Etika ir socialinė atsakomybė

ĮVADAS

Šio referato tema yra etika ir socialinė atsakomybė. Nagrinėjamas klausimas yra aktualus šiuolaikinėje visuomenėje,taip pat ir verslo pasaulyje, kur dažnai nepaisomos paprasčiausios moralinės normos, neatsakoma už savo poelgius ir veiksmus.

Etika-žmonių dorovinių normų sistema, jų pareigos visuomenei, šeimai, vienas kitam. Autoriai, kalbėdami apie moralę (dvasines vertybes, vidinę kultūrą, atsakomybę), pamini ir etiketo dalykus bei socialinę atsakomybę.

Pažinti profesinės (šiuo atveju – verslo) etikos ir socialinės atsakomybės pagrindus ypač svarbu tiems, kuriems bendravimas su žmonėmis yra darbo veiklos pagrindas, tai būtent vverslininkams, valstybės politikams ir tarnautojams. Visi tie, kurie save laiko verslininkais, turi mokėti vadovauti žmonėms, savo elgesiu pelnyti pagarbą, padaryti gerą įspūdį, rasti geriausią išeitį iš konfliktinių situacijų, atsakyti už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką.

Galima teigti, kad verslo etika – verslo žmogaus reikmėms adaptuoti duomenys apie pagrindines etikos sąvokas, dėsningumus, kolektyvinių santykių formavimą, dorovines vertybės, poveikį visuomenei ir darbo stiliaus moralinius reikalavimus.

Apibendrintai galima būtų teigti, jog moralės įgyvendinimas yra etiškas elgesys. etika ir socialinė aatsakomybė, tai tarsi sėkmingo vadovavimo slaptažodis, kurį privalu žinoti, norint išlaikyti savo reputaciją, išvengti susikirtimo su bendradarbiais, konkurentais ar su įstatymu.

Šiame darbe apibūdinama etikos teorija, aprašoma verslo etikos būklė Lietuvoje verslo ir valstybės tarnautojų sferoje, etikos kodeksai bei kiti nnaudingi patarimai bei taisyklės, kaip verslininkas turėtų elgtis su savo darbuotojais, partneriais bei konkurentais. Referato tikslas – atskleisti, jog etika bei socialinė atsakomybė egzistuoja ir yra būtina versle, valdymo įstaigose, bei kasdieniniame gyvenime.

ETIKETAS IR KASDIENINIS ELGESYS ORGANIZACIJOJE

Žmonių bendravimas reikalauja laikytis tam tikrų elgesio normų. Kitaip tariant, individo bendravimas visuomenėje turi tam tikrą normtyvumo pobūdį, tai yra, jis privalo laikytis normų sistemos, etiketo.

Etiketas (pranc. etiquette- nustatyta formali ceremonijų tvarka) tai kurios nors visuomenės ar jos dalies (socialinės grupės) tinkamo elgesio ir laikysenos normos, žmonių priimtos tarpusavio bendravimo mandagumo taisyklės ir formos. Etiketas neretai įvardijamas kaip žmonijos istorijoje susiklostęs kultūros elementas, tam tikras formalus ritualizuotas elgesys, kartais reguliuojamas griežtai nustatytos tvarkos (ypač tai būdinga diplomatiniam, “rūmų”, „aukštuomenės“, tam tikros profesinės vveiklos konkrečių funkcijų, o taip pat – įvairaus lygio priėmimų, susitikimų metu). Etiketas įgalina išskirti žmones, su kuriais bendraujame, parodyti jų reikšmingumą, pademonstruoti savo požiūrį į juos – pagalbą ir mandagumą. Taigi etiketo paskirtis dvejopa: funkcinė ir dorovinė.

