Amžiaus tarpsniai ir dorinis ugdymas

Mokymo tikslai rengiant etikos pamoką

Rengiantis etikos pamokoms, mokytojams dažnai iškyla nemažai klausimų:

1. Kuriuo amžiaus tarpsniu su vaikais ir jaunuoliais dera nagrinėti vienas ar kitas etikos temas? Ar egzistuoja amžiaus grupių ribos ir brandos lygis, pagal kuriuos mokytojas turėtų orientuotis, kad pačiu laiku mokinio gyvenime įtvirtintų etinę nuostatą?

2. Kokioms sąlygoms esant, iš vaikų ir jaunuolių galima tikėtis vienokio ar kitokio gebėjimo spręsti?

3. Kaip būtų galima įveikti prarają, skiriančią vaikų ir jaunuolių etinį sprendimą ir etinė veiklą, nuostatą ir elgesį?

4. Kokia reikšmė mokant etikos turi būti tteikiama pažintiniams, taip pat afektyviems darbo metodams mokymo tikslams? Ar apskritai mokykloje galima išmokt etinių sprendimų, o gal tai veikiau įmanoma tik kasdieniame gyvenime?

Visi šie klausimai, iškylantys rengiant etikos pamoką, aptariami Piaget ir Kohlbergo teorijoje, su kuria etikos mokytojai turi būti susipažinę, nes, rengdamiesi etikos pamokoms ir jas vesdami visada turi galvoti apie vaikų ir jaunuolių moralės raidos lygį bei moralinį gebėjimą spręsti, ko iš mokinių galima ir reikia tikėtis, o ko – ne.

Piaget moralės ir kognityvinės raidos teorijos

Remdamasis stebėjimais, JJ. Piaget išskyrė vaikų taisyklių ir normų suvokimo raidos tris tarpsnius:

1. 3-4 metų amžiaus vaikai taisykles ir normas vertina kaip neįpareigojančias

2. 5-6 metų vaikai taisykles laiko įpareigojančias, tarytum šventas. Bet koks jų pakeitimas, jam atrodo pažeidimu. Vaikas neskiria ketinimo ir pasekmės.

3. 10-11 metų vvaikas suvokia, kad normos ir taisyklės grindžiamos abipusiu susitarimu, jų reikia laikytis, o keisti galima tik abiem pusėms susitarus. Moralinį realizmą įveikia besiformuojantis autonominis protas.

Taigi, Piaget požiūriu vaikų moralė dvejopa – tai prievarta paremta heteronomijos moralė, kai įstatymai laikomi šventais dalykais. Ją pakeičia protingos autonomijos moralė, kai vaikas pats save suvokia kaip moralumo šaltinų, dėl to pats gali panaikinti pasenusias taisykles.

Pabaigęs empirinius tyrinėjimus, Piaget nustatė, kad vaikas negali priimti naujos patirties, kol nepasiekė tam tikros brandos – vaikas tam tikrame etape galvoja tam tikru būdu, kol nesubręsta kitam etapui. Piaget teigė, kad kiekvienas vaikas, neatsižvelgiant į kultūros ir mokymo patirtį, pereina keturis kognityvinės raidos tarpsnius:

1. Sensomotorinis tarpsnis (0-2 m.). Mažyliai mėgina koordinuoti savo motorinį elgesį su jutiminiais stimulais, jie išmoksta naudotis ttuo, kas yra aplinkoje.

2. Priešoperacinis tarpsnis (3-7 m.). pirmoje stadijoje vaikas kalba ir mąsto egocentriškai, nes nesugeba atsidurti kito vietoje, sąvokos yra labai individualios ir neatitinka tikrovės. Antroje stadijoje vaikas išmoksta reaguoti į simbolių sistemas, suvokia loginius ryčius, bet loginės operacijos priklauso nuo sensomotorinės patirties.

3. Konkretaus operacinio mąstymo tarpsnis (8-12 m.). vaikas logines operacijas atlieka tik su konkrečiais daiktais, mąstymas susijęs su objektais ir įvykiais, kurie yra dabar, gali suvokti grįžtamąjį ryšį.

