Verslo įvado konspektas
1. Verslo samprata ir funkcijos
Verslą būtų galimą apibūdinti IBM bendrovės atstovo Tomo Dž. Votsono vyresniojo supoetintu teiginiu: „Verslas yra didžiausias žaidimas pasaulyje, jeigu žinote, kaip jį žaisti“. Kai kurie ekonomistai šiuo požiūriu yra konkretesni, nurodydami, kad verslas yra:
• Ekonominė veikla, kuria siekiama pelno;
• Užsiėmimas, darbas, smulkioji gamyba, amatas;
• Ilgiau trunkanti profesinė ir neprofesinė veikla, susijusi su pareigomis ir teisėmis, siekiant uždarbio;
• Gamybos, pirkimo, pardavimo ar tiekimo veikla, atliekama už pinigus.
Verslas – tai ne tik veiklos forma, gyvenimo būdas, mokslas ir menas kartu paėmus; tai ddar poezija ir kūrybinis polėkis, sportas, ekonominės rizikos sritis; jis apima savus rašytinius ir nerašytinius dėsnius, principus, tarpusavio bendravimo etiką, savaip kuria verslo pasaulyje pulsuojančią aukštąją matematiką ir kartu pavergia savotiškai elementaria abėcėle.
Verslo funkcijos:
• Verslai gamina prekes, teikia paslaugas, kuria pridėtinę vertę ir didina nacionalines pajamas;
• Verslai užpildo ribotas geografines, gamybines, paslaugų rinkas;
• Verslininkai moka mokesčius;
• Verslininkai kuria naujas darbo vietas, kurios valstybei nieko nekainuoja;
• Verslininkai apmoko ir įdarbina daug nekvalifikuotų darbininkų;
• Verslai paskirsto išteklius, skatina konkuruoti;
• Verslai tenkina net itin specifinius bei pavienius vartotojų poreikius;
• Verslai veikia kkaip ekonominio šoko slopintuvai, nustantys ekonominio pakilimo ir depresijų ribas;
• Verslai dekoncentruoja ekonomines jėgas ir sprendimų pasirinkimą;
• Verslai užtikrina individualias galimybes ir socialinį mobilumą;
• Verslai tenkina asmeninius poreikius bei siekius tų asmenų, kurie juos turi ir valdo;
• Verslai, ypač nauji, yra tarsi laboratorijos, kuriose ggalima pigiai išbandyti idėjas, produktus, paslaugas, naujas rinkas;
• Būtent verslai buvo, yra ir bus tarptautinių korporacijų lopšys.
Išorinės ir vidinės verslo funkcijos pateiktos 1 pav.
Verslas – ne vien organizavimas ir valdymas. Verslininkas turi rasti naują idėją ir įkūnyti ją galutiniu rezultatu. Verslą sudaro keturi etapai:
• Naujos idėjos paieška ir jos įvertinimas;
• Verslo plano sudarymas;
• Išteklių paieška;
• Įsteigtos įmonės valdymas.
Veiksniai, lemiantys naują idėją: terminai (laikas); tiesioginė ir potenciali idėjos vertė; rizikos įvertinimas ir raidos prognozė; verslininko tikslų, žinių, gebėjimų ir idėjų atitikimas; produkto palyginimas su konkurento produktu.
Verslo planas: rinkos segmentas, jo dydis ir pagrindinės sąlygos; marketingo planas; gamybos planas; organizacinis planas; finansinis planas.
Trečiame etape įvertinami turimi ištekliai, jų stoka ir potencialūs tiekėjai, reikiamų išteklių gaviomo būdai.
Paskutinį etapą sudaro vadovavimo stilius ir strukltūra, esminiai sėkmės veiksniai, silpnos vietos iir jų įveikimo keliai, kontrolės sistemos.
Gali būti tokios verslininkystės rūšys: gamybinė, komercinė ir finansinė. Gamybinė verslininkystė apima prekių gamybą ir vartojimą bei paslaugų teikimą. Komercinės verslininkystės pagrindas yra komerciniai sandoriai, t.y. prekių ir paslaugų pardavimas. Finansinėje verslininkystėje pirkimo ir pardavimo objektas yra pinigai, valiuta, vertybiniai popieriai.
Verslo parinkimas ir kūrimas – nelengvas uždavinys. Praktiškai jis apimtų: verslo kūrimo idėjos pagrindimą; kūrėjo asmeninių savybių ir organizavimo sąlygų įvertinimą; įmonės juridinės formos parinkimą; verslo organizavimo projekto bei įmonės steigimo dokumentų parengimą, įmonės registravimą.
Įrodyta, kkad sėkmingą įmonės veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko gebėjimai ir ištekliai.
Gera idėja ta, kurią įgyvendinus bus patenkinamas konkretaus vartotojo poreikis, nes kiekvieno organizavimo tikslas yra ne tik gaminti, bet ir pelningai parduoti. Idėjos pagrindimas – rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą, nustatymas. Gera verslo idėja – tai idėja, atitinkanti vartotojų poreikius ir norus.
Kiekvieną kilusią idėją norint paversti gatavu produktu ar paslauga, reikia tobulinti ir nagrinėti. Idėją galima paversti gatava produkcija pasitelkus penkis pagrindinius etapus: 1) idėjos tobulinimą; 2) konceptualų nagrinėjimą; 3) bandymą ir konstravimą, bandomojo pavyzdžio kūrimą; 4) bandomosios partijos išėjimo į rinką; 5) komercializacijos. (2 pav.)
Įmonės kūrimas ir jos nukreipimas sėkmės keliu yra sudėtingas procesas, tam reikia daug žinių bei žmogaus asmeninių savybių.
Pati geriausia verslo idėja nueis niekais, jei įmonės kūrėjas neturės verslininkui būtinų savybių ir nebus sudaryta palanki verslo aplinka. Išskiriami tokie sėkmę lemiantys aplinkos veiksniai: vyriausybės skatinimas, pakankamas kapitalas, verslo galimybės, darbuotojų bendradarbiavimas (3 pav.).
Verslas, jo kūrimas bei organizavimas visada siejamas su nuosavybe, kuri gali būti nuosava, skolinta, išsinuomota (4 pav.).
2. Įmonės, jų formos ir steigimas
2.1. Įmonės apibrėžimas
Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas ,įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei–ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių, daiktinių, finansinių iir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.
Kiekviena įmonė yra organizacija. O tai reiškia, kad ji yra:
• socialinė grupė, nes suburia žmones ir organizuoja jų darbą;
• gaminanti ar teikianti paslaugas ir paskirstanti uždirbtas pajamas;
• atvira aplinkai, tai yra bendraujanti su kitomis įmonėmis, savivaldybe, bankais ir pan.;
• turi tikslus veikti, išgyventi, didinti pelnus ir t.t.
Įmonė – tai ekonominė, savarankiška, gaminanti rinkai organizacija.
Įmonė, kaip organizacija, tenkina tris kriterijus :
1. Ji yra socialinė grupė, nes čia susiburia žmonės, turintys vieną tikslą – veikti bendrai; visiškai automatizuota ar robotizuota gamykla, kur nėra nė vieno žmogaus, nebus organizacija, o tik sudėtinga industrinė sistema.
2. Ji yra racionaliai sutvarkyta grupė, nes kiekvienas žino, kokius darbus reikės dirbti, už ką jis atsako, kas yra vadovas, o kas tik pavaldinys.
3. Ji yra patvari grupė, nes priemonės (pastatai, įrengimai, baldai, automašinos ir visa kita, kas reikalinga gamybai ar paslaugai suteikti), kurias ji nusipirko, tarnaus ilgai, o tikslai, kurių siekia, neįgyvendinami akimirksniu. Įmonė, panašiai kaip gyvas organizmas, gimsta, rutuliojasi ir išnyksta.
Įmonė yra ekonominė ir savarankiška organizacija, nes :
• Kaip ekonominė organizacija ji skaičiuoja visas savo išlaidas ir pajamas ir siekia, kad liktų pelno – kuo daugiau, tuo geriau. Įvairios labdaros organizacijos pelno nesiekia, todėl jos nėra įmonės.
• Įmonė yra beveik nepriklausoma. Daugelį uuždavinių ji sprendžia pati: ką gaminti ir iš ko gaminti, kam ir po kiek parduoti, kada pradėti darbą ar jį baigti, kiek mokėti darbininkams. Jos niekas neišlaiko – jei nesugebės užsidirbti, turės bankrutuoti. Net mažoje įmonėje rasime įvairių padalinių; jie nesavarankiški, taigi tai ne įmonės.
2.2. Įmonės aplinka
Kurti verslą – sudėtinga. Reikia kruopščiai pasirengti, įveikti nemažai sunkumų. Čia omenyje turima verslo aplinka ir jai įtaką darantys veiksniai. Tik turint realios informacijos galima sėkmingai numatyti verslo kūrimo ir plėtros galimybes. Skiriami
Organizacijos išorine aplinka laikytina visuma veiksnių, esančių už jos ribų ir galinčių vienokiu ar kitokiu būdu daryti įtaką jos veiklai.
Išorinė organizacijos aplinka skirstoma į tolimąją (makroaplinką) ir artimąją (mikroaplinką) (5 pav.).
Tolimoji (makro) aplinka – tai visuma jėgų, kurios tam tikroje teritorijoje veikia įmonę ir kurioms ji tiesiogiai negali daryti įtakos. Tolimosios aplinkos tyrimas – tai bendrosios makroaplinkos – ekonominės, politinės, teisinės, kultūrinės, socialinės, demografinės, resursų, edukacinės, techninės – analizė.
Artimoji (mikro) aplinka – tai visuma išorinių jėgų, kurioms įmonė, siekdama savo tikslų, gali daryti įtaką.
Prie įmonės mikroaplinkos priskiriami: pirkėjai, konkurentai, nauji varžovai, tiekėjai ir pakaitalai.
Ekonominė aplinka – tai makroaplinkos elementas, pasireiškiantis tam tikrais ūkio raidos dėsningumais bei tendencijomis, darančiomis įtaką įmonės sprendimams ir veiksmams.
Socialinė ir kultūrinė aplinka –
tai makroaplinkos elementas, atspindintis visuomenės poveikį įmonei, jos sprendimams bei jų įgyvendinimui.
Politinė ir teisinė aplinka –tai makroaplinkos elementas, apimantis visuomenės politinių struktūrų veiklą ir teisės aktus, veikiančius įmonės sprendimus ir veiklą.
Mokslinė ir technologinė aplinka –tai makroaplinkos elementas, apimantis mokslo žinių ir technologijų įtaką organizacijų veiklai.
Gamtinė aplinka- tai makroaplinkos elementas, apimantis klimato sąlygų, gamtos išteklių, jų naudojimo ir aplinkosaugos priemonių įtaką įmonės sprendimams ir veiksmams.
Pirkėjas – tai fizinis arba juridinis asmuo, norintis iš kito asmens įsigyti prekę ir įsipareigojantis už ją mmokėti nustatytą pinigų sumą.
Tiekėjai – tai įmonės ir pavieniai asmenys, iš kurių perkami gamybos ir kitos veiklos reikmenys.
Konkurentai – tai rinkos dalyviai, potencialiems pirkėjams siūlantys tapačius arba panašius poreikius tenkinančias prekes.
Produkto pakaitalai – tai pirmiausia nauji produktai ir paslaugos, galintys patenkinti tokius pat ar panašius vartotojų poreikius.
Įmonės aplinka siaurąja prasme reikėtų laikyti tą vietovę, kur yra pati įmonė. Įmonės ryšius su aplinka rodo 6 pav. Įmonė palaiko ryšius su keletu, keliolika, keliasdešimt ar net keliais šimtais asmenų, įmonių bbei organizacijų. Įmonė gali veikti sėkmingai tik tada, kai pasiekiama tarp įmonės ir jos partnerių interesų pusiausvyra.
