Dorybės samprata stoikų etikoje

Turinys:

1. Stoikų etikos bruožai trumpai……………3

2. Stoikai apie dorybę……………….4

3. Gėris ir blogis…………………..5

4. Pagrindinės stoikų filosofijos idėjos……….6

5. Dorovinis tobulėjimas………………7

6. Literatūros sąrašas………………..9

Stoikų etikos bruožai trumpai

Stoicizmo etikos pagrindinė idėja yra priežastingai ir teologiškai nustatyta išorinio pasaulio raida. Žmogus niekada negalės valdyti išorinių gėrybių, todėl vienintelis jam pavaldus dalykas yra vidinė laikysena. Pasak Senokos: „Kas eina savo noru, tą likimas veda gražiuoju, kas ne – tą jis jėga priverčia.“ Vadinasi, žmogaus tikslas – gyventi sutariant su prigimtimi, tik ttuomet jis galės pasiekti harmoniją, kuri suteiks gyvenimo laimę.

Laimę galima pasiekti tik tada, kai sielos ramybės netrikdo joks geismas. Jo atsiradimo priežastis – pernelyg sureikšmintas ir klaidingas vaizdinys. Tuomet jis veikia kaip „pathos“, aistra. Kadangi retai įmanoma pasiekti aistros objektą, žmogus jaučia nepasitenkinimą.

Stoicizmo idealas – apatija, tokių afektų nebuvimas. Stoikai suskirsto afektus i keturias veiksnių rūšis, t.y. malonumas, nemalonumas, troškimas ir baimė. Jų galima išvengti vadovaujantis protu. Tikrosios daiktų vertės suvokimas užkerta kelią netikrų gėrybių siekimui arba pašalina ttariamų blogybių baimę. Išvada tokia, jog visos išorinės gėrybės laimės požiūrių yra nevertingos.

Stokai daiktus skirsto į gerus, blogus ir neutralius. Gerais laikomos dorybės, blogais – jų priešybės. Visi likusieji daiktai neutralūs, nes jie nesuteikia daug laimės. Pirmenybė yra skiriama nneutraliems dalykams, kadangi žmonėms tenka rinktis iš įvairiausių dalykų, tuomet verčiau pasirinkti tai, kas labiau natūralu, pvz., sveikata, o ne liga. Todėl stoikai dar skirsto žmogaus veiksmus: blogi veiksmai esti dėl to, jog jie yra klaidingai įžvelgiami, o dėl teisingos įžvalgos veiksmai esti geri. Tarp jų įsiterpia ir vidurinieji veiksmai, vadinami „deramais“, jie yra įgyvendinami, jei atliekamas natūralus poelgis.

Laimę nulemia dorybė. Dorybė parodo, kokia yra daiktų tikroji vertė. Dorybė kaip pažinimas yra išmokstama, jos neįmanoma prarasti kartą suvoktos tikrosios savo prigimties.

Svarbiausia stoicizmo idėja yra mokslas apie pasisavinimą. Žmogus pasisavina jam prigimtus dalykus ir atskiria naudingus dalykus nuo žalingų. Todėl kiekviena gyva būtybė siekia išlikti. Bręsdamas žmogus pamato, kad protas iš tikrųjų yra jo prigimtinė esmė. Be to, pasisavinimas iišplečia dorovinį veiklos lauką bendruomenės naudai: individui priklauso ne tik jis pats, bet ir jo tėvai, draugai ir t.t. galiausiai visa žmonija.

