Verslo ekonomikos referatas
TURINYS
Įvadas 3
UAB „VP market“ aplinka ir jos vaidmuo formuojant verslo startegiją
4
2. Verslo finansavimo formos ir galimybės
7
2.1. Verslo plėtros (ilgalaikio) finansavimo formos
7
2.2 Verslo stabilumo (trumpalaikio) finansavimo formos
8
2. 3. Ilgalaikio ir trumpalaikio finansavimo palyginimas
9 3.Įmonės išlaidos jų klasifikavimas IĮ, UK ir AB
10
Išvados 12
Uždaviniai 13
LITERATŪRA 14
ĮVADAS
Jau įmonės veiklos pradžiai reikia nemenkų išlaidų. Dalies jų
reikia įmonei organizuoti ir įteisinti (dokumentų parengimas, licencijų ir
leidimų pirkimas, regisrtracijos mokestis ir t.t.). vėliau įmonės veikloje
tokių išlaidų dažniausiai nnebūna. Kitą išlaidų dalį sudaro įmonės veiklai
reikalingos materialinės bazės sukūrimas (žemės, pastatų, įrengimų ir
inventoriaus įsigijimas ar nuoma). Tai turtas, kuris įmonei tarnaus ilgą
laiką. Kiek ir kam numatoma lėšų, matyti iš atskirai sudaromų sąmątų ar
sutarčių.
Sėkmė biznyje priklauso nuo teisingos ir pagrįstos verslo veiklos
strategijos. Kiekviename versle pasitaiko nesėkmių bei kritinių situacijų.
Naivu tikėti kad galima dirbti verslininku be jokios rizikos.
Kiekviename versle svarbu ne tik išvengti rizikos bet ir ją iki
žemiausio lygio sumažinti.
Esant sudėtingoms rinkos ekonomikos sąlygoms verslininkams būtina
turėti keletą alternatyvų iš kurių galima būtų išrinkti optimaliausią
variantą su mažiausia rizika. Svarbu žinoti ir rizikos sumažinimo metodus
ir juos taikyti praktinėje veikloje. Tik įvertinus silpnąsias ir
stipriąsias puses galima parinkti teisingą verslo strategiją su minimalia
rizika ir didžiausiu pelnu. Tai jau reikia įvertinti dar ruošiantis
pasirašyti kkontraktus.
Darbo tikslas – išanalizuoti, susipažinti su įmonių išlaidomis,
finansavimo formomis ir verslo aplinką.
Uždaviniai:
✓ Išanalizuoti įmonės išlaidas jų klasifikaciją IĮ, UK, AB;
✓ Išnagrinėti verslo finansavimo formas bei galimybes;
✓ Palyginti ilgąjį ir trumpąjį finansavimą
✓ Išaanalizuoti UAB „VP market“ verslo aplinką formuojant jos
strategiją.
Metodai: literatūros analizė, internetinės medžiagos apžvalga,
sisteminimas.
1. VERSO APLINKA IR JOS VAIDMUO FORMUOJANT VERSLO STRATEGIJĄ
Verslo aplinka- tai visuma vidinių ir išorinių jėgų, kurios veikia už
įmonės ribų ir daro tiesioginę ar netiesioginę įtaką įmonės veiklai.
Verslo sėkmė prikalauso nuo jo aplinkos sąlygų. Todėl reikia formuoti
ir kurti tokią aplinką, kuri skatintų verslo plėtrą ir atitiktų pasirinkto
verslo rūšį ir pobūdį. Šioje temoje bus nagrinėjama UAB „VP market“ aplinka
formuojant jos verslo strategiją.
Politinė- teisinė aplinka Ekonominė aplinka
[pic]
Technologinė aplinka Socialinė- kultūrinė aplinka
1 pav. Verslo aplinka
UAB „VP market“ aplinką galima suskirstyti į vidinę ir išorinę.
Vidinę verslo aplinką sudaro:
1. Vartotojai. Pagrindiniai įmonės vartotojai, tai fiziniai asmenys,
kurie kiekvieną dieną apsipirkinėję paruotuvėse. Didelę įtaką įmonės
verslui daro ir juridiniai asmenys, kurie perka prekes bei paslaugas ir
įsipareigojantys mokėti nustatytą pinigų sumą.
