Valstybini popierių rinka
TURINYS
ĮVADAS 3
1. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKA, JOS SUKŪRIMAS IR FUNKCIJOS 4
1.1. Vertybinių popierių rinkos sąvoka, funkcijos bei struktūra 4
1.2. Vertybinių popierių rinkos sukūrimas 6
2. VERTYBINIAI POPIERIAI, JŲ PASKIRTIS IR RŪŠYS 9
2.1. Nuosavybės vertybiniai popieriai 10
2.2. Skolos VP 11
2.3. Išvestiniai vertybiniai popieriai 12
2.4. Kiti vertybiniai popieriai 13
3. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS DALYVIAI IR INFRASTRUKTŪRA 14
3.1. VP rinkos dalyviai 14
3.2. VP rinkos infrastruktūra 15
IŠVADOS 17
LITERATŪROS SĄRAŠAS 18 ĮVADAS
Kiekvienoje ekonomiškai išsivysčiusioje valstybėje egzistuoja
vertybinių popierių rinkos. Pagal šios rinkos būklę galima nustatyti ir
pačios šalies ekonominę būklę.
Referato tikslas – išnagrinėti vertybinių popierių rinkos ypatybes.
Darbo uždaviniai:
1. aptarti vertybinių popierių rinkos sąvoką, funkcijas bei
struktūrą;
2. apžvelgti vertybinių popierių rūšis;
3. išsiaiškinti pagrindinių vertybinių popierių rinkos dalyvių
funkcijas bei institucijų veiklą.
Darbe naudojausi skirtingų autorių literatūra bei mokslinėmis
publikacijomis.
VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKA, JOS SUKŪRIMAS IR FUNKCIJOS
1 Vertybinių popierių rinkos sąvoka, funkcijos bei struktūra
Vertybinių popierių (VP) rinka – tai sudedamoji finansų rinkos dalis,
apimanti labai platų ilgalaikių ir vidutinių investicijų sektorių bei
sudaranti galimybę perduoti nuosavybės teisę į vvertybinius popierius. Šios
rinkos pagrindas – investavimas į vertybinius popierius, sudarantis
galimybes pasiskirstyti laisvam kapitalui būtent ten, kur jo reikia.
Investicijos į vertybinius popierius yra svarbus tiek mikro, tiek makro
ekonomikos požiūriu. Makroekonominiame lygyje VP rinkos efektyvus
funkcionavimas sudaro sąlygas įmonėms, imituojant vertybinius popierius,
pritraukti ūkinės veiklos vykdymui reikalingas finansines lėšas.
Makroekonominiu požiūriu VP rinkos reikšmė pasireiškia tuo, kad jos pagalba
kaupiamas ir efektyviai paskirstomas kapitalas, to pasekoje didėja šalies
nacionalinis produktas. Vertybinių popierių (VP) rinka glaudžiai susijusi
su visos šalies ūkio pajėgumu, todėl jos vystymosi ryšys su ekonominiu
šalies vystymusi yra abipusis: gerėjant bendrai ekonominei padėčiai, kartu
tampa aktyvesnė ir VP rinka; savo ruožtu, plėtojantis kapitalo rinkai,
spartėja šalies ekonominis augimas. Tuo pasireiškia VP rinkos svarba tiek
valstybės, tiek gyventojų gerovei.
Literatūroje vertybinių popierių rinka dažnai vadinama fondų rinka. VP
galima nagrinėti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme, vertybiniams
popieriams priskirtini prekiniai dokumentai, tokie kaip konosamentai,
sandėlių dokumentai, prekių pirkimo (pardavimo) opcionai, ateities
sandėriai; piniginiai dokumentai, tokie kaip čekiai, vekseliai, banknotai;
fondų rinkos vertybiniai popieriai. Vienok, praktikoje dažniausiai
naudojamas siauresnis VP supratimas – fondų rinkos vertybiniai popieriai,
išreiškiantys ekonomines teises įį turtą ir pajamas. Pastaruosius VP galima
išskirti į tris dideles grupes: akcijos, skolos VP ir išvestiniai VP.
Anot, autorės Pekarskienės, vertybinių popierių rinka – tai finansų
rinkos subrinka, apimanti finansinio kapitalo ir pinigų rinkos dalis ir
sudaranti sąlygas perduoti nuosavybės teisę į VP (1 pav.).