2.3. Įmonių skirstymas
Norint įvertinti šalies ūkio veiklą, planuoti bei palyginti atskirų šalių įmones, panašias įmones reikia suskirstyti į grupes. Veiklos panašumas nustatomas pagal vveiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklos paskirtis gali būti tokia:
• gaminti produktus ir teikti patarnavimus (ištekliai – parduotų prekių vertė), pvz.: bendrijos, bendrovės, prekybos bei paslaugų firmos;
• teikti ne prekių pavidalo paslaugas (ištekliai – savanoriški namų ūkių įnašai ir patarnavimai), pvz.: įvairios privačios įstaigos, teikiančios ne produktus ir ne paslaugas, labdaringos organizacijos, arba pelno nesiekiančios organizacijos;
• paskirstyti pajamas (ištekliai — tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai), pvz., valstybės administracijos centriniai organai – ministerijos, departamentai, savivaldybės, socialinio draudimo įstaigos;
• finansuoti (ištekliai – lėšos, gaunamos pagal sutartis su investitoriais ir už atliekamas finansines operacijas), pvz., bankai;
• apdrausti, tai yra garantuoti apmokėjimą, kilus rizikai, pvz., įvairios draudimo bendrovės;
• vartoti (ištekliai – atlyginimas ir įplaukos, gaunamos iš kitų sektorių, pajamos už savos gamybos produktus ar patarnavimus), pvz., namų ūkiai (ir individualios įmonės). <
Namų ūkiais laikoma šeima ar kelios šeimos, taip pat kartu gyvenantys ir bendrą biudžetą turintys giminaičiai, arba kartu gyvenantys ir bendru biudžetu susieti asmenys (nors ir ne giminaičiai).
2.4. Įmonių rūšys ir bendrieji jų veiklos klausimai
Svarbi įmonės charakteristika yra jos teisinė padėtis, arba kitaip sakant, juridinis statusas. Žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsako už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius ištikus nnesėkmei. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių paskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju ir t.t.
Nagrinėjant verslo organizavimo formas labai svarbu suprasti jų narių turtinės atsakomybės ribas. Skiriama ribota ir neribota turtinė atsakomybė.
Ribotos turtinės atsakomybės įmonės nariai atsako už jos įsipareigojimus tik perduotu jai turtu. Tokio tipo įmonės turi juridinio asmens statusą.
Neribotos turtinės atsakomybės įmonės nariai atsako už jos įsipareigojimus visu savo turtu. Tokios įmonės turi fizinio asmens statusą.
Teisėje įmonės savininkas ar valdytojas (įmonininkas) įvardijamas kaip fizinis arba juridinis asmuo. Pagal tai sprendžiama apie jo statusą. Kas įeina į šią sąvoką?
Fizinis asmuo yra teisės sąvoka, apibrėžianti žmogaus galimybę turėti turtą, užsiiminėti ūkine, komercine veikla, kurti įmones, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą bei kitokias turtines ir neturtines teises. Lietuvoje visas teises ir pareigas asmuo įgauna sulaukęs pilnametystės, t.y. aštuoniolikos metų. Fizinių asmenų statusą turi: individualiosios (personalinės), tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos.
Individualioji (personalinė) įmonė (IĮ). Ji nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims (pavyzdžiui, šeimos nariams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualiosios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu turtu. Individualiųjų įmonių steigimo tvarka bus gvildenama 2–ajame poskyryje.
Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) yyra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei–ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. Jos turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Steigiant TŪB sudaroma „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis”. Sudarytąją sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys, po to ji patvirtinama notariškai ir įteikiama kiekvienam nariui. Ši forma patogi tada, kai bendrijos narių skaičius nesikeičia. Tačiau jei bent vienas narys išstoja ar reikia priimti naują narį, sutartį tenka įforminti iš naujo pas notarą, ir vėl reikės mokėti registravimo mokesčius.
Komanditinę (pasitikėjimo) ūkinę bendriją (KŪB) sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas tikrasis narys. Bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o nuo tikrųjų narių – neatskirtas. Taigi komanditorius iš esmės yra jau akcininkas, o bendrija – pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Bendrijos neturi teisės išleisti vertybinių popierių; tai jas skiria nuo akcinių bendrovių.
Juridinis asmuo yra fiktyvus (fizine prasme) asmuo, kuriam suteiktos realaus asmens teisės ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti; vveikia neribotą laiką, nesvarbu, kiek laiko gyvuoja jam atstovaujantys realūs fiziniai asmenys; jo valia nepriklauso nuo atskirų jį sudarančių fizinių ar juridinių asmenų valios ir gali su ja nesutapti; jo turtas atskirtas nuo jį sudarančių realių (fizinių) asmenų turto; pats atsako už savo prievoles ir įsipareigojimus ir visada tik savo turtu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, turi teisę sudaryti sandorius savo vardu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, gali būti ieškovas ir atsakovas teisme savo vardu. Juridinio asmens statusą turi: akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės (kai kurios jų gali būti specialios paskirties bendrovėmis); kooperatinės bendrovės; valstybės (savivaldybių) įmonės; investicinės akcinės bendrovės; žemės ūkio bendrovės. Dabar trumpai aptarsime jų skirtumus.
Akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės. Tai yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises, kurių įstatinis (nuosavas) kapitalas yra padalytas į dalis – akcijas. Šių įmonių steigimą, veiklą bei likvidavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, priimtas 2000 m. liepos mėn., ir vėlesni jo pakeitimai.
Valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės. Jos valstybinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei arba vietos savivaldybei, turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Lietuvoje iki 1995 metų pradžios buvo valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės (VĮ). Daugiau kaip 1/5 įstatinio kapitalo akcijų išleidusios VĮ tapdavo valstybinėmis akcinėmis
įmonėmis (VAĮ). Valstybės turimų akcijų nominali vertė negalėjo viršyti 50 % įstatinio kapitalo. Įmonę valdo administracija, bet kaip patariamasis organas gali būti sudaryta ir valdyba. Įmonėje turi būti administracijos vadovas (generalinis direktorius ar direktorius) ir vyriausiasis finansininkas (buhalteris). Šiuos vadovus samdo steigėjas – tai yra ministerijos ar savivaldybės vadovybė, kuriai priklauso ta ar kita įmonė. Esant reikalui, įmonės steigėjas sudaro valdybą. Tai kolegialus organas, jai vadovauja administracijos vadovas. Valdybos nariai skiriami ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui.
Valstybinės įmonės kapitalas sskirstomas į valstybinį ir skolintą. Taigi paprastai čia nebėra privataus kapitalo. Be to, įmonei draudžiama investuoti kapitalą kitose įmonėse. Kapitalas nėra įmonės nuosavybė, todėl už turimą kapitalą reikia mokėti iš įmonės pelno palūkanas. Palūkanos mokamos į valstybės ar savivaldybių biudžetą.
Įmonė pelną skiria:
1) įstatymų numatytiems mokesčiams į biudžetą;
2) draudimo įmokoms už įmonėje turimą valstybės ar savivaldybės kapitalą;
3) atskaitymams į įmonės pelno rezervą;
4) likusi pelno dalis steigėjo nustatytu santykiu vartojama įmonės įstatiniam kapitalui didinti, o ne mažiau kaip 25 procentai – kitoms rreikmėms (premijoms, socialinėms ir kultūrinėms reikmėms ir pan.).
Žemės ūkio bendrovės. Tai yra fizinio asmens įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai. Turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Ją turi sudaryti ne mažiau kaip 2 nariai. Žemės ūkio bbendrovių steigimą. valdymą ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Žemės ūkio bendrovių įstatymas priimtas 1991 m., ir vėlesni jo pakeitimai.
Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai) – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams, socialiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Kooperatinė bendrovė yra juridinis asmuo, turi ribotą turtinę atsakomybę. Ją sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys.
Specialiosios paskirties akcinės bendrovės
Lietuvoje dabar steigiamos specialiosios paskirties akcinės bendrovės (SPAB) arba į jas perregistruojamos buvusios VĮ ar VAĮ. Specialiosios paskirties bendrovės priklauso valstybei ar savivaldybėms, tačiau dalis jų kapitalo gali atitekti ir privatiems asmenims. Šių įmonių sąrašą ir statuso suteikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Investicinės akcinės bendrovės (IAB)
Investicinė akcinė bbendrovė – steigiama Vyriausybės nustatyta tvarka valstybiniam turtui privatizuoti pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Investicinė bendrovė yra akcinė bendrovė, kuri sukaupia fizinių ir juridinių asmenų bei juridinio asmens teisių neturinčių įmonių pinigines lėšas viešai platindama savo akcijas ir turi bent vieną iš šių požymių:
1) pagrindinė veikla, iš kurios gaunama daugiau kaip 60 procentų pajamų, yra sukauptų lėšų investavimas ar reinvestavimas į vertybinius popierius;
2) daugiau kaip 50 procentų bendrovės turto vertės sudaro vertybiniai popieriai.
Koncernai ir konsorciumai
Koncernas – tai pelno siekiančių jjuridinių asmenų susivienijimas, įgyvendinantis vieningą gamybinę, techninę ir ekonominę politiką, centralizuojantis finansinius išteklius, kurių reikia vieningai investicijų politikai vykdyti. Koncernai kuriasi dalyvavimo sistemos pagrindu, įgalinančiu kapitalo savininką, įgijusį kitų juridinių asmenų kontrolinius akcijų paketus ar pajus, valdyti svetimą kapitalą. Koncernai susidaro, vienai akcinei bendrovei supirkus kitų bendrovių kontrolinius akcijų paketus, o šioms – trečių ir t.t. Tokiu būdu susidaro visa grupė įmonių. Koncernui paprastai vadovauja didžiausia akcinė bendrovė, atskirais atvejais sukuriama speciali valdanti bendrovė (holdingas).
Konsorciumas – tai laikinas, savarankiškas pelno siekiančių juridinių asmenų susivienijimas konkretiems uždaviniams spręsti, stambiems projektams ar programoms įgyvendinti. Konsorciumas steigiamas pagal bendrosios jungtinės veiklos sutartį, panašiai kaip ūkinės bendrijos. Konsorciumai veikia pagal ūkinių bendrijų įstatymą.
Asociacijos
Asociacija – tai juridinių bei fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, vykdantis jos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas. Asociacija yra pelno nesiekianti organizacija. Ji gauto pelno negali skirstyti savo nariams. Minimalus asociacijos narių skaičius yra 3. Tačiau tai nereiškia, kad, pavyzdžiui, įmonės, sudarančios asociaciją, negali gauti pelno.
Prekybos, pramonės ir amatų rūmai
Prekybos, pramonės ir amatų rūmai užsiima užsienio prekybos organizavimu, ūkio plėtotės klausimais, profesiniu mokymu ir tobulinimu, kreditų teikimo reikalais, statistikos, ekonominių apžvalgų ir pranešimų rengimu. Rūmų nariais gali būti visų rūšių bei visų nuosavybės formų vverslo įmonės, įtrauktos į Lietuvos Respublikos įmonių rejestrą.
Įmonė turi teisę užsiimti bet kokia komercine–ūkine veikla, jei Lietuvos Respublikos įstatymai to nedraudžia. Kai kuriai veiklai reikalingos licencijos. Pavyzdžiui, eksploatuoti gamtinius išteklius, gaminti alų ir nespiritinį vyną, steigti mokymo įstaigas (apie tai plačiau vėlesniuose skyriuose).
Įmonės privaloma tvarka veda apskaitą, turi teisę neviešinti savo komercinės veiklos dokumentų. Įmonę gali steigti vienas arba keli steigėjai. Įmonės steigimo dokumentai yra įstatai, leidimas (licencija), kvalifikacijos atestatas, žemės sklypo suteikimo aktas ar kiti įstatymais numatyti dokumentai.
