Skurdo, nedarbo ir nusikalstamumo Lietuvoje ryšio įvertinimas

ĮŽANGA

Šio darbo tikslas – atskleisti, kodėl nedarbas yra neišvengiamas, kas

lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos. Svarbus natūralusis

nedarbo lygis, kuris visuomenei ir ekonomikai yra lyg ir priimtinas, bei

nedarbo rodikliai.

Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mikroekenominių ir

makroekenominių nuostolių, svarbu išnagrinėti nedarbo kaštus ir pasekmes.

Taip pat būtina atskleisti nedarbo sumažinimo būdus, kokias užimtumo

programas turi įgyvendinti vyriausybė, juo labiau, kad jas mokslininkai

vertina labai prieštaringai. Todėl ekonomikos teorija, išryškinusi kurios

nors ekonomikos politikos trūkumus, gali padėti geriau pažinti ir įvertinti

nedarbo pproblemų sprendimo alternatyviuosius variantus, o vyriausybei –

pasirinkti optimalius sprendimus.

Čia nagrinėjame socialinės grupės – bedarbių – problemas: skurdo

priežastis, valstybės paramą jiems per socialines išmokas, ar valstybės

parama pilnai atitinka šiai socialinei grupei paramos tikslus ir

uždavinius; dabartinę situaciją darbo rinkoje.

1. NEDARBAS

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis

žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio

smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir

ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos

būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną

ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami

nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo

nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Tačiau reikia pripažinti, kad mokslininkų požiūris į nedarbą kaip

problemą kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje.

1.1 NEDARBAS IR JO PRIEŽASTYS. NATŪRALUSIS NEDARBO LYGIS

1.1.1 Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos

Norėdami išsiaiškinti mus dominančią nedarbo sąvoką, pirmiausia

turėtume patyrinėti kitas su juo glaudžiai susijusias sąvokas. Viena jų yra

darbo jėga. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies

piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos

šaltinis yra šalies gyventojai.

Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų

pradžioje.

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu

atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius.

Pateikiame pagal TDO metodologiją sudarytą gyventojų klasifikacijos

schemą:

dirbantys už atlyginimą Gyventojai:

a) moksleiviai ir studentai,

visą ar nevisą darbo laiką; a) neturintys darbo,

lankantys dieninio mokymo įstaigas;

laikinai nedirbantys dėl teikančio pajamų;

b) asmenys, gaunantys senatvės,

ligos, atostogų; dirbantys b) ieškantys darbo

lengvatines ar invalidumo pensijas;

pagal specialų grafiką; (besikreipiantys į

c) namų šeimininkės ir asmenys,

besimokantys, streikuojantys įdarbinimo įstaigas,

prižiūrintys vaikus;

ir kt.; tiesiog į ddarbdavius

d) netekę vilties rasti darbą ir jo

c) dirbantys savarankiškai. ir kt.);

nebeieškantys;

c) pasiruošę dirbti. e) kiti asmenys,

kurie nenori dirbti.

1. pav. Gyventojų klasifikacija

Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti

darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.

Aktyvūs gyventojai gali būti užimti, t.y. turėti darbą, ir būti

bedarbiai. Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse,

įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys, atliekantys karinę

tarnybą bei laikinai nedirbantys. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie

neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose

ar apskaitomi kitais būdais.

Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet

aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinanti sąvoka –

nedarbas (U). Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam

tikros gyventojų dalies charakteristika.

Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo

jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis.

Norėdami apskaičiuoti nedarbo lygį, patikslinsime darbo jėgos sąvoką,

remdamiesi apibrėžimais ir schema.

Kadangi dažniausiai gyventojai yra užimti (dirba) arba yra bedarbiai,

tai darbo jėga:

LF = E + U; (1.1)

čia LF – darbo jėga;

E – užimtų (dirbančiųjų) gyventojų skaičius;

U – bedarbių skaičius.

Taigi bet kurios šalies darbo jėgą galima apibūdinti kaip visų

užimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą.Vienas svarbiausių darbo rinkos

rodiklių yra faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis – bedarbių skaičiaus ir

šalies darbo jėgos procentinis santykis:

Ur = [pic] (1.2)

čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis.

Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuo

aspektu svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų ekonominio aktyvumo lygis bei

užimtumo lygis.

Aktyvumo lygis (Ar) – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės

(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.

Jį galima užrašyti šia formule:

Ar = [pic][pic] (1.3)

čia Ar – gyventojų aktyvumo lygis;

LF – darbo jėga;

P – darbingo amžiaus ir vvyresnių gyventojų skaičius.

Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais

darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų

amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių

metodu.

Užimtumo lygis (Er) – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės

(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.

Užimtumo lygį galima užrašyti tokia formule:

Er = [pic] (1.4)

čia Er – užimtumo lygis;

E – užimtų gyventojų skaičius;

P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius.

Šie rodikliai gana dinamiški. 1.1 lentelėje pateikiama Lietuvos

gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodiklių dinamika.

1.1 lentelė. Lietuvos gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo

rodikliai (tūkst.)

