blogi ir geris

Įvadas

Tarp klausimų, kuriuos sau kelia žmonės, yra vienas, kuris juos ypač domina ir į kurį jiems labai sunku rasti tinkamą atsakymą: kodėl egzistuoja blogis?.. Atsakymas iš tikrųjų labai paprastas.

Štai jums pavyzdys. Senovėje vandeniui iš šulinio semti dažnai buvo naudojamas didelis ratas, kurį sukdavo įkinkyti jaučiai, arkliai ar net žmonės. Tai stebintis žmogus vienus matydavo besiartinančius iš priekio, o kitus, nutolstančius – iš nugaros ir būtų galėjęs daryti išvadą, kad jie juda dviem priešingomis kryptimis. Bet jeigu jis būtų žiūrėjęs iš vviršaus, aiškiai būtų matęs, kad tiek vieni, tiek kiti eina ta pačia kryptimi dirbdami tą patį darbą.

Šis pavyzdys mums leidžia suprasti, kad gėris ir blogis, kurie pasireiškia kaip priešingybės, iš tiesų yra dvi jėgos, įkinkytos į tą patį darbą, bet kadangi jos nestebimos iš aukštai, tai yra dvasiniu, Pašviestųjų požiūriu, manoma, jog tai dvi konfrontuojančios jėgos. Visi, kurie stebi faktus, įvykius iš apačios, iš to lygio, kuriame jie vyksta – klysta. Jei jie pabandytų pakilti ir juos stebėtų iš išminties, ddvasinio požiūrio taško, matytų teisingą vaizdą. Jie matytų skritulį, ratą. ir suprastų, kad gėris ir blogis yra dvi jėgos, sukinkytos kartu, kad suktų gyvenimo ratą.

1. Gėrio ir blogio pažinimo medis

Jei nori sunaikinti blogį, gėris irgi bus sunaikintas. Aišku, tai nereiškia, kkad turime maitinti ir puoselėti blogį – ne, jis pakankamai stiprus ir be mūsų pagalbos. Bet reikia ir stengtis juo atsikratyti – beje, tai nepavyks. Reikia jį panaudoti ir suvokti, kokio požiūrio laikytis, susidūrus su juo. Taip, dabar ateina metas žmonijai pateikti naują filosofiją.

Jei būtumėt saulėje, turbūt nepažintumėt tamsos, bet nuo saulės nutolus ir atvykus į žemę, būna tai šviesa, tai sutemos, nes žemė sukasi aplink saulę. Tenka sutikti su šiom alternatyvom: diena ir naktis, šviesa ir sutemos, gėris ir blogis, ir ne tik sutikti, bet mokėti tuo pasinaudoti. Jei tamsa būtų blogis, kodėl būtent tamsoje – tiek žemėje, tiek pasąmonėje – užsimezga didžiausios svarbos būsimieji įvykiai? Išties, tamsa yra būsimųjų gimimų ir atgimimų sąlyga. Kodėl vaikas, kodėl grūdas pradeda ssavo augimą tamsoje?. O kaip jūs patys išnaudojate naktį? Puikiausiai, ar ne: miegate, o rytojaus dieną, kai nubundate, esate atgavęs jėgas ir vėl galite imtis darbo.

Sakykit: “Taip, bet kokia blogio prigimtis?” Egzistuoja Amžiaus principas, kuris yra visokios kūrybos šaltinis. Šis principas įpareigojo elohimus sukurti. nenuklyskim labai toli, nekalbėkim apie kosmosą – tik apie mūsų žemę. O kadangi jie darbavosi su dviem principo poliais – vyrišku ir moterišku, teigiamu ir neigiamu (nes šie du poliai yra būtini kūrybos pasireiškimui), buvo išvengta kkai kurių trūkumų – liko elementų, kurie nebuvo organizuoti ar panaudoti ir trikdė visumos harmoniją. Šios medžiagos, šios energijos, Kūrėjui ir arkangelams visai nereikšmingos, yra kenksmingos žmonėms, nes jie nežino, kaip jomis naudotis.

Pateiksiu jums dar vieną pavyzdį. Jūs turite namą, kuriame yra numatyta vieta šiukšledėžei ar šiukšlių pašalinimui, taip pat tualetams. Kad ir ką bedarytumėt, net jei būtumėt pati šviesiausia ir protingiausia būtybė, jūs turite nuolat išmesti į šiukšlių dėžę kažkokias atliekas: popieriu, tuščius butelius ir dėžutes, lupenas, maisto likučius. O jūsų organizme taip pat yra atliekų, kuriomis privalote nusikratyti. Net geriausias žemėje daiktas turi bent mažą neigiamą bruožą. antrąją medalio pusę, kaip sakoma. Visi tai žino. Tada kodėl žmonės nesupranta visų tų kasdienio gyvenimo detalių, kurios nuolat iškyla prieš jų akis, kalbos? Sukūrus žemę juk reikėjo kažkur suvilkti ir sukrauti nenaudojamas medžiagas, stiklo ir plytų duženas, nebetinkamas lentas ir vinis – simboliškai šnekant. Štai dėl ko ir žemė turi savo šiukšliadėžę: tai tamsos kūgis, esantis už jos, jos šešėlis. Ar astronomai tai žino?