2. Tiekėjai. Tai įmonės ar pavieniai asmenys, iš kurių perkami
gamybos ar kitos veiklos reikmenys. UAB „VP market“ prekes superka iš
daugybės įmonių, ūkininkų ar kitokių organizacijų, kaip Sanitex, Eugesta,
Odmė iir partneriai, Vilandra, Pieno žvaigždės, Rokiškio sūris, Utenos mėsa,
Krekenavos agrofirma bei kiti.
3. Konkurentai. Tai rinkos dalyviai potencialiems pirkėjams
siūlantys tapačius arba panašius poreikius tenkinančias prekes. Ši aplinka
ko gero yra pati svarbiausia, kadangi nuo konkurentų priklauso įmonės
verslumas. Stambiausi UAB „VP market“ konkurentai šie: UAB „Palink“, UAB
„EKO valda“, UAB „Norfos mažmena“ bei kitos smulkios įmonės.
4. Vyriausybė. Daro didelį poveikį per įstatymus ir valstybės
valdžios įgyvendinimo institucijas. UAB „VP market“ įmonei reikia sumokėti
daug įvairių mokesčių valstybei, tai pat sukurti geras darbo sąlygas
aptarnaujančiui personalui.
Išorinę verslo aplinką sudaro šie veiksniai:
1. Ekonominė aplinka. Ypač didelę ytaką įmonės verslo aplinkai
turi Lietuvos ekonominė strategija. Tai priklauso nuo valstybės valdymo
organų vykdomos mokesčių, pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės
aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politikos. Didelę reikšmę turi
pasiūla -paklausa, konkurencija ir kiti ekonominiai veiksniai. Tai
pasakytina apie darbo pajamų lygį, paslėpta nedarbą, privačią nuosavybę,
išsimokėjimo laisvę, teisinę verslininkų aplinką, jų skatinimą ir kt. Tai
svarbiausias UAB „VP market“ išorinės aplinkos veiksnys, kuris įtakoja
įmonės klientus. Labai svarbus veiksnys- gyventojų perkamoji galia.
Lietuvoje perkamumas nėra aukštas, o tai atsiliepia įmonės aplinkai.
2. Socialinė- kultūrinė aplinka. Socialinių ir kultūrinių veiksnių
poveikis verslo įmonei. Prie jų priskiriami demografiniai (gyventojų
skaičius, pasiskirstymas pagal amžių, gimstamumo lygis) bei kultūriniai ir
gyvenimo būdą lemiantys veiksniai. Nagrinėjamos įmonės pirkėjai yra
įvairaus amžiaus nuo mažiausiųjų iki ggarbingo amžiaus, o tai labai svarbu,
kadangi prekes perka visi. Įmonės parduotuvių yra kiekviename mieste po
kelias įvairiuose vietose, todėl perkamumas visiem prieinamas.
Įmonė veikia tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro
konkrečios tradicijos, papročiai bei jų paisantys žmonės. Kultūriniams
veiksniams būdingas pastovumas, svarbiausios tradicijos perduodamos iš
kartos į kartą, o jas stiprina visuomeniniai institutai: įstatymai,
bažnyčia ir pan. Svarbu numatyti, ar vyksta esminiai kultūrinės aplinkos
pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos.
3. Politinė teisinė aplinka. Politinę verslo aplinką formuoja pati
politinė valstybės santvarka. Ypač aktualu politinis stabilumas, laisva
demokratinė rinka, teisinė šalies būklė. Apibendrinant galima būtų teigti,
kad politinę teisinę verslo aplinką sudaro politinė sistema, teismų veikla,
normatyviniai aktai, nuosavybės teisės, valstybinis verslo reguliavimas,
valstybinių ir visuomeninių įstaigų bei organizacijų veikla.
4. Technologinės aplinkos. Tai susiję su gamybos būdo naudojimu,
naujų prekių kūrimu, ar jau esančių prekių tobulinimu. Kaip žinome UAB „VP
market“ savo prekių įvairove yra pati plačiausia, todėl savo pirkėjams gali
pasiūlyti nuo smeigtuko iki paslaugų sferos.
2. VERSLO FINANSAVIMO FORMOS IR GALIMYBĖS
Verslo finansavimas skirstomas į ilgalaikį finansavimą
verslo plėtrai ir trumpalaikį finansavimą verslo stabilumui užtikrinti.
