verslo ciklai: prizastys ir pasekmes

Turinys

Įvadas……………………

………..3

Ekonomikos

svyravimai………………….

….5

Verslo ciklo

sąvoka……………………

….5

Verslo ciklo

charakteristikos………………..

….5

Ciklo stadijos

(fazės)…………………..

…..7

Nuosmukio ekonominiai

kaštai………………….11

Vertybinių popierių kainų pokyčiai verslo

cikle…………12

Paprastosios

akcijos…………………..

…..12

Fiksuotų pajamų vertybiniai

popieriai………………13

Investavimo strategijos verslo ciklo

metu……………..13

Ciklinių svyravimų

priežastys…………………..1

Visuminės paklausos

pokyčiai………………….15

Investicijų

svyravimai………………….

…..16

Akseleratoriaus

principas…………………..

…18

Ūkinės veiklos (verslo) ciklo

indikatoriai……………..18

Nedarbas……………………

……….22

Nedarbo lygio

nustatymas………………….

…22

Dalinis

nedarbas……………………

……23

Kas tampa

bedarbiais?…………………..

….24

Nedarbo

tipai…………………….

…….25

Visiškas

užimtumas…………………..

…..26

Išvados…………………..

………..28

Priedai…………………..

…………30

Literatūros

sąrašas…………………..

…..32

Įvadas

Kokia ekonominio augimo dinamika? Atsakymas priklauso nuo nagrinėjamo

laiko tarpo. Nenukrypstamą ekonominį augimą galima pastebėti tik gana

dideliuose laiko intervaluose. Vidutiniuose laiko intervaluose augimas,

kaip taisyklė, yra cikliškas, leidžiantis šnekėti apie ekonominio augimo

verslo ciklus.

Verslo ciklais vadiname nereguliarius gamybos apimties ir užimtumo

svyravimus, dažniausiai trunkančius nuo 1 iki 10-12 metų.

Ciklo metu gamybos apimtis, atlyginimai, investicijos, verslininkystės

pajamos ir piniginiai dydžiai turi tendenciją ssinchroniškai keistis. Patys

ciklai pereina šias fazes (nebūtinai visas):

• atgilimas;

• pakilimas;

• bumas;

• žlugimas.

Pastebėtina, kad kiekvienu nauju bumu (arba žlugimu)Y reikšmė yra,

kaip taisyklė, didesnė, negu prieš tai buvo.

Kiekviena tokia fazė turi savo struktūrinių ypatybių, anksčiau ar

vėliau sukeliančių perėjimą į kitą fazę.

Faktiškai ciklas – BNP (BVP) lygio svyravimas trendo atžvilgiu.

Trendas atitinka ilgalaikį ekonominį augimą, sukeltą panaudojimų

resursų apimties padidėjimu ir jų produktyvumo augimu. Taip pat svarbus

taupymo lygio, inovacijų augimas ir t.t.

Trendinės gamybos reikšmės sutampa su ppotencialios gamybos (gamybos,

panaudojant visus resursus) reikšmėmis. Todėl

∆ gamybos = potencialioji gamyba – faktinė gamyba

Kai ∆ gamybos padidėjimas > 0, ∆ gamybos sumažėjimas < 0. Gamybos

apimtis gali būti aukščiau trendo reikšmių, kai darbuotojai dirba

viršvalandžius, o įrengimai panaudojami keliomis pamainomis.

Verslo ciklas tai trumpalaikiai ir ilgalaikiai nukrypimai nuo trendo.

Tuo tarpu nenumatytas gamybos kitimas gali būti stabilus ir esminiai veikti

kitus ciklo judėjimus.

Skirsime šiuos nukrypimus nuo trendo (šokus):

➢ Pasiūlymų šokai:

• technologiniai poslinkiai;

• naujų resursų atradimas;

• pasaulinių kainų medžiagoms kitimas;

• kitimas nominalaus atlyginimo lygyje.

➢ Politiniai šokia:

• valdžios padarytų sprendimų (makroekonominiame lygyje)

nulemiančių pinigų pasiūlą, pasekmės;

• valiutos keitimo kursą;

• mokesčių

• ir t.t.

➢ Šokai privataus sektoro paklausoje:

• C ir I kitimas;

• atsiranda AD kitimai. Jeigu nominalusis atlyginimas ir

kainos nėra pakankamai elastingos tai sukelia gamybos

svyravimus.

Mes skiriame klasikinį ir postklasikinį ciklus. Klasikiniam ciklui

būdingi du dalykai: 1) valstybės įsikišimas į ekonominius ciklus minimalus;

2) ekonomikos atvirumo laipsnis nedidelis. Postklasikiniam ciklui šie

teiginiai visiškai ppriešingi.

Riba, kuri atsirado tarp klasikinio ir postklasikinio ciklų, tapo

Didžioji depresija (1929-1932).

Ekonomikos svyravimai

Verslo ciklo sąvoka

Nacionalinio produkto apimtis nuolat keičiasi. Ilgų laikotarpių

požiūriu, tas kitimas reiškiasi kaip nacionalinio produkto augimas, o

trumpais laikotarpiais BNP kinta į abi puses – ir padidėja, ir sumažėja.

Galima skirti tris tokių kitimų rūšis:

Ilgalaikė tendencija apibūdina per didelį laiko tarpą išryškėjusią

tendenciją. Jei BNP ir kiti visuomeninės gamybos apimties rodikliai turi

tendenciją augti, didėti, tai, pvz., nedarbą apibūdinantys duomenys neduoda

pagrindo kalbėti apie apibrėžtą tendenciją – kilti arba kkristi.

Sezoniniai svyravimai. Daugeliui ekonomikos procesų būdingas

sezoniškumas, pvz., žemės ūkyje darbų apimtis vasarą yra didesnis nei

žiemą, tas pats žvejyboje, aiškus sezoniškumas būdingas turizmui. Tai daro

įtaką kitiems ekonominiams rodikliams: užimtumui, prekių apyvartai. Jei

nagrinėjami trumpų laikotarpių ekonominiai procesai, į sezoniškumą

atsižvelgti būtina. Paprastai tokiais atvejais rodiklis yra koreguojamas

atsižvelgiant į sezoniškumą: sezono ypatybių sukeltas nukrypimas

eliminuojamas, pasinaudojant praėjusių periodų sezoninių svyravimų schema.

Cikliniai svyravimai. Jei kuriam nors procesui nebūdingi sezoniniai

svyravimai, arba juos eliminuojame, jis anaiptol nesirutulios tolygiai,

remdamasis savo ilgalaike tendencija. Daugumos procesų parametrai nuolat

kinta, tačiau bendra tendencija lieka. Tie pokyčiai nėra atsitiktiniai,

nereguliarūs, jie susiklosto į sistemingą, reguliarų, pasikartojančios

konfigūracijos judėjimą. Ekonominio pakilimo metai pertraukiami bendros

ūkinės padėties santykiniu ir absoliučiu pablogėjimu, šį dėsningai pakeičia

naujas ūkio aktyvumo pakilimas. Tokie svyravimai vadinami cikliniais.

Nuolatiniai nacionalinio produkto gamybos ir vartojimo pakilimai ir

atoslūgiai jo ilgalaikės tendencijos rėmuose, pašalinus sezoniškumo

apraiškas, vadinami verslo ciklais.

Verslo ciklo charakteristikos

Verslo ciklo sąvoka apibūdina bendrą visų pagrindinių ekonomikos

indikatorių dinamiką. Kiekvienas ekonominis procesas ir jo indikatoriai

turi savų ciklinės raidos ypatybių.

Ilgis. Ciklas ciklui nelygu. Yra kelių pavidalų ciklai, skiriami

pagal trukmę. Pagrindinė ciklo rūšis – verslo ciklas (marksistinėje

ekonomikos teorijoje vadinamas pramoniniu ciklu). Jo trukmė 8-10 metų.

Aptiktas ir daug trumpesnis – maždaug 40 mėnesių – ciklas, vadinamas

„gamybinių atsargų“ ciklu. Yra nustatyti ir 15-20 metų ciklai, susiję su

statybos darbų apimties pperiodišku svyravimu. Nustatytas ciklas, sietinas

su visuotiniais rinkimais valstybėje (politinis verslo ciklas). Rusų

ekonomistas N. Kondratjevas nustatė 40-50 metų cikliškumą ūkinėje veikloje,

pavadinęs tai „ilgiausiomis bangomis“.

Aštrumas – laipsnis, kuriuo ciklas auga ir tuomet krinta taip pat

negali būti numatytas. Kartais kritimas yra tiesiog ekonominis sulėtėjimas

ar susitraukimas, kartais jis klasifikuojamas kaip recesija, o kitais

kartais, kaip 1930 – aisiais, jis tampa visiška depresija. (Anot vienų

gairių, Kanados statistika recesiją pripažįsta tik tuomet, kai realaus BNP

sumažėjimas krinta du nuoseklius ketvirčius prieš “sulėtėjimą”).

Plotis ir vieta – beveik kiekviena pramonė ir kiekvienas individas

tam tikru laipsniu yra paveikiamas ciklų užimtumo ir nedarbo, dividendų,

verslo nesėkmių, kainų stabilumo ar infliacijos, lengvų pinigų ar suvaržyto

kredito formomis. Bet kai kurios pramonės šakos privalo ištverti smarkius

ciklinius svyravimus, kai tuo metu kitos pramonės šakos yra paveikiamos

nežymiai. Statyba ir pramonės šakos, gaminančios kapitalines prekes

(gamyklų įrangą, fermų mašinas, plieną) ir ilgo naudojimo vartojimo prekes

(automobilius, prietaisus, baldus) yra smarkiausiai paveikiamos recesijos,

bet įprastai patiria didžiausias apyvartas augimo periodais. Priešingai,

neatidedamų pirkimų gamintojai (maistas ir drabužiai) gali patiri pardavimų

sumažėjimą recesijų metu ir kilimus atsistatymo periodais, bet šie kitimai

yra palyginti švelnūs. Taip pat skirtingi šalies regionai patiria didesnius

arba mažesnius ciklinius svyravimus.

Galimos priežastys – vėlgi, yra daug teorijų, aiškinančių verslo

ciklo priežastis. Kai kurios jų – tokios kaip technologinės inovacijos

(pavyzdžiui, geležinkeliai, automobiliai ir kkompiuteriai, skatinantys

augimą) arba politiniai įvykiai (karai, OPEC naftos kainų kilimas ir t.t.)

– nesugeba paaiškinti, kodėl verslo ciklai atsiranda laikais, kurių metu

nebūna tokių inovacijų ar politinių sukilimų. Kitos teorijos – tokios kaip

monetariniai paaiškinimai, kurie priskiria kredito augimą ir mažėjimą

cikliniams svyravimams, demografinės teorijos (didelis gimstamumo bumas

sekęs stagnacinį ekonominį senstančios populiacijos periodą) – yra iš

dalies tikėtinos.

