Abortas išprievartavimo atveju

Bioetika (Gyvybės etika)

Visame pasaulyje nuolatos vyksta daugybė diskusijų dėl abortų – nėštumo nutraukimo bet kuriuo metu nuo apvaisinimo iki gimdymo. Kadangi ,,abortas yra ne vien medicinos, bet ir etikos problema, nes, kaip ir bet kuri kita gyvybės nutraukimo forma, kelia moralinio pagrįstumo klausimus“ , veikia daugybė įvairių organizacijų, iš kurių vienos gina moters teisę į abortus, o kitos – saugo dar negimusio kūdikio teisę į gyvybę. Viena iš tokių organizacijų Lietuvoje – tai Lietuvos bioetikos komitetas (LBEK), kuris atsakingas, svarstant pproblemas ir klausimus dėl žmogaus teisių ir jo orumo apsaugos sveikatos apsaugos sistemoje.

Pasak LBEK, ,,dėl aborto moralumo ar nemoralumo, paprastai konfliktuoja du pagrindiniai principai: besąlygiškos gyvybės vertės ir individualios laisvės [Dažniausiai šios pozicijos įvardinamos kaip pro-life, (ginanti gyvybę) ir pro-choice (ginanti laisvą pasirinkimą)]“ . Pirmajam principui atstovauja vadinamoji Konservatyvi pozicija, o antrajam –Liberali pocija.

Konservatyvi pozicija

Konservatyvioji pozicija pasisako prieš abortų darymą, kadangi jie gyvybę laiko šventu dalyku, ir visai nesvarbu, ar tai jau gimusio kūdikio, ar dar tik ką ttik motinos įsčiose užsimezgusio vaisiaus.

,,Pro-life‘ininkai‘‘ iškelia du svarius argumentus, nurodančius prieš abortą. Pirmasis teigia, kad ,, žmogaus gyvenimas prasideda nuo pat apvaisinimo momento, todėl žudyti ką tik pradėtą vaisių yra tas pats, kas žudyti suaugusį žmogų“ . Nors šiam aargumentui ir priešinasi liberalioji pozicija, tvirtindama jog negimęs kūdikis nėra asmuo, todėl ir neturi jokių teisių, tačiau vis dėlto, kaip bebūtų, reikia prižinti, jog nors užsimezgęs vaisius ir nėra asmuo, jis juo taps, jei tik jam bus suteikta galimybė toliau augti, vystytis ir galiausiai gimti. Negimęs kūdikis nėra vien tik chromosomų rinkinys, jis yra potencialus žmogus, o kartu ir potencialus asmuo. Šioje vietoje puikiai tinka straipsnio, pavadinimu „Technologija ir visuomenės moralė“, autoriaus pastebėjimas, jog ,, „gemalas“ užaugs ir taps vienu iš mūsų, žmonių, taps dabar jo mirtį laiminančios visuomenės nariu“ , bei pavyzdys: ,, jeigu kas nors pamėgintų surinkti visus tuos žmones, kurie gydytojo nurodymu arba motinos/tėvo noru turėjo būti išpilti į ligoninės atliekų kriauklę kaip niekam nereikalinga rausva masė, ttačiau dėl kokių nors priežasčių liko gyvi, ir dabar yra mylintys šeimos tėvas, motina, vaikas, gerbtinas visuomenės narys, ir pažvelgtų jiems į akis, vargu ar jis arba ji galėtų remti technologinės ir kiekybinės abortų liberalizacijos šalininkus ir jų transcendentalaus etinio pagrindo stokojančias idėjas“ . Kiekviena motina, kiekvienas tėvas, gydytojas,- visi , kas ketina imtis veiksmų prieš negimusį vaiką, turėtų susimąstyti, jog jie atima gyvybę ne bet kam, o ,visų pirma žmogui, unikaliai asmenybei. Jie atima iš pasaulio dar vieną žmogų, iiš visuomenės – jos narį. Atima pačią galimybę gyventi.

