Tarptautinės ekonomikos namų darbas

VILNIAUS KOLEGIJA

EKONOMIKOS FAKULTETAS

BANO2M2

studentės B. Sasnauskaitės

Tarptautynės ekonomikos

Namų darbas

2 variantas

Vilnius

TURINYS

1. Namų kontrolinio darbo užduotys……………..3

2. Teorinio klausimo nagrinėjimas………………4

3. Teorinės dalies trumpos išvados………………7

4. Praktinė užduotis……………………..8

5. Praktinės dalies tumpos išvados………………11

5. Naudotos literatūros sąrašas…………………12

2 variantas

a) Tarptautinių ekonominių santikių struktūros elementas – tarptautinis

darbo pasidalijimas.

b) Tarptautinės prekybos gamybos galimybių ribų ir tarptautinės

perkybos sąlygų analizė esant visiškai specializacijai.

Tarptautinių ekonominių santykių struktūros elementas – tarptautinis

darbo pasidalijimas.

Pasaulinis ūūkis, kurioesmę sudaro tarptautinis darbo pasidalijimas ir

ekonominis bendradarbiavimas, apima ne tik industrines valstybes, bet ir

šalis, esančias tam tikroje socialinės raidos pakopoje (besivistančios

šalis). Pasaulinis ūkis – tai nacionalinių ūkių suma, kurios sieja ryšiai

ir priklausomybės, be kurių jie negali apseiti ir efektyviai veikti. Tik

tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali užtikrinti atskiros šalies ūkio

augimą ir gyventojų gerovę.

Ekonominiai tarpvalstybiniai santykiai palaikomi per užsienio prekybą,

investicijas, vertybinių popierių ir valiutos išteklių judėjimą, dvišalę

arba daugiašalę gamybos specializaciją ir kooperaciją. Šalys,

dalivaujančios šiuose procesuose, gali sėkmingai vystyti savo ūkį, plėsti

prekių mainus, kkeistis kapitalo ir darbo ištekliais, naudotis ekonomikos

valdymo patirtimi, mokslo žiniomis. Būtent šie ūkiniai, finansiniai ir

techniniai santykiai suformavo pasaulinį ūkį, kuri galima apibrėžti kaip

vieningą tarptautinį ekonominio ir politinio bendradarbiavimo mechanizmą.

Pasaulinio ūkio sistema – tai sudėtingas reiškinys, susidedantis iš

tarptautinių ekonominių santykių sstruktūrinių elementų:

1. Tarptautinė prekyba.

2. Kapitalo išvežimas ir investicijos.

3. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai.

4. Tarptautinė ekonominė integracija.

5. Tarptautinė darbo rinka.

6. Tarptautinis darbo pasidalijimas.

Tarptautinio darbo pasidalijimo pagrindas – visuomeninis darbo

pasidalijimas. Pirmasis darbo pasidalijimas įvyko atsiradus žemdirbystei ir

gyvulininkystei. Vienos bendruomenės vertėsi žemdirbyste, kitos –

gyvulininkyste. Tokia bendruomenės specializacija leido sutelkti gamybinio

darbo pastangas toje ūkio šakoje, kuri duodavo daugiau produktų ir padėdavo

toliau augti gamybinėms jėgoms. Taip atsirado tarpbendruomeninė ūkinės

veiklos specializacija, reikalaujanti nuolatinių mainų tarp bendruomenių.

Šis procesas tobulejo ir pletėsi, kol peraugo į tarptautinį darbo

pasidalijimą.

Tarptautinis darbo pasidalijimas yra pagrįstas šalių ir ekonominių

regionų specializacija gaminti tam tikrą produkciją. Pasidalijimo formas

lemia šalių, darbo pasidalijimo dalyvių, ekonomikos lygis, gamtiniai

ištekliai, darbo jėgos struktūra, vyraujantys ekonominiai santykiai. Kol

dominavo natūralus ūkis ir manufaktūros, tarptautinis ddarbo pasidalijimas

buvo menkas.

