Tarptautinės ekonomikos namų darbas
VILNIAUS KOLEGIJA
EKONOMIKOS FAKULTETAS
BANO2M2
studentės B. Sasnauskaitės
Tarptautynės ekonomikos
Namų darbas
2 variantas
Vilnius
TURINYS
1. Namų kontrolinio darbo užduotys……………..3
2. Teorinio klausimo nagrinėjimas………………4
3. Teorinės dalies trumpos išvados………………7
4. Praktinė užduotis……………………..8
5. Praktinės dalies tumpos išvados………………11
5. Naudotos literatūros sąrašas…………………12
2 variantas
a) Tarptautinių ekonominių santikių struktūros elementas – tarptautinis
darbo pasidalijimas.
b) Tarptautinės prekybos gamybos galimybių ribų ir tarptautinės
perkybos sąlygų analizė esant visiškai specializacijai.
Tarptautinių ekonominių santykių struktūros elementas – tarptautinis
darbo pasidalijimas.
Pasaulinis ūūkis, kurioesmę sudaro tarptautinis darbo pasidalijimas ir
ekonominis bendradarbiavimas, apima ne tik industrines valstybes, bet ir
šalis, esančias tam tikroje socialinės raidos pakopoje (besivistančios
šalis). Pasaulinis ūkis – tai nacionalinių ūkių suma, kurios sieja ryšiai
ir priklausomybės, be kurių jie negali apseiti ir efektyviai veikti. Tik
tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali užtikrinti atskiros šalies ūkio
augimą ir gyventojų gerovę.
Ekonominiai tarpvalstybiniai santykiai palaikomi per užsienio prekybą,
investicijas, vertybinių popierių ir valiutos išteklių judėjimą, dvišalę
arba daugiašalę gamybos specializaciją ir kooperaciją. Šalys,
dalivaujančios šiuose procesuose, gali sėkmingai vystyti savo ūkį, plėsti
prekių mainus, kkeistis kapitalo ir darbo ištekliais, naudotis ekonomikos
valdymo patirtimi, mokslo žiniomis. Būtent šie ūkiniai, finansiniai ir
techniniai santykiai suformavo pasaulinį ūkį, kuri galima apibrėžti kaip
vieningą tarptautinį ekonominio ir politinio bendradarbiavimo mechanizmą.
Pasaulinio ūkio sistema – tai sudėtingas reiškinys, susidedantis iš
tarptautinių ekonominių santykių sstruktūrinių elementų:
1. Tarptautinė prekyba.
2. Kapitalo išvežimas ir investicijos.
3. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai.
4. Tarptautinė ekonominė integracija.
5. Tarptautinė darbo rinka.
6. Tarptautinis darbo pasidalijimas.
Tarptautinio darbo pasidalijimo pagrindas – visuomeninis darbo
pasidalijimas. Pirmasis darbo pasidalijimas įvyko atsiradus žemdirbystei ir
gyvulininkystei. Vienos bendruomenės vertėsi žemdirbyste, kitos –
gyvulininkyste. Tokia bendruomenės specializacija leido sutelkti gamybinio
darbo pastangas toje ūkio šakoje, kuri duodavo daugiau produktų ir padėdavo
toliau augti gamybinėms jėgoms. Taip atsirado tarpbendruomeninė ūkinės
veiklos specializacija, reikalaujanti nuolatinių mainų tarp bendruomenių.
Šis procesas tobulejo ir pletėsi, kol peraugo į tarptautinį darbo
pasidalijimą.
Tarptautinis darbo pasidalijimas yra pagrįstas šalių ir ekonominių
regionų specializacija gaminti tam tikrą produkciją. Pasidalijimo formas
lemia šalių, darbo pasidalijimo dalyvių, ekonomikos lygis, gamtiniai
ištekliai, darbo jėgos struktūra, vyraujantys ekonominiai santykiai. Kol
dominavo natūralus ūkis ir manufaktūros, tarptautinis ddarbo pasidalijimas
buvo menkas.
