Šiuolaikinė makroekonomika

Šiuolaikinė makroekonomika yra integruota sistema, susidedanti iš

makroekonominių monetarinių ir fiskalinių komponenčių, išreikštų tapatybėmis.

Jos tikslas paiškinti šių komponenčių kitimo tendencijas ir nurodyti ekonominės

strategijos formuotojams gaires, kuriomis vadovaudamiesi, jie gali siekti

ekonominių tikslų ir reaguoti į laukiamus pokyčius ekonomikoje.

Makroekonominių duomenų rinkimui, susisteminimui ir paruošimui ekonominės

analizės tikslams buvo sukurta Nacionalinių sąskaitų sistema (NSS). Ji yra

specializuotos apskaitos nacionaliniu mastu pagrindas. Nacionalinių sąskaitų

sistema grindžiama kertiniu makroekonomikos teiginiu: kiekvienas išlaidų

veiksmas yra kartu ir pajamų generavimo veiksmas. Šioje paskaitoje nagrinėjamos <

šios pagrindinės makroekonominės sąskaitos:

Nacionalinių pajamų sąskaitos

Mokėjimų balansas

Fiskalinės sąskaitos

Monetarinė apžvalga

Vidaus ir užsienio skolos ataskaitos

Duomenys apie gyventojų užimtumą, infliaciją ir pan.

Pagrindiniai ekonomikos sektoriai.

Yra penki pagrindiniai ekonomikos sektoriai: namų ūkiai, įmonės, finansinis

sektorius, vyriausybė ir užsienis.

Namų ūkiai tiekia žemę, darbą ir kapitalą įvairioms gamintojų rinkoms ir

sukuria paklausą prekėms ir paslaugoms gaminių rinkoje. Jie sprendžia, kiek

išleisti vartojimui ir kiek sutaupyti, bei kiek investuoti į finansų rinkas.

Įmonės naudoja gamybos faktorius, tokius kaip žemę, darbą ir kapitalą, ir kuria

rinkai prekes iir paslaugas. Jos priima gamybinius ir investicinius sprendimus

vedinos noro padidinti pelną.

Finansinis sektorius teikia ekonomikai finansinio tarpininko paslaugas. Jis

apima visus subjektus, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas,

įskaitant bankinę sistemą ir kitas finansines institucijas, tokias kaip

savitarpio fondai, kreditų uunijos, pensijų fondai ir draudimo bendrovės.

Vyriausybės ekonominis vaidmuo apima efektyvios reguliavimo ir teisinės bazės

kūrimą, tam tikrų visuomeninių prekių, tokių kaip švietimas, infrastruktūra ir

socialinė apsauga, tiekimą, mokesčių sistemos priežiūrą, vyriausybės išlaidų

valdymą.

Užsienio sektorius apima visus ekonominius sandorius su nerezidentais.

Pagrindinės komponentės.

Žemiau išvardintų makroekonominių sąvokų apibrėžimai pateikiami NSS kontekste.

Bendras produkcijos išleidimas (Q) yra visų šalyje pagamintų prekių ir paslaugų

vertė. Ši sąvoka yra problematiška dėl taip vadinamo dvigubo skaičiavimo.

Pavyzdžiui, kviečių vertė gali būti įtraukta du kartus: pirmą kartą, kai jie

naudojami duonos kepimui, o antrą – kaip duonos gaminių vertės dalis. Todėl

išskiriamos dvi sąvokos – galutinio vartojimo prekės ir tarpinio vartojimo

prekės. Galutinio vartojimo prekės yra visos prekės, kurios nėra naudojamos

kitos prekės gamybai. Tarpinio vartojimo prekės – prekės, nnaudojamos kaip

žaliava kitos prekės pagaminimui.

Pridėtinė vertė (VA) yra skirtumas tarp bendros produkcijos išleidimo vertės ir

tarpinių produktų kaštų. Pridėtinės vertės sąvoka yra naudojama šalies bendro

vidinio produkto apskaičiavimui.

Vartojimas (C) yra skirstomas į dvi skirtingas rūšis: tarpinį ir galutinį

vartojimą. Tarpinis vartojimas reiškia gamybos sąnaudas, o galutinis vartojimas

reiškia prekes ir paslaugas – ir importuotas, ir pagamintas šalyje – kurias

naudoja namų ūkiai ir vyriausybės sektorius.

Investicijos (I), arba bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas, reiškia

fizinio kapitalo ekonomikoje papildymą. Investicijos makroekonomine prasme <

apima įrengimų, gamyklų, pastatų statybą ir atsargų pasikeitimą.

Eksportas (X) yra lygus eksportuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei.

Importas (M) yra lygus importuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei.

Grynasis eksportas yra lygus eksportuotų prekių ir paslaugų vertei minus

importuotų prekių ir paslaugų vertė.

Absorbcija (A), kitaip vadinama visumine vidaus paklausa, yra viso galutinio

vartojimo ir bendrųjų investicijų suma. A = C + I

Bendras vidaus produktas (BVP).