Galima priežastis – greičiausiai geresnis verslo ciklų paaiškinimas

randamas disbalanse ir dislokacijoje tarp gamybos ir vartojimo. Ši teorija

teigia, jog augimas yra sukeliamas pirmiausia, kuomet vartotojai ima pirkti

įvairias prekes, tai veda gamintojus investuoti į inventorių, gamyklas ir

įrangą. Paklausa tebeauga, toliau skatindama kapitalui imlią gamybą. Galų

gale išsiplėtusi gamyba viršija paklausą. Atsiranda nedarbas, kuris tuo

pačiu sumažina paklausą ir reikalauja naujos kapitalinės įrangos. Kuomet

ekonomika lėtėja, paklausa, gamyba ir kainos krinta toliau. Vėliau, kuomet

kapitalinės atsargos (capital stock) susidėvi ir vartotojų paklausa ilgai

atidedamiems pirkiniams ima taisytis, yra sudaromos sąlygos kitai augimo

fazei.

Išvados – su verslo ciklų priežastimis, trukme ir aštrumu vis dar

netobulai suprastais, kiekvienas turėtų apsieiti su ypatingu atsargumu

siejant verslo ciklo pokyčius su vertybinių popierių kainų pokyčiais. Bet

kai kurie bandomieji pasiūlymai bus vėliau pasiūlyti.

Ūkinės veiklos apskritai ir konkrečių jos pasireiškimų periodinis

svyravimas – cikliškumas – neabejotinas. Tačiau tų svyravimų priežastys

toli gražu dar nėra ištirtos.

Ciklo stadijos (fazės)

Periodiškas ekonominių procesų svyravimas apibūdinamas atskirų ciklų

stadijų

charakteristikomis. 1 paveiksle parodytos keturios verslo ciklo

fazės. Ekonomikoje pakilimą keičia nuosmukis. Tarpiniai taškai – tai verslo

aktyvumo lūžis ir viršūnė. Nacionalinis ekonomikos tyrimo biuras nustato,

kada įvyksta šios fazės. Pakilimas nebūtinai turi baigtis aukštu klestėjimo

bei užimtumo lygiu. Kartais viršūnė dar nepasiekiama, o jau vyksta naujas

nuosmukis.

1 pav. Verslo ciklas

[pic]

Krizė (lūžis, depresija). Tai žemiausia (potencialaus nacionalinio

produkto atžvilgiu) eilinio ciklo stadija. Jos metu išaugo nedarbas, o

paklausa gerokai atsilieka nuo gamybinių pajėgumų. Verslo pajamos ir pelnas

smukę, dalis firmų patiria nuostolių. Paskatos investicijoms silpnos. Jei

toks cciklo „įdubimas“ yra gilus ir užtrunka ilgą laiką, jis vadinamas

depresija. Pavyzdžiui, Pasaulinė depresija buvo 1929-1933 m. Jai būdinga:

1. Aukštas nedarbo lygis. Daugelyje šalių – Kanadoje, Prancūzijoje,

Vokietijoje, Italijoje ir kitose – 1933 m. nedarbo lygis sudarė 15

proc. bendro darbingų gyventojų skaičiaus.

2. Plataus vartojimo reikmenų kainų kitimas. Nuo 1929 m. iki 1932m.

kviečių, cukraus, konservų, arbatos kainos sumažėjo 50 proc.,

medvilnės ir šilko – daugiau nei 60 proc., kaučiuko – 75 proc. Mažai

išsivysčiusioms šalims, kurių ekonomika priklausė nnuo plataus

vartojimo prekių, pirmiausia žemės ūkio produktų, eksporto, tai buvo

tikra nelaimė.

3. Pramoninės gamybos mažėjimas. Vien tik per 1930 m. pramonės gamyba

sumažėjo Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir Japonijoje apie 8 proc.,

Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje – beveik 15 proc., JJAV – apie 20

proc.

Sumažėjo tiek plataus vartojimo reikmenų, tiek pramoninių prekių

paklausa. Tačiau pramoninių prekių kainos nekrito taip staigiai kaip

plataus vartojimo reikmenų kainos. Pirmiausia sumažėjo jų gamyba.

Galima nurodyti dvi pagrindines priežastis:

a) daugelis gamintojų veikia netobulos konkurencijos rinkose, jų

parduodamų produktų kainos yra kontroliuojamos;

b) mažėjant paklausai, gamintojai mažina gamybos apimtis, bet ne

kainas. Jeigu bus sumažinta kaina, tai gali pritrūkti pinigų

išmokėti darbo užmokestį, padengti medžiagų, žaliavų pirkimo

išlaidas. Tačiau mažinant gamybos apimtį, galima atleisti iš

darbo samdomus darbuotojus, mažiau pirkti medžiagų bei įrengimų

ir tokiu būdu išvengti nuostolių. Priešinga situacija susidaro

žemės ūkyje, kur dažniausiai žemę įdirba patys savininkai. Jeigu

fermeriai mažina gamybos apimtis, tai jie santykinai mažai

apriboja išlaidas. Jiems nėra alternatyvos ir jjie priversti

dirbti už bet kokio dydžio kainas. Nesumažinus gamybos apimčių,

žemės ūkio produktų kainos žymiai sumažėja.Pavyzdžiui, JAV

vidaus rinkoje automobilių ir žemės ūkio mašinų kainos 1929-1933

metais sumažėjo 10 proc., nors jų gamybos apimtys sumažėjo kur

kas daugiau.

4. Tarptautinės prekybos žlugimas.

Faktiškai tarptautinės prekybos apimtys mažėjo sparčiau negu vidaus

gamybos. Visur, o ypač Japonijoje, Vokietijoje, Italijoje, sumažėjo BNP

dalis, prilygstanti importui. Tokiu būdu, depresija pasižymėjo akivaizdžia

priešingybe ilgalaikei istorinei tendencijai: per paskutiniuosius 250 metų

BNP dalis, prilygstanti importui, vis didėjo. (Ekonomiškai išsivysčiusių

šalių iimporto apimtis vidutiniškai išaugo beveik dukart. Per pastarąjį

laikotarpį panašiai didėjo ir BNP.)

Kodėl didžioji depresija buvo pasaulinė? Kaip nekeista, dėl jos

priežasčių ginčijamasi dar ir dabar. Viena aišku – valstybių ekonomikos yra

tampriai susiję tarpusavyje. Jei vienoje iš jų sumažėja bendrasis

nacionalinis produktas bei nacionalinės pajamos, tai tuo pačiu sumažėja ir

importas. Kada žmonės gauna mažesnes pajamas, jie mažiau perka prekių, am

tarpe ir importinių. Visa tai reiškia, jog kitose valstybėse sumažėja

eksporto apimtis. Taip ir prasideda sunkūs laikai valstybėse.

Pasaulinė depresija turėjo ir gilių politinių pasekmių. Depresija

Vokietijoje buvo veiksniu, palengvinusiu Hitleriui kelią į valdžią. Mat jis

žadėjo pilną užimtumą ir pergalingą karą.

Didžioji depresija padėjo atsirasti šiuolaikinei makroekonomikai. Ir

politikai, ir ekonomistai, ir visuomenė visaip stengiasi, kad 1930-ųjų metų

depresija nepasikartotų. Kol kas tai pavykdavo.

Krizė reiškia ryškų ekonominės konjunktūros lūžį, kuris visuomet

sąlygoja gamybos nuosmukį, nedarbo augimą, bankrotus, dar labiau

gilinančius krizę. Priežasčių, sukeliančių krizes, aiškinimas yra

ekonominių teorijų dalykas. Čia išskiriamos tokios trys pagrindinės

kryptys:

1. Klasikinė liberalinė mokykla, pateikianti nevykusių žmogaus, valdžios

elgsenos atsitiktinumą kaip ekonomikos natūralaus reguliavimo

mechanizmo pažeidimo priežastį. Šios mokyklos išvados grindžiamos

statiška ekonominės pusiausvyros koncepcija, nenagrinėjant ekonominės

sistemos vystymosi dinamikos.

2. Neoliberalinė – vienija teorijas, pagrįstas ekonominio gyvenimo

dinamine analize. Šios teorijos susieja ekonominių krizių plėtojimąsi

su objektyviai egzistuojančiais veiksniais, pažeidžiančiais ekonominę

pusiausvyrą. Ieškant tokių vveiksnių, buvo kuriamos įvairios

anticiklinės politikos strategijos, pateisinamas valstybės kišimasis į

ekonomiką.

3. Marksistinė analizė. Vokiečių filosofas K. Marksas (Marx, Karl, 1818-

1883) supriešino ikikapitalistines krizes (kilusias dėl nepakankamos

gamybos apimties) ir kapitalistines krizes, kylančias dėl prekių

perprodukcijos. Krizių priežastis, viena vertus, pasak jo, buvo

atotrūkis tarp gamybos priemonių objektyvios raidos ir atitinkamo

kapitalo kaupimo, o kita vertus – rinkos paklausos, nusakomos pajamų

paskirstymu ir vidutinės pelno normos, judėjimas.

Pagyvėjimas (pakilimas). Tai stadija, einanti po krizės ar

depresijos, kada gamyba pradeda augti.

Dažnai būna dvi pakilimo fazės. Pirmoji yra atsigavimo periodas,

kuomet vėl pasiekiamos ankstesnio recesinio periodu prarastos gamybos

apimtys. Antroje fazėje augimas viršija ankstesnius rodiklius.

Atsistatymo pradžioje palūkanų normos, atlyginimai ir inventoriaus

kaštai yra pakankamai žemi, kad sudarytų produkcijos vieneto gamybos kaštus

žymiai žemesnius už pardavimo kainas. Taigi pelnai auga net gi esant

sumažintoms gamybos apimtims. Ekonominė veikla auga su atnaujintomis

vartotojų išlaidomis ir namų statyba. Paklausos augimas verčia pramonę

didinti gamybos apimtį ir užimtumą. Akcijų kainos jau auga greitai.

Vis daugiau ekonomikos sektorių įsijungia į augimą. Apdirbamosios

pramonės pošakiai ima gaminti daugiau ilgo naudojimo prekių, stiprėja

statybos ir, tariant pasaulinį atsigavimą, greitai plečiasi eksporto

rinkos. Plūduriuojantis ūkis atsispindi augančiame vartotojų ir verslo

pasitikėjime.

Šios atsistatymo fazės metu yra nedidelis poreikis kapitalinių

investicijų išplėtimui. Verslininkai pakelti gamybos apimties išaugimą, bet

panaudojant nenaudojamas gamyklas iir įrengimus. Su žema panaudojimo

galimybe, yra nedidelis aukštyn nukreiptas kainų spaudimas, verslininkų

paskolų paklausa vis dar silpna, palūkanų normos išlieka žemomis. Auga

užimtumas, bet vis dar laikosi aukštas nedarbo lygis, kuris žemina darbo

jėgos kaštus.

