Bendravimas

Turinys

1.

Įvadas………………….

………………. 2

2. Konfliktų

klasifikacija………………..

…………. 3

3. Priežastys, dėl kurių kyla

konfliktai…………………

….. 4

4. Keturi konflikte dalyvaujančių asmenybių

tipai……………….. 5

5. Neišreikštas

konfliktas…………………

………… 6

6. Konfliktų

sprendimas…………………

………….. 7

1. Tiesioginiai ir netiesioginiai konfliktų sprendimo

būdai………….. 7

2. Konflikto sprendimo

stiliai…………………

…….. 8

7. Kaip

klausyti?………………….

……………. 9

8. Kaip

kalbėti?…………………

…………….. 10

9.

Išvados…………………..

………………. 12

10. Literatūros

sąrašas………………….

………….13

Įvadas

Bendravimas turi be galo didelę reikšmę žmogaus gyvenime. Mums yra svarbu

užmegsti, kurti iir išlaikyti gerus ir ilgalaikius santykius su kitais.

Tinkamas bendravimas padeda išlaikyti ir formuoti tarpasmeninius santykius,

tuo tarpu netinkamas gali išardyti tiek dalykinius, tiek artimus ar

romantiškus santykius. Kai tik vienas nebeklauso kito, nebebendrauja,

neatviras, nebemoka išreikškti savo jausmų ar poreikių, tarpasmeniniai

santykiai pradeda blogėti. Žmonės ima konfliktuoti. Paprasčiausias

konflikto apibrėžimas, kuris daugeliui turėtų būti priimtinas, yra toks:

tai situacija, kai du žmonės nesutaria dėl savo veiksmų, kurių vienas iš jų

imasi, arba kai jis ar ji nenori, kad tų veiksmų būtų imtąsi.

Gyvenimas be konfliktų neįmanomas. Jų vengti, kkovoti su jais nereikia. Beto

konflikto dėka, mes galime daugiau sužinoti apie kito žmogaus poreikius ir

jų tenkinimą. Deja, konfliktai turi kur kas daugiau neigiamų aspektų.

Žmonės susipyksta, atrodo, iš nedidelio nesusipratimo, išpūsdami milžinišką

burbulą. Konfliktuoja prarasdami laiko perspektyvą, telkdami dėmesį tik į

tai, kas vvyksta dabar, ginčydamiesi naudojasi tais pačiais argumentais,

nesistengdami į situaciją pažvegti nauju kampu. Gaila, bet ne visuomet

etiškomis priemonėmis. Konflikto misija – atkurti, normalizuoti, o idealiu

atveju – pagerinti situaciją ar pašlijusius santykius.

Šiame darbe į konfliktą bus pažvelgta iš teorinės pusės. Susipažinsime su

įvairiomis konfliktų klasifikacijomis, priežastimis, dėl kurių dažniausiai

jie kyla. Konfliktą būtina valdyti, spręsti konfliktines situacijas, todėl

bus išanalizuoti konflikto spendimo būdai ir stiliai. Įvardinti konflikte

dalyvaujančių asmenybių tipai, kurie daugiau ar mažiau persipina visuose

žmonėse. Suprasime kokie svarbūs yra klausymosi įgudžiai, koks reikšmingas

gali būti atviras pokalbis ir kokių klaidų reikėtų vengti pokalbyje, kad

nekiltų konfliktas. Rasite keletą naudingų patarimų ir pavyzdžių, kurie

iliustruoja teorinius apibrėžimus.

Konfliktų klasifikacija

Konfliktai klasifikuojami gana įvairiai:

Pagal formą:

• asmenybės konfliktus;

• tarpasmeninius konfliktus;

• konfliktus tarp grupių;

Pagal pobūdį:

• socialiniai;

• socialiniai psichologiniai;

• ppsichologiniai;

Populiariausias yra Appely klasifikavimas:

• individo viduje (asmeniniai);

• tarp asmenų (tarpasmeninai);

• tarp asmenų ir grupių;

• tarp grupių toje pačioje organizacijoje (tarpgrupiniai);

• tarp organizacijų;

Apibendrinant daugelio tyrimų duomenis, galima sudaryti konfliktų tipų

ratą:

