Rinkos ribotumas ir valstybės vaidmuo ekonomikoje

Turinys

Turinys 1

Įvadas 2

1. Rinkos samprata ir skirstymas 3

2. Rinkos struktūros 4

3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos 7

4. Valstybės vaidmuo ekonomikoje 8

5. Fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinė apsauga 12

6. Pelno mokestis 13

7. Funkciniai mokesčiai mažina perskirstymą 14

8. Proliberali mokesčių sistema 16

9. Fiskalinės politikos priemonių panaudojimas 16

10. Fiskalinės politikos pritaikymo problemos 17

11. Monetarinė politika 18

12. Infliacija ir antiinfliacinės priemonės 20

13. Nedarbas 24

Išvados 28

Priedas 30Įvadas

Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų

ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei

kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip

yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai

žmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas.

Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką

reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai kaip

pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė

laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus

pagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms

turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga aar kita katastrofa jiems

sudarys beviltišką finansinę situaciją.

Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir

valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės

vykdomos politikos. Vieną svarbiausių vaidmenų vaidina tai, kaip vyriausybė

paskirsto biudžeto lėšas, kaip planuoja savo išlaidas ir pajamas. Kaip tik

tai atskleidžia valstybės vykdoma fiskalinė politika ir monetarinė

politikos. Svarbu žinoti, kaip valstybė reguliuoja infliacijos lygį,

sprendžia užimtumo problemas, bei kaip reguliuoja rinką.

Lietuvą įprasta laikyti pereinamojo laikotarpio ekonomikos ir

pereinamojo laikotarpio visuomenės šalimi. Tačiau jau ne taip aišku ar šiuo

metu, 1999 metų rudenį, šis požiūris vis dar pateisinamas, ar padeda iki

galo suvokti konkrečius esamo laikotarpio požymius, jau nekalbant apie

plėtros prognozes. Rinkos ekonomikos šalims būdingos ekonominės struktūros

ir ekonominiai mechanizmai buvo sukurti ir atsakyta į dienotvarkėje

numatytus klausimus. Žinoma, šalis turi rimtų darbų, susijusių su įvairių

institucijų veiklos tobulinimu, infrastruktūros privatizavimu, reikia

surasti tinkamą dažnai monopolinių infrastruktūros įmonių kainų priderinimo

modelį ir t.t. Tačiau visus šiuos klausimus viena ar kita forma sprendžia

visos normalios šalys, ne vien išimtinai vadinamos pereinamojo laikotarpio.

Iškilo daug naujų uždavinių, vienu iš svarbiausių tapo įstojimas įį ES.

Platesne prasme: klausimas, kuriuo plėtros modeliu pasikliauti ateityje ir

kurių plėtros tikslų siekti.

Lietuvos rinką ir valstybės vaidmenį ekonomikoje bandysime nagrinėti

atsižvelgiant į vyriausybės vykdomas politikas, rinkos skirstymą.

Apžvelgsime ir Lietuvos infliacijos bei nedarbo rodiklius per pastaruosius

keletą metų.

Šiam darbui pasirinkome mokslinės literatūros ir antrinę statistinių

duomenų analizės metodą. 1. Rinkos samprata ir skirstymas

Ekonomistai rinką supranta kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantį

visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairias

organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienam

su kitu. Rinka – tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuoti

ekonomikos subjektų veiklą. A.Smitas dar 1776 metais teigė, kad “nematomoji

ranka” kontroliuoja ir koordinuoja ekonomikos subjektų veiklą, kiekvienas

siekia tik maksimizuoti savo naudą, pagrindinis orientyras – kainų

svyravimai. Būtent kainų mechanizmas priverčia žmones veikti taip. Kaip

būtina visai visuomenei. Visuomenėje nusistovi tvarka, visuomeninio

produkto struktūra daugiau ar mažiau sutampa su visuomenės poreikiais.

Rinkoje pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ar gali mokėti už prekę,

priklausomai nuo jos naudingumo, o pardavėjas – už kokią kainą jam apsimoka

gaminti ir parduoti tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinka

susibalansuoja, t.y. norimų pirkti ir parduoti prekių kiekiai susilygina.

Galima pasakyti, kad rinka – tam tikras tarpininkas tarp pirkėjo ir

pardavėjo. Pirkėjai – vartotojai, kurie perka prekes ir paslaugas bei

firmos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai – tai firmos,

parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo

darbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys savo darbo

jėgą.

| |Išteklių rinka | |

| | | |

|Pirkėjai | |Pardavėjai |

|Firmos | |Namų ūkiai |

|Pardavėjai | |Pirkėjai |

| | | |

| |Produktų rinka | |

1 Schema. Išteklių ir produktų rinkų sąveika.

1 schema rodo, kaip išspręsti klausimus, ką, kaip, kam gaminti. Ką –

firmų tikslas – pelnas ir jos gamins tik tokį produktą, kuris neš pelną.

Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, tačiau ir

bendrosios pajamos, ir kaštai yra :

TR ( PPP * QP p – produkcija

TC ( PR * QR r –

ištekliai

Taigi kainos, nusistovėjusios produktų ir išteklių rinkoje, padeda

išspręsti klausimą, ”ką gaminti?”. Rinka išsprendžia ir klausimą “kaip

gaminti?”: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios

šakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų

šakų, jei mažėja – atvirkščiai. Taigi, rinkos mechanizmas nukreipia

išteklius į tas šakas, kurių produkcija turi paklausą, pakankamą tam, kad

užtikrinti gamybos pelningumą.

Rinka užtikrina ir trečiojo klausimo “kam gaminti?” sprendimą: bet

koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes ir

norus sumokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybės

sumokėti nusistovėjusią kainą priklauso nuo gaunamų pajamų. Pajamos savo

ruožtu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje

ir už kokią kainą juos pardavė namų ūkis.

Taigi, kaina atlieka svarbų vaidmenį ekonomikoje. Pagrindinės kainų

funkcijos:

• kainos suteikia informaciją ekonomikos subjektams;

• kainos suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir

vartojimą;

• kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės

išteklių panaudojimą;

• kainos atlieka skatinimo funkciją, parodo, kur gamintojas, investuodamas

pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas – sutaupyti pinigų,

pradėjęs vartoti kitą prekę.

Rinkos funkcijos ekonomikoje:

❖ Rinka užtikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą

ekonomikoje;

❖ Rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja

gamybą iir vartojimą į vieningą reprodukcijos pr.ocesą (pastoviai

kartojasi);

❖ Rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus;

❖ Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir

jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas;

❖ Rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas,

nekonkurentabilias įmones;

❖ Rinka per kainų mechanizmą užtikrina gamybos apimties ir

struktūros atitikimą vartotojų paklausai;

❖ Rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp

gamintojų. 2. Rinkos struktūros

Firmų sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi priklausomai

nuo to, kokioje šakoje funkcionuoja firma ekonomikoje išskirti kiekvieną

šaką neįmanoma, nes jų labai daug ir skirtingų, todėl ekonomistai išskiria

keletą rinkos modelių arba taip vadinamų rinkos struktūrų. Rinkos struktūra

– tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, tai yra

svarbiausių rinkos požymių visuma apibūdinanti firmų elgseną.

Svarbiausi rinkos struktūros elementai:

• firmų skaičius ir dydis;

• gaminamos produkcijos pobūdis;

• firmos poveikis kainai;

• įėjimo ir išėjimo į šaką sąlygos.

Pagal šiuos bruožus skiriamos keturios pagrindinės struktūros:

1. Grynoji (tobula) konkurencija;

2. Grynoji monopolija;

3. Oligopolija;

4. Monopolinė konkurencija.

Grynosios konkurencijos pagrindinis bruožas yra tas, kad rinkoje yra

didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, jos visos mažos,

todėl jos gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį. Dar vienas

svarbus bruožas – produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi

pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos

kokybė, įpakavimas, dizainas,

pardavimo sąlygos ir kt. yra vienodos.

Pardavėjai tokiu atveju turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes,

nes pirkėjams nėra jokio skirtumo pas ką ją pirkti. Produkto homogeniškumas

sąlygoja tai, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nekaininės

konkurencijos. Trečias bruožas yra tas, kad rinkos dalyviai neturi įtakos

rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas,

t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios turi

prisitaikyti ir kurios negali pakeisti. Grynosios konkurencijos dalyviai

gali laisvai įeiti ir išeiti iš rinkos. Kitaip tariant, ketvirtasis bruožas

yra įėjimo ir išėjimo laisvė.

Tobula konkurencija &– kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, tačiau

artimų rinkų yra nemažai, pvz.: kai kurių žemės ūkio produktų rinkos,

vertybinių popierių birža, užsienio valiutos rinka. Šis modelis turi didelę

teorinę prasmę, nes grynosios konkurencijos rinka – tai standartas, kuris

leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų bei realiosios ekonomikos

efektyvumą.

Grynoji monopolija – antrasis kraštutinis rinkos modelis. Teisiniu

požiūriu monopolija – išimtinė teisė tam tikram objektui (gr. mono –

vienas, polija – parduoti). Monopolijos atveju pasireiškia rinkos

ribotumas. Pats pirmas požymis parodo, kad esant vieninteliam pardavėjui,

kitoms įmonėms išlikti nėra šansų. Tokiu aatveju viena firma atstovauja tam

tikrai ekonomikos šakai. Antras bruožas yra toks, kad monopolistas gamina

unikalų produktą. Unikalus ta prasme, kad neturi artimų substitutų. Tokiu

atveju pirkėjas neturi alternatyvų, jis arba turi pirkti prekę, arba jos

atsisakyti. Tai irgi yra ribojama vartotojo pasirinkimo laisvė.

Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir

kontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. Monopolinė firma nustato

kainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį. Pasireiškia monopolinė

(rinkos) galia, kurios esmė – galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produktų

prieinamumą rinkoje.

Paprasčiausiai esant monopolijai ribojama rinka ne tik vartotojo

atžvilgiu, bet ir kitų firmų, kadangi įėjimas į monopolinę rinką yra

praktiškai neįmanomas, o konkuruoti su stambia korporacija yra beviltiška.

Paprastai rinka vadinama monopoline, jei daugiau nei trečdalis

pasiūlos tenka vienam gamintojui. Monopolijos legalios, kai teisiškai

patvirtintos (Lietuvos paštas). Nelegalios – slapti susitarimai,

draudžiami.

Monopolinė konkurencija – tokia rinkos struktūra, kai veikia

pakankamai daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios

paskirties produkciją. Toliau išvardinsime kel.etą bruožų:

1. Tokioje rinkoje yra pakankamai didelis firmų skaičius;

2. Ne taip kaip monopolinėje rinkoje yra produkto diferenciacija:

vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos

pačios paskirties prekės;

3. Atskira firma turi nežymią įtaką produkto kainai;

4. Įėjimo ir išėjimo laisvė.

Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas

(pardavėjas) taptų monopolistu, firmos plačiai panaudoja reklamą,

įpakavimus, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslaugas

(garantinis aptarnavimas ir pan.). parduodamos prekės turi daug substitutų,

todėl daug monopolizuoti negali.

Oligopolija. Tai ketvirta pagrindinė rinkos struktūra. Tai tokia

rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms

firmoms. Pagrindiniai bruožai:

1. Rinkoje dominuoja keletas ttarpusavy konkuruojančių rinkų;

2. Gaminamas produktas gali būti arba homogeniškas (aliuminio, plieno

produkcija), arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus,

įpakavimą, dizainu ir pan.(automobilių, buitinės technikos gamyba);

3. Oligopolinės firmos gali žymiai kontroliuoti kainas, bet dažniausiai

nenori jų keisti;

4. Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas: nauja firma į

oligopolinę rinką gali įeiti tik gamindama didelį produkcijos kiekį, kas

jai leistų sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime

reikalauja labai didelių finansinių resursų. Kadangi yra tik kelios

firmos, tai reiškia, kad gamyba šakoje labai koncentruota. Pramonės šakos

koncentracijos laipsnis paprastai nustatomas kaip keturių firmų

procentinė dalis pramonės šakos pardavimų apimtyje.

Yra dar tokios rinkų struktūros kaip monopsonija, oligopsonija,

duapolija ir dvipusė (dvišalė) monopolija. Monopsonija – rinka, kurioje

vyrauja vienintelis pirkėjas (pvz.: Ignalinos AE), oligopsonija – keli

stambūs pirkėjai, duapolija – du pardavėjai, dvipusė monopolija –

egzistuoja tik vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas.

| | |a | | |

| | |a | | |

|vimas |. |yra |gaminiams |s. |

|rinką kaina)|jos |ir | | |

1 lentelė. Rinkų palyginimai. 3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos

Dauguma ekonomistų kritikuoja rinką. Dažniausiai yra argumentuojama,

kad konkurencija, kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantis

mechanizmas, silpnėja. Šis procesas turi du šaltinius:

1. Firmos siekia gauti maksimalų pelną – stengiasi išvengti konkurencijos.

Slapti susitarimai, firmų susiliejimai mažina konkurencijos jėgą ir

vaidmenį;

2. Konkurencija silpnėja dėl techninės pažangos visuomenėje. Jų nuomone,

naujausios technologijos reikalauja labai didelio realiojo kapitalo

kiekio, stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių. Tai

reiškia, kad gamyba turi būti labai stambių ffirmų rankose.

Rinkos mechanizmas turi savo pliusus ir minusus. Svarbiausia funkcija –

užtikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje. 4. Valstybės vaidmuo ekonomikoje

Ekonomika neapseina be valstybės reguliavimo. Vyriausybė kuria

įstatymus, kuriais reguliuoja šalies prekių, paslaugų bei darbo rinkas,

infliacijos bei užimtumo politikos, pinigų bei valiutinės rinkas. Valstybė

rinkdama mokesčius iš įmonių ir gyventojų sukaupia biudžetą, kad galėtų

vykdyti programas vienai ar kitai sričiai plėtoti. Skiriami pagrindiniai

valstybės tikslai reguliuojant ekonomiką:

1. Teisinės bazės ir visuomeninės atmosferos, kuri leistų rinkos sistemai

efektyviai bei lanksčiai veikti, sukūrimas. Valstybė suteikia teisinius

pagrindus privačiam verslui, garantuoja nuosavybės teisę, kontraktų

įvykdymą ir pan. Valstybė atlieka arbitro funkcijas ekonominių ryšių

srityje, įstatymais reguliuoja santykius tarp vartotojo ir gamintojo,

nustato ir kontroliuoja maisto produktų ir vaistų kokybės standartus ir

t.t.;

2. Konkurencijos apsaugojimas. Situacija, prieštaraujanti konkurencijai –

monopolija. Plačiąja prasme, monopolija – situacija, kai gamintojų ar

pardavėjų kiekis yra tos mažas, kad jie turi galimybę įtakoti produkto

bendrą pasiūlą bei jo kainą. Didindami savo naudą, norėdami gauti kuo

didesnį pelną, monopolistai dažnai dirbtinai mažina siūlomą produkcijos

kiekį, o tai savo ruožtu leidžia parduoti prekes už aukštesnę kainą.

Tokiu atveju gaunamas neracionalus ekonominių išteklių paskirstymas ir

nebus pasiektas visuomeninis naudingumas;

3. Pajamų ir turto perskirstymas: rinka ne mažina, o sukelia gerovės

skirtumus. Yra daug žmonių, kurių pajamos dėl tam tikrų priežasčių

labai

žemos, be to, tam tikroms žmonių grupėms, pvz.: invalidams, bedarbiams,

rinka išvis neužtikrina pajamų gavimo. Todėl valstybė turi reguliuoti

pajamų paskirstymą ekonomikoje, panaudodama transferinius išmokėjimus,

mokesčius, kainų kontrolę, reguliuodama darbo užmokestį;

4. Išteklių paskirstymo koregavimas: valstybė turi užtikrinti visuomeninių

gėrybių gamybą, vykdyti taršos kontrolę;

5. Ekonomikos stabilizavimas ir ekonominio augimo skatinimas: infliacijos,

nedarbo ir ciklinių ekonomikos svyravimų reguliavimas.

Vyriausybės ekonominis vaidmuo pirmiausia pasireiškia įstatymų

rengimu. Valstybės tikslas – padėti rinkos sistemai veikti lanksčiai ir

efektyviai. Kuria įstatymus ginančius rinkos sistemą, privačią nuosavybę

bei uužtikrina kad, jų būtų laikomasi, skatina konkurenciją, užtikrina

ekonominį saugumą, stabilizuoja ekonomikos vystimąsi.

Vyriausybė tvarko firmų rejestrą, licencijų išdavimą tam tikrai

veiklai, rūpinasi gamtos apsauga, socialine rūpyba, gyventojų

sveikatingumu. Ji vykdo šias organizacines verslo funkcijas:

1. Registracija.

2. Sertifikacija, kuri patvirtina, kad firmos gaminamas produktas

tenkina visus jam keliamus reikalavimus. Už sertifikato išdavimą

imamas mokestis, kuris kiek padidina prekės kainą, bet pirkėjui

garantuoja kokybę.

3. Licencijų išdavimą. Licencijos apsaugo vartotojus nuo nekokybiškų

paslaugų tiekimo ir riboja kai kurių prekių, paslaugų tiekimą nuo

griaunančios kkonkurencijos.

4. Patentų ir autorinių teisių gynimą. Patentinės teisės gynimas

skatina išradėjus ir išradimų panaudojimą, jo rezultatais vėliau

pasinaudoja visuomenė.

5. Suteikia privilegijas. Privilegijos tikslas – pašalinti

pragaištingą konkurencinę kovą.

Nuosmukius ir depresijas sukelia per mažos išlaidos. Siekdama

padidinti visumines išlaidas nnuosmukių ar depresijų metu, vyriausybė gali

padidinti nacionalinį produktą ir tokiu būdu suteikti bedarbiams darbą.

Kartais visuminė paklausa didėja per greitai: ekonomikoje pasiekiamas

visiškas užimtumas ir kainos pradeda augti. Ribodama visuminę paklausą,

vyriausybė gali sulėtinti infliacijos tempus.

Siekdama veikti visuminę paklausą, vyriausybė. gali pasinaudoti dviem

politinėmis priemonėmis: fiskaline politika ir monetarine politika.

Fiskalinė politika kinta tuomet, kai vyriausybė keičia savo išlaidų

programas arba mokesčių normas.