Antroje augimo fazėje ūkis juda link ankstesnės viršūnės. Infliacija

vis dar žema, bet kai kuriuose sektoriuose nuosaikiai auga. Verslininkai

pritaikė inventorių prie didesnės paklausos ir ima matytis pajėgumų

apribojimai. Įvairiose pramonės šakose dėl padidėjusios paklausos

kapitalinių išlaidų padidėjimai tampa būtini pajėgumų išplėtimui. Gamyklų

ir įrengimų plėtimasis tampa būtinu tam, kad išvengti trūkumų.

Korporaciniai pelnai auga akcijų rinka tampa stipria.

Viršūnė (bumas). Nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia, ja

pasiekia potencialaus nacionalinio produkto lygį. Atsiranda įtampa darbo

rinkoje, ypač ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos. Gali kilti deficito

požymių ir medžiagų bei žaliavų rinkoje. Tolesnis gamybos augimas darosi

nebegalimas be didesnių investicijų; investicinės išlaidos auga, gerokai

padidinamos laisvų pinigų paklausą. Kadangi investavimas reikalauja tam

tikro laiko, padidėjusi paklausa pirmiausiai sukelia produkcijos kainų

augimą. Stinga vis daugiau rinkos prekių, kainų kilimas sąlygoja gamybos

kaštų augimą. Bet kokia ūkinė veikla dėl kainų kilimo yra pelninga,

nuostoliai ir bankrotai labai reti.

Nuosmukis (recesija). Po to, kai ekonomika parėjo aukščiausią

pakilimo tašką, vyksta gamybos mažėjimas. Jis prasideda prekių ir paslaugų

realizavimo mažėjimu; lėtėja gamybos vystymosi tempai, vėliau gamyba visai

nustoja didėti, ji net gali mažėti absoliučia išraiška. Sumažėjus

paklausai, nebeauga gamyba, sumažėja ir užimtumas.

Šeimų pajamos taip pat

ima mažėti, ir tai dar labiau mažina visumines išlaidas. Krenta ir

rentabilumas, nyksta naujų investicijų motyvai. Mažesnės tampa ir paskatos

atnaujinti įrengimus.

Smukimo procesas paprastai būna gana greitas ir retai kada tęsiasi

ilgiau nei metus. Bet kol smukimas galutinai pasibaigia, dauguma ekonominių

indikatorių pradeda gerėti, pranešdami apie naujo ekonominio ciklo

slenkstį.

Pažymėtina, kad joks ciklas nesikartoja, kiekvienas skiriasi ir savo

bendrąja trukme, ir atskirų stadijų ilgumu, ir kitimo ar pakilimo „gilumu“

bei „aukštumu“, ir tuo, kaip pereinama iš vienos stadijos į kitą. Pokario

metu nacionaliniuose rrinkos ūkiuose ciklinių svyravimų amplitudės sumažėjo.

Nuosmukio ekonominiai kaštai

Kai ekonomika patenka į nuosmukį, negrįžtamai prarandama gamybos

potenciali apimtis. To laiko, kurį bedarbiai praleido dykinėdami, jau

nebegalima sugrąžinti. Be to, bedarbiai kenčia materialiai ir moraliai.

Nedarbas – tai ne tik nepagaminta produkcija, bet ir žmonių demoralizacija.

Harvis Berneris iš Džonsono Hopkino universiteto nustatė, kad nedarbas ir

kitos ekonomikos problemos veikia žmonių sveikatą ir psichiką, trumpina jų

gyvenimą. Pranešime JAV Kongresui jis teigė, kad nedarbas ir dar trys

faktoriai siejasi su mirtingumu.

Tai mažesnis dalyvavimas darbo rinkoje, trumpesnė ddarbo savaitė ir

padidėjęs bankrotų skaičius. Ekonominė nelygybė veda į blogesnę dvasinę

būseną, mažesnę gerovę, žmogžudysčių, nusikaltimų, psichinių ligų

gausėjimą. Pranešime pateikiami nauji duomenys apie ryšį tarp blogos

ekonomikos būklės ir alkoholizmo, rūkymo, narkotikų vartojimo, skyrybų

skaičiaus ir vienišų žmonių skaičiaus augimo.

JAV duomenimis nuo 11993 iki 1994 m. nedarbas civilių darbo išteklių

rinkoje padidėjo nuo 4,9 iki 5,6 proc. Pavyzdžiui, 1994 m. mirties atvejų

dėl širdies ir kraujagyslių ligų padaugėjo 2,8%, mirties atvejų dėl kepenų

cirozės – 1,4%, savižudybių – 1,0%, gydymų psichoneurologinėse ligoninėse –

6,0%, nusikaltėlių suėmimais – 6,0%, smurtiniai užpuolimai – 1,1%. Taigi

šie skaičiai rodo, kaip nedarbas sukelia mirtingumą dėl priežasčių, siejamų

su dvasine įtampa, bei padidina nusikaltimų skaičių. Šią statistiką

negalima laikyti įrodymu, bet greičiau tai perspėjimas: bloga ekonomikos

būklė gali pakenkti sveikatai.

Bendros gamybos apimties sumažėjimas vadinamas BNP atotrūkiu.

Skirtumas tarp BNP apimčių buvo labai didelis Didžiosios depresijos metu,

taip pat 1981-1982 ir 1981-1985 metais. Pastaraisiais metais BNP atotrūkis

sudarė 6%. Vertinant 1982 m. kainomis, nuostolis dėl BNP atotrūkio sudarė

1000 milijardų dolerių, arba kiekvienam JAV piliečiui po 4000 dolerių. (Yra

ir kkiti skaičiavimo metodai, o jų rezultatai gali skirtis.)

BNP atotrūkis – tai kiekis, kurio faktinis BNP yra mažesnis už

potencialųjį BNP.

2 paveiksle matome, kad BNP gali būti ir didesnis už potencialųjį

BNP. Taip buvo 1968-1969, 1972-1973, ir 1978 metais. Tai gali sukelti

sumaištį. Tačiau ekonomika gali labai suaktyvėti, nors ir neilgam. Tokie

pakilimai turi neigiamą poveikį, kadangi pagreitėja infliacija.

2 pav. Verslo ciklas ir ilgalaikė tendencija

[pic]

Vertybinių popierių kainų pokyčiai verslo cikle

Praeityje verslo ciklai sutapdavo su paprastųjų akcijų bei palūkanų

normų kitimais (tai ppagrindinis tiesioginės skolos vertybinių popierių

(straight debt securities) ir privilegijuotųjų akcijų kainą nustatantis

determinantas). Jeigu nieko ateityje nėra užtikrinto, tai tuomet kaip

verslo ciklai gali įtakoti vertybinių popierių kainas?

Paprastosios akcijos

Paprastųjų akcijų kainos paprastai auga prieš ir per verslo augimo

periodus, nes pelno viltys stiprėja, kurios veda arba prie didesnių

dividendų, arba stambesnių sulaikytų ar reinvestuotų pajamų (aukštesnės

akcijų buhalterinės vertės), arba prie abiejų iš karto. Investitoriai,

siekiantys pajamų ar kapitalo prieaugio šių verslo ciklo augimo metu turi

naudos iš paprastųjų akcijų nuosavybės.

Nors aukščiau pateikta koncepcija yra paprasta, yra daug laiko

nustatymo sunkumų. Dėl vilčių įtakos paprastųjų akcijų kainos dažnai numato

ciklo krizės tašką. Jos gali imti kilti tuo metu, kuomet sąlygos verslui

yra vis dar prastos ir prieš realaus ekonominio augimo atnaujinimą. Yra

labai sunku patikimai įvertinti šio laikotarpio trukmę. Viename

ilgalaikiame JAV tyrinėjime buvo nustatyta, kad paprastųjų akcijų kainų

pokyčiai yra linkę būti nuo 5 iki 9 mėnesių prieš ciklinius kitimus versle,

bet šiam periodui buvo daug išimčių.

Paprastųjų akcijų kainos yra linkusios mažėti verslo kritimo

laikotarpiais ir taip pat gali numatyti verslo viršūnę, t.y. kuomet

ekonominės sąlygos vis dar atrodo palankiai. Kainų mažėjimo priežastis yra

viltys gauti žemesnius pelnus, tai gali sukelti dividendų sumažėjimą bei

mažesnius korporacinių aktyvų buhalterinės vertės augimus. Susirūpinę savo

pajamomis, investitoriai parduoda paprastąsias akcijas tam, kad gautų

kapitalo fiksuotų pajamų vertybinių popierių rreinvesticijai su tikslu

palaikyti ar padidinti turto grąžą. Investitoriai, norėdami užsklęsti

kapitalo prieaugį, parduoda paprastąsias akcijas, kad realizuotų

vekselinius pelnus.

Fiksuotų pajamų vertybiniai popieriai

Fiksuotų pajamų vertybinių popierių (tiesioginės obligacijos ir

privilegijuotosios akcijos (straight bonds and straight preferred issues)

kainos reaguoja priešingu būdu į palūkanų normų pasikeitimus. Kuomet

palūkanų normos auga, obligacijų kainos krenta. Ir atvirkščiai, kuomet

palūkanų normos krenta, obligacijų kainos auga.

Verslo ciklų metu palūkanų normos kinta varijuojant ekonominei

veiklai. Augimo periodų metu, didesnė pinigų paklausa didina palūkanų

normas – kurios mažina fiksuotų pajamų vertybinių popierių kainas. Kuomet

ekonominė veikla mažėja, taip pat krinta ir pinigų paklausa. Mažėja

palūkanų normos ir kyla fiksuotų pajamų vertybinių popierių kainos.

Atkreipkite dėmesį, jog fiksuotų pajamų vertybinių popierių kainos

paprastai reaguoja priešingai negu paprastųjų akcijų kainos. Tačiau kuomet

palūkanų normos būna ypatingai aukštos, korporacinės skolos augimo reikmėms

yra linkusios slopti ir tuomet ateities pelno galimybės nyksta. Esant

tokioms sąlygoms, tiek paprastųjų akcijų, tiek fiksuotų pajamų vertybinių

popierių kainos yra linkusios mažėti

Investavimo strategijos verslo ciklo metu

Sėkminga investavimo strategija yra galima tuomet, kai verslo ciklo

kitimo taškai gali būti numatyti prieš keletą mėnesių. Pavyzdžiui, tarkime,

kad:

Augimo fazė

• Nors verslo ciklo viršūnė dar nepasiekta, augimo periodas eina į

pabaigą, kurio priekyje laukia ekonominis smukimas.