[pic]

Pseudokonfliktai – tai įvairūs nesusipratimai, dažniausiai dėl informacijos

stokos, juos taip pat gali sukelti ir klaidinga informacija;

Vertybių konfliktai – tai individualių esminių dorovinių, socialinių,

politinių, estetinių nuostatų sandūra;

Interesų konfliktai – būna psichologiniai, procedūriniai (tikslai tie

patys, bet nesuderinami jų siekimo metodai) ir esminiai (asmenys siekia

skirtingų tikslų);

Struktūriniai konfliktai – būdingas tam ttikromis aplinkybėms ar konflikte

dalyvaujančių žmonių grupėms. Kiekvienas struktūrinis konfliktas privalo

būti ir asmeninis, nes kitaip nebus ginčo eskalavimui reikalingos

energijos;

Tarpasmeniniai konfliktai – kyla dėl individualybių nesuderinamumo bei

įvairių bendravimo problemų (steriotipinio vertinimo, nesugebėjimo

išklausyti, nepriimtino elgesio, emocijų ir pan.);

Konfliktai taip pat gali būti vienašaliai ir dvišaliai. Vienašalis

konfliktas – tai tokia situacija, kai nusiskundimų turi tik viena pusė.

Pvz.: Jei buto nuomininkas dėl nepateisinamų priežasčių nesumoka nuomos,

galima teigti, kad buto šeimininkas atsidūrė vienašalio konflikto

situacijoje. Kita vertus dvišaliame konflikte kiekviena pusė ko nors nori

iš kitos. Jei nuomininkas nemoka nuomos todėl, kad butas nešildomas, arba

jei prakiurus stogui į butą laša vanduo, tada buto šeimininkas ir

nuomininkas atsiduria dvišalio konflikto situacijoje.

Priežastys, dėl kurių kyla konfliktai

Visada galima išsiaiškinti kiekvieno konflikto ištakas, nes kiekvienas

konfliktas turi savo sąmoningai suvokiamas ir pasąmonėje glūdinčias

priežastis. Jos dažniausiai būna tokios:

• Nesusipratimai. Nesusipratimai kyla tada, kai kita pusė visai kitaip,

nei buvo tikėtasi, supranta kitą pusę ir reaguoja į pastarosios

elgesį.

Pvz.: Sutuoktinių pora išgyveno kartu du metus. Žmona niekuomet labai

nesirūpindavo savo išvaizda, tačiau staiga ji pakeitė savo aprangos

stilių, šukuoseną, pradėjo vaikščioti į sporto klubą. Taigi vyrui tai

sukelia įtarimų, jog ji turi meilužį. O sužinojęs apie pietus su

bendradarbiu iškelia pavydo sceną. Ir žmonai niekaip nepavyksta jo

įtikinti, kad pasikeitimai yra skiti jam, oo pietūs tik dalykiniai. Taigi,

pyktis ir baimė yra geri pagalbininkai konfliktui.

• Nesąžiningumas. Nesąžiningumas yra pats tikriausias konflikto

šaltinis. Kai žmonės vienas kitam nesako tiesos, atsiranda didelė

tikimybė, jog anksčiau ar vėliau kils konfliktų. Kad konfliktas

iškiltų, visai nebūtina akiplėšiškai meluoti: kartais konfliktai kyla

ne todėl, kad meluojama, bet todėl, kad sakoma tik pusiau tiesa,

tačiau neišsakyti dalykai yra tokie pat pavojingi ar bent jau gerokai

pakenkia santykiaims.

• Aplaidumas. Daug konfliktų kyla dėl paprasčiausio aplaidumo. Pasakyti

žodžiai, netesėti pažadai, atsakomybė, kurios stengiamės išvengti yra

potencialūs konfliktų šaltiniai.

Pvz.: Draugui prižadi išlaikyti paslaptį, o paskui nerūpestingai išplepi

viską bendram pažįstamui, kuris paskambina tavo draugui ir šaukštas

deguto pagadina medaus statinę. Arba, tarkime, mama, gal jau tūkstantąjį

kartą, prašo dukters sutvarkyti kambarius, o pastaroji to vis nepadaro.