1 pav. Vertybinių popierių rinkos vieta finansų rinkoje [5]
VP rinką sudaro teisinė ir ekonominė sistema, kuri reguliuoja VP
išleidimą, judėjimą, saugojimą ir su jais susijusias tesies; tarpininkai,
teikiantys informaciją ir organizuojantys VP apyvartą: vertybiniai
popieriai, emitentai, investitoriai ir kt. [[2]
Vertybinių popierių rinka apima santykius, atsirandančius išleidžiant
specialius dokumentus – vertybinius popierius, kurie turi vertę ir gali
būti parduodami, perkami bei išperkami. Pačių VP apibrėžimai įvairiose
šalyse skiriasi, atsižvelgiant į tai, kaip juos apibrėžia VP rinką
reguliuojantys įstatymai. VP – tai serijomis išleidžiamos finansavimo
priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises,
kylančias iš kreditinių santykių bei suteikiančias teisę gauti dividendus,
palūkanas ar kitas pajamas. Finansiniai instrumentai, patvirtinantys teisę
a.r pareigą pirkti šiame apibrėžime nurodytas finansavimo priemones, taip
pat yra vertybiniai popieriai. [7]
Vertybinių popierių rinkos pagrindinė makroekonominė funkcija –
užtikrinti piniginių lėšų persiliejimą iš santaupų tiekėjų kapitalo
vartotojams. Galima sakyti, kad vienoje rinkos pusėje yra emitentas, kitoje
– investuotojas (pirminė rinka) arba investuotojas, siekiantis parduoti VP,
ir investuotojas, siekiantis jų įsigyti (antrinė rinka). Be minėtų rinkos
dalyvių, yra dalyviai, užtikrinantys sandorių vykdymo sąlygas,
garantuojantys sandorių saugumą bei vykdymo efektyvumą. Tokie dalyviai
sudaro VP rinkos infrastruktūrą, kuri užtikrina VP rinkos efektyvų
funkcionavimą. Pagrindiniai VP rinkos infrastruktūros tikslai yra
investavimo rizikos ir sandorių kaštų mažinimas. Siekdamos šių tikslų,
infrastruktūros institucijos atlieka administracines, technologines,
finansines, informacines, juridines ir kt. funkcijas. [6]
VP rinka leidžia išmatuoti įvairių politinių, ekonominių, socialinių
ar stichinių įvykių įtaką kiekvienam rinkos elementui. Pagrindinių ūkio
subjektų įsijungimas į šią sistemą sukūrė naują globalų tinklą, apimantį
daugelį valstybių. VP rinkos pagalba į pokyčius reaguojama žaibiškai,
kapitalas akimirksniu gali būti permestas iš nestabilaus regiono į
patikimesnį ar pelningesnį.
VP pirmiausia yra prekė (tiesa, labai specifinė), kurios kaina
priklauso nuo daugelio veiksnių. Šiai prekei galioja visi komerciniai
dėsniai, todėl teisingai sureguliuota rinkodaros sistema didintų šios
prekės paklausą. [8]
Vienareikšmiškai nusakyti VP rinkos struktūrą yra sudėtinga, o gal net
ir neįmanoma, nes VP rinkos struktūra priklauso nuo pasirinktų rinkos
struktūrizavimo kriterijų. Tai patvirtina įvairių autorių diskusijos apie
VP rinkos struktūrą. Štai keletas ypatybių išskiriančių VP rinką nuo kitų
rinkų:
o skritingai nuo prekių, vertybinių popierių cirkuliacijos laikas
neribotas;
o rinka yra griežtai įstatymiškai reglamentuojama, yra sukurtas
vyriausybės kontrolės mechanizmas. Toks griežtas priežiūros
mechanizmas prieštarauja laisvos rinkos principams, tačiau šioje
rinkoje jis yra neišvengiamas;
o vertybinių popierių rinkos egzistavimo pagrindas yra prekių ir
pinigų rinkos.
Skiriami VP rinkos tipai, priklausomai nuo pasirinkto kriterijaus,
atspindi vienokius ar kitokius VP rinkai būdingus bruožus. Pagrindiniais
rinkos struktūros kriterijais pasirinkę VP cirkuliacijos eiliškumą ir
organizavimą, pateikėme tokią VP rinkos struktūrą (2 pav.). Pirminėje
rinkoje vyksta naujų VP išleidimas ir išplatinimas, kuris tiesiogiai didina
emitento kapitalą. Tolesnė VP cirkuliacija vyksta rinkoje, kuri gali būti
organizuota, t.y. VP birža, ir neorganizuota užbiržinė rinka.
2 pav. Vertybinių popierių rinkos struktūra
“Tretinė” VP rinka apima užbiržinę prekybą VP, kotiruojamais biržoje.
“Ketvirtinėje” rinkoje vyksta sandoriai tarp stambių institucinių
investuotojų, skirtingai nuo tretinės rinkos, čia sandoriai vykdomi be
tarpininkų.
Skiriamasis pirminės ir antrinės rinkos bruožas, kad sandoriai
sudarinėjami antrinėje rinkoje, tiesiogiai nedidina emitentų finansavimo,
tačiau VP cirkuliacija antrinėje rinkoje emitentą veikia netiesiogiai –
sėkminga VP cirkuliacija daro emitento VP patraukliais, o tai savo ruožtu
suteikia firmai geresnes galimybes didinti realias investicijas išleidžiant
naujus VP. Pirminė ir antrinė rinka yra tarpusavyje susijusios abipusiais
ryšiais, pirminės rinkos apsprendžia naujai išleidžiamų VP pirminę rinką.
[5]
2 Vertybinių popierių rinkos sukūrimas
Vertybinių .popierių rinkos užuomazgos dabartinėje Lietuvoje pradėjo
formuotis paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kuomet Lietuvos
teritorijoje esantis turtas buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos nuosavybe
ir prasidėjo jo privatizacija. Tais pačiais metais buvo priimti Lietuvos
Respublikos įmonių ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymai,
kuriais buvo nustatyti akcinių bendrovių steigimas ir veiklos teisiniai
pagrindai.
Lietuvoje prasidėjus nuosavybės perskirstymo procesui, iškilo būtinybė
sukurti rinkos sąlygas atitinkančią finansų sistemą, kuri užtikrintų
reikiamo kapitalo formavimą bei jo judėjimą rinkoje, išspręstų finansavimo
problemas. Masinės privatizacijos metu objektams – akcijoms, buvo pradėta
kurti vertybinių popierių rinkos infrastruktūra bei jos funkcionavimui
reikalinga įstatyminė bazė, užtikrinanti tolesnę vertybinių popierių rinkos
cirkuliaciją antrinėje rinkoje. [5]
Lietuvos vertybinių popierių rinkos formavimąsi įtakojo keli
pagrindiniai veiksniai: valstybinio turto privatizavimas bei įstatyminės
bazės, reglamentuojančios vertybinių popierių rinką, sukūrimas ir raida.