Blogio prigimtis yra ten, liekanose medžiagų, panaudotų kuriant žemę. Kadangi atliekos pritraukia įvairiausius gyvius – skruzdes, muses, kirminus ir kita, būtent tuos padarus mes ir sutinkame lankydamiesi toje srityje, užuot radę ten džiaugsmus ir malonumus. Ta sritis, vvadinama pragaru, tamsybių pasauliu, turi savo paskirtį – surinkti šiukšles; būtent čia sukraunami visi nešvarumai.

Dabar pasiaiškinkime, kodėl kai kurie sutvėrimai ten ieško savo laimės. Ogi lygiai taip pat, kaip egzistuoja žmonės, tiek nusmukę, kad turi kapstytis šiukšlių dėžėse ieškodami maisto atliekų ar senų batų, ir psichiniame pasaulyje esti varguolių, kurie neturi galimybės maitintis restoranuose aukštybėse, šalia angelų, arkangelų ir Viešpaties. Jie neturi pinigų (tie pinigai – tai gerosios savybės ir dorybės) nusipirkti šiam tyram ir skaidriam maistui, ateinančiam iš saulės, todėl yra priversti eiti į pragaro restoranus, kur kaupiasi atmatos ir renkasi puolusios būtybės.

Tai blogis, neorganizuotų jėgų sritis – tačiau ir ten galima rasti daug naudingų dalykų, o jei žinotumėm, kaip su jais apsieiti, ir sugebėtumėt perdirbti visas tas atliekas, kaip žemė padaro, jūs paimtumėt iš šios srities jėgų ir elementų, galinčių maitinti net angelus. Juk pavyksta rasti cheminius būdus išvalyti užterštus vandenis Gamta turi visas priemones perdirbti atliekas, o žmogus savyje irgi turi tų priemonių, tik jis turi jas surasti ir išmokti panaudoti. Bet visų pirma žmogus privalo suprasti, kas yra gėris, kadangi tik tada jis pajėgs pasipriešinti blogiui.

Gėris yra amžinasis, kūrybinis, galingas principas, taip pat Dievas. nors iš tikrųjų Dievas yra aukščiau gėrio. Kalboje gėris ir blogis vaizduojami kkaip du pasireiškimai jėgos, kuri už juos viršesnė. Tačiau, kad lengviau tai suprastume, Dievą galima vaizduoti kaip gėrio principą, nors iš tikrųjų Dievas yra už gėrio ribų. Gėris yra Dievo pasireiškimas, o blogis – gėrio atlieka, tai, kas nerado sau vietos kosminėje harmonijoje. Taigi niekada negalima blogio sulyginti su gėriu, jis nėra amžinas kaip gėris, neturi galios, gausos. Todėl klysta tie, kurie mano, kad gėris ir blogis yra dvi vienodos galios esybės, besigrumiančios ir nepajėgiančios viena kitos nugalėti.

Blogis, aš jau tai sakiau, yra gėrio likutis, nuosėdos; jį galima palyginti su medžiaga, kuri lieka, kai išrožių ar kitokių gėlių žiedlapių išsunkiama kvintesencija, medžiaga, kuri, galėdama būti išvalyta, neturi savybės atspindėti dieviškumą. Blogis yra tai, kas lieka, kai visas gėris būna “išsunktas”. Taigi ten, kur yra gėrio, neišvengiamai turi būti ir blogio, nes blogis yra tai, kas lieka nuo gėrio, jis negali egzistuoti vienas pats, nepriklausomai jis neegzistuoja. Jis priklauso nuo gėrio, yra gimęs iš gėrio, tai gėris jį sukūrė. Kol žmonės suteikia blogiui atskirą, nepriklausomą nuo gėrio egzistenciją, tol jiems nepavyks jo pakeisti ir blogis visą laiką vargins juos. Būtent savo nežinojimu jie suteikia blogiui galią ir nepriklausomybę.

Šviesa gimdo tamsą. Ten, kur yra šviesą – neišvengiamai yra ir šešėlis. Vien tik

kokio nors objekto buvimas meta šešėlį. Ar yra šešėlių, kai nėra šviesos? Ne. Pasakysit: “Bet gali taip būti, kad tamsa viešpatauja būtent todėl, kad nėra jokios šviesos”. Ne, net jeigu kokioje nors vietoje tamsa yra visiška, tai todėl, kad koks nors objektas užstoja šviesą. Štai todėl viena žemės pusė yra panirusi į tamsą. Be šviesos negalėtų egzistuoti tamsybės ir nebūtų blogio, jei nebūtų gėrio.

Taigi blogio pasireiškimai būtini, jie priklauso nuo gėrio jėgų. Norint išspręsti tą problemą reikia pirmiausia turėti teisingą ssupratimą, kas yra gėris. Tai harmonijos pasireiškimas, kuris jungia meilę, jėgą, protą, grožį, švelnumą ir kita. Bet, kaip esu jums sakęs, gėris dar nėra pats Dievas; jis yra Dievo pasireiškimas, bet ne Dievas. Dievas yra virš gėrio ir blogio ir mes negalime žinoti, kas Jis.