2.4.1. Individualios įmonės steigimo organizavimas
Pačios populiariausios įmonių rūšys Lietuvoje šiuo metu yra individualiosios įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės. Įndividualių įmonių steigimas yra nesudėtingas, nebrangus, neilgai užtrunka.
Individualioji įmonė gali užsiimti įvairia įstatymu neuždrausta Lietuvoje veikla. Tai nesudėtinga ir nebrangi verslo organizavimo forma. Individualiosios įmonės steigimo trukmė bei išlaidos priklauso nuo to, kokia veikla įmonė nori užsiimti. Individualiosios įmonės steigimo schema pavaizduota 8 paveiksle. Kadangi įmonių rūšių yra labai daug, neįmanoma sudaryti įmonės steigimo algoritmo, tinkamo visais atvejais. Toliau bus smulkiau nagrinėjamas kiekvienas iš anksčiau minėtų etapų (pagal 9 pav. nurodytą tvarką), atkreipiant dėmesį į tai, kokiais atvejais tai taikoma arba ne bet kokie keliami reikalavimai, norint taisyklingai sutvarkyti steigimo dokumentus.
A. Įmonės vardo registravimas Valstybiniame patentų biure. Jei įmonė ruošiasi užsiimti veikla, kkuriai reikia licencijos, tai būtų pirmasis žingsnis steigiant įmonę. Jei įmonės numatoma veikla nelicencijuojama, vardą galima užregistruoti ir vėliau – įmonę užregistravus Įmonių rejestre. Neregistruojami vardai, sutampantys su jau įregistruotais vardais arba į juos panašūs, kito asmens pavarde be jo sutikimo, taip pat vardai, prieštaraujantys dorovės normoms, visuomenės interesams bei humaniškumui; nusakantys prekių ar paslaugų kokybę, savybes, kiekį, kainą, jų gamybos būdą ir laiką; galintys klaidinti visuomenę dėl firmos – vardo savininkės – buveinės (adreso), veiklos pobūdžio, tapatumo (arba panašumo) su užsienio firmų vardais, prekių ir paslaugų ženklais, paplitusiais rinkoje ir žinomais Lietuvos visuomenei. Žodis “Lietuva” firmos varde gali būti vartojamas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei leidus.
Firmos vardas registruojamas Valstybiniame patentų biure pagal numatomos steigti įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo paraišką arba pagal registro tvarkytojų pranešimus. Jei įmonė jau įregistruota neatitinkančiu reikalavimų vardu ir jis nepakeičiamas per 15 dienų, gavus Patentų biuro pranešimą, įmonės registravimas panaikinamas, o registravimo mokestis negrąžinamas.
Valstybinis patentų biuras vardą įrašo Lietuvos Respublikos firmų vardų registre. Įrašomi tokie duomenys:
• firmos vardas;
• jo registravimo numeris ir data;
• paraiškos numeris;
• įmonės, įstaigos ar organizacijos buveinė (adresas), veiklos pobūdis.
B. Licencijos gavimas
1996 m. sausio 23 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė “Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 13 straipsnio papildymo įstatymą”, kuriuo reglamentuojamas licencijų išdavimas. Jame
numatomos 48 veiklos rūšys, kurioms reikia licencijos. Licencijų išdavimo bei licencijuojamos veiklos sąlygos nepriklauso nuo licenciją įgyjančios įmonės rūšies. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu licencijas išduoda, licencijuojamos veiklos sąlygų laikymosi priežiūrą atlieka, taip pat licencijų galiojimą sustabdo ir panaikina ministerijos (prie ministerijų esantys departamentai, inspekcijos, tarnybos) ar Vyriausybės įstaigos.
C. Registravimo mokestis
Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatė individualiosioms įmonėms registravimo mokestį – 100 Lt už vieną veiklos rūšį. Paprastai registruojama ne viena, o kelios veiklos rūšys, todėl mokesčiai atitinkamai padidėja. Neužregistravus atitinkamos veikos rūšies, jja užsiimti draudžiama.
D. Įmonės registravimas savivaldybės Rejestro tarnyboje
Registruojant Individualią įmonę, Rejestro tarnybai reikia pateikti šiuos dokumentus:
• prašymą įregistruoti įmonę;
• duomenis įtraukimui į rejestrą (5 egzempliorius); pirmųjų dviejų dokumentų formos yra paruoštos Rejestro tarnyboje, jas tereikia tik užpildyti;
• registravimo mokesčio įmokėjimo kvitą;
• įmonės vardo registravimo pažymėjimą, jei vardas jau įregistruotas Valstybiniame patentų biure;
• licenciją, jei numatoma užsiimti licencijuojama veikla.
Prašyme įregistruoti individualiąją įmonę nurodomas įmonės pavadinimas bei adresas. Jei įmonės numatomai veiklai nereikia licencijos, tai ji gali būti registruojama be patentinio tyrimo Valstybiniame patentų biure. Apie tai ppažymima prašyme. Įmonė įregistruojama per 2 savaites po reikalingų dokumentų pateikimo. Rejestre įregistruotai įmonei išduodamas Statistikos departamento nustatytos formos pažymėjimas ir suteikiamas rejestro numeris (kodas).
E. Įmonės registravimas Socialinio draudimo skyriuje
Lietuvos Respublikoje remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymu per 10 dienų po įįmonės įregistravimo savivaldybės Rejestro tarnyboje, įmonė turi būti užregistruota Valstybinio socialinio draudimo skyriuje. Įregistravus teks įmonės savininkui už save ir samdomuosius darbuotojus mokėti draudimo įnašus, kad būtų galima sukaupti reikalingas lėšas ateityje mokėti senatvės pensiją, pašalpas, įvykus nelaimingiems atsitikimams ar susirgus.
F. Antspaudo gaminimas
Gavus įmonės registracijos pažymėjimą, pasidaromas antspaudas, jį suderinus Vyriausiame policijos komisariate.
Leidimas antspaudui gaminti išduodamas per savaitę. Gavus Vyriausiojo policijos komisariato leidimą, pateikiamas užsakymas antspaudo gaminti. Tuo užsiima specialios firmos.
G. Visuomenės sveikatos centro leidimas užsiimti veikla
Lietuvos Respublikos 1995 m. gegužės 11 d. įstatymu Nr. I–888 „Dėl Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo pakeitimo ir papildymo” pakeistas Įmonių įstatymo 19 straipsnis, kuriame numatoma, kad „įmonės, užsiimančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų rūšių komercine–ūkine ar kitokia veikla, privalo turėti Visuomenės sveikatos ccentro leidimą”. Toks leidimas reikalingas daugeliui veiklos rūšių. Šio leidimo išdavimo tvarką ir sąlygas nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Leidimas–higienos pasas suteikia teisę verstis nustatyta ekonomine veikla. Tai susieta su vartotojų ir darbuotojų sveikatos apsauga. Įmonė, įregistruota Lietuvos Respublikos įmonių rejestre privalo pateikti reikalingus dokumentus leidimui–higienos pasui gauti. Jei ūkinės veiklos sąlygos yra tinkamos, tai per mėnesį šis leidimas išduodamas. Paprastai leidimas galioja iki 3 metų.
Tokio leidimo nereikia maža kam – žemės ūkio ir miškininkystės veiklai, leidybai, kai kuriom didmeninės ir mmažmeninės veiklos rūšims, nesusietoms su maisto produktų prekyba, finansiniam tarpininkavimui, nekilnojamojo turto operacijoms, mokslinio tyrimo ir taikomiesiems darbams, sekretoriavimo ir vertimo veiklai, valstybės valdymui ir gynimui, privalomajam socialiniam draudimui, privačių namų ūkių su samdytu personalu ir kai kurioms kitoms veikloms.
H. Suderinimas su Darbo inspekcija
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Darbo inspekcijos įstatymu Nr. I–614, priimtu 1994 m. spalio 25 d., 10 dienų prieš pradėdama savo veiklą įmonė turi pranešti apie tai Darbo inspekcijai. Jei įmonėje yra bent 1 samdomas darbuotojas, būtina turėti pažymą apie darbdavio atestaciją darbo saugos klausimais. Jei įmonėje yra daugiau nei 50 darbuotojų, joje turi būti darbų saugos specialistas. Norintiems gauti minėtą pažymą, organizuojami 3 dienų darbo saugos kursai. Juos organizuoja organizacijos, turinčios Valstybinės darbo inspekcijos išduotas licencijas. Išsamesnę informaciją apie tai, kokios firmos ir kada organizuoja darbo saugos kursus, suteikia Darbo inspekcija.
I. Papildomi reikalavimai prekybos įmonėms
Jeigu įsteigta įmonė nori užsiimti prekyba, ji turi gauti Įmonės veiklos pažymėjimą, kurį išduoda savivaldybės Verslo skyrius. Įmonės veiklos pažymėjimas išduodamas pateikus šiuos dokumentus:
• nustatytos formos prašymą, suderintą su Valstybine darbo saugos inspekcija ir priešgaisrine apsauga;
• įmonės registravimo pažymėjimą, įstatus ar duomenis iš Rejestro tarnybos apie įmonės veiklą (dokumentų kopijos);
• pastato priklausomybės dokumentų kopijas;
• visuomenės sveikatos centro nutarimą (dokumento kopija);
• sutartį su šiukšles išvežančia įmone.
Šis prašymas turi būti suderintas ssu Priešgaisrine apsauga ir Darbo sauga. Priešgaisrinės apsaugos darbuotojai patvirtina prašymą, patikrinę įmonės patalpas ir nustatę, kad jos atitinka priešgaisrinės apsaugos taisykles. Suderinti su Darbo sauga – reiškia praeiti atestaciją darbo saugos klausimais.
Pateikiant pastato priklausomybės dokumentus, jei patalpos yra nuomojamos, reikalinga nuomos sutartis; jei privačios, reikia pateikti privačios nuosavybės teisinę registraciją. Prekybos įmonėms, įrengtoms daugiabučiuose namuose, reikalingas miesto valdybos sprendimas dėl gyvenamųjų patalpų reorganizavimo.
Prekybinę veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimami norminiai aktai. Be to, visos Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, užsiimančios mažmenine prekyba, turi laikytis Mažmeninės prekybos taisyklių.
J. Gamybos įmonių veiklos organizavimas
Norint užsiimti gamybine veikla, be jau minėto Visuomenės sveikatos centro leidimo bei darbų saugos atestacijos, 10 dienų prieš įmonės veiklos pradžią reikia pranešti apie tai Darbo inspekcijai. Ši inspekcija atlieka naujai kuriamų darbo priemonių projektų ekspertizes ir pateikia išvadas, ar šie projektai atitinka darbų saugos reikalavimus, išduoda įmonėms leidimus priemones gaminti.
K. Paslaugos, verslai bei smulki prekyba
Įmonėms, teikiančioms paslaugas, užsiimančioms verslais bei smulkia prekyba, jokie papildomi reikalavimai nekeliami. Tačiau yra 26 veiklos rūšys, kuriomis užsiimant individualiosioms įmonėms būtina įsigyti patentą, ir 26 veiklos rūšys, kuriomis užsiimant galima tai padaryti. Patentus išduoda miestų (rajonų) valstybinės mokesčių inspekcijos, kurių teritorijoje įregistruota įmonė. Veikiančioms individualioms įmonėms patentai išduodami kalendoriniams metams, pusei kalendorinių mmetų arba ketvirčiui. Per metus įsteigtoms individualioms įmonėms patentai gali būti išduodami laikotarpiui nuo veiklos pradžios iki kalendorinių metų pabaigos, pusei kalendorinių metų arba ketvirčiui.
