Žiniasklaida

Sociumas: Kaip apibūdintumėte kriminalinių temų pateikimą Lietuvos žiniasklaidoje? A. Dobryninas: Pradžioje norėčiau priminti, kad demokratinėje visuomenėje žiniasklaida atlieka svarbią socialinę funkciją – ji informuoja visuomenės narius apie skaudžias politines, socialines, ekonomines ir kitokias problemas. Šiuo požiūriu žiniasklaidos domėjimasis kriminalinėmis temomis yra natūralus ir pateisinamas dalykas, nes nusikaltimai seniai laikomi savotišku socialinės tvarkos ir socialinio stabilumo rodikliu. Informuodama apie nusikaltimus, žiniasklaida ne tik suteikia žmonėms svarbią jų socialinei egzistencijai informaciją, bet kartu ir skatina socialinį solidarumą, formuodama visuomenės narių moralinį konsensusą pprieš visuomenei pavojingus reiškinius. Tačiau žiniasklaida nėra vien visuomenės informavimo priemonė. Amerikiečių sociologas ir žiniasklaidos tyrinėtojas P. Lazarsfeldas siūlė atkreipti ypatingą dėmesį į modernios žiniasklaidos politinę ir „pramoninę“ funkcijas. Viena vertus, žiniasklaida yra savotiškas mediumas tarp valdžios ir piliečių, kita vertus, ji gali turėti savo komercinius interesus, susijusius su informacijos gamyba ir jos platinimu. Tokiame kontekste, nusikaltimai žiniasklaidoje gali būti puiki politinio spaudimo priemonė ir kartu labai patraukli informacijos prekė, galinti užtikrinti žiniasklaidos komercinę sėkmę. Lietuvos žiniasklaida šiuo požiūriu nėra iišimtis: ji informuoja savo skaitytojus, klausytojus ir žiūrovus apie nusikaltimus, kritikuoja valdžios institucijas už kriminalinės politikos neefektyvumą ir kartu stengiasi įsiūlyti savo vartotojams patrauklią informacinę prekę: kriminalinius kvapą gniaužančius siužetus. Sociumas: Ar galėtumėte teigti, kad Lietuva išsiskiria iš kitų valstybių kkriminalinės temos viešinimu žiniasklaidoje?A. Dobryninas: Taip, kriminalinio pobūdžio informacijos skleidimas Lietuvoje turi savo specifiką. Nereikia pamiršti, kad Lietuvoje – kaip, beje, ir daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos kraštų – nepriklausoma ir laisva žiniasklaida yra palyginti naujas fenomenas; čia informacijos rinka dar nėra susiformavusi, taip pat dar nėra nusistovėję ir žurnalistiniai kriterijai dėl kriminalinio pobūdžio informacijos skleidimo visuomenėje. Todėl nenuostabu, kad tokia informacija intensyviai ir neretai be ypatingų moralinių skrupulų naudojama vien tam, kad būtų užtikrinta leidinio arba kanalo komercinė niša informacinėje rinkoje. Taip Lietuvoje atsirado specialūs „kriminaliniai“ puslapiai laikraščiuose, „kruvinosios bangos“ televizijoje ir radijuje. Žiniasklaidos susidomėjimas kriminalinėmis temomis Lietuvoje fiksuojamas 1991-1992 m., ir nuo tuo laiko jis nuolat augo. Tačiau neskubėkime kaltinti dėl šios situacijos tik žurnalistų – kaip rrodo sociologinės apklausos, kurios buvo atliktos pernai Vilniaus universiteto Socialinių studijų centre, dauguma respondentų yra visiškai patenkinti tuo, kaip ir kokiu intensyvumu kriminalinės temos pristatomos Lietuvos žiniasklaidoje. Galima teigti, kad žiniasklaida tiesiog tenkina savo vartotųjų poreikius.Lyginant mūsų situaciją su Vakarais, verta pastebėti, kad ten kriminalinės informacijos skleidimas žymiai ryškiau diferencijuojamas. Pavyzdžiui, „aukštos kokybės“ žiniasklaidoje informacija apie nusikaltimus dirbtinai neakcentuojama, čia laikomasi griežtų etinių ir teisinių normų: nepublikuojamos įtariamųjų arba nusikaltimų aukų pavardės, lavonų nuotraukos ir