[pic]

Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje pateikiama 1.2 paveiksle.

[pic]

1.2 pav. Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje 1991 – 2000 m., procentais

Iš pateiktų duomenų matome, kad, esant aukštesniam gyventojų

ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis.

Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio

rodiklių tokios priklausomybės nėra.

Tačiau šių bendrų rodiklių nustatymas dar negarantuoja vienodų nedarbo

matavimo metodų atskirose šalyse. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis

priklausomai nuo:

1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;

2) darbo paieškų laiko trukmės;

3) darbo paieškų kriterijaus;

4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir

vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;

5) naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo)

skaičiaus nustatymo.

Lietuvos darbo biržos informacija neparodo tikslaus bedarbių

skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose

darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar

tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius. Tuo tarpu darbo biržos skelbia

duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinę darbo biržą.

Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagal

Lietuvos darbo biržos duomenis irgi yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimų

būdu nustatytą nedarbo lygį. Šiuos skirtumus labai aiškiai rodo 1.2

lentelės duomenys.

1.2 lentelė. Nedarbo lygio skirtumai tarp Statistikos departamento

atrankinių tyrimų rezultatų ir darbo biržos duomenų.

[pic]

Iš lentelės matome, kad duomenys apie nedarbą gerokai skiriasi. Darbo

biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį

sumažina.

Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respodentų

tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi

nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų.

Nors ir sunku išmatuoti ir interpretuoti nedarbo lygį, šis rodiklis

yra tinkamiausias atskirų šalių darbo jėgos nepanaudojimo laipsniui

palyginti.

Nuodugnesni nedarbo problemų tyrinėjimai neturėtų apsiriboti tik

faktiško nedarbio lygio nagrinėjimu.

Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys, kai kuo

panašus į vandens baseiną. Nedarbo mastas kyla, kai įtekėjimas (naujas

bedarbių skaičius) viršija nuotekį (žmonių, gaunančių darbą, skaičių). Be

to, visada atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja

tampa. Tai atspindi toliau pateikiama

schema:

Įtekėjimas:

• Atleisti iš darbo;

• Laikinai nedirbantys (atleisti);

• Darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų;

• Naujai tapę darbo jėga.

Nuotėkis:

• Naujai priimti į darbą;

• Grįžę į savo ankstesnes darbo vietas;

• Nebepriklausantys darbo jėgai.

2. pav. Nedarbo mastas

Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa

bedarbiai, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai

atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminamų

prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo

pirmą kkartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys, baigę mokslus.

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni sugrįžta į

ankstesnes darbovietes, kiti – naujai priimami į darbą, treti – sulaukia

pensijinio amžiaus arba praranda viltį rasti darbą ir paprasčiausiai

nebepriklauso darbo jėgai. Šių srautų intensyvumas nevienodas.

Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbo „baseiną“

intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jei į

bedarbių būrį įsikieja daugiau žmonių negu jį palieka, nedarbo lygis auga.

Pagrindiniai srautai darbo rinkoje pavaizduoti 1.3 paveiksle:

PEN

PUE

PEU

PNE

PUN

PNU

3. pav. Pagrindiniai darbo rinkos srautai

Paveiksle rodyklėmis parodytos gyventojų perėjimo iš vienos būsenos į

kitą tikimybės. Pavyzdžiui, PUE rodo tikimybę, kad dalis bedarbių per tam

tikrą laiką pereis į užimtųjų būseną (kategoriją).

Darbo rinkos pusiausvyros sąlygomis, kai asmenų, palikusių bedarbių

gretas skaičius lygus asmenų, tapusių bedarbiais skaičiui, nedarbo lygis

yra gyventojų perėjimo iš vienos alternatyvinės būsenos į kitą (užimtumo,

nedarbo, ekonominio neaktyvumo) tikimybių funkcija:

+ – + –

+ –

Ur = f(PEN, PNE, PNU, PUN, PEU, PUE); (1.5)

čia PEN – perėjimo tikimybė iš užimtų į neaktyvių gyventojų

kategoriją;

PNE – perėjimo tikimybė iš ekonomiškai neaktyvių gyventojų

kategorijos į užimtų kategoriją;

PUN – perėjimo tikimybė iš bedarbių į neaktyvių gyventojų

kategoriją;

PNU – perėjimo tikimybė iš neaktyvių gyventojų kategorijos į

bedarbių kategoriją;

PEU – perėjimo tikimybė iš užimtų kategorijos į bedarbių

kategoriją;

PUE – perėjimo tikimybė iš bedarbių kategorijos į užimtų

kategoriją.

Ženklas + (plius) virš kintamojo reiškia nedarbio lygio padidėjimą, o

ženklas – (minus) reiškia, kad tas kintamasis mažina nedarbo lygį. Taigi,

nedarbo lygis bus tuo aaukštesnis, kuo bus mažesnė perėjimo iš bedarbių į

užimtų kategoriją tikimybė (PUE) ir ekonominiu atžvilgiu neaktyvių

gyventojų perėjimo į užimtų kategoriją tikimybė (PNE), taip pat kuo didesnė

savanoriško ir priverstinio išėjimo iš darbo tikimybės (PEN ir PEU).