Norint įsigyti patentą, mokesčių inspekcijai pateikiamas prašymas, kuriame nurodomi duomenys, nuo kurių priklauso patento mokesčio dydis. Be to, reikia pateikti individualiosios įmonės registravimo pažymėjimo nuorašą. Patentas be įmonės registravimo pažymėjimo negalioja. Priklausomai nuo veiklos rūšių, gali būti išduodami vienas arba keli patentai. Patentai išduodami per 5 darbo dienas nuo reikiamų dokumentų pateikimo mokesčių inspekcijai dienos. Patentas susideda iš 2 dalių – šaknelės, kuri lieka mokesčių inspekcijoje, ir pagrindinės dalies, kuri išduodama įmonei.
2.4.2. Akcinės bendrovės
Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. Taigi iš esmės tai yra kolektyvinė nuosavybė.
Akcinės bendrovės (AB) įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 150000 Lt. Jos akcijos gali būti platinamos ir jomis prekiaujama viešai (biržoje).
Uždarosios akcinės bendrovės (UAB) įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 Lt, joje negali būti daugiau kaip 100 akcininkų, o jos akcijos negali būti platinamos bei jomis viešai prekiaujama. Taigi akcijos iš esmės yra vardinės.
Akcinės bendrovės steigėjų skaičius neribojamas. Uždarojoje
jų negali būti daugiau kaip 100. Kiekvienas bendrovės steigėjas turi būti jos akcininkas. Steigėjai sudaro bendrovės steigimo sutartį, tačiau jei bendrovę steigia vienas asmuo, tai vietoj sutarties rengiamas bendrovės steigimo aktas.
Akcininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris įstatymo numatyta tvarka turi įsigijęs bent vieną bendrovės akciją. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jo turimos akcijos.
Uždaroji akcinė bendrovė gali būti steigiama tik uždaruoju, o akcinė bendrovė – atviruoju arba uždaruoju būdu. Uždaruoju būdu bendrovė steigiama formuojant jos kkapitalą iš įnašų, gautų už išleidžiamas akcijas, kurias įsigyja tik bendrovės steigėjai. Atviruoju būdu bendrovė steigiama formuojant jos įstatinį kapitalą iš įnašų, gautų už išleidžiamąsias akcijas, kurių dalį įsigyja bendrovės steigėjai, o likusios platinamos kitiems asmenims. Kai visi pradiniai įnašai už akcijas yra įmokėti, bendrovės steigėjai iki bendrovės įregistravimo privalo sušaukti steigiamąjį akcininkų susirinkimą. Steigiamasis akcininkų susirinkimas tvirtina bendrovės steigimo ataskaitą, bendrovės steigėjų sudarytus sandorius, priima bendrovės įstatus, renka valdymo organus.
Prireikus bendrovė gali būti reorganizuota. Reorganizavimas – tai bendrovės, kaip jjuridinio asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Bendrovės gali būti reorganizuojamos šiais būdais:
• bendroves jungiant;
• bendroves skaidant;
• keičiant bendrovės rūšį ar statusą.
Reorganizavimas bendroves jungiant galimas prie veiklą tęsiančios bendrovės prijungiant kitas bendroves, kurios kaip juridiniai asmenys baigia veiklą, arba jungiant bendroves, kurios kaip juridiniai aasmenys baigia veiklą įsteigiant naują bendrovę.
Reorganizavimas bendroves skaidant galimas: a) bendrovę, kuri baigia savo veiklą, išdalijant kitoms, tęsiančioms savo veiklą bendrovėms; b) iš veiklą baigiančios bendrovės steigiant naujas bendroves; c) iš savo veiklą tęsiančios bendrovės atskiriant dalį, kuri jungiama prie kitos bendrovės arba iš kurios steigiama nauja bendrovė.
Kai keičiama bendrovės rūšis, ji gali būti reorganizuojama iš uždarosios akcinės bendrovės į akcinę bendrovę – įregistruojant akcijas Vertybinių popierių komisijoje, ar atvirkščiai.
Reorganizavimas keičiant bendrovės statusą – tai bendrovės specialios paskirties statuso panaikinimas keičiant jos įstatus.
Bet kuriuo atveju parengiamas reorganizavimo projektas, atliekama šio projekto ekspertizė, o apie numatomą reorganizavimą bendrovė viešai paskelbia ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki akcininkų visuotinio susirinkimo. Akcininkų visuotinis susirinkimas gali patvirtinti reorganizavimo projektą nne mažiau kaip 2/3 kiekvienos klasės akcijų balsų.
Po reorganizavimo veikiančių bendrovių įstatai registruojami po pirmojo visuotinio akcininkų susirinkimo.
Bendrovės likvidavimas. Bendrovė gali būti likviduojama, jei baigėsi įstatuose nurodytas jos veiklos terminas, teismas ar kreditorių susirinkimas nutarė likviduoti bankrutavusią bendrovę. Tai gali padaryti ir visuotinis akcininkų susirinkimas savo nutarimu. Apie bendrovės likvidavimą viešai skelbiama, bei kiekvienam akcininkui ar kreditoriui pranešama raštu.
Bendrovės valdymo organai yra visuotinis susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracija. Uždarojoje akcinėje bendrovėje visuotinio susirinkimo nutarimu galima nesudaryti nei sstebėtojų tarybos, nei valdybos. Jeigu nė vienas šių valdymo organų nesudaromi, tai valdybos funkcijos perduodamos bendrovės administracijos vadovui ir visuotiniam susirinkimui. Šiuo atveju administracijos vadovą renka visuotinis akcininkų susirinkimas.
Bendrovės ūkinę veiklą organizuoja ir vykdo administracija. Administracijos veiklai vadovauja administracijos vadovas. Pavadinimą parenka visuotinis susirinkimas. Visa valdymo schema pateikta 9 pav. Konkreti valdymo schema priklausys nuo bendrovės dydžio ir nuo akcininkų valios.
Visuotinis akcininkų susirinkimas. Tai aukščiausiasis bendrovės valdymo organas. Čia turi teisę dalyvauti visi jos akcininkai, nesvarbu, kiek ir kokios klasės akcijų jie turi. Susirinkime gali dalyvauti ir pasisakyti stebėtojų tarybos ir valdybos nariai, jeigu jie nėra tos bendrovės akcininkai.
Stebėtojų taryba. Stebėtojų tarybos narių skaičių apibrėžia bendrovės įstatai: narių turi būti ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 15. Stebėtojų tarybą renka visuotinis akcininkų susirinkimas. Kiekvienas akcininkas turi tokį balsų skaičių, kuris lygus jo akcijų balsų skaičiaus ir stebėtojų tarybos narių skaičiaus sandaugai. Šiuos balsus akcininkas skirsto savo nuožiūra – už vieną ar kelis kandidatus. Išrinkti bus daugiau balsų gavę kandidatai. Stebėtojų taryba renkama ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui. Už veiklą stebėtojų taryboje jos nariams visuotinis susirinkimas gali atlyginti (mokėti tantjemas) tik iš bendrovės pelno. Vadinasi, jei bendrovė dirba nuostolingai, o tai tolygu tarybos blogam vadovavimui, tai jos nnariai nieko negauna.
Akcinės bendrovės valdyba. Valdyba yra kolegialus organas, jos veiklai vadovauja pirmininkas. Valdybos narius (ne mažiau kaip 3) ir jos pirmininką skiria ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui stebėtojų taryba. Valdybos darbo tvarką nustato jos priimtas darbo reglamentas, o jos įgaliojimus – bendrovės įstatai. Valdyba privalo laiku rengti visuotinius susirinkimus, pateikti akcininkams bendrovės metinę finansinę atskaitomybę, ataskaitą apie bendrovės veiklą.
Bendrovės revizorius. Akcinėje bendrovėje turi būti bent vienas revizorius, kurį renka visuotinis akcininkų susirinkimas (paprastai ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui). Revizorius privalo turėti kvalifikacinį diplomą. Revizoriumi gali būti ir juridinis asmuo (audito įmonė), turintis teisę teikti audito paslaugas. Revizorius tikrina bendrovės finansinę veiklą – metinę finansinę atskaitomybę ir kitus buhalterinės finansinės apskaitos dokumentus. Revizorius įstatymų numatyta tvarka atsako už nepatenkinamą bendrovės veiklos kontrolę ir veiklos trūkumų slėpimą.
Administracija. Bendrovės ūkinę veiklą organizuoja ir vykdo administracija, kuriai vadovauja administracijos vadovas. Bendrovėje, be vadovo, dar turi būti vyriausiasis finansininkas (buhalteris). Administracijos darbuotojus priima į darbą ir sutartį su jais sudaro vadovas. Administracijos darbuotojai atlieka įvairias funkcijas, tvarko bendrovės operatyviuosius komercinės ūkinės veiklos ir kitus savo kompetencijos reikalus. Darbuotojų pareigas ir įgaliojimus nustato valdyba.
Bendrovės kapitalas
Bendrovės kapitalas skirstomas į nuosavą ir skolintą kapitalą. Nuosavas kapitalas formuojamas iš akcijų emisijos kainos ir bendrovės pelno. SSkolintas kapitalas susiformuoja platinant išleistas obligacijas, imant kreditus ir kitaip skolinantis lėšų. Nuosavą bendrovės kapitalą sudaro:
1) įstatinis kapitalas;
2) akcijų priedai (nominalios vertės perviršijimas);
3) perkainojimo rezervas;
4) privalomasis rezervas;
5) rezervas savoms akcijoms įsigyti (akcinėse bendrovėse);
6) įstatuose nurodyti rezervai;
7) kiti rezervai;
8) nepaskirstytasis pelnas (nuostolis);
9) dotacijos ir negrąžintos subsidijos;
10)atidėtosios išlaidos (einamojo laikotarpio sąnaudų didinimo arba pajamų mažinimo būdu susidarančios išlaidos, numatomos ateinantiems laikotarpiams tam, kad būtų teisingai parodyti tų laikotarpių veiklos rezultatai).
Akcijos. Akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys jiems turtines ir neturtines teises. UAB akcijos gali būti materialios (atspausdinti pagal vertybiniams popieriams nustatytus reikalavimus dokumentai) arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose). Akcijos nominali vertė turi būti nurodyta litais be jo dalių (centų). Akcijos pagal disponavimo būdą skirstomos į vardines ir pareikštines, o pagal suteikiamas teises (tai dar vadinama akcijų klasėmis) – į paprastąsias ir privilegijuotąsias.
UAB akcijos gali būti vardinės, o jų perdavimo tvarka nustatoma įstatuose. Vardinės akcijos neregistruojamos Vertybinių popierių komisijoje.
Nematerialios akcijos pažymimos įrašais vertybinių popierių sąskaitose, kurias tvarko jas išleidusi bendrovė arba finansų maklerio įmonė akcijų savininkų vardu. Akcininkas turi teisę pasirinkti, kur turėti vertybinių popierių sąskaitą.
Bendrovei draudžiama išleisti akcijas, kurias galima keisti į obligacijas, nes tokiu atveju – iškeitusi dalį ar
visas akcijas į obligacijas – bendrovė netektų nuosavo kapitalo. Tačiau bendrovė gali išleisti konvertuojamąsias obligacijas. Tai leidžia bendrovei padidinti savo įstatinį kapitalą, išleidus ir naujas akcijas, į kurias galėtų keisti konvertuojamąsias obligacijas jų savininkai.
Vardinės akcijos. Materialios vardinės akcijos savininkas yra fizinis arba juridinis asmuo, nurodytas akcijoje ir įrašytas į bendrovės akcininkų registracijos knygą. Šios akcijos perleidžiamos kitiems asmenims, padarius atitinkamą įrašą akcijoje (sertifikate) – indosamentą. Nematerialios vardinės akcijos savininkas yra fizinis arba juridinis asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių ssąskaita. Akcinės bendrovės turi teisę gauti informaciją iš finansų maklerio įmonių apie akcininkus ir jų turimas akcijas.
Pareikštinės akcijos. Jos savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita.
Paprastosios ir privilegijuotosios akcijos. Jos sudaro pagrindinę bendrovės akcijų dalį. Privilegijuotųjų akcijų nominali vertė negali būti didesnė kaip 1/3 įstatinio kapitalo.
