Erotika vakarų krikščioniškoje ir induistinėje kultūroje

Turinys

Turinys 1

Įvadas 2

Mėginimas susieti grožį su meile 3

Erotinis grožis ir nuogybės 4

Grožis ir meilė, kaipo dvasinis džiaugsmas 5

Viduramžiai 6

Apie seksualumą 6

Meilės technikos kultas 6

Moters meilės poreikis 8

Gundanti moteris – epochos dievybė 8

Seksualinė pedagogika 9

Absoliutizmo grožio idealas 9

Meilės, kūno grožio kultas literatūroje ir mene 10

Paleistuvystės rūbas 11

Galantiškumas 12

Kekšė soste 13

Orgijos 14

Induizmas 16

Apie kamos siekimą 16

Kamos išdėstymas 17

Išvados 18

Literatūros sarašas 19

Išnašos 20Įvadas

Vertybių, žinių mainai buvo būdingi tiek Vakarų krikščioniškai, tiek Indų kultūrai. Mūsų intelektualinis pasaulis būtų blankesnis, skurdesnis, jeigu jis remtųsi vien europine tradicija. Induistu idėjos, jų paslaptys susilaukia vis didesnio susidomėjimo Europoje, išgyvenusioje ne vieną dvasinę kultūros krizę. Jie skatina žmogų ieškoti darnesnės pasaulėžiūros. PPagaliau ir mūsų, lietuvių, kultūroje didėja dėmesys Rytams.

“Kamasūtra” – didaktinis kūrinys, analizuojantis juslinę išsilavinusio miestiečio ir kurtizanės patirtį, pagrįstą tradiciniu hinduizmo požiūriu į žmogaus veiklą, kurią reglamentuoja trys tikslai: dharma (laikyti) – žmogaus visuomeninės ir religinės pareigos, lemiančios jo elgesį, artha (esmė, nauda) – materialinių vertybių įgyjimas ir tinkamas jų panaudojimas ir pagaliau kama (meilė) – juslinio-emocinio prado sužadinimas ir tinkamas jo patenkinimas.

Kaip Taleiranas kartą pasakė: kas nepažinojo laikų prieš 1789 metus, tas apskritai nėra gyvenęs. Ir daugėlis jjam pritarė. Ši, Vakarų krikščioniškoji kulūra dar buvo vadinama rojumi. Viskas čia dailu ir miela, kartais net per daug. Toje epochoje nėra senatvės, nežinomas žodis “peržydėjo”. Viešpatauja gašlumas ir geisuliai, o visas gyvenimas – nepaliaujama geidulių ekstazė. Tačiau pagirių nelydi ššleikštus prablaivėjimas, bet ir vėl noras linksmintis. Čia egzistuoja tiktai “šiandien”. Nėra “rytoj”.

Apie meilės sampratą, kuri būtų gerokai panaši į mūsąją, atsiradimą, apie “meilės atradimą brandžiaisiais Viduramžiais” galima kalbėti tik XI a. pabaigoje.

Vienolynas ir rūmai – štai tos dvi socialinės vietos, kur brandžiaisiais Viduramžiais buvo atrasta meilė. Ši meilė rutuliojasi dviem kryptimis, ir taip bus per visą Europos istoriją.Mėginimas susieti grožį su meile

Ar grožis kartais nėra mūsų erotinių linkimų patenkinimas? Ar gamtoje būtybės ir vaizdai, o mene vaizdai ir pavidalai nėra gražiausi tie, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra susiję su mūsų seksualine prigimtimi? Taigi gal grožis yra ne mūsų dvasinės prigimties ir dvasinės meilės reikalas, o seksualinė būtinybė, kurios mes nedrįstame viešai prisipažinti?

Pirmiausia turime pasakyti, kad ssiejimas grožio su erotiniais jausmais nėra šių laikų padaras. Grožio sužadinta meilė yra amžinybės siekimas. Vieni tai patenkina gimdydami vaikus fiziškai, kiti – gimdydami dvasiškai, kol prieina amžinąjį grožį.

Erotinius-seksualinius linkimus susieti su grožiu yra mėginta net ir gyvulių pasauly. Rimčiau į grožio ir seksualinės prigimties santykius pažiūri ir nori duoti mokslinį charakterį Ch. Darwinas. Jam ir jo sekėjams rodosi, kad grožis augalų, gyvulių ir žmonių pasauly padeda seksualinei atrankai, kuri yra viena iš natūralių atrankos būdų apskritai. Augalų ggrožis pasireiškiąs žydėjimo, o ne kitu metu, nes tada jie laukia apvaisinimo. Žiedų grožis traukiąs ir masinąs subtiliuosius meilės tarpininkus – vabzdžius. Žmonių pasaulyje pastebimas toks reiškinys. Čia dėl socialinių aplinkybių, ypač tose civilizacijose, kuriose reliatyviai gana jaunos, gražios lyties pareigas eina moteris, o ne vyras. Bet šitas vaidmenų sukeitimas iš esmės dalyko nepakeičiąs – per grožį vykstanti seksualinė atranka: gražiausios moterys stipriau patraukiančios vyrus ir tokiu būdu palaikoma žmonių giminė.

Europiečių estetinės emocijos yra kupinos moters atsiminimų, todėl jie gamtoj iešką moters grožio apraiškų ir mėgsta idealų taisyklingumą bei simetriją.

Tie feminizuoti žmonės ypač vertiną banguotas kalnelių linijas, švelnias minkštas aušros spalvas, vandenų judrumą, lapų šlamėjimą. Dangaus begalinį malonumą, plačius dienos glostymus.

Peizažo meilės aiškinimas vien moteriškuoju erotiniu grožiu atrodo taip pat nepakankamas.Erotinis grožis ir nuogybės

Tai gal iš tikro bent žmogui grožis ir meilė yra tas pats dalykas?