Taigi etiketas yra empyriškai matomos – išorinės – žmonių elgesio formos. Joms skleistis sąlygas sudaro moralinės vertybės. Etiketo normose suformuluota viena iš svarbių etinių vertybių – besąlygiškos pagarbos, palankumo kitam individui imperatyvas bei jo išraiška. Dar I. Kantas pastebėjo, kad gražus elgesys sstimuliuoja dorovinius jausmus bei mintis. Per išorybę provokuojamos ir vidinės moralinės nuostatos. Anglų filosofas Frencis Beiconas (1561 – 1626) teigė, kad etiketas – tai turtas, kuriuo reikia mokytis naudotis: jis padeda pasiekti tikslą, sukurti gerą įvaizdį ir patraukti savo pusėn.Etiketo taisyklės palengvina bet kokios organizacijos veiklą, nepriklausomai nuo jos dydžio ir veiklos pobūdžio, ar tai namų ūkis, ar maža įstaigėlė, ar tarptautinė korporacija. Kaip kelio ženklai ir eismo taisyklės, taip įstaigoje puoselėjamos elgesio normos saugo firmos reputaciją, o jos tarnautojus nuo konfliktų ir įžeidinėjimų. Nors visur įprasta mandagiai elgtis, verslo pasaulyje gero elgesio sąvoką formuoja kiekvienos kompanijos stilius ir tradicijos. Gerai, jei pasiseks dirbti kompanijoje, kuri turi surašytas elgesio taisykles. Priešingu atveju stebėkite kitur. Akivaizdu, kad kitų pasitikėjimą galima pelnyti tik garbingai elgiantis su kitais žmonėmis. Kad ir koks protingas būtų darbuotojas, be kolegų paramos jis negalės gerai atlikti savo pareigų. Dirigentas gali diriguoti tik tuomet, jei orkestras jam paklūsta. Visų lygių kompanijos darbuotojai privalo būti padorūs. Elementarų sąžiningumą ir pagarbą turi rodyti abi pusės: ir darbdavys, ir darbuotojai.

ETIKETO PRASMĖ

Mokėti kultūringai elgtis – ypatingas menas. Jis didina pasitikėjimą, padeda bendrauti, visur atveria duris. Kultūringas elgesys sukuria gerą savijautą, palankius žmonių tarpusavio santykius. Ir priešingai. Nemokėdami tinkamai elgtis visuomet jaučiamės suvaržyti, nne laisvi, dažnai išsišokstame. Blogiausia, kad tokį mūsų elgesį visi pastebi. Juk neįmanoma nuo žmonių akių nuslėpti savo nekultūringumą. Jis visur išnyra. Kita vertus, elgesio kultūra nėra ir visai lengvas dalykas. Reikia daug pastangų ir laiko norint ją įvaldyti.

Elgesio kultūrą sudaro trys pagrindiniai kodai: išsiauklėjimas, mandagumas ir etiketas. Be išsiauklėjimo nėra mandagumo, o be mandagumo neįmanomas ir etiketas. Kitaip tariant, jeigu nori būti kultūringas turi turėti visus šiuos kodus.

Nepaisant įvairių pasaulio tautų etiketo skirtumų ir savitumų, visus juos sieja trys bendri principai: pagarbumas, santūrumas ir estetiškumas.

PAGARBUMAS. Etiketas pirmiausia remiasi žmogaus vertės ir jo reikšmingumo pripažinimu. Visos etiketo taisyklės, nesvarbu kokia forma išreikštos, liudija apie pagarbą ir palankumą kitam žmogui. Todėl išorinės etiketo formos nėra neturiningos. Jos giliai įprasmintos. Etiketo ,,kultūrinė paskirtis yra normatyvinė – juo nustatoma, kaip žmonės tarpusavyje turi bendrauti, kad vienas kito nesudaiktintų, kad išsaugotų tą reikšmingumą, kurį jie yra pasiekę, nusipelnę arba kuris jiems kaip nors kitaip priklauso“.

SANTŪRUMAS.Etiketas, išreikšdamas pagarbą ir palankumą kitiems žmonėms, suponuoja ir asmens tam tikrą santykį su savimi. Etiketas reikalauja kitus gerbti labiau negu save patį.