Paprastųjų akcijų dividendo dydis iš anksto nenustatomas, o dividendai mokami tik tada, kai patenkinami privilegijuotųjų akcijų savininkų reikalavimai.
Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju arba nekaupiamuoju dividendu, kurio dydis apibrėžiamas iš aanksto, prieš parduodant akcijas.
Privilegijuotųjų akcijų su kaupiamuoju dividendu savininkui garantuojama teisė į nurodyto dydžio dividendą. Jei pelno nepakanka visam dividendui išmokėti, tai neišmokėtoji suma turi būti perkelta į kitus ūkinius metus.
Privilegijuotųjų akcijų su nekaupiamuoju dividendu savininkui neišmokėtas dividendas ar jjo dalis neperkeliama į kitus metus (t.y. dingsta).
Bendrovės gali išleisti ir darbuotojų akcijas. Darbuotojų akcijos yra bendrovės darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis parduotos ar kitaip perduotos vardinės akcijos. Šių akcijų negalima parduoti ne darbuotojams ar kitaip perleisti asmenims, neturintiems į jas teisės.
Obligacijos. Tai bendrovės terminuotas kredito vertybinis popierius, suteikiantis teisę jo savininkui į metines palūkanas, o pasibaigus obligacijos terminui, gauti pinigų sumą, lygią obligacijos nominaliai vertei. Akcinė bendrovė privalo išpirkti savo obligacijas per įstatuose nustatytą laiką. Obligacijos savininkas turi tokias pat teises kaip ir kiti akcinės bendrovės kreditoriai.
Bendrovės finansai ir pelno skirstymas
Bendrovės finansiniai ištekliai formuojami iš vidinių ir išorinių šaltinių. Vidiniai finansavimo šaltiniai gali būti amortizaciniai atskaitymai ir pelnas, išoriniai – įnašai už akcijas, įplaukos už obligacijas, skolintos ir kitos joms pprilygstančios lėšos. Bendrovės pelnas po ūkinių metų pabaigos turi būti paskirstytas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo dėl pelno paskirstymo. Pelnas paskirstomas:
• privalomiesiems mokėjimams;
• dividendams;
• atskaitymams į privalomąjį rezervą ir kitus fondus;
• metiniams išmokėjimams (tantjemoms) stebėtojų tarybos ir valdyboms nariams;
• darbuotojų premijoms ir kitiems tikslams.
Jei dar lieka nepaskirstyto pelno, tai nurodomas jo likutis.
Dividendai. Dividendai yra akcininkui paskirta pelno dalis, kuri proporcinga jo turimų akcijų nominaliai vertei. Dividendai nemokami, jei bendrovės balanse yra nuostolių, arba jei išmokėjus dividendus įmonė taptų nemoki. Dividendus bbendrovė išmoka pinigais.
2.4.3. Uždarosios akcinės bendrovės steigimo organizavimas
Uždaroji akcinė bendrovė, palyginti su individualiąja įmone, turi svarbų privalumą – jos turtinė atsakomybė yra ribota: nariai atsako tik ta turto dalimi, kurią jie įnešė įsigydami akcijas. Uždarosios akcinės bendrovės steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas Nr. I–528, priimtas 1994 m. liepos 5 d., ir vėlesni jo pakeitimai, kiti norminiai aktai.
Uždarosios akcinės bendrovės steigimo organizavimas yra sudėtingesnis ir ilgiau trunka nei individualiosios įmonės. Skirtingi ir steigimo dokumentai. Uždarosios akcinės bendrovės steigimo tvarka pavaizduota 10 paveiksle. Kaip matome iš šios schemos, norint įregistruoti uždarąją akcinę bendrovę savivaldybės Rejestro tarnyboje, prieš tai reikia:
• sudaryti steigimo sutartį ir ją notariškai patvirtinti;
• atidaryti kaupiamąją sąskaitą banke;
• parengti bendrovės įstatus;
• išplatinti akcijas;
• parengti steigimo ataskaitą;
• sušaukti steigiamąjį susirinkimą;
• sudaryti valdymo organus;
• pateikti dokumentus registruoti bendrovę.
Uždarajai akcinei bendrovei taip pat būtina iš anksto užregistruoti firmos vardą Valstybiniame patentų biure. Be to, jei įmonė ketina užsiimti licencijuojama veikla, jai, kaip ir individualiajai įmonei, iš anksto reikia gauti atitinkamos institucijos išduodamą licenciją.
A. Steigimo sutarties sudarymas ir tvirtinimas
Steigimo sutartis –– tai pirmasis oficialus dokumentas, kurį pagal įstatymą turi sudaryti steigėjai. Steigimo sutartyje turi būti nurodyta:
• steigėjai (vardai, pavardės, juridinių asmenų pavadinimai) ir jų adresai;
• bendrovės pavadinimas;
• bendrovės steigimo būdas;
• steigėjų teisės ir ppareigos steigiant bendrovę bei atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą;
• kiekvieno steigėjo įsigyjamų akcijų skaičius;
• akcijų nominali vertė, emisijos kaina, platinimo tvarka ir terminai;
• steigimo kaštų kompensavimas ir atlyginimas už steigimą;
• ginčų tarp steigėjų sprendimo tvarka;
• steigėjai, kurie gali atstovauti bendrovei.
Sutartį pasirašo visi steigėjai arba jų įgalioti asmenys. Jei bent vienas steigėjas yra fizinis asmuo, sutartis turi būti patvirtinta notaro. Jeigu visi steigėjai yra juridiniai asmenys arba įmonės, notaro tvirtinimo nereikia, jų vadovo arba įgalioto asmens parašas tvirtinamas antspaudu. Tais atvejais, kai bendrovę steigia vienas asmuo, vietoj steigimo sutarties surašomas bendrovės steigimo aktas. Steigimo sutartis yra viešas dokumentas. Todėl negali būti atsakoma turintiems interesų susipažinti su jos turiniu, argumentuojant komercine, tarnybine ar dar kokia paslaptimi.
Patvirtinta steigimo sutartis suteikia teisę steigėjams atidaryti kaupiamąją sąskaitą banke. Tokia sąskaita gali būti atidaroma tik Lietuvos Respublikoje įregistruotame banke.
B. Kaupiamosios sąskaitos atidarymas
Norint atidaryti kaupiamąją sąskaitą banke, reikia įnešti pradinį įnašą, ne mažesnį nei 2500 Lt. Tam tikslui užpildomas banke gaunamas blankas, susidedantis iš 3 dalių: pranešimo, kvito bei orderio.
C. Bendrovės įstatai
Bendrovės įstatai yra teisinis dokumentas, kuriuo bendrovė vadovaujasi savo veikloje. Todėl jų parengimas yra ne mažiau atsakingas darbas už steigimo sutarties parengimą. Bendrovės įstatai turi būti visų steigėjų pasirašyti, o parašai patvirtinti: fizinių asmenų – notariškai, juridinių asmenų – įmonės vadovo aar įgaliotojo asmens parašas tvirtinamas antspaudu.
D. Akcijų platinimas
Uždarosios akcinės bendrovės akcijos platinamos uždaruoju būdu, t.y. jas įsigyja tik uždarosios akcinės bendrovės steigėjai. Jau sudarant bendrovės steigimo sutartį, nustatomas kiekvieno steigėjo įsigyjamų akcijų skaičius. Uždarosios akcinės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas – 10000 Lt.
E. Steigimo ataskaitos parengimas
Išplatinus akcijas, iki steigiamojo akcininkų susirinkimo, uždaroji akcinė bendrovė gali parengti steigimo ataskaitą (ji privaloma tik akcinėms bendrovėms, tačiau naudinga ją parengti). Joje turi būti nurodyta:
• steigimo išlaidos;
• už akcijas gauti pinigai;
• nepiniginiai (turtiniai) įnašai, susirinkimui siūloma tvirtinti šių įnašų vertė ir įvertinimo metodai;
• akcijų, kurias įsigijo kiekvienas steigėjas, skaičius;
• kompensuojamos steigimo išlaidos, atlyginimas už steigimą;
• sandoriai, kuriais pagrįstas prievoles steigėjai ar kiti asmenys perduoda bendrovei.
Tai esminiai turtiniai dalykai, todėl steigimo ataskaitą turi patikrinti ir pateikti išvadas steigiamajam akcininkų susirinkimui nepriklausomas auditorius arba revizorius, kurie turi teisę kviestis turto įvertinimo ekspertus. Jeigu steigėjai atsisako pateikti auditoriui duomenis ir paaiškinimus, auditorius apie tai raštu informuoja steigiamąjį akcininkų susirinkimą. Kiekvienas akcininkas turi teisę susipažinti su ataskaita bei auditoriaus ar revizoriaus išvadomis bei daryti jų nuorašus.
F. Steigiamasis akcininkų susirinkimas
Steigiamasis akcininkų susirinkimas atlieka labai svarbų vaidmenį steigiant bendrovę. Jam pagal Akcinių bendrovių įstatymą taikomos visos visuotinio akcininkų susirinkimo nuostatos. Galima išskirti du steigiamojo akcininkų susirinkimo specifinius aspektus: sušaukimo terminą ir darbotvarkę.
Steigiamojo susirinkimo
sušaukimo laiką galima numatyti iš anksto, atsižvelgiant į įstatymo nuostatą, kad tai nebūtų vėliau kaip 60 dienų nuo paskelbto akcijų pasirašymo termino pabaigos. Tačiau visas akcijas išplatinus anksčiau skelbto termino, nurodytos 60 dienų skaičiuojamos nuo paskutinės akcijos pasirašymo dienos, todėl gali tekti atitinkamai pakoreguoti steigiamojo susirinkimo sušaukimo datą. Steigėjams nesušaukus susirinkimo Įstatymo nustatytais terminais, asmenys, pasirašę akcijas, atleidžiami nuo įsipareigojimų bendrovei ir turi teisę atgauti savo įnašus.
Prie specifinių steigiamojo akcininkų susirinkimo darbotvarkės klausimų priskiriami šie:
• bendrovės steigimo ataskaitos tvirtinimas;
• steigėjų sudarytų sandorių ttvirtinimas;
• valdymo organų ir revizoriaus rinkimai.
Ypač atsakingas steigiamojo akcininkų susirinkimo uždavinys – išrinkti bendrovės valdymo organus ir revizorių. Jei bendrovės visų akcijų savininkas yra vienas asmuo, jo raštiški sprendimai prilygsta visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimams.
G. Uždarosios akcinės bendrovės registravimas savivaldybės Rejestro tarnyboje
Uždaroji akcinė bendrovė registruojama savivaldybės Rejestro tarnyboje ne vėliau kaip per 6 mėnesius po bendrovės steigimo sutarties sudarymo. Uždaroji akcinė bendrovė įregistruojama per 2 savaites po reikalingų dokumentų pateikimo. Rejestre įregistruotai bendrovei išduodamas Statistikos departamento nustatytos formos pažymėjimas ir suteikiamas rejestro nnumeris (kodas).
H. Atsiskaitomosios sąskaitos atidarymas
Įregistravus uždarąją akcinę bendrovę, jai, kaip juridiniam asmeniui būtina atidaryti atsiskaitomąją einamąją sąskaitą banke. Ją galima atidaryti ir atitinkamai įforminus laikinąją kaupiamąją sąskaitą..
2.4.4. Verslo organizavimo formų palyginimas
1 lentelė
Verslo organizavimo formų pliusai ir minusai
Verslo įmonių tipai Nuosavybės forma Teigiamybės Neigiamybės
Individuali
Asmeninė
1. Lengvai ssteigiamos ir likviduojamos.
2. Sprendimus priima pats savininkas.
3. Veiklos nevaržo griežta teisinio reguliavimo sistema.
4. Įkuriamos paprastai be didelių kapitalinių investicijų. 1. Neribota turtinė atsakomybė.