Be abejonės, kai sakoma, kad įsimylimos dažniausiai gražios moterys, yra tiesos, bet ne viskas. Sakysim, moterims labiau patinka daugiau stiprūs vyrai, o ne tiek gražūs. Vyrų raumenų išsivystimas ir galingumas, jų kūno vikrumas moterims erotiškai turi daugiau reikšmės negu jų grožis. Vadinasi, jau pusei žmonijos darvinistų neva dėsnis nustoja galios, nes vyrų grožis moterims nėra erotinio patraukimo požymis.

Antra vertus, nereikia užmiržti, kkad ne vienos gražios moterys tėra mylimos. Labai didelė gražuolė greičiau apvilia negu vidutinė – ji tik iš pirmo įspūdžio sužavi, bet su antruoju susidomėjimas mažėja. Susižavėjimas kitos lyties asmens grožiu, pvz., moters grožiu, yra kas kita, o erotinis apsvaigimas ar malonumas – vėl kas kita. Vyrai, kurie žavisi gražiomis moterimis, erotiškai jas silpniau myli už tuos vyrus, mažiau vilioja moterų grožis. Kad negražios ir vidutinės moterys yra mylimos ir gal laimingesnės už gražuoles, tai daug kas pastebi.

Erotinė ,meilė gali egzistuoti be estetinio pasigėrėjimo ir be mylimosios moters formų beveik idealaus tobulumo, o ydos kartais laikomos maloniomis, taip pat mylimojo asmens kai kurios netobulybės nekenkia meilei.

Erotiškai mylima moteris nebūtinai turi būti gražuolė, o ne kiekviena gražuolė turi būti mylimiausia. O tai reiškia, kad estetinis gėrėjimas harmoningomis žmogaus kūno proporcijomis nėra tas pats, kaip ir seksualinio instinkto diktuojami malonumai. Be abejo, gali atsitikti, kad estetinis susidomėjimas moterimi gali būti erotinio jausmo gimimo priežastis. Gali taip pat atsitikti, kad abu jausmu gimsta ir gyvena drauge.

Jei grožis ir dažnai prisidėtų prie erotinio jausmo gimimo, tai vis dėlto nereikštų jų tapatumo. Jei žmogus būna gražiausias, t.y. labiausiai priartėja prie idealiojo savo lyties tipo tada, kai jis yra seksuališkai jautriausias ir ppajėgiausias, iš to dar negalima daryti išvados, kad fizinis grožis ir meilė yra greičiau sveikatos ir jaunystės padarinys. Taigi natūralus žmogiškas formų grožis nėra seksualinio instinkto padaras: jis eina greta to grožio, jaunystės bei sveikatos. Jei kas eina drauge, tas dar nėra priežastis.

Jei gražų žmogų greičiau pamilstame negu negražų, tai atrodo, kad grožis meilei gali būti viena iš palankių sąlygų. Bet panašių akstinų erotiniam jausmui atsirasti yra ir daugiau. Moterys labai gerai žino, kiek erotinei simpatijai sužadinti reiškia elegantiški rūbai, bet vyrai taip pat žino, kad meilei ne mažiau sveria moters širdies skaistumas ir tiesumas, o taip pat ir jos dvasinė kultūra. Nebūtinai gražus veidas bus mylimiausias, bet mylimiausias veidas visada bus maloniausias, bent malonesnis už tą, kuris būtų tik gražus. Taigi darosi aišku, kad žmogaus grožis ir meilė, o juo labiau seksualiniai linkimai nėra tos pat prigimties dalykai.

Erotiška ir etetiška yra du dalykai; norėti juos asimiliuoti bet kokia kaina reiškia save pasmerkti, nesuprasti vieno ir kito tikrosios prigimties. Todėl klysta tie, kurie teigia arba linkę teigti, kad žmonės gražūs yra literatūros ir meno kūriniai, kurie yra sukurti erotinėmis temomis. Yra daug meno kūrinių, kurie yra sukurti neerotinėmis temomis, o nepaisant to, jie gali būti meniški

ir estetiški. Net erotinių motyvų kūrinių malonumas gali būti estetinis ir neestetinis.

Yra ir gali būti erotinės prasmės grožėjimasis, gali būti erotinis grožis. Tiesa, tas grožis nėra visiškai grynas, o mišrus, bet vis dėl to jo estetiškos prasmės negalima ginčyti. Erotinės prasmės kontempliuojamas objektas težadina tik erotinę simpatiją, tik lengvą jausmą, jis dažniausiai būna estetinis, bet kai emocija pereina į fiziologinį geismą, kai nebetenkame psichinės pusiausvyros, tada negali būti kalbos apie pergyvenimo estetiškumą.

Erotinio grožio patiriame ir gyvenime, ir mene. KKas kita gyva moteris, ir vėl kas kita moteris, mene pavaizduota, nors ji ten būtų ir nevisai pridengta. Erotinis grožis gyvenime skiriasi nuo .tos pat rūšies grožio mene. Antra vertus, nuogybė nuogybei nelygi. Viena nuogybė gali tyčiom erzinti seksualinį gašlumą ir dėl to turi būti priskirta prie pornografinio arba seksualinio taikomojo meno, o kita nuogybė gali turėti tikslą iškelti tik žmogaus kūno linijų ir konturų įvairųjį grožį.

Meno erotiškumas, patikimas į seksualines nuogybes visai nereiškia jo estetiškumo. Nors mene yra iir gali būti erotinės prasmės grožis, bet erotiškumu meno grožio negalima pagrįsti. Atvirkščiai, stiprus erotiškumas, nesudvasintas, giliau neįprasmintas nuogumas dažnai yra priešingi tikrai estetinei kontempliacijai ir tikrai giliam meno grožiui.Grožis ir meilė, kaipo dvasinis džiaugsmas

Psichinė meilė yra bendras kūno ir ddvasios veiksmas. Kūniškasis instinktas gali būti patenkintas ir be meilės, bet be dvasios veikimo meilės nėra. Nematyti žmogiškoj meilėje dvasios dalyvavimo reiškia meilę degraduoti į grynąjį instinktą, kuris aklai valdo gyvulius, nepažystančius meilės.