• Akcijų rinka vis dar stipri ir auganti.Palūkanų normos pakilo ir

kredito paklausa yra didelė. KKanados bankas gali stiprinti monetarinę

politiką.

Investavimo strategija

• Nepirk paprastųjų akcijų.

• Investuok grynuosius pinigus į trumpalaikius palūkanas duodančius

popierius arba obligacijas. Kuomet veikia monetarinio apribojimo

politika trumpalaikės palūkanų normos paprastai būna aukštesnės nei

ilgalaikės normos.

Viršūnė

• Paprastųjų akcijų kainos mažėja kai yra pasiekiama einamojo ciklo

viršūnė.

Investavimo strategija

• Pradėk pardavinėti paprastąsias akcijas. Pradėk nuo tų kompanijų

akcijų, kurios yra pažeidžiamose ciklinėse pramonės šakose su aukštais

PE santykiais ir žemais pelningumais.

• Investuok į trumpalaikes obligacijas/skolos instrumentus, kurie vis

dar siūlo aukščiausius galimus pelningumus obligacijų rinkoje.

Smukimo fazė

• Yra matomos recesinės sąlygos ir ekonominės perspektyvos yra

neaiškios.

Investavimo strategija

Obligacijų laikymas yra galimas nepatiriant pajamų nuostolio. Taigi

investitorius turėtų:

• Parduoti trumpalaikes obligacijas.

• Pirkti vidutinės trukmės obligacijas.

Krizė

• Verslo ciklo krizė dar nepasiekta, bet recesijos pabaiga jau yra

jaučiama.

Investavimo strategija

• Pradėk pardavinėti ilgalaikes obligacijas. Jų kainos pakils, kuomet

nukris palūkanų normos ir kuomet palengvės kredito gavimo sąlygos.

• Pradėk pirkti paprastąsias akcijas, ypač tų kompanijų, kurios yra

ciklinėse pramonės šakose ir į kurias investitoriai žiūri nepalankiai.

Nors pateiktos strategijos supaprastina problemas ir sprendimus, šie

pasiūlymai galioja.

Ciklinių svyravimų priežastys

Visa ekonominių procesų tyrimo patirtis dar nepateikė galutinio

atsakymo į klausimą, kas konkrečiai sukelia ūkinės veiklos masto ir

intensyvumo

svyravimus. Geriausiu atveju konkretūs ciklai susilaukia

konkrečių savo kilmės paaiškinimų.

Klasikinės ekonomikos teorijos (t.y. pažiūrų, dominavusių iki

Didžiosios krizės 1929-1933 metais) požiūriu, svyravimai ūkyje kyla dėl

laikino disbalanso darbo rinkoje – darbo užmokesčio lygis pakyla per

aukštai ir darbo jėgos pasiūla dėl to ima viršyti jos paklausą, plečiasi

nedarbas. Nedarbas sąlygoja darbo užmokesčio kitimą, darbo jėgos paklausa

padidėja, gamyba vėl ima augti ir grįžta pusiausvyra. Darbo užmokesčio

lankstumas, buvo manoma, garantuoja pastovų, tik trumpam pertraukiamą

visišką užimtumą. Didžioji krizė sužlugdė tokį suvokimą.

Dž. Keinso ir jo šalininkų nuomone, eekonomikos nestabilumo priežastis

yra privačių kapitalo investicijų lygis ir jo svyravimai. Investicijų

dinamika savo ruožtu priklauso nuo visuminės paklausos struktūros ir jos

elementų kitimo.

Trečioji pozicija, aiškinanti ciklo priežastis, yra monetaristų

požiūris. Ekonomikos procesų dinamikos kaitą, teigė jie, lemia pinigų

kiekis cirkuliacijoje. Kai tas kiekis, pirmiausiai dėl valstybės pernelyg

aktyvaus tiesioginio užsiangažavimo ūkinėje veikloje, padidėja, šokteli

aukštyn vartotojiška paklausa, ekonomika netrunka peržengti visiško

užimtumo ribą ir ima kilti kainos. Įsibėgėjanti infliacija netrukus

sustabdo realaus nacionalinio produkto augimą, o vėliau sukelia ir jo

mažėjimą. Taigi ekonomikos nestabilumo pradinė priežastis – pinigų ūūkio

nestabilumas.

Tris išdėstytas pozicijas skiria metodologiniai principai bei

daugelis konkrečių argumentų ir išvadų. Kartu visos jos turi ir bendrą

savybę, kuri dominuoja šių dienų ekonomikos koncepcijose – pagrindinė

ūkinių svyravimų priežastimi laikomas visuminės paklausos kitimas. Tik

atskirais konkrečiais atvejais nacionalinio produkto deviacijų priežastis

gali būti vvisuminės pasiūlos pokyčiai.

Visuminės paklausos pokyčiai

Vartojimo (C) pokyčiai. Tai yra didžiausias visuminės paklausos

elementas. sudarantis apie du trečdalius jo apimties. Atsiribodami nuo tų

negamybinio vartojimo mastų pokyčių, kurie kyla dėl pajamų kitimo,

nustatysim kart kartėmis įsikūnijančius, tokius vartojimo pokyčio

veiksnius:

1. Vartojiškos paklausos pakitimai. Skirtingai nuo individų, vartotojų

(pirkėjų) poreikiu struktūra yra gana stabili ir keičiasi tik lėtu,

evoliuciniu būdu. Bet kart kartėmis kyla greiti ir masiniai vartotojų

skonio perorientavimai. Pavyzdžiui, OPEK šalims kelis kartus, pakėlus

naftos kainas staiga krito automobilių paklausa. Šiaip sutaupyti

pinigai neišvengiamai lieka nepanaudojami, sumažindami visuminės

paklausos apimtį, o tai savo ruožtu gamybos destabilizavimo veiksnys.

2. Palūkanų normos ir infliacijos išaugimo grėsmė. Palūkanų normos

išaugimas gali būti akstinas smarkiam ilgo naudojimo prekių pirkimo

sumažėjimui, kadangi tokios prekės paprastai perkamos kkreditan. Kita

vertus, palūkanų norma tiesiogiai susijusi su infliacija ir kinta

tiesiog proporcingai jos tempams. Todėl vartotojų išlaidos lemia ne

nominalioji, bet realioji palūkanų norma.

Kaip atskiras vartojimo išlaidų veiksnys, infliacija veikia dvejopai:

daug didesnės būsimos infliacijos laukimas sukelia didelį

išlaidavimą, siekimą įsigyti kuo daugiau prekių, kol jų kainos

nepašoko, tuo tarpu besikaitaliojantis infliacijos lygis, kaip vienas

iš didėjančio ekonomikos nestabilumo požymių, gali veikti kaip paskata

mažiau išleisti, daugiau taupyti.

3. Apmokestinimo ir pinigų išmokėjimų (transferų) pokyčiai, kad

keičiantis mokesčių llygiui, keisis ir vartojimo išlaidos. Jei

individualus pajamų mokestis sumažinamas, padidėja disponuojamos

pajamos, padidės ir vartojimas. Jei vyriausybė padidina biudžeto lėšų

srautą piniginiais pervedimais individualiems piliečiams, vartojimo

išlaidos padidėja. Tad suprantama, kad šio pobūdžio svertai (mokesčiai

ir transferiniai pervedimai – išmokėjimai) vyriausybių pirmiausia

naudojami kaip anticiklinės priemonės.

Vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugoms pirkti pokyčiai.

Vyriausybės išlaidos yra paprastai ciklinio vystymosi veiksnys tik

potencialiai – išskyrus ypatingus atvejus, pavyzdžiui, kartą, kada

vyriausybės užsakymai ginklų ir kitoms įmonėms smarkiai išauga ir kuriam

laikui „įsuka“ gamybą iki potencialaus nacionalinio produkto ribos.

Normaliomis sąlygomis šis visuminės paklausos elementas yra sąmoningai

palaikomas daugiau mažiau vienodo lygio ir keičiamas kuria nors kryptimi

nedideliu mastu ir laipsniškai.

Eksporto apimties pokyčiai. Jei šalis aktyviai dalyvauja

tarptautiniame darbo pasidalijime, eksportas, kaip ir importas, sudaro

žymią jos nacionalinio produkto dalį. Prekių ir paslaugų pardavimas

užsieniui daug priklauso nuo išorinių priežasčių: bendros ekonominės

konjunktūros pasaulyje, atskirų prekių rinkos situacijos, tarptautinių

valiutinių ir finansinių santykiu padėties, taip pat nuo vidaus veiksnių:

eksportuojamų prekių konkurencinio pajėgumo, vidinių kaštų santykio su

tarptautiniais. Žodžių, atviroje ekonomikoje eksportas yra svarbus

cikliškumo veiksnys.

Investicijų svyravimai

Investicijos yra itin nesuvaldomas ir didele amplitude besikeičiantis

reiškinys. Ilgo laikotarpio atveju galima nustatyti, kad investicijos

susijusios su bendruoju nacionaliniu produktu ir keičiasi atitinkamai jo

kitimui. Tai leidžia daryti išvadą, kad investicijos ir jų svyravimai

labiausiai lemia nacionalinio produkto kūrimo ciklus iir jų konkrečius

parametrus. Todėl investicijų veiksnį reikia panagrinėti atskirai.

Investicijos ir jų kitimo priežastys. Investicinių išlaidų grupę

sudaro trys pagrindiniai elementai: gamybinių atsargų (įskaitant gatavos

produkcijos atsargas) formavimas, pagrindinio gamybinio kapitalo formavimas

ir gyvenamųjų namų statyba.

Investicijos į gamybines atsargas. Kiekio atžvilgiu gamybinių atsargų

papildymas visada sudaro nedidelę dalį investicinių išlaidų. Tačiau

didžiulis šios rūšies lėšų judrumas, jų kintamumas daro investicijų

apimčiai nemažą poveikį. Nustatyta, kad atsargų dinamika susijusi su

produkcijos realizavimu. Augant produkcijos pardavimui, firmos siekia

turėti didesnes gatavos produkcijos atsargas ir atvirkščiai. Šiaip

produkcijos realizacijos svyravimai čia pat sukelia investicijų svyravimus.

Investicijos į gamybines atsargas susijusios ir su palūkanų norma.

Kuo ji aukštesnė, tuo brangiau atsieina atsargų didinimas, nes jis „suriša“

papildomas pinigines lėšas. Todėl, kuo aukštesnė palūkanų norma, tuo

stipriau veikia paskatą neplėsti atsargų įmonėse. Besikeičiant palūkanų

normą veikia kaip investicijų į atsargas didinimo veiksnys.

Investicijos į gyvenamųjų namų statybą. Išvystytose šalyse šeimų

išlaidos gyvenamųjų namų statybai sudaro žymią dalį BNP – 3-6%, o visose

investicijose (išskyrus vyriausybės daromas) – nuo 20 iki 35 procentų jų

apimties.

