verslumas ir kapitalo istekliai

Turinys

Kapitalo ištekliai…………………………2psl

Apyvartinis kapitalas…………………………2psl

Apyvartinis gamybinis kapitalas…………………….2psl

Kapitalo formavimas…………………………5psl

Verslumas…………………………7psl

Naudota literatūra…………………………14psl

Ekonomika- tai mokslas, nagrinėjantis, kaip esant ribotiems ištekliams, maksimaliai patenkinti vartotojų norus.

Kapitalo ištekliai

Kapitalo ištekliai- tai žmonių pagamintos prekės, naudojamos kitoms prekėms gaminti ir paslaugoms teikti.

Apyvartinis kapitalas.

Apyvartinis kapitalas – tai įmones trumpalaikės apyvartinės lėšos, kurios gana greitai pakeičiamos ūkinės veiklos procese. Jos apima žaliavas, medžiagas, nebaigtą gamybą ir gatavų prekių atsargas, skolas ir grynuosius pinigus, trumpalaikius įsipareigojomus.

Apyvartinis gamybinis kapitalas – tai gamybinio kapitalo dalis, kuri visiškai suvartojama viename gamybos cikle, pakeičia ssavo natūralią formą ir perkelia visą savo vertę į gatavą produktą. Apyvartinis gamybinis kapitalas ( dar vadinamas apyvartiniu fondu) susideda iš dviejų dalių:

1. Darbo objektų, kurie bus įtraukti į gamybos procesą; tai toji dalis, kuri sudaro gamybines arsargas.

2. Darbo objektų, jau patekusių į gamybos procesą; tai toji dalis, kuri yra nebaigta produkcįja. Gatava produkcija nepriskiriama prie apyvartinių fondų , nes ji jau išėjusi iš gamybos sferos , ir priskiriama cirkuliacįjos fondams. Įmonės apyvartinio gamybinio kapitalo ( fondo) sudėtis parodyta schemoje:

Apyvartinis gamybinis kapitalas

Gamybinesė atsargose Gamybos procese

-žaliavos ir pagrindinės medžiagos

-atsarginės dalys einamajam remontui

-pirktiniai pusgaminiai

-tara ir jos medžiagos

-pagalbinės medžiagos

-mažaverčiai ir greitai nusidėvintys daiktai

-kuras

-nebaigta gamyba

-savos gamybos pusgamyniai

-naujos technikos įdiegimo išlaidos

Apyvartinių gamybinių fondų dydis įmonėse nustatomas pagal jų sanaudojimo normas ir gamybinių atsargų nnormas.

Sunaudojimo norma – tai nustatytas žaliavų ar medžiagų kiekis, reikalingos produkcijos vienetui pagaminti arba atskiram darbui atlikti.

Gamybinių atsargų norma – tai tam tikru metu įmonės gamybos procese nedalyvaujančių materialinių išteklių kiekis, kurį reikia turėti įmonėje, kad gamyba vyktų nenutrūkstamai ir be sutrikimų.

Priklausomai nuo veikimo trukmės nustatomos metų ketvirčio, einamosios ir draustinės (rezervinės) normos. Visos normos turi būti pažangios , privalo orientoti darbuotoja taupiai nauditi materialinius išteklius.

Apyvartinių gamybinių fondų sudėčiai, struktūrai ir vertei turi įtakos gaminamos produkcįjos pobūdis ir apimtis, gamybos proceso trukmė, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygis. Apyvartiniai fondai gali būti išreikšti ir apskaitomi natūriniais rodikliais ir pinigine (vertine) išraiška. Kadangi įmonė ne tik gamina produkciją, bet ir ją realizuoja, todėl be apyvartinių gamybinių fondų, ji dar turi ir cirkuliacijos ffondus. Ciikuliacijos sferai aptarnauti skiriamoji apyvartinio kapitalo dalis vadinama cukuliacijos fondais. Prie jų priskiriama: gatava produkcija įmonės sandėlyje, produkcįja kelyje, piniginės lėšos kasoje ir atsiskaitomoje banko sąskaitoje, t.p. lėšos nebaigtuose atsiskaitymuose už išsiųstą produkciją.

Apyvartinių gamybinių fondų ir cirkuliacijos fondų suma pinigine išraiška sudaro įmonės apyvartines lėšas.