Darbo rinkoje tarp visų šių šešių srautų yra glaudi priklausomybė.

Todėl, reguliuojant nedarbo lygį, būtina atsižvelgti į visų šešių perėjimo

tikimybių pasikeitimus. Pavyzdžiui, dirbančių pensininkų pensijų sumažinimo

programa gali paskatinti pensininkų perėjimą iš užimtų kategorijos į

ekonomiškai neaktyvių gyventojų kategoriją (PEN), taip pat skatinti juos

ieškoti papildomo uždarbio, o kartu didinti ppensininkų, kurie ieško darbo,

perėjimo į bedarbius tikimybę (PNU), arba į savarankiškai apsirūpinančių

darbu (PNE) kategoriją. Todėl valstybės užimtumo politika turi būti gerai

apgalvota ir nusikelti nepageidautinų pasekmių, pavyzdžiui, nedarbo

padidėjimo, ir pan.

Srautų intensyvumą ir nedarbo lygio dinamiką lemia nedarbą

sukeliančios priežastys.

1.1.2 Nedarbo priežastys

Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reiki

atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijas pozicijas: neoklasikinę ir

keinsistinę.

Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka

laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą,

t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos

išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį

pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram darbo

užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali

nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo

užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti

valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone,

pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų

veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo

politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.

Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo

nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų

darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis

darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš

tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. 1.4 paveiksle parodyta,

kodėl nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realusis darbo

užmokestis w1 yra aukštesnis už lygį w0, užtikrinantį darbo pasiūlos ir

paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą.

Kai darbo užmokesčio lygis w0, būtų įdarbinta N0 darbuotojų, o kai

darbo užmokesčio lygis w1, – tik N1. Viso to pasekmė – nedarbas, kurį rodo

atkarpa E1A. Neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą kaip savanorišką

reiškinį, nes, jos vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji

sutampa su visišku užimtumu, ir kiekvienas norintis dirbti gali rasti

darbą, esant darbo užmokesčiui w0. Nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis,

vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį darbo užmokestį yra

nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą.

[pic]

1.4 pav. Nelankstus darbo užmokestis ir nedarbas

Nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas,

vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu.

Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris

labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo

užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja

firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo

užmokestį.

Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę,

būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai

realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, o darbo

pasiūla viršija jos paklausą,darbdaviai turėtų darbo užmokestį sumažinti.

Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika. Tačiau lūkesčių nedarbas

ir kyla dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant

darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra

nelankstus? Ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis:

1) minimalus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;

2) profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;

3) skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.

Šią priežasčių grupę panagrinėsime plačiau.

1.Vyriausybės, priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padeda

išsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamos jam kristi iki

pusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmas taikyti ne žemesnius už

vyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šis

lygis praktinės reikšmės neturi, nes jie gauna žymiai didesnį darbo

užmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifų

įvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbo

jėgai, ypač nekvalifikuotai.

Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač

veikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis

paprastai yra žemas. Taip yra dėl dviejų priežasčių:

1. paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką

patyrimą turinčiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis

darbo produktas yra mažas;

2. paaugliai firmose labai dažnai „nemokamai“ įgyja profesiją ir

darbo įgūdžius, negaudami dalies darbo užmokesčio. Tai irgi

sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį. Todėl minimalaus

darbo užmokesčio nustatymas šiai darbuotojų kategorijai turi

didelę reikšmę.

Firmos nelinkusios mokėti jaunimui didesnį užmokestį negu jų

pusiausvyros darbo užmokestis, o samdo aukštesnės kvalifikacijos

darbuotojus, kurių pusiausvyros darbo užmokestis atitinka nustatytą

minimalų darbo užmokestį.

Dalies ekonomistų nuomone, jaunimui nederėtų taikyti minimalaus darbo

užmokesčio įstatymų,

nes lankstaus (kintančio) darbo užmokesčio politika

leistų mažinti paauglių ir jaunimo darbo užmokestį, priartintų jį prie jų

pusiausvyros darbo užmokesčio, o kartu sumažintų jų nedarbą, sudarytų

sąlygas firmose įgyti profesiją. Tačiau yra nuomonių, kad tokie veiksmai

skatintų firmas kvalifikuotus suaugusius darbuotojus pakeisti paaugliais ir

jaunimu. Dėl to padidėtų kitų darbuotojų grupių nedarbo lygis.

Žinoma, daugumos darbuotojų valandinis darbo užmokestis gerokai

aukštesnis už minimalų, kadangi yra daugybė profesijų, darbo rinka labai

marga.

Minimalus valandinis darbo užmokestis įteisintas daugelyje šalių,

Lietuvoje 1998m. jis siekė 2,46 Lt/val.

