Tarptautinė prekyba ir muitų politika

TURINYS

ĮVADAS 2

1. Užsienio prekybos nauda 3

2. Požiūriai į tarptautinę prekybą lemianėius veiksnius 4

3. Užsienio prekybos įtaka ekonominiams rodikliams 7

4. Tarptautinės prekybos suvaržymų priežastys 10

5. Muitų politika 12

6. Tarptautinės prekybos reguliavimo metodai 15

7. Laisvosios prekybos regionai ir muitų sąjunga 18

IŠVADOS 20

LITERATŪRA 22

ĮVADAS

Tautos ūkio gamybos tempą , jos kokybę ir

konkurencinį pajėgumą tarptautinėje rinkoje

geriausiai gali atvaizduoti krašto užsienio

prekybos struktūra ir raida.

K. Sruoga

Tarptautinės prekybos tyrimas šiandien ypač aktualus, nes gilėja prekinių ir financinių rinkų internacionalizavimas, stiprėja ryšys ir priklausomybė tarp atskirų šalių ekonomikų. Ekonominiai nuosmukiai, finansų ir valiutinės krizės, atsiradusios vienoje šalyje, neišvengiamai įgauna globalų pobūdį. Tampa aaišku, kad nei viena šalis negali sėkmingai spręsti ekonominių problemų, nekoordi-nuodama savo nacionalinės politikos su politika vedama kitose šalyse.

Ekonominiame šalių vystymesi vis didesnį vaidmenį vaidina tarptautinė prekyba, kitaip ta-riant, pasikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių.Tarptautinės prekybos pagrindas yra mai-nai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, naudojama skirtinga technologija ir t.t.). Gamybos sąlygų skirtin-gumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis,kurių gamyba šalies viduj yra ppalyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.

Per visą pokarinį laikotarpį pasaulinės prekybos apimtys sparčiausiai didėjo,jų vidutiniai me-tiniai augimo tempai 11,5 karto viršijo pasaulinės gamybos apimties augimą (13, 11 p.) . To paseko-je, iš vienos pusės išorės prekyba tapo galingu ekonominio augimo veiksniu, o iš kitos pusės, žy-miai išaugo ir šalių priklausomybė nuo tarptautinės prekių apyvartos.

Aišku, tarptautinė prekyba vystosi todėl, kad ji atneša naudą joje dalyvaujančioms šalims. Ekonominė teorija rodo, kad tarptautinė prekyba yra priemonė, kurios pagalba šalys ,vystydamos specializaciją, gali padidinti gaminamų turimų resursų našumą ir tokiu būdu padidinti gaminamų prekių ir paslaugų apimtį ir padidinti gerbūvio lygį.

1. UŽSIENIO PREKYBOS NAUDA

Kyla klausimas, kodėl šalys prekiauja tarpusavyje, užuot gaminusios visas prekes savo jėgo-mis? Šalims naudinga dalyvauti tarptautinėje prekyboje dėl daugelio priežasčių: dėl gamybos sąly-gų skirtingumo įvairiuose kraštuose; dėl mažėjančių produkcijos vieneto gamybos kaštų plėtojant tarptautinę prekybą; dėl žmonių polinkių bei poreikių sskirtingumo; dėl absoliučių bei santykinių atskirų šalių pranašumų tam tikrų prekių gamyboje.

Kiekviena šalis turi tam tikrų gamtinių iškasenų, žemės, darbo ir kapitalo išteklių. Todėl gami-namos prekės atskirose šalyse gali labai skirtis. Todėl tarptautinė prekyba pirmiausia gali vykti ir vyksta dėl atskirų šalių gamybos sąlygų įvairumo. Be to, tarptautinę prekybą sąlygoja ir tai, kad produkcijos vieneto kaštai mažėja plečiant gamybos apimtį, nes daugelyje gamybos šakų veikia ekonomijos dėl gamybos masto dėsnis. Todėl, kai šalis pradeda gaminti specializuotą produkciją, ekonomija dėl gamybos mmasto mažina jos gamybos kaštus, ir ji gali įveikti rinkoje savo užsienio konkurentus. Tačiau netgi tada, kai gamybos sąlygos įvairiose šalyse yra vienodos, jos gali tarpusa-vyje prekiauti, jeigu vartotojų polinkiai atskiroms prekėms atskirose šalyse skirtingi. Pagaliau gilu-minė tarptautinės prekybos priežastis – absoliutūs ir santykiniai atskirų šalių pranašumai tam tikrų prekių gamyboje.

Kad nustatyti ekonominę tarptautinės prekybos naudą, reikėtų nagrinėti absoliučius bei santy-kinius pranašumus, kuriuos turi šalys, gamindamos tam tikrą produkciją. Absoliučius pranašumus pirmasis teoriškai apibūdino klasikinės ekonomikos mokyklos pradininkas Adamas Smitas veikale „Tautų turtas“. Absoliučius pranašumus bei jais grindžiamą tarptautinę prekybą jis vertino kaip visų šalių didesnio turto šaltinį.

Prekyba tarp atskirų šalių vyksta jau labai seniai, nes, visų pirma, visuomenėms reikalingos ir savo šalyse negaminamos prekės. Plečiantis tarptautinei prekybai vyksta šie teigiami poslinkiai:

1. Plinta technologijos, padedančios kelti visų žmonių gerovę.

2. Didėja paklausa arba veikia ekonominis keinsizmo efektas; multiplikatoriaus pagalba skatinamas ekonomikos augimas ir bendras ūkio rentabilumas.

3. Pelnosi privačios firmos, nes prekyba plečia rinkos apimtį, palaiko masto ekonomiją, didina iš investicijų gaunamą pelną, taip pat kelia bendrą ekonominės veiklos aktyvumo lygį.

4. Vartotojas įgyja didesnė galimybę rinktis.

5. Mažėja gamybos sąnaudos, kaip antai išlaidos žaliavoms, gaminių komponentams įsigyti, o tai savo ruožtu mažina bendrą produkcijos kainą.

Iš prekybos gaunami mokesčiai ilgą laiką buvo svarbiausias politinio elito ir aukščiausios val-džios turto ššaltinis. Tačiau, pastarųjų dešimtmečių ekonominė plėtra, iš muitų gaunamas pajamas įgalinusi vis labiau keisti vidaus įplaukomis, iš kurių finansuojama vyriausybės veikla, sumažino prekybos pajamų reikšmę. Tačiau prekybos apmokestinimas ir toliau lieka mažiau išsivysčiusių šalių politinio elito bei oficialiosios biurokratijos pagrindiniu pajamų šaltiniu. Tokių valstybių muitų tarifai paprastai labai aukšti, nes pernelyg gausi daugelio visuomenių biurokratija remiasi faktinės padėties neatitinkančia vidaus mokesčių baze. Kita vertus, mokesčių naštą daug lengviau perkelti ant svetimšalių pečių. Dėl to kyla importuojamų prekių kainos, lėtėja ekonomikos pažanga.

2.POŽIŪRIAI Į TARPTAUTINĘ PREKYBĄ LEMIANČIUS VEIKSNIUS

Laikoma, kad tarptautinės prekybos teorijos pagrindas pradėtas XVIII a. gale ir XIX a. pradžioje. Tai padarė du ekonomistai: A. Smitas ir D.Rikardas.

Pagal D.Rikardo santykinio pranašumo dėsnį, daugiašalius prekybos srautus nulemia santykinės (ne absoliučios) prekių kainos, o šalys specializuojasi gaminti santykinai mažai sąnaudų reikalaujančias vartojamąsias prekes.

1 pav. Šalių absoliutinių pranašumų palyginimas (13,p.13)

Pažiūrėkim sąlyginį pavyzdį. Dvi šalys (Argentina ir Brazilija) gamina dvi prekes: grūdus ir cukrų. Tegu, pvz., Argentina sąnaudų vienetui gali pagaminti 50 t grūdų arba 25 t cukraus, arba bet kurią šių produktų kombinaciją nurodytose ribose. Brazilija esant analogiškoms sąnaudoms – 40 t grūdų arba 100 t cukraus, arba bet kurią kombinaciją nurodytose ribose (1 pav.).

Tokiu atveju šiose šalyse maksimalias grūdų ir cukraus vartojimo apimtis aapspręs gamybinių galimybių kreivės (1 pav.). Analizės supaprastinimui priimta, kad pakeitimo išlaidos lieka pastovio-mis ir todėl linijos yra tiesės pavidalo.

Tais atvejais, kai nėra išorinės prekybos, kiekviena šalis gali vartoti tik tokias prekes ir tokiu kiekiu , kurį pagamina. Santykinės šių prekių kainos vidaus rinkoje nustatomos santykinėmis jų gamybos išlaidomis. Mūsų pavyzdyje tai bus: 1 t grūdų = 0,5 t cukraus Argentinoje ir 1 t grūdų = 2,5 t cukraus Brazilijoje.

Tuo atveju, kai šalys prekiaus, kad prekyba būtų abiems naudinga, bet kurios prekės kaina išorės rinkoje turi būti didesnė, nei vidinė pusiausvyros taip pat prekės kaina šalyje – eksportuotoje ir žemesnė nei šalyje importuotoje. Mūsų atveju pasaulinė grūdų kaina būtų ribose (13,p14): 0,5 t cukraus < 1 t grūdų < 2,5 t cukraus.

Nors bet kuri prekes gaminančios šalies pramonės šaka gali būti visais atžvilgiais pranašesnė už atitinkamas kitų valstybių šakas, ji vis dėl to imasi gaminti tik tokias prekes, kuriomis, palyginti su kitais kaštais, prireikia mažiausiai sąnaudų, o likusių gamyba paliekama kitų šalių nuožiūrai. Toks pasidalijimas naudingas visoms valstybėms. Ši paprasta visuotinės naudos, gaunamos iš spe-cializuotos gamybos, grindžiamos santykiniais kaštais, samprata tebėra liberalios prekybos teorijos pagrindas.

Laisvosios prekybos argumentai grindžiami ne lygybe ir lygiu paskirstymu, bet efektyviai naudojamais ir gausinamais pasaulio

turtais. Tačiau, kad skirstymas būtų vertinamas tiksliai, pra-vartu žinoti, jog nacionalistinei teorijai liberalus požiūris į šį klausimą nepriimtinas. Laisvąją preky-bą liberalai laiko geriausia politika, nes gamybos specializacija bei tarptautinis darbo pasidalijimas didina individualų darbo našumą, ir todėl sukaupiama daugiau nacionalinio, taip pat pasaulinio tur-to. Be to, laisvoji prekyba didina vartojimo galimybes.

Ekonomistai nacionalistai pabrėžia, kad prekyba yra naudinga atskiroms grupėms bei valsty-bėms, ir palankiai vertina ekonominį protekcionizmą bei valstybinę tarptautinės prekybos kontrolę. Apibūdindami kritines jų pastabas dėl liberalios prekybos teorijos, šias ggalime skirstyti į tris plačias kategorijas:

 Galimas laisvosios prekybos poveikis ekonominiam vystymuisi ir tarptautiniam darbo pasidalijimui.

 Labiau santykinė, o ne absoliuti nauda (prekybos poveikis turto pasiskirstymui).

 Poveikis nacionaliniam savarankiškumui ir vidaus gerovei.

Nacionalistai teigia, kad ne tik šalies gerovė, bet ir nepriklausomybė bei saugumas yra mate-rialiai susiję su gamybos klestėjimu. Kiekvienai šių didelių tikslų siekiančiai šaliai privalu apsirū-pinti visomis pagrindinėmis nacionalinei paklausai tenkinti reikalingomis priemonėmis. Jas sudaro pragyvenimo ir gynybos priemonės, būstas ir rūbai.

Dėl pasaulyje išaugusio transnacionalinių korporacijų vaidmens ir didėjančios nacionalinių ūkių tarpusavio ppriklausomybės tarptautiniame ūkyje vis svarbesni darėsi strateginė tarpusavio są-veika ir vyriausybių prekybos sandoriai.

Daugelyje pramonės šakų, ypač reikalaujančių modernių gamybos technologijų, tarptautinėje prekyboje įsigalėjo milžiniškos transnacionalinės korporacijos, galinčios daryti didelę įtaką santyki-nėms kainoms, prekybos srautams ir ekonominės veiklos išdėstymui. Iš stambių ffirmų sudarytoje oligopolinėje rinkoje galima siekti ir pelno perdalijimo. Naudodamiesi technologija ir kitais panašu-mais individualūs gamintojai siekia ekonominės naudos.

Pripažindamos, kad tarptautinėje rinkoje vykstanti konkurencija yra ne ideali, o tiesiog neto-bula, vyriausybės supranta, kad būtų daug geriau, jei iš tokios veiklos gautas didelis pelnas atitektų jų šalių firmoms, o ne kitų šalių įmonėms. Būtent šis tikras netobulos konkurencijos ir transnaciona-linių korporacijų pasaulis vyriausybėms kelia pagundą remti nacionalinės ekonomikos lyderius ir plėtoti strateginę prekybos politiką, įgalinančią pelną skirstyti taip, kad laimėtų nacionalinės firmos.

Strateginė prekybos teorija, teigianti, kad šalis santykinai gali daugiau laimėti „iš aktyvios prekybos politikos“ negu iš laisvosios prekybos politikos, yra iššūkis tradicinei liberaliosios preky-bos teorijai, gali pasisavinti, gali laikyti politikos, nacionalinėms firmoms masto. Tokiomis sąlygo-mis, kai naujos technologijos tapo pagrindiniu ttarptautinio konkurencingumo veiksniu, santykinis pranašumas yra labai nepastovus, pramonės šakos neišvengia išorinio poveikio, valstybė labai suin-teresuota kištis į prekybinius reikalus (santykius), todėl jai reikėtų remti ir ginti tas pramonės šakas, kurios kuria rentas ir kurios strategiškai svarbios tarptautinio konkurencingumo požiūriu.

Išsivysčiusių šalių nacionalinės prekybos politikos pokyčiai nulemia pasaulinės prekybos reži-mą. Vis labiau įsivyrauja nuostata derėtis tokiais klausimais, kaip rinkos pozicijos, dvišaliai sando-riai ir sąlyginis didžiausiojo palankumo statuso principo taikymas.

Labiausiai išsivysčiusių šalių santykinį pranašumą lemia technologiniai, organizaciniai ir pa-našūs veiksniai. Šis pranašumas, ttarptautinis konkurencingumas ir tarptautinis darbo pasidalijimas yra bendrų strategijų ir nacionalinės politikos išdava.

Pasaulyje, kuriame valstybei bei įtakos grupėms labiausiai rūpi, kas ir ką gamina, atsiras ma-žai norinčių prekybos struktūros formavimą patikėti vien rinkai. Net liberalai labiau sureikšmina valstybės politikos vaidmenį kuriant santykinį pranašumą, bet jie taip pat nurodo jame slypinčius pavojus.

Užsienio ekonomistų tyrimai rodo, kad ūkio augimą prekyba gali žlugdyti, ir skatinti. Didelių išsivysčiusių šalių pramonės konkurencingumas gali tiesiog nušluoti atskiras mažiau išsivysčiusių šalių ekonomikos šakas. Bet kaip vėliau įrodė Indija ir kitos naujos industrinės šalys, daugiau ir ma-žiau išsivysčiusių šalių tarpusavio prekyba gali būti svarbus pastarųjų ekonominės plėtros šaltinis. Viską galiausiai lemia tai, kaip besivystančios šalys panaudoja joms tarptautinės prekybos teikiamas galimybes.

2. UŽSIENIO PREKYBOS ĮTAKA EKONOMINIAMS RODIKLIAMS

Tarptautinės prekybos teorija teigia, kad išorinių prekybinių santykių dėka visos čia dalyvau-jančios šalys laimi, nes auga bendra gerovė.

Prieš analizuojant, į kokius rodiklius tarptautinė prekyba turi įtakos, tikslinga susipažinti su terminais, kurie naudojami tarptautinės prekybos praktikoj ir kuriuos naudosiu darbe.

Prekių ir paslaugų grynasis eksportas (NX – Net Exports) – tai šalies eksporto ir importo skir-tumas (1,13p.).

Eksportas (X – Exports) – prekės ar paslaugos, pagamintos šalyje, bei parduotos užsienyje.

Importas (Z _ Imports) – prekės ar paslaugos, pagamintos užsienyje ir nupirktos naudoti kitoje šalyje.

Prekių ir paslaugų grįnąjį eeksportą galima užrašyti taip(1,13p.):

NX = X – Z; (1)

Čia: NX – prekių ir paslaugų grynasis eksportas;

X – eksportas;

Z – importas.

Uždaroje ekonomikoje visa pagaminta produkcija parduodama šalies viduje ir visos išlaidos skirstomos į vartojimą (C), investicijas (I) ir valstybės išlaidas (G). Atviroje ekonomikoje dalis produkcijos eksportuojama.

Nustačius einamųjų operacijų (CA) balansą, kaip skirtumą tarp eksporto (X) ir importo (Z), tai pagrindinė nacionalinių sąskaitų tapatybė būtų (13,p.132):

Y = C +I + G + CA; (2)

Kur: CA = X – Z

Matematiškai išreiškus einamosios sąskaitos ir kapitalo judėjimo ryšį gautume:

Y = C + I + G + NX (3)

Iš abiejų pusių atėmę (C + G) gautume (13,p.135):

X – C – G = I + NX (4)

Kairėje pusėje gauname nacionalinių santaupų dydį (Sn). Perrašę lygtį gauname:

I – Sn = – NX. (5)

Dydis (I – Sn) nusako kapitalo judėjimo sąskaitą, o NX – einamųjų operacijų sąskaitą.

2 pav. Aiškiai rodo, tarptautiniai prekių ir paslaugų srautai, iš vienos pusės, ir kapitalo – iš kitos, glaudžiai susiję.

Prekybos balansas nusako eksporto apimties santykį su importo apimtimi.

Palankus prekybos balansas yra tas, kai eksportas viršija importą.

Nepalankus prekybos balansas arba prekybos balanso deficitas atspindi situaciją, kai importas viršija eksporto apimtį. Nesunku suprasti, kodėl valstybė suinteresuota žymesniu eeksporto augimu lyginant su importu.

Balansą atstatyti galima didinant eksportą, mažinant importą arba derinant vieną ir kitą.

Reikia pažymėti vieną labai svarbią importo išlaidų ypatybę: jos palieka vidaus pinigų srautą ir nedidina išlaidų sumos šalies viduje. Šios išlaidos turi būti kompensuojamos eksporto pajamomis.

2 pav. Atviros ekonomikos modelis(13,p.140)

Mokėjimų balansas tai:

 Skirtumas tarp piniginių lėšų, ateinančių į šalį eksportinės veiklos dėka, ir lėšų „išplaukiančių“ iš šalies importo sąskaita, plius piniginiai srautai, sąlygojami kitų veiksnių (turizmo, pagalbos atsiliekančioms šalims, karinės išlaidos).

 Sąskaitos, rodančios šalies prekybos ir finansinius sandėrius tarp valstybių per tam tikrą laiką, dažniausiai per metus,padarytos dvigubo įrašo principu.

3 pav. JAV prekybos balansas 1980 m.(14,p.345)

Mokėjimų balanse atsispindi visos užsienio prekybos operacijos, įvairios paslaugos, suteiktos užsieniui bei gautos iš užsienio, humanitarinė pagalba, gauta iš užsienio ir suteikta užsieniui, paja-mos iš investuoto kapitalo ir paskolų užsieniui, kapitalo ir paskolų skolinimosi išlaidos, aukso rezer-vų padidėjimas ar sumažėjimas ir kt. Reikia pažymėti, kad mokėjimų balansas parodo ne pačias operacijas, bet jų srautus per tam tikrą laikotarpį.

Vyriausybės uždavinys – užtikrinti pastovų lėšų įplaukimą tokio dydžio, kuris viršytų išplau-kimą iš šalies, arba, kitaip tariant, užtikrinti teigiamą mokėjimų balansą.

Dempingas – tai prekių pardavimas pigiau užsienyje negu savo šalyje.