BVP yra visų galutinio vartojimo prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam

tikrą laikotarpį, vertė. Apskaičiuojant BVP, prekių vertė skaičiuojama

remiantis jų rinkos kainomis. Į daugelio prekių rinkos kainą įskaičiuoti ir

netiesioginiai mokesčiai, tokie kaip pridėtinės vertės mokestis. Todėl prekių

rinkos kaina nėra ta kaina, kurią gauna prekių pardavėjas. Rinkos kaina minus

netiesioginiai mokesčiai yra gamintojų kainos. Pati pagrindinė makroekonomikos

komponentė – bendras vidaus produktas – gali būti apskaičiuotas trimis

pagrindiniais metodais: gamybos metodu, pajamų metodu ir išlaidų metodu.

Gamybos metodas. Visa pridėtinė vertė, sukurta per metus visose ekonomininėse

veiklose, yra bendras vidaus produktas gamintojų kainomis (fc), BVPfc.

BVPfc = åVA

Pajamų metodas. BVP rinkos kainomis (mp) taip pat gali būti laikomas lygiu

rezidentų sukurtai pajamų sumai.

BVPmp = W + OS + TSP = BVPfc + TSP

W – kompensacija dirbantiesiems

OS – likutinis pelnas ir mišriosios pajamos

TSP – gamybos ir iimporto mokesčiai minus subsidijos (įmonių mokesčiai, kuriuos

įmonės moka vyriausybei, minus pervedimai, kuriuos įmonės gauna iš vyriausybės)

Atėmus TSP iš BVPmp, gausime BVPfc.

Išlaidų metodas. Gamybos vertė turi būti lygi pajamų, kurios gaunamos gaminius

parduodant, vertei. Todėl BVP yra lygus galutinio vartojimo prekių sumai.

Galutinio vartojimo prekės yra kelių tipų – vartojimo prekės, investicinės

prekės, užsieniečių perkamos prekės. Dalį prekių, kurių negamina vietiniai

gamintojai tenka importuoti. Visų išlaidų, išleistų vartojimo prekėms, kapitalo

ir importuojamoms prekėms ir prekėms, parduotoms užsieniečiams, suma yra lygi

BVP išlaidu metodu.

BVP = C+I+(X-M)

Dėl skirtingų valstybinio(g) ir privataus (p) sektorių vaidmenų daugelyje

šalių, reiktų išplėsti BVP išraišką taip kad atsispindėtų privataus ir

valstybinio sektoriaus dalyvavimas:

BVP = Cg+ Cp + Ig + Ip + (X-M)

Nominalusis ir realusis BVP.

Nominalusis BVP yra šalies produkcijos per tam tikrą laikotarpį vertė,

apskaičiuojama taikant to laikotarpio kainas, arba veikusiomis kainomis.

Realusis BVP atspindi šalies produkcijos vertę dviems skirtingais

laikotarpiais, apskaičiuotą taikant tas pačias kainas arba fiksuotas bazinių

metų kainas. BVP defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies

produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus

atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje.

Nominalusis BVP = Realusis BVP x BVP

Defliatorius/100,

tada

Nominalusis

BVP Nominalusis BVP

Realusis BVP = &———————- x 100 arba BVP Defliatorius

= ———————- x 100

BVP

Defliatorius

Realusis BVP

BVP apskaičiavimo problemos.

Nors BVP duomenys yra plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl

keleto priežasčių šie duomenys nėra visai tikslūs. Pagrindinės paklaidų

priežastys yra šios:

• Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, kadangi jais

neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausybės paslaugos –

švietimas, socialinės paslaugos.

• Yra sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokybės pagerėjimą.

Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokybė pagerėjo, jų

kainos sumažėjo.

• Pereinamuoju laikotarpiu privati gamyba nėra pilnai užregistruojama.

Ekonomika keičiasi taip greitai, kad tradicinė statistika nepajėgi vytis.

• Šešėlinė ekonomika – vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus

įstatymus, žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti,

kad didelė dalis ūkinės veiklos nepatenka į BVP skaičiavimus..

Bendros nacionalinės pajamos (GNY).

Kadangi skaičiuojant BVP yra atsižvelgiama tik vidaus gamybos sąskaita gautas

pajamas, BVP neapima visų šalies pajamų gautų iš visų šaltinių – kai kurios

pajamos, gautos užsienyje, gali atitekti šalies gyventojams, o kai kurios

pajamos, gautos šalyje, gali atitekti nerezidentams. Bendros nacionalinės

pajamos yra apibūdinamos kaip BVP minus pajamos, sumokėtinos nerezidentams, ir

plius pajamos, gautos iš užsienio arba kaip BVP plius grynųjų pajamų (NY) iš

užsienio vertė.

GNY = BVP + NY

Mokėjimai pirmiausiai yra investicinės pajamos, į

kurias įeina dividendai nuo

tiesioginių investicijų ir skolos palūkanos.