Vadinasi, tai, ko nepadarome, gali lygiai taip pat sukelti konfliktą,

kaip ir tai ką darome.

• Nuostatos. Kai esame nusiteikę suprasti kitus ir elgtis taip, kad

visiems būtų gerai, konflikto beveik visada galima išvengti. Tačiau

jei esame nusiteikę kam nors pakenkti, darome viską, kad nebeliktų

taikos.

• Ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais. Kadangi esame

tvirtai prisirišę prie savo ,,ego” ir savo tapatybės, dažnai

prisirišame ir prie filosofinių, politinių ir moralinių požiūrių į

gyvenimą. Dėl to kyla įvairių susikirtimų.

• Nesugebėjimas nustatyti tam tikrų ribų. Jei nenustatome tam tikrų ribų

arba jos nėra aiškios, kiti gali jas peržengti ir greičiausiai taip

pasielgs. Leisdami kitam pasinaudoti savimi, galime tikėtis, kad

ilgainiui pradėsite to žmogaus nekęsti. O nuo neapykantos tik vienas

žingsnis iki konflikto. Svarbiausia, jog mes patys žinotume, kokie yra

mūsų požiūriai, poreikiai ir galimybės. Ir reikia sugebėti tuos

dalykus ramiai ir aiškai išsakyti kitai pusei tinkamu laiku.

Pvz.: Dvi draugės studentės turi tą pačią paskaitą, tačiau viena iš jų

niekada neateina į paskaitą ir užrašų prašo savo draugės, lankančios

paskaitą. Ilgainiui pirmoji pasijunta išnaudojama.

• Netinkamas konflikto sprendimas. Kone pats didžiausias visų konfliktų

šaltinis yra nenoras tiesiai ir atvirai reaguoti į konfliktą. Ir

kadangi daugelis žmonių nežino, kaip reaguoti į iškilusią konfliktinę

situaciją, jie pridaro daugybę klaidų. Dažniausiai pernelyg anksti

nutariame, jog jau pakliuvome į bėdą, nors iš tiesų tos bėdos dar

nėra, patys skubame paaštrinti tą konfliktinę situaciją, visiškai

nesistengdami jos išvengti ar kitaip užglostyti.

• Baimė. Baimę galima laikyti svarbiausia varomaja jėga, slypinčia už

nesąžiningumo, per didelio pasitikėjimo savo vertybių sistema,

nesugebėjimo nustatyti ribas ir visų kitų ginybinių veiksmų,

neleidžiančių bendrauti atvirai.

• Slapti kėslai. Tai tokia sitacija kai viena pusė

turi slaptų ketinimų

ar motyvų. Slapti kėslai gali būti sąmoningi arba nesąmoningi.

Keturi konflikte dalyvaujančių asmenybių tipai

Konfliktų sprendimo požiūriu daugumą žmonių galima priskirti vienam iš

keturių tipų:

• Puolantysis-besiginantysis;

• Taikdarys;

• Vengiantysis;

• Siekiantysis lygiųjų;

Puolatieji-besiginantieji. Šio tipo žmonės kitą žmogų laiko ,,priešu”. Jo

dėmesys nukreiptas į tai, kodėl tas kitas yra neteisus, ir į tai, ko jis

nori iš susidariusios situacijos. Tai labai karinga mąstysena. Šio pobūdžio

proto sandara yra visiškai nesuderinama su sėkmingomis derybomis ir

konflikto išvengimu.

Pvz.: ,,Ach, tas asilas, -plūstasi puolatysis-besiginantysis. – Kokią jis

turėjo teisę taip su manimi pasielgti! Ir jei aš noriu, kad būtų taip, –

taip ir bus!” Su tokiu požiūriu nėra jokių galimybių ,,laimėti”

Taikdariai. Taikdariai iš pirmo žvilgsnio atrodo visiška puolančiųjų-

besiginančiųjų priešingybė. Užuot pasinaudojęs menkiausia galimybe kaip

pretekstu pradėti karą, taikdarys darys viską, kad tik būtų šventa ramybė.