pan., „geltonuosiuose“ leidiniuose informacija pateikiama vvien tam, kad sudomintų skaitytoją – ten rasite ir lavonų nuotraukų, ir kraujo dėmių, ir gana smulkų nusikaltimų bei patirtų kančių aprašymų. Lietuvoje dėl nesusiformavusios informacijos rinkos mes iki šiol neturime klasikinės „aukštos kokybės“, kaip, beje, ir klasikinės „geltonosios“ žiniasklaidos. Lietuvoje dominuoja tarpiniai variantai, kuriuose kriminalinė informacija dažniausiai pristatoma kaip pusiau analitinė, pusiau pramoginė, kaip savotiška faktų ir žurnalistinės vaizduotės mišrainė. Manau, jog tai yra laikinas fenomenas – kartu su Lietuvos informacijos rinkos kristalizavimu kriminalinio pobūdžio publikacijose bei siužetuose mes pastebėsime kiekybinių bei kokybinių pokyčių, primenančių analogiškus procesus Vakarų žiniasklaidoje. Sociumas: Kai skaitome laikraščius, žiūrime TV ar klausomės radijo, dažnai susidarome įspūdį, kad Lietuvoje nusikaltimų lygis labai didelis: dominuoja smurtinio pobūdžio nusikaltimai, smarkiai išplitęs organizuotas nusikalstamumas, teisėsaugos sistemos darbuotojai korumpuoti arba nekompetentingi ir panašiai. Kaip iš tiesų yra? Ar žiniasklaida „neišpučia“ problemos, o gal atvirkščiai – ją sumažina?A. Dobryninas: Jau seniai žinoma, kad žiniasklaida yra linkusi dramatizuoti kriminalines problemas visuomenėje: žiniasklaidos komercinis interesas orientuoja ją į išskirtinės informacijos paiešką, atranką ir skleidimą. Socialinių studijų centre atlikti tyrimai parodė, kad kiekvienas Lietuvos nacionalinis dienraštis turi savo vidinę kriminalinių publikacijų struktūrą, kuri skiriasi tiek nuo kitų leidinių, tiek nuo oficialios baudžiamosios statistikos. Pavyzdžiui, pagal oficialią baudžiamąją statistiką, dauguma nusikaltimų yra turtinio pobūdžio, oo laikraščiuose labiau akcentuojami nusikaltimai prieš asmenį, valstybę ir t. t. Žmogžudystės užima tik mažą dalį bendroje nusikaltimų struktūroje, tačiau spaudoje jų dalis žymiai didesnė.Tačiau žiniasklaida ne tik iškreiptai pristato registruojamų nusikaltimų struktūrą, ji klaidina žmones ir dėl bendros kriminogeninės būklės šalyje. Sociologai seniai atkreipė dėmesį į tai, kad socialinių reiškinių suvokimas priklauso nuo vadinamosios socialinės distancijos – kitaip tariant, jeigu aš pamačiau per TV siužetą apie nusikaltimą, aš jaučiuosi taip, tarsi tas nusikaltimas įvyko netoli manęs. Kuo daugiau stebėtojas gaus panašios informacijos, tuo grėsmingesnė jam atrodys kriminogeninė situacija šalyje. Mūsų sociologiniai tyrimai atskleidė įdomų fenomeną: dauguma respondentų mano, kad Lietuvos kriminogeninė situacija yra labai pavojinga, nors tuo pat metu teigia, kad jų aplinkoje nieko baisaus nevyksta. Tačiau viktimologiniai tyrimai nedviprasmiškai liudija: daugiausiai smurtinių nusikaltimų įvykdoma būtent gyvenamojoje aplinkoje – taigi nors didžiausias pavojus tyko gyvenamojoje aplinkoje, daugelis respondentų mano, kad šalia jų viskas gerai, o Lietuvoje – kraupu. Kodėl taip yra? Atsakymą nesunku atspėti – dauguma respondentų kriminalinio pobūdžio informaciją gauna iš žiniasklaidos. Sociumas: Tuomet kodėl žiniasklaida iškreipia tikrovę? Ko siekiama, pateikiant tokio pobūdžio medžiagą? Kam tai yra naudinga?A. Dobryninas: Sakyčiau, kad žiniasklaida ne tiek iškreipia tikrovę, kiek pristato savo virtualią nusikaltimų tikrovę, kuri konstruojama pagal informacijos rinkos dėsnius. KKo tuo siekiama? Informuoti, sudominti, parduoti ir paveikti. Kažkokio sąmokslo aš čia