Tarptautinė prekyba

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA 4

1.1. Pasaulinė rinka 4

1.2. Protekcionizmo sąvoka 4

1.3. Ekonominių teorijų santykis su protekcionizmu 6

2. PROTEKCIONIZMO RAIDA 8

2.1. Atskirų protekcionizmo šakų dotacijų skaičiaus išaugimas 8

2.2 Dvišalių prekybinių santykių sustiprėjimas 9

2.3. Neoprotekcionizmo ištakos 9

3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS INSTRUMENTAI 11

4. TARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI 13

4.1. Muitai 13

4.2. Ekonominis muitų vaidmuo 16

4.3. Kvotos 19

4.4. Eksporto muitas 19

4.5. Muitai paslaugų sektoriuje 20

5. NETARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI 23

5.1. Kiekybiniai apribojimai 23

5.2. Užslėpti prekybos politikos metodai 27

5.3. Finansiniai prekybinės politikos metodai 28

5.4. Neekonominiai reguliavimo metodai 33

6. MUITAI LIETUVOJE 35

6.1. Lietuvos Respublikos muitinės tarnyba ir jos funkcijos 35

6.2. Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymas 36

6.3. Muitų politika 39

IŠVADOS 42

LITERATŪRA 43ĮVADAS

Šalies užsienio ekonominė politika reguliuoja ekonominius santykius su kkitomis šalimis. Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę, kitus veiksnius, vykdo gana skirtingą užsienio prekybos politiką. Beveik visas užsienio prekybos politikos formas galima suskirstyti į dvi kryptis: laisvąją prekybą ir protekcionizmą. Šiomis ekonomikos sąlygomis, kai į pasaulinę rinką įeina mažai išsivysčiusios ir besivystančios šalys, reikia imtis kažkokių priemonių besivystančiai nacionalinei ekonomikai apsaugoti nuo stiprios užsienio konkurencijos. Todėl šiuo metu dar negali būti laisvos prekybos, kadangi ekonomikos vystymasis įvairiose šalyse prasidėjo ne vienu metu. Protekcionizmu siekiama ekonominėmis priemonėmis (tarifiniais, netarifiniais pprekybos apribojimo metodais) apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos, išugdyti vidaus pramonės šakas.

Darbo tikslas – – remiantis ekonominės, bei finansinės srities literatūra išanalizuoti protekcionizmo metodus tarptautinėje prekyboje

Darbo objektas – protekcionizmas.

Darbo subjektas – protekcionizmo metodai tarptautinėje prekyboje.

Uždaviniai:

• plačiau išanalizuoti pprotekcionizmą;

• pateikti protekcionizmo metodus tarptautinėje prekyboje;

• išanalizuoti vieną iš protekcionizmo, užsienio prekybos politikoje, priemonių taikomų Lietuvoje.

Šiame kursiniame darbe daugiausiai buvo remtasi A. Kirejevo knyga “Prekybos ekonomika”, P. Krugmano knyga “Tarptautinė ekonomika”, kuriose buvo pateikta susisteminta protekcionizmo metodų klasifikacija. Praktinei daliai parašyti pasirinkau vieną iš labiausiai taikomų protekcionizmo priemonių – muitus. Analizuojant muitus, taikomus Lietuvoje buvo naudotasi įvairiais teisiniais aktais (Lietuvos Respublikos muitų ir tarifų įstatymu ir kt.), straipsniais, J. Tamulevičiaus knyga “Lietuvos valstybinės sienos ekonominė apsauga”.

Kursinio darbo pradžioje supažindinama su tarptautinės prekybos susiformavimu, protekcionizmu plačiau, ekonominių teorijų santykiu su protekcionizmu.

Antrame kursinio darbo skyriuje pateikiama protekcionizmo raida.

Trečiame skyriuje pateikiami tarptautinės prekybos politikos instrumentai, instrumentų klasifikacija.

Didžiausią šio kursinio darbo dalį užima tarifinių ir netarifinių tarptautinės prekybos apribojimo metodų pateikimas, jų apibūdinimas, privalumai ir trūkumai.

Paskutiniame sskyriuje pateikta muitų analizė Lietuvoje, supažindinama su LR muitinės tarnyba bei jos funkcijomis, LR muitų ir tarifų įstatymu, analizuojama muitų politika Lietuvoje.1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA

1.1. Pasaulinė rinka

Tarptautinė ekonomika (plačiąja prasme) – tai teorija, naudojama ekonomikos supratimui šiuolaikiniame visaapimančiame pasaulyje [16, p. 11].

Tarptautinė ekonomika (siaurąja prasme)  tai rinkos ekonomikos dalis, nagrinėjanti sąveiką (mainų būdu) tarp ūkinių subjektų, vykstančią tarptautinėje rinkoje, gamybos priemonių ir išteklių judėjimą bei valstybių tarptautinės ekonomikos politikos formavimą.

Vidinė rinka gali būti paaiškinama paprasčiausia ir seniausia jos pasireiškimo fforma. kai prekę/produktą pagaminęs asmuo parduoda ją pirkėjui, kuris už ją iš karto sumoka  tai paprasčiausi mainai – gauna prekę, duoda pinigus. Tokia forma pasireiškė jau Pompėjoje, Romoje, Senovės Graikijoje. Vėliau į šiuos santykius įsiterpia pirkliai  prekes superka iš gamintojų ir parduoda jas vartotojams. Pamažu susiformavo nacionalinės rinkos, kurias sudarė darbo, kapitalo, išteklių ir kitos rinkos. Dalis nacionalinės rinkos orientavosi į užsienio pirkėjus (kad ir prekyba vergais).

Pasaulinė rinka – sfera pastovių prekių–pinigų santykių tarp šalių, pagrįstų tarptautiniu darbo pasidalijimu [16, p.28].

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų:

• eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos)

ir

• importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją) [Nr. 268].

Pasaulinėje rinkoje yra pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Jei viena šalis eksportuoja, tai kita importuoja, ir tie prekių judėjimai „iš” „į” šalį tarpusavyje pasauliniu mastu susilygina. Tačiau šaliai nepavyktų eksportuoti prekių nė už 1 litą, jei nebūtų kažkur vartotojų, dėl vienų ar kitų priežasčių norinčių tą prekę įsigyti.

Pasaulinės rinkos vystymasis 19 – 20 amžių sandūroje paskatino intensyvesnį tarptautinės ekonomikos vystymąsi. Tarptautinę prekybą skatina tokie veiksniai:

1. Prekybos liberalizavimas.

2. Prekių transportavimo laiko trumpinimas.

3. Technikos pažanga.

4. Daugianacionalinių įmonių steigimas.

Taigi, pasaulinės rinkos inicijuotas tarptautinės ekonomikos atsiradimas ir formavimasis privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonomikos reguliavimas, vykdomas nacionalinių vyriausybių, kkurio pagrindiniai bruožai [16, p.39] yra

1) valstybinis užsienio prekybos reguliavimas pasireiškia tarifiniais ir netarifiniais metodais.

2) valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo importo–eksporto, darbo jėgos technologijų.

3) valstybės reguliavimas valiutos ir finansų (makroekonominiame lygyje).1.2. Protekcionizmo sąvoka

Šiomis ekonomikos sąlygomis, kai į pasaulinę rinką įeina mažai išsivysčiusios ir besivystančios šalys, reikia imtis kažkokių priemonių besivystančiai nacionalinei ekonomikai apsaugoti nuo stiprios užsienio konkurencijos. Todėl šiuo metu dar negali būti laisvos prekybos, kadangi ekonomikos vystymasis įvairiose šalyse prasidėjo ne vienu metu. Kiekviena valstybė siekia eksportuoti kuo daugiau prekių ar paslaugų ir riboti jų importą.

Tarptautinės prekybos reguliavimas vyksta ekonominiais (tarifai, netarifiniai veiksniai) ir neekonominiais (prekybinės sutartys, teisiniai režimai) veiksniais.

Valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas gali būti:

 vienpusis, kada valstybinio prekybos apribojimo veiksmai naudojami šalies be atskirų susitarimų ar konsultacijų su jos prekybiniais partneriais. Dažniausiai tokie vienpusiai veiksmai naudojami atsižvelgiant į analogiškus kitų valstybių veiksmus, kurie tik priveda prie įtampos tarp prekybinių partnerių. Tie veiksmai: kvotų importui nustatymas, tarifų atskiroms prekėms įvedimas ir pan.

 dvipusis, kada prekybos politika vykdoma derinant abiejų valstybių-prekybos partnerių interesus ir veiksmus. Pvz., abiems šalims susitarus, gali būti įvestos konvencinės muitai, nepažeidžiant nei vienos iš partnerių interesų, gali būti suderinami techniniai reikalavimai prekių žymėjimui, pakuotei, pripažįstami kokybės sertifikatai ir pan.

 daugiapusis, kada prekybos politika aptariama ir reguliuojama daugiašaliais susitarimais. Tokių daugiašalių vvienas ryškiausių pavyzdžių – Generalinis susitarimas dėl muitų ir tarifų (GATT), liečiantis Europos sąjungos (ES) šalis prekybiniuose santykiuose.

Priklausomai nuo valstybės kišimosi į tarptautinę prekybą lygio, galima išskirti dvi politikas [16, p.199]:

a)protekcionistinė prekybos politika,

b)laisvos prekybos politika.

Su protekcionizmo sąvoka bene labiausiai yra siejamas australas Maksas Kordenas, išplėtojęs ir apibendrinęs protekcionizmo teoriją [16, p.198].

Laisva prekyba – politika, kai valstybė minimaliai kišasi į užsienio prekybą, kuri, savo ruožtu, vystosi veikiant laisvai kintančioms pasiūlos ir paklausos santykį lemiančioms jėgoms.

Protekcionizmas – valstybės formuojama politika, kurios tikslas  apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, panaudojant tarifinius ir netarifinius prekybos politikos instrumentus [16,p.199].

Laisvosios prekybos pagrindinis teiginys, kad kiekviena šalis turinti plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai patogiausios palyginti su kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi laisvosios prekybos privalumai yra šie : ji skatina abipusiškai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą

Į klausimą ką valstybė turėtų taikyti protekcionizmą, suteikiantį sąlygas vystytis nacionalinei ekonomikai, ar laisvą prekybą, leidžiančią tiesiogiai sulyginti nacionalinius prekybos išteklius su tarptautiniais, kyla nesiliaujantys ginčai ir diskusijos tarp politikų ir ekonomistų. Atrodytų, kad ne tokia jau trumpa praktika šioje srityje galėtų duoti realų atsakymą, nulemiantį kurios nors vienos politikos pranašumą

kitos atžvilgiu. Bet praktika pateikia akibrokštą: įvairiais pasaulinės ekonomikos laikotarpiais labiau pasiteisino tai viena, tai kita politika. Tačiau niekuomet nebuvo efektyvi tik viena: efektyviausiai veikia protingas abiejų politikų derinimas atsižvelgiant į situaciją.

Taigi, protekcionizmas kinta, galima išskirti net kelias ryškesnes jo formas:

 rūšinis protekcionizmas  nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus produktus.

 šakinis protekcionizmas gina tam tikras ūkio šakas, visų pirmiausia taikomas žemės ūkiui (agrarinis protekcionizmas).

 kolektyvinis protekcionizmas  susitarę kelios valstybės (pasirašiusios sutartį, sudarančios kokį nors junginį ar pan.) naudoja protekcionizmą, nukreiptą įį jų ratą neįeinančias valstybe.s.

 paslėptas protekcionizmas  įgyvendinamas užslėptais vidinės ekonomikos politikos metodais.1.3. Ekonominių teorijų santykis su protekcionizmu

Kodėl šalys prekiauja viena su kita? Būtent tokį klausimą pirmiausia kėlė visos ekonomikos teorijos. Todėl toliau bus apžvelgiamos kelios teorijos ir akcentuojamas jų požiūris į tarptautinę ekonomiką, laisvą prekybą bei protekcionizmą.

Visiško pranašumo teorija – skelbia, kad tarptautinė prekyba apsimoka tik tada, jei 2 šalys prekiauja tokiomis prekėmis, kurias prekiaujančios šalys pagamina su mažiausiomis išlaidomis (t.y., šalis turi pranašumą, kadangi ji naudoja pigesnes žaliavas iir technologijas, pigi darbo jėga ir pan.). Yra įvertinama, kuri šalis greičiau sugeba pagaminti produktą. Tad valstybėms mainant vienos šalies pranašesnį produktą į kitos, gaunama abipusė nauda [16, p. 84].

Palyginamo pranašumo teorija – toliau plėtojo visiško pranašumo teoriją. Jeigu šalys sspecializuojasi tų prekių gamyboje, kurias jos gali pagaminti su sąlyginai mažesnėmis sąnaudomis lyginant su kitomis, tai prekė bus vienodai naudinga abiems šalims, nepriklausomai nuo to, ar ta gamyba efektyvesnė ar ne už kitos šalies [16, p.87].

Importuojamo produkto kaina nustatoma pagal eksportuojamos prekės kainą, kadangi valstybėms reikia užsimokėti už importuojamas prekes. Tad galutinis kainų nustatymas apsprendžiamas vidiniu poreikiu prekei kiekvienoje iš prekiaujančių šalių. Prekiaujančios šalys patiria naudą – ekonominį efektą. Jis gaunamas kiekvienos šalies tik tuomet, kai kiekviena iš jų specializuojasi pranašumą turinčios prekės gamyboje.

Pagal šią teoriją teigiamai žiūrima į laisvą, be jokių suvaržymų tarptautinę ekonomiką. Praktikoje yra kitaip: vyriausybės gina gana silpnas šalies ūkio šakas nuo užsienio konkurencijos, kadangi laisva prekyba gali būti naudinga tik tai šaliai, kurios prekės ggali lygiaverčiai konkuruoti su analogiškomis užsienio prekėmis. Kol tai bus pasiekta, tol reikia remti ir saugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos [19, p. 97].

Išsivysčiusiose šalyse, ypač profsąjunginiuose rateliuose, populiari tezė: būtina atmesti importuojamas prekes, kadangi užsienio prekės konkurentabilesnės, ypač dėl pigesnės darbo jėgos.

Gamybos faktorių ryšio teorija nagrinėja prekės imlumą kapitalui ir darbui. Kiekviena šalis eksportuoja tas prekes, kurių pagaminimui ji turi visus reikiamus išteklius ir importuoja tas, kurių pagaminimui išteklių trūksta. Tarptautinė prekyba išlygina absoliučias ir atitinkamas kainas ne tik pprekėms, bet ir ištekliams, kurių reikia prekės pagaminimui.

Dalyvaudama prekyboje, šalis patiria naudą, ypač jei ji specializuojasi pranašumą turinčios prekės gamyboje [19, p. 123].

Pagal šiuolaikinę ekonomikos teoriją – idealiu atveju kiekviena šalis gamina tam tikrą santykinai pranašesnę prekę ir parduoda ją kitoms valstybėms mainais importuodama tokio pat santykinio pranašumo prekę. Realiame gyvenime tai neįmanoma, kadangi kinta ir darbo, ir kapitalo išteklių vertė. Todėl bendru atveju kiekviena šalis turi naudą jau tada, kai ji pradeda prekybinius santykius su kita valstybe (mainų nauda) ir gamina prekę, kuri yra konkurentabili (kadangi ją perka) – šalis didžiausią naudą patiria specializuodamasi tokios prekės gamyboje.

Tarptautinės prekybos modelis susieja bendrą pasiūlos ir paklausos pusiausvyra tarptautinėje prekyboje su vidaus rinkos paklausa ir pasiūla.

Eksporto ir importo apimčių santykio didėjimas rodo šalies ekonominį augimą, mažėjimas – smukimą. Konkrečiai šaliai yra naudinga, kai joje yra visos sąlygos eksportuoti, o likusiame pasaulyje laukiama importo [16, p. 152].

Specifinių faktorių teorija aiškina, kad šalys skirtingai apsirūpinusios reikalingais faktoriais. Jei ji turi tuos išteklius, kurie reikalingi eksportuojamoms prekėms, tai tų produktų gamyba didėja, o kitų negamina arba gamina minimaliai ir užleidžia vietą importuojamoms prekėms.

Teorijos, nagrinėjančios pasiūlą ir paklausą kaip tarptautinės prekybos priežastį nurodo, kad labiau apsimoka eksportuoti prekę į tas valstybes, kur paklausos ir pasiūlos santykis aartimas šalies–eksportuotojos paklausai ir pasiūlai, arba paklausa vi.ršija pasiūlą.

Teorijos skelbia, kad konkurencija, prekyba be jokių apribojimų duoda didžiausią efektą ir naudą tarptautinėje prekyboje dalyvaujančioms šalims. Praktiškai taip būtų, jei šalys būtų vienodai pajėgios gaminti santykinai tiek pat prekių, kurios yra paklausios tarptautinėje rinkoje, o kurioms neturi pakankamai išteklių – importuoti jas. Tačiau stipresnės valstybės gali daug ką pagaminti jau vien pažangesnių technologijų dėka, o pigus darbas nebeteikia tokio didelio pranašumo kaip anksčiau. Todėl šalys nori vienaip ar kitaip apsaugoti kai kuriuos ūkio sektorius ar šakas, sukuriančias daug darbo vietų. Protekcionizmas sietinas su tos pačios rūšies produktų mainais, nesąžiningų veiksmų, konkurencijos naudojimu, kadangi bendroje sumoje valstybės gauna daugiau naudos priklausomai nuo pagamintos produkcijos kiekio.

