su įmone, pagal kurią už atliktą darbą jiems bus

sumokėtas sutartas atlyginimas, neatsižvelgiant į įmonės

pajamas. Samdomas darbuotojas už atliktą darbą gauna sutartą darbo

užmokestį arba atlyginimą

Darbo jėgos aktyvumo lygis – darbo jėgos santykis su atitinkamo

amžiaus gyventojais.

Užimtumo lygis – užimtų gyventojų santykis su atitinkamo amžiaus

gyventojais.

Visiškas užimtumas – sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio

užimtumo lygį. Bet jis nereiškia nulinio nedarbo. (5)

Užimtumo situacija yra glaudžiai susijusi su bendra ekonomikos

būkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia atitinkamą

užimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkos ekonomikos šalys

turi gausų priemonių, padedančių sušvelninti ekonominių ūkio sutrikimų

socialines pasekmes, arsenalą. Priemonių visuma, naudojamų darbo rinkos

reguliavimui, sudaro valstybės užimtumo politiką. Šios priemonės – tai

tiesioginis ir netiesioginis valstybės poveikis darbo rinkos mechanizmo

funkcionavimui arba, kitaip tariant, valstybės įsikišimas į ūkio

funkcionavimą. Tokia valstybės elgsena darbo rinkos teorijoje vertinama

įvairiai. Galima skirti dvi pozicijas: neoklasikinę ir Keinso.

Apibrėždami neoklasikų ir KKeinso pozicijas galėsime geriau suvokti

užimtumo sampratą.

Neoklasikinė. Jos pagrindinė tezė yra ta, kad darbo rinka laisvos

rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pereiti prie pusiausvyros, tai

yra pasiekti maksimalų/pilną užimtumo lygį, esant tam tikram ūkio

išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Neoklasikai teigia, kad

užimtumo problemos atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yra

neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojimas pasak jų, ūkyje

yra per mažai rinkos). Iš tokios pozicijos seka ir atitinkamos užimtumo

politikos priemonės. Jų nuomone, visai nereikalingas aktyvus valstybės

kišimasis į ūkio funkcionavimą (užimtumo programos, darbo vietų

išsaugojimo finansavimas ir kt.), o būtina yra likviduoti tai, kas

trukdo laisvos rinkos funkcionavimui. Pasak jų reikia apriboti

profsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžio formavimui, mažinti nedarbo

pašalpas bei panaikinti minimalių atlyginimų kategoriją. Valstybė, jų

nuomone, turėtų apriboti struktūrinį nedarbą sukeliančių priežasčių

panaikinimą. Tam ji turėtų: 1) tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę

sistemą (apie laisvas darbo vietas bei darbo ieškančiuosius); 2)

efektyviai, atsižvelgiant į realius ūkio poreikius, organizuoti

profesinį mokymą bei suaugusių permokymą.(2, 22)

Keisnistinė. Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoje

šalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurį

sudaro vartotojiškoji paklausa (t.y. šalies gyventojų pirkimo

galimybės) ir investicinė paklausa (t.y įvairių rūšių investicijų

mastas). Keinsas prieštarauja neoklasikų teiginiui, kad, atsiradus

nedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda į pilną

gyventojų užimtumą. Keinsas teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėra

efektyvi priemonė kovai su nedarbu. Lankstus darbo apmokėjimas

neišsprendžia užimtumo pproblemų, o sukelia nuolatinius konfliktus su

dirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadangi

nedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms ir

paslaugoms, norint sumažinti užimtumo problemas (nedarbą), valstybė

turi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą. Iš esmės tai gali

būti realizuojama mažinant mokesčius (pvz., darbdaviams, kurie steigia

savo įmonėse naujas darbo vietas) ir didinant visuomenines išlaidas

(biudžetiniai užsakymai gamybai, subsidijos atskiroms dirbančiųjų

grupėms, socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas ir

pan.).(2,20)

Taigi viena koncepcija pasisako už visišką valstybės kišimąsi į

ūkio funkcionavimą, o kita pasisako už jos nebūtinumą. Vienos ar kitos

koncepcijos dominavimas užimtumo politikoje laikui bėgant keitėsi. Nuo

XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, nors atskirose šalyse jau

ir buvo kalbama apie užimtumo politiką, valstybės vaidmuo tebebuvo

pasyvus, todėl galima sakyti, kad dominavo neoklasikinė užimtumo

politikos koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo situacija labai

pasikeitė: stiprėjo profsąjunginis judėjimas, augo socialiniai fondai,

didėjo socialinės apsaugos sistemos įvairovė, diddėjo regionų

autonomiškumas ir pan. Norėdamos pasiekti socialinį stabilumą daugelis

šalių ėmėsi įvairių valstybinių socialinių programų, kurių viena

pagrindinių dalių buvo regioninės užimtumo programos. Bet 9

dešimtmečio viduryje prasidėjo ekonominė recesija, kuri apėmė beveik

visas išsivysčiusias šalis, tai tiesiogiai atsiliepė ir darbo rinkai,

pradėjo augti nedarbas. Norint sustabdyti ekonomikos smukimą, pradėta

mažinti mokesčius, tai turėjo poveikį socialinei politikai (taip pat ir

užimtumo): pristabdytas atskirų užimtumo programų finansavimas,

mažinamas įdarbinimo įstaigų (darbo biržų) darbuotojų skaičius, net

bandoma sumažinti bedarbio pašalpos dydį (pvz., Kanadoje).