Tačiau kadangi gėris yra Dievo pasireiškimas, galvodami apie gėrį, mes siejamės su visatos Kūrėju, su Amžinuoju principu: mūsų sąmonė keičia vietą, ji išeina iš tamsybių srities, kur viešpatauja kančios, nerimas, siaubas, ir siekia prisijungti prie centro, pprie kūrybinio visų dalykų principo. Ir kadangi Kūrėjas yra būtent Dievas, tai Jis žino visų elementų, visų jėgų, visų sutvėrimų vaidmenį ir mokės viską pataisyti. Mes to negalime žinoti, bet Jis turi visas galimybes, todėl į jį, kuris iškyla virš ggėrio ir blogio, mes turime kreiptis ir prašyti pagalbos. Tuo momentu mes pajėgūs paleisti į darbą nepaprastai subtilias galias, kurios dirbs visoje visatoje.

Štai kilniausias ir garbingiausias mokinio darbas. Ir tegu jis rūpinasi, jei šis darbas iš karto duos apčiuopiamų rezultatų Daugelis žmonių dirba tik dėl materialinės naudos, fizinėje sferoje, o nauda būna nedidelė, todėl jie patiria daug nusivilimų. Tik tada, kai nuspręsite dirbti su esybe, kuri visiškai nepasiekiama, pačiu Dievu, jūs sukursite kažką tikra, vidinius sąmonės kūrinius. Šie kūriniai yra momentiniai. Tai, kas labiausiai nutolę, tikrumoje yra artimiausia, o ką įsivaizduojame esant artima, yra toliausia: pageidaudami tai išgyventi – neišgyvensime, trokšdami įsigyti – neįsigysime. Tik tada, kai darbuositės su tolimiausiomis realijomis – jūs gyvensite momentiškai.

Taigi jei norite, kad kas nors ttučtuojau išsipildytų – numatykite tolimiausią tikslą. Nuo šiandien sakykite: “Dabar supratau, kur tiesa, kur galia, kur tikrasis gyvenimas: jis yra šiame vieninteliame centre, virš gėrio ir blogio”. Galvokite apie jį, be perstojo susiliekite su juo, ieškokite tik jo, dirbkite tik su juo. Tuo momentu šis centras palies gėrį, kuris pradės reikštis jumise kaip vidinio gyvenimo pagerėjimas, o vieną dieną pasirodys ir išorėje.

Be abejo, bloga daryti yra lengviau negu gera, tačiau kodėl?. Visai ne dėl to, kad gėris silpnas, o blogis ggalingas, ne, ne, ne. Tai todėl, kad čia, žemėje, sąlygos, kurias žmonija sukūrė, truputėlį palankesnės blogiui. Norite padaryti ką nors bloga? Visi vieningai jums pagelbės. Bet kai sumanoma ką nors gera nuveikti, darbas vyksta sunkiai – gėris lyg paralyžuotas, chloroformuotas, bejėgis. Tai būdinga žemutinėms sritims, o žmonės dažniausiai gyvena jose. Bet vos tik pavyksta išeiti iš tų sričių, ištrūkti, įvyksta priešingas dalykas – blogis nuslopinamas, surišamas. Gyvenant viršutinėse srityse neįmanoma daryti blogio, o jei pageidaujama daryti gera – tai vyksta savaime.

Galiu jums pateikti pavyzdį: tarkim, aplink žiema, visur drėgna, visa dengia sniegas; jei norėtumėt sukelti miško gaisrą – nieko neišeis, ugnis neįsidegs. Bet vasarą, kai karšta, pakanka mažos stiklo šukės, koncentruojančios saulės spindulius, kad miškas suliepsnotų. Arba pabandykite iššauti iš patrankos, kai parakas drėgnas – nieko neišeis. Taigi jūs dabar suprantate, kad žemėje blogis daug galingesnis negu gėris tik todėl, kad žmonės jam sudarė geriausias sąlygas. Bet vieną dieną viskas pasikeis ir blogis nebegalės reikštis, jis neberas palankių sąlygų.

Norint nukreipti, suvaldyti ar transformuoti blogį neužtenka būti gėrio tarnyboje, nes gėris, kaip sakiau, yra ribotas. Gėriui nepavyksta nugalėti bogio todėl, kad jis dar nėra pats dievas, jis tik pusė jo, o blogis yra antroji pusė. Galima sakyti, kad gėris ir blogis yyra brolis ir sesuo, bet jie nėra tėvas. Reikia eiti link tėvo, nes jis vadovauja sūnui ir dukrai ar dviem broliams. Eiti tėvo link reiškia tapti Dievo tarnu, o ne tik gėrio tarnu. Taigi tenka užkopti dar aukščiau, kad patarnautume Dievui, kuris vadovauja gėriui ir blogiui. Štai čia tikrasis prieglobstis. Aišku, ten aukštybėse nėra blogio, o gėris tam tikra prasme reiškia tobulumą, todėl galima sakyti, kad būti gėrio tarnu yra tas pats kaip būti Dievo tarnu. Bet gėris, suvokiamas intelektu, tai yra kaip priešingybė blogiui, dar nėra Dievas, tai tik jo pusė.