Prekybinis protekcionizmas pasireiškia vyriausybės reguliavimo svertų panaudojimu apribo-jant prekių ir paslaugų importą.

Vykdant protekcionistinę politiką muitai

didinami importui, mažinami – eksportui arba iš viso atsisakoma eksporto muitų, vyriausybė netgi primoka už eksportuojamas prekes. Lietuvai labiau priimtina protekcionistinė prekybos politika, sauganti krašto ūkį nuo kitų šalių konkurencijos. Šiuo atveju reikia pasirinkti , kurias gamybos šakas reikia apsaugoti nuo užsienio konkurencijos, kurias palikti likimo valiai.

Valiutų keitimo kursas – nacionalinio piniginio vieneto kaina, išreikšta kitos šalies piniginiais vienetais arba nacionalinės valiutos kiekis, reikalingas vienam užsienio piniginiam vienetui įsigyti.

Kadangi už užsienio valiutą perkamos parduodamos užsieniui prekės ir paslaugos, tai valiutų pperkamosios galios nustatymui imamas tik eksportuojamų ir importuojamų analogiškų prekių „kre-pšelis“, kuris įvertinamas nacionalinėmis valiutomis. Tarkime, kad toks prekių krepšelis Lietuvoje įvertinamas 16 mln. Lt, o JAV – 4 mln. dolerių. tai reiškia, kad lito ir dolerio perkamosios galios paritetas 4:1 arba 1Lt : 0,25 dolerio. Vadinasi, už litą ir 25 JAV centus galima nusipirkti vienodą prekių ir paslaugų kiekį Lietuvoje ir JAV.

Aukšta dolerio vertė reiškia didesnę galimybę įsigyti daugiau užsienio gamybos prekių nei paprastai.

Dolerio vertės sumažėjimas išreiškia tai, kad nnegalėsime panaudoti dolerį, įsigyjant tą pačią masę prekių ar paslaugų, kaip anksčiau.tai veda į užsienio gamybos prekių pabrangimą. Tai galioja ir tuo atveju, kai mes „prisirišę“ prie euro.

3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SUVARŽYMŲ PRIEŽASTYS

Laisvos, nevaržomos užsienio prekybos nauda nekelia abejonių. Laisvoji prekyba – ttarptauti-nė prekyba be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų.

Visi supranta, kad prekybos suvaržymas „apsaugant“ gamintojus vidaus aplinkoje, pabrangina importuojamas prekes ir panaikina tarptautinės prekybos naudą. Bet, deja, pasaulis yra netobulas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, mūsų krašto ūkis naudoja atsilikusias technologijas. Revoliuciniai pertvarkymai sugriovė žemės ūkį, todėl ženkliai nusmuko ekonomika ir žmonių pragyvenimo lygis. Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų krašto ūkiui, jeigu būtų atidaromos sienos laisvai užsienio preky-bai. Atsirastų grėsmingas nedarbas, dauguma įmonių bankrutuotų, žemdirbiai prarastų darbą.

Nežiūrint į tai, kad laisva prekyba skatina šalių gerovės augimą – tiek eksportuotojų, tiek im-portuotojų, praktikoje tarptautinė prekyba niekur ir niekada iš tikrųjų nesivystė laisvai, be valstybės kišimosi.

Argumentai, kuriuos pateikia analizuota literatūra ir praktika, kai nori pateisinti tarptautinės prekybos ribojimą, dažniausiai yra žemiau išvardinti.

 Nacionalinė gynyba. Kiekvienoje ššalyje galime išskirti ūkio sferas, kurios turi tiesioginę reikšmę valstybės saugumui ir gynybai. Tokios sferos, nors savo pranašumu ir atsilieka nuo užsie-nio konkurentų, paprastai valstybės ginamos nuo neriboto importo. Jeigu tai nebūtų daroma, iškiltų grėsmė, kad užsienio kompanijos, kurios turi pranašumų šių produktų gamyboje, savo pigesniais produktai priverstų bankrutuoti vietinius gamintojus, ir šalies vartotojų tenkinimas šiais produktais taptų priklausomas nuo importo. Karo atveju eksportuojantys kraštai galėtų paskelbti embargo minimų produktų tiekimui, ir šalies vartojimo, o tuo pačiu ir gynybinė situacija ppablogėtų.

 Bedarbystė. Tai vienas rimčiausių kiekvienos šalies argumentų, įvedant užsienio prekybos apribojimus. Bedarbystės lygio priklausomybė nuo importo agresijos labai aiški. Pranašumą pro-dukto atžvilgiu turintys užsienio konkurentai išstumtų iš verslo sferos vietinius gamintojus. Apribo-jant prekių importą, palaikomi vietiniai gamintojai. Jie ne tik nebankrutuoja kovoje su stipresniais užsienio konkurentais, bet ir būna suinteresuoti plėsti savo verslus, tuo kurdami naujas darbo vietas. Tačiau ir bedarbystės argumento veikimas nėra absoliutus. Pasaulyje nėra valstybių, kurios tik im-portuotų, bet neeksportuotų prekių į kitas šalis. Pritaikę griežtus importo apribojimus, šalys daž-niausiai susilaukia analogiško kitų kraštų, į kuriuos jos siunčia savo prekes, atsako.

 Savigyna. Šis argumentas dalinai paliestas, nagrinėjant bedarbystės ir užsienio prekybos apribojimų santykį. Tačiau jis gali būti ir savarankišku motyvu, įvedant importo apribojimus kon-krečiai šaliai kaip atsaką į jos analogišką akciją. Tai veiksmingas ginklas , verčiantis prekybos par-tnerius laikytis tarpusavyje priimtų „žaidimo taisyklių“. Kartais šio metodo taikymas gali atvesti prie abiems konkuruojančioms šalims nepageidautino ir net pavojingo rezultato.

 Naujų veiklos sričių apsauga. Šis užsienio prekybos apribojimo motyvas pirmą kartą pas-kelbtas Anglijoje 1792 metais, ir nuo to laiko neprarado savo populiarumo. Naudojant šiuolaikinę terminalogiją, jo esmė yra ta, jog pradinėse produktų gyvavimo stadijose jų vieneto gamybos kaštai yra palyginti dideli. Jeigu šie produktai kitose šalyse gaminami jau jau seniau ir pperėję į kitas gyva-vimo stadijas, tos šalys įgauna fiktyvų pranašumą todėl, kad didelės gamybos apimtys dėl santyki-nai pastovių išlaidų leidžia joms sumažinti produkto vieneto gamybos kaštus. Padidėjusi darbuotojų kvalifikacija ir patirtis taip pat leidžia gaminti šiuos produktus su mažesnėmis sąnaudomis. Šis ar-gumentas turi ir silpnų pusių. Kas gali tiksliai nustatyti, per kiek laiko saugomas naujasis gaminto-jas turi pasiekti tokį lygį, kad galėtų konkuruoti su importuojančiomis užsienio firmomis be valsty-bės protekcijos?

 Sąžininga konkurencija. Šio argumento šalininkai neigia santykinio vienos šalies pranašu-mo, gaminant kurį nors produktą, teisingumą. Jų nuomone, jeigu vienoje šalyje susiklosčiusi tokia situacija, jog gamintojas dėl pažangesnių technologijų, pigesnių resursų ir darbo jėgos ar dėl mažes-nių mokesčių sugeba pagaminti produktą su mažesnėmis sąnaudomis, tai jo konkurencija kainomis tarptautinėje rinkoje nėra sąžininga. Sąžiningą konkurenciją tuo atveju galima pasiekti tik suvieno-dinant sąlygas, tai yra muitų tarifais padidinant pigių importuojamų prekių kainas iki vietinių ga-mintojų produktų kainų lygio. Aiškinama, kad jie neturi jokio tikslo uždrausti tarptautinės prekybos, tik nori, suvienodinant sąlygas, pasiekti sąžiningą konkurenciją.

 Dempingas. Tai pakankamai rimtas argumentas taikyti užsienio prekybos barjerus prekėms, kurių eksportuotojai įtariami nesąžininga konkurencija. Daugelyje šalių priimti specialūs antidem-pingo įstatymai, kurie turi saugoti šių šalių gamintojus ir vartotojus nuo dirbtinai (ir dažniausiai lai-kinai) atpigintų užsienio prekių.

Tačiau net, jeigu dempingo ffaktas ir išaiškinamas, tuo pačiu apmokestinant konkretų ekspor-tuotoją specialiais antidempingo muitais, tai dar nereiškia, kad pigiųjų prekių srautas į importuojan- čią šalį nutrūksta. Kadangi antidempingo muitais apmokestinami tik dempingu apkaltintojų šalių

eksportuotojai, jie dažnai pasinaudoja reeksporto operacijomis ir įgabena tas pačias pigias prekes per trečiąsias šalis.

Plačiausiai paplitusi prekybos suvaržymo priemonė yra importo tarifas (pranc. tarif – mokė-jimų už ką nors norma arba normų sąrašas), kurį moka importuotojas vyriausybei.

Norint apsaugoti „naujas šakas“ nuo užsienio konkurencijos, reikia gerai pasvarstyti, ar uždė-jus tarifą ir padidinus kainas vartotojams, bus pasiektas norimas efektas. Gerai, jei nauda vartoto-jams, gauta vėliau nukritus kainoms, bus didesnė neijų patirti nuostoliai pradiniame gamybos įsisa-vinimo laikotarpyje. Tačiau galimi atvejai, kuomet pramonė pati, be kieno nors pagalbos, „atsistoja ant kojų“, arba gali atsitikti priešingai, kai ir suteikus pagalbą, ilgai arba iš viso nepajėgiama to pa-daryti.

Eksportas ir importas sudaro šalies prekybos balansą. Jeigu daugiau eksportuojama (išvežama) negu importuojama (įvežama), vadinasi prekybos balansas yra aktyvus, teigiamas arba palankus; priešingu atveju prekybos balansas yra pasyvus, neigiamas arba nepalankus. Eksporto ir importo tvarką nustato valstybių priimti atitinkami nutarimai. Juose nurodoma, ką juridiniai ir fiziniai asme-nys gali išvežti parduoti iš valstybės ir ką gali įsivežti – normos ir mokesčiai – muitai.

5.MUITŲ POLITIKA

Kaip jau buvo minėta, viena

iš plačiausiai paplitusių tarptautinės prekybos apribojimų priemo-nė yra įvežimų muitas, kurį moka importuotojas vyriausybei. Todėl reikėtų panagrinėti, kas tai yra, koksai muito poveikis kainai ir gamybos apimčiai, kokie muitų kaštai ir kodėl muitai naudojami.

Muitas – tai mokestis, nustatytas muito tarifu, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Muitų tarifas – tai apmokestinamų prekių sąrašas, kur nurodytas imamo mokesčio dydis ir būdas.

Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo šalies ūkio būklę, gali muitų sistemą ir muitų tarifus pagal reikalą kaitalioti. Ji gali sudaryti tam tikras ssutartis su kitomis valstybėmis dėl prekybos san-tykių palengvinimo ir paskatinimo abipusiškai mažindami muitų tarifus. Jeigu muitų tarifai nėra su-siję sutartimis su kitomis valstybėmis ir gali būti savarankiškai keičiami, tai tokie tarifai vadinami autonominiais muitų tarifais. Kai muitų tarifai yra susieti sutartimis su kitomis valstybėmis, tai jie vadinami sutartiniais arba konvenciniais muitų tarifais.

Muitų tarifai gali būti maksimaliai taikomi toms valstybėms, kurios nesudariusios prekybos sutarties, ir minimaliai taikomi toms šalims, kurios sudaro prekybos sutartį. Taigi, muito tarifas – tokia mokesčio forma, kurios ppagrindu nustatomas muito už eksportuojamos ir importuojamos prekės dydis.

Yra dvi svarbiausios importo muito mokesčių rūšys:

1. Kainos mokestis – nustatytas procentinis prekės kainos mokestis. T.y., nustatytas procentas nuo prekės pasaulinės kainos

2. Specialusis muitas –tai kokia nors nustatyta suma kokiai nors prekei. Pvz.:2000 eurų uuž importuojamą automobilį.

Akivaizdu, kad muitai didina importuojamų prekių kainas vidaus rinkoje.

4 pav. Muito poveikis kainai ir gamybos apimčiai

Taigi, pasaulinė prekės kaina -12000€. Nesant muitų, šią prekę galima importuoti už 12000 € ir už šią kainą realizuoti šalies vidaus rinkoje. Esant laisvai prekybos pusiausvyrai, šalies gamintojai pagamins QS , (C) prekių kiekį. Vidaus vartotojai įsigyja prekių kiekį QD, (G). Skirtumas tarp vi-daus rinkos pasiūlos ir paklausos padengiamas iš importo. Importuojamų prekių kiekis yra CG (QD – QS). 20 proc. Muitas padidina vidaus rinkos kainą iki 14400 €. Tai padidina vietinės pramo-nės pasiūlą (taškasE), sumažina vartujimą (taškasF). Taigi, importo apimtis sumažėja nuo CG iki EF.

Augant produkcijos kainoms vidaus rinkoje, muitas skatina vietinės pramonės augimą ir apsaugo gamintojus nuo užsienio konkurencijos.

Muitų dėka iimportuojamos produkcijos kaina išauga, ir importas sumažėja dėl:

1. Vidaus gamybos padidėjimo.

2. Vidaus vartojimo sumažėjimo.

Bet kam gi atitenka vartotojų sumokėti muitai? (5 pav.)

5 pav. Kaštai ir nauda iš muito

Dalis šių pinigų atitenka vyriausybei (stačiakampis EFHI). Tai yra lygu sandaugai importuo-jamos prekės muito ir tos prekės kiekio. Dėl aukštesnių kainų padidėję vartotojų mokėjimai atiten-ka firmoms kaip papildomas pelnas. Firmos naudojasi aukštesne vidaus kaina jų gaminamai produ-kcijai. Plotas ECJL rodo firmų pelno padidėjimą, tai nėra visuomenės grynieji kaštai.

Plotas A – tai visuomenės grynieji kkaštai,kuriuos tenka sumokėti vartotojams už neefektyvų vidaus firmų rėmimą.

Pasiūlos kreivė S rodo ribinius kaštus gaminant papildomą prekę vidaus ūkyje. Bet 12000 € yra tikrieji šių pavaizduotų prekių ribiniai kaštai šalies ekonomikai.

Plotas A parodo išteklius, išleistus šios vidaus produkcijos gamyboje, kurie galėtų būti panaudoti daug efektyviau kitose ūkio šakose.

Plotelis B – tai visuomenės patirti nuostoliai. Jei nebūtų muitų, šalyje būtų papildomai parduota (QD-Q‘D) prekių ir tik už 12000 €.

Taigi, iš muitų gauti pinigai atitenka vyriausybei ir vietos gamintojams.

Ir nors dėl muito visuomenė patiria nemažų nuostolių, yra daug ir muitus pateisinančių argumentų: tai šalies gynybos būtinumas; vidaus gamybos konkurencingumas ir gyventojų užimtumo užtikrinimas; naujai atsirandančių šakų vystymosi galimybių užtikrinimas; vyriausybės pajamų ir socialinių klausimų sprendimas; apsaugojimas nuo pigesnės užsienio darbo jėgos; siekimas apriboti prabangos daiktų įsigijimą ir t.t. dėl šių priežasčių galima manyti, kad apsaugos muitai yra būtini.

Kaip išnagrinėjom, muitai nėra efektyvūs nei gamintojų, nei vartotojų požiūriu, tačiau jie naudojami dėl sekančių priežasčių:

1. Uždėtas konkrečioms prekėms muitas padeda atitinkamoms pramonės šakoms.per gana trumpą laiką firmos ir jų darbuotojai organizuoja efektyvų politinį spaudimą dėl muitų nustatymo.

2. muitai naudojami dažniau nei subsidijos dėl:

 uždėjus muitus, akivaizdžiai parodoma, kad vyriausybės tiesiogiai apriboja užsienio gamintojų veiklą;

 muitas yra patogesnis politine prasme, kadangi lengva pastebėti, kad jis gausina vvalstybės pajamas, o subsidijos – jas eikvoja.

Eksporto muitas yra eksporto mokestis. Tai padidina eksportuojamos užsieniečiams prekės kainą, bet sumažina eksportuojamos prekės kiekį. Dėl šio apmokestinimo susilpnėtų pramonės ska-tinimas eksportuoti ir dėl to sumažėtų kainos namie. Antroji eksporto muito priežastis yra pastangos padidinti vyriausybės pajamas. Galiausiai, šalis gali siekti pakelti savo eksporto kainą tam, kad mo-nopolinė galia prekę darytų pranašesnę. Tarkime, kad šalis turi brangiųjų metalų eksporto monopo-lį. Eksporto muitas padidintų metalo kainą pirkėjams kitoje pasaulio dalyje. To padarinys būtų padidėjęs pramonės pelnas.

Paskutiniais dešimtmečiais protekcinių muitų dalis kitų tarptautinės prekybos reguliavimo priemonių tarpe pastoviai mažėjo. Devintojo dešimtmečio pradžioje muitų tarifų lygis buvo kaip niekuomet žemas. Tuo pat metu importo muitus vis labiau pakeičia netiesioginio protekcionizmo priemonės: akcizai importo prekėms – tai netiesioginiai mokesčiai, kuriais „apdedamos“ plataus vartojimo prekės; mokesčių lengvatos prekių eksportuotojams; importo kvota – tai vyriausybės prekybiniais nutarimais nustatyta produkcijos importo dalis. Tikslas – pasidalinti realizavimo rin-kas, apriboti produkcijos realizavimą.

Užsienio prekyba gali būti varžoma ir nemuitiniais barjerais, tokiais kaip kvotos. Pastarasis suvaržymas apriboja įvežamų iš užsienio atitinkamų pavadinimų prekių kiekį. Daugelis sukeliamų efektų panašūs į muito įvedimą. Kaip ir apsauginiai muitai, kvotos riboja užsienio prekių konkuren-cijos mastą vidaus rinkoje ir šiais apsaugo tam tikrą pramonės šaką.

6.TARPTAUTINĖS PREKYBOS REGULIAVIMO METODAI

Išorinių prekybinių ssantykių vystymosi eigoje susiduria įvairių socialinių grupių ir gyventojų sluoksnių ekonominiai interesai ir valstybė neišvengiamai įtraukiama į šį interesų konfliktą. Be to, kaip pabrėžta anksčiau, šiuolaikinėmis sąlygomis nacionalinė ekonomika tampa vis labiau atviresnė ir valstybė turi įvertinti savo politikoje glaudų ryšį procesų, vykstančių ekonomikos viduje ir išorinių ekonominų santykių sferoje. Šiandien valstybė negali pasiekti vidinės ekonomikos pusiausvyros (pvz., pilno užimtumo, kainų stabilumo), nepanaudodama išorinio ekonominio ir, iš dalies, išorinės prekybos reguliavimo. Išorinės prekybos politika ir toliau lieka viena iš pagrindinių valstybinio ekonomikos reguliavimo krypčių.

Literatūroje tarptautinės prekybos reguliavimo metodai grupuojami labai įvairiai. Apibendrin-tai pagrindinius tarptautinės prekybos reguliavimo metodus galima pateikti, kaip parodyta 6 pav.

Iš 6 pav. matome, kad visus valstybės naudojamus tarptautinės prekybos valdymo metodus gali suskirstyti į tarifinius (pagrįstus muitųo tarifo naudojimu) ir netarifinius (kvotos, licenzijos, subsidijos, dempingas ir kt.).

Labiausiai paplitusi netarifinio išorės prekybos apribojimo forma yra kvota.

Lot. quata – pro-dukcijos gamybos, realizavimo, eksporto ir importo dalis, tenkanti kiekvie-nam monopolinio ar kito junginio dalyviui (įmonei, bendrovei arba šaliai). (tarptautinių žodžių žodynas. – V.: Vyriausioji ensiklopedijų redakcija, 1985. , 281 p.)