Apyvartinės lėšos – tai lėšos, įdėtos į darbo objektų ir gatavos produkcijos atsargas, taip pat lėšos, esančios įvairiose gamybos proceso ir circuliacijos stadijose .

Taigi apyvartinis kapitalas vadinamas ir apyvartinėmis lėšomis, turinčiomis sudaryti normalias gamybos ssąlygas. Laikas, kurį apyvartinės lėšos būna gamybos sferoje, vadinamos gamybos periodu ,o laikas jų cirkuliacijos sferoje – cirkuliacijos periodu (laikotarpiu).

Apyvartinių lėšų skiriamoji ypatybė, kad jos keičia savo natūrinę formą, pereina iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą, ir priešingai. Šis nepaliaujamas formos kitimas, nenutrūkstama apyvartinių lėšų apytaka vadinama apyvartumu. Apyvartinės lėšos per savo laikotarpį pereina tris pagrindines stadijas.

Pirmoje stadioje už pinigus perkamos žalialos, medžiagos, pusgaminiai ir t.t., ir tokiu būdu apyvartinės lėšos iž puniginės formos pereina į gamybines atsargas, t.y. iš cirkuliaciojs sferos pereina į gamybos sferą.

Antroje stadijoje iš žaliavų , medžiagų, pusgaminių pagamynama gatava produkcija. Tokiu būdu gamybinės atsargos pereina į nebaigtos gamybos ir gatavą produkciją.

Trečioje stadijoje vyksta gatavos produkcijos realizacija. Realizavus pagamintą produkciją apyvartinės lėšos virsta pinigais, t.y., gaunami nauji pinigai.

Debitinis įsiskolinimas – tai pinigai, kurios asmenys ar įmonės yra skolingi, nes pirko prekių, paslaugų ar žaliavų bet už tai dar nesumokėjo, arba pasiskolino šių pinigų; tai visuma įsiskolinimų, kurios būtina apmokėti per tam tikrą laikotaipį. Debitiniai įsiskoliniinai parodo pinigų kiekį, kurį įmonė tikisi gauti iš savo produkcijos vartotojų už neapmokėtą produkciją.

Kapitalo formavimas.

Yra keletas įmonės kapitalo formavimo (kaupimo) šaltinių: pelnas, parduodamo akcijos, bankų kreditai, naudojantis partnerių investicijomis ir t.t. Firma pardavusi savo prekes, gauna pinigų, kurios nnaudoja išlaidoms padengti, tarp jų – amortizacijos išlaidoms. Lėšos, kurios lieka’ apmokėjus išlaidas, yra įmones pclnas. Pelnas kartu su amortizacijai -t.y. vidinės lėšas. Kitos lėšos (paskolos, vertibiniai popieriai ir pan.) – t.y. išorinės lėsas.

Trumpalaikis finansavimas – tai trumpalaikės skolas, kurias įmonei reikia sumoketi per vienerius metus. Trumpolaikio finansavimo poreikis atsiranda periodiškai, ir tai susiję su apyvartinio kapitalo apyvartos ciklu. Finansavimo politikos:

1. Konservatyvi politika, kai įmonė kaupia dideles vertybinių popierių ir pinigų atsargas, o jų panaudojimas neefektyvus.

2. Nuosaiki politika, kai įmonėje atsargos auga proporcingai gaminamos produkcijos realizavimo augimui.

3. Agresyvi politika, kai įmonė stengiasi pasiekti makskmalų realizuojamos produkcijos kiekį su

niiiumaliomis apyvartinėmis lėšomis. Tai susiję su didele rizika, bet minimizuojamos įšaldomos

lėšos.

Trumpalaikio finansavimo saltiniai:

1. Trumpolaikio banko kreditai, kurie gali būti suteikti paskolų ir vekselių forma. Vekseliai – tai skolinai įsipareigojimai, kurie paprastai išduodami 90-iai dienų.

2. Komerciniai kredilai ir vekseliai. Komerciniai kreditai – tai skolos tarp įmonių parduodanl kreditan, dažnai su tam tikromis sąlygomis. Komerciniai vekseliai – tai didelių firmų skoliniai be garantįjų, kurių galiojimas nuo 2 iki 6 mčncsių.