Grožio emocija iš esmės skiriasi nuo jausmo ir interesų, susijusių su žmogaus seksualine prigimtimi, vis dėl to gali kilti klausimas: ar estetinė kontempliacija ir meilė nėra giminingos, jei meile vadinsime dvasinį džiaugsmą? Ir į šitą klausimą iš tikro negalėsime neigiamai atsakyti, jei meilę suprasime kaip dvasios aktą, nepriklausomą nuo erotinių linkimų.Viduramžiai

Apie seksualumą

Kalbant apie seksualumą, o jis iš esmės biologiškai sąlygotas, reikia pasakyti, kad jis istorijos būvyje mažai pasikeitė. Labai pasikeitė – o tai mentaliteto istorijos objektas – požiūris į seksualumą apskritai ir į jo relizavimo būdus bei aplinkybes, tt. y. į lytinio susijungimo ir glamonių formas. Tam tikros kultūros gyvenimo jausmą apibūdina tai, ar ji puoselėja tą daugiau negu seksualumą, kurį mes vadiname erotika. Krikščionybė padarė viską, kad to nebūtų, ir seksualumą susiejo tik su dauginimusi.

Kiekvienas fizinis susiėjimas pagal šv. Augustino mokslą, net kaip nurodyta, skirtas vaikų pradėjimui, buvo laikomas nuodeme, nes buvo susijęs su geidulingumu. Sutuoktinių lytiniai santykiai, jei jais nebuvo siekiama predėti palikuonis, buvo smerkiami kaip nuodėmė; nesantuokiniai santykiai irgi buvo smerkiami.

Net ir teisėtas susiėjimas tturėjo būti kuo vienodesnis: atgailos knygų autoriai nesmerkė tik vadinamuoju “misionieriaus” būdu atliekamo lytinio akto, visos kitos pozos buvo baudžiamos.

Kartais ir intelektualai išsakydavo savo požiūrį, kuris nebuvo paveiktas vyraujančios doktrinos, pavyzdžiui, gydytojai, kurie lytinį aktą rekomenduodavo kaip vaistą, nelaimingai įsimilėjus – tais laikais laikyta rimta liga, rekomenduodavo dažną lytinį santykiavimą keičiant partneres.Meilės technikos kultas

Nuo tų laikų, kai Europos kultūros tautose prabudo individuali lytinė meilė, per šimtmečius ji buvo vis labiau sudvasinama. Tačiau dar XVII a. primityviausiems žemųjų luomų žmonėms ji buvo tik brutaliai relizuojamas gamtos dėsnis. Net aukštuomenėse ir miestiečių sluoksniuose monogamija būdavo labai retas reiškinys. Meilė būdavo sudvasinama tik samonės lygmeniu, taėiau širdis to dar nesuprato.

Kilo anais laikais maloni ir patogi gyvenimo filosofija. Ji skelbė: kadangi gyvenimas yra tik trumpas kelias,tad reikia jį kuo linksmiau, su pasitenkinimu nukeliauti. Tam turime atstumti visas negandas, kurios gali sutrugdyti mėgautis gyvenimu. Iš šios būties programos yra kilusi tam tikra meilės filosofijos pažiūra, kuri realizuojama gali būti pavadinta meilės technikos kultu. Meilės geidulių formos anais laikais buvo ne tik arabeskos, kurios gražindamosi ir taurindamosi išsirutulioja į didžiai brangų meilės stebūklą. Meilės technikos kulto dėsnis tūrėjo dėlto tik viena paragrafą: “Daryk tai gerai” šis reikalavimas turėjo būti tinkamiausias to meto moto žžėrėte žėrėti kiekviename miegamajame; tiesą sakant, jis ir spinduliavo.

Meilė yra tik proga tenkinti geidulius. Ir to net nebuvo ketinama slėpti. Atvirkščia, apie tai būdavo kalbama atvirai. Biufonas rašo: “Meilės tik fizinė dalis yra gera”6.

Kur viešpatauja tikri geiduliai, meilė visada esti dovana. O dabar tik paskola. Meilės santykiai šiandiena esyi vien paskolos sutartis, bet joje nėra įrašytas joks įsipareigojimas, ir ji bet kurią valandą gali būti nutraukta.

Bevaikystė, kuri dar XVII a. būdavo suprantama kaip dangaus bausmė, dabar daugėliui yra didžaiausia malonė. XVIII a., šiaip ar taip, turėti daug vaikų buvo niekinamas daiktas.

Visuotinis lyčių dekadansas vis įmantriau ima tenkinti lytinius geidulius. Šis pokrypis nusakomas dviem apraiškos formomis: begėdišku, dažniausiai jokių gamtos dėsnių nepaisančiu ištvirkavimu, stumenčiu vis į naujų lytinio gašlavimo būdų paieškas, ir seksualine rezignacija, dar vadinama sentimentaliąja meile. Ir viena, ir kita yra žadinamoji priemonė atitinkamiems individams, kurie ieško ypatingų santykiavimo būdų, nes be jų nebegali patirti lytinio pasitenkinimo; natūralūs dirgikliai nebegelbsti.

Ištvirkavimas, ligi kurio stiprios asmenybės ir viešpataujančios klasės iškelia lytinių santykių pomėgį, tikrasis lytinis aktas liaujasi buvęs svarbiausioji lytinių santykių dalis ir ją pakeičia kur kas įmantresni užkandžiai, ima vyrauti sentimentalioji – impotentų meilė, o prispaustosios klasės erotinių santykių esmė nebe miegamuosiuose randama, bet išliejama jjausminguose laiškuose, kuriose lytinis aktas yra tik kaip jaudinamasis motyvas. Tai reiškia, kad viename poliuje stprėja aktyvumas, o kitame – pasyvumas.