Taigi vėl

pradeda dominuoti neoklasikinė užimtumo politikos samprata, mažėja

valstybės poveikis situacijai darbo rinkoje. (2,35)

Kaip rodo išsivysčiusių šalių patirtis, darbo rinkos (užimtumo)

politikos formavimasis yra labai sudėtingas ir prieštaringas procesas.

Pagrindinė priežastis – dvejopas darbo pobūdis : darbas kaip ekonominė

kategorija, ir darbas, kaip socialinė kategorija. Užimtumo politikoje

tai reiškia, kad vienos arba kitos priemonės gali būti efektyvios

ekonominiu požiūriu, bet nepriimtinos socialiniu, arba atvirkščiai.

Valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem aspektais:

1) “pasyvus”, t.y. finansinės priemonės, siekiančios

sušvelninti pajamų praradimą (dėl darbo praradimo);

2) “aktyvus”, t.t ppriemonės, siekiančios sumažinti nedirbančių

piliečių skaičių.

Pasyvi valstybės užimtumo politika. Šiuo metu įvairios šalys

naudoja įvairias finansines pagalbos bedarbiams (iš dalies praradusiems

darbą) formas. Pagrindinės jų – bedarbio pašalpos. Šalia jų dar yra

pašalpos iš socialinės rūpybos fondų, vienkartinės išmokos

atleidžiamiesiems iš darbo, o kai kuriose šalyse – profsąjunginės kasos

arba privatus draudimas nuo nedarbo. Reikia pabrėžti, kad visose šalyse

pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas ir ne kiekvienas

nedirbantis pilietis turi teisę gauti bedarbio pašalpą. (1, 95)

Viena iš pasyvios užimtumo politikos formų yra ankstesnis

išleidimas į pensiją (ši ppriemonė taikomaregionuose, kur reorganizuojam

specifinė industrija, pvz., laivų statyklos). Tai yra labai brangi

priemonė, todėl jos taikymas priklauso nuo šalies (socialinių fondų)

finansinių galimybių.

Aktyvi valstybės užimtumo politika. Aktyvi politika – tai

panaudojimas įvairių ekonominių ir organizacinių priemonių, leidžiančių

sumažinti užimtumo problemų mastą. Jos veikia: 11) darbo jėgos paklausos

padidėjimą; 2) darbo rinkos mechanizmo funkcionavimo tobulinimą

(įdarbinimo įstaigų, permokymo centrų ir pan.).

Aktyvios politikos priemonės dažniausiai skirstomos:

a) makroekonominės, t.y. bendros ūkio stabilizavimo priemonės, kurios

tiesiogiai ar netiesiogiai gerina situaciją darbo rinkoje; b)

“specialios” užimtumo politikos priemonės.

Makroekonominių priemonių pagalba valstybė stengiasi padidinti

agreguotą paklausą gėrybėms bei paslaugoms: mažinant mokesčius;

didinant biudžetinius užsakymus; mažinant palūkanų normą; didinant

pinigų emisiją. Visos šios priemonės dar vadinamos globaline emisija,

jų tikslas – didinant agreguotą paklausą, didinti paklausą darbo jėgai

ir tuo pačiu mažinti nedarbą.

“Specialios” priemonės daugiausia nukreiptos frikcinio (tekamojo)

bei struktūrinio nedarbo sumažinimui. Pagrindinės iš jų būtų: įvairios

atskirų darbuotojų grupių darbo užmokesčio subsidijos; suaugusiųjų

permokymo sistemos vystymosi bei permokymo programų finansavimas;

socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas; įdarbinimo įstaigų

tinklo plėtimas bei jo informacinio aprūpinimo tobulinimas.

Reziumuojant, reikia pasakyti, kad pasaulinėje praktikoje nėra

universalių rreceptų efektyviai užimtumo politikai paruošti. Net atskirų

priemonių naudojimas gali būti efektyvus vienoje šalyje ir visai

neduoti jokių rezultatų kitoje. Todėl ruošiant užimtumo programą

atskiroje konkrečioje šalyje, pirmiausi, reikia įvertinti tos šalies

darbo rinkos situaciją (jos ypatumus, dirbančiųjų orientacijas bei jų

darbinės veiklos motyvus) ir bendrą ekonominę situaciją ir jos

keitimosi tendencijas. Užimtumo politika negali būti atskirta nuo

šalies ekonominės (ūkio vystymosi) politikos, tai yra dvi neatskiriamos

šalies ūkio vystymosi dalys. Todėl jų ruošimas ir realizavimas turi

būti vykdomas lygiagrečiai. (2,41)

Norint aktyviai ir efektyviai spręsti užimtumo (ir ne tik)

problemas būtina gerai parengta šalies regioninė politika, kurios

pagrindinės nuostatas būtų įgyvendintos atsižvelgiant į atskirų tos

šalies regionų specifiką. Kadangi atskiras šalies regionas gali

susidurti su problemomis, kurios nebūtinai yra budingos kitiems tos

pačios šalies regionams. Lietuvai integruojantis į ES struktūras bus

taikoma bendra Europos Sąjungos regioninė politika. Šią regioninę

politiką panagrinėsime plačiau užimtumo aspektu.