3. Krediiai su užstatu. Įmonė gali gauti paskolą, garantuodama savo atsargomis arba debitiniu įsiskolinimu.

4. Debitorinio įsiskolinimo ir atsargų faktoringas.

Faktoringas – tai atsiskaitymų sistema, eliminuojanti mokėjimų riziką ir užtikrinanti įų savalaikiškumą: teisės išieškoti skolas pardavimas, komercinių ooperacijų pagal įgaliojimus vykdymas ir t.t. Faktoringo operacijos – tai finansinė operacija, kai speciali finansų bendrovė, išieškanti skolas iš pirkėjų, superka firmos prekybos skolas dažniausiai už mažesnę kainą negu jų balansinė vertė. Faktoringo paslaugos suteikiamos „be finansavimo“ ir „su finansavimu“. Pirmu atveju įmonė gauna atitinkamą sumą, suėjus mokėjimo laikui (per 30-90 dienų). Antruoju – gali reikalauti skubiai apmoketi saskaita, nepriklausomai nuo mokėjimo termino. Dažniausiai skubiai apmokama 80-90 proc. nurodytos sąskaitoje sumos.

Įmonės ilgalaikį finansavimą nulemia įlgalaikės banko paskolos, vertibinių popierių išleidimas ir savininkų nuosavybė.

Ilgalaikis finansavimas – tai tokios ilgalaikės skolos, kurias reikia grąžinti vėliau negu po vienerių metų nuo jų gavimo. Ilgalaikės paskolos gali būti kelių tipų:

1. Terminuota ilgalaikė paskola gaunama iš banko ar draudimo kompanijų.

2. Garantuojamos paskolos – tai skolas, garantuojamos pagrindinėmis priemonėmis.

3. Negarantuojamos paskolos – tai toks skolos tipas, kai reikalavimą apmokėti apsaugo ta nuosavybės dalis, kuri niekaip kitaip neužstatyta.

Vienas iš kapitalo finansavimo šaltinių gali būti nuoma, arba lizingas, kuris buhalterijoje rašomas kaip skola. Nuoma – nuomojančios bendrovės aktyvų (daugiausia pastatų, mašinų ir transporto priemonių) pirkimas, kai kai bendrovė išlaiko tų aktyvų nuosavybės teisę ir po to išnuomoja objektą naudoti klientams sutartą rentą.

Lizingas – tai mašinų, transporto priemonių, skaičiavimo technikos, taip pat gamybinės paskirties pastatų, statinių nuoma, kurią

atlieka bankai arba jų dukterinės firmos – lizinginės kompanijos. Nuomos yra šie:

1. Finansinė, aiba kapitalo, nuoma kuri visiškai amortizuojasi per įrengimų tarnavimo laiką ir kurią neįeina aptarnavimas;

2. Operatyvinė nuoma, kai nuomatojas eksploatuoja ir aptarnauja nuomojamas pagrindines priemones, o eksploatacinės išlaidos įskaitomos į nuomos mokėjimą. Tokios sumos dažniausia iki galo neamortizuojamos, ir gana dažnai nuomininkui suteikiama teisė anuliuoti sutartį, dar jai nepasibaigus.

Vertybiniai popieriai – tai kredito forma, leidžianti emitentui – įmonei skolininkei – kapitalo rinkoje

gauti reikalingų piniginių lėšų.Išleidžiamos obligacijos duoda galimybę eetmitentui gauti piniginių lėšų

tik atitinkamam laikotarpiui, apribotam paskolos terminu. Jam pasibaigus, emitentas savo skolą privalo

padengū.

Savininkų nuosavybė. Pirminę teisę į įmonės turtą turi skolintojai, o padengus skolas likęs turtas tenka

jos savininkams.

Savininkų nuosavybė – tai įmonės savininkų finansinė teisė į jos turtą.

Savininkų nuosavybė atsispindi bnhalteriniame balanse, irją rodo 4 rodiklių grupės:

1. įmonės turimas leidimas tam tikro dpo akcijoms išleisti;

2. į apyvartą išleistų akcįjų skaičius;

3.akcijų nominali verte ir faktiška kaina;

Verslumas

Verslumas – tai žmonių savybė naujoviškai mąstyti, gebėjimai vadovauti, imtis rizikos ir ttelkti kitus išteklius prekėms gaminti ir paslaugoms teikti.

Verslininkas- žmogus, naujoviškai mąstantis, gebantis vadovauti, sugebantis rizikuoti, telkti išteklius prekėms ir paslaugoms gaminti.