Tačiau jo raida paspartėjo kai atsirado stambioji mašininė gamiba,
tarptautinis ūkinės veiklos pasidalijimas apėmė visas pasaulio šalis. Šis
procesas suformavo pastovius, ilgalaikius, abipusiškai naudingus ryšius
tarp valstybių, padėjo formuotis taikaus bendradarbiavimo tendencijoms, o
paskutiniu metu peraugo į globalizaciją.
Globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasaulio
politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Kita vertus, šio žodžio
vartojimas tebelieka iki galo neaiškus, ir dažnai “globalizacija“ yra
veikiau klišė, negu griežtai apibrėžtas terminas. Pradėtas vartoti penktojo
dešimtmečio viduryje, šis žodis naudojamas apibrėžti įvairiausius
informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didejančią ūkių
ir vvisuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.
Globalizaciją galima apibrėžti kaip pasaulinį bendrų gamybos,
technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių
organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link
bendrų supernacionalinių institucijų ir link vieningos visuomenės. Šis
procesas ir skiriasi nuo intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis
dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai, tuo, kad atsiranda valstybių sienas
ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu
apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir
vertybės. Globalizacija deretų tirti ekonominiu aspektu, kaip integracijos
procesą, keičiantį pasaulinę ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos
veiksnių judėjimo apimtis ir mastą.
Pasaulinių rinkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais:
prekybos, transnacionalinių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų.
Finansų judėjimą reguliuoti nacionalinės vyriausybės jau yra sunkiai
pajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybos
transnacionalizacijai valstybės tebeturi pakankamai priemonių ir paskatų.
Vis dėlto jautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir
nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien
dėl teorinių paskatų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudą
iš laisvosios prekybos ), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti
rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriu
dar nėra paveikusi.
Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos
aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju,
nepakankamai atsižvelgiančią į globalizacijos kuriamas sąlygas.
Tuo tarpu regioninio lygio analizė yra priimtina, nes Lietuvos stojimas
į Europos Sąjungos bloką – didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą
pasaulyje &– yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos
ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios įtakos abiejų pusių
ūkių raidai. Todėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju
vis dėlto
pirmiausia reikėtų skirti dėmesį ekonominiai integracijai į Europos
Sąjungą.
Galima išskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius:
1) tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties
augimas – naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse,
kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti
monopolijas;
2) inovacijų kaupimasis, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o
tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo ( ji padarytų realų poveikį
valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės reguliacinis
pagrindas);
3) strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti
galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu
bei specifinių žinių pritaikymu.
Visa tai sukuria “naują tarptautinį darbo pasidalijimą“. Per
pastaruosius 20 metų sparčiausiai augo tie ūkiai, kuriuose sugebėta
generuoti naujų pramonės šakų eksportą – į eksportą orientuotos ekonomikos
augo sparčiau negu tos, kurios mėgino apsaugoti vidaus rinkas aukštais
prekybos barjerais. Kita vertus, naujasis tarptautinis darbo pasidalijimas
nebūtinai reiškia kurios nors pusės pralaimėjimą (nors nauda nebūtinai
vienoda ar simetriška): pažangiausios valstybės globalizuotoje ekonomikoje
gali naudotis didesnėmis rinkomis inovaciniams produktams, o besivystančios
šalys – dalyvauti pasaulinėje gamyboje per transnacionalines korporacijas
ir naudotis inovacijų rezultatais. Kadangi pažangiausios valstybės, kaip
rodo tyrimai, yra labiausiai pasisakančios už prekybos bei kapitalo
liberalizavimą (nes jų piliečiams pprekyba yra svarbesnė), o globalizavimas
ilguoju laikotarpiu prisidės prie pajamų lygio suvienodėjimo, ši natūrali
pažangiausių valstybių pozicija prisideda prie pajamų lygio skirtumų
mažėjimo.