6 pav. Pagrindiniai naudojami tarptautinės prekybos reguliavimo metodai

Kvotavimas (kontingentavimas) nusako produkcijos, leistos įvežti į šalį (importo kvota – import quata) ar išvežti iš šalies (eksporto kvota – exort

quata), apribojimą kiekybine ar vertine išraiška.

Kaip taisyklė, išorinės prekybos kvotavimas atliekamas ją licenzijuojant, kada valstybė išduo-da ribotam produkcijos kiekiui licenziją importui ar eksportui ir tuo pat metu uždraudžia nelicenzi-juotą prekybą.

Licenzijavimas (licenzing) gali turėti ir savarankišką reikšmę kaip išorės prekybos instrumen-tas, kada, pavyzdžiui, valstybė suteikia teisę kokiam nors importuotojui įvežti prekes be apribojimų arba tik iš nurodytų šalių, taip vadinama generalinė licenzija. Taip pat egzistuoja automatiško, kada tam tikrų prekių įvežimui ar išvežimui reikalinga licenzija, kas leidžia valstybei sekti prekybą šio-mis pprekėmis ir, esant reikalui, greitai įvesti ribojimo priemones.

Palyginus tarifus su kvotomis išryškėja didelis jų pranašumas: jos irgi kelia vidaus kainas, to-dėl sudaro sąlygas dalyvauti gamyboje neefektyviai dirbantiems vietos gyventojams. Tačiau kvotos, palyginus su tarifais turi vieną esminį skirtumą: jei vienaip ar kitaip (neretai su kyšiu) yra gaunama licenzija (leidimas) importui, tai visą pelną, gaunamą dėl kainų skirtumo, importuotojas pasiima sau. „Uždėjus“ tarifą, jis patenka į valstybės iždą. Todėl ekonomistai kaip mažesnę blogybę siūlo naudoti tarifus. O jei jau nustatomos kvotos iir licenzijos importui, tai jas perduoti aukcione.

70-tųjų metų pradžioje plačiai paplito ypatinga importo kiekybino apribojimo forma – laisva- noriški eksportiniai apribojimai (voluntary export restrain) (LEA), kada ne šalis importuotoja, o šaly eksportuotojos pačios imasi atsakomybės apriboti eksportą į duotą šalį. PPastaruoju metu su-daryta kelios dešimtys panašių sutarčių, apribojančių automobilių, plieno, televizorių, tekstilės ga-minių ir pan., eksportą, daugiausia iš Japonijos ir naujų industrinių šalių į JAV ir ES šalis. Aišku, iš tikrųjų tokie eksportiniai apribojimai yra ne savanoriški, opriverstiniai: jie įvedami arba šalių im-portuotojų politinio spaudimo išdavoje, arba grasinant panaudoti griežtesnes protekcionistines prie-mones (pvz., iškelti antidempinginį tyrimą). Iš principo LEA nusako tą pačią kvotą, tačiau įvedamą ne šalies importuotojos, o šalies eksportuotojos.

Valstybė, norėdama apsaugoti nacionalinius gamintojus, gali ne tik apriboti importą, bet ir skatinti eksportą. Viena iš šalies eksportuotojų skatinimo formų yra eksportinės subsidijos (exsport subsidy), t.y. finansinio pobūdžio nuolaidos, kurias suteikia valstybė eksportuotojams, kad išplėstų prekių išvežimą į užsienį.

Tokių subsidijų rezultate eksportuotojai gauna galimybę parduoti prekę išorinėje rinkoje že-mesne kaina, nnei vidaus rinkoje. Eksportinės subsidijos gali būti tiesioginėmis (dotacijų išmokėji-mas gamintojui, jam išeinant į išorinę rinką) ir netiesioginėmis (mokesčių nuolaidomis , kredituo-jant, apdraudžiant ir pan.).

Paplitusi konkurentinės kvotos tarptautinėje rinkoje forma yra dempingas (dumping), kada ek-sportuotojas parduoda savo prekę užsienio rinkoje už žemesnę nei normali kainą.

Paprastai čia kalbama apie kainą, kuri yra žemesnė nei analogiškos prekės kaina šalies ekspor-tuotojos rinkoje. Dempingas gali būti: 1) valstybės išorės prekybos politikos pasekme, kada ekspor-tuotojas gauno subsidiją. 2) tipiškai monopolistine kainų diskriminacijos praktika, kai firma eekspor-tuotoja, kuri užima monopolinę padėtį vidaus rinkoje, esant neelastingai paklausai maksimilizuoja pajamas, didindama kainas, kai tuo pat metu konkuruojančioje rinkoje esant pakankamai elastingai paklausai firma eksportutoja siekia maksimilizuoti pajamas, mažinant kainas ir didinant pardavimų apimtį. Tokio pobūdžio kainų diskriminavimas galimas, jei rinka sagmentuota, t.y. apsunkintas vi-daus ir išorės rinkos kainų išlyginimas perparduodant prekes dėl didelių transporto išlaidų ar valsty-bės nustatytų prekybos apribojimų.

Dempingo formos yra šios:

 Socialinės, pvz., kaštų dempingas, darbo užmokesčio dempingas. Šiuo atveju dėl labai mažų iš-laidų darbo užmokesčiui ir socialiniams reikalems, pvz., Lietuvagali parduoti prekes pasaulinėje rinkoje tik mažesnėmis kainomis negu jų varžovai. Socialinį dempingą taiko Japonija.

 Valiutinės. Šiuo atveju dėl nacionalinės valiutos perkamosios galios skirtumo šalies viduje ir už-sienyje (ypač devalvacijos atveju), įmonės, kurių dideli gamybos kaštai gali parduoti prekes tarptautinėje rinkoje tikmažesnėmis kainomis negu pasaulinės ir gauti didelį pelną importuojan-čios šalies valiuta.

Dar viena išorės prekybos politikos forma, susijusi su rinkos monopolizavimu yra tarptautiniai karteliai (international cartel) – monopolistiniai eksportuotojų susivienijimai, kurie kontroliuodami gamybos apimtis riboja konkurenciją tarp pardavimų, turėdami tikslą nustatyti naudingas kainas. Tokios rūšies karteliai nekartą buvo kuriami žaliavų ir žemės ūkio prekių (pvz., kava, cukrus ir kt.), charakterizuojamų žemu kainų paklausos elastingumu ir apribotu pardavimų skaičiumi, rinkose.

Kraštutinė valstybinio išorės prekybos apribojimo priemonė yra ekonominės sankcijos, pvz., eembargas (embarg) – valstybės draudimas įvežti į kokią nors šalį ar išvežti iš kokios nors šalies prekes.

Šalis įveda embargą prekyboje su kita šalimi, kaip taisyklė, dėl politinių motyvų. Ekonominės sankcijos kokios nors šalies požiūriu gali būti kolektyvinio pobūdžio, pvz., kada tai daroma SNO sprendimu. Aišku, kad embargas atneša žalą tiek šaliai, įvedančiai embargą, tiek ir šaliai prieš kurią nukreiptas embargas. Be to, teikiančioms šalims, neprisijungusioms prie embargo, atsiranda galimybė papildomai išlošti.

7.LAISVOS PREKYBOS REGIONAI IR MUITŲ SĄJUNGOS

Prekybos barjerai teikia tam tikroms pramonės šakoms apsaugą nuo laisvosios prekybos. Tačiau šios apsaugos grupės pasipelno iš kitų grupių. Todėl politikai linkę subalansuoti laisvąją prekybą su apsauga. Du šių pastangų rezultatai yra laisvos prekybos regionai ir muitų sąjungos.

Muitų sąjunga – tai bet kurio šalių skaičiaus susitarimas sumažinti arba panaikinti šalių narių prekybos draudimus ir priimti bendrus prekybos barjerus visai prekybai su šalimis narėmis. Europos bendrija yra muitų sąjungos pavyzdys .

Laisvos prekybos regionas yra ne tokia formali kaip muitų sąjunga. Panašiai kaip muitų sąjunga, laisvos prekybos regionas yra šalių susitarimas sumažinti ar panaikinti muito mokesčius ir kitus barjerus. Tačiau kiekviena šalis gali pasirinkti savo išorinių muito mokesčių struktūrą. Šiaurės Amerikos Laisvos prekybos susitarimas arba NAFTA (Kanada, Meksika ir JAV) yra laisvosios prekybos regiono pavyzdys. Australija ir NNaujoji Zelandija taip pat sudariusios laisvos prekybos regioną.

Ypatingą dėmesį, reguliujant tarptautinę prekybą, užima BSTP (GATT) –bendras susitarimas dėl tarifų ir prekybos, įkurtas 1947 m. Tai tarptautinės prekybos elgesio taisyklių rinkinys, kurio lai-kytis privalo visi nariai. GATTas labai sėkmingai mašino prekybos barjerus (33 proc. sumažinti ta-rifai). Prieš keletą metų GATTo narius sudarė 117 šalių. Susitarimo dėka pasiekta:

 susitarimas dėl techninių barjerų palengvino ir išplėtė importą;

 susitarimas dėl valstybinio supirkimo, atvėrė amerikiečių eksportuotojams papildomas užsienio rinkas;

 susitarimas dėl subsidijų ir kompensuojančių muitų padėjo partneriams priimti apsaugos tuo atveju, jei materialiniai nuostoliai atsiranda šalies importuotojos dėl produkcijos im-porto už dirbtinai sumažintas kainas.

Muitų sumažinimas palietė 10 proc. pasaulinės prekybos ir didžiausią įtaką turėjo miško ap-dirbimo, mašinų gamybos, chemijos ir transporto pramonei.

GATTo taisyklėmis siekiama liberalizuoti prekybą. GATTo sėkmė yra viena iš priežasčių, dėl kurių pasaulinė prekyba auga po II pasaulinio karo sprogimo greičiu

IŠVADOS

Bet kurios šalies ekonominis klestėjimas labai susijęs su tos šalies užsienio prekybos rezultatais.

Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – ga-mybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, naudojama skirtinga technologija ir t.t.). gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vyks-tant tarptautiniams mainams šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies vidu-je yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar

paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žy-miai brangesnė, negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi ga-minti tai, kas jai efektyviau.

Užsienio prekybos balansas – tai prekių eksporto ir importo apimčių sulyginimas; tai šalies pre-kybos („matomosiomis“) prekėmis su likusia pasaulio dalimi per tam tikrą laiką apskaičiavimas.

Teigiamas prekybos balansas – tai situacija, kai eksportas viršija importą.

Prekybos balanso deficitas – tai dydis, kuriuo importas viršija eksportą.

Labiausiai išsivysčiusių šalių pranašumą lemia technologiniai, organizaciniai ir panašūs veiksniai. Šis pranašumas, tarptautinis konkurencingumas ir tarptautinis darbo pasidalijimas yyra bendrų strategijų ir nacionalinės politikos išdava.

Pasaulyje, kuriame valstybei bei įtakos grupėms labiausiai rūpi, kas ir ką gamina, atsiras mažai norinčių prekybos struktūros formavimą patikėti vien rinkai. Net liberalai labiau sureikšmina valsty-bės politikos vaidmenį kuriant santykinį pranašumą, bet jie taip pat nurodo jame slypinčius pavojus.

Mokėjimų balanse atsispindi visos užsienio prekybos operacijos, įvairios paslaugos, suteiktos užsieniui bei ggautos iš užsienio, humanitarinė pagalba, gauta iš užsienio ir suteikta užsieniui, paja-mos iš investuoto kapitalo ir paskolų užsieniui, kapitalo ir paskolų skolinimosi išlaidos, aukso rezer-vų padidėjimas ar sumažėjimas ir kt.

Tarptautinė prekyba ribojama dėl šių priežasčių: nacionalinė gynyba, bedarbystė, savigyna, nau-jų veiklos sričių apsauga, sąžininga konkurencija, dempingas.

Muitas skatina vietinės pramonės augimą ir apsaugo gamintojus nuo užsienio konkurencijos, taip pat gerina valstybės iždą.

Didėjant eksportui kyla šalies gamybos, pajamų ir vartojimo lygis, vadinasi, ir bendra šalies ge-rovė; tuo tarpu importuojamoji produkcija ne tik didina vartotojų pasirinkimą ir konkurenciją, bet ir leidžia įsigyti produktų, kurie kelia gamybos našumą bei gerima gaminių kokybę (pvz., naujus įren-ginius, technologijas). Šiame procese svarbi vieta tenka tiesioginėms užsienio investicijoms. Be to, laisvoji prekyba turi suteikti galimybę efektyvumui didėti tose srityse, kuriose šalis yra santykinai pranašesnė už savo partneres.

Tarptautinės prekybos praktika rodo, kad ekonominis šalių nestabilumas bei nepasitikėjimas už-sienio prekybos partneriais – pagrindiniai veiksmai, stabdantys eksporto plėtrą.

Pabrėžiama, kad investicinių prekių importas, jo progresyvi struktūra įtakoja šalies ekonominio augimo tempus, ttačiau tas poveikis pasireiškia po tam tikro laiko. Investicinių prekių importo augimas, net didinantis prekybos balanso deficitą, šalims, vykdančioms didelius ūkio struktūrinius pertvarkymus, yra toleruotinas.

LITERATŪRA

1. Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V. Makroekonmikos pagrindai. – K.: Technologija, 1997.

2. Epping R.C. Pasaulio ekonomikos ABC. – K.: Litterac Universitatis,1995.

3. Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. – V.: Algarvė, 1998.

4. Krasauskas D. Ekonomikos varikliai – eksportas ir investicijos // Kauno diena. 2001 gegužės 7 d.

5. Paul T. Mc Grath. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. – K.: Margi raštai, 1999.

6. Snieška V., Bernatonytė DD., Kavaliauskienė V. Tarptautinių ekonominių santykių problemų ekonomikos pagrindai. – K.: Technologija, 1992.

7. Urbonas J. Konkurencija ir užsienio prekybos liberalizavimas // Ekonomika ir vadyba – 98. – K.: Technologija, 1998.

8. Makroekonomika. Ekonomikos teorijos kursas II d. – K.: Technologija, 1997.

9. Kuvykaitė R. Ryšių su užsieniu organizavimas. Paskaitų konspektas – K.: Technologija, 1995.

10. Urbonas J., Krutajevaitė-Rimkevičienė A. Tarptautinė konkurencija ir suderinamumas // socialiniai mokslai. 1999. Nr.1(8)

11. Žukauskas P. Tarptautinės prekybos ribojimas: argumentai, būdai ir pasekmės // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 1995.1.

12. Lomakin V.K. Mirovaja ekonomika. – K.: Finansi, 1998

13. Milkaševskaja N.A., Cholopov A.V. mieždunarodnaja ekonomika. – K.: 1997

14. Makoniel K.R., Briu S.A. Ekonomika: probliemi i politika. – K.: INFRA, 1999.

15. http://www.ekm. Lt/UPREKYBA/tekstas.htm.

TURINYS

ĮVADAS 2

1. Užsienio prekybos nauda 3

2. Požiūriai į tarptautinę prekybą lemianėius veiksnius 4

3. Užsienio prekybos įtaka ekonominiams rodikliams 7

4. Tarptautinės prekybos suvaržymų priežastys 10

5. Muitų politika 12

6. Tarptautinės prekybos reguliavimo metodai 15

7. Laisvosios prekybos regionai ir muitų sąjunga 18

IŠVADOS 20

LITERATŪRA 22

ĮVADAS

Tautos ūkio gamybos tempą , jos kokybę ir

konkurencinį pajėgumą tarptautinėje rinkoje

geriausiai gali atvaizduoti krašto užsienio

prekybos struktūra ir raida.

K. Sruoga

Tarptautinės prekybos tyrimas šiandien ypač aktualus, nes gilėja prekinių ir financinių rinkų internacionalizavimas, stiprėja ryšys ir priklausomybė tarp atskirų šalių ekonomikų. Ekonominiai nuosmukiai, finansų ir valiutinės krizės, atsiradusios vienoje šalyje, neišvengiamai įgauna globalų pobūdį. Tampa aišku, kad nei viena šalis negali sėkmingai spręsti ekonominių problemų, nekoordi-nuodama savo nacionalinės politikos su politika vedama kitose šalyse.

Ekonominiame ššalių vystymesi vis didesnį vaidmenį vaidina tarptautinė prekyba, kitaip ta-riant, pasikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių.Tarptautinės prekybos pagrindas yra mai-nai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, naudojama skirtinga technologija ir t.t.). Gamybos sąlygų skirtin-gumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis,kurių gamyba šalies viduj yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.

Per visą pokarinį laikotarpį pasaulinės prekybos apimtys sparčiausiai didėjo,jų vidutiniai me-tiniai augimo tempai 1,5 karto viršijo pasaulinės gamybos apimties augimą (13, 11 p.) . To paseko-je, iš vienos pusės išorės prekyba tapo galingu ekonominio augimo veiksniu, o iš kitos pusės, žy-miai išaugo ir šalių priklausomybė nuo tarptautinės prekių apyvartos.

1. UŽSIENIO PREKYBOS NAUDA

Kyla klausimas, kodėl šalys prekiauja tarpusavyje, užuot gaminusios visas prekes savo jėgo-mis? Šalims naudinga dalyvauti tarptautinėje prekyboje dėl daugelio ppriežasčių: dėl gamybos sąly-gų skirtingumo įvairiuose kraštuose; dėl mažėjančių produkcijos vieneto gamybos kaštų plėtojant tarptautinę prekybą; dėl žmonių polinkių bei poreikių skirtingumo; dėl absoliučių bei santykinių atskirų šalių pranašumų tam tikrų prekių gamyboje.

Kiekviena šalis turi tam tikrų gamtinių iškasenų, žemės, darbo ir kapitalo išteklių. Todėl gami-namos prekės atskirose šalyse gali labai skirtis. Todėl tarptautinė prekyba pirmiausia gali vykti ir vyksta dėl atskirų šalių gamybos sąlygų įvairumo. Be to, tarptautinę prekybą sąlygoja ir tai, kad produkcijos vieneto kaštai mažėja plečiant gamybos apimtį, nes daugelyje gamybos šakų veikia ekonomijos dėl gamybos masto dėsnis. Todėl, kai šalis pradeda gaminti specializuotą produkciją, ekonomija dėl gamybos masto mažina jos gamybos kaštus, ir ji gali įveikti rinkoje savo užsienio konkurentus. Tačiau netgi tada, kai gamybos sąlygos įvairiose šalyse yra vienodos, jos gali tarpusa-vyje prekiauti, jeigu vartotojų polinkiai atskiroms prekėms atskirose šalyse skirtingi. Pagaliau gilu-minė tarptautinės prekybos priežastis – absoliutūs ir santykiniai atskirų šalių pranašumai tam tikrų prekių gamyboje.

Prekyba tarp

atskirų šalių vyksta jau labai seniai, nes, visų pirma, visuomenėms reikalingos ir savo šalyse negaminamos prekės. Plečiantis tarptautinei prekybai vyksta šie teigiami poslinkiai:

1. Plinta technologijos, padedančios kelti visų žmonių gerovę.

2. Didėja paklausa arba veikia ekonominis keinsizmo efektas; multiplikatoriaus pagalba skatinamas ekonomikos augimas ir bendras ūkio rentabilumas.

3. Pelnosi privačios firmos, nes prekyba plečia rinkos apimtį, palaiko masto ekonomiją, didina iš investicijų gaunamą pelną, taip pat kelia bendrą ekonominės veiklos aktyvumo lygį.

4. Vartotojas įgyja didesnė galimybę rinktis.

5. Mažėja gamybos sąnaudos, kaip antai išlaidos žaliavoms, gaminių komponentams įsigyti, oo tai savo ruožtu mažina bendrą produkcijos kainą.