Labai įdomiai lytinio gyvenimo ypatybes Senojo rėžimo laikais aprašo gausybė ano meto memuarų. Šis abejotinas dėl smulkmenų, bet apskritai patikimas šaltinis teigia, kad reguliarių lytinių santykių pradžia buvo nurodytas amžius, kai berniukas tampa “vyriškiu”, o mergaitė – “panele”, taip pat kokia yra normalių lytinių santykių amžiaus riba.Moters meilės poreikis

Kiekvieną meilužę nuolat ištinka geidulingumo ekstazė, itin neįveikiama, jei ji viena. Vyro, jaunikio, meilužio portretas jai žadina geidulingus vaizdus: jau patirtus arba trokštamus. Mėgstamiausias moters darbas – mintimis pasinerti į meilę, t. y. erotines svajas. Skaitydama galantišką romaną,- o ji skaito tik juos,- moteris jaudinasi dėl kiekvieno įvikio, susitapatina su kiekviena intymioje padėtyje atsidūrusia veikėja. Jos mintys nuolat krupsta į meilę, ir niekas taip neužvaldo jos dvasios kaip meilės peripetijos. Tos epochos moters gašlumo spartinamoji priežastis – erotiškai dirginanti mada. jos įtaka nebuvo laikina ir palietė ne tik vieną kitą individą, bet ir daugybę moterų, be to, ištisą šimtmetį. Tuometinės moterų mados neleido moteriai ištrūkti iš nuolatinės erotinio susijaudinimo būsenos.Gundanti moteris – epochos dievybė

Moters grožio atributų kultas yra svarbus įrodymas, kad omenyje tada buvo turimas moters amžius. Niekada garsiau

neskambėjo himnas erotinio moters grožio garbei kaip anuomet. Garbinamos krūtys, kurios Viduržemio jūros rasei visada buvo moters patrauklumo esmė. Tad neabejokime, ir tais laikais visose šalyse visomis formomis jos yra aukščiausiai iškeltos.

Krūtys yra mėgstamas brangus patiekalas. Ir niekas nežadina vyriškiui goslumo taip smarkiai ir gundomai kaip nuolatinės atakos žvilgsniais į gražias krūtis.

Bet ir moterys labiausiai geidžia vyriškių krūtimis. Tokiomis akimirkomis “spinduliuoja jos visu savo puikumu”.Seksualinė pedagogika

XVIII šimtmečio meilė yra amatas:”Daryk tai gerai!” Todėl visi turi būti iš anksto jjo išmokyti. Juolab jei vyriškis ir moteris stengiasi būti ne savo darbo aplamiai, o jo meistrai. Pirmą kartą seksualinė pedagogika suvešėjo tam tikros epochos idėjų dirvoje. Kiekvienas auklėjas “meilei”, ir visas pasaulis auklėja “meilei”.

Šimtai metodų ir būdų, kurios išmokti reikalauja “Daryk tai gerai!” – vienas kito suvedžiojamas, apgavimas yra tik apytikrės visuotinės sąvokos, kurios savo ruožtu susiskaldo į visokiausius metodų variantus: tarpusavio suvedžiojimą, geidulingą atsidavimą, geriauisias ištikimybės sulaužymo formas, meną susirasti meilužį arba meilužę ir jiems atsakyti. Kadangi ddabar tik tas tampa savo darbo meistru, kuris nuolat tų dalykų mokosi, todėl visą tai ilgą laiką daro ir jaunas, ir senas. Menas suvedžioti moterį esti mėgstamiausias vyriškio verslas; sumaniai ir grakščiai gausiomis dovanomis suvilioti yra opiausias moters pusantro šimtmečio ssenumo išmonės dalykas.

Mergaičių sekso pedagogika, buvo visiškai kitokia, bet siekti turėjo to paties galutinio tikslo. Intensyviausia sekso politika aprėpė smulkiosios ir vidurinės buržuazijos dukteris. Kadangi didžiausias šių sluoksnių motinos troškimas buvo gera dukters “karjera”, tai tūkstančių motynų lūpose, sušnekus apie savo dukteris, skambėdavo stereotipinės kalbos:”Mano duktė per gera kokiam amatininkui. Ji turi ištekėti už geresnio”.

Tikrasis meilės mokslas moteriai prasideda, dažniausiai nuo santuokos. Tada ir ima ji krimsti tikrus aukštuosius sekso mokslus. Viskas pateikiama sistemiškai, visos lytinio smaguriavimo išgalės ir, antra vertus, meistriškas gebėjimas kurti ko patrauklesnes padėtis. Šis auklėjamasis kursas prasideda jau pirmą santuokos dieną ir “dėstomas” kiekviena patogia proga.

Moters pažiūra kitą dieną taip pat yra ypatingas ir skanus kąsnis, vertintinas taip pat kaip ir kito sskausmas dėl dvasinio gašlavimo. XVIII a. kiekviena proga srūte pasruvusios ašaros būdavo dažniausiai niekas kitas tik aistrų dirgikliai.Absoliutizmo grožio idealas

Venera būdavo vadinama moeris, kurios krūtys – tai tarsi “dvi rinktinės malonumų cukraus galvos”, o jos šlaunys – “geidulngi palaimos pusrutuliai”. Galūnės – “švelniai myluojantys gebenės ūseliai”. Krūtys – ne gyvybės šaltiniai, o malonumų taurės. Taip pat sakoma apie įmantrias linijas, kurios yra šlaunų, klubų ir pusiaujo grožio idealas. Jos mėgstamos kaip patirties bei meistriškumo linijos. Pozityvu tai, kas nuo šiol aatmatama. Bjauriausi didvyrišku kūno sudėjimu – plačiais klubais, išsipūtusiu juosmeniu. Bjaurios dabar atrodo storos rankos ir šlaunys, kurios laimingąjį it geležinėmis replėmis surakina, kad apkabintas neištrūktų, kol neišleis paskutinio kvapo.