Todėl yra naudingiausia gaminti prekes, kurių sąnaudos yra palyginus su kitų gamintojų žemos, prekės yra paklausios toliau už valstybės ribų. Tačiau laisva prekyba pateisinama tik tuomet, kada nauda gaunama ne kitų sąskaita.2. PROTEKCIONIZMO RAIDA

Po pirmosios naftos krizės išsivysčiusios šalys nusprendė, kad būtina pademonstruoti ištikimybę liberalizmo principams. 1974m. sausyje “Dvidešimtuko grupė” paskelbė tokio tipo pranešimą, o 1974m. gegužės mėnesį priėmė atitinkamą rezoliuciją. Vėliau šis atsidavimas pasitvirtindavo kiekviename aukščiausių šalių vyriausybių susitikime. Tačiau praktikoje neperstojo augti skaičius pasikėsinimų į laisvės principus ir į prekybos visapusiškumą. Taigi vakarų šalys priėmė priemones, nnukreiptas į laikiną ir ilgalaikę savo pramonės apsaugą, o vėliau ir išsivystė dvipusis prekybinių santykių nukreiptumas. Protekcionizmo vystymasis buvo neišvengiamas, todėl ir jo ekonominės ištakos yra visai aiškios.2.1. Atskirų protekcionizmo šakų dotacijų skaičiaus išaugimas

Tikslu sumažinti pramonės šakų nuosmukį, bešališkai paveiktų tarptautinės konkurencijos, kai kuriais atvejais ir dėl to, kad palaikyti aukštas technologijos šakas, išsivysčiusios šalys įvedė visą apsaugos ir pagalbos priemonių arsenalą: visus galimus tarifinius ir netarifinius metodus; importo uždraudimą; kiekybinius apribojimus; savanoriškus eksporto apribojimus; atsiskaitymo pakeitimas; licencijų išdavimas; techniniai apribojimai, tokie kaip sveikatos apsaugos, saugumo aplinkiniams; minimalios kainos nustatymas ir kainų tyrimas; administracinės priemonės; fasavimo ir markiruotės taisyklės; premijos; subsidijos; kreditai išduodami lengvatiniais procentais; ypatingas mokesčių sumažinimas ar socialinių įmokų; kvotos; muitai ir pan.

Pasaulinio banko tyrimų duomenimis, 1986m. vien tik netarifiniai metodai siekė 17% importo išsivysčiusiose šalyse.

Tradiciškai tokių priemonių tipas liečia 2 šakas: energetiką ir žemės ūkį (ŽŪ). ŽŪ intervencionizmo sustiprinimas buvo ypač pastebimas paskutiniais metais: tiesioginės ar netiesioginės ŽŪ subsidijos 1979-1981 lyginant su 1984-1986 m. Europoje išaugo 40%, Kanadoje – 120%, JAV – 173%. Tokio augimo rezultate jie sudarė beveik pusę ŽŪ produkcijos kainos Europoje ir ~ 35% JAV. Be minėtų pramonės šakų, toks apsaugos priemonių tipas siekia vis daugiau pramonės šakų.

Viena iš pirmųjų buvo tekstilės pramonė, su

daugybe susitarimų dėl importo į išsivysčiusios pramonės šalis iš 2-ojo pasaulio šalių. Be to, kai kurios išsivysčiusios pramonės šalys priėmė priemones nacionalinių gamintojų palaikymui.

Nuo 1976-1977 m. metalurgija tarptautinėje prekyboje tapo tuo objektu priemonių, nukreiptų tarptautinės konkurencijos spaudimui sumažinti ar atsispirti jai. Po skirtingų rūšių negriežtų priemonių 1980 m. Spalio 30 d. Europos susivienijimas paskelbė šios šakos krizę, kas leido jam rinkoje įvesti gamybos kvotas, kainų kontrolę ir vyriausybės dotacijas Europos grupių pertvarkymui. 1985 m. ji sudarė sutartį dėl metalurgijos produkcijos eeksporto apribojimo su 12 šalių – tiekėjais iš vakarų Europos, besivystančių šalių (Korėjos, Brazilijos). Amerikos gamintojai, savo ruožtu, 1980 m. rudenį pradėjo antidempingo procedūrą prieš europietiškas organizacijas, su tikslu uždaryti joms nacionalinę rinką. Šis konfliktas išsisprendė 1985 m. prekybininkams sudarius nutarimą dėl europietiško eksporto į JAV apribojimo. 1985 ir 1986 m. metalurgija buvo šaka, kurioje buvo daugiausia susitarimų dėl apribojimo tiek JAV, tiek ir Europoje.

Teisėtvarkos srityje pažeidus konkurenciją pradedamos didinti dotacijos gamybai ir eksportui, kurios leidžia atskirų šalių gamintojams siūlyti kkainą, žemesnę nei gamybos išlaidos. Praėjus kuriam laikui JAV beveik izoliavo rinką. Prancūzija buvo priversta 1986 m. galų gale sumažinti dotacijų dydį dėl nepriimtinos biudžeto padėties [17, p.260].

Protekcionizmas užkariavo ir kitus sektorius: avalynės gamybą, automobilių, žemės ūkio produkcijos ir kt. ŠŠios priemonės vis dažniau ir dažniau įgauna susitarimų formą dėl saviapribojimo, pasiekiamo dvišališkuose susitarimuose.2.2 Dvišalių prekybinių santykių sustiprėjimas

Tarptautinėje prekyboje dvišaliai santykiai vystosi labai greitai. Jie mažai atitinka liberalizmo principus dėl to, kad dvišaliai santykiai trukdo normaliam rinkos vystimuisi. Dvišaliai santykiai įgauna įvairias formas. Labiausiai paplitusios yra šios: susitarimai dėl saviapribojimo ir kompensacinė prekyba.

 Susitarimai dėl saviapribojimo

Jie dažniausiai atsiranda kokios nors prekės greito supirkimo tam tikroje šalyje atveju, kas pastato į pavojų tam tikrą nacionalinės ekonomikos sektorių, svarstomą šalies importuotojos valdžios dėl vienos ar kitos priežasties kaip gyvybiškai svarbų. Paprastai toks nesutarimų tipas priimamas šalies eksportuotojos kaip atsakomoji priemonė neaiškiai ar atvirai grėsmei, galinčiai atnešti žalą jos nacionaliniams interesams. Viena iš labiausiai paliestų tokio tipo susitarimų yra Japonija, kuri apribojo kineskopų spalvotiems ttelevizoriams eksportą į JAV pradedant 1977 m., automobilių eksportą – 1981m, staklių – 1986 m.

Simetriškai šalis, turinti dideles išlaidas dėl prekybos apsikeitimo su vienu iš partnerių, gali teikti jai ypatingas dotacijas pardavimų nacionalinėje rinkoje supaprastinimui.

 Kompensacinės prekybos vystymasis.

Kompensacija yra gamybos sandoris, kuriuo eksportuotojas įsipareigoja atlikti pats ar pravesti bet kokią kitą operaciją, už pardavimus, kuriuos galima pasiekti tik esant šiom sąlygom. Seniausia kompensacijos forma buvo natūralus apsikeitimas, t.y. apsikeitimas prekėmis ekvivalenčios vertės be pinigų apsikeitimo. Šiandien kompensacinė prekyba smarkiai diversifikavosi. Ji ggali įgauti pasitinkančių pirkimų formą, kai eksportuotojas įsipareigoja nupirkti kliento šalyje prekes proporcija, aptarta pardavimo kontrakte: būtent taip vienas Europos automobilių konstruktorius galėjo užpirkti didelį kiekį kavos ir bananų Lotynų Amerikoje. Ofset sandėris – kompensacija, sekanti eksportuojamo materialo elementų įjungimą, gaminamų importuotojo – šalyje, ypač tai praktikuojama parduodant ginkluotę. Pakeitimo – tripusė operacija, skleidžianti trečiai šaliai dvišalius susitarimus dėl pirkimo ir pardavimo sąskaitų kliringo.

1970m. pradžioje kompensaciniai apsikeitimai sudarė tik apie 1% pasaulinės prekybos. Šiandien manoma, kad nuo 20% iki 25% apsikeitimų kompensuojami tiesiogiai. 1972m. kompensacijas praktikavo 15 šalių, išsidėsčiusių vakarų Europoje. 1986m. jų skaičius išaugo nuo 70 iki 100.

Remiantis pasaulinio banko tyrimų duomenimis, kai kuri ekspertai teigė, kad 1986m. tik 20% pasaulinių apsikeitimų vyko GATT taisyklėmis, visiškai laisvai. Iš tikrųjų, ketvirtadalis prekybos apimties buvo vykdoma kvotų ar susitarimų apribojimų pagalba, ketvirtadalis prekybos buvo transnacionalinų korporacijų rankose, ketvirtadalį sudarė kompensaciniai susitarimai [17, p.271].2.3. Neoprotekcionizmo ištakos

Šių paslėptų protekcionizmo formų vystymasis kainuoja labai brangiai. Brangiai visų pirma vystymo požiūriu. Iš tikrųjų, visų pirma jis paveikia trečiojo pasaulio šalis, sumažinant jų pajamas iš eksporto netarifinių apribojimų ir saviapribojimo priemonių atveju arba branginant jų importą kompensacinės prekybos atveju.

Dėl to, tai brangiai kainuoja vartotojams, kuriems atima kainų sumažinimo kai kurioms prekėms galimybę. Panašiu atveju protekcionizmas videomagnetofonų ggamyboje Europos vartotojams kainavo apie 0.5 milijardo dol. 1984m.

Labiausiai piktinantis protekcionizmas bendrai ekonomikai. Tekstilės ir rūbų šakose ekonominis apsisaugojimo priemonių įvertinimas sudarė nuo 1.4 – 1.6 milijardo dol. Europos Sąjungos šalims. Darbo vietų skaičius, išsaugotų išsivysčiusios pramonės šalyse dėka protekcionizmo, neišmatuojamai didelis. 1984 – 1986m. tyrinėjimais, kuriuos atliko Pasauliis bankas, įvertinama 40 000 dol. , vienai darbo vietai Britanijos automobilių pramonėje, t.y. metinis 4 – ių darbuotojų atlygio ekvivalentas.

Pagaliau, šio protekcionizmo plitimas ardo tarptautinės ekonomikos tvarką, įsivyravusią po II pasaulinio karo ir daugiau kaip 3 –ų dešimtmečių bėgyje įrodžiusią savo efektyvumą pasaulinės gerovės didinime. Šis pasikėsinimas į liberalizmo principus iššaukia gailestį, kad tai yra prekybos laisvės iniciatorių rankų darbas išvystytos pramonės šalyse – ir, kad tai visų pirma liečia besivystančias šalis, išlaisvinusias rinkos ekonomikos kelią. Jei neįvesti tvarkos šioje srityje, tai nacionalinio “švento egoizmo” išaugimas (įvairiose šalyse) rizikuoja turėti tokias pat katastrofines pasekmes kaip ir 30 – ųjų pradžioje, mažiausiai ekonominiu planu. Spartus diskusijų plitimas, pasirodo šiandien yra neišvengiamas tam, kad nutraukti šį lemtingą protekcionizmo,plitimą pasaulyje [17, p.275].3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS INSTRUMENTAI

Prekybos politika apima ne tik prekybos, bet ir kitų sričių klausimus (ekonomikos, politikos, organizacinius, administracinius, teisės ir kt.). Šios sąsajos pasireiškia ekonomikos vystymosi įtaka tarptautinei prekybai, politinėmis valstybės nnuostatomis, pozicijomis, teisinių aktų nuostatomis.

Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.

• Tarifinių apribojimų pagrindinis akcentas – muitais formuojami apribojimai.

• Netarifiniai apribojimai pasireiškia kaip kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai.

Apibendrinant aukščiau paminėtas protekcionizmo naudojimo priežastis, galima išskirti tokią jo naudojimo sferą: tarptautinės prekybos apribojimo instrumentai dažniausiai taikomi norint apriboti eksportą arba sudaryti palankesnes sąlygas eksportui.

Pagrindinė valstybės užduotis tarptautinės prekybos srityje:

• padėti vietiniams gamintojams eksportuoti kuo daugiau produkcijos, padidinant jų konkurentabilumą tarptautinėje rinkoje, ir

• riboti importą, sumažinant užsienio prekių konkurentabilumą vidaus rinkoje.

Dėl to dalis ribojančių metodų skirti apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, t.y. nukreipti prieš importą. Kita dalis skirta eksporto skatinimui.

1 lentelė

Prekybos politikos instrumentų klasifikacija [13, p.200]

Metodai Prekybos politikos instrumentai Nukreiptas į reguliavimą

eksporto importo

Tarifiniai Muitų mokesčiai

Tarifų kvotos 



N

e

t Kiekiniai Kvotos

Licencijos

Laisvas susitarimas



 



a

r

i

f

i Paslėpti Valstybės užpirkimai

Reikalavimas, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai

Techniniai apribojimai

Mokesčiai ir rinkliavos 







n

i

a

i Finansiniai Subsidijos

Kreditavimas

Dempingas 





Skirtingos pasaulio šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį, nustatyti kokį nors vidurkį yra gana sunku, ypač tai pasakytina apie netarifinių prekybos metodų naudojimą.

Valstybės prekybos politika gali reikštis kaip

• protekcionizmas,

• nuosaikus reguliavimas,

• laisva prekyba [16, p.201].

Žinoma, dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika, nors vėl gi, apibrėžti, kada jau prasideda protekcionizmas, o kada pereinama į laisvą prekybą, yra beveik neįmanoma. Todėl visi šie teiginiai ir svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: kada stengiamasi visai atsiriboti nuo tarptautinės prekybos ir kada valstybė visai nesikiša į užsienio prekybą. Pagal

visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį gali būti nustatomas tarptautinės prekybos reguliavimo intensyvumas.

Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė pirmiausia turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.

1985 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija paruošė klausimyną, kuris plačiai naudojamas vyriausybių. Jis padeda įvertinti prekybos politikos tam tikrų veiksmų efektyvumą, naudą ir pan. Jame minimi tokie klausimai:

• Koks yra laukiama ekonominė nauda ūkio šakai ar konkrečiai įmonei ir koks bus sukurtas ar iišsaugotas darbo vietų skaičius, panaudojus konkretų prekybos reguliavimo instrumentą?

• Kiek padidės biudžeto pajamos arba kokių prireiks išlaidų įgyvendinti konkretiems veiksmams?

• Kiek išaugs vidaus kainos ir sumažės vartojimas, įvedus tam tikrą apribojimą?

• Kaip tai paveiks esančią rinkos struktūrą ir konkurenciją joje?

• Ar leis šios priemonės ilgalaikėje perspektyvoje konkuruoti ūkio šakai pasaulinėje rinkoje, ar neleis jai “užsikonservuoti” esančiame lygyje?

• Kokią įtaką turės numatoma priemonė giminingoms apsaugomai sferai ūkio šakoms, ypač toms, kurios tiesiogiai vykdo prekybinius mainus (perka – parduoda) su ginama ūkio šaka?

• Kaip sureaguos prekybiniai partneriai ir kkitos šalys, kokie galimų jų atsakomieji veiksmai?

• Ar numatoma priemonė atitinka dvišales ir daugiašales sutartis, kurias yra pasirašiusi valstybė?4. TARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI

4.1. Muitai

Muitai atsirado praktiškai vienu metu su prekyba. Žinoma, jie neturėjo tokių uždavinių ir tikslų kaip dabartinė muitų ppolitika: muitų ėmimas (dažniausiai už pervažiavimą per kieno nors nuosavybėje esančią žemę) buvo puikus būdas pasipelnyti. Viduramžiais ir vėlesniais laikais muitai buvo imami ne tik ties valstybės siena, bet ir įvairiose krašto vietose. Juos ėmė atskiri ponai ties savo žemių ribomis ir laisvi miestai ties savo sienų vartais. Pirmoji muitus nukėlė ties valstybės siena ir juos suvalstybino Prancūzija 1970 metais [10, p.5]. Vėliau muitai pradėjo atlikti tokias funkcijas, kurios panašios į šiuolaikines, tik skyrėsi funkcijų svarbumu. Prieš pusantro šimto metų, tikriausiai, buvo svarbiau, kad muitais galima atsiriboti nuo kitų stiprių šalių prekių įvežimo į šalį ir jos kolonijas (pvz., Didžiosios Britanijos), o ne vietinių gamintojų interesų gynimas. Tad nuo 18 amžiaus, kai Britanijos parlamentas pamėgino įvesti muitus cukrui, arbatai savo kkolonijoms Amerikoje, iki šių dienų muitų politika yra derlinga žemė revoliucijoms ir politinėms kovoms [15, p. 921].