Bendrosios nacionalinės disponuojamos pajamos (GNDY)

Vietos gyventojai taip pat gali gauti iš užsienio ir labdarą ar kitokias

neatlygintinus pervedimus. Visos pajamos, kurias gyventojai gali naudoti arba

galutiniam vartojimui, arba taupymui, yra vadinamos bendromis nacionalinėmis

disponuojamomis pajamomis. Jos yra paskaičiuojamos pridėjus prie bendrų

nacionalinių pajamų grynuosius einamuosius neatlygintinus pervedimus (NCT) iš

užsienio:

GNDY = BNP + NCT

Grynieji einamieji neatlygintini pervedimai iš užsienio yra lygūs einamiesiams

pervedimams iš užsienio, kurie nėra susiję su gamybos veiksniais, mminus

pervedimai į užsienį. Šie pervedimai gali būti arba privatūs, arba

valstybiniai. Privatūs pervedimai daugiausia yra darbuotojų perlaidos, o

valstybiniai pervedimai – daugiausiai vyriausybinės dotacijos. Kartais yra

sunku atskirti einamuosius ir kapitalinius pervedimus.

Bendros nacionalinės santaupos.

Skirtumas tarp bendrų nacionalinių disponuojamų pajamų ir vartojimo išlaidų yra

bendrosios nacionalinės santaupos (S):

S = GNDY – C = GNY + NCT – Cg – Cp

Pagrindinės nacionalinių sąskaitų tapatybės.

Nacionalinių sąskaitų sistemos kontekste yra du svarbūs ryšiai. Pirmasis yra

ryšys tarp visuminių pajamų ir paklausos ir eeinamosios sąskaitos balanso.

Antrasis yra ryšys tarp visuminio taupymo ir investicijų ir einamosios

sąskaitos balanso.

Visuminė paklausa ir einamosios sąskaitos deficitas.

Bendros nacionalinės disponuojamos pajamos (GNDY) gali būti suskirstytos į dvi

dalis: išlaidos vartojimo prekėms ir bendrosios nacionalinės santaupos

GNDY – C = SS arba GNDY = C + S

arba C +S = BVP – NY = (C + I + X – M) – NY + NCT

Visos galutinio vartojimo išlaidos susideda iš išlaidų vartojimo prekėms (C) ir

išlaidų investicinėms prekėms (I). Taigi, galutinio vartojimo išlaidas galima

išreikšti kaip C+I. Pertvarkius tapatybę, gauname:

BNP – NY +NCT – (C+I) = (C+S) – (C+I) = (X + NCT) – (M+ NY)

(X + NCT) – (M+ NY) = CAB

Ši tapatybė reiškia, kad šalies bendros nacionalinės disponuojamos pajamos

minus šalies galutinio vartojimo išlaidos yra lygu gautai užsienio valiutos

sumai minus išleistai užsienio valiutos sumai arba lygu einamosios sąskaitos

balansui (CAB).

Ši tapatybė suformuoja taip vadinamą absorbcinį požiūrį į mokėjimų balanso

problemas. Einamosios sąskaitos deficitas susidaro visuomet, kai tik ššalis

išleidžia daugiau, nei turi lėšų arba jei absorbcija viršija

pajamas. GNDY – A = CAB

arba GNDY –

(C+I) = CAB

Taigi, norint sumažinti einamosios sąskaitos deficitą, reikia padidinti šalies

pajamas arba sumažinti absorbciją. Pajamas padidinti per trumpą laiką leistų

produkcijos didinimas, gautas išnaudojant laisvus gamybinius pajėgumus, o

vidutinės trukmės laikotarpiu – atitinkama struktūrinė politika. Vidaus

absorbciją galima sumažinti mažinant galutinio vartojimo išlaidas ir/ar bendras

investicijas.

Visuminės santaupos ir investicijos bei einamosios sąskaitos deficitas.

Pajamų šaltiniai turi atitikti pajamų reikmes (dvigubo buhalterinio įrašo <

principas). Bendrosios nacionalinės pajamos gali būti naudojamos: vartojimui,

taupymui ir mokesčiams. Taigi,

GNDY= Cp + Sp+T

Apjungdami šią tapatybę su tapatybe BVP+M = C+I+X , gauname

Cp + Sp+T +M = Cg+ Cp + Ig + Ip + X

Šiek tiek pertvarkius lygtį, galima išvesti pagrindinę mokėjimų balanso

apskaitos tapatybę

(Ip – Sp) +(Ig – (T – Cg)) = M – X

Išraišką (Ig- (T-Cg)) galima pakeisti atitikmeniu (Sg), ir gauname

(Ip – Sp) +(Ig – Sg) = M – X = (X + NCT) – (M+ NY) = CAB

Einamosios sąskaitos deficitas yra lygus sumai, kuria privačios investicijos

viršija privatų taupymą (Ip – Sp), plius fiskalinis deficitas (Ig- (T-Cg)),

t.y. kiek vyriausybės išlaidos viršija vyriausybės pajamas.

Platesne prasme – bendras ekonomikos taupymo ir investicijų skirtumas yra lygus

einamosios sąskaitos balansui arba užsienio santaupų panaudojimui. Taigi,

S – I = CAB

Tai reiškia, kad sumą, kuria bendros ekonomikos investicijos viršija santaupas,

reikia padengti užsienio santaupomis. Kai investicijos viršija santaupas, šalis

privalo skolintis iš užsienio, kad padengtų šį skirtumą – t.y. ji turi naudoti

užsienio santaupas.Todėl einamosios sąskaitos deficitą sumažinti galima

didinant vidaus santaupas arba mažinant investicijas. Einamosios sąskaitos

deficito mažinimas reiškia: vyriausybės išlaidų (Cg) sumažinimą arba mokesčių

(T) padidinimą, investicijų (Ig) sumažinimą arba vidaus santaupų lygio

padidinimą.