Iš prekybos gaunami mokesčiai ilgą laiką buvo svarbiausias politinio elito ir aukščiausios val-džios turto šaltinis. Tačiau, pastarųjų dešimtmečių ekonominė plėtra, iš muitų gaunamas pajamas įgalinusi vis labiau keisti vidaus įplaukomis, iš kurių finansuojama vyriausybės veikla, sumažino prekybos pajamų reikšmę. Tačiau prekybos apmokestinimas ir toliau lieka mažiau išsivysčiusių šalių politinio elito bei oficialiosios biurokratijos pagrindiniu pajamų šaltiniu. Tokių valstybių muitų tarifai paprastai labai aukšti, nes pernelyg gausi daugelio visuomenių biurokratija remiasi faktinės padėties neatitinkančia vvidaus mokesčių baze. Kita vertus, mokesčių naštą daug lengviau perkelti ant svetimšalių pečių. Dėl to kyla importuojamų prekių kainos, lėtėja ekonomikos pažanga.

2.POŽIŪRIAI Į TARPTAUTINĘ PREKYBĄ LEMIANČIUS VEIKSNIUS

Laikoma, kad tarptautinės prekybos teorijos pagrindas pradėtas XVIII a. gale ir XIX a. pradžioje. TTai padarė du ekonomistai: A. Smitas ir D.Rikardas.

1 pav. Šalių absoliutinių pranašumų palyginimas (13,p.13)

Tokiu atveju šiose šalyse maksimalias grūdų ir cukraus vartojimo apimtis apspręs gamybinių galimybių kreivės (1 pav.). Analizės supaprastinimui priimta, kad pakeitimo išlaidos lieka pastovio-mis ir todėl linijos yra tiesės ppavidalo.

Tuo atveju, kai šalys prekiaus, kad prekyba būtų abiems naudinga, bet kurios prekės kaina išorės rinkoje turi būti didesnė, nei vidinė pusiausvyros taip pat prekės kaina šalyje – eksportuotoje ir žžemesnė nei šalyje importuotoje. Mūsų atveju pasaulinė grūdų kaina būtų ribose (13,p14): 0,5 t cukraus < 1 t grūdų < 2,5 t cukraus.

Laisvosios prekybos argumentai grindžiami ne lygybe ir lygiu paskirstymu, bet efektyviai naudojamais ir gausinamais pasaulio turtais. Tačiau, kad skirstymas būtų vertinamas tiksliai, pra-vartu žinoti, jog nacionalistinei teorijai liberalus požiūris į šį klausimą nepriimtinas. Laisvąją preky-bą liberalai laiko geriausia politika, nes gamybos specializacija bei tarptautinis darbo pasidalijimas didina individualų darbo našumą, ir todėl sukaupiama daugiau nacionalinio, taip pat pasaulinio tur-to. Be to, laisvoji prekyba didina vartojimo galimybes.

 Galimas laisvosios prekybos poveikis ekonominiam vystymuisi ir tarptautiniam darbo pasidalijimui.

 Labiau santykinė, o ne absoliuti nauda ((prekybos poveikis turto pasiskirstymui).

 Poveikis nacionaliniam savarankiškumui ir vidaus gerovei.

Dėl pasaulyje išaugusio transnacionalinių korporacijų vaidmens ir didėjančios nacionalinių ūkių tarpusavio priklausomybės tarptautiniame ūkyje vis svarbesni darėsi strateginė tarpusavio są-veika ir vyriausybių prekybos sandoriai.

Daugelyje pramonės šakų, ypač reikalaujančių modernių gamybos technologijų, tarptautinėje prekyboje įsigalėjo milžiniškos transnacionalinės korporacijos, galinčios daryti didelę įtaką santyki-nėms kainoms, prekybos srautams ir ekonominės veiklos išdėstymui. Iš stambių firmų sudarytoje oligopolinėje rinkoje galima siekti ir pelno perdalijimo. Naudodamiesi technologija ir kitais panašu-mais individualūs gamintojai siekia ekonominės naudos.

Strateginė prekybos teorija, teigianti, kad šalis santykinai gali daugiau laimėti „iš aktyvios prekybos politikos“ negu iš laisvosios prekybos politikos, yra iiššūkis tradicinei liberaliosios preky-bos teorijai, gali pasisavinti, gali laikyti politikos, nacionalinėms firmoms masto. Tokiomis sąlygo-mis, kai naujos technologijos tapo pagrindiniu tarptautinio konkurencingumo veiksniu, santykinis pranašumas yra labai nepastovus, pramonės šakos neišvengia išorinio poveikio, valstybė labai suin-teresuota kištis į prekybinius reikalus (santykius), todėl jai reikėtų remti ir ginti tas pramonės šakas, kurios kuria rentas ir kurios strategiškai svarbios tarptautinio konkurencingumo požiūriu.

Labiausiai išsivysčiusių šalių santykinį pranašumą lemia technologiniai, organizaciniai ir pa-našūs veiksniai. Šis pranašumas, tarptautinis konkurencingumas ir tarptautinis darbo pasidalijimas yra bendrų strategijų ir nacionalinės politikos išdava.

šaltinis. Viską galiausiai lemia tai, kaip besivystančios šalys panaudoja joms tarptautinės prekybos teikiamas galimybes.

2. UŽSIENIO PREKYBOS ĮTAKA EKONOMINIAMS RODIKLIAMS

Tarptautinės prekybos teorija teigia, kad išorinių prekybinių santykių dėka visos čia dalyvau-jančios šalys laimi, nes auga bendra gerovė.

Prieš analizuojant, į kokius rodiklius tarptautinė prekyba turi įtakos, tikslinga susipažinti su terminais, kurie naudojami tarptautinės prekybos praktikoj ir kuriuos naudosiu darbe.

Prekių ir paslaugų grynasis eksportas (NX – Net Exports) – tai šalies eksporto ir importo skir-tumas (1,13p.).

Eksportas (X – Exports) – prekės ar paslaugos, pagamintos ššalyje, bei parduotos užsienyje.

Importas (Z _ Imports) – prekės ar paslaugos, pagamintos užsienyje ir nupirktos naudoti kitoje šalyje.

Prekių ir paslaugų grįnąjį eksportą galima užrašyti taip(1,13p.):

NX = X – Z; (1)

Čia: NX – prekių ir paslaugų grynasis eksportas;

X – eksportas;

Z – importas.

Nustačius einamųjų operacijų (CA) balansą, kaip skirtumą tarp eksporto (X) ir importo ((Z), tai pagrindinė nacionalinių sąskaitų tapatybė būtų (13,p.132):

Y = C +I + G + CA; (2)

Kur: CA = X – Z

Matematiškai išreiškus einamosios sąskaitos ir kapitalo judėjimo ryšį gautume:

Y = C + I + G + NX (3)

Iš aabiejų pusių atėmę (C + G) gautume (13,p.135):

X – C – G = I + NX (4)

Kairėje pusėje gauname nacionalinių santaupų dydį (Sn). Perrašę lygtį gauname:

I – Sn = – NX. (5)

Dydis (I – Sn) nusako kapitalo judėjimo sąskaitą, o NX – einamųjų operacijų sąskaitą.

2 pav. Aiškiai rodo, tarptautiniai prekių ir paslaugų srautai, iš vienos pusės, ir kapitalo – iš kitos, glaudžiai susiję.

Prekybos balansas nusako eksporto apimties santykį su importo apimtimi.

Palankus prekybos balansas yra tas, kai eksportas viršija importą.

Balansą atstatyti galima didinant eksportą, mažinant importą arba derinant vieną ir kitą.

Reikia pažymėti vieną labai ssvarbią importo išlaidų ypatybę: jos palieka vidaus pinigų srautą ir nedidina išlaidų sumos šalies viduje. Šios išlaidos turi būti kompensuojamos eksporto pajamomis.

2 pav. Atviros ekonomikos modelis(13,p.140)

Mokėjimų balansas tai:

 Sąskaitos, rodančios šalies prekybos ir finansinius sandėrius tarp valstybių per tam tikrą laiką, dažniausiai per metus,padarytos dvigubo įrašo principu.

3 pav. JAV prekybos balansas 1980 m.(14,p.345)

Mokėjimų bbalanse atsispindi visos užsienio prekybos operacijos, įvairios paslaugos, suteiktos užsieniui bei gautos iš užsienio, humanitarinė pagalba, gauta iš užsienio ir suteikta užsieniui, paja-mos iš investuoto kapitalo ir paskolų užsieniui, kapitalo ir paskolų skolinimosi išlaidos, aukso rezer-vų padidėjimas ar sumažėjimas ir kt. Reikia pažymėti, kad mokėjimų balansas parodo ne pačias operacijas, bet jų srautus per tam tikrą laikotarpį.

Vyriausybės uždavinys – užtikrinti pastovų lėšų įplaukimą tokio dydžio, kuris viršytų išplau-kimą iš šalies, arba, kitaip tariant, užtikrinti teigiamą mokėjimų balansą.

Dempingas – tai prekių pardavimas pigiau užsienyje negu savo šalyje.

Prekybinis protekcionizmas pasireiškia vyriausybės reguliavimo svertų panaudojimu apribo-jant prekių ir paslaugų importą.

Vykdant protekcionistinę politiką muitai didinami importui, mažinami – eksportui arba iš viso atsisakoma eksporto muitų, vyriausybė netgi primoka už eksportuojamas prekes. Lietuvai labiau priimtina protekcionistinė prekybos politika, sauganti krašto ūkį nuo kitų šalių konkurencijos. Šiuo atveju reikia pasirinkti , kurias gamybos šakas reikia apsaugoti nuo užsienio konkurencijos, kurias palikti likimo valiai.

Kadangi už užsienio valiutą perkamos parduodamos užsieniui prekės ir paslaugos, tai valiutų perkamosios galios nustatymui imamas tik eksportuojamų ir importuojamų analogiškų prekių „kre-pšelis“, kuris įvertinamas nacionalinėmis valiutomis. Tarkime, kad toks prekių krepšelis LLietuvoje įvertinamas 16 mln. Lt, o JAV – 4 mln. dolerių. tai reiškia, kad lito ir dolerio perkamosios galios paritetas 4:1 arba 1Lt : 0,25 dolerio. Vadinasi, už litą ir 25 JAV centus galima nusipirkti vienodą prekių ir paslaugų kiekį Lietuvoje ir JAV.

Aukšta dolerio vertė reiškia didesnę galimybę įsigyti daugiau užsienio gamybos prekių nei paprastai.

Dolerio vertės sumažėjimas išreiškia tai, kad negalėsime panaudoti dolerį, įsigyjant tą pačią masę prekių ar paslaugų, kaip anksčiau.tai veda į užsienio gamybos prekių pabrangimą. Tai galioja ir tuo atveju, kai mes „prisirišę“ prie euro.

3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SUVARŽYMŲ PRIEŽASTYS

Laisvos, nevaržomos užsienio prekybos nauda nekelia abejonių. Laisvoji prekyba – tarptauti-nė prekyba be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų.

Argumentai, kuriuos pateikia analizuota literatūra ir praktika, kai nori pateisinti tarptautinės prekybos ribojimą, dažniausiai yra žemiau išvardinti.

 Nacionalinė gynyba. Kiekvienoje šalyje galime išskirti ūkio sferas, kurios turi tiesioginę reikšmę valstybės saugumui ir gynybai. Tokios sferos, nors savo pranašumu ir atsilieka nuo užsie-nio konkurentų, paprastai valstybės ginamos nuo neriboto importo. Jeigu tai nebūtų daroma, iškiltų grėsmė, kad užsienio kompanijos, kurios turi pranašumų šių produktų gamyboje, savo pigesniais produktai priverstų bankrutuoti vietinius gamintojus, ir šalies vartotojų tenkinimas šiais produktais taptų priklausomas nuo importo. Karo atveju eksportuojantys kraštai galėtų paskelbti embargo minimų produktų tiekimui, ir šalies vartojimo, o tuo pačiu ir gynybinė situacija pablogėtų.

 Savigyna. Šis argumentas dalinai paliestas, nagrinėjant

bedarbystės ir užsienio prekybos apribojimų santykį. Tačiau jis gali būti ir savarankišku motyvu, įvedant importo apribojimus kon-krečiai šaliai kaip atsaką į jos analogišką akciją. Tai veiksmingas ginklas , verčiantis prekybos par-tnerius laikytis tarpusavyje priimtų „žaidimo taisyklių“. Kartais šio metodo taikymas gali atvesti prie abiems konkuruojančioms šalims nepageidautino ir net pavojingo rezultato.

 Naujų veiklos sričių apsauga. Šis užsienio prekybos apribojimo motyvas pirmą kartą pas-kelbtas Anglijoje 1792 metais, ir nuo to laiko neprarado savo populiarumo. Naudojant šiuolaikinę terminalogiją, jo esmė yra ta, jog ppradinėse produktų gyvavimo stadijose jų vieneto gamybos kaštai yra palyginti dideli. Jeigu šie produktai kitose šalyse gaminami jau jau seniau ir perėję į kitas gyva-vimo stadijas, tos šalys įgauna fiktyvų pranašumą todėl, kad didelės gamybos apimtys dėl santyki-nai pastovių išlaidų leidžia joms sumažinti produkto vieneto gamybos kaštus. Padidėjusi darbuotojų kvalifikacija ir patirtis taip pat leidžia gaminti šiuos produktus su mažesnėmis sąnaudomis. Šis ar-gumentas turi ir silpnų pusių. Kas gali tiksliai nustatyti, per kiek laiko saugomas naujasis gaminto-jas turi pasiekti tokį llygį, kad galėtų konkuruoti su importuojančiomis užsienio firmomis be valsty-bės protekcijos?

 Sąžininga konkurencija. Šio argumento šalininkai neigia santykinio vienos šalies pranašu-mo, gaminant kurį nors produktą, teisingumą. Jų nuomone, jeigu vienoje šalyje susiklosčiusi tokia situacija, jog gamintojas dėl pažangesnių technologijų, pigesnių resursų iir darbo jėgos ar dėl mažes-nių mokesčių sugeba pagaminti produktą su mažesnėmis sąnaudomis, tai jo konkurencija kainomis tarptautinėje rinkoje nėra sąžininga. Sąžiningą konkurenciją tuo atveju galima pasiekti tik suvieno-dinant sąlygas, tai yra muitų tarifais padidinant pigių importuojamų prekių kainas iki vietinių ga-mintojų produktų kainų lygio. Aiškinama, kad jie neturi jokio tikslo uždrausti tarptautinės prekybos, tik nori, suvienodinant sąlygas, pasiekti sąžiningą konkurenciją.

Tačiau net, jeigu dempingo faktas ir išaiškinamas, tuo pačiu apmokestinant konkretų ekspor-tuotoją specialiais antidempingo muitais, tai dar nereiškia, kad pigiųjų prekių srautas į importuojan- čią šalį nutrūksta. Kadangi antidempingo muitais apmokestinami tik dempingu apkaltintojų šalių

eksportuotojai, jie dažnai pasinaudoja reeksporto operacijomis ir įgabena tas pačias pigias prekes per trečiąsias šalis.

Plačiausiai paplitusi prekybos suvaržymo priemonė yra importo tarifas (pranc. tarif – mokė-jimų už ką nors norma arba normų sąrašas), kurį moka importuotojas vyriausybei.

Norint apsaugoti „naujas šakas“ nuo užsienio konkurencijos, reikia gerai pasvarstyti, ar uždė-jus tarifą ir padidinus kainas vartotojams, bus pasiektas norimas efektas. Gerai, jei nauda vartoto-jams, gauta vėliau nukritus kainoms, bus didesnė nneijų patirti nuostoliai pradiniame gamybos įsisa-vinimo laikotarpyje. Tačiau galimi atvejai, kuomet pramonė pati, be kieno nors pagalbos, „atsistoja ant kojų“, arba gali atsitikti priešingai, kai ir suteikus pagalbą, ilgai arba iš viso nepajėgiama to pa-daryti.

5.MUITŲ POLITIKA

Kaip jau buvo minėta, viena iš plačiausiai paplitusių tarptautinės prekybos apribojimų priemo-nė yra įvežimų muitas, kurį moka importuotojas vyriausybei. Todėl reikėtų panagrinėti, kas tai yra, koksai muito poveikis kainai ir gamybos apimčiai, kokie muitų kaštai ir kodėl muitai naudojami.

Muitas – tai mokestis, nustatytas muito tarifu, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Muitų tarifas – tai apmokestinamų prekių sąrašas, kur nurodytas imamo mokesčio dydis ir būdas.

Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo šalies ūkio būklę, gali muitų sistemą ir muitų tarifus pagal reikalą kaitalioti. Ji gali sudaryti tam tikras sutartis su kitomis valstybėmis dėl prekybos san-tykių palengvinimo ir paskatinimo abipusiškai mažindami muitų tarifus. Jeigu muitų tarifai nėra su-siję ssutartimis su kitomis valstybėmis ir gali būti savarankiškai keičiami, tai tokie tarifai vadinami autonominiais muitų tarifais. Kai muitų tarifai yra susieti sutartimis su kitomis valstybėmis, tai jie vadinami sutartiniais arba konvenciniais muitų tarifais.

Muitų tarifai gali būti maksimaliai taikomi toms valstybėms, kurios nesudariusios prekybos sutarties, ir minimaliai taikomi toms šalims, kurios sudaro prekybos sutartį. Taigi, muito tarifas – tokia mokesčio forma, kurios pagrindu nustatomas muito už eksportuojamos ir importuojamos prekės dydis.

Yra dvi svarbiausios importo muito mokesčių rūšys:

1. Kainos mokestis – nustatytas procentinis prekės kainos mokestis. T.y., nustatytas procentas nuo prekės pasaulinės kainos

2. Specialusis muitas –tai kokia nors nustatyta suma kokiai nors prekei. Pvz.:2000 eurų už importuojamą automobilį.

Akivaizdu, kad muitai didina importuojamų prekių kainas vidaus rinkoje.

4 pav. Muito poveikis kainai ir gamybos apimčiai

Augant produkcijos kainoms vidaus rinkoje, muitas skatina vietinės pramonės augimą ir apsaugo gamintojus nuo užsienio konkurencijos.

Muitų dėka importuojamos produkcijos kaina išauga, ir importas sumažėja dėl:

1. Vidaus gamybos padidėjimo.

2. Vidaus vartojimo sumažėjimo.

Bet kam gi atitenka vartotojų sumokėti muitai? (5 pav.)

5 pav. Kaštai ir nauda iš muito

Plotas A – tai visuomenės grynieji kaštai,kuriuos tenka sumokėti vartotojams už neefektyvų vidaus firmų rėmimą.

Pasiūlos kreivė S rodo ribinius kaštus gaminant papildomą prekę vidaus ūkyje. Bet 12000 € yra tikrieji šių pavaizduotų prekių ribiniai kaštai šalies ekonomikai.

Plotas A parodo išteklius, išleistus šios vidaus produkcijos gamyboje, kurie galėtų būti panaudoti daug efektyviau kitose ūkio šakose.

Plotelis B – tai visuomenės patirti nuostoliai. Jei nebūtų muitų, šalyje būtų papildomai parduota (QD-Q‘D) prekių ir tik už 12000 €.

Taigi, iš muitų gauti pinigai atitenka vyriausybei ir vietos gamintojams.

Ir nors dėl muito visuomenė patiria nemažų nuostolių, yra daug ir muitus pateisinančių argumentų: tai šalies gynybos būtinumas; vidaus

gamybos konkurencingumas ir gyventojų užimtumo užtikrinimas; naujai atsirandančių šakų vystymosi galimybių užtikrinimas; vyriausybės pajamų ir socialinių klausimų sprendimas; apsaugojimas nuo pigesnės užsienio darbo jėgos; siekimas apriboti prabangos daiktų įsigijimą ir t.t. dėl šių priežasčių galima manyti, kad apsaugos muitai yra būtini.

Kaip išnagrinėjom, muitai nėra efektyvūs nei gamintojų, nei vartotojų požiūriu, tačiau jie naudojami dėl sekančių priežasčių:

1. Uždėtas konkrečioms prekėms muitas padeda atitinkamoms pramonės šakoms.per gana trumpą laiką firmos ir jų darbuotojai organizuoja efektyvų politinį spaudimą dėl muitų nustatymo.

2. muitai naudojami dažniau nei ssubsidijos dėl:

 uždėjus muitus, akivaizdžiai parodoma, kad vyriausybės tiesiogiai apriboja užsienio gamintojų veiklą;

 muitas yra patogesnis politine prasme, kadangi lengva pastebėti, kad jis gausina valstybės pajamas, o subsidijos – jas eikvoja.