Ne tik investicijos ir asmeninio vartojimo išlaidos, bet taip pat ir

vyriausybės pirkimai priskiriami visuminėms išlaidoms. Trumpai sakant,

Visumines išlaidas sudaro asmeninio vartojimo išlaidos, pageidautinos

investicijos ir vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas. Nors vyriausybė

ir išleidžia daug pinigų, vis dėlto visuminės išlaidos gali būti dar

nepakankamos, kad užtikrintų visišką užimtumą. Tam, kad ekonomika pasiektų

visišką užimtumą, visuminės išlaidos turi padidėti. Vyriausybė, didindama

prekių bei paslaugų pirkimą nuosmukį sąlygojančio atotrūkio kiekiu, gali

pašalinti atotrūkį ir priartinti ekonomiką prie visiško užimtumo.

Depresijos metu, kai reikia, kad visuminės išlaidos gerokai padidėtų,

siekiant atstatyti visišką užimtumą, vyriausybės išlaidų nereikėtų sieti su

vyriausybinėmis mokesčių įplaukomis. Išlaidas reiktų didinti, nedidinant

mokesčių. Vyriausybė finansuodama savo išlaidas turėtų skolintis, didindama

visuomeninę skolą. Depresijos metu deficitinės išlaidos yra pateisintos. Be

to, jos skatintų visumines išlaidas ir sumažintų nedarbą.

Kartais visuminė paklausa yra per didelė. Tada ekonomistai pasiekia

visišką užimtumą ir kainos kyla. Tokiais atvejais vyriausybė turi taikyti

ribojimo politiką. Ribodama savo išlaidas, vyriausybė gali sumažinti

infliaciją.

Vyriausybinės išlaidos – tik viena fiskalinės politikos pusė.

Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška

visuminės paklausos sudėtinė dalis. Tačiau vyriausybės sektoriaus įtaka

visuminei paklausai neapsiriboja tik tiesioginiu poveikiu. Vyriausybės

sektorius veikia visuminę paklausą netiesiogiai, keisdamas namų ūkio

vartojimo išlaidas. Valstybė apmokestina namų ūkį, kita vertus moka namų

ūkiui transferines išmokas. Gaunamos transferinės išmokos didina šeimų

pajamas, o mokesčiai šeimų pajamas mažina. Siekiant įvertinti vyriausybės

poveikį vartojimo išlaidoms, naudojama grynųjų mokesčių sąvoka. Grynieji

mokesčiai yra skirtumas tarp namų ūkio mokamų mokesčių ir gaunamų

transferinių išmokų. Grynieji mokesčiai parodo, kiek namų ūkių išmokos

valstybei viršija valstybės išmokas namų ūkiui. Atsiradus gryniesiems

mokesčiams, susidaro skirtumas tarp nacionalinių ir disponuojamų pajamų.

Mišrioje ekonomikoje ne visos firmų sukurtos nacionalinės pajamos atitenka

namų ūkiui, kadangi jų dalį kaip grynuosius mokesčius pasisavina

vyriausybė. Įvertinus vyriausybės vykdomą namų ūkio apmokestinimą,

vartojimo paklausos funkcija keisis, nes disponuojamos pajamos nebesutampa

su nacionalinėmis pajamomis. Jei šalyje neįvesta mokesčių sistema,

keičianti vyriausybės gaunamų grynųjų mokesčių apimtį keičiantis

nacionalinėms pajamoms, ribinis polinkis vartoti nacionalines ir

disponuojamas pajamas sutampa.

Nors mokesčiai nėra tiesioginis visuminių išlaidų struktūrinis

komponentas, tačiau jie netiesiogiai veikia išlaidas. Kai žmonės moka

mokesčius, jie netenka dalies grynųjų pajamų ir todėl mažiau suvartoja.

Taigi mažėja visuminių išlaidų struktūrinė dalis – asmeninis vartojimas.

Kai mokesčiai didinami, tai mažėja ir vartojimą, ir visuminės išlaidos.

Taigi, kai visuminės išlaidos per didelės, o kainos kyla, mokesčių

didinimas yra būtent ta politika, kurios reikia laikytis. Antra vertus,

mokesčių mažinimas atitiks skatinimo politiką. Mokesčių sumažinimas

padidins grynąsias pajamas, todėl pakis vartojimas ir visuminės išlaidos.

Galima teigti, kad mokesčių pokyčiai yra beveik tokios pat veiksmingos

visuminių išlaidų reguliavimo priemonės ,kaip ir vyriausybinio prekių bei

pasla.ugų pirkimo pasikeitimai. Remiantis statistika ir ekonominiais

skaičiavimais, galima teigti, kad, kai padidėja vyriausybiniai pirkiniai

sakykim 100tūkst. Lt, tiek pat padidėja ir visuminės išlaidos, tačiau jei

mokesčiai sumažinti 100 tūkst. Lt, tai visuminės išlaidos padidės tik 80

tūkst. Lt.

Kadangi vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas yra kur kas

veiksmingesnis negu mokesčių dydžio pakeitimas, nėra reikalo griebtis

vyriausybinių pirkimų, kai norima žymiai pakeisti visuminę paklausą.

Mokesčių pakeitimai yra svarbi fiskalinės politikos dalis, nes

mokesčių mažinimas bendrąja prasme yra mažiau ginčytinas negu vyriausybės

išlaidų didinimas kaip priemonė skatinti ekonomiką. Abejojama vyriausybės

sugebėjimu protingai išleisti pinigus ir bijoma, jog vyriausybės aparatas

nepaprastai išaugs. Be to, mokesčių pakeitimai gali greičiau duoti efektą

negu vyriausybės išlaidų pasikeitimai. Pavyzdžiui, išlaidų didinimas kelių

tiesimui, namų statybai, užtvankoms ir kitiems visuomeniniams darbams

atlikti reikalauja nemažai planavimo, o tai užima laiko.

Apibendrinant galima pasakyti, kad siekiant skatinti visuminę paklausą

ir tokiu būdu mažinti bedarbystę, tinkamiausia fiskalinės politikos

priemonė yra vyriausybės išlaidų didinimas ar mokesčių mažinimas, t. y.

taikymas priemonių, kurios didina vyriausybės deficitą arba mažina jo

perteklių. Siekiant riboti visuminę paklausą ir tokiu būdu likviduoti

infliaciją, tinkamiausia fiskalinės politikos priemonė yra vyriausybės

išlaidų mažinimas ar mokesčių didinimas, t. y. taikymas priemonių, kurios

daro vyriausybės biudžetą pertekliniu.

Didėjantis vyriausybės biudžeto deficitas skatina visuminę paklausą.

Vyriausybės biudžeto deficito sumažėjimas ar jo pertekliaus padidėjimas

veikia kaip ribojantis veiksnys.

Anksčiau minėtas pavyzdys apie bendrąjį mokestį, kuris sudarė 100

tūkst. Lt, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio galėtų būti nacionalinis

produktas. Tačiau toks mokestis nėra realus. Paprastai mokesčiai didėja ar

mažėja kartu su nacionalinėmis pajamomis ir nacionaliniu produktu. Tai

visiškai teisinga, kai kalbama apie pajamų mokesčius: kuo daugiau žmonės

uždirba, tuo didesnius mokesčius jie moka. Tai taip pat teisinga, kai

kalbama apie pardavimo mokesčius: jei didėja nacionalinis produktas ir jo

pardavimai, tai valstybinės pajamos iš netiesioginių mokesčių taip pat

didėja. Mokestis, kuris didėja ir mažėja priklausomai nuo nacionalinio

produkto pokyčių, vadinamas proporcinguoju mokesčiu, t. y. mokesčiu,

duodančiu pajamas, kurios yra pastovus nacionalinio produkto procentinis

dydis. Jeigu nacionalinis produktas padvigubėja, tai padvigubėja ir

mokesčiai.

Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir

paslaugas ( pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę techniką

t. t.). Šios vyriausybės išlaidosdidina visuminę paklausą. Kitą svarbią

vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai išmokos namų

ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis. Transferiniai

mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia ją

netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas.

Vyriausybės išlaidos neatsiranda iš niekur. Jei vyriausybė gali pirkti

prekes ir paslaugas, vadinasi, ji privalo gauti pajamas. Vyriausybės

pajamų

šaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka namų ūkis ir verslo firmos. Mokesčiai

yra tiesioginiai (tai būtų pajamų, draudimo mokesčiai) ir netiesioginiai (

pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai).