Pagrindas kurtis Lietuvos vertybinių popierių rinkai buvo padėtas 1991
metais, kai vasario mėnesį buvo priimtas “Valstybinio turto pirminio
privatizavimo įstatymas”, kuriuo prasidėjo pirmasis privatizavimo etapas,
trukęs 1991-1996 metais. Masinės valstybinio turto privatizavimo programos
metu akcininkais tapo apie
1,5 mln. Lietuvos piliečių, taip pat susiformavo
daug atviro tipo akcinių bendrovių. Atsiradę santykiai tarp naujai įsteigtų
atviro tipo akcinių bendrovių ir investuotojų (akcininkų) bei tarp pačių
akcininkų, sąlygojo pirminės ir antrinės vertybinių popierių rinkų
užuomazgų atsiradimą. Lietuvos vertybinių popierių rinkos kūrimosi vienas
iš pagrindinių ypatumų buvo tas, kad reikėjo realiai veikiančią
nereguliuojamą rinką transformuoti į teisiškai reguliuojamą.
Kurį laiką vertybinių popierių rinka Lietuvoje funkcionavo be
įstatyminio pagrindo ir buvo reglamentuojama Vyriausybės nutarimais ir 1990
metais priimtu LR Akcinių bendrovių įstatymu. 1992 m. rugsėjo 3 d. LR
Vyriausybės nutarimu Nr.646 “Dėl Vertybinių popierių komisijos ir
Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo”, vertybinių popierių
rinkos reglamentavimo ir kontrolės funkcijas perėmė Vertybinių popierių
komisiją.
1996 metų Sausio 16 d. priimtas LR Vertybinių popierių viešosios
apyvartos įstatymas. Šis įstatymas tapo pagrindiniu dokumentu,
reglamentuojančiu Lietuvos vertybinių popierių rinką ir su LR Akcinių
bendrovių bei Investicinių bendrovių įstatymais sudaro nuosavybės
vertybinių popierių rinkos įstatyminį pagrindą. LR Vertybinių popierių
viešosios apyvartos įstatyme susistemintos bei atnaujintos teisinės
vertybinių popierių reglamentavimo normos anksčiau pasirodžiusios
Vyriausybės bei Vertybinių popierių komisijos nutarimuose bei taisyklėse.
1994 metų Liepos 5 d. priimta nauja LR Akcinių bendrovių įstatymo
redakcija. Šis įstatymas reglamentuoja akcinės bendrovės steigimą,
reorganizavimą ir likvidavimą, bendrovės bei akcininkų teises ir pareigas,
valdymą, taip pat su bendrovės kapitalu bei su finansais ir pelno skirstymu
susijusius klausimus.
Investicinių bendrovių įstatymas, priimtas 1995 metais, reglamentuoja
investicinių bendrovių steigimo, rreorganizavimo ir likvidavimo, valdymo ir
veiklos ypatumus, investicinių bendrovių veiklos valstybinę priežiūrą,
akcininkų teises bei pareigas ir teisių apsaugos priemones. [11]
Anot, autorės Martirosianienės, rinkos santykiai, pirminis valstybinio
turto denacionalizavimo procesas, kuris šimtus tūkstančių šalies piliečių
pavertė akcininkais, nepaisant visų sunkumų ir trūkumų, sudarė pa.lankias
sąlygas vertybinių popierių (VP) emisijai ir cirkuliacijai Lietuvoje. 1992
metais, pasitelkus išsivysčiusių užsienio šalių patirtį ir techninę
pagalbą, Lietuvoje pradėta kurti VP rinka greta kredito sistemos ir
valstybės biudžeto yra svarbiausia finansinių išteklių perskirstymo sfera.
[7]
Iš Pabaltijo šalių Lietuva pirmoji pradėjo formuoti vertybinių
popierių rinką, kurti jos reguliavimo bei kitas su ja susijusias
institucijas. Pradinis VP rinkos kūrimo etapas buvo sunkus ir sudėtingas,
nes tai sąlygojo įvairios objektyvios ir subjektyvios priežastys:
1. Vertybinių popierių rinka buvo naujas fenomenas Lietuvos
ekonomikoje, praktiškai neturintis nacionalinių tradicijų.
2. Ekonominės ssąlygos buvo nepalankios – didėjo ekonomikos smukimas,
nutrūkus ryšiams su Rusija ir kitomis NVS šalimis, dalis įmonių
prarado žaliavų ir realizavimo rinkas. Nepalankų ekonominį klimatą
rodė ir šalies ekonominiai rodikliai: 1994 m., lyginant su 1993
m., bendrasis vidaus produktas (BVP) buvo sumažėjęs 45 %, didelė
infliacija (1994 m. – 45%), aukštas nedarbo lygis (11%), aukšta
palūkanų norma sąlygojo žemą investicijų lygį.
3. Pirminė vertybinių popierių rinką formavosi netradiciškai – viešai
pasirašant privatizuojamų įmonių akcijas.
4. Investicinio mentaliteto stoka. Privatizavimo metu įįsigiję akcijų,
Lietuvos gyventojai paprasčiausiai susidūrė su nauju reiškiniu, ir
jų elgesys buvo sunkiai prognozuojamas.
5. Nebuvo geros teisinės bazės, todėl VP rinkoje neišvengta apgaulės
bei sukčiavimo atvejų, kurių ypač pasitaikė investicinių akcinių
bendrovių (IAB) veikloje.