Bendraudamas su kitais žmonėmis kiekvienas turi laikytis santūriai, save kontruoliuoti, susitvardyti. Santūrumas neįmanomas be savianalizės, savo elgesio korekcijos. Santūrumas pirmiausia pasireiškia saiko pajautimu, taktiškumu ir kuklumu.

ESTETIŠKUMAS. EEtiketas grindžiamas ne tik gėriu, bet ir grožiu. Jis tiesiog susijęs su estetiškumu. Tas ryšys dvejopas. Pirma, doras elgesys yra ne tik pasigerėjimo, bet ir pasigrožėjimo objektas. Ir priešingai, nevalyvumas, šiurkštumas, chamizmas sukelia pasišlykštėjimą. Todėl neatsitiktinai sakoma: taip elgtis negražu. Vadinasi, nedoras ir nekultūringas elgesys tampa estetinio vertinimo objektu. Antra, etiketas aprėpia ir normina daugelį elgsenos bei laikysenos formų, kurios neturi tiesioginio ryšio su dorove. Daugelis kitų etiketo formų taip pat priklauso estetiniam skoniui.

VERSLO ETIKOS BŪKLĖ LIETUVOJE

Lietuva jau žengia pirmuosius žingsnius į rinkos ekonomikos sistemą ir privalo suformuoti civilizuotos šalies įvaizdį. Ne visi Lietuvos verslininkai reikiamą dėmesį skiria verslo etikai, yra netgi manoma, jog visi verslo santykiai turi plėtotis spontaniškai ir jokios metodikos negali būti taikomos, nes Lietuva – specifinė šalis. Žengdami į Europą, į laisvą rinkos ekonomikos sistemą verslo žmonės pivalės būti panašūs į užsienio kolegas verslininkus, nes kitaip negalimi bus jokie sandėriai ir t.t Juk netgi ekonomiškai išsivysčiusios šalys gana daug dėmesio skiria etikai, nes tai – sėkmingo vadovavimo slaptažodis, tik taip galima įsilieti į padorių verslininkų bendriją.

Verslo Etiką reikia suvokti kaip bendrosios etikos dalį, turinčią vieningus moralės principus, bet skirtingą tam tikrais specifiniais aspektais. Lietuvoje kol kas verslo etikos supratimas ir dėstymas yra gana ribotas, ką

galima aiškinti maža šalies patirtimi rinkos pasaulyje. Lietuvoje leidžiama versta literatūra labiau orientuota į etiketą, visiškai nepaisant ir neįvardijant bendro konteksto. Todėl Lietuvos verslininkams etikos samprata dažniausia apsiriboja etiketo išmanymu, neapimant etikos visumos, individo teisių bei atsakomybės, verslo pasaulio santykio su aplinka. Pedantiškas etiketo laikymasis , atskirų “girdėtų” taisyklių taikymas, bandymas save pristatyti koncentruotam lygmeniui, nejaučiant bendro verslo rinkos etikos pulso, yra juokingas ir beprasmis.

Užsienio šalių verslo moralė Lietuvai negali būti vienintelis pavizdys, nes kiekvienije šalyje ji formavosi esant ttam tikroms specifinėms sąlygoms. Tačiau visai nereiktų nuvertinti kitų šalių verslo etikos patirties. Nes iš jų verslo etikos programų galėtume paimti ir pabandyti pritaikyti Lietuvoje tai, kas mums yra artima ir neprieštarauja šalies tradicijoms ir papročiams.

VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ ETOSAS

Vertybių problemos teoriniai ir praktiniai aspektai dažnai tampa Lietuvos tyrinėtojų dėmesio centru. Lietuvoje sociologai gilinasi į atskirų visuomenės grupių (jaunimo, tautinių mažumų ir kt.), profesijos atstovų (politinis, ekonominis elitas ir kt.) puoselėjamas vertybes jas tirdami įvairiais aspektais.

Valstybės tarnautojai bet kokioje valstybėje yra ssvarbi valstybės valdymo grandies dalis. Jų svarbą nulemia ypatinga valstybės tarnautojų kaip tarpininkų tarp politikų ir visuomenės padėtis, jų atliekamos funkcijos, įgyvendinant politikų suformuluotą politiką kiekvienu konkrečiu atveju, bei valstybės tarnautojų gausa.