Muitas  pagal muito tarifą nustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamas eksportuojamos ir importuojamos prekės [5].

Kvota importo kiekio ribojimas [15, p. 921].

Tarifinė kvota atsakingos ministerijos arba kitos valstybinės institucijos ūkio subjektui išduotas leidimas įvežti tam tikrą kiekį prekių be muito arba taikant sumažintą muito tarifą, atitinkamai stokojant tų prekių vidaus rinkoje arba pagal sudarytų laisvosios prekybos sutarčių nuostatas [5].

Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos ppagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų.

Muitų tarifas priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas keleriopai:

• santykyje su pasauline rinka, tai  prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas.

Sąrašas naudojamų kvotų ir mokesčių, taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromas atsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką. Panašiai muitų tarifas apibrėžiamas ir LR Muitų įstatyme: tai susistemintas bendrųjų muitų, kurie taikomi importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei eksportuojamoms iš jos prekėms, normų rinkinys.

• konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę. Šiuo atveju muitų tarifas savo reikšme lygus su muito mokesčiu.

Kai kuriose valstybėse muitinės teritorija gali nesutapti su šalies geografine teritorija. Prekė suprantama kaip bet kuris turtas, pervežamas per valstybės sieną, įskaitant net tokius specifinius produktus kaip elektros energija.

Muito mokestis (customs duty)  privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant ar eksportuojant prekę. Muito mokestis atsiranda kaip importo, eksporto dalis.

Muito mokesčiai vykdo šias tris pagrindines funkcijas:

1. Fiskalinė funkcija. Tai taikytina tiek importo, tiek eksporto mokesčiams, kadangi šie pinigai eina į valstybės biudžetą.

2. Protekcinė funkcija. Tai liečia tik importuojamų prekių muitų mokesčius, kadangi jų pagalba vyriausybė apsaugo vietinių gamintojų prekes nuo užsienietiškų importuojamų prekių, mažindama pastarųjų konkurentabilumą šalyje.

3. Balansavimo funkcija. Ją vykdo muito mokesčiai eksportuojamoms prekėms, kurių eksportas valstybei yra nepageidaujamas ar šių prekių kainos nacionalinėje rrinkoje yra daug žemesnės nei pasaulinėje.

Muitų rūšys:

Draudžiamieji muitai. Tai tokie aukšti tarifų muitai, kad eksportuoti į tokią šalį praktiškai neįmanoma. Jie kartais būna taikomi tokioms prekėms, kurios vidinėje rinkoje yra daug brangesnės nei kitose šalyse (dukart), todėl nenorima tokių prekių įsileisti į vidaus rinką. Tokie muitai žlugdo prekybą.

Nedraudžiamieji muitai. Tai mažesnių tarifų muitai, kurie nesužlugdys prekybos, bet ją pastoviai silpnins [15, p.921].

Pagal muitų ėmimo pobūdį jie gali būti skirstomi į tokia rūšis:

• advalioriniai  tai procentas nuo prekės kainos,

• specifiniai  tai tam tikra suma už prekės vienetą,

• mišrūs, t..y.derinami pirmas ir antras būdai.

Advalioriniai (mokestis, skaičiuojamas nuo prekės kainos), yra analogiškas mokesčių proporcijai. Apskaičiuojamas apmuitinamų prekių ir kitų daiktų nustatytos vertės dydžio procentais [10, p.9]. Ir daugiausia naudojamas toms prekėms, kurių, pvz., skiriasi charakteristikos toje pačioje prekės rūšyje (pavyzdžiui, muito mokestis, kaip ir mokesčio dydis, gali būti mažesnis elektrai, išgautai alternatyviais energijos šaltiniais nei pagamintais Ignalinos atominėje elektrinėje). Didžiausias teigiamas šios muito rūšies bruožas yra tas, kad juo palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis, nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo, kinta tik įplaukos į biudžetą. Kaip silpnoji tokio muito pusė įvardijamas reikalingumas muitinėje visuomet žinoti prekės kainą, kuri svyruoja dėl labai daugelio priežasčių.

Specifiniai (tam tikra suma už prekės vienetą) muitai apskaičiuojami nnuo prekių ir kitų vertybių mato vieneto tvirtu tarifu [10, p.9]. Dažniausiai naudojami standartizuotoms prekėms, tačiau nebėra galimybių manipuliuoti kainomis, ir dažnai vienodu to paties dydžio muitu apmokestinama brangi ir pigi tos pačios rūšies prekė. Tarkim, jei 100 Lt muitas už 1500 Lt vertės lovą dar yra pakenčiamas, tai 800 Lt vertės lovai tai jau būtų per didelis mokestis. Be to, labai išaugus prekės kainai, valstybės biudžetas praras tam tikrą procentą įplaukų, kadangi muito mokesčio dydis nereaguoja į kainų pokyčius. Tačiau tokio būdo naudojimas naudingas ekonomikos smukimo laikotarpiu.

Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.

Pagal tarptautinės prekybos operacijas muitų tarifai yra skiriami [16, p.205]:

• Importo muitai. Mokesčiai, kurie uždedami importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje. Tai vyraujanti muitų forma, naudojama daugelio pasaulio šalių, siekiant apsaugoti savas prekes nuo užsienio prekių konkurencijos.

• Eksporto muitai. Mokesčiai, uždedami prekėms, kurios yra eksportuojamos iš šalies. Tai labai reti muitai, naudojami kraštutiniais atvejais šalių, kurioje yra gaminamos labai () pigios lyginant su kaina, vyraujančia pasaulinėje rinkoje, prekės. Tuomet valstybė siekia, kad į jos biudžetą patektų daugiau pinigų.

• Tranzito muitai. Šie muitai nustatomi

tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms. Naudojami, galima sakyti, tik prekybinio ‘’karo” atvejais.

Pagal savo pobūdį muitai gali būti skirstomi:

• Sezoniniai. Naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypatingai sezoninėms prekėms (žemės ūkio produkcijai). Paprastai jų taikymo laikotarpis neviršija poros mėnesių per metus. Šiuo laikotarpiu įprastinis atitinkamo muito mokesčio taikymas sustabdomas.

• Antidempingo. Naudojami tais atvejais, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į šalį žemesne kaina negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių jų įvežimo ar išvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant ššias prekes ir kitas vertybes gali būti padaryta žala šalies interesams. Dempingo naudojimas yra nelegalus, tačiau labai paplitęs, kai į neišsivysčiusias šalis įvežamas produkto perteklius, kuris neparduodamas legaliomis konkurencijos sąlygomis arba norint, kad kainos minimalumas suformuotų vartotojuose prioritetą prekei.

• Kompensaciniai. Jie taikomi toms importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos (jei jų importas teikia žalą vietiniams analogiškų prekių gamintojams). Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio [10, p.10].

Būtent šie muitų tarifai ir naudojami šalyje, norint apsaugoti vidaus ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos. DDviejų valstybių lygyje gali būti vedamos derybos, apibrėžiamos pozicijos ir peržiūrimos galimi paaiškinimai susidariusiai situacijai bei ieškoma sprendimų, kartais įgyvend.inamu politiniame lygmenyje. Ypatingo muito įvedimas dažnai būna jau kraštutinė priemonė nesąžiningai konkurencijai spręsti, kada jokios kitos priemonės jau nebepadeda.

Pagal muitų kkilmę muitai gali būti:

• Autonominiai  įvedami valstybės. Dažniausiai tai pasireiškia kaip įstatymas, o konkretūs muitų tarifai nustatomi prekybos, finansų ar ekonomikos ministerijų.

• Konvenciniai (sutartiniai)  tarifai, įvedami dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu (GATT arba muitų sąjunga).

• Preferenciniai  muitai, taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Jie imami pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis. Jei su kuria nors valstybe turima didžiausio palankumo pagrindais sudaryta sutartis, tai kiekviena nuolaida, padaryta bet kurios trečios valstybės naudai, tuojau automatiškai tenka ir tai valstybei, kuri turi didžiausio palankumo sutartį. Nuo 1971 m. preferenciniai muitai taikomi importuojamai produkcijai iš besivystančių šalių.

Pagal tarifų tipą muitai gali būti:

• Pastovūs  muitų tarifai, kurių muito suma nustatoma valstybinių organų ir nekinta.

• Kintami  muitų tarifai, kurių muito suma gali kisti valstybinių oorganų apibrėžtomis situacijomis (pasikeitus pasaulinių ar vidaus kainų lygiui, subsidijoms ir pan.)

Pagal skaičiavimo būdą:

• Nominalūs  dydžiai nurodomi muitų tarifuose. Jie gali duoti tik bendrą vaizdą apie muitų politiką, vykdomą valstybės.

• Efektyvūs  realus muitų tarifų lygis galutinėms prekėms, apskaičiavus muitus sudėtinėms pagrindinėms ir šalutinėms dalims.

Tamulevičius [10, p.10] išskiria dar kelis muitus, kurie gali būti taikomi atsižvelgiant į ūkio interesus ir tarifų struktūrą:

• Specialieji  kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų firmų, užsienio šalių ir jų sąjungų veiksmus valstybės atžvilgiu.

• Fiskaliniai  kai prekės aapmokestinamos siekiant padidinti valstybės pajamas. Jie turi didelę įtaką ekonominei krašto politikai ir kartais vadinami ekonominiais muitais. Finansiniais muitais apkraunamos tos prekių rūšys, kurios krašte akcizuojamos, nes kitaip užsienio gamintojai atsidurtų, palyginti su krašto gamintojais, geresnėje padėtyje, jie nemokėtų nei akcizų, nei muitų.

• Protekciniai  kai prekės apmokestinamos norint apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio įmonių konkurencijos. Protekciniais muitais apmokestinamos prekės, kurios šalyje gaminamos, bet neakcizuojamos, tai muitai imami daug didesni nei krašto akcizai.

• Išlyginamieji  kai prekės apmokestinamos norint išlyginti importinių ir savos gamybos produkcijos kainas. Nelygios kainos gali priklausyti nuo žemesnių užsienio mokesčių, pigesnių gamybos sąlygų arba teikiamų įvairiais pavidalais išvežimo premijų.

• Retorsiniai  taikomi, apmokestinant prekes ir kitas vertybes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms. Retorsiniai muitai lemiamos reikšmės gali turėti tik tuomet, jei juos ima vykdyti didelė (t.y., ekonomiškai stipri), turinti plačią importo rinką šalis.4.2. Ekonominis muitų vaidmuo

Importo tarifo poveikis konkrečios šalies ekonomikai unikalus ir dar labai priklauso nuo to, ar šalis ekonominiu požiūriu maža, ar didelė. Jei šalyje pakitusi paklausa tam tikrai importuojamai prekei turi įtakos tos prekės kainai pasaulinėje rinkoje.

Samuelsonas [12] išskiria tris muitų efektus:

1) vietiniai gamintojai, saugomi muitų, gali plėsti gamybą,

2) vartotojai susiduria su aukštesnėmis kainomis ir mažina vartojimą,

3) valstybė gauna muitų mokesčius.

Kirejevas [16] tai nagrinėja žymiai plačiau.

Muitų įįtaka mažos šalies ekonomikai

Daugelis pasaulio šakų ekonomiškai yra mažos, ir pokytis kurioje nors iš jų pasaulinei rinkai ir tarptautinei prekybai įtakos neturi. Muitų įtaka mažoms šalims geriausiai atsiskleidžia panagrinėjus tris etapus: kada prekė gaminama ir vartojama tik vidaus rinkoje, po to persiorientuojama į laisvą prekybą, bet įžvelgus trūkumų, griebiamasi protekcionizmo ir įvedami muitai.

Prieš prekybos pradžią maža šalis savo rinkoje gamina ir vartoja prekę. Vidaus rinkoje paklausa tai prekei atitinka pasiūlą.

Laisvos prekybos sąlygomis šalis patiria, kad pasaulinė šios prekės kaina žemesnė nei gaminamos vietinių gamintojų. Vartotojas, atsižvelgiant į pasaulinę kainą, jau yra pajėgus nupirkti daugiau prekių, tačiau vietiniai gamintojai tiek nepagamina ir dalis importuojama. Importuoti galima neapibrėžtas skaičius prekių. Bendra prekės kaina vidaus rinkoje sumažėja iki pasaulinės, ir kai kuriems vietiniams gamintojams gaminti nebeapsimoka, tad vietinių gamintojų išleidžiamos produkcijos kiekis dar labiau sumažėja. Padidėjusį prekių trūkumą šalis importuoja.

Po muitų įvedimo, kuriuo vyriausybė nutaria ginti vietinius gamintojus nuo konkurencigesnių užsienio prekių. Importo tarifas nepakeičia pasaulinių prekės kainų, tarptautinės prekybos sąlygos išlieka tos pačios, tik išauga vidaus rinkoje dėl muito mokesčio importuotų prekių kaina. Padidėjusią kainą moka vartotojas, dėl to sumažėja paklausa, privilegiją prieš užsienio prekes turi vietiniai gamintojai, importuojamų prekių skaičius sumažėja. Galutiniame rezultate lyginant su pirmuoju etapu prekės kaina sumažėjo, padidėjo vvartojimas, vietiniai gamintojai gamina daugiau prekių, o jų trūkumas importuojamas.

Importo muitų įvedimas sukelia dviejų rūšių efektą:

1. perpaskirstymo efektas (įplaukų efektas ir perskirstymo efektas).

2. nuostolio efektas (apsaugos efektas ir vartojimo efektas).

• Įplaukų efektas  pasireiškia įplaukų į biudžetą padidėjimu dėl importuojamų prekių apmokestinimo. Tačiau iš kitos pusės, dėl muitų padidėja prekės kaina, ir vartotojas daugiau sumoka už prekę, kurios kainos dalis (kaip PVM) nukeliauja į biudžetą.

• Perskirstymo efektas pasireiškia kai perpaskirstymas įplaukų iš vartotojų gamintojams, konkuruojantiems su importuojamomis prekėmis. Jei muito nebūtų, laisvos prekybos sąlygomis vartotojai už prekę sumažėtų mažiau.

Tačiau susumavus abu efektus, bendra perpaskirstymo efekto suma duoda teigiamą efektą valstybei, kadangi dalis padidėjusių vartotojų išlaidų pereina gamintojams, kurie, esant muitams, pagamina daugiau ir pigiau nei uždaros prekybos sąlygomis.

• Apsaugos efektas parodo ekonominius šalies nuostolius, atsirandančius dėl to, kad reikia remti vietinių gamintojų konkurentabilumą. Tad augant jų apimtims, didėja tų prekių gamybai sunaudojamų išteklių kiekis. Tai yra nuostolinga palyginus su kainomis, už kuris galėjo nusipirkti importuojamų prekių. Taigi, apsaugos efektas pasireiškia tuo, kad rinka užpildoma mažiau efektyviomis gamybos atžvilgiu prekėmis nei užsienietiškomis.

• Vartojimo efektas pasireiškia vartojimo vidaus rinkoje sumažėjimu, lyginant su apimtimis, kai nebuvo muitų ir prekės kaina buvo žemesnė.

Muitų įtaka didelės valstybės ekonomikai

Ekonomiškai stiprios valstybės įvestas importo muitas gali turėti įtakos pasaulinei tam tikro produkto kainai.

Didelei šaliai muito įvedimas yra ne kiek vidaus rinkos apsaugos nuo užsienio konkurencijos priemonė, kiek savo prekybos su užsienio šalimis pageri.nimas. Muitų įvedimo įtaka vėl nagrinėjama tokiais pat etapais.

Iki prekybos pradžios didelė šalis savo rinkoje gamina ir vartoja prekę. Vidaus rinkoje paklausa tai prekei atitinka pasiūlą.

Laisvos prekybos sąlygomis šalis patiria, kad pasaulinė šios prekės kaina žemesnė nei gaminamos vietinių gamintojų. Vartotojas, atsižvelgiant į pasaulinę kainą, jau yra pajėgus nupirkti daugiau prekių, tačiau vietiniai gamintojai tiek nepagamina ir dalis importuojama. Pasaulinė rrinka gali pasiūlyti importuoti tik ribotą kiekį. Importuojant dalį prekių, vidaus rinkoje sumažėjusi kaina sumažins vidaus pasiūlą ir padidins paklausą. Pasaulinė kaina tiesiogiai priklauso nuo prekės kiekio, importuojamo į didelę šalį. (Čia ir yra pagrindinis didelės šalies modelio skirtumas nuo mažos) Importuoja trūkstamą prekių kiekį.

Įvedus importo muitus prekei apsaugoti vietinius gamintojus nuo nuostolių dėl pigesnių užsienietiškų prekių. Šalies prekybos sąlygos pagerėja: pasaulinės prekės kainos krinta, tad importuojamos prekės kaina irgi mažesnė nei laisvos prekybos sąlygomis, eksporto sąlygos šaliai išliko nepakitusios. VVidinė prekės kaina išauga, vartotojų skaičius sumažėja, vietiniai gamintojai gamina daugiau, mažiau importuojama.