Naujų gyvenamųjų namų statyba praktiškai visa yra finansuojama iš

bankų paskolų, gautų pastačius normą ir užstačius sklypą (ipotekinis

kreditas). Palūkanos už kreditą paprastai sudaro daugiau kaip pusę namo

savininko mokamų už paskolą metinių įnašų. Palūkanų normos kitimas veikia

šios rūšies investicijas. O pagrindinis investicijų į gyvenamuosius namus

ir butus veiksnys – ššeimų pajamos. Todėl pradėtų naujų gyvenamųjų namų

skaičius yra vienas iš ekonomikos „savijautos“ rodiklių.

Investicijos į pagrindinį kapitalą. Šią investicijų rūšį sudaro

piniginių lėšų panaudojimas įrenginiams ir kitoms darbo priemonėms įsigyti

bei ūkinės paskirties objektų statybai. Tai pati didžiausia investicinių

išlaidų dalis. Kaip ir gyvenamųjų namų statyba, investicijos į pagrindinį

kapitalą pirmiausia priklauso nuo investitoriaus pajamų, šiuo atveju – nuo

firmų nepaskirstymo (t.y. neišdalinto akcininkams) pelno. Kuo didesnis

nepaskirstytas pelnas, tuo didesnės firmos investicijos. Kitas veiksnys –

palūkanų norma. Didžioji dalis investicijų į gamybą daroma iš skolintų

lėšų. Trečias gamybinių investicijų veiksnys yra nacionalinių pajamų

pakitimai, kurie sąlygoja visuminės paklausos pokyčius.

Akseleratoriaus principas

Multiplikatoriaus principas teigia, kad investicijų pokyčiai sužadina

stambų papildomų pajamų ir vartojimo išaugimą. Bet pajamų bei visuminės

paklausos kitimas turi ir kitų, ne nuo investicijų priklausančių veiksnių.

Ar dėl jų pasikeitusi paklausa nepaveiks investicijų apimties?

Taip, paveiks. Tai liudija akseleratoriaus principas (ekonomikos

moksle jis reiškia, kad kiekvienas pajamų, paklausos ar produkcijos

padidėjimas ar sumažėjimas sukelia reprodukcijos procese reliatyviai

didesnį kapitalo investicijų padidėjimą ar sumažėjimą). Taip atsitinka

todėl, kad gamybos įrengimų gamyba ilgai trunka, o tuo pačiu laiku, kuris

praeina nuo papildomų įrengimų paklausos atsiradimo iki jų pagaminimo,

nepatenkinta paklausa skatina plėsti jų gamybą daugiau, negu reikia

pirminei paklausai patenkinti. Akseleratoriaus principas apibūdina gamybos

priemonių gamybos augimo poveikį visuomeninei reprodukcijai. Racionalus

akseleratoriaus principo elementas yra tai, kad jis leidžia nusakyti

kai

kurias technines pagrindinių gamybos priemonių atkūrimo ir išplėtimo

proporcijas, atvaizduoti investicijų dinamikos pakitimus, pereinant iš

vienos ciklo fazes į kitą. Taip realaus kapitalo dydžio ir vartojimo prekių

gamybos lygio yra tiesioginis ryšys: išaugęs vartojimas sukelia papildoma

pagrindinio gamybinio kapitalo (grynųjų investicijų) poreikį.

Labai svarbu yra tai, kad jei vartojimo išlaidos yra nepastovios, tai

dėl akseleratoriaus jų svyravimas veikia kaip įsiūbuojantis veiksnys

nacionalinio produkto gamyboje. Pavyzdžiui, vartojimui sumažėjus tik 5

milijonais dolerių, bendrosios investicijos gali sumažėti net iki 25

milijonų dolerių ir bendras nacionalinis produktas taip pat žymiai sumažės.

Realiame gyvenime tokio griežto ryšio tarp investicijų ir vartojimo

nėra, bet pats principas visada veikia.

Ūkinės veiklos (verslo) ciklo indikatoriai

Akivaizdus ūkinės veiklos cikliškumas, jo sukeliamos ekonominės ir

socialinės problemos skatina užsiimti intensyviais tyrimais ieškant

tiksliausių ciklinių pakitimų požymių. Gebėjimas numatyti kiekvienos ciklo

stadijos (fazės) laiką ir mastą leistų imtis atitinkamų priemonių ir

sušvelninti nenumaldomus ūkinės veiklos aktyvumo posūkius. Galų gale, jei

ekonomikos teorija turi skirtis nuo meno, būti mokslu, ji privalo sugebėti

numatyti ūkinių procesų tėkmę.

Žinoma, kad ir bet kuris žmonių veiklą tiriantis mokslas, ūkio

teorija nniekada negalės pateikti tikslių duomenų apie įvyksiančius

reiškinius. Realus uždavinys yra toks – nurodyti būsimus pokyčius, jų

tendencijas ir padaryti tai geriau, patikimiau už neekonomistų gan dosniai

teikiamus spėjimus.

Tam tikra metodika, kurią pasitelkus galima numatyti būsimus

pakitimus, jau yra sukurta.

Paprasčiausias būdas spręsti aapie galimus verslo svyravimus – tai

orientacinių požymių (indikatorių) – tam tikrų ekonominių sekų (serijų),

kurių reikšmės padidėja arba sumažėja prieš padidėjant ar sumažėjant

nacionaliniam produktui – panaudojimas.

Ūkinės veiklos rodikliai suskirstyti į tris grupes, pagal tai, ar jie

prasideda prieš naują verslo ciklo stadiją, kartu su ja, ar po jos.

Taigi statistinės sekos atsižvelgiant į jų bei visos ekonomikos

kitimą gali būti taip grupuojamos: orientuojantys, sutampantys ir

atsiliekantys indikatoriai. Jeigu šias sekas sujungti tam, kad suformuoti

“sudėtinę” seką, kuri yra “lygi”, eliminuojanti nepastovius svyravimus,

gautume indeksą, kuris dar labiau kinta nei jo sudedamos dalys.

Tie rodikliai, kurių reikšmės krenta prieš ciklus pasiekiant savo

viršutinį tašką ir kyla ciklui atsidūrus savo papėdėje, vadinami

orientuojančiomis sekomis (serijomis). Rodikliai, kurių reikšmės krenta

ciklui pasiekiant viršūnę ir kyla ciklui esant papėdėje, vadinami

sutampančiomis sekomis, o ttie rodikliai, kurių reikšmės mažėja ciklui

praėjus viršūnę ir kyla po to, kai ciklas išsiropštė iš papėdės, vadinami

atsiliekančiomis sekomis (serijomis).

Orientuojantys indikatoriai yra naudingiausi ir plačiausiai naudojami

verslo ciklo indikatoriai, nes numato pokytį. Orientuojantys indikatoriai

numato ekonomikos kryptį, nes jie yra indikatoriai to, ką verslininkai ir

vartotojai faktiškai pradėjo gaminti ir kur leisti pinigus. Tarp pačių

svarbiausiųjų orientuojančių indikatorių yra statybų pradžių duomenų sekos

ir nauji perdirbėjų užsakymai, ypač ilgo naudojimo prekėms (kurios nurodo

vartotojų pirkimų lygius tokioms prekėms kaip automobiliai ir prietaisai).

Kiti apima pelno pokyčius (kurie aaugdami generuoja pasitikėjimą ir

optimizmą ir krisdami siūlo būti atsargiems), prekių kainas (kurios

atspindi augančią arba krentančią žaliavų paklausą), vidutinį skaičių darbo

valandų savaitėje (kurios kyla gamybos apimties lygio ir numato užimtumo

pokyčius), akcijų kainas ( kurios nurodo kintančius pelnų lygius) ir pinigų

srautus (kurie nurodo likvidumą).

Kanados Statistikos departamentas (Statistics Canada) sudarė Kanados

sudėtinį orientuojantįjį indeksą (Canadian Composite Leading Index). Buvo

pasirinktos indekso sudėtinės dalys, nes jie pastoviai orientuodavo į

praeities verslo ciklų kitimus. Buvo apimti visi pagrindiniai ekonomikos

sektoriai, kurie galėtų sukelti verslo ciklo pokytį. Indeksas skaičiuojamas

kas mėnesį ir būna dviejų versijų – “faktinis” bei “išlygintas”. Išlyginta

versija padidina indikatorių patikimumą, nors ji sumažina orientacinį laika

dviem ar trimis mėnesiais. Indeksas susideda iš dešimties ekonominių

indikatorių:

Finansiniai

• Akcijų kainos – TSE 300 Sudėtinis indeksas

Šis indeksas atspindi laukiamus ateities pelnų lygius.

• Reali pinigų pasiūla (M1)

Pinigų pasiūlos pokyčiai dažnai būna pirmiau BNP pokyčių.

Eksporto

• JAV Sudėtinis orientuojantis indeksas

Bandoma nustatyti Amerikos paklausą Kanados eksportui.

Apdirbamoji pramonė

• Nauji ilgo naudojimo prekių užsakymai

Šios pramonės šakos gamina pagrindinai pagal užsakymus ir todėl šis

indikatorius orientuoja visą apdirbamąją pramonę.

• Inventoriaus koeficiento didėjimas – Galutinės prekės

Jis yra jautrus įvairiems didėjimams ir taip pat yra ateities inventoriaus

poreikių indikatorius.

• Vidutinė darbo savaitė

Laiko bėgyje ji gali sumažėti ir, lėtėjant augimui, gali būti sutrumpintos

darbo valandos. Didesni darbo jėgos poreikiai gali bbūti patenkinti

pailginus darbo valandas ar dirbant viršvalandžius vietoj naujų priėmimų į

darbą.

Paslaugų

• Užimtumas versle ir paslaugų sektoriuje

Tai apima architektų ir konsultantų užimtumą, kuris dažnai auga prieš

išlaidų augimą. Taip pat apima laikinus agentūrų darbuotojus, kurie dažnai

būna samdomi plečiantis kompanijoms prieš darbuotojų, dirbančių pilną darbo

dieną, įdarbinimą.

Vartotojų

• Baldų ir elektros prietaisų pardavimai

• Kitų ilgo naudojimo prekių mažmeniniai pardavimai

Ilgo naudojimo prekių pirkimus yra lengviau atidėti arba imti juos pirkti,

atsakant į kintančias ekonomines ir kredito sąlygas, nei paslaugų ir trumpo

naudojimo prekių pirkimus. Taigi jie orientuoja į visų vartotojų išlaidų

tendencijas.

• Išlaidų namų statybai indeksas

Šis indeksas yra gaunamas iš naujai pradėtų namų statybų skaičiaus, kuris

nurodo ateities statybų lygius ir namų pardavimus, kurie savo ruožtu nurodo

ateities išlaidas keitimams bei patobulinimams.