Plačiau aptarsime pajamų mokestį.. 5. Fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinė apsauga

Fizinių asmenų pajamų mokestis kartu su socialinio draudimo įmoka

sudaro žymią darbo jėgos kaštų dalį (49 procentus ribinių darbo jėgos

kaštų). Todėl šis mokestis ypač skatina slėpti ir mažinti gyventojų

oficialiąsias pajamas. Jei anksčiau kentėjome nuo šešėlinės bedarbystės,

dabar kone kiekviename žingsnyje susiduriame su atvirkščiu fenomenu –

šešėliniu darbu. KKonkurencinė kova, kurioje svarbų vaidmenį turi darbo

jėgos kaštai, verčia ieškoti būdų mokesčiams darbo jėgai mažinti. Kai to

nedaro valdžia – tai padaro įmonės ir žmonės. Nebegalėdami pakelti mokesčių

naštos, jie verčiau dirba slapta nuo valdžios. Gyventojų pajamų mokestis

skaidrus tol, kol yra išskaičiuojamasis, t.y. kai šį mokestį apskaičiuoja

ir sumoka sumas išmokantis asmuo. Tačiau išskaičiavimo taikymas yra

ribotas, be to – turi gausybę savo ydų. Išskaičiavimo negalima taikyti, kai

gyventojas gauna pajamų iš kito žmogaus, arba tam tikroms pajamų rūšims,

pvz., pajamoms iš kapitalo prieaugio. Išskaičiuojamasis mokestis yra

paslėptas – dažnas žino tik algą „į rankas“, visiškai nenutuokdamas apie

išskaityto mokesčio dydį. Norint, kad pajamų mokestis galėtų būti taikomas

visuotinai, visiems gyventojams ir visoms pajamų rūšims, pajamų

deklaravimas tampa neišvengiamu. Lietuvoje pajamų deklaravimas žengia

pirmuosius žingsnius, tačiau nereikia didelės patirties, norint įsitikinti,

kad ppajamų deklaravimas visuomet yra brangus, pernelyg sudėtingas ir dažnai

– nesaugus. Paplitusi nuomonė, jog galima panaikinti įmonių pelno mokestį,

apmokestinant visas gyventojų pajamas. Toks apmokestinimo modelis yra

įmanomas, tačiau tokiu atveju, pajamų mokestis paveldi visas pelno mokesčio

ydas. Panaikinus pelno mokestį ir palikus veikti gyventojų pajamų mokestį,

kiltų pagundos išlaidauti įmonės vardu. Kad taip neatsitiktų, įmonės ir

toliau privalėtų vesti mokestinę apskaitą – mokesčio administravimo kaštai

nesumažėtų. Be to, pagundos taikyti įvairius atskaitymus ir minusavimus,

nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę, panaikinus pelno mokestį, dar

labiau išaugtų. Šis kelias neveda link mokesčių skaidrumo, paprastumo ir

visuotinumo.

Valstybinis socialinis aprūpinimas vadinamas socialiniu draudimu,

tačiau jis nesivadovauja draudimo principais ir yra tiesiog papildomas

perskirstymo mechanizmas. Socialinio draudimo įmoka dažnai nepagrįstai

išskiriama iš mokesčių tarpo – ji atitinka visus mokesčių požymius, todėl

jai turi būti keliami tie patys rreikalavimai kaip ir kitiems mokesčiams.

Socialinio draudimo įmoka paprastai yra mokama tik nuo darbo pajamų, tokiu

būdu darbo jėgai (kaštų planavimo stadijoje) užkraunama didesnė mokesčių

našta ir sudaromos paskatos mažinti oficialius darbo kaštus. Perskirstymą

ir neteisingumą ypač padidina tokie modeliai, kai socialinio draudimo įmoka

imama nuo visų pajamų, nenustatant joms jokių išimtinų kriterijų, o išmoka

nedaug priklauso nuo įmokų. 6. Pelno mokestis

Kone labiausiai kritikuojamas Lietuvoje yra pelno mokestis (juridinio

asmens teisių neturinčioms įmonėms – pajamų mokestis). Pelno mokestis –

tiek dėl jo prigimties, tiek dėl apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos –

akivaizdžiai pažeidžia išdėstytus mokesčių sistemos principus. Pelno

mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis

daryti intervencijas į ekonomikos procesus, juo nuolat ir nepaliaujamai

kišamasi į ūkio subjektų veiklą, pažeidžiant laisvos konkurencijos sąlygas.

Lietuvoje šis mokestis praėjo visus devynis pragaro ratus: pradedant

prioritetinėmis šakomis, smulkiu ir vidutiniu verslu, baigiant lengvatomis

užsienio kapitalo įmonėms ir bausmėmis užsienio įmonėms. Nors ir įmanoma

įsivaizduoti vieningai, visuotinai ir proporcingai taikom pelno mokestį, jo

įtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams vis vien būtų didelė.

Taip yra todėl, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžią

kontroliuoti pelno skaičiavimą, ribojant iš pajamų išskaičiuotinas

išlaidas. Pasitelkiama vienokia ar kitokia pajamų ir sąnaudų pripažinimo

tvarka, kuri neišvengiamai įneša diskrecijos ir įtakoja kasdienius įmonių

sprendimus. Kaip taisyklė, valdžios nustatyta pajamų ir sąnaudų pripažinimo

tvarka dirbtinai išpučia apmokestinamą pelną.

Pelno mokesčiu apmokestinama bazė beveik visuomet yra ginčytina, nes

pajamų ir sąnaudų pripažinimo taisyklės negali aprašyti visos įmonių

gyvenimo įvykių ir aplinkybių įvairovės. Neskaidrios ir netikslios

taisyklės išpurena dirvą korupcijai ir leidžia valdžiai (tiek dėl privačių,

tiek dėl politinių interesų) kenkti konkrečioms įmonėms. Pelno mokesčiu

valdžia ne tik riboja, bet ir skatina prioritetinius verslus, mažas įmones,

konkrečius gamintojus. Tokia valdžios parama diskriminuoja

„nepamalonintus“, iškreipia konkurencijos sąlygas, sukuria prielaidas

grupių interesų tenkinimui kitų sąskaita ir korupcijai. Pelno mokesčio

administravimas yra brangus. Mokesčių apskaičiavimo, mokėjimo ir

administravimo kaštai yra neadekvatūs šio mokesčio įplaukoms į biudžetą.

Lietuvoje pelno mokesčiu ssurenkamų pajamų dalis nacionaliniame biudžete yra

menka ir nuolat mažėja: 1994 metais sudariusi 13,7 procento nacionalinio

biudžeto pajamų, 1995 metais ji sumažėjo iki 9,6 procento, o 1998 metais

pelno mokesčiu surinkta tik 6,8 procento biudžeto, 2004 metais pelno

mokesčio surinkta 7,19 procento viso biudžeto (įskaitant ir Europos

Sąjungos paramą). 7. Funkciniai mokesčiai mažina perskirstymą

Funkciniai mokesčiai skiriasi nuo kitų mokesčių tuo, kad jų pagalba

nėra perskirstomos pajamos. Funkciniu mokesčiu sumokama už dar

neprivatizuotas valdžios paslaugas (funkcijas), moka tas, kuris šia

paslauga naudojasi, o mokesčio dydis atitinka paslaugos kaštus. Surinktos

lėšos turi būti naudojamos būtent šioms paslaugoms finansuoti, o ne

perskirstyti per biudžetą kitom reikmėm. Žyminis, kelių mokesčiai yra

tipiniai funkciniai mokesčiai, tačiau Lietuvoje jie neatitinka šių mokesčių

požymių. Pavyzdžiui, kelių mokestį Lietuvoje moka ne tas, kuris naudojasi

valdiškais keliais, o visos įmonės. Žyminio mokesčio dydis visai

nepriklauso nuo paslaugos kaštų, o surinktos lėšos neskiriamos funkcijai

finansuoti. Funkciniais turėję būti mokesčiai Lietuvoje tapo reguliavimo

įrankiu. Pavyzdžiui, žyminio mokesčio dydis ir taikymo tvarka iškraipo

mokesčio paskirtį, riboja konkurenciją ir laisvę įeiti į rinką. Funkciniai

mokesčiai, jei atitinka visus tris požymius, leidžia sumažinti

perskirstymą, tačiau sukuria paslaugos kainos nustatymo problemą. Saikingai

naudojami, jie gali suvaidinti teigiamą vaidmenį ir parengti dirvą valdiškų

paslaugų privatizavimui.

Analizė byloja, kad iš veikiančių mokesčių PVM – perspektyviausias

mokestis, jo tobulinimui ir reikia skirti daugiausia dėmesio ir pastangų.

Visų pirma, būtina panaikinti PVM llengvatas bei išimtis, kurios apsunkina

PVM administravimą bei sumažina jo efektyvumą (išskyrus atvejus kai

paslaugų apmokestinimas PVM būtų pernelyg komplikuotas ir sunkiai

įgyvendinamas). Būtina išlaikyti vieningą mokesčio tarifą, užkertant

galimybes šį mokestį paversti reguliuojančiu. PVM mokesčio tarifą reikia

mažinti tvirtinant kasmetinį biudžetą. Taikant pajamų (pelno) mokesčius bei

PVM, pažeidžiamas vienkartinio apmokestinimo principas, o pajamų mokesčio

taikymas kartu su visomis jį lydinčiomis problemomis tampa beprasmiškas.

Tikslinga naikinti gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčius, prieš tai

atlikus reikaling biudžeto reformą. Tol, kol veikia pelno mokestis,

įstatymas turi nustatyti aiškias, tikslias ir vienareikšmes pelno mokesčio

apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles, mokestinį pelną priartinant prie

finansinio. Taip pat svarbu panaikinti visas lengvatas, nustatyti vieningą

proporcinį mokesčio tarifą ir priimti tokius įstatymus, kurie draustų ir

ateityje nukrypti nuo vienodo visų įmonių traktavimo. Įmonių ir gyventojų

pajamų mokesčių tarifai turėtų būti vienodi, tačiau išlyginti gyventojų ir

įmonių mokesčių naštos nepavyks dėl socialinio draudimo mokesčio. Būtina

nuosekliai mažinti pelno mokesčio tarifą, o sąlygom pribrendus (pirmiausia,

įvykdžius biudžeto reformą), visiškai panaikinti šį mokestį. Kol taikomas

fizinių asmenų pajamų mokestis, būtina laikytis vieningo tarifo visoms visų

asmenų pajamoms, atsisakant įvairių atleidimų ir minusavimų. Pirmiausia tai

reikštų, kad netaikomi jokie neapmokestinami minimumai ir nėra atleidimo

tam tikroms gyventojų grupėms ar pajamų rūšims. Šio mokesčio pagalba

įgyvendinama perskirstymo politika būtų sustabdyta, ir tiek, kiek valstybė

apskritai vykdytų perskirstymo funkciją, ji būtų vykdoma tik biudžeto

išlaidų pagalba. Visos žmonių

pajamos būtų apmokestinamos vienodu tarifu,

ir žmonės nebebūtų įtraukiami į bevaisį žaidimą, siekdami sumažinti

asmeninę mokesčių naštą. Daugely šalių populiarūs atskaitymai iš pajamų

mokesčio neturi būti įvedami, o jei įvesti – turi būti naikinami. Tokių

atskaitymų pavyzdžių yra daug, tai – išlaidos investicijoms, būsto

įsigijimui, remontui ir pan. Atskaitymų pagalba manipuliuojama žmonių

motyvacijomis, kišamasi į privačiausius jų reikalus, sudaromos skirtingos

sąlygos skirtingam pajamų naudojimui, nepaprastai apsunkinamas mokesčio

administravimas, kiekvienas žmogus paverčiamas buh.alteriu, o kiekviena

šeima – fiskaline agentūra ir valdžios valios vykdytoja. Fiskalinis (lėšų

surinkimo) mokesčio vaidmuo tuomet nyksta, o reguliuojantis – stiprėja.

