Etikos konspektas VU

Etika – instrumentas vadybai optimizuoti. Ji kauoia žinias apie žmones. Tokių žinių reikia, kad bendrovės neišnyktų. Konkurencinėje kovoje išliks tik tai, kas turi tam tikrų reikalingų bruožų bei pakankamai žinių apie verslo etiką.

Paradigma – problemų kėlimo ir sprendimo būdas.

Moralė, etika tai mūsų visuomenės tikra duota paradigma mums.

Moralė – sąveika žminių santykių. Etika yra priemonė, kuri tiria realių žmonių santykius ir žiūri kaip žmonės galėtų gyventi saugiai, laimingai ir pan. Dabas suklestėjus ekonomikai, patenkinus žmonių pirminius poreikius, nori tenkinti aukštesnius poreikius. PPirminiai poreikiai išsivysčiusiose šalyse yra patenkinti masės žmonių.

Dalykinė etika – tai visų sričių etika ir jos instrumentarijus, kurį ištyrė visi mokslai.

Vadyboje galima įdiegti humaninius santykius.

Etikos institualizacijos procesai – tai kas vyksta pasaulyje su etika:

1.mikro mastu. Etika savo asmenineme gyvenime. Tvarka galima ne ją atnešant iš viršaus, bet iš horizontalaus bendravimo.

2.globaliniu mastu/ makro – tarptautiniai susitarimai, sutartys ir pan. Pasaulio mastu. Lietuvoje vyksta etikos diegimo procesai: kad kiekvienas savo pareigybėse elgtųsi disciplinuotai ir atsakingai.

3.mezo mastu – organizacijose, įmonėse. Juos dabar stebime LLietuvoje moksliškai neparuoštus.

Kiekvenas susidūriame su etika savo asmeniniame gyvenime norime to ar ne ir esame moralės subjektai. Veikiam ir elgemės pagal tam tikras norma: gerai ar blogai, o joms nepaklusus užeina savigrauža, sąžinės balsas. Tvarka pasiekiama savireguliacijos būdu.

“žmonės turi būti vvaldomi ne savo bosų, bet rodiklių” Dragoris vadybos klasikas.

IKI Etika

Jau ankstyvojoje antikoje randamas santykis tarp žmogaus ir bendruomenės ar atskirų individų. Jei herojus turi kažkokias aistras, jai jos aprašomos ir atsiranda kažkoks vertinimas iš karto. Literatūroje galima pastebėti blaivų vertinimą. Keliami klausimai kokią reikšmę turi asmeninė valia ir pan. Pvz.: Homero Odisėjoje dar nėra nusistovėjusių, bendrų elgesio taisyklių, pagal kurias galima būtų vertinti žmogaus elgesį. Tačiau joje egzistuoja realus santykis su žmogaus tėvyne, priešu ir jie labai išryškinami. Čia taip pat labai jaučiamas likimas ir tikima antgamtine jėga. Jaučiamas elgesys, bet nėra individualizmo. Jis kaip ir yra (Odisėjas), bet kartu ir nėra, nes gyvenimo nuotykis priklauso nuo dievų galios. Taigi nėra pasitikėjimo savo jėgomis. Tai nėra ir asmeninės etikos.

Heziodas “darbai iir dienos”. Ten jau nebesiorientuojama į išskirtinę istoriją, bet į paprasto žemdirbio istoriją. Garbinamas darbas. Yra du broliai: veinas darbštus, o kitas ne. Moralas: jei dirbi kruopščiai, tau tai atsiperka. Tai pirmieji bandymasi. Viena iš Heziodo idėjų, kai dirbama tai yra teisingumas, o jei pinigus gauni kitaip, tai teisingumas gali dingti. Kita idėja, kas praktikuoja soc teisingumą, tie gyvena laimingai. Taigi matome, kad moralumas gali atsipirkti ir moralė yra dėl kažko kito.

Ezopo pasakėčios. Tai liaudies padavimai iš lūpų į lūpas. JJos atskleidžia jau turimą liaudies išmintį ir galime pasakyti, kad žmonės jos turėjo. Pasakėęios byloja gyvenimo išmontį bei kalba apie likimą, kuris gali būti apgaulingas, kaip reigimybė, aistros. Taip pat įžvelgiama ir darbo reikšmė pasakėčiose.

Galima sakyti, kad paraleliai eina graikų darbo santvarka, kuri atneša gėrį, sėkmę, bei kartu eina ir tikėjimaas likimu. Bet sunku nusakyti kiek tas tikėjimas aklas, o kiek ne. Graikai tikėjo, kad dievai laimina tave, jei viską darai teisingai.

Pas Ezopą randama, kad draugus reikia rinktis atsargiai ir daaryti gera, bet ž-iūrėti kam tai darai.

Heraklitas. Jis žinomas dėl jo išsireiškimo “panta rei” – viskas teka, juda, niekas nestovi vietoje. T.y. į tą pačią upę neižengsi du kartus. Jo vienas iš tikslų buvo pažinti visatos dėsnius: kas šalta gali sušilti, kas drėgan – išdžiūti ir pan. Jis bando pastebėti gamtoje esantį balansą, kaip gamtamokslis. “Logos” – pirminė idėja, protingas pradas. Gamta turi šį protingą pirminį pradą. Pagal heraklitą žm gyvendami gali tų dėsnių nepastebėti, todėl jis siūlo juos pastebėti ir atitinkamai pagal juos gyventi. Taigi etika išvedama iš gyvenimo būdo. Reikia remtis pasaulio pažinimu. Gali būti nuomonė – “doksa” ir žinojimas. Paprasti žm paprastai gyvena nuomone, o ne žinojimu. Mūsų protas gali pažinti visatos dėsnius ir jis mus gali aatvesti į teisingo gyvenimo būdą. Tokiu atveju geras gyvenimas tampa neatsitiktinumas, o taisyklė. Heraklitas teigia, kad pažinti reikia kintamumo dėsnius, kad likimas nėra aklas dalykas, nes ateina iš Logos ir jį mes galime atpažinti, atkoduoti. Jis vertino ne minią, masę, bet atskirą asmenį, kuris vadovaujasi savo galva, o ne minios nuomone. Jo teigimu, kai pažįsti reiškinius, tai pažįsti ir Logos bei dalyvauji visame kūrime.

Pitagoras. Jis sofistas. Sofistai mokindavo už pinigus. Jis garsus savo posakiu: žmogus yra visų dalykų mastas. Jis pirmas pradeda mokinti už pinigus ir tai yra kaip verslas. Pasideda tradicija, kad filosofas prilygsta išminčiui, pas kurį galima ateiti mokintis. Jis moko ir dorovės klausimais. Taigi tai labai svarbu, nes aš gali ne gimti dorovingu žm, bet tokiu tapti. Jei gauni gerus patarimus, tai savo žinių bei pastangų dėka gali tapti doru, o kartu ir laimingu. Tokiame amate atsiranda kaip ir meistriškumas. Suvokta, kad moralinį veidą galima sukurti ir jį vystyti. Jo išsireikškimas: dievai žm nieko neduoda be darbo ir pastangų. Kitaip sakant jie tavo likimą įtakoja jei tu protingai dirbi, kažką darai. Atsiranda harmonija. Tokiu atveju gėris ir blogis nėra abstrakčios, bet konkrečiai susiję su žm pastangomis, jie tampa žm produktu. Tokiu atveju yra aiškus jo posakis ”.matas”, nnes žm veiksmai viską apsprendžia. Jo mokiniai:

1.Trasimachas, pagarsėjas: “teisinga tai, kas naudingiau stipresniajam”. Jei turiu daugiau galio, tai primesiu savo normas kitam.

2.Kaliklas. jis sako, kad : moralė ir teisingumas yra išgalvoti valdžios atstovų dėl valdžios san. Ta pati idėja kaip pas Trasimachą.

3.Kritijas. religija išhgalvota tyčia, kad žm slapčia bijotų nusikalsti.

Ši sofistų karta įžvelgė neatitikimą tarp deklaruojamos moralės ir praktinės.

Pitagoras. Jis užsiminėjo matematika, geometrija. Viską bandė paaiškinti skaičiais ir nieko tobuliau už juos nėra. Pitagoriečiai nelabai mėgo lyginius skaičius, nes jie neriboti ir tuomet netobuli, o nelyginiai atv – riboti ir tobuli. Kas ribota, tai tobula, nes visata turi Logos, bet taip pat yra chaosas, kuris begalinis. Pitagoriečiai turėjo savo elgesio nromas savo grupėje, būryje. Manoma, kad asketiškai gyvenant galima pasiekti geriausius rezultatus. Jie tikėjo reinkarnacija – žm dvasios perėjimas į gyvūnus ar augalus tam reikalinga askezė, kad išgryninti sielas. Pagal juos reikia netik teorijo, bet ir praktikos.

Išvados;

1.Negalima pasiduoti stichiškam gyvenimui ar aplinkybėms. Gyvenimas negali būti be kontrlės.

2.Mąstymas reikalingas teisingame gyvenme pažinimo principu. Reikia kurti ne tik teoriją, bet ir praktikuoti.

3.Atsiranda samprata, kad viena deklaruojama, o atsiranda kita. Siūloma siekti viena, o realybėje yra visai kas kita. Siekiamybė ir esamybė.