Reikia pastebėti, kad, siekiant nustatyti verslo ciklų kitimu, yra

suprantamų problemų pasitikint sudėtiniais orientuojančiais indikatoriais.

Pavyzdžiui, išspausdinta statistikoje tendencija yra pastebima tik po to,

kai ekonomika jau pereina į kitą ciklo stadiją, kuria pranašauja pateikiama

tendencija. Kartais būna klaidingų signalų. Bet kuriuo atveju daugybė

numatomų naujų tendencijų yra neparodomos (t.y. tai gali būti pauzė,

ekonominis sulėtėjimas ar recesija). Kaip bebūtų, jeigu visi trys indeksai

rodo tą pačią tendenciją tam pačiam laiko periodui, teisingumo tikimybė yra

didelė.

Orientuojančių rodiklių sekoms priskiriamos šios duomenų eilutės –

firmų bankrutavimai (šis rodiklis, priešingai kitiems, pakyla prieš ciklui

pasiekiant viršūnę iir krenta prieš depresiją), nauji užsakymai ilgo

naudojimo prekėms, vidutinė darbo savaitės trukmė, statybos darbų apimtis,

akcijų kursas, kai kurių prekių urmo kainos ir bendrovių susiliejimai.

Sutampantys indikatoriai yra tie, kurie kinta maždaug tuo pačiu metu

ir ta pačia kryptimi kaip ir visa ekonomika. Šios sekos apima BNP,

pramoninę gamybą, asmenines pajamas ir mažmeninius pardavimus. Gali būti

naudojamas sutapimo indeksas verslo ciklų viršūnių ir krizių datų

identifikavimui.

Sutampančios sekos požymiai būdingi užimtumo, pramonės gamybos,

bendrovių pelnų, BNP ir daugeliui kitų rodiklių. Atsiliekančioji seka

susidaro nustatant tokius rodiklius, kaip mažmeninės prekybos apyvarta,

produkcijos atsargos įmonėse, asmeninės pajamos.

Atsiliekantys indikatoriai yra tie, kurie kinta po visos ekonomikos

pokyčių. Iš jų laibiausiai pastebimas yra išlaidos privataus sektoriaus

gamykloms ir įrengimams. Yra visa eilė sekų, susijusių su kapitalinėmis

išlaidomis, pavyzdžiui, verslo skolos ir tokių paskolų palūkanos, kurios

taip pat atsilieka. Kai atsiliekantys indikatoriai taip yra klasifikuojami:

nedarbo lygis, darbo jėgos kaštai ir inventoriaus lygiai.

Orientuojančiais rodikliais dažnai vadovaujasi tiek verslininkai,

tiek vyriausybės ekonominės žinybos. Deja, ne visada tie rodikliai

pasiteisina. Kartais jais vadovaujantis skelbiamas ir nepagrįstas aliarmas.

Bet vis tik jie verti dėmesio, ypač jei neapsiribojama nedideliu jų

skaičiumi.

Jei siekiama ne tik nuspėti galimą gamybos kitimą ar šoktelėjimą, bet

ir tiksliau apskaičiuoti būsimo ciklo periodo nacionalinio produkto apimtį,

naudojamasi tiesioginiais skaičiavimais. Tai daroma, detalizuojant

visuminės paklausos elementus, jų raidą būsimu periodu. Pavyzdžiui,

vyriausybės išlaidos (G)

gali būti numatytos visiškai tiksliai, nes jos iš

anksto planuojamos. Įmonininkų investicijos į pramoninį kapitalą nustatomos

kasmet apklausiant juos apie tai, kiek jie planuoja kitais metais pirkti

įrengimų ir statyti naujų gamybos objektų. (Tokia apklausa daroma daugelyje

šalių). Naujų gyvenamųjų namų statyba įvertinama pagal pasirašytus gamybos

kontraktus. Gamybinių atsargų pakitimai (taip pat investicijų elementas)

nustatomi naudojantis apklausomis ar kitais duomenimis. Pasinaudodami

nusistovėjusia vartojimo funkcija ir duomenimis apie disponuojamų pajamų

dalį BNP šiais metais, jau galima apskaičiuoti visą visuminės paklausos

dalį – jos apimtį (C+I+G).

Per pastaruosius 2-3 dešimtmečius išplito ssudėtingi, rafinuoti

ekonominio lygio nustatymo būdai, pagrįsti ekonometrinių modelių sudarymu.

Jų esmė ta, kad jie sutelkia į vieną vietą ūkio teorijos išvadas su

konkrečiais kiekybiniais matavimais. Sudaromos lygčių sistemos, kurių

kintamieji dydžiai išreiškia jau esamų procesų kiekybinius parametrus.

Ekonominių modelių dėka gaunami konkrečiais skaičiais išreikšti duomenys

apie BNP apimtį ateityje. Jie neretai tiksliai apibūdina tendencijas,

tačiau sutapti su faktine prognozuoto rodiklio reikšme gali tik

atsitiktinai.

Nedarbas

Du svarbūs nuosmukio požymiai – tai gamybos apimties sumažėjimas ir

nedarbo lygio padidėjimas. Gamybos apimties pokyčiai įvertinami,

skaičiuojant nacionalinį produktą, o bedarbystės pokyčiai – nnustatant

nedarbo lygį.

Nedarbo lygio nustatymas

Nedarbo lygį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras (Bureau of

Labor Statistics) paprastu apklausos būdu. Kadangi visų šalies gyventojų

apklausti neįmanoma, todėl apklausa apima apie 65 000 šeimų. Klausimai

pateikiami visiems šeimų nariams, kuriems sukako 16 metų, išskyrus

nedarbingus –– kalinius, psichinius ligonius ir pan. Visi apklausiamieji

skirstomi į tris kategorijas: užimti, t.y. dirba, neužimti, t.y. bedarbiai,

nedarbingi.

Dirbančiais laikomi tie, kurie dirba bent vieną valandą tą savaitę,

kai vykdoma apklausa. Bedarbiai yra visi tie, kurie visai neturi darbo ir:

a) laikinai nedirba bei laukia kvietimo dirbti; b) žada pradėti dirbti po

mėnesio; c) aktyviai ieško darbo bent jau keturias savaites. Darbo

ištekliams nepriskiriami pensininkai, stacionaro studentai, mamos,

prižiūrinčios mažamečius vaikus. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip

bedarbių procentinis dydis nuo bendro darbingų gyventojų (darbo išteklių)

skaičiaus.

Darbo statistikos biuras nedarbo lygiui nustatyti naudoja ir antrą

būdą – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių.

Pastarąjį rodiklį galima nustatyti, kaip skirtumą tarp bendro darbingų

gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus. Visą

laiką būdavo pranešamas antruoju būdu apskaičiuotas nedarbo lygis, ir tik

pastaruoju metu iimta naudoti bedarbių procentinį dydį, apskaičiuotą nuo

bendro darbingų gyventojų skaičiaus (įskaitant į jį ir kareivius). Kada

kariuomenėje tarnaujantys įskaičiuojami, tuomet bendras darbo išteklių

skaičius padidėja, o nedarbo lygis sumažėja. Tokiu būdu nustatytas nedarbo

lygis būna apie 0,1% mažesnis.

Dėl nedarbo lygio vertinimo būdų nemažai diskutuojama: 1) kai kurie

kritikai galvoja, kad oficialus nedarbo lygis yra didesnis už faktinį, nes

jei žmogus apklausos metu sako, kad jis ieško darbo, tai tuo ir patikima,

netikrinant jo tikrosios situacijos; 2) kiti teigia, kad kai darbą labai

sunku rasti, žmonės nusivilia iir nebeieško jo. Todėl jie ir nepriskiriami

darbo ištekliams. Tokiu būdu nuosmukio metais nedarbo lygis neparodo

tikrosios bedarbystės masto. Tai patvirtino ir darbo išteklių dinamikos

stebėjimai. Nuosmukio metu užimtumas auga lėtai ir kartais net mažėja, nes

žmonės nustoja ieškoti darbo. Tačiau pagyvėjus ekonominei veiklai,

užimtumas labai greitai auga. Taigi, kada darbą rasti nesunku, vis daugiau

žmonių tampa darbo ištekliais, tuo pačiu sumažindami bedarbystės mastą.

Pagaliau nuosmukio metais būna daug žmonių, kurie ne savo noru dirba

nepilną darbo dieną. Tokia dalinė bedarbystė nefiksuojama oficialioje

statistikoje, nors ji ir žinoma. Darbo statistikos biuras skaičiuoja

prarastas darbo valandas ir įtraukia jas į darbo laiko nuostolius.

Nurodytas skaičius būna paprastai didesnis, nes jis apima ne tik visiškus,

bet ir dalinius bedarbius. Neatitikimas skaičiavimuose būna didesnis

nuosmukio metu, kada didesnė dalis žmonių priversti dirbti nepilną darbo

dieną.

Dalinis nedarbas

Paminėjome tik vieną dalinio nedarbo atvejį – kai žmonės priversti

dirbti nepilną darbo dieną. Tačiau yra dar kita dalinio nedarbo forma,

atsirandanti verslininkams sureagavus į pardavimo apimčių mažėjimą.

Nuosmukio metu firmos samdomų darbuotojų skaičių nemažina staiga. Kai

ekonominis aktyvumas pradeda smukti, firmos pirmiausia atsisako

viršvalandžių. Taigi bedarbystė lėtėja lėčiau, negu mažėja gamybos mastai.

Darbdaviai nenori atleisti pastovių darbuotojų, nes jie gali įsidarbinti

kitur. Mat pagyvėjus ekonomikai, tektų ieškoti naujų darbuotojų bei juos

apmokyti. Todėl samdomi darbuotojai aprūpinami darbu nepilną darbo dieną –

jie gamina mažiau, negu galėtų. TTodėl nuosmukio metu paprastai kinta darbo

našumas (t.y. vidutinis produkcijos kiekis, pagamintas per vieną darbo

valandą. Jis apskaičiuojamas bendros gamybos apimties ir darbo valandų

kiekio santykiu).

Kai ekonomikoje veikla pagyvėja, darbo našumas labai greitai kyla.

Nors daugelis verslininkų nuosmukio metu ir sulėtina darbo tempus savo

firmose, tačiau jie, susidurdami su dalinio nedarbo problema, tuo pačiu

išsaugo darbuotojus bei įrengimus. Pasibaigus nuosmukio laikotarpiui,

verslininkai be didelių pastangų gali staiga padidinti gamybos apimtį (o

tuo pačiu ir darbo našumą).

