šperos

1. EKONOMIKOS TEORIJOS OBJEKTAS. EKONOMIKOS TEORIJOS MOKSLO APIBRĖŽIMAS. Žmonės, pradedantys nagrinėti ekonomikos teoriją, paprastai nori turėti trumpą, aiškų ir lengvai suprantamą, be to, viską apimantį jos apibrėžimą. Galbūt dėl to yra gana daug įvairiausių šios teorijos apibrėžimų. Pateiksime keletą:- ekonomikos mokslas yra rūšis veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių;- ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą, gamybinės paskirties prekes, pavyzdžiui, mašinas, ir technines žinias) įvairioms prekėms gaminti (kviečiams, mmėsai, drabužiams, meno kūriniams ir veiklai, keliams ir kt.) ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti;- ekonomikos teorija yra mokslas apie kasdieninę žmonių gyvenimišką veiklą, apie tai, kaip gauti priemonių savo gyvenimui užtikrinti ir kaip tas priemones panaudoti;- ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje;- ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą.Be abejo, kiekvienas iš mūsų taip pat galėtų pridėti po keletą savo paties apibrėžimų.Žinomas teoretikas P.Samuelsonas [16] pažymi, kkad ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kokius išteklius žmonės ir visuomenė, laikui bėgant, įsigyja prekėms gaminti ir paskirstyti tarp įvairių visuomenės grupių, kad būtų galima jas vartoti dabar ir ateityje. Vilniaus universiteto ekonomikos teorijos mokomosios priemonės [4] autoriai rašo, kkad ekonomikos teorija – tai mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, tenkinami žmonių poreikiai.Būtų galima apibūdinti ekonomikos teoriją ir kaip mokslą apie žmonių tarpusavio santykius gamybos, mainų ir vartojimo srityse įvairiuose žmonijos vystymosi etapuose.Mes stengėmės atsakyti į klausimą – kas yra ekonomikos teorija.

Ekonomikos teoriją reikia išmanyti, ją studijuoti todėl, kad jos problemos tiesiogiai susijusios su mumis visais ir kiekvienu iš mūsų. Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio problemų, ekonomikos teorija pirmiausia nagrinėja visuomenines, o tuo pačiu ir politines problemas, kurios yra svarbios kiekvienam žmogui.

Prie šių problemų taip pat priklauso ir prekybinės bei pramoninės veiklos problemos, ekonomikos teorija turi duoti atsakymą į visus iškilusius klausimus.

Taigi ūkinėje veikloje naudojami ištekliai, kad būtų galima tenkinti žmonių poreikius.

Kas gi yra poreikiai, kkaip juos kuo tiksliau apibūdinti?Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Teisingai pažymima, kad šiame pasaulyje net vaikas supranta, jog pasiūlius jam kką nors vieną iš dviejų, jis negali pasakyti – noriu abiejų. Jeigu mes palyginsime šiuolaikinę išsivysčiusią visuomenę su tuo, kaip ji gyveno prieš šimtą metų, pamatysime, kad dabar ji turtinga, o tada buvo varginga. Bet šiandieninį turtingumą, aukštą gamybos lygį nustelbia labai išaugęs ir nuolat didėjantis poreikis vartoti. Šiuolaikinis žmogus ne tik nori, bet ir jaučia būtinybę naudotis centriniu šildymu, vandentiekiu, kanalizacija, šaldytuvais, automobiliais, kompiuteriais ir t.t., jam reikia keliauti, žinoti, kas vyksta kaip tik šiuo metu pasaulyje, toli už vandenyno ar ekvatoriaus ir kt.

Mokslininkai biologai mitybos minimumą dažnai apibūdina kaip avižinės košės dubenėlį dienai; nors jis kainuoja labai jau nedaug, bet kas norės laikytis tokios dietos.

Taigi, kad vis geriau ir geriau gyventų, žmonija turi vis daugiau ir daugiau gaminti. ir tik tada vis daugiau ir daugiau vartoti.

2. IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO VISUOMENĖS MĄSTU PASIRINKIMO PROBLEMOSIštekliai – yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti.Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai.Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji – potencialūs gamtos ištekliai – dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai, žmonija šiuo metu dar nesugeba jų naudoti. Nėra abejonių, kad jiems priklauso didelė ateitis. Gamtos ištekliai yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo ppriskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augmenija, dirvožemis – atkuriami ištekliai, bet jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, sąlygos blogėja. Gyvenamoji erdvė, naudingos iškasenos – neatkuriami ištekliai, ir čia mes pirmiausiai susiduriame su jų panaudojimo problemomis.Didžiulė dauguma išteklių – riboti ištekliai; jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai – žemė, darbas ir kapitalas.Žemė ekonomikos teorijoje – visi gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai.Darbu trumpai vadinama darbo jėga, t.y. žmonių sugebėjimai atlikti įvairias gamybines ir ūkines funkcijas. Tačiau, matyt, reikia skirti darbo ir darbo jėgos sąvokas, nes tai ne vienas ir tas pats.Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams.Darbo jėga – tai žmogaus fizinių, psichinių-dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos būtų galima taip apibūdinti: darbas yra darbo jėgos funkcija.Darbo jėga taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų sskaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas – prekė, kurią teikia namų ūkio sistema.Kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Kitaip tariant, kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje. Taip kapitalą bando apibūdinti Vilniaus universiteto mokomosios knygelės autoriai. P.Samuelsonas [16] pažymi, kad ,,šiuo metu pažangi pramoninė technologija naudoja dideles kapitalo mases; daug sudėtingos mašininės įrangos, daug stambių įmonių ir fabrikų, didelius kiekius pagamintos produkcijos, pusfabrikačių ir žaliavos. Mūsų ekonomika gavo pavadinimą ,,Kapitalizmas”, todėl kad šis kapitalas, arba ,,turtas” pagrindinai yra privati nuosavybė tų, kurie vadinami kapitalistais.’’

Didelė dalis ekonomistų, pradedant A.Smitu ir D.Rikardu, kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskirtas nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė, negu avansuota vertė jos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis.

Žinomas italų ekonomistas A.Pezenti pažymi, kad kapitalistas ateina į rinką kaip piniginio kapitalo savininkas, įsigyja prekių, gamybos priemonių ir darbo jėgą. Baigęs gamybos procesą, jis grįžta į rinką su produktu, kurį vėl paverčia pinigais.

Procesas prasideda piniginiu kapitalu ir baigiasi piniginiu kapitalu. Tačiau tai vyksta tik dėl to, kad galutinis piniginis kapitalas, gautas realizavus prekę, yra didesnis už pradinį kapitalą.

Ikimašininėje gamyboje

pagrindinis gamybos veiksnys buvo žemė, atsiradus mašinoms, juo tapo kapitalas. Plečiantis mašininei gamybai, darbo veiksnio reikšmė vis didėja ir didėja. Ją sąlygoja kapitalo raida. Be to, tarp žmonių ūkinių funkcijų santykinai savarankiškas tampa verslumo veiksnys, kažkada neatskiriamai susijęs su kapitalo veiksniu (kaip kapitalo savininko funkcija), didėja autonominė mokslo, informacijos, profesinio pasirengimo ir bendrojo išsilavinimo ūkinė reikšmė, o tai sąlygoja ,,žmogiškojo kapitalo” kategorijos atsiradimą ir jo vaidmens didėjimą.

Gamyba – tai ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių pporeikiams tenkinti. Ekonomikos teorijos požiūriu visiškai nesvarbu, kokie tie poreikiai – maisto produktai, drabužiai, avalynė ar gyvenamasis būstas, poreikiai žinioms ar poilsiui bei laisvalaikiui – svarbu tik tai, kad jie žmogui reikalingi ir juos patenkinti būtina. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija, t.y. būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai – prekės ir paslaugos. Technologija lemia gamybos proceso organizavimo būdus – tiek atskiro gamintojo, atskiros įmonės, tiek ir visos visuomenės mastu, o gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmonių santykius, kuriuos konkrečiai išreiškia, ,,,įformina” ekonomikos institutų ir nusistovėjusių veiklos formų visuma. Ši visuma kartu su ekonominiais santykiais sudaro visuomenės ekonominę (ūkio) sistemą. Žinomi trys istoriniai ekonominių ūkių sistemų tipai – natūrinis ūkis, centralizuotai valdomas ūkis ir rinkos ūkis. Joks iš jų niekad nepasireikšdavo ggrynu pavidalu, kiekvieno tipo atskiri elementai aptinkami ir prieš kelis tūkstančius metų, ir dabar.

Tačiau nagrinėjant ūkio sistemą, labai svarbu suprasti prekinės gamybos ir prekės atsiradimo sąlygas, jos ypatumus atskiruose visuomenės raidos etapuose. Juk tik prekinės gamybos pagrindu susiformavo šiuolaikinė rinkos sistema ir pinigai kaip ypatinga prekė. Šios pradinės pastabos leidžia mums pasitikslinti anksčiau pateiktus ekonomikos teorijos objekto apibrėžimų variantus. Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš įvairių galimų ribotų gamybinių išteklių naudojimo variantų, siekdami gaminti įvairius einamajam ir būsimajam vartojimui reikalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ir jų grupių.

Esant ribotiems ištekliams, kiekvienas gamintojas (įmonininkas, įmonė, susivienijimas ir net valstybė su savo biudžeto lėšomis) yra priverstas rinktis, kaip jis naudos savo išteklius. Kiekvieną vvariantą galima įvertinti alternatyviniais kaštais.

Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra tas vertės dydis, kurį galima būtų sukurti naudojant išteklius kitu, negu pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti pačiu racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą, galimą jų naudojimo būdą.

Pasirinkimo problema visuomenės mastu paprastai detalizuojama trilypiu uždaviniu:

1) Ką gaminti? Kiek kokių gėrybių reikia ggaminti, kad būtų geriausiai patenkinti visuomenės poreikiai?

2) Kaip gaminti? Kokiomis porcijomis naudoti išteklius, kad būtų galima pagaminti daugiausia produktų?

3) Kam gaminti? Kaip paskirstyti produktus visuomenės nariams?

Jeigu visuomenė turėtų neribotus išteklius, jai šie klausimai neturėtų prasmės. Turint net labai didelius išteklius, taip pat iškiltų problema: kuriuos iš jų naudoti pirma, kuriuos paskui, kitaip sakant, rinktis alternatyvius išteklių naudojimo variantus.

Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į pateiktus klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių funkcija. Tai labai sudėtingas uždavinys. Jeigu supaprastintume uždavinį prielaida, kad reikia pasirinkti tik dviejų prekių A ir B gamybos apimtis, o joms sunaudojami visi turimi resursai, tai čia reikėtų dar vienos prielaidos: – išteklių apimtis ir technologijos nekinta. Taigi uždavinys supaprastėja.

Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami prekės A gamybai. Tada galima gaminti 14 jos vienetų, o B prekė apskritai nebus gaminama.

Prekių komplektą gali pasirinkti visuomenė, panaudodama jų gamybai visus savo išteklius.

Jeigu atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tuomet gamybos apimtis bus mažesnė, ir 1 pav. tai atspindės taškas C kreivės ribojamo ploto viduje. Tą mažesnį, nei visuomenė turi galimybes panaudoti, išteklių kiekį ji gali panaudoti vien A prekės gamybai, arba vien B prekės, arba jų abiejų tam tikromis proporcijomis gamybai. Tai parodyta grafike rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kkuris kitas taškas už gamybos galimybių kreivės rodys, A ir B prekių gamybos apimtį, kuri esamomis sąlygomis yra neįmanoma.

3. RINKA, JOS FUNKCIJOS IR STRUKTŪROS.

Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos organizavimo būdas.

Rinka – tai prekinių – piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius.Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo – pardavimo sandėriai.Toks požiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla nepatenkina paklausos, tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti. Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Didžiausią vaidmenį šioje situacijoje suvaidintų aukštesnės kainos.Taigi rinka yra išteklių paskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema (žr. 3 pav.).

3 pav. pavaizduotas supaprastintas ekonomikos modelis išryškina rinkos vietą. Ji, būdama tarp verslo įmonių ir vartotojų, užtikrina trijų pagrindinių ekonominių klausimų (ką gaminti, kaip gaminti ir kam ggaminti) sprendimą.

Prekės Produktų rinka

Prekės

Vartotojai Išlaidos Pajamos Verslo įmonės

Pajamos Kaštai

Ištekliai Išteklių rinka

Ištekliai

3 pav. Ekonominės veiklos apytaka

Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia per jos funkcijas. Pirmiausia, rinka yra tarpinė grandis tarp gamybos ir vartojimo, kaip reprodukcijos momentų, ir tarpusavyje juos sieja. Šiuo atžvilgiu rinka aktyviai veikia tiek gamybą, jos apimtį, struktūrą, augimo tempus, prekių kokybę, asortimentą ir kitus nacionalinio produkto gamybos rodiklius, tiek ir vartojimą visais jo kiekybiniais ir kokybiniais aspektais. Nors čia pirmumas priklauso gamybai, tačiau ji privalo orientuotis į vartojimą bei jo pokyčius, kadangi galutinis gamybos tikslas yra vartojimas. Savo ruožtu, vartojimas turi skatinti atitinkamus gamybos pokyčius. Tik šiomis sąlygomis paklausa atitiks pasiūlą, ir ekonomikoje bus pusiausvyra. Antra, rinka turi užtikrinti pagamintų prekių bei paslaugų realizavimą ir šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė ar paslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą, neatitikimą visuomenės poreikiams ir galimybėms, o kartu atneš jų gamintojams nuostolius ar netgi bankrotą. Trečia, rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugų gamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ar paslaugų gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigų prekėms pagaminti, nenusižengiant, žinoma, kokybės reikalavimams. Tokie išteklių savininkai ne tik sėkmingai realizuoja savo produkciją, bet ir užsitikrina didesnes

pajamas. Ketvirta, per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikos subalansuotumas, pašalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir kitos administracinės-komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos. Taigi rinka, kaip savireguliuojantis mechanizmas, yra labai svarbus ekonomikos augimo, jos efektyvumo didinimo ir kuo geresnio vartotojų poreikių tenkinimo veiksnys.

Rinkos atliekamas funkcijas gali perimti valstybės organai, vyriausybė, politinių partijų vadovai, reikalaudami iš gamintojų gaminti atitinkamas prekes, taupyti išteklius, gerinti prekių kokybę bei asortimentą ir t.t. Tokia ekonomikos organizavimo sistema buvo būdinga administracinei-komandinei valdymo formai.Tačiau ji neįrodė savo gyvybingumo iir buvo priversta užleisti pozicijas rinkos principais pagrįstai ekonomikos valdymo sistemai.

Pati rinka skirstoma į prekių (paslaugų) ir išteklių rinkas. Prekių rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų kitimą informuoja gamintojus, kokioms prekėms vartotojai išleidžia daugiausiai pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Todėl gamintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kurių reikalauja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas.

Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybai išleidžiamos ppinigų sumos būtų kuo mažesnės, t.y. kad gamybos kaštai būtų kuo mažesni. Kadangi prekės ir ištekliai realizuojami tam tikromis kainomis, išteklių savininkai suinteresuoti taupiai naudoti turimus išteklius, o vartotojai – vartojamas prekes.

Rinka funkcionuoja tik grynos konkurencijos sąlygomis. Grynoji konkurencija – ttai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems atrodo geriau, gamintojams – gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius. Šie pasirinkimai apriboti kainų, kurios susidaro neasmeninių sprendimų pagrindu. Dėl didelio pirkėjų ir pardavėjų skaičiaus rinkoje nė vienas iš jų neparduoda ir neperka žymios prekių, cirkuliuojančių rinkoje, dalies ir todėl kiekvieno jų individualūs sprendimai neturi poveikio kitų pirkėjų ir pardavėjų veiklos apimčiai bei kainoms.

Priešingas dalykas – grynoji monopolija. Jei visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampa monopoliste. Įmonės – monopolistės individualūs sprendimai lemia kainų dydį, išteklių panaudojimo ir gamybos apimtį. Grynosios monopolijos papildoma sąlyga – artimų pakeičiamų gėrybių (substitutų, pakaitalų) nebuvimas, nes, smarkiai padidinus kainas ir sumažinus gamybos apimtį, vartotojai gali imti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos ggrynumą.