Taikdariai paprastai nenaudoja jėgos. Svarbiausias jų pasiteisinimas yra

baimė ir gilus įsitikinimas, jog jie bejėgiai ką nors padaryti. Susidūrę su

pasipriešinimu, jie kelia rankas aukštyn. Be to, taikdariai puikiai moka

išvengti atsakomybės už jiems iškylančias problemas, nors kartais gali

atrodyti, kad jie imasi jas spręsti. Tačiau giliai viduje jie paprastai

tokie pat pikti kaip ir puolantieji-besiginantieji ir lygiai taip pat

įsitikinę, nors ir tyliai, savo teisumu. Skirtumas yra tas, kad jų

priešiškumas yra pasyvus, o ne aktyvus.

Vengiantieji. Jie yra kraštutinė taikdarių atmaina: jie nenori net

pripažinti, kad konfliktas egzistuoja. Jie vengia atsakomybės už iškilusias

prblemas

Pvz.: Alkoholikai ar narkomanai paprastai tvirtina, kad jų poreikis yra

toks stiprus, kad jie neriasi iš kailio stengdamiesi paneigti savo įjunkimą

į alkoholį.

Išsikalbėjimas ar sąžiningumas jiems yra visai svetima elgesio norma. Juos

kausto baimė. Kaip ir taikdariai, neigėjai yra blogos nuomonės apie save, o

iš to atsiranda ,,aukos” mąstysena – absoliuti neviltis. Savo beviltiškumo

problemą sprendžia apsimesdami, jog viskas klostosi puikiai.

Siekiantys lygiųjų. Tokie žmonės nenori kovoti su kitu žmogumi ir jį

nugalėti. Svarbiausia yra turėti garantijas, jog gali ir toliau laikytis

savo nuostatų. Jie kenčia dėl poreikio būti teisiam ir siekia įrodyti, kad

neteisūs yra kiti – o tai visada kliudo iki galo išspręsti konfliktą.

Pvz.: Dvi seserys, nebesikalba jau 10 metų. Ir nė viena iš jų net

nebeprisimena kokia bbuvo konflikto priežastis, o jei ir prisimintų, tie

dalykai nebėra svarbūs. Tačiau ambicingosios seserys ir toliau laikosi

savo.

Šie keturi asmenybių tipai daugiau ar mažiau persipina visuose žmonėse.

Tačiau nepriklausomai nuo asmenybės tipo, galutinis visų šių požiūrių

rezultatas yra toks pat – ,,laimėk arba pralaimėk”, o iš tikrųjų tai yra

,,pralaimėk arba pralaimėk” situacija visoms konflikte dalyvaujančioms

pusėms.

Neišreikštas konfliktas

Yra ženklus skirtumas tarp potecialaus konflikto ir to, kuris sklando

vienos ar abiejų dėl kažko nesutarančių šalių galvose, bet dar nėra

foramliai išeikštas. Nebylaus ginčo metu svarbiausias dalykas yra

neišreikšti jausmai, potencialų kkonfliktą galima užgesinti nugalint baimę

ir imantis tinkamų veiksmų. Tačiau nebylus priešiškumas jau yra

neišreikštas konfliktas. Tai situacija, kai iškilus aikštėn abiejų pusių

mintims ir jausmams, konfliktas taptų neišvengiamas.