Renesanso laikais buvo tenkinami geiduliai, tad buvo karščiausiai trokštama atjaunėti. Absoliutizmo laikais ignoravo senėjimą ir stengėsi subtiliai pratęsti jaunystę, o juslių tenkinimą pakeitė geismais bei įvairove. Tad žmogus amžinai būdavo jaunas.

Gera linkinčiam dėdei, tikrinančiam, ar mažoji dukterėčia ne per ankštai susiveržusi korsetą, ranka nuslysta už liemenėlės. Pašaipi tetulė nori, kad simpatingas sūnėnas paieškotų jai utėlių, ir ji atsidengia išsyk gausų pernokusių grožybių lobyną. Tai visad būna pirmoji meilės pamoka, žaidimas vietoj išsipildymo. Jei kultūra sensta, individualus senėjimas darosi visuotinis. Todėl vaikystės kultas darosi visų pirma mirštančiojo absoliutizmo požymis. Pikantiškiausias to meto dalykas – nesubrendusiųjų tarpusavio meilė: berniuko ir mergiūkštės meilės scenos, nors jai dar toli ligi lytinės brandos slenksčio. Tai baigiamaisiais akordais skambanti epocha, kai buvo žavimasi Rubenso formomis.Meilės, kūno grožio kultas literatūroje ir mene

Šiais laikais graži moteris įgyja aukščiausią gėrybę, nes “dailus veidas atperka kvailą sėdynę”.

Nuosekli šių galantiškų gyvenimo pažiūrų išvada moteriai pripažysta tik erotikos pagundas kaip vienintelį apčiuopiamą turtą visur, kur tik tuo laiku būdavo kalbama apie moterį, pirmiausia ir svarbiausia, ko apie ją teiraujamasi, tai kkuo išsamesnio fizinio jos portreto. O jei ką nors apie jos psichiką norime išgirti, tai beveik vien tai sužinome, kokiu mastu šie bruožai sustiprina erotinę moters įtaką vyrams.

Kiekvienos moters nusakymas siekia perdėm erotinių jos išgalių laipsnio: kaip ir kokiomis ypatybėmis ji gali sužadinti vyriškiui geidulius ir gulti su juo į lovą.

Meilė – tai menas. Kadangi ji šiais laikais pirmiausia yra dvasios ištvirkavimas, tad visa sekso pedagogika pagaliau yra, niekas kitas kaip technikos kultas. Galutinis padarinys ir kartu Senojo rėžimo laimėjimasyra tai, kad meilės aktas, kadaisia vadinta “Daryk tai gerai”, per visas savo formas ir fazes galų gale iškyla kaip daugianaris meno kūrinys. Štai tada ir išeina į sceną meilė. Dabar aiškiai žinoma, kad ir kaip atliktas kuris nors aktas, ir randama jį atitinkanti situacija.

Gerbti moterį ir bendrauti su ja tik kaip su žmogumi anais laikais buvo ne kas kita, o niekinti jos pagundas. Madingas vyriškis žarsto vien nešvankybes mergindamas moterį. Žodžiais ir darbais su kiekviena moterimi. Šmaikšti nešvankybė, blokšta moteriai, esti geriausia rekomendacija jos akyse. Moteris vadinama žavinga ir turinti skonį, jei ištartą nešvankybę tą pačią akimirką supranta ir atremia. Grakštumas, tas kategoriškas Senojo rėžimo imperatyvas, ne tik užglaisto kiekvieną nešvankybę, bet ir pats yra to mmeto nešvankybė.

Koketavimas yra pasyvios veiklos forma. Todėl ji visose epochose specifiškas moters požymis ir veiksmingiausias medžiojamasis jo įnagis vyriškiui sugauti.

Senojo rėžimo laikais lyčių bendravimas buvo prisisunkęs flirto, meilė, kaip viską naikinanti aistra, iškeista i fliro smulkmę. Net lytinis aktas anais laikais buvo flirtas labiau nei kada nors anksčiau, nes tai buvo ne partnerių aukojimasis vienas kitam, o tik koketiškas žaidimas. Ir dar ne su vienu, o su ištisu pulku.

Fliro esmė visais laikais buvo ta pati. Jis išreiškiamas gana intymiomis glamonėmis, pikantiškomis slaptomis kūno pagundų parodomis ir meilės pašnekesiais, kai žodis tampa skatinamąja glamone.

Aiškiausiai ųsivaizduoti lytinius santykius visiuomenėje mums padeda ne tik intymūs šiuolaikinių donžuanų aprašymai, bet ir nesaikingiausias įvairių meilės glamonių vaizdavimas šių laikų dailės kūriniuose. Senojo rėžimo literatūroje ir mene meilė paverčiama vien flirtu.Paleistuvystės rūbas

Absoliutizmo laikais savaip buvo sprendžiama erotikos galvosūkis bei klasių skirtumai, kurie žmogaus drabužiais kaskart iš naujo pabrėžiami arba bent stengiamasi tai padaryti.

Prieš kritiką ir piktinimąsi dšl papročių pamynimo, kuriais visuomet būdavo puolami tie nelaimę žadantys drabužiai, moterys, aišku, jau tada turėjo svarų argumentą – faktų logiką. Faktų pamatas buvo teigimas, jog erotinės pagundos veikia vyriškių jausmus. Jas sužadinti galima ir natūraliai, ir tikrovės grotesku. Todėl moteris neatsisakė net tų šiurkščių

vyriškių “medžiojamųjų” priemonių, nepabūgo papročių gynėjų atakų ir aiškių įspūdžio neestetiškumo įrodymų. Moterų, kaip socialinio sluoksnio, estetika žino tik vieną sakinį ir vieną mastą: vyriškio akyse moteris labiausiai nori būti lytinio mėgavimosi įnagis ir todėl kridsti jam į aikį. Nepakeičiamas jos šūkis skelbia: “Aš rodau, aš demonstruoju. Aš rodau viską, jei esu įsitikinusi, jei tuo laiduojuosi stipriausią poveikį. Aš tik tada rodau mažiau, kai aplinkybės šiame kelyje žada tvirtesnį laidą”. Tolesnis skirsnis dar labiau patvirtina tą amžinąjį dėsnį.