Tiek grynoji konkurencija, tiek grynoji monopolija yra praktikoje nesutinkami modeliai. Tai idealizuotų rinkų pavyzdžiai. Reali rinka yra tarpinėje būsenoje, ji turi vienos ir kitos rinkų struktūrų bruožų. Būdingiausias tokios rinkos atvejis yra oligopolinė rinka, kurioje viešpatauja keletas maždaug vienodo dydžio pardavėjų (pvz., JAV automobilių pramonės General Motors , Ford Motor ir Crysler firmos). Ji gali būti gryna, kai prekės nesiskiria savo kokybės požymiais (plienas, akmens anglis ir pan.), arba negryna, kai prekės, turėdamos tą pačią paskirtį, skiriasi savo kokybinėmis charakteristikomis ((automobiliai, drabužiai, avalynė ir pan.).

Monopolija ir oligopolija apibūdina rinką iš pardavėjų (gamintojų) pusės. Panašaus pobūdžio yra ir pirkėjo (vartotojo) rinka: vieno pirkėjo rinka vadinama monopsonija (pvz., prieškarinės Lietuvos “Maisto” ir “Pieno centro” įmonės), o keleto – oligopsonija.

4. PAKLAUSA IR PASIŪLA. JŲ SĄVEIKA, RINKOS PUSIAUSVYRA

Pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio santykiai rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą, nes paklausa ir pasiūla yra svarbiausias rinkos ekonomikos bruožas, nulemiantis produkcijos gamybos plėtimą ir mažinimą, kainų kitimą, poreikių patenkinimo laipsnį ir daugelį kitų ekonomikos raidos elementų.

Paklausa yra prekių ir paslaugų kiekio, kurį nori ir gali įsigyti (turi tam pakankamai pinigų) pirkėjai, priklausomybė nuo kainos. Kitaip tariant, paklausa yra realus pirkėjų poreikis. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet jo pajamų tam neužtenka, tai jo noras nėra paklausa, taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jeigu vartotojas nenori jos pirkti.

Kainos kitimo ir perkamo prekių ir paslaugų kiekio kitimo rinkoje ryšys gana pastovus, todėl jis paprastai mikroekonomikoje formuluojamas kaip paklausos dėsnis: prekių paklausos dydis kinta kainų kitimui priešinga linkme, t.y. kuo aukštesnės prekių bei paslaugų kainos, tuo mažesnė jų paklausa, ir atvirkščiai. Prekių paklausa rinkoje priklauso ne tiktai nuo kainų. Pavyzdžiui, kavos vartojimas Lietuvoje didėja didėjant jos kainoms. Tai nepaneigia paklausos dėsnio. PPaklausa susijusi ir su kitais “nekaininiais” veiksniais (mada, skoniu, pajamomis ir kt.), bet jeigu visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį.

Krentant kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms,paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

1.Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras jau buvo, bet nepakako pinigų, kai kaina buvo didelė.Kai yra daugiau pirkėjų, net ir kiekvienam iš jų perkant tą patį prekių kiekį, bendra paklausa rinkoje didėja.

2. Paklausos grafikas. Paklausos dėsnis gali būti pavaizduotas grafiškai (žr. 4 pav.), į 2.1 lentelę įrašome keletą kainos ir paklausos kiekio reikšmių. Šias reikšmes atidėjus koordinačių sistemoje – kainas (P) vertikalioje ašyje, o paklausos kiekį (Q) – horizontalioje ašyje – gaunami taškai A, B, C, D ir E, per kuriuos nubrėžta kreivė D vadinama paklausos kreive.

Paklausos kreivės pasislinkimas. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Pastarosios dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Iš jų svarbiausios:

1. Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas,

2. Kitų prekių (substitutų, pakaitalų) kainos,

3. Vartotojų skonis ir mados,

4. Gyventojų skaičius,

5. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas.

Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusius – ppastoviais.

Pasiūla – prekių kiekis, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti tam tikromis kainomis. Kadangi pasiūla yra tiesiogiai susijusi su kaina, todėl pasiūlos dėsnis formuluojamas taip: prekių pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme – prekių kainoms didėjant, atitinkamai didėja ir pasiūla, o kainoms mažėjant – pasiūla mažėja. Tai priklauso nuo gaunamo pelno dydžio. Pasiūla didėja didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl atitinkamo įmonės, gaminančios tą prekę, pelno kitimo; didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamybos priemonių savininkas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pajamų augimą.

Nors pasiūlos dėsnio apibrėžime nurodyta, kad pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme, gamintojas, siekdamas didinti savo pelną, gali keisti prekės pasiūlos kiekį ir priešinga linkme negu kad kinta kaina.Tačiau tai nepaneigia bendros, plačiai pastebimos tendencijos, kurią nusako pasiūlos dėsnis.

Pasiūlos grafikas. Norėdami pavaizduoti pasiūlos dėsnį grafiškai, turime palyginti keletą kainos ir pasiūlos kiekio reikšmių, kurias pateikiame 2.2 lentelėje. Jos duomenys rodo, jog didėjant kainai nuo 1 iki 5, pasiūlos kiekis didėja nuo 10 iki 65. Atidėję koordinačių sistemoje taškus A, B, C, D ir E ir per juos nubrėžę

liniją, pavaizduosime pasiūlos ir kainos ryšį. Gauta linija vadinama pasiūlos kreive ir žymima raide S (žr. 7 pav.).

PUSIAUSVYRA RINKOJE

Paklausos ir pasiūlos sąveika. Kadangi paklausa ir pasiūla išreiškia skirtingus vartotojų ir gamintojų interesus, todėl juos sugretinus galima suprasti, kaip kinta kainos konkurencinėje rinkoje. Tačiau kaina ir perkamos bei parduodamos prekės kiekis rinkoje yra bendri tiek pirkėjui, tiek prekių savininkui, nes priešingu atveju sandėris tarp jų neįvyktų. Vadinasi, paklausa ir pasiūla turi būti pusiausvyroje.Tai galima pavaizduoti grafiškai. Viename grafike nubrėžtos paklausos iir pasiūlos kreivės būtinai susikirs tam tikrame taške. Grafike (žr. 9 pav.) pavaizduotas taškas E yra pusiausvyros taškas, kuriame dvi jėgos atstoja viena kitą.Viena iš tų jėgų – tai vartotojo siekimas įsigyti kuo daugiau prekių, jų vertei krintant, o kita jėga – tai gamintojo siekimas realizuoti kuo mažiau pigesnių prekių.

Pusiausvyros taške, esant prekės kainai PE , paklausos dėsnis skatina pirkėją pirkti prekių kiekį QE , o pasiūlos dėsnis – pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį. Esant bet kuriai kitai kkainai, didesnei už pusiausvyros kainą, pasiūla yra didesnė už paklausą.Tai rodo kainos P1 linijos susikirtimo su paklausos ir pasiūlos kreivėmis taškus atitinkantys prekių kiekiai QD1 ir QS1 . Taigi, dalis prekių liks nerealizuotos. Pirkėjai galės rinktis, pardavėjai konkuruos stengdamiesi viską pparduoti ir bus priversti mažinti kainas.Tokia padėtis rinkoje vadinama vartotojo rinka. Jeigu prekių perteklius yra daugelio prekių rinkose, visa ekonomika vadinama pertekline.

Esant grynai konkurencijai, pardavėjai sudaro sąlygas didėti paklausai, mažindami kainą. Jeigu pastaroji sumažės tiek, jog taps mažesnė už pusiausvyrinę, prekių pasiūla rinkoje bus mažesnė negu paklausa (9 pav. paklausos kiekis QD2 ir pasiūlos kiekis QS2). Pirkėjai ims tarp savęs konkuruoti. Gerai žinoma, kad konkurencijoje laimi tas, kuris turi daugiausia laiko ir kantrybės stovėti eilėje parduotuvėje. Pirkėjai gali pasirinkti, kam parduoti, o kam neparduoti, kokia tvarka parduoti. Tai – gamintojo rinka. Kai daugelio prekių rinkoje yra prekių stygius, visai ekonomikai tinka stygiaus, arba deficito, ekonomikos pavadinimas.

Kai pasiūla rinkoje mažesnė už paklausą, pirkėjai konkuruoja ne vien stovėdami eilėse, bet ir siūlydami ddidesnę kainą. Jeigu rinkoje leidžiama gryna konkurencija, kainų didinimas nėra ribojamas ir jos didės iki pusiausvyros kainos, paklausa mažės, o pasiūla didės. Tik pusiausvyros kaina, esanti paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taške, gali egzistuoti ilgesnį laikotarpį, kai nėra konkurencijos barjerų tarp pirkėjų ir pardavėjų.

6. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS. ELASTINGUMO SAMPRATA EKONOMIKOJE. Elastingumo samprata ekonomikoje. Ankstesniame skyriuje aptarėme kainų ir paklausos bei pasiūlos ryšį rinkoje. Didėjanti kaina sąlygoja paklausos mažėjimą ir pasiūlos didėjimą ir atvirkščiai. Tačiau kiek kainos kitimas keičia paklausą iir pasiūlą?

Akivaizdu, kad kainos augimas tuo pačiu laipsniu turės nevienodą įtaką obuolių ir benzino paklausos pokyčiui.

Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje vartojama elastingumo sąvoka.Elastingumas priklausomai nuo jo apibrėžimo tikslo nustatomas dvejopai:

a) kai norima elastingumą paaiškinti, jis apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu;

b) kai norima matematiškai apskaičiuoti, jis apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis:

Paklausos Pasiūlos

Formulėse paklausos, pasiūlos ir kainos kitimas pateiktas procentais, siekiant elastingumą išreikšti koeficientu, kuris leistų palyginti skirtingų rūšių prekes.

Pasiūlos ir paklausos elastingumo koeficientas skaičiuojant pagal šias formules yra skirtingo ženklo. Pasiūlos dėsnis išreiškia tiesioginę kainų ir pasiūlos kiekio priklausomybę, todėl pasiūlos elastingumo koeficientas yra teigiamas. Priešingai, paklausos dėsnis išreiškia atvirkščią kainų ir paklausos kiekio priklausomybę, todėl paklausos elastingumo koeficientas yra neigiamas. Tačiau toliau tekste mes nenaudosime neigiamų koeficientų, nes jau pati paklausos elastingumo sąvoka konstatuoja šį faktą.

Elastingumo koeficientų formulės rodo, kad tiek paklausos, tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki begalybės. Tačiau tolesniam rinkos teorijos supratimui pakanka skirti penkis skirtingus elastingumo dydžius ir juos pavaizduoti grafiškai.

Grafinė elastingumo išraiška. Absoliutus elastingumas pavaizduotas 12 pav. a. Be galo mažas kainų pasikeitimas nuo P1 iki P2 sąlygoja didelį paklausos ir pasiūlos padidėjimo procentą. Skaitmeninis eelastingumas yra begalinis.

Santykinis elastingumas parodytas 12 pav. b. Tam tikras kainų kitimas nuo P1 iki P2 lemia didesnį paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą nuo Q1 iki Q2. Skaitmeninis elastingumas yra didesnis už vienetą.

Vieneto elastingumas. Tam tikras kainų kitimas, išreikštas procentais, sukelia tokį pat paklausos ir pasiūlos kiekio pasikeitimą. 12 pav. c kainai pakitus nuo P1 iki P2, paklausos ir pasiūlos kiekis pasikeičia nuo Q1 iki Q2. Skaitmeninis elastingumas lygus vienetui.

Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas sąlygoja mažesnį paklausos ir pasiūlos pasikeitimą. 12 pav. d kaina pasikeičia nuo P1 iki P2, o paklausa ir pasiūla nuo Q1 iki Q2. Skaitmeninis elastingumas yra mažesnis už vienetą, bet didesnis už 0.

Absoliutus neelastingumas. Kainų kitimas nepakeičia paklausos bei pasiūlos. 12 pav. e pavaizduota, jog kainai pakitus nuo P1 iki P2, paklausa ir pasiūla liko tokios pat taške Q1. Skaitmeninis elastingumas lygus 0.

12 pav. pateikiamos kreivės tik vizualiai iliustruoja įvairaus laipsnio elastingumą. Tačiau, norint pasakyti, ar paklausa bei pasiūla yra elastinga ar ne, nepakanka remtis vien kreivių pasvirimo kampu. Tos pačios kreivės taškuose elastingumo koeficientas nėra vienodas, nes jį skaičiuojant naudojami procentiniai dydžiai, o jie apskaičiuojami remiantis skirtinga baze įvairiuose kreivės taškuose.

7. ELASTINGUMO TEORIJOS PRAKTINIS TAIKYMAS, JO POVEIKIS MOKESČIŲ EFEKTUI.

Valstybinė kainų kontrolė. Paklausos-pasiūlos dėsnis ir eelastingumo teorija įgalina tiesiogiai aiškinti realias problemas. Čia apžvelgsime dvi problemas: kainų kontrolės ir valstybės mokesčių pasekmių priklausomybę nuo paklausos bei pasiūlos elastingumo.

Tobulos konkurencijos rinkos sąlygomis kainos juda pusiausvyros, kuriai esant, paklausos ir pasiūlos kiekiai sutampa, link. Valstybė, kontroliuodama rinkos kainas, pažeidžia pusiausvyrą, atsiranda prekių perteklius arba deficitas. Tuomet mainomų prekių kiekį salygoja tiktai paklausos arba pasiūlos kiekis priklausomai nuo to, kuris iš jų yra mažesnis, esant kainai, nukrypusiai nuo pusiausvyros.

Tai pavaizduota 16 pav. Kai kaina P1 yra mažesnė už pusiausvyros kainą P0, mainomų prekių kiekį lemia pasiūlos kreivė S ir jis bus lygus Q1, t.y. mažesnis už paklausos kiekį Q2.

Kai kaina P2 yra didesnė už pusiausvyros kainą, mainomų prekių kiekį Q4 lems paklausos kreivė, nors pasiūla yra didesnė, t.y. Q3.

Minimalios kainos. Valstybė rinkos ūkyje dažnai nustato ne tam tikro dydžio konkrečias kainas, o tik apriboja jų kitimą. Darbui ir žemės ūkio produktams dažnai nustatomas kainų minimumas: žemesnėmis kainomis šių prekių negalima pardavinėti. Jei kainų minimumas nustatytas žemesnis negu pusiausvyros kaina, jis nėra efektyvus, neturi prasmės, nes pačiai rinkai orientuojantis į pusiausvyrą, kainos bus didesnės už nustatytą ribą. Taigi valstybei nėra tikslo nustatyti kainų minimumo, jei jos pačios nenukrenta iki ribos, kuri nebepatenkina valstybės tikslų – užtikrinti

minimalų darbininkų pragyvenimo lygį, žemdirbių ūkiams išlaikyti būtinas pajamas ir pan.

Kai kainų minimumas yra nustatytas aukščiau pusiausvyros kainos, prekių kiekis, kurį pardavėjai nori parduoti, yra didesnis už tą kiekį, kurį pirkėjas nori pirkti. Tuomet arba susidaro neparduotų prekių perteklius, arba valstybė turi supirkti atsargas. Tokios yra neišvengiamos kainų, kai jos yra didesnės už pusiausvyros kainą, kontrolės pasekmės. Ar tos pasekmės yra priimtinos, ar jų neigiamas efektas visuomenės gyvenimui vertas tos naudos, kurią gauna pardavėjai, sugebantys parduoti prekes, esant nustatytam kainos mminimumui, nes jie atsiduria geresnėje padėtyje negu kad parduodant prekes pusiausvyros kainomis ? Atsakymą į šį klausimą duoda ekonominė politika. Ekonomikos teorija tegali parodyti tik funkcinį reiškinių ryšį.

Maksimalios kainos. Valstybė, siekdama pagerinti pirkėjų padėtį, gali nustatyti maksimalias kainas arba kainų maksimumą, kurio neturi peržengti pardavėjai, parduodami savo prekes. Dažnai tikslinga nustatyti komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų, butų nuomos mokesčio kainų maksimumą. Infliacijos sąlygomis tai paprastai pasireiškia kainų “įšaldymu”, t.y. visuotinai kylant prekių kainoms, dalies prekių kainos lieka stabilios, t.y. neleidžiama jjų didinti.