Verslas įdomus tuo, kad jis perskrodžia visas gyvenimo sferas. Versle susiduri su pačiais artimiausiais žmonėmis ir tikrai ssusipažįsti su jais iš naujo. Versle susiduri su gerais ir blogais darbuotojais, ir esi priverstas pažinti juos giliau. Versle susipažįsti su tave supančia visuomene ir gali ją įvertinti. Kurdamas verslą, susiduri su gerais ir netobulais įstatymais, suvoki, kas ir kaip valdo šalį. Bet įdomiausia ir naudingiausia versle – savo galimybių įvertinimas, juk save taip pat tenka pažinti iš naujo. Pasaulyje nėra srities, kurioje nebūtų daromas verslas. Skirtumas tas, kad turtai vienur – materialūs, kitur – dvasiniai, tačiau visi jie pasiekti verslumo dėka, vadovaujantis tais pačiais dėsniais.

Žmogaus žinios dažnai būna grįstos skaudžia patirtimi. Bendraujant su aplinkiniais ši patirtis tampa milžinišku potencialu, padedančiu mums visiems kurti dvasines vertybes ir materialinę gerovę. Mums tereikia protingai tuo potencialu naudotis.

Mūsų siekiai neturi trukdyti žžmonijai. Įgyvendiname juk savo tikslus ne dykumoje, o tarp žmonių. Mūsų pasiekto tikslo padariniai vienaip ar kitaip palies visuomenę. Todėl derinkime savo siekius su ja, įtikinkime ir sudominkime ją, idant ji leistų siekti užsibrėžto. Nepasieksime tikslo be visuomenės, neįtakojami ir neįtakodami jos.

Visur aplink „verda“ biznis. Jį kurdami žmonės demonstruoja savo dvasinę būseną, sudarančią ypatingas sąlygas tobulėti, skleisdami vis naujas ir naujas vibracijas į aplinką ir žadindami kūrybingumą.

Prekyba – vienas galingiausių būdų sujungti žmoniją.

Tikėti tuo, kką darai. Tikėti visu kūnu, visa siela, veikiant su dvasia, kad net šiurpas eitų nuo noro ir tikėjimo būsimu kūriniu. Tik taip gimsta tikras, tobulinantis sielą, verslas.

Nesugebėjimas, baimė, nenoras dalintis. Kol instinktas kaupti vardan saugumo nebus pakeistas noru dalintis vardan saugumo, tol mes tolsime vienas nuo kito. Aš galvoju, kad galima su meile duodant „padaryti“ sielos tobulėjimo verslą visame pasaulyje.

Šiandien labiausiai pasauliui trūksta santykių vadybos. Tai – pagrindinė naujo amžiaus darbo medžiaga.

Pati didžiausia šiandienos vertybė – mūsų nuostatos. Jos įtakoja verslo perspektyvumą. Nuostatų kokybė atspindi mūsų ir firmos dvasią. O mūsų firmos dvasią apjungia vienybės filosofija, grįsta visuotino ir harmoningo vystymosi.

Pirmiausia pradėjusiam realizuoti savąją viziją teks mokintis siekti pelno iš savų savybių: tramdyti ir valdyti savo ego, ugdyti toleranciją, atiduoti visus savo sugebėjimus panašiai mąstantiems. Tai bus lenktynės su pačiu savimi, nuolat ieškant savyje naujų sugebėjimų. Sąmoningas žmogus visada ieškos ir atras naujų žinių savo kolegų ar pavaldinių nežinojime. Nepriimtina versliam žmogui prievarta, nes jis suvokia našumo perspektyvą ir laisvos asmenybės kūrybingumą. Jis renkasi pačią efektyviausią mokymo ir komunikacijos formą, sukurdamas maksimaliai demokratišką aplinką. Toks žmogus labai greitai suvokia visumos esmę ir svarbą bei vieno žmogaus bejėgiškumą.

Verslus žmogus į viską žiūri pro vverslumo prizmę. Prie bet ko prisilietęs (dažnai pats to nesuvokdamas) jis siekia viską suaktyvinti ir padauginti. Suvokęs visus dėsnius, toks žmogus daugiausia reikalauja pats iš savęs, tapdamas ypač naudingu visuomenei. Tad būtent visuomenė ir turėtų sudaryti visas sąlygas tokiems žmonėms konkuruoti patiems su savimi. Nereikia bijoti, kad pasiekę harmoniją tokie žmonės viską nugalės. Jų tikslas kitas, toks, kurio dažnai jie patys nesuvokia – padaryti harmoningą visą pasaulį.