Vėlgi pasireiškia tos pačios dvi ekonominio efekto grupės:

1. perpaskirstymo efektas.

2. nuostolių efektas.

• Vartojimo, perskirstymo ir apsaugos efektai pasireiškia lygiai taip pat kaip ir mažos šalies atveju.

• Esminis skirtumas  įplaukų pperpaskirstymo efektas. Importuotojas į didelę šalį, susidūręs su importo muitu, priverstas sumažinti prekės kainą, tuo pačiu pagerindamas didelės šalies prekybos sąlygas. Prekės kaina vidaus rinkoje įvedus muitą išauga mažiau nei kad mažojoje šalyje. Įplaukų efektas didelėje šalyje skyla į dvi dalis:

1) vidinių įplaukų efektas  įplaukų perpaskirstymas iš vietinių gamintojų į didelės šalies biudžetą.

2) prekybos sąlygų efektas  įplaukų perpaskirstymas iš importuotojų į didelės šalies biudžetą.

Taigi, didelės šalies importo muito įvedimas sumažino importuojamos produkcijos apimtis, kas sąlygojo ir pasaulinės šios prekės kainos kritimą. Tuo pačiu prekybos sąlygų efektas sumuojasi į bendrą įplaukų efektą užsienio gamintojų sąskaita. O vidinių įplaukų efektas, įnešantis savo indėlį į bendrą įplaukų efektą perpaskirstant išteklius iš vietinių gamintojų į valstybės biudžetą, mažiau veikia nei muito įvedimas. Importo tarifas ggali turėti teigiamą įtaką didelės šalies ekonomikai per prekybos sąlygų efektą, tačiau nereikia pamiršti, kad kitas efektas pasiekiamas per vietinius gamintojus.

Muitų įvedimas valstybei turi įvairialypę įtaką. Įplaukų ir perskirstymo efektai sąlygoja muito tarifo perpaskirstymą, kas reiškia įplaukų perskirstymą iš vienų subjektų ekonominės veiklos kitiems, ir tai nereiškia nuostolių visos šalies ekonomikos mastu. Mažos šalies atžvilgiu, importo muitai negali pakeisti pasaulinės kainos bei pagerinti jos prekybos sąlygas, kad kompensuotų negatyvią muito įvedimo įtaką. Muitas arba perskirsto įplaukas vidaus ekonomikoje, arba duoda ttiesioginius ekonomikos nuostolius. Jokio teigiamo ekonominio efekto, veikiančio ekonominį augimą kuriuose nors ūkio sektoriuose, neatsiranda. Didelės šalies importo muito įvedimas įtakoja ekonominį efektą, artimą mažos šalies efektui. Tik skiriasi įplaukų efektas, kuris šiuo atveju skyla į dar du  vidinių įplaukų efektą, rodantį įplaukų perskirstymą iš vartotojų valstybei šalies viduje, ir prekybos sąlygų efektą, sąlygojantį įplaukų perskirstymą iš užsienio gamintojų į didelės šalies biudžetą dėl pagerėjusių didelei šaliai prekybos sąlygų. Importo muitas parodo teigiamą įtaką didelės šalies ekonomikai tik tuo atveju, jei prekybos sąlygų efektas didesnis už nuostolių sumą, susidarančią dėl mažesnio vietinės gamybos efektyvumo lyginant su pasauliniu bei sumažėjusiu prekės vartojimu šalyje.

Optimalus muito tarifas

Kartais per didelis muito tarifas gali nusverti teigiamą bendrą muitų įvedimo efektą. Muitų tarifai gali būti pe.r dideli, ir importuojančiai valstybei tiesiog neapsimokės įvežti prekių. Todėl jei jau valstybė nusprendė įvesti muitus, kaip rasti tą optimalią muito tarifo sumą.

Optimali muito suma  tai muito lygis, kuris užtikrina maksimalią naudą nacionalinei ekonomikai [13, p.220]. Jos nustatymui atsižvelgiama į daugelį dalykų, ir visų pirma, į nominalią muito sumą, po to remiantis skaičiavimais, apskaičiuojama optimali muito suma.

Optimali muito suma pasižymi tokiais bruožais, lemiančiais jos nustatymą:

• tai visada teigiama muito suma, ir yra intervale tarp bemuitės ir uždraustos muito sumos (kada pprekyba jau nebegalima);

• suma visada santykinai žema;

• muito suma yra atvirkščiai proporcinga importui. Kuo mažiau importas priklauso nuo kainos, tuo aukštesnė optimali muito suma;

• optimali muito suma vienai šaliai duoda naudą, tačiau bendros pasaulinės ekonomikos atžvilgiu reiškia nuostolius (todėl, kad skatinama mažiau efektyvi gamyba).4.3. Kvotos

Importo muitas yra prieštaringas, kadangi nesutampa vietinių gamintojų ir vartotojų interesai. Šis nesutapimas gali pasireikšti net tiems patiems asmenims. T.y., produkcijos gamintojas suinteresuotas, kad jo įmonė būtų apsaugota nuo užsienio konkurencijos dėl importuojamų prekių pigumo ir siekia, kad būtų įvesti muitai. Tačiau jis yra lygiai toks pat vartotojas kaip ir kiti, ir dėl muitų įvedimo jis praranda galimybę pigiau nusipirkti prekių. Šis prieštaringumas iš dalies gali būti sprendžiamas panaudojant muitų politikos gamybinį instrumentą, vadinamą kvota.

Kvota  tai nustatyta importo ar eksporto apimtis. Jų dydis priklauso nuo importo dydžio: jei importuojama daugiau nustatytos sumos, tai didėja muitų tarifas. Tarkim, į šalį įveža tam tikros rūšies prekių 5000 vienetų. Valstybė, norėdama apsaugoti vietinių gamintojų interesus, įveda kvotas. Įvežant 2000 vienetų, taikomas 10  muito tarifas, o likusiam kiekiui  20 . Šalyje padidėja vietinių gamintojų išleidžiamos produkcijos apimtis, importuotų prekių sumažėja .

Kvota  importo kiekio ribojimas [15, p. 921].

Ji turi tokį pat efektą kaip ir muitai [15, p.922]. Jei bus llabai maža kvota, tai prilygs draudžiamiesiems muitams, kada praktiškai joks importas nėra galimas dėl labai didelių tarifų. Liberalesnės kvotos šiek tie gins vietinių gamintojų interesus ir vartotojai galės įsigyti prekių pigiau nei uždaroje rinkoje. Gana plačiai buvo išanalizuota, kokia nauda tenka valstybei, įvedus muitus.

Kvotos kiek kitaip veikia valstybės biudžetą: Kai yra tarifas, pajamas gauna importuojanti valstybė. Kadangi į biudžetą patenka dalis pajamų dėl kvotų įvedimo, tad galima sumažinti kai kuriuos mokesčius, ir tai nors minimaliai kompensuoja vartotojams padarytą žalą. O kai yra kvota, pajamas gauna eksportuojanti valstybė, ir ypač tie, kurie laimi (tik ar visada sąžiningu būdu) konkursą kvotai.

Kirejevas teigia, kad yra naudinga importuotojai kompanijai parduoti prekę ta kaina, kuria parduodamos šalyje pagamintos prekės (aukštesne kaina), ši kompanija gauna pelną, ir dalis jo sumokama mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą. Tuomet eksportuojantys prekes asmenys gali pakelti kainas, todėl visa numatyta kvotinė nauda pereis eksportuotojams. Dėl šios priežasties kvotos gali būti kaip prekybos politikos būdas tik tam tikrą laikotarpį.

Štai todėl valstybės dažniau užsienio prekybos reguliavimui dažniau renkasi muitus nei kvotas.4.4. Eksporto muitas

Kai laisvos prekybos sąlygomis vidaus kainos yra mažesnės už pasaulines, ir tarptautinė ekonomika yra neapibrėžtai imli tai prekei (už mažesnę kainą), tad daug gamintojų mielai eksportuoja (jei tik nėra

importo muitų), ir parduoda didesnėmis kainomis. Prekės kaina pakyla ir vidaus rinkoje, t.y. ji tampa panaši į pasaulines. Kainos padidėjimas iššaukia vartotojų sumažėjimą vietinėje rinkoje, tad eksportuotojų dar labiau padaugėja.

Eksporto muitai mokami už išvežamas iš šalies prekes ir kitas vertybes. Normaliomis sąlygomis išvežamieji muitai taikomi šiais atvejais [10, p.9]:

a) norint sulaikyti negausią pačiai šaliai reikalingą žaliavą;

b) turint pasaulinę monopolinę kurio nors gamtos turto gavybą;

c) norint priversti pagerinti arba standartizuoti tam tikrų išvežamųjų prekių gamybą.

Naudodama išvežimo muitus monopolinėms prekėms, valstybė tikisi perkrauti tuos muitus uužsienio vartotojams. Ekstremaliomis sąlygomis eksporto muitai taikomi šiais atvejais [10, p.9]:

a) norint karo metu sulaikyti pačiai šaliai reikalingus išteklius/prekes;

b) kai piniginės infliacijos metu bijoma, kad tvirtos valiutos šalys pasinaudos šalies kainų žemu lygiu ir išpirks tiek prekių, kad šalyje susidarys tų prekių trūkumas su visais jo padariniais: brangumu, socialine ir politine suirute.

Eksporto muitas daugiausia naudojamas besivystančių šalių pereinamosios ekonomikos metu. Tokiais tarifais apmokestinamos tokios nacionalinio eksporto prekės kaip kava Brazilijoje, kakava Ganoje, nafta Rusijoje.

Pagrindinės eksporto muito funkcijos yra tokios:

• Fiskalinė funkcija  taip rrenkami pinigai į valstybinį biudžetą einamosioms šalies finansinėms operacijoms atlikti. Kai kuriose besivystančiose šalyse taip surenkama apie pusę biudžeto.

• Sulyginimo funkcija leidžia subalansuoti reguliuojamų vidaus ir pasaulinių kainų skirtumą tam tikroms prekėms.

Eksporto muito tarifas dažniausiai skaičiuojamas kaip procentas nuo prekės kainos.

Jei vvyriausybė nusprendžia apriboti eksportą, tai:

Mažos šalies atveju pasaulinė kaina bei paklausa nekinta, jos prekybos sąlygos taip pat išlieka nepakitusios. Įvedus eksporto muitus, vėl padidėja vidaus vartojimas (kadangi sumažėja kaina), sumažėja gamyba (kadangi kai kurioms įmonėms tai jau nebepelninga), eksporto apimtys taip pat mažesnės. Ta dalis, kurią valstybė praranda sumažėjus gamybai, kompensuojama eksporto muito surinkta suma.

Didelės šalies atveju būtina nustatyti optimalią muito sumą, kad būtų galima padengti gamybos sumažėjimo sąlygojamus nuostolius, kadangi kainos ir paklausos svyravimai ekonomiškai stiprioje šalyje lemia pokyčius ir pasaulinėje rinkoje, ir įplaukos dėl pasaulinių kainų didėjimo eksportuojamai prekei turi padengti minėtus nuostolius.

Kraštutinis eksporto muito atvejis būtų eksporto embargas. Daugiausia ši muitų forma taikoma politiniais sumetimais, pvz., JAV savu laiku neleido eksportuoti į Kubą, arba Irako karo su KKuveitu metu, į Iraką, ir pan.

Dažnai tokį pat efektą kaip eksporto muitas duoda eksportuotojų susivienijimai (karteliai).

Vykdant ekonomines reformas ir augant šalies bendram vidaus produktui, eksporto muitų tarifai pamažu žemėja ir ilgainiui visai nebenaudojami.4.5. Muitai paslaugų sektoriuje

XX a. pradžioje paslaugos tapo gana stipriu ūkio sektoriumi, palaipsniui įgavusiu vyraujančias pozicijas: daugelyje šalių paslaugos sudaro daugiau kaip pusę bendro vidinio produkto. Nuo devinto dešimtmečio pradžios iškilo tarptautiniame lygmenyje iškilo vienas opus klausimas  tarptautinės prekybos paslaugomis liberalizacija. Pasirodo, paslaugos, ypač neatsiejamos nuo prekybos pproduktais (transportavimas, draudimas ir kt.), yra labai apmokestintos muitais bei kitais apribojimais. Prekybos paslaugomis ribojimas tapo problema, kadangi prekyba daugeliu paslaugų yra neatsiejama prekybos prekėmis dalis ir patenka į ribojimus, nukreiptus į tam tikrus produktus.

Vidinės subsidijos šalies gamintojams/paslaugų tiekėjams yra geresnis konkurentabilumo palaikymas nei importuojamų paslaugų apmokestinimas. Savo ruožtu importo tarifai nukreipti prieš paslaugų importą yra geriau nei importo kvota tada, kai licencija kvotos gavimui parduodama aukcione.

Rinkos pasiekiamumo apribojimai  tai prekybos politikos veiksmai, ribojantys arba draudžiantys užsienio įmonėms  paslaugų tiekėjoms veikti vietinėje rinkoje.

Dažniausiai pasireiškia kiekiniai paslaugų importo netarifiniai apribojimai, kurie gali būti

• prekybos paslaugomis apribojimas. Tarkim, visi importuojami kroviniai draudžiami tik vietinių draudėjų. Toks apribojimas iš karto iš šalies rinkos pašalina užsienio konkurentus. Dažniausiai šalies rinkoje paslaugų kainos yra aukštesnės, todėl išauga eksportuotojų kaštai, kurių padidėjimą neišvengiamai sumoka vartotojas

• kvotų importuojamoms paslaugoms įvedimas. Tarkim, nustatomas TV laidų, padarytų vietinių ir užsienio prodiuserių, santykis laidų tinklelyje. Tai tiesioginė importuotojų diskriminacija.

• filialinių įmonių šalies rinkoje steigimo ribojimas. Argumentuojama panašiai kaip ir prekyboje pramonės produkcija: reikia apsaugoti nestiprius vietinius paslaugų pardavėjus (bankus, draudimo kompanijas ir pan.).

• paslaugų teikėjų mobilumo ribojimas neleidžia jiems atvykti į šalį, kur jų teikiamos paslaugos kaina aukštesnė už tas pačias ar panašaus pobūdžio kitur (jų šalyje). Šalis gali įvesti tam ttikrus reikalavimus, kad, tarkim, gydytojas turi išlaikyti tam tikrus testus, egzaminus, kad galėtų praktikuoti JAV.

• Paslaugų vartotojų mobilumo ribojimas dažniausiai pasireiškia vizų išdavimo ribojimu (į žemesnio pragyvenimo lygio šalis).

Galima tiesiog ignoruoti užsieniečių paslaugų tiekėjus, teikiant prioritetą saviems.

Pastangos paslaugų tarptautinėje prekyboje liberalizavimo klausimais sprendžiamos tarptautinių organizacijų lygiu (GATT  Visuotinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos), bendru mastu liečiant atskiras sritis, arba, dvišalių susitarimų lygiu.

Galima išskirti teigiamus ir neigiamus muitų įvedimo padarinius[16, p.224]:

Neigiami padariniai:

• Muitai stabdo ekonominį vystymąsi. Kaip jau buvo nagrinėta, mažos šalies atžvilgiu muitų įvedimas mažina ekonominį vystymąsi ir efektyvumą. Didelės šalies atveju yra išimtis, kada muitai gali duoti naudą  kai prekybos sąlygų pagerėjimas viršija dėl muitų įvedimo atsiradusius nuostolius. Tačiau tuomet teigiama nauda didelei šaliai pasiekiama per kitų (visos likusios pasaulinės rinkos dalies) nuostolių sąskaitą. Tad visais atvejais muitų įvedimas pasaulinei ekonomikai yra neefektyvus, kadangi mažina tarptautinę prekybą.

• Vienpusis muitų įvedimas dažnai būna prekybinių nesutarimų („karų”) priežastimi. Šie nesutarimai griauna visos tarptautinės prekybos stabilumą ir smukdo pasaulinę ekonomiką.

Dažnai vienpusis muito įvedimas, siekiant apginti X vietinių gamintojų interesus turi atsakomąją reakciją iš prekybinių partnerių pusės, kurie, atitinkamai, įves muitus pagrindinėms šalies X eksportuojamoms prekėms. Šie nesutarimai turi veiksmo-atoveiksmio pobūdį, ir galų gale, prekyba gali sumažėti iki minimumo bei patiriama didelių nuostolių. Tuomet pproblemos sprendžiamos valstybių derybose ir nustatomi dvišaliai/daugiašaliai muitų tarifai.

• Muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius. K.adangi padidėja prekės kaina, vartotojai daugiau moka už prekę, daugiau mokesčių gauna valstybė. Tai gali ypač negatyviai atsiliepti ekonomiškai silpnoje valstybėje.

• Importo muitas netiesiogiai griauna šalies eksportą, neigiamai veikiant mokėjimo balansą.