Galiu jums pateikti dar kitokių pavyzdžių, kurie padės suprasti, kad tai, ką sakau – tiesa. Patyrinėkim kraujo apytaką. Jeigu būtų tik arterinė apytaka, gyvybė nebūtų įmanoma, nes reikia, kad visos atliekos pasišalintų. Tai atlieka kita kraujo apytakos pusė – veninė apytaka, ji varo kraują į plaučius, kur jis apsivalo, o apsivalęs patenka į širdį, iš kur vėl iškeliauja arterijomis. Taigi iš širdies išteka švarus kraujas – gėris, kuris po tam tikro laiko prisipildo nešvarumų, vėl išvalomas, ir taip visą laiką. Tas pats apytakos reiškinys pastebimas keliuose: automobiliai važiuoja ir į kairę, ir į dešinę. Jei būtų tik viena judėjimo kryptis, ką darytų automobiliai, kurie turi grįžti?

Taigi blogio nėra, kai eegzistuoja dvi priešingos jėgos, atliekančios tą patį darbą. Žinoma, jeigu užuot dirbusios kosminės išminties apspręstą darbą šios jėgos susiduria, kaunasi tarpusavyje ir susinaikina – tai blogis. Tai tarsi ugnis ir vanduo. Kiek nepaprastų dalykų galima padaryti turint vandenį ir ugnį Tačiau juos turi skirti pertvara, kitaip ugnis išgarins vandenį, o vanduo užgesins ugnį. Taip atsitinka visose gyvenimo srityse, jei esame neišmanėliai. Blogio jėgos, nuodai kenksmingi tik žmogui, kuris nepakankamai išsimokslinęs ir nesugeba jų panaudoti. Bet gamtai blogio nėra.

Galima net sakyti, kad tam tikra prasme blogis glūdi gėryje. Pavyzdžiui – kai valgome, įsisaviname naudingus, būtinus mūsų sveikatai elementus ir šaliname tuos, kurių organizmas negali įsisavinti ir kurie, beje, jį apnuodytų, jei jis negalėtų jų atmesti. Taigi blogis slypi gėryje, jie susiję, o organizmas atlieka atsijojimą ir šalina blogį. Kitas pavyzdys – jūs sutinkate nuostabiausią merginą pasaulyje ir ją vedate – tai didelis gėris. Taip, bet jūs nesate vienintelis, kuris grožisi šiuo kūriniu, yra ir kitų, kurie ja domisi. Tada prasideda įtarinėjimai, pavydas, ginčai. ir kada gi tai liausis O dabar įsivaizduokite, kad paveldėjote didžiulį palikimą: jūs turtingas, tai nepaprasta Taip, bet prasideda šie rūpesčiai: iš jūsų be paliovos bus kaulijama pinigų, jie gali nuvertėti, juos gali pavogti – ir jūs jau

niekada nebeturėsite ramybės. Taip visose kitose gyvenimo srityse. Vien tik išmintis gali panaudoti gėrį ir blogį, o ypač padaryti taip, kad gėris nevirstų blogiu.

Kaip esu minėjęs iš pradžių, gėris ir blogis yra įkinkyti į tą patį ratą; jei egzistuotų tik gėris, nepavyktų jo pasukti. Aš esu gal vienintelis drįstantis pasakyti, kad gėris nepajėgtų atlikti visą darbą, jei blogis jam nepadėtų. Sakykit, kad blogis yra priešiška jėga. Tai tiesa, tačiau ir reikia, kad ji būtų priešiška Užkimšdami ar atkimšdami butelį jūs ttai darote abiem rankomis, o jos dirba priešingomis kryptimis – viena stumia, o kita traukia ir šios priešpriešos dėka pavyksta kamštį įstumti ar ištraukti. Dabar jūs suprantate, kaip priešiškos jėgos dirba tam pačiam tikslui. Tai procesas, kuris vyksta kasdien, bet jo nematote.

2. Gėris, blogis ir neutralūs dalykai

Gyventi pagal prigimtį, protingai, laimingai, dorai, laisvai stoikams reiškė vieną ir tą patį. Jų idealas buvo “išminčius”, vadinasi, protingas ir doras, todėl laimingas, laisvas, turtingas žmogus, nes jis turi tai, kas tikrai vertinga. Jo priešingybė yyra kvailys, blogas ir kartu nelaimingas, nelaisvas ir neturtingas.