Lietuvoje kaip ir daugelyje Rytų bei Vidurio Europos šalių, vvalstybės tarnyba palyginus su Vakarų demokratinių valstybių valstybės tarnybomis stokoja istorinių tradicijų, pasišventimo tarnauti visuomenės gerovei ir kt. Daugelyje vakarų demokratinių valstybių nauja aplinka skatina keisti ir tobulinti valstybės tarnybą, bandant perimti geriausias privataus verslo praktikas ir vadybos teorijų paradigmas.

Lietuvoje galima pastebėti gana skirtingus netgi kontraversiškus valstybės tarnautojų veiklos aspektus. Iš vienos pusės, nepriklausomai nuo orientacijos į Euroatlantines struktūras ir bandymų perimti geriausią demokratinių valstybių sukauptą patyrimą, vis dar susiduriama su senuoju sovietiniu mentalitetu. Valdininkai bendraudami su piliečiais neadekvačiai suvokia savo misiją ir pareigas, užuot tarnavę visuomenei jie bando sureikšminti savo asmenybę ir užimamą padėtį, iškeldami save į galios pozicijas ir savo funkcijas suvesdami į daiktų ar žmonių valdymą.

2001/2002m. Lietuvoje pirmą kartą buvo vykdytas su valdžios pareigūnų etika susijęs, JAV aambasados finansuotas projektas “Valdžios etikos mokymas”. Pagrindinis projekto tikslas buvo padidinti visuomenės pasitikėjimą valdžios institucijomis per Lietuvos valdžios atstovų mokymą valdžios etikos klausimais. Projektą vykdė KTU Panevėžio vadybos mokymo centras.

Projekto metu buvo atlikta anketinė apklausa, kurios pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti tyrimo dalyvių nuomones bendrosios bei valstybės tarnautojų profesinės etikos klausimais, palyginti projekte dalyvavusių ir kitų atsakovų nuomones. Prieš pradedant tyrimą suformuluotos dvi hipotezės, 1) Lietuvos viešojo administravimo sistemoje pasigendama etikos vertybių, kurios akcentuojamos Europos Sąjungoje; 2) Lietuvoje egzistuoja valstybės tarnautojų pprofesinės etikos tobulinimo poreikis.

Respondentų nuomonė apie bendrą etikos lygį Lietuvoje buvo gana vienareikšmiška: 58proc. ją įvertino kaip patenkinamą, 36proc. kaip žemą, kitų (6proc.) nuomone tas lygis yra arba aukštas, arba labai žemas. Didesnio nuomonių skirtumo respondentų atsakymuose nepastebėta.

Tyrimo dalyvių nuomonė vertinant bendro etikos lygio pokyčius šalyje per paskutinius dešimt metų pasiskirstė taip: 42proc. buvo įsitikinę, kad etikos lygis nusmuko, 22proc. pastebėjo jį pakilus ir 35proc. teigė, kad lygis liko toks pats, kt. neturėjo savo pozicijos

Respondentai nepriklausomai nuo užimamos padėties išskyrė dvi pagrindines šalies etikos nuosmukio priežastis: menką gyventojų pilietiškumo jausmą ir visuomenės nepasiruošimą priimti demokratijos iššūkius. Nurodant trečią priežastį žmonių nuomonė kiek skyrėsi: projekto dalyviai ir valdžios atstovai nurodė perėjimą prie rinkos ekonomikos/kapitalizmo, verslo atstovai akcentavo dar tebeegzistuojantį sovietinį mąstymą. Respondentai bendro etikos nuosmukio priežasčių buvo linkę ieškoti šalies viduje, neversdami visos kaltės vakarų masinei kultūrai ar globalizacijos poveikiui (1 lentelė).