Konfliktų sprendimas

|Konflikto |

|požymiai: |

|Diskomfortas |Intuityvus jausmas, jog kažkas vyksta ne taip, nors sunku |

| |žodžiais išsakyti. |

| |Smulkmena, sukelianti susierzinimą ar susijaudinimą: |

|Incidentas |ji greitai pamirštama, bet gali signalizuoti apie |

|Incidentas |prasidėjusį konfliktą. |

|Incidentas | |

|Nesusipratimas |Vienas ar visi situacijoje dalyvaujantys klaidingai suvokia|

| |ir interpretuoja situaciją. Trūksta tarpusavio supratimo |

|Įtampa |Ryškus konflikto požymis, kai santykiai tampa įtampos |

| |šaltiniu. Įtampa gali kilti dėl menko nesusipratimo. Kito |

| |atžvilgiu kyla neigiamos emocijos bei jausmai. |

|Krizė |Inirtingi ginčai, prievarta, kontrolės netekimas. |

| |Nesilaikoma įprastų elgesio normų. Baigiasi santykių |

| |nutraukimu |

Tiesioginiai ir neteisioginiai konflikto sprendimo būdai

Sprendžiant konkfiktą tiesioginiu būdu, paprastai dalyvauja abi

konfliktuojančios pusės, o kartais ir trečiasis, nešališkasis asmuo. Jis

gali užjausti, prisimti atsakomybę už konflikto sprendimo kokybę. Tačiau

rasti tokį neuralų asmenį gana sunku rasti, kur kas daugiau yra tų, kurie

yra pasirengę palaiktyti vieną ar kitą pusę. Bet kita vertus, trečiasis

asmuo yra pozityvus dalykas, nes tai reiškia, jog šiuo momentu

konfrontuojantys priėjo kompromisą, tai yra pripažino sandūrą, sutiko

padaryti ją atvirą; pripažino, jog būtina pagalba. Jie tampa lygiais prieš

kažką. Jie ruošiasi laikytis sutartinio bendravimo, deleguoti trečiajam

asmeniui dalį teisių ir pareigų.

Yra kkeletas netiesioginių konfliktų sprendimo būdų:

• Jausmų išliejimo principas: negesinkite ,,užsidegusio” žmogaus jausmų,

nesikiškite, tegul jis išsilieja. Jei jis save gerbia, gal būt po

valandėlės jo neigiami jausmai ,,priešininkui” pasikeis į teigiamus.

• ,,Pozicijų pasikeitimo” principas. Tai universalus konflikto mažinimo

būdas, tinkantis ir šeimoje, ir darbe, ir studentų grupėje –

konfliktuojantieji prašomi ,,persikūnyti”, susikiesti pozicijomis

(kartais net ir fiziškai) ir ginti jau priešingą poziciją:

,,Įsivaizuok, jog esi jis, o jis – tai tu! Išsakyk jam savo

pretenzijas” To paties reikalaujama iš kito. Būtinybė pažiūrėti į

problemą iš kito pozicijų, pasijusti varžovo vietoje, verčia žmogų

susimąstyti. Šis būdas labai veiksmingas, nors ir sunkus.

• ,,Agresijos apnuoginimo” principas. patartina nepastebimai suvesti

konfliktuojančius, kad jie padiskutuotų, pažaistų, pasportuotų ir pan.

• ,,Oponento priverstinio klausymo” principas. Konfliktuojant paprastai

menkai girdime savo ,,priešininką”, daugiausia tik fiksuojame jo

intonaciją, nes ruošiame savo ,,triuškinančias” replikas. Konflikte

dalyvaujantis psichologas ar kitas asmuo bet kurioje vietoje sustabdo

ginčą ir, prieš atsikertant, liepia pasakyti ką tik girdėtą

,,priešininko” repliką. Oponentai dažnai neįstengia pakartoti vienas

kito replikų, nes tegirdi patys save, o ,,skriaudėjui” priskiria

nebūtus žodžius ir toną. Taip trečiasis asmuo fiksuodamas

konfrontuojančiųjų dėmesį tarsi priverčia žmones vienas kito klausyti.

• Pajuokavimo principas. Jei konfliktas nėra per daug įsišaknijęs,

vertėtų viską nuleisti juokais – dėmesys nukreipiamas kitur,

išblaškoma ir atsipalaiduojama.

Konfliktų sprendimų stiliai

Prisiminus keletą konfliktinių situacijų galima jas panagrinėti. Kaip

sureagavote? Ką kalbėjote, kaip elgėtės? Pasirodo, kad tam tikrų reagavimo

būdų išmokstame dar vaikystėje. Mes nueiname legviausiu keliu: neieškome

tinkamo konflikto sprendimo, o tik dar kartą pademonstruojame tvirtus savo

,,konfliktavimo įgūdžius”. Taigi, konfliktų sprendimo stiliai yra šie:

|M |

|A |

|N |

|O |

| |

|P |

|O |

|R |

|E |

|I |

|K |

|I |

|A |

|I |

PARTNERIO POREIKIAI

Laimėtojas-Pralaimėtojas. Viena konfliktuojančioji pusė nusileidžia, dažnai

aukoja savo interesus dėl kitų žmonių interesų. Valdžia ar jėga,

tikriausiai yra pati netinkamiausia priemonė problemai spręsti.