Tarp išminčiaus ir kvailio nėra tarpinių grandžių. Tad dorybė yra nelaipsniuojama; kas neturi visos dorybės, jos neturi iš viso. Tai pirmasis stoikų etikos paradoksas; o jų būta ir daugiau. Žmones stoikai skirstė įį gerus ir blogus. Kas įžengia į doros kelią, tas dar nėra doras. Dorybė yra viena ir nedaloma: nėra skirtumo tarp teisingumo, drąsos ar išminties; tas pats protingas elgesys dalijant gėrybes reiškiasi kaip teisingumas, pakeliant kančias – kaip drąsą, tvarkant savo reikalus – kaip išmintis. Dorybė yra viena visiems ir visoms gyvenimo sąlygoms, ir neįmanoma vienu atžvilgiu ją turėti, o kitu – ne. Dirvą šitokioms išvadoms rengė jau Sokrato pamokymai, o atsirado jos iš stoikų dorybės sampratos, kuriai nebūdingas joks santykinumas ar asmeniškumas, niekas, kas leistų dorybę laipsniuoti, skirstyti ar dalyti.

Dorybė yra vienintelis gėris. Visa, ką dar žmonės vadina gėrybėmis, pavyzdžiui, turtas ir garbė, gali būti panaudota blogam ir tapti blogiu, vadinasi, nėra gėris. Dorybė yra sau pakankamas gėris. Laimei iir tobulumui pakanka vien doros. Visi dalykai, esantys anapus doros ir jos priešybės – blogio, yra neutralūs: turtas, jėga, grožis, garbė, net sveikata ir gyvybė. Visi šie trumpaamžiai, laikini dalykai nebūtini laimei, ir jų stoka negali būti nalaimingumo priežastis; jie yra neutralūs būtent šia prasme. Stoikai norėjo žmones padaryti abejingus tiems dalykams dar ir kita prasme, būtent kad tie dalykai nekeltų žmogui nei aistros, nei pasišlykštėjimo. Išminčius juos ignoruoja ir dėl to yra tikrai nepriklausomas. Tai buvo kinikų mintis, kurią sstoikai įtraukė į savo sistemą.

Vis dėlto tie neutralūs dalykai yra mūsų poelgių medžiaga, ir juos galima gerai arba blogai panaudoti. Beje, jie nėra ir lygiaverčiai; ir nebūdami “geri”, jie turi didesnę arba mažesnę “vertę”; protas renkasi kurį nors iš jų ir sukuria naudojimosi juo taisykles, atsižvelgdamas ne į protingą, o į kūnišką, gyvulišką žmogaus prigimtį. Pasirodo, jog jie vieni iš jų “verti pasirinkimo”, kiti “verti atmetimo”. Šiuo atžvilgiu stoikai atsiriboja nuo kinikų kraštutinumo.

Verti pasirinkimo dalykai būna a) dvasiniai, kaip antai: gabumai, atmintis, nuovokumas, pažinimo pažanga (jie yra santykiškai aukščiausi); b) kūniški: jutimo organų tikslumas, net pati gyvybė: c) išoriniai, pavyzdžiui, turėti vaikų, tėvus, žmonių meilę, pripažinimą, gerą kilmę, pakankamai turto. Priešingai besąlygiškam gėriui, šių proegmenų vertė yra santykinė: pvz., turtas, kurį mums davė likimas, yra vertingas, o turtas, kurio mums likimas nesuteikė, yra bevertis; kokia nors neutrali tarnautojo ar kario veikla tampa vertinga, kai ji atliekama sąžiningai. Gėris yra vertas, kad jo siektum, o proegmenai verti tik kad juos priimtum. Poelgiai, kurių tikslas gėris, yra dori, o kurių tikslas proegmenai – tiktai tinkami. Dvasinės vertybės yra pranašesnės už kūniškas, nes siela, o ne kūnas yra “tikroji žmogaus vertė”, panašiai kaip gražiai raižyto indo “tikroji vertė” yra menas, o ne sidabras. KKūnas nėra visai bevertis, tačiau jo vertė visai menka prieš sielos vertę.

3. Afektai

Neutralūs dalykai nėra gėris, bet jie nėra ir blogis. Bloga yra tik gyventi nepaisant doros, prigimties ir proto. Tokio gyvenimo šaltinis yra afektai, kurie stipresni už protą. Afektai (arba aistros) – tai, pasak Zenono, neprotingi ir dėl to priešingi žmogaus prigimčiai sielos judesiai. Pagrindiniai afektai yra keturi: du iš jų, pavydas ir gašlumas, siekia tariamai gerų dalykų, o du kiti, liūdesys ir baimė, vengia tariamai blogų dalykų. Jie yra paskata, sukelianti blogas būsenas, kurios sielai yra tas pats, kas liga kūnui, pavyzdžiui, šykštumas, atsirandantis iš prisirišimo prie tariamų gėrybių, arba mizantropija, susiformuojanti vengiant tariamo blogio.

Joks afektas nėra natūralus ir joks netarnauja gėriui; vadinasi, reikia jais atsikratyti. Ne padaryti juos saikingus, kaip mokė peripatetikai, o visiškai jais atsikratyti; kalbama ne apie “metropatiją”, o apie “apatiją”. Ta apatija, arba beaistriškumas, yra išminčiaus požymis. Būtent apatija yra artimiausias doro gyvenimo tikslas. Pats blogiausias afektas – liūdesys – niekada neturėtų įsibrauti į išminčiaus sielą, kaip ir liūdesys dėl svetimo blogio, t.y. užuojauta. Santykiuose su kitais reikia vadovautis protu, o ne užuojauta; priešingu atveju elgtumės blogai, tarsi gydytojas, kuris, užjausdamas ligonį, vengtų daryti jam skausmingą operaciją.