ES regioninė politika užimtumo aspektu yra suskirstyta į keletą

pagrindinių grupių: regioninio konkurencingumo gerinimas, įdarbinimo

gerinimas, subalansuotas vystymasis mieste ir kaime. Kiekvieną iš

šių grupių aptarsime plačiau.

Regioninio konkurencingumo gerinimas. Regioninis

konkurencingumas tiesiogiai įtakoja užimtumą. Kadangi kuo regionas

konkurencingesnis tuo jis gali lengviau atlaikyti ekonomikos

pokyčius bei greičiau ir efektyviau perskirstyti turimus resursus

tarp atskirų regiono sektorių.

ES regioninė politika numato tokius žingsnius norint pagerinti

regionų konkurencingumą:

• Užtikrinti energijos šaltinių funkcionavimą bei naujų

išteklių paiešką. Energijos šaltiniai yra vienas iš

svarbiausių veiksnių lemiančių regioninę veiklą, kadangi

be energijos neįmanuma jokia veikla bei gamyba.

Prisirišimas prie vieno energijos gavimo būdo žymiai ir

labai akivaizdžiai sumažina komercinės veiklos

manevravimą ir konkurencingumą. Patariama skirti

pakankamas investicijas į atsinaujinančius energijos

šaltinius.

• Komunikacijos bei ryšių tobulinimą. Naujų komunikacijos

priemonių diegimas regionuose užtikrina jų ekonominį

gyvybingumą. Distancinis duomenų pasikeitimas,

distancinis mokymas Interneto pagalba leidžia geriau

paruošti darbo jėgą išvengiant didelių sąnaudų. Šios

priemonės ypatingai turėtų būti taikomos tose regionuose,

kurie yra nutolę nuo rregioninių centrų.

• Gamybos priemonių atnaujinimas bei gerinimas. Inovacijų

didinimas regionuose ir regioninėse kompanijose leidžia

atnaujinti gamybos priemones, kurių gerinimas leidžia

padidinti konkurencingumą. Vyriausybės ir privatus

sektoriai privalo glaudžiai bendradarbiauti gerinant

mokslinių tyrimų panaudojimą ekonomikoje.

• Pagalba. Svarbi priemonė užtikrinanti užimtumo skatinimą.

Tiek finansinių injekcijų, tiek finansinių konsultacijų

pagalba – būtina smulkiam ir vidutiniam ūkiui. Teisingas

struktūrinių fondų paskirstymas ir pagalba juos

įsisavinant būtina sąlyga konkurenciniam lygiui didinti.

(8)

Įdarbinimo gerinimas. ES regioninės politikos veiklos

priemonėse nurodoma, kad įdarbinimo gerinio problemos yra vienos iš

aktualiausių, kurias privalo spręsti šalių vyriausybės. ES laikosi

nuomonės, kad mokymasis ir apmokymas yra svarbiausi faktoriai

lemiantys efektingą darbo sąlygų gerinimą. Išskiriami kiti

įdarbinimo gerinimo žingsniai:

• Pagrindinis ir visą gyvenimą trunkantis mokymasis .

• Socialinės ekonomikos vystymas.

• Vienodos darbo galimybės visiems.

• Sustiprintas bendradarbiavimas tarp mokymo ir įdarbinimo

įstaigų.

• Parama bedarbiams.

• Parama bedarbiams keičiant profesiją, jų lankstumo ir

prisitaikymo gerinimas.

Subalansuotas kaimo ir miesto vystymasis. ES regioninėje

politikoje atkreipiamas dėmesys, kad miestai yra ryšių, prekybos ir

kultūros centrai. Todėl kaime jaučiamas darbo jėgos nutekėjimas į

centralizuotus regionus. Kaimo regionuose, kuriuose nėra gerai

išvystytų prekybos ir ryšių centrų labai stipriai pasireiškia

problemos susijusios su užimtumu, kadangi juose nėra išvystytos ir

imlios darbo rinkos.

Norint suvienodinti šių sektorių vystymąsi reikia remtis ir

išnaudoti pagrindinius kaimo privalumus t.y dėmesys turi būti

sukoncentruotas į tai, kad kaimas aprūpina vartojimo žaliavomis,

yra puiki aikštelė turizmo ir rekreacijos vystymui.

Norint pasiekti, kad kaimo regionai taptų konkurencingi būtinas

ūkių ir fermų atnaujinimas, taikomos mokestinės lengvatos, gerinamas

susisiekimas tarp atskirų regionų ir jų centrų.(8)

Šioje politinėje ES regionų doktrinoje yra akcentuojama, kad

išvardintos priemonės bus efektingos užimtumo srityje tik tada jei

jos bus taikomos kompleksiškai ir pastoviai. Regioninė politika, tai

kartu ir užimto problemų sprendimo būdas.

1.1 Nedarbas

Nedarbas ir užimtumas labai tampriai susiję. Norint visiškai ir

teisingai suprasti rinkoje vykstančius užimtumo pasikeitimus būtina

perprasti nedarbo sampratą, jo rūšis ir pan.

Nedarbą būtina pažinti, nes tai viena svarbiausių valstybės

problemų. Nedarbas egzistuoja tiek laike, tiek erdvėje, t.y. bet

kuriuo istoriniu laikotarpiu, bet kurioje valstybėje egzistuoja tam

tikras skaičius neužimtų šalies gyventojų.