Todėl, kol egzistuoja fizinių asmenų pajamų mokestis, protingiausia jį

taikyti visoms pajamoms, bet kuo mažesniu tarifu. Būtina leisti žmogui

išleisti pajamas taip, kaip pageidauja, neprimetant jam jokių mokestinių

paskatų. Socialinio draudimo įmokos dydis būtų ribojamas, ji neturi būti

mokama virš nustatytos pajamų ribos. Tačiau toks principas nepakeičia

sistemos iš esmės. Todėl norint sumažinti perskirstymą ir pereiti prie kitų

socialinio aprūpinimo metodų, reikia sukurti prielaidas privačiam

kaupiamajam pensijų draudimui ir neapsunkinti privataus draudimo įmokų

pajamų bei socialiniais mokesčiais. Taip pat reikia laipsniškai mažinti

socialinių įmokų tarifą, suteikiant žmonėms realią galimybę draustis

privačiai. Siekiant išlaikyti kainodaros nuoseklumą bei logiką, akcizai

importuotoms prekėms (išreikšti procentais) turi būti nustatomi nuo prekių

kainos be muito mokesčio. Akcizo mokesčio taikymą dažnai sąlygoja

tarptautiniai susitarimai. ES šalims rekomenduojama taikyti akcizą trijų

kategorijų prekėms – alkoholiui, tabakui ir degalams. Sudarius sąlygas –

pirmiausia, reformavus biudžetą – akcizo mokestį galima ir reikia

panaikinti. Tarptautiniais susitarimais ir vienašaliais sprendimais svarbu

siekti muitų panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurios

tarptautinės sutartys, nepaisant savo pavadinimų, skelbiančių laisvos

prekybos vardą , gali įpareigoti riboti laisvą prekybą trečių šalių

atžvilgiu. 8. Proliberali mokesčių sistema

Įvykdžius siūlomą mokesčių reformą, PVM pagrindu veikiantis mokestis

taptų vieninteliu biudžeto formavimo šaltiniu. Tiesioginė mokesčių našta

taptų akivaizdi ir tiksliai nustatoma. Jos mažinimas būtų susijęs su

mokesčio tarifo mažinimu. Šalia PVM galėtų likti veikiantys funkciniai

mokesčiai – tol, kol valstybė teikia įstatymo nustatytas paslaugas.

Privatizuojant valstybės teikiamas paslaugas bei turtą, šie mokesčiai

mažėtų. Funkciniai mokesčiai savo ruožtu tarsi paruošia dirvą ir sąlygas

valstybės funkcijų privatizavimui. Mokesčių sistema, pagrįsta vieningu

valstybės mokesčiu, veikiančiu PVM pagrindu, bei funkciniais mokesčiais yra

paprasta, aiški ir pigi. Ji verta būti ateities LLietuvos mokesčių sistema. 9. Fiskalinės politikos priemonių panaudojimas

Diskretinė fiskalinė politika – tai vyriausybės sąmoningai vykdomas

mokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant paveikti realią nacionalinio

produkto apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją.

Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Jeigu

ekonomikai būdingas nuosmukis, t. y. faktinis nacionalinis produktas yra

mažesnis už potencialųjį, vyriausybė įgyvendins fiskalinę politiką. Ji

apima: vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintų

priemonių derinimą. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė

– biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti padengiamas iš

dviejų šaltinių: vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų.

Tuo ttikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybės

paskolos lakštus – obligacijas. Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybės

kreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą vyriausybės

skola nuolat didėja: vyriausybė kuria naujus pinigus. Šis deficito

finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Manoma,

jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį

poveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidina

palūkanų normą. Pastarajai kylant dalis planuojamų investicijų tampa

nuostolingomis, t. y. investicinės išlaidos mažėja. Todėl sakoma, jog

vyriausybės išlaidos “išstumia” privačias investicijas. Tuo pačiu mažėja

fiskalinės politikos skatinamasis efektas. Neigiamo poveikio investicinėms

išlaidoms nebus, jei biudžeto deficitas bus finansuojamas, kuriant naujus

pinigus.

Jeigu ekonomika yra pakilimo fazėje, t. y. nedarbo lygis žemas, bet

sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendins stabdančią

fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų mažinimą, mokesčių

didinimą, abiejų priemonių naudojimą kartu.

Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus

atsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikis priklauso nuo

to, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto

perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas iš

apyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant.

Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis

poveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė išperka vertybinius popierius iš

gyventojų. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžinamos į

pinigų rinką. 10. Fiskalinės politikos pritaikymo problemos

Taikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama su

daugeliu problemų. Pirmiausia, tai laiko problema: reikalingas laikas

šalies ekonominei situacijai įvertinti. Pavyzdžiui, prireikia kelių mėnesių

ekonomikos nuosmukiui ar infliacijai konstatuoti. Taip pat reikalingas

laikas atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Demokratinėse šalyse

vyriausybės siūlomoms fiskalinės politikos priemonėms turi pritarti

įstatymų leidžiamoji valdžia. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikos

priemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliai

pasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamomis. Praeina

tam tikras laikas, kol priimtos finansinės priemonės paveikia gamybą,

užimtumą ar infliaciją. Vyriausybės išlaidų didinimas, pavyzdžiui, tiesiant

naujus kelius, statant užtvankas ir pan., reikalauja laiko statybos

projektui parengti. Dar ilgesnį laikotarpį trunka pati statyba. Todėl, jei

nuosmukis ekonomikoje trunka neilgai (6-18 mėn.) vargu ar valstybės

vykdomas visuomeninių darbų finansavimas gali būti efektyvia, ekonomikos

augimą skatinančia priemone. Kadangi naujų mokesčių normų įvedimas neužima

tiek daug laiko, todėl pastaroji priemonė dažniau naudojama įgyvendinant

diskretinę fiskalinę politiką.

Kita iš problemų, taikant fiskalinę politiką – politinės problemos.

Būtina pažymėti, jog ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis

vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų,

pavyzdžiui, užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukoti

ekonomikos stabilumą. Klasikinis pavyzdys – karo metu vyriausybė didins

išlaidas, nors pastarųjų augimas sukelia infliaciją. Šiuo atveju

prioritetinis tikslas yra pergalė kare, o ne kainų stabilumo užtikrinimas.

Manoma, kad politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančias

fiskalines politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinima, tiek

mokesčių mažinimas yra populiarus rinkėjų tarpe. Todėl politikai, norėdami

būti perrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinės

politikos priemonių net tuo atveju, jei to reikalauja ekonominė situacija

šalyje (pavyzdžiui, didelė infliacija).

Kai kurie ekonomistai netgi tteigia, jog ekonominį ciklą apsprendžia

politiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskaline

politika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politika

naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikos

svyravimų priežastimi.

Kai sunkiais laikais biudžetas savaime tampa deficitinis, neatsargiam

politikui paspendžiami spąstai. Sakykim, kad kiekvienais metasi vyriausybė

stengiasi subalansuoti biudžetą. Ekonominei situacijai pablogėjus,

surenkama mažiau mokesčių, atsiranda deficitas. Jei politikai nusprendžia

subalansuoti biudžetą, tai jie gali pasirinkti: mažinti vyriausybės

išlaidas arba didinti mokesčių normas. Abiem atvejais visuminės išlaidos

mažės ir padėtis dar pablogės. Keldama mokesčius arba mažindama išlaidas,

vyriausybė atsvers savaiminius stabilizatorius, esančius mokesčių

sistemoje. Pastangos kasmet subalansuoti biudžetą – tai politikos pinklės.

Išlaidų ir mokesčių politikos tikslu turi būti visiškas užimtumas ir

kainų stabilumas, o ne biudžeto subalansavimas. J. Keynes’as tvirtina, kad

fiskalinė politika turi balansuoti ekonomiką, o ne biudžetą. Vyriausybei

turi būti suteikta galimybė bei atsakomybė reguliuoti visuminę paklausą ir

tokiu būdu užtikrinti nuolatinį šalies klestėjimą. 11. Monetarinė politika

Pinigų politika (Monetary Policy) – valstybės rengiamų ir vykdomų

priemonių bei veiksnių visuma, reguliuojant ekonominius procesus pinigų

kiekio ir palūkanų kontrolės būdu.

Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio

produkto gamybą, mažinti nedarbą arba stabdyti nedarbo ir infliacijos

augimą. Kiekvienu konkrečiu periodu šiuos tikslus formuluoja vyriausybė.

Tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies Centrinis Bankas. Taigi

monetarinė politika įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą.

Pagrindiniai monetarinės politikos turinio bruožai yra:

1. Jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama

darbo išteklius (yra gana

aukštas nedarbas, vadinasi yra recesinis tarpsnis), didinant pinigų

pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties augimas. Šiuo tikslu centrinis

bankas ir vyriausybė vykdo vadinamąją „lengvų“ (t.y. lengvai prieinamų)

pinigų taktiką, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės

veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine (ekspansija – plėtimas)

monetarine politika

2. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik

nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų kilimą. Tokiu atveju ima

grėsti ūkio „perkaitimas“ su sparčia infliacija. Tada pereinama

(dažniausiai pereinama) prie pinigų politikos ppriemonių, kurios išreiškia

„varžančią“ (restrikcinę) monetarinę politiką. Šiuo atveju kredito

sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atpuola ir gamybos infliacinis

tarpsnis palengva silpnėja, ekonomika ima veikti savo potencialių

galimybių ribose. Išskyrus ypatingus atvejus, monetarinė politika beveik

visada turi „grumtis“ su dilema: kaip pinigų pasiūlos reguliavimu

skatinti didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų lygio augimo.

Monetarinės politikos dilemos esmė yra pinigų pasiūlos didinimas

normaliomis sąlygomis mažina palūkanų normą, o pinigų pasiūlos mažinimas

didina ją. Atrodytų, kad šios dilemos nėra, svarbu tik tiksliai

apskaičiuoti Centrinio Banko iintervenciją į pinigų rinką, kad numatomas

pinigų pasiūlos padidinimas sąlygotų reikiamą ar priimtiną palūkanų normos

pakilimą; arba siekiamam pastarosios (palūkanų normos) poslinkiui numatyti

reikiamą pinigų pasiūlos pakeitimą.

Tačiau, problema yra ta, kad norima pinigų pasiūla gali sąlygoti

nepriimtiną palūkanų normą arba norima palūkanų norma bus pasiekta tik

suformuojant nepageidautiną pinigų pasiūlos dydį.

Teoriniame lygmenyje tevyksta diskusija, kurio tikslo centrinis

bankas turi pirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą

ar palūkanų normą?

Galima išskirti dvi teorines kryptis, kurios reiškiasi šiuolaikinėje

ekonomikos teorijoje: tai keinsistų ir monetaristų. Keinsistai prioritetus

teikia palūkanų normos reguliavimui. Monetaristai – pinigų kiekio

reguliavimui.

Bet kuriuo atveju, monetarinės politikos efektas pasiekiamas ne iš

karto. Tam reikalingas laikas. Laikas, reikalingas nuo sprendimo priėmimo

iki jo rezultato, vadinamas realizavimo lagu. Tai labai komplikuoja

monetarinės politikos realizavimą. Kyla noras ją keisti nesulaukus

rezultatų. 12. Infliacija ir antiinfliacinės priemonės

Bendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų

nuvertėjimą, pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacija – tai vidutinio kainų

lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas.

Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras).

Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštis

kur kas anksčiau iir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąlygomis

infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena

aktualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau jos

kinta netolygiai.

Lietuvos Statistikos Departamentas infliaciją apibūdina, kaip

piniginio vieneto perkamosios galios smukimą, pasireiškiantį ilgalaikiu

prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija nėra tam tikrų prekių, paslaugų

arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų

prekių ir paslaugų kainų lygis. Tačiau kai kurių prekių ar paslaugų kainos

net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba net sumažėti.

Infliacija išreiškiama procentais. Infliacijai išmatuoti Lietuvoje

naudojamas vartotojų kainų indeksas (VKI). Tai yra pagrindinis infliacijos

rodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už kurias

sumoka ir kurias namų ūkiai panaudoja tiesiogiai patenkinti vartojimo

poreikius, vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį. Vartotojų

kainų indeksas neapima prekių ir paslaugų, skirtų gamybai, pelno gavimui,

kapitalo formavimui.

VKI yra pagrindinis instrumentas pensijoms, darbo užmokesčiui,

pašalpoms indeksuoti kompensuojant kainų padidėjimą. Kartu jis yra ir

priemonė baudoms, mokesčiams, žalos ir nuostolių atlyginimo tarifams

indeksuoti. Jis naudojamas įvairiems rodikliams perskaičiuoti

palyginamosiomis kainomis, analitiniams ir prognozavimo tikslams.

Pagrindinė informacinė bazė VKI skaičiuoti yra duomenys apie prekių ir

paslaugų reprezentančių kainas, tarifus ir gyventojų išlaidas vartojimo

prekėms ir paslaugoms įsigyti. Pagrindinis kainų informacijos šaltinis yra

prekių ir paslaugų reprezentančių kainų ir tarifų registravimas atrinktose

visų nuosavybės formų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Kiekvienos

prekės ar paslaugos kainų lygio pokytis daro skirtingą įtaką bendrajam VKI.

Tai lemia išlaidų kiekvienai prekei ar paslaugai dalis bendroje gyventojų

piniginių vartojimo išlaidų struktūroje. Skaičiuojant VKI vartojimo prekių

ir paslaugų kainų santykiai atsveriami naudojant išlaidų prekėms ir

paslaugoms lyginamuosius svorius bendrose namų ūkių vartojimo išlaidose.

Namų ūkių biudžetų tyrimo apie pinigines gyventojų vartojimo išlaidas

duomenys yra pagrindinis informacijos šaltinis svoriams rengti.

Infliacijos rūšys gali būti labai įvairios. Skirstoma pagal įvairius

požymius. Pavyzdžiui, teoriniu požiūriu infliacija yra lokalinė

(pasireiškianti konkrečioje šalyje) ir tarptautinė-pasaulinė (apimanti

grupę šalių). Kitas būdas skirstyti infliaciją pagal kainų kitimo laipsnį

yra labai populiarus. Toks skirstymas paplitęs visame pasaulyje ir dažnai

naudojama infliacijos lygiui apibrėžti.

Infliacijos rūšys pagal kainų kilimo laipsnį:

• Šliaužianti – kai kainos auga ne daugiau kaip 10% per metus

• Šuoliuojanti – kai kainos auga nuo 20 iki 200% per metus

• Hiperinfliacija – kai kainos ir pinigų kiekis apyvartoje auga ypač

sparčiais tempais: kainos auga per 1000% per metus. Hiperinfliacija:

Lietuvoje 1992 – 1162%, Ukrainoje 1993 – 3690%, Baltarusijoje 1993 –

1491%; Europos Sąjungoje 1997 – 10,6%

• Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio sumažėjimas per tam

tikrą laikotarpį

Infliacija dar skirstoma pagal ją sukeliančius veiksnius, tai:

paklausos ir sąnaudų infliacija. Paklausos (pirkėjų) infliacija. Ją

sukelia veiksniai, susiję su pinigų cir.kuliacijos ypatumais. Pirma:

Šiuolaikinė popierinių pinigų sistema sudaro sąlygas popierinių pinigų

kiekio didėjimui, o tuo pačiu sąlygoja jų nuvertėjimą, piniginio vieneto

perkamosios galios mažėjimą. Šiuolaikinė pinigų sistema nebeturi to

kriterijaus, kuris leistų nustatyti, kokia pinigų masė yra perteklinė. Be

to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja fizinės galimybės ir jų kiekis

gali augti nevaržomai. Antra: Spartus valstybės išlaidų augimas, susijęs

su finansiniais ekonomikos reguliavimo aspektais (ekonomikos

militarizavimas, socialinių priemonių finansavimas, ir pan. ) taipogi

skatina infliaciją. Jei valstybės biudžetas yra deficitinis, tai šių

priemonių finansavimui naudojama papildoma pinigų emisija (spausdinami

pinigai). Tai didina pinigų kiekį apyvartoje ir sąlygoja kkainų augimą.

Sąnaudų (gamintojų) infliacija. Sąnaudų infliaciją sąlygoja

veiksniai, susiję su kainų augimu prekių gamybos ir pasiūlos sferoje. Jei

paklausos infliacijos pirminė priežastis yra pinigų masės cirkuliacijos

sferoje augimas (per didelio jų kiekio išleidimas), tai esant sąnaudų

infliacijai priklausomybė yra atvirkštinė. Šiuo atveju, pirminė infliacijos

priežastis yra kainų augimas, o pinigų masės didėjimas yra tik pasekmė, nes

nebeužtenka pinigų padidėjusioms prekių kainoms padengti.

Išsiaiškinus kas yra infliacija, svarbu žinoti, kokios gali būti

pasekmės. Infliacijos socialinės ekonominės pasekmės yra labai įvairios: ji

veikia ekonominio augimo tempus bei proporcijas; darbo jėgos užimtumą;

tarptautinius ekonominius santykius ir kt. Nedideli infliacijos tempai (2-

3% per metus) ekonomistų nuomone yra netgi naudingi ekonomikai. Jie sukelia

kainų ir pelno normos augimą. Tai didina investicijas ir tam tikram laikui

skatina gamybos augimą, mažina nedarbą.