Sūpynės. Jokia kkita proga nebuvo palankesnė už skraidymą ore sūpynėmis. Kaip tik tada madingomis tapo įvairių formų sūpynės. Jogs kitas sportas nebuvo taip mėgstamas. Šimtai to laiko paveikslų byloja apie tai. Jie rodo mums, kaip gražuolės, užsimiršusios ir nesukdamos sau galvos dėl kavalieriui atsiveriančių išdavikiškų reginių,mėgaujasi šio žaidimu. Išmintingesnės moterys ir pirmiausia gražuolės, nesibijančios, kas per tuos žaidimus gali iškilti į viešumą, reikšdavosi kaip karštos to reiškinio režisierės. Jos rūpindavosi judesių grakštumu,kad nė vienas veiksmas nebūtų sutrumpintas. Šitaip rasdavosi “laimingi sūpynių nutikimai”, kkuriais tada visi žavėdavosi ir neatsižavėdavo. Sūpynėse visada būna moteris, o vyriškis esti tik “žiūrovas” arba “aktorius” tik tiek, kiek jis gali padėti trokštamam atsitiktinumui rastis.

Meilė paskelbiama viešu spektakliu atviroje tribūnoje. Čia grotesku virsta epocha, kuri kiekvieną moterį verčia ssau ištari: “Aš esu kąsnelis visiems”.Galantiškumas

Galantiškumo prasmė yra ta, kad moteris, būdama gašlumo tenkinamasis įnagis, savo ruoštu kaip gašlus geidulingumas sėdo į sostą.

Galantijos laikais natūraliai ir būtinai iš pamatų buvo išjudinti net pačių juslių apraiškos būdai. Tai tūrėjo būti ir pradinė sąlyga, ir padarinys. Jėgos ekspansija esti gamtos ribojama santykiškai siaurais rėmais. Juslių veiklai būdingas jėgos demonstravimas išvirto į paprasčiausią žaidimą bei flirtą. Meilė tapo galantiškumu, nes žaidimas galėjo be galo trukti, kasdien įgauti naujų variantų. Žaismingos ir įmantrios pasidarė abipusio garbinimo formos. Įmantrumas yra ne tik įprastinis mėginimas kitaip tenkinti aistras, nes natūralumas pasidarė nebeįmanomas dėl praities ištvirkimio. O tikslas – paslaptis turinti dešimteriopai padidinti ribotas individo jėgas, kad jis ar ji galėtč patenkinti tiek meilužių, kiek išlaikyti lleidžia lėšos ir aplinkybės. Visa, kas psichiška, dvasiška ir meniška, yra tik dirgiklis.

Visa tai verčia keisti moralės nuostatas. Taip pat velniop siunčiama ištikimybė bei užkręčiamas nuobodulys. Nedorybė laiminama visuomenės. Tai nėra oficiali dorybė, tačiau jos paskirtis tarnauti aukščiausiam gyvenimo tikslui – “Mėgaukis!” šis tikslas ir teiginys reglamentuoja jo teisėtumą. Prostitutė, visuomenės akimis, nebėra vieša kloaka1, o kur kas labiau meilės menininkė. Neištikima vyrui ar draugui žmona arba draugė yra juo pikantiškesnė dėl kiekvieno naujo jos neištikimybės akto. Pasitenkinimas, kurį mmoteris išgyveno kiekvieną kartą glamonėjama vyriškio, juo stipresnis nuo minties, kad daugybė moterų yra tenkinusios jo geidulius, ir t.t.

Ir nejučia kvailiausi nenormalūs geiduliai galų gale virto visuotiniu galiojančiu dėsniu: vyras savo vergui perduoda viešpaties teises ir pats jam tarnauja kaip vergas. Mazochizmas2 buvo paskelbtas visuotiniu meilės dėsniu, tai yra valdovų absoliutizmo lytinių santykių moralė.

XVIII a. Buvo moters amžius visoje Europos kultūroje.Kekšė soste

Tačiau šioje epochoje, kaip ir kiekvienoje kitoje, meilė šio atžvilgiu tampa ypač svarbi tik suvokus, kiek ji yra ir ar yra priemonė pasiekti tikslui, t. Y. Paprasčiausias atsilyginamasis mokestis.

Absoliutizmo epochoje meilė yra paklausi mokamoji priemonė,jos kursas pats auksčiausias. “meile” susikraunamas turtas, įgyjama įtaka, teisės, padėtis, galimybė – žodžiu viskas. Gauti vietą, pareigas, apdovanojimų – lengviausia “meile”.

Epochoje, kurioje daugiausia moterų parsiduoda, tokie patys parsidavėliai, beje, esti ir vyrai. Todėl absoliutizmo epochoje, be metresių institucijos, egzistuoja kitas ir labai įprastas reiškinys – vyras, dėl materialinių paskatų sutinkantis su tokiu žmonos vaidmeniu. Daugybė vyrų buvo atlaidūs žmonų nesantuokiniams meilės ryšiams netik dėl abėjingumo ar patogumo, ne tik dėl įmantrumo, kadangi žmonos skleidžiamas prostitutės kvapas jaudino išvargintą jų geidulingumą, bet ir todėl, kad žmonos kūnas jiems buvo prekė, jos meilė – kapitalas, duodantistalas, duodantisanas nei koks kitas kapitalas.

Negalime nutylėti dar vieno būdingo epochos vyriškio tipo – vyro metreso. Moteris, ypač brandos metais, kai vien grožiu jau negalėdavo vyriškio sugundyti, taip pat pirkdavosi meilę. Daugeliui vyriškių šis gyvenimo šaltinis buvo labai pelningas, geresnės profesijos net neįsivaizduosi.