Verslininkas privalo nuolatos ugdyti savo sąmoningumą, nes jis daugiausia dirba su žmonėmis ir juos įtakoja. Visuomenėje jis realizuoja savo norus, todėl ir turi prie visuomenės priartinti savo tikslus.

Tikras verslininkas turi mylėti ne pinigus, šlovę ar pripažinimą, o patį verslumo procesą, sužadinantį visuomenę, aplinkinius, įkvėpiantį gyvybės jėgą. Tai energijos generatorius, kuris dvasinei gerovei kurti instrumentu pasirenka materialinės gerovės kūrimo priemones. Jeigu džiūgauji nuo savo paties išradingumo sukelto virsmo, vadinasi eini teisingu keliu, vedančiu tikėjimo dvasia į sėkmę.

Pinigai – negyvas popierius. Jų savininkai ieško firmų su sveika siela ir kūrybinga dvasia. Tokią sielos sandarą savo darbu galime susikurti mes patys. Jos nesukuria parsiduodantys ir tarnaujantys be filosofijos nuostatų. Susikurkime savąją filosofiją, padedančią mums pajaust savo vertės ir sugebėjimų skonį. Stengdamiesi vienas kitą išgirsti, padėti ir būdami geranoriški, sukursime meilės atmosferą. TTai nėra lengva, bet tai mūsų – žmonių – amžinas vystymosi kelias.

Verslininko verslumas matuojamas ne sukauptų, o „įdarbintų“ pinigų suma, teikiančia visiems naudą.

Į verslą žiūrėkime taip, kaip žiūrime į savo kūną. Turėdami gerą mus „maitinančią“ galvą, nepamirškime savo kojų. Sušalus kojoms, „nebedirs“ ir galva. Vienas pūliuojantis kojos pirščiukas, sukėlęs kraujo užkrėtimą, gali pražudyti visą organizmą. Tas pats ir firmoje, rūpinkimės visais pirščiukais, kad jie būtų sveiki ir kuo tobuliau funkcionuotų.

Ne pinigus daryt aš jus mokau, bet savo harmonizuojamų norų dėka turėti pinigų, toleruotinai keisti požiūrį į vienas kitą, padėti žmogui tobulėti, perduoti viską, ką turime geresnio ir protingesnio, idant būtume visapusiškai turtingi ir laimingi kartu.

Pinigai – kūrybos priemonė. Nuo gautų pinigų energijos priklauso būsimas kūrinys. Ta energija ir vibracijos, cirkuliuojančios pinigų įsigijimo metu, realizuojasi mūsų kūrinyje, pirkinyje ar žmoguje. Tai tarytum rišamoji medžiaga, sutvirtinanti pastato plytas, tarytum garas, sklindantis iš nuodingo acetono, tarytum gėlės nektaras, tarytum smuiko ar fortepijono garsas, išgautas mums prisilietus, kuris atspindi tai, ką skleidžiame naudodamiesi šia priemone.

Didžiulė netiesa posakis: pinigai neturi kvapo. Jie ne tik turi savo kvapą, bet turi ir savo likimą.

Visada bus vargšas tas, kuris į darbą eis tik dėl pinigų. Mus

supantys žmonės ir iš jų sugrįžusi mūsų meilė – daug didesnis turtas.

Siekdami pelno, pirkdami materialines vertybes, kurkime ir tai, ko negalima nusipirkti. Tik tada sukrausime visapusiškus ir ilgaamžiškus turtus.

Firmoje ieškokime būdų, ugdančių laisvą, kūrybingą asmenybę, nesustabarėjusią, mąstančią, analizuojančią ir nepamirštančią, kad tobulėjimui ribas užbrėžiame patys.

Vadovais gali būti tik visapusiškai turtingi žmonės, daug duodantys, reikalaujantys, daug gaunantys, daug pakeliantys. Turtas šiuo atveju – energija, kurią sąlygoja instinktus suvaldanti valios stiprybė, teisingas gyvenimo būdas, nukreiptas į ttobulėjimą.

Tik dvasiškai turtingas supranta, kad didelių dividendų pagrindas – meilė.