Kainų maksimumą prasminga nustatyti tik žemiau pusiausvyros kainos, nes kitaip rinka pati užtikrintų tą maksimumą, t.y. pasiektų pusiausvyrą. Taigi valstybės reikalavimu sumažinamos kainos, o tai sumažina pasiūlą, padidina paklausą ir sukelia prekių deficitą. Tai yra tiesioginė kainų sumažinimo pasekmė. TTolesnė pirkėjų ir pardavėjų elgsena gali būti įvairi. Pardavėjai gali pardavinėti deficitines prekes pagal eilę, gali nustatyti kai kuriems pirkėjams pirmenybę. Ir valstybė gali nustatyti pirmenybę kai kurioms pirkėjų grupėms, suteikti privilegijas arba atvirkščiai, leisti nusipirkti visiems vienodą kiekį prekių išduodama korteles.

Valstybei kontroliuojant prekių kainas, efektas priklauso nuo to, ar prekių, kurioms nustatomas kainų maksimumas arba minimumas, paklausa ir pasiūla yra elastinga ar ne. Jeigu neelastinga, kaip pavaizduota 17 pav., nedidelis kainos P1 nukrypimas nuo pusiausvyros kainos PE sukelia mažesnį perteklių arba deficitą, kurį vaizduoja atstumas tarp pardavimo apimties QE, esant pusiausvyrai, ir nustačius kainos ribas – Q1.

Jeigu paklausa ir pasiūla elastinga, toks pat kainos P1 nukrypimas nuo pusiausvyros kainos PE (17 pav. b), sąlygoja žymiai didesnį prekių deficitą arba pperteklių QE – Q1.

Juodoji rinka. Kainų maksimumo sukeltas deficitas savo ruožtu sąlygoja juodosios rinkos, kuri taip pat priklauso nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo, atsiradimą. Juodojoje rinkoje prekės nelegaliai parduodamos didesne kaina negu nustatytas kainos maksimumas. Efektyviai kontroliuoti juodosios rinkos negalima, nes yra suinteresuoti sandėriu didelėmis kainomis tiek pardavėjai, tiek pirkėjai.Juodosios rinkos modelis pateiktas 18 pav. Kai paklausa ir pasiūla neelastinga, nustatyto kainų maksimumo sukeltas prekių deficitas sąlygoja didelės juodosios rinkos atsiradimą. Joje parduodamų prekių kiekis Q1 yra artimas prekių kiekiui, kkuris būtų parduotas, esant rinkos pusiausvyrai, t.y. QE. Spekuliacinis pelnas pavaizduotas 18 pav. a stačiakampio P1P2BA plotu sudaro didelę pajamų 0P2BQ1 dalį. Kai paklausa ir pasiūla elastinga, susiformuoja mažesnė juodoji rinka, nes dalis vartotojų, esant deficitui, gali žymiai sumažinti vartojimo apimtį. Spekuliantų pelnas gerokai mažesnis egu kad esant neelastingai paklausai ir pasiūlai, t.y. apima tik stačiakampio P1P2BA plotą 18 pav. b.

Elastingumo poveikis mokesčių efektui. Elastingumo teorija padeda suprasti ir tai, kas galiausiai moka mokesčius. Nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo priklauso, kiek pinigų vartotojai išleidžia prekių pardavimo apmokestinimui padengti. Taip pat nuo elastingumo priklauso kieno naudai galiausiai tenka subsidijos (neigiami mokesčiai), skiriamos gamintojui. Elastingumo ignoravimas, kaip pamatysime, gali mokesčių efektą nukreipti nepageidaujama linkme.

Mokesčiai renkami apmokestinant kiekvieną parduodamos prekės vienetą. Tarkime, kad prekės paklausa yra elastinga ir ši prekė yra apmokestinta 5 litų mokesčiu. Tai reiškia, kad esant bet kokiai prekės kainai, jos dydis turėtų išaugti 5 litais. 19 pav. a šis pasikeitimas pavaizduotas pasiūlos kreivės S pasislinkimu į ST vietą. Pasislenka ir pusiausvyros taškas iš E į ET. Valstybė paima 5 litus už kiekvieną parduotą prekę, tačiau vartotojui kaina išauga tik 2 litus. Tuo tarpu 3 litus apmoka pardavėjas, kurio pajamos už kiekvieną parduotą prekę sumažėja šia suma. Nauja kaina pardavėjas rrealizuos nebe 30000, o tik 20000 prekės vienetų.

Mokesčių našta labiau užgula vartotojo pečius, jeigu yra apmokestinama tokiu pat mokesčiu prekė, kurios paklausa neelastinga. Tai iliustruoja 19 pav. b. Čia 5 litų mokestis pakeičia pusiausvyros tašką E, atitinkantį 10 litų kainą ir 30000 vienetų realizavimo apimtį, nauja pusiausvyra taške ET, esant 14 litų kainai ir 27000 vienetų apimčiai. Tačiau 4 litų dydžio mokesčių našta tenka vartotojui, o pardavėjui – tik litas.

Taigi, esant neelastingai paklausai, parduotų prekių apimtis sumažėja mažesniu dydžiu, o kaina labiau padidėja, negu kai paklausa elastinga. Kuo paklausa yra elastingesnė, tuo didesnė mokesčių našta tenka gamintojui.

Apmokestindama prekių pardavimą, valstybė turi atsižvelgti ir į pasiūlos elastingumą. Palyginkime 19 pav. a ir b grafikus, kuriuose pavaizduota elastingos paklausos kreivė ir skirtingo elastingumo pasiūlos kreivės. 19 pav. grafike a pasiūla elastinga,o grafike b – neelastinga.

Esant neelastingai pasiūlai, kainos ir prekių apimties kitimas yra gerokai mažesnis, tačiau pardavėjo mokesčių našta dar labiau didėja nuo 3 iki 4 litų (žr. 3.8 pav. a ir c).

Anksčiau pateikta tiesioginių pardavimų apmokestinimo pasekmių priklausomybė nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo leidžia tiksliau paaiškinti ir kitus reiškinius, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo susiję su elastingumo problema: išteklių alokaciją, pajamų paskirstymą, nedarbo lygį, valstybės pajamas. Jei valstybė siekia padidinti savo ppajamas nesukeldama didelio kainų augimo, ji turi apmokestinti neelastingos pasiūlos prekes. Kartu tokia politika neskatins žymiai mažinti gamybos apimties ir užimtumo lygio. Gamintojai negalės lengvai perkelti išteklių kitų prekių gamybai, nors ir bus priversti nešti didžiąją mokesčių naštos dalį.

Valstybės pajamas labiau padidins prekių, kurių paklausa yra neelastinga, apmokestinimas. Perskirstyti pajamas norima linkme galima irgi tik atsižvelgiant į elastingumą. Kuo paklausa mažiau elastinga, tuo didesnę mokesčio dalį apmoka vartotojai. Išteklių alokaciją mokesčių pagalba galima lengviau pakeisti apmokestinant prekes, kurių pasiūla yra elastingesnė.

8. NAUDINGUMO TEORIJA, JOS PRIELAIDOS IR YDOS.

Ekonomistų kvalifikacija neleidžia atlikti išsamios vartotojiškos psichologijos analizės, kuria kvalifikuotai užsiima sociologai ir psichologai. Panagrinėsime tik labai bendrus klausimus, tiesiogiai susijusius su problemos ekonominiu paaiškinimu. Aptarsime priemones, naudojamas vartotojiškos elgsenos analizei tirti, bei problemas, susijusias su neigiamu paklausos kreivės nuolydžiu.

Sveikas protas sako, kad, mažėjant kainoms, vartotojas pajėgia nusipirkti daugiau prekių. Pajamų ir substitucijos efektas tai paaiškina labiau formalizuotai. Fundamentaliai vartotojo elgseną galima pagrįsti naudingumo teorija. Ji remiasi tokiomis prielaidomis:

1) vartotojas disponuoja ribota pinigų suma ir siekia gauti maksimalų pasitenkinimą (naudingumą), išleisdamas šiuos pinigus prekėms bei paslaugoms pirkti;

2) jis gali laisvai pasirinkti, kokioms prekėms išleisti pinigus;

3) visi kiti veiksniai yra nekintami.

Vartotojas nuolat turi spręsti, ar jo pasirinkta prekė verta savo kainos.

Ribinis naudingumas. Prekės

teikiamas vartotojui pasitenkinimas vadinamas naudingumu. Kad naudingumo sąvoka būtų labiau apčiuopiama, tarkime, jog atskiros prekės naudingumas matuojamas maksimaliu pinigų, kuriuos asmuo pasirengęs už ją mokėti, kiekiu. Tai, kad žmogui vartojant vis daugiau ir daugiau konkrečios prekės tam tikru laikotarpiu, kiekvieno tos prekės pridėtinio vieneto naudingumas jam mažėja, yra faktas, kuriuo bet kuris iš mūsų gali įsitikinti gyvenime.

Bendrasis naudingumas yra tam tikro prekių kiekio teikiamas pasitenkinimas. Ribinis naudingumas reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant vienu prekės vienetu mažiau ar daugiau. Jis, išmatuotas ppinigais, yra maksimalus pinigų kiekis, kurį asmuo nori mokėti už papildomą prekės vienetą.

Reikia aiškiai suvokti skirtumą tarp bendrojo ir ribinio naudingumo. Kalbėdami apie bendrąjį naudingumą, turime galvoje pasitenkinimą, kuris gaunamas suvartojus visą produktą. Ribinio naudingumo atveju, priešingai, kalbama apie pasitenkinimą, kurį suteikia paskutinio (t.y. ribinio) produkto vieneto suvartojimas. Pavyzdžiui, keturių obuolių bendrasis naudingumas yra lygus tam pasitenkinimui, kurį vartotojas patiria juos visus suvartodamas. Tuo tarpu ribinis ketvirto obuolio naudingumas yra lygus pasitenkinimo prieaugiui (padidėjimui) suvartojant šį ketvirtą obuolį arba, kitais žžodžiais tariant, bendro naudingumo skirtumui vartojant 3 ir 4 obuolius. Bendrojo naudingumo pokytis Ribinis naudingumas = Vartojimo kiekio pokytis

Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis. Tam tikru periodu, esant nekintančiam vartotojo skoniui, kiekvienas vartojamo produkto vienetas teikia mažėjantį ribinį naudingumą.

Šis dėsnis teisingas, esant pprielaidai, kad kitų produktų vartojimas nesikeičia, t.y. nėra substitucijos efekto.Tačiau reikia atsargiai taikyti šį dėsnį, nes gali būti eilė išimčių. Pavyzdžiui, antra slidinėjimo pamoka gali duoti daugiau naudos nei pirmoji. Mažiau kritimų ir daugiau malonumų. Tačiau, kai vis daugiau ir daugiau turėsime pamokų, ribinis naudingumas turėtų mažėti. Šimtoji pamoka per sezoną suteiks mažiau pasitenkinimo negu devyniasdešimt devintoji.

Vartotojo pusiausvyra. Ribinio naudingumo samprata padeda suprasti atskirų prekių paklausos kreivę ir paaiškinti vartotojo sprendimus paskirstant skirtingų rūšių prekių pirkimo apimtis.

Palyginkime dviejų skirtingų prekių ribinį naudingumą. Šios prekės gali teikti vienodą pasitenkinimą, bet vienai prekei vartotojas turi išleisti didesnę pinigų sumą negu kitai. Tai ribinis naudingumas, tenkantis vienam vartotojo išlaidų litui. Vartotojas, siekdamas maksimizuoti bendrąjį naudingumą, gaunamą vartojant visas prekes, turi paskirstyti išlaidas perkamoms pprekėms taip, kad kiekvienas litas, išleistas atskiros rūšies prekės paskutiniam vienetui pirkti, suteiktų jam vienodą ribinį naudingumą. Tai galima išreikšti formule:

RN1 / P1 = RN2 / P2 = RN3 / P3 = RNn / Pn ,

čia n – pasirenkamų prekių rūšys.

Kai tokia situacija, vartotojas nesiekia pirkti vienos prekės daugiau kitos sąskaita. Tai – pusiausvyros padėtis. Vartotojo bendrasis naudingumas yra maksimalus.

Šią formulę galime papildyti pinigus laikydami preke, turinčia ribinį naudingumą RNm ir kainą Pm . Bet kadangi vieno lito kaina llygi litui, todėl

RNm / Pm = RNm o RN1 / P1= RN2 / P2 = RN3 / P3 = RNn / Pn = RNm . Visas prekių rinkinio ribinis naudingumas lygus pinigų ribiniam naudingumui.

9.INDIFERENTIŠKUMO TEORIJA, PAJAMŲ IR SUBSTITUCIJOS EFEKTAI JOJE. R. GIFENO PARADOKSAS

Indiferentiškumo kreivė. Vartotojas paprastai pasirenka tokį dviejų gėrybių santykį, kuris labiausiai atitinka jo norus. Tarkime, kad tas santykis yra lygus 20 maisto prekių vienetų ir 15 drabužių vienetų. Tačiau galimas ir alternatyvus šių prekių rinkinys, kuris tenkins tuos pačius vartotojo poreikius. Tai gali būti 15 maisto prekių ir 17 drabužių vienetų.Tokiu atveju laikoma, jog vartotojas yra indiferentiškas kuriam iš šių skirtingų rinkinių atiduoti pirmenybę. Galimi ir kiti minėtų prekių kiekio santykiai, kurie vienodai tenkintų vartotoją. Tokią situaciją pavaizduokime 25 pav. taškais A, B, C, D, E, o nubrėžę per tuos taškus kreivę, galime teigti, kad kiekvienas jos taškas rodo tokį prekių rinkinį, kuris vienodai patenkina vartotoją. Šis yra indiferentiškas kuriam nors konkrečiam rinkiniui atiduoti pirmenybę.

Indiferentiškumo kreivė krenta žemyn iš kairės į dešinę, o tai vaizduoja indiferentiškumo teorijos prielaidą, kad vartotojas, siekdamas padidinti vienos prekės vartojimą, yra pasirengęs sumažinti kitos vartojimą.

Vienos prekės kiekį, kurį vartotojas yra pasirengęs paaukoti, kad padidintų kitos prekės vartojimą vienu vienetu, rodo ribinės substitucijos laipsnis ((norma). Ribinės substitucijos laipsnis visada yra neigiamas.

Kita indiferentiškumo teorijos prielaida teigia, kad yra ribinio substitucijos laipsnio mažėjimo tendencija. Ji reiškia, jog kai rinkinys sudarytas iš labai mažo vienos prekės kiekio ir labai didelio kitos prekės kiekio, vartotojas pasirengęs atsisakyti didesnio skaičiaus antros prekės, kad nors nežymiai padidintų pirmosios prekės vartojimą. Tą tendenciją lengvai suprasime pasekę, kaip juda taškas indiferentiškumo kreive. Kreivės įgaubtumas vaizduoja ribinio substitucijos laipsnio mažėjimo efektą. Kiekvienas taškas, esantis dešinėje indiferentiškumo kreivės pusėje, išreiškia prekių rinkinį, kuris duoda didesnę naudą, o kiekvienas taškas kairėje tos kreivės pusėje reiškia rinkinį, teikiantį mažesnę naudą vartotojui. Per kiekvieną iš šių taškų galima nubrėžti naujas kreives. Jų visuma vadinama indiferentiškumo kreivių žemėlapiu ( žr. 26 pav.).

Gifeno paradoksas. Būna, kad mažėjant prekių kainoms jų paklausa ne didėja, o, atvirkščiai, mažėja. 19 a. R.Gifenas (R.Giffen) pastebėjo, kad brangstant Didžiojoje Britanijoje kviečiams, o kartu ir duonai, padidėjo jos vartojimas. Tokia situacija galima, jei daugumai žmonių duona yra vienas pagrindinių maisto produktų, ir jos pabrangimas nuskurdina vartotojus. Jie privalo atsisakyti prabangesnio maisto ir dar daugiau vartoti duonos.

