Egzistencializmas

Turinys

Egzistencializmo filosofijos apžvalga…………..3

Egzistencializmas: autentiškos ir neautentiškos egzistencijos problemos…………………………5

Egzistencializmas(XX a. vidurys)…………..6

Literatūros šaltinys:

Internetas: jaunimo.vejas.lt

mokslo.centras.lt

ualgiman.tinklapis.lt

blog.hardcore.lt

mokslai.com

Egzistencializmo filosofijos apžvalga

Egzistencializmas – filosofijos kryptis, analizės išeities tašku laikanti žmogaus buvimą (egzistenciją) ir jo vietą bei vaidmenį pasaulyje.” “Egzistencialistų filosofavimo išeities taškas – kraštutinis individualizmas. Teigiama, kad tikrovė yra negrįžtamai suskilusi į dvi sritis: sąmonės ir daiktų.

Egzistencializmas – XX amžiuje atsiradusi filosofijos srovė, akcentuojanti individualumа, individo laisvę bei subjektyvumą, taip pat pasirinkimo ir atsakomybės svarbą žmogaus gyvenime. Jos pirmtakas buvo danas Soren Kierkegaard, o XX amžiuje eegzistencializmo idėjas plėtojo vokiečiai Martin Heidegger bei Karl Jaspers ir prancūzai Albert Camus, Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir.

Kierkegaard pirmas panaudojo „egzistencinio nerimo“ (angst) sаvokа. Jos prasmė gali būti interpretuojama taip – gyvūnai yra supančioti savo instinktų, tačiau todėl visada pasitiki savo veiksmais, tuo tarpu žmonės turi laisvę pasirinkti savo elgesį, bet visada yra graužiami abejonės – tai ir yra taip vadinamo egzistencinio nerimo išraiška. Viena iš pagrindinių egzistencializmo idėjų – predeterminizmo paneigimas – teigia, kad žmonija neturi iр aanksto nustatyto moralinio bei dvasinio pagrindo; ji pati jį sukuria. Turėdami pasirinkimo laisvę, žmonės tampa visiškai tapatūs savo veiksmams, todėl jш pagrindinis uždavinys – atrasti teisingа veiksmų pasirinkimo būdа.

Martin Heidegger atskyrė „buvimo“ ir „būties“ sampratas. Jis kritikavo tiksliuosius mokslus, tteigdamas, kad jų tariamas objektyvumas trukdo kvestionuoti daiktų paskirtį (jų funkcijos jau yra tiksliai apibrėžtos) ir skatina taikyti „objektyvumą“, vienareikрmiрkumą visose gyvenimo srityse. Egzistencija turi būti suvokiama ne racionaliomis priemonėmis, o per egzistencinį patirtį, unikaliа kiekvienam individui, be to, ji turi būti atskirta nuo to, kas įprasta ar „savaime suprantama“. Egzistencija – tai galimybių rinkinys, o pagrindinė galimybė žmogaus gyvenime, suteikianti visas kitas – mirties galimybė. Turėdamas griežtai apribotas erdvėlaikyje, žmogus suvokia savo, kaip atskiro elemento, buvimа jame.

Karl Jaspers, kurio nuolatinį intensyvų darbingumą skatino nepagydoma liga, pagal išsilavinimа buvo psichiatras, domėjosi psichoanalize bei jа kritikavo. Būtent todėl, prieš pradėdamas filosofinį egzistencijos nagrinėjimа, jis iš pradžių domėjosi žmogaus proto teikiamų galimybių ribotumu. Anot jo, neįmanomas absoliutus objektyvus visumos pažinimas, nes mаstantysis ssubjektas gali suvokta visumoje viskа, išskirus save patį – subjektа. Todėl ir būties problema yra neišsprendžiama. Jaspers teigė, kad žmogaus gyvenime yra tam tikras išankstinis determinizmas – pavyzdžiui, jis negali pasirinkti gimimo epochos, vietos, tėvų, bendro konteksto. Jaspers taip pat nagrinėjo transcendencijos reikšmę dieviškosios būtybės egzistavimo patvirtinimui.