Antrasis konservatorių argumentas nurodo į galimybę atsisakyti nelaukiamo vaiko, jo nenužudžius. Jų teigimu, „nenorimas arba apsigimęs naujagimis gali būti įvaikintas arba patekti į vaikų namus“ . Šiuo keliu eiti konservatyvioji pozicija siūlo ir tiems, kurie bijo, jog dėl materialinių sunkumų nesugebės išlaikyti vaiko. Lietuvoje ne vienas atvejis buvo, kai tėvai, neišgalintys pasirūpinti savo mažyliu, jį atneša į vaikų namus, kur vėliau gali jį lankyti ir galiausiai pasiimti, kai susitvarko finansinė padėtis. ,,Ten, kur kalbama apie negimusios gyvybės išsaugojimą, negalima vadovautis pragmatiniais motyvais“ .

Aborto darymas išprievartavimo atveju, anot radikalių konservatorių, taip pat nėra pateisinamas. Čia jie savo poziciją išsako paprastu klausimu: ,, Ar nekalto kūdikėlio nužudymas užgydys motinos psichines traumas? <.> Auką reikia paguosti, palaikyti, jai padėti, parodyti meilę, bet niekada negalima vadovautis iškreipta logika – užmušti vaiką už jo tėvo nusikaltimą“ . Galiausiai jie ir vėl gi siūlo išprievartautai merginai ar moteriai nežudyti, o pagimdyti ir atiduoti kūdikį į vaikų namus arba kitiems žmonėms globoti.

Krikščioniškoji etika

Bažnyčios požiūris į abortus labai griežtas. Ji griežtai ir be jokių išlygų pasisako prieš abortus, kadangi besąlygiškai vertina gyvybės šventumą. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II mūsų dienų pasaulį įvardijo mirties civilizacija, kadangi matė, kad ddėl abortų daugybė gyvybių taip ir neišvysta pasaulio ir šios problemos mąstai su laiku nemažėja, bet atvirkščiai, nesustabdomai didėja. Dar negimusių kūdikių žudymą jis prilygino žmogžudystei. Ir nors žodis „abortas“ atsirado palyginti visai neseniai, tačiau dar negimusios gyvybės nutraukimo problema sena kaip ir pati žmonija. Jau V a. pr. Kr. randame rašytinį tekstą, draudžiantį abortą – Hipokrato priesaiką: ,,niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu <.> nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti” .

Panašus požiūris vyravo ir viduramžiais. Čia Thomas Aquinas taip pat neigiamai vertino abortus – ,,kaip kontracepcijos formą ir nusidėjimą santuokai“ . Tačiau nors šio filosofo darbuose ir nerasime atskiro skyriaus, paskirto būtent aborto klausimams nagrinėti, šių dienų interpretatoriai, tyrinėjantys Aquinas‘o raštus, randa ontologinį argumentą prieš negimusių gyvybių žudymą. Savo prigimtinės teisės teorijoje Aquinas, pasinaudojęs Aristotelio teleologiniu metodu, tvirtino, kad vyriškosios lyties embrionui siela suteikiama po 40 dienų nuo apvaisinimo, o moteriškosios – po 80 dienų. Žmogų tapatindamas su sielos turėtoju, filosofas vaisiaus žudymą palaikytų žmogžudyste. Tačiau, nors ir ,,iki tol [kol embrionas gauna sielą] <.> mes turime reikalą su vegetacine gyvybe ir gyvūline gyvybe“ , Aquinas‘o požiūriu, tokio organizmo sunaikinimas vis tiek būtų mirtina nuodėmė, kkadangi ,,pirmasis prigimtinio polinkio lygmuo yra bendras visų substancijų savisaugos polinkis. Dėl šio polinkio prigimtinis įstatymas turi savyje „visa kas saugo žmogaus gyvybę ir neleidžia priešingo““ . Jei leisime nužudyti net ir sielos neturintį embrioną, iš jo atimsime jo prigimtinę teisę į savisaugą, į gyvybę.