6. Informacijos apie vertybinius popierius bei finansų maklerius
stoka ir patikimumas. [9]
VERTYBINIAI POPIERIAI, JŲ PASKIRTIS IR RŪŠYS
Be finansinių institucijų kreditų ir grynųjų pinigų, svarbiausios
finansų rinkos prekės yra vertybiniai popieriai – akcijos, obligacijos,
vekseliai ir kiti nuosavybės arba skolos dokumentai, naudojami atliekant
finansines operacijas privačiame ir valstybiniame sektoriuose. [7]
Vertybinius popierius galima apibūdinti įvairiais aspektais, tačiau
finansų valdymo aspektu vertybinis popierius jį išleidusiai korporacijai
reiškia šios korporacijos finansinį įsipareigojimą, o vertybinio popieriaus
savininkui tai yra finansinis turtas.
Vertybiniai popieriai – tai serijomis išleidžiamos finansavimo
priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises,
kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios teisę gauti dividendus,
palūkanas ar kitas pajamas.
Kitaip sakant, vertybinis popierius – tai kokia nors finansinė
priemonė, kur kas vertingesnė už popierių, kuriame ji yra išspausdinta, ir
išreiškianti tam tikrą vertę. Tarptautinėje finansų sistemoje vertybiniams
popieriams atstovauja akcijos, obligacijos, vekseliai, depozitų (indėlių)
sertifikatai ir iždo vekseliai.
Šiuolaikinės rinkos ekonomikos sąlygomis svarbus vaidmuo tenka
vertybiniams popieriams. Vertybiniai popieriai yra:
o akcijos,
o obligacijos,
o opcionai,
o hipotekos lakštai,
o vekseliai,
o čekiai,
o būsimieji sandoriai (ateities sutartys, fjučeriai).
Vertybiniai ppopieriai gali būti trumpalaikiai (iki vienerių metų) ir
ilgalaikiai (ilgesniam laikui), be to, gali būti skolų vertybiniai
popieriai (obligacijos, vekseliai) ir nuosavybės vertybiniai popieriai
(paprastosios, privilegijuotosios akcijos). Akcijos ir obligacijos
labiausiai paplitusios pasaulio finansų rinkose. [3]
Vertybiniai popieriai gali būti vardiniai, p.areikštiniai arba
orderiniai. Taip pat jie gali būti piniginiai, nuosavybės ir prekiniai.
Piniginis vertybinis popierius (čekis, vekselis, obligacija) suteikia teisę
gauti jame nurodytą sumą. Nuosavybės vertybinius popierius (akcijas, akcijų
sertifikatai ir kt.) suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina
įmonės kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno.
Prekinis vertybinis popierius (konosamentas, sandėliavimo dokumentas ir
kt.) suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekių. [10]
VP rinka jos dalyviui gali pasiūlyti daug VP rūšių. Remiantis
Martirosianienės nuomone, VP galima skirstyti į tris rūšis: nuosavybės,
skolos ir išvestiniai VP.
Sekančiuose poskyriuose aptarsiu šias rūšis.
1 Nuosavybės vertybiniai popieriai
Nuosavybės vertybiniai popieriai – tai dokumentai, patvirtinantys
indėlį į akcinį kapitalą ir suteikiantys jo savininkui teisę į bendrovės
pelno dalį (dividendą) bei teisę dalyvauti bendrovės valdyme, pažymintys
nuosavybės teises į tam tikrą realų turtą. Tokie dokumentai vadinami
akcijomis.
Atsižvelgiant į investicinius tikslus, pasaulyje yra paplitę daug
akcijų rūšių. Visos akcijos išleidžiamos akcinių bendrovių, norint
pritraukti papildomų lėšų, kurios būtinos finansuoti bendrovės veiklą ir
apsirūpinti pagrindiniu kapitalu.
Akcijos atsižvelgiant į disponavimo būdą, yra skirstomos į vardines ir
pareikštines.
Akcijos, atsižvelgiant į suteikiamas tteises, skirstomos į paprastąsias
ir privilegijuotąsias. [ 7]
Akcijos gali būti materialiosios ir nematerialiosios. Materialiosios
akcijos – tai pagal vertybinius popieriams keliamus reikalavimus
atspausdinti dokumentai. Nematerialiosios akcijos pažymimos įrašais
vertybinių popierių sąskaitose.
Nematerialiosios vardinės ar pareikštinės akcijos savininkas yra
fizinis ar juridinis asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių
sąskaita. Tokias akcijas platina ir jų sąskaitas tvarko tik įgalioti
viešosios apyvartos tarpininkai. Akcinės bendrovės neturi teisės reikalauti
ir finansų maklerių įmonių pranešti apie pareikštinių akcijų savininkus ir
teikti duomenis apie juos.
Lietuvoje šiuo metu apyvartoje cirkuliuoja vienos rūšies akcijos –
vardinės.
Tarptautinėje praktikoje tarp daugelio akcijų grupių labiausia
paplitusios:
o Pirmos rūšies akcijos;
o Pelningos akcijos;
o Augimo akcijos;
o Spekuliacinės akcijos;
o Ciklinės akcijos;
o Stabilios akcijos. [4]
Akcijų tipų įvairovę lemia skirtingos emisijos, apyvartos sąlygos,
teisės ir kiti veiksniai:
1. Atsižvelgiant į apyvartą VP rinkoje, yra skiriamos apyvartos
akcijos, kurios nuolat yra rinkoje, bei portfelinės akcijos,
kurias valdo jas išleidusi bendrovė.
2. Pirminėje VP rinkoje yra visiškai ir nevisiškai apmokėtos
akcijos.
3. Atsižvelgiant į apyvartos antrinėje VP rinkoje, akcijos
skirstomos į biržines, kurios įtrauktos į biržos prekybos
sąrašus, ir užbiržines, kuriomis prekiaujama už biržos ribų.