Pvz.: Kai kurie tėvai auklėja savo vaikus, kartodami panašius perspėjimus

kaip ,,Nustok elgtis šitaip arba eisi į savo kambarį”. Ši taktika neduoda

ilgalaikių rezultatų, nes pralaimėjusieji beveik visuomet priešinasi jiems

priemestiems sprendimams. Tačiau pasitaiko tokių situacijų kai ši taktika

yra tinkama.

Taip pat situacija, kai du vaikinai norsi vesti tą pačią merginą, tačiau

tik vienam gali pasisekti.

Pralaimėtojas-Pralaimėtojas. Nei viena pusė nepasitenkina rezultatais. Šis

konflikto sprendimo būdas sukelia nepasitenkinimą abiems pusėms, tačiau jis

yra gana dažnai naudojamas. Tokių pavyzdžių galėtumėme rasti istorijos

vadovėliuose, kai šalys kariauja tarpusavyje dėl garbės. Jų karas kainuoja

milžiniškus pinigus, išnaudojama daug atsargų, žūsta žmonės ir įdėjusios

daug pastangų abi pusės nukenčia vienodai.

Laimėtojas-Laimėtojas. Jos principas yra toks: ,,Aš noriu laimėti, bet taip

pat noriu, kad ir tu laimėtum”. Gali kilti klausimas ar tai

įmanoma.

Pvz.: Dviems žmonėms reikia pasidalinti apelsiną. Ką daryti, kad būtų

įgyvendintas šis principas Pirmiausia reikėtų sužinoti kam šiems žmonėms

reikalingas apelsinas, galbūt vienam reikalingos sultys, o kitam tik

žievelė. Jei poreikiai sutampa tuomet geriau tiktų kompromisinis

sprendimas. Šis principas bus efektyvus tik tuomet, jei kito žmogaus

vertybės konfliktuojančioms pusėms bus tiek pat svarbios kiek ir jiems

patiems.

Kompromisas. Šio požiūrio šalininkai dažnai bando rasti poziciją, kuri yra

tarp jų pačių ir kitų žmonių požiūrių, tai yra geriausių pliusų ir minusų

derinį, tinkantį abiems konfliktuojančioms šalims. Galime paimti tą patį

apelsino pavyzdį, kompromisas būtų vaisių padalinti po lygiai abiems

pusėms. Norint rasti kompromisą reikėtų pripažinti konfliktą, ieškoti ir

analizuoti galimų problemos sprendimų variantus.

Kaip klausyti?

Klausymosi įgūdžiai dažniausiai būdingi empatiškiems žmonėms. Atidžiai

klausydamiesi, išgirsime ir tai, ko žmogus negali ar nenori pasakyti.

Nemokėjimas klausyti oponento trukdo sėkmingai spręsti konfliktus.

Sugebėjimas klausyti kito – gana retas bruožas, dėl jo kasdieniniame

gyvenime kyla daug keblumų. Taigi, galime panagrinėti dažniausiai

pasitaikančias klaidas:

• ,,Užbėgimas į priekį” – klausantysis trukdo kalbančiajam: skuba daryti

išvadas,spėlioja būsimus įvykius, klausinėja. Daug klausinėjantys

žmonės galvoja, kad jie jau ssuprato ką pašnekovas nori pasakyti ir

stengiasi pasakyti savo nuomonę ar kažko paklausti.

• Lyg ir rodomas dėmesys kalbančiajam (linksima galva, įterpiami

žodeliai ,,aha”, ,,taip”, ,,aišku”), tačiau patyliukais svarstomi

asmeniniai reikalai. Dažnai kalbantysis keletą kartų klausiamas to

paties.

• Kalbantįjį ttrikdo mūsų klaidžiojantis žvilgsnis pro langą, po kambarį,

ar netgi paties kalbančiojo apžiūrinėjimas; atidžiai nesiklausydami

kalbančioje, netenkame informacijos perduodamos gestais, mimika, balso

tembru, tempu, ritmiškumu.