Paryžiūje, įvairiais duomenimis, viešnamių skaičius svyravo nuo 30 ligi 40 tūkstančių, o Londone apie 1780 m. jų būta ligi 50 tūkstančių, be metresių. Vien tik Londono Meribono parapijoje jų skaičius siekė13 tūkstančių. Iš jų 1700 buvo apgyvenusios ištisus namus. Berlyne XVIII a. Ketvirtyje buvo apie šimtą viešnamių.

Sumoteriškėjč vyrai. Rokoko meno kūriniuose nuogas vyriškis labai retas daigtas, nes moters pasitenkinimas vyru nepridera nuo fizinės išvaizdos. Vyriškio kūnas gali būti net negražus, bet tai jam net nekliudo atlikti privalomos funkcijos. Todėl jis apsidaręs ir tuo nusirengusią moterį veikia dar pikantiškiau. Fantazija ir geismas – tai vien vyriškio dalis. Todėl jis pasiverčia faunu3, satyru4 ir galų gale Priapu5, tai yra nuolatinio seksualinio goslumo įsikūnijimu. O moteri, atvirkščiai, lieka visuomenės rokoko ponia, net jei ji kaip Nmfa klausosi šio linksmo fauno piršimosi. Vadinasi, ir vyras atmetamas kaip bendrinė sąvoka. Jis yra tik išankstinių erotinių geidulių kamuolys.

Galų gale taip atsitiko, kad iš vyro tipo garuote išgaravo vyriškumas. Galutiniame raidos taške formaliai jis tapo moterišku vyru, iir feminizmas tapo svarbiausiu jo egzistencijos bruožu. Moteriškos tapo jo manieros ir bruožai. Moteriški jo poreikiai bei visas elgesys.Orgijos

Gašlūnų tada buvo devynios galybės, ir aukštuomenė juos gerbė kaip herojus; viešpataujančioms klasėms ne tik konkretaus žmogaus svetimavimas buvo gero tono ženklas, bet ir apskritai madinga kiekviena kraštutinė ištvirkimo apraiška.

Laiko atžvilgiu čia pirmauja Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII rūmai. Tačiau visuotinio ištvirkavimo pavyzdys na pats homoseksualių polinkių karalius, o pirmas valstybės didžiūnas kardinolas Rišeljė ir karalienė Marija Ona Astrė. Garsusis Rišeljė turėjo daugybę pačių nešvariausių ryšių, o karalienė iki garbingo amžiaus buvo lengvai pasiekiama palankiems galantiškiems valdovų rūmų vyriškiams.

Su Liudviko XIV asmeniu ne tik absoliutizmas, bet ir nuo jo neatsiejamas ištvirkimas suspindo visomis vaivorykštės spalvomis.

Vyrai paprastai kiekvienas tūrėdavo vieną ar net keletą meilužių iš aukštuomenės ponių, o daugumas tų ponių per keletą metų būdavo daugelio vyrų meilužės. Madingi buvo ir penkiagubi ar net šešiagubi ryšiai. Įprasta buvo, kad vienu metu svetimavo su motina ir dukterimi, o ponia – su tėvu ir sūnumi. Amžininkams epocha ypatinga buvo tuo, kad ne tik vyrai iš visos širdies asistuodavo ponioms.

Šios orgijos pradžia turi oficialią datą. Ji prasidėjo, kai valdžia tapo tikra galvažudžių gauja, ėmusi įsigalėti kaip tik nuo regendo paskyrimo.

Nuo tos dienos orgija tapo įprasta viešpataujančių klasių būsena, o dalyvavimas joje teikė šlovės ir tenkino savimeilę. Nuo šiol būdavo mylimasi tikra šio žodžio prasme viešai. Nežabotas ištvirkavimas pranooko visas ligi tol dar varžiusias ribas. O visos šitos neįsivaizduojamos maišaties centre visada stovėdavo Prancūzijos regentas. Vienintelis jo išleistas įstatymas skelbė: “Linksminkitės!” omenyje turėti patys vulgariausi būdai. Šiuo periodu pasileidimas atmeta gracingumą ir tampa gyvulišku santykiavimu. Viskas vyksta greitesniu tempu: rytą žmonės matosi pirmą kartą. Tos pačios dienos vakare jau prasideda ppalaidas lytinis gyvenimas.

Kai visi išseko nuo paleistuvystės – o atsitiko tai gana greitai,- tai šių orgijų vadovas Orleanietis sau ir savo draugams nusikamavusiųjų pageidavimu sugalvojo vardą – kankiniai. Pati prašmatniausia Prancūzijos visuomenė pirmiausia su pasididžiavimu pasisavino šį vardą.

Šitose nesuskaičiuojamose svetimautojų prieglaudose kasdien ir ištisus dešimtmečius būdavo švenčiamos beprotiškos ištvirkaujamosios orgijos. Pati rafinuočiausia erotinė fantazija kasdien ir kaskart vis išradingesnė. Labai daug ištvirkelių pasitenkinimą jausdavo tik dalyvaudami nusikalstamose orgijose. Mergaičių prievartavimas, kraujomaiša, pederastija, sodomija7 tikriausiai buvo patys paprasčiausi ddalykai. Iš lytinių iškrypimų nekalčiausias buvo aktyvusis ir pasyvusis flagelantizmas8 su visais siaubingais padariniais. Labiausiai paplitusiems ir pikantiškiausiems mėgavimosi būdams skirtinas malonus klajūno vaidmuo – slaptai stebėti, kaip meilužė, o kad ne kada ir žmona tenkina pačias laukiniškiauisias savo ir ddraugužio užgaidas. Tai labiauisai išplitusi pikantybė, ir daugelis ja išdidžiai puikuojasi.

Visuotinio, ypač didžiųjų miestų, ištvirkimo rodiklis – bulvariniai papročiai. Tada bulvaruose prostitucija klestėjo kur kas plačiau nei dabar.Induizmas

Garsus senovės indų veikalas apie meilę – “Kamasūtra” buvo sukurtas III – IV a. Jo autoriumi laikomas Vatsjajana Malanga. Manoma, jog tai buvo vienas iš brahmanų, asketų išminčių gyvenusių Vakarų Indijoje.