Firmoje nuoširdžiam darbui tinkanti aplinka priklauso nuo žmonių bendravimo, energijos pasikeitimo – geranoriškumo ir tarpusavio supratimo.

Kol žmogus veikia savo ego ribose, mes turime saugotis, nes jį varo didžiulė instinktų jėga, nenumaldomas noras save išreikšti. Taisyklė čia viena – kiekvienas siekiame pagal savo išsivystymo poreikį. Kviečiu jus išplėst savo galimybių ribas. Realizuokim save vardan grupės. Tai suteiks didesnes galimybes saviraiškai ir mažins egoizmą.

Nepamirškime, kad kam ddaugiau duota, iš to daugiau ir bus pareikalauta. Pirmi eikime į tuos, kam (galvojame) esame reikalingi savo patirtimi, pagalba. Mokykime drovesnius atvirumo, nes tik taip sužinosime jų bėdas, galėsime padėti, įrodyti, kad sėkmė ne tik darbe siekiant pelno. Dėl tokio bbendravimo visi laimėsime, ir tamsa ims trauktis. Ten, kur vienybė, sunku apsigyventi blogiui. Bendrovė tik tada gali vadintis bendrove, kada ji mus vienija ne tik būsimiems uždarbiams, bet ir dvasiniam augimui.

Vadovo pareiga saugoti firmoje žmones, ugdančius verslumą, formuojančius viziją ir maitinančius visus savo kūrybingumo magnetiniu lauku. Su jų energetika vadovas stiprina kolektyvo branduolį.

Nuo kiekvieno darbuotojo komunikacijos kokybės priklauso visos firmos progresas.

Vadovui dažniau tenka kovoti ne su realiais priešininkais, bet su savais instinktais ir trūkumais, nes viso kolektyvo energetinis branduolys priklauso nuo vadovo nuostatų, savianalizės, geranoriško bendravimo.

Bendrijos tvarka grindžiama vienijimosi principu ir joje svarbu visuotinos sąmonės dėsniai. Kiekvienas kovoja ne su aplinka, bet su savimi dėl tos aplinkos ir įsisąmonina, kad kolektyvas jam rreikalingas labiau nei jis pats sau.

Kolektyvo dėka žmogui sudaromos galimybės. Jei vienas asmuo nori išspręsti problemą daugumos sąskaita, laisva ir turinti savo sąmonę dauguma, sakydama „ne“, apriboja jį. Todėl, kad vieno darbuotojo veiksmas stabdo daugumos vystymąsi, nes kiekvienas privalo tobulėti ir spręsti problemas neignoruodamas savo galimybių ribos.

Asmuo, ignoruojantis kolektyvo dėsnius, rizikuoja likti nepanaudojęs savo galimybių.

Žmogaus – kaip vieneto – turtas įvardijamas turtu tik tada, kai jis tampa visuomenės dalimi ir atspindi daugumos interesus.

Žmogus ssudaro visuomenės dalį, todėl jo likimą apsprendžia ne tik jis, bet ir visuomenė.

Individas, sukaupdamas viso pasaulio problemas, savo išsivystymo lygiu atspindi visą žmoniją. Tad vieno asmeninis laimėjimas – visų pirma yra indėlis į vienį, o evoliucijos vyksme (per tą asmenį) žmonijai suteikiama dar viena galimybė. Kaupiant šią IŠMINTĮ, TIESĄ, TIKĖJIMĄ ir MEILĘ vienyje yra sukuriama bendra sąmonė. Šios sąmonės kokybė ir yra demokratijos atspindžio laipsnis pirmiausia bendrijos visuomenėje.

Vadovas turi mokėti naudotis savo dirbančiųjų intelektualiniu ir dvasiniu potencialu. Kiekvienam suteikiama galimybė surasti savo vietą firmoje, idant kiekvienas atskleisdamas savo sugebėjimus galėtų realizuoti save įmonės tiksluose.

Vadovas analizuoja savo pavaldinių darbą, kartu su jais ieškodamas visiems tinkamų sprendimų, moko juos būti ne tarnautojais, bet šeimininkais, žinodamas, kad kiekviename iš jų snaudžia noras šeimininkaut ir noras būti savo veiksmų šeimininku.

Siekdamas bendro sąmoningumo, jis skatina visus reikšti savo nuomonę, išsakyti nepasitenkinimą esama padėtimi. Nesėkmės atveju jis talkina savo pavaldiniui, jei darbas buvo daromas bendros gerovės labui.