Tačiau jo raida paspartėjo kai atsirado stambioji mašininė gamiba,

tarptautinis ūkinės veiklos pasidalijimas apėmė visas pasaulio šalis. Šis

procesas suformavo pastovius, ilgalaikius, abipusiškai naudingus ryšius

tarp valstybių, padėjo formuotis taikaus bendradarbiavimo tendencijoms, o

paskutiniu metu peraugo į globalizaciją.

Globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasaulio

politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Kita vertus, šio žodžio

vartojimas tebelieka iki galo neaiškus, ir dažnai “globalizacija“ yra

veikiau klišė, negu griežtai apibrėžtas terminas. Pradėtas vartoti penktojo

dešimtmečio viduryje, šis žodis naudojamas apibrėžti įvairiausius

informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didejančią ūkių

ir vvisuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.

Globalizaciją galima apibrėžti kaip pasaulinį bendrų gamybos,

technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių

organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link

bendrų supernacionalinių institucijų ir link vieningos visuomenės. Šis

procesas ir skiriasi nuo intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis

dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai, tuo, kad atsiranda valstybių sienas

ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu

apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir

vertybės. Globalizacija deretų tirti ekonominiu aspektu, kaip integracijos

procesą, keičiantį pasaulinę ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos

veiksnių judėjimo apimtis ir mastą.

Pasaulinių rinkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais:

prekybos, transnacionalinių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų.

Finansų judėjimą reguliuoti nacionalinės vyriausybės jau yra sunkiai

pajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybos

transnacionalizacijai valstybės tebeturi pakankamai priemonių ir paskatų.

Vis dėlto jautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir

nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien

dėl teorinių paskatų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudą

iš laisvosios prekybos ), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti

rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriu

dar nėra paveikusi.

Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos

aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju,

nepakankamai atsižvelgiančią į globalizacijos kuriamas sąlygas.

Tuo tarpu regioninio lygio analizė yra priimtina, nes Lietuvos stojimas

į Europos Sąjungos bloką – didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą

pasaulyje &– yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos

ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios įtakos abiejų pusių

ūkių raidai. Todėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju

vis dėlto

pirmiausia reikėtų skirti dėmesį ekonominiai integracijai į Europos

Sąjungą.

Galima išskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius:

1) tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties

augimas – naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse,

kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti

monopolijas;

2) inovacijų kaupimasis, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o

tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo ( ji padarytų realų poveikį

valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės reguliacinis

pagrindas);

3) strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti

galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu

bei specifinių žinių pritaikymu.

Visa tai sukuria “naują tarptautinį darbo pasidalijimą“. Per

pastaruosius 20 metų sparčiausiai augo tie ūkiai, kuriuose sugebėta

generuoti naujų pramonės šakų eksportą – į eksportą orientuotos ekonomikos

augo sparčiau negu tos, kurios mėgino apsaugoti vidaus rinkas aukštais

prekybos barjerais. Kita vertus, naujasis tarptautinis darbo pasidalijimas

nebūtinai reiškia kurios nors pusės pralaimėjimą (nors nauda nebūtinai

vienoda ar simetriška): pažangiausios valstybės globalizuotoje ekonomikoje

gali naudotis didesnėmis rinkomis inovaciniams produktams, o besivystančios

šalys – dalyvauti pasaulinėje gamyboje per transnacionalines korporacijas

ir naudotis inovacijų rezultatais. Kadangi pažangiausios valstybės, kaip

rodo tyrimai, yra labiausiai pasisakančios už prekybos bei kapitalo

liberalizavimą (nes jų piliečiams pprekyba yra svarbesnė), o globalizavimas

ilguoju laikotarpiu prisidės prie pajamų lygio suvienodėjimo, ši natūrali

pažangiausių valstybių pozicija prisideda prie pajamų lygio skirtumų

mažėjimo.