4.Dar nėra jokios konkrečios moralinės sitemos, vertybių hierarchija dar nenustatyta. Viskas dar

ieškoma, tik pastebima. Vertybės dar nėra susistemintos ir nėra aiškios vienos mokyklos. Heraklitas teigė, jog reikia pažinimo, o sofistai užsidaro ir pan.

Sokratas. Platono valstybė

Sokratas. Susiformuoja teisingumo samprata, 400m pr kr graikų civilizacija suklesti ir labai daug skirtingų kultūrų pradeda gyventi Graikijoje. Taigi pamatoma, kad požiūriai, papročiai, kultūra skiriasi ir yra kiti. “Moralė” yra susitarimo dalykas. Nėra universalios moralė, nes nuvažiavus kitur viskas kitaip.

Taip atsiranda realityvus požiūris – realytivizmas: viskas priklauso nuo situacijos, aplinkybių. Norima išsiaiškinti ar būtina žinoti kas yra tteisingumas ir pan. Moralė naudojama netgi taip kaip parankiau. Čia Sokratas atsisako šitokio realityvizmo ir jis nori išsiaiškinti kaas yra teisingumas (jo apibrėžimo), kad tai ne būtų manipuliacijos dalykas. Jis įsitikinęs, kad kiekvienas blogas poelgis kilęs iš nežinojimo, jo stokos. Mūsų pasaulis yra tik idėjų pasaulio kopija . Platonas Sokrato lūpomis sako, kad jei amoraliai elgiesi, tai tu nesuvoki kas yra tiesa, teisingumas, tų idėjų. Sokratas sako, kad negali būti daug gėrio sampratų, bet tik viena (priešingai nei sofistai). Jis nnori įrodyti teisingumo vieną sampratą, o tam įrodymui jis pasirenka I klausimą, o vėliau rašo atsakymą į jį (“Valstybė”). Idėja ta, kad atskleisti tik nuomonę, bet nežinojimą. III vėliau vyksta dialoge nuomonės patikrinimas. IVPašnekovo savo nežinojimo įžvelgimas. V.Pakartotinis klausimo iškėlimas. VVI.Jau tikrojo žinojimo ieškojimas. II.Pašnekovo atsakymas.

“Niekas nesielgia priešingai tam ką mano esant teisinga”. Niekad nesielgsi priešingai savo įsitikinimams. Bet ar tai visada tiap būna? Galutinis žinojimas ne visada padeda.

Dėl teisingumo geriausiai matosi 1knygoje. Valstybė funkcionuoja geraiusiai tada, kai kiekvienas geriausiai atlieka savo f-jas. Sokrato samprata turi būti konceptuali, t.y. teisingumą reikia suvokti.

Aristotelis. Dorybės samprata. Sokratas manė, kad tai intelektualus dalykas, o Aristoteliui – žmogaus kokybė. Jei žm doribingas, tai kokybės dalykas, bet tik ne dvasinis dalykas, nes graikai neturėjo nuodėmės sampratos ir egzistavo tik yda, žalingas įprotis. Taigi dorybė ir tampa teisingu įpročiu.

NOUS (protas teoriniam žinojimui) – BIOS (gyveimo) – THEORETIKOS (teorijai)

Phronesisi (protas praktiniam žinojimui) – bios – praktikos

Etika – tai praktika. Nėra žmogaus veiksmo, nėra etikos. Protas, teoriniam žinojimui iir turi būti skirtas teorijoms, o norint viską realizuoti praktikoje reikia phonesis.

Sokratas manė, kad jei turi teorinių žinių, tai jas automatiškai ir realizuoji, o Aristotelis viską atskiria.

Aristoteliui svarbus žodis “techne”. Graikams jis reiškia menas – t.y meistriškai atliekamas veiksmas, įgūdis. Kad meistriškai kažką atliktum reikia th žinių, bet kad realizuotum phronesis. Kalbant apie etiką svarbiausia, turėti phronesis, kitaip tariant kas turi daug th apie etika nebūtinai bus etiškas. Svarbiausia realizuoti save, o ne apie tai visą laiką mąstyti. Taigi reikia ssveikos nuovokos, o ne tik teorijų. Jis sako, kad kai mes praktikoje veikiam, tai veikiam dėl tam tikrų tikslų, kurie atneša apsėkmes. Vienas tikslas siekiamas dėl kito tikslo.

Tikslas A(dėl) – Tikslas B(didesnis tikslas) – Tikslas C(aukšč arba galutinis tikslas)

Tam kad juos pasiekti kyla noras būti laimingu.

Gėris – Diesnis gėris – laaimė

Kas tuos tikslus pasiektum, Aristotelis sako, kad reikia mokėti juos pasiekt, t.y turėti sveiką nuovoką ir mokėti juos realzuoti praktikoje. Aristotelis padarė skirtumą tarp potencijos ir akto. Kad tikrai pasiektum užsibrėžto tikslo reikia būti doribingu, t.y kas turi teisingus įprčius, taigi jei juos turėsi, būti pripratęs viską gerai atlikti, tai dorybė padės pasiekti savo tikslų. Taigi meistriškumas ir dorybė yra glaudžiai susipynę.

Kalbant apie laimę yra du svarbūs žodžiai “Hedone” – malonumas, susijęs su kūnu, pvz skaniai atsigeri, pavalgai – Hedonizmas atėjo iš čia. “eudaimonia “ – malonė proto būsena. J gali būti kai nėra ir kūno malonumo. Norint būti laimingu, Aristotelis sako, kad reikia siekti Eudoimonia.

Aristoteliui laimė yra ne tiesės gale, bet visame procese. Kai moki realizuoti tikslus, moki nuo veino tikslo pereiti prie kito, taigi procesa suteikia laimę – eudoimonia.

Auksinė vidurio taisyklė

Perteklius pavojingas dalykas. Stoka taip pat. Aristotelis siūlo laikytis vidurio, kad greičiau pasiekti savo tikslo, t.y turi kontroliuoti ssavo gyvenimą (perteklių ir stoką). Tkiu būdu laimė – neatsitiktinumo dalykas, bet įpročių. Jei esti nepatenkintas, tai kažką darai netaip. Aristotelis kovoja prieš atsitiktinumą. Jis nori iškelti dėsnį, pagal kurį reikia gyventi. Todėl ne kiekvienas taps laimingu nes ne kiekvienas moka siekti tikslų (phronesis), daugelis pasitenkina hedonizmo stadija.

Pas Aristotelį ta samprata, kad klydimui nėra ribų, o vidurys turi ribą. Graikams tai imponuoja, kad nebūtų chaoso, betvarkės. Jam negali būti laimingi vaikai, nes jie dar tik mokosi tų įgudžių, neturi išvystę procesus. Bei laimingais negali būti gyvūliai..

Eudoimonia prasme jie : vaikai ir gyvūliai yra nelaimingi, o heidoinia prasme – laimingi. Taip pat negali būti laimingas žm kurį pasiekus tikslus ištinka likimo smūgiai dideli ir dažni, net jei jis ir gyvena doribingai, žino phronesis.

Aristotelis pripažįsta, kad žm yra linkęs įv gyvenimo srityse yra linkė į perteklių ar stoką. Žodžiu visada reikia lenkti į priešingą pusę.

Epikūras. Epikūrizmas

Jis garsus dėl to, kad įsteigė savo sodą. Virš arkos buvo “svety čia tau bus gera”. Padėta prie įėjimo buvo H2O ir bandelė.

Jis turėjo savo mokinių ir jo tradicinė mokykla tęsėsi 600 metų. Jis sako, kad pas žm yra poreikis patenkinti malonumus. I. Yra būtini kūno poreikiai: seksas, maistas ir tt. II.Pagal Epikūrą yra nebūtini poreikiai, kurių ttenkint nebūtina. Bet jei tenkini, tai nieko tokio. III.Yra ir nenatūralūs poreikiai, kurių nederėtų tenkinti: turtų vaikymasis, didžios garbės troškimas ir tt. Taigi jis siūlo tokį etikos modelį: tenkinti I, netenkinti II ir III ir būsi laimingas, nes II ir III yra begaliniai. Taip pat, kad žm būtų laimingas jis siūlo turėti santykį su savo mirtimi, pabaiga. Žinojimas, kad mirsi daugelį apsunkina, bet tai reikia priimti kaip faktą. Jis sako, kad gyveni dar nesi miręs, o jau kai miręs – negali apie mirtį galvoti, todėl neverta nuo pradžių apie ją galvoti.

Paradigma – konsepcija, mąstymas, kuris yra būdingas tam tikram laikui, tam tikrai visuomenei arba tam tikro filosofo idėjos yra išskirtinės, pvz. Epikūro malonumo samprata, Aristotelio auksinio vidurio taisyklė.

Stoicizmas

Pagr stoilų srovės idėja – sukurti etiką, kuri leistų gyventi be nerimasties. Kadangi viskas vyksta dėsningai, tai viskas vyksta iš būtinybės, pagal principus. Žmogus turi suprasti kas yra neišvengiamybė. Visos aplinkybės yra kad taip turėjo susiklostyti. Atsižvelgiant į tai, būtų neprotinga jaudintis. Nelaimė nebėra nelaimė, o tik vienas iš įvykių, kuris turėjo įvykti. Gyventi taip, kad neprarastum vidinės pusiausvyros. Žmogus turi tapti nepriklausomas nuo aplinkybių.