Kyla klausimas, kodėl priimami įstatymai, kurių taikymas sukelia

problemų? Paslaptis ta, kad valandinio minimalaus darbo užmokesčio

nustatymas kenkia ne visiems. Jei ne šis įstatymas, dalies žmonių pajamos

būtų žymiai mažesnės. (Jie būtų gavę darbo užmokestį w0, o ne w1.)

Vadinasi, jo taikymas ne visų padėtį pablogina.

2. Kita nelankstaus darbo užmokesčio priežastis – monopolitinė profsąjungų

valdžia darbo rinkoje. Profsąjungų vaidmuo atskirose šalyse gerokai

skiriasi. Šių organizacijų judėjimo išsivystymas leidžia spręsti apie jų

galimą įtaką deryboms dėl darbo užmokesčio lygio.

Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestį

lemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o pprofsąjungų lyderių ir

darbdavių derybos. Dažniausiai pagal sudaromą kolektyvinę sutartį darbo

užmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o firma

gali savarankiškai spręsti apie jai reikalingą darbininkų skaičių.

Paprastai dėl to mažinamas darbuotojų skaičius, ir auga lūkesčių nedarbas.

Be to, profsąjungų vaidmuo neapsiriboja jjų įtaka tik savų darbuotojų

darbo užmokesčiui. Jos gali daryti poveikį ir profsąjungoms nepriklausančių

darbuotojų darbo užmokesčio lygiui. Grėsmė, jog ir šių firmų darbuotojai

kurs profsąjungas, pakelia jų darbo užmokestį virš pusiausvyros lygio. Tai

daro įtaką darbo užmokesčiui ir valstybės sektoriuje.

3. Dar viena nelankstaus realiojo darbo užmokesčio priežastis – skatinančių

efektyvų darbą užmokesčio sistemų įvedimas. Tai propaguojančios teorijos

skelbia, kad aukštas darbo užmokestis didinąs darbo našumą. Todėl šakos ar

firmos nesistengia jo mažinti, nors yra perteklinė darbo pasiūla.

Skatinantis darbo užmokestis paprastai yra aukštesnis už pusiausvyros darbo

užmokestį. Jei skatinančio darbo užmokesčio teorijos teisingos, tai išeitų,

kad sumažinus darbo užmokestį, turėtų sumažėti darbuotojų darbo našumas ir,

akivaizdu, firmų pelnas.

Ekonomistai pateikia kelias darbo užmokesčio įtakos darbo našumui

teorijas.

Visos šios skatinančio darbo užmokesčio teorijos panašios teiginiais,

kad firmos dirbančios efektyviau, jei savo darbuotojams mmoka žymiai didesnį

darbo užmokestį. Kitaip tariant, darbo užmokesčio tarifų palaikymas virš

pusiausvyros lygio firmoms dažnai naudingas. Tačiau tai kartu lemia darbo

užmokesčio nelankstumą ir lūkesčių nedarbą.

Taigi neoklasikinė teorija nedarbui paaiškinti pateikia nemažai

argumentų.

Tuo tarpu Dž.M.Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad

kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios

paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei

vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų

paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas).

Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis

aktyvumas. Prasidėjus dinamikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla

nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja,

bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu (dėl

sumažėjusio vartojimo ar investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos

apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta

atvirkščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba,

priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis,

tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai ciklinių ekonomikos

svyravimų sukeltas nedarbas. Verslo ciklo ir nedarbo priklausomybę atspindi

1.5 paveikslas. Iš jo matome, kad, verslo ciklui pasiekus pakilimo (bumo)

stadiją (a), ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias. Taigi verslo ciklo ir

ciklinio nedarbo kreivės vingiuoja priešinga kryptimi.

[pic]

1.5 pav. Verslo ciklo ir nedarbo lygio priklausomybė

Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją

monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios

paklausos mažėjimą.

Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūros

pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams,

vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo

paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų

bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė

ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros.

Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės

nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad

naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi

mažinančios darbo jėgos paklausą.

Nedarbo dinamiką veikia ir netolygus darbo paklausos kitimas

atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnė

darbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, ir

nepakankamas darbo jėgos mobilumas yra viena nedarbo priežasčių.

Vis dažniau mokslininkai pripažįsta, kad viena iš nedarbo priežasčių

yra pati draudimo nedarbo atveju sistema. Bedarbio pašalpos dabar mokamos

visose išsivysčiusiose šalyse. Nors šių pašalpų konkrečios mokėjimo sąlygos

gali skirtis įvairiose šalyse ar net tos pačios šalies atskiruose

regionuose, dalis bedarbių jas gauna.

Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, kadangi

lengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidžiai stebi santykį tarp bedarbio

pašalpos dydžio ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų, jei sutiktų dirbti

pirmą pasiūlytą darbą. Šis santykis vadinamas pakeitimo rodikliu. Kuo

aukštesnis šis rodiklis, tuo ilgiau galima nedirbti ir ieškoti geresnio

darbo.Pakeitimo rodiklį veikia darbo užmokesčio ir pašalpų apmokestinimas.

Bedarbio pašalpa neapmokestinama, darbo užmokestis apmokestinamas, o

skirtumas tarp pašalpą gaunančio bedarbio disponuojamų pajamų ir dirbant

gaunamo darbo užmokesčio mažėja.