Daugelyje šalių eksportuojamų prekių sudėtines dalis sudaro importuotos detalės ir komponentai. Jei yra importo muitas, tai už jas sumokama daugiau nei laisvos prekybos sąlygomis, todėl eksportuojamų prekių gamybai sunaudojama daugiau finansinių išteklių. Tokia prekė, išėjusi į pasaulinę rinką, yra mažiau konkurentabili lyginant su kitomis tokiomis pigesnėmis prekėmis.

Antra pasekmė: X šalies įvestas muitas, sumažindamas importą, eksportuotojos šalies y sumažina pajamas ir to pasekmėje sumažėja šalies galimybės importuoti iš pirmosios šalies x.

Šios pasekmės atveda prie dar gilesnių: mažėja gamyba, užimtumas. Tyrinėjimai parodė, kad importo muitų įvedimas (šalies X) puse savo pasekmių tenka x eksportuotojams.

• Muitai sąlygoja užimtumo mažėjimą. Ginant vietinių gamintojų interesus, kenčia vietiniai eksportuotojai ir kitos su ginamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Dalis jų bankrutuoja, veikla tampa nebepelninga, ir dalis tos ūkio šakos darbuotojų netenka darbo.

Teigiam padariniai:

• Muitai apsaugo jaunas, nesusiformavusias ūkio šakas. Turimos omenyje tos šalies ūkio šakos, kurios ką tik pradėjo vystytis, o kitose šalyse jau stipriai išvystytos ir stiprios. Joms reikalinga valstybės parama. Jei būtų prekyba be jokių

apribojimų, silpnų vietinių ūkio šakų produkciją greitai nukonkuruotų geresnės ir pigesnės užsienietiškos prekės. Kada vietinius gamintojus remia valstybė, šaka pamažu įgyja patirties, įdiegia naujas technologijas, prekės tampa pajėgiomis konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Tuomet muitai yra panaikinami, kaina sumažėja iki pasaulinių, gamintojai jau patys gali eksportuoti šias prekes.

Kritikai teigia, kad šis argumentas silpnas todėl, kad neįmanoma nustatyti, kada šaka jau pakankamai sustiprėjusi. Be to, ar verta ginti visas šakas, kaip atrinkti tas, kurios po tam tikro laiko tikrai sugebės konkuruoti pasaulinėje rinkoje. PPraktika rodo, kad muitai naudojami ir išsivysčiusiose šalyse ginti tikrai pajėgias šakas. Tačiau muitai nepakeičiami, tarkim, subsidijomis.

• Muitai  nacionalinės gamybos skatinimo priemonė. Šis teiginys ypatingai minimas besivystančiųjų šalių. Jis grindžiamas visa virtine užsienio prekių konkurentabilumo sąlygojamų pasekmių: vietinių gamintojų prekės neperkamos, įmonės bankrutuoja, daugėja bedarbių, jiems iš valstybės biudžeto mokamos pašalpos, pamažu smunka pragyvenimo lygis, atsiranda trintis ir nepasitenkinimas visuomenėje.

Šio teiginio šalininkai nepripažįsta, kad importo apsunkinimas neigiamai veikia šalies eksportuotojus.

• Muitai papildo biudžetą. Tokį teiginį dažnai pateikia šalys, kuriose muitai sudaro vvirš 10  biudžeto. Jose būna silpna mokesčių sistema, klesti korupcija ir juodoji rinka. Valstybei tampa lengviau sureguliuoti muitų nei pelno ar pridėtinės vertės mokesčių surinkimą. Toks problemos sprendimas pateisinamas tik labai silpnai išsivysčiusiose šalyse.

• Muitai apsaugo nacionalinį saugumą, tarptautinį šalies pprestižą, jos kultūrą ir tradicijas. Tai jau visai neekonominis argumentas, kokių retsykiais pasitaiko tarp muitų šalininkų. Dažnai tokius argumentus suformuoja politiškai svarbūs nekonkurentabilios produkcijos gamintojai, siekdami visos muito teikiamos naudos.5. NETARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI

5.1.Kiekybiniai apribojimai

Be tarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo metodų vyriausybė aktyviai naudoja netarifinius metodus – kiekybinius, užslėptus ir finansinius. Dauguma kurių, išskyrus tarifinius muitus, silpnai reaguoja į kiekybinius apribojimus, todėl blogai atsispindi statistikoje.

Netarifinių metodų išmatavimas.

Netarifinių metodų išmatavimui dažniausiai naudojami sekantys indeksai:

• Dažnumo koeficientas – koeficientas parodantis tarifinių pozicijų dalį, padengtų netarifiniais apribojimais. Paprastai naudojamas netarifinių apribojimų lygio nustatymui, tačiau neparodo santykinės atskirų importo dalių apribojimo svarbos ir efektyvumo ekonomikai.

• Prekybos padengimo koeficientas – parodo importo ir eksporto vertės dalį, padengtą netarifiniais apribojimais. Šio koeficiento trūkumas tas, kad jis neįvertina daug iintensyvesnių netarifinių barjerų įtakos.

• Įtakos kainai koeficientas – santykis pasaulinės rinkos prekių kainų su vidaus rinkos kainomis, kurio importas ar eksportas apribojamas netarifiniais metodais. Šio koeficiento trūkumas tas, jog ne visos vidaus ir pasaulinės rinkos prekių kainos skirtumas priklauso nuo netarifinių apribojimų.

Paprastai sugretinimo tikslu vienu iš išvardintų koeficientų pagalba yra paskaičiuojama netarifinių metodų vertė kaip procentas nuo prekės muito vertės. JAV esant nominaliam muitui 7% importuojamiems vaisiams, be to dar naudojami netarifiniai apribojimai padidino vaisių vidaus kainą dar 128%. Tačiau ir ččia kyla problema, todėl, kad vienai ir tai pačiai prekei gali užsikrauti ir muitų tarifas ir netarifiniai apribojimai; taigi, jei muitų tarifai visada yra apribojimo būdas, tai netarifiniai barjerai – tik esant tam tikroms sąlygoms. Pvz.: jei prekių importui yra taikomas ir muitų tarifas ir kvota, tai muitas visada vykdo apribojimo funkciją, nepriklausomai nuo įvežtų prekių kiekio, o tuo tarpu kvotos tik tada, kai importas siekia vyriausybės nustatytą apimtį [19, p. 220].

Taigi vyriausybei atsiranda alternatyva: kokį prekybos instrumentą – tarifinį ar netarifinį – naudoti konkrečioje situacijoje. Neretai pirmenybė atiduodama netarifiniams metodams, kadangi jie laikomi politiškai priimtinais, be to jie nėra kaip muitai, dar viena mokesčių našta tautai. Netarifiniai metodai aiškiai yra patogesni norimam rezultatui pasiekti. Pvz.: kas yra lengviau, apriboti masyvų importą iki 3 mln. Kiekybinio importo apribojimo keliu 3 mln. dydžiui, ar išskaičiuoti tokį importo tarifo dydį, kuris leistų sumažinti tokį importą iki norimo kiekio. Pagaliau, netarifiniai apribojimai beveik nereguliuojami tarptautiniais susitarimais, o juos naudojant savo prekybos politikoje, vyriausybė jaučiasi lengviau, nei įvedant tarifinius apribojimus, kurie reguliuojami Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO).

Daugumoje atvejų naudojant netarifinius metodus, ypač intensyvius kiekybinius, netgi kartu su palyginus liberaliu tarifiniu režimu, visumoje leidžia pasiekti daug griežtesnį apribojimą vyriausybės prekybos politikoje.

Kiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės pprekybos reguliavimo forma, apsprendžianti prekių kiekį ir nomenklatūrą, leidžiamą importuoti ar eksportuoti.

Kiekybiniai apribojimai gali būti naudojami vyriausybės nutarimu vienašališkai arba tarptautinių susitarimų keliu, koordinuojantys tam tikrų prekių prekybą. Į kiekybinius apribojimus įeina kvotos, licencijos ir savanoriški susitarimai.

Kvotos

Labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma kvotos arba kontingentas. Šios dvi formos reiškia beveik vieną ir tą patį. Skirtumas tas, kad kontingentas dažniau naudojamas sezoninėms kvotoms apibūdinti.

Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamoms ar importuojamoms prekėms apriboti nustatytam kiekiui ar sumai, numatytam laikotarpiui.

Kvotų veikimo tikslas:

• Eksportinės – įvedamos suderinus su tarptautiniais stabilizaciniais susitarimais, nustatančiais kiekvienos šalies eksporto dalį konkrečiam produktui, arba šalies vyriausybės sulaikyti deficitinių vidaus rinkos prekių išvežim.ą (cukraus eksportas Ukrainoje 1990m.).

• Importinės – įvedamos nacionalinės vyriausybės tikslu apsaugoti vietinius gamintojus, subalansuoti prekybos balansą, reguliuoti paklausą ir pasiūlą vidaus rinkoje, o taip pat kaip atsakas kitų vyriausybių diskriminacinėms prekybos politikoms.

Pagal apimtį kvotos skirstomos į:

• Globalines – nustatomos konkrečiam produkto eksportui ar importui, konkrečiam laiko tarpui, nepriklausomai nuo to , iš kurio šalies importuojamas ar į kurią šalį eksportuojamas. Tokių kvotų prasmė paprastai yra vidaus vartojimo lygio užtikrinimas, o jų apimtis nustatoma kaip produkto vidaus gamybos ir vartojimo skirtumas.

• Individualios – nustatomos globalinės kvotos rėmuose kvota kiekvienai šaliai, eksportuojančiai ar importuojančiai prekę.Tokios kvotos nustatomos dažniausiai dvišaliais susitarimais, kurie suteikia didelius pprivalumus eksportuojančioms ir importuojančioms toms šalims, su kuriomis yra glaudūs tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. interesai. Dažniausiai individualios kvotos (kontingentai) būna sezoniniai, t.y. įvedami konkrečiam laiko periodui, kai vidaus rinkai labiausiai reikia vyriausybės apsaugos. Paprastai tai yra rudens mėnesiai, kai vyksta žemės ūkio derliaus realizacija [19, p. 220].

Paprastai importo kvotų politika yra lengviau valdoma administracijos, nei tarifai. Kvotas galima lengviau ir greičiau įvesti neeilinių situacijų atveju, nei tarifus, kurie paprastai reikalauja seimo svarstymo. Iš kitos pusės, importo kvotos gali tapti monopolijos vidaus rinkoje priežastimi, kai vietiniai gamintojai įsitikinę, kad konkurentiškų importinių prekių įvedimas neviršys kvotos, ir pakankamos paklausos atveju, smarkiai pakelti kainas.

Antroje lentelėje pateikti importo tarifo ir kvotos skirtumai.

2 lentelė

Importo tarifo ir kvotos skirtumai [19, p. 220].

Tarifas Kvota

Pajamų rezultato gavimas glūdi: Pajamų perskirstymu nuo vartotojo į biudžetą Pajamų perskirstymu nuo vartotojo importuojančioms kompanijoms

Vidaus paklausos augimas prekei Įtakoja jos importo padidinimui Įtakoja jos vidaus kainos padidinimui

Valdymas Pakanka kompaktiškų muitinės struktūrų Reikalauja gremėzdiškų sistemos, licencijų paskirstymui sukūrimo

Apribojimo rezultatas Priklauso nuo importinių kainų pokyčio Tiksliai apriboja importą numatytam kiekiui

Licencijavimas

Glaudžiai susijęs su kvotomis, kitas vyriausybės išorinis ekonominės veiklos reguliavimo būdas, vadinamas licencijavimu.

Licencijavimas – išorinės ekonominės veiklos reguliavimas leidimo pagalba, išduodamo vyriausybės organų prekės eksportui ar importui, nustatytiems kiekiams ir nustatytam laiko tarpui.

Licencijavimas gali būti sudėtine kvotų įvedimo proceso dalimi arba būti savarankišku vyriausybės

reguliavimo instrumentu. Pirmu atveju licencija egzistuoja tik kaip dokumentas, patvirtinantis teisę įvežti ar išvežti prekę nustatytos kvotos rėmuose, antru atveju – įgauna eilę konkrečių formų:

• Vienkartinė licencija – raštiškas leidimas iki 1m. laikotarpio prekių įvežimui ar išvežimui, išduodamo vyriausybės konkrečiai firmai vienam išorinės prekybos sandoriui įvykdyti;

• Generalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti konkrečią prekę 1m. laikotarpyje be sandorių skaičiaus apribojimo.

• Globalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti nurodytą prekę į bet kokią pasaulio šalį nustatytam laiko tarpui be kiekio ir kainos apribojimo.

• Automatiška llicencija – leidimas, išduodamas nedelsiant po eksportuotojo ar importuotojo pareiškimo gavimo, kuris negali būti atšauktas vyriausybinio organo.

Licencijavimas naudojamas daugelio pasaulio šalių, visų pirma besivystančių, valstybės importo reguliavimo tikslu. Išsivysčiusios šalys dažniausiai naudoja licencijas kaip dokumentą, patvirtinantį importuotojo teisę prekės įvežimui nustatytos kvotos rėmuose.

Licencijų paskirstymo mechanizmai, naudojami įvairių šalių, jie yra labai skirtingi:

• Aukcionas – licencijos pardavimas konkurso keliu. Laikomas pačiu efektyviausiu ekonomin.iu licencijų paskirstymų būdu, galinčiu atnešti vyriausybei pajamas, lygias pajamoms už muitų tarifus tai pačiai prekei.

• Aiškios pirmenybės sistema – vyriausybės llicencijų įvertinimas konkrečioms firmoms, proporcingai jų importo dydžiui tam tikrame periode arba proporcingai nacionalinių importuotojų paklausos struktūrai. Paprastai šis metodas naudojamas palaikymui tų firmų, kurios priverstos sumažinti prekės importą dėl kvotų įvedimo, kas leistų sumažinti jų lobistišką spaudimą vyriausybei tikslu ppanaikinti tas licencijas.

• Licencijų paskirstymas ne kainos pagrindu – vyriausybės licencijos išdavimas toms firmoms, kurios pademonstravo savo sugebėjimą įgyvendinti importą ar eksportą efektyviausiu keliu. Paprastai šis metodas reikalauja ekspertinės komisijos apmokymo, įvertinimo kriterijų parinkimo, keleto konkurso turų pravedimo, kas neišvengiamai susiję su dideliomis išlaidomis ir piktnaudžiavimu [19, p. 220].

Dažniausiai šalys paskirstant licencijas naudoja kokį nors vieną iš minėtų metodų, pradedant nuo paskutinio, turinčio didžiausią galimybę valdyti, ir palaipsniui pereinant prie pirmo, rinkos metodo.

“Savanoriški” eksporto apribojimai

Kiekybinis importo apribojimas šalyje gali būti pasiektas ne tik vyriausybės veikimo įvedant importo tarifą ar kvotas keliu, bet ir priemonių rezultate, priimtų eksportuojančios šalies vyriausybės vadinamų “savanoriškų” eksporto apribojimų rėmuose. Šie vyriausybės apribojimai įvedami paprastai daug didesnės importuojančios šalies politinio spaudimo rezultate, kuri grasina vienašališkų apribojimo priemonių iimportui įvedimu atsisakymo “savanoriškai” apriboti eksportą atveju, kuris neša nuostolius jos vietiniams gyventojams.

“Savanoriški” eksporto apribojimai – kiekybiniai eksporto apribojimai paremti vieno iš partnerių įsipareigojimu, apriboti prekybą arba bent jau neplėsti eksporto apimties, priimtu oficialiu tarpvalstybiniu ar neoficialiu, kvotų prekės eksportui nustatymo, susitarimu.

“Savanoriški” eksporto apribojimai yra daug platesnė apribojimo priemonių dalis, nukreipta, valstybės padėties rinkoje ir piktnaudžiavimu ja, užkariavimui. Praktikoje “savarankiški” eksporto apribojimai naudojami kaip prekybos politikos priemonė, pirmenybę turinčių išsivysčiusių šalių, konkrečioje draugas su draugu kovoje.

Taigi, kartu su tarifiniais metodais vvyriausybės naudoja ir netarifinius prekybos politikos metodus. Kur kiekybinei kvalifikacijai nustatyti naudojami dažnumo, prekybos padengimo ir kainų veikimo koeficientai [19, p. 220].