Stoikų dorybės – žmogaus protas turi išsivystyti iki tokio lygio, kad suprastų jog viskas vyksta pagal dėsnius ir kad

tai jo netrikdytų. Rūpintis galutiniu rezultatu visiškai nebūtina. Likimą priimti tokį, koks yra ir tada galėsi būti laimingas.

Pagr tikslas – laimė. Neegzistuoja pergyvenimas dėl galutinio tikslo.

Apatheia – apatija (gr). Tai pagrindinė dorybė stoikui.

Panatėjas. Stoikų evoliucija. Jis stipriai stoicizmą modifikavo. Nieko naujo nepasakė, ką sakė Aristotelis ar Epikūras. Moralė turi sutapti su naudingumu. Negalima atskirti moralės nuo naudos. Žmogus turi rūpintis tuo, kas apsimoka, o ne tuo, kas yra teisingumas.

Galima gyvenimą kontroliuoti, nes kitaip bus chaosas. Visiška apatija Panaitėjui atrodo nnegerai. Ne kiekvienas žmogus gali būti išminčius, nieko tokio, jei ir pasieki visiškos išminties. Žmogus gali siekti išmintingumo, bet nepasiekus dėl to nediskriminuojamas. Kiekvienas pagal galimybes.

Akcentuoja tvarkingumą, saikingumą. Dorovingo žmogaus modelis – racionalus. Paprastas. Praktiškas, siekiantis sau naudos. Vistiek viskas turi būti daroma dėl vidinės ramybės. Nebėra grynosios apatijos.

Vėlyvieji stoikai. Seneka

5 –65m pr Kr Seneka moko grynai praktinių dalykų. Gali būti laimingas be turtų, bet tokioje situacijoje tiesiog reikia susitaikyti su esama padėtimi. Jis skyrė daug dėmesio valiai: pasiekti, susitvarkyti ggyvenimą. Priklauso viskas nuo pačio žmogaus.

Epiktetas. Jis kalba apie savęs išganymą, pasitikėjimą Dievu. Jei Dievas ko nenori, tai ir žmogus neturėtų norėti. Išlieka apatiškumo idėja. Jie abu yra romėnų filosofai.

Skepticizmas.

Tai kita etikos srovė. Jų idealas – atarakcija – teisingas gyvenimas bbe nerimasties. Skeptikai viskuo abejoja. Skeptiškai žiūri ne todėl, kad negalėtų suprasti kažko, bet todėl, kad visuomet mato alternatyvą. Jie siūlo neapsispręsti už nieką, tada gyvenimas bus ramesnis.

Epochė – susilaikymas nuo apsisprendimo. Kai apsisprendi, tada tampi priklausomas. Laimė glūdi tame, kad nepriimi jokios vienos tiesos.

VIDURAMŽIAI

DORYBĖ – meilė artimam. Viduramžius perimam Aurelijus Augustinas. Jis populiarino meilės etiką. Etika tampa sukrikščioninta, taigi etikoje įvyksta perversmas. Krikščionybė yra psichoterapinė, nes paguodžia žmonės, kad gyvenimas yra laikinas. Turtai nevertinami, pasmerkiami egoistiniai interesai ir akcentuojama meilė bei nuodėmė. Meilė nukreipta į kitą žmogų. Taip pat krikščionybėje kalbama ir apie meilę priešui. Teisingumas turi būti įgyvendinamas ne žemėje, o danguje, nes žemėje viskas yra ne tobulas šis pasaulis smerkiamas.

Privalomybė – draugiškasis gyvenimas ( tu privalai ssiekti draugiško gyvenimo ).

Esamybė – žemiškasis gyvenimas.

Kunigas yra autoriktas. Randamos problemos su motyvacija – tu turi būti dorovingas, ne tam, kad žemėje būtum laimingas, bet draugėje būtum išganytas.

Viduramžių etika skirstoma į :

1. Patristika – bažnyčios tėvų mokymas. Vienuoliai kuria etiką. Šv. Aurelijus Augustinas, kurio uždavinys – tikėjimą suderinti su protu „mylėk ir daryk ką nori“. Pati moralė yra dieviško statuso. Priklausomybė yra nuo Dievo, kuris yra gėrio šaltinis. Dievas – kūrėjas, mes – jo kūriniai. „džiaukis dievu, bet nnesinaudok juo. Nesidžiauk žemišku gyvenimu.“ Tai galima pavadinti moraliniu asketizmu.

Žmogus turi pats per bibliją atrasti visas tiesas ir jas pažinti. „tikiu tam, kad žinočiau, žinai, tam kad padėčiau“. Predestinacijos doktrina – reiškia, kad dievas iš anksto žino, kas eis į rojų, o kas į pragarą. Todėl. Tam, kad eitum į rojų, turi turėti Dievo malonę.

2. Scholastika – Akvinietis suprato, kad sąžinė – žinojimas. Refleksija, tai ką aš žinau ir ką galiu apie tai pamąstyti. Dėl refleksijos žmogus gali apmąstyti savo poelgius ir juos įvertinti. Tai ir yra sąžinė. Moralinė refleksija, savirefleksija. Akvinietis pritaria Aristoteliui, kad įprotis- svarbiausias dalykas. Bet įprotis nepakankamas dalykas, nes žmogus ribotas ir savęs išganyti negali. Dar 3 dorybes turi suteikti Dievas: tikėjimas, viltis ir meilė. Šis gyvenimas ne tobulas, nes viskas susiję su stoka.

Kai susijungsime su dievu, stokos nebus, stoka – blogio šaltinis, jis viską griauna. Scholastika suprantama kaip metodas. Iš pradžių tyrinėjamas šv, raštas, o po to tu medituoji ir aukščiausia stadija – KONTEMPLIACIJA.

RELIGINIO GYVENIMO TIPAI:

Šiandien kaip niekada turime išsilavinusią visuomenę. Raštingumas Viduramžiais buvo labai menkas, religingumą praktikavo neraštinga liaudis, nes neturi kritiškumo. Kai tokia liaudis praktikuoja tikėjimą, tai daro iš inercijos ir viskas remiasi tradicija. Todėl negalima būdavo pasireikšti individualumui. Buvo bbendras gyvenimas. Ėjimas į mišias buvo privalomas, nes nėjimas reiškė individualizmą, o taip pat tai nuodėmė – bažnyčios įsakymas. Pamaldumas tampa vertybe ir per tai gali parodyti savo kokybės ženklą bei individualumą. Tokėjimas buvo madingas dalykas, todėl išoriškumo orientacija į pozą. Bet kartu liaudis matė kunigų nukrypimą, nuodėmes ir pan. Vieną iš pagrindinių vaidmenų auklėjant parapijietį, vaidino pamokslas. Ir be abejo akcentas – vengti nuodėmių. Viena vertus galima sakyti, kad krikščioniškas gyvenimas buvo paviršutiniškas, bet kita vertus gilus ir paliečiantis žmogų. Liaudis V.Europoje buvo be jokių garantijų, o vienuoliai – jas turėjo. Todėl turtas buvo sudvasinamas – esu turtingas dvasioje. Neturto vertybė Seneka kildino iš savo laikysenos, o viduramžiais iš to, kad Jėzus mirė nuogas, tai ir tu nieko negali turėti. Dvasinis neturtas turi tapti tikru turtu. Liaudis skirtingai nei dvasininkija neturto neišsižadėjo, taip turėjo nuo gimimo. Taigi vieni neturtingi dvasingai, o kiti fiziškai.

Liaudis dažnai vienuolius traktuodavo kaip tinginius, o jų pamaldumą kaip būdą užlaistyti savo tingumą. Egzistuoja priešingybės: pagarba ritualams, apeigoms ir smerkiama religinė veidmainystė.

PAMALDUMO IR RELIGINGUMO PRIEŠPRIEŠA.

Buvo tokių, kurie galėjo sau leisti prabangų ir nuodėmingą gyvenimą, bet kartu laikydavosi religijos ir eidavo savo noru pabūti su vienuoliais, klausyti mišių 5 kartus per dieną ir panašiai. TTai būdavo dalykas, kuriuo galėdavai pasididžiuoti ir papasakot apie dvasinį gyvenimą. Taigi viduramžiais buvo religingumo ir pamaldumo pakinys.

Pilypas Gerasis kunigaikštis, kuris turėjo daug ne santuokinių vaikų, švaistūnas, labai mėgo pasninkauti bei atgailauti. Toks suplakimas tarsi kultūros dalykas. Todėl viduramžių žmonių sąmonėje susiformuoja viena šalia kitos gyvenančios gyvenimo sampratos.

1) asketiška – susilaikyti nuo gyvenimo malonumų. Jis puoselėja dorovinius jausmus bei ugdo dorovingą žmogų.

2) Nuodėmingo pasaulietiškumo – kurį valdo pats velnias.

Viduramžiais vyrauja kraštutinumai arba gėris arbą blogis, o viduriukas niekams neidomus.

Prisimenant Aristotelį, Epikūrą suplakama su hedonistiniu malonumu ir nėra perskyros tarp endemonistinio malonumo.