Kaip nurodo Gediminas Vitkus, globalizacijos teorija turi būti susieta

su integracijos teorijomis, kad jas universalizuotų. Vis dėlto

globalizacija kaip teorinis konceptas nebūtinai išplečia integracijos

teorijų horizontus dėl jau minėtų globalizacijos proceso empirinių

ypatybių, kai savaiminė, arba technologinė, kapitalo rinkų integracija

apsunkina valstybių, ir net integruoto jų darinio, mėginimus teisiškai

reglamentuoti kapitalo srautus. Todėl globalizacija lemia tai, jog esami

integracijos atvejai – kaip ir teorijos – apima pirmiausia prekių bei

paslaugų, taip pat kapitalo judėjimo įvairius reglamentacijos lygius.

Teorinės dalies išvados

Svarbiausios tarptautinio darbo pasidalijimo plėtojimosi formos yra

nacionolinio ūkio specializacija ir kooperacija. Tarptautinė gamybos

specializacija reiškia, kad vienos šalys ir jų įmonės gamina vienus

gaminius, jų detales, mazgus, o kitos – kitus. Tarptautinė gamybos

kooperacija – tai įvairių ūkinės veiklos darinimas ir keitimasis gaminiais.

Tarptautinė gamybos specializacija ir kooperacija ilgesniam laikui

stabilizuoja šalių ekonominius ir techninius ryšius. Jų objektas yra visas

gamybos procesas, kuris apima tam tikrų prekių gamybą bei didelių pramonės

objektų statybą. Tie ryšiai techniniu, technilogijniu atžvilgiu susieja

šalies ekonomiką tarptautiniu mastu. Vienos šalies įmonės tampa kitos

šalies įmonių padaliniais. Dabartiniu metu tarptautinės specializacijos ir

kooperacijos ryšiai apima ne tik gamybinius, bet ir įvairius šalių

kreditinius, valiutinius, politinius bei teisinius santikius. Šių santikių

palaikymui, reguliavimui ir kontrolei kuriamos tarptautinės

organizacijos.

Globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio

ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio

integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę bei kuriantis bendro

veikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais galima suvokti kaip

neišvengiamą procesą. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių,

globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto

ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik

sukėlė stiprią negatyvią reakciją. Net ir tose srityse, kur globalizacijos

poveikis yra aiškus, ji pasireiškė nevienodu laipsniu ir nevienodu

pobūdžiu. Svarbūs trys ekonominiu aspektu suvokiamos globalizacijos rūšys:

prekybos, finansų rinkų bei investicijų gglobalizacija. Tik finansų rinkų

globalizaciją galima laikyti “transakcijomis be sienų“, kur kapitalo

mobilumas, nors ne visada pageidautinas, yra labai aukštas. Tiesioginių

užsienio investicijų padėtis yra veikiau tarpinė.

Globalizacija, sąlygota mažėjančių komunikacijų kaštų, keičia paskatų

sistemą valstybėms: nors atsiranda naujas darbo pasidalijimas pagal

kapitalą ir vartojimą, pažangiausios šiuo požiūriu valstybės tik skatina

globalizaciją, kuri ilguoju laikotarpiu turėtų prisidėti prie pajamų

skirtumų mažėjimo. Be to, keičiasi paskatos mažosioms valstybėms: atpigusi

prekyba leidžia atverti rinkas su didesne nauda. Iš tiesų, įvertinus

politinę globalizacijos naudą, galima teigti, kad, kapitalo rinkos

liberalizavimas yra lengviau įgyvendinamas mmažosiose valstybėse. Tačiau tai

nebūtinai reiškia savanorišką pasidavimą globalizacijai. Ypač tai aktualu

finansų rinkoms, kur globalizacija gali būti finansinių krizių “pernešėja“,

bei prekių rinkoms, kur globalizacijos nauda vidutiniuoju laikotarpiu nėra

vienareikšmiškai įrodyta. Todėl paskatos reguliuoti prekybą išlieka, o

liberalizmas dažnai būna dalinis, kai jungiantis į rregioninius blokus,

nusprendžiama selektyviai liberalizuoti rinkas.