Atsižvelgiant į daugybę autorių nuomonę apie akcijų rūšis,
apibendrintai skirstomos tokios pagrindinės rūšys:
1 lentelė
Pagrindinės akcijų rūšys [5]
|Paprastosios akcijos |Privilegijuotos akcijos |
|suteikiančios balso teisę; |pelno akcijos;
|
|nesuteikiančios balso teisės; |su kintančia pelno norma; |
|ribojančios balso teisę; |konvertuojamos; |
|pavaldžios akcijos. . |akcijos suteikiančios teisę pakeisti į |
| |kitus VP; |
| |akcijos su atšaukimo teise; |
| |kaupiamosios akcijos; |
| |nekaupiamosios akcijos; |
| |akcijos aukciono būdu nustatomais |
| |dividendai. |
2 Skolos VP
Skolos VP – tai komercinių struktūrų, valstybės organų leidžiami
skoliniai įsipareigojimai, kuriais siekiama VP rinkoje pritraukti lėšas.
Daugelis akcinių bendrovių savo kapitalą formuoja akcinio kapitalo ir
paskolų dėka. Bendrovės savo kapitalą gali padidinti ne tik išleisdama
papildomą akcijų kkiekį, bet ir skolindamasi. Labiausiai paplitęs skolinis
įsipareigojimas yra obligacija – tai tam tikros rūšies skolos pažymėjimas,
suteikiantis jo savininkui teisę į metines palūkanas bei kitas teises,
kurios nurodomos obligacijoje arba nutarime išleisti šias obligacijas.
Pasibaigus obligacijos terminui, ji suteikia teisę gauti pinigų sumą, lygią
obligacijos nominaliai vertei. Taigi obligacija garantuoja jos savininkui
reguliarias fiksuotas pajamas, o termino pabaigoje – tam tikrą išperkamąją
kainą. [7]
Obligacija laikomas vertybinis popierius, liudijantis apie tai, kad jo
savininkas suteikė paskolą šio popieriaus emitentui. Obligacija užtikrina
jo savininkui reguliarų fiksuotų pajamų gavimą ir termino pabaigoje tam
tikrą išpirkos kainą (paprastai lygia nominaliai vertei).
Pajamos iš obligacijų paprastai mažesnės nei iš kitų rūšių vertybinių
popierių, tačiau jos mažiau priklauso nuo konjunktūrinių ir ciklinių
svyravimų negu pajamos iš akcijų. Pavyzdžiui, jų išmokėjimas gali būti
nutrauktas tik obligacijas išleidusiai įmonei bbankrutavus.
Priklausomai nuo palūkanų išmokėjimo metodo ir paskolos padengimo būdų
išskiriamos keturios obligacijų rūšys:
– Obligacijos, pagal kurias
nustatytas tik palūkanų
išmokėjimas bei nurodyta
jų išpirkimo galimybė
nenustatant išpirkimo
termino (“mažosios
obligacijos”). Tokios
obligacijos – tai
paskolos be nustatyto
termino. Pavyzdžiui,
Anglijoje – konsolai,
Prancūzijoje –
prancūziška renta;
– Obligacijos, pagal kurias
neišmokamos palūkanos,
vadinamosios nulinio
kupono obligacijos;
– Obligacijos, pagal kurias
savininkams palūkanos
neišmokamos iki
obligacijos išpirkimo
datos, pavyzdžiui, JAV –
taupomosios E serijos
obligacij.os;
– Obligacijos,
suteikiančios jų
savininkui teisę į
periodiškai išmokamas
fiksuotas pajamas
(palūkanas) ir išpirkimo
sumos gavimą ateityje. Ši
rūšis obligacijų,
išleidžiamų valstybinių
finansinių įstaigų ir
privačių įmonių,
labiausiai paplitusi
šiuolaikinėje praktikoje.
Pelno obligacijos – tai obligacijos, kurių palūkanų dydis priklauso
nuo kompanijos uždirbto pelno dydžio. Jei pelno negauta, palūkanos
nemokamos. Šių obligacijų palūkanos gali būti kaupiamosios: laiku
neišmokėtos perkeliamos į kitus laikotarpius, o kompaniją likvidavus,
pridedamos prie savininko reikalavimų į kompanijos turto dalį.
Įsipareigojimai pelno obligacijų savininkams padengiami anksčiau nei
akcininkams.
Vyriausybės vertybiniai popieriai (VVP) užima svarbią vietą tarp kitų
skolos vertybinių popierių. Jų emitentai yra šalių vyriausybės, vietiniai
valdymo organai, valstybinės įstaigos ar organizacijos. VVP – tai
vyriausybės skolinis pasižadėjimas, kreditoriui (juridiniam ar fiziniam
asmeniui suteikiantis tam tikras teises ir galintis būti mainų objektu.
Laikantis tarptautinės klasifikacijos, VVP pagal trukmę skirstomi į
tris grupes:
o IIždo vekseliai . Tai trumpalaikiai VVP, jų galiojimo trukmė – iki
vienerių metų. Jie išleidžiami siekiant reguliuoti pinigų kiekį
apyvartoje, todėl priskiriami pinigų rinkai;
o Notos. Tai vidutinės trukmės VP paprastai su 2-10 metų išpirkimo
terminu;
o Obligacijos. Tai ilgalaikiai VVP, kurie galioja daugiau negu 10
metų. [4]
3 Išvestiniai vertybiniai popieriai
Mažai kam Lietuvoje žinomi ir beveik nenaudojami išvestiniai
vertybiniai popieriai, kurie valdant riziką tampa viena didžiausias
galimybes teikiančių finansinių priemonių.