Tikėjimo ir pamaldumo forma yra per ne lyg sureikšminama – hiperbolizuojama. Išskirtiniai šventojo bruožai:

1. turi matytis nusižeminimas

2. kuklumas

3. drovumas

Tai reikia suprasti kaip to meto ne tik religinį, bet kultūrinį požymį. Kuo žmogus bus labiau nusižeminęs, tuo bus geriau. Taigi galima kalbėti apie krikščioniško šventumo romantizavimą. Kuklumo vertinimas kyla iš Šv. Rašto, nes Kristus nesipuikavo. Mylėk savo artimą kaip save. Šventumas viduramžiais atplėštas nuo religijos, nes viešame gyvenime gali daryti ką nori ir tuo pačiu užsiimti religinę pozą. Orientuojamasi į siekiamybę, amžiną gyvenimą. Neakcentuojami geri darbai, bet pasaulietiški darbai yra nuodėmingi. Arba esi dvasiškis arba pasaulietis, bet gali būti ir toks ir toks. Reali dora, nelabai svarbi, tačiau didelis dėmesys

skiriamas viešai dorai, kuri parodoma. Moralė pati yra romantizuota religine prasme. Apgailestavimas ir gailėjimasis savo formomis taip pat tampa romantiški. Kalba eina į religinį įsijautimą, ir tai tampa kultūros dalyku.

Kai malonumas ir žemiški dalykai nuvertinami, tai nuvertinami ir pinigai. Moralė ir verslas, pinigai yra supriešinami. Pinigai skatina kūno malonumus, verslas ir pinigai prieštarauja dvasinio tobulėjimo normoms. Palūkininkas labiau smerkiamas nei vagis ar paleistuvis, nes pastarieji nusideda tik tam tikrą laiko tarpą(kai miega, tai nevagia). Pinigai ir verslas yra nuvertinami. YYra priešprieša tarp verslo ir etikos.

Compatibility – suderinamumas, kai abu dalykai dera.

Reconcilation – suderinamumas, kai abu dalykus mes suderiname.

Kai kalbame apie etiką ir verslą apie tokį suderinamumą reiktų kalbėti. Tai priklauso nuo požiūrio, jei sakau, kad verslas ir etika skirtingi, tai:

Turime siekiamybę, orientaciją į amžiną gyvenimą. Visi esame praeiviai. Gyvenimas tik epizodas, todėl malonumai nuvertinami, o verslas ir pinigai nešvarūs, nes jie padeda kūnui. . tuomet iškyla religinė dora, o laisvalaikis skiriamas maldai, atgailai. Visa tai dėl amžino ggyvenimo idealo.

Šiuolaikinis modelis orientuoja į žemišką gyvenimą, pripažįstama, kad turimas poreikis pramoginiam gyvenimui. Verslas yra privalumas, todėl turime sekuliarią – pasaulietišką dorą, be religinių priemaišų. Tuomet lieka darbas ir laisvalaikis pramogai. Žmogus tampa be kaltės ir nuodėmės.

RELIGINIS JAUDULYS IR RELIGINĖ VVAIZDUOTĖ

Per pamokslus kunigas vaizdingai nupasakodavo pragaro liepsnas. Bažnyčioje yra daug paveikslų. Minią spazmiškai pagaudavo emocijos, nes aistringas pamokslas uždegdavo. Dvasinius žmonės būdavo galima atpažinti iš naujų sulopytų drabužių, kuklumo, ilgo meldimosi ir apsiverkimo pamokslo metu. Sakė, kad ašaros maldų sparnai arba angelų vynas. Būdavo populiaru turėti vizijas, kurias sukeldavo religinis įsijautimas. Religinėje vaizduotėje yra mistiniai dokumentai, vienas iš jų Kristaus kraujas, kuris paverstas vynu. Kūnas ir kraujas pagrindiniai elementai. Labai sureikšminama Marija, nes daug vyrų turėjo jos krūtų vizijas, tokiu būdu religija tampa seksualizuota.

RENESANSAS

Etikai – L. Vala ir Makiavelis. Jų abiejų filosofija labai skiriasi. L. Vala – moko tokius moralės, kuri atsiperka. Klasikinis pavyzdys: jei žmogus krepšelį pinigų, tai jį reikia grąžinti prie liudininkų, tam kad pagerintum savo reputaciją ir TTaip atsipirks šis veiksmas. Makiavelis – rašo apie valdžią. Valdovas jam ras, kuris trokšta užkariauti žemes. Vadovas turi išžudyti giminaičius ir pajungti priešus. Vadovas turi būti mylimas, bet būtinai jo turi bijoti, taip pat jis turi būti racionalus. Despoto niekas nenuverčia baltomis pirštinaitėmis, todėl ir prieš blogį kovojama blogiu. Jis yra politinis etikas.

Renesanse įvyksta bažnyčios reformacija. Tai Liuterio ir Kalvino dėka. Jis paskelbė tezes(95) prieš indulgencijas, atlaidus, kuriuos galima buvo nusipirkti. Kalvinui rūpi, kas po jo mirties eis į ddangų. , o kas pragarą. Jis nori ženklų ir kriterijų, kas turi malonę, o kas ne. Spręsti galima iš daug ko pvz: kaip žmogus klausosi pamokslų ir kaip vykdo kunigo nurodymus, patarimus. Kalvinui visų pirma yra Dievo išrinktumas, o paskui malonė. Nebepakanka melstis ir ylėti artimą – reikia dirbti. Liuteris sukuria pasaulio sąvoką – BERUF – darbas turi būti atliekamas uoliai. Predestinacijos doktrina pas Kalviną – pašaukimas tampa naujuoju kriterijumi – laba svarbus geras darbas.

VĖBERIO ANALIZĖ

Jis kalba apie kapitalistinį etapą. Kad išsivystytų kapitalizmas prasidėjo racionalumas. Geri darbo rezultatai tai ne tik pilietinis, bet ir religinis pašaukimas. Taigi kalvinizmo predestinscijos doktrina prisideda prie kapitalizmo vystymosi. Atsiranda dermė tarp religijos ir pasaulietiškumo. Pelnas nebėra atsitiktinis, pradedama vesti apskaita. Taigi pelną jau galima suplanuoti. Atsiranda darbo organizavimas, nes vykdomas racionali apskaita. Visa tai lemia protestantizmas. Wėberis sako, kad žmogus visu savo gyvenimo būdu turės pritarti kapitalizmui, o norą pralobti stimuliuoja religija. Protestantizmas panaikinio psichologines kliūtis troškimams pralobti. Jei viduramžiais predistinacijos kriterijumi buvo moralė, tai renesanse – gyvenimo būdas. Turime teologinį pasaulietiškumą. Pasaulietinis darbas interpretuojamas visai kitaip. Reformacija reiškė ne tai, kad buvo panaikinta bažnyčios valdžia gyvenime, bet buvusi tos valdžios forma buvo pakeista kita. Tais laikais labai atlaidi ir mažai juntama ppraktiškai. Dažnai tik formali bažnyčios valdžia buvo pakeista viso gyvenimo būdo reglamentavimu, kuris apėmė kiek įmanoma visas privataus ir viešo gyvenimo sritis, buvo labai sunkus ir griežtas. Išnyksta atlaidumas – nebe tas pats kaip tu elgiesi išėjęs iš bažnyčios. Turimas amatas yra sureliginamas – kiek tu pašauktas sprendžiama pagal tavo darbą. Protestantizmas siūlo mažiau rūpintis eretikais ir daugiau praktiniu gyvenimu. Kalvinizmas draudė malonumus varžė gyvenimą. Protestantizmui verslininkystė tampa svarbi dėl tos pačios priežasties – darbo vertės. Protestantizmas nebe gali laukti pomirtinio gyvenimo nebesirūpindamas šiuo pasauliu. Protestantizmas suklesti, o britų salose atsiranda metodizmas – gyvenimo metodiškumas – gyvenimo esmė – taupymas. Vėliau jis persikelia į JAV. Ten labai svarbus asmuo B. Franklinas – skelbia tikėjimo naudingumą – apsimoka būti protestantu, nes taip žmogus sutaupo ir nešvaisto pinigų. Jo idėjos: 1) laikas – pinigai. 2) kreditus reikia grąžinti laiku (kad gautum ir vėliau). 3) pinigai pinigus daro.

Čia kalbama apie protestantišką kapitalistinį etorą. Gobšumas nebėra yda. Tai tampa dorybe, nes rodo suinteresuotumą. Kapitalistinę sistemą palaiko darbas, paremtas religiniu motyvu. XVIIIa aprašomas didmiestis: šeštadienio vakare ir sekmadienį visi ilsisi, nesilinksmina, ruošiasi pirmadienį žvalūs grįžti į darbą.

BERUF SAMPRATA – nebereikia Dievo malonės. Pakanka gerai reikštis darbo srityje, gerai reprezentuoti savo luomą. Socialinė gyvenimo ssąranga turėjo atitikti religinis idealus. Iki 1920m atsiranda daug naujos technikos, sutrumpėja darbo laikas, pailgėja laisvalaikis. Atsiranda pramoginė kultūra.

Thomas Hobbes‘as

Iki jo buvo reikšmingas Dekartas su abejonių filosofija: „Mąstau, taigi esu“.

Thomas Hobbes‘as abejoja, ar tikrai žmogaus natūrali būklė gyventi valstybėje. Kad suprastumėm Hobbesą reikia kalbėti apie prigimtinės būklės idėją. Prigimtinė būklė – tai karo stovis, kai žmonės vieni prieš kitus kariauja. Jo garsi mintis“ „Žmogus žmogui vilkas“. Taigi karo (prigimtinėje) būklėje neegzistuoja moralinės normos, bendros vertybės, nes nėra ir valstybės.