Žemiau aprašomi labiausiai paplitę ilgalaikio ir trumpalaikio finansavimo
būdai.
2. 1. Verslo plėtros (ilgalaikio) finansavimo formos
Ilgalaikė banko paskola. Bene pigiausias ir labiausiai paplitęs
verslo plėtros finansavimo būdas. Trejų – septynerių metų trukmės paskolas
verslo plėtrai teikia dauguma šalies komercinių bankų. Tarp bankų
reikalavimų ūkio subjektui, norinčiam gauti ilgalaikę paskolą, svarbiausi
yra šie du: ūkio subjektas turėtų nuo 20 iki 40 proc. investicinio projekto
vertės finansuoti nuosavomis lėšomis; ūkio subjektas turi įkeisti bankui
turtą, kurio vertė 1,5 karto didesnė negu norima gauti paskolos suma, arba
pateikti bankui kitą paskolos grąžinimo užtikrinimą (garantiją, laidavimą
ar kita). Smulki arba vidutinė įmonė, norinti gauti paskolą verslo plėtrai,
bet neturinti pakankamo arba bankui patrauklaus užstato, gali kreiptis į
banką dėl paskolos su UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija
suteikimo.Ilgalaikių paskolų palūkanos dažniausiai būna kintamos. Palūkanų
dydis priklauso nuo valiutos, kuria norite skolintis, ir vidutinės šešių
mėnesių tarpbankinės skolinimosi šia valiuta palūkanų normos LIBOR.
Kintamos palūkanos apskaičiuojamos kas pusmetį prie atitinkamos valiutos
šešių mėnesių LIBOR pridedant paskolos sutartyje užfiksuotą banko maržos
dydį. Pavyzdžiui, jeigu paskolos sutartyje nustatyta, kad paskolos
palūkanos sieks „LIBOR + 4,5″, o LIBOR paskolos paėmimo dieną siekia 3
proc., tuomet pusę metų mokėsite 7,5 proc. metines palūkanas, kitą pusmetį
palūkanos bus pakeistos tiek, kiek pasikeis LIBOR. Paskolų litais palūkanos
dažniausiai nustatomos prie vidutinės šešių mėnesių tarpbankinės
skolinimosi litais palūkanų normos VILIBOR pridedant nustatytą banko maržą.
Smulkios ir vidutinės įmonės gali kreiptis į bankus dėl lengvatinės
paskolos suteikimo.
Lizingas – taip pat labai paplitusi verslo finansavimo forma.
Lizingas skirstomas į finansinį lizingą ir veiklos lizingą. Finansinis
lizingas nuo veiklos lizingo skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju lizingo
sutarties terminui pasibaigus
išperkamas turtas pereina lizingo gavėjo
nuosavybėn, o antruoju atveju lieka lizingo bendrovės nuosavybėje.
Norėdamas pasinaudoti lizingo paslauga, ūkio subjektas turi nuo 15 iki 30
proc. perkamo turto vertės sumokėti nuosavomis lėšomis. Už naudojimąsi
lizingo paslauga ūkio subjektas moka pastovias arba kintamas palūkanas,
kurios paprastai būna kiek aukštesnės negu paskolų palūkanos. Nereikėtų
painioti lizingo palūkanų ir lizingo būdu perkamo turto vidutinio metinio
pabrangimo normos. Vidutinis metinis pabrangimas skaičiuojamas visą
procentais išreikštą turto pabrangimą per lizingo sutarties galiojimą
padalinus iš lizingo sutarties galiojimo metų skaičiaus. Tuo tarpu metinės
palūkanos apskaičiuojamos ne nnuo visos lizingo būdu perkamo turto vertės, o
tik nuo likusios neišpirktos palūkanų apskaičiavimo dieną turto vertės.
Todėl vidutinio metinio pabrangimo norma būna žymiai mažesnė, negu metinių
palūkanų norma. Dauguma Lietuvos lizingo bendrovių siūlo atgalinio lizingo
paslaugą. Šios paslaugos esmė – bankas gali nupirkti iš įmonės jos turtą ir
jai pačiai parduoti tą turtą lizingo būdu. Tokie sandoriai paprastai
sudaromi ūkio subjektams siekiant panaudoti ilgalaikiame turte įšaldytas
lėšas. Šių sandorių atveju palūkanos paprastai būna truputį aukštesnės, o
nuosavo įnašo dalis didesnė, negu paprastų lizingo sandorių atveju.