Stoikai apie dorybę

Aukščiausia žmogaus paskirtimi stoikai laikė jo protinę veiklą,išskiriančią jį iš gyvūnų pasaulio. Pasaulio pažinimas leidžia suprasti tikrąjį gėrį ir dorybę. Tačiau gamta žmogų sukūrė ne tik pažinimui, bet ir praktinei veiklai. Todėl jam reikalinga praktinių elgesio principų sistema, leidžianti išsiaiškinti savo poreikius, kas atitinka jo prigimtį, kas jos neatitinka. Praktinėje veikloje protas turi pasirinkti prigimtį atitinkančius vveiksmus, vedančius į dorybę. Dorybė ir išmintis yra aukščiausios vertybės, siekiant laimingo gyvenimo. Laimingam žmogui pakanka vien dorybės, kuri pasiekiama tada, kai kiekvienas veiksmas ir noras sutampa su pirminiu prigimtiniu jo potraukiu būti tapačiu dieviškajam protui, kai jo valia sutampa su pasaulio proto valia. Dorybė nėra įgimtas dalykas, bet kiekvienas gali ją įgyti, remdamasis įgimtu dvasiniu, dieviškuoju pradu, lavindamas protą ir praktiškai veikdamas. Gimęs žmogus neturi proto, todėl nėra nei doras, nei išmintingas. Tik protui vystantis, žmogus pradeda jausti dorovinę atsakomybę, jame atbunda aukštesnioji prigimtis, kuri, esant palankioms aplinkybėms, gali pasiekti tobulumą – dorybę ir išmintį. Kūniškoprigimties valdomam žmogui atrodo, kad aukščiausias gėris yra malonumas, kuris iš tikrųjų nėra net siektinas, nes dažnai priveda prie nelaimių ir blogio. Siekti dorybės trukdo ir kitų neprotingų žmonių nuomonės. Kūniškų malonumų patiria ir didžiausi kvailiai, besimėgaują išdidumu, aklu egoizmu, niekdžiugiškumu, dykinėjimu, sielos išglebimu. Dorybei visa tai svetima, ji džiaugiasi ne patyrusi tokių malonumų, o juos pažabojusi.

Dorybės mokomasi kaip ir mokslo, nes doras žmogus tampa tada, kai jam įrodoma, kad dorybė pati savaime yra aukščiausias gėris, nepriklausomas nuo jokios naudos ar malonumo. Pažinęs pasaulio tvarką ir grožį, žmogus pats stengiasi veikti pagal pasaulio ir savo paties prigimtį. Doras žmogus veikia ne baimės skatinamas,o žinodamas, kkaip dera elgtis geram ir protingam. Jis visada jaučiasi laimingas,nes jo netrigdo išoriniai poveikiai, galį paliesti kūną, bet ne protą. Išmintingas žmogus išsivaduoja iš baimės ir priklausomybės jausmo, jam egzistuoja tik dorybė ir yda, o visa kita yra neutralūs dalykai. Protingas žmogus negali taikstytis su savo ydomis. Vieną kartą įgyta dorybė niekada neprarandama,nes neįmanoma išsižadėti kartą suvoktos tikrosios savo prigimties.

Dauguma žmonių nedori tik dėl to, kad jų sielos yra liguistos, veikiamos aistrų, afektų. Nedorybę gimdo nežinojimas, nemokšiškumas, dorybę išugdo žinojimas. Kadangi žmogus yra Dievo arba gamtos dalis, tai aukščiausia dorybė – bendrauti su jais, laikytis dieviškojo įstatymo, protingai derinti savo tikslus su visatos tikslais. Tai reiškia, kad žmogaus gerovės įstatymas sutampa su gamtos įstatymu.

Stoikai dorybę suprato kaip nuolatinį žmogaus valios ugdymą, išminties siekimą, nes tik išmintis ir valia išvaduojanti nuo nežinojimo ir nuolat jį lydinčių ydų. Taigi stoikai, kai ir Sokratas bei kinikai, dorybę tapatino su žinojimu, o išminčiumi laikė žmogų, pasiekusį tobulą žinojimą. Išminčiaus idealas irgi buvo jų etikos pagrindas. Ankstyvieji stoikai tarp išminčiaus ir kitų žmonių matė absoliučią prarają. Vėlesnieji stoikai jau pripažino dorybės pakopas, pasiekiamas ir paprastiems žmonėms. Seneka savęs nelaikė išminčiumi ir nesitikėjo juo tapti, pabrėždamas, kad išminčiaus idealas skatinąs jį stengtis būti geresniam už bbloguosius, kasdien atsisakant kokios nors ydos ir peikiant savo klaidas.

Kadangi etika nurodo teisingą pažinimo tikslą, tai stoikams žinojimas turi tik vieną prasmę – jis teikia dorovei racionalų pagrindą. Žmogus gali veikti prieš savo ir visatos prigimtį, tik nežinodamas, kas yra tiesa. Įrodyk, kad jis klista, nežino, kas iš tikrųjų jam naudinga, ir jis taip nedarys.