Panašų požiūrį išreiškia ir krikščioniškoji etika, teigianti, jog gyvybė yra šventas dalykas, ji – Dievo dovana, todėl ją reikia saugoti ir globoti. Dievas suteikia žmogui gyvybės dovaną ir tik Dievas gali ją atimti. ,, Dora moteris trokšta gimdyti vaiką kaip didžios malonės ženklą“ , kadangi ,, gyvybė yra brangiausia Dievo dovana. Tai pašaukimas būti. Būti Dievo sukurtame pasaulyje. Būti su Dievu“ . Gyvybė ir mirtis – tai dieviškieji reikalai, į kuriuos žmogui draudžiama kištis. Penktasis Dievo įsakymas skamba trumpai ir griežtai – Nežudyk! Nežudyk, nesvarbu ar tai būtų suaugęs žmogus, ar mirties patale gulintis senukas, ar dar negimęs kūdikis. Visi jie turi lygiavertę teisę į gyvenimą. ,,Žmogus yra Dievo kūrinys ir tik jo valioje yra žmogaus gyvenimas ir mirtis. Nužudyti žmogų reiškia sutrikdyti dieviškąją tvarką ir pasaulio harmoniją“ .

Dauguma turbūt mano, kad krikščionybė visad griežtai neigiamai žvelgė į abortus, tačiau iš tikrųjų, net ir bažnyčia nevisada buvo tokia kategoriška dar negimusios gyvybės žudymo klausimu. ,,Nors visuotinai

ir buvo sutarta, kad abortas beveik visada yra blogis ir nuodėmė, tačiau bažnyčia turėjo sunkumų apibrėžiant blogio prigimtį <.> jie nevisada ankstyvą abortą laikė žmogžudyste <.> ,,teisės į gyvenimą“ argumentavimas yra palyginti nesenas bažnyčios mokyme“ . Pradžioj bažnyčia į abortus neigiamai žvelgė ne dėl pačios gyvybės šventumo postulavimo, o tiesiog dėl to, kad abortas buvo siejamas su lytinio gyvenimo nuodėmingumu. Tik visai neseniai krikščioniškoji etika pradėjo negimusių kūdikių žudymą aiškinti kaip nusižengimą ketvirtajam Dievo įsakymui gerbti ir mylėti savo artimą ttaip, kaip patį save. Juk kaip bebūtų, nors kūdikis ir nėra dar gimęs, visi turi jį traktuoti kaip artimą, o ypač tai taikytina jo būsimai motinai ir tėvui. ,,Kas nesirūpina savaisiais, <.> tas yra paneigęs tikėjimą ir yra blogesnis už netikintį (I Tim. 5,8)“ .Taigi abortas pažeidžia du ,galima sakyti svarbiausius, Dievo įsakymus – nežudyti ir gerbti savo artimą.

Krikščioniškoji etika negimusiam kūdikiui suteikia tokias pačias teises kaip ir suaugusiam žmogui. Anksčiau dar svartydavo, ar pateisinamas abortas, kuris motinai išsaugotų ggyvybę, tačiau paskutiniu metu bažnyčia vis dažniau prioritetą teikia negimusio vaiko gyvybei išgelbėti. Jų nuomone, būsimo kūdikio gyvybė yra svarbesnė ir reikšmingesnė už motinos. Kadangi ,, krikščionybėje <.> mirtis – tai atlygis, bausmė už prigimtinę nuodėmę, <.> tikinčiojo laikysena yra bbausmės priėmimas, susitaikymas su ja, atgaila, kančios prėmimas“ , tai šiuo atveju ir motinos laikysena turėtų būti tokia pati – susitaikyti su besiartinančia mirtimi ir pasiaukoti vardan savo būsimo kūdikio. Tas pats tinka ir tuo atveju, jei pastojama nuo prievartautojo. Nukentėjusioji išprievartavimą turi priimti kaip bausmę, o nėštumą kaip išbandymą. ,, Šiame pasaulyje yra du keliai: gyvybės ir mirties. Dievas kiekvienam iš mūsų dovanojo laisvę, davė pasirinkimo teisę. Neapvilkime Dievo suteiktu mums pasitikėjimu, atsakomybe ir pašaukimu“ ,- sako abortų priešininkai.