Nuolatinis einamosios sąskaitos ddeficitas yra pereinamojo laikotarpio šalių

bruožas. Pereinamojo laikotarpio šalių einamosios sąskaitos deficitas didėja

dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

• kai gamyba atsigauna, atsiranda veiksniai mažinantis bendrąsias

santaupas (gyventojų santaupos greičiausiai mažės nes netikrumas dėl ateities

pajamų išnyksta)

• materialių investicijų grąža yra didelė ir paklausa linkusi atsigauti

didėjant gamybai ir augant pasitikėjimui (ilgalaikis turtas eilę metų buvęs be

tinkamos priežiūros yra nusidėvėjęs ir sąlygoja aukštus grąžos procentus)

Mokėjimų balansas.

Duomenys apie sandorius ir finansinius srautus tarp šalies ir užsienio yra

sistemingai apibendrinami mokėjimų balanse (BOP), kuris yra pagrindinis

dokumentas analizuojant šalies užsienio poziciją ir poreikį ekonominės

politikos korekcijai. Mokėjimų balansas tai statistinė ataskaita, parodanti

atitinkamo laikotarpio šalies ekonominių operacijų su kitomis šalimis vertę.

Pagrindinis mokėjimo balanso tikslas – parodyti šalies užsienio ekonominių

ryšių subalansuotumo lygį.

BOP sudarymas remiasi srautų, o ne likučio principu ir registruoja sandorių

srautus dvigubo buhalterinio įrašo pagrindu. Tai reiškia, kad kiekviena ūkinė

operacija balanse parodoma du kartus: vieno straipsnio – debete, o kito –

kredite. Šios taisyklės ekonominė interpretacija paprasta – daugelis ekonominių

operacijų yra ne kas kita, kaip ekonominių vertybių mainai. Todėl kiekvienas

sandorius, apskaitomas pagal šį principą, yra išreiškiamas dviem įrašais, kurių

vertė vienoda, bet ženklai – priešingi, t.y. debetas (-) ir kreditas (+).

Pavyzdžiui, prekių judėjimas apskaitomos taip:

– vidaus prekių pardavimas užsieniui – eksportas/kreditas ir užsienio

prekių pirkimas importas/debetas.

Einamųjų pervedimų balansas

Einamoji sąskaita

Einamoji sąskaita susideda iš “realių” sandorių ir yra skirtumas tarp prekių,

paslaugų, pajamų ir pervedimų kredito ir debeto. Eksportas ir importas yra

parodomi f.o.b kainomis arba atskaičius kaštus pervežimų už šalies ribų.

Importą paprastai apskaito muitinė c.i.f. kainomis (į vertę įskaičiuojami

tarptautinio draudimo ir frachto kaštai). Tačiau mokėjimų balanso sąskaitose

draudimas ir frachtas yra įrašomi prie straipsnio “paslaugos”.

Kapitalo ir finansinė sąskaita.

Pagrindinis finansinės sąskaitos elementas yra kapitalo pervedimai. Finansinėje

sąskaitoje yra keturi elementai. Tiesioginės investicijos visų pirma yra

klasifikuojamos į nuosavą kapitalą ir reinvestuotą pelną. Į investicijų

portfelį įeina ilgalaikiai skolos ir nuosavybės vertybiniai popieriai, pinigų

rinkos skolos vertybiniai popieriai ir išvestiniai finansiniai instrumentai.

Kitos pagrindinės investicijos yra prekybos kreditai ir skolinimasis, įskaitant

TVF kreditus ir paskolas. Rezervai nėra likutis, o bendro užsienio turto

pasikeitimas. Jie yra skirti skubiausiems poreikiams patenkinti.

Bendras balansas.

Bendras balansas yra lygus einamosios sąskaitos balansui plius visi kapitalo ir

finansiniai sandoriai. Bendras balansas yra svarbus užsienio mokėjimų būklės

rodiklis. Dvigubo buhalterinio įrašo sistema reiškia, kad mokėjimų balanse

visuomet turi būti pusiausvyra. Deficitas paprastai yra padengiamas užsienio

finansinių aktyvų sumažėjimo sąskaita.

Pagrindinė sąskaitų balanso suvedimo paskirtis yra perspėti apie išorinio

nesubalansuotumo sureguliavimo poreikį. Einamosios sąskaitos

deficitas dar

nerei6kia, kad reikia būtinai pradėti įgyvendinti ekonominio sureguliavimo

politiką, kadangi deficitas gali būti tik laikino nesubalansuotumo, susijusio

su eksporto kainų mažėjimu, išraiška.

Bet jei einamosios sąskaitos deficitas išlieka ilgą laiką, reikia koreguoti

ekonominę politiką, kadangi šalis tikrai negali finansuoti deficito amžinai

skolindamasi užsienyje arba suvartodama savo tarptautines atsargas.

Pagal apibrėžimą, einamosios sąskaitos deficitas yra lygus privačių investicijų

perviršio virš privataus taupymo (Ip – Sp) ir fiskalinio deficito (Ig – (T –

Cg)) sumai.