Visi šalies gyventojai skirstomi į neaktyvius (moksleiviai ir

studentai, lankantys dieninio mokymo įstaigas; asmenys, gaunantys

senatvės, lengvatines ar invalidumo pensijas; namų šeimininkės ir

asmenys, prižiūrintys vaikus; kiti asmenys, kurie nenori dirbti) ir

aktyvius, kurie savo ruožtu skirstomi į užimtus (asmenys, dirbantys

už atlyginimą; laikinai nedirbantys dėl ligos ar besimokantys,

streikuojantys; dirbantys savarankiškai) ir bedarbius (gyventojai,

neturintys darbo, teikiančio pajamų; ieškantys darbo). Daugelis

žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo

lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Nedarbas demoralizuoja

žmogų ir skatina netikrumą rytojumi ir pan. Todėl nedarbo problema

yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Atkreiptinas dėmesys

į tai,

kad nedarbas socialinėje struktūroje pasiskirsto nevienodai.

Nedarbą geriausiai apibūdinantys veiksniai – tai

gyventojų užimtumas ir nedarbo lygis, kuris reiškiasi nedirbančios

darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, santykiu su visa

darbo jėga.

Yra išskiriam keletas nedarbo tipų:

1) tekantis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Kai

žmogus gali rinktis darbo vietas ir veiklos rūšis, visada atsiras

tokių, kurie nedirba dėl įvairių priežasčių. Darbuotojui pakeisti

vieną darbą į kitą užima tam tikrą laiką. Kol jie pradės dirbti,

statistiniuose duomenys bus užfiksuoti kaip bedarbiai.

2) struktūrinis nedarbas – nedarbas, atsirandantis, kai darbo

paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros.

Modernizavus gamybos procesus, kai kurių profesijų atstovų

paklausa sumažėja, nes jų kvalifikacija neatitinka laisvų darbo

vietų kvalifikacijos ir jie tampa bedarbiais.

3) ciklinis nedarbas susijęs su cikline ekonomikos plėtra ir dėl

menkos visuminės darbo paklausos pasireiškia ūkio nuosmukio bei

krizės metu.

4) sezoninis nedarbas kyla tada, kai kalendoriniais metais keičiasi

darbo pasiūla ir paklausa (turizmo srityje, žemės ūkyje). (7)

Lietuvoje bedarbių skaičiui nustatyti naudojama keletas

metodų, kurias naudoja atitinkamos instancijos, todėl kartais

gaunami pprieštaringi duomenys. Lietuvos darbo biržos, Statistikos

departamento tyrimai rodo tik bendrą šalies tendenciją. Kadangi

Statistikos departamento atliekamuose tyrimuose bedarbių kategorijai

priskiriami ir tie žmonės, kurie ieško darbo ne tik valstybinėse

darbo biržose, bet ir įvairiausiais kitais būdais – per į privačias

darbo biržas, darbdavius, draugus, ppažįstamus, žiniasklaidą, ieško

būdų gauti licenciją savo verslui plėtoti ir pan. . Konkrečius

Lietuvos nedarbo pavyzdžius nagrinėsime kituose skyriuose.

2. Užimtumas Lietuvoje

Gyventojų užimtumas šiuo metu yra viena opiausių Lietuvos

ekonomikos problemų, nes nuo 1989 metų nuolat mažėja dirbančių

žmonių skaičius, o didėja nedarbas. Šalyje 1989 metais dirbo 1903

tūkst., arba 91 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Prasidėjus ūkio

reformoms, daug gyventojų neteko darbo. Ypač sparčiai dirbančiųjų

skaičius mažëjo 1990–1995 metais. Per šį laikotarpį dirbančiųjų

šalyje sumažėjo iki 1644 tūkst., arba 259 tūkst. Vėlesniais metais

dirbančiųjų skaičius pradėjo šiek tiek didėti. Kai prasidėjo krizė

Rusijoje, Lietuvoje ėmė mažėti laisvų darbo vietų. Dirbančiųjų

skaičius 2000 metais sumažėjo iki 1586 tūkst., o dirbo 74 proc.

darbingo amžiaus gyventojų (žr. 1 pav.). Mažėjant užimtų gyventojų

skaičiui, mažėja ir gyventojų užimtumo lygis (užimtų gyventojų

skaičiaus santykis su visais gyventojais). ŠŠis rodiklis geriausiai

parodo užimtumo pokyčius. Aukščiausias užimtumo lygis buvo 1995

metais – 55,2 proc., o žemiausias – 2000 metais – 51,2 proc. Jaunimo

(15–24 metų amžiaus) užimtumo lygis sumažėjo atitinkamai nuo 33,1

proc. Iki 26,7 proc. (7)

Nepriklausomybės metais ypač pasikeitė užimtųjų žmonių

struktūra (žr. 2, 3 pav.). Pramonėje, įskaitant elektros, dujų ir

vandens tiekimą, užimtųjų skaičius nuo 1989 metų iki 2002 metų

sumažėjo 250 tūkst., arba daugiau nei du kartus, statyboje – 129

tūkst., arba 2,3 karto. Kasmet didėjo žmonių, teikiančių paslaugas,

skaičius. Ypač sparčiai didėjo asmenų, užsiimančių prekyba,

skaičius. Jų padaugėjo nuo 137 tūkst. 1989 metais iki 233 tūkst.