Eksporto muitas yra eksporto mokestis. Tai padidina eksportuojamos užsieniečiams prekės kainą, bet sumažina eksportuojamos prekės kiekį. Dėl šio apmokestinimo susilpnėtų pramonės ska-tinimas eksportuoti ir dėl to sumažėtų kainos namie. Antroji eksporto muito priežastis yra pastangos padidinti vyriausybės pajamas. Galiausiai, šalis gali siekti pakelti savo eksporto kainą tam, kad mo-nopolinė galia prekę darytų ppranašesnę. Tarkime, kad šalis turi brangiųjų metalų eksporto monopo-lį. Eksporto muitas padidintų metalo kainą pirkėjams kitoje pasaulio dalyje. To padarinys būtų padidėjęs pramonės pelnas.

Paskutiniais dešimtmečiais protekcinių muitų dalis kitų tarptautinės prekybos reguliavimo priemonių tarpe pastoviai mažėjo. Devintojo dešimtmečio pradžioje muitų ttarifų lygis buvo kaip niekuomet žemas. Tuo pat metu importo muitus vis labiau pakeičia netiesioginio protekcionizmo priemonės: akcizai importo prekėms – tai netiesioginiai mokesčiai, kuriais „apdedamos“ plataus vartojimo prekės; mokesčių lengvatos prekių eksportuotojams; importo kvota – tai vyriausybės prekybiniais nutarimais nustatyta produkcijos importo dalis. Tikslas – pasidalinti realizavimo rin-kas, apriboti produkcijos realizavimą.

6.TARPTAUTINĖS PREKYBOS REGULIAVIMO METODAI

Išorinių prekybinių santykių vystymosi eigoje susiduria įvairių socialinių grupių ir gyventojų sluoksnių ekonominiai interesai ir valstybė neišvengiamai įtraukiama į šį iinteresų konfliktą. Be to, kaip pabrėžta anksčiau, šiuolaikinėmis sąlygomis nacionalinė ekonomika tampa vis labiau atviresnė ir valstybė turi įvertinti savo politikoje glaudų ryšį procesų, vykstančių ekonomikos viduje ir išorinių ekonominų santykių sferoje. Šiandien valstybė negali pasiekti vidinės ekonomikos pusiausvyros (pvz., pilno užimtumo, kainų stabilumo), nepanaudodama išorinio ekonominio ir, iš dalies, išorinės prekybos reguliavimo. Išorinės prekybos politika ir toliau lieka viena iš pagrindinių valstybinio ekonomikos reguliavimo krypčių.

Literatūroje tarptautinės prekybos reguliavimo metodai grupuojami labai įvairiai. Apibendrin-tai pagrindinius tarptautinės prekybos reguliavimo metodus galima ppateikti, kaip parodyta 6 pav.

Labiausiai paplitusi netarifinio išorės prekybos apribojimo forma yra kvota.

6 pav. Pagrindiniai naudojami tarptautinės prekybos reguliavimo metodai

Kvotavimas (kontingentavimas) nusako produkcijos, leistos įvežti į šalį (importo kvota – import quata) ar išvežti iš šalies (eksporto kvota – exort quata), apribojimą kiekybine ar vertine išraiška.

Licenzijavimas (licenzing) gali turėti ir savarankišką reikšmę kaip išorės prekybos instrumen-tas, kada, pavyzdžiui, valstybė suteikia teisę kokiam nors importuotojui įvežti prekes be apribojimų arba tik iš nurodytų šalių, taip vadinama generalinė licenzija. Taip pat egzistuoja automatiško, kada tam tikrų prekių įvežimui ar išvežimui reikalinga licenzija, kas leidžia valstybei sekti prekybą šio-mis prekėmis ir, esant reikalui, greitai įvesti ribojimo priemones.

Palyginus tarifus su kvotomis išryškėja didelis jų pranašumas: jos irgi kelia vidaus kkainas, to-dėl sudaro sąlygas dalyvauti gamyboje neefektyviai dirbantiems vietos gyventojams. Tačiau kvotos, palyginus su tarifais turi vieną esminį skirtumą: jei vienaip ar kitaip (neretai su kyšiu) yra gaunama licenzija (leidimas) importui, tai visą pelną, gaunamą dėl kainų skirtumo, importuotojas pasiima sau. „Uždėjus“ tarifą, jis patenka į valstybės iždą. Todėl ekonomistai kaip mažesnę blogybę siūlo naudoti tarifus. O jei jau nustatomos kvotos ir licenzijos importui, tai jas perduoti aukcione.

70-tųjų metų pradžioje plačiai paplito ypatinga importo kiekybino apribojimo forma – laisva- noriški eksportiniai apribojimai (voluntary export restrain) (LEA), kada ne šalis importuotoja, o šaly eksportuotojos pačios imasi atsakomybės apriboti eksportą į duotą šalį. Pastaruoju metu su-daryta kelios dešimtys panašių sutarčių, apribojančių automobilių, plieno, televizorių, tekstilės ga-minių ir pan., eksportą, daugiausia iš Japonijos ir naujų industrinių šalių į JAV ir ES šalis. Aišku, iš tikrųjų tokie eksportiniai apribojimai yra ne savanoriški, opriverstiniai: jie įvedami arba šalių im-portuotojų politinio spaudimo išdavoje, arba grasinant panaudoti griežtesnes protekcionistines prie-mones (pvz., iškelti antidempinginį tyrimą). Iš principo LEA nusako tą pačią kvotą, tačiau įvedamą ne šalies importuotojos, o šalies eksportuotojos.

Valstybė, norėdama apsaugoti nacionalinius gamintojus, gali ne tik apriboti importą, bet ir skatinti eksportą. Viena iš šalies eksportuotojų skatinimo formų yra eksportinės subsidijos (exsport subsidy), t.y. finansinio pobūdžio nuolaidos, kkurias suteikia valstybė eksportuotojams, kad išplėstų prekių išvežimą į užsienį.

Tokių subsidijų rezultate eksportuotojai gauna galimybę parduoti prekę išorinėje rinkoje že-mesne kaina, nei vidaus rinkoje. Eksportinės subsidijos gali būti tiesioginėmis (dotacijų išmokėji-mas gamintojui, jam išeinant į išorinę rinką) ir netiesioginėmis (mokesčių nuolaidomis , kredituo-jant, apdraudžiant ir pan.).

Paplitusi konkurentinės kvotos tarptautinėje rinkoje forma yra dempingas (dumping), kada ek-sportuotojas parduoda savo prekę užsienio rinkoje už žemesnę nei normali kainą.

Paprastai čia kalbama apie kainą, kuri yra žemesnė nei analogiškos prekės kaina šalies ekspor-tuotojos rinkoje. Dempingas gali būti: 1) valstybės išorės prekybos politikos pasekme, kada ekspor-tuotojas gauno subsidiją. 2) tipiškai monopolistine kainų diskriminacijos praktika, kai firma ekspor-tuotoja, kuri užima monopolinę padėtį vidaus rinkoje, esant neelastingai paklausai maksimilizuoja pajamas, didindama kainas, kai tuo pat metu konkuruojančioje rinkoje esant pakankamai elastingai paklausai firma eksportutoja siekia maksimilizuoti pajamas, mažinant kainas ir didinant pardavimų apimtį. Tokio pobūdžio kainų diskriminavimas galimas, jei rinka sagmentuota, t.y. apsunkintas vi-daus ir išorės rinkos kainų išlyginimas perparduodant prekes dėl didelių transporto išlaidų ar valsty-bės nustatytų prekybos apribojimų.

Dempingo formos yra šios:

 Valiutinės. Šiuo

atveju dėl nacionalinės valiutos perkamosios galios skirtumo šalies viduje ir už-sienyje (ypač devalvacijos atveju), įmonės, kurių dideli gamybos kaštai gali parduoti prekes tarptautinėje rinkoje tikmažesnėmis kainomis negu pasaulinės ir gauti didelį pelną importuojan-čios šalies valiuta.

Dar viena išorės prekybos politikos forma, susijusi su rinkos monopolizavimu yra tarptautiniai karteliai (international cartel) – monopolistiniai eksportuotojų susivienijimai, kurie kontroliuodami gamybos apimtis riboja konkurenciją tarp pardavimų, turėdami tikslą nustatyti naudingas kainas. Tokios rūšies karteliai nekartą buvo kuriami žaliavų ir žemės ūkio prekių (pvz., kava, cukrus iir kt.), charakterizuojamų žemu kainų paklausos elastingumu ir apribotu pardavimų skaičiumi, rinkose.

Kraštutinė valstybinio išorės prekybos apribojimo priemonė yra ekonominės sankcijos, pvz., embargas (embarg) – valstybės draudimas įvežti į kokią nors šalį ar išvežti iš kokios nors šalies prekes.

Šalis įveda embargą prekyboje su kita šalimi, kaip taisyklė, dėl politinių motyvų. Ekonominės sankcijos kokios nors šalies požiūriu gali būti kolektyvinio pobūdžio, pvz., kada tai daroma SNO sprendimu. Aišku, kad embargas atneša žalą tiek šaliai, įvedančiai embargą, tiek ir šaliai prieš kurią nukreiptas eembargas. Be to, teikiančioms šalims, neprisijungusioms prie embargo, atsiranda galimybė papildomai išlošti.

7.LAISVOS PREKYBOS REGIONAI IR MUITŲ SĄJUNGOS

Prekybos barjerai teikia tam tikroms pramonės šakoms apsaugą nuo laisvosios prekybos. Tačiau šios apsaugos grupės pasipelno iš kitų grupių. Todėl politikai linkę subalansuoti laisvąją pprekybą su apsauga. Du šių pastangų rezultatai yra laisvos prekybos regionai ir muitų sąjungos.

Laisvos prekybos regionas yra ne tokia formali kaip muitų sąjunga. Panašiai kaip muitų sąjunga, laisvos prekybos regionas yra šalių susitarimas sumažinti ar panaikinti muito mokesčius ir kitus barjerus. Tačiau kiekviena šalis gali pasirinkti savo išorinių muito mokesčių struktūrą. Šiaurės Amerikos Laisvos prekybos susitarimas arba NAFTA (Kanada, Meksika ir JAV) yra laisvosios prekybos regiono pavyzdys. Australija ir Naujoji Zelandija taip pat sudariusios laisvos prekybos regioną.

Ypatingą dėmesį, reguliujant tarptautinę prekybą, užima BSTP (GATT) –bendras susitarimas dėl tarifų iir prekybos, įkurtas 1947 m. Tai tarptautinės prekybos elgesio taisyklių rinkinys, kurio lai-kytis privalo visi nariai. GATTas labai sėkmingai mašino prekybos barjerus (33 proc. sumažinti ta-rifai). Prieš keletą metų GATTo narius sudarė 117 šalių. Susitarimo dėka pasiekta:

 susitarimas dėl techninių barjerų palengvino ir išplėtė importą;

 susitarimas dėl valstybinio supirkimo, atvėrė amerikiečių eksportuotojams papildomas užsienio rinkas;

Muitų sumažinimas palietė 10 pproc. pasaulinės prekybos ir didžiausią įtaką turėjo miško ap-dirbimo, mašinų gamybos, chemijos ir transporto pramonei.

GATTo taisyklėmis siekiama liberalizuoti prekybą. GATTo sėkmė yra viena iš priežasčių, dėl kurių pasaulinė prekyba auga po II pasaulinio karo sprogimo greičiu

IŠVADOS

Bet kurios šalies ekonominis klestėjimas labai susijęs su tos šalies užsienio prekybos rezultatais.

Teigiamas prekybos balansas – tai situacija, kai eksportas viršija importą.

Prekybos balanso deficitas – tai dydis, kuriuo importas viršija eksportą.

Labiausiai išsivysčiusių šalių pranašumą lemia technologiniai, organizaciniai ir panašūs veiksniai. Šis pranašumas, tarptautinis konkurencingumas ir tarptautinis darbo pasidalijimas yra bendrų strategijų ir nacionalinės politikos išdava.

Pasaulyje, kuriame valstybei bei įtakos grupėms labiausiai rūpi, kas ir ką gamina, atsiras mmažai norinčių prekybos struktūros formavimą patikėti vien rinkai. Net liberalai labiau sureikšmina valsty-bės politikos vaidmenį kuriant santykinį pranašumą, bet jie taip pat nurodo jame slypinčius pavojus.

Tarptautinė prekyba ribojama dėl šių priežasčių: nacionalinė gynyba, bedarbystė, savigyna, nau-jų veiklos sričių apsauga, sąžininga konkurencija, dempingas.

Muitas skatina vietinės pramonės augimą ir apsaugo gamintojus nuo užsienio konkurencijos, taip pat gerina valstybės iždą.

Tarptautinės prekybos praktika rodo, kad ekonominis šalių nestabilumas bei nepasitikėjimas uuž-sienio prekybos partneriais – pagrindiniai veiksmai, stabdantys eksporto plėtrą.

Pabrėžiama, kad investicinių prekių importas, jo progresyvi struktūra įtakoja šalies ekonominio augimo tempus, tačiau tas poveikis pasireiškia po tam tikro laiko. Investicinių prekių importo augimas, net didinantis prekybos balanso deficitą, šalims, vykdančioms didelius ūkio struktūrinius pertvarkymus, yra toleruotinas.

LITERATŪRA

1. Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V. Makroekonmikos pagrindai. – K.: Technologija, 1997.

2. Epping R.C. Pasaulio ekonomikos ABC. – K.: Litterac Universitatis,1995.

3. Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. – V.: Algarvė, 1998.

4. Krasauskas D. Ekonomikos varikliai – eksportas ir investicijos // Kauno diena. 2001 gegužės 7 d.

5. Paul T. Mc Grath. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. – K.: Margi raštai, 1999.

6. Snieška V., Bernatonytė D., Kavaliauskienė V. Tarptautinių ekonominių santykių problemų ekonomikos pagrindai. – K.: Technologija, 1992.

7. Urbonas J. Konkurencija ir užsienio prekybos liberalizavimas // Ekonomika ir vadyba – 98. – K.: Technologija, 1998.

8. Makroekonomika. Ekonomikos teorijos kursas II d. – K.: Technologija, 1997.

9. Kuvykaitė R. Ryšių su užsieniu organizavimas. Paskaitų konspektas – K.: Technologija, 1995.

10. Urbonas J., Krutajevaitė-Rimkevičienė A. Tarptautinė konkurencija ir suderinamumas // socialiniai mokslai. 1999. Nr.1(8)

11. Žukauskas P. Tarptautinės prekybos ribojimas: argumentai, būdai ir pasekmės // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 1995.1.

12. Lomakin V.K. Mirovaja ekonomika. – K.: Finansi, 1998

13. Milkaševskaja N.A., Cholopov A.V. mieždunarodnaja ekonomika. – K.: 1997

14. Makoniel K.R., Briu S.A. Ekonomika: probliemi i politika. – K.:

INFRA, 1999.

15. http://www.ekm. Lt/UPREKYBA/tekstas.htm.

TURINYS

ĮVADAS 2

1. Užsienio prekybos nauda 3

2. Požiūriai į tarptautinę prekybą lemianėius veiksnius 4

3. Užsienio prekybos įtaka ekonominiams rodikliams 7

4. Tarptautinės prekybos suvaržymų priežastys 10

5. Muitų politika 12

6. Tarptautinės prekybos reguliavimo metodai 15

7. Laisvosios prekybos regionai ir muitų sąjunga 18

IŠVADOS 20

LITERATŪRA 22

ĮVADAS

Tautos ūkio gamybos tempą , jos kokybę ir

konkurencinį pajėgumą tarptautinėje rinkoje

geriausiai gali atvaizduoti krašto užsienio

prekybos struktūra ir raida.

K. Sruoga

Tarptautinės prekybos tyrimas šiandien ypač aktualus, nes gilėja prekinių ir financinių rinkų internacionalizavimas, stiprėja ryšys ir priklausomybė tarp atskirų šalių ekonomikų. Ekonominiai nuosmukiai, finansų ir valiutinės krizės, atsiradusios vienoje šalyje, neišvengiamai įgauna globalų ppobūdį. Tampa aišku, kad nei viena šalis negali sėkmingai spręsti ekonominių problemų, nekoordi-nuodama savo nacionalinės politikos su politika vedama kitose šalyse.

Ekonominiame šalių vystymesi vis didesnį vaidmenį vaidina tarptautinė prekyba, kitaip ta-riant, pasikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių.Tarptautinės prekybos pagrindas yra mai-nai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, naudojama skirtinga technologija ir t.t.). Gamybos sąlygų skirtin-gumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis,kurių gamyba šalies vviduj yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.

Per visą pokarinį laikotarpį pasaulinės prekybos apimtys sparčiausiai didėjo,jų vidutiniai me-tiniai aaugimo tempai 1,5 karto viršijo pasaulinės gamybos apimties augimą (13, 11 p.) . To paseko-je, iš vienos pusės išorės prekyba tapo galingu ekonominio augimo veiksniu, o iš kitos pusės, žy-miai išaugo ir šalių priklausomybė nuo tarptautinės prekių apyvartos.

1. UŽSIENIO PREKYBOS NAUDA

Kyla klausimas, kodėl šalys prekiauja tarpusavyje, užuot gaminusios visas prekes savo jėgo-mis? Šalims naudinga dalyvauti tarptautinėje prekyboje dėl daugelio priežasčių: dėl gamybos sąly-gų skirtingumo įvairiuose kraštuose; dėl mažėjančių produkcijos vieneto gamybos kaštų plėtojant tarptautinę prekybą; dėl žmonių polinkių bbei poreikių skirtingumo; dėl absoliučių bei santykinių atskirų šalių pranašumų tam tikrų prekių gamyboje.

Kiekviena šalis turi tam tikrų gamtinių iškasenų, žemės, darbo ir kapitalo išteklių. Todėl gami-namos prekės atskirose šalyse gali labai skirtis. Todėl tarptautinė prekyba pirmiausia gali vykti ir vyksta dėl atskirų šalių gamybos sąlygų įvairumo. Be to, tarptautinę prekybą sąlygoja ir tai, kad produkcijos vieneto kaštai mažėja plečiant gamybos apimtį, nes daugelyje gamybos šakų veikia ekonomijos dėl gamybos masto dėsnis. Todėl, kai šalis pradeda gaminti specializuotą produkciją, ekonomija ddėl gamybos masto mažina jos gamybos kaštus, ir ji gali įveikti rinkoje savo užsienio konkurentus. Tačiau netgi tada, kai gamybos sąlygos įvairiose šalyse yra vienodos, jos gali tarpusa-vyje prekiauti, jeigu vartotojų polinkiai atskiroms prekėms atskirose šalyse skirtingi. Pagaliau gilu-minė tarptautinės prekybos priežastis – absoliutūs ir santykiniai atskirų šalių pranašumai tam tikrų prekių gamyboje.

1. Plinta technologijos, padedančios kelti visų žmonių gerovę.

2. Didėja paklausa arba veikia ekonominis keinsizmo efektas; multiplikatoriaus pagalba skatinamas ekonomikos augimas ir bendras ūkio rentabilumas.

3. Pelnosi privačios firmos, nes prekyba plečia rinkos apimtį, palaiko masto ekonomiją, didina iš investicijų gaunamą pelną, taip pat kelia bendrą ekonominės veiklos aktyvumo lygį.

4. Vartotojas įgyja didesnė galimybę rinktis.

5. Mažėja gamybos sąnaudos, kaip antai išlaidos žaliavoms, gaminių komponentams įsigyti, o tai savo ruožtu mažina bendrą produkcijos kainą.