(Ip – Sp) +(Ig – Sg) = IM &– X = CAB

Todėl, atliekant mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito analizę, reikia

apsvarstyti, kaip galima būtų keisti taupymo ir investicijų santykį.

Einamojoje sąskaitoje taip pat atsispindi skirtumas tarp šalies pajamų ir

absorbcijos.

GNDI – A = CAB

Kaip parodyta šioje tapatybėje, šalies einamosios sąskaitos balanso pagerinimui

reikia surasti laisvų lėšų – arba per vidaus absorbcijos sumažinimą palyginus

su pajamoms arba per nacionalinių pajamų padidinimą sutinkamai su absorbcijos

padidėjimui.

Pagal apibrėžimą, einamosios sąskaitos balansą visada atitinka grynieji

užsienio įsipareigojimai – kitaip sakant, nebankinių institucijų ggrynojo

užsienio turto pasikeitimas arba nemonetariniai finansiniai srautai (DFI) ir

bankinės sistemos grynojo užsienio turto pasikeitimas arba monetariniai

finansiniai srautai (DRES)

– CAB = DFI + DRES arba CAB + DFI + DRES = 0

Todėl einamosios sąskaitos deficitas reiškia, kad grynasis rresursų įsigijimas

iš užsienio turi būti apmokėtas arba likviduojant šalies užsienio turtą, arba

padidinant jo įsipareigojimus nerezidentams.

Šie finansiniai srautai sudaro mokėjimų balanso kapitalo ir finansinę sąskaitą.

Nemonetariniai finansiniai srautai (DFI) yra tiesioginių užsienio investicijų

(FDI) ir grynojo užsienio skolinimosi (NFB) suma.

Iš to seka: CAB + FDI + NFB + DRES

= 0

Kai investuotojai įsigyja šalies įmonės akcijų, jokių sutartinių prievolių

nėra. Kadangi tiesioginės užsienio investicijos nėra užsienio skola, jos yra

vadinamos “nesukuriančiomis skolos”. Kai kuriais atvejais į užsienio

tiesiogines investicijas įtraukiamos ir ilgalaikės paskolos skirtos gamybai

vystyti.

Užsienio skolos rodikliai.

Šalies užsienio skola apima valstybės ir ūkio subjektų skolą. Ją sudaro skolos

vertybiniai popieriai, gautos ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, nerezidentų

indėliai Lietuvos bankuose, nerezidentų suteiktas trumpalaikis prekybinis

kreditas, kiti trumpalaikiai finansiniai įsipareigojimai nnerezidentams. Kai

šalis skolinasi užsienyje, ji turi aptarnauti skolą mokėdama palūkanas, kurių

norma nurodyta paskolos sutartyje, ir per sutartą laiko tarpą grąžindama

pagrindinę paskolos sumą. Palūkanos yra įrašomos einamojoje sąskaitoje

(straipsnyje “pajamos, debetas”), o pagrindinės paskolos sumos grąžinimas

(amortizacija) – kapitalo ir finansinėje sąskaitoje. Skolos naštai analizuoti

yra naudojami trys santykiniai rodikliai:

– mokėjimų tvarkaraštyje numatytų skolos aptarnavimo išlaidų santykis

su prekių ir paslaugų eksportu. Šis santykis išreiškia skolos aptarnavimo

prievolių poveikį užsienio valiutos srautams;

– mokėjimų tvarkaraštyje numatytų (arba faktinių) palūkanų ssumos

santykis su prekių ir paslaugų eksportu. Šis santykis išreiškia dabartinius

skolos fondo kaštus;

– visa negrąžinta skola kaip santykis su BVP (arba kaip procentas nuo

prekių ir paslaugų eksporto), atspindintis skolos naštos tinkamumą ilgalaikiame

laikotarpyje.

Nors šie rodikliai gali būti naudingi įspėjant apie galimas su skola

susijusias problemas, šalių, kurių šie rodikliai yra panašūs, ekonominės

padėtis gali skirtis. Todėl atliekant konkrečios šalies skolos būklės analizę,

šiuos rodiklius reikia naudoti atsargiai ir tik kaip išeities tašką šalies

skolos priimtinumo analizėje. Atliekant pilną šalies skolos būklės vertinimą,

reikia atsižvelgti į bendrą makroekonominę situaciją ir mokėjimų balanso

perspektyvas.

Vis didesnį susirūpinimą keliantis klausimas yra užsienio skolos aptarnavimo

fiskalinė našta. Daugelyje šalių, kuriose yra sudėtinga situacija užsienio

skolos srityje, mokėjimų tvarkaraštyje numatyti skolos aptarnavimo išlaidos

pareikalauja didžiosios dalies vyriausybės pajamų, ir tuo sumažina vyriausybei

erdvę manevruoti fiskalinio sureguliavimo srityje. Todėl užsienio skolos

priimtinumas yra tampriai susijęs su fiskaliniu priimtinumu (tvarumu).