1 lentelė. Pagrindinės etikos nuosmukio Lietuvoje priežastys (procentai ir vieta)

Priežastys Projekto dalyviai Valdžios institucijų atstovai Verslo atstovai

Nepakankamas etikos priežiūros institucijų tinklas 15 (6) 12 (7) 12 (6)

Globalizacijos įtakoje pasaulyje vykstanti vertybių kaita 13 (8) 15 (6) 9 (9)

Neigiama Vakarų masinės kultūros įtaka 18 (5) 15 (5) 18 (4)

Menkas gyventojų pilietiškumo jausmas 47 (1) 30 (2) 24 (2)

Per daug išsiplėtusios žmogaus laisvės 6 (9) 5 (9) 10 (8)

Visuomenės nepasiruošimas priimti demokratijos iššūkius 39 (2) 31 (1) 21 (3)

Istorinis- politinis šalies ppaveldas 15 (7) 9 (8) 15 (5)

Sovietinio mąstymo reliktai 25 (4) 15 (4) 25 (1)

Perėjimas prie rinkos ekonomikos/kapitalizmo 25 (3) 17 (3) 11 (7)

Respondentų atsakymai rodo, kad mūsų visuomenėje nėra gerai suprantami demokratijos iššūkiai, būgštavimai dėl rinkos ekonomikos liudija klaidingai susiformavusį mąstymo apie ekonominę sistemą, kuri gali teigiamai įtakoti žmonių gyvenimą, stereotipą. Sovietinio mąstymo reliktai vertinant kapitalizmą kaip priešišką sistemą, vis dar gajūs žmonių sąmonėje, menkai suvokiama laisvosios rinkos įtaka etikai Lietuvoje.

Atliktas tyrimas labai fragmentiškai leido pažvelgti į Lietuvos valstybės tarnautojų etosą. Tyrimas patvirtino abi hipotezes: Lietuvos pasigendama etikos vertybių, kurios akcentuojamos Europos Sąjungoje; Lietuvoje egzistuoja profesinės etikos tobulinimo poreikis. Apibendrinus rezultatus galima teigti, kad šiuo metu egzistuojantis etosas nėra patenkinamas nei platesnės visuomenės, nei pačių valstybės tarnautojų akimis. Būtinos priemonės (elgesio kodeksai, etinis švietimas ir kt.), padėsiančios sukurti aukštesnę administravimo kultūrą šalies mastu.

VERSLININKO ETIKA. ETIKOS KODEKSAI

Verslo etika – tai etikos sritis, besiremianti moralės principų ir verslo pasaulyje veikiančių standartų visuma, atsirandanti sąveikaujant verslui ir etikai. Tai etikos kodeksų kūrimas verslo organizacijose, įmonėse ir bendrovėse, visuomenės priimtų etiketo taisyklių taikymas, moralinio švietimo ir pilietiškumo ugdymo gerinimas, machinacijų versle atskleidimas ir viešas paskelbimas, vartotojų interesų gynėjų, „žaliųjų“ ir kitų organizacijų veiklos aktyvinimas prieš aplinkos teršimą, nesaugius produktus ir kt.

Verslininkų etikos kodeksai adresuojami: profesijos nariams, jų klientams ar paslaugų pirkėjams bei iinstitucijoms, turinčioms reikalų su ta profesija ar organizacija.

Etikos kodekso misija – tarpininkauti formaliuose santykiuose tarp visuomenės ir atskiros profesijos ar organizacijos atstovų, nustatyti profesijos ar organizacijos narių tarpusavio santykius.

Profesinio etikos kodekso reikšmė:

1. Pirmiausia etikos kodeksai nustato dorovės ribas ir įpareigoja jų lakytis. Tai ypač svarbu tokioms profesijoms, kurioms palankio sąlygos savavaliavimui (politiko, verslininko.).

2. Etikos kodeksai suteikia visuomenei pasitikėjimo. Žinodama. Kad pareigūnas sąžiningai atlieka savo pareigą, jausis stabiliai.