Substitucijos efektas mažina vartojimą didėjant prekės kainai, tačiau pajamų efektas gali būti didesnis ir, veikdamas priešinga linkme, atsverti substitucijos efektą. Taip gali atsitikti ir Gifeno pastebėtu atveju, nes pabrangus dduonai, santykinai sumažėja pajamos Pradinė pusiausvyra yra taške E1, kuriame biudžetinė tiesė BB yra indiferentiškumo kreivės I1 liestinė. Padidėjus prekės kainai, sumažėja jos paklausa, ir pusiausvyros taškas dėl substitucijos efekto pereina į E2 padėtį, kuriame, pasisukus biudžetinei tiesei į padėtį B1B1, ji yra tos pačios indiferentiškumo kreivės I1 liestinė. Rezultatas – paklausa sumažėja nuo Q1 iki Q2.

Tačiau dėl pajamų efekto, kuris pastumia biudžetinę tiesę B1B1 į B2B2 padėtį, jos lietimosi su indiferentiškumo kreive I2 taške rinka pasiekia naują pusiausvyros tašką E3. Dėl pajamų efekto paklausa padidėja nuo Q2 iki Q3. Taigi pajamų efektas atsveria substitucijos efektą, ir galutinis rezultatas – padidėjus kainai nuo P1 iki P2, paklausa padidėja nuo Q1 iki Q3.

10.ALTERNATYVINIAI KAŠTAI IR PELNAS

Kaštai pirmiausiai asocijuojasi su išlaidomis. Tai yra pinigai, išleisti siekiant tam tikro tikslo. Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, palūkanoms, įrengimams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, žaliavoms, kurui, darbo užmokesčiui ir panašiems tikslams. Tokie kaštai vadinami eksplicitiniais arba aiškiais kaštais. Visos šios įmonės piniginės išlaidos

įrašomos į buhalterines knygas.

Verslininkas skaičiuoja ne tik pinigines išlaidas, kurios neišvengiamos mokymosi metu, bet ir prarastus pinigus už atlyginimą, kurį jis gautų vietoj studijų pasirinkęs darbą. Į gamybos alternatyvius kaštus verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui,

įtrauks ne tik minėtus buhalterinius kaštus, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:

-atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje firmoje atlikti tas pačias funkcijas, forma,

-rentos forma, žemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestį;

-palūkanų forma, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą.

Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus, alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtame versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškūs kaštai, nes už juos nėra užmokama ir jie neįrašomi į bbuhalterines knygas. Tačiau ir šie ištekliai yra riboti, juos galima panaudoti įvairiais būdais, todėl matuotini prarastų alternatyvų verte. Verslininkui tai numanomi, suvokiami arba implicitiniai kaštai. Kartu tai reiškia, kad alternatyviniai kaštai, apskritai imant, nepriklauso nuo jų naudotojo (verslininko). Kad ištekliai būtų panaudoti naudingiausiai (nesvarbu kurioje įmonėje jie naudojami) rūpinasi išteklių savininkas. Todėl paskolindamas lėšas ar santaupas, savininkas ims tokio dydžio mokesčius, kurie galėtų būti padengti verslininko pajamomis tik geriausiai panaudojus tuos išteklius. Atskiras verslininkas galbūt nesugebės to padaryti, tačiau išteklių ššvaistymas jo įmonėje nesumažins alternatyvinių kaštų. Jis išteklių savininkui priverstas mokėti tiek, kiek pakanka, kad pastarasis sutiktų bendradarbiauti.

Alternatyvinis požiūris į lėšų bei santaupų panaudojimą paaiškina galimus nesusipratimus tarp buhalterių ir ekonomistų. Pirmieji remiasi buhalterinių kaštų samprata, o pastarieji kaštus vvadina ekonominiais, neatmesdami alternatyvų įvertinimo.

Privatūs ir visuomeniniai kaštai. Įmonė, atsižvelgdama į alternatyvų išteklių panaudojimą, įvertina sąnaudas. Tai yra jos privatūs kaštai. Tačiau įmonės veikla turi pasekmes ir platesnėje sferoje, kurios ji nekontroliuoja. Tos pasekmės vadinamos išoriniais įmonės veiklos efektais ir gali būti tiek palankios, tiek nepalankios visuomenei. Plačiau apie jas bus rašoma parodant valstybės vaidmenį ekonomikai ir rinkos ribotumą. Čia pakanka pažymėti, kad realūs bet kokio produkto gamybos kaštai apima ne tik įmonės kaštus, bet ir tuos neigiamus išorinius efektus, kuriuos apmoka visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais kaštais. Ryškiausi visuomeninių kaštų pavyzdžiai dabartinėmis sąlygomis – gamtos užterštumas kaip įmonės ūkinės veiklos pasekmė. Nors tie kaštai pinigine forma sunkiai išreiškiami, žmonės juos apmoka.

Pelnas. Tikslesnis kaštų aiškinimas komplikuoja iš pirmo žžvilgsnio paprastą pelno supratimą. Pelnas paprastai suprantamas kaip skirtumas tarp įmonės gaunamų lėšų ir kaštų. Tačiau jeigu kaštai nėra tapatūs išlaidoms, kaip kad anksčiau buvo parodyta, pelno ir kaštų skirtumas tampa sąlyginis.

Iš pajamų atėmę buhalterinius kaštus, gausime vienokį pelną, o atėmę ekonominius kaštus – kitokį. Be to, atimdami ekonominius kaštus, į jų sudėtį įtraukiame pajamas, kurias verslininkas gautų už savo darbą svetimoje įmonėje, ir palūkanas už nuosavą kapitalą, jeigu jis nebūtų naudojamas savam versle, bet būtų paskolintas kitiems, o šši ekonominių kaštų dalis pirmuoju pelno apskaičiavimo būdu būtų priskirta pelnui. Taigi, nors pelno terminas buitine prasme visiems suprantamas, jis turi net keletą gana tiksliai apibrėžtų prasmių.

Skirtumas tarp įmonės bendrųjų pajamų ir buhalterinių kaštų vadinamas bendruoju pelnu.

Normalųjį pelną sudaro implicitiniai kaštai, lygūs mažiausioms pajamoms, kurias verslininkas turi gauti už nuosavų išteklių panaudojimą.

Skirtumas tarp ekonominių kaštų ir bendrųjų pajamų (gaunamų lėšų) arba pelnas virš normaliojo pelno, vadinamas ekonominiu arba grynuoju pelnu. Pajamų, kaštų ir pelno įvairios rūšys parodytos 32 pav.

Jeigu verslo įmonėse naudojami ištekliai įvertinami ekonominiais kaštais, tuomet šie kaštai parodo, kokias pajamas gali duoti ištekliai, jei jie panaudojami geriausiu būdu. Jei kurioje nors šakoje įmonių pajamos didesnės už ekonominius kaštus, jos gauna ekonominį pelną. Tai skatins įmonių savininkus perkelti savo santaupas į tą šaką tikintis didesnių pajamų. Priešingai, iš šakos, kurioje neįmanoma gauti pajamų, ištekliai perkeliami, ieškant, kaip naudingiau juos panaudoti. Tik tada, kai įmonės bendrosios įplaukos yra lygios bendrosioms išlaidoms, nėra paskatų keisti išteklių išdėstymo.

Taigi grynasis pelnas įtakoja lėšų perskirstymą tarp šakų mikroekonomikoje.

19. Rinkos monopolizavimo veiksniai ir pasekmės. Natūrali monopolija. Monopoliniai susitarimai ir susiliejimai.

Rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime atsirandant barjerams įeiti papildomoms įmonėms į rinką, kai tam yra paskata – rinkoje funkcionuojančių įmonių ekonominis pelnas. Tokie bbarjerai gali būti įvairios kilmės: techninės, juridinės, ekonominės. Tai nulemia monopolijos tipą. Todėl yra tokios monopolijų rūšys: natūralios, teisinės ir socialinės.

Natūrali monopolija. Natūrali monopolija atsiranda dėl ribotos žaliavų pateikimo rinkai galimybės. Natūralios monopolijos pavyzdys yra nikelio gavyba Kanadoje (apie 90% pasaulinės pasiūlos). Ribota pasiūla sukūrė monopoliją, pakankamai stiprią pasaulinei kainai paveikti, nors yra metalų, kurie galėtų būti nikelio pakaitalas. Natūrali monopolija remiasi ekonomijos dėl gamybos mastų efektu. Kartais susidaro tokia padėtis rinkoje, jog mažiausi vidutiniai kaštai yra tada, kai visa šakos produkcija gaminama vienoje įmonėje. Jeigu šakoje bus bent dvi įmonės, nė viena iš jų negalės padengti savo kaštų, nes pasidalijus šakos gamybos apimtį į dvi dalis, pasikeičia ryšys tarp kiekvienos įmonės paklausos ir vidutinių kaštų kreivės. Tarkime, kad šakos paklausos kreivė D, o monopolisto vidutinių kaštų kreivė IVBK (ilgo periodo VBK). Jis gamina tokį prekių kiekį QM, kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams, t.y. kreivių RP ir RK susikirtimo taške. Tokį prekių kiekį galima realizuoti už kainą PM. Kiekvienos realizuotos prekės vienetas duos pelną, lygų atkarpai tarp taškų A ir B.

Tačiau, jeigu šakos realizavimo apimtį pasidalins dvi įmonės, tuomet kiekviena iš jų galės realizuoti, tarkime, po pusę šakoje gaminamų prekių, o jų individualios paklausos kreivės sutaps ir bbus padėtyje 1/2 D (62 pav.).

Individuali paklausos kreivė 1/2 D yra žemiau IVBK kreivės, o tai reiškia, kad abi įmonės negalės padengti kaštų ir patirs nuostolius.

Į pateiktą pavyzdį galima pažvelgti ir iš kitos pusės. Jeigu pradinė padėtis būtų tokia, kad dvi įmonės gali realizuoti savo prekes pagal jų individualių paklausos kreivių 1/2 D padėtį, o jų kaštus atspindi IVBK kreivė, tuomet, tik pasitraukus vienai įmonei iš rinkos, o kitai užėmus jos padėtį, galimas ekonominis pelnas.

Taigi rinkoje, kurios paklausos ir vidutinių bendrųjų kaštų kreivių ryšys yra toks, jog kaštai sumažėja ir gali būti padengti vidutinėmis pajamomis tik esant didelei gamybos apimčiai, sudarančiai visą šakos gamybos apimtį, susidaro galimybė natūraliai monopolijai .

Didelę ekonomiją dėl mastų lemia technologinės kai kurių firmų ypatybės. Joms būdingi dideli pradiniai kapitaliniai įnašai, dideli fiksuoti kaštai. Papildomi vartotojai mažina bendruosius vidutinius kaštus. Viena firma, gamindama visą šakos produkciją, pasiekia mažesnių vidutinių bendrųjų kaštų, negu tai galėtų padaryti dvi ar daugiau firmų. Teisinė monopolija . Teisinė monopolija yra pripažinta ir saugoma įstatymo, siekiant išvengti nesąžiningos veiklos ir suteikiant gamintojams, autoriams ir išradėjams galimybę naudotis savo pastangų vaisiais. Teisinės monopolijos yra patentai, autorinės teisės, kurios pripažįsta asmenų išimtinę teisę gauti pajamas už tam tikras prekes ir naudoti tam tikrus objektus.

Valstybinės

valdžios organai, atstovaudami vartotojų arba visuomenės interesams, dažnai apriboja gamintojų veiklą. Tiksliau, norintiems užsiimti kai kuriomis ūkinės veiklos rūšimis, keliami tam tikri reikalavimai (dažniausiai tai standartai gaminamoms prekėms, teikiamoms paslaugoms ar naudojamiems resursams) ir išduodami leidimai ūkinei veiklai. Nustatyti specialūs reikalavimai – tai valstybės iškeltas įėjimo į rinką barjeras. Vakarų šalyse tokios privilegijos dažniausiai suteikiamos gydymo įstaigoms, komunalinių paslaugų įmonėms.

Komandinės ekonomikos sistemoje funkcionuojančias įmones ir jų grupes, jungiamas ministerijų, galima laikyti įteisintomis monopolijomis. Vadovaudamasi „marksistine – leninine“ ekonomine teorija, valstybė ddraudžia laisvai steigti ūkines organizacijas, bet kokią konkurenciją tarp gamintojų laiko blogybe ir suteikia ministerijoms privilegiją naudotis tam tikrais valstybės resursais ir organizuoti tam tikros paskirties prekių gamybą. Kartu ji įpareigoja išlaikyti nustatytą gamybos apimtį, struktūrą, prekių vertę. Pertvarkos metų leidimas kooperatyvų ir privačių asmenų ūkinei veiklai panaikina teisinius įėjimo į rinką barjerus ir valstybinės įmonės lieka monopolistais dėl ekonominių ir techninių priežasčių, taip pat dėl privilegijuotos padėties išteklių apsirūpinimo požiūriu, jei nėra laisvos išteklių rinkos.

Ypatinga išteklių kontrolė. Ypatinga iišteklių kontrolė sudaro galimybę monopolizuoti tokio gaminio rinką, kurio gamybai būtini šie resursai. Tokių išteklių savininkais gali būti nebūtinai didžiulės firmos – monopolistės, kaip kad “The Beads Company of South Africa“, kontroliuojanti didžiąją pasaulio deimantų šachtų dalį. Monopolistai yra ir AA.Sabonis bei Š.Marčiulionis, “kontroliuojantys“ unikalias krepšininkų savybes.

Horizontalūs susiliejimai. Horizontalūs susiliejimai apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, sujungiama ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti produkcijos apimtį. Susiliejimas yra pigesnis monopolizacijos būdas, palyginti su sandėrio sudarymo tarp tos pačios produkcijos gamintojų metodu. Pastarajam reikalingos pastangos derybose su partneriais, kurių kiekvienas siekia didžiausios naudos sau. Be to, sandėriai nėra tvirti.

Vertikalūs susiliejimai. Vertikalūs susiliejimai vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos išteklius arba parduoda viena kitai produktus. Pavyzdžiui, popieriaus fabrikas gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė, nupirkti plytinę ar cemento gamyklą.

Tarkime, kad monopolistas įsigyja sau išteklius tobulos konkurencijos rinkoje, o pagamintus produktus realizuoja monopolinėje rinkoje. Vertikalūs susiliejimai įvyks monopolistui įsigijus išteklių tiekėjo įmonę. Tačiau ttai nereiškia, kad monopolistas automatiškai padidina savo pajamas įsigytos įmonės gautų pajamų dydžiu. Monopolisto sunaudotų išteklių vertę įsigyjant tą pačią produkciją gaminančią įmonę reikia vertinti alternatyviniu aspektu. Savo kapitalą jis galėjo panaudoti kitiems tikslams ir būtų gavęs palūkanas. Todėl išteklius jie turi vertinti tokiomis pat kainomis, kurias mokėjo iki firmų susiliejimo: žinoma, į buhalterinės apskaitos knygas bus įrašomi eksplicitiniai kaštai, bet ekonomistui rūpi ir implicitiniai, taigi dalies eksplicitinių kaštų virtimas implicitiniais, susiliejant įmonėms, neturi klaidinti. Tiesiogiai monopolistas nieko nelaimėjo.

Tačiau mmonopoliniai susiliejimai turi prasmę pajamų didinimo aspektu.

Vertikali integracija sudaro galimybę apriboti tos pačios produkcijos gamintojų įėjimą į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali įsigyti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje.Esant vertikaliems susiliejimams, efektyviau gali būti panaudota ir kainų diskriminacija.Kainų diskriminacija negalima, kai yra galimybė perparduoti prekę didesne kaina, negu ji atsiėjo vartotojams, kuriems taikoma mažesnė kaina negu kitoms vartotojų grupėms. Jeigu yra gaminamas tarpinis produktas, pardavėjas negalės kontroliuoti, kaip jis bus naudojamas. Tarpinio produkto pirkėjai, kuriems parduodama mažesne kaina, gali perparduoti tą patį tarpininį produktą brangiau kitiems vartotojams, kurie gamintojui moka daugiau. Bet jeigu tarpinio produkto gamintojas integruojasi su galutinio produkto gamintoju, tada galutinis produktas gali būti lengviau paskirstomas vartotojams skirtingomis kainomis, atsižvelgiant į atskirų vartotojų paklausos kreivės elastingumą

Monopolistas, vartodamas vertikalią integraciją, gali „suspausti“ tos pačios produkcijos gamintojus naudodamas tarpinių ir galutinių produktų kainų žirkles. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto vertę, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, ir kartu mažinti kainą galutinio produkto, kurį įmonė gamina iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės įsigyja brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo pačios ggaminamus pusfabrikačius. „Suspaudus“ tos pačios produkcijos gamintojus, galima didinti galutinio produkto kainą ir gauti didesnį pelną.