Monetarinės sąskaitos

Monetarinės sąskaitos dėl eilės priežasčių vaidina ypatingą vaidmenį

pagrindinių makroekonomikos sąskaitų tarpe. Kadangi monetarinis sektorius

veikia kaip visų finansinių srautų kliringo bankas, monetarinės sąskaitos

leidžia iš vidaus pamatyti, kaip šie srautai elgiasi, atspindėdami realius

resursų srautus, cirkuliuojančius tarp ekonominių veiklų.

Finansinė sistema susideda iš bankinės sistemos ir nebankinių

finansinių institucijų, tokių kaip draudimo bendrovės, savitarpio pagalbos <

fondai, pensijų fondai ir pinigų rinkos fondai.

Bankinę sistemą sudaro centrinis bankas ir depozitiniai bankai (DMB). Jie yra

finansiniai agentai pinigų kūrimo procese.

CB išleidžia valiutą, laiko šalies užsienio valiutos atsargas, skolinasi

mokėjimų balanso tikslais, veikia kaip vyriausybės bankininkas, prižiūri

monetarinę sistemą ir bankinėje sistemoje veikia kaip paskutinės paskolos

suteikėjas bankinei sistemai.

DMB yra visi bankai ir panašios institucijos, priimančios indėlius. DMB atlieka

keturias pirmines funkcijas. Pirma ir pati svarbiausia funkcija yra tas, kad

DMB teikia finansinio tarpininko paslaugas santaupų kaupėjams ir

investuotojams. Antra, DMB yra pagrindiniai indėlinių pinigų kūrėjai

ekonomikoje. Šią funkciją jie atlieka suteikdami kreditus. Trečia, DMB veikla –

ypač jų politika indėlių atžvilgiu – skolinimasis ir skolinimas – įtakoja

pinigų pasiūlą ir likvidumą. Galiausiai, vykdydami veiklą centrinių bankų

nustatytuose rėmuose, DMB perduoda centrinio banko monetarinę politiką visai

visuomenei.

Pinigų apžvalga. Pinigų apžvalgoje yra parodomas visos bankinės sistemos turtas

ir įsipareigojimai. Joje yra pateikiami duomenys atspindi pinigų ir kreditų

rinkos raidą visoje bankinėje sistemoje ir tai leidžia strategijos formuotojams

stebėti šiuos pasikeitimus ir, jei reikia, koreguoti monetarinę politiką.

Pinigų apžvalgos įsipareigojimų dalyje yra parodomas bendras likvidumas

sukurtas bankines sistemos arba pinigų atsarga.

Paprastas pinigų pasiūlos proceso modelis prasideda nuo rezervinių pinigų (RM),

kuriuos sukuria CB, pasiūlos. Rezervinių pinigų paklausa pasireiškia iš

visuomenės pusės, kuri nnori naudoti juos kaip nacionalinę valiutą (CY), ir iš

bankų pusės, kuriems reikia jų kaip rezervų.

Pagal procentinę rezervų sistemą, bankai naudoja indėlius paskoloms suteikti,

ir tik nedidelę dalelę indėlių laiko kaip rezervą. Pinigų bazė (H) yra CB

išleistų į apyvartą pinigų ir privalomųjų DMB atsargų nacionaline ir užsienio

valiuta suma.

Siaurąja prasme, pinigų kiekis (M1) apima pinigus apyvartoje (CY), ir indėlius

iki pareikalavimo (DD) bankinėje sistemoje.

Pinigų (M1) pasikeitimas sąlygojamas monetarinės bazės pasikeitimu (H) ir

indėlių multiplikatoriumi, kuris yra atvirkščiai proporcingas privalomųjų

rezervų normai (rr)

H = rrDD +CY arba DM1 = DH(1/rr)

Plačiąja prasme, pinigai arba pinigų kiekis (M2) papildomai susideda iš kvazi-

pinigų, tai yra terminuotų ir taupomųjų indėlių (TD) bankinėje sistemoje. Čia

taip įeina rezidentų indėliai užsienio valiuta ir vertybinių popierių atpirkimo

sandoriai.

M2 = M1 + TD = CY + DD + TD

Bankinės sistemos turto ir įsipareigojimų tapatybė reiškia, kad pinigų atsarga

arba pinigų kiekis yra lygūs jų atitikmenų sumai, t.y. grynajam užsienio turtui

(NFA), apskaičiuotam nacionaline valiuta, ir grynajam vidaus turtui (NDA).

Kitaip sakant, bankinę sistemą kaip visumą galima išreikšti taip:

M2 = NFA + NDA

Prasidėjus finansiniam liberalizavimui daugelyje šalių buvo pradėti naudoti dar

platesni pinigų apibrėžimai (M3, M4, L). Nors konkretūs apibrėžimai įvairiose

šalyse skiriasi, M3 paprastai reiškia

M2 plius platesnis instrumentų ir juos

leidžiančių institucijų spektras. Į šią sąvoką įeina vekseliai (pinigų rinkos

savitarpio fondai).

M4 susideda iš M3 ir plius likvidūs vyriausybės vertybiniai popieriai, ir kitų

finansinių tarpininkų įsipareigojimai. Sąvoka L apima M4 ir plius kitą mažiau

likvidų finansinį turtą, kaip pvz.: Iždo vekseliai, vyriausybės obligacijos,

ipotekos obligacijos ir netgi kai kurios įmonių obligacijos.