Išvestiniai vertybiniai popieriai (išvestinės finansinės priemonės) –
tai priemonės, kurių vertė priklauso nuo vienos ar kelių pirminių priemonių
(turto) arba kitų priemonių kainos. Jie dar vadinami santykinėmis
pretenzijoms, nes jų vertę lemia su juo susijęs vertybinis popierius.
Kalbant apie išvestinius VP, reikia paminėti ir varantus bei
konvertuojamas priveligijuotas akcijas ir keitimo obligacijas.
Varantas – tai bendrovės sudaryta galimybė (ilgalaikis pasirinkimo
sandoris), suteikianti investuotojui teisę (bet neįpareigojanti) per tam
tikrą laikotarpį (paprastai keletą metų) pirkti tam tikrą nustatytą
paprastųjų akcijų skaičių nustatyta kaina. Pagrindinis skirtumas tarp
pirkėjo pasirinkimo sandorio ir varanto yra toks, kad pasirinkimo sandoriai
pardavinėjami individualiems investuotojams, o varantą teikia bendrovės.
Konvertuojamos privilegijuotos akcijos ir keitimo obligacijos – tai
VP, kurie gali būti keičiami į paprastąsias akcijas pagal nustatytą keitimo
kursą. Jie turi tiek obligacijų, tiek akcijų savybių. Klasifikuojant šie
vertybiniai popieriai priskiriami atskirų akcijų ar obligacijų rūšims. [7]
Konvertuojami vertybiniai ppopieriai – tai dar viena fiksuotų pajamų
vertybinių popierių rūšis. Paprastai jie išleidžiami. obligacijų pavidalu, o
vėliau keičiami į tos pačios įmonės paprastąsias akcijas. Konvertuojami
vertybiniai popieriai pasižymi tiek fiksuotų pajamų vertybinių popierių,
tiek nuosavybės vertybinių popierių savybėmis. Daugelis investuotojų
pasirenka būtent šiuos vertybinius popierius, tačiau ne dėl patrauklios jų
pelno normos, bet dėl to, kad jie turi didelį kapitalo prieaugio potencialą
jas keičiant į paprastąsias akcijas. [4]
4 Kiti vertybiniai popieriai
Hipotekos lakštai – vertybiniai popieriai, pažymintys fizinių arba
juridinių asmenų nekilnojamojo turto įkeitimą įstatymo nustatyta tvarka,
imant paskolą. Jie išrašomi dviem egzemplioriais, kurių pirmas lieka
paskolą suteikusiam juridiniam asmeniui – kredito įstaigai, antras –
paskolą gavusiam fiziniam arba juridiniam asmeniui.
Vekselis – yra finansinis vertybinis popierius – dokumentas, kuriuo
išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai
sumokėti tam tikrą kredito sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai
padaryti paveda kitam.
Čekis yra vertybinis popierius – tam tikra teisine forma sudarytas
čekio davėjo pavedimas bankui, kad jis besąlygiškai išmokėtų arba apmokėtų
jame įrašytą sumą. [3]
VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS DALYVIAI IR INFRASTRUKTŪRA
1 VP rinkos dalyviai
Vertybinių popierių rinkos dalyvius galima suskirstyti į dvi grupes:
klientai (emitentai ir investuotojai), kurie savo dalyvavimu VP rinkoje
siekia tam tikrų tikslų, ir dalyviai, kurie sudaro sąlygas klientų
dalyvavimui VP rinkoje, užtikrina sandorių vykdymo efektyvumą. Tokie rinkos
dalyviai formuoja VP rinkos infrastruktūrą, nuo kurios funkcionavimo
efektyvumo priklauso VP rinkos plėtra. [6]
Pagal atliekamas funkcijas VP rinkoje rinkos dalyvius galima išskirti
į šias grupes:
o emitentai;
o investuotojai;
o rinkos tarpininkai;
o organizacijos, aptarnaujančios VP rinką;
o reguliuojantys ir kontroliuojantys organai.
Pirmieji trys rinkos dalyviai formuoja vertybinių popierių rinką, tuo
tarpu dalyviai, atliekantys aptarnavimo, kontrolės ir priežiūros funkcijas,
formuoja VP rinkos infrastruktūrą.
Kadangi VP rinka yra bendrosios rinkos sudėtinė dalis, tai šiuo
požiūriu rinkos dalyvius taip pat galima klasifikuoti, atsižvelgiant į jų
užimamą poziciją rinkoje. Bet kurios rinkos dalyvis atlieka arba pardavėjo,
arba pirkėjo, arba aptarnaujančio šiuos procesus vaidmenį. Vertybinių
popierių rinkoje emitentas visuomet yra pardavėjas, be to, pardavėjais gali
būti investuotojai ir tarpininkai. Pirkėjų poziciją VP rinkoje užima
investuotojai ir rinkos tarpininkai. Įmanomas dar vienas požiūris į VP
rinkos dalyvius, t.y. visus rinkos dalyvius galima išskirti į klientus,
rinkos profesionalus bei dalyvius, užtikrinančius VP rinkos funkcionavimą.
Prekybiniai sandoriai tarp vertybinių popierių rinkos klientų ir
profesionalių tarpininkų sudaro mažmeninį VP rinkos segmentą, tuo tarpu
sandoriai tarp rinks profesionalų formuoja didmeninį rinkos segmentą, kuris
sudaro didžiąja dalį VP rinkos. [5]
Trumpai apie keletą vertybinių popierių rinkos dalyvių:
Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai – finansų maklerio
įmonės, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės bei komerciniai bankai.