Sugretinimo tikslais vienu iš šių koeficientų pagalba yra apskaičiuojama netarifinių apribojimų vertė ekvivalentams, muito pavidalu. Politiniame plane netarifiniai prekybos politikos metodai dažnai laikomi geriausiais vyriausybėms, kadangi jiems nereikia papildomo laiko gyventojams. Kiekybiniai apribojimai yra netarifinio prekybos metodo pagrindas ir kartu apima kvotų nustatymą, licencijavimą ir “savanorišką” eksporto apribojimą. Kvotos nustato leistinų eksportuoti ir importuoti prekių kiekį ir nomenklatūrą. Ekonominis skirtumas tarp tarifų ir kvotų yra skirtingas perskirstymo rezultato turinys ir skirtingas apribojimo poveikis, kurį tarifas ir kvota padaro importui. Licencijavimas gali būti sudėtine kvotų nustatymo proceso dalimi arba gali būti savarankišku valstybės įrankiu reguliuojant vidaus prekybą. Licencijos būna vienkartinės, generalinės, globalinės ir automatiškos, o jų paskirstymas tarp importo ir eksporto arba konkurso pagrindu, arba aiškiai teikiant pirmenybę, arba ne kainų pagrindu. “savanoriškas” eksporto apribojimas naudoja eksporto kvotą, vienapusiškai įvedamą eksportuojančios šalies vyriausybės, politiškai spaudžiant iš importuotojo pusės. Bendras ekonominis efektas importuotojui dėl “savanoriško” eksporto apribojimo yra neigiamas, nors praradimų apimtis sumažėja, dėl to, kad analogiškų prekių importo apimtis padidėja iš šalių, nenustačiusių “savanoriško” apribojimo jų eksportui..5.2. Užslėpti prekybos politikos metodai

Kartu su kiekybiniais metodais svarbią rolę tarp netarifinių prekybos politikos mmetodų vaidina užslėpti protekcionizmo metodai, turintys savyje įvairius ne muito tipo apribojimus, kurie vystomi centrinės vyriausybės ir netgi vietinės valdžios organų prekybos kelyje. Daugelis užslėpto protekcionizmo metodų yra ryškus suderintų tarptautinės prekybos principų pažeidimas.

Kai kuriais įvertinimais, egzistuoja keletas šimtų užslėpto protekcionizmo rūšių, kurių pagalba šalys gali vienašališka tvarka apriboti importą ir eksportą. Jų tarpe:

• Techniniai apribojimai – užslėpti prekybos politikos metodai, atsirandantys dėl to, kad nacionalinės techninės, administracinės ir kt. normos ir taisyklės sudarytos taip, kad trukdyti prekių išvežimą iš užsienio šalių. Labiausiai paplitę techninio tipo barjerai – reikalavimai dėl nacionalinių standartų laikymosi, importinių prekių kokybės sertifikatų pateikimo, specifinės prekių pakuotės ir markiruotės nustatytų sanitarinių normų laikymosi, apsunkintų muitinės formalumų laikymosi ir vartojimo apsaugos įstatymo reikalavimo ir daugelis kitų.

Techniniai barjerai ne visada naudojami kaip protekcionizmo metodai. Daugeliu atvejų jų įvedimas padiktuotas ne tiek vidaus rinkos apribojimo noro, kiek gyventojų apsaugos rūpesčio.

• Vidaus mokesčiai ir rinkliavos – užslėpti prekybos politikos metodai, nukreipti importinės prekės vidaus kainos pakėlimo tikslais ir tuo pačiu tikslu sumažinti konkurentabilumą vidaus rinkoje. Gali būti įvedami kaip centrinių taip ir vietinių vyriausybinių valdžios organų. Mokesčiai uždedami pagrinde importuojamoms prekėms, kurie yra visumoje įvairūs ir gali būti tiesioginiai (akcizas, pardavimo mokestis, PVM) arba netiesioginiai (rinkliavos už muitinės įforminimus, rregistraciją ir kt. formalumų įvykdymas, pakartotinos rinkliavos). Vidaus mokesčiai ir rinkliavos atlieka diskriminacinę rolę tik tuo atveju, jei jie uždedami tik importuojamoms prekėms, tuo tarpu kai vidutinių gamintojų prekėms mokesčiai nededami. Jei vidaus apmokestinimo taisyklės vienodos kaip nacionalinėms prekėms, taip ir importuojamoms, tai tokia politika gali būti apžvelgiama kaip vienodų, kokybės ir kainų konkurencijos, sąlygų politikai. Daugeliu atveju vidaus mokesčiai savo kaina viršyja importo muitų dydį ir be to, jų dydis gali keistis priklausomai nuo vietinės rinkos vidaus (konjunktūros) padėties.

• Vyriausybinių pirkimų politika – užslėptas prekybinės politikos metodas, reikalaujantis vyriausybinių organų ir įmonių pirkti nustatytas prekes tik iš nacionalinių firmų, netgi žiūrint į tai, jog šios prekės gali būti brangesnės nei importinės. Tipiškas tokios poltikos paaiškinimas yra nacionalinio saugumo reikalavimas.

• Vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas – užslėptas vyriausybės politikos metodas, įstatymų leidėjų nustatoma galutinio produkto dalis, kuri turi būti pagaminama nacionalinių gamintojų, jei toks produktas skirtas pardavimui vidaus rinkoje. Paprastai reikalavimas naudoti vidaus komponentus naudojamas išsivysčiusioms šalims importo pakeitimo politikos rėmuose, kuris numato nacionalinės gamybos ir importuojamų prekių bazės sukūrimą ir auginimą, ateityje atsisakant jų importo. Išsivysčiusių šalių vyriausybė reikalauja naudoti vidaus komponentus tikslu išvengti gamybos persikėlimo į besivystančias šalis su žymiai pigesne darbo jėga ir apsaugoti tuo pačiu užimtumo

lygį [19, p. 220].

Taigi, užslėpto protekcionizmo metodai naudoja įvairius nemuitinės tipo apribojimus, įvedamus prekybos kelyje centrinės vyriausybės ir net vietinių organų. Į šį skaičių įeina techniniai apribojimai – reikalavimas laikytis nacionalinių standartų, importuojamos produkcijos kokybės sertifikatų gavimo, specifinės prekių pakuotės ir markiruotės, nustatytų sanitarinių – higieninių normų; vyriausybiniai vyraujančių vietinių prekių užpirkimai ir diskriminacija kitų šalių prekėms; vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas, tikslu palaikyti užimtumą ir apriboti importą.5.3. Finansiniai prekybinės politikos metodai

Tikslu apsaugoti vidaus rinką nuo importo iš užsienio drauge ssu kiekybiniais ir užslėptais netarifiniais prekybos politikos metodais tarptautinės prekybos praktikoje naudojami finansiniai metodai. Finansiniai metodai yra paremti finansavimu, nukreiptu į eksportuojamų prekių kainų žeminimą ir tuo pačiu konkurentabilumo, pakėlimą tarptautinėje rinkoje. Eksporto finansavimas gali būti atliekamas valdymo šaltinių, iš valstybės biudžeto, pusiau valdymo įstaigų, bankų, įvairių fondų ir panašiai, o taip pat ir privataus sektoriaus – pačių eksportuotojų ir juos aptarnaujančių bankų.

Eksporto finansavimą kaip prekybos politikos metodą reikia skirti nuo eksportinių importinių operacijų finansavimo ir kreditavimo, atliekamo atstovaujamų aapyvartinio kapitalo bankų konkrečių komercinių sandorių atlikimui. Finansavimas, kaip prekybos politikos metodas numato diskriminaciją prieš kitų šalių kompanijas savo valstybės gamintojų ir eksportuotojų naudai.

Labiausiai paplitę finansinės prekybos politikos metodai yra : subsidijos, kreditavimas ir dempingas.

Subsidijos

Jei valstybė mano, kad nacionalinių gamintojų eeksporto stimuliavimas yra būtinas, tai ji gali viena ar kita forma teikti jiems subsidijas iš biudžeto.

Subsidija – piniginė išmoka, į nacionalinių gamintojų palaikymą ir netiesioginę importo diskriminaciją.

Subsidijų išmokos skirstomos į :

• Tiesiogines – betarpiškas išmokas eksportuotojui po eksporto operacijos įvykdymo, lygias gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumo sumai. Tiesioginės subsidijos reiškia dotacijas gamintojui jam išeinant į tarptautines rinką. Tiesioginio subsidijavimo pavyzdžiu 1960 – ų metų pradžioje buvo išsivysčiusių šalių pramoninio eksporto brangios prekės – aviacinė technika ir pan. Tačiau tiesioginės subsidijos yra uždraustos TPO taisyklių, o jų taikymas yra labai aiškus prekybos partneriams, ir gali būti taikomas kaip priešpriešinė priemonė.

• Netiesiogines – užslėptas eksportuotojų dotavimas, teikiant jiems mokesčių mokėjimo lengvatas, parduodant žemiau rinkos kainos, grąžina importo muitus ir pan.

Subsidijos gali būti teikiamos kkaip konkurentabilių su importinėm, prekių gamintojams, taip ir prekių, kurios parduodamos eksportui, gamintojams.

Gamintojams abiejais atvejais subsidija yra negatyvus mokestis, kadangi jis jiems yra išmokamas vyriausybės, o ne išskaitomas iš jų pelno.

Vidinė subsidija – labiausiai užmaskuotas finansinės prekybos politikos metodas ir diskriminacijos prieš importą, numatantis prekių, konkuruojančių su importinėmis šalies viduje, finansavimą iš biudžeto [19, p. 220].

Subsidija gamintojams garantuoja importo apribojimą, sulyginamą su importu ir kvota, bet dėka mažesnių nuostolių nacionalinei ekonomikai. Tiesa, šie nuostoliai atsiranda ne tik dėl negatyvios apsaugos, bbet ir dėl to, kad subsidijos finansuojamos iš biudžeto, t.y. mokesčių sąskaita.

Specifiniu vidinės subsidijos atveju yra importo subsidijavimas, kurios buvo būdingas Rusijai ir kai kurioms kitoms šalims 1990 metų pradžioje esant pereinamajai ekonomikai. Importo subsidijavimo būtinumas buvo iššauktas pirmiausia dirbtino, nacionalinės valiutos keitimo kurso, palaikymo atsisakymo ir perėjimo prie plaukiojančio valiutos kurso. To pasekoje, užkelti valiutos kursai smarkiai krito, padarydami daugelio šalių prekių importą, būtiną šalies ekonominiam vystymuisi palaikyti, neįmanomu, kadangi šios prekės tapo labai brangios vietos pirkėjams. Galiausiai, vyriausybės buvo priverstos finansuoti dalį importo biudžeto sąskaita, teikiant importo subsidijas importuotojams.

Dažnai šalys ne tik subsidijuoja atskiras šakas, konkuruojančias su importu, bet ir teikia subsidijas eksportuotojams.

Eksporto subsidija – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, numatantis biudžetines išmokas nacionaliniams eksportuotojams, kas leidžia pardavinėti prekę kitų šalių pirkėjams daug žemesne kaina, nei vidaus rinkoje, ir tuo pačiu greitinti eksportą [19, p. 220].

Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsid.ijos kaip prekybos politikos priemonės slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą, tuo tarpu kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą. Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas jos importo kainą, ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą. Eksporto ssubsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą: pablogina jos prekybos sąlygas, padidindama jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidindama ir santykinę eksporto pasiūlą ir sumažindama vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms. Importo tarifas pagerina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių sąskaita. Eksporto subsidija pablogina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių naudai. Abu prekybos politikos instrumentai atlieka iškraipymo poveikį vidaus kainoms ir vartojimo struktūrai šalyje.

Tačiau per didelės importo muitų ir eksporto subsidijų naudojimas gali duoti atvirkštinį efektą. Šį paradoksą, kuris daugiau laikomas teorine galimybe, nei ekonomine realybe, pirmą kartą numatė Čikagos universiteto ekonomistas Loidas Metsleris.

Metslerio paradoksas (Metzler) – importo tarifas gali privesti prie importuojamos prekės vidaus kainos kritimo, o ne kilimo, smarkiu jos santykinės kainos pasaulinėje rinkoje kritimo atveju, įvedus tarifą. Eksporto subsidijos naudojimas gali įtakoti importuojamos prekės vidaus kainos kritimą, o ne kilimą, dėl per didelio jos santykinės kainos kritimo pasaulinėje rinkoje.

3 lentelė

Importo tarifo ir eksporto subsidijos skirtumai [19, p. 220].

Importo tarifas Eksporto tarifas

Santykinė importuojamų prekių kaina pasaulinėje rinkoje Mažinama Didinama

Santykinė eksportuojamų prekių kaina pasaulinėje rinkoje Didinama Mažinama

Prekybos sąlygos Gerinamos kitų šalių sąskaita Bloginamos kitų šalių sąskaita

Importuojamų prekių vidaus kaina Didinama (mažėja Metslerio paradokso atveju) Lieka nepakitusi

Eksportuojamų prekių vidaus kaina Lieka nepakitusi Didinama (mažėja Metslerio paradokso atveju)

Vidaus paklausa eksportuo-jamoms prekėms Lieka nepakitusi Mažinama

Vidaus paklausa importuojamoms prekėms Mažinama Lieka nepakitusi

Laikant, kad eksporto subsidija yra papildoma mokesčių našta, mokesčių mokėtojams, jjos naudojimas paprastai reikalauja įstatymų patvirtinimo. Argumentai, kurie išsakomi dažniausiai eksporto subsidijų pateisinimui, orientuojami į tai, kad jie palaiko užimtumą eksportuojamose šalyse, pagerina mokėjimų balansą eksporto augimo sąskaita. Eksporto subsidijos, laikantis TPO taisyklių, laikomos nesąžininga konkurencija ir yra uždraustos. Įskaitant įvairias formas, kurias įgauna vidaus ir eksporto subsidijos, nustatyti jų dydį yra nelengva. 1984-1986m. vidaus subsidijos pienui JAV sudarė 66% vidaus kainos, Europos Sąjungoje – 56%, Japonijoje – 82% cukrui. Aišku, kad ekonominiu atžvilgiu eksporto subsidijos neturi prasmės. Jų naudojimas pagrįstas tik politiniais vyriausybių išskaičiavimais. Be to, importuotojas, nustatęs eksportuotojų eksporto subsidijavimo faktą yra teisėje reikalauti kompensacinių muitų. Todėl tuo pačiu, eksporto subsidijos yra maskuojamos kitų šalių kreditais, susietais įsipareigojimais įsigyti prekes jų sąskaita tik iš tiekėjų šalies, kuri atstovauja juos [17, p. 280].

Eksporto kreditai

Neretai paslėptas eksporto subsidijavimas įgyvendinamas kredituojant eksportą.

Eksporto kreditavimas – finansinės netarifinis tarptautinis prekybos politikos metodas, numatantis vyriausybės finansinį stimuliavimą, tikslu vystyti eksportą nacionalinėmis firmomis.

Eksporto kreditavimas gali būti įvairių formų:

• eksportuotojams Subsidiniai kreditai nacionaliniams – kreditai, išduodami šalies bankų mažesne nei rinkos procento norma.

• Šalies kreditai kitų šalių importuotojams – išduodami tik esant būtinai sąlygai – pirkti prekes tik iš firmų šalies, suteikiančios tokį kreditą.

• Nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimai, kurie įska.ito ir komercinę riziką (importuotojo nesugebėjimas apmokėti už

prekes) ir politinę riziką (nenumatyta vyriausybės veikla, neleidžiančia importuotojui įvykdyti savo įsipareigojimus eksportuotojui).

Eksporto kreditai būna:

 Trumpalaikiai – laikotarpiui iki 1 metų, naudojami vartotojiškų prekių ir žaliavų eksportui kredituoti.

 Vidutiniai – laikotarpiui nuo 1 iki 5 metų, naudojami mašinų ir įrengimų eksporto kreditavimui.

 Ilgalaikiai – laikotarpiui ilgesniam nei 5 metai, naudojami investicinių prekių ir didelių projektų eksporto kreditavimui [19, p. 220].

Organizacinė eksporto kreditų teikimo forma, taip pat kaip ir tarpusavio santykiai tarp eksporto kreditavimo agentūrų ir šalių, yra sudėtinga. Tokia agentūra gali būti departamentas, vvyriausybės ministerijos viduje, savarankiška organizacija, dirbančia ministerijos teisėmis, ir netgi privati firma, dirbanti kontroliuojant vyriausybės. Neretai nacionalinės agentūros, teikiančios eksporto kreditą, pasirašo sutartis tarpusavyje, dėl eksporto finansavimo, ir su agentūromis iš kitų šalių, tikslu koordinuoti politiką ir keistis informacija apie klientus. Vienos iš didžiausių agentūrų susivienijimų, teikiančių eksporto kreditus, yra:

* Eksporto kreditinė grupė – vyriausybių ir agentūrų atstovų grupė, teikianti eksporto kreditus, ji reguliuoja vidutinių eksporto kreditų teikimą dviems ar daugiau metų. Į eilę sąlygų, kurias grupės nariai įsipareigoja vykdyti, įįeina: apmokėjimas grynais mažiausiai 15% eksporto kontrakto vertės;kreditų išmokos turi būti vykdomos reguliariais laiko tarpais 5 metų laikotarpyje turtingoms ir 10 metų laikotarpyje visoms kitoms šalims; minimalios kreditų procentų normos turi būti susijusios su rinkos normomis; minimali lengvatinio komponento dalis kkredite – 35% daugiau mažiau išvystytoms šalims.

* Berno sąjunga – Tarptautinė kreditų ir investicijų draudimo sąjunga – patariamasis agentūrų, užsiimančių eksporto kreditavimu, organas, tarnaujantis, informacijos apsikeitimui trumpalaikio eksporto kreditavimo srityje [19, p. 220].