Pagrindinis Hobbes kūrinys – „Leviatanas“. Tai pabaisa – ir taip jis vadina valstybę. Jo nuomone, valstybė turi būti kaip Leviatanas – bauginanti, griežta. Valstybė reikalinga, kad žmogus galėtų išlikti, kad būtų išsaugota žmogaus gyvybė, kad atsirastų racionalus būdas žmogui gyventi kartu. Per tai Hobbes bando atskleisti socialinę tikrovę, kaip ji sukonstruota.

Hobbesui žmonės lygūs protu ir jėga. Prigimtinėje būklėje kyla nepasitikėjimas vienas kitu, kuris griauna santykius. Iš nepasitikėjimo kyla karas, o iš užvaldymo vienas kitą prigimtinėje būklėje kyla nuolankumas.

Trys pagrindinės ginčo priežastys prigimtinėje būklėje:

1. lenktyniavimas

2. nepasitikėjimas

3. garbės troškimas

Žmogus žmogui – vilkas, nes žmonės lenktyniauja, o valstybės, kuri tai reguliuotų – nėra. Kai atsiranda įstatymas, jis pradeda reguliuoti lenktyniavimą. Hobbeso išvada: teisingumas galimas tik tada, kai yra valdžia.

Kur nebuvo jokio išankstinio susitarimo, ten jokia teisė nebuvo perduota

ir kiekvienas žmogus turi teisę į viską, vadinasi, joks veiksmas negali būti neteisingas. Tačiau kai yra susitarimas, tuomet jį laužyti yra neteisinga. Ir neteisingumas yra ne kas kita, o susitarimo neįvykdymas. Visa, kad nėra neteisinga, yra teisinga.

Teisingumas atsiranda tik su susitarimu, tai yra atsiradus valstybei su įstatymu. Taigi, moralė Hobbesui yra susitarimo produktas. Mes susitariame, kad būtume pavaldūs įstatymui. Teisingumo kaina – pavaldumas. Šis perėjimas iš ikisocialinės būklės į socialinę (valstybės) būklę yra nenatūralus dalykas Hobbesui, tačiau nėra kito kelio –– tai yra būtina. Taigi ir socialinis teisingumas nenatūralus, bet būtinas.

Prigimtinėje būklėje nėra nuosavybės, nes nėra susitarimo. Teisingumą galima suprasti per nuosavybės klausimą: kaip priversti žmones, kad jie laikytųsi valstybės įstatymų? Liaudis turi bijoti monarcho įstatymo, kad paklustų. Pagal Hobbesą, jei nebijos – nepaklus. „Susitarimas be kalavijo – vien tušti žodžiai“. Turi būti numatyta bausmė už įstatymų nevykdymą.

Taigi, pagal Hobbesą žmogus yra etiškas tik iš baimės. Asmeniniai interesai valstybinėje būklėje išlieka, tiesiog įstatymai tai turi sukontroliuoti. Žmonės negali būti bendruomeniški iiš prigimties dėl keleto dalykų:

1. pavydo

2. puikybės

3. žmogus turi poreikį reformuoti

4. gebėjimas blogį pavaizduoti kaip gėrį – manipuliuoti kalbos dėka.

5. kerštingumo

Bitės turi natūralų pasitikėjimą. Žmonės – ne.

Suverenas (monarchas) yra šventas dalykas, nes palaiko įstatymus ir visus valdo. Nenatūrali valstybė panaikina natūralų žmogaus poreikį būti vilku. HHobbesui šis modelis nenatūralus, bet būtinas.

Suverenas = įstatymas

Pavaldiniai, liaudis

Suverenas ir įstatymai yra

Hobbesas draudžia knygas prieš suvereną. Žmonės yra valstybės priešai, kurie kritikuoja valstybės tvarką, nes gali ją suprasti ir gražinti į prigimtinę būklę. Pagal Hobbesą suverenas yra Dievo skirtas ir yra įpareigotas apsaugoti mūsų visų gyvybes.

Džonas Lokas

Jis iškelia klausimą, kas yra politinė galia (Hobbesui tai suverenas). Hobbeso teorijoje politinė galia – tai suvereno galia, Lokui – galia turi atitekti liaudžiai.

Lokas įveda liberalizmą – ta prasme, kad įstatymas pavedamas liaudžiai ir liaudis kontroliuoja parlamentą. Pagal jį, susitarimas atsiranda, kai susitariama dėl nuosavybės.

Politinės galios kilmė – susitarimas dėl nuosavybės. Tas, kas nesilaiko susitarimo turi būti nubaustas. Tačiau įstatymų nereikia bijoti, nes tai – mūsų susitarimas. Prigimtinėje būklėje nėra kito sutikimo. Karo sstovis atsiranda kai nepaisai sutikimo, tai yra pagal Loką ir prigimtinėje būklėje gali būti sutarimas ne dėl nuolatinės karo būklės, bet dėl to, kad yra pavojus jam kilti. Iš čia kyla pilietinės visuomenės poreikis.

Lokas pritaria Aristotelio minčiai, kad mes gyvename bendruomenėje, nes mums taip patogiau, naudingiau. Pagal Loką, mums reikalingas suverenas, kad būtų išspręstas konfliktas.

Bet kur, kur bet koks žmonių skaičius yra susivienijęs į vieną visuomenę taip, kad liautųsi vykdę savo prigimtinio įstatymo galią ir atsiduoda teisės visuomenei, ten ir ttik ten yra politinė arba pilietinė visuomenė.

Prigimtinė teisė – teisė apsiginti, tai yra kai egzistuoja Linčo teismas. Pilietinė visuomenė turi būti pajėgi apsiginti per teismą.

Įstatymas

Valdžia Pilietinė visuomenė

Pilietinėje būklėje visi susijungia į vieną kūną, negali būti piramidės. Visuomenė pati yra sukūrusi valdžią ir įstatymą, todėl jie negali būti aukščiau visuomenės. Valstybė buvo sudaryta dėl bendro gėrio.

Tačiau ir Loko modelyje yra atstumas tarp visuomenės ir politinės valdžios, pagal jį šis atstumas turi būti minimalus.

……. – bažnyčią atskirti nuo valstybės

Lokas rašė laišką apie toleranciją ir ieškojo pagrindų kaip ją įgyvendinti. Be tolerancijos viskas griūva, Tolerancija gali būti įgyvendinta tik bažnyčią atskyrus nuo valstybės. Priežastys:

1. Lokas pastebi, kad yra tokie žmonės, kurie dėl savo tikėjimo kartais žiauriai pasielgia ir turi tam pasiteisinimą, motyvaciją. Tuomet žmogus yra nepakaltinamas.

Tikratikis – tas kuris neva tiki į tikrą Dievą ir turi tikrą tikėjimą.

Tolerancijos problema – jeigu mano Dievas geresnis už tavo ir tada atsiranda problema kurį tikėjimą reikia remti valstybei. Atsiranda kitatikystė ir galimybė toleruoti kitą tikėjimą.

Per kitatikystės klausimą Lokas eina prie tolerancijos kaip vertybės.

Valstybė Lokui yra žmonių susibūrimas dėl gerovės. Pilietinei visuomenei reikia išspręsti religinį klausimą, nes religija pretenduoja būti aukščiau už įstatymą.

Pilietinės valdžios kompetencija ir bažnytinės valdžios kompetencija neturėtų būti sutapatintos.

Jei žmogus sutinka eiti išganymo keliu ttai šitai yra tik jo asmeninė valia. Bažnyčia negali naudoti prievartos, nes ji yra valstybėje ir turi gerbti piliečius su kuriais bendrauja.

2. Bažnyčia turi tokį dalyką – ekskomunikacija ???? – išmestas iš bažnyčios už sunkias nuodėmes. Yra tokių dalykų, už kuriuos bažnyčia turi teisę ekskomunikuoti.

Prigimtinė būklė visuomeninę sutartį

Jei bažnyčia yra sąjungą su valstybe tai ekskomunikacija reiškia išvarymą iš valstybės taip pat. Todėl Lokas sako, kad bažnyčia būtų atskirta nuo valstybės, nes gali likti piliečiu. Būsi nevisavertis bažnyčios akyse, bet būsi visavertis valstybės pilietis. Tokiu būdu galima toleruoti skirtingus piliečius.

Lokas apeliuoja ir į patį testamentą. Jis sako, kad pačioje krikščionybėje yra tolerancijos pagrindas. Todėl ekskomunikavimas prieštarauja pačiai krikščionybei.

Ekskomunikacija neturi atimti žemiškųjų vertybių. Jas sergėja žemiškieji įstatymai. Ekskomunikacija liečia tik dangiškuosius įstatymus.

Tolerancijos sąlyga – atskyrimas ir iš jo sekanti nauda.

Atskyrus bažnyčią nuo valstybės tampa įmanoma sugyventi žmonėms ir klystantiems Dievo akyse, įmanoma priimti vienas kitą. Žemiškieji valstybės reikalai turi būti sprendžiami su žemiškaisiais įstatymais, o ne su dangiškaisiais ginklais.

Tezės:

1. Bažnyčia atskiriama nuo valstybės, kad būtų tolerancija.

2. Tolerancija reikalinga tam, kad įvairių įsitikinimų žmonės sutartų.

3. Pilietinė visuomenė yra sutarimo pagrindu.

4. Tolerancija – tai esminis pilietinės visuomenės funkcionavimo principas.

Tolerancija negali toleruoti netolerancijos, tai yra jos riba. Pavyzdžiui fašizmo, komunizmo.