Kaip nurodo Gediminas Vitkus, globalizacijos teorija turi būti susieta
su integracijos teorijomis, kad jas universalizuotų. Vis dėlto
globalizacija kaip teorinis konceptas nebūtinai išplečia integracijos
teorijų horizontus dėl jau minėtų globalizacijos proceso empirinių
ypatybių, kai savaiminė, arba technologinė, kapitalo rinkų integracija
apsunkina valstybių, ir net integruoto jų darinio, mėginimus teisiškai
reglamentuoti kapitalo srautus. Todėl globalizacija lemia tai, jog esami
integracijos atvejai – kaip ir teorijos – apima pirmiausia prekių bei
paslaugų, taip pat kapitalo judėjimo įvairius reglamentacijos lygius.
Teorinės dalies išvados
Svarbiausios tarptautinio darbo pasidalijimo plėtojimosi formos yra
nacionolinio ūkio specializacija ir kooperacija. Tarptautinė gamybos
specializacija reiškia, kad vienos šalys ir jų įmonės gamina vienus
gaminius, jų detales, mazgus, o kitos – kitus. Tarptautinė gamybos
kooperacija – tai įvairių ūkinės veiklos darinimas ir keitimasis gaminiais.
Tarptautinė gamybos specializacija ir kooperacija ilgesniam laikui
stabilizuoja šalių ekonominius ir techninius ryšius. Jų objektas yra visas
gamybos procesas, kuris apima tam tikrų prekių gamybą bei didelių pramonės
objektų statybą. Tie ryšiai techniniu, technilogijniu atžvilgiu susieja
šalies ekonomiką tarptautiniu mastu. Vienos šalies įmonės tampa kitos
šalies įmonių padaliniais. Dabartiniu metu tarptautinės specializacijos ir
kooperacijos ryšiai apima ne tik gamybinius, bet ir įvairius šalių
kreditinius, valiutinius, politinius bei teisinius santikius. Šių santikių
palaikymui, reguliavimui ir kontrolei kuriamos tarptautinės
organizacijos.
Globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio
ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio
integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę bei kuriantis bendro
veikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais galima suvokti kaip
neišvengiamą procesą. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių,
globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto
ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik
sukėlė stiprią negatyvią reakciją. Net ir tose srityse, kur globalizacijos
poveikis yra aiškus, ji pasireiškė nevienodu laipsniu ir nevienodu
pobūdžiu. Svarbūs trys ekonominiu aspektu suvokiamos globalizacijos rūšys:
prekybos, finansų rinkų bei investicijų gglobalizacija. Tik finansų rinkų
globalizaciją galima laikyti “transakcijomis be sienų“, kur kapitalo
mobilumas, nors ne visada pageidautinas, yra labai aukštas. Tiesioginių
užsienio investicijų padėtis yra veikiau tarpinė.
Globalizacija, sąlygota mažėjančių komunikacijų kaštų, keičia paskatų
sistemą valstybėms: nors atsiranda naujas darbo pasidalijimas pagal
kapitalą ir vartojimą, pažangiausios šiuo požiūriu valstybės tik skatina
globalizaciją, kuri ilguoju laikotarpiu turėtų prisidėti prie pajamų
skirtumų mažėjimo. Be to, keičiasi paskatos mažosioms valstybėms: atpigusi
prekyba leidžia atverti rinkas su didesne nauda. Iš tiesų, įvertinus
politinę globalizacijos naudą, galima teigti, kad, kapitalo rinkos
liberalizavimas yra lengviau įgyvendinamas mmažosiose valstybėse. Tačiau tai
nebūtinai reiškia savanorišką pasidavimą globalizacijai. Ypač tai aktualu
finansų rinkoms, kur globalizacija gali būti finansinių krizių “pernešėja“,
bei prekių rinkoms, kur globalizacijos nauda vidutiniuoju laikotarpiu nėra
vienareikšmiškai įrodyta. Todėl paskatos reguliuoti prekybą išlieka, o
liberalizmas dažnai būna dalinis, kai jungiantis į rregioninius blokus,
nusprendžiama selektyviai liberalizuoti rinkas.