neįžiūriu, tai yra įprastas informacinio verslo padarinys.Aš jau minėjau, kad virtuali nusikaltimų tikrovė naudinga abiem informacijos rinkos dalyvių pusėms – kriminalinės informacijos vartotojai nori apie tai skaityti, girdėti ir regėti, o šios informacijos gamintojai ir skleidėjai – pelningai tenkinti tokius poreikius. Kitaip tariant, tai naudinga vartotojų visuomenei. Kita vertus, ar tai naudinga pilietinei visuomenei? Jeigu informacija apie socialines problemas pateikiama neadekvačiai, tai visuomenės nariai nėra ir nebus pajėgūs efektyviai spręsti šias problemas. Iš demoralizuotos ir nusikaltimų baimės apimtos visuomenės sunku tikėtis profesionaliai parengtos nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos įgyvendinimo. Pernelyg paprasta, selektyvi ir brutali žiniasklaidos kriminalinės tikrovės vizija verčia griebtis populiarių, radikalių, bet dažnai neefektyvių ir pavojingų metodų. Prisiminkime, kaip reagavo dalis Lietuvos politikų į įvairias „kriminalines bangas“ Lietuvos žiniasklaidoje: „Vardan demokratijos apribokime demokratiją!“ Nesunku numatyti, kokias pasekmes gali turėti tokios politinės nuostatos demokratizavimo procesui ir kaip tai atsilieps pačiai laisvai žiniasklaidai. Sociumas: O kaip moksliniai žiniasklaidos tyrimai – ar jie atliekami, kokia jų nauda, kaip tyrimų rezultatai gali lemti žiniasklaidos turinio pokyčius?A. Dobryninas: Pirmuosius sociologinius žiniasklaidos tyrimus pradėjo Čikagos sociologinės mokyklos atstovai XX a. pradžioje. Apskritai tokie tyrimai Vakarų šalyse yra labai populiarūs ir jų atlikta labai

daug, ypač – Didžiojoje Britanijoje ir JAV, kurios išsiskiria iš kitų šalių solidžiomis sociologinių tyrimų tradicijomis. Čia dominuoja tyrimai, analizuojantys, kaip kuriama kriminalinio pobūdžio informacija, kaip ir kokia forma ji pateikiama visuomenei ir kaip ji įtakoja įvairias socialines grupes ir institucijas. Panašūs tyrimai jau šiandien atliekami ir Lietuvoje, juos vykdo sociologai, kriminologai, teisininkai, komunikacijos mokslų specialistai. Labai įdomūs ir pamokantys yra kritiniai kriminologiniai tyrimai, kurie analizuoja žiniasklaidą kaip vieną iš institucijų, konstruojančių kriminalinę tikrovę. Susidomėjimas šiais tyrimais Vakarų kriminologijoje siejamas ssu S. Coheno ir J. Youngo vardais. Vilniaus universitete jau penkerius metus kritinius kriminologinius žiniasklaidos tyrimus atlieka Socialinių studijų centras. Šiais metais turi pasirodyti knyga „Virtuali nusikaltimų tikrovė“, kurioje bus apibendrinti šių tyrimų rezultatai – čia skaitytojas galės susipažinti su kriminalinių publikacijų bei reportažų struktūra, Lietuvos žiniasklaidos vidinės ideologijos ir jos įtakos politinėms ir moralinėms vertybėms analize.Ar turės šie ir panašūs tyrimai įtaką Lietuvos žiniasklaidai ir visuomenei, kol kas pasakyti sunku, nes jų dar nedaug atlikta. Pavyzdžiui, JAV politikai, priimdami ssprendimus dėl smurtinės informacijos ribojimo, turėjo apibendrinti kelių šimtų tyrimų rezultatus. Lietuvos politikai ir žiniasklaidos atstovai, kurdami nacionalinės informacijos politikos kontūrus, gali tik svajoti apie tokią mokslininkų pagalbą. Lietuvoje mes tik pradedame kurti kriminologinių žiniasklaidos tyrimų tradiciją, tačiau aš nė kkiek neabejoju, kad tokių tyrimų rezultatai bus naudingi tiek politikams, tiek žurnalistams, tiek eiliniams Lietuvos piliečiams – laikraščių skaitytojams, radijo laidų klausytojams ir televizijos programų žiūrovams