Pinigų apžvalga, kuri yra bankinės sistemos balansinė ataskaita, išryškina du

esminius ryšius:

• ryšį tarp šalies išorės pozicijos ir bankinės sistemos grynojo

užsienio turto;

• tiesioginį rryšį tarp vyriausybės sąskaitų ir vyriausybės finansavimo,

kuriuo aprūpina bankinė sistemą.

Ryšys su mokėjimų balansu. Bendras sąskaitų balansas mokėjimų balanse yra

finansuojamas grynojo užsienio turto pasikeitimu nepriklausomai nuo to, ar jis

būtų apskaičiuotas pagal pinigų apžvalgos, ar pagal mokėjimų balanso apskaitos

tapatybę.

DNFA = D M2 – D NDA,

tuo tarpu mokėjimų balanse: CAB + D FI + D RES = 0

iš to seka: DNFA = D M2 – D NDA = CAB + FE = – D RES

Pinigų apžvalga rodo, kad bet kkoks vidaus kredito augimo perviršis virš pinigų

kiekio didėjimo atsispindi bankinės sistemos grynojo užsienio turto sumažėjime.

Šis ryšis sudaro monetarinio požiūrio į mokėjimų balansą esmę ir paaiškina

teoriškai, kodėl TVF remiamose programose yra nustatomas grynojo vidaus turto

limitas.

Ryšys su vyriausybės ssąskaitomis. Pinigų apžvalgoje bankinės sistemos

gryniosios pretenzijos vyriausybei pateikiami turto dalyje. Šių pretenzijų

pasikeitimas reiškia bankinės sistemos grynąjį skolinimą vyriausybei, siekiant

finansuoti bet kokius deficitus. Šis tiesioginis ryšys su vyriausybės

sektoriumi rodo, kaip fiskalinio deficito monetizacija turi tiesioginės įtakos

pinigų atsargai.

Kiekybinė pinigų teorija ir pinigų paklausa.

Pinigų apyvartos greitis yra dydis, išreiškiantis, kiek kartų per metus

apsisuka pinigų kiekis finansuojant metinius pajamų srautus, ir yra lygus BVP

padalintam iš pinigų kiekio (M2).

Apyvartos greitis apibūdinamas kaip nominalių pajamų ir nominalaus pinigų

kiekio santykis.

BVP

V = ——–

M

Alternatyvus šios lygties užrašymo būdas žinant, kad BVP yra lygus kainų lygiui

(P) padauginus iš realiųjų pajamų Y, gauname tokią lygtį:

M x V = P x Y

Ši lygtis yra įžymioji mainų lygtis, susiejanti kainų llygį ir bendrosios

produkcijos išleidimo dydį su pinigu kiekiu.

Kiekybinėje pinigų teorijoje daroma hipotezė, kad pinigų pasiūlos (M)

pasikeitimas sąlygoja proporcingą kainų lygio (P) pasikeitimą, kadangi pinigų

kiekis neturi jokios įtakos pinigų apyvartos greičiui ir realiai produkcijos

išleidimui.

PY = GDP = MV arba

MV = PY – mainų lygtis

Šią kiekybinės teorijos lygtis gali būti išreikšta per augimo tempus:

Realaus BVP + infliacijos =

pinigų pasiūlos + pinigų apyvartos

augimo tempas norma augimo

tempas greičio augimo tempas

Arba galima sakyti, kad pinigų pasiūlos pprocentinis augimas yra

lygus kainų augimo, realaus BVP augimo ir cirkuliacijos greičio procentinio

augimo sumai. Darant prielaidą, kad apyvartos greitis yra stabilus, pinigų

pasiūlos augimo tempas, turi būti lygus realaus BVP augimo tempui.

Infliacija.

Nuolatinis ir pastovus bendro šalies kainų lygio didėjimas yra vadinamas

infliacija. Vidutinių visų šalies prekių ir paslaugų kainų padidėjimo nereikia

maišyti su santykinių atskirų prekių ir paslaugų kainų pasikeitimu. Santykinių

pagrindinių prekių (pvz.: naftos) kainų pasikeitimas dažnai pradeda procesą,

kuris veda link visuotinės infliacijos, tačiau tinkamais ekonomikiniais

veiksmais infliaciją galima pristabdyti. BVP defliatorius (nominalaus ir

realaus BVP santykis) išreiškia visų pagamintų prekių ir paslaugų kainas.

Toliau yra svarbu atskirti esančią infliaciją nuo vienkartinio kainų lygio

padidėjimo. Pavyzdžiui, administracinis kainų padidėjimas iš pradžių padidina

bendrą kainų lygį. Tačiau šis pakilimas savo ruožtu sąlygoja reikalingą

santykinės kainos pasikeitimą nebūtinai sąlygojant bazinę infliaciją, kuri

atspindi pagrindinius bendro kainų lygio pasikeitimus, atsiribojus nuo

vienkartinių padidėjimų, kuriuos sąlygoja tokie įvykiai, kaip administracinis

kainų ir akcizo padidėjimas arba diskretinis valiutos devalvavimas.