Rizikos kapitalo ffondai investuoja į sparčiai augančių, perspektyvių
įmonių akcinį kapitalą. Ši finansavimo forma paprastai būna brangesnė negu
paskola ar lizingas, todėl ją dažniausiai renkamasi tuo atveju, jeigu įmonė
negali pasiskolinti iš banko tiek pinigų, kiek jai reikia, arba tokiomis
sąlygomis, kokiomis jai reikia. Rizikos kapitalo fondai dažniausiai
investuoja į įmonių akcinį kapitalą, įsigydami naujos emisijos akcijas.
Paprastai šie fondai įsigyja nuo 30 iki 50 proc. įmonės akcijų (t. y., jie
nesiekia visiškai perimti įmonės valdymo). Šie fondai siekia gauti
dividendų iš įmonės pelno arba pelningai parduoti akcijas ateityje,
dažniausiai po ketverių – penkerių metų. Akcijas fondai gali parduoti
strateginiam investuotojui, nors neretai jau sutartyje dėl investicijų
numatoma, kad pirmumo teisę išperkant akcijas turės esami įmonės
akcininkai. Fondus mažiau domina įmonės dalyvavimas investiciniame projekte
nuosavomis lėšomis. Pritraukiant investicijas į kapitalą taip pat
nereikalingas užstatas. Tačiau kiti fondų reikalavimai įmonėms, kurios nori
gauti investiciją, yra labai aukšti. Pavyzdžiui, įmonei turi vadovauti
patyrę vadovai, įmonės apyvarta kelerius metus iš eilės turi augti bent po
keliasdešimt procentų per metus, įmonė turi veikti pelningai,
prognozuojamas investicijų pelningumas turi siekti bent 30 proc. per metus
ir ppan. Deja, naujai įmonei pritraukti investicijų būna įmanoma tik tuo
atveju, jei fondų valdytojus sužavi vadovai, būsimasis įmonės produktas ir
jei esama pagrindo manyti, jog tikėtinas fondo investicijos pelningumas bus
labai aukštas.
2. 2. Verslo stabilumo (trumpalaikio) finansavimo forma
Banko paskola apyvartiniam kapitalui papildyti – šis apyvartinio
kapitalo finansavimo būdas dažniausiai būna pigiausias. Paskolos
apyvartiniam kapitalui paprastai teikiamos tik iki vienerių metų
laikotarpiui, todėl nustatomos fiksuotos palūkanos. Paprastai trumpalaikės
paskolos palūkanų norma būna aukštesnė, negu ilgalaikės paskolos. Paskolai
gauti turi būti įkeistas įmonės ar kito asmens turtas, kurio vvertė apie 1,5
karto viršija norimos gauti paskolos sumą.
Kredito linija – tai apyvartinio kapitalo finansavimo būdas, kai
įmonė, turėdama tam tikrą banko nustatytą skolinimosi limitą, gauna šio
limito neviršijančią sumą iš banko tada, kai jai šios sumos prireikia, ir
grąžina tada, kai gauna atsiskaitymą už parduotas prekes ar paslaugas.
Dažniausiai kredito linija imama tada, kai įmonės kapitalo poreikis labai
svyruoja ir papildomo finansavimo įmonei reikia vidutiniškai tik 10 – 20
dienų per mėnesį. Kredito linijoms bankai nustato dvi palūkanų normas:
vieną – panaudotai kredito linijos sumai, kitą – nepanaudotai. Metinė
palūkanų norma nepanaudotai kredito linijos sumai paprastai siekia apie 1
proc. Vadinasi, įmonė, kai papildomas finansavimas jai nereikalingas, moka
tik labai nedidelį mokestį už turimą limitą.
Overdraftas – finansavimo forma, kai įmonė gali turėti neigiamą,
banko nustatyto limito neviršijantį atsiskaitomosios sąskaitos likutį. Ši
apyvartinio kapitalo finansavimo forma yra brangesnė, negu paskola ir
kredito linija, tačiau ja patogu naudotis, o sutarties sudarymo procedūros
nėra sudėtingos. Paprastai neigiamo sąskaitos likučio buvimo terminas būna
ribotas – per sutartyje nustatytą laiką nuo neigiamo likučio atsiradimo
dienos įmonė turi jį padengti, priešingu atveju teks mokėti baudas.