Šiandieniniams vadovams yra keliamas svarbus reikalavimas – mokėjimas bendrauti ir dirbti su pavaldiniais. Tik jo dėka galima tikėtis efektyvios žmonių veiklos. Priešingu atveju, niekam tikęs vadovo ir pavaldinių bendravimas dažniausiai veda prie įstaigos krizės. Nes žema bendravimo kultūra – tai nuolatiniai nesusipratimai, stresai, konfliktai. O šios „kultūros“ neišvengiami padariniai – pačių žmonių nervai, tarpusavio priešiškumas, nesantarvė, slogi atmosfera darbe. Vadovas ir pavaldinys bendraudami ne tik keičiasi informacija, bet ir tiesiogiai ar netiesiogiai vieni kitiems daro įtaką, perima socialinį patyrimą, interiorizuoja dvasines bei dorovines vertybes. Ir būtent dėl šių priežasčių vadovo bendravimo kultūra turi būti pasiekusi aukščiausią lygį ir vis tobulinama.

Kalbos etika. Dėl nevykusiai reiškiamų minčių versle prarandama daugiau laiko ir pinigų nei dėl bet kurios kitos priežasties. Kasmet milijardai dolerių iššvaistomi neveiksmingai reklamai. Milijardai žmogaus darbo valandų pralekia vykdant neteisingas ar nereikalingas užduotis.

Bendravimas versle turi būti tikslus, išsamus ir absoliučiai suprantamas. I rašytiniai , ir žodiniai pranešimai, ypač darbiniai nurodymai, turi būti dalykiški. Ilgi, nuobodūs, įmantrūs, profesinio žargono persunkti žargonai yra beverčiai.

Dažnai tenka pastebėti, jog daugelis verslininkų nejaučia būtinybės rūpintis savo kalba. Kalba ne tik atspindi žmogaus vidinę kultūrą, jo padėtį visuomenėje, bet ir daro poveikį žmonėms. Nuo vadovo mokėjimo naudotis žodžio galia – aiškiai ir darniai dėstyti mintis, mokėti įtikinti, patraukti paskui save – priklauso jo autoritetas, kuris lemia didesnį poveikio eefektyvumą.

Kontrolės etika. Ten kur darbas gerai organizuotas nereikalinga skrupulinga ir griežta priežiūra iš viršaus. Kai pavaldinys dirba tam tikromis autonomijos sąlygomis, jis dirba geriau, ir nuostoliai dėl galimų ar esamų klaidų mažesni už tuos, kurie susidaro dėl to, kad nepanaudotos darbuotojo potencinės galimybės, jo iniciatyva ir kūrybiškumas. Dėl šių priežasčių ir reikėtų pasitikėti pavaldiniais, leisti jiems dirbti savarankiškai. Nes valdymo sistemos pagrindas ir yra pasitikėjimas pavaldiniais. Todėl ne be pagrindo galima teigti, jog kontrolė yra būtine ir ne mažiau svarbi. VVadovavimas pasireiškia tik iki to momento, kol yra kontroliuojama pavaldinių veikla. Ir dėl to vadovui mokėti kontroliuoti yra būtina, bet taip, kad poveikis nebūtų jaučiamas.

Kritikos etika. Valdymo specialistai neigia kritikos reikalingumą valdymo sistemoje. Anot jų, darbuotojas, kurio adresu buvo pasakyta kkritinių pastabų, toliau dirba ne taip intensyviai. Be abejo, niekas nemėgsta būti kritikuojamas, o ypač jei žino, jog vadovas nepasižymi mokėjimu etiškai kritikuoti. Todėl vadovui labai svarbu mokėti etiškai kritikuoti, nes tik tokiu atveju kritika bus veiksminga ir atliks savo vaidmenį. Pagrindinis kritikos vaidmuo ir yra skatinti žmones gerinti savo veiklą, o ne sukelti nenorą dirbti. Vadovo pareiga yra visuomet būti reikliu – reikalauti darbą padaryti kuo geriau. Tačiau jis niekuomet neturi būti priekabus ir ginčytis dėl smulkmenų.