Vadinasi, ekonominio ciklo eigoje gamybos apimtis svyruoja labiau negu

užimtumas. Kai gamybos apimtis ciklo metu sumažėja 2-3%, tai nedarbas

padidėja tik 1%. Tendencija, pagal kurią gamybos apimtis svyruoja labiau

negu nedarbas, vadinama Okun‘o dėsniu. Arthur‘as Okun‘as profesoriavo

Jeilio universitete ir buvo Prezidento Lyndon‘o Johnson‘o ekonomikos

patarėjų tarybos pirmininku.

Kas tampa bedarbiais?

Nedarbas šalies žmones paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, nedarbo lygis

paauglių tarpe yra žymiai aukštesnis negu tarp suaugusių. Bedarbių tarp

juodaodžių beveik dvigubai daugiau negu tarp baltųjų. Juodaodžių paauglių

bedarbių dar daugiau: 1982 m. Vasarą jų buvo 52%, o po sekančių penkerių

metų ekonominio klestėjimo, t.y. 1988 m., bedarbių buvo 32%. Istoriškai

moterų tarpe nedarbo lygis visada būdavo didesnis negu vyrų, bet nuosmukio

periodas šis skirtumas visada sumažėdavo. Mat tais periodais pirmiausia

darbo netekdavo vyrai, kurie dirbdavo statybose bei kituose sunkiuose

darbuose. Per 1981-1982 metų nuosmukį vyrų tarpe nedarbo lygis buvo net

didesnis negu moterų, ir ttaip tęsėsi net iki 1983 m. Vėliau vyrų ir moterų

nedarbo lygis buvo beveik vienodas.

Dar du svarbus nedarbo požymiai – kaip žmonės netenka darbo ir kiek

jie būna be darbo. Nuosmukių periodais žmonės ilgiau būna be darbo, nes jį

praradus vis sunkiau susirasti kitą. Tuo tarpu 1979-ųjų ūkio klestėjimo

metų pabaigoje mažiau negu 10% bedarbių neturėjo darbo ilgiau kaip 6

mėnesius, o 1982 m. nuosmukio pabaigoje tokių buvo per 20%.toks reiškinys

žmonėms yra labai skaudus. Net trumpalaikis nedarbas – labai sunki būsena,

tačiau ilgalaikis nedarbas – tai tikra katastrofa ir demoralizacija.

Nuosmukių periodais būtent tokio nedarbo mastai labiausiai padidėja ir

faktinė padėtis būna žymiai rimtesnė negu ta, kurią įvardija vidutiniai

statistiniai skaičiai. Pavyzdžiui, nuo 1979m. gruodžio mėn. bendras nedarbo

lygis išaugo dvigubai, t.y. nuo 6,1 mln. žm. iki 12,0 mln. žm. Tuo pačiu

metu ilgalaikis nedarbas (trunkantis ilgiau negu 15 savaičių) išaugo

keturis kartus, t.y. nuo 1,2 mln. žm. Iki 4,7 mln. žm.

Paprastai nuosmukio metu žmonės dažniau netenka darbo: jie arba

laikinai arba visai atleidžiami.neįprastu reiškiniu galima pavadinti tą

faktą, kad daugiau nei 60% sudaro prarandantys turimą darbą. Kitus 40%

bedarbių sudaro tie, kurie grįžta po priverstinės pertraukos (pvz.,

moterys, auginančios vaikus), ir tie, kurie ieško geresnio darbo. Tokių

būna nedaug, tačiau 1982 m. gruodžio mėn., kai bedarbių buvo 10,6%, net

0,8% išėjo iš darbo tą patį

mėnesį.

Kaip matome, JAV darbo ištekliai yra pakankamai mobilūs. Dauguma

žmonių pasiruošę ieškoti geresnio darbo. Dėl tokio aktyvaus mobilumo labai

sunku apibrėžti, ką galima būtų laikyti „visišku užimtumu“. Be to,

vyriausybė ir nesiekia nulinio nedarbo lygio, nes tai galima įvykdyti tik

uždraudus palikti darbo vietą tol, kol nesi susitaręs, kur eisi dirbti.

Nedarbo tipai

Svarbiausias nedarbo tipas – ciklinis nedarbas, kada nuosmukio metu

padaugėja laikinų bedarbių. Jo paaiškinimui daugiausia dėmesio ir skiriama

makroekonominėje analizėje. Be to, yra žinomi ir kiti nedarbo tipai.

Migracinis (frikcinis) nedarbas. Tai yyra laikinas nedarbas, kurį

sąlygoja ekonomikos pokyčiai, dinamiškumas. Jo priežastys įvairios.

Visada yra žmonių, kurie išėję iš vieno darbo, bet dar nepradėję

dirbti kitur, arba tik pirmą kartą ieško darbo. Yra ir tokių žmonių, kurie

nedirba dėl sezoniškumo, pavyzdžiui, užimti statybose.

Migracinis nedarbas yra praktiškai neišvengiamas. Jo galima būtų

išvengti, jeigu žmonės būtų verčiami dirbti pirmoje pasitaikiusioje darbo

vietoje. Tačiau tam tikras migracinio nedarbo lygis net yra pageidautinas.

Pavyzdžiui, žmonės paprastai neskuba susirasti darbą. Mat pirma

pasitaikiusi darbo vieta nebūtinai yra geriausia. Kai žmonės ieško rimto

bei gerai aapmokamo darbo, tai naudinga ne tik jiems. Visą tai sąlygoja ir

ekonomikos efektyvumo augimą. Taip pat yra pageidautina, kad žmonės

statytųsi namus, nors šiuo atveju kaip tik ir atsiranda sezoninis nedarbas.

JAV ekonomikos struktūra yra labai dinamiška ir besikeičianti: vienos

ūkio šakos plečiasi, kkitos mažėja. Jei kuri nors firma subankrutuoja, tai

jos vieta beveik visada užima kita ir darbingi žmonės joje gali rasti sau

darbo. Toks pereinamasis nedarbas taip pat priskiriamas migraciniam. Mat

jis tęsiasi tol, kol žmonės suranda darbą.

Struktūrinis nedarbas. Tokia bedarbystė pasireiškia tada, kai darbo

išteklių teritorinis pasiskirstymas ir kvalifikacinė struktūra neatitinka

darbo sferos reikalavimų. Taip būna, kai sumažėja kurio nors gaminio

paklausa, automatizuojama gamyba ar įvyksta kiti technologiniai pokyčiai,

vietinės firmos uždaromos ir atidaromos kituose regionuose, o taip pat kai

į darbo sferą patenka nekvalifikuoti darbuotojai.

Kai kada darbo vietos dėl gamybos pobūdžio ir ūkio struktūros

pasikeitimų uždaromos visam laikui. Štai Apalačių regione 1950-1960 metais

buvo uždaryta daug anglies kasyklų, nes vietoj anglies pradėta naudoti

nafta. Dauguma šachtininkų neteko darbo, o naują buvo galima rasti tik

kituose regionuose. Be to, reikėdavo iišmokti naujo amato. Kai Japonijoje

susiaurėjo automobilių rinka ir tuo pačiu metu buvo pereita prie

konvejerinės gamybos, tai visam laikui buvo panaikinta daugelis darbo

vietų. Pastarieji ūkiniai pokyčiai ir sąlygoja struktūrinę bedarbystę.

Suprantama, kad nėra aiškios ribos tarp migracinio ir struktūrinio

nedarbo. Jei užsidaro automobilių dalių gamykla, o netoliese pradeda dirbti

dviračių gamykla, tai darbininkams nesunku įsidarbinti. Šiuo atveju

laikinas nedarbas bus migracinis. Tačiau jei atleistiems darbuotojams tenka

ieškoti naujų darbo vietų už kokių 150 mylių, tai jie po truputi ten tikrai

persikels. Šiuo atveju esamą nedarbą galima llaikyti struktūriniu. Kitaip

bus, jei naujoji gamykla yra už 30 mylių, kur reikės važinėti. Šis atvejis

neaiškus. Mat skirtumas tarp struktūrinio ir migracinio nedarbo nėra

aiškiai apibrėžtas. Tegalime pasakyti, kad struktūrinis nedarbas skiriasi

nuo migracinio savo trukme. Struktūrinis nedarbas tęsiasi ilgiau, nes

reikalauja gyvenamosios vietos pakeitimo arba kvalifikacijos įgijimo, kas,

savo ruožtu, trunka ilgiau.

Struktūrinis nedarbas yra sudėtingesnė socialinė problema, nes jis

trunka ilgai ir, be to, sukelia žymesnes neigiamas pasekmes. Nežiūrint to,

jis gali būti ir pageidautinas. Atsiradus tranzistoriams, būtų juokinga

saugoti darbo vietas stiklo pramonėje bei reikalauti, kad ir toliau radijo-

televizijos aparatūroje būtų naudojamos lempos. Tačiau pastarieji ūkio

struktūriniai pokyčiai tikrai skaudžiai paliečia darbuotojus, todėl

vyriausybė privalo jais pasirūpinti, , pavyzdžiui, apmokėdama

kvalifikacijos kėlimo ar naujos įsigijimo išlaidas. Visuomenė laimi, jei

įdiegiama moderni tranzistorių gamybos technologija, todėl ji gali

pasirūpinti tais stiklo pramonės darbuotojais, kurie dėl šių struktūrinių

pokyčių nukenčia.

Visiškas užimtumas

Visai išvengti nedarbo ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina. Nedaug

kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kada įdarbinimas vyktų prievartos būdu.

Todėl reikalinga tiksliai apibrėžti visiško užimtumo sąvoką, nes nedarbo

lygis negali būti nulinis. Paskutiniaisiais šio amžiaus dešimtmečiais

prasidėjo plati diskusija apie tai, koks galėtų būti nedarbo lygis ir ką

reiškia „visiškas užimtumas“.

Jei nedarbo lygis yra nedidelis – 9%, 10% ar daugiau, tai spartus

ekonomikos išplėtimas situacija pagerintų. Bendra gamybos apimtis ir

užimtumas didėtų lygiagrečiai. Be to, ekonomikos iišplėtimas sąlygotų

produktyvumo kilimą, nes, visų pirmą, į ūkinę veiklą būtų įjungti tie

įrengimai ir darbuotojai, kurie iki tol nebuvo pilnai panaudojami.

Tačiau toliau plečiant gamybą ir mažėjant nedarbo lygiui, gali

atsirasti kitų problemų. Gamintojai samdo vis daugiau darbuotojų tol, kol

didėja paklausa jų produkcijai. Tačiau paklausos didėjimas gali sukelti

infliaciją. Vadinasi, vienas iš visiško užimtumo apibrėžimų būtų tokia

ūkinė situacija, kai nedarbo lygis ir infliacija yra kiek įmanoma mažesnių

mastų.

Kaip matome, visiško užimtumo negalima apibrėžti skaičiais. Jis

priklauso nuo situacijos darbo rinkoje ir visoje ūkinėje sistemoje.