Neigiamos makro ir mikro lygmens infliacijos didėjimo pasekmės:

• Didėja ekonomikos disproporcijos (nes kainos auga netolygiai);

• Kapitalas persilieja iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą,

susiformuoja spekuliacinė prekyba;

• Mažėja realus darbo užmokestis;

• Deformuojasi vartotojiška paklausa (bėgama nuo pinigų, perkamos

brangios prekės, nepriklausomai nuo jų poreikio; perkama bet kas –

pinigai materializuojami);

• Didėja neteisėto kaupimo galimybės, perpardavimai, biržų maklerių

pelnas ir pan.;

• Krinta didžiosios gyventojų dalies pragyvenimo lygis, tai ypač paliečia

gyventojų sluoksnius, gaunančius fiksuotas pajamas, didėja nelygybė,

nuvertėja santaupos.

Nuostoliai dėl

infliacijos pirmiausia (elementariausiu būdu)

pasireiškia tuo, kad jei kyla kaina, tai pralaimi pirkėjas ir laimi

pardavėjas. Tačiau čia būtina pažiūrėti giliau į šį procesą. Visumoje,

infliacija perskirsto turtą: paima iš skolintojų ir perduoda skolininkams.

|Prarandantieji infliacijos didėjimo |Laimintys infliacijos didėjimo metu: |

|metu yra tie: | |

|kurių pajamos išreiškiamos pastovia |verslininkai, kurie dirbantiesiems |

|pinigų suma: žmonės, kurių fiksuoti |moka pastovų atlyginimą, nes jų |

|atlyginimai; |parduodamų prekių kainos augs |

|verslininkai, įsipareigoję ateityje |greičiau nei gamybos kaštai; |

|pateikti prekes bei paslaugas už |kurie leidžia obligacijas, nes iišmoka|

|pastovią kainą; |nuvertėjusiais pinigais |

|pensininkai, gaunantys pastovias |imantys paskolas |

|pensijas; | |

|tie, kurie pirko obligacijas ar | |

|paskolino pinigus kitokiu būdu, nes | |

|grąžinama nuvertėjusiais pinigais. | |

2 lentelė. P.rarandantieji ir laimintys infliacijos didėjimo metu.

Rinkos ekonomikos šalyse veikia antiinfliacinis mechanizmas, kurio

tikslas apsaugoti tiek vartotoją, tiek visą ekonomiką nuo neigiamų sparčios

infliacijos pasekmių. Svarbiausios šio mechanizmo dalys:

1. Centrinių bankų, atsakingų už pinigų emisiją, santykinė priklausomybė

nuo vyriausybės. Tai leidžia riboti pinigų emisiją.

2. Valstybės vykdoma defliacinė politika – tai priemonės, mažinančios

pinigų paklausą: didinamos palūkanos už kreditą, didinami pajamų

mokesčiai.

3. Socialinių garantijų sistemos plėtojimas.

Antiinfliacinis mechanizmas realizuojamas įvairiomis priemonėmis:

Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek speciali

vyriausybės antiinfliacinė politika. Viena iš priemonių yra darbo

užmokesčio ir kainų kontrolė (šių priemonių visuma vadinama pajamų

politika). Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis

infliacijos tramdimo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų

lygio augimą (įšaldant juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą

(nustatant kiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo

efektyvesnis: vienu sprendimu sustabdomas kainų augimas. Tačiau praktika

parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį efektą. Iš

tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčiui,

infliacija sulėtėja. Jei vyriausybė dar didina ir visuminę paklausą, kainų

lygio stabilizavimasis sukelia ir žymų nedarbo mažėjimą. Tačiau pasibaigus

tokio reguliavimo laikui, ekonomika atsiima, ką praradusi – infliacija

keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir „įšaldymu“ spręstos

problemos iškyla dar aštresnėmis formomis. Dauguma ekonomistų tokias

antiinfliacines priemones vadina ne ekonominėmis, o politinėmis. Jos

neretai naudojamos prieš eilinius rinkimus.

Antra antiinfliacinė priemonė – tai pajamų indeksavimas. Ji skirta

kompensuoti žalą, kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių.

Indeksavimas – tai darbo užmokesčio, pensijų, draudimo polisų nominalios

vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo

kaštų kilimu. Bet koks šių kaštų išaugimas indeksavimo atveju turi tiek pat

padidinti ir atitinkamas nominalias pajamas. Tačiau indeksavimas

neišsprendžia infliacijos problemos. Jis ir neturi jos spręsti. Indeksavimo

paskirtis kita – eliminuoti arba sumažinti pajamų perskirstymą, kuris

visada prasideda, įsisiūbavus infliacijai.

Trečia naudojama antiinfliacinė priemonė. Kova su infliacija gali būti

efektyvi tik reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų

santykį. Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis

(mokesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijomis).

Lietuvos infliacijos kitimas nuo 2001 iki 2004 metų pavaizduotas 1

paveiksle.

[pic]

1 pav. Infliacijos kitimas 2001-2004 metais Lietuvoje. 13. Nedarbas

Nedarbas – tai dar viena ekonominė problema, kurią turi spręsti

valstybės tarnautojai. Vyriausybė, norėdama sumažinti infliacijos poveikį

ekonomikai, vykdo antiinfliacinę politiką. Taip pat, kad sumažintų nedarbo

lygį, naudoja įvairias priemones. Pirmiausiai aptarsime, kad yra nedarbas,

jo rūšis, o galiausiai užimtumo didinimo strategijas.

Nedarbas – tai būsena, kai darbingi žmonės, norintys dirbti, neturi

darbo (tai pats paprasčiausias apibūdinimas). Bedarbiai yra nedirbantys

darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo

institucijose, užsiregistravę darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir

pasirengę profesiniam mokymuisi.

Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžia

dažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taipogi) užimti gyventojai ir bedarbiai.

Nedarbas sukelia ne tik ekonomini pobūdžio neigiamas pasekmes, bet ir

socialines, psichologines, moralines it t.t., tai yra deviantinis

visuomenės procesas. Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp

bedarbių ir darbo jėgos (procentine išraiška).

Yra kelios nedarbo rūšys:

1. Tekamasis (frikcinis) – nedarbo forma, atsirandanti gyventojams

laisvanoriškai keičiant darbą. Tekamasis darbas yra neišvengiamas ir tam

tikru mastu pageidautinas, kadangi nemaža darbuotojų pereina į aukštesnės

kvalifikacijos, geriau apmokamą darbą. O tai skatina, gamybos plėtrą,

didina gyventojų pajamas, gerėja gyvenimo lygis.

2. Struktūrinis – – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos

struktūros (kvalifikacijos, profesijos ir pan.). Keičiantis

technologijai, keičiasi bendros darbo paklausos struktūra. Kai kurioms

profesijoms paklausa ne tik sumažėja, bet ir išnyksta, atsiranda kitų,

pažangesnių profesijų paklausa. Darbo jėgos struktūra ne taip greitai

prisiderina prie naujos paklausos. Pvz. kompiuterizuojant visas gamybos

ir paslaugu sferas, labai išauga poreikis dirbančių kompiuteriais, tačiau

ne visi, ypač vyresni žmonės gali pakeisti savo kvalifikaciją.

3. Ciklinis – atsiranda dėl sumažėjusio ūkio aktyvumo, kai ūkio vystymasis

pasuka nuosmukio linkme. Bendrąjį paklausos prekėms ir paslaugoms

mažėjimą nuosmukio metu lydi nedarbo didėjimas.

Nedarbas rinkos sąlygomis yra permanentinė, tačiau ūkio struktūrų

požiūriu – diferencijuota būsena. Bendras šalies nedarbo lygis nesutampa su

nedarbo lygiu įvairiose šalies teritorijose, profesijų požiūriu ir pan.

Sveikos, normaliai besivystančios ekonomikos sąlygomis, nedarbo lygis

yra apie 3-6%. Toks nedarbo lygis vadinamas natūraliu nedarbu. Neretai,

esant tokiam nedarbo lygiui, situacija darbo rinkoje įvardijama kaip

visiško užimtumo situacija. Pavyzdžiui, didžiosios depresijos metais – 1929-

33 nedarbas JAV buvo 24 proc.

Dar galima sutikti tokias nedarbo formas: prislėgtasis nedarbas (kai

žmogus, nusivylęs darbo paieška, ją nutraukia kaip beviltiškas pastangas)

ir (paslėptasis nedarbas – situacija kai dalis žmonių, negaudami pastovaus,

jų kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą).

Visos rinkos ekonomikos šalys susiduria su nedarbu. Nedarbo problema

pirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Tam formuojamos lėšos iš

dirbančiųjų, darbdavių, valstybės biudžeto, kuri bedarbystės atveju

išmokama pašalpos forma. Kaip matome, ši priemonė pirmiausia yra

kompensacinė nedarbo atveju.

Paprastai nedarbo mažinimo priemonės yra orientuotos į konkrečias

nedarbo rūšis:

1. Tekamąjį nedarbą mažinti pirmiausia galima organizuojant darbo rinkos

informacinių tarnybų struktūras. Jos turėtų sutrumpinti darbo paieškos

laiką keičiant darbą.

2. Efektyviausias būdas struktūriniam nedarbui mažinti yra darbo jėgos

perkvalifikavimo ir perkėlimo programos bei fundamentalus pasiruošimas

specialistų rengimui, t.y. gerai pag.rįstas specialistų poreikio

prognozavimas. Taikomos ir priverstinio (įpareigojančio) pobūdžio

priemonės (pvz. apribojimai atleisti darbininkus dėl technologijos

pažangos) ar skatinančios priemonės (išskiriant subsidijas, kurios nors

šakos plėtrai (pvz. žemės ūkio).