• Neigiama nuostata kalbančiojo atžvilgiu trukdo susikaupti, kelia norą

replikuoti; tik pakankamai intelektualus žmogus sugeba gerbti kito

nuomonę, net jeigu ji visiškai priešinga jo nuostatoms.

Skiriamos dvi klausymosi formos:

Nereflektyvus klausymas. Taip klausydamiesi, mes nesikišame į pašnekovo

kalbą, tik klausome ir įsiterpiame trumpomis replikomis. Tokia klausymosi

forma labai tinkama kai mūsų pašnekovas labai emocionalus, kai nori

išsikalbėti, taip pat tada, kai pašnekovui sunkiai sekasi dėstyti mintis.

Reflektyvus klausymas. Ši klausymosi forma būna įvairių stilių.

Reflektyviai klausydamiesi, mes parodome, jog domimės pašnekovu t.y.

retsykiais pasitiksliname, ar teisingai supratame, perfrazuojame jo sakomas

mintis ir pan.

Kaip kalbėti?

Jei pastebėjote konflikto požymių ar manote, jog jų gali netrukus

atsirasti, geriausias ssprendimas šioje situacijoje yra atviras pokalbis.

Atviras pokalbis situaciją, kuri galbūt pakrypts nemalonia linkme galima

pasukti 180 laipsnių kampu ir laukti laimingos pabaigos.

Atviro pokalbio elementai:

• Sugebėjimas, noras ir nusiteikimas sureguliuoti padėtį. Reikia

stengtis ir padaryti viską, kad konfliktas būtų sustabdytas.

• Gyvenimas dabartyje. Nesidairyk atgal (,,Man nereikėjo to sakyti. O,

kad aš būčiau tai padariusi.”) ir neužbėk įvykiamas už akių (,,Jis

siaubingai supyks. Aš neteksiu dabo.”). Žiūrėk, ką galima padaryti

dabar. Nepainiok savo baimės su tikrąja padėtimi.

• Atvirumas. Nebijok rizikuoti iir parodyti visą savo žmogiškumą.

• Prisipažink klydęs. Jei suklydai, pripažink savo klaidą. Jei yra

priežasčių, privertusių tą klaidą padaryti, paaiškink jas kiek įmanoma

tiesiau ir atsiprašyk.

• Išsiaiškink, koks požiūris tau priimtiniausias. Visi turime savo

tiesioginio bendravimo būdų, kurie mums atrodo patys veiksmingiausi,

tai gali būti laiškas, telefono skambutis arba susitikimas akis į akį.

Svarbiausia, kad būtų perduota informacija.

• Leisk kitiems sužinoti, ką tu mani apie susidariusią padėtį. Jei

kažkokios kito žmogaus savybės privertė pasielgti taip, kaip

pasielgei, suteik jam galimybę sužinoti, ką tu mani ir ką jauti.

Neužsipulk jo, bet paaiškink, kokį poveikį jo elgesys daro tau.

• Pradėk ir užbaik teigiamais dalykais. Tai galėtume pavadinti

,,sumuštinio” principu. Dalyką, dėl kurio galėtų kilti konfliktas

,,įdėk” į vidų, o išorėje palik viską kas teigiama.

Kartais pasakome vieną ar kitą žodį, net nepagalvodami, kad dėl to gali

kilti konfliktas. Todėl, kad vėliau nereikėtų verkšlenti ir atsiprašinėti –

keletas vertingų patarimų, kaip nereikėtų kalbėti:

• Ginčas. Paklauskite savęs: ,,Aš už tiesą, bet negi jis ne už tiesą?”

Aišku jis taip pat už tiesą, tik tą tiesą abu suprantate visai

skirtingai.O kuris iš jūsų yra labiau teisus – spreskite kartu.

Svarbiausia, nesiginčyti dėl smulkmenų, kurios netrukdo gyventi!

Nesiginčykite su tuo, kuriam svarbiau yra pasiginčyti, o ne

išsiaiškinti.