Eksportiniai kreditai kartais nagrinėja išorinės pagalbos kitoms šalims atmainą. Subsidijavimo apimtis per lengvatinį kreditavimą skaičiuojamas kaip skirtumas tarp lengvatinio kredito procento normos ir kintančios rinkos procento normos. Bankų praktikoje eksporto kreditų procento normos dažniausiai aiškiai mažesnės nei kitų tipų kreditų ir neretai yra nustatoma susitarimo keliu tarp šalių. Be to, egzistuoja daug, nepasiduodančių kiekybiniam įvertinimui, būdų stimuliuoti eksportą per eksporto kreditus, taip kaip ir kredito grąžinimo datos nukėlimas vėlesniam laikotarpiui, kredito apmokėjimas pirkėjo valiuta ar prekių forma, vyriausybės lengvatinis eksporto kredito draudimas ir kt.

Dempingas

Eksporto subsidijavimas tikslu jį pagreitinti ppaaštrinant konkurencinę kovą, kuri gali įgauti įvairias formas, nukreiptas į konkurentų spaudimą ir išstūmimą iš rinkos.

Dempingas – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, apimantis prekės išvedimą į užsienio rinkas eksporto kainų sumažinimo sąskaita žemiau normalaus kainų lygio, esančio tose šalyse.

Dempingas gali būti įgyvendinamas kaip atskirų firmų resursų sąskaita, siekiančių užkariauti savo produkcija užsienio rinką, taip ir valstybės subsidijomis eksportuotojams.

Komercinėje praktikoje dempingas gali įgauti vieną iš sekančių formų:

• Atsitiktinis dempingas – epizodinis atliekamų prekių pardavimas į užsienio rinką sumažintomis kainomis. Įvyksta tada, kai vvidaus gamybos apimtys viršija vidaus rinkos talpumą ir kompanijai iškyla dilema – arba visai nepanaudoti dalies gamybinių pajėgumų ir negaminti prekės, arba pagaminti prekę ir parduoti ją daug žemesne, nei vidaus, kaina į užsienio rinką.

• Numatytas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų nužeminimas tikslu išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas. Praktikoje, tai gali reikšti prekių eksportą kainomis mažesnėmis savo vidaus rinkos arba netgi žemiau gamybos kaštų.

• Pasto.vus dempingas – pastovus prekių eksportas žemesne teisingos kainos.

• Atvirkštinis dempingas – eksporto kainų išaukštinimas palyginus su pardavimo kainomis tų pačių prekių vidaus rinkoje. Sutinkamas ypač retai, dažniausiai nenumatytų aštrių valiutos kursų svyravimų pasekoje.

• Abipusis dempingas – dviejų šalių pasitinkanti prekyba sumažinant kainas vienos ir tos pačios kainos. Sutinkamas taip pat retai rezultate aukštos monopolijos tam tikrai prekei abiejų šalių vidaus rinkose.

Dempingo pagrindu dažniausiai būna rinkos situacija, kuriai esant paklausos elastingumas vidaus rinkos kainai yra žemesnis nei užsienio. Tai leidžia firmoms, turinčioms santykinai monopoliją vidaus rinkoje, parduoti savo prekę daug aukštesnėmis kainomis, nei užsienio rinkoje, kur paklausa daug elastingesnė kainai ir kur konkurencija didesnė.

Būtinos dempingo įgyvendinimo sąlygos yra:

* paklausos elastingumo prekei skirtumas skirtingose šalyse – paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai, nei paklausa užsienyje.

* netikros konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatinėti ir diktuoti kkainas.

* daug rinkos segmentų, t.y. galimybė gamintojui atitverti vidaus rinką, kur jis parduoda prekę aukštomis kainomis nuo užsienio rinkos, kur jis tai daro daug žemesnėmis kainomis. Paprastai tam padeda aukšti transportavimo kaštai ir vyriausybės nustatyti prekybos apribojimai [19, p. 220].

Dempingas yra uždraustas kaip tarptautinėmis taisyklėmis (TPO), taip ir vietiniais daugelio šalių antidempingo įstatymais, kurie leidžia naudoti antidempingo muitą, dempingo aptikimo atveju.

Amerikos įstatymų požiūriu, pvz., dempingas laikomas prekių pardavimas Amerikos rinkoje, kainomis žemesnėmis “teisingų”, atnešant nacionalinei gamybai nuostolius. Aišku, dideli sunkumai atsiranda nustatant teisingą kainos lygį tai ar kitai prekei. Tam yra atliekamas specialus tyrimas, kuris lygina siūlomas dempingo kainas su kainomis, duotai ar analogiškai prekei, dominuojančiomis nustatytą laikotarpį šalyje, kur vykdomas dempingas, arba trečiųjų pasaulio šalių rinkoje. Rimtu dempingo įrodymu laikomas prekių pardavimas kainomis, žemesnėmis, nei kaštai, reikalingi jai pagaminti. Tyrimo duomenimis, jei dempingo faktas yra įrodytas, šalys yra teisėje įvesti vienapusiškus antidempingo muitų apribojimus.

Antidempingo muitas – laikina rinkliava lygi skirtumui prekių pardavimo kainų vidaus ir užsienio rinkose, įvedama importuojančios šalies, tikslu neutralizuoti negatyvius, neteisingos kainų konkurencijos, pagrįstos dempingu, rezultatus.

Antidempingo muito norma paprastai nustatoma vienu iš sekančių būdų:

• Kaip skirtumą kainos, kuria prekė realiai parduodame eksportuojamos šalies rinkoje ir importuojančios šalies rinkoje. Jei prekė gaminama tik eksportui ir neparduodama eksportuotojo šalies rrinkoje, tai kaina jai importuojančios šalies užsienio rinkoje sulyginama su prekės kaina, bet kokios trečiosios pasaulio šalies vidaus rinkoje.

• Kaip skirtumą kainos, kuriam prekė turėjo būti parduodama eksportuojančios šalies rinkoje, ir kainos, kuria ji realiai parduodama importuojančios šalies rinkoje. Potenciali, parduodamos prekės, kaina eksportuotojo rinkoje nustatoma sumuojant gamybos kaštus, bendras išlaidas, pardavimų pelną vidaus rinkoje, bei prekės kainą ir transportavimo, į importuojamą šalį, išlaidas [19, p. 220].

Taigi, labiausiai paplitęs finansinės prekybos politikos metodai yra: subsidijos, kreditavimas ir dempingas.

Subsidijos – piniginės išmokos, nukreiptos nacionalinių eksportuotojų palaikymui ir į netiesioginę importo diskriminaciją. Būna vidaus ir eksporto. Nacionalinės gamybos subsidijavimas laikomas geriausia prekybos politikos forma palyginus su importo tarifu ir kvota. Eksporto subsidijos dažnai įgauna, subsidijuojamų kreditų nacionaliniams eksportuotojams, formą, išduodamus šalies bankų žemesne procento norma nei rinkos, arba valstybės kredito kitų šalių importuotojams su būtina sąlyga prekių užpirkimu tik firmose tos šalies, kuri suteikia kredit.ą. Kritiniu atveju eksporto subsidijavimas atliekamas dempingu – prekės perkėlimas į užsienio rinką eksporto kainų, sumažinimo žemiau normalaus lygio, egzistuojančiose tose šalyse, sąskaita.

Numatyto dempingo apsaugai naudojami antidempingo muitai.5.4. Neekonominiai reguliavimo metodai

Mūsų dienomis, labiausiai efektyvių netarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo priemonių skaičiuje yra ir teisiniai instrumentai, kurie smulkiai yra nagrinėjami tarptautinės teisės, bet labai glaudžiai susiję su tarptautine ekonomika yra visų

pirma prekybiniai susitarimai.

Prekybiniai susitarimai

Dvišaliai prekybiniai susitarimai tarp šalių reguliuojami prekybinių susitarimų ir sutikimų pagalba, kuri pasirašomi šalių vykdomosios valdžios lygyje (tarp vyriausybių) ir ratifikuojamas įstatymų leidimo organo (Seimo, Parlamento). Jie paprastai sudaromi 5 – 10 metams ir periodiškai peržiūrimi bei pratęsiami dalyvaujančių šalių.

Prekybinis susitarimas, prekybos sutikimas – tarpvyriausybinių susitarimų forma, nustatantis principus ir dvišalės prekybos režimą.

Pagrindiniu tarptautinės teisės principu yra tai, kad kiekviena šalis turi bešališką jurisdikciją savo šalies teritorijoje ir visi fiziniai ir juridiniai asmenys, esantys šioje šalyje papuola jjos jurisdikcijon. Todėl prekybinių susitarimų įvertinimui principinės svarbos klausimas yra režimas, kuris nustatomas duotos šalies teritorijoje kitų šalių prekėms, paslaugoms ir kapitalui.

Teisiniai režimai

Tarptautinės prekybos reguliavimo praktikoje dažnai naudojami sekantys režimai:

• Labiausiai mėgstamas šalies režimas(LMŠR) – sąlyga, patvirtinta tarptautiniuose prekybiniuose susitarimuose, numatanti pateikti viena kitai susitarime dalyvaujančių šalių teises, pirmenybes ir lengvatas, kuriomis naudojasi ir/arba naudosis bet kuri trečioji šalis. LMŠR principas, įtrauktas į TPO sąlygas, yra laikomas nediskriminacine režimo tarptautinėje prekyboje sukūrimo pagrindu.

• Nacionalinis režimas – ekonominių santykių tarp šalių režimas, kuriam eesant viena šalis pristato kitų šalių fizinių ir juridinių asmenų režimą nemažiau palankų, nei režimas savo fiziniams ir juridiniams asmenims. Dažniausiai nacionalinis režimas naudojamas santykiams tarp šalių – narių integracinių grupuočių, ir pritaikomas kapitalo išvežimui [19, p. 220].

Tarptautinių organizacijų sistemos ppraktikoje kartais naudojamas teisingo ir nediskriminacinio režimo supratimas, kuris neturi tikslaus nustatymo ir naudojamas kaip priminimas apie atliekamą neteisingumą prekyboje ar kt. ekonomikos srityje. Daugelyje prekybinių susitarimų, pasirašomų šalių dvišaliu pagrindu, įtraukiama situacija apie LMŠR panaudojimą, kuris tapo universalia taisykle ir palaikomas TPO.

LMŠR egzistuoja išlygos, bet tik sekančiuose rėmuose:

* Išlyga kaimyninėms šalims, tikslu palengvinti prie sienų esančią prekybą. Tokia prekyba sudaro mažiau negu 1% pasaulinės prekybos, ir išlygos plintančios ta pačia sąlyga, nesudaro svarbaus poveikio LMŠR politikai visumoje.

* Išlyga ir pirmenybė, išplaukiančios iš susitarimų sukurti muitų sąjungas ir laisvos prekybos zonas keletos šalių. Integracinių grupuočių rėmuose įgyvendinama iki 40% tarptautinės prekybos. Šalys, pateikusios nenumatytas prekybos lengvatas viena kitai, tokių grupuočių rėmuose, yra teisėje neplėsti jų trečiosioms pasaulio šalims. Nors pagal TTPO sąlygas tai nelaikoma LMŠR principo pažeidimu, susitarimų iškraipymas dėl muitų zonos sukūrimo pačiam LMŠR principui akivaizdus.

* Išlyga besivystančioms šalims bendros preferencinės sistemos (BPS) rėmuose –nuo 1971m. veikianti muitų lengvatų sistema, teikiamų išsivysčiusių ir pereinamųjų šalių, blogai vystančioms šalims arba žymaus tarifo, prekių importui iš tų šalių, sumažinimas [19, p. 220].

Taigi, dvišaliame lygyje prekybiniai santykiai tarp šalių reguliuojami dvišaliais prekybos susitarimais ir sutikimais, nustatomais juridinės bazės, prekybos įgyvendinimui, įtraukiant režimą, labiausiai mėgstamą ar nacionalinį – kuris nustatomas šalyje prekėms, paslaugoms, kkapitalui, fiziniams ir juridiniams asmenims. TPO rėmuose universaliu pagrindu tarptautinei prekybai pripažintas LMŠR – susitariančių šalių pateikimas via kitai visų teisių, lengvatų, kuriomis naudojasi ir/arba naudosis bet kuri trečioji šalis, – išskyrus tik prekybai prie sieno.s su kaimynais, integraciniams susivienijimams ir besivystančioms šalims.6. MUITAI LIETUVOJE

6.1. Lietuvos Respublikos muitinės tarnyba ir jos funkcijos

Lietuvos Respublikos muitinės tarnybos organizavimą deklaruoja LR muitinės laikinasis įstatymas, priimtas LR Aukščiausiosios Tarybos 1990m. spalio 9 dieną. Lietuvos Respublikos muitinė – valstybės kontrolės įstaiga, atsakinga Vyriausybei ir vykdanti valstybės muitų politiką. Jos veikla finansuojama iš valstybės biudžeto. Muitinė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, kitais Respublikos įstatymais bei norminiais aktais, reglamentuojančiais muitinės veiklą. Muitinė yra juridinis asmuo, turintis savo sąskaitą Lietuvos banke, antspaudą, simboliką ir atributiką. Muitinės veiklos teritoriją riboja Lietuvos Respublikos valstybinė siena. Muitinės kontrolė privaloma visiems juridiniams ir fiziniams asmenims nepriklausomai nuo jų pilietybės, jeigu kita nenumatyta LR įstatymuose ir tarptautiniuose susitarimuose.

Svarbiausieji muitinės uždaviniai bei funkcijos yra:

1. vykdyti įstatymus, nustatančius Lietuvos Respublikos muitų politiką;

2. taikyti muitų tarifus ir imti muitų rinkliavą;

3. užkirsti kelią kontrobandai ir kitokiems muitų taisyklių pažeidimams;

4. organizuoti muitinės veiklos apskaitą, įstatymų numatyta tvarka teikti duomenis apie muitinės veiklą Lietuvos Respublikos įstaigoms [12, p. 87].

Muitinė teikia juridiniams ir fiziniams asmenims informaciją apie Lietuvos Respublikos muitų politiką nustatančių įįstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus. Muitinė atlieka tiriamąjį darbą muitinės veiklai tobulinti, garantuoja per Lietuvos Respublikos sieną pervežamos valiutos, vertybinių popierių, materialinių, kultūros, meno, intelektualinių ir kitų vertybių, visų rūšių transporto priemonių ir keleivių muito priežiūrą bei kontrolę. Muitinė laikosi jos veiklą reglamentuojančių tarptautinių susitarimų.

1924 metais priimtas įstatymas “Muitinių įstatai” su kai kuriais nedideliais pakeitimais galiojo iki Lietuva neteko nepriklausomybės ir kai buvo panaikintos Lietuvos muitinės.

1990 m. kovo 11 d. Aktu buvo atstatyta Lietuvos Nepriklausomybė, o 1990 m. rugsėjo 10 d. vyriausybės nutarimu Nr. 279 buvo nutarta organizuoti Lietuvos Respublikos valstybinės sienos ekonominę apsaugą, atkuriant Lietuvos muitinės veiklą.

1990 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos muitinės laikinąjį įstatymą, kuriame nurodomi muitinės uždaviniai, funkcijos bei jos struktūra, o 1991 m. sausio 31 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos laikinasis muitų tarifų įstatymas. Laikinasis muitų tarifų įstatymas numato muitų tarifų išvežamoms ir gabenamoms tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją prekėms bei kitoms vertybėms nustatymo, muitų taisyklių sistemos sudarymo ir taikymo tvarką. Vėliau jis ne kartą buvo tikslinamas [12, p. 87].

Muitai ir muitų tarifai, kaip valstybės ekonominės politikos instrumentas pasireiškia tuo, kad Vyriausybė, formuodama muitų politiką, siekia užtikrinti prekių ir kitų vertybių gabenimo ekonominį reguliavimą bei vidaus rinkos apsaugą.

Lietuvos Respublikos mmuitų tarifas, tai susistemintas mokesčių (kuriais apmokestinamos išvežamos, įvežamos ir gabenamos tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją prekės bei kitos vertybės) normų rinkinys. Muitų tarifus pagal prekių ir krovinių pobūdį, apskaičiavimo metodus bei tarifų struktūrą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė [9, p. 167].6.2. Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymas

Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikoje taikomų muitų rūšis, muitų taikymo atvejus, muitų tarifų importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir eksportuojamoms iš jos prekėms sudarymo, tvirtinimo ir taikymo tvarką.

Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1.Muitas – mokestis (piniginė prievolė valstybei), kurį reikia sumokėti dėl to, kad prekės yra importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją arba iš jos eksportuojamos.

2.Prekė – visoks kilnojamasis turtas, galintis būti užsienio prekybos objektu.

3.Importo muitas – muitas, renkamas (sumokamas) už prekes, importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją.

4.Eksporto muitas – muitas, renkamas (sumokamas) už prekes, eksportuojamas iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos.

5.Muito norma – parametras, naudojamas muito dydžiui apskaičiuoti.

6.Muitų tarifas – susistemintas bendrųjų muitų, kurie taikomi importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei eksportuojamoms iš jos prekėms, normų rinkinys [3].