Nobelio premijos laureatas Albert Camus buvo įsitikinęs, kad žmogus gyvena priešiškame, susvetimėjimа sukeliančiame pasaulyje, jo padėtis jame yra absurdiška. Savo kūriniais Camus bandė pabrėžti būtinumą priešintis absurdui, nepaisant to, kad šios pastangos gali aatrodyti beprasmės. Jo tėvynainis Jean Paul Sartre neigė „žmogiškosios prigimties“, „žmogiškojo silpnumo“ sаvoką. Anot jo, tik pats žmogus yra atsakingas už savo veiksmus bei pasirinkimus. Viena vertus, besаlygiškas visuomenės etinių normų priėmimas tėra atsakomybės už save vengimas ir paverčia individа beveidės masės dalimi. Kita vertus, būtent todėl žmogaus laisvė yra jo didžiausia našta, nes reikia nuolat ieškoti savęs įprasminimo. Besivadovaudamas Nietzche teiginiu „Dievas miręs“, jis pabrėždavo, kad tik žmogus gali suteikti savo gyvenimui prasmės.

Sartre’o žmonos Simonos de Boeauvoir požiūris buvo įdomus tuo, kad ji pritaikė egzistencializmа feminizmui. Neigdama „vyriškos“ ir „moteriškos“ prigimties skirtumus, ji teigė, kad reikia atsikratyti išankstinių nusistatymų, kuriuos diktuoja šios sаvokos. Moteris turi būti tokia pat laisva bei nepriklausoma kaip vyras ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne taikstytis su patriarchalinėmis visuomenės tendencijomis.

Egzistencializmo srovei priskiriami filosofai buvo skirtingų pažiūrų, dažnai nagrinėjo labai skirtingus žmogaus egzistencijos aspektus – tai, kas buvo įdomu ar aktualu jiems patiems atsižvelgiant į kultūrinį kontekstа (galima pastebėti, kad visi buvo europiečiai, vienaip ar kitaip išgyvenę pirmа bei antrа pasaulinį karą). Jų egzistencinis suvokimas buvo unikalus kiekvieno subjektyviam pasaulio matymui, tačiau nė vienas nepasiūlė konkretaus būties prasmės paaiрkinimo ar sprendimo. Palikdami šį klausimą spręsti kiekvienam individui atskirai, jie galutinai įtvirtino pagrindinius ssavo srovės principus.

Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzisencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia reikšmę prieš esmę. Egzistencija kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje.

Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Klaidinga būtų manyti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Jie pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu.

Žmonių egzistavimo tarpusavio problema yra labai svarbi egzistencializmo filosofijoje. Neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą su kokio vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus

Pagrindiniai egz principai suformuluoti haidegerio knygoje “Būtis ir laikas”, kurioje keliamas būties prasmės klausimas. Haidegeris remiasi fenomenologiniu metodu. Fenomenas – tai, kas yra pačiu savimi, reiškiasi tox kox yra. Žmogaus bėgimą nuo savęs gimdo baimė, dėl atsakomybės už savarankiškai pasirinktą nuostatą. Ši baimė verčia ieškoti prieglobsčio būklėje, kurią Haidegeris apibūdina beasmeniu įvardžiu “man”. Apie šiuolaikinį pasaulį ir žmogaus situaciją jis kalba vizijų vaizdais. Mūsų epochą vadina “pasaulio naktimi”, “skurdžiuoju laiku”, žemės sutemomis”. “Pasaulio nakties” bruožais jis laiko “dievų pabėgimą”, žemės niokojimą bei griovimą, žmonių sumasiškėjimą ir visutinybės teoriją.

Egzistencializmas: autentiškos ir neautentiškos egzistencijos problemos

Karlas Jaspersas

Žmogaus gyvenimas – dviplanis. ŽŽmogus kasdieniniame gyvenime yra paniręs į visuomenę. Visuomenėje žmogus vykdo jam skirtas roles (politikas, mokytojas, verslininkas). Visuomenei rūpi, kad žmogus kuo efektyviau atliktų jam pavestą funkciją. Visuomenė žmogų paverčia priemone. Individo unikalumas ištirpsta toje visuomenėje, žmogus nuasmeninamas, standartizuodamas. Klausimas: ar žmogui derėtų pabėgti iš visuomenės? ne, atsako Jaspersas. Visuomenė padeda žmogui fiziškai išsilaikyti, pratęsti savo giminę. Tikrojo autentiškumo reikia ieškoti pačiam savyje.