Tarptautinės prekybos gamybos galimybių ribų ir tarptautinės prekybos

sąlygų analizė esant visiškai specializacijai

Sakykime, kad:

a) prekyba vyksta tarp dviejų šalių- Lietuvos ir Indijos;

b) kiekviena šalis gali gaminti tik dvi prekes- grūdus ir arbata;

c) šalių ekonominis efektyvumas yra skirtingas;

d) prekyba tarp šalių vyksta be apribojimų;

e) šalių vidaus gamybos galimybių ribos nustatomos tokiomis lygtimis:

Lietuva: 0,5x + y =100; Indija: x + y =

50; čia: x – arbata; y – grūdai;

Nubrėšim GGR abiems šalims:

1 pav. Lietuvos GGR Gamybos galimybių tiesės funkciją:

y(grūdai, t) Lietuva: 0,5x + y =100;

100 kai x = 0, tai y = 100;

kai y = 0, tai x = 50;

70 A1

60 A GGR

GGR1

20 50 70 x(arbata, t)

2 pav. Indijos GGR Gamybos galimybių tiesės funkciją:

y(grūdai, t) Indija: x + y = 50;

100 kai x = 0, tai y = 50;

kai y = 0, tai x = 50;

GGR1

50 GGR

40 B1

30 B

20 30 50 x(arbata, t)

Nubrėžtos Lietuvos ir Idijos gamybos galimybių ribos yra tiesinio

pavidalo, todėl jas galima apibūdinti taip:

Abiejų šalių kaštai yra pastovūs. Jeigu teigtumėme, kad kaštai kinta,

dviejų šalių lyginamieji kaštai, gaminant grūdus ir arbatą, keistųsi,

kintant gamybos apimtims. Tada keistųsi ir lyginamieji gamybos pranašumai.

Didėjantys kaštai nustatytų ššalių specializacijos ribas. Tariant, kad

kaštai pastovūs, kintant gamybos apimtims, kaštų santykis taip pat

nesikeis.

Kitas GGR ypatumas yra tas, kad abiejų šalių tiesių nuolydžiai

nesutampa. Tai reiškia, kad visų pirma- kiekvienoje šalyje yra skirtingi

ekonominiai ištekliai, technikos ir technologijos lygis šalyse taip pat

nevienodas. (ekonominis efektyvumas kiekvienoje valstybėje laikui bėgant

gali keistis, taigi, absoliutus ir santykinis pranašumas taip pat ).

Kuo mažesnis tiesės nuolydis, tuo mažesni alternatyvieji kaštai.

Aalternatyvieji kaštai:

Lietuva[pic] Indija [pic]

Lietuva [pic] Indija [pic]

Matome, kad Lietuvos kaštų santykis yra 0,5:2 ,vadinasi 0,5 tonos

arbatos atitinka 2 tonas grūdų. Kitaip sakant, norint padidinti arbatos

gamybą 1tona, reiktų atsisakyti 2tonų grūdų, o norint padidinti grūdų

gamybą 1tona, tektų atsisakyti 0,5tonos arbatos.

Indijoje padėtis kitokia. Čia abiejų prekių kaštų santykis yra 1:1,

taigi, atsisakius 1tonos arbatos gamybos, grūdų gamybą galima padidinti

taip pat 1tona ir atvirkščiai.

Kadangi Lietuvoje grūdų alternatyvieji kaštai yra mažesni, nei

Indijoje (0,5<1), tai Lietuva turėtų specializuotis grūdų auginime ir juos

eksportuoti į Indiją. Pastarojoje šalyje arbatos alternatyvieji kaštai

mažesni, nei Lietuvoje, todėl Indijai vertėtų specializuotis arbatos

gamyboje ir jį eksportuoti į Lietuvą.

Tarkime, kad tarptautinė prekyba yra nevykdoma.

Nevykdant tarptautinės prekybos šalies rinkos mechanizmas apsprendė

tokią optimalią gamybos struktūrą:

Lietuva : 60 t grūdų ir 20 t arbatos (tai brėžinyje atitinka tašką

A; 1 pav.)

Indija : 30 t grūdų ir 220 t arbatos (tai brėžinyje atitinka tašką B; 2

pav.)