4. Formalaus operacinio mąstymo tarpsnis (nuo 12 m.). vaikas jau sugeba logiškai ssieti ne tik objektus, bet ir idėjas, formuluoja hipotezes, sprendžia problemas, svarsto galimybes, gali sieti visus elementus tarpusavyje.

Piaget sako, kad norint eiti iš vienos raidos stadijos į kitą, vidinio subrendimo nepakanka. Kognityvinis augimas – aktyvus procesas, kai vaikas nori veikti ir aplinką pritaikyti sau, todėl nemokomo vaiko galimybės pereiti iš vienos stadijos į kitą yra minimalios. Konkreti bendravimo ar veiksmo situacija daugiausia lemia, kas tuo metu su vaiku vyksta, kokios bus to, kas vyksta pasekmės, todėl tėvų ir mokytojų atsakomybė didžiulė.

Piaget moralės ir intelekto raidos teorija L. Kohlbergas sujungė į teoriją, aprėpiančią visą žmogaus gyvenimą. Jis teigė, kad vaikams ir jaunuoliams būdinga savita kognityvinų moralės struktūra, kuria turi remtis moralinis auklėjimas. Moralinis elgesys priklauso nuo organizmo ir aplinkos pusiausvyros pobūdžio, tokia pusiausvyra yra šios raidos skatintoja.kiekvienu tarpsniu žmogus moralės požiūriu pajėgus atsakyti už savo gyvenimą, tačiau nė vieno tarpsnio negalima peršokti – bet kuris žmogus turi pereiti kiekvieną tarpsnį.

Remdamasis minėta Piaget teorija, Kohlbergas sukūrė tokią moralės kognityvinės – struktūrinės raidos gyvenime teoriją:

I. Ikikonvencinis (priešmoralinis) lygmuo

Žmogus orientuojasi pagal tai, kas, autoritetingų asmenų nuomone, yra gera arba bloga, teisinga arba klaidinga, bei pagal jų nustatytas taisykles, normas, įsakymus ir draudimus. Jis savo elgesį laiko teisingu, jei už jį gauna atlygį, ir klaidingu, jei yyra baudžiamas. Šis lygmuo skirstomas į dvi pakopas:

1. Bausmės ir paklusnumo orientacija, kai žmogus orientuojasi pagal bausmę ir aklą paklusnumą. Dėl egoistinių motyvų, norėdamas išvengti bausmės bei pelnyti pagyrimą ir gauti atlygį, jis vykdo autoritetingo asmens reikalavimą ir pagal jį tvarko savo moralinį elgesį.

2. Hedonistinė-egoistinė orientacija, kai žmogui teisingai veikti reiški tenkinti savo ir iš dalies kitų žmonių poreikius. Žmogus nujaučia kitų žmonių interesus, teises ir poreikius, tačiau juos gerbia tiek, kiek jie jam naudingi. “Kaip tu man, taip aš tau”.

II. Konvencinis(taisykles atitinkantis) lygmuo

Individas geba įsigyventi į kitus žmones ir suprasti jų interesus bei lūkesčius, jis perima jų tvarkos schemas bei vaidmenų funkcijas, jam rūpi ne paprastas prisitaikymas, o atsakomybė už visuomenės tvarką. Šis lygmuo taip pat skirstomas į dvi pakopas:

3. “Gero berniuko ir geros mergaitės” orientacija, kai remiasi stereotipiniu daugumos elgesiu, nori padėti kitiems, pateisinti jų lūkesčius, elgtis pagal jų normas ir pats daryti gerą įspūdį.

4. Visuomenės tvarkos palaikymo orientacija, kai žmogus atlieka savo pareigas, atsižvelgdamas į nustatytus įstatymus, visuomenės tvarką bei institucijas.