Vadovo pastabos turi atlikti vienintelę funkciją – teikti naudą, tobulinant pavaldinį kuo kūrybiškiau atlikti savo darbą.

Vadovas moko darbuotojus atskirti asmenis, atėjusius į firmą tik imti, nuo imančių ir duodančių.

Tas, kas ima iš firmos, lygiai taip pat ima iir iš kiekvieno darbuotojo. Kiekvieno pareiga garsiai kalbėti apie menkiausius prasižengimus, kurie trukdo formuotis bendram firmos sąmoningumui.

Garsiai kalbėti – tai neleisti apgaudinėti ir nesileisti apgaudinėjamam.

Firmoje reikia stengtis sudaryti kiekvienam darbuotojui vienodas galimybes. Tad svarbu ne atliekamo darbo pobūdis, bet dirbančiojo požiūris. Jei tas požiūris grįstas kūryba, prieš jus – išsilaisvinusi asmenybė, laukianti palaikymo ir pagalbos. Būkite dėmesingi.

Sugebėjimas dirbti komandoje – tai kiekvieno darbuotojo stengimasis panaudoti savo asmeninius privalumus bendram tikslui pasiekti.

Mes vis dar vadovaujamės pretenzijų metodika, kuomet nurodydami žmogui jo neigiamus poelgius, neleidžiame jam blogai elgtis. Neskubame šios metodikos keisti ne todėl, kad skatinimas mažiau perspektyvus, bet, kad tokiam požiūriui daugelis šiandieną nesame pakankamai pasiruošę. Žmonių sąmonė vis dar persunkta prisitaikymo ir imitavimo ideologijos, kuri dabar tapo ypač rafinuota. Daugelis išmoko būti ne geresniais, bet gudresniais. Slėpdamiesi savo viduje, jie ir toliau tobulina prisitaikymo technologiją.

Siekime, kad teigiamomis nuostatomis grįstas mūsų komandinis darbas artintų tą laiką, kada nurodinėjimų ir kontrolės metodika taps nebe perspektyvi.

Siekime keisti ją skatinimo metodika, kurios pagrindinis svertas – ieškoti ir atskleisti geriausias, vertingiausias žmogaus savybes.

Pagrindinis firmos darbuotojų atlyginimo kėlimo kriterijus yra darbuotojo pastovus sąmoningumo kilimas, aktyvus dalyvavimas firmos gyvenime. Firma, išsiugdydama sąmoningą darbuotoją, ssprendžia ne tik savo, bet ir visų savo darbuotojų problemas.

Rinka – konkurencija ir progresas. Žmonės, susitaikantys su juos supančiomis negerovėmis, iš šio progreso iškrenta.

Jauni žmonės – ateities kolektyvas, apibendrinantis ir vadovaujantis mūsų jaunystės kūriniams. Jie – svarbiausias mūsų atliktų darbų vertintojas.

Svarbiausios nuorodos jaunimui:

Pasistenk suprasti, kas pasaulyje yra ne taip, ieškok išeities. Nemanyk, kad vakarykštė, pranašesnių už tave sukurta tiesa, yra nenuginčijama.

Akylai stebėk, kad nepaklustum įstatymams, ginantiems egoistiško turtuolio ar valdininko interesus, kuris (vardan savo skurdaus ego) turto siekia tik tam, kad galėtų aiškinti esąs išmintingesnis valdovas.

Nesileisk vedamas aklo ir kurčio. Jį pastebėsi, jei kalbėsi, priešinsies viskam, ko nesupranti, idant išsiaiškintum.

Būk budrus ir nemaištauk vardan maišto. Galvok, ar tu negriauni kitų siekio į harmoniją. Tarkis ir dalinkis savo nepasitenkinimu.

Gyvenk dabar, visada išlaikydamas sielos savarankiškumo laisvę.

Atmink, kad visas tave supantis pasaulis dabar egzistuoja dėl tavęs. Visi tavo artimųjų, pažįstamų ir nepažįstamų veiksmai atliekami dėl tavęs, kad tik tu pasireikštum savuoju kūrybingumu.

Naudokis viskuo, kas yra tavo akiratyje, nes viso to priežastis esi tu.