Stoikai skiria keturias pagrindines dorybes, būtinas aukščiausiai dorybei pasiekti:

 išmintį,

 saikingumą,

 drąsą,

 teisingumą.

Joms priešingos yra keturios pagrindinės ydos:

 neprotingumas,

 nesusivaldymas,

 bailumas,

 neteisingumas.

Visos jos kyla iš vieno šaltinio – nemokšiškumo, nežinojimo. Jas galima įveikti, tobulinant

protą, siekiant pažinti pasaulio ir savo prigimtį. Ydų atsikratyti gali tik tobula išmintis ir dorybė. Net ir įveikęs daugelį ydų, bei silpnybių, žmogus lieka neprotingas, bet labai prasminga yra pati dorovės pažanga. Iškėlę praktiškai nepasiekiamą išminties idealą, stoikai skatino valingą kiekvieno žmogaus dorovinį tobulėjimą.

Nedorai elgdamasis, veikiamas protą aptemdančių afektų ir aistrų, žmogus vadovaujasi klaidinga nuomone ir neteisinga linkme nukreipia savo valią. Afektai sukelia klaidingas nuomones, nors ne kiekviena klaidinga nuomonė atsiranda dėl afekto. Žmogui būdingi keturi pagrindiniai afektai:

 liūdesys,

 malonumas,

 aistringas troškimas,

 baimė.

Svarbesni yra du paskutiniai, nes jie sukelia pirmuosius. Malonumą jaučiame, kai pasiekiame, ko troškome, arba išvengėme, ko bijojome. Liūdesys apima, neįgyvendinus savo troškimų arba atsitikus tai, ko siekėme išvengti. Afektai sukelia sielos

ligas, skatina aistringai siekti to, kas nepamatuotai laikoma aukščiausiu gėriu, ir vengti kaip didžiausio blogio to, kas pats savaime nėra blogis.

Siekdamas išlaikyti dvasinę ramybę ir sveiką sielą, žmogus turi ne tik apriboti savo aistras, bet ir visai jas pašalinti. Išsivadavęs nuo aistringų norų ir baimės, žmogus įgyja dvi dorybes – saikingumą ir drąsą, – leidžiančias skirti gėrį nuo blogio, suvokti indiferentiškus dalykus. Su jomis drauge ateina išmintis, žinojimas, ko reikia siekti ir ką daryti. Dvasinę laisvę galima įgyti ttik pašalinus kenksmingą sielai afektų poveikį, nes aistringi norai visada priveda prie kraštutinumų: veiksmai nesiderina su protu, žmogus darosi savo afektų vergas. Tikras karys yra tas, kas kovoja su savo ydingais norais, apsiriboja paprastais prigimties reikalavimais. Prisiderinęs prie prigimties, žmogus nejaučia baimės dėl ateities įvykių, neturi lūkesčių, kad visata patenkins neprotingus jo troškimus, nejaučia liūdesio del to, kas atsitinka. Žodžiu, jis yra abejingas likimui ir sugeba skirti tikrąjį gėrį nuo tikrojo blogio.

Gėris ir blogis

Stoikų etikoje tikrasis gėris yra ttai, kas tarnauja aukščiausiam tikslui – dorybei. Tai dori žmonės ir dori jų veiksmai. Blogis yra ydingi žmonės, ydingi jų veiksmai. Visi kiti dalykai, būdami moralei neutralūs,nėra nei gėris, nei blogis, žmogaus atžvilgiu jie indiferentiški, visai nesąlygoje jo laisvės ir llaimės. Sveikata, malonumai, garbė ir turtas nėra tikrosios gėrybės, o ligos, skausmai, kančios, nešlovė ir skurdas nėra tikras blogis, nes nuo apsisprendimo ir požiūrio į juos priklauso, ar, esant šiems dalykams, žmogus jaučiasi laimingas ar nelaimingas.

Turėdamas tokį patį, kaip ir visų gyvūnų, kūną, žmogus jaučia ir skausmą, ir malonumą, bet, kaip protingą būtybė, yra laisvas nuo išorinių veiksnių, atranda laimę ir laisvę savo protingame dvasiniame ,,aš”. Dvasinis žmogaus pasaulis nepriklauso nuo jokių išorinių jėgų; žmogus yra vienintelis savo minčių, jausmų ir norų viešpats. Turtai, gera sveikata ir kiti panašūs dalykai nėra gėris. Jei tie dalykai sukelia pasipūtimą, išdidumą, įžūlumą, jie yra blogis.