Kiekvienam iš mūsų reiktų peržengti kasdienybės pasaulį ir susimąstyti apie egzistencijos prasmę. ką reiškia egzistuoti? – tai išgyventi savo būvimą pasaulyje nuo pradžios iki pabaigos. Žmogaus gyvenimas balansuoja tarp buvimo ir nebūties. Šis supratimas gimdo kančią, baimę, virpulį. Šios būsenos yra egzistencinės būsenos. Tik pakliuvęs į kritines situacijas žmogus yra tarsi supurtomas. Žmogui atsiveria jo gyvenimo trapumas, pažeidžiamumas. Egzistencinis gyvenimas leidžia suvokti žmogui, kad jis nėra užprogramuotas, kad yra savistovus. O savistovumas pasireiškia tame, kad žmogus gali rinktis. Egzistencija – tai laisvė kurti save patį. laivė yra žmogaus egzistenciškai išgyvenama. Deja dideliai daugumai žmonių yra svetimi tokie laisvės išgyvenimai. Jie seka kolektyvo pavyzdžiu. Tai masės žmogus. Toks žmogus nepatirs savęs pasirinkimo džiaugsmo. Toks žmogus net

nenori laisvės, ji jam yra našta.

Masinis žmogus – priešybė asmenybei. Minios žmogus yra užbaigtas. Už minios žmogų pasirinkimą daro kiti.

Egzistencializmas

(XX a. vidurys)

Dramatizmas Žmogaus egzistencija vienatvės rate, neturėjimas objektyvių vertybių.

Sąmonės egzistencija materialaus (bedvasio) pasaulio apsuptyje. Sąmonės trapumo suvokimas. Gyvybės trapumas.

Santykis su aplinka Žmogus svetimas, priešiškas pasauliui, nes šis priešiškas, nepavaldus žmogui. Tik maištu, veikla galima įveikti beviltiškumą.

Kiti estetikos principai Filosofijos įtaka. Absurdo menas – tai menas, išreiškiantis absurdo patirtį. Meno kūrinio paskirtis – fiksuoti mechanišką, prasmės neturintį pasaulį. Svarbiausia problema – žmogaus egzistencija. Absurdo patirtis grąžina žmogų į gyvenimą, kupiną džiaugsmo akimirkų.

Masinės kultūros problemos. Mokslo ir technikos revoliucijos atspindys. Asmenybės ir visuomenės santykių problema.

Pasaulis iracionalus, nnepavaldus žmogaus protui.

Gyvenimas iškeliamas virš trumpalaikiškumo ir mirties.

Tikrovė suvokiama kaip suskilusi į dvi sritis: sąmonės ir daiktų.

Žmogus ir jo likimas nepavaldus nei istorinei, nei socialinei determinacijai.

Žmogus laisvas, egzistuoja savo pastangomis, kiekvienu momentu kuria save (veiksmo literatūra).

Žmogus sprendžia savo būties prasmę:

a) protestuodamas, b) priešindamasis, c) veiksmu, d) kūryba. Šis sprendimas išryškėja ribinėse situacijose (pvz., mirties akistatoje ar pan.).

Žmonių bendradarbiavimas neįmanomas, savitarpio supratimas dėl asmenybės atribojimo – negalimas.

Dalis egzistencialistų yra ateistinės pakraipos (A. Kamiu, Ž. P. Sartras), nepripažįsta transcendentinės būties; dalis egzistencialistų &– religinės krypties (G. Marselis, N. Berdiajevas), ieškantys išeities iš beviltiškos žmogaus būties – dieviškoje būtyje (transcendencijoje).

Stiliaus bruožai Filosofinio, mokslinio stiliaus elementai. Būdingi svarstymai. Sąlygiškumas. Daugiaprasmiškumas. Tragiškumas.

Ramus pasakojimo tonas. Dažnai atsisakoma visažinio pasakotojo pozicijos.

Žanrai Proza (romanai su dienoraščio tonacijomis, novelės, kronikos, dramos).

Atstovai Ž. PP. Sartras, A. Kamiu, M. de Unamūnas, S. de Bovuar; egzistencializmo bruožai A. de Sent-Egziuperi, H. Hesės kūryboje.