2002 metais. Nors Lietuvoje paskutiniais metais pastoviai mažėja

žmonių, užsiimančių žemės ūkio veikla, jų dalis tarp bendro užimtųjų

skaičiaus išlieka didelė. 2002 metais jie sudarė 19,7 proc. .

Plėtojantis šalies ekonomikai ir gilėjant eurointegracijos

procesams, vis aktualesnės tampa užimtumo žemės ūkyje problemos.

Lietuvoje, kaip ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse, susiduriama su

panašiomis problemomis: žemas produktyvumas, menkas kaimo gyventojų

išsilavinimas, suvaržytas gyventojų mobilumas. Lietuvos žemdirbiams

dėl gamybos sutelkimo smulkiuose ir neefektyviuose ūkiuose,

nepalankių gamtinių sąlygų bei pigios ES šalių žemės ūkio

produkcijos vis sunkiau realizuoti savo pagamintą produkciją ir

konkuruoti tarptautinėse rinkose. Pagrindiniai šių problemų

sprendimo būdai būtų: ūkių stambinimas bei užimtų gyventojų

skatinimas pereiti iš žemės ūkio sektoriaus į kitus efektyvesnius,

dažniausiai paslaugų, sektorius. (7)

Iš 4pav. matyti, kad 2002 m., daugiausiai dirba neturintys

aukštojo ir aukštesniojo išsilavinimo žmonės, tik nedidelę dalį

sudaro darbuotojai su aukštuoju išsilavinimu. Pastebima, kad šalyje

su kiekvienais metais didėja išsilavinusių darbuotojų paklausa ir

mažėja paklausa neturinčių jo. (7)

2.1 Užimtumo palyginimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje

Nors užimtumo lygis 2000 metais Lietuvoje ženkliai sumažėjo,

tačiau tai nėra blogiausias rodiklis Europoje. Ankstesniais metais

Lietuvos gyventojų užimtumo lygis buvo didesnis už Europos Sąjungos

(ES) vidurkį (žr. 1 lent.).

Palyginti su ES, Lietuvoje labai daug gyventojų dirba žemės

ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje (žr. 2 lent.). Jis viršija

ES vidurkį keletą kkartų. Europos Sąjungoje kaip ir Lietuvoje jų

dalis kasmet mažėja, 2000 metais šioje veikloje dirbo 4,3 proc. ES

gyventojų, kai tuo tarpu Lietuvoje 19,7 proc. (1,52) .

| |1997 |1998 |1999 |2000 |

|Lietuvoje: |63,8 |64,2 |66,4 |60,1 |

|Europos |60,5 |61,1 |62,1 |63,1 |

| |Lietuva |Europos Sąjunga |

| |1990 |1994 |2000 |1990 |1994 |2000 |

|Iš viso: |

|Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |23,4 |19,7 |6,7 |5,5 |4,3 |

|Pramonė (kartu su statyba) |41,8 |29,2 |26,2 |33,2 |30,6 |28,8 |

|Paslaugos |38,8 |47,4 |54,1 |60,2 |63,9 |66,9 |

|Vyrai: |

|Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |30,5 |23,5 |7,1 |6,1 |5 |

|Pramonė (kartu su statyba) |43,8 |36,2 |32 |42 |40,1 |38,8 |

|Paslaugos |44,3 |33,3 |43,9 |50,8 |53,8 |56,2 |

|Vyrų dalis tarp visų užimtųjų: |46,2 |49,9 |50,1 |60,3 |58,7 |57,4 |

|Monterys: |

|Žemės ūkis, miškininkystė ir |19,4 |16,3 |15,9 |5,9 |4,6 |3,3 |

|Pramonė (kartu su statyba) |40,1 |22,2 |19,8 |19,7 |17,2 |15,3 |

|Paslaugos |46,3 |61,5 |64,3 |74,3 |78,2 |81,4 |

|Moterų dalis tarp visų užimtųjų:|53,8 |50,1 |49,9 |39,7 |41,3 |42,6 |

Didžiausia užimtumo orientacija, tiek Lietuvoje, tiek ir

Europos Sąjungoje, yra paslaugų sektoriuje. Tai sąlygoja keletas

priežasčių, pirmiausiai, kad čia dirbantys žmonės gali lengvai

pakeisti darbo vietą šio sektoriaus ribose, nes daugiausiai darbo

vietų sukuriama būtent paslaugų sektoriaus ribose. Kita svarbi

priežastis yra ta, kad tai kone vienintelis sektorius, kuriame

techniniai laimėjimai nesumažina dirbančių žmonių skaičiaus.

Tiek ES, tiek Lietuvoje daigiausiai užimtųjų yra vyrai, bet

laiko dinamikoje pastebima, kad tarp šių skaičių skirtumas kasmet

vis mažėja. Tiek ES, tiek Lietuvoje pramonės srityje yra

koncentruojamas pakankamai didelis darbuotojų skaičius. Šioje

pramonės šakoje vyrai užima didesnę užimtųjų dalį, Lietuvoje 2002

metais 32, tuo tarpu moterys sudaro apie 19,8 procentus, ES

atitinkamai 38,8 ir 15,3 . Pastebima, kad šiame sektoriuje užimtųjų

kasmet mažėja. Tai siejama su intensyviu technikos diegimu, kurio

pasekoje atsisakoma dalies darbuotojų. (4)

Lietuvai visiškai perimus ES teisines normas atotrūkis tarp

Lietuvos ir ES rodiklių sumažės ar visai susilygins.