20. MONOPOLIJOS PASEKMĖS IR ANTIMONOPOLINĖ VALSTYBĖS POLITIKA.

Antimonopoliniai įstatymai Antimonopoliniai įstatymai įvairiose šalyse yra nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais principais, aiškinančiais neigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau nemažai lemia ir konkreti situacija, ir valstybės požiūris į ją. Taip Vakarų Europos antimonopolinis reguliavimas vėlavo pusę amžiaus palyginti su JAV, o štai Lietuvoje antimonopolinio įstatymo projektas parengtas tik 1990 m., t. y. lygiai po 100 metų nuo garsiojo Shermen’o įstatymo – pirmojo antitrestinio įstatymo, priimto Amerikoje.

Paprastai antimonopoliniuose įstatymuose neteisėtais skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta monopolinė rinkos jėga:

1. Slapti sandėriai tarp įmonių dėl prekių kainos padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo.

2. Prekybos žlugdymas sudarant kontraktus visiems ištekliams pirkti iš vieno pardavėjo.

3. Per didelės prekių kainos nustatymas, kuris verčia jungtis į firmą tų pačių prekių gamintojus, nes gresia bankrotas.

4. Akcijų supirkimas siekiant prijungti prie firmos konkurentus.

5. Kelių nepriklausomų įmonių susijungimas į vieną.

Kadangi monopolinės rinkos struktūros formavimą sąlygojantys veiksmai neturi griežtų kiekybinių įvertinimo rodiklių, svarbu ne tiktai patys įstatymai, bet ir jų taikymas praktikoje.

Antimonopolinės tarybos ir Valstybinio arbitražo veikla.Už antimonopolinio įstatymo pažeidimą JAV Aukščiausiasis teismas gali priimti sprendimą – stambią firmą išskaidyti į daugelį savarankiškų ekonominių vienetų, kurie galėtų tarpusavyje kkonkuruoti. Galimi atvejai, kai firma ne dėl savo kaltės tampa vienintele kokios nors prekės gamintoja. Taip atsitiko su ALCOA firma, kuri vienintelė JAV gamino aliuminį. Tiesa, firmos atstovai 1945 metais teisme bandė įrodyti, kad jie ne vieninteliai, kad jų konkurentai yra juodųjų ir spalvotųjų metalų gamintojai ir kad jų produkcija šioje rinkoje sudaro tik 33%. Tačiau teismas pripažino šios firmos monopolinę padėtį rinkoje ir vienas iš aliuminio fabrikų, pastatytas valstybės Antrojo pasaulinio karo metais ir perduotas minėtos firmos žiniai, buvo perleistas Renoldo ir Kaiserio firmai. Tiesa, monopolinės ALCOA padėties aliuminio gamyboje pašalinti nepavyko, tačiau teismas suformavo šiai firmai potencinį konkurentą.

Reikia pastebėti, kad užsienyje yra ne tik aukščiausia valdžia, bet ir municipalitetai stebi, kad jų teritorijoje nebūtų monopolijų, o vyktų atkakli kova tarp tos pačios produkcijos gamintojų. Pavyzdžiui, municipalitetas, išduodamas leidimą kam nors įsteigti valgyklą, restoraną, bufetą, būtinai pasistengs, kad toje pačioje gatvėje netoliese būtų konkuruojanti įstaiga.

Reikia pastebėti, kad nepriklausomoje Lietuvoje 1932 m. buvo priimtas kovos su nedora konkurencija įstatymas. Struktūriškai pertvarkant respublikos ekonomiką, be kitų priemonių, turėtų veikti antimonopoliniai įstatymai.

Antimonopolinis reguliavimas. Yra atvejų, kai natūrali monopolija nedraudžiama įstatymo, bet reguliuojama jos veikla, apribojant neigiamas pasekmes vartotojams. Pavyzdžiui, komunalinės įmonės, elektrinės, geležinkelai, ryšiai daugelyje šalių yra nacionalizuoti, o JAV jų veikla

reglamentuota įstatymais. Įmonių veikla konkurencinėmis sąlygomis būtų mažai naudinga visuomenei, nes nebūtų panaudojami ekonomijos dėl mastų pranašumai. Todėl leidžiama egzistuoti monopolijai, apribojant neigiamas pasekmes.

Teoriškai natūraliosios monopolijos reguliavimo būtinybė pagrindžiama labai paprastai. 68 pav. parodyta, jog VBK kreivė staiga krinta žemyn didėjant gamybos apimčiai ir vienos įmonės rinkos struktūra yra efektyvi. Gaminant visą šakos produkciją Q1, įmonės produkcijos gamybai sunaudotų išteklių vertė yra labai maža (C1), palyginti su verte sunaudotų išteklių C2, kuri būtų pateikiama gamintojams gaminant po nedidelį kiekį produkcijos QQ2.

Tačiau firma, būdama vienintelis pardavėjas, elgiasi monopoliškai ir padidina kainą P iki C2, kartu sumažindama gamybos apimtį nuo Q1 iki Q3, kur RK = RP ir gamyba yra pelningiausia. Tokiu būdu vartotojai netenka ekonomijos dėl mastų teikiamų privalumų, jeigu nereguliuojama natūralaus monopolisto elgsena.

Valstybė negali monopolinei įmonei nustatyti kainos P1, lygios RK, nes pastaroji kreivė yra žemiau VBK kreivės, o tai reiškia, kad įmonė turėtų nuostolius, lygius stačiakampio A B P1 C1 plotui (žr. 68 pav.). Nustačius tokias kainas, būtinos vvalstybės subsidijos įmonei. Kita išeitis – leisti įmonei nustatyti kainą, kuri leistų padengti visus nuostolius ir susigrąžinti visas investicijas.Tačiau tokias paprastas teorines išvadas gana sunku įgyvendinti praktiškai.

Tai būtų galima padaryti žinant paklausos bei VBK kreives ir nustačius kainą, leidžiančią padengti nnuostolius, t. y. D ir VBK susikirtimo taške. Bet retai kada įmanoma nustatyti kreivių padėtį, todėl gali būti vadovaujamasi įmonės pajamų dydžiu. Jeigu pajamos laikomos „nesąžiningai“ didelėmis, reikalaujama sumažinti kainas, o jei mažesnės, leidžiama padidinti. Ekonominis pelnas turėtų būti lygus nuliui. Bet nuliniu pelnas gali būti ne tiktai „teisingai“ nustačius kainas, bet ir neefektyviai valdant firmą. Todėl negalima vadovautis vien pajamų kriterijumi.

Remiamasi kaštais. Kadangi leidžiama prekių kaina yra mažesnė už pajamas maksimizuojančią ir apima kaštus, pridedant „tikrąsias“ pajamas, firma suinteresuota iškreipti kaštų ataskaitą juos padidindama. Būtinos kaštų apskaitos taisyklės ir jų laikymosi kontrolė. Tai padeda juos teisingai įvertinti, o kita vertus, įpareigoja firmos vadovus efektyviai panaudoti išteklius, nes, apribojus iniciatyvą, jie neturi tokio aiškaus siekio kaip kad yra nereguliuojamose konkurentinėse rrinkose. Nustatyta leidžiama sunaudotų išteklių vertė yra orientyras kainodarai. Tokiu būdu neleidžiama pasireikšti monopolinei jėgai.

Sunkumai, susiję su monopolijų reguliavimu, perša mintį, jog reguliavimo veikla gali daugiau kainuoti visuomenei negu monopolinės įmonės potencialiai galima žala. Be to, reguliuojamos firmos dažnai išsireikalauja iš valstybinių organų tokio reguliavimo (kainų, kaštų nustatymo metodikos), kuris leidžia joms elgtis panašiai, kaip kad jos elgtųsi ir nereguliuojamoje rinkoje.

21. OLIGOPOLIJA. OLIGOPOLINĖS RINKOS STRUKTŪRA, KAINŲ KONKURENCIJA JOJE.

Oligopolinė rinkos struktūra. Tarp tobulos konkurencijos ir monopolinės rinkų struktūrų, kurios yra hipotetinės, rrealiai egzistuoja oligopolinė ir monopolinės konkurencijos rinkos struktūros.

Oligopolinė – tai tokia rinka, kurioje yra keletas stambių įmonių ir kiekvienos jų kainų ir gamybos apimties kitimas paveikia kitų įmonių kainas ir gamybos apimtį. Tokio ryšio tarp įmonių nėra nei tobulos konkurencijos, nei monopolinėje rinkoje.

Tobulos konkurencijos rinkoje įmonės buvo laikomos nepriklausomos viena nuo kitos elgsenos, nes kiekviena jų galėjo realizuoti bet kokį prekių kiekį nuo jų nepriklausomomis kainomis.

Monopolinėje rinkoje irgi nėra įmonės priklausomybės nuo kitų įmonių dėl tos paprastos priežasties, kad monopolinės rinkos modelyje tėra tik viena įmonė.

Tobulos konkurencijos rinkoje ryšys tarp gamintojo ir vartotojo nėra reikšmingas, nes jis laikomas pastoviu, paklausos kreivė sutampa su įmonės ribinių pajamų kreive.

Monopolinėje rinkoje svarbus gamintojo ir vartotojo ryšys, įmonei keičiant prekės realizavimo kainas, kinta paklausa. Oligopolinėje rinkoje reikšmingais tampa ne tik ryšiai tarp gamintojo ir vartotojo, bet ir tarp gamintojų.Tai daro analizę dar sudėtingesne.

Kyla klausimas, kodėl šakoje lieka tik keletas stambių įmonių ir jos pačios rinkos neužkariauja? Iš dalies tai priklauso nuo kaštų formavimosi dėsningumų. Daugelyje šakų, didėjant gamybos apimčiai, vidutiniai bendrieji kaštai mažėja. Tačiau pasiekus tam tikrą gamybos mastą, jie ima didėti, todėl įmonės nebetenka paskatos didinti gamybos apimtį. Tai yra natūralios oligopolinės įmonės formavimosi priežastis. Dėl jos individualių įmonių vidutiniai kaštai mažėja didėjant ggamybos centralizacijai iki tol, kol keletas stambių įmonių ima gaminti šakos produkcijos pagrindinę dalį mažiausiais vidutiniais kaštais.

69 pav. pavaizduotas įvairių rinkos struktūrų vidutinių kaštų kreivės. Kreivė VK1 – tobulos konkurencijos rinkoje funkcionuojančios įmonės kaštų kreivė. Kaštų minimumas pasiekiamas gaminant nedidelę šakos produkto dalį.

Kreivė VK2 – natūralios oligopolijos kaštų kreivė. Jos minimumas yra tarp taškų, kurie apriboja gamybos apimtį, lygią tokiam dydžiui, jog keletas firmų gali gaminti visą šakos produkciją. Smulkių įmonių kaštai didesni negu stambesnių ir pirmosios pralaimėjusios varžymosi kovoje išstumiamos iš rinkos. Kreivė VK3 – natūralios monopolijos kaštų kreivė. Kainų varžymasis oligopolinėje rinkoje. Kai rinkoje yra kelios įmonės – prekiautojos, kiekviena jų gali mažinti prekės kainą, siekdama padidinti apyvartą. Jei viena įmonė sumažina prekės kainą tikėdamasi tai padaryti, jos pavyzdžiu gali pasekti ir kiti konkurentai. Tada prekės kaina sumažėja, bet nė vienai firmai nepavyksta padidinti apyvartos. Prekiautojai patiria nuostolių ir ima didinti prekių kainas. Taip jos vėl gali išaugti iki pradinio dydžio.

Oligopolinėje rinkoje prekės kaina priklauso nuo to, kaip firmos išsprendžia tarpusavio priklausomybės problemą. Jeigu įmonė nežino kokiomis kainomis realizuoja prekes jos varžovas, ji negali žinoti ir savo realizavimo apimties, nors ir gali nustatyti savo prekių kainas. Dėl šios priežasties oligopolinė įmonė nežino savo prekių paklausos kreivės. Tai ssulaiko įmones oligopolinėje rinkoje varžytis tarp savęs, keičiant prekių kainas. Dažniau varžomasi keičiant produktus, gerinant jų kokybę, reklamuojant prekes ir kitais būdais.

22. MONOPOLINĖ KONKURENCIJA IR PRIEMONĖS, KURIOMIS REMIASI JOS TEORIJA.

Monopolinė konkurencija. Po tobulos konkurencijos ir monopolinės rinkų modelių aprašymo monopolinės konkurencijos terminas gali pasirodyti nelogiškas, nes tobula konkurencija ir monopolija neigia viena kitą. Tačiau realioje ekonomikoje, kur nėra nei tobulos konkurencijos rinkos, nei tobulos monopolijos, kur yra tiek vieno, tiek kito teorinio modelio bruožų, tokia simbiozė galima.

Monopolinės konkurencijos teorija remiasi dviem prielaidomis, paimtomis iš tobulos konkurencijos ir monopolijos modelių.

Pirmoji, tobulos konkurencijos prielaida, jog rinkoje yra daug tiekėjų ir vartotojų ir kad nėra įėjimo – išėjimo barjerų.

Antroji, monopolinės rinkos prielaida, jog kiekvienas gamintojas yra monopolistas savo gaminamos prekės požiūriu, nes visos, net ir tos pačios paskirties prekės skiriasi viena nuo kitos.

Kitaip negu tobulos konkurencijos rinkoje, pagrįstoje prekių vienodumu, monopolinės konkurencijos rinkoje realizuojamos diferencijuotos prekės. Įmonės tokioje rinkoje yra monopolijos savo produkcijos pažiūriu, nes jų produktai skiriasi nuo kitų gamintojų tos pačios paskirties produktų. Tačiau šie produktai, kokybiškai skirdamiesi vienas nuo kito, yra gana artimi substitutai (pakaitalai).

Šios prielaidos lemia tai, kad monopolinės konkurencijos rinkos paklausos kreivė irgi yra krintanti žemyn, tačiau ji elastingesnė negu monopolijos paklausos kreivė.

Monopolinėje rinkoje įmonė gali didinti

prekių kainą ir mažinti produkcijos apimtį, turėdama mažesnių pavojų prarasti klientus negu monopolinės konkurencijos rinkoje. 74 pav. pavaizduota monopolinės konkurencijos įmonės paklausos kreivė D ir palyginama su monopoline D1 bei tobulos konkurencijos įmonės D2 paklausos kreivėmis.

24. RINKOS STRUKTŪROS TIPAI IR JŲ PALYGINIMAS.

Rinkos struktūros tipų palyginimas. Apžvelgus pagrindinius rinkos struktūros tipus, galima palyginti juos ir pateikti trumpas išvadas. Tobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinkoje (žr. 77 pav.) yra daug homogeninius (panašius) produktus gaminančių įmonių. Jos gali lengvai išeiti iš vienos prekių rrinkos ir pereiti į kitą rinką. Kainos susidaro rinkoje ir negali būti paveiktos atskirų firmų sprendimais. Pastarosios yra paklusnios rinkos kainai.

Monopolinėje rinkoje (žr. 78 pav.) yra tik vienas gamintojas, kurio prekės neturi glaudaus substituto. Įėjimo į rinką slenkstis yra labai aukštas, įeiti negalima. Įmonė nustato prekių kainas valstybės nustatytų apribojomų intervale.

Oligopolinėje rinkoje (žr. 79 pav.) tik nedaugelis firmų gali gaminti mažai arba labai diferencijuotus produktus. Įėjimo barjerai sunkiai įveikiami. Įmonės iš dalies gali veikti prekių kainas ir ieško tokių kkainų, kurios užtikrintų stabilumą rinkoje ir pajamas. Diferencijuotų produktų atveju ypač svarbus reklamos vaidmuo.