Vertinimo etika. Vertinimas yra ne mažiau svarbus ir reikšmingas pagalbininkas kelyje į sėkmingą verslą. Tinkamai įvertinkite kitų žmonių nuopelnus ir pagarsėsite kaip dalykiškas žmogus, kuriam verta dirbti. Jūsų pavaldiniai stengsis iš visų jėgų, nes žinos, kad jų nuopelnai bus teisingai įvertinti.

Pirmiausia pavaldinį rreiktų vertinti pagal jo veiklą, nuopelnus, tačiau atsižvelgiant į jo individualias savybes. Vieni žmones labai jautriai reaguoja į neigiamą vertinimą, o kitiems tai sukelia norą imtis darbo ir įrodyti, jog jie verti teigiamo vertinimo. Pavaldinį taip pat reikėtų vertinti dabarties, o ne praeities požiūriu. Kadangi su laiku žmogus įgyja daugiau patirties i tampa geresnis specialistas, tad jo vertinimas turi būti aukštesnis. Taigi kiekvieną gerą darbą, poelgį, iniciatyvą vadovas turi laiku pastebėti ir įvertinti.

Skatinimo etika. Materialines skatinimo formas reiktų derinti su mmoralinėmis, nes tik jų derinys gali daryti teigiamą įtaką pavaldinio veiklai. Kai tik nustatysite tinkamą atlyginimo už pasiektus rezultatus sistemą, žmonės greitai taps geriausiais vadovais patys sau. Vadinasi, jūs turėsite daugiau laiko ir laisvės – pakankamai geras atlyginimas jums pačiam. Trumparegiai vadovai to nesupranta. Jie yra įsitikinę, jog žmonės visų pirma turėtų džiaugtis, kad turi darbą. Žmonės yra turtas, jie užtikrina investicijų pelningumą.

Klausymosi etika. Klausymasis yra kiekvieno vadovo profesinė pareiga. Mokėjimas klausyti yra tiesiausias kelias link darbuotojų supratimo, kas lemia jų veiklos gerinimą. Atvirkštinis procesas – kai vadovas neišklauso pavaldinio, motyvuodamas tuo, jog jo pareigos žemesnės ir todėl yra nekompetetingas – veda prie to, kad kitąkart iškilus problemai pavaldinys ją bandys spręsti pats. Darbuotojas ne visuomet yra pajėgus išspręsti kilusias problemas, neaiškumus.

Reiklumo etika. Vadovo reiklumo svarba valdymo procese pasireiškia tuo, jog nuo mokėjimo būti reikliam priklauso sprendimo įgyvendinimas. Todėl reiklumas turi būti kiekvieno vadovo asmeninė savybė ir bendravimo su pavaldiniais forma. Vadovo reiklumas priklauso ir nuo to, kiek jis reiklus pats sau. Vadovo teigiamas pavyzdys formuoja pavaldinių pasitikėjimą juo, o tai turi didelės įtakos vykdant savo reikalavimus. Akivaizdu, jog vadovo reiklumas pasireiškia mokėjimu perduoti pavaldiniams įgaliojimus. Tai lemia firmos sėkmę.

Nuo vadovo visų šių sričių įvaldymo tobulumo priklauso jo vadovaujamų žmonių ppasitenkinimas darbu, kolektyvo psichologinis klimatas. Visų šių veiksnių galutinis rezultatas yra didesnis darbo produktyvumas. O tai kiekvienos firmos pagrindinis tikslas.

2. lentelė. Etikos taisyklės verslo specialistams

Taisyklės pavadinimas Taisyklės paaiškinimas

1. Nauda ir moralė Išsiugdykite įprotį visur ieškoti ne tik naudos savo verslui, bet neužmiršti ir moralės normų.

2. Pažado laikymasis Laiku įvykdykite pažadus; jeigu jūs to negalėjote atlikti, paskirkite kitą terminą ir ištesėkite pažadą.

3. Įtartinas pasiūlymas Būkite atidus ir objektyvus siūlomoms idėjoms, įtartinus pasiūlymus mandagiai atmeskite.