Faktoringas – prekybos finansavimo forma, kai prekių pardavėjas
perleidžia faktoringo bendrovei savo teisę į pirkėjo skolą. Prekių pirkėjas
faktoringo bendrovei iš karto sumoka nuo 10 iki 30 proc. bendros prekių
vertės, o šį mokėjimą gavusi faktoringo bendrovė pardavėjui sumoka nuo 70
iki 90 proc. bendros prekių vertės. Likusią prekių vertės dalį faktoringo
bendrovė pardavėjui sumoka tada, kai gauna visą pirkėjo apmokėjimą. Už
suteiktą kreditą (pardavėjo gautos ir pirkėjo sumokėtos sumos skirtumą)
pardavėjas moka sutartyje su faktoringo bendrove nustatytas palūkanas.
Pervedamieji akredityvai – tai yra atsiskaitymų instrumentas, o ne
kreditavimo forma, tačiau jie gali padėti įvykdyti tarptautinę prekybos
operaciją, jeigu kliūtis – pardavėjo nepasitikėjimas pirkėju. Dažnai
pardavėjai šią problemą bando spręsti reikalaudami išankstinio
atsiskaitymo, tačiau yra kitas būdas. Pavyzdžiui, jūsų pirkėjas per savo
banką išleidžia pervedamąjį akredityvą į jūsų banką, o jūsų bankas per
tiekėjo banką perveda akredityvą jūsų tiekėjui. Tokiu būdu pirkėjo bankas
prisiima įsipareigojimą apmokėti už prekes tuo atveju, jeigu pirkėjas
nemokus. Tiekėjas, gavęs akredityvą (atitinkamai ir pirkėjo banko
įsipareigojimą), išsiunčia prekes. Gavęs prekes pirkėjas sumoka už jas, ir
pardavėjas gauna atsiskaitymą už prekes pagal kontraktą, o jūs – pelną iš
prekybos operacijos.
2. 3. Ilgalaikio ir trumpalaikio finansavimo palyginimas
Efektyvi rinka reiškia, kad bet kurios galimos formos kapitalo kaštai
– pavyzdžiui, savininkų nuosavybė ar trumpalaikė banko paskola – gali būti
įsigyti veikiant pusiausvyrai, kadangi rinkoje yra daugybė skolintojų ir
besiskolinančiųjų. Esant efektyviai rinkai, bet kokie trumpalaikių palūkanų
svyravimai panaikinami dėl keitimo kurso pokyčių. Jei trumpalaikiai
vertybiniai popieriai pigesni nei ilgalaikiai, tikėtina, jog rinkoje
palūkanų normos greitai kils. Remiantis efektyvios rinkos modeliu, joks
individualus skolininkas negali ,,įveikti rinkos“ pasirinkdamas geresnį
finansavimo būdą, nes akcininkų nuosavybės, bankų paskolų, skolintojų
įsipareigojimų ir t.t. kaštai skirtingi.
Paprastai priimama tokia finansavimo laikotarpių klasifikacija:
1. trumpalaikis – mažiau nei treji metai, bet dažniausiai neviršija
vienerių metų;
2. vidutinis – tarp 3 ir 10 metų;
3. ilgas – daugiau negu 10 metų.
Du pirminiai lėšų šaltinai – vidinis (iš įmonės pelno atskaičiavus
mokesčius, dvidendus bei pridedant amortizacinius didėjimus) ir išorinis
(kreditoriai ir investitoriai) – prieinami visiems laikotarpiams.