Monopolinės konkurencijos rinkoje (žr. 80 pav.) daugelis firmų, gaminančių diferencijuotus produktus, veikia prekių kainas nedideliu mastu. Įėjimo barjerai į rinką labai lengvai įveikiami. Svarbus reklamos vaidmuo. Tik ttobulos konkurencijos rinkoje patenkinama lygybė RK=P, o kitose rinkose šios lygybės nėra. Gamybos apimtis mažinama, o kainos didinamos. Todėl joms būdingas alokacinis neefektyvumas.

Be to, tik tobulos konkurencijos rinkoje produkcijos apimtis yra tokia, jog pasiekiamas VBK kreivės minimumas. Vadinasi, tik čia pasiekiamas technologinis efektyvumas.

Tačiau skubotos išvados gali suklaidinti.

Paviršutinis požiūris į įvairių rinkų kaštų kreives neatskleidžia pastarųjų struktūros. Oligopolinėje ir monopolinės konkurencijos rinkose papildomi kaštai būtų reikalingi produkcijos diferencijacijai ir reklamai, kurios informacinė funkcija svarbi vartotojui. Be to, ekonominis pelnas oligopolinėms ir monopolinėms įmonėms leidžia skirti paramą moksliniams tyrimams ir jų rezultatams pritaikyti mažinant kaštus. O tai daryti juos verčia siekimas apriboti konkurenciją.

Tobulos konkurencijos firmos nenoriai diegia naujoves, nes jos negali išlaikyti jų teikiamų pranašumų.

Taigi tobulos konkurencijos rinka salygoja didesnį efektyvumą ppalyginti su kitomis rinkomis tik esant tai pačiai kaštų struktūrai.

26. DARBO UŽMOKESTIS IR JO KITIMO VEIKSNIAI.

Nepaistant ideologinių ir teorinių skirtumų, visame pasaulyje darbo užmokestis yra diferencijuojamas. Panagrinėkime užmokesčio diferenciacijos veiksnius.

Kvalifikacija. Šiuolaikinės gamybos poreikius tenkina ne darbo jėga apskritai (19 a. vadinta paprastu darbu), bet darbo jėga, turinti tam tikrą kvalifikaciją. Kvalifikacijai įgyti reikalingas tiek bendrasis, tiek specialusis išsilavinimas, kurio įgijimas neįmanomas be mokymosi atsitraukus nuo gamybos. Jei sprendimą mokytis ar ne priima individas (šeima), jis susiduria su dilema: reikia rinktis ttarp menkai kvalifikuoto darbo ir teikiamų pajamų tam tikru momentu bei mokslo, kuris įgalins dirbti kvalifikuotą darbą ateityje. Natūralu, kad, kitoms sąlygoms esant lygioms, individas atsisakys pajamų šiandien dėl didesnių pajamų rytoj.

Darbo sąlygos. Akivaizdu, kad mūrininkui reikia daugiau fizinių pastangų nei muziejaus budėtojui, o staliaus darbas sunkesnis nei rūbinės darbuotojo. Jei skirtingo sunkumo darbai būtų apmokami vienodai, susidarytų lengvo darbo norinčių žmonių perteklius, palyginti su tokio darbo vietų skaičiumi, o sunkiems darbams atlikti darbuotojų trūktų. Ši disproporcija rinkos sąlygomis panaikinama santykinai didinant sunkių darbų ir mažinant lengvų darbų apmokėjimą. Didesniu darbo užmokesčiu kompensuojami ir darbai, atliekami kenksmingomis žmonių sveikatai sąlygomis (cheminis užterštumas, didelis radiacinis fonas, aukštos ar pernelyg žemos temperatūros, padidėjusi vibracija, triukšmingumas ir pan.). Kompensaciniai priedai mokami ir už darbą švenčių bei išeiginėmis dienomis, darbą naktį arba esant nenormuotai darbo dienai.

Atsakomybė. Aptardami vadovų darbą, minėjome potencialiai aukštą šios darbuotojų grupės RPP. Ekonominėje literatūroje sąlygos, užtikrinančios santykinai didelį darbo vietos indėlį į ekonominius įmonių veiklos rezultatus, apibūdinamos atsakomybės terminu. Aukštas atsakomybės lygis būdingas ne tik vadovams. Operatorius, kokybiškai aptarnaujantis milijoną kainuojantį įrenginį, gali duoti įmonei kur kas daugiau naudos nei operatorius, aptarnaujantis 100 Lt. kainuojantį įrenginį. Dažnai atsakomybės lygis priklauso ne tik nuo piniginių pajamų (nuostolių). Vairuotojų, pilotų, chirurgų kokybišką ddarbą nuo nekokybiško skiria ne tik naudojamų išteklių dydis, bet ir išsaugotos (prarastos) žmonių gyvybės. Įmonės suinteresuotos į atsakingus postus skirti gabiausius darbuotojus, o tam reikia, kad norinčių dirbti šiuos darbus būtų daugiau nei yra laisvų darbo vietų. Viena iš būtinų konkurso sąlygų yra atlyginimas, viršijantis tam tikros kvalifikacijos darbuotojams rinkoje nustatomą darbo užmokesčio lygį.

Monopolizacija. Profsąjungų ir monopsonijos poveikis darbo užmokesčiui jau aptartas, bet užmokesčiui daro įtaką ir tai, ar gaminamos produkcijos pardavimo rinkoje įmonės padėtis yra monopolinė. Monopolija siekia maksimizuoti pelną, ribodama gamybos apimtį ir didindama ribines pajamas virš lygio, būdingo konkuruojančioms įmonėms. Ribinių pajamų augimas didina ir monopolizuotos šakos darbuotojų RPP, o kartu ir darbo užmokestį. Statistika teigia, kad darbo užmokestis monopolizuotose šakose būna iki 20% aukštesnis nei konkurencinėse. Taigi monopolinis efektas pasiskirsto tarp monopolijos savininkų bei darbuotojų, dėl to pastarieji suinteresuoti remti monopolines ekonomikos tendencijas.

Aukščiau pateikti darbo užmokesčio diferenciacijos veiksniai sąlygoja skirtingų profesijų, įmonių, darbo vietų darbuotojų apmokėjimo įvairovę, atsiribojant nuo darbuotojų sugebėjimo bei uolumo įvairovės. Tačiau žmonės nėra vienodi. Pagyvenę arba ligoti darbuotojai negali atlikti tiek pat darbo kaip sveiki jauni žmonės. Individualūs išdirbiai priklauso ir nuo žmonių sugebėjimų lygio. Laikoma, kad gabus darbininkas per tą patį laiką gali pagaminti beveik du kartus daugiau produkcijos nnei jo mažiau talentingas kolega. Vadovų atžvilgiu skirtumas gali siekti 10 ir net 100 kartų. Geriausiai išdirbių skirtumai darbo užmokestyje parodomi vienetine darbo užmokesčio sistema. Taikant šią sistemą, apmokėjimas yra tiesiog proporcingas pagamintos produkcijos kiekiui.

30. RENTA IR NUOMOS SANTYKIAI. RENTA IR EKONOMINĖ POLITIKA

Ekonominės rentos esmė. Ankstesnėse temose daug dėmesio buvo skirta darbo atlyginimo klausimui. Išsivysčiusiose šalyse darbo pajamos sudaro apie tris ketvirtadalius nacionalinių pajamų. Tačiau darbas yra tik vienas iš gamybos veiksnių. Likusį nacionalinių pajamų ketvirtadalį sukuria kiti veiksniai, būtent kapitalas ir žemė.

Skirstant nacionalines pajamas į dalis, kurias apsprendžia kiekvieno veiksnio panaudojimas, labai praverstų santykinio gamybos veiksnių našumo sąvoka.

Santykinis gamybos veiksnių našumas – atskirų gamybos veiksnių sukuriamos nacionalinių pajamų dalys.

85 pav. pateikiame JAV statistinius duomenis apie nacionalinių pajamų struktūrą pagal formavimosi šaltinius.

Diagramoje pavaizduoti pajamų šaltiniai. Todėl pirmiausia reikėtų išsiaiškinti ekonominės rentos sąvoką. Ekonominė renta – tai sąvoka, išreiškianti giluminę ekonominių santykių esmę, ji vienodai liečia tiek kapitalą, tiek darbą ir žemę. Nesusilieję šie gamybos veiksniai negali garantuoti visuomenės pažangos.

Tačiau gamybos veiksnys – tai ne amžinas variklis, ir tam tikroms pajamoms sukurti sunaudojamas konkretus atitinkamo dydžio veiksnys. Norint, kad procesai vyktų nenutrūkstamai, būtina bent jau atstatyti tokį patį sunaudoto veiksnio kiekį, todėl būtinos jo reprodukcijos sąnaudos. Taigi kas yra ekonominė renta?

Ekonominė

renta – tam tikro veiksnio teikiamų pajamų ir jo reprodukcijos sąnaudų skirtumas, susidarantis, kai veiksnio pajamos viršija sąnaudas, būtinas tokiam pat veiksnio dydžiui įtraukti į gamybą.

Kuo ypatingi veiksniai teikiantys ekonominę rentą? Tuo, kad jų pasiūla ribota. Gamybos veiksniai negali būti atgaminti daugelio gamintojų tomis pačiomis sąnaudomis. Be to, žinome, kad darbo jėgos pasiūlą riboja gyventojų skaičius, jų struktūra, tradicijos ir pan. Didinant sąnaudas darbui apmokėti, galima šiek tiek pakelti darbo pasiūlą, tačiau iki tam tikros ribos. Abejonių nekelia ir žemės iišteklių ribotumas (kalbant apie žemę kaip gamybos veiksnį,.turima omenyje tiek žemės paviršius, tiek ir jos gelmėse esantys ištekliai). Tačiau kalbant apie kapitalo veiksnį, daugelis mano, jog šis veiksnys nėra ribotas ir jį galima dauginti pagal pageidavimą. Nagrinėjant kai kuriuos atvejus, su šiuo teigimu galima būtų sutikti, tačiau makroekonominiu lygiu pernelyg didelis aktyvumas šio veiksnio “kūrimo” srityje neišvengiamai sąlygotų struktūrines ekonomikos disproporcijas, vartotojų teisių apribojimą ir pan. Taigi nesunku pagrįsti, tačiau mums svarbu tik konstatuoti, jog gamybos veiksnys – kapitalas – yyra ribotas ir todėl jį panaudojus galima tikėtis ekonominės rentos. Taigi ekonominės rentos neduoda tokie veiksniai, kurie gali būti atgaminti daugelio gamintojų tomis pačiomis sąnaudomis, arba kurie yra prieinami gamintojui bet kokiais kiekiais ta pačia verte. Tokio veiksnio pasiūla yra vvisiškai neelastinga kainai ir ją galime pavaizduoti horizontalia tiese S (žr. 86 pav.). Matome, kad, pasikeitus šio veiksnio paklausai, apimtis gali didėti ir mažėti nepriklausomai nuo kainos.

Priešingą jam klasikinį modelį atitinka riboto veiksnio pasiūla, kai jis yra absoliučiai prieinamas bet kokia kaina, tačiau griežtai apibrėžtame kiekyje. Tokio veiksnio pasiūlą pavaizduokime vertikalia tiese S (žr. 87 pav.).

Nesunku įsitikinti, kad absoliučiai riboto veiksnio kaina priklauso tik nuo paklausos: ji gali būti nulinė, kai paklausa padėtyje D1, tačiau gali ir augti , kai paklausos tiesė pasislenka aukštyn.

Akivaizdu, kad bet kokia masiškai gaminama detalė ar nespecializuota darbo jėga gali būti prieinama stabilia kaina gana dideliais kiekiais, tačiau iki tam tikros ribos. Jeigu paklausa šiam veiksniui žymiai didėja, tai pasiekiamas taškas, kuriame neišvengiamai pradeda kilti iir kaina.

Infrarenta – veiksnio teikiamų pajamų ir jo reprodukcijos sąnaudų skirtumas. Šis skirtumas susidaro tuomet, kai veiksnio pasiūlos augimas įmanomas tik jo kainai didėjant (pasiūla elastinga kainai).

Grynoji renta – veiksnio teikiamų pajamų ir jo reprodukcijos sąnaudų skirtumas. Šis skirtumas susidaro tuomet, kai veiksnio pasiūla yra absoliučiai ribota (kaina neelastinga pasiūlai).

Žemės renta. Tradicinis žemės rentos aiškinimas remiasi prielaida, kad žemės ištekliai yra riboti, t. y. grafiškai vaizduojami vertikalia tiese. Tačiau prisiminus tuos laikus, kada žemės buvo pakankamai daug ir žemės plotai ddidėjo priklausomai nuo paklausos, galima teigti, jog atitinkamame istorijos etape žemės pasiūlos tiesė buvo horizontali. Vėliau žmonės pradėjo dirbti žemę, kurios derlingumas buvo mažesnis arba geografinė padėtis prastesnė, taigi ir gamybos sąnaudos didesnės. Būtent šiame etape išryškėjo santykinis žemės pasiūlos ribotumas, taigi pasiūlos kreivė pasviro.

Atsiliepdami į nuolat augantį žemės ūkio produkcijos poreikį, žmonės pradėjo žemę dirbti intensyviau- tręšti, naudoti našesnę techniką ir pan. Tai dar labiau padidino gamybos sąnaudas ir pakėlė bendrąjį žemės derlingumą, nors žemės plotų nepadaugėjo.

Visa tai pavaizduoja 88 pav. pasiūlos kreivė S. Matome, kad paklausai augant nuo padėties D1 iki D2 ir toliau iki D3, pasiūla didėjo, augant sąnaudoms. Nuo hipotetinio taško P3 pasiūlos kreivė statėja. Tai reiškia, kad papildomos sąnaudos nebegali padidinti pasiūlos.

Žemės nuomos kaina – tai ekonominė renta, besiformuojanti dėl to, kad skirtingos žemės vienodam derliui išauginti ir realizuoti reikalauja ir skirtingų darbo sąnaudų. Šią rentą pasisavina savininkas. Taigi dirbant savas žemes, žmogus pilnai pasisavina pajamas, o dirbant išnuomotas žemes, žmogus privalo išmokėti rentą jos savininkui. Renta auga dėl kylančių žemės ūkio produkcijos sąnaudų. Kainą apsprendžia didėjanti paklausa.

Svarbu paminėti, jog žemė yra ribotas veiksnys apskritai. Tačiau konkretus jos panaudojimas visuomet susijęs su pasiūlos išplėtimo galimybe alternatyvaus panaudojimo sąskaita.

31.Palūkanos,jų esmė, normos lygis.Palūkanos ir kapitalo grąža.

Palūkanų esmė.

Geriausiai ppažystamų nedarbinių piniginių įplaukų forma yra palūkanos. Rinkos ekonomikoje palūkanų norma nėra fiksuota, bet kaip ir pas mus yra viena reikšmingiausių nedarbinių pajamų formų. Bendriausia prasme palūkanos yra pinigų kiekis, sumokėtas už nenuosavų pinigų naudojimą.

Palūkanų normos lygis. Firmos pinigus skolinasi ne tam , kad jų tūrėtų, o tam , kad panaudotų vartojimo prekėms pirkti ir kapitaliniams įdėjimams. Galima sakyti kad būtent šios funkcijos ir apmokamos, kad palūkanos yra kaina nustatoma, kurias suteikia pinigai. Paskolinęs pinigų, subjektas kurį laiką praranda galimybę jais naudotis savo nuožiūra. Palūkanos šiuos kaštus turi bent jau kompensuoti, nes antraip sumažės paskolos teikėjo, pinigų savininko nauda. Svarbu tai, kad paskolos teikėjas, sumažindamas savo galimybes dabartyje, siekia jas padidinti ateityje. Veiksniai, skatinantys ir ribojantys pinigų pasiūlą, nuolat susipina, bet kuo aukštesnė palūkanų norma tuo daugiau atsiranda norinčių skolinti pinigus. Jei pinigus skolinasi firma, auganti palūkanų norma jai reiškia aukštesnius gamybos kaštus. Neatsitiktinai auganti palūkanų norma, didindama pinigų pasiūlą, mažina paklausą. Pinigų pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taške A nusistovi pusiausvyrinė palūkanų norma, reiškianti, kad pinigų pasiūla ir paklausa sutampa.

Kai paskolų paklausa ir pasiūla neatitinka viena kitos, atsiranda deficitas arba perteklius.