4. Kuklumas Venkite būti pernelyg pasitikintis savimi

5. Kompromitavimas Labiausiai verslininką kompromituoja jo pasimetimas.

6. Kitų nuomonės vertinimas Neužmirškite, kad jūsų pozicija ne visada optimali, išklausykite kitu nuomonę

7. Nesėkmių analizė Nepalikite kruopščiai neišanalizavęs nei vienos nesėkmės, nei vienos kam nors padarytos moralinės žalos.

8. Neverbalinis bendravimas Bendraudami su žmonėmis, stenkitės suvokti tai kas neišsakyta.

9. Trys „ne“ Versle vadovaukitės trimis „ne“: nesinervinkite, nepasimeskite, nesiblaškykite.

10. Pakantumas Būkite pakantūs žmonių trūkumams.

11. Įžeidimas Atsiminkite, kad žmogų galima įžeisti net to nenorint.

12. Kategoriškumas Venkite pokalbyje kategoriško, savimi patenkinto ir pasipūtėliško tono, kuris liudija apie jūsų nepagarbą aplinkiniams.

13. Pažeminimas Nieko nėra žmogui skausmingesnio kaip pažeminimas; venkite savo veikloje neteisingumo.

SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ

Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus, gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms.

Socialinė atsakomybė reiškia, kkad priimant sprendimus specialistai už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, padaryta žala atlyginama iš bendrovės pelno. Paveiksle apibūdinamos JAV profesoriaus A. Carrollo minimos tarpusavyje susiję socialinės atsakomybės rūšys: ekonominė, juridinė, etinė ir filantropinė.

Filantropinė atsakomybė – įnešti didelį indėlį į bendruomenės gyvenimą, įrodyti gyvenimo kokybę.

Etinė atsakomybė – įsipareigoti daryti tai, kas yra teisinga, sąžininga ir dora. Vengti žalos.

Juridinė atsakomybė – laikytis įstatymų.

Ekonominė atsakomybė – gauti pelno. Tai visų kitų atsakomybių pagrindas.

IŠVADOS

Nagrinėjant medžiagą galima teigti, jog etikos mokslas Lietuvos mastu yra plėtojamas ir vystomas. Tai rodo įvairių mokslo ir vyriausybinių institucijų sutelktas dėmesys į etikos problemas, kurias nagrinėja ir bando rasti tinkamus sprendimo būdus įgyvendinti etikos normų puoselėjimą. Tačiau atlikant tyrimus pastebima, kad Lietuvoje pasigendama etikos vertybių, kurios akcentuojamos Europos Sąjungoje; Lietuvoje egzistuoja profesinės etikos tobulinimo poreikis. Apibendrinus rezultatus galima teigti, kad šiuo metu egzistuojanti etikos normų padėtis versle ir vyriausybėje nevisad yra patenkinama nei platesnės visuomenės, nei pačių valstybės tarnautojų akimis. Būtinos priemonės (elgesio kodeksai, etinis švietimas ir kt.), padėsiančios sukurti aukštesnę kultūrą šalies mastu.

Reikia manyti, kad valstybės tarnautojų, verslininkų ir kitų socialinės grupės pervertina savo profesines etikos žinias. Nors savo turimų profesinės etikos

žinių lygį daugelis respondentų vertina kaip pakankamą, tačiau tas faktas, kad dauguma jų niekada nėra dalyvavę etikos mokymuose, neleidžia abejoti tokių teiginių nepagrįstumu.

Apklausose respondentų nuomonė dėl etikos mokymų reikalingumo valstybės tarnautojams buvo aiški ir vienareikšmė: net 96proc. tvirtai įsitikinę, kad tokie mokymai reikalingi.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Paulavičiūtė A. Verslo etikos būklė Lietuvoje. Vilnius, 1998.

2. Lydeka Z. Etiketas ir protokolas. Vilnius, 2002

3. Misevičius V. Bendravimo etikos ir organizavimo pradmenys. Kaunas, 2002