Pašalpų dydis ir jų mokėjimo terminai turi reikšmės nedarbo trukmei.

Nedarbo trukmė šiuo atveju labiausiai priklauso nuo pašalpos mokėjimo

trukmės. Daugelyje šalių šis laikotarpis griežtai ribotas. Tuo tarpu kai

kuriose Europos šalyse griežto apribojimo nėra.

Mokslininkų nuomone, pašalpų mokėjimo trukmė yra pagrindis rodiklis,

paaiškinantis ilgalaikio nedarbo priežastis. Jei pats pakeitimo rodiklis

nedarbo priežasčių neparodo, tai jo derinys su pašalpų mokėjimo trukme

vaizdą keičia. Atlikus tyrimus, Vakarų Europos šalyse pasiūlytas nedarbo

pašalpų indeksas, sugretinantis ppiniginį jų įvertinimą per tam tikrą laiką

su pašalpos mokėjimo trukme. Tyrimų rezultatai akivaizdūs: šalyse, kur

pašalpos mokėjimo trukmė ilgesnė, ilgalaikio nedarbo mastas gerokai

didesnis.

Nedarbo lygį veikia ir darbo užmokesčio apmokestinimo lygis.

Ekonomistų nuomone, mokesčių didinimas veikia darbo jėgos pasiūlą, ją

mažindamas ir skatindamas nedarbo augimą. Todėl JAV „pasiūlos ekonomikos“

šalininkai tvirtina, kad darbininkų darbo užmokesčio apmokestinimo

sumažinimas galėtų teigiamai paveikti darbo jėgos pasiūlą, sumažinti

nedarbą.

Didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas, irgi turi neigiamą

poveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas. Jie ypač neigiamai

veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystymąsi ir

neoficialaus užimtumo augimą.

Taigi nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia

nedarbo lygį įvairiose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, ir

sudėtinga nustatyti svarbiausias.

1.1.3. Nedarbo tipai. Natūralusis nedarbo lygis

Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis,

arba nepakankamos paklausos.

Laikinasis (migracinis) nedarbas (uf) – nedarbas, atsirandantis

normaliame darbo paieškos procese.

Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti

ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar

dėl pražangų. Treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti

nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie

žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą arba

grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo

jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis

nedarbas

atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia

darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas

apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo

žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra

gana dinamiškas.

Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir

pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau

kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos,

racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis

nacionalinis produktas.

Struktūrinis nedarbas (Us) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo

paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos,

kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu).

Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos

technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl

tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta,

tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas

atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo

jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros.

Struktūrinį nedarbą sukelia ir anksčiau nagrinėti rinkos mechanizmo

veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas;

profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų

diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios

priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis

darbuotojų (jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai)

netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra

per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip ttariant, nesutampa

laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios.

Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu

atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių)

gyvenamąja vieta.

Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis

skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo

įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu „struktūriniai“ bedarbiai negali

iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba

papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to,

laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės

trukmės.

Ciklinis nedarbas (Uc) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos

nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai

susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis

aktyvumas išauga.

Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo

galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose

statybų darbininkai savaitėms aar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis

metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas

statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis

metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis.

Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo.

Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių galime

apskaičiuoti taip:

U=UF+Us+Uc; (1.6)

čia U – bedarbių skaičius (nedarbas);

uf – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius);

Us – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius);

Uc – ciklinis nedarbas (bedarbių skaičius).

Išnaginėję nedarbo tipus, galime grįžti prie visiško užimtumo

problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami,

todėl šimtaprocentinio užimtumo būti negali. Tačiau galimas tam tikras

užimtumo lygis, kurį ir apibūdina visiško užimtumo sąvoka.

Visiškas užimtumas (EF) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo

lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas.

Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj

visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojame

„natūraliojo nedarbo lygio“ sąvoka. „Natūraliojo nedarbo lygio“ sąvoka

pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau

ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojama ir norint susieti nedarbo lygį su

stabilia infliacija ir gamybos rezultatais.

Natūralusis nedarbo lygis (Un) — tai nedarbo lygis, susidarantis esant

stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį

bendrąjį nacionalinį produktą.

Natūralusis ir nedarbo lygis (Un) yra laikinojo ir struktūrinio

nedarbo sumos procentinis santykis su šalies darbo jėga:

Un = [pic] (1.7)

čia Un – natūralusis nedarbo lygis;

Uf – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius);

Us – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius);

LF – darbo jėga.

Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam

nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp

faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio:

Un=Ur-Uc; (1.8)

čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis;

Uc – ciklinis nedarbo lygis.

Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui,

skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės

infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia iišvengti.

Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą,

panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1.6 pav.).

Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei

pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis

bendrasis nacionalinis produktas.

Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad

įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė

LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad,

didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek

žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje

kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi

didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro

taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra No, o realusis darbo užmokestis wo.

Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis nedarbo

lygis susidaro, kai darbo rinka yra pusiausvyra.

[pic]

1.6 pav. Darbo rinkos modelis

Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada

funkcionuoja jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo

lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita

vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio.

Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas,

keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio

apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o, nustatant konkretų tam

tikru laikotarpiu natūraliojo nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas,

koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį

nėra iir šiandien.

Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse nustatyti natūralųjį

nedarbo lygį gana sunku, nes čia jį veikia žymiai daugiau ir netradicinių

veiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemės

ūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs su

šešėline ekonomika ir kt.

1.2. NEDARBO PASEKMĖS IR NUOSTOLIAI

Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąja ir

plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai,

antruoju – makroekonominiai nuostoliai.

Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai, padaryti žmogui,

praradusiam darbą.

Pirmiausia darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų,

medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse mokamos nedarbo pašalpos

tik iš dalies kompensuoja šį praradimą, kadangi išmokos niekada neprilygsta

turėtoms pajamoms. Pašalpos dydis priklauso nuo paskutinėje darbovietėje

gauto atlyginimo. Jai gauti būtinos sąlygos skiriasi ne tik atskirose

šalyse, bet net ir atskiruose tų pačių šalių regionuose.

Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet

menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Pavyzdžiui,

Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiems ne mažesnį kaip 24 mėn.

socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali

būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas (nuo 1998 05 01

– 135 Lt) ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių (nuo 1998 05 01

– 250 Lt). Pašalpa mokama ne ilgiau kaip 6 mėn. per 12 mėnesių laikotarpį,

o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du

mėnesius. Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus

180 dienų viešuosius

darbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą.

Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių –

nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt.

Ekonomikos nuosmukio ir išaugusio nedarbo sąlygomis padaugėja

nusikaltimų, savižudybių, skyrybų, trumpėja gyvenimo trukmė.

1.3 lentelė. Nusikalstamumo ir teisėtvarkos analizė 1995-2003 metais

|Ligų draudimas ir sveikatos |145,7 |221,2 |257,3 |287,1 |271,6 |

|apsauga | | | | | |

|Invalidumas |315,4 |407,9 |510,6 |569,2 |605,6 |

|Senatvė ir našlystė |1916,8|2325,4|2794 |3048,9|3049,5|

|Šeima ir vaikai |246,6 |298,7 |400,1 |444 |450,8 |

|Nedarbas |100,7 ||115,5 |208 |180,4 |175,5 |

|Socialinė atskirtis ir būstas|101 |101,6 |95,9 |99,5 |140,7 |

|Iš viso |2826,1|3470,2|4265,9|4629 |4693,7|

2 lentelė. Socialinės apsaugos piniginių išmokų struktūra, mln. Lt

Suprantama, visada bus individų, kurie nenorės įdėti pastangų, kad

įgytų materialių vertybių. Taip buvo visais laikais, tačiau netapdavo

problema, nes vyko be anoniminės valstybės įsikišimo. Savanoriški skurdžiai

– tiek galintys, tiek negalintys dirbti – gyveno iš privačiai skiriamos

paramos, kurią kontroliavo konkreti bendruomenė (vietos bendruomenė,

savanoriška asociacija, profesinė ložė ar pan.). Kadangi gyvenimas

bendruomenėje formuoja žmogaus motyvaciją, šios kontrolės pakako, kad

gyvenimas iiš paramos nepasidarytų per daug patrauklus. XX a. į socialinius

santykius didžiuliu mastu išsiliejus valstybės iniciatyvai, nunyko privati

parama ir kontrolė ir pasidarė rimta problema atskirti tuos, kurie patys

savimi pasirūpinti negali, ir tuos, kurie nenori.

Daugelyje Vakarų šalių suvokus neigiamas valstybės paramos pasekmes

visuomenės gyvenimo būdui ir ypač vaikams, svarstomi modeliai, kaip

fiskalinėmis priemonėmis sukurti paskatas iš paramos gyvenantiems žmonėms

eiti dirbti, bet nemažinti pašalpų lygio. Tačiau visi jų – mokesčių

lengvatos, lengvatos su priemokomis ir pan. – turi tokias pačias, tik dar

labiau užslėptas pasekmes, nes gauti pašalpą visuomet labiau apsimoka nei

mokėti mokesčius. Teikiant valstybės paramą, pakankamą gyvenimui be

didesnio diskomforto, neįmanoma apsaugoti nuo irimo demokratinių visuomenių

gerovės pagrindo – etinės nuostatos, kad už savo gerovę normaliomis

sąlygomis moki pats, o kiekviena parama yra išimtis iš taisyklės.

Lieka pats sudėtingiausias klausimas – kaip valstybė gali padidinti

žmonių galimybes pasinaudoti rinkos ekonomikos galimybėmis. Šis klausimas

sudėtingas dėl šių priežasčių – priemonės, kurios gali duoti apčiuopiamų ir

trumpalaikių rezultatų ir kurias vykdyti politikai yra linkę, pvz.,

padidinti pašalpas, lengvatas, suteikti išimtis ir pan., ilgainiui didina

skurdą iir griauna visuomenės moralę. Tuo tarpu priemonės, kurios galėtų iš

esmės pagerinti žmonių galimybes ir sukurti prielaidas jų materialiai

gerovei, yra ilgalaikės, sudėtingos, kompleksinės, reikalaujančios ir

išmanymo, ir politinės valios, ir daug darbo.