Emanuelis Kantas

Anot jo 3 įgymiai esantys žmoguje:

1. Mes visi eesame kaip gyvūnai. Turime gyvūniškumo.

2. Neatsižvelgiant į gyvūniškumą mes galime protauti.

3. Mes turime ne tik aukščiau paminėtus dalykus, bet galime tapti asmenybėmis, atsakingais asmenimis.

Įgymis pirmas yra susijęs su Hobbeso idėja „žmogus žmogui – vilkas“. Čia slypi apsirijimas, gašlumas. Tai prigimtinės būklė, kai žmogus necivilizuotas vadovaujamasi laukiniu teisėtumu/

Antrasis įgymis kalba apie mūsų gebėjimą spręsti, palyginti, logiškai mąstyti. Bet ši situacija Kanto netenkina, nes čia slypi egoizmas.

Trečiasis įgymis kalba apie žmogaus valią ir to dėl to jis yra atsakingas. Žmogus turėdamas laisvą valią gali priimti etikos dėsnius ir formuoti save, savo moralinį veidą.

Remiantis pirmuoju ir antruoju įgymiais Kantas kritikuoja mūsų polinkį į egoizmą. Čia yra didysis skilimas etikoje. Viena pusė sako, kad egoizmas yra gerai. Protingasis egoizmas, Aristotelio vidurio taisyklė, Epikiūras. Yra tradicija, kuri siūlo priimti žmogaus prigimtį ir tai yra gerai. Žmogus turi išmokti suderinti egoistinius poreikius.

Kita tradicija visa šitai nuvertina (viduramžiai). Kūnas yra negerai ir egoizmas taip pat. Šiai tradicijai ir priklauso Kantas. Todėl pirmasis ir antrasis įgymiai yra primityvizmas.

Kantas nori, kad žmogaus poelgiai būtų ne tik geri, bet kad žmogus būtų apsisprendęs tiksliai, kad nebūtų sutapimų. Jis moraliai nevertino jokio poelgio, kuri turėjo kitokią priežastį. Žmogus yra blogas, net jei jo poelgiai yra geri, moraline prasme.

Kuo remiantis žmogus iš tikrųjų turėtų

būti moralus. Moralė ne dėl naudos, bet dėl kategorinio imperatyvo.

wwww

Elkis (1) taip, kad tavo maksima (2) valios visada galėtų (3) būti visuotinio įstatymo (4) leidimo principais.

Žmogus turi būti etiškas ir čia nėra jokio pasirinkimo. Žmogaus poelgiai vykdomi laisva valia, kuri remiasi tam tikromis maksimomis (galima vogti tiek noriu tiek negaliu). Laisva valia žmogus apsisprendžia ar priimti tą maksimą ar ne. Kantas siūlo patikrinti ar ta maksima teisinga, ar ne. Reikia iškelti klausimą: ar maksimomis, kuriomis aš vadovaujuosi ir po kkurių būna pasekmės, remiantis galima išleisti visuotinį įstatymą. Pvz. visiems privaloma nemeluoti.

Gimdami mes jau ateiname į etikos taisyklių pasaulį, todėl pasirinkimo jau kaip ir nėra.

Kantas mano, kad žmogaus valia gali viską nulemti ir ji nusprendžia žmogaus elgesį, suformuoja vidines nuostatas. Jis atmeta bet kokius psichologinius aspektus. Jei žmogus moraline prasme yra ar turi būti geras arba blogas, tai jis pats save turi tokiu daryti arba pasidaryti. Abu atvejai turi būti jo laisvos valios padarinys kitaip žmogus negali būti pakaltinamas.

Laisva valia. Aplinkybės

Aristotelis pripažino aplinkybes ir yra ne valios reikalas, o įpročiai (geri, blogi).

Kantas viską suveda į valią ir jam aplinkybės nerūpi, nes jei žmogus neatsakingas už savo valią tai negalima jo vadinti geru ar amoraliu. Jis tampa nepakaltinamu. Nieko nereikia formuoti.

Jei žžmogus tik iš įpročio elgiasi teisingai, tai čia joks nuopelnas, nes nepatikrinama maksima, o be to įpročiai gali keisti ir tapti žalingais.

Pasikeitus aplinkybėms žmogus gali pradėti elgtis priešingai. Todėl ne aplinkybės turi diktuoti bet valia.

Situatyvinė etika – situacijos. Ši etika yra vertinama versle, nes persiorientuoti pagal situaciją.

Kantas šitai atmeta. Negali taip būti. Vadyboje svarbu etiką naudoti kaip instrumentą.

Vertybių vadybą pripažįsta situatyvinė etika.

Versle savanaudiškumas apsimoka.

Kantas visa tai atmeta: negali būti situatyvinės etikos, vertybinių vadybos.

Kantui egoistas negali būti doras. Žmogus turi pakilti virš savo įgimtų savybių. Prigimtis skatina egoizmą, todėl ją reikia peržengti. Jam visuomeninis kontraktas yra primityvi samprata.

Žmogaus prigimtį nuvertina:

1. Kantas (valia kontroliuoja prigimtį, kategorinis imperatyvas)

2. Sokratas (išmintis kontroliuoja prigimtį)

3. Hobbesas (suverenas – įstatymas kontroliuoja prigimtį)

Iškelia egoizmą:

1. Helvecijus, Lorencas Vala (naudos siekimas visuomenėje dderinant interesus, kontroliuoja prigimtį)

2. Aristotelis (teisingas įprotis kontroliuoja prigimtį)

3. Lokas (pilietinė visuomenė kontroliuoja prigimtį)

„Praktinio proto kritika“ – Kanto knyga. Ja remiantis Kantas supriešina prigimtį ir pareigą. Prieš prigimtį yra kovojama, o ne siekiama pasiimti.

Kantui laimė – reikia būti verti laimės. Naudojant kategorinį imperatyvą tu būsi jos vertas. Laimės sąlyga – dorovingas elgesys iš pareigos.

Utilitarizmas ir determinizmas

Utilitaristinė etika kalba apie naudą. Atstovai Bentamas ir Hillis.

Utilitarizmas susideda iš 4 principų:

1. Pasekmių

2. Naudos

3. Malonumo(hedonizmo)

4. Socialinio

Kokių daugiau pasekmių, gerų ar blogų.

Iš esmės galima palikti 1 2 3 principus ir juos aapjungti su socialiniu, jie visi socialiai yra reikšmingi.

Britų filosofas Benthamas suformavo tokia utilitaristinę etiką, kuria vadovaujantis reikia priimti sprendimus. Kuo daugiau laimės/naudos, kuo didesniam žmonių sk. T.y. neįmanoma , kad visi būtų laimingi, tačiau įmanoma kuo daugiau laimes visiems , to pasekoje mum pradeda rūpėti geros pasekmes. Aukščiausias tikslas – bendra nauda. Auksinė taisyklė (skiriasi nuo auksinio vidurio taisyklės-Aristotelis) –kai tu padarai gera kitam žmogui, tai ir tau gerai. Jos kilme yra iš Šv, Rašto , Didysis D įsakymas: „mylėk savo artimą, kaip save patį“. Kai rūpiniesi savo artimu, pasirūpini karu ir savimi. Utilitarizmas sako, kad daryti gerai reikia ne todėl, kad taip sako D, bet taip labiau apsimoka. Viskas turi turėti naudą, apsimokėti.

Čia nėra priešiškumo tarp dvasinio ir egoistinio pasaulio, tarp dvasinio ir žmogiškos prigimties pasaulio.

Žmogaus elgesys vertinamas atsižvelgiant į jo galutines pasekmes. Utilitarizmas, todėl kartu yra ir tikslingas, nes žiūri į naudą, pasekmes.

Utilitarizmas:

1. taisyklės

2. veiksmo

Veiksmo utilitarizmas reikštų pasekmes. Veiksmas buvo atliktas ir norime pasižiūrėti pasekmes. Daryti reikia kuo daugiau tokių veiksmų, kad kuo daugiau būtų pasekmių. Bet veiksmo utilitarizmas kartu persipina ir su taisyklės utilitarizmu, nes reikia, kad kuo daugiau žmonių būtų laimingi. Taisyklė gali kenkti, bet gali ir padėti siekti kuo daugiau naudos.

Viršininkas-taisyklės

Vertikalus modelis

|

Pavaldiniai

Taisyklės nenuleidžiamos iš viršaus ir vviršininkas=taisyklės. Ar gali funkcionuoti tokios taisyklės, jei pavaldiniai negali diskutuoti? Utilitarizmas sakytų ar jos atneša naudos ir kokios jos pasekmes. Po taisyklių seka veiksmai ir ko daugiau „+“ ar “-“. Jei pavaldiniai patenkinti, tai veiksmai bus teigiami

Horizontalus modelis

Viršininkas—taisyklė—darbuotojai

Veiksminga taisyklė, kuri sudaroma diskusijų metu ir vėliau ji pati apima tiek viršininką tiek darbuotoją.

Utilitarizmui rūpi optimalus rezultatas. Ar taisyklės padės pasiekti optimaliu, realius rezultatus.

Utilitarizmas:

1. Visuomeninė nauda

2. Asmeninė nauda

Ar aš daugiau darau dėl savo naudos, ar dėl visuomenės? Protingas egoizmas, tai aš rūpiu pats sau, bet tai galiu suderinti su kitais. Tuomet galiu siekti savo naudos per visuomeninę naudą. Pagal utilitaristinę idėją žmogus gali pats save motyvuoti.