Tarptautinės prekybos gamybos galimybių ribų ir tarptautinės prekybos
sąlygų analizė esant visiškai specializacijai
Sakykime, kad:
a) prekyba vyksta tarp dviejų šalių- Lietuvos ir Indijos;
b) kiekviena šalis gali gaminti tik dvi prekes- grūdus ir arbata;
c) šalių ekonominis efektyvumas yra skirtingas;
d) prekyba tarp šalių vyksta be apribojimų;
e) šalių vidaus gamybos galimybių ribos nustatomos tokiomis lygtimis:
Lietuva: 0,5x + y =100; Indija: x + y =
50; čia: x – arbata; y – grūdai;
Nubrėšim GGR abiems šalims:
1 pav. Lietuvos GGR Gamybos galimybių tiesės funkciją:
y(grūdai, t) Lietuva: 0,5x + y =100;
100 kai x = 0, tai y = 100;
kai y = 0, tai x = 50;
70 A1
60 A GGR
GGR1
20 50 70 x(arbata, t)
2 pav. Indijos GGR Gamybos galimybių tiesės funkciją:
y(grūdai, t) Indija: x + y = 50;
100 kai x = 0, tai y = 50;
kai y = 0, tai x = 50;
GGR1
50 GGR
40 B1
30 B
20 30 50 x(arbata, t)
Nubrėžtos Lietuvos ir Idijos gamybos galimybių ribos yra tiesinio
pavidalo, todėl jas galima apibūdinti taip:
Abiejų šalių kaštai yra pastovūs. Jeigu teigtumėme, kad kaštai kinta,
dviejų šalių lyginamieji kaštai, gaminant grūdus ir arbatą, keistųsi,
kintant gamybos apimtims. Tada keistųsi ir lyginamieji gamybos pranašumai.
Didėjantys kaštai nustatytų ššalių specializacijos ribas. Tariant, kad
kaštai pastovūs, kintant gamybos apimtims, kaštų santykis taip pat
nesikeis.
Kitas GGR ypatumas yra tas, kad abiejų šalių tiesių nuolydžiai
nesutampa. Tai reiškia, kad visų pirma- kiekvienoje šalyje yra skirtingi
ekonominiai ištekliai, technikos ir technologijos lygis šalyse taip pat
nevienodas. (ekonominis efektyvumas kiekvienoje valstybėje laikui bėgant
gali keistis, taigi, absoliutus ir santykinis pranašumas taip pat ).
Kuo mažesnis tiesės nuolydis, tuo mažesni alternatyvieji kaštai.
Aalternatyvieji kaštai:
Lietuva[pic] Indija [pic]
Lietuva [pic] Indija [pic]
Matome, kad Lietuvos kaštų santykis yra 0,5:2 ,vadinasi 0,5 tonos
arbatos atitinka 2 tonas grūdų. Kitaip sakant, norint padidinti arbatos
gamybą 1tona, reiktų atsisakyti 2tonų grūdų, o norint padidinti grūdų
gamybą 1tona, tektų atsisakyti 0,5tonos arbatos.
Indijoje padėtis kitokia. Čia abiejų prekių kaštų santykis yra 1:1,
taigi, atsisakius 1tonos arbatos gamybos, grūdų gamybą galima padidinti
taip pat 1tona ir atvirkščiai.
Kadangi Lietuvoje grūdų alternatyvieji kaštai yra mažesni, nei
Indijoje (0,5<1), tai Lietuva turėtų specializuotis grūdų auginime ir juos
eksportuoti į Indiją. Pastarojoje šalyje arbatos alternatyvieji kaštai
mažesni, nei Lietuvoje, todėl Indijai vertėtų specializuotis arbatos
gamyboje ir jį eksportuoti į Lietuvą.
Tarkime, kad tarptautinė prekyba yra nevykdoma.
Nevykdant tarptautinės prekybos šalies rinkos mechanizmas apsprendė
tokią optimalią gamybos struktūrą:
Lietuva : 60 t grūdų ir 20 t arbatos (tai brėžinyje atitinka tašką
A; 1 pav.)
Indija : 30 t grūdų ir 220 t arbatos (tai brėžinyje atitinka tašką B; 2
pav.)