Kaip vertinate lietuvišką žiniasklaidą? Ji prastėja ar gerėja?Lietuvos žiniasklaida subtilėja ir gudrėja. Vienas iš didžiausių pažangos rodiklių – internetinės žiniasklaidos atsiradimas ir sustiprėjimas. Šiandien naujienų svetainės yra savarankiškos ir galima sakyti, kad tai naujas žiniasklaidos standartas. Internetinė žiniasklaida daro įtaką tai visuomenės daliai, kuri yra aktyviausia, moderniausia, išsilavinusi. Ir tas poveikis labai svarbus. Ko pasigendate mūsų žiniasklaidoje?Labiausiai pasigendu objektyvumo. Žiniasklaidoje reiškiasi grupiniai interesai.Ar tai reiškia, kad žiniasklaida paperkama?Iš dalies taip. Tikiuosi, kad po žiniasklaidos pirkimo mastų, kokie buvo per Rolando Pakso rinkimus, kilęs pasipiktinimas šį reiškinį apmažins. Tačiau yra žiniasklaidos segmentų, kurie neparsiduoda. Štai ta ppati internetinė žiniasklaida – ji tiesiog neparsiduoda. Kita dalis – tai žiniasklaida, kuri atstovauja grupiniams interesams ir todėl kitiems irgi neparsiduoda. Mes pamirštame vieną dalyką: taip, yra tam tikros verslo grupių įtakos žiniasklaida, bet kad ir kokia jų įtaka būtų bloga, ji nėra tokia bloga, kaip buvo tarybiniais laikais. Valstybinės cenzūros nėra. Ir tai labai gerai. Ir jeigu ją pakeičia verslo interesai, tai nėra taip blogai, kai sovietiniais laikais buvo valdžios diktatas.Ar objektyvumas nėra tik sąvoka, kurią būtų galima pliekti nnepatinkančius žurnalistus? Ar gali žurnalistas būti bešališkas? Juk kiekvienas žurnalistas priklauso nuo savo išsilavinimo, pažiūrų, tuo metu turimos informacijos.Tam tikras objektyvumo standartas žinių pateikimo srityje turi būti. Geras žurnalistas puikiai žino, ką reiškia geras, subalansuotas, objektyvus straipsnis. Kalbėdamas apie objektyvumą, aš prisimenu JAV pilietinį karą, kurio metu gimė žurnalistika šiuolaikine prasme. Tie laikraščiai, kurie apie karą pranešinėjo taip, kad jį pirkdavo abiejose fronto pusėse, finansiškai laimėjo. Informacija turi būti tokia, kuria tikėtų ir pasitikėtų visi. Kitas dalykas – komentarai. Ten galimas subjektyvumas, partinis angažuotumas.Kaip vertinate žurnalistus? Kai kas teigia, kad jie prasti.Nesutikčiau su tokia nuomone. Lietuvoje yra daug gerų žurnalistų, tikrų žvaigždžių. Nekalbėsiu apie televiziją, kurioje yra labai daug gerų žurnalistų, kadangi vienoje iš jų pats dirbu. Tačiau kaip pavyzdį galime paimti laikraščius. Kiekvienas dienraštis turi savo „žvaigždes“. Sakykime, „Lietuvos rytas“ turi Rimvydą Valatką, Vytautą Bruverį, „Respublikoje“ – Rytis Staselis, Artūras Račas. „Žvaigždės“ gyvena savo gyvenimą, bet imant bendrą žurnalistų lygį – jis geras ar blogas?Aišku, pasitaiko blogų žurnalistų. Tačiau bendras lygis yra geras. Pagrindiniuose laikraščiuose žurnalistai yra gerai pasiruošę. Nesakau, kad juos gerai išmokė universitetai, tačiau jie turėjo gerą praktiką.Tačiau kai kas teigia, kad jiems trūksta išsilavinimo.Aš nepervertinčiau išsilavinimo reikšmės žurnalistikoje. Gal šiek tiek šaržuodamas, galėčiau pasakyti, kad žurnalistas yyra toks žmogus, kuris turi papasakoti apie sudėtingus dalykus, apie kuriuos nebūtinia pats viską supranta, žmonėms, kurie taip pat nebūtinai supranta viską apie tuos dalykus. Žurnalistas turi paprastai pristatyti sudėtingas problemas. Kartais per geras išsilavinimas tokiam darbui kenkia. O kiek žurnalistui svarbu garbės troškimas?Garbės troškimas yra svarbus, kaip ir bet kuriai profesijai. Kitas dalykas, jei karjera pasidaro savitikslė, tuomet liūdnesnis variantas. O