Surask gražiausią sename. Keisdamas neskubėk pirmenybės atiduoti nei senam, nei naujam. Neprisirišk prie surasto. Su godumu lauk rytdienos. Išnaudok vakar dienos geriausią realizuodamas naujus dalykus ir visada

įžvelgdamas ateitį ant šios dienų pagrindų.

Vadovas pirmiausia turi pamatyti visa, ką geriausia turi jo pavaldinys, nurodyti geriausias jo savybes, padedančias jam siekti geresnio atlyginimo, karjeros.

Bet kokio lygio vadovas – firmos akcininkas, direktorius, prezidentas – privalo pateisinti savo buvimą, už kurį gauna atlyginimą. Tikras šeimininkas niekada sau neleidžia nedirbti ir, nedalyvavęs procese, atlyginimo nereikalauja. Švaistyti kitų uždirbtus pinigus, vadinasi – griauti save.

Darbuotojas, matydamas ir įvertindamas savo vadovo kompetenciją, turi jį traktuoti kaip globėją, pagalbininką. Jeigu jis to nevertas, vvadinasi jis – dar ne vadovas. Kaip išmokinsi jį reikalaudamas jo paramos, taip jis išmokęs ir padės tau.

Netinkamas vadovas, nesugebantis toleruoti skirtingų nuomonių ir skubantis realizuoti tik save.

Netinkamas vadovas, kuris būdamas silpnas, bijo kalbėti apie pavaldinio iškeltus nelogiškumus ir trūkumus.

Netinkamas vadovas – besirūpinantis tik savimi, nesistengiantis išmokyti, pasidalinti tuo, ką gavo iš daugiau žinančio.

Netinkamas vadovas, kuris vardan savo darbo vietos, atlyginimo ir reikšmingumo „apvaginėja“ savo pavaldinius. Jis „vagia“ didžiausią urtą – žmonių iniciatyvą, nepakantumą blogiems reiškiniams, kkompetencijos, kūrybingumo kilimą.

Netinkamas vadovas, kuris tik reikalaudamas žlugdo pavaldinį, užmaskuodamas savo pasyvumą ir nežinojimą.

Netinkamas vadovas – nesuvokiantis, kad jo pareiga mokinti, padėti ir talkininkauti siekiant reikalaujamo tikslo.

Netinkamas vadovas, kuris neįdėdamas savo asmeninių pastangų, iš nemokančių darbuotojų reikalauja ggeresnių rezultatų.

Netinkamas vadovas, kurio kelias į sėkmę grįstas savimeile, pavydu gabesniems.

Firmoje darbo esmė – ne valdymo mechanizmai siekiant didesnio pelno, bet pelnas dėl kuo tobulesnės tvarkos, žmonių santykių gerinimas, dėl darbuotojų sąmoningumo ir harmoningos vienybės firmoje.

Bendraudami padarykime viską, kad mums būtų malonu aptarnauti klientus. Sutikime juos su šypsena, atiduokime jiems savo žinias, rūpestį, šilumą, mylėkime juos ir to paties sulauksime iš kliento.

Sėkmę lemia ne investuoto kapitalo dydis, bet visų darbuotojų investuotos žinios, talentas, protas, pagarba ir meilė, o neretai ir jų likimai.

Tik tada verslas apvainikuojamas sėkme, kada nuo to darbo tobulėja ir žmonės.

Savo žemiškąją kūrybą nukreipkime žmonių labui, ir kolektyve užgims vienybė – ta visa kurianti ir visada nugalinti energija.

Stenkimės išnaudoti verslą kkaip instrumentą, kuriuo siekdami ekonominių rezultatų, siekiame žinoti, kas buvo vakar, kas vyksta dabar, kas bus rytoj. Nuoširdžiai tai darydami mes įgauname savybių, kurios mūsų pasiektais kūrybingumo rezultatais pradeda reikštis aukščiausiosios pasaulio sąmonės lygmenyje. Žmogaus kūrybingumas yra nuostabiausia savybė. Neleiskime jai užgesti. Plėskime jos ribas ir išnaudokime verslo dirvą savo sielos kūrybingumui didinti. Plėtodami verslą iš visų jėgų stenkimės tvirtinti firmos dvasią, kad ji ne tik kauptų turtus, bet ir skleistų gėrį.

Naudota literatūra

http://www.senukai.lt/verslumas/text03-15.asp

www.mip.lt/temp/w200411152149_ Apyvartinis_kapitalas1.doc

Ekonomikos vadovėlis 9-ai klasei