III. Pokonvencinis (autonominis, principais paremtas) lygmuo

Žmogus perima grupėje ir visuomenėje galiojančias moralines normas, vertybes bei principus. Prisiimdamas autonominę atsakomybę, pagal juos ir veikia. Skirstoma į dvi pakopas:

5. Visuomenės sutarties orientacija, kai stengiasi įsipareigoti žmonėms, grupėms bei visuomenei. Žmogus iš esmės ne palaiko visuomenės tvarkos, oo pasiryžęs keisti įstatymus, jei to reikalauja aukštesni principai.

6. Sąžinės ir principų orientacija, kai individas vertina savo ir kitų žmonių moralinį elgesį pagal pasirinktus universalius principus, kurių pagrindas yra pamatinės vertybės bei žmogaus teisės. Tas, kuris šioje pakopoje veikia, yra laisvas ir autonomiškas, įsipareigojęs tik savo sąžinei

7. Kohlbergas svarstė dar vieną – septintą pakopą, kai žmogus iš naujo ieško savo gyvenimo prasmės – kodėl reikia būti moraliam? Kohlbergas teigia, kad tada žmogus įžengia ne į moralinę, o į religinę pakopą, nes atsakymas, kurį tokie žmonės rastų, būtį ontologinio kosmologinio pobūdžio.

Doriniam ugdymui skirtos išvados

Tėvams ir mokytojams svarbu gerai išmanyti apie vaiko psichikos kitimą, suprasti vaiko raidą, remiantis ne vien amžiaus psichologija, bet pirmiausia – gyvu vaiko pažinimu, jo mąstymo ypatybėmis ir poreikiais. Svarbu, remiantis konkretaus vaiko psichika, bendravimo ir mokymo dėsnių žinojimu, nuspręsti, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Mokymas yra tiek efektyvus, kiek jo principai atitinka psichikos raidos ir asmenybės brendimo dėsningumus.

Sėkmingam dorinio ugdymo vystymui, mokytojui reikia atkreipti dėmesį į kai kuriuos šio ugdymo ypatumus ir stengtis juos įgyvendinti savo praktiniame darbe:

• Etikos mokytojai turi būti ne mokinių moralės formuotojai, bet padėjėjai. Moralės raidos požiūriu jiems tenka ne svarbiausias, bet šalutinis vaidmuo, nes jie nors ir gali paspartinti ar pristabdyti savo mokinių moralinę

raidą, tačiau jie negali būti tos raidos kūrėjai.

• Etikos mokytojas negali iš mokinių reikalauti to, kas šiems ne pagal jėgas, jis turi atsižvelgti į tai, kokioje pakopoje ar tarpsnyje dabar mokinys yra. Tarpsnių teorija yra instrumentas, kurį naudojant galima geriau suprasti ir ugdyti vaikų ir jaunuolių moralumą.

• Moralinis auklėjimas priklauso nuo tvirtos savitos struktūros bei aplinkos įtakos pusiausvyros. Jei mokinys kasdieniniame gyvenime elgiasi kitaip nei per etikos pamoką, tada pusiausvyra yra sutrikusi.Vadinasi etikos mokytojo užduotis –suformuoti ir išlaikyti konstruktyvią ir gyvenimą teigiančią ppusiausvyrą arba kiek įmanoma sumažinti minėtą skirtumą.

• Kiekvienoje pakopoje iškyla klausimas” kodėl apskritai reikia moraliai elgtis?” – mokytojas turėtų padėti sąmoningai suvokti gyvenimo prasmę ir sieti etiką su pasaulėžiūra.turėtų vyrauti pažinimo ir emocijų pusiausvyra.

Į klausimą kokio amžiaus esant, kokias etikos temas ir problemas reikėtų nagrinėti, galima atsakyti taip: turi būti paisoma ne vaikų amžiaus, o tai, kokiam tarpsniui arba pakopai priskiriama jų moralė.