Reikia pabrėžti, kad politikos veikimo ribų klausimas yra svarbus ne

tik dėl fiskalinių priežasčių, t.y. rūpinantis, kad lėšos nebūtų

švaistomos, bet visų pirma dėl socialinių priežasčių. Kadangi bet kokios

politikos priemonės keičia žmonių elgesio motyvus, jos gali pakreipti

žmogaus veiksmus tiek pozityvia, tiek negatyvia linkme. Tiesioginės paramos

priemonės, skiriamos remtinųjų kategorijai, sukuria paskatas žmonėms veikti

taip, kkad jie tai kategorijai priklausytų. Tai yra, jos skatina žmones

tapti „skurdžiais“. Kita vertus, yra žmonių, kurie skursta. Būdų, kaip

atskirti remtinojo statusą turinčius (arba skurdžius kabutėse) nuo tikrų

skurdžių, nėra. Galima tik rinktis tarp galimų kriterijų, kurie šias

sąvokas priartina labiausiai ir taip leidžia tiksliau identifikuoti

tiesioginės paramos taikinius. Tokia veiksmų eiga būtų natūrali siekiant

racionalios socialinės politikos. Lietuvoje gi, nepaisant to, jog jau yra

pripažįstama, kad į atskiras socialines grupes orientuota pašalpų įvairovė

mažina socialinės paramos skaidrumą ir tikslingumą, skurdas ir toliau

nagrinėjamas pagal atskiras gyventojų kategorijas, pagal kurias

nukreipiamos ir tiesioginės skurdo mažinimo priemonės.

2000 metais įkurtas Socialinių reikalų komitetas, kuriam tuo metu

vadovavo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė, parengė

skurdo mažinimo strategiją. Nemaža dalis šios strategijos nuostatų buvo

įtraukta į Vyriausybės programą. Jų įgyvendinimui pritarė Lietuvos

Respublikos Seimas. Daug pastangų skurdui mažinti skyrė ir skiria religinės

bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos. Strategija numatė ne tik

skurdo įveikimo būdus ir tikslus. Kartu buvo įsipareigota ir vykdyti skurdo

mažinimo monitoringą bei rengti metines ataskaitas visuomenei.

Kad būtų pasiekti pageidaujami rezultatai, reikalinga ne tik stipri

klestinti ekonomika, bet ir kas turbūt netgi svarbiau, pakankama bei

nuosekli parama, grindžiama socialinės integracijos politika. Skurdo

mažinimo strategija Lietuvoje, parengta 2000 metais, atskleidė politinę

Lietuvos valią ir suteikė kryptį atitinkamoms ekonominio augimo, regionų ir

kaimo vystymo, darbo rinkos plėtimo, pajamų didinimo, socialinės paramos,

švietimo, sveikatos bbei kitų paslaugų tobulinimo politikos iniciatyvoms.

Taip pat apibrėžti skurdo mažinimo strategijos tikslai vidutinės trukmės

laikotarpiu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d.

nutarimu Nr.1753 pritarė Lietuvos Respublikos skurdo mažinimo strategijos

įgyvendinimo 2002–2004 metų programai. Ši programa sukonkretino 2000 metais

parengtos Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijos nuostatas. Skurdo paplitimo

stebėjimas, jam įtakos turinčių socialinių ir ekonominių veiksnių

įvertinimas yra svarbi sąlyga sėkmingam programos įgyvendinimui.

Vyriausybė pabrėžia, jog pagrindinis iššūkis Lietuvai šioje srityje –

per artimiausią dešimtmetį įveikti kraštutinį skurdą ir stipriai sumažinti

santykinį skurdą bei socialinę atskirtį.

2003 metais skurdo lygis Lietuvoje siekė 15 proc. Neatsižvelgus į

socialines išmokas, jis siektų 23 proc. Nacionaliniame kovos su skurdu ir

socialine atskirtimi veiksmų plane išskiriami keli pagrindiniai

strateginiai tikslai. Iki 2008 metų turės būti panaikintas gilus skurdas:

kiekvienas, stokojantis maisto, neturintis pastogės nakvynei ar šiltų

drabužių, bus bent minimaliai aprūpintas šiomis būtiniausiomis priemonėmis.

Gerokai padidinus tikslinę pagalbą iki 2010 metų kiekvienos iš

labiausiai skurstančių gyventojų grupių santykinis skurdo lygis bus

sumažintas 5-10 proc.

Bus siekiama, kad be tėvų globos likusių vaikų ir našlaičių, globojamų ne

šeimose, o įvairiose įstaigose, dalis sumažėtų nuo dabartinių 46 iki 20

proc. Užsibrėžta, kad 2010 metais užimtumo lygis turėtų išaugti iki 70

proc., o nedarbo lygis neviršyti 8 proc.