2. Sunkiau gauti kreditų.
3. Savininkui mirus, įmonė turi būti perregistruojama kitam savininkui.
Ūkinė bendrija
Grupinė
1. Sukaupiamas didesnis kapitalas.
2. Galimybė bendradarbiauti įvairių sričių ir skirtingo profesinio pasirengimo specialistams.
3. Kiekvienas narys gali lygiomis teisėmis atstovauti bendrijai pasirašant sutartis.
4. Bendrai disponuojama bendrijos turtu ir pajamomis.
5. Apmokestinimo pranašumai, nes bendrijos pajamos apmokestinamos kaip fizinių asmenų pajamos. 1. Neribota turtinė atsakomybė.
2. Ribotas veiklos laikas: pasitraukus vienam nariui arba pasikeitus bendrijos veiklos krypčiai reikia perregistruoti bendriją.
3. Nedideli veiklos mastai ir kapitalas lemia santykinai mažesnį veiklos efektyvumą ir galimybes nuosekliai didinti kapitalą.
4. Sunkiau valdyti, nes gali nesutapti nuomonės.
Akcinė bendrovė
Grupinė akcinė
1. Galima koncentruoti didelį kapitalą.
2. Ribota akcininkų turtinė atsakomybė.
3. Galima parduoti arba paveldėti akcijas.
4. Neribotas egzistavimo laikas.
5. Profesionalus valdymas, nes valdyti samdomi profesionalai.
6. Didesnės finansinės galimybės. 1. Sudėtingiau organizuoti veiklą, nes didesnė darbų aapimtis.
2. AB veiklą griežčiau reglamentuoja įstatymai ir juridiniai aktai.
3. AB, kaip juridinis asmuo apmokestinamas didesniais mokesčiais negu įmonės, turinčios fizinio asmens statusą.
2 lentelė
Pagrindiniai įvairių tipų įmonių bruožai
Juridinis statusas Kapitalo savininkas Turtinė atsakomybė Kapitalo sudarymo būdai Steigėjai
Kapitalo savininkų skaičius Įstatinio kapitalo maž.vertė Nuosavybės perdavimo teisė Apmokes-tinimo tvarka Valdymas
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
AB
Juridinis asmuo
Ribota turtinė atsakomybė
Padalyta į akcijas: paprastąsias, privilegijuo-tąsias, vardines ir pareikštines, kurias gali įsigyti visi. Obligacijos, vekseliai. Fiziniai ir juridiniai asmenys. Bendrovės steigėjai turi būti jos akcininkai.
Neriboja-mas
150 000 Lt.
Mirus akcininkui, jo akcijos atitenka turto paveldėtojui. Pasitraukus, jo akcijos parduoamos. Per juridinių asmenų pelno mokestį.
Diferencij-uota
Visuotinis akcininkų susirinki-mas, sstebėtojų taryba, valdyba, adminis-tracijos vadovas
UAB
Juridinis asmuo
Ribota turtinė atsakomybė
Sudaromas iš įnašų, gautų už vardines akcijas, kurias įsigyja bendrovės steigėjai
Fiziniai ir juridiniai asmenys
Gali būti 1-100 akcininkų
10 000 Lt.
Tas pats kaip AB
Tas pats kaip AB
Tas pats kaip AB (stebėtojų taryba g.b. nesudaro-ma)
IĮ
Fizinis asmuo
Neribota turtinė atsakomybė
Savininkas investuotojas
Asmuo.
1 asmuo
Neriboja-ma
Mirus savininkui, įmonė panaikinama Pajamos apmokestinamos tik 1 kartą Savinin-kas
TŪB
Fizinis asmuo
Neribota turtinė atsakomybė
Bendros jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į dalinę nuosavybę
Ji negali būti valstybinės ir AB valdymo organai. Bendrovės narys negali dirbti kitoje įmonėje
Nuo 2 iki 20 narių
Neriboja-ma
Įnašų perdavimas kitiems asmenims tik sutikus visiems bendrijos nariams. Pasitraukus 1 nariui, bendrija nutraukia savo veiklą Pajamos apmokestinamos tik kartą per metus
Pajininkų susirinki-mas
KŪB
Fizinis asmuo
Neribota turtinė atsakomybė
Narių stojamieji mokesčiai, pajai, ūkinės veiklos pelnas
Tikrųjų narių ir narių komanditorių suisivieniji-mas Nuo 2 iki 20 narių
Neriboja-ma
Pasitraukus 1 nariui, bendrija nutraukia savo veiklą
Pajamos apmokestinamos tik kartą per metus
Pajininkų susirinki-mas
Koopera-cinė bendrovė
Juridinis asmuo
Ribota turtinė atsakomybė
Narių stojamieji mokesčiai, pajai, ūkinės veiklos pelnas
Grupė fizinių ir juridinių asmenų
Ne mažiau kaip 5
Neriboja-ma
Neribojama
Per juridinių asmenų pelno mokestį.
Diferencij-uota
Narių susirinki-mas ir valdyba, kontro-liuoja revizorius
Viešoji įstaiga
Juridinis asmuo
Ribota turtinė atsakomybė
Valstybės, savivaldybės ir skolintas turtas, dalininkų įnašai, labdara
Valstybė ar savivaldybė, fiziniai ir juridiniai asmenys
Neriboja-ma
Neriboja-ma
Pagal VĮ įstatymą
1 kartą per metus 5 % tarifu
Direktorių valdyba, stebėtojų taryba, darbuotojų ir savininkų susirinki-mai
3. Įmonės valdymas
3.1. Įmonės veiklos tikslai
Įmonės tikslai –– tai išmatuojamais kokybiniais ir kiekybiniais rodikliais nusakytos užduotys, kurias numatoma įvykdyti per numatytą laiką.
Įmonės tikslai pasižymi dviem svarbiais bruožais:
• Įmonės tikslai turi būti pasiekti per tiksliai apibrėžtą laiką;
• Įmonės tikslai turi kiekybinę išraišką, t.y. nusakomi ne vien kokybiniais rodikliais (planuojama apyvarta, pelnu, kaštų sumažinimo procentu, rinkos dalimi ir t.t.)
Dažniausiai įmonės pagrindinis tikslas – pelnas.
Pelnas paprastai apskaičiuojamas iš pajamų, gautų pardavus prekes ar gaminius, atėmus jų įsigijimo ar gamybos sąnaudas:
PELNAS = PAJAMOS – SĄNAUDOS (1.1)
Pardavimų pelningumas apskaičiuojamas, pelną padalijus iš pajamų (paprastai skaičiuojamas procentais, todėl dalmenį reikia padauginti iš 100 ir suapvalinti vienos šimtosios tikslumu; kartais knygose pateikiama be daugiklio 100, šis veiksmas atliekamas mintyse):
PELNINGUMAS = PELNAS / PAJAMOS (1.2)
Siekiat padidinti gaunamą pelną ne visada pelningumas padidėja, tai priklauso ir nuo sąnaudų dydžio.
Jei iš gauto pelno atimtume mokesčius ir palūkanas, liktų grynasis pelnas:
GRYNASIS PELNAS = PELNAS – MOKESČIAI – PALŪKANOS (1.3)
Kai kalbama ne apie visos įmonės teikiamą naudą, o tarkime, apie gamybos įrengimų teikiamą naudingumą, galima vadovautis našumo ar taupumo sąvokomis:
NAŠUMAS = PRODUKTAS / SĄNAUDOS (1.4)
Palyginę du laikotarpius, galėsime teigti, kad našumas padidėjo, jei produkto pagaminta daugiau tam pačiam sąnaudų kiekiui; jei sumažinsime sąnaudas tam pačiam produkto kiekiui, tai galėsime teigti, kad taupumas padidėjo. Šį našumo apskaičiavimo metodą galima pritaikyti daugeliui ttechninių įmonės veiklos rodiklių.
3.2. Valdymo esmė ir jo ciklas
Gamybos veiksniai
Gamybos veiksniai lemia, kaip bus pasiektas vienas pagrindinių įmonės veiklos tikslų – pelnas. Natūralu, kad mums reikia žinoti, kaip tas pelnas atsiranda, nuo ko priklauso jo dydis. Visus veiksnius, nuo kurių priklauso įmonės sėkmė, galime suskirstyti (tiesa, gana sąlygiškai) į dvi grupes: materialius ir veiklumo (11 pav.).
Materialūs veiksniai
Materialūs veiksniai – tai darbo priemonės, darbo objektai, darbo jėga. Darbo priemonės ir darbo objektai sudaro įmonės turtą. Darbo priemonės – tai žemė, ant kurios pastatyta įmonė, pastatai, įrengimai, darbui naudojami įrankiai, transporto priemonės. Darbo objektų irgi yra daug. Tai žaliavos ir medžiagos, pagalbinės medžiagos bei komplektuojamieji dirbiniai. Darbo jėga – tai visų pirma tos įmonės darbininkai, dirbantys prie įrengimų, tarnautojai, aptarnaujantys klientus, vadovybė.
Veiklumas
Veiklumas apima antrąją grupę veiksnių. Jie sunkiai apčiuopiami. Atėję į įmonę, jų nepamatysime. Mes galime susitikti su direktoriumi, jo pavaduotojais, cechų viršininkais, buhalteriais ir daugybe įvairiausių profesijų žmonių. Šie žmonės nedirba tiesiogiai prie staklių, nevairuoja transporto priemonių, tačiau nuo to, kaip jie sugeba tvarkyti kitų darbą, priklauso įmonės sėkmė – ar visi įrengimai bus panaudoti, ar bus sukurti ir pagaminti nauji produktai, ar gera bus produkcijos kokybė, geras įmonės vardas, ar daug bus produkcijos pirkėjų ir paslaugų
vartotojų. Šių asmenų sugebėjimus mes vadiname veiklumu, o juos visus – vienu vardu – vadovais.
Vadovas ir valdžia
Vadovu tinka vadinti kiekvieną, kuris turi bent vieną pavaldinį. Asmuo, neturintis nė vieno pavaldinio, yra vykdytojas. Įdomu žinoti, kodėl vieni asmenys klauso kitų. Toks reiškinys vadinamas valdžia. Valdžia – tai tam tikras mainų santykis tarp dviejų asmenų — vadovo ir pavaldinio, arba tarp dviejų grupių (12 pav.).
Šis santykis iš esmės yra vienpusis, nebent pavaldinys priešinsis. Įmonėje, įstaigoje valdžia palaikoma pirmiausia tuo, kad vadovas ((tai gali būti savininkas) moka atlyginimą, gali jį padidinti, išmokėti premijas arba jų nemokėti, teikia įvairią materialinę naudą (nuomoja butą, automašiną, duoda kelialapius į poilsio namus) ar remia pavaldinius morališkai, nes darbuotojui atlyginama simboliškai (pavyzdžiui, įteikiami garbės raštai, sveikinama gimtadienio, vardo dienos proga ar dar kitokiu būdu pagerbiama). Valdžia palaikoma ir prievarta. Tai įvairios nuobaudos (piniginės ar tik moralinės – papeikimai), atleidimo iš darbo baimė ir kiti įvairūs pavaldinio laisvės suvaržymai.
Valdžią palaiko ir informacijos, didesnio patyrimo, specialių žinių sukaupimas. Valdžia tturi būti legali, t.y. daugumos pripažįstama ir įteisinta įstatymais. Taigi vadovai neturi teisės elgtis kitaip, negu tai nusako Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Vyriausybės priimti teisės aktai.
Dabar, kai jau žinome, kodėl klausome vadovų, reikia žinoti, kuo užsiima vadovai, kuo jų ddarbas skiriasi nuo eilinio darbininko (vykdytojo) veiklos. Vadovo darbą rodo 11 pav. dešinėje pusėje pavaizduoto žiedo darbai: planavimas, organizavimas, aktyvinimas, vykdymas ir kontrolė. Šie darbai sudaro uždarą ciklą, nes neaišku, kur, kaip ir kada baigiasi vienas ir prasideda kitas. Tai – nepertraukiamas procesas. Šis procesas dar vadinamas valdymu.