3. Ciklinis nedarbas pirmiausia mažinamas monetarinės bei fiskalinės

politikos priemonėmis, skatinančiomis gamybos augimą.

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi stambias grupes:

priemones, keičiančias darbo pasiūlą ir priemones, didinančias darbo

paklausą. Darbo pasiūlą pirmiausia galima padidinti tobulinant darbo rinkos

paslaugas. Kai kurie žmonės tampa bedarbiais tik todėl, kad neturi

reikiamos informacijos apie darbo vietas. Kompiuterinio darbo pasiūlos ir

paklausos banko sukūrimas ir informacijos skleidimo sistemos efektyvus

funkcionavimas gali sąlygoti tekamojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą.

Darbo pasiūlą didina ir deficitinių specialybių paruošimo tobulinimas.

Vyriausybės programos, skirtos reikiamų specialybių darbuotojų paruošimui,

padeda bedarbiams greičiau įsidarbinti.

Pajamų mokesčio keitimai gali didinti arba mažinti darbo pasiūlą.

Pajamų mokesčių didinimas (ypač kai jų dydis peržengia ekonomiškai pagrįstą

ribą) nebeskatina dirbti. Pajamų mokesčių mažinimas skatina darbo

pasiūlą.

Nedarbo pasekmės yra skaudžios ne tik šalies ekonomikai,

bet ir

visuomenei. Pirmiausia, tai yra ekonominių išteklių švaistymas. Vyriausybė

privalo mokėti transferinius mokėjimus bedarbiams. Taip sumažinamos lėšos,

kurios gali būti skirtos švietimui, sveikatos apsaugai, aplinkosaugai,

investicijų skatinimui (taip sumažinama galimybė sukurti naujas darbo

vietas) ir kt. Kitas rezultatas labai paveikia visuomenę. Bedarbių

desocializacija (nužmogiškėjimas), kuris veda prie asocialaus elgesio

visuomenėje, šeimoje, o taip pat prie socialinės atskirties. Vaikų,

augančių bedarbių šeimose ugdymo sunkumai, vaikų socializacijos (įsijungimo

į socialinius procesus) problema, jų moralumo lygis, nusikaltimų skaičiaus

didėjimas priskiriami prie socialinių nedarbo pasekmių. Tai skatina

neformalios („šešėlinės“) ekonomikos didėjimą. t.y. neapmokestinta ir

kitaip nekontroliuojama ūkinė veikla. Galima išskirti jos pilkąją ir

juodąją ekonomiką: pilkoji ekonomika yra įvairi veikla, kuri visuomenės

nekontroliuojama, bet pagal savo turinį turi nedaug kriminalinių elementų,

šešėlinė ekonomika yra veikla, kuri nekontroliuojama valstybinės mokesčių

inspekcijos, nėra žinoma statistikų, susijusi su nusikalstama veikla.

Nedarbas ir infliacija skatina gyventojus dirbti nelegaliai arba

vengti mokesčių (darbdaviai sutinka mokėti darbo užmokestį „vokeliuose“,

taip slėpdami darbininkų pajamas, kartais to prašo patys darbuotojai).

Nedarbo pasekmės gali būti ir psichologinės pačiam žmogui. Asmuo,

kuris neturi darbo, nors yra darbingas, patiria problemų, nes:

• PPraranda pragyvenimo šaltinį arba jis sumažėja,

• Sumažėja žmogaus saugumas, jis jaučiasi nesaugiai, yra pažeidžiamas,

• Praranda galimybę išreikšti save darbe,

• Praranda galimybę priklausyti “normalių” žmonių kategorijai,

• Sumažėja bendravimo galimybės, savigarba ir pagarba.

Vyriausybei iškyla dar viena problema. KKaip apskaičiuoti nedarbo lygį

šalyje. Galima naudotis oficialiais darbo biržos duomenimis. Į tokias

instancijas žmonės, netekę darbo, kreipiasi, kad gautų socialinę paramą ir

tikisi susirasti užsiėmimą. Galima nedarbo lygį apskaičiuoti ir apklausų

metodu, nors šis būdas yra labai brangus ir atima daug laiko. Manoma, kad

apklausus žmones, gali paaiškėti skaudi tiesa, kad nedarbo lygis yra

didesnis nei darbo biržų pateikiama statistika.

Yra skiriamas dar ir natūralus nedarbo lygis – darbo jėgos dalis,

kurią sudaro bedarbiai, esant pusiausvirai darb.o rinkai; tai – nedarbo

lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis

gaminant potencialųjį BNP.

Lietuvoje esančio užimtumo rodikliai pateikti 1 priede. Išvados

Rinka per kainų mechanizmą užtikrina išteklių, produktų ir pajamų

paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje. Rinkos ribotumas priklauso nuo

konkurencingumo ir kainos.

Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidų

programas arba mokesčių nnormas. Ar mokesčių mažinimas skatina taupymą ir

investavimą? Kai, sumažinus mokesčius, žmonės turi daugiau grynųjų pajamų,

skatinamas asmeninis taupymas. Tačiau nebūtinai padidėjus taupymui turi

padidėti ir investavimas. Problema ta, kad mokesčių mažinimas stumia

vyriausybę į didesnį biudžeto deficitą ir todėl ji priversta daugiau

skolintis. Skolindamasi ji perima gyventojų santaupas ir galiausiai žmonės

neinvestuoja. Kitaip sakant, gyventojų santaupos atsveriamos vyriausybės

biudžeto deficitu. Kai ekonomistų prašo pasiūlyti ekonominę politiką, kuri

skatintų augimą, dauguma rekomenduoja suvaržyti biudžetą. Kuo mažiau

vyriausybė skolinsis, tuo mažiau ji perims gyventojų santaupų, tuo daugiau

jų liks investicinių projektų ffinansavimui.

Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų – legalių ar ne,

kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimalius. Jei mokesčių normos

sumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažiau

laiko ir pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi jie

nešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to,

mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nes

investitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą ir

neišsisukinėtų nuo mokesčių.

Iš[pic] tikrųjų valiutų valdybos modelį naudoja nedaug pasaulio šalių,

tačiau tai visai nereiškia, kad tik atskiros šalys jį naudojo dėl jo

neefektyvumo. Praktiškai visose iš jų tokia griežta pinigų politika davė

labai teigiamų rezultatų stabilizuojant valiutų kursą, pažabojo infliaciją

ir davė postūmį bendram ekonomikos augimui. Apie valiutų valdybos modelio

taikymą pirmiausia sužinojau tada, kai ji buvo diegiama Estijoje. Ten tuo

metu buvo pasiektas didžiausias ekonomikos augimas ir stabilumas, palyginti

su visomis kitomis buvusios Sovietų sąjungos šalimis. Čia po didžiulės

hiperinfliacijos periodo įvestas modelis padėjo pažaboti infliaciją, ir per

labai trumpą laiką buvo pasiekta pozityvi šalies ekonomikos plėtra.

Monetarinės ir fiskalinės politikos derinimas – makroekonomikos

požiūriu valstybė negali apsiriboti vien fiskalinėmis ar monetarinėmis

visuomenėmis. Jos turi būti derinamos. Galimi ir tokie atvejai, kai

vyriausybė gali skatinti investicijas jas subsidijuodama arba sudarydama

sąlygas gauti lengvatines paskolas. Ir tos ir tos politikos tikslai yra tie

patys, tik įgyvendinimo principai, todėl kartais geriau viena, kartais

kita.

Literatūros sąrašas

1. „Mikroekonomika“: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, Kauno

Technologija, 2003.

2. „Makroekonomika“: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, Kauno

Technologija, 2003.

3. Regina Paliulytė „Makroekonomika“: paskaitų ciklas, Vilnius, 2004.

4. Vladislovas Petraškevičius „ Cikliniai svyravimai. Fiskalinė

politika“:paskaitos tekstas, Vilniaus Technologijos Universitetas,

1995.

5. Birutė Visokavičienė „Makroekonominis reguliavimas”; „Valstybės

žinios“, Seimo leidykla, 1998.

6. Lietuvos Statistikos Departamento internetinis puslapis:

http://www.std.lt

7. Lietuvos Respublikos Seimo internetinis puslapis: http://www.lrs.lt

8. Audriaus Dzikevičiaus internetinis puslapis „Finansai & Investicijos“

: http://finansai.tripod.com

9. Bronius Martinkus „Darbo išteklių ekonomika ir valdymas“, Kaunas

Technologija, 2003. Priedas

1 priedas. Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai

|15 – 64 metų užimti gyventojai |1460|1430|1362|1324|1383|1413|

| |,8 |,3 |,5 |,2 |,8 |,7 |

|Neaktyvūs gyventojai, iš viso |1846|1830|1840|1851|1845|1820|

| |,2 |,9 |,6 |,2 |,3 |,7 |

|Vyrai |

|Tūkstančiais |

|15 – 64 metų užimti gyventojai |745,|714,|670,|650,|695,|712,|

| |8 |8 |3 |9 |3 |1 |

|Neaktyvūs gyventojai, iš viso |779,|787,|799,|800,|795,|785,|

| |2 |9 |3 |9 |5 |7 |

|Moterys (Tūkstančiais) |

|15 – 64 metų užimti gyventojai |714,|715,|692,|673,|688,|701,|

| |9 |5 |3 |4 |5 |6 |

|Neaktyvūs gyventojai, iš viso |1067|1043|1041|1050|1049|1035|

| |,0 |,0 |,3 |,4 |,7 |,0 |