Lyginamojo pranašumo principas rodo, kad Lietuvos grūdų
alternatyvieji kaštai mažesni negu Indijoje, nes Lietuvoje tektų atsisakyti
tik 0,5 tonos arbatos, norint pagaminti
papildomą toną grūdų. Indijai reiktų atsisakyti 1 tonos arbatos, kad
pagamintų papildomą toną grūdų. Vadinasi, Lietuva turi lyginamąjį pranašumą
gaminant grūdus, todėl ji turėtų specializuotis šios prekės gamyboje.
Indijoje yra atvirkščiai- ši šalis turi lyginamąjį pranašumą gaminant
arbatą, nes turėtų atsisakyti tik 1 tonos grūdų, kad pagamintų papildomą
toną arbatos, kai tuo tarpu Lietuvai tektų atsisakyti net 2 tonų grūdų,
norint gauti papildomą toną arbatos. Taigi, Indija turėtų specializuotis
arbatos gamyboje.
Visa tai padėjo išsiaiškinti alternatyviųjų kaštų lyginimas. Taigi,
galima teigti, kad panaudojant visus šalies išteklius, Lietuva galėtų
užauginti 100 t grūdų, o Indija 50 t arbatos.
Tarptautinės prekybos naudos įvertinimas.
Šalys prekiauja todėl. kad dėl lyginamojo pranašumo patiria naudą.
Na, o pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyksta mainai tarp atskirų
valstybių.
Vykdant tarptautinę prekybą tarp šalių pagal nustatytą lyginamąjį
pranašumą, visumoje pasaulis išloštų, nes būtų išauginta 100 t grūdų,
vietoje 90 t (60 + 30 = 90 t), ir 50 t arbatos, vietoje 40 t (20 + 20 = 40
t). Tarptautinių mainų dėka pasaulis papildomai gautų 10t grūdų (100 – 90 =
10 t) ir 10 t arbatos (50 – 40 = 10 t).
Jei LLietuva gamina tik grūdus, o Indija tik arbatą, pasauliniai
ištekliai paskirstomi taip, kad abi šalys prekiaudamos gauna naudą.
Tarkime, kad vykdant tarptautinę prekybą, 1 tona arbatos atitinka 1,5 tonos
grūdų. Jei Lietuva eksportuoja 15 t grūdų (juos importuoja Indija), tuomet
jai lieka 45 t šalies vidaus reikmėms (100 – 15 = 85 t). Indija eksportuoja
10 t arbatos, vidaus vartojimui pasilikdamas 40 t (50 – 10 = 40 t). Taigi,
tarptautinės prekybos sąlygos yra tokios: Lietuva 1,5 : 1 , o Indija 1 :
1,5 .
Pasaulinės prekybos nauda:
Lietuva išlošė, nes mainų dėka, taškas A pasislinko į tašką A1 .
Taško A1 koordinatės didesnės, nes tarptautinės prekybos dėka išlošė
papildomai 10 t grūdų.
Indija taip pat išlošė, nes taškas B pasislinko į tašką B1, kurio
koordinatės didesnės, dėl 1 t grūdų ir 10 t arbatos, kurios išlošė
tarptautinės prekybos dėka.
Taigi, analizė patvirtino, kad pasaulis tarptautinių mainų dėka
papildomai gavo 10 t grūdų ir 10 t arbatos.
Praktinės dalies išvados
Šalių prekybos analizė:
Šalies vartojimo taškai, kuriuos galima pasiekti vykdant tarptautinę
prekybą, yra nustatomi santykiu tarp šalies eksportuojamo produkto apimties
ir importuojamo produkto apimties. Šis santykis vadinamas tarptautinės
prekybos sąlygomis. Jas apibrėžia santykinės kainos prekių, kuriomis
prekiaujama rinkoje. Šios kainos turi būti palankesnės šaliai, negu kainos
pagal šalies vidaus GGR kreivę. Tarptautinės prekybos galimybių tiesės
(GGR1) rodo
prekybos sąlygas kiekvienai šaliai. Kaip jau analizavome, jos
yra Lietuvos 1,5 :1 , o Indijos 1 : 1,5 .
Naudotos literatūros sąrašas
1. Vitkus G. Integration // The globalization of Eastern Europe:
Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K.
Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 443—444.