Iš prekybos gaunami mokesčiai ilgą laiką buvo svarbiausias politinio elito ir aukščiausios vval-džios turto šaltinis. Tačiau, pastarųjų dešimtmečių ekonominė plėtra, iš muitų gaunamas pajamas įgalinusi vis labiau keisti vidaus įplaukomis, iš kurių finansuojama vyriausybės veikla, sumažino prekybos pajamų reikšmę. Tačiau prekybos apmokestinimas ir toliau lieka mažiau išsivysčiusių šalių politinio elito bei oficialiosios biurokratijos pagrindiniu pajamų šaltiniu. Tokių valstybių muitų tarifai paprastai labai aukšti, nes pernelyg gausi daugelio visuomenių biurokratija remiasi faktinės padėties neatitinkančia vidaus mokesčių baze. Kita vertus, mokesčių naštą daug lengviau perkelti ant svetimšalių pečių. Dėl to kyla importuojamų prekių kainos, lėtėja ekonomikos pažanga.

2.POŽIŪRIAI Į TARPTAUTINĘ PREKYBĄ LEMIANČIUS VEIKSNIUS

Laikoma, kad tarptautinės prekybos teorijos pagrindas pradėtas XVIII a. gale ir XIX a. pradžioje. Tai padarė du ekonomistai: A. Smitas ir D.Rikardas.

1 pav. Šalių absoliutinių pranašumų palyginimas (13,p.13)

Tokiu atveju šiose šalyse maksimalias grūdų ir cukraus vvartojimo apimtis apspręs gamybinių galimybių kreivės (1 pav.). Analizės supaprastinimui priimta, kad pakeitimo išlaidos lieka pastovio-mis ir todėl linijos yra tiesės pavidalo.

Laisvosios prekybos argumentai grindžiami ne lygybe ir lygiu paskirstymu, bet efektyviai naudojamais ir

gausinamais pasaulio turtais. Tačiau, kad skirstymas būtų vertinamas tiksliai, pra-vartu žinoti, jog nacionalistinei teorijai liberalus požiūris į šį klausimą nepriimtinas. Laisvąją preky-bą liberalai laiko geriausia politika, nes gamybos specializacija bei tarptautinis darbo pasidalijimas didina individualų darbo našumą, ir todėl sukaupiama daugiau nacionalinio, taip pat pasaulinio tur-to. Be to, laisvoji prekyba didina vartojimo galimybes.

Ekonomistai nacionalistai pabrėžia, kad prekyba yra naudinga atskiroms grupėms bei valsty-bėms, ir palankiai vertina ekonominį protekcionizmą bei valstybinę tarptautinės prekybos kontrolę. Apibūdindami kritines jų pastabas dėl liberalios prekybos tteorijos, šias galime skirstyti į tris plačias kategorijas:

 Galimas laisvosios prekybos poveikis ekonominiam vystymuisi ir tarptautiniam darbo pasidalijimui.

 Labiau santykinė, o ne absoliuti nauda (prekybos poveikis turto pasiskirstymui).

 Poveikis nacionaliniam savarankiškumui ir vidaus gerovei.

Dėl pasaulyje išaugusio transnacionalinių korporacijų vaidmens ir didėjančios nacionalinių ūūkių tarpusavio priklausomybės tarptautiniame ūkyje vis svarbesni darėsi strateginė tarpusavio są-veika ir vyriausybių prekybos sandoriai.

Daugelyje pramonės šakų, ypač reikalaujančių modernių gamybos technologijų, tarptautinėje prekyboje įsigalėjo milžiniškos transnacionalinės korporacijos, galinčios daryti didelę įtaką santyki-nėms kainoms, prekybos srautams ir ekonominės veiklos išdėstymui. IIš stambių firmų sudarytoje oligopolinėje rinkoje galima siekti ir pelno perdalijimo. Naudodamiesi technologija ir kitais panašu-mais individualūs gamintojai siekia ekonominės naudos.

Strateginė prekybos teorija, teigianti, kad šalis santykinai gali daugiau laimėti „iš aktyvios prekybos politikos“ negu iš laisvosios prekybos politikos, yra iššūkis tradicinei liberaliosios preky-bos teorijai, gali pasisavinti, gali laikyti politikos, nacionalinėms firmoms masto. Tokiomis sąlygo-mis, kai naujos technologijos ttapo pagrindiniu tarptautinio konkurencingumo veiksniu, santykinis pranašumas yra labai nepastovus, pramonės šakos neišvengia išorinio poveikio, valstybė labai suin-teresuota kištis į prekybinius reikalus (santykius), todėl jai reikėtų remti ir ginti tas pramonės šakas, kurios kuria rentas ir kurios strategiškai svarbios tarptautinio konkurencingumo požiūriu.

Labiausiai išsivysčiusių šalių santykinį pranašumą lemia technologiniai, organizaciniai ir pa-našūs veiksniai. ŠŠis pranašumas, tarptautinis konkurencingumas ir tarptautinis darbo pasidalijimas yra bendrų strategijų ir nacionalinės politikos išdava.

2. UŽSIENIO PREKYBOS ĮTAKA EKONOMINIAMS RODIKLIAMS

Tarptautinės prekybos teorija teigia, kad išorinių prekybinių santykių dėka visos čia dalyvau-jančios šalys laimi, nes auga bendra gerovė.

Prieš analizuojant, į kokius rodiklius tarptautinė prekyba turi įtakos, tikslinga susipažinti su terminais, kurie naudojami tarptautinės prekybos praktikoj ir kuriuos naudosiu darbe.

Prekių ir paslaugų grynasis eksportas (NX – Net Exports) – tai šalies eksporto ir importo skir-tumas (1,13p.).

Eksportas (X – Exports) – prekės ar paslaugos, pagamintos šalyje, bei parduotos užsienyje.

Importas (Z _ Imports) – prekės ar paslaugos, pagamintos užsienyje ir nupirktos naudoti kitoje šalyje.

Prekių ir ppaslaugų grįnąjį eksportą galima užrašyti taip(1,13p.):

NX = X – Z; (1)

Čia: NX – prekių ir paslaugų grynasis eksportas;

X – eksportas;

Z – importas.

Nustačius einamųjų operacijų (CA) balansą, kaip skirtumą tarp eksporto (X) ir importo (Z), tai pagrindinė nacionalinių sąskaitų tapatybė būtų (13,p.132):

Y = C +I + G + CA; (2)

Kur: CA = X – Z

Matematiškai išreiškus einamosios sąskaitos ir kapitalo judėjimo ryšį gautume:

Y = C + I + G + NX (3)

Iš abiejų pusių atėmę (C + G) gautume (13,p.135):

X – C – G = I + NX (4)

Kairėje pusėje gauname nacionalinių santaupų dydį (Sn). Perrašę lygtį gauname:

I – Sn = – NX. (5)

Dydis (I – Sn) nusako kapitalo judėjimo sąskaitą, o NX – einamųjų operacijų sąskaitą.

2 pav. Aiškiai rodo, tarptautiniai prekių ir paslaugų srautai, iš vienos pusės, ir kapitalo – iš kitos, glaudžiai susiję.

Prekybos balansas nusako eksporto apimties santykį su importo apimtimi.

Palankus prekybos balansas yra tas, kai eksportas viršija importą.

Nepalankus prekybos balansas arba prekybos balanso deficitas atspindi situaciją, kai importas viršija eksporto apimtį. Nesunku suprasti, kodėl valstybė ssuinteresuota žymesniu eksporto augimu lyginant su importu.

Balansą atstatyti galima didinant eksportą, mažinant importą arba derinant vieną ir kitą.

2 pav. Atviros ekonomikos modelis(13,p.140)

Mokėjimų balansas tai:

 Sąskaitos, rodančios šalies prekybos ir finansinius sandėrius tarp valstybių per tam tikrą laiką, dažniausiai per metus,padarytos dvigubo įrašo principu.

3 pav. JAV prekybos balansas 1980 m.(14,p.345)

Vyriausybės uždavinys – užtikrinti pastovų lėšų įplaukimą tokio dydžio, kuris viršytų išplau-kimą iš šalies, arba, kitaip tariant, užtikrinti teigiamą mokėjimų balansą.

Dempingas – tai prekių pardavimas pigiau užsienyje negu savo šalyje.

Prekybinis protekcionizmas pasireiškia vyriausybės reguliavimo svertų panaudojimu apribo-jant prekių ir paslaugų importą.

Vykdant protekcionistinę

politiką muitai didinami importui, mažinami – eksportui arba iš viso atsisakoma eksporto muitų, vyriausybė netgi primoka už eksportuojamas prekes. Lietuvai labiau priimtina protekcionistinė prekybos politika, sauganti krašto ūkį nuo kitų šalių konkurencijos. Šiuo atveju reikia pasirinkti , kurias gamybos šakas reikia apsaugoti nuo užsienio konkurencijos, kurias palikti likimo valiai.

Kadangi už užsienio valiutą perkamos parduodamos užsieniui prekės ir paslaugos, ttai valiutų perkamosios galios nustatymui imamas tik eksportuojamų ir importuojamų analogiškų prekių „kre-pšelis“, kuris įvertinamas nacionalinėmis valiutomis. Tarkime, kad toks prekių krepšelis Lietuvoje įvertinamas 16 mln. Lt, o JAV – 4 mln. dolerių. tai reiškia, kad lito ir dolerio perkamosios galios paritetas 4:1 arba 1Lt : 0,25 dolerio. Vadinasi, už litą ir 25 JAV centus galima nusipirkti vienodą prekių ir paslaugų kiekį Lietuvoje ir JAV.

Aukšta dolerio vertė reiškia didesnę galimybę įsigyti daugiau užsienio gamybos prekių nei paprastai.

Dolerio vertės sumažėjimas išreiškia ttai, kad negalėsime panaudoti dolerį, įsigyjant tą pačią masę prekių ar paslaugų, kaip anksčiau.tai veda į užsienio gamybos prekių pabrangimą. Tai galioja ir tuo atveju, kai mes „prisirišę“ prie euro.

3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SUVARŽYMŲ PRIEŽASTYS

Laisvos, nevaržomos užsienio prekybos nauda nekelia abejonių. Laisvoji pprekyba – tarptauti-nė prekyba be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų.

Argumentai, kuriuos pateikia analizuota literatūra ir praktika, kai nori pateisinti tarptautinės prekybos ribojimą, dažniausiai yra žemiau išvardinti.

 Nacionalinė ggynyba. Kiekvienoje šalyje galime išskirti ūkio sferas, kurios turi tiesioginę reikšmę valstybės saugumui ir gynybai. Tokios sferos, nors savo pranašumu ir atsilieka nuo užsie-nio konkurentų, paprastai valstybės ginamos nuo neriboto importo. Jeigu tai nebūtų daroma, iškiltų grėsmė, kad užsienio kompanijos, kurios turi pranašumų šių produktų gamyboje, savo pigesniais produktai priverstų bankrutuoti vietinius gamintojus, ir šalies vartotojų tenkinimas šiais produktais taptų priklausomas nuo importo. Karo atveju eksportuojantys kraštai galėtų paskelbti embargo minimų produktų tiekimui, ir šalies vartojimo, o tuo pačiu ir ggynybinė situacija pablogėtų.

 Naujų veiklos sričių apsauga. Šis užsienio prekybos apribojimo motyvas pirmą kartą pas-kelbtas Anglijoje 1792 metais, ir nuo to laiko neprarado savo populiarumo. Naudojant šiuolaikinę terminalogiją, jo esmė yra ta, jog pradinėse produktų gyvavimo stadijose jų vieneto gamybos kaštai yra palyginti dideli. Jeigu šie produktai kitose šalyse gaminami jau jau sseniau ir perėję į kitas gyva-vimo stadijas, tos šalys įgauna fiktyvų pranašumą todėl, kad didelės gamybos apimtys dėl santyki-nai pastovių išlaidų leidžia joms sumažinti produkto vieneto gamybos kaštus. Padidėjusi darbuotojų kvalifikacija ir patirtis taip pat leidžia gaminti šiuos produktus su mažesnėmis sąnaudomis. Šis ar-gumentas turi ir silpnų pusių. Kas gali tiksliai nustatyti, per kiek laiko saugomas naujasis gaminto-jas turi pasiekti tokį lygį, kad galėtų konkuruoti su importuojančiomis užsienio firmomis be valsty-bės protekcijos?

Tačiau net, jjeigu dempingo faktas ir išaiškinamas, tuo pačiu apmokestinant konkretų ekspor-tuotoją specialiais antidempingo muitais, tai dar nereiškia, kad pigiųjų prekių srautas į importuojan- čią šalį nutrūksta. Kadangi antidempingo muitais apmokestinami tik dempingu apkaltintojų šalių

eksportuotojai, jie dažnai pasinaudoja reeksporto operacijomis ir įgabena tas pačias pigias prekes per trečiąsias šalis.

Plačiausiai paplitusi prekybos suvaržymo priemonė yra importo tarifas (pranc. tarif – mokė-jimų už ką nors norma arba normų sąrašas), kurį moka importuotojas vyriausybei.

5.MUITŲ POLITIKA

Kaip jau buvo

minėta, viena iš plačiausiai paplitusių tarptautinės prekybos apribojimų priemo-nė yra įvežimų muitas, kurį moka importuotojas vyriausybei. Todėl reikėtų panagrinėti, kas tai yra, koksai muito poveikis kainai ir gamybos apimčiai, kokie muitų kaštai ir kodėl muitai naudojami.

Muitas – tai mokestis, nustatytas muito tarifu, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Muitų tarifas – tai apmokestinamų prekių sąrašas, kur nurodytas imamo mokesčio dydis ir būdas.

Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo šalies ūkio būklę, gali muitų sistemą ir muitų tarifus pagal reikalą kaitalioti. Ji gali sudaryti ttam tikras sutartis su kitomis valstybėmis dėl prekybos san-tykių palengvinimo ir paskatinimo abipusiškai mažindami muitų tarifus. Jeigu muitų tarifai nėra su-siję sutartimis su kitomis valstybėmis ir gali būti savarankiškai keičiami, tai tokie tarifai vadinami autonominiais muitų tarifais. Kai muitų tarifai yra susieti sutartimis su kitomis valstybėmis, tai jie vadinami sutartiniais arba konvenciniais muitų tarifais.

Muitų tarifai gali būti maksimaliai taikomi toms valstybėms, kurios nesudariusios prekybos sutarties, ir minimaliai taikomi toms šalims, kurios sudaro prekybos sutartį. Taigi, muito tarifas – tokia mokesčio fforma, kurios pagrindu nustatomas muito už eksportuojamos ir importuojamos prekės dydis.

Yra dvi svarbiausios importo muito mokesčių rūšys:

1. Kainos mokestis – nustatytas procentinis prekės kainos mokestis. T.y., nustatytas procentas nuo prekės pasaulinės kainos

2. Specialusis muitas –tai kokia nors nustatyta suma kokiai nors prekei. PPvz.:2000 eurų už importuojamą automobilį.

Akivaizdu, kad muitai didina importuojamų prekių kainas vidaus rinkoje.

4 pav. Muito poveikis kainai ir gamybos apimčiai

Augant produkcijos kainoms vidaus rinkoje, muitas skatina vietinės pramonės augimą ir apsaugo gamintojus nuo užsienio konkurencijos. <

Muitų dėka importuojamos produkcijos kaina išauga, ir importas sumažėja dėl:

1. Vidaus gamybos padidėjimo.

2. Vidaus vartojimo sumažėjimo.

Bet kam gi atitenka vartotojų sumokėti muitai? (5 pav.)

5 pav. Kaštai ir nauda iš muito

Plotas A – tai vvisuomenės grynieji kaštai,kuriuos tenka sumokėti vartotojams už neefektyvų vidaus firmų rėmimą.

Pasiūlos kreivė S rodo ribinius kaštus gaminant papildomą prekę vidaus ūkyje. Bet 12000 € yra tikrieji šių pavaizduotų prekių ribiniai kaštai šalies ekonomikai.

Plotas A parodo išteklius, išleistus šios vidaus produkcijos gamyboje, kurie galėtų būti panaudoti daug efektyviau kitose ūkio šakose.

Plotelis B – tai visuomenės patirti nuostoliai. Jei nebūtų muitų, šalyje būtų papildomai parduota (QD-Q‘D) prekių ir tik už 12000 €.

Taigi, iš muitų gauti pinigai atitenka vyriausybei ir vietos gamintojams.

Kaip išnagrinėjom, muitai nėra efektyvūs nei gamintojų, nei vartotojų požiūriu, tačiau jie naudojami dėl sekančių priežasčių:

1. Uždėtas konkrečioms prekėms muitas padeda atitinkamoms pramonės šakoms.per gana trumpą laiką firmos ir jų darbuotojai organizuoja efektyvų politinį spaudimą dėl muitų nustatymo.

2. muitai naudojami dažniau nei subsidijos dėl:

 uždėjus muitus, akivaizdžiai parodoma, kad vyriausybės tiesiogiai apriboja užsienio gamintojų veiklą;

 muitas yra patogesnis politine prasme, kadangi lengva pastebėti, kad jjis gausina valstybės pajamas, o subsidijos – jas eikvoja.

6.TARPTAUTINĖS PREKYBOS REGULIAVIMO MMETODAI

Išorinių prekybinių santykių vystymosi eigoje susiduria įvairių socialinių grupių ir gyventojų sluoksnių ekonominiai interesai ir valstybė neišvengiamai įtraukiama į šį interesų konfliktą. Be to, kaip pabrėžta anksčiau, šiuolaikinėmis sąlygomis nacionalinė ekonomika tampa vis labiau atviresnė ir valstybė turi įvertinti savo politikoje glaudų ryšį procesų, vykstančių ekonomikos viduje ir išorinių ekonominų santykių sferoje. Šiandien valstybė negali pasiekti vidinės ekonomikos pusiausvyros (pvz., pilno užimtumo, kainų stabilumo), nepanaudodama išorinio ekonominio ir, iš dalies, išorinės prekybos reguliavimo. Išorinės prekybos politika ir toliau lieka viena iš pagrindinių valstybinio ekonomikos reguliavimo krypčių.

Literatūroje tarptautinės prekybos reguliavimo metodai grupuojami labai įvairiai. Apibendrin-tai pagrindinius tarptautinės prekybos reguliavimo metodus galima pateikti, kaip parodyta 6 pav.

Labiausiai paplitusi netarifinio išorės prekybos apribojimo forma yra kvota.

6 pav. Pagrindiniai naudojami tarptautinės prekybos reguliavimo metodai

Kvotavimas (kontingentavimas) nusako produkcijos, leistos įvežti į šalį (importo kvota – import quata) ar išvežti iš šalies (eksporto kvota

– exort quata), apribojimą kiekybine ar vertine išraiška.

Licenzijavimas (licenzing) gali turėti ir savarankišką reikšmę kaip išorės prekybos instrumen-tas, kada, pavyzdžiui, valstybė suteikia teisę kokiam nors importuotojui įvežti prekes be apribojimų arba tik iš nurodytų šalių, taip vadinama generalinė licenzija. Taip pat egzistuoja automatiško, kada tam tikrų prekių įvežimui ar išvežimui reikalinga licenzija, kas leidžia valstybei sekti pprekybą šio-mis prekėmis ir, esant reikalui, greitai įvesti ribojimo priemones.

Palyginus tarifus su kvotomis išryškėja didelis jų pranašumas: jos irgi kelia vidaus kainas, to-dėl sudaro sąlygas dalyvauti gamyboje neefektyviai dirbantiems vietos gyventojams. Tačiau kvotos, palyginus su tarifais turi vieną esminį skirtumą: jei vienaip ar kitaip (neretai su kyšiu) yra gaunama licenzija (leidimas) importui, tai visą pelną, gaunamą dėl kainų skirtumo, importuotojas pasiima sau. „Uždėjus“ tarifą, jis patenka į valstybės iždą. Todėl ekonomistai kaip mažesnę blogybę siūlo naudoti tarifus. O jei jau nnustatomos kvotos ir licenzijos importui, tai jas perduoti aukcione.