3.3. Planavimas
Planavimas – tai valinga veikla, kai numatomas tikslas ar tikslai, apibrėžiamos priemonės ir būdai jiems pasiekti. Kas užsiima planavimu įmonėje? Tai priklauso nuo įmonės dydžio ir pareigų pasiskirstymo (14 pav.).
Kaip matome iš 14 paveikslo, planuoti gali pats įmonės savininkas, direktorius (I atvejis). I atvejis būdingas individualiajai įmonei ar nedidelei uždarajai akcinei bendrovei. Antruoju, didesnės įmonės, atveju visą planavimo darbą atlieka marketingo tarnyba, nes ji tiesiogiai bendrauja su vartotojais ir žino, kiek ir kkokių prekių reikės pagaminti ar parduoti. Parengti ir direktoriaus (savininko) patvirtinti planai perduodami kitoms įmonės tarnyboms. Didesnėse įmonėse kiekviena tarnyba turi savo planuotoją, kuris ir rengia planus (III atvejis). Šiuo, trečiuoju, atveju planai gali būti parengti labai kokybiškai ir greitai, nes kiekvienas planuotojas smulkiai žino savo tarnybos ypatumus. Tačiau čia yra vienas trūkumas – būtina kruopščiai derinti atskirų tarnybų planų rengimą. Ketvirtuoju atveju planus rengia direktoriui pavaldus asmuo – planuotojas arba atskira plano tarnyba, kuri vėliau patvirtintus planus perduoda atskiroms ttarnyboms ar asmenims. Planuotojas pirmiausia parengia bendrąjį planą. Jis skirtas visai įmonei. Savaime aišku, kad bendrasis planas negali būti labai detalus, nes tai būtų stora knyga, kuriai perskaityti reikėtų daug laiko ir kantrybės. Pagal bendrąjį planą sudaromi padalinių planai, o pagal juos kiekvienas firmos darbuotojas gali sudaryti savo planus ir suderintai veikti.
Bet koks planavimas prasideda nuo pasiruošimo, po to rašomas planas. Parašytas planas – tai jau dokumentas, kurį tvirtina vadovas.
Pasiruošimas planavimui
Pasiruošimas planavimui susideda iš keturių žingsnių: situacijos įvertinimo, alternatyvų išaiškinimo, alternatyvų įvertinimo, apsisprendimo.
Situacijos įvertinimas – tai labai svarbus pirmasis žingsnis, nors dažnai praleidžiamas, nes manoma, kad ir taip viskas aišku. Reikia gerai išmanyti padėtį, esamų nesklandumų priežastis. Antrasis žingsnis – alternatyvų išaiškinimas. Reikia žinoti visus galimus veiksmų būdus. Praktika rodo, kad tai leidžia tiksliau parengti planą. Trečiasis žingsnis – visapusiškas alternatyvų įvertinimas, kad galėtume parinkti geriausią, ypač kai pagrindiniai jų rodikliai beveik nesiskiria, nors gali labai skirtis šalutinės pasekmės (ekologinė žala, naujos darbo vietos). Įvertinimui dažniausiai pasitelkiami įvairūs ekonominiai skaičiavimai ir kt. Ketvirtasis žingsnis – apsisprendimas (sprendimo priėmimas). Tai racionaliausio ar optimalaus varianto parinkimas. Priminsime, kad optimumas apskritai nėra geriausias sprendimas; tai – sprendimas, tenkinantis pasirinktus įvertinimo kriterijus. Čia vėl reikia įvertinti daugybę ne tik ekonominių, bet ir politinių bbei socialinių veiksnių.
Plano rašymas
Planavimas yra cikliškas procesas, gali tekti kelis kartus grįžti atgal ir kelis kartus skaičiuoti iš naujo (15 pav.). Gali tekti parengti keletą įvairių planų. Planai skirstomi pagal trukmę ir gali apimti skirtingus ateities horizontus: nuo vienos ar kelių dienų iki kelerių ar keliolikos metų. Ilgalaikius planus vadiname strateginiais (jei trukmė viršija vienerius metus). Kiti planai, priklausomai nuo jų galiojimo trukmės, dažniausiai vadinami metų, pusmečio, mėnesio planais. Kiekvienas planų turi savų ypatumų, todėl aptarsime juos kiek plačiau.
Strateginis planas duoda tik tam tikrą veikimo schemą keleriems ateinantiems metams ir reikalingas vidutinės trukmės planų (programų) sudarymui. Vidutinės trukmės planai (1, 2, 3 metams) konkretizuoja pagrindinius darbų etapus, o vėliau (paprastai metų planuose, o kartais ir ketvirčio ar mėnesio planuose) sudaromi smulkūs grafikai, apskaičiavimai, numatomi vykdytojai, aptariama darbų seka, jų koordinavimas. Konkrečiam planui sudaroma sąnaudų sąmata ir numatomas finansavimas (biudžetas).
Taigi nusistatę tikslus, visų pirma turime nuspręsti, ką darysime pirmiausia, o ką paskiausia, nes strateginis planas apima viską, o programoje jau reikia atlikti kur kas konkretesnius apskaičiavimus ir sudaryti sąmatą, jei planas sudaromas vieneriems metams. Kuo planas detalesnis, tuo sunkiau jį pakeisti, nes jis susietas su daugybe kitų planų. Jo realizavimui numatoma politika, taisyklės ir procedūros.
Planavimas pats savaime negali nieko išspręsti nei uužtikrinti pelningo įmonės darbo. Tai pagalbinė, bet būtina sėkmės priemonė. Tik svarbu, kad ši funkcija būtų reikiamai išplėtota — ne per didelė ir ne per brangi.
3.4. Organizavimas
Organizavimas – tai darbo paskirstymas tarp organizacijos narių, siekiant įgyvendinti jos tikslus.
Organizavimo paskirtis – parengti sprendimus ir priemones, kurios garantuotų organizacijos planų įgyvendinimą [9]. Organizavimas reiškia darbo pasidalijimą. Darbo pasidalijimas (specializacija) reiškia, kad bendra užduotis yra išskaidoma į atskiras veiklas, ir kiekvienas dirbantysis daugiau atsako už jam patikėtos veiklos rezultatus, o ne už bendrų organizacijos tikslų pasiekimą.
Struktūra statiniu požiūriu – tai socialinės ekonominės institucijos žmonių išdėstymas, suprantamas atsietai nuo jų funkcijų, arba hierarchija. Hierarchija – tai daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant iš viršaus į apačią, sudaro griežtai reglamentuotas pavaldumo ir priklausomybės pakopas.
Struktūra dinaminiu požiūriu – tai priemonių taikymas tam tikriems tikslams pasiekti.
Organizacijos struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti į skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymui koordinuoti.
Organizacijos struktūra – logiškas vadybos lygių ir grandžių, jų tarpusavio ryšių (pavaldumo ir bendravimo), vadovo kontrolės sferos ribų pavaizdavimas grafiškai suprantama forma.
Organizacinę struktūrą nulemia šie veiksniai:
• Veiklos pobūdis;
• Gamybos ar paslaugų teikimo apimtys;
• Atliekamos funkcijos ir sprendžiamų uždavinių skaičius;
• Gamybos ar paslaugų teikimo technologija;
• Darbo pasidalijimo ir specializacijos lygis;
• Vadybos organizacinis lygis.
Atsižvelgiant į šiuos veiksnius ir pasirenkamas
organizacinės struktūros tipas. Labiausiai paplitę šie struktūrų tipai (16 pav.):
• Funkcinė (pagal valdymo, verslo arba technologines funkcijas);
• Linijinė – produktinė;
• Linijinė – teritorinė;
• Matricinė.
Šių organizacinių struktūrų skiriamieji bruožai: skirtingai sprendžiami vadybos hierarchiniai lygiai, funkcinių ir gamybos padalinių pavaldumo bei operatyvumo ryšiai.
3 lentelėje parodyti šių organizacinių struktūrų pranašumai ir trūkumai.
3 lentelė
Organizacinių struktūrų pranašumai ir trūkumai
Organizacinės struktūros tipas Pranašumai Trūkumai
Funkcinė • Paprastumas
• Efektyvumas
• Minimalus dubliavimas • Vyr.vadovo perkrovimas
• Koordinavimo problemos
• Atsokomybės už visos įmonės veiklą koncentracija vienose rankose
Linijinė – produktinė • Didesnis jautrumas produkto poreikiams
• Didesnis atsakančiųjų už galutinį rezultatą ratas
• Lengvesnis padalinių veiklos įvertinimas • Pastangų dubliavimas
• Aukščiausios vadovybės kontrolės sstoka
• Paltus vadovo profilis
Linijinė – teritorinė • Greitesnės, lokalizuotos paslaugos vartotojams
• Didesnis atsakančiųjų už galutinį rezultatą ratas
• Lengvesnis padalinių veiklos įvertinimas
• Vadovybęs ugdymas • Pastangų dubliavimas
• Paltus vadovo profilis
Matricinė • Atsakomybė už projekto įgyvendinimą
• Organizacinė struktūra išlieka pastovi keičiantis projektams • Darbuotojų pavaldumas dviems vadovams
• Projektinių grupių laikinumas
Kiekviena organizacinė struktūra susideda iš didesnio ar mažesnio individualių darbo vietų skaičiaus, todėl ji yra pagrindinė organizacijos ląstelė. Individuali darbo vieta jungie tris elementus: užduotis, kurioms spręsti yra sukurta darbo vieta ir kurias atlikti yra pasamdytojo darbuotojo pareiga; darbuotojo teises ir įgaliojimus veikti; atsakomybę už užduočių atlikimą ir tteisių bei įgaliojimų panaudojimą.
Įgaliojimai yra ribota darbuotojo teisė panaudoti organizacijos išteklius ir nukreipti savo veiklą numatytoms užduotims spręsti.
Linijiniai įgaliojimai – tai teisė priimti sprendimus ir reikalauti jų vykdymo.
Funkciniai įgaliojimai – tai vieno padalinio narių teisė kontroliuoti kito padalinio narių veiklą vvienos funkcijos ribose (apskaitos vedimą, arba naujų darbuotojų priėmimą, arba kokybės standartų laikymąsi ir t.t.
Štabiniai įgaliojimai – tai teisė ruošti ir teikti linijinių vadovų patvirtinimui pasiūlymus ir rekomendacijas, bei padėti spręsti jiems iškylančius uždavinius.
Atsakomybė verčia darbuotoją atlikti numatytas užduotis ir siekti planuojamų rezultatų.
Įgaliojimų delegavimas – tai įgaliojimų (teisių ir atsakomybės) perdavimas nuo viršininkui pavaldiniui.
3.5. Aktyvinimas ir vykdymas
Planuodamas ir organizuodamas savo įmonės veiklą, vadovas numato, ką ji veiks, kas, kada, kaip ir kokius turės atlikti darbus. Tam, kad darbai būtų laiku ir kokybiškai atlikti, reikia darbuotojams atlyginti ir juos skatinti. Skatinimas dar vadinamas motyvavimu. Vadovas tam naudoja įvairias aktyvinimo priemones, kurias galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: materialias, įvertinamas ir grynąją motyvaciją (17 pav.)
Darbo apmokėjimo sąlygos. Seniausia skatinimo priemonė yra ssusieta su teisingomis darbo įvertinimo ir jo apmokėjimo sąlygomis. Akivaizdu, kad jei daugiau mokėsime, galėsime reikalauti, kad darbininkas ar tarnautojas daugiau ir geriau dirbtų. Tačiau jei pasiūlysime labai daug pinigų ir reikalausime tiek darbo, kiek žmogus negali padaryti, tai nieko gero neišeis.. Reiškia, kad kiekvienas darbas turi būti normuojamas ir tinkamai apmokamas.