Lyginamojo pranašumo principas rodo, kad Lietuvos grūdų

alternatyvieji kaštai mažesni negu Indijoje, nes Lietuvoje tektų atsisakyti

tik 0,5 tonos arbatos, norint pagaminti

papildomą toną grūdų. Indijai reiktų atsisakyti 1 tonos arbatos, kad

pagamintų papildomą toną grūdų. Vadinasi, Lietuva turi lyginamąjį pranašumą

gaminant grūdus, todėl ji turėtų specializuotis šios prekės gamyboje.

Indijoje yra atvirkščiai- ši šalis turi lyginamąjį pranašumą gaminant

arbatą, nes turėtų atsisakyti tik 1 tonos grūdų, kad pagamintų papildomą

toną arbatos, kai tuo tarpu Lietuvai tektų atsisakyti net 2 tonų grūdų,

norint gauti papildomą toną arbatos. Taigi, Indija turėtų specializuotis

arbatos gamyboje.

Visa tai padėjo išsiaiškinti alternatyviųjų kaštų lyginimas. Taigi,

galima teigti, kad panaudojant visus šalies išteklius, Lietuva galėtų

užauginti 100 t grūdų, o Indija 50 t arbatos.

Tarptautinės prekybos naudos įvertinimas.

Šalys prekiauja todėl. kad dėl lyginamojo pranašumo patiria naudą.

Na, o pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyksta mainai tarp atskirų

valstybių.

Vykdant tarptautinę prekybą tarp šalių pagal nustatytą lyginamąjį

pranašumą, visumoje pasaulis išloštų, nes būtų išauginta 100 t grūdų,

vietoje 90 t (60 + 30 = 90 t), ir 50 t arbatos, vietoje 40 t (20 + 20 = 40

t). Tarptautinių mainų dėka pasaulis papildomai gautų 10t grūdų (100 – 90 =

10 t) ir 10 t arbatos (50 – 40 = 10 t).

Jei LLietuva gamina tik grūdus, o Indija tik arbatą, pasauliniai

ištekliai paskirstomi taip, kad abi šalys prekiaudamos gauna naudą.

Tarkime, kad vykdant tarptautinę prekybą, 1 tona arbatos atitinka 1,5 tonos

grūdų. Jei Lietuva eksportuoja 15 t grūdų (juos importuoja Indija), tuomet

jai lieka 45 t šalies vidaus reikmėms (100 – 15 = 85 t). Indija eksportuoja

10 t arbatos, vidaus vartojimui pasilikdamas 40 t (50 – 10 = 40 t). Taigi,

tarptautinės prekybos sąlygos yra tokios: Lietuva 1,5 : 1 , o Indija 1 :

1,5 .

Pasaulinės prekybos nauda:

Lietuva išlošė, nes mainų dėka, taškas A pasislinko į tašką A1 .

Taško A1 koordinatės didesnės, nes tarptautinės prekybos dėka išlošė

papildomai 10 t grūdų.

Indija taip pat išlošė, nes taškas B pasislinko į tašką B1, kurio

koordinatės didesnės, dėl 1 t grūdų ir 10 t arbatos, kurios išlošė

tarptautinės prekybos dėka.

Taigi, analizė patvirtino, kad pasaulis tarptautinių mainų dėka

papildomai gavo 10 t grūdų ir 10 t arbatos.

Praktinės dalies išvados

Šalių prekybos analizė:

Šalies vartojimo taškai, kuriuos galima pasiekti vykdant tarptautinę

prekybą, yra nustatomi santykiu tarp šalies eksportuojamo produkto apimties

ir importuojamo produkto apimties. Šis santykis vadinamas tarptautinės

prekybos sąlygomis. Jas apibrėžia santykinės kainos prekių, kuriomis

prekiaujama rinkoje. Šios kainos turi būti palankesnės šaliai, negu kainos

pagal šalies vidaus GGR kreivę. Tarptautinės prekybos galimybių tiesės

(GGR1) rodo

prekybos sąlygas kiekvienai šaliai. Kaip jau analizavome, jos

yra Lietuvos 1,5 :1 , o Indijos 1 : 1,5 .

Naudotos literatūros sąrašas

1. Vitkus G. Integration // The globalization of Eastern Europe:

Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K.

Imbusch.— Hamburg, 2000.— P. 443—444.