Apibūdinant įvairius tiriamus lėšų šaltinius, galima padaryti
tokias išvadas:
1. smulkiam verslui visuomet stinga nuosavo kapitalo šaltinių, nors
šiuolaikinės finansų sistemos bando sukurti tokias funkcijas vykdančias
rinkas;
2. įmonės dydis nulemia finansavimo šaltinio pasirinkimą;
3. nors vidinė finansavimo šaltinių dalis ženkliai mažėjo, tačiau daugelyje
šalių tai sudaro apie 50 proc. lėšų šaltinių ir šis rodiklis turi
tendenciją stabilizuotis.[1]
3. ĮMONĖS IŠLAIDOS JŲ KLASIFIKAVIMAS IĮ, ŪB, AB
Įmonės, norėdamos išsilaikyti konkurencinėje rinkoje, turi gaminti ne
tik aukštos kokybės produkciją (teikti aukštos kokybės paslaugas), bet ir
numatyti, kokios bus produkcijos gamybos (paslaugų teikimo) išlaidos.
Įvairios išlaidos susidaro todėl, kad visos įmonės ir gamybos, ir paslaugų
teikimo, ir prekybos ūkinėje veikloje naudoja įvairius išteklius, kurie yra
perkami. Perkamos produkcijos gamybai (paslaugų teikimui) reikalingos
medžiagos, energetiniai ištekliai, mokama darbuotojams už darbą.
Kiekvienoje įmonėje susidaro valdymo ir administracinės veiklos išlaidos.
Pardavimo procesas susijęs su transportavimo, pakavimo, reklamos ir kt.
Išlaidomis.
Išlaidos
– tai per tam tikrą laikotarpį (metus, ketvirtį, mėnesį)
sunaudotų išteklių piniginė vertė (arba tiesiog išleisti pinigai). Be
išlaidų sąvokos vartojama sąvoka „sąnaudos“.
Sąnaudos – tai išlaidų dalis, skirta pajamoms uždirbti (nustatoma tik
tada, kai produktas parduotas ar suteikta paslauga).
Labai svarbu visas išlaidas nustatyti ir įvertinti, nors ne visada
tai lengva atlikti. Išlaidų mažinimas yra aktualus visoms įmonėms.
Siekdamos pelno, įmonės priverstos ieškoti galimybių kaip racionaliau
panaudoti išteklius, taikyti pažangesnius technologinius procesus, didinti
gamybos efektyvumą, kad galiausiai būtų sumažintos išlaidos.
Praktikoje ir literatūroje aptinkamos įvairiausios išlaidų rrūšys. Jos
klasifikuojamos, remiantis įvairiais požymiais. Tinkamas išlaidų
klasifikavimas padeda greičiau ir objektyviau surinkti informaciją apie
išlaidas įvairiais aspektais ir įvairiuose valdymo lygiuose. Tik gerai
parengta išlaidų klasifikavimo sistema padeda įmonės vadovams priimti
teisingus sprendimus ir siekti numatytų tikslų. Pripažįstama, kad negali
būti universalios išlaidų klasifikavimo schemos. Kiekviena įmonė turi savo
tikslų ir išlaidas klasifikuoja taip, kad lengviau pasiektų tuos tikslus
(„įvairios išlaidos įvairiems tikslams“).
1 lentelė
Išlaidų klasifikavimas
|Eil.|Išlaidų |Išlaidų rūšys |
|Nr. |klasifikavimo | |
| |požymiai | |
|1. |Pagal ryšį su |Pagrindinės. Jos yra tiesiogiai susijusios su gamybos|
| |gamybos |technologija (žaliavos ir medžiagos, gamybos |
| |technologiniu |darbininkų darbo užmokestis ir kt.). Jeigu šios |
| |procesu |išlaidos būtinos gamybiniam technologiniam procesui, |
| | |vadinasi jos pakankamai svarbios, todėl ir vadinamos |
| | |pagrindinėmis. |
| | |Pridėtinės. Jos yra susijusios ssu gamybos valdymu ir |
| | |organizavimu įmonėje, cechuose, tarnybose |
| | |(administracijos darbo užmokestis, pašto, įvairios |
| | |kanceliarinės ir kt. tiesiogiai nesusijusios su |
| | |gamybos technologiniu procesu. |
|2. |Pagal |Tiesioginės |