Darbo sąlygos – tai aplinka, kurioje vyksta darbas. Darbo sąlygų veiksniai skirstomi į tris grupes: 1) psichofiziologinius (fizinis apkrovimas, nervinė – psichinė įtampa, darbo monotoniškumas, darbo ir poilsio režimas); 22) sanitarinius higieninius (oro temperatūra, drėgnumas, oro švarumas, triukšmas, virpesiai, spinduliavimas, apšviestumas); 3) socialinius, psichologinius, estetinius (patalpų interjeras, darbinė apranga, eksterjeras, fasadas).
Personalo parinkimas apima asmenų, kuriuos norima priimti į darbą arba reikia paaukštinti tarnyboje, atrinkimą. Vadovybė turi paskelbti iš anksto kriterijus, pagal kuriuos bus atrenkami darbuotojai. Tai skatina darbuotojus geriau dirbti.
Socialinis biudžetas – tai lėšos, skirtos darbuotojų skatinimui, o jų dydis tiesiogiai nesusietas su įdėto darbo kiekiu. Šis biudžetas gali būti skirtas tokiems tikslams:
• materialiai paremti dirbantiesiems;
• gyvybės draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, priedai prie senatvės pensijų;
• dvasinių ir fizinių poreikių tenkinimas.
Grynoji motyvacija
Antroji aktyvinimo priemonių grupė gali būti pavadinta grynąja motyvacija, nes jos poveikis yra sunkiai išmatuojamas ir įvertinamas. Vadovai turi nematerialių priemonių paveikti pavaldinius. Dalis poveikio priklauso nuo vadovo, o kita – nuo pačių pavaldinių.
Pasitenkinimas darbu yra teigiamų ir neigiamų žmogaus jausmų rinkinys, rodantis, kaip darbuotojas vertina savo veiklą įmonėje.
Vadovavimo stilius rodo, kaip vadovas duoda nurodymus pavaldiniams, ar su jais tariasi, ir kaip pavaldiniai vykdo paliepimus. Vadovavimo stiliai būna įvairūs, tačiau labiausiai žinomi yra autokratinis, demokratinis ir liberalus.
Esant autokratiniam stiliui, vadovas pats sprendžia visas problemas, įsakinėja darbuotojams bei nenoriai su jai s bendrauja, gniaužia iniciatyvą. Toks vadovas yra griežtos drausmės šalininkas ir galvoja, kad nuobauda yra geriausias skatinimo metodas.
Demokratiškas vadovas tariasi ssu pavaldiniais, dalį atsakomybės prisiima pats, skatina darbuotojus ieškoti naujų geresnio darbo būdų, yra draugiškas ir mėgstantis bendrauti.
Liberalus vadovas priima sprendimą kartu su pavaldiniais, prašo, įkalbinėja, kad šie atliktų darbą, nesėkmės atveju neprisiima atsakomybės.
Informacija ir komunikavimas. Aktyvinimo priemone, vienijančia organizacijos darbuotojus, yra informacija ir komunikavimas. Komunikavimas – tai faktų, minčių, idėjų, emocijų pasikeitimo tarp dviejų žmonių procesas. Komunikavimas bus patikimas, jei informacijos turinys bus aiškus, o jo perdavimo forma – tinkama. Informacija bus aiški, jei darbuotojai supras, kas norėta pasakyti, ką reikėjo padaryti.
Saviraiškos galimybės. Jei įmonėje yra sudaromos galimybės darbuotojams pasireikšti, tai jie yra skatinami imtis vis sudėtingesnių ir įmonei naudingų darbų.
Dayvavimas valdyme – tai psichologinis veiksmas. Darbuotojai, dalyvaudami valdyme, ieško tikslų pasiekimo kelių, nori veikti drauge su vadovybe.
Konfliktų valdymas. Konfliktas – tai priešingų int흥resų, požiūrių susidūrimas, kuris įvyksta, kai kito žmogaus ar grupės nuomonė kuriuo nors klausim visiškai atmetama ir laikoma kliūtimi tolesnei veiklai. Konfliktai liudija,Íkad kai뀠kurie organizacijos elementai veikia ne taip¨ kaip reikėtų.
3.6. KonÊrolė㴍Kontrolė – tちi bet k侮rios veiklos srities tikrin¯mas, preižiūra, steÓėjimas. Ko¯梇Dolė yr2 ba譈giamoji val㦱ymo ciklo f뉡zė ir krtu㰠kito ci)lo 緽radžia.窼Konárolės tNkslas – pa 튀ti rganiza鯅ija adीptuotis pasikeͩ୴us sąlyþoms윬 mažiauÛdar荦ti klaidų, susitvaryti su]vidô뵤s p㉲oblemomꏈs i mônimi⤝uoti sᤁnauds.
VisJs vald禢mo funkijo yra휠glâudž9ai tarpásavs susij機sio㝳, o kiekviena atskirai yra sspecljfinė veikloᤠ sritis´ Kontrolė skirstoma pagal valdymo hierarchijos lygį organizacijoje.
Žemiausiame lygyje operacijų kontrolė apima gamybos procesą, kur organizacijos išteklai paverčiami produktais ar paslaugomis. Elgesio kontrolė – tai darbuotojų veiklos priežiūra ir skatinimas gerai atlikti savo pareigas, o finansų kontrolė siejasi su organizacijos finansiniais ištekliais.
Aukštesniajame lygyje struktūros kontrolė siejasi su tuo, kaip organizacijos struktūros elementai atlieka savo funkcijas.
Aukščiausiaiajame lygyje strategijos kontrolė seka, kaip efektyviai organizacijos veiklos strategijos padeda jai siekti tikslų.
Standartų nustatymas – pirmasis kontrolės proceso etapas. Standartas – tai objektas (gali būti ir fizinis, ir dokumentas), su kuriuo lyginami veiklos rezultatai. Standartai padeda nustatyti, ar rezultati atitinka tikslus.
Antrasis kontrolės proceso etapas – veiklos įvertinimas. Veiklos sąvoka čia apima tą jos dalį, kurią norima kontroliuoti.
Trečiasis kontrolės proceso etapas yra veiklos rezultatų ir standartų palyginimas. Veikla gali būti šiek tiek aukščiau ar žemiau standartuose numatytų normų ar joms prilygti.
Paskutinis kontrolės proceso etapas yra reikiamo veiksmo pasirinkimas.
SĄVOKOS
Rinka – ekonominė mainų sistema, užtikrinanti prekių bei paslaugų pirkimą ir pardavimą.
Akcija – dokumentas (vertybinis popierius), liudijantis nuosavybės ir balsavimo teisę akcinėje bendrovėje.
Aktyvai – konkrečiam asmeniui priklausantis fizinis turtas (pinigai, akcijos, obligacijos) bei turtinės teisės, turinčios ekonominę vertę (patentai, autorių teisės).
Kapitalas – finansiniai ir materialiniai ištekliai prekėms gaminti ir paslaugoms.
Pajamos – pinigai, kuriuos
verslininkas gauna parduodamas savo prekes ar paslaugas.
Išlaidos – produkcijos gamybai ar paslaugų teikimui sunaudotų lėšų vertė.
Biznis – verslas, duodantis pelno.
Įplaukos – pajamos, apskaičiuojamos parduotų gaminių kiekį padauginus iš jų kainų (bendrosios įplaukos); papildomos pajamos už kiekvieną parduotą papildomą produkcijos vienetą (ribinės įplaukos).
Balansas – ataskaita apie bendrovės padėtį, joje matyti bendrovės turtas ir įsipareigojimai.
Pinigai – visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų priemonės funkciją, naudojami kaip apskaitos priemonė.
Įstatinis kapitalas – pinigų suma, kurią į įmonę investuoja steigėjai.
Pelnas – lėšų dalis, liekanti iš pajamų aatėmus išlaidas.
Pridėtinė vertė – prekių ir paslaugų vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje.
Marketingas- priemonių sistema, kuria įmonės ištekliai naudojami rinkos poreikiams tenkinti.
Tarpininkas – rinkoje veikiantis asmuo ar organizacija, įsiterpiantys tarp pardavėjo ir pirkėjo, siekiantys pirkimo ir pardavimo operaciją padaryti veiksmingesnę.
Palūkanos – mokėjimas už naudojimąsi skolintais pinigais.
Konkurencija – varžymasis, rungtyniavimas rinkoje; ji sieja gana daug pirkėjų ir pardavėjų, galima laisvai ją pradėti ir baigti.
Turtas – kam nors priklausanti žemė, gamybiniai ir kiti pastatai ir įrenginiai (realusis kapitalas), ilgai naudojami reikmenys ir finansiniai aaktyvai (pinigai, taupomieji indėliai, akcijos, obligacijos, draudimo polisai).
Paklausa – prekių ir paslaugų reikalingumas pirkėjams.
Bankrotas – įmonės, banko arba asmens finansinė padėtis, kai jie nepajėgia apmokėti skolų.
Rinkos ekonomika – šalie ekonomika, kai pagrindinius ūkinės veiklos klausimus „ką“, „kaip“ ir „kam“ gaminti įįmonės sprendžia savarankiškai.
Kreditas – prekinė ar piniginė paskola, valstybės perleidimas laikinai naudotis ja už tam tikrą mokestį.
Paprastoji akcija – vertybinis popierius, kuris pažymi bendrosios nuosavybės dalį ir suteikia jos savininkui turtines ir neturtines teise.
Priveligijuotoji akcija – akcijos rūšis, kuriai dividentai išmokami pirmumo teise paprastųjų akcijų atžvilgiu.
Priveligijuotoji akcija su kaupiamuoju dividentu – garantuoja savininkui nurodytą dividentą. Stokojant lėšų, neišmokėta suma perkeliama į kitus finansinius metus.
Privilegijuotoji akcija su nekaupiamuoju dividentu – savininkams neišmokėtas dividentas ar jo dalis negali būti perkeltas į kitus finansinius metus.
Rezervas savoms akcijoms įsigyti sudaromas savų akcijų įsigijimo vertei padengti.
Perkainojimo rezervas – ilgalaikio materialiojo ir finansinio turto vertės padidėjimo suma, gauta perkainojus turtą.
Privalomasis rezervas sudaromas iš grynojo pelno atsiskaitymų ir naudojamas nuostoliams padengti.
Ekonominė aplinka – tai makroaplinkos elementas, ppasireiškiantis tam tikrais ūkio raidos dėsningumais bei tendencijomis, darančiomis įtaką įmonės sprendimams ir veiksmams.
Socialinė ir kultūrinė aplinka – tai makroaplinkos elementas, atspindintis visuomenės poveikį įmonei, jos sprendimams bei jų įgyvendinimui.
Politinė ir teisinė aplinka –tai makroaplinkos elementas, apimantis visuomenės politinių struktūrų veiklą ir teisės aktus, veikiančius įmonės sprendimus ir veiklą.
Mokslinė ir technologinė aplinka –tai makroaplinkos elementas, apimantis mokslo žinių ir technologijų įtaką organizacijų veiklai.
Gamtinė aplinka- tai makroaplinkos elementas, apimantis klimato sąlygų, gamtos išteklių, jų naudojimo ir aplinkosaugos priemonių įtaką įmonės sprendimams iir veiksmams.
Pirkėjas – tai fizinis arba juridinis asmuo, norintis iš kito asmens įsigyti prekę ir įsipareigojantis už ją mokėti nustatytą pinigų sumą.
Tiekėjai – tai įmonės ir pavieniai asmenys, iš kurių perkami gamybos ir kitos veiklos reikmenys.
Konkurentai – tai rinkos dalyviai, potencialiems pirkėjams siūlantys tapačius arba panašius poreikius tenkinančias prekes.
Produkto pakaitalai – tai pirmiausia nauji produktai ir paslaugos, galintys patenkinti tokius pat ar panašius vartotojų poreikius.