Tik įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos išduotą licenciją, ir
įstatymų nustatyta tvarka licencijuoti komerciniai bankai, kurių licencijos
nėra apribotos vertybinių popierių operacijoms,
turi teisę verstis
tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla ir
konsultuoti trečiąsias šalis investavimo į vertybinius popierius
klausimais.
Emitentai – .tai vertybinių popierių rinkos subjektai (akcinės
bendrovės, investicinės bendrovės, bankai, kiti fiziniai ir juridiniai
asmenys), nustatyta tvarka savo vardu siūlantys leisti ar leidžiantys
vertybinius popierius. Emitentas privalo, išskyrus atvejį, kai akcijos
išleidžiamos turint tikslą padidinti įstatinį kapitalą iš bendrovės lėšų,
pagal raštų įformintą susitarimą su investuotoju, atsižvelgiant į Lietuvos
Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatytus vertybinių popierių
pasirašymo reikalavimus, pateikti investuotojui tam tikrą kiekį vertybinių
popierių, kuriuos pastarasis įsipareigoja apmokėti emisijos kkaina.
Sąskaitų tvarkytojai – Vertybinių popierių viešosios apyvartos
įstatyme nustatyti subjektai, turintys teisę atidaryti ir tvarkyti
asmenines vertybinių popierių sąskaitas ir esantys Centrinio depozitoriumo
dalyviais, taip pat Centrinis depozitoriumas nustatytais atvejais ir
tvarka. [1]
2 VP rinkos infrastruktūra
Vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą sudarančių institucijų
paskirtis – užtikrinti sandorių vykdymo sąlygas, garantuoti sandorių
saugumą ir efektyvumą.
VP rinkos infrastruktūros funkcionavimo pagrindiniai tikslai –
sumažinti investavimo kaštus ir rinkos sisteminę riziką. Šiuos tikslus
įgyvendindamos, infrastruktūros sudedamosios dalys atlieka administracines,
technologines, finansines, informacines ir juridines funkcijas.
Veikiančios Lietuvos VP rinkos infrastruktūros kūrimas pprasidėjo, kai
LR Vyriausybės sprendimais buvo įkurta vertybinių popierių komisija ir
Nacionalinė VP birža. 1994 m. įsteigtas Centrinis VP depozitoriumas. Tik
realiai pradėjus funkcionuoti šioms trims VP rinkos infrastruktūros
institucijoms, Lietuvos VP rinka pradėjo funkcionuoti visavertiškai, tapo
centralizuota ir griežčiau prižiūrima.
Dabartinę Lietuvos VP rinkos iinfrastruktūrą sudaro šios institucijos:
o Vertybinių popierių komisija (VPK);
o Centrinis VP depozitoriumas (CVPD);
o Nacionalinė VP birža (NVPB);
o Kliringo bankas;
o Finansų maklerio įmonės (FMĮ).
Vertybinių popierių komisija yra pagrindinė VP rinkos priežiūros
institucija, siekianti užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą ir ginanti
investuotojų interesus, t.y. VPK rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta
negaliojančiomis taisykles, reglamentuojančias vertybinių popierių biržų
bei viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimą, steigimą, reorganizavimą,
likvidavimą ir veiklą, vertybinių popierių emisiją ir viešąją apyvartą;
rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis prospektų, metų ir
periodinių ataskaitų formas vertybinių popierių emitentams, taip pat
nustato šių dokumentų pateikimo ir skelbimo tvarką; teikia oficialius
išaiškinimus ir rekomendacijas vertybinių popierių viešosios apyvartos
klausimais; registruoja vertybinių popierių emisiją ir kt. Vertybinių
popierių komisijos patvirtinti teisės aktai ir sprendimai, rekomendacijos
ir išimtys taikomi visiems privatinės ir viešosios teisės subjektams. [[ 6]
Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas – yra vertybinių
popierių apskaitos, operacijų su jais organizavimo ir kontrolės
institucija, kurios tikslas – vykdyti bendrąją vertybinių popierių
apskaitą, rengti ir diegti apskaitos sistemas sąskaitų tvarkytojams, jas
aptarnauti ir prižiūrėti, užtikrinti, kad sandorio šalių pinigai ir
vertybiniai popieriai judėtų lygiagrečiai, vykdyti VP apskaitą Centrinio
depozitoriumo pagrindinės funkcijos yra šios: rengti ir teikti Vertybinių
popierių komisijai tvirtinti vertybinių popierių ir jų cirkuliacijos
apskaitos taisykles; rengti instrukcijas, detalizuojančias atskiras
taisykl.ėse numatytas procedūras; atidaryti sąskaitų tvarkytojams vertybinių
popierių sąskaitas, užtikrinti vertybinių popierių perregistravimą laiku iš
vieno ssąskaitų tvarkytojo sąskaitos į kitą sąskaitų tvarkytojo sąskaitą;
kontroliuoti rinkoje cirkuliuojančių vertybinių popierių emisijų apimtis;
rengti ir diegti priemones, užtikrinančias vertybinių popierių apskaitos
sistemos vientisumą ir saugumą; kaupti, apdoroti ir platinti informaciją
apie vertybinių popierių apskaitą; rengti ir konsultuoti vertybinių
popierių apskaitos specialistus ir kt. Centrinio depozitoriumo instrukcijos
ir nurodymai vertybinių popierių apskaitos klausimais yra privalomi visiems
sąskaitų tvarkytojams.
Nacionalinė vertybinių popierių birža – tai organizuota, patikima ir
informatyvi rinka. Tai specializuota tik vertybinių popierių biržos veikla
besiverčianti akcinė bendrovė. Jos paskirtis – koncentruoti vertybinių
popierių paklausą ir pasiūlą; organizuoti pirminę viešąją vertybinių
popierių apyvartą ir prekybą jais, vertybinių popierių įtraukimą į prekybos
sąrašus, jų kotiravimą, saugų ir efektyvų sandorių sudarymą bei
atsiskaitymus; vykdyti apibendrintus vertybinių popierių rinkos tyrimus,
skelbti jų rezultatus ir kt.