| |įskaitymą į | |
| |savikainą | |
| | |Netiesioginės |
|3. |Pagal vaidmenį|Gamybinės |
| |gamybos ir | |
| |pardavimo | |
| |procesuose | |
|4. |Pagal gamybos |Pastovios |
| |apimties įtaką| |
| | |Kintamos |
|5. |Pagal sudėtį |Elementinės |
| | |Kompleksinės |
|6. |Pagal |Ataskaitinio laikotarpio |
| |periodiškumą | |
| | |Būsimųjų laikotarpių |
|7. |Pagal |Materialios išlaidos (žaliavos ir medžiagos, pastatų,|
| |naudojamus |mašinų, prekybos įrangos nusidėvėjimas) |
| |išteklius | |
| | |Darbo išlaidos (tai darbdavio išlaidos, priskiriamos |
| | |darbo kainai) |
| | |Išlaidos už paslaugas tretiesiems asmenims (samdomo |
| | |transporto išlaidos, telefono, juridinių konsultacijų|
| | |apmokėjimas) |
| | |Mokesčiai, rinkliavos, įnašai |
| | |Kapitalo išlaidos (pavyzdžiui, palūkanos) |
|8. |Pagal tikslų |Trumpalaikės (susijusios su įmonės artimiausių |
| |siekimo trukmę|taktinių tikslų siekimu) |
| | |Ilgalaikės (skirtos strateginiams tikslams, pvz., |
| | |mokslinio tyrimo išlaidos) |
|9. |Pagal |Produktyvios |
| |panaudojimo | |
| |racionalumą | |
| | |Neproduktyvios |
|10. |Pagal apimtį |Bendrosios (visos išlaidos) |
| | |Vieneto (vidutinės) |
|11. |Pagal |Gamybos padalinių |
| |padalinius | |
| | |Aptarnaujančių padalinių |
| | |Administracijos |
|12. |Pagal įmonės |Pagrindinės gamybos |
| |veiklos sritis| |
| | |Pagalbinės gamybos |
| | |Aprūpinimo |
| | |Rinkodaros ir kt. |
IŠVADOS
1. Labai svarbu visas išlaidas nustatyti ir įvertinti, nors ne visada
tai lengva atlikti. Išlaidų mažinimas yra aktualus visoms įmonėms.
Siekdamos pelno, įmonės priverstos ieškoti galimybių kaip racionaliau
panaudoti išteklius, taikyti pažangesnius technologinius procesus, didinti
gamybos efektyvumą, kad galiausiai būtų sumažintos išlaidos.
2. Ilgalaikis finansavimas yra dažniausiai suteikiamas ilgalaikiam
kapitalui įsigyti. Tai stabiliausia finansavimo forma, tačiau ir mažiausiai
lanksti.
3. Trumpalaikio skolinimosi rūšių yra tikrai nemažai. Jos suteikia
puikia galimybę įmonėms įsigyti tuo momentu reikiamų lėšų kiekį
prieinamomis ir įmonei palankiomis sąlygomis.
4. Verslo sėkmė priklauso nuo jo aplinkos sąlygų. Todėl reikia
formuoti ir kuti tokią aplinką, kuri skatintų verslo plėtrą ir atitiktų
pasirinkto verslo rūšį ir pobūdį.
Uždaviniai
Nr.1
1. Vienitiniai įkainiai:
A det. =18/60×4,42=1,33 Lt.
B det. =8/60×4,42=0,59 Lt.
C det. =12/60×4,42=0,88 Lt.
2. Vienitinis darbo užmokestis:
(1,33×250)+(0,59×120)+(0,88×300)=667,3 Lt
3. Normų įvykdymo procentas:
250×18/60+120×8/60+300×12/60=151 val.
151/176×100≈85,8%
Nr.2
2007+1500+1420=4927 Lt.
4927×0,07=344,89Lt. likvidacinė vertė
4927–344,89∕280×12≈196,38Lt. Metinę amotizaciniųatskaitymų sumą.
N=196,38∕4927–344,89×100≈4,29
LITERATŪRA
1. Įmonės finansų valdymas: mokomoji knyga. – Kaunas, 1997.
2. Verslo ekonomika. Lukaševičius K., Martinkus B., Piktys R.- Kaunas,
2005.
3. Verslo ekonomika: paskaitų konspektas Vieraitienė M.- Vilnius, 2005.
4. Verslo ekonomika: paskaitų konspektas Apanavičiūtė R.- Vilnius, 2000.
5. www.verslas.banga.lt
———————–
[1] Įmonės finansų valdymas: mmokomoji knyga. – Kaunas, 1997. – 217 p.
———————–
Vyriausybė
Tiekėjai UAB „VP market“ Konkurentai
Vartotojai