Nacionaliniame kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plane

numatytoms priemonėms vykdyti bus panaudotos valstybės, savivaldybių

biudžetų bei ES struktūrinių ffondų lėšos.

IŠVADOS

Problemų socialinėje srityje šiandien labai daug. Visi žinome, jog

mūsų valstybėje labai sunkiai sekasi įgyvendinti veiksmingos socialinės

partnerystės principą, jog neretai didžiosios verslo struktūros nepaiso

darbuotojų interesų, jog formaliai gerėjant ekonominiam gyvenimui,

skurdesni regionai dar labiau skursta.

Mūsų dienomis vienas rimčiausių pavojų šeimos gyvenimui yra nedarbas.

Vienas iš problemos sprendimo būdų yra lankstesnės užimtumo formos,

įvertinant aukštą regioninį nedarbo lygį. Šiuo metu per 130 000 Lietuvos

gyventojų yra bedarbiai. Reikia pripažinti, kad nedarbas yra ne tik didelė

šalies socialinės struktūros problema, bet ir didelė ekonominė problema.

Aukštas nedarbo lygis neleidžia pasinaudoti visu šalies turimu ekonominiu

potencialu, o bedarbio pašalpų išmokėjimas uždeda papildomą naštą valstybės

biudžetui. Didesnės dalies žmonių įtraukimas į darbą padės geriau išnaudoti

Lietuvos ekonominį potencialą, užtikrins, kad gerovė pasiektų kuo daugiau

žmonių ir padės šaliai susidoroti su nedarbo problemomis.

Smulkusis verslas, palyginti su stambiuoju, sukuria daugiau naujų

darbo vietų, todėl, stiprinant smulkųjį verslą, sparčiau mažinamas nedarbas

ir su juo susijęs skurdas, užtikrinamas spartesnis gyventojų pragyvenimo

lygio kilimas.

Iki šiol parama šeimai buvo suvokiama siaurąja prasme, iš esmės

orientuota į piniginės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, plėtrą. Vis

dėlto paramą šeimai reikėtų suvokti plačiau, nes vien piniginės paramos

nepakanka. Kyla problemų dėl būsto įsigijimo. Lengvatinių kreditų būstui

įsigyti sistema šiandien veikia neefektyviai – valstybė turėtų labiau ją

remti. Kitas aspektas – yra šeimų, kurios neturi galimybių gauti kreditą,

kad

ir lengvatinį, nes neturi pakankamai lėšų (ir nėra tikėtina, jog turės)

tam kreditui grąžinti. Šiuo atveju savivaldybėse turėtų būti specialus butų

fondas, kad tokiomis lėšomis šeimoms būtų suteikiamas būstas (bent kuriam

laikui, kol šeimos būtų pajėgios įsigyti savo būstą).

Didėjantį nusikalstamumą ir savižudybių skaičių taip pat lemia ne vien

skurdas ir nedarbas. Skurdas ir nenormali socialinė nelygybė yra skaudžios

problemos, kurių negalima nematyti, dėl kurių negalima nesijaudinti. Tačiau

ne mažiau svarbus klausimas yra tai – kaip ištrūkti iš susidariusios

situacijos. Šiandienos nepilnamečių nusikalstamumas – tai rytdienos

bendrasis suaugusiųjų nusikalstamumas. Veikia nusikalstamumo ir

nusikalstamų papročių perdavimas iš kartos į kartą, aukštas nepilnamečių

nusikalstamumas sąlygoja būsimąjį aukštą bendrą nusikalstamumą, o tas savo

ruožtu intensyvina nepilnamečių nusikalstamumą. Tokią padėtį galima

pakeisti tik iš esmės padidinus prevencinės veiklos veiksmingumą, atradus

tikrai efektyvių būdų nepilnamečių nusikalstamumui kontroliuoti.

LITERATŪRA

1. „Skurdo būklės Lietuvoje 2001 metų pranešimas“/A. Dobrovolskis,

A. Garbaravičienė, B. Gruževskis ir kt. Vilnius, 2001. 53 p.

2. Makraekonomika/ V. Snieška, V. Baumielienė, R. Keršienė ir kt.

Kaunas, 2003. 635p.

3. Darbo rinka. Teorija ir valstybės politika / V. NNavickas, K.

Paulavičius. Vilnius, 1999. 106 p.

4. Lietuvos Statistikos metraštis 2001. Vilnius.

5. http://www.std.lt

6. http://www.lietuvauzsienyje.com

7. http://www.lrv.lt/main.php?cat=303&d=3002

8. http:// www.lrinka.lt/Leidinys/pensiju.reforma/

1999.2.amorkuniene2.phtml

9. http://www.sodra.lt

———————–

GYVENTOJAI

Aktyvūs gyventojai

Neaktyvūs gyventojai

Užimti gyventojai

Bedarbiai

Nedarbo mastas

Užimti gyventojai

(E)

Bedarbiai

(U)

Neaktyvūs gyventojai

(N)