Ypač daug dėmesio stoikai skyrė žmogaus valios ugdymui. Tik vadovaudamasis protu ir valia, žmogus gali iišsilaisvinti nuo išorinio pasaulio poveikių.

Tik suvaržęs savo aistras, jis gali laikyti indiferentiškais valios nekontroliuojamus dalykus. Reikia rūpintis, kad būtum teisingas savo mintimis, tiesus ir atviras pokalbiuose, mylėtum žmones, būtum nuolankus likimui, darytum gerą žmonėms ir žmonijai, savo gyvenimu mokytum kitus dorybės. Sielos ramybės neturi pažeisti jokie išoriniai įvykiai, jeigu supranti, kad jie likimo tau duoti kaip išbandymas. Visos kančios kyla iš klaidingų nuomonių apie daiktus. Todėl svarbiausias pažinimo tikslas – žinoti, kaip gyventi.

Žmogui svarbiausia ne materialinės, o dvasinės vvertybės. Tikroji gyvenimo išmintis – siekti dvasinių vertybių. Stoikams pagrindinė etikos problema – žmogaus dvasinė savijauta, jo savimonė. Gėris atitinka žmogaus prigimties pažinimą. Žmogus blogai elgiasi, nežinodamas, koks elgesys yra geras. Niekas neklysta savo noru. Todėl bausti žmogų už tai, kad jis aklas, būtų ne žmoniška. Protingas yra tik toks gyvenimas, kai žmogus jaučiasi visų išorinių aplinkybių šeimininkas. Tai sugebėjimas iškęsti blogį, išlaikyti dvasinę ramybę, nejausti baimės. Dažnai tai vadinama apatija, abejingumu likimui, tačiau stoikams tai greičiau yra dvasios tvirtybė.

Vienintelis kelias į dvasinę laisvę – tai išsivadavimas nuo besaikio prisirišimo prie viso to , kas nepriklauso nuo žmogaus valios. Tik tada nereikės kentėti, kai neteksi to, kas nėra tavo valios valdoma. Laisvas tik tas, kuris, net grandinėmis sukaustytas, išlieka nepalaužtos valios, gyvena, atsisakęs savo aistrų. Niekas negali sukaustyti iš prigimties laisvos žmogaus valios, jei jis pats to nenorės.

Šitaip suprantamą laisvės siekimą stoikai siejo su viena pagrindinių dorybių – saikingumu. Saikingas, dvasiškai ramus ir patenkintas žmogus be baimės pasitiks visus įvykius, suprasdamas, kad jie būtino likimo pasiųsti. Jis bus teisingas kitų žmonių ir visatos atžvilgiu, niekuo nekaltins kitų. Atsisakydamas išorinių dalykų ir grūdindamas valią, žmogus supras, kad nuo jo priklauso tik laisva valia ir pasirinkimas, o kūnas, nuosavybė, ttėvai, vaikai ir artimieji nėra valios valdomi, nėra jo nuosavybė. Tačiau šis dorovinis apsisprendimas, išplaukiantis iš visatoje vykstančių procesų būtinumo, nereiškia, kad žmogus turi būti abejingas kitiems. Stoikai, pabrėždami visuomenišką žmogaus prigimtį, jo pareigą visuomenei, mokė tarnauti kitiems žmonėms, visuomenei.