Reikalavimas sutramdyti afektus ir tapti abejingam visoms gyvenimiškoms ggėrybėms, kartu su radikaliu pasmerkimu kaip blogų visų tų, kurie nėra tobuli, suformavo tą griežtumą ir rigorizmą, kurie būdingi stoikų teorijai ir gyvenimui, etikai ir dorai.

Stoikai suprato moralinę ketinimo reikšmę. Poelgis yra doras, jei doras jo motyvas. Jei motyvas – doras, tai ir poelgis bus doras, net jei visi jį laikytų gėdingu. Stoikai dar skyrė poelgius, turinčius išorinius moralumo požymius, nuo poelgių, kurių vidinis motyvas yra gerai elgtis; pirmieji yra “teisingi”, o antrieji – “kilnūs”. Tai atitinka naujųjų amžių (Kanto) legalumo ir moralumo sampratą. Kokiai kategorijai kokį poelgį priskirti, pašaliniam stebėtojui, nežinančiam ketinimo, nelengva nuspręsti.

4. Etinės Sokrato pažiūros

Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką matė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: “Domėjosi jis, – teigia Aristotelis, – vien etikos reikalais, gamta nesidomėjo visiškai”, sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtina etikai.

4.1. Dora yra besąlygiškas gėris

Dora buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir

moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes – juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadinamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą.

Moralės normos yra “nerašytos”, kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jjei yra visuomenės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoji doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas.

Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais – sveikata, turtas, garbė, – ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavojų ir mmirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemesniąsias ir tariamas gėrybes: “Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?”

Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis vvadinamas “etikos pradininku”); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros – pavadinkime ją moralizmu, – iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas.

4.2. Dora yra susijusi su nauda ir laime

Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai – kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos neatskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, rremdavosi jų teikiama nauda.

Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora.

4.3. Dora yra žinojimas

Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas ppats, kas dora: “Yra vienas ir tas pats žinojimas, kas yra teisinga, ir būti teisingam”. Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas.

Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu.

Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavosi vidiniu balsu – demono balsu, kaip pats sakydavo, – kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paskirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms.

5. Epikūro pažiūros

Epikūrizmo filosofijos išeities taškas ir tikslas buvo tie patys kaip kitų helenizmo sistemų: remiamasi prielaida, kad laimė yra didžiausias gėris, o tikslas – išsiaiškinti, kas yra laimė ir kaip galima ją pasiekti. Epikūro aatsakymas buvo pats paprasčiausias. Būtent: laimė yra patirti malonumą, o nelaimė – patirti kančias. Šis atsakymas nebuvo tautologija: laimę (eudaimoniją) graikai suprato kaip kuo geriausią gyvenimą, kuriame žmogus pasiekė jam įmanomą tobulumą. Tai Epikūras tobulumą suprato hedonistiškai, o kitos mokyklos gyvenimo tobulumą įsivaizdavo visai kitaip, anaiptol ne kaip malonumo patyrimą. Hedonizmas paprastai siejamas su epikūro vardu, nors tai nebuvo jo išradimas – jau seniai jį išpažino Aristipas. Tačiau Epikūras hedonizmui suteikė originalią formą, labai tolimą įprastam Aristipo hedonizmo stiliui.

Svarbiausia Epikūro mintis – kad laimei pakanka kančios nebuvimo: kai nekenčiama, jau vien dėl to mums yra malonu. Taip yra dėl to, kad prigimties žmogui yra gera, svarbu tik, kad kančia to gerumo nesugadintų; natūrali žmogaus būsena, kai jam neatsitinka nieko gero ir nieko blogo, yra maloni būsena, pats gyvenimo vyksmas, pats gyvenimas yra džiaugsmas. Tai įgimtas džiaugsmas, kuriuo net nereikia rūpintis, nes jį turime savyje. Kaip įgimtas, jis yra neklaidingas. Tegul tik kūnas būna sveikas, o siela – rami, ir gyvenimas bus puikus.

Esmiškiausia epikūrizmui yra tai, kad hedonizmas jame susijęs su gyvenimo kultu. Gyvenimas yra vienintelis gėris, koks mums yra duotas. Epikūrininkai sukūrė religinį gyvenimo kultą, jie buvo tarsi gyvenimo garbintojų sekta. Tačiau jie gerai suprato, kad tas gėris yra ribotas iir trumpalaikis. Priešingai begalinei, pastoviai ir nuolat iš naujo atgimstančiai gamtai, žmogaus gyvenimas yra tik epizodas. Epikūras manė, kad tikėjimas metempsichoze ir periodiniu visa ko kartojimusi yra klaidingas. Taip jau atsitiko, kad senovės filosofija gyvenimo vertę suprato kartu įsisamonindama jo laikinumą ir padarė tokią išvadą: turimą gėrį reikia įvertinti ir panaudoti iš karto, nes jis yra laikinas ir vienkartinis; todėl reikia jį panaudoti dabar, nepasikliaujant būsimu gyvenimu. Tai buvo tik į dabartį orientuota etinė doktrina.