Kliringo bankas – Lietuvos banko atsiskaitymų centro kliringinių
Atsiskaitymų sistema, skirta viešosios apyvartos tarpininkų piniginiams
atsiskaitymams, susijusiems su vertybinių popierių sandoriais, vykdyti.
Centrinis depozitoriumas ir Kliringo bankas užtikrina VP ir pinigų
pateikimo vienu metu, vykdant sandorį, principą.
Finansų maklerio įmonė – bet kokios Lietuvos Respublikos įmonių
įstatyme numatytos rūšies įmonės, nustatyta tvarka gavusios licenciją
verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla. Jos
savo ar klientų vardu atlieka vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo
operacijas, konsultuoja investuotojus vertybinių popierių kainų ir
investavimo į juos klausimais, valdo savo klientų vertybinių popierių
portfelius, atidaro klientų vertybinių popierių ir pinigų sąskaitas ir yra
atsakingos už klientų nnuosavybės teisės į vertybinius popierius įrodymą.
Tarp FMĮ ir jų klientų sudaromos rašytinės sutartys pagal Vertybinių
popierių komisijos patvirtintas taisykles. [6]. IŠVADOS
Šiame darbe trumpai aptariau vertybinių popierių rinkos bendruosius
bruožus ir ypatumus. Vertybinių popierių rinkos tema yra labai plati ir
turtinga savo informacija. Vertybinių popierių rinka – tai sudėtingas,
detalizuotas ir specifinis mechanizmas.
Vertybinių popierių rinkos pagrindas – investavimas į vertybinius
popierius. Vertybinių popierių rinkos pagrindinė funkcija – užtikrinti
piniginių lėšų persiliejimą iš santaupų tiekėjų kapitalo vartotojams.
Iš Pabaltijo šalių Lietuva pirmoji pradėjo formuoti vertybinių
popierių rinką. Lietuvos vertybinių popierių rinkos formavimąsi įtakojo
valstybinio turto privatizavimas bei įstatyminės bazės, reglamentuojančios
vertybinių popierių rinką, sukūrimas ir raida.
Vertybiniai popieriai yra apibūdinami įvairiais aspektais.
Paprasčiausiai tai finansinė priemonė, išreiškianti tam tikrą vertę.
Tarptautinėje finansų sistemoje vertybiniams popieriams atstovauja akcijos,
obligacijos, vekseliai, depozitų sertifikatai ir iždo vekseliai.
VP galima skirstyti į tris rūšis: nuosavybės, skolos ir išvestiniai
VP.
Labiausiai paplitę iš nuosavybės vertybinių popierių yra akcijos, iš
skolos vertybinių popierių – obligacijos.
Išvestiniai vertybiniai popieriai. – tai priemonės, kurių vertė
priklauso nuo vienos ar kelių pirminių priemonių arba kitų priemonių
kainos. Lietuvoje naudojami mažai. Jiems priklauso konvertuojami
vertybiniai popieriai, keitimo obligacijos, varantai.
VP rinkos dalyviai formuoja VP rinkos infrastruktūrą, nuo kurios
funkcionavimo efektyvumo priklauso VP rinkos plėtra.
Dabartinę Lietuvos VP rinkos infrastruktūrą sudaro šios institucijos:
Vertybinių popierių komisija (VPK); Centrinis VP depozitoriumas (CVPD);
Nacionalinė VVP birža (NVPB); Kliringo bankas; Finansų maklerio įmonės
(FMĮ). LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Kononovič A. Bendrovių valdymas, akcininkų susirinkimai, vertybiniai
popieriai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001 – 260 p.
2. Kraujalis Š. Lietuvos bankų veiklos vertybinių popierių rinkoje
efektyvumas. – Kaunas: Technologija, 2000 – 32 p.
3. Martinkus B., Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. –
Kaunas: Technologija, 1996 – 261 p.
4. Norvaišienė R. Įmonės investicijų valdymas: mokomoji knyga. – Kaunas:
Technologija, 2004 – 206 p.
5. Pekarskienė I. Vertybinių popierių rinkos struktūra ir raidos ypatybės
Lietuvoje. – Kaunas: Technologija, 2000 – 37 p.
6. Gronskis V., Pekarskienė I. Lietuvos vertybinių popierių rinkos
infrastruktūra // Inžinerinė ekonomika. – 2001, Nr. 1 (21).
7. Martirosianienė L. Lietuvos vertybinių popierių rinkos priemonės //
Tiltai: humanitariniai ir socialiniai mokslai. – 2002, Nr. 3.
8. Mikailas E. VP rinka – kapitalo pritraukimo įrankis// Verslo žinios. –
2001, vasario 26. Nr. 39 (949).
9. Pekarskienė I. Nacionalinė vertybinių popierių Birža ir ją veikiantys
makroekonominiai veiksniai // Organizacijų vadyba: sisteminiai
tyrimai. – 2001, Nr. 17.
10. Petrauskienė P. Kaip mokėti mažiau mokesčių perleidžiant vertybinius
popierius // Vadovo pasaulis. – 2003, Nr. 10.
11. Finansų ir investicijų valdymas. –
———————–
Pinigų rinka
VP rinka
Kapitalo rinka
VP RINKA
Pirminė rinka
Antrinė rinka
Ketvirtoji rinka
Užbiržinė rinka
Birža
Tretinė rinka