Palūkanos ir kapitalo grąža. Pradėti verslą galima arba turint laisvų pinigų, arba jų pasiskolinus. Jei pinigai gaunami paskolos forma, vverslą tikslinga pradėti tik tada, jei planuojamas pelnas bus ne mažesnis nei palūkanos už paskolą. Rinkos ekonomikoje visuomet yra alternatyva. Galima pinigus skolinti ir iš paskolos gauti palūkanas arba investuoti pinigus į verslą, tikintis gauti pelną. Kapitalo grąža yra procentinis pelno ir kapitalinių įdėjimų santykis. Ekonominei sistemai esant pusiausvyroje pelnas išnyksta. Tai reiškia, kad pusiausviros sąlygomis kapitalo grąža sutampa su palūkanų norma. Ši lygybė reiškia, kad visuomenėje ištekliai paskirstę optimaliai ir jų perskirstyti netikslinga. Lygybės nebuvimas, priešingai, signalizuoja apie disproporcijas ir skatina arba daugiau skolinti, arba daugiau investuoti.

32. Pelnas kaip nedarbinių pajamų forma.

Pelną kaip ir palūkanas galima nagrinėti kaip vieną iš nedarbinių pajamų formų, pvz., 10% JAV pajamų sudaro akcinių bendrovių pelnas. Individualių bei komanditinių įmonių pelnas sudaro apie 5% visų pajamų. Svarbu pabrėžti, kad pelno sąvoka pastarųjų įmonių atžvilgiu ne visai korektiška, nes daugelis smulkių įmonių tiesiogiai dalyvauja gamybos bei valdymo procesuose. Įmonės pelnas ekonominiu požiūriu susideda iš tiesioginio pelno ir savininko darbo užmokesčio

33. Rinkos ribotumo priežastys, jos reguliavimo problemos. Savarankiškų gamintojų ir vartotojų sąveika sprendžiant ką, kaip ir kam gaminti laikoma geriausia šių amžinų klausimų sprendimo forma. Tačiau ir tarpusavio rungtyniavimo mechanizmas neužtikrina, kad bus išvengta nuostolių. Viena iš pagrindinių tarpusavio konkurencijos sąlygų yra

visiškas gamintojų ir vartotojų informuotumas prekių kokybės, pelno kurio tikimasi gauti, poreikių klausimais. Ši sąlyga yra reikšminga teorijai kurti, bet negalima iki galo realiai įgyvendinti. Rinkos ribotumo priežastis galime suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudarytų rinkos reguliavimo trūkumai, kurie įveikiami rinką papildžius valstybinio reguliavimo elementais. Antrajai, sąlyginai mažesnei grupei priskiriami klausimai, kurie ne rinkos metodais sprendžiami efektyviau nei rinkos.

Rinkos reguliavimo problemos: informacijos asimetrija, visuomeninių prekių, gyvenimo lygio diferenciacijos ir monopolijos.

Informacijos asimetrija. Tobulos tarpusavio konkurencijos mechanizmas veikia efektyviai, kai tiek ggamintojas tiek vartotojas gerai informuotas apie prekių savybes. Visuomeninės prekės rinkos reguliavimas veikia efektyviai, jei tas kuris įsigyja prekę, yra vienintelis rinkos subjektas, besinaudojantis įsigytu produktu. Gyvenimo lygio diferenciacija teigia , kad darbas , žemė ir kapitalas yra vieninteliai pajamų šaltiniai rinkos ekonomikoje. Monopolijos susidarymas yra vienas iš svarbiausių rinkos mechanizmų ribotumo pavyzdžių. Rinkos mechanizmas savaime gimdo monopoliją, kuri savo ruožtu mažina visuomeninės gamybos efektyvumą.

Rinkos valstybinis reguliavimas: vyriausybė padeda organizuoti geležinkelių transportą, nustato transporto priemonių saugaus eksploatavimo standartus; vykdo antimonopolinį rreguliavimą; užtikrina vaistų bei maisto kokybės kontrolę; numato darbo dienos trukmę minimalų atlyginimą ir pan; reglamentuoja darbo apsaugos sąlygas bei gamtos teršimo standartus; atlieka potencialiai pavojingų civilinių objektų kontrolę bei išduoda leidimus, leidžiančius užsiimti tam tikra veikla; užtikrina privačių bankų ppinigines ir kreditines politikos kontrolę.

35. VALSTYBĖS REGULIAVIMAS. APMOKESTINIMO MENAS.Valstybės reguliavimas:Vyriausybės ūkinių funkcijų sąrašas yra gana ilgas, ji padeda organizuoti geležinkelių transportą, vykdo antimonopolinį reguliavimą, siekia kad mainų sferoje nebūtų diskriminacijos, užtikrina maisto bei vaistų kokybės kontrolę, reglamentuoja darbo apsaugos sąlygas bei gamtos teršimo standartus, užtikrina privačių bankų piniginės ir kreditinės politikos kontrolę ir t.t. šiai veiklai didelių piniginių išteklių. Pagal eksperimentinius įvertinimus federalinės išlaidos sudaro tik 5% sąnaudų, susijusių su ekonomikos reguliavimu. Pagrindinė piniginių išteklių dalis tenka įmonėms o per kainodaros mechanizmą – vartotojams.. “General Motors” kompanijos apskaičiavimais būtinumas patenkinti įvairių vyriausybinių institucijų reikalavimus šiai kompanijai kainuoja maždaug 2 molijardus dolerių per metus. Bendri Jav reguliavimui išleidžiami piniginiai ištekliai viršija 100 milijardų dolerių per metus dėl to didėja visuomenės ssusirūpinimas reguliavimo tikslingumu. Nesigilindami į sąnaudų bei efekto nagrinėjamoje sferoje palyginamumo problemas, tik pažymėsime šio darbo reikšmingumą. Būtina atsižvelgti ir į tai kad lietuvai vis labiau įsitraukiant į tarptautinį darbo pasidalijimą, neišviangiamai teks susidurti su užsienio valstybėse taikomais reguliavimo metodais ir su reguliavimu susijusiais kaštais.

Apmokestinimo menas Nagrinėjant apmokestinimo procesą ilgo laikotarpio aspektu praktiškai visi netiesioginiai mokesčiai tenka pirkėjams, nes maksimizuojančios pelną firmos, atsižvelgdamos į mokesčių lygi, atitinkamai perskirsto turimus piniginius išteklius. Trumpu laikotarpiu įvesti nauji mokesčiai pasiskyrsto tarp pirkėjų iir pardavėjų priklausomai nuo produkto vartojimo elastingumo. Jei elastingumas didelis, pakilusi vertė labai sumažina vartojimą ir firmos gali patyrti nuostolių, susijusių su perteklinės produkcijos realizavimu.jei vartojimo elastingumas mažas, vartotojas beveik nesumažins naudojimo apimties ir kartu sumokės nustatyto dydzio pinigų sumą. Gyventojų gaunami piniginiai ištekliai susideda iš atlyginimo, palūkanų, dividendu, pajamų iš asmeninio verslo ir t.t. nustatant apmokestinamų pajamų dydį visos pajamų rūšys dažniausiai sumuojamos. Kadangi individų gyvenimo lygis priklauso ne tik nuo asmeniškai gaunamų pajamų, bet ir nuo sutuoktinio bei kitų šeimos narių pajamų. Netiesioginiai mokesčiai dažniausiai yra regresyviniai, nes žmonės, gaunantys mažas pinigines lėšas, šių mokesčių forma netenka didesnės dalies pinigų nei turtingieji. Vienas iš būdų regresijai išvengti yra netiesioginiais mokesčiais apmokesdinami prestižiniai, turtingųjų perkami daigtai. Šys būdas neigiamai veikia santaupų pasiskyrstimą visuomenėje. Kaip išleidziami piniginiai istekliai vyriausybes pajamos (mokesciai) skyrstomos i valstybines ir teritorines. Lietuvoje artimiausiai metais mokesciu tarifai turetu augti, nes, didinant socialines ismokas, sparciai dides islaidos ateitis parodys ar tokia politika efektyvi.

39. LIETUVOS GAMTOS IŠTEKLIAI

Nustatyti kiek turtinga gamtos istekliais lietuva, galima tik gerai isanalizavus jos gelmiu turtus ju sandara, vertinguma, bei bene svarbiausia nereprodukuojamu gamtos istekliu grupe – energetinius resursus. Kol kas Lietuva siuos labai svarbius isteklius importuoja, nors esama ju ir cia. Turimos naftos kklodai pakankamai gerai ir net detaliai iszvalgyti nustatyta kad naftos atsargos gludi nuo keliu simtu metru iki 2.3 km gylyje. Gauta nafta labai aukstos kokybes mazai sieringa, bet jos palyginti ne daug esami kiekiai leistu patenkinti tik nedidele musu valstybes poreikiu dali. Lietuva turi naftos atsargu ir Baltijos juros šelfo zonoje, bet tai dar kol kas tik potencialus naftos istekliai. Svarbi energetiniu poreikiu istekliu dalis – durpes. Durpynai yra issideste beveik visoje salies teritorijoje, ju yra apie 430mlj tonų. Taciau ne visos durpes gali buti panaudojamus kurui.jos naudojamos ir trasoms, ivairiu kompostu gamybai, kurios turi nemaza paklausa uzsienyje yra vertinga eksporto preke. Daug Lietuvoje gamtos istekliu, reikalingu statybiniu medziagu gamybai. Lietuvos zemeje daug ivairiu moliu, kurie susikaupe per ilgus geologiniusperiodus. Statybos aprupinamos savo gam,ybos plytomis, ciarpemis, keramzitu. Molio sunaudojama melioracineje statyboje. Molio dar ilgai pakaks ateisties metams. Liaudies ukyje naudojamas gamtos turtas zvyras. Nemaziau reikalingas smelis, naudojamas silikatiniu plytu, kitos produkcijos gamybai. Anyksciu apylinkese slugso prangaus kvarcitinio smelio telkiniai. Sis smelis tinka kristolo, televizoriu kineskopu ir kitos siuo laikines technikos gamybai. Lietuvos zemes gelmese gausu gelezies rudos, valgomosios druskos, gipso, kitu svarbiu istekliu.

Zemes ukio gamybos pagrindas – augalinkyste, o jos vystymas neimanomas be nepaprastai svarbios gamtos istekliu rusies –– geru dirvozemiu. Dirvozemio istekliai turi savybe – gera derlinguma, kuris ir yra musu egzistencijos svarbiausias pagrindas. Labai svarbi lietuvos gamtos istekliu rusis miskai. Jie uzima beveik trecdali salies teritorijos. Vyrauja jaunuolinai ir pusamziai miskai, tinkamu naudoti brandziu medynu dalis sudaro tik keleta procentu. Lietuvoje turimi misku plotai leidzia patenkinti didziaja dali medienos poreikiu. Tinkamai taikant ekonominius medienos naudojimus didele dali jos pagamintos produkcijos gali butu ir eksportuoti. Didelis misku vaidmuo vertinant Lietuvos ekonomine busena jie geriausiai atspindi atmosferines tarsos bukle. Misku degradacija – rimtas ispejimas imtis nauju priemoniu ir sustabdyti gamtos tersima.

47. URBANIZACIJOS EKOLOGINĖS PROBLEMOS IR MIESTŲ PERPILDYMO KASTAI.

Didziausios ekologines problemos kyla ne vien del to kad dideja bendras pasaulio gyventoju skaicius o to del kad vyksta svarbus gamtai procesas urbonizacija. Urbanizacija arba zemes gyventoju telkimasis miestuose siuo metu yra vienas svarbiausiu aplinkos kitimo veiksniu. Urbanizacijau ekologiniu poziuriu budinga tai kad kuo toliau tuo labiau vega prie gamtos tersimo tai matoma bet kurio miesto pavyzdziu. Kur jis bebutu: ar issivysciusiuose ar besivystanciuose salyse. Skirtumas tik toks kad labiau issivysciusiuose salyse geriau veikia gamtosaugos tarnybos. Ekologiniai tarsos reguliavimo metodai. Visa tai kelia vis didejanti pasaulio visuomenes susirupinima, reikalauja nemazu kaštu, butinu bent jau aplinkos tarsai stabilizuoti. Vis stipriau

ne tik ekologinie bet ir ekonominiu poziuriu urbanizacija veikia besivystancias salis. Urbanizacijos procesa skatina kaimo gyventoju sparti migracija i miestus. Kartu mazina ir zemes ukio produkcijos gamybos apimtis. Beveik puse planetos gyventoju gyvena miestuose, kuriu nemaza dalis labai perpildyti. Tai sudaro labai daug nepatogumu miestams reikia labai didelio kiekio vandens, energijos ir maisto produktu o ju daznai truksta ypac geriamo vandens, silumos. Nemaza problema iskyla del to kad aplinka uztersiama didziuliais buitiniu atlieku kiekiais. Tam kiekvienais metais reikalingi ir atitinkami ppapildomi kastai naujei iskilusioms problemoms spresti. Antraip sunkins gyvenimo salygas. Todel urbanizuotose teritorijose butina panaudoti visas aplinkos kontroles priemones ir ypac ekonominius aplinkos tarsos reguliavimo metodus. Lietuvoje urbanizacijos problema tai pogi yra ir si ekologine padetis del urbanizacijos tikrai sudetinga ir aplinkosaugos srityje musu laukia kruopstus itemptas ir atkaklus darbas.

52. BNP kaip pajamų suma.

Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP). Bendrasis

nacionalinis produktas yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį

(paprastai per metus), piniginių verčių ssuma.

BNP apima toli gražu ne visas prekes ir paslaugas, kurias pardavė tais metais jų gamintojai. Į kurių

nors metų BNP įeina būtent tais metais pagaminta produkcija. BNP sudaro vien baigtinių prekių

ir paslaugų vertė.

BNP kaip pajamų suma. Šiuo metodu BNP apskaičiuojamas sudedant vvisas pajamas, kurias gauna

visų gamybos veiksnių savininkai už savo paslaugas, bei pridedant amortizacinius atskaitymus ir

netiesioginius verslo mokesčius. Pajamos (jos vadinamos gamybos veiksnių pajamomis) susideda

iš keturių pagrindinių elementų: atlyginimų, nuomos mokesčių, palūkanų ir pelno.

Atlyginimai. Tai stambiausia pajamų grupė, ji apima darbo užmokestį ir algas. Ši pajamų rūšis

išreiškia tą produkcijos vertės dalį, kuri priskiriama darbo veiksniui. Į šią pajamų grupę įeina

darbuotojų pajamos, įmonininkų daromi įnašai į valstybinius ir privačius pensijų bei kitus socialinius fondus, t. y. visos išlaidos, susijusios su darbo jėgos išlaikymu.

Nuomos mokesčiai. Tai mokėjimai už žemės, pastatų, kartais ir kai kurių kitų ilgai tarnaujančių

daiktų naudojimą per tam tikrą laiko tarpsnį. Tai žemės ir kito nekilnojamo turto pajamos.

Palūkanos.Tai piniginio kapitalo pajamos. Jos apima palūkanas už indėlius banke, kompanijų,

obligacijų turėtojų gaunamas ppajamas, bankų gaunamą pelną kaip skirtumą tarp jo išmokamų už indėlius ir gaunamų už paskolas palūkanų.

Pelnas. Pelnas skirstomas į dvi dalis: į pavienių ar susijungusių savarankiškų savininkų grynąsias pajamas ir bendrovių pelną. Dalis bendrovių pelno yra išreiškiama kaip dividendai akcijų savininkams: ši dalis sudaro paskirstytąjį pelną. Likusi dalis nepaskirstytasis pelnas.

Amortizacija. Amortizacija pasireiškia kaip kapitalo vartojimo atskaitymai. Jos lėšos nepriskiriamos kuriam nors gamybos veiksniui kaip jo pajamos; jos yra reinvestuojamos į gamybą, išsaugant pradinį darbo priemonių gamybinį pajėgumą.

Netiesioginiai verslo mokesčiai. Šiai mmokesčių grupei priklauso bendrasis apyvartos mokestis, akcizai, muitai. Šie mokesčiai netiesioginiai – jie nustatomi ne pačiai firmai, o jos gaminamai (arba importuojamai ūkio tikslais) produkcijai.