6. Teodicėja

Pasaulis palyginti su Dievu yra niekingas, tačiau jis yra Jo kūrinys ir todėl geras. “Visa, kas egzistuoja, vien dėl to, kad egzistuoja, yra gėris”; visa, net materija, kurią platonikai ir gnostikai laikė blogiu, turi savo vietą pasaulio sandaroje.

Pasaulis yra gyliausios dieviškosios esmės apraiška, viskas jame – pradedant kasdieniais reiškiniais, gyvų būtybių atsiradimu iš sėklos ir baigiant istorijos eiga – yra stebuklinga. Tik pripratimas užtemdė mumyse stebuklo jausmą.

Pasaulio vertinimas, gėrio ir blogio santykis sudarė Augustino filosofijai daugiausia keblumų. Pasaulis, būdamas Dievo kūrinys ir jo apraiška, negali nebūti geras. Kita vertus, blogis neabejotinai egzistuoja; Augustinas buvo itin jautrus blogiui, jis, kaip minėta, niekada galutinai neatsisakė manichėjiškojo dualizmo.

Augustino pasiūlytas konflikto sprendimas padėjo pamatus krikščioniškajai “teodicėjai”, ginančiai kūrinio tobulumo prielaidą. Pirmoji tezė buvo tokia: prigimtyje blogio nėra, blogis kyla iš

kūrinių laisvės. “Dievas suteikė gerą prigimtį, tačiau ją užnuodijo pikta valia”. Šią tezę papildė antroji: blogis nėra realus, jis yra tik gėrio stygius; nėra absoliutaus blogio, yra tik absoliutus gėris. Laisvos esybės blogai elgiasi nedarydamos gera, nusigręždamos nuo gėrio arba kai linksta į mažesnį gėrį užuot linkusios į didesnį. Ne žemi tikslai, o nusigręžimas nuo kilnių tikslų yra blogis. Blogis yra puikybė, godumas; puikybė – tai noras apsieiti be dievo; godumas – tai rūpestis dėl laikinų, tikrosios vertės neturinčių dalykų.

Taigi bblogio prigimtis yra tik negatyvi, tačiau kodėl vis dėlto Dievas jį leido? Šį klausimą Augustinas atrėmė trečiuoju savo teodicėjos argumentu: blogis neardo pasaulio harmonijos, priešingai, jis būtinai jai palaikyti. Nubausti nusikaltėlius taip pat svarbu, kaip ir apdovanoti šventuosius. Tokia buvo Dievo valia – sukurti didesnį gėrį greta blogio, o ne mažesnį gėrį be blogio. Dieviškojo kūrinio tobulumui apginti šio argumento pakanka, tad Origeno bei Grigaliaus prielaida, kad blogis yra laikinas ir pasaulio pabaigoje išnyks, kad blogieji atsivers ir įvyks apokatastazė, ttampa nebereikalinga.

7. Malonės teorija

Augustino etiniu pažiūrų savitumą sudarė tai, kad blogį jis kildino iš kito šaltinio negu gėrį. Blogis kyląs iš žmogaus, gėris – iš Dievo, arba, blogis esąs prigimties, o gėris – malonės dalykas. Geri esą tik tie žmonės, kurie ssulaukia malonės; taigi jie yra geri ne iš savęs, o iš dieviškosios malonės. O malonės jie sulaukia neužsitarnavę; malonė yra “teikiama veltui”; juk jeigu ji būtu skiriama už nuopelnus ji nebūtų malonė. Vadinasi, žmogus yra atsakingas už blogį, tačiau ne už gėrį. Taigi Augustino etika yra dvilypė; viena jos dalis – tai kraštutinis supranatūralizmas: be malonės žmogus negali dorai elgtis, o malonės jis negali nusipelnyti.

Augustinas nepripažino, jog esama malonės vertų žmonių: pripažinus, jog žmogus gali laisvai dalyvauti išganyme, būtų sumenkinamas Dievas. Malonės neįmanoma esą pagrįsti, ji yra galutinis faktas. Žmonės skirstomi į tuos, kuriems malonė suteikia, ir į tuos, kuriems ji nesuteikia, nors nei vieni, nei kiti nėra jos nusipelnę, tačiau jos dėka vieni yra geri, kiti – blogi. Taigi ddvejopa yra ir žmonių lemtis: blogųjų laukia bausmė, jie bus nubausti ir pasmerkti, gerieji bus išganyti. Vadinasi, žmonių skirstymo į dvi kategotijas – išganytuosius ir pasmerktuosius – priežastis yra malonė. Viena kūrinijos dalis eina su dievu, kita – prieš jį, viena sudaro “dieviškąją valstybę”, kita – “žemiškąją valstybę”. Dėl savo nuopuolio žmogus atsidūrė Dievui priešingoje padėtyje. Tačiau Dievas savo malone dalį žmonių atvertė ir išgelbėjo; toji dalis nuo tol priklauso Dievo valstybei.