70-tųjų metų pradžioje plačiai paplito ypatinga importo kiekybino apribojimo forma – laisva- noriški eksportiniai apribojimai (voluntary export restrain) (LEA), kada ne šalis importuotoja, o šaly eksportuotojos pačios imasi atsakomybės apriboti eksportą į dduotą šalį. Pastaruoju metu su-daryta kelios dešimtys panašių sutarčių, apribojančių automobilių, plieno, televizorių, tekstilės ga-minių ir pan., eksportą, daugiausia iš Japonijos ir naujų industrinių šalių į JAV ir ES šalis. Aišku, iš tikrųjų tokie eksportiniai apribojimai yra ne savanoriški, opriverstiniai: jie įvedami arba šalių im-portuotojų politinio spaudimo išdavoje, arba grasinant panaudoti griežtesnes protekcionistines prie-mones (pvz., iškelti antidempinginį tyrimą). Iš principo LEA nusako tą pačią kvotą, tačiau įvedamą ne šalies importuotojos, o šalies eksportuotojos.

Tokių subsidijų rezultate eksportuotojai gauna galimybę parduoti prekę išorinėje rinkoje žže-mesne kaina, nei vidaus rinkoje. Eksportinės subsidijos gali būti tiesioginėmis (dotacijų išmokėji-mas gamintojui, jam išeinant į išorinę rinką) ir netiesioginėmis (mokesčių nuolaidomis , kredituo-jant, apdraudžiant ir pan.).

Paplitusi konkurentinės kvotos tarptautinėje rinkoje forma yra dempingas (dumping), kada ek-sportuotojas parduoda savo prekę užsienio rinkoje už žemesnę nei normali kainą.

Paprastai čia kalbama apie kainą, kuri yra žemesnė nei analogiškos prekės kaina šalies ekspor-tuotojos rinkoje. Dempingas gali būti: 1) valstybės išorės prekybos politikos pasekme, kada ekspor-tuotojas gauno subsidiją. 2) tipiškai monopolistine kainų diskriminacijos praktika, kkai firma ekspor-tuotoja, kuri užima monopolinę padėtį vidaus rinkoje, esant neelastingai paklausai maksimilizuoja pajamas, didindama kainas, kai tuo pat metu konkuruojančioje rinkoje esant pakankamai elastingai paklausai firma eksportutoja siekia maksimilizuoti pajamas, mažinant kainas ir didinant pardavimų apimtį. Tokio pobūdžio kainų diskriminavimas galimas, jei rinka sagmentuota, t.y. apsunkintas vi-daus ir išorės rinkos kainų išlyginimas perparduodant prekes dėl didelių transporto išlaidų ar valsty-bės nustatytų prekybos apribojimų.

Dempingo formos yra šios:

Kraštutinė valstybinio išorės prekybos apribojimo priemonė yra ekonominės ssankcijos, pvz., embargas (embarg) – valstybės draudimas įvežti į kokią nors šalį ar išvežti iš kokios nors šalies prekes.

7.LAISVOS PREKYBOS REGIONAI IR MUITŲ SĄJUNGOS

Laisvos prekybos regionas yra ne tokia formali kaip muitų sąjunga. Panašiai kaip muitų sąjunga, laisvos prekybos regionas yra šalių susitarimas sumažinti ar panaikinti muito mokesčius ir kitus barjerus. Tačiau kiekviena šalis gali pasirinkti savo išorinių muito mokesčių struktūrą. Šiaurės Amerikos Laisvos prekybos susitarimas arba NAFTA (Kanada, Meksika ir JAV) yra laisvosios prekybos regiono pavyzdys. AAustralija ir Naujoji Zelandija taip pat sudariusios laisvos prekybos regioną.

 susitarimas dėl techninių barjerų palengvino ir išplėtė importą;

 susitarimas dėl valstybinio supirkimo, atvėrė amerikiečių eksportuotojams papildomas užsienio rinkas;

Muitų sumažinimas palietė 10 proc. pasaulinės prekybos ir didžiausią įtaką turėjo miško ap-dirbimo, mašinų gamybos, chemijos ir transporto pramonei.

GATTo taisyklėmis siekiama liberalizuoti prekybą. GATTo sėkmė yra viena iš priežasčių, dėl kurių pasaulinė prekyba auga po II pasaulinio karo sprogimo greičiu

IŠVADOS

Bet kurios šalies ekonominis klestėjimas labai susijęs su tos šalies užsienio prekybos rezultatais.

produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žy-miai brangesnė, negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi ga-minti tai, kas jai efektyviau.

Teigiamas prekybos balansas – tai situacija, kai eksportas viršija importą.

Prekybos balanso deficitas – tai dydis, kuriuo importas viršija eksportą.

Labiausiai išsivysčiusių šalių pranašumą lemia technologiniai, organizaciniai ir panašūs veiksniai. Šis pranašumas, tarptautinis konkurencingumas ir tarptautinis ddarbo pasidalijimas yra bendrų strategijų ir nacionalinės politikos išdava.

Mokėjimų balanse atsispindi visos užsienio prekybos operacijos, įvairios paslaugos, suteiktos uužsieniui bei gautos iš užsienio, humanitarinė pagalba, gauta iš užsienio ir suteikta užsieniui, paja-mos iš investuoto kapitalo ir paskolų užsieniui, kapitalo ir paskolų skolinimosi išlaidos, aukso rezer-vų padidėjimas ar sumažėjimas ir kt.

Tarptautinė prekyba ribojama dėl šių priežasčių: nacionalinė gynyba, bedarbystė, ssavigyna, nau-jų veiklos sričių apsauga, sąžininga konkurencija, dempingas.

Muitas skatina vietinės pramonės augimą ir apsaugo gamintojus nuo užsienio konkurencijos, taip pat gerina valstybės iždą.

Tarptautinės prekybos praktika rodo, kad ekonominis šalių nestabilumas bei nepasitikėjimas už-sienio prekybos partneriais – pagrindiniai veiksmai, stabdantys eksporto plėtrą.

Pabrėžiama, kad investicinių prekių importas, jo progresyvi struktūra įtakoja šalies ekonominio aaugimo tempus, tačiau tas poveikis pasireiškia po tam tikro laiko. Investicinių prekių importo augimas, net didinantis prekybos balanso deficitą, šalims, vykdančioms didelius ūkio struktūrinius pertvarkymus, yra toleruotinas.

LITERATŪRA

1. Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V. Makroekonmikos pagrindai. – K.: Technologija, 1997.

2. Epping R.C. Pasaulio ekonomikos ABC. – K.: Litterac Universitatis,1995.

3. Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. – V.: Algarvė, 1998.

4. Krasauskas D. Ekonomikos varikliai – eksportas ir investicijos // Kauno diena. 2001 gegužės 7 d.

5. Paul T. Mc Grath. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. – K.: Margi raštai, 1999.

6. Snieška VV., Bernatonytė D., Kavaliauskienė V. Tarptautinių ekonominių santykių problemų ekonomikos pagrindai. – K.: Technologija, 1992.

7. Urbonas J. Konkurencija ir užsienio prekybos liberalizavimas // Ekonomika ir vadyba – 98. – K.: Technologija, 1998.

8. Makroekonomika. Ekonomikos teorijos kursas II d. – K.: Technologija, 1997.

9. Kuvykaitė R. Ryšių su užsieniu organizavimas. Paskaitų konspektas – K.: Technologija, 1995.

10. Urbonas J., Krutajevaitė-Rimkevičienė A. Tarptautinė konkurencija ir suderinamumas // socialiniai mokslai. 1999. Nr.1(8)

11. Žukauskas P. Tarptautinės prekybos ribojimas: argumentai, būdai ir pasekmės // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai 1995.1.

12. Lomakin V.K. Mirovaja ekonomika. – K.: Finansi, 1998

13. Milkaševskaja N.A., Cholopov A.V. mieždunarodnaja ekonomika. – K.: 1997

14. Makoniel K.R., Briu S.A. Ekonomika: probliemi i politika. – K.: INFRA, 1999.

15. http://www.ekm. Lt/UPREKYBA/tekstas.htm.

TURINYS

ĮVADAS 2

1. Užsienio prekybos nauda 3

2. Požiūriai į tarptautinę prekybą lemianėius veiksnius 4

3. Užsienio prekybos įtaka ekonominiams rodikliams 7

4. Tarptautinės prekybos suvaržymų priežastys 10

5. Muitų politika 12

6. Tarptautinės prekybos reguliavimo metodai 15

7. Laisvosios prekybos regionai ir muitų sąjunga 18

IŠVADOS 20

LITERATŪRA 22

ĮVADAS

Tautos ūkio gamybos tempą , jos kokybę ir

konkurencinį pajėgumą tarptautinėje rinkoje

geriausiai gali atvaizduoti krašto užsienio

prekybos struktūra ir raida.

K. Sruoga

Tarptautinės prekybos tyrimas šiandien ypač aktualus, nes gilėja prekinių ir financinių rinkų internacionalizavimas, stiprėja ryšys ir priklausomybė tarp atskirų šalių ekonomikų. Ekonominiai nuosmukiai, finansų ir valiutinės krizės, atsiradusios vienoje šalyje, neišvengiamai įgauna globalų pobūdį. Tampa aišku, kad nei viena šalis negali sėkmingai spręsti ekonominių problemų, nekoordi-nuodama savo nacionalinės politikos su politika vedama kkitose šalyse.

Ekonominiame šalių vystymesi vis didesnį vaidmenį vaidina tarptautinė prekyba, kitaip ta-riant, pasikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių.Tarptautinės prekybos pagrindas yra mai-nai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, naudojama skirtinga technologija ir t.t.). Gamybos sąlygų skirtin-gumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis,kurių gamyba šalies viduj yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.

1. UŽSIENIO PREKYBOS NAUDA

Kyla klausimas, kodėl šalys prekiauja tarpusavyje, užuot gaminusios visas prekes savo jėgo-mis? Šalims naudinga dalyvauti tarptautinėje prekyboje ddėl daugelio priežasčių: dėl gamybos sąly-gų skirtingumo įvairiuose kraštuose; dėl mažėjančių produkcijos vieneto gamybos kaštų plėtojant tarptautinę prekybą; dėl žmonių polinkių bei poreikių skirtingumo; dėl absoliučių bei santykinių atskirų šalių pranašumų tam tikrų prekių gamyboje.

Kiekviena šalis turi tam tikrų gamtinių iškasenų, žemės, darbo ir kapitalo išteklių. Todėl gami-namos prekės atskirose šalyse gali labai skirtis. Todėl tarptautinė prekyba pirmiausia gali vykti ir vyksta dėl atskirų šalių gamybos sąlygų įvairumo. Be to, tarptautinę prekybą sąlygoja ir tai, kad produkcijos vieneto kaštai mažėja plečiant gamybos apimtį, nes daugelyje gamybos šakų veikia ekonomijos dėl gamybos masto dėsnis. Todėl, kai šalis pradeda gaminti specializuotą produkciją, ekonomija dėl gamybos masto mažina jos gamybos kaštus, ir ji gali įveikti rinkoje savo užsienio konkurentus. Tačiau netgi tada, kai gamybos sąlygos įvairiose šalyse yra vienodos, jos gali tarpusa-vyje prekiauti, jeigu vartotojų polinkiai atskiroms prekėms atskirose šalyse skirtingi. Pagaliau gilu-minė tarptautinės prekybos priežastis – absoliutūs ir santykiniai atskirų šalių pranašumai tam tikrų prekių gamyboje.

šaltinį.

1. Plinta technologijos, padedančios kelti visų žmonių gerovę.

2. Didėja paklausa arba veikia ekonominis keinsizmo efektas; multiplikatoriaus pagalba skatinamas ekonomikos augimas ir bendras ūkio rentabilumas.

3. Pelnosi privačios firmos, nes prekyba plečia rinkos apimtį, palaiko masto ekonomiją, didina iš investicijų gaunamą pelną, taip pat kelia bendrą ekonominės veiklos aktyvumo lygį.

4. Vartotojas įgyja didesnė galimybę rinktis.

5. Mažėja gamybos sąnaudos, kaip antai išlaidos žaliavoms, gaminių kkomponentams įsigyti, o tai savo ruožtu mažina bendrą produkcijos kainą.

Iš prekybos gaunami mokesčiai ilgą laiką buvo svarbiausias politinio elito ir aukščiausios val-džios turto šaltinis. Tačiau, pastarųjų dešimtmečių ekonominė plėtra, iš muitų gaunamas pajamas įgalinusi vis labiau keisti vidaus įplaukomis, iš kurių finansuojama vyriausybės veikla, sumažino prekybos pajamų reikšmę. Tačiau prekybos apmokestinimas ir toliau lieka mažiau išsivysčiusių šalių politinio elito bei oficialiosios biurokratijos pagrindiniu pajamų šaltiniu. Tokių valstybių muitų tarifai paprastai labai aukšti, nes pernelyg gausi daugelio visuomenių biurokratija remiasi faktinės ppadėties neatitinkančia vidaus mokesčių baze. Kita vertus, mokesčių naštą daug lengviau perkelti ant svetimšalių pečių. Dėl to kyla importuojamų prekių kainos, lėtėja ekonomikos pažanga.

2.POŽIŪRIAI Į TARPTAUTINĘ PREKYBĄ LEMIANČIUS VEIKSNIUS

Laikoma, kad tarptautinės prekybos teorijos pagrindas pradėtas XVIII a. gale ir XIX aa. pradžioje. Tai padarė du ekonomistai: A. Smitas ir D.Rikardas.

1 pav. Šalių absoliutinių pranašumų palyginimas (13,p.13)

Tuo atveju, kai šalys prekiaus, kad prekyba būtų abiems naudinga, bet kurios prekės kaina išorės rinkoje turi būti didesnė, nei vidinė pusiausvyros taip pat prekės kaina šalyje – eeksportuotoje ir žemesnė nei šalyje importuotoje. Mūsų atveju pasaulinė grūdų kaina būtų ribose (13,p14): 0,5 t cukraus < 1 t grūdų < 2,5 t cukraus.

 Galimas laisvosios prekybos poveikis ekonominiam vystymuisi ir tarptautiniam darbo pasidalijimui.

 Labiau santykinė, o ne aabsoliuti nauda (prekybos poveikis turto pasiskirstymui).

 Poveikis nacionaliniam savarankiškumui ir vidaus gerovei.

Daugelyje pramonės šakų, ypač reikalaujančių modernių gamybos technologijų, tarptautinėje prekyboje įsigalėjo milžiniškos transnacionalinės korporacijos, galinčios daryti didelę įtaką santyki-nėms kainoms, prekybos srautams ir ekonominės veiklos išdėstymui. Iš stambių firmų sudarytoje oligopolinėje rinkoje galima siekti ir pelno perdalijimo. Naudodamiesi technologija ir kitais panašu-mais individualūs gamintojai siekia ekonominės naudos.

Strateginė prekybos teorija, teigianti, kad šalis santykinai gali daugiau laimėti „iš aktyvios prekybos politikos“ negu iš laisvosios prekybos ppolitikos, yra iššūkis tradicinei liberaliosios preky-bos teorijai, gali pasisavinti, gali laikyti politikos, nacionalinėms firmoms masto. Tokiomis sąlygo-mis, kai naujos technologijos tapo pagrindiniu tarptautinio konkurencingumo veiksniu, santykinis pranašumas yra labai nepastovus, pramonės šakos neišvengia išorinio poveikio, valstybė labai suin-teresuota kištis į prekybinius reikalus (santykius), todėl jai reikėtų remti ir ginti tas pramonės šakas, kurios kuria rentas ir kurios strategiškai svarbios tarptautinio konkurencingumo požiūriu.

ekonominės plėtros šaltinis. Viską galiausiai lemia tai, kaip besivystančios šalys panaudoja joms tarptautinės prekybos teikiamas galimybes.

2. UŽSIENIO PREKYBOS ĮTAKA EKONOMINIAMS RODIKLIAMS

Tarptautinės prekybos teorija teigia, kad išorinių prekybinių santykių dėka visos čia dalyvau-jančios šalys laimi, nes auga bendra gerovė.

Prieš analizuojant, į kokius rodiklius tarptautinė prekyba turi įtakos, tikslinga susipažinti su terminais, kurie naudojami tarptautinės prekybos praktikoj ir kuriuos naudosiu darbe.

Prekių ir paslaugų grynasis eksportas (NX – Net Exports) – tai šalies eksporto ir importo skir-tumas (1,13p.).

Eksportas (X – Exports) – prekės ar ppaslaugos, pagamintos šalyje, bei parduotos užsienyje.

Importas (Z _ Imports) – prekės ar paslaugos, pagamintos užsienyje ir nupirktos naudoti kitoje šalyje.

Prekių ir paslaugų grįnąjį eksportą galima užrašyti taip(1,13p.):

NX = X – Z; (1)

Čia: NX – prekių ir paslaugų grynasis eksportas;

X – eksportas;

Z – importas.

Nustačius einamųjų operacijų (CA) balansą, kaip skirtumą tarp eksporto (X) iir importo (Z), tai pagrindinė nacionalinių sąskaitų tapatybė būtų (13,p.132):

Y = C +I + G + CA; (2)

Kur: CA = X – Z

Matematiškai išreiškus einamosios sąskaitos ir kapitalo judėjimo ryšį gautume:

Y = C + I + G + NNX (3)

Iš abiejų pusių atėmę (C + G) gautume (13,p.135):

X – C – G = I + NX (4)

Kairėje pusėje gauname nacionalinių santaupų dydį (Sn). Perrašę lygtį gauname:

I – Sn = – NX. (5)

Dydis (I – Sn) nusako kapitalo judėjimo sąskaitą, o NX – einamųjų operacijų sąskaitą.

2 pav. Aiškiai rodo, tarptautiniai prekių ir paslaugų srautai, iš vienos pusės, ir kapitalo – iš kitos, glaudžiai susiję.

Prekybos balansas nusako eksporto apimties santykį su importo apimtimi.

Palankus prekybos balansas yra tas, kai eksportas viršija importą.

Balansą atstatyti galima didinant eksportą, mažinant importą arba derinant vieną ir kitą.

Reikia pažymėti vvieną labai svarbią importo išlaidų ypatybę: jos palieka vidaus pinigų srautą ir nedidina išlaidų sumos šalies viduje. Šios išlaidos turi būti kompensuojamos eksporto pajamomis.

2 pav. Atviros ekonomikos modelis(13,p.140)

Mokėjimų balansas tai:

 Sąskaitos, rodančios šalies prekybos ir finansinius sandėrius tarp valstybių per tam tikrą laiką, dažniausiai per metus,padarytos dvigubo įrašo principu.

3 pav. JAV prekybos balansas 11980 m.(14,p.345)

Vyriausybės uždavinys – užtikrinti pastovų lėšų įplaukimą tokio dydžio, kuris viršytų išplau-kimą iš šalies, arba, kitaip tariant, užtikrinti teigiamą mokėjimų balansą.

Dempingas – tai prekių pardavimas pigiau užsienyje negu savo šalyje.

Prekybinis protekcionizmas pasireiškia vyriausybės reguliavimo svertų panaudojimu apribo-jant prekių ir paslaugų importą.

Kadangi už užsienio valiutą perkamos parduodamos užsieniui prekės ir paslaugos, tai valiutų perkamosios galios nustatymui imamas tik eksportuojamų ir importuojamų analogiškų prekių „kre-pšelis“, kuris įvertinamas nacionalinėmis valiutomis. Tarkime, kad toks pprekių krepšelis Lietuvoje įvertinamas 16 mln. Lt, o JAV – 4 mln. dolerių. tai reiškia, kad lito ir dolerio perkamosios galios paritetas 4:1 arba 1Lt : 0,25 dolerio. Vadinasi, už litą ir 25 JAV centus galima nusipirkti vienodą prekių ir paslaugų kiekį Lietuvoje ir JAV.

Aukšta dolerio vertė reiškia didesnę galimybę įsigyti daugiau užsienio gamybos prekių nei paprastai.

3. TARPTAUTINĖS PREKYBOS SUVARŽYMŲ PRIEŽASTYS

Laisvos, nevaržomos užsienio prekybos nauda nekelia abejonių. Laisvoji prekyba – tarptauti-nė prekyba be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų.

Argumentai, kuriuos pateikia analizuota literatūra ir praktika, kai nori pateisinti tarptautinės prekybos ribojimą, dažniausiai yra žemiau išvardinti.