“Kamasūtra” – didaktinis kūrinys, analizuojantis juslinę išsilavinusio miestiečio ir kurtizanės patirtį, pagrįstą tradiciniu hinduizmo požiūriu į žmogaus veiklą, kurią reglamentuoja trys tikslai: dharma (laikyti) – žmogaus visuomeninės ir religinės pareigos, lemiančios jo elgesį, artha (esmė, nauda) – materialinių vertybių įgyjimas ir tinkamas jų panaudojimas ir pagaliau kama (meilė) – juslinio-emocinio prado sužadinimas ir tinkamas jo patenkinimas. Taigi hedonistinis “Kamasūtros” mokslas yra gglaudžiai susijęs su etiniu ir pragmatiniu žmogaus veiklos aspektu. Kaip ir kitiems senovės indų mokslo veikalams, “Kamasūtrai” būdinga nepaprastai skrupulinga terminologija, polinkis kruopščiai įvardyti ir sistemiškai aprašyti nagrinėjamą objektą.Apie kamos siekimą

Kama – tai mėgavimasis konkrečiaias dalykais per penkias jusles – klausą, lytėjimą, regą, skonį ir uoslę – bei proto ir savasties sąveika. Juslių ir konkrečių objektų sąlytyje gimstantis malonumas yra vadinamas kama. Kamos derėtų mokytis iš “Kamasūtros” ar ją pažinusių miestiečių.

Kama yra skirta kurtizanėms9.

Tačiau kamai, kurią visur iinstinktyviai praktikuoja netgi gyvūnai, nebūtinas joks tekstas.

Vyrų ir moterų sueitis yra jų pačių valioje, todėl svarbu pažinti sueities būdus, o tai ir randame Vatsajajanos “Kamasūtroje”.

Kam teršia žmogų, sukelia ligas, suveda su nedorais, prastų užsiėmimų, nešvarių įpročių žmonėmis, ir atima iš žmogaus ateitį. Kama gimdo aplaidumą ir tingumą, kol galop žmogus praranda visų pagarbą ir netgi pats ima save niekinti. Žinoma daug pavyzdžių iš praeities, kai aistra atnešdavo žmonėms pragaištį.

Malonumai, kaip ir maistas, yra natūralus kūno poreikis. O kamos šaknys – dharma ir artha. Todėl svarbu pažinti kamos meną ir būti apdairiam. Juk niekas nepaliauja maisto ruošti vien todėl, jog esti elgetos, kuriems teks duoti, ar sėti grūdus, žinant, kad atžalas sunaikins stirnos.Kamos išdėstymas

Šalia “Kamasūtros” ir papildančių menų bei mokslų, vyrui derėtų pažinti dharmą bei arthą. Merginos prieš vedybas turėtų kartu su kitais menais studijuoti ir “Kamasūtrą”. O po to vyrui padedant tęsti mokslus.

Vatsjajana mano, kad moterys iš prigimties pažįsta kamos meną. Tai nėra kažkas išskirtina; dažnai matome, kad nors daugėlis naudoja įvairius mokslus, mokslų taisykles bei dėsnius išmanančių tėra vienetai.

Taip pat esama moterų, valdovų ar jų patarėjų dukterų, kurtizanių, kurios iš patirties moka šio meno.

Todėl moterims patartina mokytis kamos meno ar bent iiš dalies jį pažinti su patikimais žmonėmis.

Tegi mergina slapčia mokosi šešiasdešimt keturių menų ir jų panaudojimo.

Jos mokytojais galėtų būti: jau ištekėjusi vienmetė auklės duktė, visiškai patikima ištekėjusi draugė, bendraamžė motinos sesuo, senmergė tarnaitė, šeimoje gyvenanti vienuolė ar visada patikima vyresnioji sesuo – visos jos gali patarti.

Gero būdo, graži ir kitomis savybėmis apdovanoja kurtizanė, žinodama šiuos menus, pasiekia visuomenės pripažinimo ir tampa ganika.

Tokios moters geidžia net karaliai, ją vertina išminčiai, ir, būdama visuotinai pripažinta, ji mėgaujasi visų pagarba.

Valdovo ar jo patarėjo duktė, įvaldžiūsi šiuos menus, sulaukia vyro palankumo, nesvarbu, kiek tūkstančių žmonių jis turėtų šalia.

Taip išprususi moteris nepražūna netekusi vyro, nelaimės atveju ar patekusi į svetimus kraštus.

Taipogo ir iškalbus vyras, susipažinęs su šiais menais, nesunkiai užkariauja moterų širdis, kad ir koks svetimas pradžioje joms būtų.Išvados

Šio referato tema yra: Erotika Vakarų krikščioniškoje ir Induistinėje civilizacijose. Šiame darbe yra aprašomas Viduramžių žmogaus požiūris į erotiką, gašlybes, ištvirkimus, jo meilės samprata, Viduramžių prostitucija, pederastija. Taipogi čia yra rašoma ir apie “Kamasūtros” sukurimą, kaip ji atsirado ir kaip ji yra naudojama ir neatsiejama nuo Indų kultūros. Čia yra daug įvairių faktų ir įdomybių.

Šio darbo uždavinys yra supažindyti su šiom dviem kultūromis, ir manau šiame darbe tai ppavyko padaryti.Literatūros sarašas

1. Andrijauskas A. Estetikos istorija ANTOLOGIJA Id. senovės rytai/antika. Vilnius, Pradai, 1999m.

2. Dinzelbacher P. Europos mentaliteto istorija. Vilnius, Aidai, 1998m.

3. Fuksas E. Papročių istorija galantiškasis amžius. Vilnius, Mintis, 1997m.

4. Grinius J. Grožis ir menas. Vilnius, Mintis, 2002m.