8. Gėrio rūšys

Tomas Akvinietis gėrį rūšiuoja labai įvairiai, kaip pavyzdžiui: aabsoliutų ir santykinį, esminį ir dalyvavimo, visuotinį ir dalinį, substancinį ir atsitiktinį, tikrą ir apsimestinį. Vienas iš bendriausių suskirstymų yra metafizinis, fizinis ir moralinis gėris.

Metafizinis gėris yra tapatus esačiai ir gali būti dalinamas į dešimt kategorijų, tačiau, pažymi Tomas Akvinietis, taip dalinama tik gėrio substancinė forma, t.y. substancija yra gera, jei atitinka savo prigimtį. Tokį gėrį Tomas Akvinietis vadina fundamentaliu. Tačiau pažiūrėję į metafizinį gėrį, kaip į esaties ir noro santykį, mes matysime, kad esinys yra geras tiek, kiek atitinka tą paskirtį, kurią jam numatė Kūrėjas. Toks gėris yra formalus. Kaip norėjimo objektas gėris yra virtualus.

Fizinis gėris reiškia, kad daiktas turi visus tobulumus, kurių reikia jo prigimčiai, kaip pavyzdžiui: geras yra nesutrešęs medis. Kada daiktui pradeda trūkti kokių nors jo prigimčiai derančių tobulumų (pavyzdžiui: namui stogo, žmogui regėjimo), tada fizinis gėris dingsta.

Moralinis gėris savo apimtimi yra siauriausias, nes egzistuoja visuomenėje, kurioje įvairūs žmonių santykiai ir su jais susiję reiškiniai yra vertinami protu, valia ir sąžine. Moralinis gėris nėra visuotinis, kaip metafizinis, nes remiasi žmogaus veiklos ir dorovės normų atitikimu, reikalaudamas teisingumo. Pats žmogus, kaip protingas kūrinys, yra atskiras gėris, tačiau nėra determinuotas jokiam kitam gėriui ir gali pasirinkti tarp atskirų gėrių, t.y. turėdami protą ir valią jis yra atviras kiekvienam ggėriui. Galimybė pasirinkti kurį nors gėrį atskleidžia laisvės esmę, nes “valia, kuri yra pažinto tikslo norėjimas, ko nors siekia tik vadovaudamasi gėrio samprata, t.y. pati valia laisvai apsprendžia savo veiksmus”.

9. Pradingusi dorybė

Kalbėjome apie dorybes. Pakalbėkime dar. Bet pirmiausia – apie vieną ydelę. Jokių būdu jos nereikėtų vadinti yda. Tai tik polinkis, tai tik silpnybė. Paklauskime, ar girtis taip jau bloga?

Besigirdamas aš gal neįpulsiu į puikybę, o tik pasidžiaugsiu, kad man kai kas gyvenime pasisekė. Deja, besigiriant labai lengva palinkti į melą, į plepumą. Taigi besigiriančiam reikia būti santūriam.

Tačiau šį kartą, prabėgomis užsiminę apie pagyrūnus, ženkime toliau. Ar tai gera, kuomet žmogų giriame?

O Viešpatie Atsiųsk daugiau žmonių, kurie sugeba pamatyti žmonėse gėrį.. Atsiųsk daugiau tokių, kurie, kur tik gali, kur tik įstengia, kur tai teisinga, sugeba įžvelgti gera, pakelti žmonių dvasią, jiems gera palinkėti

Nors vengte vengiu vaitoti, skųstis, o betgi.. Kuo kruopščiausiai perverskite šimtus spaudos lapų ir pasakykite, ar daug rasite pagiriamų žodžių. Bijau, kad dažnai nerasite nė vieno. Viskas bloga, visur išdavikai, pataikūnai, visur aptekėliai pinigais ir sąskaitomis Vakarų bankuose. Duste dūstame nuo įtarinėjimų, priekaištų, pykčio. Rodos, kad pykčio plėvele net jau mūsų akys pradeda apsitraukti, o juk tai sunki liga

Nejaugi, nejaugi jau visiškai išdžiūvo mūsų širdyse meilės versmės? NNejaugi jau visiškai dingo ta nuostabioji dorybė, kuri lotyniškai vadinama “benevolentia” – palankumu, maloningumu, atsidavimu? Maloningumas, tai meilės išraiška. Pagirti, palankiai atsiliepti gali tik mylintis žmogus.

Literatūra

1. Tėvas Stanislovas. Apie meilę ir tarnystę. Vilnius, 2003. 282p.

2. Omramas Mikaelis Aivanovas. Gėris ir blogis. 29-40p.

3. Dalia Marija Stančienė. Gėrio transcendentalija. Vilniaus pedagoginis universitetas.

4. Wladyslaw Tatarkiewicz. Filosofijos istorija I. Vilnius, 2001.

Kauno kovo 11- osios vidurinė mokykla

Etikos referatas

Gėris ir blogis mūsų visuomenėje

Paruošė : Aidas Gedminas

Kaunas 2007