sveika ambicija niekam dar nepakenkė.Ar spauda nekenčia dėl televizijos? Televizijos moka geresnius atlyginimus, todėl gali susirinkti geriausius žurnalistus. Be to, darbas televizijoje, jei rodaisi ekrane, garantuoja „žvaigždės“ statusą, apie tave rašys žurnalai. Aišku, televizijoje atlyginimai didesni, nes ten sukasi didesni pinigai. Tačiau yra skirtinga darbo specifika, sakykime, radijuje, televizijoje ir žinių agentūroje. Berods Audrius Siaurusevičius yra sakęs, kad radijuje pakanka nešvepluoti, o televizijoje dar būtina turėti visus dantis. Televizininkui nebūtinai mokėti gerai rašyti. Darbui žinių agentūroje reikia noro ir ištvermės rankioti visą dieną naujienas ir kartu likti anonimiškam. Tie skirtingi reikalavimai išskirsto žmones pagal pašaukimą.O kaip vertinate viešųjų ryšių ir žurnalistų santykį?Viešųjų ryšių darbuotojai turėjo didelį pranašumą prieš porą metų – per prezidento rinkimus, kai laimėjo R. Paksas. O dabar viskas sugrįžta į savo vėžes, ypač turint galvoje, kad dauguma žurnalistų yra profesionalūs ir pakankamai kritiški.O viešųjų ryšių aatstovams ir žurnalistams reikia vieniems kitų. Vieni pateikia informaciją, kuri gali būti įdomi, todėl reikalinga žurnalistams. O viešųjų ryšių darbuotojams reikia žurnalistų, kad ta žinia pasiektų platesnę auditoriją. Intelektualai mėgsta pamokyti žurnalistus, kaip reikia dirbti. Kadangi ilgą laiką dirbote Vilniaus universitete, kaip žiūri į šią problemą.Čia yra senas tarybinis įprotis manyti, kad inteligentai viską žino geriau už kitus. Aš nelaikyčiau tokių pamokymų nors šiek tiek reikšmingais. Dabar matau dvi intelektualų grupes. Pirmoji tęsia sovietinės inteligentijos tradicijas ir toliau moko, kaip reikia gyventi. Tačiau yra jaunieji intelektualai, kurie gyvena pagal naujas taisykles. Jie kuria, ieško pinigų patys, o ne laukia paramos iš valstybės. Jie taip užsiėmę savo darbu, kad tokie dalykai nerūpi. Daug blogiau už intelektualų skundus yra politikų noras skųstis žiniasklaida. Vakarų visuomenėje labai retai išgirsti skundžiantis žiniasklaida. Ten politikai yra profesionalesni nei pas mus, todėl jie giria žiniasklaidą iki nukritimo, nors gal patys galvoja priešingai. Tačiau jie supranta, kad bendravimo su žiniasklaida negalima grįsti priekaištais ir spaudimu. O kai mūsų politikai aiškina, kad žiniasklaida juos juodina, sukuria blogą vaizdą. Tai yra absoliučiai neteisingas žiniasklaidos vaidmens suvokimas. Juk kai nori patikti merginai, nepradedi pažinties nuo konstatavimo: „Tu esi bjauri“. O žiniasklaida yra ta pati mergina ir kalbėti tokia kalba tikrai

neverta.Jau keletą mėnesių dirbate televizijoje. Kokie įspūdžiai?Įspūdžiai pradiniai. Dar reikia mokytis, dar reikia perprasti darbo televizijoje specifiką. Iki šiol aš buvau rašantis ir kalbantis žurnalistas. Ar „veža“ televizija?Televizija yra įdomu. Jos poveikis didelis. LNK Žinių tarnyba turi geras ir tvirtas tradicijas. Todėl vien susipažinti su šia tradicija, kaip veikia šis mechanizmas, yra labai įdomu ir tai „veža“.Taip pat esate naujienų agentūros ELTA vyriausiasis redaktorius. Kokią Eltos ateitį regite?Balandžio 1-ąją Eltai sukanka 85 metai. Istorija ilga ir permaininga, o „Eltos“ ateitį mmatau šviesią ir gražią. Per praėjusius metus mes stipriai pasistūmėjome į priekį: įvedėme naujų produktų, atsinaujinome ir esame labiau prisitaikę prie dabartinių sąlygų. Todėl manau, kad jei išlaikysime tokį permainų pagreitį, tai viskas bus gerai.Dėkoju už pokalbį.