Pagrindinės stoikų filosofijos idėjos

Stoikai išaukštino išminčiaus idealą: tai žmogus, „kuris myli savo likimą ir savo noru pasirenka tokį gyvenimą, kuris jam yra lemtas. Kiekviena medžiaga judėjimo ir gyvybės šaltinį turi savyje, o ne išorėje, todėl išminčius rūpinasi tik savo vidiniu gėriu, kuris priklauso tik nuo jo. Toks vidinis gėris yra dorybė, vertindamas dorybę ir tik dorybę, išminčius tampa nepriklausomas nuo bet kokių nepalankių aplinkybių ir užsitikrina sau laimę. Stoikai sekė Sokrato skelbtomis pažiūromis į gyvenimą – tikėjimu laimės ir dorybės ryšiu. Laimės negalima pasiekti, kol ji priklauso nuo išorinių aplinkybių, o šių aplinkybių „visiškai įveikti neįmanoma, tad belieka viena – tapti ne¬priklausomam. Jeigu negali įveikti pasaulio, reikia įveikti save. Pasak Senekos, „mokytis dorybės – tai reiškia išsižadėti ydų“. Pasak Epikteto, „laisvė pasiekiama ne išsipildant troškimams, o nugalint troškimus“. Manydami, kad gamta yra protinga, harmoninga, dieviška stoikai didžiausia iš¬mintimi laikė atitinkantį žmogaus prigimtį gyvenimą, nes tik tuomet jis bus darnoje su visa gamta, kurioje kaip ir žmoguje veikia tie patys dėsniai. „„Protu besivadovaujantis žmogus siekia ne tik išsaugoti, bet ir išlavinti savyje tai, ką jame yra užprogramavusi prigimtis: jame esama ir dorybių sėklos, kurią žmogus savyje turi išauginti pats. Toji sėkla stoikams – ne įvaizdis, o sampratos dalis. Todėl gyventi pagal prigimtį reiškia gyventi dorai.

Tarpinių grandžių tarp išminties ir kvailumo nėra. Žmogaus, kaip aukščiausios ir pro¬tingiausios gamtos būtybės, dorybė – tai praktinė išmintis arba sielos stiprybė, tačiau kvai¬lumas – tai būsena, būdinga didžiajai žmonių masei. Taip yra dėl afektų, sukeliančių proto sumaištį, kuriuos reikia išgyvendinti iš sielos.

Žmogaus dorybė ir jo laisvė stoikams yra glaudžiai susijusios sąvokos. „Doras gyvenimas yra laisvas gyvenimas. Tiesa, visur viešpatauja būtinumas, bet būtinumas nepanaikina laisvės.

Gyventi pagal prigimtį, lai¬mingai, dorai, laisvai stoikams reiškė vieną ir tą patį“. Tačiau nors dorybės ir bū¬dingos žmogaus sielai, „įdiegti jas nepaprastai sunku, nes ligota siela bijo viso, kas nauja.Todėl reikia ją priversti to imtis, o paskui gydymas jau nebūna skausmingas“.Tad stoikai nurodo kelią pasiekti dorybei, kuri yra viena ir nedaloma, tačiau Platono pavyz¬džiu susideda iš keturių dorybių.

Visų pirma reikia siekti visiškos apatijos, kitaip sakant ramios, laisvos nuo aistrų egzis¬tencijos. Apatija veda žmogų link pirmųjų dviejų dorybių – nuosaikumo ir narsumo, kurios ir padeda iš pradžių kovoti, o

paskui atsiriboti nuo netikrųjų gėrybių. Pasiekęs šias dvi dorybes žmogus gali suprasti, kas yra tikrasis gėris ir blogis, o kas nepriklauso nei vienam, nei kitam, ir kartu pasiekti ir trečiąją dorybę – išmintingumą. Apatijos dėka sugebėjęs atsiri¬boti nuo viso to, kas netikra, žmogus kartu sužino ir apie tai, kas tikra, tai yra pasiekia tam tikrą išmintingumo lygį, lemiantį tolesnių gyvenimo tikslų paiešką. Ši išmintingumo paska¬tinta paieška lemia ir paskutiniosios – pačios svarbiausios dorybės – teisingumo atsiradimą. Žmogus negali būti užsisklendęs ssavyje, nes jis yra pasaulio gyventojas. Todėl ši dorybė – skirtingai nuo pirmųjų trijų – visuomeninė. Ji leidžia žmogui suprasti, kad jis turi atsisakyti egoistiško egzistavimo dėl savęs paties ir pereiti prie visuomeninio gyvenimo. „Tad stoikų abejingumas gėrybėms nereiškė abejingumo žmonėms“. Žmonija buvo stoikų dorovinis principas“. Žmogus, kaip protinga ir dvasinga būtybė, tuo ir skiriasi nuo gyvūno, kad šias savo dorybes stengiasi įgyvendinti visapusiškai: visuomenėje, pasaulyje, visoje visatoje. Visata, kosmosas, kuriame viešpatauja likimas – tai pasaulinė valstybė, o visi žmonės –– šios valstybės piliečiai.