2.2 Nedarbas – didžiausia regioninio užimtumo problema

Daugelis Lietuvos regionų susiduria su didesnėmis ar mažesnėmis

badarbystės problemomis. Nors nedarbo lygis Respublikos mąstu

mažėja, tačiau vis dar išlieka keletas regionų, kuriose, jis yra

labai aukštas (žr. 5 pav.). Mažeikiuose ir Druskininkuose šiuo metu

užimtumo problema yra pati opiausia, nes darbo neturi per 18% jų

gyventojų. Tiesa, šiais metais Mažeikių regionine pastebimas nedarbo

mažėjimas, tuo tarpu Druskininkuose jis toliau kyla ir jeigu nebus

imtasi ryžtingų priemonių,tokia tendencija išliks.

Nadaug nuo represinių rajonų atsilieka Akmenė, Pasvalys,

Jurbarkas, Jonava, Lazdijai ir Šalčininkai, juose nedarbas yra 15-

18%.

Tai taip pat labai aukštas rodiklis, keliantis didelį

susirūpinimą. Šie regionai privalo efektyviau išnaudoti savo turimus

resursus ir imdami pavyzdį iš tų rajonų, kuriuose nedarbo lygis yra

žemas, taip pat mažinti šią problemą.

Galima pasidžiaugti, kad beveik pusėje Lietuvos rajonų

bedarbystė mažesnė nei 9%, tai Klaipėda, Plungė, Kretinga, Biržai,

Kupiškis, Anykščiai, Zarasai, Molėtai, Radviliškis, Kėdainiai,

Kaunas, Prienai, Kaišiadorys, Širvintos, Vilnius, Trakai ir Varėna.

Beje Elektrėnų, Kretingos, Vilniaus rajonų savivaldybėse bedarbių

yra vos daugiau nei 5%, to priežastys yra ypatinga geografinė

padėtis (Ketinga), valstybiškai svarbių objektų turėjimas (Vilnius,

Elektrėnai). Taip ppat labai žymų poveikį nedarbo lygiui regione turi

vyriausybės skiriamų investicijų dydis. Puikus pavyzdys yra Vilnius,

kuriam tenka nemaža dalis biudžeto lėšų, kurių pagalba galima

sėkmingai mažinti gyventojų užimtumo problemas.

Nebloga situacija yra ir Palangos, Telšių, Šilalės, Raseinių,

Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Marijampolės, bei Alytaus darbo

biržose, nes nedarbo lygis šiuose rajonuose- 9-12%. Beje, Telšiuose

ir Marijampolėje šiuo metu yra didžiausias nedarbo lygio augimas

visos Lietuvos mąstu, dėl to šie rajonai greitu metu gali patekti į

tą grupę regionų, kuriuose nedarbas yra 12-15%.

Gana aukštas 12-15% bedarbystės lygis yra pakankamai dažnas

reiškinys, visoje Respublikoje (Skuodo, Joniškio, Šiaulių, Pakruojo,

Kelmės, Rokiškio, Šilutės, Tauragės, Ignalinos, Švenčionių, Šakių,

Vilkaviškio raj.)

[pic]

Analizuojant bedarbystės lygį skirtingose Lietuvos vietose, kyla

natūralus klausimas: kodėl, vienam regione bedarbystė yra tokia maža

(pvz. Kaunas 7%), o kitame tokia didelė (pvz. Akmenė 18%)? Nedarbo

lygio ddydį lemia labai daug aspektų, kai kurie jų yra specifiniai ir

būdingi tik konkrečiam regionui (pvz. Palangoje nedarbo lygis nėra

aukštas, nes miestas įsikūręs prie jūros ir tai labai teigiamai

veikia jo ekonomikos rodiklius). Bet galima pastebėti ir bendrų

rodiklių, kurių kitamas gana stipriai įtakoja kiekvieno regiono

nedarbą, tai:

□ ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus kitimas,

□ priverstinio nevisiško užimtumo lygis,

□ darbo vietų skaičiaus,

□ įmonių, kuriose atleidžiamos darbuotojų, grupės lygio kitimas,

□ nelegalaus darbo buvimas,

□ nedarbo lygio kitimas,

□ sunkiai konkuruojančių darbo rinkoje bedarbių skaičiaus kitimas,

□ aukštos kvalifikacijos specialistų paklausos kitimas,

□ aukštos kvalifikacijos specialistų skaičiaus kitimas,

□ ilgalaikių bedarbių skaičiaus kitimas,

□ jaunimo nedarbo lygis.

Apžvelgsime nedarbo lygio rodiklius dviejuose skirtinguose

Lietuvos regionuose: Akmenėje, kur bedarbystė yra labai didelė ir

Kaune, kur nedarbo llygis yra mažas.

2.3 Darbo rinkos būklė Akmenės regione

Akmenės rajonas yra iš tų, kuriame nedarbo lygis vienas

didžiausių visoje Lietuvoje. Išanalizuosime indikatorius (darbingo

amžiaus gyventojų skaičius; laisvų darbo vietų skaičius ir t.t.),

kurie tiksliai atspindi situaciją šio rajono darbo rinkoje.