• Prieštaravimas. Jei norite žmogui paprieštaruti, būkite diplomatiški

ir nekelkite ginčo. Pirmiausia įsitikinkite ar teisingai supratote

pašnekovą, po to pabrėžkite, su kuo sutinkate. Darykite tai garsiai, o

ne mintyse. Taktiškai išsakykite su kuo nesutinkate ir paaiškinkite ,

kodėl negalite sutikti. Jei pašnekovui įdomu, pasakykite savo nuomonę.

• Kategoriškumas. Kitaip tai galima pavadinti pašnekovo nuomonės

negerbimu. Todėl vertėtų nepiktnaudžiauti žodžiais ,,visi, niekas,

visada, niekada ir pan.” Jei nenorite bereikalingo konflikto, niekada

žmogui nesakykite žmogui: ,,Ne tu klysti!”, juk tą patį galima

pasakyti kur kas taktiškiau.

• Juokavimas pokalbyje. Kaip jau buvo minėta, pajuokavimas gali padėti

užgesinti konfliktą. Tačiau kartais nevykęs pajuokavimas padaro daug

žalos. Labiausiai paplitęs ir pavojingiausias juokas būna nukreiptas

prieš kitą žmogų. Tokiu atveju juokinga visiems, išskyrus tą, iš kurio

juokiamasi.

• Patarimo davimas. Žmonės dažnai mėgsta patarinėti. Reikėtų įsidėmėti,

kad geriausia duoti patarimus tik tada, kai jūsų to prašo ir tik

tokius, už kuriuos padėkos.

Išvados

➢ Konfliktai turi teigiamą ir neigiamą pusę. Gerai yra todėl, kad

tai leidžia sužinoti apie kito žmogaus poreikius, geriau pažinti

vieniems kitus. Kenksmingi konfliktai pasireiškia tuo, kad

problemos lieka neišspręstos, padidėja įtampa ir priešiškumas.

➢ Dažniausiai neįmanoma nustatyti to momento, kada konfliktas

prasideda. Kartais nebylus priešiškumas jau yra neišreikštas

konfliktas. Priežastys, dėl kurių dažniausiai kyla konfliktas yra

šios: nesusipratimai, nesąžiningumas, aplaidumas, nuostatos,

ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimas, nesugebėjimas

nustatyti tam tikrų ribų, netinkamas konflikto sprendimas, baimė ir

slapti kėslai.

➢ Konfliktai gali būti sprendžiami daugybe būdų. Jei būdas tinkamas

– bendravimas nepasikeičia ir netgi gali pagerėti. Tačiau dėl blogo

sprendimo santykiai labai nukenčia. Yra labai naudinga, kai

sprendime, be abiejų konfrontuojančių pusių, taip pat dalyvauja ir

trečiasis asmuo, kuris privalo būti neutralus, padėti atskleisti

konflikto esmę ir rasti kompromisą.

➢ Galima išskirti keturis konflikte dalyvaujančių asmenybių tipus:

puolatieji-besiginantieji, taikdariai, vengiantieji, siekiantys

lygiųjų. Šie tipai persipina visuose žmonėse ir kiekvienas iš šių

tipų turi ir kitų trijų tipų bruožų.

➢ Kiekvienas žmogus yra savitas, tačiau norint išvengti konflikto

arba jį taikiai išpręsti, žmonės turėtų laikytis tam tikrų

verbalinio ir neverbalinio bendravimo taisyklių, stengtis būti

tolerantiškais, taktiškais ir diplomatiškais. Kitus gerbti taip pat

kaip ir save.

Literatūros sąrašas:

1. Adler R.B., Towne N. Looking out looking in. Holt, Rinehart and

Winston, Inc., 1990.

2. Crain M.B., Edelman J. Derybų keliais: kaip išvengti konfliktų ir

juos spręsti darbe ir kasdieniniame gyvenime. Margi raštai.

Vilnius,1997.

3. Fürst M. Psichologija. Lumen leidykla. Vilnius, 1998.

4. Kasiulis J., Barvydienė V. Vadovavimo psichologija. KTU, 2001

5. Psichologija studentui. KTU. Kaunas, 2000.

———————–

Pralaimėtojas-Laimėtojas

Kompromisas

Laimėtojas-Laimėtojas

Pralaimėtojas-Pralaimėtojas

Laimėtojas-Pralaimėtojas