Intencijos/pasekmes

Utilitarizme rūpi pasekmes. Prie intencijų labai limpa aplinkybės, asmenybė, asmeninės vertybės. Visa tai žmogus naudoja pasiteisinimui. Utilitarizme jei nesugebi pasiekti gero rezultato, vadinasi kažkas negerai su tavo asmenybe ar pan. Kai kalbame apie pasekmes, kalbame apie esamybe ir automatiką apie faktus. Intencijos yra labai kilnios, tai kas liepiama, privaloma. Pasekmes atsiranda iš orientacijos į esamybę, kuri pasako ko mums reikia.

Determinizmas-pasekmes kartais negali būti įgyvendinamos.-doktrina teigianti, jog valios veiksmai, natūralūs įvykiai ar soc. politiniai pokyčiai yra nulemti prieš tai sekusių įvykių ar natūralių priežasčių.

Determinizmas = lemtis = nulėmimas

Pvz.: Įvyko įvykis A ir nulėmė padarinį A. Įvykis A yra priežastis. TTuri būti priežastis kad būtų padarinys, taip sako determinizmas. Viskas nulemta ir nieko nėra atsitiktinio. Ryšys su utilitarizmu: geras pasekmes į gyvendinti privalo tam tikros priežastys, žmogus gali atsirinkti faktorius, kurie jam kliudo.

Determinizmas:

1. Teigiamas

2. Neigiamas

Pvz.: Turime negatyvią, psichologiškai slegiančią aplinką ir joje augantį vaiką. Visa tai nulems agresiją, depresiją-negatyvius faktus.

Turime pozityvią, konstruktyvią, psichologiškai stimuliuojančią aplinką, ji nulems teigiamus faktus.

Ryšys tarp modelio ir determinizmo: tam tikras modelis palieka, padaro tam tikras pasekmes. Negatyvus determinizmas – taip radome taip ir paliekame viską.

Pozityvus determinizmas – išsiaiškiname, determinuojame. Negatyvius faktus ir juos pakeičiame į teigiamus. Čia tikime , jog nesame bejėgiai ir žmogus nėra pasmerktas taikytis su tuo kas nulemta iš anksto. Jis gali rinktis. Iš naujo sukonstruojame naują aplinką. Visi sutinka, kad reikia gerų pasekmių, bet ar realu tai įgyvendinti, nes yra faktų, kurie tam trukdo. Užduotys tam pasiekti:

1. Identifikuoti neigiamus faktorius;

2. Neigiamus faktorius sukeisti su teigiamais

Taisyklės utilitarizmas-tai atsirinkti tokią taisyklę, kuri atneš daugiausia naudos, kartu tai galima pavadinti taisyklių vadyba. Jei iš etikos nėra naudos, tai ji iš viso nėra reikalinga. Etika – t.y. visuomeninis instrumentas gerinti žmonių gyvenimą, priešingu atveju ji neatlieka savo tikslo.

Reikia žinoti, kad galima perdaryti savo pasaulį. Visa tai prasideda nuo pradinio supratimo.

Fakto ir vertybių distinkcija/perskyra

Hume siūlo, kad visa etika klaidinga, nes

iš fakto išvedamos vertybės, jis siūlo tos klaidos nedaryti. Jei turime faktus, negalime išvesti vertybių, tai yra du skirtingi dalykai.

Privalomybė

Esamybė ir deskripcija

Esamybę apibūdinam per deskripciją. Aprašydami situaciją mes pamatome, kokia yra tikrovė, esamybė. Jokių vertinimų šioje stadijoje nėra. Iš esamybės negalima išvesti priklausomybės. Šių dienų dalykinė etika šitai pripažįsta ir sako, kad iš fakto galima pripažinti vertybes, bet išsiaiškinus esamybę deskripcijos metodu, mes akivaizdžiai matome deskriminantes, kurios suburia esamą esamybę ir tada mes žinome ko mums reikia ir iš esamybės iišvedame privalomybę, o iš to vertybes iš fakto.

Determinantė – faktorius, veiksnys, kuris nulemia tam tikrą situaciją, įtakoja veiksnius.

Determinantės nulemiančios nepageidaujamą elgesį:

1. Finansinė situacija

2. Psichinė būsena

3. Aplinka

4. Esamybės nuvertinimas

Neigiamas determinantes galima pakeisti i teigiamas.

Pvz.: organizacijoje yra vertikali hierarchija. Pats modelis – viena didelė neigiama determinantė. Pamatai modelio trūkumus t.y. esamybę iš to seka privalomybė ką nors keisti.

Gėris yra:

1. Tai kas yra malonu

2. Tai kas yra Dievo įsakyta

3. Tai ko aš noriu (egoizmas)

4. Tai ko tu nori (altruizmas)

Teorija yra tad šitaip kalbėti negalima – natūralioji klaida, gėris – tai vertybės žžodis. Visai kitos kategorijos nei „kas malonu“, „Dievo įsakyta“, ‚tu nori“, „aš noriu“. Pastarieji yra fakto žodžiai. Taigi teiginiai yra logiškai klaidingi, bet koks išankstinis gėrio apibrėžimas yra klaidingas, nes jis turi išplaukti iš visuomenės. Iš visuomeninio diskuso, suinteresuotumo turi iišplaukti gėris. Kodėl malonumas yra gėris? Kokiu faktu tai išvedame? Yra svarbus pats procesas, kiekvienoje bendruomenėje t.y. atskirai ir skirtingai, todėl gėrio apibrėžimo negalima nuleisti iš viršaus, žmonės turi patys pamatyti savo esamybę, kad iš to išvestų privalomybę. Kas yra vertybė, gėris įm , turi būti suformuota pačios įm, jai pamatant determinantes ir pan. Ne visada įm situacija yra maloni.

Šiuolaikinė (taikomoji) etika naudoja atvejo analizę, kad išsiaiškintų esamybę įm, seime, organizacijoje, bet kur. Ją atlikus, mes identifikuojame visas neigiamas determinantes ir padarome išvadas dėl privalomybės, bei keičiame neigiamas determinantes į teigiamas.

Profesijų etika

Profesija – mokslinės žinios, paslaugos ir vertybės. Jei vieno iš šitų nėra, tai jau nebus vertybė.

Profesija Ideali vertybė Esamybė Blogiausias scenarijus

Gydytojas Sveikata Rūpinamasi tiek sveikata, tiek vaistas Meditalizacija – žmogus eksperimento auka

Mokytojas Asmenybės ugdymas Tiek teikiamos žžinios, tiek vyksta socializacija Asmenybės žlugdymas, represija

Advokatas Teisingumo įgyvendinimas Rūpinamasi tiek teisingumu, tiek pelnu, įstatymo apėjimu Žmogus tampa auka retorinių sugebėjimų, teisininko, įstatymų reliatyvumo

Vadybininkas Ekonomikos/verslo humaniškumas Rūpinamasi tiek etika, tiek pelnu Etika, humanistiškumas nesuderinami su verslu

Ideali vertybė yra mūsų privalomybė, o esamybė – esamybė. Jei tikrovėje blogiausiais scenarijus egzistuoja, galime išsiaiškinti determinantes, jas keisti ir grįžti prie idealių vertybių, arba galime kaip radome taip ir palikti. Abstrakti, ideali vertybė yra plyšys. Taikomoji etika siūlo tą plyšį išsiaiškinti, jį nustatyti ir dėl ko. Tam turime atvejo analizę. Tikslas –– abstrakčias idealias vertybes pritraukti arčiau, kad būtų aiški kryptis, kur link einame.

Abstrakti, ideali vertybė—atvejo analizė—Esamybė

Dalykinės etikos (profesinės, verslo, taikomosios) istorija

Ši etika yra praktiška, ji kilo Amerikoje, tai buvo istorinės, politinės, technologinės, medicininės priežastys. Rosa Parks 1955 (juodaodė). Segregacija suskirstymas. Ji viena iš pirmųjų neužleido vietos autobuse baltaodžiui, po to prasidėjo pilietinio nepaklusnumo judėjimas – pasipriešinama valdžiai, laužomas įstatymas, iš pilietinės pozicijos, nenaudojant jėgos. Judėjimams vadovavo M. L. Kingas, jis sakė: „Aš turiu svajonę, kad mano 4 vaikai vieną dieną bus vertinami ne dėl rasės, o vertybių“. Prasidėjo rasiniai teismai, jau nebegalima buvo apie visa tai kalbėti abstrakčiai, reikėjo konkretumo, taigi iš esmės buvo grįžtama prie Ezopo pasakėčių, prie praktinių klausimų, dalykinės etikos atsiradimą stimuliavo ir Vietnamo kaimelio nekaltų gyventojų sušaudymas. Pradėta kalbėti kas lemia tokį elgesį. Pilietinė visuomenė su savo sąmoningumu gali keisti neigiamas determinantes, kurios vėliau įdiegiamos kasdieniniame gyvenime. – Dalykinė etika.

Medicinoje atsiranda galimybė žmogui komos būsenoje pratęsti gyvybę, įdiegiamas deguonies aparatas. Pasidaro neaišku kiek ilgai palaikyti gyvybę, ar tas žmogus turi teises ar ne. Taigi reikia spręsti konkrečius atvejus, reikia konkrečios etikos. Dalykinė (taikomoji) etika kilo iš poreikio etiką taikyti konkretiems, individualiems atvejams.