Lyginant darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus pokyčio tempus

Akmenės rajone ir Šiaulių apskrityje, matome, kad rajone darbingo

amžiaus gyventojų nuo 1999m. nuolat mažėja (7 pav.). 2002m. Rajone

darbingo gyventojų skaičiaus sumažėjimas yra daugiau nei 4 kartus

santykinai didesnis nei apskrityje (11).

Vertinant laisvų darbo vietų pokytį Akmenės rrajone, nustatyta,

kad laikotarpiu nuo 1995m. – 2002m. metų du kartus stebėtas darbo

vietų augimas: 1995m. – 1998m. ir 2001m. – 2002m. didžiausias

grandininis (+85,71%) padidėjimas stebėtas laikotarpiu nuo 1995m. iki

1996m. laikotarpiu nuo 1996m. iki 1998m. laisvų darbo vietų skaičiaus

augimas pastoviai lėtėja, kartu pasiekdamas 1998m. bazinį laisvų darbo

vietų padidėjimą lyginant su 1995m. laisvų darbo vietų skaičiumi –

(+150,89%). Nuo 1998m. iki 2000m. laisvų darbo vietų skaičius

pastoviai mažėja, pasiekdamas 2000m. bazinį (+36,16%) padidėjimą. Nuo

2000m. iki 2002m. stebėta analogiška tendencija kaip ir laikotarpiu

nuo 1995m. iki 1997m., pasiekianti 2002m. bazinį (+125,89%) laisvų

darbo vietų padaugėjimą. Laisvų darbo vietų skaičius rajone nuo 1995m.

iki 2002m. išaugo nuo 224 iki 506 laisvų darbo vietų (3 lentelė).

3 lentelė

Laisvų darbo vietų skaičius rajone (1995 – 2002) (11)

| |Metai |

| |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |2001 |2002 |

|Iš viso |224 |416 |527 |562 |464 |305 |468 |506 |

|Tp (grandininis) |0,000|0,857|0,266|0,066|-0,17|-0,34|0,534|0,081|

| |0 |1 |8 |4 |44 |27 |4 |2 |

|Tp (bazinis) |0,000|0,857|1,352|1,508|1,071|0,361|1,089|1,258|

| |0 |1 |7 |9 |4 |6 |3 |9 |

Vertinant bedarbių skaičiaus pokytį Akmenės rajone stebėtas

bedarbių skaičiaus mažėjimas vasaros sezono metu. Ši tendencija

išlieka visu 1997 – 2002m. laikotarpiu.

Analizuojant bedarbių skaičių pagal jjo absoliučiąją reikšmę (4

lentelė), nustatyta, kad daugiausiai įregistruojama bedarbių pagal

amžių grupėje nuo 20 iki 24 metų. Ši tendencija išlieka laikotarpiu

nuo 1998m. iki 2002m. Mažiausiai bedarbių registruojama amžiaus

grupėje nuo 60 iki 64m. Daugumoje grupių 2001m. stebėtas registruotų

bedarbių absoliutaus skaičiaus mažėjimas. Tačiau 2002m. stebėtas

registruotų Akmenės rajono darbo biržoje bedarbių amžiaus grupėse: 20-

24; 30-59 skaičiaus didėjimas.

4 lentelė

Bedarbių skaičius pagal amžių Akmenės rajone(11)

|Eilės |Amžiaus |Įregistruota bedarbių per metus |

|nr. |grupės | |

| | |1998 |1999 |2000 |2001 |2002 |

|1 |Iš viso |2910 |3298 |2790 |2268 |2404 |

|1.1 |16 – 19 |310 |93 |201 |204 |170 |

|1.2 |20 – 24 |474 |850 |567 |444 |472 |

|1.3 |25 – 29 |325 |455 |342 |311 |295 |

|1.4 |30 -34 metų|404 |403 |381 |291 |317 |

|1.5 |35 – 39 |371 |372 |330 |269 |292 |

|1.6 |40 – 44 |335 |373 |347 |249 |294 |

|1.7 |45 – 49 |302 |305 |252 |181 |224 |

|1.8 |50 – 54 |245 |195 |215 |178 |201 |

|1.9 |55 – 59 |134 |210 |139 |117 |119 |

Analizuojant bedarbių skaičiaus absoliučiųjų reikšmių kitimą

pagal išsilavinimą (5 lentelė), nustatyta, kad daugiausiai bedarbių

2002m. buvo įgijusių vidurinį išsilavinimą, o mažiausiai buvo

neturinčių pradinio išsilavinimo. Siekiant tiksliau įvertinti esamą

situaciją ir palyginti grupes būtini duomenys apie gyventojų skaičių

Akmenės rajone pagal įgytą išsilavinimą.

5 lentelė

Bedarbių skaičius pagal išsilavinimą Akmenės rajone (11)

|Pagal |Įregistruota bedarbių per |

|išsilavinim|metus |

|ą | |

| |1999 |2000 |2001 |2002 |

|Iš viso |3298 |2790 |2268 |2404 |

|Su |40 |54 |39 |40 |

|Su |395 |376 |311 |333 |

|ju | | | | |

|Su |1148 |944 |932 |1156 |

|Su |1432 |1168 |720 |535 |

|Su pradiniu|283 |248 |264 |337 |

|Be pradinio|0 |0 |2 |3 |

2.4 Darbo rinkos būklė Kauno regione

Kauno rajonas yra vienas tų, kuriame nedarbo lygis vienas

mažiausių visoje Lietuvoje. Pateiksime keletą duomenų, kurie

atspindi nedarbo lygio tendencijas šio rajono rinkoje.