Vartotojų kainų indeksas (CPI) matuoja reprezentuojanti vidutinio vartotojo

nupirktų prekių ir paslaugų tipinio krepšelio kainų lygį. Gamintojų kainų

indeksas (PPI) yra didmeninio pardavimo kainų lygio rodiklis.

Infliacija yra nuolatinis bendro prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas. Ją

galima išreikšti kaip vidutinę metinę arba metų pabaigai. EEsant infliacijai,

piniginio vieneto perkamoji galia mažėja. Didelė infliacija nuvertina santaupas

ir iškreipia resursų paskirstymą. Disinfliacija yra infliacijos tempų

mažėjimas, o defliacija reiškia kainų lygio mažėjimą.

Infliacija gali būti

• kaštų sąlygojama

• paklausos skatinama

• importuota

• deficito sąlygojama

• lūkesčių skatinama

Tarp BVP defliatoriaus ir CPI yra trys pagrindiniai skirtumai.

CPI yra susijęs tik su visomis vartotojų nupirktomis prekėmis ir

paslaugomis. Taigi, firmų ir vyriausybės nupirktų prekių ir paslaugų, pvz.:

įrengimų, kainų padidėjimas atsispindės BVP deflatoriuje, bet ne CPI.

BVP defliatorius apima tik šalyje pagamintas prekes. Importuotos

galutinio vartojimo prekės neįskaičiuojamos, todėl importuotų prekių kainų

pasikeitimas trumpalaikiame laikotarpyje neturi tiesioginės įtakos BVP

defliatoriui. Tačiau CPI yra įtakojamas importuotų prekių kainų pasikeitimo,

jei tos prekės yra CPI krepšelio dalis.

CPI yra pagrįstas tam tikru prekių ir paslaugų rinkinio krepšeliu

su fiksuotais svoriais (Laspeyres kainų indeksas). BVP defliatoriaus krepšelio

prekių svoriai laikui bėgant keičiasi kintant BVP struktūrai (Paasche kainų

indeksas). Kitaip tariant, skaičiuojant CPI yra naudojami bazinių metų svoriai,

o skaičiuojant BVP defliatorių – einamųjų metų svoriai.

Užimtumas ir nedarbas.

Darbo jėga yra visi darbinio amžiaus asmenys, kurie arba dirba, arba ieško

darbo. Tie asmenys iš darbo jėgos, kurie neturi nuolatinio darbo ir jo ieško,

yra vadinami bedarbiais.

Nedarbo lygis yra matuoja procentą tų asmenų iš darbo jjėgos, kurie neturi darbo

ir jo ieško.

Nedarbo lygis = Bedarbių skaičius

Darbo

jėga

Darbo jėgos dalyvavimo lygis yra apskaičiuojamas taip:

Dalyvavimo lygis = Darbo jėga .

Darbinio

amžiaus gyventojų skaičius

Dalyvavimo lygio pasikeitimai, pavyzdžiui, kai į darbo rinką įsijungia moterys,

gali žymiai įtakoti nedarbo lygį.

Pilnas užimtumas yra sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio užimtumo lygį.

Jis nereiškia nulinio nedarbo. Rinkos ekonomijoje, kur nuolat vyksta pokyčiai

paklausoje technologijose ir gaminiuose, visada bus nedarbo. Daugelis stebėtojų

mano, kad darbo jėgos sudėties pasikeitimas ir instituciniai darbo rinkos

pokyčiai pastaraisiais metais daugelyje šalių sąlygojo pilno darbinio užimtumo

lygio normos padidėjimą, kas savo ruožtu sukėlė palyginus aukštą ir

besitęsiantį nedarbą.

Paprastai yra išskiriamos keturios nedarbo kategorijos:

• Sezoninis nedarbas kyla, kai kalendoriniais metais keičiasi darbo

pasiūla ir paklausa (turizmas, žemės ūkis).

• Frikcinis nedarbas – kai ilgą laiką neužpildomos laisvos darbo

vietos, nes ir darbdaviui, ir darbuotojui reikia laiko rinkai ištirti.

Paprastai šio tipo nedarbas ilgai netrunka. Jo privalumas – darbuotojas ir

darbas geriau atitinka vienas kitą.

• Ciklinis nedarbas – kai recesijos metu sumažėja gamyba. Recesija yra

rinkos ekonomikos ciklo dalis. Vyriausybės politika, skirta paklausai

stimuliuoti recesijos metu, gali turėti daugiau teigiamos įtakos šio tipo

nedarbui, nei kitų tipų nedarbui.

• Struktūrinis nedarbas – kai neatitinka darbinė kvalifikacija arba

geografinė vieta. Paklausos

struktūros ir technologijos pasikeitimai mažina tam

tikros kvalifikacijos darbuotojų paklausą. Šio tipo nedarbą yra daug sunkiau

panaikinti, nei kitų tipų, kadangi tam reikia apmokyti darbuotojus ir pakeisti

jų specializaciją arba pagerinti jų mobilumą.

• Užslėptas nedarbas pasireiškia tuomet, kai darbuotojo įnašas į

produkciją yra nulinis arba neigiamas, ir ekonomikai yra naudingiau aiškiai tai

pripažinti ir perkelti jį į produktyvesnį darbą.