BNP, apskaičiuotas išlaidų sumavimo būdu, yra per metus gautų atlyginimų, palūkanų, nuomos mokesčių, pelno, amortizacijos bei netiesioginių verslo mokesčių suma.

57.Visuminės paklausos ir pasiūlos pusiausvyra.

Visuminė paklausa – tai kreivė,kuri parodo skirtingą prekių ir paslaugų kiekį, t.y. realią nacionalinę gamybos apimtį, kurią vartotojai, įmonės ir vyriausybė pirktų, esant bet kokiam kainų lygiui. Tačiau kuo mažesnis kainų lygis, tuo daugiau realaus nacionalinio produkto norės įsigyti šalies vartotojai, įmonės, vyriausybė, bei užsienio pirkėjai. Visuminis perkamų prekių bei paslaugų kiekis didėja, krentant bendram kainų lygiui.

Pagrindiniai veiksniai lemiantys visuminės paklausos kreivės kitimą:

Palūkanų norma. Šis veiksnys parodo, kad visuomenės paklausos kreivės trajektorija nulemia pasikeitęs palūkanų normos kainų lygis, o kartu ir pasikeitę vartotojų išlaidos ir investicijos. Taigi didesnis kainų lygis didina pinigų paklausą. Kai pinigų kiekis nekinta, paklausos padidėjimas smarkiai padidina palūkanų normą.

Turto poveikis. Esant didesniam kainų lygiui reali vertė, arba pirkėjo pajėgumas, sukauptas finansinių aktyvų pavidalu ( dažniausiai terminuotieji indėliai arba obligacijos ), sumažėja.

Importo poveikis. Importas yra svarbus visuminių išlaidų komponentas. Importo ir eksporto kiekis priklauso nuo kainų pas mus ir užsienyje. Kainų lygio pakilimas mūsų šalyje padidins importą ir ssumažins eksportą. Importo kainų lygio pakilimas šalyje sumažins vidaus prekių ir paslaugų visuminę paklausą. Ir atvirkščiai.

Visuminė pasiūla. Visuminė pasiūla rodo ne tik fiksuotą pasiūlos dydį, o pasiūlos srautą, jo kitimą priklausomai nuo teikiamų rinkon prekių ir paslaugų kainų bei kitų veiksnių ( nuo darbo užmokesčio ir kitų gamybos kaštų elementų, technikos lygio ir jos sąlygoto produktyvumo ). Visuminės pasiūlos kreivė rodo, kokį prekių ir paslaugų kiekį gamintojai pateiks rinkai kiekvienu galimu kainų lygio atveju.

Q1 parodo realaus nacionalinio produkto apimties lygį, esant visiškam užimtumui. Horizontali kreivės linija apima realios nacionalinės gamybos apimtį, kuri žymiai mažesnė negu nacionalinės gamybos apimtis, esant taške Q1. Vertikali linija pasiekiama, kai visuminė paklausa yra pakankamai didelė, kad užtikrintų visišką užimtumą (taškas Q2). Tarpinė linija – (tarp taškų Q1 ir Q2) reali nacionalinės gamybos apimtis priklausanti nuo kainų lygio.

59. Verslo ciklai, jų sąvoka: ilgalaikė tendencija, sezoniniai ir cikliniai svyravimai, ciklo stadijos ir ciklinių svyravimų priežastys.

Nacionalinio produkto apimtis nuolat keičiasi. Ilgu laikotarpiu tas kitimas reiškiasi kaip nacionalinio produkto augimas, o trumpais laikotarpiais BNP – ir padidėja ir sumažėja. Galima skirti tris tokių kitimų rūšis:

Ilgalaikė tendencija apibudina per didelį laiko tarpą išryškėjusią tendenciją. Jei BNP ir kiti visuomeninės gamybos apimties rodikliai turi tendenciją augti, didėti.

Sezoniniai svyravimai. Daugeliui eekonomikos procesų būdingas sezoniškumas, pvz., žemės ūkyje darbų apimtis vasarą yra didesnė nei žiemą. Tai daro įtaką kitiems ekonominiams rodikliams: užimtumui, prekių apyvartai. Jei nagrinėjami trumpų laikotarpių ekonominiai procesai, į sezoniškumą atsižvelgti būtina.

Cikliniai svyravimai. Jei kuriam nors procesui nebūdingi sezoniniai svyravimai, jis nesirutulios tolygiai. Daugumos procesų parametrai nuolat kinta, tačiau bendra tendencija lieka. Ekonominio pakilimo metai pertraukiami bendros ūkinės padėties santykiniu ir absoliučiu pablogėjimu, šį dėsningai pakeičia naujas ūkio aktyvumo pakilimas. Tokie svyravimai vadinami cikliniais.

Ciklo stadijos. Periodiškas ekonominių procesų svyravimas apibūdinamas atskirų ciklo stadijų charakteristikomis.

Krizė (lūžis, depresija). Tai žemiausia eilinio ciklo stadija. Jos metu išauga nedarbas, o paklausa gerokai atsilieka nuo gamybinių pajėgumų. Verslo pajamos ir pelnas smukę, o dalis firmų patiria nuostolių. Jei toks ciklas yra gilus ir užtrunka ilgą laiką, jis vadinamas depresija. Jai būdinga:

a)aukštas nedarbo lygis; b) plataus vartojimo reikmenų kainų kritimas; c) pramonės gamybos mažėjimas; d) tarptautinės prekybos žlugimas.

Pagyvėjimas (pakilimas). Tai stadija, einanti po krizės, kada gamyba pradeda augti. Atnaujinami nusidėvėję įrengimai, kyla užimtumo, pajamų ir vartojimo rodikliai. Pagyvėja gamybos, realizavimo ir pelno perspektyvos, pagausėja investavimo motyvų.

Viršūnė (pakilimas). Nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia, ji pasiekia potencialaus nacionalinio produkto lygį. Atsiranda įtampa darbo rinkoje, ypač ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos. Gali kilti deficito požymių ir medžiagų

bei žaliavų rinkoje. Investicinės išlaidos auga, kainų kilimas sąlygoja gamybos kaštų augimą.

Nuosmukis (recesija). Vyksta gamybos mažėjimas. Jis prasideda prekių ir paslaugų realizavimo mažėjimu; lėtėja gamybos vystymosi tempai, vėliau gamyba visai nustoja didėti, ji net gali mažėti. Sumažėja ir užimtumas. Krenta ir rentabilumas, nyksta naujų investicijų motyvai.

Ciklinių svyravimų priežastys. Dar nėra ištirta kas konkrečiai sukelia ūkinės veiklos masto intensyvumo svyravimus. Klasikinės ekonomikos teorijos požiūriu, svyravimai ūkyje kyla dėl laikino disbalanso darbo rinkoje – darbo užmokesčio lygis pakyla per aukštai iir darbo jėgos pasiūla dėl to ima viršyti jos paklausą, plečiasi nedarbas. Nedarbas sąlygoja darbo užmokesčio kitimą, darbo jėgos paklausa padidėja, gamyba vėl ima augti ir grįžta pusiausvira.

Dž. Keinso nuomone, svyravimo priežastis yra privačių kapitalo investicijų lygis ir jo svyravimai.

Pagal monetaristų pažiūras svyravimus lemia pinigų kiekis cirkuliacijoje

61. FISKALINE POLITIKA JOS ESMĖ, TIKSLAI IR PRIEMONĖS

Fiskaline politika- biudzetines politicos dalis susijusi su valstybinio biudzeto pajamu formavimu remiantis mokesciu sistema. Pagrindinis fiskalines politicos tikslas yra ne garbo arba infliacijos panaikinimas. Kai egzistuoja nuosmukis ((paklausos sumazejimas) reikalinga ekspansine (ekonomines pletros) fiskaline politika. Ja sudaro didejancios vyriausybes islaidos arba mazesni mokesciai arba ju kombinacija. Kitaip tariant jei biudzetas butu subalansuotas is pat pradziu , fiskaline politika turetu judeti vyriausybes biudzeto deficito kriptimi nuosmukio metu. Atvirksciai, kkada egzistuoja paklausos salygojama infliacija reikalinga restrikcine ribojanti fiskaline politika. Ji susideda is mazejanciu vyriausybes islaidu arba didesniu mokesciu arba ju abieju kombinacijos. Kitaip tariant fiskaline politika judetu palankia pasiulai vyriausybes biudzete kriptimi kai ekonomika susidurtu su infliacijos kontroliavimo problema. Fiskaline politika yra ne kas kita kaip biudzeto politika. Jos pagrindinis klausimas yra biudzeto balansas. Vyriausybes fiskaline politika realizuojama mokesciais bei biudzeto islaidomis paveikiant visuomenes paklausos funkcija. Jei mokesciai mazinami arba vyriausybes islaidos didinamos paklausos kreive pasisslenka desinen sukeldama BNP augima. Jei mokesciai didinami arba (ir) vyriausybes islaidos mazinamos – visuomenes paklausos kreive persikelia kairen ir BNP sumazeja. Vadinasi keisdama mokescius bei savas islaidas vyriausybe keicia visumine paklausa ir gali pasalinti arba sumazinti recesini arba infliacini tarpsnius. Valstybinis prekiu ir ppaslaugu vartojimas tiesiogiai didina visumine paklausa mokesciai. Mokeciai netiesiogiai per grinuju pajamu mazejima mazina visumine paklausa, vadinasi, mokeciai ir valstybinis vartojimas yra valstybes irankai. Siekiant pusiausvyra atitinkancio BNP lygio. Ekonomika paprastai padeda stabilizuoti tai kad vyriausybes biudzetas nuosmukiu metu savaime tampa deficitinis, o infliaciniu pakilimu laikotarpiu – per teklinis. Savaiminiai sviravimai gali buti laikomi teigiamu reiskiniu.

63. PINIGAI, JŲ KILMĖ, ESMĖ IR FUNKCIJOS. ŠIUOLAIKINIAI PINIGAI.

pinigai yra mainu priemone, tarpininkai. Iki tokiu pinigu kokius mes turime dabar pinigu funkcijas atlikinejo akmenys, iivairios kriaukles, zvairiu kailiai sidabras, auksas ir kitokios vertybes, kurios buvo visuotinai pripazistama mainu priemone.iki pinigu atsiradimo mainai vyko tiesiogiai tai yra viena preke ar paslauga mainoma i kita. Tokie mainai vadinami naturiniais ir siais laikais naturiniai mainai nera isnyke, jie kartais naudojami suirus ar gerai nesusiformavus pinigu ukiui. Pinigu atsiradimas atliko visuotinio ekvivalento vaidmeni taciau daznai kildavo problemu kai ekvivalentas turejo buti dalomas. Todel sidabras ir auksas turejo siuo atzvilgiu dideliu pranasumu del ju dalumo, grynumo ir tvarumo. Pradzioje btangieji metalai pinigu funkcijas atlikinejo naturaliu pavidalu tai yra monetos verte buvo lygo brabgiojo metalo, sunaudoto monetai, vertei. Ilgainiui monetos tapo tik simboliniais pinigais, nes ju naturali verte paisorde daug mazesne uz ju nominala. Monetu isradimas labai palengvino atsiskaityma bvei skantino prekyba. Jos tapo visuotinai pripazintu pinigu kuriuo buvo galima atsiskaityti uz prekes ir paslaugas.po truputi i grynuju metalu monetas i maisant pigesniu metalu, vadinamosios lygaturos, neisvengiamai turejo atsirasti dar pigesne atsiskaitymo priemone, atliekant pinigu funkcijas. Tokie buvo popieriniai pinigai. Jie savo savo esme tik pinigu zenklai. Mainu ir mokejimo priemones galia jiems suteike valstybe. Kitaip tariant popieriniai pinigai turi perkamaja galia todel kad yra visuotinai pripazistami. Pinigai atlieka tokias pagrindines tarpusavyje susijusias funkcijas: mainu (cirkuliacijos priemone), apskaitos vienetas, vertes mmatas, kaupimo priemone.

Siuolaikiniai pinigai – tačiau dabar yra kitaip, nes auksą pakeitė pinigai. Kartą išleisti pinigai, jau gali būti išimti iš apyvartos tik juos pakeitus kitais pinigais, t.y. jie vis vien likis, todel pinigų kiekis yra svarbus ekonominis veiksnys. Nuo jų kiekio priklauso ir kainų lygis, ir nacionalinio produkto apimtis. Pinigų funkcijas atlieka ne vien tradiciniai banknotai, atsiskaitymai vyksta ir čekiais. Čekiai atsiranda, kai atidaroma individuali einamoji sąskaita banke. Ji atidaroma inešus piniginį indėlį. Tai raštiškas nurodymas bankui , kuriame atydaryta einamoji sąskaita, pervestą nurodytą pinigų sumą į tam tikrą kito asmens einamająn sąskaitą, kuri gali būti , bet kuriame banke. Čekiio gavėjas jį gali pateikti bet kuriam bankui ir operacija bus atlikta be sutrikimų. Tačiau patys čekiai laisvai necirkuliuoja.

64. Pinigų perkamoji galia. Infliacija, nedarbas ir pinigų kiekis.

Nedarbas. Nedarbas t.y. ne visiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas. Jis sukelia ir ne ekonominio pobūdžio socialines problemas. Nedarbas yra ne vienalytis reiškinys. Nedarbo lygio padidėjimas – viena iš svarbių nuosmukio požymių. Nedarbo pokyčiai įvertinami, nustatant jo lygį , jį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras. Dirbančiais laikomi visi tie, kurie dirba bent vieną valandą per savaite. Bedarbiai, kurie neturi darbo: laikinai nnedirba bei laukia kvietimo dirbti, žada pradėti dirbti po mėnesio, aktyviai ieško darbo bent jau keturias savaites. Darbo ištekliams nepriklauso pensininkai, stacionaros studentai, mamos, prižiūrinčios mažamečius vaikus.

Dalinis nedarbas būna tada kai: darbuotoojai gali isidarbinti tik ne visą darbo dieną, nors jie nori dirbti visą darbo laiką; darbuotojai dirba ne visą darbo laiką, nors jie ir gauna visą atlyginimą.

Nedarbo tipai – migracinis, struktūrinis ir ciklinis nedarbas.

Migracinis nedarbas atsiranda žmonėms paliekant darbo vietas dėl įvairių asmeninių priežasčių. Struktūrinis – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros. Taip atsitinka keičiantis gaminamos prosukcijos nomenklatūrai bei jos tachnologijai, t.y. mokslo ir technikos pažangos sąlygomis.

Ciklinis nedarbas atsiranda kai sumažėja ūkinis aktyvumas, ekonomikos vystymasis ima lėtėti. Šis nedarbo tipas kartais ir yra apibudinanamas kaip nepakankamos paklausos nedarbas. Visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo lygis žemasir nesukelia infliacijos padidėjimo. Infliacija. Nuostoliai dėl infliacijos nėra tikie aiškūs kaip nuostoliai dėl nedarbo. Dėl infliacijos sumažėja pinigų vertė. NetIkėta infliacija perskirsto turtą, paima iš skolintojų ir perduoda skolininkams. Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Skiriami du infliacijos tipai: šliaužianti – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastivių tempų infliacija. Šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo tendencija dar

didėti. Dar galima išskirti hiperinfliaciją – kada kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kas dien.Pinigų perkamoji galia ir pinigų kiekis kiekvienu momentu tautos ūkiui reikia tam tikro kiekybiškai apibrėžto pinigų kiekio, ir per didelis ar per mažas jų kiekis nėra pageidautinas reiškinys (kai per daug – pinigų perkamoji galia maža, kai per mažai – gali būti jų trūkumas). Visi konkrečiu metu ekonomikoje esantys pinigai vadinami pinigų pasiūla. Galime manyti, kad grynaisiais geriausia laikyti ne ilgai ar ne daug ppinigų, nes ilgainiui jų perkamoji galia gali sumažėti dėl pasikeitusio prekių ir paslaugų kainų indekso. Daug geriau ir pelningiau pinigus inevstuoti i pelningus dalykus, tokius kaip nekilnojamasis turtas, kurio pinigine verte kas met auga, arba i kokius nors vertybinius popierius kurie duoda dividenta ar palukanas, arba tiesiog padeti pinigus i banka ir taip pat auginti palukanas.