Dorovinis tobulėjimas

Stoikai skatino matuoti ir vertinti kiekvieno žmogaus dorovinę pažangą. Jie pripažino begalinio dorovinio tobulėjimo galimybę. Jų dorovinio tobulėjimo programa, viešpataujant absoliutizmui, buvo dvasinė atsvara, skatinanti žmogų pasidaryti savo norų ir siekimų viešpačiu, valdyti ssave bet kokiomis sąlygomis.

Stoikai propagavo filantropiją – gailestingumą ir labdarybę, meilę žmonėm, kartu pripažindami vergvaldinių santykių natūralumą. Ir šiems santykiams esant, galima socialinė harmonija, jei valdantieji ir pavaldiniai supras savo bendrą likimą, matys vieni kituose ne priešus, o bičiulius, pripažins vieni kitų orumą. Visuomenėje, be prabangos, viešpatauja masinis skurdas. Tačiau turtas nėra gėris. O skurdžius yra ne tas, kuris mažai turi, o tas, kuris turėdamas trokšta turėti dar daugiau. Prisiderinęs prie prigimties, žmogus nejaučia ne tik skurdo, bet ir baimės. Dorovinio tobulėjimo būtinumą sąlygoja dar ir tai, kad visos ydos, blogis kyla iš pačių žmonių, o ne iš objektyvių sąlygų.

Taigi klasinėje visuomenėje yra viešpataujančių ir išnaudojamųjų dorybės: vieniems dorybė – viešpatauti, kitiems – nuolankiai jai paklusti. Dvasios tobulinimas ppasirodo esąs tik viešpataujančiųjų privilegija, o dorovinio tobulėjimo programa – priemonė vergvaldinei santvarkai pateisinti. Todėl stoikų skelbiami formalūs dorovės idealai pasirodė praktiškai neįgyvendinami nei vieniems, nei kitiems.

Taigi.

Dorybė – visų pirma sielos nusistatymas, įgalinantis žmogų nugyventi visą gyvenimą santarvėje su prigimtimi, o ši santarvė laiduoja jam ramią gyvenimo tėkmę, tai yra laimę“ . „Dory¬bės atitinka žmogaus prigimtį, o ydos yra jai priešiškos ir nekenčiamos. Tad kuo karš¬čiau turime taisyti save,nes vienąkart gautas gėris lieka amžinai“ . To nedarantis žmogus ttik be reikalo eikvoja jėgas bandydamas priešintis prigimčiai ir kenčia, nes „klusnius likimas veda, tempia – neklusnius.

Be likimo vis tiek juk niekas neegzistuoja.

Stoikų etika rėmėsi ne realiais žmonių poreikiais, o abstraktaus pasaulio protu, „aukščiausiojo“ įstatymo reikalavimais. Ši etika savaip išreiškė absoliutizmo viešpatavimą, socialinių santykių susvetimėjimą, būdingą klasinei visuomenei. Tik abstraktūs absoliučios dorovės principai, kildinami iš pasaulio proto, arba Dievo, galėjo pateisinti esamą santvarką žmonių doroviniu netobulumu ir skatinti kiekvieną individą doroviškai tobulėti, kad visuomenėje įsiviešpatautų harmonija.

Stoikų etikos paskirtis – mokyti žmogų siekti tik tokių tikslų, kuriuos galima valdyti ir būti pasirengusiam bet kokiam gyvenimo išbandymui, nes nepasirengusio gyvenimą lydės kančios ir nusivylimas.

Naudota literatūra:

 P. Kunzmann: F.P. Burkard, F. Wiedmann. Filosofijos atlasas. Vilnius. 1999. Alma litterra

 Etikos etiudai. Dorovinė bendravimo kultūra. Vilnius. 1979. Mintis

 Nijolė Letukienė, Jonas Gineika. Istorija. Politologija. Vilnius. 2003. Alma littera

 L. A. Seneka. Laiškai Liucilijui. // Romualdas Ozolas. Antika ir Seneka. Vilnius.1999.