Vaikams, kurių argumentai priskiriami 1-3 pakopai, derėtų parinkti artimos aplinkos temas ir problemas: šeimos, draugų ratą: mokyklą, darbo vietą, hhobį. Jie turėtų mokytis atsakyti už save ir artimą aplinką. Mokiniai, kurių sprendimai atitinka 4 pakopą, gali nagrinėti vidurinės aplinkos temas ir problemas t.y. visuomenės gyvenimą: ekologiją ir ekonomiją, biologijos ir etikos klausimus, kompiuterinę techniką, jėgos panaudojimo klausimus. vaikus derėtų mmokyti jausti atsakomybę už teisinius ar socialinius ryšius, už gamtą ir aplinką, remiantis socialiniu teisingumu, tolerancija, taika, individo ir visuomenės laisve ir t.t. su vaikais, kurių argumentus galima priskirti 5 ir 6 (ir 7?) pakopai, reikėtų gvildenti tolimos aplinkos temas – tolimą ateitį, tolimus kraštus ir t.t.

Į klausimą , kokio gebėjimo spręsti kokiame amžiuje reikėtų tikėtis, taip pat galima atsakyti orientuojantis ne į mokinių amžių, o jų moralės tarpsnius.

Vaikų, priskiriamų 1–2 tarpsniui, gebėjimas spręsti dažniausiai priklauso nuo tiesioginių elgesio lūkesčių – malonumo didinimas arba nemalonumo vengimas. 3-4 tarpsnių vaikai dažniausiai sprendžia atsižvelgdami į normas, sąmoningai arba ne jiems svarbiausia elgesio norma. Taip pat jiems svarbu instrumentinės vertybės – punktualumas, tikslumas, patikimumas, draugiškumas ir t.t. 5 –6 (ar 7) pakopoje sprendimai ssuponuojami pagal pasiteisinusius principus, kurie jau yra išmėginti. Jie vadovaujasi pamatinėmis vertybėmis – laisve, tolerancija: tiesumu, teisingumu, žmogaus teisėmis. Jei vienas iš minėtų sprendimo pavyzdžių nepasiteisina, mokytojas turėtų padėti mokiniui surasti kitą sprendimo pavyzdį.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad moralės raidą skatina ir bendraamžių grupės, todėl mokytojai turėtų net skatinti racionaliai diskutuoti bendrai grupėse, jiems derėtų skatinti etinę saviauklą remiantis asmenine patirtimi. Etikos mokytojui nevalia nurodinėti arba daryti kitokį poveikį, jie privalėtų skatinti mokinių moralės ir intelekto raidos savarankišką sstruktūrą.

Saviugdos būtinumas

Visa, ką mokytojai žino apie žmogų, asmenybę, jos ugdymo ir mokymo tikslus, turi žinoti ir jų mokiniai, todėl mokytojams tenka vesti vaikus ir saviugdos keliu, todėl svarbu mokėti pasirinkti saviugdos kryptį ir metodą. Yra galima psichologinė ir dvasinė saviugda. Lietuvoje labiausiai patikrintas yra saviugdos būdas, pagrįstas kognityvinės bei geštalto terapijos principaais ir C. Rogerso bei R. Assagioli asmenybės sampratomis. Saviugdos turinį sudaro:

• Mokymasis įsisamoninti savo kūno pojūčius, mintis , emocijas ir jausmus, juos išreikšti;

• Savo esmės ir būties pajutimas ir stiprinimas;

• Savo asmenybės ypatybių pažinimas ir savo asmeniškų problemų pamatymas;

• Valios, prasmės pajutimas;

• Esminių dvasinių vertybių atskleidimas ir savo keitimosi krypties įsisąmoninimas;

• Meilės ir pagarbos jausmų aktualizavimas;

• Mokymasis pačiam išspręsti savo problemas;

• Mokymasis išklausyti kitą;

• Mokymasis padėti kitam pamatyti ir išspręsti savo problemą;

• Mokymasis bendradarbiauti.

Mokytojas mokinį gali vesti tik ten ir tik tiek, kur ir kiek yra pats buvęs. Vadinasi etikos mokytojui yra vienas kelias – pradėti nuo savęs, todėl kiekvienas mokytojas turi užsiimti savišvieta ir dorine saviugda – tai privaloma kiekvieno etikos mokytojo medžiaga.

Naudota literatūra

1. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius, 1996

2. Etika 5-6 klasei. Mokytojo knyga. Vilnius,1997