6 lentelė

Vidutinis metinis užimtųjų skaičius Kauno miesto savivaldybėje,

tūkst. (6)

Metai |1994 |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |2000 |2001 | |Užimtieji

|189,8 |188,7 |190,5 |185,9 |182,1 |190,1 |179,6 |176,7 | |

Per 2002 metus į Kauno

darbo biržą kreipėsi 25270 bedarbių. Iš

jų 12930 (51,3%) moterų, 5674 (22,5%) – jaunimo iki 25 metų, 1489

(5,9%) – priešpensijinio amžiaus. Lyginant su 2001m. bedarbių

užregistruota apie 2,1% daugiau (6).

Per 2002 metus Kauno darbo biržoje užregistruota 8269 laisvos

darbo vietos nuolatiniam darbui. Lyginant su 2001 m., laisvų darbo

vietų užregistruota 7,9% daugiau.

)

40,4% laisvų darbo vietų užregistruota paslaugų sferoje: tai

prekybos, viešojo maitinimo, socialinės ir asmeninės aptarnavimo

veiklos įmonėse. Laisvos darbo vietos pramonėje sudarė 35,2%.

Daugiausiai pasiūlymų darbui pateikė darbužių siuvimo, baldų gamybos

kitų medienos gaminių, mmetalinių konstrukcijų gamybos bei maisto

produktų gamybos įmonės. 2002m. laisvų darbo vietų skaičius

statyboje, lyginant su 2001m., išaugo 48%.

2002m. darbo jėgos paklausos pagal išsilavinimą analizė rodo,

kad padidėjo darbo jėgos poreikis su profesiniu išsilavinimu, o

sumažėjo nekvalifikuotų darbininkų poreikis.

IŠVADOS

Užimtumo situacija yra glaudžiai susijusi su bendra ekonomikos

būkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia

atitinkamą užimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkos

ekonomikos šalys turi gausų priemonių, padedančių sušvelninti

ekonominių ūkio sutrikimų socialines pasekmes arsenalą. Vienas

svarbiausių regioninio užimtumo problemų sprendimų būdų yra

regioninė užimtumo politika. Regioninė užimtumo politika apima:

regioninio konkurencingumo, įdarbinimo gerinimą, subalansuotą

vystymąsis mieste ir kaime.

Stebint nuolatinį Lietuvos rodiklių kitimą galime daryti

išvadą, kad paskutiniais metais regioninis užimtumas didėja, kartu

mažindamas bendrą nedarbo lygį šalyje, tą skatina keleta priežasčių:

sėkmingas ekonominių reformų įdiegimas,vis didesnė ūkio

perorientacija į perspektyvą turinčias ekonomines šakas.

Analizuojant Lietuvos regioninio užimtumo žemėlapį, galime

išskirti keletą regionų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir t.t.), kur

užimtumo problema nėra didelė, tai šios priežastys- Lietuvos mąstu

didelės rinkos, sėkmingas užimtumo programų įgyvendinimas, geras

logistikos išnaudojimas, žymios vyriausybės paramos efektyvus

panaudojimas.

LITERATŪRA

1. Purlys Č. Ekonominės reformos ir prioritetai/ Č.Purlio, G.

Rainio. Vilnius, 2001. 124psl. ISBN 9945-406-12-3.

2. Mackevičienė R. ir kt. Užimtumo morfologija ir kaita. Vilnius

200. 53psl. ISBN 9932-210-12-10

3. Oficiali Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų bazė [interaktyvus].

Informacijos centras [žiūrėta 2003-10-10]. Prieiga per Internetą:

http://www.lrs.lt/c-bin/eu/preps9?Condition=129687

4. Konferencijos pranešimų medžiaga – Inžinerinės regionų

plėtros problemos. Kaunas, 2002

5. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga – Regionų

plėtra -2002 . Kaunas, 2002.

6.Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.ldb.lt

7. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.std.lt

8. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.europa.eu.int

9. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.fmmc.lt

10. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-10]. Prieiga per

Internetą: www.finmin.lt

11. Internetinė svetainė [žiūrėta 2003-11-12]. Prieiga per

Internetą: www.akmene.lt

———————–

2pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 1990 metais, procentais (7)

3pav. Užimti gyventojai pagal veiklos rūšis 2002 metais, procentais (7)

1pav. Užimtumo pokyčiai

Lietuvoje (6)

Lietuvos ir ES užimtumo lygis (1, 112)

Gyventojų užimtumas ekonominės veiklos sferose Lietuvoje ir ES (6)

9 pav. Bedarbių, registruotų Kauno darbo biržoje, skaičiaus ddinamika

2001m., 2002m. (6)

1. Lentelė

2. lentelė

4 pav. Užimtumas pagal lytį ir išsilavinimą, procentais (6)

[pic]

5 pav. Regioninis nedarbas, procentais (6)

6 pav. Vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje, procentais (6)

7 pav Darbingo amžiaus gyventojų skaičius apskrityje (11)

8 pav. Bedarbių skaičiaus kitimas Ak. rajone (11)

[pic]

10 pav. Užregistruotų nujų darbo vietų dinamika 2001m. (6) (6) 2002m.(KDB)

11 pav. Darbo jėgos paklausa pagal išsilavinimą(6)