Muitų rūšys

1. Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje gali būti taikomi šių rūšių muitai:

1) bendrieji – taikomi siekiant reguliuoti Lietuvos Respublikos užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą;

2) specialieji – taikytini kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių

ar jų grupių veiksmus Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Specialiųjų muitų normas ir mokėjimo sąlygas nustato įstatymai;

3) antidempingo – taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomis eksportuojančios valstybės rinkoje, ir dėl to atsiranda materialinė žala Lietuvos vietinei pramonei, tokios žalos vietinei pramonei grėsmė arba reali kliūtis kurti vietinę pramonę. Antidempingo muitų įvedimą ir taikymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos antidempingo įstatymas;

4) kompensaciniai – taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją iimportuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai ar netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams. Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio. Kompensaciniai muitai gali būti įvedami priėmus šių muitų įvedimą ir taikymą reglamentuojantį įstatymą;

5) protekciniai (apsaugos) – taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės ir dėl to vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją. Protekciniai (apsaugos) muitai gali būti įvedami priėmus šių muitų įvedimą ir taikymą reglamentuojantį įįstatymą.

2. Importuojamoms ar eksportuojamoms prekėms vienu metu gali būti taikomi kelių šio straipsnio 1 dalyje nustatytų rūšių muitai. Kiekvienas iš šių muitų apskaičiuojamas neatsižvelgiant į kitus, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5 punktuose, nnenustato kitaip [3].

Muitų grupės pagal muitų taikymo pobūdį

1. Pagal muitų taikymo pobūdį muitai gali būti:

1) nuolatiniai – mokami už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuojamas iš jos prekes, laikantis nuo metų laikotarpio nepriklausančios muito normos;

2) sezoniniai – mokami už prekes, tam tikrą metų laikotarpį importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuojamas iš jos.

2. Sezoniniai gali būti tik bendrieji ir specialieji muitai [3].

Muitų normos

Muitų normos pagal muito apskaičiavimo metodą

1. Muitų normos pagal muito apskaičiavimo metodą gali būti vertybinės (advaliorinės), specifinės (kiekybinės) ir mišriosios. Muitai pagal šias muitų normas skaičiuojami taip, kaip nustatyta šio įstatymo 13 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse (7 Priedas).

2. Vertybinė (advaliorinė) muito norma nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės.

3. Specifinė (kiekybinė) muito norma nurodoma kkaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizi.nes charakteristikas arba jų neįvertinant.

4. Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.

Kombinuotoji muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūra

Nustatant muitų normas, prekės klasifikuojamos pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą, sudaromą pagal Suderintos prekių aprašymo iir kodavimo sistemos tarptautinę konvenciją, priimtą 1983 m. birželio 14 d. Briuselyje, šios konvencijos 1986 m. birželio 24 d. Protokolą ir Europos Sąjungoje prekėms klasifikuoti taikomą kombinuotąją muitų tarifų ir statistikos nomenklatūrą.

Muitų tarifai

Muitų tarifų nustatymas

1. Lietuvos Respublikos muitų tarifai sudaromi pagal šią struktūrą:

1) prekės kodas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;

2) prekės aprašas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;

3) prekės natūrinis matavimo vienetas;

4) autonominė importo muito norma;

5) konvencinė importo muito norma;

6) preferencinės importo muito normos;

7) eksporto muito norma.

2. Visos bendrųjų muitų normos gali būti pateiktos keliuose muitų tarifuose, kurių kiekvienas atitinka kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūros dalį.

3. Muitų tarifuose bendrųjų muitų normos nustatomos kiekvienai kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūros pozicijos daliai atskirai.

4. Muitų tarifai bei jų pakeitimai rengiami pagal šį įstatymą ir Vyriausybės nustatytą tvarką. Muitų tarifus tvirtina, keičia ir panaikina Vyriausybė [3].

Muitų normos atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios prekės

1. Muitų tarifuose importo muitų normos nustatomos atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekės.

2. Valstybė, iš kurios yra kilusios importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekės, nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso ir tarptautinių sutarčių nuostatomis.

3. Importo muito norma, atsižvelgiant į valstybę, iiš kurios yra kilusios prekės, gali būti:

1) autonominė – taikoma, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių didžiausio palankumo prekybos statusą, ar nėra nustačiusi kito prekybos režimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta;

2) konvencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą;

3) preferencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias laisvos prekybos režimą. Muitų tarifuose preferencinė muito norma nurodoma atskirai kiekvienai valstybei ar jų grupei, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, nustatančią laisvos prekybos režimą.

4. Autonominė norma taip pat taikoma apskaičiuojant muitą už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekes, kurios atitinka šio straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus, tačiau kurioms nėra nustatyta konvencinė muito norma ar nustatyta konvencinė muito norma yra didesnė už autonominę muito normą.

5. Vyriausybės nutarimu konvencinė muito norma taip pat taikoma apskaičiuojant muitą už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekes, kurios neatitinka šio straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimų, jeigu šios muitų normos ttaikymą sąlygoja Lietuvos Respublikos muitų politikos interesai arba jeigu valstybė, iš kurios kilusios prekės yra importuojamos, vienašališkai taiko prekių importui iš Lietuvos Respublikos muitų terit.orijos lengvatines muitų normas.

6. Jeigu preferencinė muito norma didesnė už autonominę ar konvencinę muito normą, apskaičiuojant muitą už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekes, kurios atitinka šio straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus, taikoma mažiausia muito norma.

7. Valstybių, iš kurių kilusioms prekėms taikomos konvencinės muitų normos, sąrašus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, tvirtina ir keičia Vyriausybė. Į šiuos sąrašus įtraukiamos ir valstybės, iš kurių kilusioms prekėms konvencinės muitų normos taikomos Vyriausybės nutarimu. Šiuo atveju nurodoma, kokioms prekėms taikomos konvencinės muitų normos [3].

Tarifinės kvotos

1. Jeigu neviršijamos tarifinės kvotos, prekes per tam tikrą laikotarpį leidžiama importuoti į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuoti iš jos taikant mažesnę palyginti su nustatytąja muitų tarife arba nulinę bendrojo muito normą.

2. Tarifinės kvotos importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuojamoms iš jos prekėms, šių tarifinių kvotų taikymo sąlygos nustatomos Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba Vyriausybės nutarimuose.

Integruotas tarifas

1. Muitinė, taikydama nustatytus muitus, kitus importo ir eksporto mokesčius, importo, eksporto bei tranzito draudimus ir apribojimus, naudoja Integruotą tarifą. Integruotas tarifas yra oficialus informacijos rinkinys.

2. Integruotas tarifas sudaromas kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio

prekybos statistikos nomenklatūros ir muitų tarifų pagrindu. Integruoto tarifo struktūrą, taip pat jo rengimo ir naudojimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės institucija.

3. Integruotą tarifą tvarko Ūkio ministerija kartu su Muitinės departamentu prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos [3].

Muitų taikymas, muitų apskaičiavimas, mokėjimas, išieškojimas, grąžinimas ir atsakomybė už muitų nesumokėjimą pateikta 7 priede.6.3. Muitų politika

Svarbi užsienio ekonominės politikos sudėtinė dalis yra muitų politika. Pasaulinėje praktikoje muitų politika įforminama dviem savarankiškais įstatymų blokais:

1) įstatymai, reglamentuojantys prekių ir kitų gėrybių, kurios per šalies vvalstybinę sieną, apmuitinimo tvarką, metodologiją, juridinių bei fizinių asmenų veiksmus ir kitus su muitų politika susijusius aspektus.

2) įstatymus, reglamentuojančius muitinių tarnybų veiklą, teises ir pareigas, muitinės kontrolės tvarką, organizavimą ir kitus su šia veikla susijusius klausimus.

Antrojo bloko įstatymais reguliuojami klausimai yra kiekvienos šalies vidaus reikalas, o pirmojo bloko problemos dažnai yra tarptautinių susitarimų objektas ir gali būti reguliuojamos dvišalėmis ir daugiašalėmis sutartimis. Dažniausiai paplitęs objektas šiose sutartyse – muitų tarifai.

Skiriamos trys muitų rūšys:

1) išvežamasis tarifas – muito mokestį ima prekes išvežanti šalis;

2) tranzitinis ttarifas – muito mokestį ima šalis, per kurios teritoriją pervežamos prekės.

3) įvežamasis tarifas – muito mokestį ima prekes įvežanti šalis [14, p. 19].

Lietuvos Respublikos muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei išvežamos iš jjos prekės bei kitos vertybės, normų rinkinys. Pagal jį muitų tarifai sudaryti laikantis tarptautinėje praktikoje pripažintų muitų tarifų formavimo principų bei normų, o muitų tarifų nomenklatūra sudaryta remiantis Harmonizuotos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos tarptautine konvencija.

Pagal prekių ir krovinių pobūdį Lietuvoje taikomi šie muitai: išvežamieji, įvežamieji ir sezoniniai. O atsižvelgiant į Lietuvos ūkio interesus ir tarifų struktūrą Muitų įstatymas leidžia naudoti tokius muitų tipus: specialieji, antidempinginiai, kompensaciniai, fiskaliniai, protekciniai, preferenciniai, išlyginamieji, retorsiniai, statistiniai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, taikydama Muitų tarifų įstatymą 1993 m. birželio 13 d. patvirtino muitų tarifų dydžius importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms, kuriems nuo to laiko dėl įvairių priežasčių buvo daroma labai daug pakeitimų. 1 ir 3 prieduose galite pamatyti dabartines muitų už eksportuojamas ir importuojamas prekes tarifų normas [14, pp. 19].

Šuo metu Lietuvos muitų sistema yra daugiau mažiau stabilizuota. Apsiribota diferencijuotais trijų rūšių importo muitų tarifais: konvenciniais, autonominiais ir preferenciniais, kurie sudaro tam tikrą sistemą. Sistema neleis dažnai kaitalioti importo muitus, nes su daugeliu valstybių jau sudarytos dvišalės arba daugiašalės užsienio prekybos sutartys (5 ir 6 Priedai). Muitų diferencijavimas skatins gamintojus turėti prekių kilmės dokumentus.

Autonominiai importo muitai taikomi valstybėms, su kuriomis su kuriomis dar nėra pasirašyti jokie ekonominiai – prekybiniai susitarimai. Autonominiai muitai yra žymiai didesni, lyginant su kkonvenciniais (maždaug 5-10 procentinių punktų). Tikimasi, kad autonominių muitų įvedimas sudomins valstybes pasirašyti palankios arba laisvos prekybos sutartis su Lietuva. 4 Priede galite pamatyti šalis su kuriomis jau yra pasirašytos laisvos prekybos sutartys.

Prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos privalo laikytis visi ūkio subjektai, eksportuojantys, importuojantys ar gabenantys tranzitu per muitų teritoriją prekes, taip pat atliekantys ir kitais prekių gabenimo per valstybės sieną atvejais nustatytas muitinės procedūras: laikinojo prekių įvežimo, laikinojo prekių išvežimo, laikinojo prekių įvežimo perdirbti, laikinojo prekių išvežimo perdirbti, taip pat eksportuotų ar importuotų prekių grąžinimo atvejais.

Šios tvarkos privalo laikytis ir keleiviai, įveždami daiktų (prekių) daugiau negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta muito režime keleiviams, vykstantiems per Lietuvos Respublikos valstybės sieną [6].

Prekių atsiuntimą į Lietuvos Respubliką ir išsiuntimą iš jos reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta siunčiamų į Lietuvos Respubliką ir .iš jos pašto siuntų atsiuntimo ir išsiuntimo tvarka;

Eksportuojamos, importuojamos ir gabenamos tranzitu per muitų teritoriją prekės turi būti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau vadinama – Muitinės departamentas) nustatyta tvarka deklaruojamos ir pateikiamos muitiniam tikrinimui; prekes deklaruoja ir pateikia muitiniam tikrinimui:

1. jeigu prekės eksportuojamos – prekių eksportuotojas;

2. jeigu prekės importuojamos – prekių importuotojas;

3. jeigu prekės gabenamos tranzitu – asmuo, pateikiantis muitinės deklaraciją, arba asmuo, kurio vardu ši deklaracija pateikiama ir kuris įįsipareigoja muitinei įvykdyti reikalavimus, susijusius su prekėms taikoma muitinio tranzito procedūra [6].

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Muitinės tarpininkų nuostatų numatytais atvejais eksportuojant, importuojant ar gabenant tranzitu prekes, jas deklaruoti ir pateikti muitiniam tikrinimui gali šiame punkte nurodytų asmenų įgalioti atstovai – muitinės tarpininkai; muitai apskaičiuojami ir mokami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta mokesčių mokėjimo muitinėje tvarka; prekės, kurios eksportuojamos ar importuojamos prekių mainų pagrindu, apmokestinamos šiame nutarime nustatyta tvarka (7 priedas).

Muitas neimamas, jeigu:

1. prekės laikinai įvežamos į muitų teritoriją arba laikinai išvežamos iš jos ir grąžinamos neapdorotos bei neperdirbtos;

2. prekės laikinai įvežamos į muitų teritoriją arba laikinai išvežamos iš jos perdirbti ir perdirbtos grąžinamos (tik pagal atitinkamas sutartis);

3. labdarai ir paramai skirtos materialinės vertybės įvežamos į muitų teritoriją arba išvežamos iš jos;

4. importuojamos prekės, įrašytos į LR muitų tarifų įstatymo 1.3 punkte nurodytą sąrašą; [3].

Kaip pavyzdys, 2 priede pateiktos pagal ministerijų ir kitų valstybės institucijų išduotas kvotas importuojamos be muito prekės.

Daugelį kitų eksportuojamų ir importuojamų prekių taisyklių taiko prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos nutarimas [5].

Muitų sistemos stabilizavimas, prisijungimas prie Pasaulinės prekybos organizacijos, pasiruošimo stoti į Europos Sąjungą laikotarpiu, kartu su kitomis ekonominėmis ir administracinėmis priemonėmis, mano nuomone, racionalizuoja įvežamų į šalį prekių struktūrą, garantuoja optimalų importo ir eksporto santykį, teigiamą užsienio prekybos balansą. BBe to muitų politika taikoma Lietuvoje, manau, sudaro sąlygas gamybos ir vartojimo struktūros pažangiems pokyčiams Lietuvoje.IŠVADOS

Šalies užsienio ekonominė politika reguliuoja užsienio ekonomikos veiklą, kurios skiriamasis bruožas yra tarptautinis prekių ir paslaugų pirkimas-pardavimas, materialinių, piniginių, darbo ir intelektualių resursų judėjimas. Pagrindinė kiekvienos valstybės užduotis tarptautinės prekybos srityje:

1) padėti vietiniams gamintojams eksportuoti kuo daugiau produkcijos, padidinant jų konkurentabilumą tarptautinėje rinkoje, ir

2) riboti importą, sumažinant užsienio prekių konkurentabilumą vidaus rinkoje siekti, kad įmonės eksportuotų kuo daugiau produktų, ir riboti importą.

Šiuo tikslu ir yra taikomi įvairūs protekcionizmo metodai tarptautinėje prekyboje. Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.

• Tarifinių apribojimų pagrindinis akcentas – muitais formuojami apribojimai.

• Netarifiniai apribojimai pasireiškia kaip kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai.

Tarifiniai tarptautinės prekybos apribojimo metodai yra muitai, kvotos ir tarifinės kvotos, kurie yra nukreipti į importo reguliavimą.

Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimo metodai gali būti kiekybiniai, paslėpti ir finansiniai.

Vienas iš kiekybinio metodo taikymo galimybių yra kvotos, naudojamos importo ir eksporto reguliavimui. Be to gali būti naudojamos licencijos, tikslu reguliuoti ir importą ir eksportą bei laisvi susitarimai nukreipti į eksporto reguliavimą.

Daugelis valstybių taiko užslėptus netarifinius tarptautinės prekybos reguliavimo metodus, tokius kaip valstybės užpirkimai; vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas; techniniai apribojimai; mokesčiai ir rinkliavos. Visos šios priemonės nukreiptos į importo reguliavimą.

Ne išimtis yra ir

finansiniai netarifiniai tarptautinės prekybos reguliavimo metodai. Subsidijos, kreditavimas, dempingas naudojami tik eksporto reguliavimui, beje subsidijos yra netiesioginis importo ribojimas.

Skirtingos pasaulio šalys, atsižvelgiant į savo ekonominę būklę naudoja skirtingą įvairių metodų santykį, nustatyti kokį nors vidurkį yra gana sunku, ypač tai pasakytina apie netarifinių prekybos metodų naudojimą.

Labiausiai paplitusi protekcionizmo priemonė taikoma Lietuvoje yra muitai. Lietuvoje taikoma muitų politika apsaugo nacionalinę ekonomiką nuo užsienio konkurencijos nepalankaus poveikio, sudaro sąlygas efektyviai integracijai į Europos Sąjungą. Muitų sistema Lietuvoje garantuoja optimalų importo ir eksporto ssantykį, teigiamą užsienio prekybos balansą.