 Savigyna. Šis argumentas dalinai

paliestas, nagrinėjant bedarbystės ir užsienio prekybos apribojimų santykį. Tačiau jis gali būti ir savarankišku motyvu, įvedant importo apribojimus kon-krečiai šaliai kaip atsaką į jos analogišką akciją. Tai veiksmingas ginklas , verčiantis prekybos par-tnerius laikytis tarpusavyje priimtų „žaidimo taisyklių“. Kartais šio metodo taikymas gali atvesti prie abiems konkuruojančioms šalims nepageidautino ir net pavojingo rezultato.

 Naujų veiklos sričių apsauga. Šis užsienio prekybos apribojimo motyvas pirmą kartą pas-kelbtas Anglijoje 1792 metais, ir nuo to laiko neprarado savo populiarumo. Naudojant šiuolaikinę terminalogiją, jo esmė yra tta, jog pradinėse produktų gyvavimo stadijose jų vieneto gamybos kaštai yra palyginti dideli. Jeigu šie produktai kitose šalyse gaminami jau jau seniau ir perėję į kitas gyva-vimo stadijas, tos šalys įgauna fiktyvų pranašumą todėl, kad didelės gamybos apimtys dėl santyki-nai pastovių išlaidų leidžia joms sumažinti produkto vieneto gamybos kaštus. Padidėjusi darbuotojų kvalifikacija ir patirtis taip pat leidžia gaminti šiuos produktus su mažesnėmis sąnaudomis. Šis ar-gumentas turi ir silpnų pusių. Kas gali tiksliai nustatyti, per kiek laiko saugomas naujasis gaminto-jas turi ppasiekti tokį lygį, kad galėtų konkuruoti su importuojančiomis užsienio firmomis be valsty-bės protekcijos?

 Sąžininga konkurencija. Šio argumento šalininkai neigia santykinio vienos šalies pranašu-mo, gaminant kurį nors produktą, teisingumą. Jų nuomone, jeigu vienoje šalyje susiklosčiusi tokia situacija, jog gamintojas dėl pažangesnių technologijų, ppigesnių resursų ir darbo jėgos ar dėl mažes-nių mokesčių sugeba pagaminti produktą su mažesnėmis sąnaudomis, tai jo konkurencija kainomis tarptautinėje rinkoje nėra sąžininga. Sąžiningą konkurenciją tuo atveju galima pasiekti tik suvieno-dinant sąlygas, tai yra muitų tarifais padidinant pigių importuojamų prekių kainas iki vietinių ga-mintojų produktų kainų lygio. Aiškinama, kad jie neturi jokio tikslo uždrausti tarptautinės prekybos, tik nori, suvienodinant sąlygas, pasiekti sąžiningą konkurenciją.

Tačiau net, jeigu dempingo faktas ir išaiškinamas, tuo pačiu apmokestinant konkretų ekspor-tuotoją specialiais antidempingo muitais, tai dar nereiškia, kad pigiųjų prekių ssrautas į importuojan- čią šalį nutrūksta. Kadangi antidempingo muitais apmokestinami tik dempingu apkaltintojų šalių

eksportuotojai, jie dažnai pasinaudoja reeksporto operacijomis ir įgabena tas pačias pigias prekes per trečiąsias šalis.

Plačiausiai paplitusi prekybos suvaržymo priemonė yra importo tarifas (pranc. tarif – mokė-jimų už ką nors norma arba normų sąrašas), kurį moka importuotojas vyriausybei.

Norint apsaugoti „naujas šakas“ nuo užsienio konkurencijos, reikia gerai pasvarstyti, ar uždė-jus tarifą ir padidinus kainas vartotojams, bus pasiektas norimas efektas. Gerai, jei nauda vartoto-jams, gauta vėliau nukritus kainoms, bbus didesnė neijų patirti nuostoliai pradiniame gamybos įsisa-vinimo laikotarpyje. Tačiau galimi atvejai, kuomet pramonė pati, be kieno nors pagalbos, „atsistoja ant kojų“, arba gali atsitikti priešingai, kai ir suteikus pagalbą, ilgai arba iš viso nepajėgiama to pa-daryti.

5.MUITŲ POLITIKA

Muitas – tai mokestis, nustatytas muito tarifu, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Muitų tarifas – tai apmokestinamų prekių sąrašas, kur nurodytas imamo mokesčio dydis ir būdas.

Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo šalies ūkio būklę, gali muitų sistemą ir muitų tarifus pagal reikalą kaitalioti. Ji gali sudaryti tam tikras sutartis su kitomis valstybėmis dėl prekybos san-tykių palengvinimo ir paskatinimo abipusiškai mažindami muitų tarifus. Jeigu muitų tarifai nnėra su-siję sutartimis su kitomis valstybėmis ir gali būti savarankiškai keičiami, tai tokie tarifai vadinami autonominiais muitų tarifais. Kai muitų tarifai yra susieti sutartimis su kitomis valstybėmis, tai jie vadinami sutartiniais arba konvenciniais muitų tarifais.

Muitų tarifai gali būti maksimaliai taikomi toms valstybėms, kurios nesudariusios prekybos sutarties, ir minimaliai taikomi toms šalims, kurios sudaro prekybos sutartį. Taigi, muito tarifas – tokia mokesčio forma, kurios pagrindu nustatomas muito už eksportuojamos ir importuojamos prekės dydis.

Yra dvi svarbiausios importo muito mokesčių rūšys:

1. Kainos mokestis – nustatytas procentinis prekės kainos mokestis. T.y., nustatytas procentas nuo prekės pasaulinės kainos

2. Specialusis muitas –tai kokia nors nustatyta suma kokiai nors prekei. Pvz.:2000 eurų už importuojamą automobilį.

Akivaizdu, kad muitai didina importuojamų prekių kainas vidaus rinkoje.

4 pav. Muito poveikis kainai ir gamybos apimčiai

Augant produkcijos kainoms vidaus rinkoje, muitas skatina vietinės pramonės augimą ir apsaugo gamintojus nuo užsienio konkurencijos.

Muitų dėka importuojamos produkcijos kaina išauga, ir importas sumažėja dėl:

1. Vidaus gamybos padidėjimo.

2. Vidaus vartojimo sumažėjimo.

Bet kam gi atitenka vartotojų sumokėti muitai? (5 pav.)

5 pav. Kaštai ir nauda iš muito

Plotas A – tai visuomenės grynieji kaštai,kuriuos tenka sumokėti vartotojams už neefektyvų vidaus firmų rėmimą.

Pasiūlos kreivė S rodo ribinius kaštus gaminant papildomą prekę vidaus ūkyje. Bet 12000 € yra tikrieji šių pavaizduotų prekių ribiniai kaštai šalies ekonomikai.

Plotas A parodo išteklius, išleistus šios vidaus produkcijos gamyboje, kurie galėtų būti panaudoti daug efektyviau kitose ūkio šakose.

Plotelis B – tai visuomenės patirti nuostoliai. Jei nebūtų muitų, šalyje būtų papildomai parduota (QD-Q‘D) prekių ir tik už 12000 €.

Taigi, iš muitų gauti pinigai atitenka vyriausybei ir vietos gamintojams.

Ir nors dėl muito visuomenė patiria nemažų nuostolių, yra daug ir muitus pateisinančių argumentų: tai šalies gynybos

būtinumas; vidaus gamybos konkurencingumas ir gyventojų užimtumo užtikrinimas; naujai atsirandančių šakų vystymosi galimybių užtikrinimas; vyriausybės pajamų ir socialinių klausimų sprendimas; apsaugojimas nuo pigesnės užsienio darbo jėgos; siekimas apriboti prabangos daiktų įsigijimą ir t.t. dėl šių priežasčių galima manyti, kad apsaugos muitai yra būtini.

Kaip išnagrinėjom, muitai nėra efektyvūs nei gamintojų, nei vartotojų požiūriu, tačiau jie naudojami dėl sekančių priežasčių:

1. Uždėtas konkrečioms prekėms muitas padeda atitinkamoms pramonės šakoms.per gana trumpą laiką firmos ir jų darbuotojai organizuoja efektyvų politinį spaudimą dėl muitų nustatymo.

2. muitai naudojami ddažniau nei subsidijos dėl:

 uždėjus muitus, akivaizdžiai parodoma, kad vyriausybės tiesiogiai apriboja užsienio gamintojų veiklą;

 muitas yra patogesnis politine prasme, kadangi lengva pastebėti, kad jis gausina valstybės pajamas, o subsidijos – jas eikvoja.

Eksporto muitas yra eksporto mokestis. Tai padidina eksportuojamos užsieniečiams prekės kainą, bet sumažina eksportuojamos prekės kiekį. Dėl šio apmokestinimo susilpnėtų pramonės ska-tinimas eksportuoti ir dėl to sumažėtų kainos namie. Antroji eksporto muito priežastis yra pastangos padidinti vyriausybės pajamas. Galiausiai, šalis gali siekti pakelti savo eksporto kainą tam, kad mo-nopolinė galia pprekę darytų pranašesnę. Tarkime, kad šalis turi brangiųjų metalų eksporto monopo-lį. Eksporto muitas padidintų metalo kainą pirkėjams kitoje pasaulio dalyje. To padarinys būtų padidėjęs pramonės pelnas.

Paskutiniais dešimtmečiais protekcinių muitų dalis kitų tarptautinės prekybos reguliavimo priemonių tarpe pastoviai mažėjo. Devintojo dešimtmečio ppradžioje muitų tarifų lygis buvo kaip niekuomet žemas. Tuo pat metu importo muitus vis labiau pakeičia netiesioginio protekcionizmo priemonės: akcizai importo prekėms – tai netiesioginiai mokesčiai, kuriais „apdedamos“ plataus vartojimo prekės; mokesčių lengvatos prekių eksportuotojams; importo kvota – tai vyriausybės prekybiniais nutarimais nustatyta produkcijos importo dalis. Tikslas – pasidalinti realizavimo rin-kas, apriboti produkcijos realizavimą.

6.TARPTAUTINĖS PREKYBOS REGULIAVIMO METODAI

Išorinių prekybinių santykių vystymosi eigoje susiduria įvairių socialinių grupių ir gyventojų sluoksnių ekonominiai interesai ir valstybė neišvengiamai įtraukiama įį šį interesų konfliktą. Be to, kaip pabrėžta anksčiau, šiuolaikinėmis sąlygomis nacionalinė ekonomika tampa vis labiau atviresnė ir valstybė turi įvertinti savo politikoje glaudų ryšį procesų, vykstančių ekonomikos viduje ir išorinių ekonominų santykių sferoje. Šiandien valstybė negali pasiekti vidinės ekonomikos pusiausvyros (pvz., pilno užimtumo, kainų stabilumo), nepanaudodama išorinio ekonominio ir, iš dalies, išorinės prekybos reguliavimo. Išorinės prekybos politika ir toliau lieka viena iš pagrindinių valstybinio ekonomikos reguliavimo krypčių.

Literatūroje tarptautinės prekybos reguliavimo metodai grupuojami labai įvairiai. Apibendrin-tai pagrindinius tarptautinės prekybos reguliavimo mmetodus galima pateikti, kaip parodyta 6 pav.

Labiausiai paplitusi netarifinio išorės prekybos apribojimo forma yra kvota.

6 pav. Pagrindiniai naudojami tarptautinės prekybos reguliavimo metodai

Licenzijavimas (licenzing) gali turėti ir savarankišką reikšmę kaip išorės prekybos instrumen-tas, kada, pavyzdžiui, valstybė suteikia teisę kokiam nors importuotojui įvežti prekes be apribojimų arba tik iš nurodytų šalių, taip vadinama generalinė licenzija. Taip pat egzistuoja automatiško, kada tam tikrų prekių įvežimui ar išvežimui reikalinga licenzija, kas leidžia valstybei sekti prekybą šio-mis prekėmis ir, esant reikalui, greitai įvesti ribojimo priemones.

Palyginus tarifus su kvotomis išryškėja didelis jų pranašumas: jos irgi kkelia vidaus kainas, to-dėl sudaro sąlygas dalyvauti gamyboje neefektyviai dirbantiems vietos gyventojams. Tačiau kvotos, palyginus su tarifais turi vieną esminį skirtumą: jei vienaip ar kitaip (neretai su kyšiu) yra gaunama licenzija (leidimas) importui, tai visą pelną, gaunamą dėl kainų skirtumo, importuotojas pasiima sau. „Uždėjus“ tarifą, jis patenka į valstybės iždą. Todėl ekonomistai kaip mažesnę blogybę siūlo naudoti tarifus. O jei jau nustatomos kvotos ir licenzijos importui, tai jas perduoti aukcione.

70-tųjų metų pradžioje plačiai paplito ypatinga importo kiekybino apribojimo forma – laisva- noriški eksportiniai apribojimai (voluntary export restrain) (LEA), kada ne šalis importuotoja, o šaly eksportuotojos pačios imasi atsakomybės apriboti eksportą į duotą šalį. Pastaruoju metu su-daryta kelios dešimtys panašių sutarčių, apribojančių automobilių, plieno, televizorių, tekstilės ga-minių ir pan., eksportą, daugiausia iš Japonijos ir naujų industrinių šalių į JAV ir ES šalis. Aišku, iš tikrųjų tokie eksportiniai apribojimai yra ne savanoriški, opriverstiniai: jie įvedami arba šalių im-portuotojų politinio spaudimo išdavoje, arba grasinant panaudoti griežtesnes protekcionistines prie-mones (pvz., iškelti antidempinginį tyrimą). Iš principo LEA nusako tą pačią kvotą, tačiau įvedamą ne šalies importuotojos, o šalies eksportuotojos.

Valstybė, norėdama apsaugoti nacionalinius gamintojus, gali ne tik apriboti importą, bet ir skatinti eksportą. Viena iš šalies eksportuotojų skatinimo formų yra eksportinės subsidijos (exsport subsidy), t.y. finansinio ppobūdžio nuolaidos, kurias suteikia valstybė eksportuotojams, kad išplėstų prekių išvežimą į užsienį.

Paplitusi konkurentinės kvotos tarptautinėje rinkoje forma yra dempingas (dumping), kada ek-sportuotojas parduoda savo prekę užsienio rinkoje už žemesnę nei normali kainą.

Paprastai čia kalbama apie kainą, kuri yra žemesnė nei analogiškos prekės kaina šalies ekspor-tuotojos rinkoje. Dempingas gali būti: 1) valstybės išorės prekybos politikos pasekme, kada ekspor-tuotojas gauno subsidiją. 2) tipiškai monopolistine kainų diskriminacijos praktika, kai firma ekspor-tuotoja, kuri užima monopolinę padėtį vidaus rinkoje, esant neelastingai paklausai maksimilizuoja pajamas, didindama kainas, kai tuo pat metu konkuruojančioje rinkoje esant pakankamai elastingai paklausai firma eksportutoja siekia maksimilizuoti pajamas, mažinant kainas ir didinant pardavimų apimtį. Tokio pobūdžio kainų diskriminavimas galimas, jei rinka sagmentuota, t.y. apsunkintas vi-daus ir išorės rinkos kainų išlyginimas perparduodant prekes dėl didelių transporto išlaidų ar valsty-bės nustatytų prekybos apribojimų.

Dempingo formos yra šios:

Japonija.

Dar viena išorės prekybos politikos forma, susijusi su rinkos monopolizavimu yra tarptautiniai karteliai (international cartel) – monopolistiniai eksportuotojų susivienijimai, kurie kontroliuodami gamybos apimtis riboja konkurenciją tarp pardavimų, turėdami tikslą nustatyti naudingas kainas. Tokios rūšies karteliai nekartą buvo kuriami žaliavų ir žemės ūkio prekių (pvz., kkava, cukrus ir kt.), charakterizuojamų žemu kainų paklausos elastingumu ir apribotu pardavimų skaičiumi, rinkose.

Šalis įveda embargą prekyboje su kita šalimi, kaip taisyklė, dėl politinių motyvų. Ekonominės sankcijos kokios nors šalies požiūriu gali būti kolektyvinio pobūdžio, pvz., kada tai daroma SNO sprendimu. Aišku, kad embargas atneša žalą tiek šaliai, įvedančiai embargą, tiek ir šaliai prieš kkurią nukreiptas embargas. Be to, teikiančioms šalims, neprisijungusioms prie embargo, atsiranda galimybė papildomai išlošti.

7.LAISVOS PREKYBOS REGIONAI IR MUITŲ SĄJUNGOS

Prekybos barjerai teikia tam tikroms pramonės šakoms apsaugą nuo laisvosios prekybos. Tačiau šios apsaugos grupės pasipelno iš kitų grupių. Todėl politikai linkę ssubalansuoti laisvąją prekybą su apsauga. Du šių pastangų rezultatai yra laisvos prekybos regionai ir muitų sąjungos.

Laisvos prekybos regionas yra ne tokia formali kaip muitų sąjunga. Panašiai kaip muitų sąjunga, laisvos prekybos regionas yra šalių susitarimas sumažinti ar panaikinti muito mokesčius ir kitus barjerus. Tačiau kiekviena šalis gali pasirinkti savo išorinių muito mokesčių struktūrą. Šiaurės Amerikos Laisvos prekybos susitarimas arba NAFTA (Kanada, Meksika ir JAV) yra laisvosios prekybos regiono pavyzdys. Australija ir Naujoji Zelandija taip pat sudariusios laisvos prekybos regioną.

Ypatingą dėmesį, reguliujant tarptautinę prekybą, užima BSTP (GATT) –bendras susitarimas ddėl tarifų ir prekybos, įkurtas 1947 m. Tai tarptautinės prekybos elgesio taisyklių rinkinys, kurio lai-kytis privalo visi nariai. GATTas labai sėkmingai mašino prekybos barjerus (33 proc. sumažinti ta-rifai). Prieš keletą metų GATTo narius sudarė 117 šalių. Susitarimo dėka pasiekta:

 susitarimas dėl techninių barjerų palengvino ir išplėtė importą;

 susitarimas dėl valstybinio supirkimo, atvėrė amerikiečių eksportuotojams papildomas užsienio rinkas;

Muitų sumažinimas ppalietė 10 proc. pasaulinės prekybos ir didžiausią įtaką turėjo miško ap-dirbimo, mašinų gamybos, chemijos ir transporto pramonei.

GATTo taisyklėmis siekiama liberalizuoti prekybą. GATTo sėkmė yra viena iš priežasčių, dėl kurių pasaulinė prekyba auga po II pasaulinio karo sprogimo greičiu

IŠVADOS

Bet kurios šalies ekonominis klestėjimas labai susijęs su tos šalies užsienio prekybos rezultatais.

Teigiamas prekybos balansas – tai situacija, kai eksportas viršija importą.

Prekybos balanso deficitas – tai dydis, kuriuo importas viršija eksportą.

Labiausiai išsivysčiusių šalių pranašumą lemia technologiniai, organizaciniai ir panašūs veiksniai. Šis pranašumas, tarptautinis konkurencingumas ir tarptautinis darbo pasidalijimas yra bendrų strategijų ir nacionalinės politikos išdava.

Pasaulyje, kuriame valstybei bei įtakos grupėms labiausiai rūpi, kas ir ką ggamina, atsiras mažai norinčių prekybos struktūros formavimą patikėti vien rinkai. Net liberalai labiau sureikšmina valsty-bės politikos vaidmenį kuriant santykinį pranašumą, bet jie taip pat nurodo jame slypinčius pavojus.

Tarptautinė prekyba ribojama dėl šių priežasčių: nacionalinė gynyba, bedarbystė, savigyna, nau-jų veiklos sričių apsauga, sąžininga konkurencija, dempingas.

Muitas skatina vietinės pramonės augimą ir apsaugo gamintojus nuo užsienio konkurencijos, taip pat gerina valstybės iždą.

Tarptautinės prekybos praktika rodo, kad ekonominis šalių nestabilumas bbei nepasitikėjimas už-sienio prekybos partneriais – pagrindiniai veiksmai, stabdantys eksporto plėtrą.