Biomedicinos etika

Dalykinė etika skirstoma į:

1. Verslo

2. Medicinos

3. Karo

4. Žurnalistikos

5. Kita

Nes kiekvienoje srityje reikia spręsti konkrečius atvejus ir skirtumus. 3 pagrindiniai pprobleminiai klausimai biomedicinoje:

1) Gyvybės ir mirties problema, kalbama apie eutanaziją, abortus ir pan. Derek Humpdry išleido knygą, kuri yra patarimas kaip efektyviai nusižudyti, etikos problema – ar galima tokia knygą dedukuoti, ją pripažinti. Tai diskusijos klausimas.

2) Tarpasmeniškumo problema. Ji leistų gydytojo ir paciento santykius. Sakyti tiesą ar ne, svarbus sutikimo klausimas dėl eksperimento pvz, sergant vėžiu.

3) Sistemos problema. Kaip sveikatos priežiūra paskirstoma? Ar rūpinamės žmonėmis tik su sveikatos draudimu? Ar turi būti privalomas sveikatos draudimas, ar pasirenkamas?

4) Dalykinę etiką sukūrė skandalai, biomedicinos dalykinę etiką sukūrė žmogui būti eksperimento auka.

Karo etika

Prevencinis karas – kai manoma, kad tyko pavojus. Prevencinio karo argumentas – nelaukiu, kad mane užpuls, aš užpulsiu pirmas. Negalima eiti į prevencinį karą, neišnaudojus paskutinės galimybės t.y. reikia priešui ją suteikti ir išlaukti kol jau laukti bus negalima.

Etiškos bombos – nusileis ir nieko nekliudys, jos brangiai kainuoja. Etika kare yra labai brangi. 2-jame pasauliniame kare etiškų bombų buvo 5%, o Irake – 90%.

Etikos skandalas

Utilitarizmas

Kantas, Dievo įsakymai

Liberalizmas, teisės, vertybių etika (Aristotelis, Kalvinas)

Čia skirtingos vertybės ir jie tarpusavyje negali susišnekėti, pagal Kantą iš viso negali būti jokių etiškų bombų, pagal vertybių etiką – nelygu kas kalbės, utilitarizmas sakys – gali. Visa tai yra etikos skandalas.

Ribinė nauda:

100 Lt ponui niekas

100 Lt elgetai labai daug

Ji pateisina uutilitaristiškai apiplėšimą.

Etikos evoliucija

Ikietika (ezopo pasakėčios);antikinė etika(su teisingo gyvenimo sistema:stoikai, skeptikai,, sofistai, aristotelis,sokratas,seneka); viduramžių etika (predestinacija, religinis jaudulys); renesanso etkia (makiavelis,kalvinizmas,liuteronai);hobbes, lock, helvecijus; šiuolaikinė etika Xxpab-XXIprad. (medicinos, karo, verslo, teisės etika)

Verslo etika. Organizacijos struktūra

Deskriptyvi prievarta-iš deskripcijos atsispindi soc. vertinimai. Objektyvus aprašymas priverčia padaryti išvadas. Tarp boso ir darbuotjo nėra dialogo, nėra etikos dalyvavimo.

Savireguliacija. Turi būti tokia struktura kad butu imanoma saviregulicija.darbuotojai turi kartu spresti etines problemas.vadyba yra etiško elgesio modeliavimas.etika gali padėti sklandžiai funkcionuoti organizacijai.norint perstukturizuoti kompaniją reikia pakeisiti vertybes.tai nauja firmos vizija. Poreikis yra internalizuotas, vidinis, intravertinis.santykiai tarp darbuotoju:kaip tarp asmenu;kaip tarp funkciju.strukturos funkcionalumas – žmonės bendraujantys kaip asmenys savo funkciju rėmuose.

Elgasio kodeksai

Efektyvumo etika.kodeksai reikalingi kad įm. Etika butu efektyvi.kontraargumentai:

1. kaip reikia dar daugiau taisykliu?

2. dirbančios asmenybes ir taip žino kaip elgtis

3. geras profesionalas klaidu nedaro, išmano savo darbą,taisykles ir jam nereikia darbo kodekso.

Didžiausia klaida-kopijuoti kodeksus iš kitur.

Kriterijai elgesio kodeksu sudarymui:

1. įtraukti visus suinteresuotuosius asmenis, proceso buvimas

2. skaidrumas

3. racionalumas, turi būti suprantamas, logiškas

4. turi atspindėti kontrastišką požiūrį

taip pat yra:dalyvavimo etika, funkcionavimo etika, pasitikejimo/kontrakto etika

žmogiškųjų išteklių (resursų) vadyba žrv

dažnai skelbiama retorika:klientas visada teisus.bet realybėj tai ne visada tiesa.kuo didesnis plyšys tarp esamybes ir retorikos, tuo aiškiau matoma etinė problema.

 Svarbiausia pirmam plane vadybos kokybė (kuo daugiau nuveikti kuo mažesnėm pastangom – realybė)

 Lankstumas (vadybininkai sako kad jie yra lankstus).

Realybė- mes iš tikrųjų darom ką norim.

 Centro ir periferijos retorika. Retorika gali būti pagrysta horizontaliu santykių modeliu.hierarchija:eina į diskusijas su visais iš centro paskirstomi nurodymai. Realybė: aš neatsakingas už viena ar kita. Aš „nusiplaunu“.

 Galios suteikimo darbuotojams retorika:“drąsiai sakykit savo nuomonę“,“jus busit išgirsti“,“be jūsų nieko nebūtų“.realybė: atsakingi turi būt kiti, ne aš.konfliktinėj situacijoj:aš suteikiau jiems galios, kodėl jie nieko nedarė.

 Etiškų darbo sąlygų retorika:pas mus darbuotojai gerai uždirba, turi visas soc garantijas.realybė:darbuotojai dažnai be jokių soc garantijų.

 Komandinio darbo retorika:skatinamas komandos darbas.realybė:atskiro individo bbalsas gali būti slopinamas

 Lankstaus grafiko retorika:yra pasirinkimo laisvė, kada tau patogu, tada atlieki darbą.realybė:atliekant darbą greičiau, netenkama puses etato darbo atlyginimo, nes suskaičiavus valandas išeina tik puse etato.

Stebėjimo etika

Darbuotojas gali būt kontroliuojamas per kameras, nuolat tikrinant arba įdiegiant darbuotojui vidinę savikontrolę.Geriausia kontrolė per vidinį sąmoningumą.

Technologiškai sukonstruotas etiškas elgesys- nepaliekama galimybės pasielgti neetiškai.pvz: įlipęs i mikra iškart turi susimokėt, ne taip kaip troleibuse.

Etiškas skundimas

Kultūriškai:skundikas=išdavikas, o tai kultūriškai smerkiama.kaip galima tai technologiškai sureguliuoti?

 Reikia įdiegt savikontrolę,

 Reikia nepalikt galimybės pasielgt neetiškai-kontroliuot technologiškai.

Dalykinėj etikoj sskundiką pervadintas kaip „švilpuko pūtėjas“. Aš signalizuoju kad įvyko neetiškas poelgis.švilpuko pūtėjas gali būt vadinamas ir kai neetiško elgesio demaskuotojas.

Įmonei l.svarbu sureaguoti į š.p. Įmonė nori skatint vidinį š.p. bet įmonė nenori išorinio š.p.(žiniasklaidai perdavimas ir pan.). demaskavimas teigiamas dalykas ttik viduje š.p. turi būti esamas arba buvęs darbuotojas.

Dalykinės etikos tikslas-padėti priimti patikimus sprendimus.š.p. skirstomas į mikro9šeima, draugai),mezzo(įmonė, institucija), makro lygius(valstybė). Mezzo:š.p. ne visada privalomas ir ne visada leidžiamas.3 sąlygos kada š.p. pateisinamas:

 Firma dėl savo produkto ar veiklos padarys rimtą ar žymią žalą visuomenei.jei potencialus š.p. mato kad gresia rimta žala, jo švilpimas yra pateisinamas.problema:neaišku kas kam yra rimta žala. Net jei ir tik vienam žmogui gresia pavojus, reikia stabdyt gamybą, veiklą.

 Sykį darbuotojas identifikuoja rimtą pavojų produkto ar paslaugų vartotojui, jis turėtų pranešti jį tiesioginiam viršininkui kad jo moralinis susirūpinimas taptų žinomas. To neatlikus, š.p. veiksmas nėra aiškiai pateisinamas.

 Jei tiesioginis viršininkas nieko efektyvaus nedaro dėl išreikšto moralinio susirūpinimo darbuotojas turėtų išbandyti visas vidine galimybes firmos viduje.tai paprastai reiškia kad problema tturi būti iškelta vadybinėje hierarchijoj ir jei reikia direktorių taryboj.

Privaloma „švilpti“, kai:

 Š.p. privalo turėti dokumentus arba priėjimą prie dokum., įrodančio švilpimo pagrindą, tai, kas įtikintų protaujantį nešališką stebėtoją jog š.p. situacijos supratimas yra teisingas ir kad siūlomas produktas/paslauga kelia rimtą pavojų visuomenei ar vartotojui.

 Darbuotojas privalo turėti geras priežastis tikėti, kad iškeldamas problemas, susilauks reikiamų pokyčių.