Pavyzdžiui, jeigu vyksta dideli technologiniai pasikeitimai, nustojama

gaminti daug produktų, tai ir migracinio ir struktūrinio nedarbo lygis gali

būti aukštas.

Per septintąjį dešimtmetį JAV vyriausybė iškėlė uždavinį sumažinti

nedarbą iki 4%. Ekonomistai manė, jog tai galima laikyti visišku užimtumu.

Tikslas buvo pasiektas 1966 m., o 1969 m. nedarbo lygis sumažėjo net iki

3,5%. Tačiau pradėjo reikštis infliacija, ekonominė sistema susilpnėjo,

ypač dėl didelių vyriausybės išlaidų karui Vietname.

Aštuntajame dešimtmetyje JAV vyriausybė turėjo daug vargo su sparčiais

infliacijos tempais, nors nedarbo lygis tesudarė 4,9%. Prasidėjo kalbos,

kad 4% bedarbystė yra nereali, kad ji gali trukti neilgai. Tuo metu

padidėjo migracinio ir struktūrinio nedarbo lygis. Situaciją apsunkino

besikeičiančios naftos kainos. Viskas baigėsi tuo, kad buvo pakeistas

visiško užimtumo lygis. Jo riba buvo pakelta iki 5,5% ar net 6,5%.

1988 m. bedarbystė nukrito iki 5,5%, oo infliacijos augimas buvo

apribotas griežtomis ekonominėmis priemonėmis. Visiško užimtumo sąvoka JAV

dabar atitinka 5%-5,5% nedarbo lygį.

Taigi padarėm išvadą, kad visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo

lygis žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo.

Išvados

Ekonominis ciklas – besikartojantis gamybos judėjimas, kuris

nuosekliai praeina keturias fazes: krizę (gamybos sumažėjimas) – depresiją

(gamybos sustingimas po jos apimties sumažėjimas) – atgijimą (priekrizinės

gamybos apimties pasiekimas) – pakilimas (gamybos apimties didėjimas).

Ekonominis ciklas, arba verslo aktyvumo ciklas, yra būtinas rinkos

ekonomikos elementas. Kaip taisyklė, rinkos konjunktūrą nulemia verslo

aktyvumo sferos išsiplėtimas ar susiaurėjimas. Paskutinės išsiplėtimas

prasideda nuo sujudėjimo, tokioje formoje kaip naujų kontraktų pasirašymas,

paklausos padidėjimas, kas nulemia gaminių bei paslaugų apimties

padidėjimą. Tam tikroje ekonominės raidos stadijoje verslo aktyvumas

susiaurėja: rėčiau sudaromos prekybinės sutartys, sumažėja prekybinių

operacijų apimtis, vykstančių kaip į kreditą, taip ir už grynus pinigus.

Kaip to pasekmė, gaminių ir paslaugų apimtis žymiai sumažėja. Po gamybos

apimties sumažėjimo, kaip taisyklė, eina ilgas sustingimo periodas.

Laiko intervalas, per kurį iš pradžių gamyba padidėja, vėliau

sumažėja, prasideda depresija ir, pagaliau, vėl gamybos sujudėjimas, ir yra

verslo ciklas rinkos ekonomikos raidoje. Ciklinės rinkos ekonomikos raidos

esmė yra gamybos priemonių amortizacija. Klasikinio kapitalizmo sąlygomis

vidutinė ciklo trukmė būdavo 12-15 metų, kas sutapdavo su pagrindinio

kapitalo aktyviosios dalies (staklės, įrengimai) eksploatavimo terminais.

Monopolizavimas, valstybės reguliavimo sustiprinimas bei mokslinis ir

techninis progresai iš esmės pakeitė ciklą. Visų pirmiausia jo

trukmė

sumažėjo iki 3-5 metų, kas yra susiję su mokslinių-techninių progresu,

sustiprinusių pagrindinio kapitalo moralinio nusidėvėjimo vaidmenį, ir

ekonominio vystymosi valstybės reguliavimu, nukreipiamu į krizės ir

depresijos fazių sumažėjimą, bei atgijimo ir pakilimo fazių pailginimą. Tam

valstybė paruošia anticiklinę politiką – priemonių kompleksą, kuris yra

nukreiptas į ekonominį ciklą, su tikslu sušvelninti ir sutrumpinti krizę,

paveikti ją taip, kad ji pasidarytų kuo sklandesne, ir garantuoti ilga

ekonominį padidėjimą.

Kad pasiekti didžiausią stabilumą, ūkinio plitimo pastovumą,

vyriausybė naudoja dvi pagrindines priklausomybes nacionalinėje

ekonomikoje. Pirmos esmė yra tame, kad valstybės išlaidų augimas nnulemia

bendros gyventojų paklausos padidėjimą gaminiams, o tai sukelia gamybos

apimties padidėjimą bei nedarbo sumažėjimą. Antros esmė – vyriausybės

mokesčių padidėjimas nulemia namų ūkių ir firmų pajamų sumažėjimą, kas

sukelia paklausos gaminiams sumažėjimą. O tai reiškia, kad gamybos apimtis

sumažėja, nedarbas padidėja.

Krizės atveju vyriausybė imasi tokių priemonių: padidina valstybės

išlaidas, praplatina visuomeninių darbų sistemą, veda lengvatine kreditine

politiką, mažina mokesčius. Kai valstybės ekonomika pergyvena galingą

pakilimą, sukeltą paklausos padidėjimu bei infliaciniu kainų augimu, tada

vyriausybė veda verslo aktyvumo sulaikymo politiką: mažina valstybės

išlaidas, pagriežtina kreditine finansine politiką, padidina mokesčius. TTai

mažina infliacinę paklausą ir gamybos apimtį (taip išvengiama didelės

ekonominės krizės, sukeltos prekių gaminimo apimties padidėjimu, grėsmės).

Priedai

1 priedas. Verslo ciklų ekspansija ir recesija Didžiojoje Britanijoje

|Verslo ciklų pradžios datos |Trukmė, mėn. |

|Ketvirčiai yra skliaustuose |Nuo |Nuo |Iki lūžio |Iki |

| |Gruodis 1854 |– |– |– |– |

|Liepa 1857(II) |(IV) |18 |30 |48 |– |

|Spalis 1860(III)|Gruodis 1858 |8 |22 |30 |40 |

|Balandis 1865(I)|(IV) |32 |46 |78 |54 |

|Birželis |Birželis 1861 |18 |18 |36 |50 |

|1869(II) |(III) |65 |34 |99 |52 |

| |Gruodis 1870 |38 |36 |74 |101 |

|Kovas 1882(I) |(IV) |13 |22 |35 |60 |

|Kovas 1887(II) |Kovas 1879 (I) |10 |27 |37 |40 |

|Liepa 1890(III) | |17 |20 |37 |30 |

|Sausis 1893(I) |Gegužė 1885 (II)|18 |18 |36 |35 |

| |(I) |18 |24 |42 |42 |

|Birželis |Gegužė 1891 (II)|23 |21 |44 |39 |

|1899(III) |Birželis 1894 |13 |33 |46 |56 |

|Rugsėjis |(II) |24 |19 |43 |32 |

|1902(IV) |Birželis 1897 |23 |12 |35 |36 |

|Gegužė 1907(II) |(II) | | | | |

|Sausis 1910(I) | |7 |44 |51 |67 |

|Sausis 1913(I) |Gruodis 1900 |18 |10 |28 |17 |

| |(IV) |14 |22 |36 |40 |

|Rugpjūtis |Rugpjūtis 1904 |13 |27 |40 |41 |

|1918(III) |(III) |43 |21 |64 |34 |

|Gegužė 1923(II) |(II) |13 |50 |63 |93 |

|Spalis 1926(III)|Sausis 1912 (IV)|8 |80 |88 |93 |

|Rugpjūtis |Gruodis 1914 |11 |37 |48 |45 |

|1929(III) |(IV) |10 |45 |55 |56 |

| | |8 |39 |47 |49 |

|Vasaris 1945(I) |Liepa 1921 (III)|10 |24 |34 |32 |

|Lapkritis |Liepa 1924 (III)|11 |106 |117 |116 |

|1948(IV) |Lapkritis 1927 |16 |36 |52 |47 |

|Liepa 1953(II) |(IV) |6 |58 |64 |74 |

|Rugpjūtis |Kovas 1933 (I) |16 |12 |28 |18 |

|1957(III) | | | | | |

| |Birželis 1938 |8 |92 |100 |108 |

|Birželis |(II) |8 |120 |128 |128 |

|1960(II) |Spalis 1945 (IV)| | | | |

|1973(IV) |Birželis 1958 | | | | |

|Sausis 1980(I) |(II) | | | | |

|Kovas 2001(I) |(IV) | | | | |

| |(IV) | | | | |

| | | | | | |

| |(IV) | | | | |

| |

|Vidutiniškai, visi ciklai: |17 |38 |55 |56* |

|1854-2001 (32 ciklai) |22 |27 |48 | 49** |

|1854-1919 (16 ciklų) |18 |35 |53 |53 |

|1919-1945 (6 ciklai) |10 |57 |67 |67 |

|Vidutiniškai, taikos metų ciklai:|18 |33 |51 | 52*** |

|1854-2001 (27 ciklai) |22 |24 |46 | 47*|

|1854-1919 (14 ciklų) |20 |26 |46 |*** |

|1919-1945 (5 ciklai) |10 |52 |63 |45 |

|1945-2001 (8 ciklai) | | | |63 |

|* 31 ciklas |

|** 15 ciklų |

|*** 26 ciklai |

|**** 13 ciklų |

Paryškinti skaičiai reiškia, kad ekspansija vyko karo metais

(Pilietinis karas, pirmas ir antras Pasauliniai karai, Korėjos karas,

Vietnamo karas); karo metų nuosmukiai ir pilni ciklai, kurie apima ar karo

metų ekspansijas.

Literatūros sąrašas

1. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S.

Ekonomikos teorijos pagrindai. – K., 1999

2. Wonnacot P., Wonnacot R. Makroekonomika. – V., 1994

3. Įvadas į makroekonomiką

4. Хансен Э. Экономические циклы и национальный доход. – 1951

5. Weale M., Blake A., Christodoulakis N., Meade J., Vines D. Macroeconomic

Policy: Inflation, Wealth and the Exchange Rate

6. http://www.nber.org/cycles.html 2004-12-13

7. http://dge.repec.org/index.html 2004-12-13

8. http://www.krugosvet.ru/articles/63/1006380/1006380a1.htm 2004-12-06

———————–

pakilimas

lūžis

viršūnė

pakilimas

viršūnė

Realus BNP

Laikas

BNP atotrūkis

Potencialusis BNP

Faktinis BNP